TARNAUTOJŲ TEISMO (plenarinė sesija) NUTARTIS

2011 m. rugsėjo 27 d.

Byla F‑55/08 DEP

Carlo De Nicola

prieš

Europos investicijų banką (EIB)

„Viešoji tarnyba – Procedūra – Bylinėjimosi išlaidų nustatymas – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos – Būtinosios išlaidos – Honorarai, kuriuos institucija sumokėjo savo advokatui – Bylą pralaimėjusio ieškovo pareiga šiuos honorarus atlyginti – Vienodo požiūrio principas – Veiksminga teisminė gynyba – Sąlygos“

Dalykas:      Ieškinys dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo, kurį Europos investicijų bankas (EIB) pareiškė po 2009 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo De Nicola prieš EIB (F‑55/08, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, šiuo metu nagrinėjamas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, byla T‑37/10 P).

Sprendimas :      EIB atlygintina bylinėjimosi išlaidų suma byloje De Nicola prieš EIB (F‑55/08) yra 6 000 eurų.

Santrauka

1.      Procedūra – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos – Šalių patirtos būtinosios išlaidos – Honorarai, kuriuos institucija sumokėjo savo advokatui – Kompensavimo sąlygos

(Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirma pastraipa)

2.      Procedūra – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 91 straipsnio b punktas)

1.      Tuo atveju, kai iš ieškovo priteista atlyginti visas institucijos patirtas bylinėjimosi išlaidas ar jų dalį, ši institucija, norėdama, kad būtų padengta suma, kurią ji sumokėjo savo advokatui, turi įrodyti, kad šie honorarai buvo dėl proceso „būtinos išlaidos“. Šiuo atžvilgiu institucija galėtų pateikti būtinybės kreiptis į advokatą įrodymą, kuris konkrečiai patvirtintų, kad dėl susiklosčiusių trumpalaikių aplinkybių, susijusių, pavyzdžiui, su laikinai itin dideliu darbo krūviu ar teisės tarnybos darbuotojų, paprastai įgaliotų jai atstovauti teismuose, nebuvimu darbe dėl nenumatytų priežasčių, minėta institucija turėjo kreiptis pagalbos į advokatą. Tai taikoma ir institucijai, kuri, jei ieškovas pateikė ilgus ieškinius ir (arba) daug ieškinių, įrodo, kad nesikreipus į advokatą nagrinėjant šiuos ieškinius būtų tekę neproporcingai naudoti savo tarnybų išteklius.

Atvirkščiai, institucija negali reikalauti, kad jai būtų atlyginti visi advokatui sumokėti honorarai ar jų dalis, tik aiškindama, kad dėl organizacinių ar su biudžetu susijusių priežasčių ji savo teisės tarnybą atleido nuo užduoties dalyvauti su viešąja tarnyba susijusiose bylose. Institucija gali taip pasielgti, tačiau iš to kylančios pasekmės (pavyzdžiui, bylinėjimosi išlaidos) neturi tekti jos tarnautojams, nebent kiltų pavojus, kad bus pažeistas institucijų, kurioms teisės tarnybos atstovauja Sąjungos teismuose, darbuotojų ir institucijų, kurios nuolat kreipiasi į advokatą, darbuotojų lygių galimybių kreiptis į teismą principas.

(žr. 37–39 punktus)

2.      Sąjungos teismas turi nustatyti didžiausią advokato honorarams padengti skirtą sumą, kurios gali būti reikalaujama iš bylinėjimosi išlaidas turinčios padengti bylos šalies. Spręsdamas dėl prašymo nustatyti bylinėjimosi išlaidas, jis neturi atsižvelgti nei į nacionaliniu lygiu nustatytą advokatų atlyginimo tarifą, nei į galimą šiuo klausimu sudarytą suinteresuoto asmens ir jo atstovų ar patarėjų sutartį.

Kadangi nėra Sąjungos teisės nuostatų dėl mokėjimų dydžių, teismas turi laisvai vertinti bylos informaciją, atsižvelgdamas į bylos dalyką ir pobūdį, į jos svarbą Sąjungos teisės požiūriu, bylos sudėtingumą, darbo krūvį, kurį galėjo patirti teisminiame procese dalyvaujantys atstovai ar patarėjai, ir ginčo poveikį šalių ekonominiams interesams. Nustatydamas atlygintinų honorarų dydį, teismas taip pat turi atsižvelgti į bylos šalies, kuriai tenka atlyginti bylinėjimosi išlaidas, finansinį pajėgumą, kad nebūtų neproporcingai pažeista minėtai šaliai priklausanti Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Pagaliau atitinkamos institucijos advokato atlygintinų honorarų dydis negali būti nustatytas neatsižvelgiant į dar prieš kreipiantis į Tarnautojų teismą šios institucijos tarnybų atliktą darbą.

Kadangi ieškinys priimtinas tik tuo atveju, jeigu buvo pateiktas skundas, o šį skundą Paskyrimų tarnyba atmetė, institucijos tarnybos iš principo yra įtrauktos į ginčų nagrinėjimą dar prieš tai, kai dėl šių ginčų kreipiamasi į Tarnautojų teismą. Darytina išvada, kad bylose, kuriose institucija kreipiasi į advokatą, objektyviai būtinų šio advokato darbo valandų bendras skaičius sudaro trečdalį valandų, kurių šiam advokatui būtų prireikę tuo atveju, jeigu jis neturėtų galimybės remtis ankstesniu institucijos teisės tarnybos darbu.

Tačiau ši dalis galėtų būti didesnė, pavyzdžiui, tuo atveju, kai institucija, susidūrusi su situacija, kai akivaizdžiai piktnaudžiaudamas ieškovas pareiškia daug ieškinių, būtų priversta pavesti advokatui, įskaitant ikiteisminę stadiją, visas bylas ar jų dalį, kad išvengtų neproporcingo savo teisės tarnybos išteklių sutelkimo šioms byloms.

(žr. 40–43 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. rugsėjo 9 d. Nutarties Pannella prieš Parlamentą, T‑182/00 DEP, 28 ir 29 punktai.