Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2024 m. kovo 7 d.(1)
Byla C‑63/23
Sagrario,
Joaquín,
Prudencio
prieš
Subdelegación del Gobierno en Barcelona
(Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no 5 de Barcelona (Barselonos provincijos administracinis teismas Nr. 5, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Imigracijos politika – Teisė į šeimos susijungimą – Direktyva 2003/86/EB – 15 straipsnio 3 dalis – Atskiro leidimo gyventi šalyje išdavimas „itin sunkių aplinkybių atveju“ – Sąlygos – 17 straipsnis – Individualus nagrinėjimas – Globėjo šeimos narių teisė būti išklausytiems prieš priimant sprendimą atsisakyti atnaujinti jų leidimą gyventi šalyje – Nepilnamečių išklausymas“
I. Įvadas
1. Šioje byloje Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no5 de Barcelona (Barselonos provincijos administracinis teismas Nr. 5, Ispanija) pateikia kelis prejudicinius klausimus dėl 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą(2) 15 straipsnio 3 dalies antro sakinio išaiškinimo.
2. Pagal šią nuostatą valstybė narė globėjo(3) šeimos nariams, trečiųjų šalių piliečiams, turi suteikti atskirą leidimą gyventi „itin sunkių aplinkybių atveju“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo dėl tokią situaciją apibūdinančių aplinkybių pobūdžio ir, be to, prašo patikslinti procesines taisykles, pagal kurias šie piliečiai gali įrodyti, kad jų situacija yra tokia.
3. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant šeimos motinos ir dviejų nepilnamečių jos vaikų, gavusių leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, ginčą su Subdelegación del Gobierno en Barcelona (Vyriausybės atstovas Barselonoje, Ispanija). Jis atsisakė išduoti minėtiems šeimos nariams „ilgalaikį leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslais“, taigi ir atnaujinti jų leidimo gyventi šalyje galiojimą, nes ilgalaikį leidimą gyventi šalyje buvo atsisakyta išduoti tėvui, globėjui(4). Būtent po to, kai toks sprendimas buvo apskųstas teismui, pareiškėjai pagrindinėje byloje pateikė prašymą išduoti atskirą leidimą gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalį.
4. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar pareiškėjų pagrindinėje byloje aplinkybės gali būti laikomos „itin sunkiomis“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, remiantis tuo, kad jos susijusios su nepilnamečiais vaikais arba tuo, kad šeimos nariai netenka savo leidimo gyventi šalyje dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių.
5. Šioje išvadoje išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, kad nė vienos iš šių aplinkybių savaime nepakanka „itin sunkioms aplinkybėms“ įrodyti. Manau, kad tokia sąlyga reiškia, jog reikia įrodyti, kad dėl šeiminių veiksnių atitinkamiems trečiųjų šalių piliečiams tenka susidurti su aplinkybėmis, kurios dėl savo pobūdžio yra labai sunkios ar pavojingos arba dėl kurių jų padėtis tampa labai nestabili ar pažeidžiama ir dėl to jiems atsiranda realus apsaugos, užtikrinamos išduodant atskirą leidimą gyventi šalyje, poreikis. Šiuo atveju nemanau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos aplinkybės turi tokių požymių.
6. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti procesines garantijas, kurias šeimos nariai, visų pirma nepilnamečiai vaikai, turi prieš priimant sprendimą atsisakyti atnaujinti jų leidimą gyventi šalyje, ir priemones, kurias jie turi siekdami įrodyti, kad yra „itin sunkios aplinkybės“, kad gautų atskirą leidimą gyventi šalyje.
7. Šiuo klausimu paaiškinsiu priežastis, dėl kurių kompetentinga nacionalinė institucija, prieš priimdama tokį sprendimą, turi individualiai išnagrinėti prašymą atnaujinti leidimą gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 17 straipsnį, ir atliekant tokį nagrinėjimą atitinkami šeimos nariai turi galimybę tinkamai ir veiksmingai pateikti visą, jų manymu, reikšmingą informaciją apie savo padėtį. Taip pat pridursiu, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, kai prašymą pateikia nepilnametis vaikas, valstybės narės turi imtis visų tinkamų priemonių, kad šiam vaikui būtų suteikta reali ir veiksminga galimybė būti išklausytam, atsižvelgiant į jo amžių ar brandos laipsnį.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Direktyva 2003/86
8. Direktyvoje 2003/86 nustatytos valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimo sąlygos.
9. Šios direktyvos 2, 4, 6, 11 ir 15 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(2) Laikantis daugelyje tarptautinės teisės dokumentų įrašyto įsipareigojimo saugoti šeimą ir gerbti šeimos gyvenimą, turėtų būti imamasi priemonių dėl šeimos susijungimo. Ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, pripažintų, visų pirma, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos[(5)] 8 straipsnyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje[(6)].
<...>
(4) Šeimos susijungimas yra būtinas, kad būtų galimas šeimos gyvenimas. Jis padeda kurti sociokultūrinį stabilumą, palengvinantį trečiųjų šalių piliečių integraciją valstybėje narėje, o tai padeda siekti ekonominės ir socialinės sanglaudos, vieno iš pagrindinių Sutartyje nurodytų [Sąjungos] tikslų.
<...>
(6) Šeimai saugoti ir šeimos gyvenimui kurti ar išlaikyti, remiantis bendrais kriterijais, turėtų būti nustatytos materialinės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą.
<...>
(11) Teise į šeimos susijungimą turėtų būti naudojamasi laikantis valstybių narių pripažintų vertybių ir principų, ypač dėl moterų ir vaikų teisių <…>
<...>
(15) Šeimos narių integracija turėtų būti skatinama. Tuo tikslu atitinkamomis sąlygomis jiems turėtų būti suteikiamas nuo globėjo nepriklausomas statusas, ypač santuokai ir partnerystei iširus, ir teisė į švietimą, darbą ir profesinį mokymą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir asmeniui, su kuriuo jie susijungia.“
10. Minėtos direktyvos VI skyriuje „Šeimos narių atvykimas ir gyvenimas“ esančio 13 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Šeimos nariui (-iams) suteikto leidimo gyventi trukmė iš esmės neviršija globėjo turimo leidimo gyventi galiojimo trukmės.“
11. Tame pačiame Direktyvos 2003/86 skyriuje esantis 15 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Ne vėliau kaip po penkerių gyvenimo metų, ir jei šeimos nariui leidimas gyventi nebuvo suteiktas dėl kitų priežasčių nei šeimos susijungimas, sutuoktinis arba nesusituokęs partneris ir pilnametystės sulaukęs vaikas turi teisę, jei reikia – pagal prašymą, į atskirą leidimą gyventi, nepriklausomą nuo globėjo.
Valstybės narės gali riboti pirmoje pastraipoje nurodyto leidimo gyventi išdavimą sutuoktiniui arba nesusituokusiam partneriui tais atvejais, kai šeimos ryšiai nutrūksta.
2. Valstybės narės atskirą leidimą gyventi gali išduoti suaugusiems vaikams ir tiesiosios aukštutinės giminystės linijos giminėms, kuriems taikoma 4 straipsnio 2 dalis.
3. Atskiras leidimas gyventi, jei reikia pagal prašymą, gali būti išduodamas asmenims, atvykusiems dėl šeimos susijungimo, našlystės, santuokos nutraukimo, gyvenimo skyriumi (separacijos) ar pirmojo giminystės laipsnio tiesiąja aukštutine ar žemutine linija giminių mirties atveju. Valstybės narės numato nuostatas, užtikrinančias atskiro leidimo gyventi [šalyje] suteikimą itin sunkių aplinkybių atveju.
4. Nacionalinė teisė nustato atskiro leidimo gyventi [šalyje] suteikimo ir galiojimo trukmės nustatymo sąlygas.“
12. Šios direktyvos VII skyriaus „Sankcijos ir teisės gynimo būdai“ 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės gali panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi tais atvejais, kai globėjo leidimo gyventi trukmė baigiasi ir šeimos narys dar neturi atskiro leidimo gyventi pagal 15 straipsnį.“
13. Tame pačiame minėtos direktyvos skyriuje esančiame 17 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą.“
2. Gairės
14. 2014 m. balandžio 3 d. Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą taikymo gairių(7) 5.3 punkto „Galimybė gauti atskirą leidimą gyventi [šalyje]“ trečia pastraipa suformuluota taip:
„15 straipsnio 3 dalyje (antrame sakinyje) nurodyta, kad [valstybė narė] privalo išduoti atskirą leidimą gyventi itin sunkių aplinkybių atveju visiems šeimos nariams, atvykusiems dėl šeimos susijungimo. [Valstybė narė] privalo šiuo tikslu nustatyti nacionalinės teisės nuostatas. Itin sunkios aplinkybės turi kilti dėl šeimos padėties ar jos iširimo, bet ne dėl sunkumų, susijusių su kitomis priežastimis. Itin sunkių aplinkybių pavyzdžiai gali būti, pavyzdžiui, smurtas šeimoje prieš moteris ir vaikus, tam tikri priverstinės santuokos atvejai, moterų lytinių organų žalojimo pavojus ar atvejai, kai šeimos narys patektų į ypač sunkią šeiminę padėtį, jei būtų priverstas grįžti į kilmės šalį.“
B. Ispanijos teisė
15. Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2000 m. sausio 11 d. Ley Orgánica 4/2000 sobre derechos y libertades de los extranjeros en España y su integración social(8) (Organinis įstatymas Nr. 4/2000 dėl užsieniečių teisių ir laisvių Ispanijoje ir jų socialinės integracijos) 19 straipsnyje nustatyta:
„1. Leidimas gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslais, išduotas sutuoktiniui ir susijungusiems vaikams, kai jie tampa darbingo amžiaus, suteikia jiems teisę dirbti, nesant reikalo atlikti kitų administracinių veiksmų.
2. Su šeima susijungęs sutuoktinis gali gauti atskirą leidimą gyventi šalyje, jei turi pakankamai finansinių lėšų savo poreikiams patenkinti.
Tuo atveju, kai su šeima susijungusi sutuoktinė patiria smurtą dėl lyties, ji gali gauti atskirą leidimą gyventi šalyje ir dirbti, nereikalaujant, kad būtų įvykdyta ankstesnė sąlyga, jeigu jos naudai buvo priimta nutartis dėl apsaugos arba, nesant tokios nutarties, Ministerio Fiscal [prokuratūra, Ispanija] pranešimas, kuriame nurodyta, kad esama smurto dėl lyties požymių.
3. Su šeima susijungę vaikai gali gauti atskirą leidimą gyventi šalyje, kai sulaukia pilnametystės ir turi pakankamai finansinių išteklių savo poreikiams patenkinti.
4. Finansinių išteklių, kurie laikomi pakankamais, kad susijungusios šeimos nariai galėtų gauti atskirą leidimą gyventi šalyje, forma ir suma nustatoma teisės aktuose.
5. Globėjo mirties atveju susijungusios šeimos nariai gali gauti atskirą leidimą gyventi šalyje tam tikromis sąlygomis.“
16. 2011 m. balandžio 20 d. Real Decreto 557/2011 por el que se aprueba el Reglamento de la Ley Orgįnica 4/2000, sobre derechos y libertades de los extranjeros en España y su integración social, tras su reforma por Ley Orgįnica 2/2009(9) (Karaliaus dekretas Nr. 557/2011, kuriuo patvirtinamos Pagrindinio įstatymo Nr. 4/2000 dėl užsieniečių teisių ir laisvių Ispanijoje bei jų socialinės integracijos įgyvendinimo taisyklės, iš dalies pakeistas Organiniu įstatymu Nr. 2/2009) 59 straipsnyje „Susijungusios šeimos narių gyvenimas šalyje atskirai nuo globėjo“ numatyta:
„1. Su šeima susijungęs sutuoktinis arba partneris gali gauti leidimą gyventi šalyje ir leidimą dirbti savarankiškai, jeigu atitinka vieną iš toliau nurodytų sąlygų ir neturi skolų mokesčių ar socialinės apsaugos institucijoms:
a) turi pakankamai finansinių išteklių, kad jam būtų suteiktas leidimas laikinai gyventi šalyje nevykdant ekonominės veiklos;
b) nuo prašymo pateikimo dienos turi vieną ar daugiau darbo sutarčių, kuriose numatytas darbo užmokestis nėra mažesnis už mėnesinį minimalųjį darbo užmokestį už teisės aktais nustatytą visą darbo dieną, arba pagal taikytiną kolektyvinę sutartį nustatytą darbo užmokestį;
c) atitinka leidimo laikinai gyventi ir savarankiškai dirbti išdavimo sąlygas.
<...>
2. Be to, sutuoktinis arba partneris gali gauti leidimą gyventi šalyje ir savarankiškai dirbti šiais atvejais:
a) kai santuokiniai santykiai, kurie buvo gyvenimo šalyje pagrindas, nutrūksta dėl gyvenimo skyrium (separacijos), santuokos nutraukimo, santuokos registracijos panaikinimo arba porai nustojus gyventi kartu, jeigu įrodoma, kad Ispanijoje kartu su susijungusiu sutuoktiniu ar partneriu (-iu) buvo gyvenama kartu ne trumpiau kaip dvejus metus;
b) jeigu moteris patiria smurtą dėl lyties – nuo tada, kai jos naudai buvo priimta teismo nutartis dėl apsaugos, arba, nesant tokios nutarties, prokuratūros pranešimas, kuriame nurodoma esant smurto dėl lyties požymių. Tai taikoma ir tuo atveju, kai sutuoktinis ar partneris nukentėjo nuo nusikaltimo dėl smurtinio elgesio šeimoje, kai nukentėjusiojo naudai yra priimta teismo nutartis dėl apsaugos arba, nesant tokios nutarties, prokuratūros pranešimas, kuriame nurodoma šeimoje esant smurtinį elgesį.
Pagal šią dalį pateiktų prašymų nagrinėjimui teikiama pirmenybė, o leidimas gyventi šalyje ir dirbti savarankiškai galioja penkerius metus.
c) Globėjo mirties atveju.
3. Pirmesnėje dalyje nurodytais atvejais, kai šeimos susijungimu pasinaudojo ne tik sutuoktinis ar partneris, bet ir kiti šeimos nariai, jie išsaugo išduotą leidimą gyventi šalyje ir atnaujinant leidimo gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu galiojimą yra priklausomi nuo šeimos nario, su kuriuo jie gyvena.
4. Vaikai ir nepilnamečiai, kurių teisinis atstovas yra globėjas, gauna atskirą leidimą gyventi šalyje, kai sulaukia pilnametystės ir jeigu gali įrodyti, kad yra patekę į vieną iš šio straipsnio 1 dalyje aprašytų situacijų, arba kai jie sulaukia pilnametystės ir yra pragyvenę Ispanijoje penkerius metus.
<...>“
17. Karaliaus dekreto Nr. 557/2011 61 straipsnio „Leidimų gyventi šalyje atnaujinimas šeimos susijungimo tikslais“ 3 dalyje nustatyta:
„Tam, kad leidimas gyventi šalyje būtų atnaujintas šeimos susijungimo tikslu, turi būti įvykdytos šios sąlygos:
a) Šeimos susijungimu pasinaudojusiam asmeniui:
1) jis turi turėti galiojantį leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu arba nuo šio leidimo gyventi šalyje galiojimo pabaigos turi būti praėję ne daugiau kaip 90 kalendorinių dienų;
2) turi būti išlaikyti šeimos arba giminystės ryšiai ar faktinė sąjunga, dėl kurių buvo leista atnaujinti leidimo galiojimą.
<...>
b) Globėjui:
1) jis turi turėti galiojantį leidimą gyventi šalyje arba nuo leidimo gyventi šalyje galiojimo pabaigos turi būti praėję ne daugiau kaip 90 kalendorinių dienų.
<...>“
18. Karaliaus dekreto Nr. 557/2011 pirmosios papildomos nuostatos 4 dalyje nustatyta:
„Secretaría de Estado de Inmigración y Emigración (Imigracijos ir emigracijos valstybės sekretoriatas, Ispanija) vadovo siūlymu, atsižvelgdamas į Secretaría de Estado de Seguridad (Valstybės saugumo reikalų sekretoriatas, Ispanija) vadovo ir prireikus Subsecretarías de Asuntos Exteriores y de Cooperación y de Política Territorial y Administración Pública (Užsienio reikalų, bendradarbiavimo ir teritorinės politikos ir viešojo administravimo subsekretoriatai, Ispanija), Consejo de Ministros (Ministrų Taryba, Ispanija) gali, informavusi ir pasikonsultavusi su Comisión Laboral Tripartita de Inmigración (Trišalė imigrantų darbo komisija, Ispanija), kai tai pateisinama dėl ekonominių, socialinių ar profesinių aplinkybių ir nereglamentuotais atvejais, kai iškyla ypatingas interesas, duoti nurodymus išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje ir (arba) dirbti, kurie gali būti susieti su tam tikru laikotarpiu, darbu ar vieta, atsižvelgiant į minėtų nurodymų arba leidimų gyventi šalyje formuluotę <...>. Valstybės imigracijos ir emigracijos sekretoriato vadovas, remdamasis Valstybės saugumo sekretoriato vadovo ataskaita, šiame reglamente nenumatytomis išimtinėmis aplinkybėmis gali išduoti atskirus leidimus laikinai gyventi šalyje.“
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
19. Trys pareiškėjai pagrindinėje byloje, t. y. viena šeimos motina ir du jos nepilnamečiai vaikai, turėjo leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, o globėjas buvo jos sutuoktinis ir abiejų vaikų tėvas.
20. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2021 m. balandžio 22 d. keturi šeimos nariai pateikė prašymą išduoti „ilgalaikį leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu“.
21. 2021 m. gegužės 27 d. sprendimu kompetentinga nacionalinė institucija dėl ankstesnio teistumo atmetė globėjo prašymą.
22. Vėliau 2021 m. birželio 22 d. sprendimu ši institucija atmetė pareiškėjų pagrindinėje byloje prašymus, pateiktus remiantis Karaliaus dekreto Nr. 557/2011 61 straipsniu. Kaip matyti iš šio straipsnio pavadinimo, jame nustatyti reikalavimai, susiję su leidimų gyventi šalyje atnaujinimu šeimos susijungimo tikslais. Kadangi globėjas nebeturėjo leidimo dirbti ir (arba) gyventi šalyje, jų prašymas neatitiko šio Karaliaus dekreto 61 straipsnio 3 dalies b punkto 1 papunktyje nustatyto reikalavimo.
23. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gavęs pareiškėjų pagrindinėje byloje skundą, kuriuo prašoma panaikinti tokį sprendimą, pažymi, kad minėtas sprendimas buvo priimtas kompetentingai nacionalinei institucijai neįvertinus atitinkamų asmenų šeimos ryšių pobūdžio ir tvirtumo, jų gyvenimo šalyje trukmės ir šeiminių, kultūrinių ir socialinių ryšių su šalimi, kurioje jie gyvena, ir su savo kilmės šalimi.
24. Minėto teismo teigimu, kadangi Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalyje nepatikslinti „itin sunkių aplinkybių“ atvejai, pateisinantys atskiro leidimo gyventi išdavimą globėjo šeimos nariams, negalima atmesti galimybės, kad tokia sąvoka apima situaciją, kai su šeima susijungę šeimos nariai netenka leidimo gyventi šalyje dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių, ypač nepilnamečių vaikų ir asmenų, kurie savo kilmės šalyje yra struktūriškai diskriminuojami, pavyzdžiui, moterų iš tam tikrų trečiųjų šalių, kuriose moteriškos lyties asmenys neturi jokios apsaugos, atveju.
25. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, pirma, kad Karaliaus dekreto Nr. 557/2011 59 straipsnyje, nepaisant Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies formuluotės privalomojo pobūdžio, neminimi pastarojoje nuostatoje nurodyti „itin sunkių aplinkybių“ atvejai. Be to, jeigu šio Karaliaus dekreto pirmojoje papildomoje nuostatoje leidimą gyventi šalyje numatyta suteikti teisės aktuose nenumatytais išimtiniais atvejais, atrodo, kad ši nuostata neatitiktų Direktyvos 2003/86. Toks leidimas gyventi šalyje suteikiamas administracinės valdžios institucijos nuožiūra, plačiai aiškinant minėtą nuostatą, ir tai netrukdo priimti sprendimų automatiškai, be to, kompetencija šiuo tikslu suteikiama ne teritorinei valstybės administracinės valdžios institucijai, o centrinei valdžiai.
26. Antra, Ispanijos teisės aktuose nenumatyta procedūra, kuri leistų suinteresuotiesiems asmenims remtis individualiomis aplinkybėmis ar surengti išankstinį nepilnamečių išklausymą, todėl kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos priima sprendimą neatsižvelgusios į su šeima susijungusių šeimos narių asmeninę padėtį. Todėl pastarųjų padėtis iš karto taptų neteisėta. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, prieš priimdamos sprendimą dėl šeimos susijungimo, šios tarnybos turi įvertinti visas konkretaus atvejo aplinkybes, o bet koks sprendimas negali būti priimtas automatiškai.
27. Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no5 de Barcelona (Barselonos provincijos administracinis teismas Nr. 5) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2003/86] 15 straipsnio 3 dalies in fine ir 17 straipsnio nuostatos, kuriose nurodytos „itin sunk[ios] aplinkyb[ės]“, automatiškai turi apimti visas su nepilnamečiais susijusias aplinkybes ir (arba) aplinkybes, panašias į numatytąsias 15 straipsnyje?
2. Ar nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatyta išduoti atskiro leidimo gyventi šalyje, užtikrinančio, kad su šeima susijungę šeimos nariai, atsidūrę administracinio pažeidimo situacijoje, neliktų joje, kai susiklosto tokios itin sunkios aplinkybės, atitinka [Direktyvos 2003/86] 15 straipsnio 3 dalies in fine ir 17 straipsnio nuostatas?
3. Ar [Direktyvos 2003/86] 15 straipsnio 3 dalies in fine ir 17 straipsnio nuostatas galima aiškinti taip, kad teisė gauti atskirą leidimą egzistuoja, kai susijungusi šeima netenka leidimo gyventi šalyje dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių?
4. Ar nacionalinės teisės aktai, kuriuose, prieš atsisakant atnaujinti leidimo gyventi šalyje galiojimą su šeima susijungusiems šeimos nariams, nenumatytas būtinas ir privalomas [Direktyvos 2003/86] 17 straipsnyje nurodytų aplinkybių vertinimas, atitinka [šios] direktyvos 15 straipsnio 3 dalį ir 17 straipsnį?
5. Ar nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatyta vykdyti specialios nepilnamečių išklausymo procedūros prieš atsisakant su šeima susijungusiam asmeniui išduoti leidimą gyventi šalyje arba atnaujinti jo galiojimą, kai atsisakyta išduoti globėjui leidimą gyventi šalyje arba atnaujinti jo galiojimą, atitinka [Direktyvos 2003/86] 15 straipsnio 3 dalį ir 17 straipsnį, [EŽTK] 6 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 ir 2 dalis ir [Chartijos] 47, 24 ir 7 straipsnius bei 33 straipsnio 1 dalį?
6. Ar nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatyta procedūra, vykdoma prieš atsisakant išduoti su šeima susijungusiam sutuoktiniui leidimą gyventi šalyje arba atnaujinti jo galiojimą, kai atsisakyta globėjui išduoti leidimą gyventi šalyje arba atnaujinti jo galiojimą, t. y. procedūra, per kurią galima remtis [Direktyvos 2003/86] 17 straipsnyje numatytomis aplinkybėmis ir prašyti, kad būtų suteikta galimybė likti gyventi šalyje nepertraukiamai, atsižvelgiant į ankstesnį gyvenimą šalyje, atitinka [Direktyvos 2003/86] 15 straipsnio 3 dalį ir 17 straipsnį, [EŽTK] 6 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 ir 2 dalis ir [Chartijos] 47, 24 ir 7 straipsnius bei 33 straipsnio 1 dalį?“
28. Rašytines pastabas pateikė pareiškėjai pagrindinėje byloje, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. Šios šalys dalyvavo 2024 m. sausio 17 d. vykusiame teismo posėdyje, per kurį jos taip pat atsakė į Teisingumo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
IV. Analizė
29. Pirmasis–trečiasis prejudiciniai klausimai susiję su Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybės narės trečiųjų šalių piliečiams, atvykusiems į valstybę narę dėl šeimos susijungimo, turi išduoti atskirą leidimą gyventi „itin sunkių aplinkybių“ atveju, taikymo sąlygomis, visų pirma su šios sąvokos taikymo sritimi.
30. Tuo tarpu ketvirtasis–šeštasis prejudiciniai klausimai susiję su procedūrinėmis garantijomis, taikomomis priimant sprendimą atsisakyti atnaujinti globėjo šeimos narių leidimą gyventi šalyje. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu nurodo Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalį, ši nuostata nesusijusi su sąlygomis, kuriomis valstybė narė gali atsisakyti atnaujinti minėtų šeimos narių leidimą gyventi šalyje, – tai reglamentuojama šios direktyvos 16 straipsnio 3 dalyje. Taigi siūlau Teisingumo Teismui nagrinėti šiuos klausimus atsižvelgiant į pastarąjį straipsnį.
A. Atskiro leidimo gyventi išdavimo pagal Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį sąlygos (pirmasis–trečiasis prejudiciniai klausimai)
31. Pirmuoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad „itin sunkių aplinkybių“ buvimą galima nustatyti automatiškai, kai situacija susijusi su nepilnamečiu vaiku arba kai šeimos narys netenka leidimo gyventi šalyje dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.
32. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia išsiaiškinti, ar pagal šią nuostatą draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose nenumatyta išduoti atskiro leidimo gyventi globėjo šeimos nariams, kai jų padėtis yra ne tik labai sunki dėl nepilnamečių vaikų buvimo, bet ir tampa neteisėta dėl atsisakymo atnaujinti jų leidimo gyventi šalyje galiojimą.
33. Kadangi pareiškėjams pagrindinėje byloje per teismo posėdį pateikus argumentus tapo aišku, kad šiuo klausimu reikia patikslinimų, prieš aiškindamas šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalies antro sakinio formuluotę, pateiksiu pirminę pastabą dėl trečiųjų šalių piliečiams, atvykusiems į valstybę narę šeimos susijungimo tikslu, pagal Direktyvą 2003/86 suteiktos teisės gyventi šalyje pobūdžio.
1. Pirminė pastaba
34. Iš Direktyvos 2003/86 4 ir 6 konstatuojamųjų dalių aišku, kad ja siekiama bendro tikslo palengvinti trečiųjų šalių piliečių integraciją valstybėse narėse, užtikrinant šeimos apsaugą ir, be kita ko, dėl šeimos susijungimo garantuojant šeimos gyvenimo išlaikymą(10). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog iš šio tikslo ir visos šios direktyvos, visų pirma jos 13 straipsnio 3 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies bendro aiškinimo matyti, kad tol, kol atitinkami šeimos nariai neįgijo atskiros teisės gyventi šalyje pagal minėtos direktyvos 15 straipsnį, jų teisė gyventi šalyje yra išvestinė teisė, kylanti iš atitinkamo globėjo teisės gyventi šalyje, kuria siekiama skatinti pastarojo integraciją(11).
35. Vis dėlto tokia situacija, kaip nagrinėjama šioje byloje, kai šeimos motina ir jos vaikai, atvykę į valstybę narę šeimos susijungimo tikslu, negali atnaujinti savo leidimo gyventi šalyje galiojimo dėl to, kad baigėsi tėvo leidimo gyventi šalyje galiojimas, yra įprasta situacija šeimos susijungimo aplinkybėmis, priešingai „itin sunkių aplinkybių“ atvejui, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje.
36. Kaip per teismo posėdį teisingai pažymėjo Ispanijos vyriausybė, nepilnamečių vaikų buvimas yra normali ir įprasta aplinkybė, kai susijungia trečiųjų šalių piliečių šeima. Pripažinus, kad jų padėtis savaime gali būti laikoma „itin sunkių aplinkybių“ atveju, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, būtų pažeisti taip suformuluoti šios direktyvos tikslai, nes nepilnamečiai vaikai turėtų savarankišką teisę gyventi šalyje ir jiems būtų leidžiama pasilikti priimančiosios valstybės narės teritorijoje, nors vienas iš tėvų galėtų būti įpareigotas iš jos išvykti.
37. Be to, tai, kad globėjo šeimos nariai netenka leidimo gyventi šalyje dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, yra neatsiejama nuo jų teisės gyventi šalyje išvestinio pobūdžio. Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Y. Z. ir kt. (Sukčiavimas šeimos susijungimo atveju), kai globėjo šeimos nariai neteko leidimo gyventi šalyje dėl jo sukčiavimo, apie kurį jiems nebuvo žinoma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į „šeimos susijungimo prašymo teikėjo [globėjo] svarbą Direktyva 2003/86 nustatytoje sistemoje“, tai atitinka šia direktyva siekiamus tikslus ir jos loginį pagrindą, kad toks sukčiavimas turi įtakos šeimos susijungimo procedūrai ir visų pirma leidimams gyventi šalyje, suteiktiems šio globėjo šeimos nariams, net jeigu šie ir nežinojo apie sukčiavimą(12). Šie principai pagal analogiją taikomi tokiai situacijai, kaip nagrinėjama šioje byloje, kai šeimos nariai, atvykę į valstybę narę dėl šeimos susijungimo, negali atnaujinti jų leidimo gyventi šalyje galiojimo dėl to, kad globėjas prarado savo teisę gyventi šalyje, nes padarė nusikalstamą veiką.
38. Dabar reikia išnagrinėti, kiek minėtos direktyvos 15 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje nurodyta sąlyga, susijusi su „itin sunkių aplinkybių“ buvimu, gali būti įvykdyta.
2. Sąvokos „itin sunkios aplinkybės“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį, apimtis
39. Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo, kad Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antras sakinys būtų privaloma nuostata. Pagal šią nuostatą asmenų, atvykusių į valstybę narę dėl šeimos susijungimo, „itin sunkių aplinkybių“ buvimas yra vienintelė esminė sąlyga, kurios reikalaujama tam, kad būtų išduotas atskiras leidimas gyventi šalyje. Vis dėlto nei šiame straipsnyje, nei jokioje kitoje šios direktyvos nuostatoje sąvoka „itin sunkios aplinkybės“ neapibrėžta ir nepateikta tokių aplinkybių pavyzdžių, kitaip nei Direktyvos 2004/38/EB(13) 13 straipsnio 2 dalies c punkte, kuriame aiškiai nurodyti Sąjungos piliečio šeimos nariai, nukentėję nuo smurto šeimoje. Taigi savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas rėmėsi Komisijos gairių 5.3 punkte pateiktu aiškinimu, kuriame kaip „ypač sunkios padėties“ pavyzdys nurodyti smurto šeimoje atvejai(14).
40. Per teismo posėdį Ispanijos vyriausybė teigė, kad valstybės narės gali vienašališkai nustatyti sąvokos „itin sunkios aplinkybės“ taikymo sritį. Nepritariu tokiam požiūriui. Manau, kad šią Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje vartojamą sąvoką reikia laikyti savarankiška Sąjungos teisės sąvoka. Priešingu atveju, jei valstybės narės turėtų diskreciją apibrėžti su tokia situacija susijusias aplinkybes, nacionalinės teisės aktų skirtumai galėtų pakenkti joms nustatytos pareigos apimčiai ir veiksmingumui. Be to, reikia pažymėti, kad, priešingai nei šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalyje, jos 15 straipsnio 3 dalyje nėra nuorodos į valstybių narių teisę šiai sąvokai apibrėžti. Šias dvi nuostatas būtina atskirti. Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje pripažįstama atitinkamo šeimos nario teisė, reikalaujant, kad valstybės narės priimtų nuostatas, užtikrinančias atskiro leidimo gyventi išdavimą „itin sunkių aplinkybių“ atveju. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė esminę materialinę tokio leidimo gyventi šalyje išdavimo sąlygą. Vis dėlto šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalies tikslas yra kitoks, nes valstybėms narėms nustatoma atsakomybė savo nacionalinėje teisėje nustatyti sąlygas, kuriomis galima pasinaudoti šia teise, ir naudojimosi ja tvarką, su sąlyga, kad paisoma proporcingumo principo, minėtos direktyvos tikslo ir veiksmingumo(15).
41. Taigi atsižvelgiant į šias aplinkybes man atrodo būtina taikyti suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir iš lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, ji visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai(16). Šiuo tikslu, kadangi Direktyvoje 2003/86 sąvoka „itin sunkios aplinkybės“ neapibrėžta, pagal suformuotą jurisprudenciją ji turi būti aiškinama remiantis įprasta jos reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į jos vartojimo kontekstą ir teisės aktų, kuriuose ji įtvirtinta, tikslus(17).
42. Savo analizę pradėsiu nuo Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antro sakinio tikslo nagrinėjimo. Sąlyga dėl „itin sunkių aplinkybių“ buvimo pirmiausia turi būti aiškinama atsižvelgiant į šia nuostata siekiamą tikslą, t. y. apsaugoti globėjo šeimos narius.
43. Primenu, kad pagal šios direktyvos 4 ir 6 konstatuojamąsias dalis teise į šeimos susijungimą siekiama, be kita ko, užtikrinti šeimos apsaugą užtikrinant šeimos gyvenimo išlaikymą arba sukūrimą priimančiojoje valstybėje narėje(18). Taigi ši teisė leidžia kiekvienam asmeniui užtikrinti teisę gyventi su savo šeima šioje valstybėje.
44. Vis dėlto ši teisė nėra absoliuti ir Sąjungos teisės aktų leidėjas numato teisėtus jos įgyvendinimo apribojimus. Direktyvos 2003/86 2 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad priemonėmis, susijusiomis su šeimos susijungimu, turi būti naudojamasi gerbiant pagrindines teises, visų pirma įtvirtintas Chartijoje. Taigi šios priemonės turi būti įgyvendinamos paisant Chartijos 1 straipsnyje įtvirtintos teisės į žmogaus orumą, jos 2 straipsnyje įtvirtintos teisės į asmens neliečiamybę, Chartijos 4 straipsnyje įtvirtinto kankinimų ir nežmoniško ar žeminamo elgesio draudimo ir jos 24 straipsnyje nustatytų vaiko teisių. Be to, šios direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai pripažįsta valstybių narių teisę nustatyti teisę į šeimos susijungimą „ribojančias priemones“, kai tai pateisinama atsižvelgiant į jose rekomenduojamas vertybes ir principus, ypač susijusius su moterų ir vaikų teisėmis. Taigi kompetentinga nacionalinė institucija, remdamasi minėtos direktyvos 4 straipsnio 4 ir 5 dalimis, gali nepritarti sutuoktinio prašymams dėl šeimos susijungimo, jeigu jis turi gyventi kartu su kitais globėjo sutuoktiniais (poligaminiai namų ūkiai) arba kai jis nėra sulaukęs minimalaus valstybės narės šiuo tikslu reikalaujamo amžiaus, kad būtų užkirstas kelias priverstinėms santuokoms.
45. Manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje nustatyta priemone siekiama to paties tikslo, t. y. apsaugoti šeimos narius, tačiau vėlesniu procedūros etapu, kai jie jau yra atvykę į priimančiosios valstybės narės teritoriją šeimos susijungimo tikslais. Taigi atskiro leidimo gyventi šalyje išdavimas yra apsaugos priemonė šeimos nariui, kurio padėtis yra „itin sunki“ dėl šeiminių veiksnių(19).
46. Tai reiškia, kad išduodant atskirą leidimą gyventi pagal Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį reikia įrodyti realų šeimos narių apsaugos poreikį.
47. Išnagrinėjus pačią šio straipsnio formuluotę ir Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą jos kontekstą, galima tiksliau nustatyti sąlygos, susijusios su „itin sunkiomis aplinkybėmis“, taikymo sritį.
48. Pirma, šios nuostatos versijoje prancūzų kalba pavartotas žodis situation pagal įprastą savo reikšmę reiškia visumą įvykių, aplinkybių, konkrečių santykių, kuriuose yra atsidūręs atitinkamas asmuo ar atitinkamų asmenų grupė(20). Per teismo posėdį buvo teigiama, kad žodis situation pirmiausia turi būti siejamas su „šeimos padėtimi“ (arba su „šeimos aplinkybėmis“), atsižvelgiant į Direktyvos 2003/86 dalyką ir tikslus. Pritariu tokiam požiūriui, nes man atrodo labai svarbu į šios direktyvos taikymo sritį patenkančias situacijas atskirti nuo Direktyva 2011/95/ES(21) reglamentuojamos situacijos, kurioje trečiosios šalies pilietis atsiduria dėl kitokių priežasčių, pavyzdžiui, esant persekiojimo ar didelės žalos pavojui, jeigu jis grįžtų į savo kilmės šalį, arba jeigu jis nukentėjo nuo nežmoniško elgesio, kaip reglamentuojama Direktyvoje 2004/81/EB(22). Komisija savo gairėse pabrėžia, kad šios „itin sunkios aplinkybės“ turi kilti dėl šeimos padėties ar jos iširimo, bet ne dėl sunkumų, susijusių su kitomis priežastimis“(23). Vis dėlto man atrodytų teisingiau manyti, kad Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antro sakinio žodis situation (arba „aplinkybės“) susijęs su „šeimos veiksniais“. Manau, kad daugelyje nacionalinės teisės aktų, pavyzdžiui, mokesčių ir socialinės teisės aktuose, taip pat bendrinėje kalboje sąvoka „šeiminė padėtis“ reiškia namų ūkio sudėtį ir struktūrą. Vis dėlto sąvoka „šeimos veiksniai“ leidžia atsižvelgti į kitas aplinkybes, pavyzdžiui, šeimos gyvenimą, konfliktų šeimose buvimą ar net kiekvieno šeimos nario elgesį.
49. Antra, Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodo aplinkybes, kurias pripažįsta „itin sunkiomis“, nes Komisija savo parengiamuosiuose darbuose nurodo „itin pavojingas situacijas“(24) arba „nelaimę“(25). Taigi man atrodo, kad „itin sunkiomis aplinkybėmis“ turi būti laikomos tokios aplinkybės, kurios dėl savo pobūdžio yra labai sunkios ar kankinančios atitinkamam šeimos nariui arba dėl kurių atitinkamo šeimos nario padėtis tampa labai nesaugi ar pažeidžiama ir dėl to jos yra išimtinės.
50. Pagal Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalį tokia situacija gali būti nustatyta, kai šeimos narys de facto arba de jure netenka savo šeimos apsaugos.
51. Pirmasis atvejis yra toks, kai „itin sunkias aplinkybes“ lemia šeimos ryšių nutrūkimas su globėju ir dėl to prarandama šeimos nario teisė gyventi šalyje. Taigi tokios situacijos susiklostymas yra sunkinanti aplinkybė, pateisinanti tai, kad šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje pripažįstama valstybių narių teisė išduoti atskirą leidimą gyventi globėjo našlystės, santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar mirties atveju virsta šio straipsnio antrame sakinyje įtvirtinta pareiga(26).
52. Taip gali būti tuo atveju, kai dėl santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium (separacijos) atitinkamas asmuo, grįžęs į savo kilmės šalį, gali nebegalėti užsitikrinti savo ar vaikų poreikių dėl savo socialinio statuso ar padėties toje šalyje arba jam kyla pavojus nebepamatyti savo vaikų. Kaip savo parengiamuosiuose darbuose pažymi Komisija(27), taip gali būti ir tuo atveju, kai našlė, išsituokusi ar išsižadėta moteris atsidurtų „labai pavojingose situacijose“ arba „nelaimėje“, jeigu ji privalėtų grįžti į savo kilmės šalį.
53. Antrasis atvejis – kai „itin sunkios aplinkybės“, kurios susiklosto atitinkamam šeimos nariui, kaip tik atsiranda dėl (tolesnio) šeiminio gyvenimo su globėju, todėl tampa nepriimtina tai, kad jo teisė gyventi šalyje kyla iš globėjo teisės. Tokioje situacijoje reikalaujama, kad priimančioji valstybė narė suteiktų trečiosios šalies piliečiui, kuris gyvena jos teritorijoje šeimos susijungimo tikslu, teisę gyventi joje be globėjo nacionalinėje teisėje nustatytą laikotarpį ir joje nustatytomis sąlygomis.
54. Taigi, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/86 parengiamuosius darbus ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją(28), nuo smurto šeimoje nukentėjusioms moterims susiklosto „itin sunkios aplinkybės“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį(29). Be smurto veiksmų, nuo kurių jos nukenčia, jų padėties sunkumą parodo tai, kad jos yra priklausomos nuo smurtautojo, kiek tai susiję su jų teise gyventi priimančiojoje valstybėje narėje. Taigi atskiro leidimo gyventi šalyje suteikimas yra apsaugos priemonė, leidžianti išvengti situacijos, kai šeimos narys(30) būtų atgrasytas nuo išėjimo iš sutuoktinių bendros nuolatinės gyvenamosios vietos ir paduoti skundą, baimindamasis prarasti savo teisinį statusą(31). Norėčiau pažymėti, kad ir Konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo 59 straipsnio 1 dalis patvirtina tokį aiškinimą(32).
55. Dėl kitų smurto šeimoje formų šeimos narys, kurio gyventojo statusas priklauso nuo globėjo gyventojo statuso, gali atsidurti tokioje pat sunkioje padėtyje. Smurtas šeimoje gali būti fizinis, seksualinis, psichologinis ir gali būti susijęs su finansiniu išnaudojimu. Ji taip pat gali apimti situaciją, kai šeimos narys nukenčia nuo netinkamo elgesio ar aplaidumo, smurto dėl garbės ir priverstinės santuokos, yra prievarta atskiriamas nuo savo vaiko, šeimos narei gresia moterų lyties organų žalojimas(33) arba priverstinis abortas arba ji buvo išvyta iš namų, taip atimant iš šio asmens galimybę užsitikrinti savo poreikius ir gyventi kilmės šalyje be trečiojo asmens pagalbos. Dėl tokių situacijų su išvestine teise gyventi šalyje susijusio priklausomumo ryšio išlaikymas tampa nepriimtinas ir pateisina atskiro leidimo gyventi suteikimą.
56. Šiuo atveju neįmanoma pateikti išsamaus „itin sunkių aplinkybių“, kuriose gali atsidurti globėjo šeimos narys, sąrašo. Kaip generalinis advokatas M. Wathelet nurodė savo išvadoje byloje NA(34), tai turi būti „ypatingos aplinkybės, kurioms turi būti taikoma apsauga“(35). Šios aplinkybės įvairiose valstybėse narėse, skirtingais laikotarpiais ir skirtingais atvejais gali skirtis, be to, kompetentingai nacionalinei institucijai reikia pripažinti diskreciją kiekvienu atskiru atveju įvertinti aplinkybių, su kuriomis susiduria suinteresuotasis asmuo, sunkumo ar pavojingumo laipsnį arba jo patiriamo nesaugumo ar pažeidžiamumo lygį.
57. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad pagal sąlygą, susijusią su „itin sunkiomis aplinkybėmis“, reikalaujama įrodyti, kad trečiosios šalies pilietis, kuris dėl šeimos susijungimo gyvena priimančiosios valstybės narės teritorijoje, dėl šeimos veiksnių susidūrė su aplinkybėmis, kurios dėl savo pobūdžio yra labai sunkios ar pavojingos arba dėl kurių jis gali tapti labai nesaugus ar pažeidžiamas, ir dėl to jam atsiranda realus apsaugos, užtikrinamos išduodant atskirą leidimą gyventi šalyje, poreikis.
58. Su sąlyga, kad situacija bus nagrinėjama individualiai, vien aplinkybės, kad ji susijusi su nepilnamečiais vaikais arba kad globėjo šeimos nariai neteko leidimo gyventi šalyje dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, nepakanka, kad būtų nustatytos „itin sunkios aplinkybės“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį.
59. Dėl tokio aiškinimo antrojo prejudicinio klausimo nagrinėjimas netenka prasmės.
60. Primenu, kad šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose nenumatyta išduoti atskiro leidimo gyventi šalyje globėjo šeimos nariams, kai jų padėtis šioje valstybėje, kuri yra itin sunki dėl nepilnamečių vaikų buvimo, taip pat tampa neteisėta atsisakius atnaujinti jų leidimo gyventi šalyje galiojimą.
61. Šis klausimas grindžiamas prielaida, kad pareiškėjų pagrindinėje byloje padėtis yra „itin sunki“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį, nes ji susijusi su dviem nepilnamečiais vaikais. Tačiau dėl nurodytų priežasčių vien šios aplinkybės nepakanka, kad atsirastų pagrindas suteikti teisę į atskirą leidimą gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį. Tokiu atveju globėjo šeimos nariams taikomos 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse(36) nuostatos ir jie turi jose numatytas teises ir garantijas.
B. Procesinės garantijos, susijusios su sprendimo atsisakyti atnaujinti globėjo šeimos narių leidimo gyventi šalyje galiojimą priėmimu
62. Ketvirtuoju–šeštuoju prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar Direktyvos 2003/86 17 straipsnis, siejamas su Chartijos 7, 24, 33 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos kompetentingai nacionalinei institucijai leidžiama atmesti globėjo šeimos narių pateiktą prašymą atnaujinti leidimo gyventi šalyje galiojimą, prieš tai individualiai neišnagrinėjus jų prašymo, išklausant šeimos narius, visų pirma nepilnamečius vaikus.
63. Pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 3 dalį „[v]alstybės narės gali panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi tais atvejais, kai globėjo leidimo gyventi [šalyje] trukmė baigiasi ir šeimos narys dar neturi atskiro leidimo gyventi [šalyje] pagal 15 straipsnį“.
64. Kiek tai susiję su prašymo atnaujinti šeimos narių leidimo gyventi šalyje galiojimą nagrinėjimu, kurį turi atlikti kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, iš šios direktyvos 16 straipsnio 3 dalies ir ypač iš šioje nuostatoje vartojamų žodžių „gali atsisakyti atnaujinti“ matyti, kad valstybės narės šiuo klausimu turi diskreciją(37). Vis dėlto primenu, kad jos gali naudotis šia diskrecija tik laikydamosi proporcingumo principo, taip pat paisydamos minėtos direktyvos tikslo ir veiksmingumo(38).
65. Be to, neginčijama, kad Direktyva 2003/86, kaip ir kiekvienas Sąjungos teisės aktas, turi būti įgyvendinama laikantis pagrindinių teisių. Iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad priemonės, susijusios su šeimos susijungimu, turi būti nustatomos paisant Chartijoje pripažintų pagrindinių teisių ir principų(39), visų pirma jomis turi būti užtikrinama Chartijos 7 straipsnyje garantuojama teisė į privatų ir šeimos gyvenimą. Pagal suformuotą jurisprudenciją šis straipsnis taip pat turi būti aiškinamas siejant jį su pagrindinėmis vaiko teisėmis, įtvirtintomis Chartijos 24 straipsnyje(40).
66. Darytina išvada, kad nagrinėjant prašymą atnaujinti globėjo šeimos narių leidimo gyventi šalyje galiojimą turi būti paisoma pagrindinių teisių, visų pirma Chartijos 7 ir 24 straipsnių(41).
1. Dėl prašymo individualaus nagrinėjimo
67. Atsižvelgdamas į pirma nurodytus reikalavimus, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi proporcingai ir pagrįstai įvertinti visus esamus interesus(42).
68. Būtent šiomis aplinkybėmis Direktyvos 2003/86 17 straipsnyje kompetentinga nacionalinė institucija labai aiškiai įpareigojama individualiai išnagrinėti globėjo šeimos nario pateiktą prašymą atnaujinti leidimo gyventi šalyje galiojimą(43). Šio nagrinėjimo tikslas – nustatyti, ar yra priežasčių, dėl kurių ši institucija negali atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimo gyventi šalyje. Be šios direktyvos 17 straipsnyje aiškiai nurodytų aspektų, Teisingumo Teismas, kaip ir Komisija savo gairėse, reikalauja, kad minėta institucija atsižvelgtų į visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes ir atkreiptų ypatingą dėmesį į atitinkamų vaikų interesus bei siekį sudaryti palankias sąlygas šeimos gyvenimui(44).
69. Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, toks vertinimas turi leisti išnagrinėti „kiekvieno prašymą pateikusio asmens konkrečią situaciją“(45). Manau, kad kai prašymas atnaujinti šeimos nario leidimo gyventi šalyje galiojimą atmetamas dėl to, kad globėjas praranda leidimą gyventi šalyje, toks nagrinėjimas turi leisti įvertinti, ar yra priežasčių, suteikiančių pagrindą nacionalinei kompetentingai institucijai išduoti tokiam šeimos nariui atskirą leidimą gyventi šalyje pagal Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalį. Nors valstybės narės turi diskreciją atsisakyti atnaujinti leidimą gyventi šalyje arba apibrėžti atskiro leidimo gyventi šalyje išdavimui taikytinas sąlygas, šią laisvę riboja pareiga atsižvelgti į konkrečią šeimos nario, kuris patiria arba kuriam gresia patirti „itin sunkias aplinkybes“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį, ir išduoti leidimą gyventi šalyje, kai to reikia dėl tokių aplinkybių.
70. Nagrinėjamu atveju situacija susijusi su šeimos motina, lydima dviejų nepilnamečių vaikų, kuriems nebuvo išduotas „ilgalaikis leidimas gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu“, todėl leidimas gyventi šalyje nebuvo pratęstas dėl to, kad ilgalaikį leidimą gyventi šalyje buvo atsisakyta išduoti tėvui – globėjui. Tokiomis aplinkybėmis kompetentinga nacionalinė institucija turėtų atsižvelgti į šeimos padėtį ir ypač į šeimos santykių tvirtumą. Ji taip pat turėtų atsižvelgti į jų gyvenimo šalyje trukmę ir šeiminių, ekonominių, kultūrinių ir socialinių ryšių buvimą tiek priimančiojoje valstybėje narėje, tiek kilmės šalyje(46), šių vaikų gimimo vietą(47) ir, jei reikia, amžių, nuo kurio jie atvyko į priimančiąją valstybę narę, į tai, kad jie ten užaugo ir joje įgijo išsilavinimą. Taip pat reikėtų atsižvelgti į svarbią bendrą ir konkrečią informaciją, susijusią su padėtimi jų kilmės šalyje, kaip antai jų gyvenimo sąlygas, socialinį statusą ar šios šalies specifinius kultūrinius aspektus(48), nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad šeimos motina gali būti struktūriškai diskriminuojama minėtoje šalyje. Galiausiai ji turėtų atsižvelgti į priežastis, dėl kurių jų leidimas gyventi šalyje nebuvo pratęstas, susijusias su šeimos tėvo teistumu(49).
71. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas sprendimas, kuriuo kompetentinga nacionalinė institucija atsisakė atnaujinti šeimos motinos ir dviejų jos vaikų leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu dėl to, kad tėvas neteko leidimo gyventi šalyje, yra pagrįstas atsižvelgiant į šiuos argumentus, o gal jiems, atsižvelgiant į šiuos argumentus, turi būti išduotas atskiras leidimas gyventi šalyje.
2. Dėl teisės būti išklausytam paisymo
72. Direktyvoje 2003/86 nepatikslinta, ar globėjo šeimos nariai gali būti išklausyti prieš priimant sprendimą atsisakyti atnaujinti jų leidimą gyventi šalyje ir visų pirma kokiomis sąlygomis jie gali remtis šios direktyvos 17 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis.
73. Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose toks formalumas aiškiai nenumatytas, jeigu šie teisės aktai patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį(50).
74. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad teisę būti išklausytam per bet kurią procedūrą apima teisė į gynybą, kuri yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje(51). Ši teisė bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę(52). Sprendimas, kuriuo atmetamas prašymas atnaujinti leidimo gyventi šalyje galiojimą, yra sprendimas, galintis nepalankiai paveikti globėjo šeimos narių interesus.
75. Iš to matyti, kad valstybės narės privalo išklausyti globėjo šeimos narius prieš priimdamos sprendimą neatnaujinti jų leidimo gyventi šalyje(53).
76. Nors pagal suformuotą jurisprudenciją teisė būti išklausytam nebūtinai reiškia pareigą suteikti suinteresuotajam asmeniui galimybę pareikšti savo nuomonę žodžiu(54), jam turi būti suteikta galimybė tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą. Taigi, kiek tai susiję su prašymu atnaujinti leidimą gyventi šalyje, šis asmuo visų pirma turi galėti pateikti visą, jo manymu, reikšmingą informaciją apie savo asmeninę ir šeiminę padėtį. Tam tikros aplinkybės, kurių reikalaujama atliekant Direktyvos 2003/86 17 straipsnyje numatytą individualų vertinimą, pavyzdžiui, vaikų amžius arba šeimos narių gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje trukmė gali būti nustatytos rašytiniais įrodymais. Tačiau dėl kitų aplinkybių, pavyzdžiui, šeimos santykių tvirtumo, ryšių priimančiojoje valstybėje narėje pobūdžio ar svarbos arba gyvenimo sąlygų kilmės šalyje reikia gauti šio asmens parodymus raštu arba žodžiu. Be to, dėl kitų aplinkybių, pavyzdžiui, tų, dėl kurių gali susiklostyti „itin sunkios aplinkybės“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį, gali prireikti nustatyti specialią procedūrą.
77. Be to, teisė būti išklausytam reiškia, kad kompetentinga nacionalinė institucija turi atkreipti reikiamą dėmesį į taip suinteresuotojo asmens pateiktas pastabas, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėdama visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes ir išsamiai motyvuodama savo sprendimą, nes pareiga nurodyti pakankamai išsamius ir konkrečius sprendimo motyvus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suprasti, kodėl jo prašymas buvo atmestas, kyla iš teisės į gynybą paisymo principo(55).
78. Galiausia dėl nepilnamečio dalyvavimo tvarkos pažymėtina, kad Chartijos 24 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad vaikai galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę ir kad sprendžiant su vaikais susijusius klausimus į taip išreikštą jų nuomonę būtų atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandą(56). Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad šioje nuostatoje nurodomas ne pats vaiko išklausymas, bet jo galimybė būti išklausytam(57). Taigi vaiko teisė būti išklausytam nereikalauja, kad būtinai turi būti surengtas vaiko išklausymas, bet pagal ją reikalaujama sudaryti šiam vaikui procesines galimybes ir teisines sąlygas, kurioms esant jis galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę, ir kad ji būtų užfiksuota.
79. Be to, Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad kompetentinga nacionalinė institucija atsižvelgtų į vaiko interesus. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog pagal šią nuostatą reikalaujama, kad imantis visų priemonių dėl vaikų, be kita ko, kai valstybės narės taiko Direktyvą 2003/86, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais(58). 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendime Aguirre Zarraga(59) dėl procedūros, susijusios su vaiko globos teise, Teisingumo Teismas konstatavo, kad šis interesas gali būti pagrindas nerengti vaiko išklausymo(60). Taigi, nors išklausymas yra vaiko teisė, jis negali būti absoliuti pareiga ir turi būti įvertintas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į su vaiko interesais susijusius reikalavimus, kaip numatyta Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalyje(61).
80. Kitaip tariant, kai prašymą pateikia nepilnametis vaikas, valstybės narės turi imtis visų tinkamų priemonių, kad šiam vaikui būtų suteikta reali ir veiksminga galimybė būti išklausytam, atsižvelgiant į jo amžių ar brandą(62).
81. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Direktyvos 2003/86 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos kompetentingai nacionalinei institucijai leidžiama atmesti globėjo šeimos narių prašymą atnaujinti leidimą gyventi šalyje, prieš tai neatlikus individualaus jų prašymo nagrinėjimo, per kurį jie turėtų galimybę tinkamai ir veiksmingai pateikti visą informaciją, kuri, jų nuomone, yra reikšminga jų padėčiai.
82. Kai prašymą pateikia nepilnametis vaikas, valstybės narės turi imtis visų tinkamų priemonių, kad šiam vaikui būtų suteikta reali ir veiksminga galimybė būti išklausytam, atsižvelgiant į jo amžių ar brandą.
V. Išvada
83. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no5 de Barcelona (Barselonos provincijos administracinis teismas Nr. 5, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1) 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 15 straipsnio 3 dalies antras sakinys
turi būti aiškinamas taip:
– pagal sąlygą, susijusią su „itin sunkiomis aplinkybėmis“, reikalaujama įrodyti, kad trečiosios šalies pilietis, kuris dėl šeimos susijungimo gyvena priimančiosios valstybės narės teritorijoje, dėl šeimos veiksnių susidūrė su aplinkybėmis, kurios dėl savo pobūdžio yra labai sunkios ar pavojingos arba dėl kurių jis gali tapti labai nesaugus ar pažeidžiamas, ir dėl to jam atsiranda realus apsaugos, užtikrinamos išduodant atskirą leidimą gyventi šalyje, poreikis;
– su sąlyga, kad situacija bus nagrinėjama individualiai, vien aplinkybės, kad ji susijusi su nepilnamečiais vaikais arba kad globėjo šeimos nariai neteko leidimo gyventi šalyje dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, nepakanka, kad būtų nustatytos „itin sunkios aplinkybės“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį.
2) Direktyvos 2003/86 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip:
– juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos kompetentingai nacionalinei institucijai leidžiama atmesti globėjo šeimos narių prašymą atnaujinti leidimą gyventi šalyje, prieš tai neatlikus individualaus jų prašymo nagrinėjimo, per kurį jie turėtų galimybę tinkamai ir veiksmingai pateikti visą informaciją, kuri, jų nuomone, yra reikšminga jų padėčiai;
– kai prašymą pateikia nepilnametis vaikas, valstybės narės turi imtis visų tinkamų priemonių, kad šiam vaikui būtų suteikta reali ir veiksminga galimybė būti išklausytam, atsižvelgiant į jo amžių ar brandą.