PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija)
SPRENDIMAS
2001 m. rugsėjo 18 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Konkurencija – Mokama televizija – Bendroji įmonė – EB sutarties 85 straipsnis (dabar – EB 81 straipsnis) – EB sutarties 85 straipsnio 1 dalis – Sprendimas dėl pažeidimų nebuvimo – Pagalbiniai apribojimai – Protingumo taisyklė – EB sutarties 85 straipsnio 3 dalis – Sprendimas dėl išimties taikymo – Trukmė“
Byloje T‑112/99
Métropole télévision (M6), įsteigta Neuilly-sur-Seine (Prancūzija),
Suez-Lyonnaise des eaux, įsteigta Nanterre (Prancūzija),
France Télécom, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija),
atstovaujamos advokato D. Théophile, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
Télévision française 1 SA (TF1), įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokatų P. Dunaud ir P. Elsen, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovės,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą É. Gipsini Fournier ir K. Wiedner, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
palaikomą
CanalSatellite, įsteigtos Paryžiuje, atstovaujamos advokatų L. Cohen‑Tanugi ir F. Brunet, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo panaikinti 1999 m. kovo 3 d. Komisijos sprendimo 1999/242/EB, susijusio su EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (IV/36.237 – TPS) (OL L 90, p. 6), 2 ir 3 straipsnius,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. Azizi, teisėjai K. Lenaerts ir M. Jaeger,
posėdžio sekretorė D. Christensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2001 m. sausio 18 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Bylos aplinkybės
A – Operacijos aprašymas
1 Ši byla yra dėl 1999 m. kovo 3 d. Komisijos sprendimo 1999/242/EB, susijusio su EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūra (IV/36.237 – TPS) (OL L 90, p. 6) (toliau – ginčijamas sprendimas), dėl bendrovės Télévision par satellite (toliau – TPS), kuri už piniginį užmokestį sukurtų, išvystytų ir skaitmeniu būdu per palydovą transliuotų mokamas televizijos programas ir paslaugas prancūziškai kalbantiems žiūrovams Europoje, steigimo (ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamoji dalis).
2 Ši bendrovė, kurią pagal Prancūzijos teisę kaip tikrąją ūkinę bendriją (société en nom collectif) įsteigė šešios stambios Prancūzijos kompanijos, veikiančios televizijos (Métropole télévision (M6), Télévision française 1 SA (TF1), France 2 ir France 3) ir telekomunikacijų bei kabelinės televizijos rinkoje (France Télécom ir Suez-Lyonnaise des eaux), yra naujas rinkų, kuriose nuo seno ryškiai dominuoja bendrovė Canal+ ir jos dukterinė bendrovė CanalSatellite, dalyvė.
B – Paveiktos rinkos ir jų struktūra
3 Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pagrindinė produktų rinka, kurią paveikė TPS įsteigimas, yra mokamos televizijos rinka (ginčijamo sprendimo 23 ir 24 konstatuojamosios dalys). Ši operacija, be kita ko, daro poveikį transliavimo teisių įsigijimo bei teminių kanalų pardavimo rinkoms.
4 Dėl atitinkamos geografinės rinkos atsakovė ginčijamame sprendime pažymėjo, kad jo priėmimo metu šios įvairios rinkos turėjo būti nustatomos nacionaliniu pagrindu, todėl šiuo atveju jos apsiriboja Prancūzija (ginčijamo sprendimo 40–43 konstatuojamosios dalys).
1. Mokamos televizijos rinka Prancūzijoje
5 Pagal ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamąją dalį ši rinka yra produktų rinka, kuri skiriasi nuo nemokamos televizijos rinkos (dar vadinamos „nekoduota televizija“). Iš tiesų, skirtingai nei pastarojoje rinkoje, kur komerciniai santykiai sukuriami tarp transliuotojo ir reklamos užsakovo, mokamos televizijos rinkos atveju egzistuoja santykis tarp transliuotojo ir žiūrovo kaip abonento. Dėl to konkurencijos sąlygos šiose dviejose rinkose yra skirtingos.
6 Ginčijamame sprendime taip pat pažymima, kad jo priėmimo metu mokamos televizijos rinka apėmė tris transliavimo būdus (antžeminį transliavimą, transliavimą per palydovą ir kabelinį transliavimą) ir kad šie skirtingi transliavimo būdai nesudarė atskirų rinkų (ginčijamo sprendimo 30 konstatuojamoji dalis).
7 Seniausias mokamos televizijos rinkos Prancūzijoje dalyvis yra bendrovė Canal+, turinti labai stiprų prekės ženklą bei išvystytą vadybos praktinę patirtį (ginčijamo sprendimo 44 konstatuojamoji dalis). Canal+ grupė taip pat veikia kabelinės televizijos distribucijos rinkoje, nes ji kontroliuoja NumériCâble tinklą. Be to, per savo dukterinę įmonę CanalSatellite bendrovė Canal+ siūlo per palydovą skaitmeniniu būdu transliuojamą mokamų kanalų paketą (toliau – skaitmeninis paketas) (ginčijamo sprendimo 46 konstatuojamoji dalis). Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad „pagal abonentus 1998 m. birželio pabaigoje Canal+ grupė kartu su „premium“ kanalu Canal+, CanalSatellite ir NumériCâble tinklu užėmė apie 70 % mokamos televizijos rinkos Prancūzijoje“ (47 konstatuojamoji dalis).
8 Prancūzijos AB grupė, kuri daugiausia užsiima programų gamyba ir transliavimo teisių pardavimu, 1996 m. balandžio mėnesį įsteigė kitą mokamos televizijos rinkos dalyvį – bendrovę AB‑Sat. 1998 m. birželio pabaigoje AB-Sat abonentų skaičius siekė 100 000 (ginčijamo sprendimo 49 konstatuojamoji dalis).
9 Galiausiai bendrovė TPS 1998 m. liepos pabaigoje turėjo 457 000 registruotus abonentus, o 1998 m. pabaigoje jų planavo turėti 600 000 (ginčijamo sprendimo 50 konstatuojamoji dalis).
2. Transliavimo teisių, ypač filmų ir sporto, įsigijimo rinka
10 Kadangi filmai ir sporto laidos yra du populiariausi mokamos televizijos produktai, šių programų transliavimo teisių įsigijimas yra būtinas siekiant sudaryti pakankamai patrauklų pasiūlymą, kad būsimus abonentus būtų galima įtikinti mokėti už televizijos paslaugas (ginčijamo sprendimo 34 konstatuojamoji dalis).
11 Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pagrindiniai TPS konkurentai rinkoje, ypač amerikietiškų ir prancūziškų filmų bei sporto varžybų transliavimo teisių įsigijimo rinkoje, yra Canal+ ir teminiai kanalai, kuriuose dalyvauja Canal+ (ginčijamo sprendimo 58 konstatuojamoji dalis). Komisija ginčijamame sprendime taip pat pažymi, kad „Canal+ grupė šioje rinkoje užima ypač stiprias pozicijas“ ir kad joje taip pat veikia bendrovė AB‑Sat bei bendros paskirties kanalai (minėta konstatuojamoji dalis).
3. Teminių kanalų pardavimo ir naudojimo rinka
12 Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad teminiai kanalai yra būtini siekiant sudaryti patrauklius mokamos televizijos pasiūlymus ir kad jų pardavimo bei naudojimo rinka Prancūzijoje sparčiai plečiasi, ypač dėl pradedamos taikyti skaitmeninės technologijos (ginčijamo sprendimo 37–39 ir 65–69 konstatuojamosios dalys).
13 Dėl šios rinkos struktūros ginčijamame sprendime teigiama:
„Pasirodžius palydovų platformoms, visi mokamos televizijos rinkos dalyviai dalyvauja rinkoje esančių teminių kanalų kapitale. Pagrindinių rinkos dalyvių valdomo kapitalo dalys yra maždaug vienodos. Tačiau Canal+ grupė yra svarbus dalyvis, nes ji dalyvauja seniausiai transliuojančių kanalų, kurie yra geriausiai įsitvirtinę kabelinės televizijos rinkoje ir turi didžiausią abonentų skaičių, kapitale“ (ginčijamo sprendimo 67 ir 68 konstatuojamosios dalys).
C – Pranešimas ir susitarimai, apie kuriuos buvo pranešta
14 Dėl TPS įsteigimo 1996 m. vasarą buvo kreiptasi į Komisiją, siekiant pateikti pranešimą pagal 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 257, 1990, p. 13, paskutinį kartą pakeistas 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97 (OL L 180, p. 1)) (ginčijamo sprendimo 1 konstatuojamoji dalis). Tačiau, kadangi TPS steigime dalyvaujančias bendroves Komisija informavo, kad tai nėra bendrosios įmonės, kurią bendrai valdo jos nariai, steigimas, 1996 m. spalio 18 d. jos Komisijai pranešė apie operaciją, siekdamos gauti sprendimą dėl pažeidimo nebuvimo arba sprendimą dėl išimties taikymo pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentą Nr. 17, Pirmąjį reglamentą, įgyvendinantį Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 13, 1962, p. 204) (minėta konstatuojamoji dalis).
15 Buvo pranešta apie keturis susitarimus. Pagrindiniai TPS veikimą reglamentuojantys principai yra įtvirtinti 1996 m. balandžio 11 ir 18 d. susitarime (toliau – susitarimas). Vėliau jie buvo sukonkretinti ir struktūrizuoti 1996 m. birželio 19 d. įmonės steigimo sutartyje bei tą pačią dieną patvirtintuose bendrovės TPS ir bendrovės TPSG įstatuose (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis). Susitarimų galiojimo laikas – 10 metų (ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamoji dalis).
16 Ginčijamame sprendime atsakovės dėmesį ypač patraukė trys šių susitarimų sąlygos. Tai, visų pirma, nekonkuravimo sąlyga, antra, sąlyga dėl teminių kanalų ir, trečia, išimtinumo sąlyga.
1. Nekonkuravimo sąlyga
17 Ši sąlyga yra įtvirtinta susitarimo 11 straipsnyje ir minėtos įmonės steigimo sutarties 5.3 straipsnyje, be to, atsakovės prašymu, ji buvo patikslinta 1998 m. rugsėjo 17 d. papildomu susitarimu. Joje teigiama:
„Šalys įsipareigoja, išskyrus santykius, kurie egzistuoja susitarimų sudarymo dieną, ir naujų programų bei paslaugų, kurios nebuvo sutarčių su TPS objektas, pardavimą, tiesiogiai ar netiesiogiai jokia forma tol, kol bus TPS akcininkės, nedalyvauti bendrovių, kurių veikla ar tikslas yra mokamų audiovizualinių programų pasiūlymo transliavimas skaitmeniniu būdu per palydovą prancūzakalbiams Europos namų ūkiams ir jo pardavimas, kapitale“ (ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamoji dalis).
2. Sąlyga dėl teminių kanalų
18 Susitarimo 6 straipsnis („Skaitmeninio pasiūlymo programos ir paslaugos“) ir minėtos įmonės steigimo sutarties 5.4 straipsnis numato, jog TPS turi pirmenybės ir paskutinio atsisakymo teisę jos akcininkų teminių kanalų produkcijos ir televizijos paslaugų atžvilgiu. Šioje sąlygoje teigiama:
„Kiekviena šalis tam, kad aprūpintų TPS veiklai reikalingomis programomis, įsipareigoja pirmenybės tvarka pasiūlyti TPS savo programas ir paslaugas arba programas ir paslaugas, kurių atžvilgiu ji faktiškai turi įgaliojimus priimti sprendimus bendrovėje kūrėjoje, taip pat programas ir paslaugas, kurias ji sukurs ateityje. TPS taip pat turi paskutinio atsisakymo arba sutikimo su geriausiomis konkurentų pasiūlytomis sąlygomis teisę, visų TPS akcininkų trečiosioms šalims siūlomų paslaugų ar kanalų atžvilgiu. Pirkimo, išimtinio ar neišimtinio, atveju TPS tokioms paslaugoms taikys bent jau tokias pačias finansines ir sutartines sąlygas, kokias šioms programoms ir paslaugoms galėtų gauti trečiosios šalys.
Kalbant apie kanalų ir paslaugų pirkimą, TPS laisvai, remdamasi savo nuožiūra, sprendžia dėl sutarčių įtraukimo į savo skaitmeninį paketą išimtinėmis ar neišimtinėmis teisėmis sudarymo, nors šalys ir patvirtina savo tikslą turėti kanalus ir paslaugas TPS skaitmeninio paketo pasiūlyme išimtinėmis teisėmis“ (ginčijamo sprendimo 78 ir 79 konstatuojamosios dalys).
3. Išimtinumo sąlyga
19 Galiausiai susitarimo 6 straipsnis numato, jog bendros paskirties kanalus, kurie dalyvavo kuriant ir įvedant į rinką TPS, būtent M6, TF1, France 2 ir France 3, TPS transliuos išimtinėmis teisėmis (ginčijamo sprendimo 81 konstatuojamoji dalis). TPS padengs technines programų perdavimo ir transliavimo išlaidas, tačiau nemokės už jų sukūrimą (ten pat).
D – Ginčijamas sprendimas
20 1999 m. kovo 3 d. atsakovė priėmė ginčijamą sprendimą.
21 Kaip matyti iš šio sprendimo 1 straipsnio, remdamasi turima medžiaga, atsakovė nusprendė, jog TPS sukūrimo atžvilgiu nėra pagrindo jos veiksmams pagal EB sutarties 85 straipsnio 1 dalį.
22 Tačiau, kalbant apie šio sprendimo 17–19 punktuose nurodytas sutarties sąlygas, atsakovė padarė išvadą, kad:
– kalbant apie nekonkuravimo sąlygą, trejų metų laikotarpiu, t. y. iki 1999 m. gruodžio 15 d., dėl šios sąlygos nebuvo pagrindo imtis kokių nors veiksmų (ginčijamo sprendimo 2 straipsnis),
– kalbant apie išimtinumo sąlygą bei sąlygą dėl teminių kanalų, šioms nuostatoms trejų metų laikotarpį, t. y. iki 1999 m. gruodžio 15 d., galėjo būti taikoma išimtis pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį (ginčijamo sprendimo 3 straipsnis).
Procesas ir šalių reikalavimai
23 2005 m. gegužės 10 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovės pareiškė šį ieškinį.
24 1999 m. lapkričio 5 d. bendrovė CanalSatellite Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė prašymą įstoti į bylą Komisijos pusėje.
25 2000 m. sausio 31 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą ir iš dalies patenkino ieškovių pateiktą prašymą dėl konfidencialaus faktų, pateiktų ieškinyje ir jo prieduose, nagrinėjimo.
26 2000 m. kovo 24 d. įstojanti į bylą šalis pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. Komisija, TF1 ir M6 pateikė savo pastabas dėl šio paaiškinimo atitinkamai 2000 m. gegužės 4, 5 ir 8 dienomis.
27 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Pasinaudodamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytomis proceso organizavimo priemonėmis, jis pasiūlė šalims atsakyti į klausimus, o atsakovei – pateikti dokumentą. Pirmosios instancijos teismo prašymai buvo įvykdyti per nurodytą laikotarpį.
28 2001 m. sausio 18 d. vykusiame posėdyje buvo išklausyti šalių žodiniai paaiškinimai ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
29 Ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo 2 ir 3 straipsnius,
– priteisti in solidum iš atsakovės ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.
30 Atsakovė ir įstojusi į bylą šalis Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
A – Dėl ieškinio priimtinumo
Šalių argumentai
31 Palaikoma įstojusios į bylą šalies, atsakovė teigia, kad ieškovių pareikštas ieškinys yra nepriimtinas. Ji tvirtina, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką gali būti ginčijami tik tie teisės aktai, kurie sukelia privalomo pobūdžio teisinių pasekmių, paveikiančių ieškovių interesus. Ji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš 1992 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NBV ir NVB prieš Komisiją (T‑138/89, Rink. p. II‑2181, 31 punktas) ir 2000 m. kovo 22 d. Sprendimo Coca‑Cola prieš Komisiją (T‑125/97 ir T‑127/97, Rink. p. II‑1733, 79 punktas), tik rezoliucinė akto dalis gali sukelti įpareigojančio pobūdžio teisinių pasekmių ir taip pažeisti teises bei teisėtus interesus. Tačiau Bendrijų teismas nagrinėjamo sprendimo motyvų teisėtumą gali patikrinti tik tiek, kiek jie kaip akto, pažeidžiančio teises ir teisėtus interesus, motyvai yra būtinas šio akto rezoliucinės dalies pagrindas.
32 Atsakovės nuomone, sprendimo, pripažįstančio pažeidimų nebuvimą ir suteikiančio išimtį, koks yra ginčijamas šiame ieškinyje, rezoliucinė dalis nepažeidžia asmens, kuriam jis skirtas, teisių ir teisėtų interesų. Dėl to ieškovių pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra nepriimtinas.
33 Atsakovė mano, kad ši išvada yra juo labiau logiška, nes nuo 1999 m. gruodžio 15 d. ginčijamas sprendimas nebeturi anksčiau jo sukurtų teisinių pasekmių. Dėl to suinteresuotumas šia byla yra tik teorinis.
34 Ieškovės nesutinka su tuo, kad šis ieškinys nepriimtinas. Jos pažymi, kad ginčijamas sprendimas sukuria privalomo pobūdžio teisinių pasekmių, kurios paveikia jų interesus (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas), nes sprendimas dėl pažeidimų nebuvimo ir sprendimas dėl išimties taikymo priimami tik trejų metų laikotarpiui. Be to, jos atkreipia dėmesį į tai, kad 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime European Night Services ir kt. prieš Komisiją (T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink. p. II‑3141), kuriame taip pat buvo nagrinėjami ieškiniai dėl sprendimo dėl išimties taikymo panaikinimo, kuriuos pareiškė šios išimties gavėjai, ieškiniai buvo pripažinti priimtinais.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
35 Reikėtų priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinį dėl panaikinimo pagal EB sutarties 173 straipsnį (po pakeitimo – EB 230 straipsnis) galima reikšti tik dėl teisės aktų arba sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos ieškovo interesams ir reikšmingai pakeičiančių jo teisinę padėtį (34 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją 9 punktas ir 1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, C‑68/94 ir C‑30/95, Rink. p. I‑1375, 62 punktas; 1999 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Assicurazioni Generali ir Unicredito prieš Komisiją, T‑87/96, Rink. p. II‑203, 37 punktas ir 31 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Coca-Cola prieš Komisiją 77 punktas).
36 Taigi kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį dėl Bendrijos institucijos sprendimo, kuriuo visiškai ar iš dalies nepatenkinamas to asmens pateiktas aiškus ir vienareikšmis prašymas ir kurio priėmimas priklauso šios institucijos kompetencijai, panaikinimo (šiuo klausimu, kiek tai susiję su prašymu pagal Reglamento Nr. 17 3 straipsnio 2 dalies b punktą, žr. 1977 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metro prieš Komisiją, 26/76, Rink. p. 1875, 13 punktą). Iš tiesų visiškas ar dalinis prašymo nepatenkinimas tokioje situacijoje gali sukelti privalomų teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos prašymą pateikusio asmens interesams.
37 Atsižvelgiant į šiuos principus, reikia patikrinti, ar nagrinėjamas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas.
38 Nagrinėjamoje byloje ieškovės pranešė atsakovei apie susitarimus dėl TPS įsteigimo ir apribojimus, kurie, jų nuomone, yra pagalbiniai šios operacijos atžvilgiu, siekdamos pagal Reglamento Nr. 17 2 straipsnį gauti sprendimą dėl pažeidimų nebuvimo visam šių susitarimų galiojimo laikotarpiui, t. y. dešimčiai metų, arba, jei šis prašymas nebūtų patenkintas, kad ieškovėms, remiantis Reglamento Nr. 17 4 straipsnio 1 dalimi, tokiam pačiam laikotarpiui būtų suteikta individuali išimtis.
39 Iš ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad sprendimas dėl pažeidimų nebuvimo, susijęs su nekonkuravimo sąlyga (2 straipsnis), gali būti priimtas, o individuali išimtis, susijusi su išimtinumo sąlyga ir sąlyga dėl teminių kanalų (3 straipsnis), gali būti suteikta tik trejų metų laikotarpiui.
40 Dėl tokio minėtuose 2 ir 3 straipsniuose nurodytų sprendimo dėl pažeidimų nebuvimo ir išimties trukmės apribojimo ieškovės iš šių sprendimų išplaukiančiu teisiniu saugumu naudojosi gerokai trumpesnį laikotarpį, nei tikėjosi iš pradžių. Be to, ieškovės tvirtino, o atsakovė šiuo atžvilgiu prieštaravimų nepateikė, kad ši aplinkybė taip pat turėjo įtakos investicijų, dėl kurių buvo sudaryti susitarimai, apie kuriuos pranešta, rentabilumo skaičiavimams.
41 Todėl ši ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies dalis sukelia privalomų teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos ieškovių interesams.
42 Šiuo atveju nėra svarbu tai, kad ieškovės, pakartotinai pranešusios apie ginčijamus apribojimus, galėtų gauti naują sprendimą dėl pažeidimų nebuvimo arba sprendimą dėl išimties taikymo, galiojančius trumpesnį, tokį patį ar netgi ilgesnį laiką nei pirmieji sprendimai. Kadangi jos nebegali remtis teisiniu saugumu, kuriuo galėtų pasinaudoti, jei ginčijamo sprendimo atitinkamai 2 ir 3 straipsniuose numatyti sprendimai dėl pažeidimų nebuvimo ir dėl išimties taikymo būtų buvę priimti dešimties metų laikotarpiui, ši ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies dalis tam tikra prasme turi įtakos jų interesams.
43 Galiausiai reikia pastebėti, kad ieškovių pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, priešingai nei bylose, kurias išsprendus priimti 31 punkte minėti sprendimai NBV ir NVB prieš Komisiją bei Coca‑Cola prieš Komisiją, yra pateiktas dėl sprendimo rezoliucinės dalies, o ne dėl sprendimo motyvų. Iš tiesų savo reikalavimuose ieškovės reikalauja panaikinti būtent ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 straipsnius. Be to, nors Pirmosios instancijos teismas sprendime NBV ir NVB prieš Komisiją (32 punktas) nusprendė, kad sprendimas dėl pažeidimų nebuvimo „patenkino pareiškėją ir pagal savo pobūdį negalėjo nei pakeisti jo teisinės padėties, nei pažeisti jo teisių“, reikia pastebėti, kad toje byloje sprendimas dėl pažeidimų nebuvimo buvo priimtas tokiam laikui, kuriam prašė suinteresuotosios šalys. Tačiau, kaip jau buvo priminta, nagrinėjamoje byloje sprendimas dėl pažeidimų nebuvimo buvo priimtas tik trejiems metams, nors ieškovai buvo prašę dešimties metų laikotarpio.
44 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad šis ieškinys yra priimtinas.
B – Dėl pagrįstumo
45 Pirmosios instancijos teismas nusprendžia pirmiausia patikrinti ieškinio pagrindus, kuriais siekiama ginčijamo sprendimo 3 straipsnio panaikinimo, t. y. pagrindus, susijusius su išimtinumo sąlyga ir sąlyga dėl teminių kanalų. Toliau Pirmosios instancijos teismas patikrins prieš ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, susijusį su nekonkuravimo sąlyga, nukreiptą ieškinio pagrindą.
1. Dėl ieškinio pagrindų, kuriais siekiama ginčijamo sprendimo 3 straipsnio panaikinimo
46 Kalbant apie ginčijamo sprendimo 3 straipsnį, pažymėtina, kad ieškovės nurodo du ieškinio pagrindus, pagrįstus Sutarties 85 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimu. Kaip pirmąjį ieškinio pagrindą jos nurodo tai, jog atsakovė pažeidė Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, nes jos mano, kad išimtinumo sąlyga ir sąlyga dėl teminių kanalų nėra konkurencijos apribojimas šios nuostatos prasme, ir, kita vertus, kad šie įsipareigojimai laikytini pagalbiniais apribojimais steigiant TPS. Pateikdamos antrąjį ieškinio pagrindą ieškovės mano, kad neteisingai pritaikiusi šioje nuostatoje numatytus išimties taikymo kriterijus atsakovė pažeidė Sutarties 85 straipsnio 3 dalį ir padarė vertinimo klaidą dėl išimties taikymo trukmės.
a) Dėl pirmojo teisinio pagrindo, susijusio su Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimu
i) Dėl argumentų, kurie yra nurodyti kaip pagrindiniai, kad išimtinumo sąlyga ir sąlyga dėl teminių kanalų nėra konkurencijos apribojimai Sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme
47 Ieškovės teigia, kad ginčijamame sprendime siekdama konstatuoti, jog išimtinumo sąlyga ir sąlyga dėl teminių kanalų yra konkurencijos apribojimai Sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme, atsakovė, pirma, rėmėsi klaidingu vertinimu ir, antra, neteisingai pritaikė šią nuostatą.
48 Atsakovė, remiama įstojusios į bylą šalies, ginčija šių dviejų kaltinimų pagrįstumą.
– Dėl kaltinimo, susijusio su klaidingu vertinimu
– Šalių argumentai
49 Ieškovės pažymi, kad siekdama pripažinti išimtinumo sąlygos antikonkurenciškumą, atsakovė ginčijamo sprendimo 102–107 konstatuojamosiose dalyse pasistengė įrodyti, jog bendros paskirties kanaluose yra televizijos žiūrovams patrauklių programų ir jog ši sąlyga TPS konkurentams užkerta kelią gauti šias programas. Ieškovių teigimu, ši išvada paremta klaidingu vertinimu.
50 Iš tiesų jos pirmiausia tvirtina, kad išvada, jog bendros paskirties kanalų TPS pasiūlyme populiarumą galima paaiškinti šešėlinių zonų buvimu, t. y. zonų, kuriose šių kanalų, transliuojamų antžeminiu būdu, priėmimas yra blogos kokybės arba jų išvis negalima priimti, yra neteisinga. Ieškovių teigimu, tyrimo, kurį atliko Médiamétrie institutas 1997 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais, susijusio su tuos du mėnesius vykdytais paslaugų teikimo pradžios stebėjimais (toliau – Médiamétrie tyrimas), skaičiai, kuriuos nurodė atsakovė, yra neteisingi ir jais neatsižvelgiama į tai, kad praktiškai visi prancūzai gali priimti TF1, France 2 ir France 3 programas geromis sąlygomis. Siekdamos pagrįsti šį teiginį, ieškovės per teismo posėdį pažymėjo, kad, pirma, Médiamétrie tyrime nepaaiškinti metodologiniai principai, kuriais remiantis ji buvo atlikta, ir, antra, Prancūzijos televizijos kanalų programų transliavimo kokybę kas penkerius metus kontroliuoja Conseil supérieur de l'audiovisuel, spręsdama licencijų išdavimo ar pratęsimo klausimą.
51 Antra, ieškovės atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei nurodo atsakovė ginčijamame sprendime, iš rinkos tyrimų išplaukia, jog televizijos žiūrovai pasirenka TPS dažniau dėl pasiūlymo turiningumo, nei dėl galimybės priimti bendros paskirties kanalus skaitmeniniu būdu.
52 Trečia, ieškovės mano, kad atsakovės tvirtinimas, jog kiti du skaitmeniniu būdu transliuojamų programų paketai – CanalSatellite ir AB‑Sat – galėjo būti sėkmingai įvesti į rinką be išimtinio bendros paskirties kanalų transliavimo, šiuo atveju yra nereikšmingas. Jos pažymi, kad, pirma, pradėjus transliacijas, CanalSatellite turėjo nemažai išimtinių teisių į kino filmų ir sporto laidų transliavimą ir vis dar tebeturi išimtines teises transliuoti kanalą Canal+, o antra, A‑Sat yra įsteigta kitame rinkos segmente.
53 Galiausiai ieškovės nurodo, kad, priešingai nei konstatavo atsakovė ginčijamame sprendime, tai, kad tuos keturis bendros paskirties kanalus, kuriuos žiūri 90 % visų televizijos žiūrovų ir maždaug 75 % kabelinės televizijos žiūrovų, transliuoja išimtinai TPS, nebūtinai reiškia, kad apribojama konkurentų galimybė gauti šių kanalų programas. Jos atkreipia dėmesį į tai, kad nemokamos televizijos rinka ir mokamos televizijos rinka yra dvi atskiros rinkos, todėl negali būti tokio priežastinio ryšio. Be to, ieškovių nuomone, nėra aišku, ar tuo atveju, jei tie keturi bendros paskirties kanalai nebūtų dalyvavę steigiant TPS, jos būtų sutikusios dalyvauti kitame skaitmeninių programų pakete. Be to, jos pastebi, kad, kaip galima spręsti iš situacijos kitose Europos valstybėse, kur vienintelis rinkos dalyvis turi monopolį mokamos televizijos rinkoje, naujo rinkos dalyvio įėjimas į mokamos televizijos rinką Prancūzijoje yra nebeįmanomas.
54 Palaikoma į bylą įstojusios šalies, atsakovė ginčija tai, kad ginčijamo sprendimo išvada, jog išimtinės teisės į tų keturių bendros paskirties kanalų transliavimą yra konkurencijos apribojimas, paremta klaidingu vertinimu.
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
55 Reikia pažymėti, kad ieškovių pateikti faktai, kuriais siekiama įrodyti, jog atsakovės pripažinimas, kad išimtinumo sąlyga turi konkurenciją ribojantį pobūdį, remiasi neteisingu vertinimu, yra arba netikslūs, arba nereikšmingi.
56 Taigi pirmiausia reikia pažymėti, kad nesant įtikinamų įrodymų, pagrindžiančių ieškovių argumentą, negalima sutikti su jų teiginiu, jog Médiamétrie tyrimo duomenys dėl šešėlinių zonų egzistavimo Prancūzijoje, kurie buvo pateikti ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamojoje dalyje, yra netikslūs ir kad beveik visi televizijos žiūrovai Prancūzijoje turi geras TF1, France 2 ir France 3 programų priėmimo galimybes.
57 Iš tiesų įstojusi į bylą šalis per teismo posėdį nurodė, o ieškovės to neginčijo, kad Médiamétrie institutas yra vienintelis nuomonių tyrimo institutas, kuris Prancūzijoje atlieka žiūrovų auditorijos tyrimus, ir kad šiuos tyrimus visi Prancūzijos televizijos kanalai naudoja kaip pagrindą apskaičiuodami savo pajamas iš reklamos.
58 Be to, priešingai nei teigia ieškovės, kontrolė, kurią Conseil Supérieur de l'Audiovisuel vykdo kas penkerius metus, spręsdama licencijų išdavimo ar pratęsimo klausimą, neįrodo šių duomenų netikslumo. Iš tiesų, kaip ieškovės pripažino ir per teismo posėdį, ši Conseil atliekama kontrolė susijusi tik su televizijos kanalų transliavimo, o ne su šių kanalų priėmimo kokybe Prancūzijos televizijos žiūrovų namuose.
59 Taip pat reikia pažymėti, kad didelių šešėlinių zonų Prancūzijoje buvimą, pabrėžtą Médiamétrie tyrime, atrodo, patvirtina ieškovių atliktas rinkos tyrimas, nes iš šio tyrimo matyti, kad <...> % apklaustųjų tapo TPS abonentais „tam, kad galėtų gerai matyti nacionalinius televizijos kanalus“.
60 Toliau atsakovė ginčijamame sprendime aiškiai nurodė, kad Médiamétrie tyrime paskelbti skaičiai jai yra „tik orientaciniai, nes šie duomenys, be keturių vien TPS transliuojamų bendros paskirties kanalų, apima ir kanalus Arte bei La Cinquième, kuriuos gali matyti 80,6 % namų ūkių, bei antžeminiu būdu transliuojamą Canal+, kurį apytiksliai <...> namų ūkių turi galimybę priimti blogomis sąlygomis“ (ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamoji dalis).
61 Antra, reikia pažymėti, kad tai, jog, remiantis TPS užsakymu atliktų rinkos tyrimų (ypač BVA tyrimas) rezultatais, asmenų, tapusių TPS abonentais, motyvai pirmiausia susiję su jo pasiūlymo turiningumu, o ne su galimybe priimti ir bendros paskirties kanalus, kaip teigia ieškovės, nepaneigia atsakovės padarytos išvados. Iš tiesų, kadangi bendros paskirties kanalų programos leidžia praturtinti TPS pasiūlymą, jos prisideda prie šio pasiūlymo patrauklumo. Be to, kaip jau buvo konstatuota 59 punkte, iš tų pačių rinkos tyrimų matyti, kad nemaža dalis apklaustų asmenų nurodė, jog jie nusprendė tapti TPS abonentais tam, kad galėtų gerai matyti bendros paskirties kanalus.
62 Trečia, dėl ieškovių argumento, kad šioje byloje nėra svarbu, jog CanalSatellite ir AB-Sat galėjo įeiti į rinką netransliuodamos išimtinai bendros paskirties kanalų, reikia pažymėti, kad atsakovė tai nurodė tam, kad parodytų, jog bendros paskirties kanalai nėra „nei atskira programų kategorija, nei esminio mokamos televizijos turinio tipas“ (ginčijamo sprendimo 106 konstatuojamoji dalis). Nors ši aplinkybė, kiek tai susiję su išimtinumo sąlygos antikonkurenciškumo nustatymu, turi ne itin didelę reikšmę, ji leidžia konstatuoti, jog ši sąlyga TPS įkūrimui objektyviai nėra būtina, todėl ji negali būti laikoma pagalbiniu apribojimu (šiuo klausimu žr. 118 ir paskesnius punktus).
63 Galiausiai reikia atmesti ieškovių pateiktus argumentus dėl faktų, pateiktus siekiant įrodyti, kad išimtinumo sąlyga, priešingai nei pripažino Komisija ginčijamame sprendime, neatima iš „TPS konkurentų galimybės gauti patrauklių programų“.
64 Išties yra akivaizdu: kadangi TPS dėl turimų išimtinių teisių vienintelė turi teisę transliuoti bendros paskirties kanalus, TPS konkurentams atimama galimybė gauti programas, kurias daugelis Prancūzijos televizijos žiūrovų laiko patraukliomis.
65 Be to, ieškovės nepateikė įrodymų dėl savo teiginio, kad gali būti, jog bendros paskirties kanalai gali nesutikti, kad jie būtų įtraukti į kitų skaitmeniniu būdu transliuojamų programų paketus.
66 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ieškovės neįrodė, kad atsakovė, konstatuodama, jog išimtinumo sąlyga yra konkurencijos apribojimas Sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme, pasirėmė klaidingu vertinimu.
67 Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas.
– Dėl kaltinimo, susijusio su klaidingu Sutarties 85 straipsnio 1 dalies taikymu (protingumo taisyklės netaikymas).
– Šalių argumentai
68 Ieškovės teigia, kad atsakovė Sutarties 85 straipsnio 1 dalį privalėjo taikyti atsižvelgdama į protingumo taisyklę, o ne abstrakčiai. Remiantis protingumo taisykle, Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas netaikomas konkurencijai prieštaraujantiems veiksmams, jeigu jie konkurencijai atitinkamoje rinkoje daro labiau teigiamą nei neigiamą poveikį. Jų nuomone, Teisingumo Teismas jau yra patvirtinęs, kad Bendrijos konkurencijos teisėje protingumo taisyklė egzistuoja (1982 m. birželio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nungesser ir Eisele prieš Komisiją, 258/78, Rink. p. 2015 ir 1982 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Coditel ir kt., 262/81, Rink. p. 3381, 20 punktas). Jos taip pat teigia, kad, priešingai nei tvirtina atsakovė, šie abu sprendimai nagrinėjamoje byloje yra svarbūs, nes TPS taip pat buvo įsteigta ypatingomis sąlygomis ir labai specifinėje rinkoje.
69 Ieškovės teigia, kad protingumo taisyklės taikymas būtų leidęs padaryti išvadą, jog Sutarties 85 straipsnio 1 dalis netaikoma išimtinumo sąlygai ir su teminiais kanalais susijusiai sąlygai. Jos pastebi, kad šios sąlygos, kaip aiškiai išplaukia iš atsakovės svarstymų, susijusių su Sutarties 85 straipsnio 3 dalimi, labiau skatina konkurenciją Prancūzijos mokamos televizijos rinkoje nei ją riboja, nes jos sudaro galimybę naujam rinkos dalyviui įeiti į rinką, kurioje iki tol dominavo vienintelis rinkos dalyvis – CanalSatellite ir jos pagrindinė įmonė Canal+, kadangi AB-Sat pasiūlymas iš tiesų nėra konkurencingas, o veikiau tik papildo Canal+ pasiūlymą.
70 Ieškovių teigimu, tokio argumentavimo, susijusio su Sutarties 85 straipsnio 1 dalies netaikymu išimtinumo sąlygai ir su teminiais kanalais susijusiai sąlygai, reikalaujama būtent atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką. Iš šios teismo praktikos matyti, kad, pirma, pardavimo išimtinumo sąlyga turi būti įvertinta ekonominiu požiūriu, ir Sutarties 85 straipsnio 1 dalis nebūtinai ją apima (1966 m. birželio 30 d Teisingumo Teismo sprendimas Société technique minière, 56/65, Rink. p. 337), ir, antra, šiame straipsnyje įtvirtintas draudimas netaikomas išimtinei teisei, suteiktai siekiant įeiti į naują rinką (68 punkte minėtas sprendimas Nungesser ir Eisele prieš Komisiją ir minėtas sprendimas Société technique minière; bendrai dėl Sutarties 85 straipsnio 1 ir 3 dalių apimties žr. 1995 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Oude Luttikhuis ir kt., C‑393/93, Rink. p. I‑4515, 10 punktą; 1997 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo VGB ir kt. prieš Komisiją, T‑77/94, Rink. p. II‑759, 140 punktą ir 34 punkte minėto sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją 136 punktas).
71 Atsakovė ginčija kaltinimus, susijusius su Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimu, dėl to, kad nagrinėdama išimtinumo sąlygos ir su teminiais kanalais susijusios sąlygos atitiktį šiai nuostatai netaikė protingumo taisyklės, kaip siūlė ieškovės.
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
72 Ieškovių teigimu, tai, kad Bendrijos konkurencijos teisėje galioja protingumo taisyklė, reiškia, jog taikant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį reikia pasverti konkurenciją skatinantį ir ribojantį susitarimo poveikį, siekiant nustatyti, ar susitarimui taikomas šiame straipsnyje įtvirtintas draudimas. Pirmiausia reikia pažymėti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovės, tokios taisyklės Bendrijos teismai nėra nustatę. Atvirkščiai, Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas įvairiuose sprendimuose pasistengė nurodyti, kad yra abejotina, ar Bendrijos konkurencijos teisėje protingumo taisyklė išvis taikoma (žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Montecatini prieš Komisiją, C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 133 punktą („net jei „protingumo taisyklė“ pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį ir būtų taikoma“); 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Montedipe prieš Komisiją, T‑14/98, Rink. p. II‑1155, 265 punktą ir 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tréfilunion prieš Komisiją; T‑148/89, Rink. p. II‑1063, 109 punktą).
73 Toliau reikia pažymėti, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kokį siūlo ieškovės, yra sunkiai suderinamas su šios nuostatos normine struktūra.
74 Iš tiesų Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, kad ji gali būti netaikoma konkurenciją ribojantiems susitarimams, kai jie atitinka tam tikras sąlygas, visų pirma, kai jie yra būtini tam tikriems tikslams pasiekti ir nesuteikia įmonėms galimybės panaikinti konkurencijos didelei atitinkamų produktų daliai. Tik pagal šią nuostatą gali būti pasverti konkurenciją skatinantys ir ją ribojantys apribojimo aspektai (šiuo klausimu žr. 1986 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pronuptia, 161/84, Rink. p. 353, 24 punktą; 1994 m. liepos 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Matra Hachette prieš Komisiją, T‑17/93, Rink. p. II‑595, 48 punktą ir 34 punkte minėto sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją 136 punktą). Sutarties 85 straipsnio 3 dalis žymia dalimi prarastų savo praktinį veiksmingumą, jeigu toks patikrinimas turėtų būti atliktas jau pagal Sutarties 85 straipsnio 1 dalį.
75 Tiesa, Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas kai kuriuose sprendimuose buvo už lankstesnį Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo aiškinimą (žr., be kita ko, 70 punkte minėtus sprendimus Société technique minière bei Oude Luttikhuis ir kt.; 68 punkte minėtus sprendimus Nungesser ir Eisele prieš Komisiją bei Coditel ir kt.; 74 punkte minėtą sprendimą Pronuptia; 34 punkte minėtą sprendimą European Night Services ir kt. prieš Komisiją ir 1994 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo DLG, C‑250/92, Rink. p. I‑5641, 31–35 punktus).
76 Tačiau šie sprendimai neturėtų būti aiškinami taip, kad jais nustatomas protingumo taisyklės galiojimas Bendrijos konkurencijos teisėje. Jie labiau yra teismų praktikos bendresnės tendencijos, pagal kurią yra nebūtina visiškai abstrakčiai ir nedarant jokio skirtumo manyti, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas taikomas bet kokiam susitarimui, apribojančiam vienos ar daugiau šalių veikimo laisvę, dalis. Nustatant, ar ši nuostata taikoma susitarimui, reikia atsižvelgti į konkrečias sąlygas, kuriomis jis veikia, ypač ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriame atitinkamos įmonės vykdo veiklą, prekių ir (arba) paslaugų, kurioms susitarimas taikomas, pobūdį ir realias nagrinėjamos rinkos veikimo ir struktūros sąlygas (žr., be kita ko, 34 punkte minėto sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją, 136 punktą; 70 punkte minėto sprendimo Oude Luttikhuis ir kt., 10 punktą; 70 punkte minėto sprendimo VGB ir kt. prieš Komisiją, 140 punktą ir 1991 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Delimitis, C‑234/89, Rink. p. I‑935, 31 punktą).
77 Šis aiškinimas, atsižvelgiant į Sutarties 85 straipsnio normos struktūrą ir ypač į šio straipsnio 3 dalies praktinį veiksmingumą, iš tiesų leidžia išvengti to, kad šios nuostatos 1 dalyje numatytas draudimas visiškai abstrakčiai ir nedarant jokio skirtumo būtų taikomas visiems susitarimams, dėl kurių apribojama šalių arba vienos iš jų veiksmų laisvė. Tačiau reikia pažymėti, kad toks požiūris nereiškia, jog pasveriamas konkurenciją skatinantis ir ją ribojantis susitarimo poveikis siekiant nustatyti, ar turi būti taikomas Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas.
78 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia pripažinti, kad atsakovė, priešingai nei teigė ieškovės, ginčijamame sprendime išimtinumo sąlygai ir sąlygai dėl teminių kanalų teisingai taikė Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, nes ji neprivalėjo pasverti konkurenciją skatinančių ir ją ribojančių šių susitarimų aspektų, išeidama už Sutarties 85 straipsnio 3 dalies taikymo srities ribų.
79 Tačiau ji įvertino šių sąlygų antikonkurenciškumą jų ekonominiame ir teisiniame kontekste, kaip to reikalauja teismų praktika. Taigi ji teisingai konstatavo, kad bendros paskirties kanalai siūlo programas, kurios yra patrauklios mokamos televizijos abonentams, ir kad išimtinumo sąlygos pasekmė yra tai, jog iš TPS konkurentų atimama galimybė gauti tokias programas (ginčijamo sprendimo 102–107 konstatuojamosios dalys). Dėl sąlygos, susijusios su teminiais kanalais, atsakovė konstatavo, kad dėl šios sąlygos tokių kanalų pasiūla šioje rinkoje būtų apribota dešimčiai metų (ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamoji dalis).
80 Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas.
ii) Dėl alternatyvių argumentų, pagrįstų tuo, kad išimtinumo sąlyga ir sąlyga dėl teminių kanalų yra pagalbiniai apribojimai
– Šalių argumentai
– Dėl pagalbinio apribojimo sąvokos
81 Kalbėdamos apie pagalbinio apribojimo sąvoką, ieškovės mano, kad reikia remtis 1994 m. Komisijos XXIV‑ąja ataskaita dėl konkurencijos politikos (p. 114, 166 punktas), kurioje nurodyta, kad „su bendrosiomis įmonėmis susiję pagalbiniai apribojimai“ yra „apribojimai, kurie taikomi tik šalims arba bendrajai įmonei (netaikant trečiosioms šalims) ir kurie yra objektyviai reikalingi geram bendrosios įmonės veikimui; taigi pagal jų pačių pobūdį jie yra teisiogiai susiję su planuojama operacija <...>“.
82 Ieškovės taip pat nurodo 1993 m. vasario 16 d. Komisijos pranešimą apie bendrų kooperatinių įmonių vertinimą pagal EEB sutarties 85 straipsnį (OL C 43, 1993, p. 2, toliau – pranešimas apie bendras kooperatines įmones), kuriame atsakovė nurodė, kad susitarimai, „kurie yra tiesiogiai susiję su bendrąja įmone ir būtini jos egzistavimui, turi būti vertinami kartu su šia įmone. Konkurencijos teisės požiūriu jie laikytini pagalbiniais apribojimais tiek, kiek jie lieka subordinuoti bendrosios įmonės pagrindiniam tikslui“ (66 punktas).
83 Ieškovės toliau nurodo, kad iš pranešimo apie bendrąsias kooperatines įmones matyti, jog neribotam laikui bendrajai įmonei suteikta išimtinė naudojimosi licencija buvo laikoma būtina šios įmonės įsteigimui ir veiklai ir kad pagalbinių apribojimų teorija apskritai bus taikoma bendrosios įmonės, užsiimančios nauja veikla, kurios atžvilgiu steigėjai nėra dabartiniai ar būsimi šios įmonės konkurentai, atveju (pranešimo apie bendrąsias kooperatines įmones 76 punktas).
84 Ieškovių teigimu, atsakovės sprendimų praktika patvirtina, kad šių principų nuosekliai laikomasi.
85 Ieškovės tvirtina, kad 1994 m. gruodžio 15 d. Komisijos sprendime 94/895/EB dėl EB sutarties 85 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (IV/34.768 – International Private Satellite Partners) (OL L 354, p. 75, 61 punktas) buvo laikoma, jog konkurenciją ribojančios sąlygos turi būti pagalbinės, kai jos bendrajai įmonei yra būtinos ir neviršija to, kas būtina šią bendrovę įsteigti ir jai veikti (žr. 1996 m. gruodžio 18 d. Komisijos sprendimo 97/39/EB dėl procedūros pagal EB sutarties 85 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (IV/35.518 – Iridium) (OL L 16, 1997, p. 87, 48 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis) ir 1995 m. balandžio 6 d. Komisijos sprendimą, kuriuo koncentracija pagal Reglamentą Nr. 4064/89 pripažinta suderinama su bendrąja rinka (IV/M.564 – Havas Voyages/American Express) (OL C 117, p. 8)).
86 Toliau ieškovės tvirtina, kad atsakovės nurodyti Komisijos, Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo sprendimai nagrinėjamai bylai apskritai nėra reikšmingi.
87 Ieškovės tvirtina, kad sprendimas Pronuptia (minėtas 74 punkte) ir 1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Remia ir kt. prieš Komisiją (42/48, Rink. p. 2545) buvo susiję su EB sutarties 85 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymo kriterijais, neužsimenant apie pagalbinių apribojimų problematiką. Toliau jos pažymi, kad 1986 m. gruodžio 17 d. Komisijos sprendimas 87/100/EEB dėl EEB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (IV/31.340 – Mitchell Cotts/Sofiltra) (OL L 41, 1987, p. 31, 23 punktas) nesuteikia bylai jokios papildomos informacijos. Ieškovių nuomone, 1990 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimas 90/410/EEB dėl EEB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (IV/32.009 – Elopak/Metal Box‑Odin) (OL L 209, p. 15, 31 punktas) nurodytuose sprendimuose pabrėžiamą principą labiau patvirtina, nei paneigia.
88 Galiausiai ieškovės mano, kad, priešingai nei siūlo atsakovė ir įstojusi į bylą šalis, sąlygos priskyrimas pagalbiniam apribojimui turi būti pagrįstas ne abstrakčia apribojimo analize, bet reikalauja išsamaus rinkos tyrimo.
89 Be to, ieškovės pabrėžia, kad ginčijamame sprendime Komisija tokį tyrimą atliko. Jos taip pat pažymi, jog visi įstojusios į bylą šalies nurodyti sprendimai paaiškina tai, kad svarstant priskyrimo „pagalbiniams apribojimams“ klausimą atsižvelgiama į bendrą situaciją rinkoje. 87 punkte nurodytame sprendime Remia ir kt. prieš Komisiją Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į tos bylos aplinkybes, atsisakė priskirti „pagalbiniams apribojimams“ nekonkuravimo sąlygą, kurios galiojimo terminas buvo ilgesnis nei ketveri metai. 1999 m. balandžio 12 d. Komisijos sprendime 1999/329/EB dėl EB sutarties 85 straipsnio ir EEE susitarimo 53 bei 54 straipsnių taikymo procedūros (IV/D‑1/30.373 – Apsaugos ir žalos atlyginimo asociacijos: Groupe international susitarimas ir IV/D‑1/37.143 – Apsaugos ir žalos atlyginimo asociacijos: dalijimosi susitarimas) (OL L 125, p. 12), išanalizavus kainas ir pardavimo sąlygas perdraudimo rinkoje, buvo nuspręsta, kad tuo atveju bendras perdraudimo sutarčių sudarymas buvo pagalbinis apribojimas. 1999 m. liepos 27 d. Komisijos sprendime 1999/574/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (IV/36.581 – Télécom développement) (OL L 218, p. 24, toliau – sprendimas Télécom développement) atsakovė ekonominiu ir konkurencijos požiūriu įvertino bendrovės Télécom Développement padėtį balso telefonijos paslaugų rinkoje ir padarė išvadą, kad sąlygos, apie kurias buvo pranešta, laikytinos pagalbiniais apribojimais. Galiausiai, remdamasi taip pat ypatingomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, atsakovė Sprendime 97/39 nusprendė sąlygas, apie kurias buvo pranešta, priskirti pagalbiniams apribojimams.
90 Palaikoma įstojusios į bylą šalies, atsakovė nesutinka su tuo, kaip ieškovės aiškina pagalbinių apribojimų sąvoką.
– Dėl pagalbinio apribojimo pasekmių
91 Ieškovės pažymi, kad ir iš atsakovės publikacijų ir iš jos sprendimų praktikos matyti, jog pagalbiniams apribojimams priskirti susitarimai turi būti vertinami taip pat, kaip pagrindinė operacija.
92 Ieškovės pabrėžia, kad atsakovė savo XXIV‑ojoje ataskaitoje dėl konkurencijos politikos pažymėjo, jog pagalbiniai apribojimai „85 straipsnio 1 dalies atžvilgiu neturi būti vertinami atskirai, jeigu bendroji įmonė pati nepažeidžia šio straipsnio arba pagal 85 straipsnio 3 dalį jai suteikiama išimtis. Nors pagalbiniams apribojimams paprastai pritariama tik ribotam laikotarpiui, bendrųjų įmonių atveju jie paprastai leidžiami visam bendrosios įmonės veiklos laikotarpiui“. Jos taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovė savo pranešime apie bendrąsias kooperatines įmones paaiškino, kad „jeigu EEB sutarties 85 straipsnio 1 dalis netaikoma bendrajai įmonei, ji taip pat netaikoma ir papildomiems susitarimams, kurie, atskirai paėmus, yra konkurencijos apribojimai, tačiau pirmiau apibrėžta prasme laikytini pagalbiniais apribojimais“ (67 punktas), ir kad jie „privalo būti vertinami kartu su (bendrąja įmone)“ (66 punktas).
93 Be to, ieškovės pastebi, kad atsakovė taip pat taikė šiuos principus savo sprendimų praktikoje. Jų teigimu, savo Sprendimo 94/895 62 konstatuojamojoje dalyje atsakovė nurodė: kadangi bendrajai įmonei Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas netaikomas, tas pats taikoma ir ginčijamoms sąlygoms (taip pat žr. Sprendimo 97/39 48 konstatuojamąją dalį).
94 Atsakovė pažymi, kad nors pagalbinio apribojimo sąvokos taikymo teisinė pasekmė yra padaryti taip, kad sutarties sąlygoms, a priori ribojančioms konkurenciją ir galinčioms gerokai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, Sutarties 85 straipsnis būtų netaikomas, tačiau tai nereiškia, kad šių sąlygų atžvilgiu būtinai priimamas sprendimas dėl pažeidimų nebuvimo tokiam pačiam laikotarpiui kaip ir pagrindinės operacijos laikotarpis. Iš tiesų, Komisijos teigimu, kaip matyti iš 87 punkte nurodyto sprendimo Remia ir kt. prieš Komisiją ir ginčijamo sprendimo, apribojimo trukmė gali būti esminis kriterijus nustatant, ar konkrečiu atveju yra pagalbiniai apribojimai.
– Dėl išimtinumo sąlygos priskyrimo pagalbiniam apribojimui
95 Ieškovių nuomone, nėra jokios abejonės, kad atsakovė privalėjo išimtinumo sąlygą priskirti pagalbiniam apribojimui.
96 Jos tvirtina, kad dėl dominuojančios Canal+ pozicijos, ypač prancūziškų ir amerikietiškų kino filmų transliavimo teisių rinkoje, šis išimtinumas yra vienintelė galimybė įeiti į Prancūzijos mokamos televizijos rinką ir joje išlikti, išsaugant patrauklų pasiūlymą. Bet kuriuo atveju ypatingas šio privalumo pobūdis išplaukia taip pat ir iš to, kad jį TPS jos akcininkai suteikė be jokio atlygio, siekdami užtikrinti jos sėkmę šioje rinkoje.
97 Ieškovių nuomone, pagrindinis atsakovės argumentas, pateiktas siekiant nuginčyti išimtinumo sąlygos papildomą pobūdį, kad skaitmeninės palydovinės televizijos sektoriuje veikiančios įmonės įsteigimas yra įmanomas ir transliuojant keturis bendros paskirties kanalus be išimtinių transliavimo teisių, yra klaidingas. Jos tvirtina, kad tuo metu, kai nusprendė įsteigti TPS, jos neturėjo išimtinių teisių transliuoti kino filmus ir sporto renginius, ir dabar jų turi tik labai nedaug, todėl vienintelis jų ginklas konkuruojant buvo (ir vis dar tebėra) išimtinės teisės transliuoti bendros paskirties kanalus. Tad ši sąlyga yra tiesiogiai susijusi su TPS įsteigimu ir yra būtina šios įmonės tinkamam funkcionavimui.
98 Atsakovė nesutinka su teiginiu, esą ji padarė vertinimo klaidą dėl to, kad išimtinumo sąlygos nepriskyrė pagalbiniam apribojimui.
– Dėl sąlygos, susijusios su teminiais kanalais, priskyrimo pagalbiniam apribojimui
99 Ieškovės mano, kad sąlygos, susijusios su teminiais kanalais, nepriskyrusi pagalbiniam apribojimui, atsakovė padarė vertinimo klaidą.
100 Ieškovės teigia, jog atsakovė neatsižvelgė į tai, kad ši sąlyga buvo būtina įsteigti ir eksploatuoti TPS, nes tokia privilegijuota teisė į jos akcininkų kanalus ir programas bei jos paskutinio atsisakymo teisė buvo vienintelė TPS galimybė užsitikrinti apsirūpinimą teminiais kanalais, atsižvelgiant visų pirma į ypač stiprias Canal+ grupės pozicijas šių kanalų rinkoje.
101 Šiuo klausimu ieškovės mano, kad yra tikslinga remtis 1999 m. gegužės 20 d. Komisijos sprendimu 1999/573/EB, susijusiu su EB sutarties 81 straipsnio taikymo procedūra (IV/36.592 – Cégétel +4) (OL L 218, p. 14, toliau – sprendimas Cégétel), ir sprendimu Télécom développement. Iš tiesų, pirma, šie sprendimai susiję su konkurencinėmis situacijomis, kurios yra pakankamai panašios į esančias šioje byloje, t. y. rinkos su vienu istoriškai dominuojančiu rinkos dalyviu, ir, antra, atsakovo tyrimas šiuose sprendimuose yra susijęs su sąlygomis, kurios gali būti palygintos su sąlygomis dėl teminių kanalų, nes sprendime Télécom développement nagrinėjama sąlyga, numatanti privilegijuotą prieigą prie infrastruktūros, o sprendime Cégétel – sąlyga, numatanti bendrosios įmonės pirmumo teisę pirkti iš savininkų. Ieškovės pastebi, kad, priešingai nei šiame sprendime nagrinėjamu atveju, atsakovė iškart priskyrė šias sąlygas pagalbiniams apribojimams ir nustatė, kad jos turi būti vertinamos lygiai taip pat, kaip bendrosios įmonės atveju (taip pat žr. Sprendimą 1999/329).
102 Atsakovė nesutinka su teiginiu, esą ji padariusi vertinimo klaidą dėl to, kad sąlygos, susijusios su teminiais kanalais, nepriskyrė pagalbiniam apribojimui.
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
103 Pirmiausiai reikia išsiaiškinti pagalbinio apribojimo sąvokos Bendrijos konkurencijos teisėje apimtį ir tokio priskyrimo pasekmes. Tuomet taip nustatytus šiuos principus reikia taikyti išimtinumo sąlygai ir sąlygai, susijusiai su teminiais kanalais, siekiant nustatyti, ar, kaip tvirtina ieškovės, nepriskyrusi šių susitarimų pagalbiniams apribojimams, atsakovė padarė vertinimo klaidą.
– Dėl pagalbinio apribojimo sąvokos
104 Bendrijos konkurencijos teisėje pagalbinio apribojimo sąvoka apima bet kokį su pagrindinės operacijos įgyvendinimu tiesiogiai susijusį ir būtiną apribojimą (šiuo klausimu žr. 1990 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos pranešimą apie pagalbinius koncentracijų apribojimus (OL C 203, 1990, p. 5, toliau – Pranešimas apie pagalbinius apribojimus, I punktas), pranešimą apie bendras kooperatines įmones (65 punktas) ir Reglamento Nr. 4064/89 6 straipsnio 1 dalies b punktą ir 8 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą).
105 Savo pranešime apie pagalbinius apribojimus Komisija teisingai pastebėjo, kad su pagrindinės operacijos įgyvendinimu tiesiogiai susijusiu apribojimu reikia laikyti bet kokį apribojimą, kuris šios operacijos įgyvendinimo atžvilgiu turi mažesnę reikšmę ir kuris su ja aiškiai susijęs. (II 4 punktas).
106 Sąlygą, susijusią su apribojimo būtinumu, reikia patikrinti dviem aspektais. Pirma, reikia nustatyti, ar apribojimas yra objektyviai būtinas pagrindinei operacijai įgyvendinti, antra, ar jis yra proporcingas (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto sprendimo Remia ir kt. prieš Komisiją 20 punktą; taip pat žr. Pranešimo apie pagalbinius apribojimus II 5 ir II 6 punktus).
107 Kalbant apie objektyvų apribojimo būtinumą, reikia pažymėti, kad, kaip buvo pažymėta 72 ir paskesniuose punktuose, kadangi Bendrijos konkurencijos teisėje protingumo taisyklė laikytina netaikytina, svarstant priskyrimo pagalbiniams apribojimams klausimą būtų klaidinga objektyvaus būtinumo sąlygą aiškinti kaip reiškiančią, jog turi būti pasveriamos konkurenciją skatinančios ir ją ribojančios susitarimo pasekmės. Tokia analizė iš tiesų gali būti atlikta tik pagal specifinę Sutarties 85 straipsnio 3 dalį.
108 Tokia pozicija yra pateisinama ne vien siekiant apsaugoti Sutarties 85 straipsnio 3 dalies praktinį veiksmingumą, bet ir dėl nuoseklumo. Kadangi Sutarties 85 straipsnio 1 dalis nereikalauja įvertinti teigiamo ir neigiamo pagrindinio apribojimo poveikio konkurencijai, tas pats turi galioti ir vertinant su juo susijusius papildomus apribojimus.
109 Todėl, kaip teisingai tvirtina atsakovė, apribojimo objektyvaus būtinumo, palyginti su pagrindine operacija, patikrinimas gali būti tik sąlygiškai abstraktus. Reikia ne patikrinti, ar, atsižvelgiant į konkurencinę situaciją atitinkamoje rinkoje, apribojimas yra būtinas pagrindinės operacijos komercinei sėkmei, o nustatyti, ar dėl pagrindinės operacijos ypatumų apribojimas įgyvendinant šią operaciją yra būtinas. Jeigu, nesant apribojimo, pagrindinė operacija pasirodytų esanti sunkiai įgyvendinama ar išvis negalėtų būti įgyvendinta, apribojimas galėtų būti laikomas objektyviai būtinu jai įgyvendinti.
110 Teisingumo Teismas 87 punkte nurodytame savo sprendime Remia ir kt. prieš Komisiją (19 punktas) konstatavo, kad nekonkuravimo sąlyga yra objektyviai būtina įmonių perleidimui, nes nesant tokios sąlygos, ir „jei pardavėjas ir pirkėjas po perleidimo ir toliau konkuruoja tarpusavyje, susitarimas dėl įmonės perleidimo negalėtų būti įgyvendintas. Labai gerai iki smulkmenų pažįstantis perleistą įmonę pardavėjas išsaugotų galimybę iš karto po perleidimo iš naujo pritraukti buvusius klientus ir taip iš parduotos įmonės atimti jos egzistavimo pagrindą“.
111 Be to, atsakovė ankstesniuose savo sprendimuose galėjo konstatuoti, kad tam tikri apribojimai yra objektyviai būtini tam tikroms operacijoms įgyvendinti. Be tokių apribojimų atitinkama operacija „išvis negalėtų būti įgyvendinta arba galėtų būti įgyvendinta tik esant labiau rizikingoms sąlygoms, gerokai didesnėmis sąnaudomis, per kur kas ilgesnį laikotarpį arba esant gerokai menkesnėms sėkmės perspektyvoms“ (Pranešimo apie pagalbinius apribojimus II 5 punktas; taip pat žr., pavyzdžiui, Sprendimo 90/410 22 ir paskesnius punktus).
112 Priešingai nei teigia ieškovės, nė vienas atsakovės sprendimas, kuriais jos remiasi, neįrodo, kad atsakovė atliko konkurencijos tyrimą tam, kad priskirtų atitinkamas sąlygas pagalbiniams apribojimams. Netgi priešingai, šie sprendimai įrodo sąlygiškai abstraktų atsakovės atlikto tyrimo pobūdį. Atsakovė Sprendimo 1999/329 77 punkte nurodo:
„Susitarimas dėl žalos pasidalijimo tarpusavyje negali tinkamai veikti, jeigu šalys bendru susitarimu bent jau nenustato jos padengimo lygio. Nė viena šalis nebus linkusi prisidėti prie kitų klubų žalos atlyginimo, viršijančio sumą, kurios ji pati gali reikalauti.“
113 Kadangi apribojimas yra objektyviai būtinas pagrindinei operacijai įgyvendinti, dar reikia patikrinti, ar jo trukmė ir taikymo sritis dalyko ir vietos atžvilgiu neviršija to, kas būtina šiai operacijai įgyvendinti. Jei apribojimo trukmė ir taikymo sritis viršija tai, kas būtina šiai operacijai įgyvendinti, jį reikia įvertinti atskirai pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį (šiuo klausimu žr. 1992 m. liepos 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dansk Pelsdyravlerforening prieš Komisiją, T‑61/89, Rink. p. II‑1931, 78 punktą).
114 Galiausiai reikia pažymėti: kadangi pagrindinės operacijos atžvilgiu specialaus susitarimo pagalbinio pobūdžio vertinimas reiškia sudėtingą ekonominiu požiūriu vertinimą, kurį turi atlikti atsakovė, teisminė šio įvertinimo kontrolė apsiriboja klausimu, ar buvo laikomasi procedūrinių taisyklių, ar jis pakankamai motyvuotas, ar faktai atitinka tikrovę, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (šia prasme, kiek tai susiję su nekonkuravimo sąlygos leistinos trukmės vertinimu, žr. 87 punkte minėto sprendimo Remia ir kt. prieš Komisiją 34 punktą).
– Dėl priskyrimo pagalbiniam apribojimui pasekmių
115 Jei nustatoma, kad apribojimas tiesiogiai susijęs su pagrindine operacija ir yra būtinas jai įgyvendinti, šio apribojimo atitiktis konkurencijos normoms turi būti tikrinama kartu su pagrindinės operacijos atitiktimi šioms taisyklėms.
116 Taigi, jei pagrindinei operacijai netaikomas Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas, tas pats taikoma ir su šia operacija tiesiogiai susijusiems ir jai būtiniems apribojimams (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto sprendimo Remia ir kt. prieš Komisiją 20 punktą). Tačiau jeigu pagrindinė operacija yra apribojimas šios nuostatos prasme ir jai pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį taikoma išimtis, ši išimtis apima ir pagalbinius apribojimus.
117 Be to, kai apribojimai yra tiesiogiai susiję su koncentracija ir būtini Reglamento Nr. 4064/89 prasme, tiek iš šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies b punkto, tiek iš 8 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos išplaukia, kad jiems taikomas Komisijos sprendimas, kuriuo operacija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka.
– Dėl išimtinumo sąlygos priskyrimo pagalbiniam apribojimui
118 Atsižvelgiant į 103–114 punktuose nurodytus principus, reikia patikrinti, ar atsakovė padarė akivaizdžią vertinimo klaidą dėl to, kad išimtinumo sąlygos nepriskyrė pagalbiniam apribojimui steigiant TPS.
119 Ieškovių nuomone, išimtinumo sąlyga yra pagalbinė steigiant TPS, nes, neturint išimtinių teisių į kino filmus ir svarbiausius sporto renginius, ji yra būtina tam, kad TPS galėtų įeiti į Prancūzijos mokamos televizijos rinką.
120 Tačiau pirmiausia reikia pažymėti, kad aplinkybė, jog išimtinumo sąlyga yra būtina tam, kad TPS šioje rinkoje galėtų įsitvirtinti ilgam laikui, šios sąlygos priskyrimui pagalbiniam apribojimui yra nesvarbi.
121 Kaip jau buvo pažymėta 106 punkte, tokie svarstymai, susiję su apribojimo būtinumu atsižvelgiant į konkurencinę situaciją nagrinėjamoje rinkoje, nėra apribojimo papildomo pobūdžio tyrimo dalis. Į juos gali būti atsižvelgiama tik taikant Sutarties 85 straipsnio 3 dalį (šiuo atžvilgiu žr. 74 punkte minėto sprendimo Pronuptia 24 punktą ir 113 punkte minėto sprendimo Dansk Pelsdyravlerforening prieš Komisiją 78 punktą).
122 Toliau reikia pabrėžti, kad nors ieškovės šioje byloje ir pateikė pakankamai įrodymų, jog išimtinumo sąlyga yra tiesiogiai susijusi su TPS įsteigimu, jos neįrodė, kad išimtinės bendros paskirties kanalų transliavimo teisės šiai operacijai yra objektyviai būtinos. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad mokamos televizijos sektoriuje veikianti įmonė, kaip teisingai nurodo atsakovė, Prancūzijoje gali pradėti savo veiklą ir neturėdama išimtinių bendros paskirties kanalų transliavimo teisių. Tokia situacija yra su CanalSatellite ir AB‑Sat – kitais dviem šios rinkos dalyviais.
123 Net jei išimtinumo sąlyga steigiant TPS ir būtų buvusi objektyviai būtina, atsakovė nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos manydama, kad šis apribojimas yra neproporcingas šiam tikslui.
124 Pradinė išimtinumo sąlygos trukmė buvo dešimt metų. Kaip nurodo atsakovė ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamojoje dalyje, toks laikotarpis yra per ilgas, nes „TPS rinkoje įsitvirtinti turi prieš pasibaigiant šiam terminui“. Labai tikėtina, kad konkurenciniai TPS trūkumai, daugiausia kalbant apie turimas išimtines sporto renginių ir kino filmų transliavimo teises, laikui bėgant sumažės (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 133 konstatuojamąją dalį). Todėl negalima atmesti galimybės, kad išimtinės bendro pobūdžio kanalų transliavimo teisės, iš pradžių nors ir skirtos sustiprinti konkurencines TPS pozicijas mokamos televizijos rinkoje, po kelerių metų galbūt sudarys šiai įmonei galimybę eliminuoti konkurenciją šioje rinkoje.
125 Be to, išimtinumo sąlyga yra ir neproporcinga, nes dėl jos ir esamiems, ir būsimiems TPS konkurentams užkertamas kelias gauti programas, kurias daugelis Prancūzijos televizijos žiūrovų laiko patraukliomis (šiuo klausimu žr. 70 punkte minėto sprendimo Oude Luttikhuis ir kt. 16 punktą). Be to, perdėtą šio susitarimo pobūdį sustiprina šešėlinių zonų buvimas. Šiose zonose gyvenantys televizijos žiūrovai, norintys tapti mokamos televizijos, transliuojančios ir bendros paskirties kanalus, abonentais, gali kreiptis tik į TPS.
126 Taigi reikia pripažinti, kad nepriskirdama išimtinumo sąlygos pagalbiniam apribojimui steigiant TPS atsakovė nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.
127 Todėl ši ieškovių argumentų dalis turi būti atmesta.
– Dėl sąlygos, susijusios su teminiais kanalais, priskyrimo pagalbiniam apribojimui
128 Atsižvelgiant į 103–114 punktuose nurodytus principus, taip pat reikia patikrinti, ar sąlygos, susijusios su teminiais kanalais, nepriskyrusi pagalbiniam apribojimui, šioje byloje atsakovė nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.
129 Šiuo požiūriu reikia priminti, kad atsakovė ginčijamame sprendime (101 konstatuojamojoje dalyje) nurodė:
„Kyla klausimas, ar dalininkų prisiimtas įsipareigojimas savo programas pasiūlyti pirmiausia TPS nėra su platformos sukūrimu susijęs pagalbinis apribojimas; tačiau dėl šios dešimčiai metų nustatytos pareigos yra apribojama teminių kanalų ir televizijos paslaugų pasiūla. Dėl šios priežasties analizuojama sąlyga patenka į 85 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.“
130 Iš šios konstatuojamosios dalies matyti, kad atsakovė iš esmės dėl neigiamos šios sąlygos įtakos trečiųjų asmenų padėčiai pakankamai ilgą laikotarpį atsisakė priskirti ją pagalbiniam apribojimui.
131 Ieškovės, nors šiuo atveju būtent joms tenka įrodinėjimo našta, nepateikia jokių įrodymų, kurie būtų galėję paneigti šį vertinimą.
132 Iš tiesų jos tik apsiribojo tvirtinimu, kad dėl CanalSatellite praktikuojamos išimtinumo politikos jų rodomi ar sukurti teminiai kanalai yra vieninteliai, kuriuos TPS gali gauti, todėl ginčijama sąlyga yra būtina jai išlikti. Padarius prielaidą, kad toks tvirtinimas yra teisingas, į tokį vertinimą, susijusį su TPS konkurencine situacija, negali būti atsižvelgta siekiant šią sąlygą priskirti pagalbiniam apribojimui. Kaip buvo nurodyta 107–112 punktuose, šios sąlygos objektyvus būtinumas patikrinamas neatsižvelgiant į konkurencinę situaciją.
133 Be to, kadangi teminių kanalų pardavimo rinkai būdingas spartus augimas (ginčijamo sprendimo 65 konstatuojamoji dalis), atsakovė nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos pripažindama, kad TPS akcininkų įsipareigojimas savo teminius kanalus dešimties metų laikotarpiu siūlyti pirmiausia TPS viršija tai, kas būtina jai sukurti.
134 Galiausiai, kaip teisingai nurodo atsakovė, ieškovės nepagrįstai remiasi Komisijos sprendimais Cégétel ir Télécom développement, nes juose nagrinėjamos skirtingos faktinės situacijos. Taigi TPS situacijos negalima lyginti su naujų rinkos dalyvių, įeinančių į rinką, kurioje dominuoja viena bendrovė, nuo seno turinti monopolį, ir kuri reikalauja prieigos prie pagrindinės infrastruktūros, padėtimi. Iš tiesų Canal+ neturi istorinio monopolio teminių kanalų pardavimo rinkoje, o įėjimas į šią rinką nereikalauja prieigos prie pagrindinės infrastruktūros. Be to, sprendimuose Cégétel ir Télécom développement dėl analizuotų sąlygų iš trečiųjų asmenų nebuvo atimta bet kokia galimybė gauti akcininkų paslaugas. Tai buvo tik preferencinis traktavimas.
135 Todėl reikia pripažinti, kad nepriskirdama sąlygos, susijusios su teminiais kanalais, pagalbiniam apribojimui steigiant TPS atsakovė nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.
136 Taigi ši ieškovių alternatyvaus argumentavimo dalis turi būti atmesta.
iii) Išvada
137 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
b) Dėl antrojo ieškinio pagrindo, pagrįsto Sutarties 85 straipsnio 3 dalies pažeidimu
i) Dėl argumento, pagrįsto tuo, kad Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje numatyti išimties taikymo kriterijai buvo taikyti klaidingai
Šalių argumentai
138 Ieškovės pirmiausia teigia, kad atsakovė pažeidė Sutarties 85 straipsnio 3 dalį tuo, kad taikydamas šią nuostatą atsižvelgė į su konkurencija mokamos televizijos rinkoje susijusius vertinimus, kuriuos, jų manymu, reglamentuoja šios nuostatos 1 dalis.
139 Toliau ieškovės pastebi, kad pagal teismų praktiką (1996 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Métropole télévision ir kt. prieš Komisiją, T‑528/93, T‑542/93, T‑543/93 ir T‑546/03, Rink. p. II‑649, 114 punktas) aspektai, į kuriuos atsakovė atsižvelgia taikydama Sutarties 85 straipsnio 3 dalį, turi būti svarbūs ir susiję su šiuo straipsniu. Tačiau, ieškovių nuomone, atsakovė, užuot patikrinusi, ar išimtinumo sąlyga ir sąlyga, susijusi su teminiais kanalais, kurias ji pripažino prieštaraujančiomis Sutarties 85 straipsnio 1 daliai, atitinka šio straipsnio 3 dalyje numatytas išimties taikymo sąlygas, iš tiesų analizavo, ar TPS įsteigimas rinkoje atitiko šias sąlygas.
140 Atsakovė nesutinka su tuo, kad ji klaidingai taikė Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje numatytus išimties taikymo kriterijus.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
141 Dėl ieškovių argumentų, susijusių su atsakovės pareiga pasverti konkurenciją skatinančias ir konkurenciją ribojančias apribojimo pasekmes taikant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį, o ne Sutarties 85 straipsnio 3 dalį, reikia pasiremti 72 ir paskesniuose punktuose pateiktais svarstymais.
142 Dėl klausimo, ar atsakovė teisingai patikrino, ar išimties taikymo sąlygos, kiek tai susiję su išimtinumo sąlyga ir sąlyga dėl teminių kanalų, yra tenkinamos, pirmiausia reikia pažymėti, kad atsakovė, priešingai nei teigia ieškovės, patikrino, ar šios sąlygos yra tenkinamos kiekvienos iš jų atžvilgiu.
143 Kalbėdama apie sąlygą, susijusią su prisidėjimu prie prekių gamybos ar paskirstymo gerinimo ir techninės ar ekonominės pažangos skatinimo, Komisija pripažino, kad ši sąlyga yra tenkinama, nes, „sudarant naujai platformai mokamos televizijos rinkoje palankesnes sąlygas sėkmingai startuoti (išimtinumo sąlyga ir sąlyga, susijusi su teminiais kanalais), sudaromos ir sąlygos atsirasti naujam rinkos dalyviui bei padidinama mokamos televizijos paslaugų Prancūzijos žiūrovams pasiūla“ (ginčijamo sprendimo 114 konstatuojamoji dalis).
144 Dėl šių sąlygų vartotojai turėjo ir naudos, nes dėl jų „išsiplėtė pasiūla, naudojant naujas technologijas atsirado naujų paslaugų“ (ginčijamo sprendimo 118 konstatuojamoji dalis), o „po TPS įsteigimo įsivyravo stipri konkurencija tarp šios platformos ir CanalSatellite/Canal+“ (ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamoji dalis).
145 Dėl ginčijamų sąlygų būtinumo atsakovė, be kita ko, konstatavo, kad, „neturėdama privilegijuotos padėties gauti šiuos teminius kanalus, TPS būtų buvusi priversta nemažai kanalų kurti pati, o dėl to ir šiaip didelės platformos startavimo išlaidos būtų dar gerokai išaugusios“ (ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamoji dalis), ir kad „išimtinės teisės į bendros paskirties kanalus, kurie pritraukia žiūrovus ir yra TPS pasiūlymą išskiriantis elementas, yra būtinos TPS norint įsitvirtinti Prancūzijos mokamos televizijos rinkoje“ (ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamoji dalis).
146 Tiesa, dėl Sutarties 85 straipsnio 3 dalies ketvirtos sąlygos, susijusios su galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai nesuteikimu, atsakovė aiškiai nenurodė išimtinumo sąlygos ir sąlygos, susijusios su teminiais kanalais. Ji tik konstatavo, kad „susitarimas dėl TPS nepanaikina konkurencijos, o skatina ją“ (ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamoji dalis). Tačiau iš atsakovės atliktos analizės netiesiogiai matyti, kad, prieidama prie šios išvados, ji atsižvelgė į šias sąlygas, manydama, jog jos yra būtinos TPS sėkmei.
147 Antra, reikia pabrėžti, kad nors atsakovė ir teisingai pastebėjo, kad išimtinumo sąlyga ir sąlyga, susijusi su teminiais kanalais, dėl 118–137 punktuose nurodytų priežasčių negali būti laikomos pagalbiniais apribojimais steigiant TPS, šie apribojimai yra tiesiogiai susiję su šia operacija. Todėl analizė, kuria siekiama nustatyti, ar įvykdytos įvairios Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos, turėjo būti atliekama atsižvelgiant į pagrindinę operaciją, su kuria šios sąlygos yra susijusios.
148 Be to, reikia pažymėti, kad ieškovių argumentai šiuo klausimu yra prieštaringi. Jos tvirtina, pirma, kad atsakovė šias sąlygas turėjo laikyti pagalbiniais apribojimais steigiant TPS, ir, antra, kad atsakovė, neatsižvelgdama į pagrindinę operaciją, turėjo patikrinti, ar įvykdytos su ja susijusios Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos.
149 Šio prieštaravimo priežastis yra neteisingas „pagalbinio apribojimo“ sąvokos aiškinimas. Ieškovių nuomone, kai apribojimo negalima priskirti pagalbiniam apribojimui, jis būtinai privalo būti išanalizuotas atskirai. Tačiau, kaip buvo priminta 147 punkte, tokiu požiūriu vis dėlto neatsižvelgiama į tai, kad nors tam tikri tiesiogiai su operacija susiję apribojimai ir negali būti priskirti pagalbiniams apribojimams dėl to, kad jie objektyviai nėra būtini pagrindinės operacijos įgyvendinimui arba nėra proporcingi, jie išlieka neatskiriamai susiję su šia operacija. Todėl yra normalu, kad jie išanalizuojami atsižvelgiant į ekonominį ir teisinį operacijos kontekstą.
150 Todėl ši ieškovių argumentų dalis turi būti atmesta.
ii) Dėl argumento, pagrįsto vertinimo klaida, kiek tai susiję su individualios išimties taikymo trukme
Šalių argumentai
151 Ieškovės mano, kad atsakovė, ginčijamame sprendime pripažindama, jog išimties taikymo trukmė išimtinumo sąlygos atžvilgiu turėjo būti treji metai, padarė vertinimo klaidą. Atsakovės nurodyti motyvai, kad, pirma, šis apribojimas TPS būtinas tik pradiniu etapu ir, antra, šis būtinumas laikui bėgant mažės, nes TPS galės pritraukti abonentų ir sukaupti patirties mokamos televizijos srityje, o tai jai leis pagerinti savo pasiūlymą, yra klaidingi.
152 Ieškovių nuomone, išimtinumo reikalingumas nesumažės, bet, atsižvelgiant į nepralenkiamą Canal+ grupės užimamą poziciją rinkoje, veikiau priešingai, tik didės. Jos pastebi, kad, neturint išimtinumo transliuoti bendros paskirties kanalus, TPS rentabilumui kils pavojus.
153 Šiuo atžvilgiu ieškovės mano, kad reikia pasiremti Komisijos sprendimu Cégétel, kuriame tam tikrų telefonijos paslaugų išimtinio pardavimo sąlygai išimtis buvo suteikta dešimčiai metų, visų pirma motyvuojant tuo, kad bendrovės Cégétel aprobuotos investicijos į telekomunikacijų paslaugas galės tapti rentabilios tik per labai ilgą laikotarpį.
154 Ieškovės taip pat mano, kad atsakovė, išimties taikymo trukmę sąlygos, susijusios su teminiais kanalais, taikymo atžvilgiu apribodama trejais metais, t. y. pradiniu etapu, padarė vertinimo klaidą. Jų manymu, šios sąlygos būtinumas neapsiriboja pradiniu etapu, kaip tvirtina atsakovės, tačiau egzistuoja visą TPS gyvavimo laikotarpį, nes tokia sąlyga šiai įmonei yra vienintelė priemonė užsitikrinti apsirūpinimą teminiais kanalais.
155 Atsakovė nesutinka su teiginiu, esą ji padariusi vertinimo klaidą dėl to, kad nustatė trejų metų leidimo netaikyti terminą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
156 Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal teismų praktiką naudojimasis atsakovei suteiktais įgaliojimais pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį visuomet susijęs su sudėtingais ekonominiais vertinimais, o tai reiškia, kad teisminė šių vertinimų kontrolė privalo apsiriboti faktų, kuriais jie remiasi, ir atsakovės remiantis šiais faktais padarytų teisinių išvadų teisingumo įvertinimu (žr., be kita ko, 1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 501 punktą ir 74 punkte minėto sprendimo Matra Hachette prieš Komisiją 104 punktą).
157 Šis principas taikytinas visų pirma atsakovei nustatant laikotarpį, kuriuo apribojimas pripažįstamas būtinu (87 punkte minėto sprendimo Remia ir kt. prieš Komisiją 34 punktas).
158 Antra, reikia priminti, kad Pirmosios instancijos teismas 74 punkte minėto sprendimo Matra Hachette prieš Komisiją 104 punkte nusprendė, jog „pranešančios įmonės privalo pateikti Komisijai faktus, patvirtinančius, kad 85 straipsnio 3 dalies sąlygos yra tenkinamos (1984 m. sausio 17 d Teisingumo Teismo sprendimas VBVB ir VBBB prieš Komisiją, 43/82 ir 63/82, Rink. p. 19), ir šią pareigą teismo procese reikia aiškinti atsižvelgiant į ieškovui tenkančią naštą pateikti faktus, kuriais remiantis būtų galima suabejoti Komisijos vertinimu“.
159 Tačiau reikia konstatuoti, kad ieškovės pasitenkina tik tvirtinimu, jog atsakovė padarė vertinimo klaidą, nes, kaip konstatavo atsakovė ginčijamo sprendimo 133 konstatuojamojoje dalyje, išimtinumo reikalingumas, atsižvelgiant į nepralenkiamą Canal+ grupės užimamą poziciją rinkoje, nesumažės, o kaip tik didės. Dėl sąlygos, susijusios su teminiais kanalais, jos tvirtina, kad ši sąlyga yra būtina siekiant užtikrinti TPS aprūpinimą tokiais kanalais. Tačiau jos nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šis teiginys yra teisingas, kuriuo, be to, neatsižvelgiama į rinkos vystymąsi. Galiausiai ieškovės neginčija jokių faktinių aplinkybių, kuriomis remdamasi atsakovė, pirma, konstatavo, kad šių sąlygų būtinumas laikui bėgant neišvengiamai sumažės, ir, antra, padarė išvadą, jog treji metai yra mažiausias laikotarpis, kuriuo jos yra būtinos TPS (ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamoji dalis).
160 Trečia, reikia pažymėti, kad ieškovės klaidingai remiasi Komisijos sprendimu Cégétel. Kaip teisingai nurodo atsakovė, šiame sprendime leidimas netaikyti buvo suteiktas tik išimtiniam tam tikrų gaminių platinimui, ir šie gaminiai sudarė tik nedidelę dalį bendrovės Cégétel veiklos, o išimtinė teisė transliuoti bendros paskirties kanalus yra TPS pasiūlymo pagrindas.
161 Taigi reikia pripažinti, kad apribojusi leidimo netaikyti trukmę trejais metais atsakovė nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos.
162 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
iii) Išvada
163 Iš to išplaukia, kad šis ieškinio pagrindas yra nepagrįstas ir todėl atmestinas.
2. Dėl su ginčijamo sprendimo 2 straipsniu susijusio ieškinio pagrindo, pagrįsto teisinio saugumo principo pažeidimu
Šalių argumentai
164 Ieškovės mano, kad, priėmusi sprendimą dėl pažeidimų nebuvimo trejiems metams motyvuojant tuo, kad nekonkuravimo sąlyga tik pradiniu laikotarpiu gali būti priskiriama pagalbiniam apribojimui steigiant TPS, atsakovė nesilaikė taisyklių, kurias jis buvo nustačiusi savo XXIV‑ojoje ataskaitoje dėl konkurencijos politikos. Jos pažymi, kad atsakovė šiame dokumente, kuris jai yra privalomas, nurodė, jog „pagalbiniai apribojimai bendrųjų įmonių atveju paprastai leidžiami visam bendrosios įmonės veiklos laikotarpiui“ (p. 120, 166 punktas).
165 Ieškovių nuomone, iš teismų praktikos (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, ir 1992 m. kovo 10 d. Sprendimas Hüls prieš Komisiją, T‑9/89, Rink. p. II‑499) matyti, kad šioje byloje nesilaikiusi šios taisyklės atsakovė pažeidė teisinio saugumo principą.
166 Ieškovės pažymi, kad atsakovės pozicija šioje byloje kritikuotina dar ir dėl to, kad minėta taisyklė vis dar yra taikoma – tai matyti iš Komisijos sprendimų Cégétel ir Télécom développement. Šiuose sprendimuose dvi nekonkuravimo sąlygos buvo priskirtos pagalbiniams apribojimams ir buvo vertinamos taip pat kaip bendroji įmonė.
167 Atsakovė nesutinka su teiginiu, esą, pripažinusi, kad nekonkuravimo sąlyga yra pagalbinis apribojimas tik pradiniu etapu, taigi pirmaisiais trejais metais, ji pažeidė teisinio saugumo principą ar padarė vertinimo klaidą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
168 Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš ieškovių nurodytos XXIV‑osios ataskaitos dėl konkurencijos politikos ištraukos, kurioje nurodoma, jog „pagalbiniai apribojimai paprastai leidžiami visam bendrosios įmonės veiklos laikotarpiui“, ir iš konkrečių aplinkybių, kuriomis ji priimta, t. y. penkių atvejų, kai buvo įsteigtos bendrosios įmonės, veikiančios tyrimų ir vystymo srityje, analizės, matyti, jog pranešimo dalyje, iš kurios paimta ši ištrauka, nėra griežtų taisyklių, kurias atsakovė būtų sau nustačiusi dėl susitarimo priskyrimo papildomam apribojimui. Tai labiau panašu į paprastą kai kurių principų aprašymą, kuriais atsakovė paprastai vadovaujasi analizuodama tam tikras sąlygas, kurias ji mano esant papildomomis pagrindinės operacijos atžvilgiu.
169 Todėl, priešingai nei teigia ieškovės, ši byla negali būti lyginama su byla, kurioje buvo priimtas 165 punkte minėtas sprendimas Hercules Chemicals prieš Komisiją. Šioje byloje atsakovė savo metine ataskaita dėl konkurencijos politikos faktiškai paskelbė kai kurias taisykles, kurias ji nustatė pati sau ir kurios susijusios su teise susipažinti su konkurencijos bylų medžiaga.
170 Be to, iš ieškovių cituotos XXIV‑ojo pranešimo ataskaitos dėl konkurencijos politikos ištraukos taip pat matyti, kad ji tik beveik pažodžiui perima principus, kuriuos atsakovė suformulavo Pranešimo apie bendrąsias kooperatines įmones 67 punkte. Iš šio pranešimo aiškiai matyti, kad jis yra tik gairės, kaip atsakovė praktikoje turi taikyti pagalbinių apribojimų teoriją.
171 Tai reiškia, jog atsakovės negali remtis minėta ištrauka, kad įrodytų, jog atsakovė jų atžvilgiu pažeidė teisinio saugumo principą.
172 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
173 Kadangi visi ieškinio pagrindai, kuriuos nurodė ieškovės, yra nepagrįsti, ieškinys turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
174 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi apeliantės pralaimėjo bylą, jos, be savo išlaidų, turi padengti atsakovės ir įstojusios į bylą šalies išlaidas pagal šių pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Ieškovės padengia savo ir atsakovės bei įstojusios į bylą šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2001 m. rugsėjo 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Turinys
Bylos aplinkybės
A – Operacijos aprašymas
B – Paveiktos rinkos ir jų struktūra
1. Mokamos televizijos rinka Prancūzijoje
2. Transliavimo teisių, ypač filmų ir sporto, įsigijimo rinka
3. Teminių kanalų pardavimo ir naudojimo rinka
C – Pranešimas ir susitarimai, apie kuriuos buvo pranešta
1. Nekonkuravimo sąlyga
2. Sąlyga dėl teminių kanalų
3. Išimtinumo sąlyga
D – Ginčijamas sprendimas
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
A – Dėl ieškinio priimtinumo
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
B – Dėl pagrįstumo
1. Dėl ieškinio pagrindų, kuriais siekiama ginčijamo sprendimo 3 straipsnio panaikinimo
a) Dėl pirmojo teisinio pagrindo, susijusio su Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimu
i) Dėl argumentų, kurie yra nurodyti kaip pagrindiniai, kad išimtinumo sąlyga ir sąlyga dėl teminių kanalų nėra konkurencijos apribojimai Sutarties 85 straipsnio 1 dalies prasme
– Dėl kaltinimo, susijusio su klaidingu vertinimu
– Šalių argumentai
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
– Dėl kaltinimo, susijusio su klaidingu Sutarties 85 straipsnio 1 dalies taikymu (protingumo taisyklės netaikymas).
– Šalių argumentai
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
ii) Dėl alternatyvių argumentų, pagrįstų tuo, kad išimtinumo sąlyga ir sąlyga dėl teminių kanalų yra pagalbiniai apribojimai
– Šalių argumentai
– Dėl pagalbinio apribojimo sąvokos
– Dėl pagalbinio apribojimo pasekmių
– Dėl išimtinumo sąlygos priskyrimo pagalbiniam apribojimui
– Dėl sąlygos, susijusios su teminiais kanalais, priskyrimo pagalbiniam apribojimui
– Pirmosios instancijos teismo vertinimas
– Dėl pagalbinio apribojimo sąvokos
– Dėl priskyrimo pagalbiniam apribojimui pasekmių
– Dėl išimtinumo sąlygos priskyrimo pagalbiniam apribojimui
– Dėl sąlygos, susijusios su teminiais kanalais, priskyrimo pagalbiniam apribojimui
iii) Išvada
b) Dėl antrojo ieškinio pagrindo, pagrįsto Sutarties 85 straipsnio 3 dalies pažeidimu
i) Dėl argumento, pagrįsto tuo, kad Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje numatyti i�imties taikymo kriterijai buvo taikyti klaidingai
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų