BENDROJO TEISMO (aštuntoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. vasario 2 d.(*)

„Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkos – Sprendimas, kuriuo įmonės pasiūlyti individualūs įsipareigojimai pripažįstami privalomais – Reglamento (EB) Nr. 1/2003 9 straipsnis – Įsipareigojimų tinkamumas atsižvelgiant į anksčiau prieštaravimo pareiškime iškeltas konkurencijos problemas – Komisijos atsisakymas reikalauti įsipareigojimų, susijusių su tam tikromis pirminėmis problemomis – Gero administravimo principas – Skaidrumas – Pareiga motyvuoti – Sąjungos energetikos politikos tikslai – Energetinio solidarumo principas – Piktnaudžiavimas įgaliojimais“

Byloje T‑616/18

Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo S.A., įsteigta Varšuvoje (Lenkija), atstovaujama radca prawny K. Karasiewicz, advokatų T. Kaźmierczak, K. Kicun ir P. Moskwa,

ieškovė,

palaikoma

Lietuvos Respublikos, atstovaujamos K. Dieninio ir R. Dzikovič,

taip pat

Lenkijos Respublikos, atstovaujamos B. Majczyna ir M. Nowacki,

ir

Overgas Inc., įsteigtos Sofijoje (Bulgarija), atstovaujamos advokatų S. Gröss ir S. Cappellari,

įstojusių į bylą šalių,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą G. Meessen ir J. Szczodrowski,

atsakovę,

palaikomą

Gazprom PJSC, įsteigtos Maskvoje (Rusija),

ir

Gazprom export LLC, įsteigtos Sankt Peterburge (Rusija),

atstovaujamų advokatų J. Karenfort, J. Hainz, B. Evtimov, N. Tuominen, J. Heithecker ir solicitor D. O’Keeffe,

įstojusių į bylą šalių,

dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo panaikinti 2018 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimą C (2018) 3106 final dėl procedūros pagal SESV 102 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį (byla AT.39816 – Gamintojų grandies dujų tiekimas Vidurio ir Rytų Europoje),

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. van der Woude, teisėjai J. Svenningsen (pranešėjas), R. Barents, C. Mac Eochaidh ir T. Pynnä,

posėdžio sekretorė R. Ūkelytė, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. gegužės 18 ir 19 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės ir įvykiai po ieškinio pareiškimo

1        Ieškovė Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo S.A. yra PGNiG grupės, kuri vykdo veiklą dujų ir naftos sektoriuje (daugiausia Lenkijoje), patronuojančioji bendrovė. Ši grupė, be kita ko, vykdo dujų ir žalios naftos žvalgybą ir gavybą, taip pat importuoja, parduoda ir tiekia dujas.

2        Ieškovė prašo panaikinti 2018 m. gegužės 24 d. Europos Komisijos sprendimą C (2018) 3106 final dėl procedūros pagal SESV 102 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį (byla AT.39816 – Gamintojų grandies dujų tiekimas Vidurio ir Rytų Europoje) (toliau – ginčijamas sprendimas); jame Gazprom PJSC ir Gazprom export LLC (toliau kartu – Gazprom) pasiūlyti įsipareigojimai pripažinti privalomais.

3        Ginčijamu sprendimu buvo užbaigta Komisijos vykdyta administracinė procedūra; per ją, atsižvelgiant į SESV 102 straipsnyje numatytą draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, buvo išnagrinėta tam tikrų Gazprom veiksmų, turinčių įtakos dujų sektoriui kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse (toliau kartu – VREV), būtent Bulgarijoje, Čekijos Respublikoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje (toliau kartu – atitinkamos VREV), atitiktis konkurencijai.

A.      Dėl administracinės procedūros, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas

4        2011–2015 m. Komisija, tirdama dujų rinkų veikimą Vidurio ir Rytų Europoje, ėmėsi kelių priemonių. Kalbant konkrečiai, ji, remdamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 ir 20 straipsniais, išsiuntė įvairioms rinkos dalyvėms, įskaitant Gazprom, ir kai kuriems jos klientams, įskaitant ieškovę, prašymus pateikti informacijos ir atliko patikrinimus, tarp jų 2011 m. patikrinimą ieškovės patalpose. Šį tyrimą atitinkantį administracinė procedūra, kuri yra tiesiogiai nagrinėjama šiuo atveju, buvo užregistruota kaip „Byla AT.39816 – Gamintojų grandies dujų tiekimas Vidurio ir Rytų Europoje“ (toliau – byla AT.39816).

5        Toje byloje 2012 m. rugpjūčio 31 d. Komisija oficialiai pradėjo Reglamento Nr. 1/2003 III skyriuje numatyto sprendimo priėmimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį ir 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101 ir 102] straipsnius tvarkos (OL L 123, 2004, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) 2 straipsnį procedūrą.

6        2015 m. balandžio 22 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 773/2004 10 straipsniu, išsiuntė Gazprom prieštaravimo pareiškimą (toliau – PP). Šiame pareiškime Komisija pirmiausia padarė išvadą, kad Gazprom užima dominuojančią padėtį didmeninio dujų tiekimo atitinkamų VREV nacionalinėse rinkose ir kad ji piktnaudžiauja šia padėtimi, nes, siekdama suskaidyti ir atskirti šias rinkas, taigi, ir užkirsti kelią laisvam dujų judėjimui atitinkamose VREV, vykdo antikonkurencinę strategiją, taip pažeisdama SESV 102 straipsnį.

7        Komisija manė, kad ši Gazprom strategija apima tris antikonkurencinių veiksmų, turinčių įtakos jos klientams atitinkamose VREV (toliau – atitinkami klientai) ir šių klientų su ja sudarytoms sutartims (toliau – atitinkamos sutartys), grupes:

–        pirma, su didmenininkais ir tam tikrais pramoniniais klientais atitinkamose VREV sudarytose dujų tiekimo sutartyse Gazprom nustatė teritorinius apribojimus (toliau – prieštaravimai dėl teritorinių apribojimų); pagal šiuos sutarčių sąlygose numatytus apribojimus draudžiamas eksportas iš tiekimo teritorijos arba įpareigojama naudoti patiektas dujas tam tikroje teritorijoje; Gazprom taip pat taikė kitas priemones, kuriomis užkertamas kelias dujų judėjimui tarp valstybių,

–        antra, šie teritoriniai apribojimai leido Gazprom taikyti nesąžiningą kainų nustatymo politiką penkiose iš atitinkamų VREV, t. y. Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje (toliau – penkios VREV, kurioms turėjo įtakos kainų nustatymo veiksmai), nustatant pernelyg dideles kainas; šios kainos buvo gerokai didesnės nei Gazprom sąnaudos ar tam tikros kainos, laikomos referencinėmis (toliau – prieštaravimai dėl kainų nustatymo veiksmų),

–        trečia, kiek tai susiję su Bulgarija ir Lenkija, Gazprom savo dujų tiekimą susiejo su sąlyga, kad didmenininkai suteiks tam tikrų garantijų dėl dujų perdavimo infrastruktūros; šios garantijos buvo susijusios, pirma, su Bulgarijos didmenininko investicijomis į South Stream dujotiekio projektą ir, antra, su Lenkijos didmenininko, t. y. ieškovės, sutikimu, kad Gazprom labiau kontroliuotų Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpos (vieno iš pagrindinių tranzitinių dujotiekių Lenkijoje) valdymą (toliau – prieštaravimai Yamal).

8        2015 m. rugsėjo 29 d. Gazprom atsakė į PP ir užginčijo Komisijos iškeltas konkurencijos problemas, o 2015 m. gruodžio 15 d. buvo išklausyta žodžiu, kaip numatyta Reglamento Nr. 773/2004 12 straipsnyje.

9        2017 m. vasario 14 d. Gazprom, toliau ginčydama PP iškeltas konkurencijos problemas, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniu pateikė oficialų įsipareigojimų projektą (toliau – pirminiai įsipareigojimai). Iki šio projekto buvo pateikti neoficialūs pasiūlymai dėl įsipareigojimų.

10      2017 m. kovo 16 d. Komisija, siekdama gauti suinteresuotųjų šalių pastabas dėl pirminių įsipareigojimų, paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje Komisijos komunikatą pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį (OL C 81, 2017, p. 9); jame buvo pateikta bylos AT.39816 santrauka ir išdėstytas esminis pirminių įsipareigojimų turinys. Pagal tą pačią nuostatą suinteresuotosioms šalims buvo suteiktas septynių savaičių laikotarpis, skaičiuojamas nuo minėto komunikato paskelbimo dienos, pastaboms pateikti (toliau – rinkos tyrimas). Komisija gavo 44 pastabas iš suinteresuotųjų šalių, tarp jų ieškovės, Lenkijos vyriausybės, Urząd Regulacji Energetyki (Lenkijos energetikos reguliavimo tarnyba, toliau – Lenkijos tarnyba) pirmininko ir Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpos operatorės Gaz-System S.A.

11      2018 m. kovo 15 d., gavusi nekonfidencialias suinteresuotųjų šalių pastabų dėl pirminių įsipareigojimų versijas Gazprom pateikė iš dalies pakeistą įsipareigojimų projektą (toliau – galutiniai įsipareigojimai).

12      Remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsniu Komisija surengė konsultacijas su Patariamuoju komitetu konkurenciją ribojančių veiksmų ir dominuojančios padėties klausimais (toliau – Patariamasis komitetas) ir pateikė jam, be kita ko, preliminarų sprendimo projektą. 2018 m. gegužės 2 d. Patariamasis komitetas pritarė šiam preliminariam projektui. Be to, 2018 m. gegužės 2 d. bylas nagrinėjantis pareigūnas, remdamasis 2011 m. spalio 13 d. Komisijos Pirmininko sprendimo 2011/695/ES dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų nagrinėjant tam tikras konkurencijos bylas (OL L 275, 2011, p. 29) 16 straipsniu, pateikė galutinę ataskaitą.

13      2018 m. gegužės 24 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, prie kurio buvo pridėti galutiniai įsipareigojimai. Tame sprendime ji patvirtino ir pripažino privalomais minėtus įsipareigojimus, taip pat užbaigė administracinę procedūrą, padariusi išvadą, kad nebėra pagrindo imtis veiksmų dėl galimo PP iš pradžių nurodyto piktnaudžiavimo.

B.      Dėl ginčijamo sprendimo

14      Ginčijamame sprendime Komisija pirmiausia pateikė preliminarų Gazprom veiksmų vertinimą, paskui išdėstė pirminius įsipareigojimus, rinkos tyrimo rezultatus ir galutinius įsipareigojimus. Tada ji pateikė savo galutinių įsipareigojimų vertinimą ir nurodė priežastis, dėl kurių manė, kad, atsižvelgiant į jos iškeltas konkurencijos problemas, šie įsipareigojimai yra tinkami.

1.      Dėl nagrinėjamų veiksmų išankstinio vertinimo

15      Ginčijamo sprendimo 4 skirsnyje, kuriame pateiktas išankstinis vertinimas, Komisija atitinkamas rinkas apibrėžė kaip nacionalines didmeninio dujų tiekimo rinkas. Šiuo atžvilgiu ji taip pat konstatavo, kad Gazprom užima dominuojančią padėtį atitinkamose atitinkamų VREV rinkose.

16      Komisija manė, kad Gazprom galbūt piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, pažeisdama SESV 102 straipsnį, kai taikė antikonkurencinę strategiją, kuria buvo siekiama užkirsti kelią laisvam dujų judėjimui atitinkamose VREV ir taip izoliuoti atitinkamas šių šalių rinkas. Kalbant konkrečiai, ji manė, kad ši strategija apima tris antikonkurencinių veiksmų grupes, kurios iš esmės atitinka PP iškeltas ir šio sprendimo 7 punkte nurodytas konkurencijos problemas.

17      Dėl prieštaravimų Yamal reikia pažymėti, kad nors vykdant rinkos tyrimą kai kurios suinteresuotosios šalys ginčijo įsipareigojimų, kuriais būtų pašalinti šie prieštaravimai, nebuvimą, ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad jos iškeltos pirminės konkurencijos problemos nepasitvirtino. Pirma, ji nurodė, kad 2015 m. gegužės 19 d. sprendime, kuriuo Gaz-System buvo sertifikuota kaip Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpos nepriklausoma sistemos operatorė (toliau – GRI), (toliau – sertifikavimo sprendimas) Lenkijos tarnyba, be kita ko, padarė išvadą, kad Gaz-System, kontroliuodama sprendimus dėl investicijų į šią atkarpą ir jų įgyvendinimą, turėjo lemiamą balsą. Taigi nei System Gazociągów Tranzytowych EuRoPol Gaz S.A. (toliau – EuRoPol), kaip dujotiekio savininkė, nei Gazprom, kaip EuRoPol akcininkė, negalėjo blokuoti šių sprendimų. Antra, Komisija pažymėjo, kad Lenkijos dujų sektoriuje veiklą vykdančių šalių tarpusavio santykiai, ypač kiek tai susiję su Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpos tiesimu ir valdymu, yra tarpvyriausybinio pobūdžio, ir padarė išvadą, kad ši aplinkybė iš esmės galėjo lemti atitinkamų šalių elgesį.

2.      Dėl galutinių įsipareigojimų turinio

18      Prie ginčijamo sprendimo pridėtais galutiniais įsipareigojimais turi atsižvelgta į Komisijos iškeltas konkurencijos problemas.

19      Pirma, dėl įsipareigojimų, kuriais siekiama atsižvelgti į problemas dėl teritorinių apribojimų (toliau – įsipareigojimai dėl teritorinių apribojimų), reikia pažymėti, kad Gazprom iš esmės įsipareigojo panaikinti su atitinkamose VREV įsteigtais klientais sudarytose dujų tiekimo sutartyse visas sąlygas, pagal kurias tiesiogiai ar netiesiogiai draudžiamas laisvas dujų judėjimas šių šalių regione arba jam sudaromos kliūtys.

20      Paskui, siekdama užtikrinti dujų judėjimą tarp, viena vertus, Bulgarijos ir Baltijos šalių ir, kita vertus, kitų atitinkamų VREV, nepaisant to, kad pirmųjų šalių infrastruktūra yra izoliuota, Gazprom įsipareigojo imtis tam tikrų priemonių, kad suteiktų atitinkamiems klientams galimybę prašyti, kad visas pagal sutartis sulygtas dujų kiekis, tiekiamas į tam tikrus pristatymo punktus Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje, arba jo dalis, būtų pristatomas į kitą pristatymo punktą Bulgarijoje arba Baltijos šalyse. Po atlikto rinkos tyrimo Gazprom galutiniuose įsipareigojimuose, be kita ko, sustiprino pasiūlymo dėl pristatymo vietų pakeitimo poziciją.

21      Siekdama leisti Bulgarijos perdavimo sistemos operatorei kontroliuoti srautus Bulgarijoje Gazprom taip pat įsipareigojo imtis priemonių ir pakeisti atitinkamas dujų tiekimo ir perdavimo sutartis taip, kad sudarytų sąlygas sudaryti sutartis dėl Bulgarijos ir kitų valstybių narių, visų pirma Graikijos, jungiamųjų dujotiekių ir pakoreguoti dujų paskirstymo metodą.

22      Antra, kiek tai susiję su įsipareigojimais, kuriais siekiama išspręsti problemas dėl kainų (toliau – įsipareigojimai dėl kainų nustatymo veiksmų), Gazprom įsipareigojo įtraukti nuostatas dėl kainų peržiūros arba prireikus pakeisti sutartyse su atitinkamais klientais Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje numatytas nuostatas. Šiose naujose ar iš dalies pakeistose nuostatose dėl kainų peržiūros, be kita ko, numatyta, kad, šalims per 120 dienų nepavykus susitarti dėl naujos kainos, kiekviena šalis galės perduoti ginčą arbitražo teismui, kuris turės remtis šiose nuostatose pateiktomis kainų nustatymo gairėmis ir turės būti įsteigtas Europos Sąjungoje. Be to, peržiūrėtos kainos bus atgaline data taikomos nuo prašymo peržiūrėti kainą įteikimo dienos.

23      Trečia, kiek tai susiję su įsipareigojimais dėl konkurencijos problemų, susijusių su dujų tiekimo už tam tikrą kainą susiejimu su sąlyga, kad Bulgarijos didmenininkė turi garantuoti investicijas į South Stream dujotiekio projektą, Gazprom įsipareigojo leisti šiame projekte dalyvaujantiems Bulgarijos partneriams pasitraukti iš jo, nereikalauti patraukti jų civilinėn atsakomybėn, taip pat nereikalauti grąžinti dujų kainoms taikytų nuolaidų, kurias ji suteikė dėl jų dalyvavimo šiame projekte. Galiausiai atsižvelgdama tai, kad buvo paskelbta apie atsisakymą tiesti šio dujotiekio projekto atkarpą Bulgarijoje, Gazprom taip pat įsipareigojo nereikalauti atlyginti žalos ir palūkanų, kaip specialios kompensacijos už tokį atsisakymą.

3.      Dėl galutinių įsipareigojimų įvertinimo ir įgyvendinimo

24      Ginčijamame sprendime Komisija iš esmės padarė išvadą, kad galutiniai įsipareigojimai yra veiksmingi, būtini ir kad jie nėra neproporcingi siekiant išspręsti jos iškeltas konkurencijos problemas, taip pat nurodė, kad atsižvelgė šiuo klausimu į pokyčius dujų rinkose, įvykusius išsiuntus PP. Konkrečiai kalbant, ji pažymėjo, pirma, kad Gazprom jau ėmėsi tam tikrų priemonių, skirtų užtikrinti, kad jos elgesys labiau atitiktų konkurencijos teisės normas, antra, kad dujų infrastruktūros situacija kai kuriose atitinkamose VREV, t. y. Čekijos Respublikoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje, pagerėjo taip, kad dujų judėjimas tarp valstybių taptų įmanomas, net jei dujų rinkos Baltijos šalyse ir Bulgarijoje liktų atskirtos nuo kitų Sąjungos dujų rinkų, ir, trečia, kad, sumažėjus naftos kainoms, sumažėjo ir kai kurios ilgalaikės dujų kainos, nustatytos pagal formulę, pagal kurią dujų kainos indeksuojamos atsižvelgiant į naftos produktų kainas.

25      Taigi Komisija nusprendė padaryti privalomus galutinius įsipareigojimus, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje. Dėl šių įsipareigojimų taikymo trukmės ginčijamame sprendime numatyta, kad jie taikytini aštuonerius metus nuo minėto sprendimo išsiuntimo Gazprom, išskyrus šio sprendimo 23 punkte nurodytus įsipareigojimus dėl dujotiekio South Stream projekto, kurie nuo tos datos privalomi penkiolika metų.

26      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

Priede išvardyti įsipareigojimai privalomi [Gazprom] ir bet kuriam tiesiogiai ar netiesiogiai jos kontroliuojamam juridiniam asmeniui aštuonerius metus, išskyrus priedo 21 punkte nurodytus įsipareigojimus, kurie privalomi penkiolika metų nuo įsipareigojimuose nurodytos datos.

2 straipsnis

Nuspręsta, kad [Komisija nebeturi imtis veiksmų] šioje byloje <…>“

C.      Dėl skundo

27      Vykstant Komisijos pradėtai administracinei procedūrai, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 773/2004 5 straipsniu, 2017 m. kovo 9 d. pateikė skundą dėl tariamų Gazprom piktnaudžiavimo veiksmų (toliau – skundas). Šie veiksmai, kurie iš esmės atitinka PP jau nurodytas problemas, apėmė, be kita ko, Gazprom piktnaudžiavimą dėl Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpos.

28      2017 m. kovo 29 d. Komisija patvirtino gavusi skundą, kuris vėliau buvo užregistruotas taip: „AT.40497 – Dujų kaina Lenkijoje“

29      2017 m. kovo 31 d. ieškovei skirtame rašte Komisija pažymėjo, kad skunde nurodyti veiksmai ir veiksmai, susiję su pirminiais įsipareigojimais, sutampa, ir pasiūlė jai per 2017 m. kovo 16 d. pradėtą rinkos tyrimą pateikti pastabas dėl šių įsipareigojimų. Pratęsus ieškovei nustatytą terminą, ši savo pastabas pateikė 2017 m. gegužės 19 d.

30      2017 m. gegužės 15 d. Gazprom pateikė Komisijai savo pastabas dėl skundo.

31      2018 m. sausio 23 d. ieškovei skirtame rašte (toliau – raštas dėl ketinimo atmesti) Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 773/2004 7 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad ketina atmesti skundą, ir pasiūlė jai per keturias savaites nuo to rašto gavimo pateikti savo nuomonę. Be to, Komisija išsiuntė nekonfidencialią PP versiją ir nekonfidencialią šio sprendimo 30 punkte minėtų Gazprom pastabų dėl skundo versiją.

32      2018 m. kovo 2 d. ieškovė, atsakydama į raštą dėl ketinimo atmesti, pateikė pastabų. Ieškovė ne tik išreiškė nepasitenkinimą šiame rašte padarytomis išvadomis, bet ir kritikavo Komisijos atliekamą tyrimą ir nurodė, kad Komisija pažeidė jos, kaip skundą pateikusio asmens byloje AT.39816, teises, visų pirma dėl to, kad, nepaisant daug kartų teiktų prašymų, beveik metus nesuteikė jai galimybės susipažinti su PP ir neleido pateikti pastabų dėl šio pareiškimo.

33      2018 m. rugsėjo 5 d., t. y. jau priėmus ginčijamą sprendimą, ieškovė nusiuntė bylas nagrinėjančiam pareigūnui motyvuotą prašymą, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 2011/695 7 straipsnio 2 dalies b punktą, jame prašė leisti susipažinti su visais dokumentais, kuriais Komisija grindė išankstinį vertinimą, pateiktą rašte dėl ketinimo atmesti, be kita ko, leisti susipažinti su PP versija, kurioje yra mažiau neatskleistos informacijos. 2018 m. rugsėjo 17 d. bylas nagrinėjantis pareigūnas Komisijos generaliniam direktoratui (GD) „Konkurencija“ perdavė 2018 m. rugsėjo 5 d. rašte jam pateiktus prašymus leisti susipažinti su dokumentais. 2018 m. rugsėjo 25 d. raštu Komisija atmetė ieškovės 2018 m. kovo 2 d. ir 2018 m. rugsėjo 5 d. raštuose pateiktus prašymus leisti susipažinti su dokumentais.

34      2019 m. sausio 24 d. ieškovė už konkurenciją atsakingam Komisijos nariui nusiuntė raštą, jame paragino Komisiją imtis veiksmų pagal SESV 265 straipsnio antrą pastraipą: priimti sprendimą atmesti skundą arba tęsti procedūrą byloje AT.40497. 2019 m. vasario 8 d. Komisija atsakė į šį raštą, primindama, kad dėl skundo jos jau kelis kartus buvo pasikeitusios informacija. Komisija taip pat nurodė, kad, pirma, kiek tai susiję su byla AT.39816, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame, be kita ko, atsižvelgta į ieškovės per rinkos tyrimą pateiktas pastabas, antra, kiek tai susiję su byla AT.40497, išsiuntė raštą dėl ketinimo atmesti, į kurį ieškovė atsakė, ir, trečia, baigia nagrinėti skundą.

35      2019 m. balandžio 17 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2019) 3003 final dėl skundo atmetimo (byla AT.40497 – Dujų kaina Lenkijoje).

36      2019 m. birželio 25 d. ieškovė Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo atmesti skundą; jis buvo užregistruotas suteikiant bylos numerį T‑399/19.

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

37      2018 m. spalio 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį. Atsiliepimas į ieškinį, dublikas ir triplikas buvo pateikti atitinkamai 2019 m. sausio 9 d., vasario 27 d. ir gegužės 8 d.

38      Atskiru prie ieškinio pridėtu aktu ieškovė, remdamasi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 152 straipsniu, paprašė Bendrojo Teismo priimti sprendimą byloje taikant pagreitintą procedūrą. 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu Bendrasis Teismas atmetė šį prašymą.

39      2019 m. vasario 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktą, juo Gazprom paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2019 m. vasario 25 d., vasario 27 d. ir vasario 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktus, kuriais atitinkamai Overgas Inc., Lietuvos Respublika ir Lenkijos Respublika paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti ieškovės reikalavimų.

40      2019 m. balandžio 5 d. sprendimu Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkė, išklausiusi pagrindines šalis, leido įstoti į bylą Lenkijos Respublikai. 2019 m. gegužės 17 d. nutartimis ji, išklausiusi pagrindines bylos šalis, leido įstoti į bylą Lietuvos Respublikai, Gazprom ir Overgas.

41      2019 m. rugpjūčio 30 d. įstojimo į bylą paaiškinimus pateikė Lietuvos Respublika, 2019 m. rugsėjo 6 d. – Lenkijos Respublika ir Overgas, o 2019 m. spalio 4 d. – Gazprom. 2019 m. lapkričio 15 d. pastabas dėl įstojimo į bylą paaiškinimų pateikė ieškovė ir Komisija, tačiau Komisija atsisakė pateikti pastabas dėl Gazprom įstojimo į bylą paaiškinimo.

42      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, 2019 m. spalio 4 d. teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į aštuntąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.

43      Taikant proceso organizavimo priemones, 2019 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos raštais ieškovės buvo paprašyta pateikti kelis dokumentus, o Komisijos – raštu atsakyti į klausimą dėl tam tikros konfidencialioje PP versijoje esančios informacijos konfidencialumo.

44      Tos pačios dienos nutartimi Bendrasis Teismas, remdamasis, pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnio pirma pastraipa, antra, Procedūros reglamento 91 straipsnio b punktu ir 92 straipsnio 3 dalimi, taip pat atsižvelgdamas į šio reglamento 103 straipsnį, nurodė Komisijai pateikti viso PP konfidencialios versijos kopiją.

45      Šalys per nustatytus terminus tinkamai įvykdė 2019 m. gruodžio 17 d. priimtas proceso organizavimo priemones ir tą pačią dieną priimtą Bendrojo Teismo nutartį dėl pasirengimo nagrinėti bylą priemonės.

46      2020 m. gegužės 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos raštais ieškovės ir Komisijos buvo paprašyta pateikti dokumentus ir raštu atsakyti į Bendrojo Teismo taikant proceso organizavimo priemones pateiktus klausimus. Šalys įvykdė šiuos prašymus per nustatytą terminą.

47      2020 m. gegužės 28 d. sprendimu aštuntosios kolegijos pirmininkas, remdamasis Procedūros reglamento 67 straipsnio 2 dalimi, siejama su to paties reglamento 19 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į ypatingas šios bylos aplinkybes nusprendė jos nagrinėjimui suteikti pirmenybę.

48      2020 m. birželio 8 d. aštuntosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu, nusprendė perduoti šią bylą aštuntajai išplėstinei kolegijai. Kadangi vienas šios išplėstinės kolegijos narys negalėjo dalyvauti nagrinėjant bylą, 2020 m. birželio 15 d. sprendimu į kolegiją buvo paskirtas Bendrojo Teismo pirmininkas.

49      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Atsižvelgiant į tai, ieškovės, Komisijos ir Overgas buvo paprašyta pateikti dokumentus ir raštu atsakyti į Bendrojo Teismo taikant proceso organizavimo priemones pateiktus klausimus. Atsakydama į šias priemones Overgas savo pastabas pateikė 2020 m. lapkričio 26 d., o ieškovė ir Komisija atitinkamas savo pastabas ir dokumentus pateikė 2020 m. gruodžio 8 d. (toliau – 2020 m. gruodžio 8 d. atsakymai).

50      Be to, kiek tai susiję su Komisijos pateikta viso PP konfidencialios versijos kopija, Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 103 straipsnio 2 dalį (žr. šio sprendimo 43 ir 45 punktus), nusprendė pateikti šį dokumentą ieškovės atstovams (su sąlyga, kad pirma jie pasirašys įsipareigojimus dėl konfidencialumo) tam, kad jie galėtų šiuo klausimu pateikti savo pastabas. Šiems atstovams pateikus pasirašytus įsipareigojimus dėl konfidencialumo minėtas dokumentas buvo jiems įteiktas, o ieškovė pateikė savo pastabas 2020 m. gruodžio 8 d.

51      Dėl su sveikatos krize dėl COVID-19 susijusių priežasčių aštuntosios išplėstinės kolegijos pirmininkas, gavęs tam tikrų šalių prašymus, nusprendė atidėti posėdį; jis iš pradžių buvo numatytas 2021 m. sausio 20 ir 21 d.

52      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2021 m. gegužės 18 ir 19 d. posėdį. Ta proga Bendrasis Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgė į 2021 m. balandžio 27 d. Komisijos pastabas dėl teismo posėdžio pranešimo.

53      Antrąją teismo posėdžio dieną Komisija, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimus dėl ieškinio priimtinumo, peržiūrėjo savo poziciją dėl šio priimtinumo ir teigė, kad ieškovė neįrodė savo suinteresuotumo pareikšti ieškinį šioje byloje, todėl ieškinys nepriimtinas.

54      Ieškovė pateikė prašymus užtikrinti tam tikros informacijos, nurodytos įvairiuose procesiniuose dokumentuose, konfidencialumą Lietuvos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Gazprom ir Overgas atžvilgiu. Jos nepateikė prieštaravimų dėl šių prašymų.

55      Ieškovė, palaikoma Lietuvos Respublikos, Lenkijos Respublikos ir Overgas, Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

56      Komisija, palaikoma Gazprom, Bendrojo Teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį nepriimtinu arba, nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti jį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

57      Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo šešis pagrindus, iš esmės susijusius su:

–        pirma, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio, siejamo su SESV 102 straipsniu, ir proporcingumo principo pažeidimu, nes Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad prieštaravimai Yamal yra nepagrįsti, ir patvirtino įsipareigojimus, kuriais visiškai neatsižvelgta į šiuos prieštaravimus,

–        antra, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio, siejamo su SESV 102 straipsniu, ir proporcingumo principo pažeidimu, nes Komisija patvirtino galutinius įsipareigojimus, nors jais nebuvo tinkamai atsižvelgta į prieštaravimus dėl kainų nustatymo veiksmų,

–        trečia, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio, siejamo su SESV 102 straipsniu, ir proporcingumo principo pažeidimu, nes Komisija patvirtino galutinius įsipareigojimus, nors jais nebuvo tinkamai atsižvelgta į prieštaravimus dėl teritorinių apribojimų,

–        ketvirta, SESV 194 straipsnio 1 dalies, siejamos su SESV 7 straipsniu, pažeidimu, nes ginčijamas sprendimas neatitinka Sąjungos energetikos politikos tikslų, o Komisija nepaiso neigiamo šio sprendimo poveikio Europos dujų tiekimo rinkai,

–        penkta, SESV 18 straipsnio 1 dalies ir vienodo požiūrio principo pažeidimu, nes Komisija diskriminavo Vakarų Europos valstybėse narėse ir atitinkamose VREV veiklą vykdančius Gazprom klientus,

–        šešta, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, nes ginčijamu sprendimu Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio tikslą ir peržengė savo įgaliojimų vykdant administracinę procedūrą ribas.

A.      Dėl prašymų taikyti proceso organizavimo priemones

58      Savo raštuose ieškovė prašė įpareigoti Komisiją pateikti visų pirma „procedūros AT.39816 dokumentus“, „procedūros AT.40497 dokumentus“, taip pat tam tikrus konkrečiau nurodytus dokumentus, jeigu jie nepriskiriami prie šių dviejų kategorijų. Nepatenkinus šio reikalavimo, Komisija turėtų pateikti šiuos dokumentus ir PP nekonfidencialią versiją, kurioje būtų mažiau neatskleistos informacijos nei PP, kurį ieškovė jau turi. Prašomi dokumentai būtų naudingi, nes Bendrasis Teismas gali tikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą tik atsižvelgdamas į visas bylų AT.39816 ir AT.40497 aplinkybes.

59      Komisija mano, kad, išskyrus PP, atitinkami dokumentai ar informacija nėra naudingi nagrinėjant bylą, ir teigia, kad ieškovė nepakankamai pagrindžia savo prašymus.

60      Šiuo klausimu reikia priminti, kad skundą pateikęs asmuo arba trečiasis asmuo, kuriam leista dalyvauti procedūroje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 773/2004 5 ir 11 straipsnius, neturi šio reglamento 15 straipsnyje numatytos teisės susipažinti su bylos medžiaga, kuria naudojasi prieštaravimo pareiškimo adresatai, kuriems tokia galimybė susipažinti su dokumentais, be kita ko, suteikta tam, kad jie galėtų susipažinti su Komisijos bylos medžiagoje esančiais įrodymais ir, remdamiesi šiais įrodymais, galėtų veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos prieštaravimo pareiškime padarytų išvadų (žr., be kita ko, 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo NKT Verwaltung ir NKT / Komisija, C‑607/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:385, 261 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tačiau pagal minėto reglamento 6 straipsnį skundą pateikęs asmuo turi teisę gauti nekonfidencialios prieštaravimo pareiškimo, susijusio su byla, dėl kurios Komisija gavo skundą, versijos kopiją.

61      Vis dėlto šios taisyklės netaikomos procesui Bendrajame Teisme, kurį reglamentuoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnis ir Procedūros reglamentas. Šiomis aplinkybėmis dėl to, ar reikia taikyti proceso organizavimo priemonę, ar pasirengimo nagrinėti bylą priemonę, sprendžia teismas, o ne šalys, bet prireikus pastarosios pirmojoje instancijoje padarytą pasirinkimą gali ginčyti apeliaciniame skunde (2010 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Meierhofer, T‑560/08 P, EU:T:2010:192, 61 punktas). Bendrasis Teismas gali paprašyti šalių pateikti bet kokius jo pagal Procedūros reglamento 89 straipsnį pageidaujamus dokumentus ir informaciją. Šiuo tikslu ieškovas gali Bendrojo Teismo prašyti nurodyti pateikti atsakovės turimus dokumentus, tačiau tam, kad teismas galėtų nustatyti, ar tinkamai proceso eigai užtikrinti reikia nurodyti pateikti dokumentus, ieškovas turi nurodyti prašomus dokumentus ir pateikti bent jau minimalią informaciją, patvirtinančią šių dokumentų naudingumą nagrinėjant bylą (šiuo klausimu žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe / Komisija, C‑185/95 P, EU:C:1998:608, 90-93 punktus).

62      Nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės apsiriboja prašymais pateikti didelius dokumentų kiekius, pakankamai tiksliai nenurodydama dokumentų, kuriuos pageidauja gauti, ir neatskleisdama priežasčių, dėl kurių prašomi dokumentai galėtų būti naudingi nagrinėjant bylą, išskyrus teiginį, kad jie sudaro „visumą aplinkybių“, į kurias turėtų atsižvelgti Bendrasis Teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą.

63      Taigi, išnagrinėjęs ieškovės prašymus dėl nurodytų pagrindų ir argumentų Bendrasis Teismas daro išvadą, kad nereikia imtis pagal Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies d punktą prašomų proceso organizavimo priemonių. Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 43, 46 ir 49 punktuose, Bendrasis Teismas, siekdamas išnagrinėti pagrindus, kuriais grindžiamas ieškinys, ėmėsi įvairių proceso organizavimo priemonių, apimančių, be kita ko, prašymus pateikti dokumentus.

64      Dėl PP ir ypač konfidencialios šio dokumento versijos nagrinėjimo reikia pažymėti, kad šis klausimas bus analizuojamas nagrinėjant šeštąjį pagrindą.

B.      Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio, siejamo su SESV 102 straipsniu, ir proporcingumo principo pažeidimu dėl to, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad prieštaravimai Yamal yra nepagrįsti, ir patvirtino įsipareigojimus, kuriais visiškai neatsižvelgta į šiuos prieštaravimus

65      Pirmasis pagrindas susijęs su tuo, kaip Komisija nagrinėjo Yamal prieštaravimus. Šį ieškinio pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys.

1.      Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos Komisijos klaidomis, kiek tai susiję su „Yamal“ prieštaravimų atsisakymu ir tuo, kad nėra įsipareigojimo, kuriuo atsižvelgiama į šiuos prieštaravimus

66      Ieškovė, palaikoma Lenkijos Respublikos, priekaištauja Komisijai dėl to, kad ši atsisakė pirminių prieštaravimų dėl Yamal dujotiekio, ir atitinkamai dėl to, kad nebuvo prisiimtas įsipareigojimas dėl šių prieštaravimų. Ji mano, kad Komisija, priešingai, nei teigia nagrinėjant šį ieškinį, privalėjo pagrįsti tokį elgesį. Be to, abiejuose motyvuose, pateiktuose šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje, padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

67      Komisija mano, kad ši pagrindo dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

a)      Dėl prieštaravimo, susijusio su Komisijos pareiga pagrįsti tai, kad neprisiimtas įsipareigojimas dėl prieštaravimų „Yamal“

68      Ieškovė tvirtina, kad Komisija nesilaikė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kiek tai susiję su prieštaravimų Yamal nagrinėjimu ir ypač jų atsisakymu.

69      Iš tiesų PP Komisija atskleidė Gazprom elgesį, t. y. EuRoPol sprendimų, būtinų siekiant užtikrinti virtualius ar fizinius [dujų] srautus dviem kryptimis Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpoje, blokavimą, ir padarė išvadą, kad toks elgesys yra teisės požiūriu pakankamai įrodytas antikonkurencinis elgesys. Todėl, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje nustatytus reikalavimus, Komisija, ieškovės nuomone, negalėjo patvirtinti įsipareigojimų, kuriais visiškai nepašalinami prieštaravimai Yamal. Iš tikrųjų Komisija iš esmės pakeitė dėl Gazprom pateiktų prieštaravimų apimtį, nesilaikydama šiuo tikslu numatytos procedūros ir nepaaiškindama tokio pakeitimo priežasčių.

70      Be to, ieškovė nesutinka su Komisijos pozicija, kad ginčijamo sprendimo „išankstiniame vertinime“ (4 skirsnis) iškeltos konkurencijos problemos yra svarbesnės už nurodytąsias PP. Pagal Komisijos pranešimo dėl bylų, susijusių su SESV 101 ir 102 straipsniais, nagrinėjimo geriausios patirties (OL C 308, 2011, p. 6, toliau – Geriausia patirtis) 123 punktą, kai atitinkamai įmonei išsiųstas prieštaravimo pareiškimas, jis „atitinka išankstinio vertinimo reikalavimus“. Vis dėlto šioje byloje nėra duomenų, kad išsiuntusi PP Komisija pateikė naują išankstinį vertinimą, be prieštaravimų Yamal. Taigi ji niekada oficialiai nekeitė prieštaravimo pareiškimo apimties.

71      Šiuo klausimu ieškovė mano, kad Komisija negali neatsižvelgti į administracinės procedūros etapus iki ginčijamo sprendimo priėmimo, įskaitant visų pirma PP išsiuntimą. Iš tiesų toks elgesys sudaro Sąjungos teismo vykdomos kontrolės kliūtis; šis teismas turi patikrinti, ar faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas Komisijos sprendimas, yra teisingos, išsamios ir patikimos, ir jam negali būti trukdoma remtis prieštaravimo pareiškimu aiškinant tokį sprendimą. Pagal Komisijos siūlomą požiūrį jai būtų suteikta teisė savavališkai tvirtinti įsipareigojimus, nes ji galėtų „derinti“ išankstinio vertinimo turinį prie įsipareigojimų, kuriuos įmonė yra pasiruošusi prisiimti, turinio.

72      Savo ruožtu Komisija primena, kad taikant Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį ji turi išnagrinėti atitinkamos įmonės pasiūlytus įsipareigojimus dėl konkurencijos problemų, apie kurias ji informavo šią įmonę, pateikdama „išankstinį vertinimą“. Komisija skiria PP iškeltas problemas nuo ginčijamo sprendimo išankstiniame vertinime iškeltų problemų, nes pastarosios nebeapima prieštaravimų Yamal. Taigi nuo momento, kai šių prieštaravimų buvo atsisakyta, ji galėjo, nepadarydama klaidos, nagrinėti įsipareigojimus, net jeigu jais nebuvo pašalinti minėti prieštaravimai.

73      Be to, Komisija pažymi ne tik tai, kad ieškovė klaidingai aiškina 2008 m. liepos 10 d. Sprendimą Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala (C‑413/06 P, EU:C:2008:392) ir pernelyg sureikšmina PP, kuriam įprastai pripažįstamas tokių dokumentų procedūrinis ir parengiamasis pobūdis, bet ir tai kad, priešingai nei sprendimuose, kurie priimti pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, šiuo atveju ginčijamame sprendime, priimtame pagal šio reglamento 9 straipsnį, nepadaryta jokių įpareigojančių išvadų dėl pažeidimo buvimo. Todėl teiginys dėl teisminės kontrolės nagrinėjant ginčijamo sprendimo, apimančio išankstinį vertinimą, teisėtumą atsižvelgiant į PP, kuris yra laikinojo pobūdžio, iškeltas problemas, turi būti atmestas.

74      Dėl tariamai savavališko savo požiūrio Komisija pažymi, kad prieštaravimų Yamal atsisakymo neturėjo pagrįsti nei pagal jurisprudenciją dėl teisės būti išklausytam, nei atsižvelgiant į pareigą motyvuoti remiantis Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniu priimtą sprendimą. Kadangi suinteresuotosios šalys klausė jos dėl įsipareigojimų dėl Yamal dujotiekio nebuvimo, ji, remdamasi gero administravimo ir skaidrumo principais, nurodė motyvus, dėl kurių jos iškeltos pirminės problemos nebuvo patvirtintos.

75      Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį, jei Komisija ketina priimti sprendimą, kuriame reikalaujama, kad pažeidimas būtų nutrauktas, o įmonės pasiūlo įsipareigojimus dėl Komisijos išankstiniame vertinime iškeltų problemų, Komisija savo sprendimu gali pripažinti šiuos įsipareigojimus privalomais įmonėms.

76      Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje nustatytas mechanizmas, pagal kurį siekiama užtikrinti veiksmingą konkurencijos taisyklių taikymą priimant greitesnį sprendimą dėl Komisijos iškeltų konkurencijos problemų, o ne imtis formalios pažeidimo konstatavimo procedūros. Šia nuostata siekiama procedūros ekonomijos ir įmonėms suteikiama galimybė visapusiškai dalyvauti per procedūrą siūlant sprendimus, kurie, kaip jos mano, labiausiai tinkami ir pakankami šioms Komisijos nurodytoms problemoms išspręsti (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Alrosa, C‑441/07 P, toliau – Sprendimas Alrosa, EU:C:2010:377, 35 punktą ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Morningstar / Komisija, T‑76/14, toliau – Sprendimas Morningstar, EU:T:2016:481, 39 punktą).

77      Be to, nors Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje, priešingai nei šio reglamento 7 straipsnyje, susijusiame su sprendimais, kuriais konstatuojamas pažeidimas, nėra aiškios nuorodos į proporcingumo sąvoką, akivaizdu, kad proporcingumo principas, kaip Sąjungos teisės bendrasis principas, yra bet kokio Sąjungos institucijų akto teisėtumo kriterijus. Taigi konkrečios šio reglamento 7 ir 9 straipsniuose numatytų mechanizmų ypatybės ir veiklos priemonės, numatytos pagal kiekvieną iš tokių nuostatų, skiriasi, be kita ko, dėl to, kad pirmojo mechanizmo tikslas yra nutraukti pažeidimą, o antrojo mechanizmo tikslas – išspręsti Komisijos išankstiniame vertinime iškeltas problemas. Taigi Komisijai tenkančios pareigos užtikrinti proporcingumo principo paisymą apimtis ir turinys skiriasi atsižvelgiant į tai, pagal kurį iš šių straipsnių ji nagrinėjama (šiuo klausimu žr. Sprendimo Alrosa 36–38 ir 46 punktus, taip pat Sprendimo Morningstar 43 ir 44 punktus).

78      Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio taikymo atveju šioje nuostatoje nurodytas išankstinis vertinimas yra skirtas įmonėms, dėl kurių Komisija atlieka tyrimą, ir turi leisti joms įvertinti galimybę pasiūlyti tinkamus įsipareigojimus. Komisija savo ruožtu atleidžiama nuo pareigos kvalifikuoti ir konstatuoti pažeidimą, nes jos vaidmuo apsiriboja pasiūlytų įsipareigojimų nagrinėjimu ir galimu jų patvirtinimu atsižvelgiant į šiame vertinime iškeltas konkurencijos problemas ir juo siekiamus tikslus. Šiomis aplinkybėmis proporcingumo principo įgyvendinimas apsiriboja patikrinimu, pirma, ar nagrinėjamais įsipareigojimais išsprendžiamos šios problemos, ir, antra, ar minėtos įmonės pasiūlė mažiau suvaržančius įsipareigojimus, kuriais lygiai taip pat tinkamai būtų pašalintos minėtos problemos, ar ne. Atlikdama tokį patikrinimą Komisija turi atsižvelgti į bylos aplinkybes, ypač į trečiųjų asmenų interesus ir nustatytų problemų mastą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Alrosa 40 ir 41 punktus; 2020 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Groupe Canal + / Komisija, C‑132/19 P, EU:C:2020:1007, 105 punktą ir Sprendimo Morningstar 45 punktą).

79      Visų pirma nagrinėjamu atveju svarbu konstatuoti, kad, nepaisant Komisijos teiginių, PP atitiko išankstinį vertinimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, tai aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo, o taip pat atitinka tai, kas išdėstyta Geriausios patirties 123 punkte.

80      Darytina išvada, kad Komisija negali tvirtinti, jog ginčijamo sprendimo, kuris buvo priimtas pasibaigus administracinei procedūrai ir užbaigė šią procedūrą, 4 skirsnyje „Išankstinis vertinimas“ pateikti argumentai turi būti tas atskaitos taškas, į kurį atsižvelgiant turėtų būti vertinamas iki minėto sprendimo priėmimo pateiktų įsipareigojimų tinkamumas. Be to, Komisija nenurodo jokio kito dokumento, pateikto per laikotarpį nuo PP išsiuntimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo, kuriame ji būtų pranešusi Gazprom apie pakeistą išankstinį vertinimą, visų pirma kiek tai susiję su prieštaravimais Yamal, iki momento, kai 2015 ir 2016 m. ši įmonė pateikė neoficialius pasiūlymus dėl įsipareigojimų, o vėliau 2017 m. vasario mėn. – pirminius įsipareigojimus.

81      Atsižvelgiant į šią išvadą, dėl PP darytina išvada, kad reikalavimai paisyti proporcingumo principo nereiškia, kad į visas išankstiniame vertinime iškeltas konkurencijos problemas, taip pat tada, kai toks vertinimas įgyja prieštaravimo pareiškimo formą, būtinai turi būti atsakyta atitinkamų įmonių pasiūlytais įsipareigojimais; ieškovė pripažino tai, kiek tai susiję su kitomis situacijomis nei tos, dėl kurių nagrinėjamu atveju pateikti prieštaravimai Yamal.

82      Iš tiesų, jei Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnis ir proporcingumo principas būtų aiškinami kitaip, kiltų pavojus, kad Komisijos išankstinis vertinimas, kuris pagal savo pobūdį yra laikinas, liktų visam laikui ir tam tikromis aplinkybėmis įsipareigojimų procedūra taptų netikslinga. Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad prieštaravimo pareiškimas yra procedūrinis ir parengiamasis dokumentas, kuriame apibrėžiamas Komisijos pradėtos administracinės procedūros dalykas, nes Komisija privalo atsižvelgti į administracinės procedūros rezultatus, kad, be kita ko, atsisakytų nepagrįstų prieštaravimų (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, EU:C:2008:392, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2021 m. sausio 28 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, C‑466/19 P, EU:C:2021:76, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

83      Vis dėlto šios bylos aplinkybėmis, konkrečiai kalbant, nesant pakeisto išankstinio vertinimo, pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį Komisija, priešingai, nei teigia, privalėjo turėti priežasčių, pateisinančių įsipareigojimo dėl prieštaravimų Yamal nebuvimą. Be to, dėl Komisijos teiginio, kad dėl jos klaidos ginčijamas sprendimas negali būti panaikintas net ir iš dalies, Bendrasis Teismas mano, kad ši klaida padaryta to sprendimo rezoliucinėje dalyje, nes, nors šie prieštaravimai nepaminėti 1 straipsnyje, kuriame galutiniai įsipareigojimai pripažįstami privalomais, jiems taikomas 2 straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad nebereikia imtis veiksmų byloje AT.39816.

84      Be to, ši pareiga pagrįsti įsipareigojimo nebuvimą negali būti suprantama taip, kad iš Komisijos tikimasi, kad ji įrodys negalėjimą konstatuoti pažeidimą. Toks požiūris būtų nesuderinamas su įsipareigojimų procedūros pobūdžiu, nes pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, siejamą su šio reglamento 13 konstatuojamąja dalimi, sprendime dėl įsipareigojimų nepateikiama išvados dėl to, ar pažeidimas buvo arba dar tebėra, ir jis neturi įtakos valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų gebėjimui padaryti tokias išvadas (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Gasorba ir kt., C‑547/16, EU:C:2017:891, 26 ir 30 punktus; taip pat 2020 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Groupe Canal + / Komisija, C‑132/19 P, EU:C:2020:1007, 108 punktą).

85      Šioje byloje bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Komisija nurodė priežastis, dėl kurių nepareikalavo įsipareigojimo, kuriuo būtų atsižvelgta į prieštaravimus Yamal; šios priežastys išdėstytos kaip du motyvai, pateikti ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje. Pirmasis motyvas susijęs su sertifikavimo sprendimu, o antrasis – su tuo, kad santykiai Lenkijos dujų sektoriuje yra tarpvyriausybinio pobūdžio (kaip nurodyta šio sprendimo 17 punkte).

b)      Dėl prieštaravimų, kuriais ginčijamas dviejų ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje nurodytų motyvų pagrįstumas

86      Pateikdama pirmąjį prieštaravimą ieškovė, palaikoma Lenkijos Respublikos, teigia, kad Komisija klaidingai rėmėsi sertifikavimo sprendimu, kad padarytų išvadą, jog dėl prieštaravimų Yamal Gazprom neturėjo prisiimti įsipareigojimo.

87      Pirma, ieškovė mano, jog tai, kad Lenkijos tarnyba priėmė sertifikavimo sprendimą, nepateisina Komisijos vertinimo dėl prieštaravimų Yamal pokyčių, įvykusių nuo PP išsiuntimo 2015 m. balandžio 22 d. iki pirminių įsipareigojimų, kuriais nebuvo atsižvelgta į šiuos prieštaravimus, pateikimo 2017 m. vasario 14 d. Iš tikrųjų, nepaisant to, kad 2015 m. gegužės 19 d. minėta tarnyba priėmė savo sprendimą, Komisija susidūrė su tam tikromis aplinkybėmis, kurios iš esmės nepasikeitė nuo tada, kai ji PP iškėlė problemas, iki minėto sprendimo priėmimo momento, t. y. praėjus kelioms savaitėms nuo šio PP išsiuntimo, ar net iki bylos AT.39816 baigties.

88      Antra, Komisija buvo gerai informuota dėl klausimų, susijusių su Gazprom įtaka Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpai, visų pirma atsižvelgiant į jos kišimąsi į Gaz-System sertifikavimo procedūrą. Pavyzdžiui, 2014 m. rugsėjo 9 d. ir 2015 m. kovo 19 d. Lenkijos tarnybai adresuotose dviejose nuomonėse dėl sprendimų, panašių į sertifikavimo sprendimą, projektų Komisija išnagrinėjo, kokiomis sąlygomis Gaz-System valdo šią atkarpą, ir aiškiai rekomendavo perleisti minėtoje atkarpoje esančių kompresorių stočių ir apskaitos stočių eksploatavimą šiai bendrovei, kad būtų išvengta konkurencijos iškraipymo Gazprom naudai.

89      Taigi ginčijamame sprendime pateiktas Komisijos vertinimas kelia nuostabą, turint omenyje tai, kad kompresorių stočių ir apskaitos stočių eksploatavimo veikla galiausiai nebuvo perleista, nepaisant sertifikavimo sprendime nustatyto 24 mėnesių termino, kuris baigėsi 2017 m. gegužės mėn. Neturi reikšmės tai, kad šis perleidimas buvo tik „rekomenduotas“; svarbu tai, kad dėl blokavimo priekaištaujama Gazprom ir kad Lenkijos vyriausybė, Lenkijos tarnybos pirmininkas, Gaz-System ir ieškovė buvo informavę Komisiją apie tai.

90      Trečia, Komisija taip pat neatsižvelgė į grasinimus sustabdyti dujų tiekimą eksploatavimo veiklos perleidimo atveju; ieškovė buvo pranešusi jai apie tai skunde. Šių grasinimų realumas paaiškėjo tada, kai Gazprom netrukus po to, kai baigėsi 24 mėnesių laikotarpis, per kurį turėjo būti įvykdytas šis perleidimas, įleido į Yamal dujotiekį Lenkijos dujų tinklui netinkamos kokybės dujų, o 2016 m. rugpjūčio 30 d. Rusijos energetikos ministras išsiuntė Lenkijos kolegai raštą, kuriame grasino nutraukti Gazprom dujų tiekimą, jei ši būtų priversta įvykdyti tokį perleidimą.

91      Tame rašte Rusijos energetikos ministras priminė, kad dujų tiekimas Lenkijai priklauso nuo to, ar Lenkijos Respublikos vyriausybė laikosi įsipareigojimų pagal įvairius Lenkijos Respublikos ir Rusijos Federacijos vyriausybių susitarimus dėl, be kita ko, dujų tiekimo Lenkijai apimčių ir Yamal dujotiekio statybos ir valdymo (toliau – Lenkijos ir Rusijos susitarimai), t. y. įsipareigojimų, pagal kuriuos kompresorių stočių ir apskaitos stočių eksploatavimas turi likti EuRoPol rankose. Ieškovė pabrėžia, kad šis eksploatavimas buvo patikėtas Gaz-System, siekiant užtikrinti jo nepriklausomumą pagal dujų srityje priimtus Sąjungos teisės aktus, o pati Komisija savo 2015 m. kovo 19 d. nuomonėje nurodė, kad tai yra viena iš pagrindinių NSO valdymo įgaliojimų funkcijų.

92      Komisija mano, kad šį prieštaravimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

93      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisija, tvirtindama įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, turi diskreciją tiek, kiek turi atlikti analizę, per kurią turi būti atsižvelgta į daugybę ekonominių veiksnių, pavyzdžiui, į perspektyvinę analizę siekiant įvertinti atitinkamos įmonės pasiūlytų įsipareigojimų tinkamumą, o Bendrasis Teismas, vykdydamas savo kontrolę, turi į tai atsižvelgti. Ši kontrolė yra susijusi tik su klausimu, ar Komisijos atliktas vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas, o Sąjungos teismo teisėjas, pateikdamas sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimą, negali Komisijos vertinimo pakeisti savuoju, antraip perimtų Komisijos diskreciją, o ne patikrintų nagrinėjamo vertinimo teisėtumą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Alrosa 42, 60 ir 67 punktus ir Sprendimo Morningstar 41 punktą).

94      Šiuo atveju reikia pažymėti, kad prieštaravimai Yamal iš esmės nagrinėjami PP 13 ir 15.9 skirsniuose. Iš to matyti, kad Komisijos iškeltos problemos yra susijusios su tariamais Gazprom veiksmais, kuriais ji siekė išsaugoti arba sustiprinti investicijų į Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpą kontrolę, be kita ko, dėl to, kad ši įmonė siekė turėti daug galių priimant sprendimus EuRoPol, taip pat išsaugoti šiame subjekte, o ne už šią atkarpą atsakingoje NSO, t. y. Gaz-System, su investicijomis minėtoje atkarpoje susijusius įgaliojimus. Būtent tokiomis aplinkybėmis Komisija išnagrinėjo 2010 m. EuRoPol ir Gaz-System sudarytą valdymo sutartį, 2011 m. priimtus naujus EuRoPol įstatus ir [konfidencialu](1).

95      Kalbant konkrečiau, kaip matyti, be kita ko, iš PP 15.9.2 skirsnio, tariamų Gazprom piktnaudžiavimo veiksmų, kuriais buvo siekiama išsaugoti investicijų į Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpą kontrolę, tikslas buvo užkirsti kelią infrastruktūros, leidžiančios diversifikuoti dujų šaltinius ir tiekėjus (t. y. Gazprom konkurentus), plėtrai. Visų pirma Gazprom pavyko atidėti virtualių ir fizinių dujų srautų perdavimą priešinga kryptimi šioje atkarpoje, taip užkertant kelią tokiai diversifikacijai. Todėl Komisija padarė preliminarią išvadą, kad, įgijusi įtaką investicijoms, Gazprom piktnaudžiavo (bent jau potencialiai) eksploatavimu, kai, pažeisdama SESV 102 straipsnio d punktą, sudarė kliūtis patekti į šią atkarpą konkurentams.

96      Vis dėlto vėliau Komisija sutiko pripažinti privalomais galutinius įsipareigojimus, kurie neapima nė vienos prieštaravimus Yamal pašalinančios priemonės. Ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamojoje dalyje pažymėjusi, kad atliekant rinkos tyrimą kai kurios suinteresuotosios šalys stebėjosi dėl tokios priemonės nebuvimo, ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad jos iš pradžių iškeltos konkurencijos problemos nebuvo patvirtintos dėl dviejų šioje konstatuojamojoje dalyje nurodytų priežasčių.

97      Dėl pirmos priežasties, susijusios su sertifikavimo sprendimu, Komisija visų pirma pažymėjo, kad sertifikavimo sprendime Lenkijos tarnyba, be kita ko, padarė išvadą, jog Gaz-System turėjo lemiamą sprendimų dėl investicijų į Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpą ir šių sprendimų įgyvendinimo kontrolę. Dėl šios priežasties nei EuRoPol, kaip dujotiekio savininkė, nei Gazprom, kaip EuRoPol akcininkė, negalėjo blokuoti šių sprendimų.

98      Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad, kaip teisingai teigia Komisija, sertifikavimo sprendime išsamiai išnagrinėjus reikšmingas aplinkybes, įskaitant 2010 m. spalio 25 d. valdymo susitarimą ir EuRoPol įstatus, pateikiamos įvairios išvados dėl Gaz-System vykdomos investicijų į Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpą kontrolės. Remdamasis šiomis išvadomis Lenkijos tarnybos pirmininkas galiausiai išdavė Gaz-System nepriklausomumo sertifikatą, kuriame nurodyta, kad ši įmonė atitinka NSO taikomus reikalavimus, be kita ko, kiek tai susiję su investicijų kontrole.

99      Žinoma, ieškovė ir Lenkijos Respublika nurodo įvairias aplinkybes, dėl kurių Gaz-System galėtų nuspręsti nepriimti tam tikrų sprendimų dėl investicijų į minėtą atkarpą arba galėtų patirti didelių išlaidų, visų pirma susijusių su EuRoPol inicijuotomis administracinėmis ar teisminėmis procedūromis. Taigi jos ginčija dėl sertifikavimo sprendimo pateiktą Komisijos vertinimą.

100    Vis dėlto ieškovė ir Lenkijos Respublika neginčija paties Lenkijos tarnybos priimto sertifikavimo sprendimo galiojimo; taip pat jos nenurodė, kokių su konkrečiomis sprendime padarytomis išvadomis susijusių klaidų padarė ši tarnyba, ir to, kokios išvados, jų nuomone, yra neteisingos. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į valstybių narių nacionalinėms reguliavimo institucijoms pagal Sąjungos teisės aktus dėl dujų sektoriaus, be kita ko, pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 2003/55/EB (OL L 211, 2009, p. 94; toliau – Dujų direktyva), suteiktą vaidmenį, reikia pažymėti, kad Komisija galėjo pagrįstai atsižvelgti į tokios institucijos išvadas ir remtis nagrinėjamu atveju minėtu sprendimu, kuriame Lenkijos tarnyba padarė išvadą, jog Gaz-System kontroliuoja investicijas į Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpą, ir sertifikavo šią operatorę kaip NSO.

101    Antra, ieškovės ir Lenkijos Respublikos argumentai dėl sertifikavimo sprendimo visų pirma yra susiję su tame sprendime pateikta rekomendacija dėl kompresorių stočių ir apskaitos stočių perleidimo ir tos rekomendacijos pobūdžiu, taip pat su tariamu jos nepaisymu. Vis dėlto nei iš minėto sprendimo, nei iš ieškovės ir Lenkijos Respublikos pateiktų argumentų nematyti, kad Gaz-System investicijų į Yamal dujotiekio atkarpą Lenkijoje kontrolė priklauso nuo minėtos rekomendacijos įgyvendinimo.

102    Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad kasdienio kompresorių stočių ir apskaitos stočių eksploatavimo negalima painioti su dujų srautų Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpoje kontrolės klausimu. Į klausimą, ar Gaz-System iš tikrųjų kontroliavo dujų srautus šioje atkarpoje, ieškovė atsakė teigiamai. Taigi rekomendacijos dėl šio eksploatavimo nevykdymas negali reikšti, kad Gazprom gali kontroliuoti šiuos srautus per EuRoPol, todėl gali kilti abejonių dėl Gaz-System turimos su minėta atkarpa susijusių investicijų kontrolės svarbos, taigi, ir dėl galimybių diversifikuoti dujų šaltinius.

103    Šiomis aplinkybėmis argumentai dėl rekomendacijos dėl eksploatavimo veiklos perleidimo nevykdymo, taip pat dėl tariamai Gazprom per EuRoPol vykdomų blokavimo veiksmų, siejamų su šiuo vykdymu, negali paneigti Komisijos vertinimo dėl Gaz-System investicijų kontrolės.

104    Be to, ieškovės argumentai dėl dviejų nuomonių, kurias Komisija pateikė Lenkijos tarnybai per Gaz-System sertifikavimo kaip NSO procedūrą, negali paneigti šios institucijos vertinimo, pateikto dėl ginčijamo motyvo. Reikia pažymėti, kad įvairiose galiausiai priimto sertifikavimo sprendimo konstatuojamosiose dalyse Lenkijos tarnyba atsakė į šiose nuomonėse pateiktas Komisijos pastabas.

105    Be to, nors abiejose savo nuomonėse Komisija iš tikrųjų pateikė pastabų dėl būtinybės perleisti kasdienį kompresorių stočių ir apskaitos stočių eksploatavimą ir manė, kad šis eksploatavimas yra vienas iš „pagrindinių“ sistemos operatorės „uždavinių“, šios pastabos buvo susijusios ne su investicijų planavimu ir kontrole, o veikiau buvo grindžiamos samprotavimais dėl kitų Dujų direktyvos reikalavimų, be kita ko, dėl rizikos, kad EuRoPol susipažins su konfidencialia kitų operatorių informacija. Tokia rizika neatitinka problemų, kurias Komisija nurodė prieštaravimuose Yamal.

106    Be to, reikia pažymėti, kad abi nuomones rengusi Komisijos tarnyba Lenkijos tarnybos sprendimų projektus nagrinėjo atsižvelgdama į Sąjungos teisės aktus dėl dujų sektoriaus, o GD „Konkurencija“ analizavo reikšmingas faktines aplinkybes vykstant procedūrai dėl SESV 102 straipsnio taikymo. Taigi, nors minėtose nuomonėse galimai išreikštos išlygos, bent jau kai kurios, gali dominti šį Generalinį direktoratą, jos negali lemti jo analizės, susijusios su konkurencijos teise, ir ypač su prieštaravimų Yamal išsaugojimu ir galimu įsipareigojimo šiuo klausimu būtinumu. Nors tiesa, kad pati Komisija PP 1016 punkte nurodė, jog 2010 m. spalio 25 d. valdymo sutarties turinys prieštarauja Dujų direktyvos normoms, Lenkijos tarnybos pirmininkas sertifikavimo sprendime pažymėjo, kad EuRoPol parengtas tinklo plėtros planas iš esmės susijęs su renovacijos klausimais ir kad bet kuriuo atveju tai neapriboja Gaz-System įgaliojimų investicijų srityje, įskaitant įgaliojimą rengti šioje direktyvoje numatytą dešimties metų tinklo plėtros planą.

107    Trečia, negalima pritarti ieškovei, teigiančiai, kad per laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėn., t. y. datos, kai Gazprom buvo išsiųstas PP, iki 2018 m. gegužės mėn., t. y. datos, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, Komisija nepagrįstai pakeitė savo vertinimą dėl prieštaravimų Yamal, nors jokios reikšmingos aplinkybės nepasikeitė. Iš tiesų tokia svarbi aplinkybė yra sertifikavimo sprendimo priėmimas. Be to, jis buvo priimtas didelių investicijų į Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpą arba su šia atkarpa susijusių investicijų kontekste; būtent šios investicijos turėjo leisti diversifikuoti dujų tiekimo šaltinius. Pavyzdžiui, Lenkijos tarnybos pirmininkas tame sprendime konstatavo, kad buvo investuotos lėšos į fizinių dujų srautų perdavimą priešinga kryptimi Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpoje. Šiuo klausimu Komisija jau yra pažymėjusi, kad 2009–2013 m. Gazprom taikė vilkinančius metodus ir kad Gaz-System atliko įvairių investicijų, siekdama, kad nuo 2014 m. būtų galima užtikrinti tokius dujų srautus priešinga kryptimi (žr. PP 734 ir 1033 punktus).

108    Iš to matyti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 83 punkte nurodytą įsipareigojimą ir pirma išdėstytus argumentus dėl sertifikavimo sprendime pateiktų išvadų ir investicijų į Yamal dujotiekio atkarpą Lenkijoje, Komisija, remdamasi šio sertifikavimo sprendimu grindžiamu motyvu, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos galėjo patvirtinti galutinius įsipareigojimus, nors jie neapima nė vienos priemonės, kuria būtų atsižvelgta į prieštaravimus Yamal. Vadinasi, šį prieštaravimą reikia atmesti.

109    Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti: kadangi nustatyta, kad abu ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodyti motyvai yra savarankiški, nereikia nagrinėti pirmojo pagrindo pirmos dalies antrojo prieštaravimo, kuriuo ginčijamas motyvas, grindžiamas Lenkijos ir Rusijos susitarimais ir vadinamosios išimties dėl valstybės veiksmų taikymu (toliau – išimtis dėl valstybės veiksmų), pagrįstumo. Iš tiesų, net jei šis antrasis prieštaravimas būtų pagrįstas, jis negalėtų lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo dėl to, kad juo užbaigiama byla AT.39816, todėl jis turi būti atmestas kaip nereikšmingas.

110    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmojo pagrindo pirmą dalį.

2.      Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, susijusios su gero administravimo, skaidrumo ir lojalaus bendradarbiavimo principų pažeidimu

111    Grįsdama ieškovės argumentus dėl prieštaravimų atsisakymo vykstant įsipareigojimų procedūrai teisminės kontrolės apimties Lenkijos Respublika pateikė argumentų, susijusių su gero administravimo, skaidrumo ir lojalaus bendradarbiavimo principų pažeidimu.

112    Komisija pažymi, kad šie argumentai iš esmės yra naujas pagrindas, ir mano, kad antra dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

113    Šiuo klausimu dėl Lenkijos Respublikos pateiktų argumentų priimtinumo reikia konstatuoti, kad šiai argumentais gali būti suformuotas pagrindas, atskiras nuo ieškinyje nurodyto pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio ir proporcingumo principo pažeidimu.

114    Vis dėlto šie argumentai yra susiję su ieškovės pateiktu priekaištu dėl įsipareigojimo, kuriuo būtų atsižvelgta į prieštaravimus Yamal, nebuvimo, todėl jie nekeičia pagrindinių bylos šalių reikalavimuose ir pagrinduose apibrėžto ginčo dalyko. Vadinasi, minėti argumentai yra priimtini pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antrą pastraipą, taikomą Bendrajam Teismui pagal minėto statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą ir jo Procedūros reglamento 142 straipsnio 1 dalį, kaip jos yra aiškinamos jurisprudencijoje (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo DTS Distribuidora de Televisión Digital / Komisija, C‑449/14 P, EU:C:2016:848, 114 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2019 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Port autonome du Centre ir de l'Ouest ir kt. / Komisija, T‑673/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:643, 44 ir 45 punktus ir 2019 m. lapkričio 15 d. Nutarties Polisario frontas / Taryba, T‑279/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:808, 41 punktą).

a)      Dėl gero administravimo ir skaidrumo principų pažeidimo

115    Lenkijos Respublika, neginčydama Komisijos teisės atsisakyti tam tikrų prieštaravimo pareiškime iš pradžių pateiktų prieštaravimų, teigia, kad ši institucija, pažeisdama ESS 1 straipsnį ir 10 straipsnio 3 dalį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį, nepaisė gero administravimo ir skaidrumo principų. Iš tiesų pagal šiuos principus institucija, be kita ko, privalo motyvuoti savo sprendimus. Ginčijamo sprendimo 137 ir 138 konstatuojamosiose dalyse pateiktos bendrosios išvados negali būti laikomos pakankamais motyvais ir šis nepakankamumas juo labiau nepateisinamas dėl to, kad Komisija daugelį metų reiškė Lenkijos valdžios institucijoms susirūpinimą dėl Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpos valdymo.

116    Be to, ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamoji dalis yra klaidinanti, nes sudaro įspūdį, kad sertifikavimo sprendimas, o ne išimties dėl valstybės veiksmų taikymas šioje byloje, yra pagrindinis prieštaravimų Yamal atsisakymo motyvas. Šiuo klausimu Lenkijos ir Rusijos susitarimai buvo paminėti bendrais žodžiais, iš kurių nematyti, kad Komisija remiasi šia išimtimi; tai paaiškėjo tik nagrinėjant šį ieškinį. Be to, Komisija nepateikė paaiškinimų dėl Rusijos teisės aktų, tariamai lemiančių Gazprom elgesį, ir galimybės remtis minėta išimtimi, atsižvelgiant į jurisprudenciją ir konkurencijos teisės veiksmingumą, kai valstybės prievartos šaltinis yra trečioji valstybė.

117    Komisija ginčija šiuos argumentus.

118    Šiuo klausimu reikia priminti, kad viena iš Sąjungos teisės per administracines procedūras užtikrinamų garantijų yra, be kita ko, Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintas gero administravimo principas, su kuriuo susijusi kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai ištirti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes (žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Applied Microengineering / Komisija, T‑387/09, EU:T:2012:501, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

119    Nors nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Lenkijos Respublika ginčija Komisijos vertinimą dėl prieštaravimų Yamal atsisakymo, vis dėlto ji nenurodo, kokių reikšmingų bylos aplinkybių ši institucija neišnagrinėjo rūpestingai ir nešališkai, juo labiau kad ji nesiremia jokiu konkrečiu reglamentuose Nr. 1/2003 ir Nr. 773/2004 numatytų procedūros taisyklių pažeidimu. Lygiai taip pat Lenkijos Respublika nepaaiškina, kaip Komisija pažeidė šiuose reglamentuose įtvirtintą skaidrumo principą.

120    Be to, tiek, kiek Lenkijos Respublika ir iš esmės ieškovė iš tikrųjų ginčija tai, kad ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje pateikti motyvai yra pakankami, tokį prieštaravimą taip pat reikia atmesti.

121    Iš tiesų reikia priminti, kad pareiga motyvuoti iš principo turi būti taikoma visiems Sąjungos aktams, sukeliantiems teisinių pasekmių. Motyvavimas turi aiškiai bei nedviprasmiškai parodyti institucijos, priėmusios aktą, argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimto sprendimo motyvus tam, kad gintų savo teises, o Sąjungos teismo teisėjas – vykdyti tokio sprendimo teisėtumo kontrolę (žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Reikalavimas pateikti motyvus turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, be kita ko, į akto turinį, pateiktų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, turinčių locus standi, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama, kad motyvuose būtų nurodytos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluote, bet ir jo priėmimo aplinkybes bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

122    Nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė du motyvus, pateisinančius įsipareigojimo, kuriuo būtų atsižvelgta į prieštaravimus Yamal, nebuvimą. Dėl pirmojo motyvo, grindžiamo sertifikavimo sprendimu, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į su šiuo motyvu susijusio prieštaravimo nagrinėjimą (žr. šio sprendimo 86–110 punktus), akivaizdu, kad ieškovė ir Lenkijos Respublika, kurios buvo gerai informuotos apie situaciją Lenkijos dujų sektoriuje ir Lenkijos tarnybos veiklą, galėjo sužinoti su minėtu motyvu susijusius pateisinimus tam, kad galėtų apginti savo teises, o Bendrasis Teismas – vykdyti ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę, visų pirma kiek tai susiję su jo 138 konstatuojamąja dalimi. Vadinasi, Komisija šiuo klausimu įvykdė savo pareigą motyvuoti.

123    Dėl antrojo motyvo, susijusio su tuo, kad tarpusavio santykiai Lenkijos dujų sektoriuje yra tarpvyriausybinio pobūdžio (su juo daugiausia yra susiję ieškovės ir Lenkijos Respublikos priekaištai), ieškovė ir Lenkijos Respublika iš esmės mano, kad Komisija nepakankamai motyvavo savo poziciją, nes iš esmės rėmėsi galimu išimties dėl valstybės veiksmų taikymu dėl poveikio, kurį Lenkijos ir Rusijos susitarimai, Rusijos teisės aktai ir Rusijos Federacijos vyriausybės veiksmai darė Gazprom elgesiui.

124    Šiuo klausimu, kaip nurodyta šio sprendimo 108 ir 109 punktuose, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai dėl sertifikavimo sprendimu grindžiamo motyvo patvirtino galutinius įsipareigojimus, nors į juos nebuvo įtraukta nė vienos priemonės, kuria būtų atsižvelgta į prieštaravimus Yamal, todėl turint omenyje tai, jog kiekvienas iš dviejų ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje nurodytų motyvų yra savarankiškas, nereikėjo nagrinėti, ar pagrįstas ieškovės prieštaravimas dėl antrojo motyvo. Iš to matyti, kad ieškovės ir Lenkijos Respublikos argumentai dėl nepakankamo motyvavimo, kiek tai susiję su šiuo antruoju motyvu, taip pat yra nereikšmingi.

125    Galiausiai tiek, kiek Lenkijos Respublika iš tikrųjų siekia užginčyti Komisijos vertinimą dėl prieštaravimų Yamal atsisakymo, pakanka pažymėti, kad toks prieštaravimas jau buvo atmestas nagrinėjant pirmojo pagrindo pirmą dalį.

126    Vadinasi, argumentus dėl gero administravimo ir skaidrumo principų pažeidimo reikia atmesti.

b)      Dėl lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimo

127    Lenkijos Respublikos ir ieškovės teigimu, dėl ginčijamo sprendimo pažeidžiamas ESS 4 straipsnio 3 dalyje numatytas lojalaus bendradarbiavimo principas. Iš tiesų padariusi išvadą, kad prieštaravimai Yamal „nebuvo patvirtinti“, Komisija iš tikrųjų konstatavo, kad šiuo atžvilgiu SESV 102 straipsnis nepažeistas, ir priėmė sprendimą, kuriuo viršijo tai, kas leidžiama pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį. Taip elgdamasi ji išsprendė klausimą, kuris nebuvo susijęs su galutiniais įsipareigojimais ir kurį galėjo įvertinti, tam tikrais atvejais skirtingai, nacionalinės konkurencijos institucijos arba nacionaliniai teismai. Faktiškai Komisija sutrukdė pastariesiems imtis veiksmų dėl šiuose prieštaravimuose nurodyto elgesio, nors jie atlieka pagrindinę funkciją taikant Sąjungos konkurencijos taisykles.

128    Šis pažeidimas yra juo labiau skaudus dėl to, kad nacionalinės konkurencijos institucijos ir nacionaliniai teismai negalėjo imtis veiksmų tol, kol byla AT.39816 buvo nagrinėjama. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį ir 16 straipsnio 1 dalį atitinkamai iš šių institucijų ir teismų beveik šešerius metus jau buvo atimta teisė imtis veiksmų, t. y. nuo oficialios procedūros pradžios 2012 m. rugpjūčio 31 d., iki ginčijamo sprendimo priėmimo 2018 m. gegužės 24 d. Kadangi Komisija oficialiai nepakeitė PP apimties, nacionalinė konkurencijos institucija ir Lenkijos teismai galėjo pagrįstai tikėtis, kad Komisija imsis veiksmų dėl šių prieštaravimų, visų pirma atsižvelgiant į Gaz-System, Lenkijos tarnybos pirmininko ir Lenkijos vyriausybės poziciją, išreikštą šiuo klausimu per rinkos tyrimą. Kiek tai susiję konkrečiai su nacionaliniais teismais, reikia pažymėti, kad dėl vėluojančio bylų nagrinėjimo kyla pavojus, jog sueis kai kurių ieškinių senatis.

129    Komisija nesutinka su šiais argumentais.

130    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnį konkurencijos institucijos ir nacionaliniai teismai negali priimti sprendimų, kurie prieštarautų ginčijamam sprendimui. Be to, jos negali ignoruoti sprendimo, priimto pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, nes tokio pobūdžio aktas bet kuriuo atveju yra lemiamas, ir tiek pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje numatytą lojalaus bendradarbiavimo principą, tiek įgyvendinant tikslą veiksmingai ir vienodai taikyti Sąjungos konkurencijos teisę reikalaujama, kad šios institucijos ir teismai remtųsi Komisijos išankstiniu vertinimu kaip požymiu ar net prima facie įrodymu, kad padarytas SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimas (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Gasorba ir kt., C‑547/16, EU:C:2017:891, 29 punktą).

131    Šioje byloje Komisija ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje iš tiesų nurodė, kad prieštaravimų Yamal forma iškeltos preliminarios konkurencijos problemos „nebuvo patvirtintos“.

132    Vis dėlto, nors konkurencijos institucijos ir nacionaliniai teismai iš tiesų turi atsižvelgti į ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamąją dalį, prireikus – kaip į SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimo nebuvimo įrodymą, nei iš šios konstatuojamosios dalies formuluotės, nei apskritai iš likusios ginčijamo sprendimo dalies turinio nematyti, kad, kiek tai susiję su prieštaravimais Yamal, Komisija aiškiai konstatavo SESV 102 straipsnio pažeidimo nebuvimą. Taigi ginčijamą formuluotę veikiau reikia suprasti kaip reiškiančią, kad Komisija nusprendė atsisakyti šių prieštaravimų ir apsiriboti galutiniais įsipareigojimais, net jeigu jais neatsižvelgta į minėtus prieštaravimus.

133    Bet kuriuo atveju ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje pateikta ginčijama formuluotė negali pakeisti ginčijamo sprendimo pobūdžio ir trukdyti konkurencijos institucijoms ir nacionaliniams teismams imtis veiksmų. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį, siejamą su šio reglamento 13 konstatuojamąja dalimi, Komisija gali atlikti tik „išankstinį“ konkurencinės padėties „vertinimą“, vėliau sprendime dėl įsipareigojimų, priimtame pagal šį straipsnį, nenustatydama, ar pažeidimas padarytas. Taigi negalima atmesti galimybės, kad nacionalinis teismas nuspręs, jog veiksmai, dėl kurių priimamas sprendimas dėl įsipareigojimų, pažeidžia SESV 101 ar 102 straipsnius, ir kad tai darydamas jis siūlys, priešingai nei Komisija, nustatyti vieno ar kito straipsnio pažeidimą. Lygiai taip pat siejamose Reglamento Nr. 1/2003 13 ir 22 konstatuojamosiose dalyse aiškiai nurodyta, kad sprendimai dėl įsipareigojimų nepažeidžia valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų teisės priimti sprendimą byloje ir neturi įtakos šių teismų ir šių institucijų įgaliojimams taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Gasorba ir kt., C‑547/16, EU:C:2017:891, 26 ir 27 punktus).

134    Vadinasi, Komisija nepažeidė lojalaus bendradarbiavimo principo, ir šios išvados nepaneigia kiti Lenkijos Respublikos ir ieškovės pateikti argumentai.

135    Pirma, tai, kad nacionalinės konkurencijos institucijos negalėjo imtis veiksmų šešerius metus, yra tik Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalies, kurioje numatyta, kad pradėjus oficialią tyrimo procedūrą šios institucijos netenka kompetencijos taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, įgyvendinimo rezultatas. Komisijai užbaigus pradėtą procedūrą, nacionalinės konkurencijos institucijos vėl įgyja kompetenciją (2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, EU:C:2012:72, 80 ir 83–87 punktai).

136    Kalbant apie nacionalinius teismus, pažymėtina, kad tuo atveju, kai pradedama oficiali procedūra, iš jų neribotam laikui neatimama bet kokia galimybė imtis veiksmų bylose dėl faktinių aplinkybių, susijusių ar siejamų su prieštaravimais Yamal. Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalyje tik numatyta, kad šie teismai turi vengti priimti sprendimus, kurie prieštarautų Komisijos pradėtoje byloje ketinamam priimti sprendimui, todėl jie gali įvertinti, ar reikia sustabdyti jų nagrinėjamas bylas. Teiginys, kad tam tikrų nacionalinių ieškinių senaties terminas sueitų dėl Lenkijos teismų vėlavimų, yra nereikšmingas, nes, nesant taikytinų Sąjungos teisės aktų, atitinkami senaties terminai ir šių ieškinių nagrinėjimas šiuose teismuose priskiriami Lenkijos Respublikos procesinei autonomijai.

137    Be to, nė viena reglamentų Nr. 1/2003 arba Nr. 773/2004 nuostata neįpareigoja Komisijos oficialiai informuoti nacionalines konkurencijos institucijas arba bendrąja prasme suinteresuotąsias trečiąsias šalis, jeigu vykstant procedūrai ji atsisako tam tikrų prieštaravimų atitinkamos įmonės atžvilgiu. Bet kuriuo atveju ieškovė ir Lenkijos Respublika nenurodo jokio konkretaus nacionalinio proceso, kuriam tariamai turėjo įtakos Komisijos elgesys nagrinėjamu atveju.

138    Antra, reikia atmesti Lenkijos Respublikos argumentą, jog Lenkijos konkurencijos tarnyba ir teismai galėjo pagrįstai tikėtis, kad Komisija imsis veiksmų dėl prieštaravimų Yamal, nes ji oficialiai nepakeitė PP apimties. Iš tiesų dėl Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalyje numatytos pasekmės, būtent dėl to, kad pradėjus oficialią procedūrą nacionalinės konkurencijos institucijos netenka kompetencijos taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius faktinėmis aplinkybėmis, kurios nagrinėjamos vykdant tokia procedūrą, užkertamas kelias tam, kad tokios institucijos atitinkamas įmones lygiagrečiai patrauktų atsakomybėn (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 18 punktą ir 2019 m. kovo 15 d. Nutarties Silgan Closures ir Silgan Holdings / Komisija, T‑410/18, EU:T:2019:166, 20 punktą), bet tai nereiškia, kad Komisija privalėjo priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį arba 9 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo EAEPC / Komisija, T‑574/14, EU:T:2018:605, 86 punktą).

139    Galiausiai, darant prielaidą, kad Lenkijos Respublika remiasi teisėtų lūkesčių apsaugos principu, reikia priminti, kad teisę remtis šiuo principu turi kiekvienas asmuo, kuriam Sąjungos institucija, suteikdama konkrečias garantijas, sukėlė pagrįstų lūkesčių (žr. 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo HGA ir kt. / Komisija, C‑630/11 P–C‑633/11 P, EU:C:2013:387, 132 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Lenkijos Respublika nenurodo jokios konkrečios Komisijos jai suteiktos garantijos. PP taip pat negali būti laikomas tokiomis garantijomis, nes šis dokumentas skirtas Gazprom ir buvo tik laikinas. Be to, tokiomis garantijomis negali būti laikomi atlikti rinkos tyrimai ir tai, kad kai kurios suinteresuotosios šalys per šį tyrimą pateikė pastabų, nes šios aplinkybės paprastai susiklosto įgyvendinant Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį.

140    Vadinasi, argumentą dėl lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimo ir pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

141    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visą pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nereikšmingą.

C.      Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio, siejamo su SESV 102 straipsniu, ir proporcingumo principo pažeidimu dėl to, kad Komisija patvirtino galutinius įsipareigojimus, nors jais nebuvo tinkamai atsižvelgta į prieštaravimus dėl kainų nustatymo veiksmų

142    Ieškovė, palaikoma Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos, teigia, kad Komisija padarė įvairių akivaizdžių vertinimo ir teisės klaidų, pažeisdama Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, siejamą su SESV 102 straipsniu, ir proporcingumo principą, kiek ši institucija nusprendė, kad su kainų nustatymo veiksmais susiję įsipareigojimai (galutinių įsipareigojimų 18 ir 19 punktai) yra tinkami, nors, ieškovės, Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos nuomone, šie įsipareigojimai neleido išlaikyti tokio dujų kainų lygio, kaip referencinių konkurentų kainų lygis, arba neleido greitai ir veiksmingai atkurti jų iki šio lygio. Iš esmės šį pagrindą sudaro keturios dalys.

143    Komisija, palaikoma Gazprom, mano, kad antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

1.      Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su klaida, padaryta dėl įsipareigojimų dėl kainų nustatymo veiksmų dalyko, nes šiais įsipareigojimais nepašalinami esminiai prieštaravimai dėl šių veiksmų

144    Ieškovė mano, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai patvirtino įsipareigojimus, kurie apsiribojo nuostatų dėl kainos peržiūros (price revision clauses), numatytų Gazprom sutartyse su jos klientais penkiose VREV, kurioms taikoma kainų nustatymo politika, pakeitimais, nors PP iškeltos konkurencijos problemos buvo susijusios ne su kainų peržiūra, o su tuo, kad Gazprom pagal šias sutartis taikomos kainos yra nesąžiningos ir per didelės (toliau – sutarčių kainos). Šie įsipareigojimai, kuriais tik nustatoma nauja kainų peržiūros procedūra, nepašalina problemos šaltinio, t. y. fakto, kad egzistuoja kainų nustatymo formulės (price formulae), indeksuojamos pagal tam tikrų naftos produktų kainas.

145    Taigi, pirma, ieškovė pažymi, kad nagrinėjamą politiką Komisija kvalifikavo PP kaip prieštaraujančią SESV 102 straipsnio a punkto pirmai daliai, susijusiai su „nesąžiningomis kainomis“, o ne jo antrai daliai, susijusiai su „kitomis nesąžiningomis prekybos sąlygomis“. Taigi konkurencijos problemos buvo susijusios būtent su per didelėmis kainomis, o ne su šių kainų peržiūros procedūra.

146    Šiuo klausimu pati Komisija PP konstatavo, kad pagal naftos kainas indeksuojamos kainų nustatymo formulės buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs tai, kad sutarčių kainos buvo per didelės. Ji taip pat konstatavo, kad dujų kainų indeksavimas pagal naftos produktų kainas yra pasenusi praktika, kurią taikant nustatytos kainos gali neatitikti dujų ekonominės vertės. Be to, PP ji aiškiai numatė taisomuosius veiksmus, visų pirma šių formulių pakeitimą, kad pagal jas nustatytos kainos nebūtų didesnės už kainas Nyderlandų platformoje Title Transfer Facility (TTF) arba būtų susietos su Gazprom sąnaudomis. Taigi nepareikalavusi galutiniuose įsipareigojimuose pakeisti kainų nustatymo formulių ir taip sudariusi sąlygas pernelyg didelių kainų taikymui Komisija neišsprendė nei iškeltų esminių pirminių problemų, susijusių su kainų nustatymo politika, nei šias pernelyg dideles kainas lėmusių priežasčių, todėl su kainų nustatymo veiksmais susiję įsipareigojimai yra netinkami, o ginčijamas sprendimas neatitinka SESV 102 straipsnio tikslų.

147    Tuo pačiu klausimu Lietuvos Respublika primena, kad penkiose VREV, kurioms taikoma kainų nustatymo politika, galiojančias nesąžiningas ir pernelyg dideles kainas lemia tai, kad dujų kainos šiose šalyse skiriasi nuo Vakarų Europoje taikomų kainų. Kad taip nebūtų, kainų nustatymo formulė turėtų pati lemti konkurencingas kainas, todėl turėtų būti pakeista pati šį formulė, o ne kainų peržiūros procedūra, kuri trunka mažiausiai šešis mėnesius ir priklauso nuo Gazprom geros valios.

148    Antra, ieškovė mano, kad vienintelis tikrasis Komisijos motyvas, pateiktas ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamojoje dalyje siekiant pateisinti jos sprendimą nekeisti kainų nustatymo formulių, yra nepagrįstas. Iš tiesų vien tai, kad pagal šias formules nustatytos kainos 2015 ir 2016 m. sumažėjo ir „kažkiek susilygino“ su kainomis prekybos platformose, neleido Komisijai daryti išvados, kad jos įsikišimas nebebuvo pateisinamas.

149    Kalbant konkrečiai, šis motyvas niekaip nepagrįstas, pavyzdžiui, ekonomine analize, ir juo visiškai neatsižvelgiama į tai, kad pagal savo pobūdį naftos kainos yra kintamos, į tai, kad Sąjungos institucijos nekontroliuoja šių kainų, taigi, ir į tai, kad sutartyse numatytos kainos gali ir vėl tapti pernelyg didelės. Komisija neatsižvelgė į tai, kad apie 2015 ir 2016 m. naftos kainos dėl įvairių priežasčių buvo minimalaus lygio, kuris skyrėsi nuo šių kainų vidurkių.

150    Komisija nesutinka, kad neišsprendė esminių konkurencijos problemų, nurodytų prieštaravimuose dėl kainų nustatymo veiksmų.

151    Reikia priminti, kad įsipareigojimai dėl kainų nustatymo veiksmų yra įtvirtinti galutinių įsipareigojimų 18 ir 19 punktuose. 18 punkte iš esmės numatyta, kad per 10 savaičių nuo įsipareigojimų įsigaliojimo Gazprom turi pasiūlyti pakeisti atitinkamas sutartis, kad būtų įtraukta nauja nuostata dėl kainų peržiūros arba iš dalies pakeistos esamos sąlygos, siekiant tokio pat rezultato, t. y. konkrečiai kalbant, tai reiškia naują kainų nustatymo formulių, pagal kurias nustatomos sutartinės dujų kainos, peržiūros procedūrą. Gazprom turėtų pasiūlyti tai taikyti visoms bent trejų metų trukmės dujų tiekimo sutartims, nesvarbu, ar tai būtų galiojančios, ar naujos sutartys. Galutinių įsipareigojimų 19 punkte numatyti penki elementai, kuriuos turi apimti ši nauja procedūra, kad aktyvavus ją būtų išrastos naujos kainų nustatymo formulės.

152    Taigi iš galutinių įsipareigojimų 18 ir 19 punktų matyti, kad Komisija iš tikrųjų nusprendė leisti naują kainų peržiūros procedūrą, o ne užtikrinti skubų kainų nustatymo formulių keitimą.

153    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija PP iš tikrųjų neskyrė dėmesio kainų peržiūros procedūroms, o analizavo nagrinėjamose sutartyse numatytas kainų nustatymo formules, konkrečiai kalbant, į šias formules įtrauktą indeksavimą pagal naftos produktų kainas, keldama klausimą dėl šio indeksavimo neigiamo poveikio sutarčių dujų kainoms, kaip tai matyti, be kita ko, iš PP 11.4 skirsnio „[konfidencialu]“. Komisija pažymėjo, kad priežastys, kuriomis iš pradžių buvo pateisinamas kainų nustatymo formulių indeksavimas pagal naftos produktų kainas, būtent nepakankamas dujų rinkų brandumas, iš esmės išnyko (PP 545 punktas); iš principo tokia išvada išplaukia ir iš ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamosios dalies. Vis dėlto Komisijos PP iškeltos pirminės konkurencijos problemos buvo susijusios visų pirma su tuo, kad sutarčių kainos gali būti pernelyg didelės ir kad Komisija [konfidencialu] (be kita ko, žr. PP 949 ir 981 punktus). Iš esmės tai nurodyta ginčijamame sprendime pateikto išankstinio vertinimo santraukoje (62 ir 63 konstatuojamosios dalys).

154    Kad ir kokia būtų Komisijos pozicija dėl kainų nustatymo formulių indeksavimo jai teikiant išankstinį vertinimą, pirmiausia reikia pažymėti, kad vykstant administracinei procedūrai, per kurią buvo nagrinėjami Gazprom pasiūlyti įsipareigojimai, sutarčių kainos, susijusios su naftos produktų kainų sumažėjimu, sumažėjo ir susilygino su Vakarų Europos prekybos dujomis platformose taikytomis kainomis. Tokia išvada, kurią Komisija ir Gazprom nurodė nagrinėjant šį ieškinį, išplaukia iš ginčijamo sprendimo (žr. 76 konstatuojamąją dalį ir 49 išnašą, taip pat 162 ir 164 konstatuojamąsias dalis), o ieškovė iš tikrųjų jos ir neginčija, tik veikiau atkreipia dėmesį į riziką, kad ateityje didės naftos kainos, o sutarčių kainos atitinkamai didės iki potencialiai per didelio lygio.

155    Taigi, turint omenyje kainų lygį galutinių įsipareigojimų priėmimo momentu, nekilo klausimų dėl potencialiai per didelių kainų, dėl kurių reikėtų nedelsiant keisti kainų nustatymo formules.

156    Šiuo klausimu reikia pridurti, kad atitinkami klientai turėjo galimybę skubiai pateikti prašymą peržiūrėti kainas, siekdami, kad būtų pakeistos kainų nustatymo formulės. Iš tiesų pagal galutinių įsipareigojimų 19 punkto ii papunkčio paskutinę pastraipą šie klientai pirmąjį prašymą peržiūrėti kainas gali pateikti bet kuriuo metu, kai tik nauja kainų peržiūros procedūra įtraukiama į konkrečią sutartį, o Gazprom turėjo pasiūlyti šią integraciją per dešimt savaičių nuo ginčijamo sprendimo išsiuntimo dienos.

157    Antra, reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 176 konstatuojamojoje dalyje, naujos kainų peržiūros procedūros pasirinkimas leido Komisijai pačiai nekurti, derinant su Gazprom, naujų kainų nustatymo formulių kiekvienai atitinkamai sutarčiai, tai būtų nelengva turint omenyje tokios užduoties sudėtingumą. Iš tikrųjų [konfidencialu] (kaip matyti iš PP 223 ir 1065 punktų). Iš to matyti, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į būtinybę išnagrinėti kiekvienos atitinkamos sutarties ekonominę pusiausvyrą ir konkrečias savybes, Komisijos atveju nebuvo akivaizdžiai neprotinga rengiant šiuos įsipareigojimus nedalyvauti kainų nustatymo formulių kūrimo procese.

158    Be to, reikia atmesti argumentą, kad pagal įsipareigojimus dėl kainų nustatymo veiksmų leidžiama vėl imtis iš pradžių ginčytų veiksmų, t. y. nustatyti potencialiai per dideles kainas, todėl jie prieštarauja Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniui, siejamam su šio reglamento 7 straipsniu. Iš tiesų, kadangi pasirinkus naują kainų peržiūros procedūrą turi būti išvengta galimo naftos kainų padidėjimo ateityje padarinių, užtikrinant, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamojoje dalyje, kad kainos penkiose VREV, kurioms taikoma kainų nustatymo politika, niekada nenukryps „ilgiau nei labai trumpam laikotarpiui“ nuo konkurencingų Vakarų Europos referencinių kainų, tokiu pasirinkimu būtent ir siekiama išvengti tokio pasikartojimo.

159    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir, nedarant neigiamos įtakos kitų antrojo pagrindo dalių, kuriose ieškovė iš esmės ginčija pačios naujos kainų peržiūros procedūros tinkamumą, nagrinėjimui, darytina išvada, kad Komisija galėjo, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, pritarti įsipareigojimui, numatančiam šios naujos procedūros atsiradimą, o ne skubų kainų nustatymo formulių keitimą.

160    Vadinasi, antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

2.      Dėl antrojo pagrindo antros dalies, susijusios su tuo, kad nauja kainų peržiūros procedūra yra neveiksminga

161    Antroje dalyje ieškovė ginčija naujos kainų peržiūros procedūros, numatytos įsipareigojimuose dėl kainų nustatymo veiksmų, veiksmingumą. Šią dalį iš esmės sudaro keturi prieštaravimai.

162    Komisija nesutinka su ieškovės nurodytomis klaidomis.

a)      Dėl įsipareigojimų neveiksmingumo, turint omenyje „Gazprom“ kliudančius veiksmus (pirmasis prieštaravimas)

163    Ieškovė teigia, kad Komisija padarė klaidų, nustatydama priežastis, dėl kurių Gazprom pavyko išlaikyti pernelyg dideles sutarčių kainas, todėl pritarė naujai neveiksmingai kainų peržiūros procedūrai.

164    Iš tiesų Komisija klaidingai nusprendė, kad anksčiau pernelyg didelės sutarčių kainos buvo nustatytos dėl to, kad atitinkamose sutartyse nebuvo veiksmingų nuostatų dėl kainų peržiūros atsižvelgiant į atitinkamas referencines kainas, pavyzdžiui, kainas prekybos dujomis platformose. Tokia išvada prieštarauja Komisijos turimiems įrodymams ir jos konstatavimams PP. Konkrečiai kalbant, teisingai išnagrinėjusi ieškovės ir Gazprom sutartyje numatytą nuostatą dėl kainų peržiūros Komisija būtų galėjusi konstatuoti, kad ši sąlyga jau tada leido remtis tam tikrų referencinių kainų lygiu kaip aplinkybe, pateisinančia kainų peržiūrą, ir kaip naujos kainos nustatymo kriterijumi.

165    Nepaisant to, kad galiojusiose nuostatose dėl kainų peržiūros jau buvo padarytos nuorodos į konkurencingas referencines kainas ir tam tikrų peržiūrų atlikimą, vis dėlto Gazprom klientai nuolat susidurdavo su peržiūrėtų ir konkurencingų dujų kainų neatitikimais ir buvo priversti mokėti konkurencijos sąlygų neatitinkančias kainas.

166    Faktiškai tikroji kliūtis peržiūrėti kainas buvo, kaip, beje, Komisija konstatavo PP, Gazprom kliudantys veiksmai; Gazprom anksčiau jau buvo atsisakiusi peržiūrėti savo kainas ir taikyti peržiūrėtas kainas. Kol dabartinė kainų nustatymo formulė bus naudinga Gazprom, ši įmonė galės vilkinti kainų peržiūros procedūras, nes jos klientai, priversti mokėti pernelyg dideles kainas, galiausiai bus pasiruošę sutikti su net simboliniu kainų mažinimu.

167    Kalbant konkrečiau, ieškovė visų pirma pažymi, jog norint peržiūrėti kainą reikia, kad Gazprom bendradarbiautų įvairiuose etapuose; toks bendradarbiavimas reikštų, kad ji bent jau yra pasirengusi sąžiningai derėtis dėl kainų ir pripažinti per peržiūros procedūrą peržiūrėtas kainas ir prireikus vykdyti galimą arbitražo sprendimą. Tačiau Gazprom kaip tik naudojosi pagal galiojančias nuostatas numatytos kainų peržiūros procedūros trūkumais ir daug metų šantažavo savo klientus, be kita ko, grasindama sumažinti arba nutraukti dujų tiekimą, jeigu jie reikalautų peržiūrėti kainą. Be to, Gazprom taip pat galėjo daryti neigiamą įtaką arbitražo procedūros veiksmingumui, atsisakydama vykdyti arbitražo sprendimus arba pailgindama tokios procedūros trukmę. Tokius veiksmus patvirtina Ukrainoje įsteigtos Naftogaz ir ieškovės situacijos. Iš tikrųjų per Komisijos nagrinėtą laikotarpį tik klientai iš Vakarų Europos faktiškai gavo naudos iš peržiūrėtų kainų, o tariamos kainų peržiūros su klientais penkiose VREV, kurioms taikoma kainų nustatymo politika, vyko tik pagal tam tikrus „scenarijus“, kuriuos daugiausia kontroliavo Gazprom.

168    Šiuo klausimu Komisija negali teigti, kad šiems scenarijams būdingomis aplinkybėmis, be kita ko, esant „priverstiniam kompromisui“, Gazprom klientai sutiko su peržiūrėtomis kainomis, nes toks buvo jų nepriklausomas pasirinkimas. Atvirkščiai, tokie pasirinkimai buvo padaryti šiai įmonei darant spaudimą ir yra tik Gazprom piktnaudžiavimo šia pozicija sudedamosios dalys arba pasekmės.

169    Komisija taip pat negali teigti, kad ankstesni Gazprom veiksmai, susiję su prašymais peržiūrėti kainas, visų pirma tie, apie kuriuos ji žinojo, neturi reikšmės vertinant naujos kainų peržiūros procedūros tinkamumą vien dėl to, kad ši nauja procedūra buvo įtvirtinta privalomuose įsipareigojimuose. Taikant tokį požiūrį galimai būtų neatsižvelgta į svarbias faktines aplinkybes, todėl jis neatitinka SESV 102 straipsnyje numatyto Komisijos vaidmens pobūdžio ir įrodymų rinkimo reikalavimų, kuriuos Teisingumo Teismas patvirtino 2005 m. vasario 15 d. Sprendime Komisija / Tetra Laval (C‑12/03 P, EU:C:2005:87) ir 2008 m. liepos 10 d. Sprendime Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala (C‑413/06 P, EU:C:2008:392). Iš tikrųjų aplinkybės, patvirtinančios sunkumus, su kuriais Gazprom klientai susidūrė praeityje, taigi, ir įsipareigojimų dėl kainų nustatymo veiksmų neveiksmingumą, turi būti laikomi tokiais akivaizdžiais, kad yra neginčytini, todėl Komisijos preliminarios išvados šiuo klausimu negali būti pakeistos.

170    Lygiai taip pat Komisija nepaaiškino, kaip konkrečiai dėl įsipareigojimų dėl kainų nustatymo veiksmų ateityje bus išvengta Gazprom kliudančių veiksmų arba kaip šie įsipareigojimai gali būti pažeisti dėl šių veiksmų. Iš tikrųjų, kaip buvo konstatuota PP, derybos dėl kainų nustatymo ar net arbitražas negarantuoja, kad pernelyg didelės kainos nebus taikomos, nes Gazprom veiksmai bus tęsiami tol, kol egzistuos struktūriškai neteisingos kainų nustatymo formulės.

171    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad 1958 m. birželio 10 d. Niujorke pasirašytos Konvencijos dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo veiksmingumas dėl Gazprom veiksmų yra abejotinas, nes ši atsisako vykdyti arbitražo sprendimus, sudaro kliūtis vykdymo procedūroms ir nuslepia savo turtą, pervesdama jį ten, kur jis bus nepasiekiamas teismams, į kuriuos gali kreiptis tų sprendimų adresatai.

172    Galiausiai atsižvelgdamos į ieškovės argumentus Lenkijos Respublika ir Lietuvos Respublika pažymi, kad Gazprom tebelieka labai svarbi tiekėja regione ir kad, nepaisant planuojamų investicijų į infrastruktūrą, visų pirma į jungčių tarp Lenkijos ir Lietuvos statybą, jos derybinė galia nesumažės. Šiomis aplinkybėmis Komisija turėjo reikalauti, kad Gazprom prisiimtų ambicingesnių įsipareigojimų užtikrinti veiksmingą kainų peržiūrą, nes pagal šiuo metu prisiimtus įsipareigojimus Gazprom formaliai nepažeidžia įsipareigojimų dėl kainų nustatymo veiksmų.

173    Komisija, palaikoma Gazprom, nesutinka su ieškovės argumentais dėl naujos kainų peržiūros procedūros neveiksmingumo, todėl šį prieštaravimą reikia atmesti.

174    Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymi, kad savo argumentais ieškovė priekaištauja Komisijai padarius akivaizdžią vertinimo klaidą; juos sudaro dvi dalys, paaiškinančios naujos kainų peržiūros procedūros neveiksmingumą. Pirma, ši institucija klaidingai nustatė, kad kainų peržiūra praeityje buvo neveiksminga dėl negalėjimo remtis konkurencingomis referencinėmis kainomis, antra, ji nenustatė ir neištaisė tikrosios tokių neveiksmingų peržiūrų priežasties, t. y. Gazprom kliudančių veiksmų.

175    Kalbant apie pirmąją ieškovės argumentų dalį, susijusią su tuo, kad galiojančiose nuostatose dėl kainų peržiūros nėra nuorodų į konkurencingas referencines kainas, pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, iš PP pateiktų sutarčių pavyzdžių (kaip pažymi Komisija, visų pirma PP 226–232 punktuose) matyti, kad bent jau dėl tam tikrų atitinkamų sutarčių negalima daryti išvados, kad jų nuostatose dėl kainų nustatymo ar peržiūros daromos aiškios nuorodos į konkurencingas ir aiškiai apibrėžtas referencines kainas, kaip jas supranta Komisija ginčijamame sprendime. Šiuose pavyzdžiuose pateiktos nuostatos, kurių formuluotė labai skiriasi nuo galutinių įsipareigojimų 19 punkto iii papunktyje pateiktų kainų nustatymo gairių formuluotės, ypač dėl to, kad šiose gairėse daroma nuoroda į „kainų lygį konkurencingose Vakarų Europos dujų rinkose“ ir kalbama apie vidutines svertines importo kainas Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje, taip pat apie kainų lygį visuotinai pripažintose prekybos suskystintomis dujomis platformose kontinentinėje Europoje.

176    Konkrečiai dėl nuostatos, įtrauktos į Gazprom su ieškove sudarytą sutartį, kurios kopiją ieškovė pateikė kartu su 2020 m. gruodžio 8 d. atsakymais, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad [konfidencialu].

177    Taigi, vertindama įsipareigojimų dėl kainų nustatymo veiksmų tinkamumą ir ypač tikslingumą inicijuoti naują kainų peržiūros procedūrą Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo remtis preliminaria išvada, pateikta, be kita ko, ginčijamo sprendimo 63 konstatuojamojoje dalyje (ir panašiai – to sprendimo 78, 79 ir 177 konstatuojamosiose dalyse), kad nuorodos į aiškiai apibrėžtą konkurencingą ir viešai skelbiamą referencinę kainą (pavyzdžiui, į kainas konkuruojančiose prekybos dujomis platformose) nepateikimas nuostatose dėl kainos peržiūros buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, galėjusių lemti nesąžiningas kainas penkiose VREV, kurioms taikoma kainų nustatymo politika.

178    Dėl antros ieškovės argumentų dalies, susijusios su Gazprom kliudančiais veiksmais, pirmiausia reikia pažymėti, kad įsipareigojimais dėl kainų nustatymo veiksmų siekiama sukurti naują kainų peržiūros procedūrą, sustiprinančią Gazprom klientų padėtį atitinkamose VREV, palyginti su jų dabartine situacija, nurodyta PP (visų pirma PP 226–232 punktuose). Kaip matyti iš šio sprendimo 151 punkto, galutinių įsipareigojimų 19 punkte numatyti penki elementai, kuriuos turi apimti minėta procedūra.

179    Kalbant konkrečiai, be kainų nustatymo gairių, apimančių nuorodas į konkurencingas referencines kainas [žr. galutinių įsipareigojimų 19 punkto iii papunktį; skirsnis „Adjustment part of the price review clause“ (Nuostatos dėl kainų peržiūros dalis, skirta koreguoti)] (žr. šio sprendimo 175 punktą), ši nauja peržiūros procedūra numato, be kita ko:

–        konkrečius kriterijus, suteikiančius šiems klientams galimybę prašyti peržiūrėti kainas, įskaitant kriterijų, grindžiamą sutarčių kainų lygio ir Europos dujų rinkų kainų pokyčių skirtumu – jį atspindi vidutinės svertinės importo kainos Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje pokyčiai arba prekybos suskystintomis dujomis visuotinai pripažintose kontinentinės Europos platformose kainų pokyčiai [žr. galutinių įsipareigojimų 19 punkto i papunktį; skirsnis „The trigger part of the price review clause“ (Nuostatos dėl kainų peržiūros dalis, skirta procedūrai inicijuoti)],

–        galimybę prašyti peržiūrėti kainas kas dvejus metus, taip pat teisę prašyti peržiūrėti vieną kartą per penkerių metų laikotarpį (tai atitinka ginčijamo sprendimo 125 ir 156 konstatuojamosiose dalyse nurodytą „joker“) [žr. galutinių įsipareigojimų 19 punkto ii papunktį; skirsnis „The frequency and timing of the price review“ (Kainų peržiūros dažnumas ir terminai)],

–        galimybę kreiptis į arbitražą esant nesutarimų dėl kainų nustatymo, jei per 120 dienų nuo prašymo peržiūrėti kainą pateikimo šalys nesudaro sutarties [žr. galutinių įsipareigojimų 19 punkto iv papunktį; skirsnis „Arbitration part of the price review clause“ (Nuostatos dėl kainų peržiūros dalis, skirta arbitražui)].

180    Atkreiptinas dėmesys, kad be šių veiksnių, apibrėžiančių naujos kainų peržiūros procedūros struktūrą, ieškovė negali nematyti, kad jos prašymas labai skiriasi nuo prašymų peržiūrėti kainas, kuriuos anksčiau buvo pateikęs vienas iš atitinkamų Gazprom klientų. Jei klientas turėtų pateikti tokį prašymą pagal minėtą procedūrą, jis patektų į įsipareigojimų, tapusių privalomais pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje nustatytą procedūrą, įgyvendinimo sritį.

181    Gazprom veiksmus įgyvendinant galutinius įsipareigojimus pirmiausia prižiūrės įsipareigojimų laikymąsi prižiūrintis įgaliotinis, kaip numatyta šių įsipareigojimų 5.2 skirsnyje. Atitinkami Gazprom klientai, įskaitant ieškovę, galės informuoti šį įgaliotinį ir Komisiją apie veiksmus, kurie, šių klientų nuomone, neatitinka galutinių įsipareigojimų. Jei Komisija, atsižvelgusi į minėto įgaliotinio ar klientų pateiktą informaciją, konstatuotų, kad elgesys neatitinka šių įsipareigojimų formuluotės ir tikslo, ji galėtų skirti Gazprom baudą pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies c punktą.

182    Remdamasi tokiu prieštaraujančiu elgesiu Komisija, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies b punkte, taip pat galėtų atnaujinti administracinę procedūrą. Taip pat reikia pažymėti, kad Komisija, atsižvelgdama į šių įsipareigojimų laikymąsi prižiūrinčio įgaliotinio arba atitinkamų klientų pateiktą informaciją ir remdamasi minėto reglamento 9 straipsnio 2 dalies a ir c punktais, galėtų atnaujinti šią procedūrą, jei konstatuotų, kad iš esmės pasikeitė kuris nors faktas, kuriuo sprendimas buvo grindžiamas, arba kad sprendimas pagrįstas šalių pateikta neišsamia, neteisinga ar klaidinančia informacija. Atsižvelgiant į tai, kad jau atliktas išsamus tyrimas ir išsiųstas PP, tokio procedūros atnaujinimo, jos eigos ir chronologijos negalima prilyginti naujo tyrimo dėl šios įmonės pradėjimui ab initio.

183    Tokiomis aplinkybėmis, nepaneigiant konstatavimų ir išvadų, kuriuos galėtų padaryti galutinių įsipareigojimų laikymąsi prižiūrintis įgaliotinis arba Komisija, ar net darant prielaidą, kad Gazprom elgesį konkrečiomis aplinkybėmis gali būti sunku įvertinti ir kvalifikuoti, šiai įmonei būtų pavojinga ateityje vykdant kainų peržiūros procedūras tam tikrais atvejais būti pripažintai kalta dėl kliudančių veiksmų. Konkrečiai kalbant, kaip teigia Komisija, veiksmai, kuriais Gazprom arba siekia susieti derybų dėl kainų nustatymo rezultatą su jos gaunama ir su kainomis aiškiai nesusijusia nauda, arba labai trukdo arbitražo procedūros eigai, gali sukelti dviejuose pirmesniuose punktuose nurodytų pasekmių.

184    Be to, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pažymėti, kad PP 976–979 punktuose pateiktos preliminarios išvados dėl galiojančių nuostatų dėl kainų peržiūros trūkumų ir iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvusios situacijos nepateisina įsipareigojimų dėl kainų nustatymo veiksmų tinkamumo neigimo. Be to, vien po tokio priėmimo susiklosčiusios aplinkybės (jos tikrumą Komisija ginčija), kad nuo šių įsipareigojimų įsigaliojimo momento nebuvo pateikta nė vieno prašymo peržiūrėti kainas, nepakanka, kad būtų paneigtas jų tinkamumas.

185    Be to, reikia atmesti Lietuvos Respublikos argumentus, susijusius, pirma, su tuo, kad Komisija neatsižvelgė į jos Energetikos ministerijos pateiktas pastabas, ir, antra, su tuo, kad už galutinių įsipareigojimų laikymąsi prižiūrinčiam įgaliotiniui atlyginimą moka Gazprom. Pirmasis argumentas yra nepagrįstas. Kiek tai susiję su antruoju argumentu, atsižvelgiant į galutinių įsipareigojimų 23–44 punktuose numatytas priemones, fakto, jog šiam įgaliotiniui atlygimą moka Gazprom, nepakanka, kad būtų paneigtas jo nepriklausomumas. Visų pirma įgaliotinis atrenkamas pagal griežtą procedūrą ir prireikus Komisija gali pati atlikti tokią atranką. Be to, šiuose punktuose aiškiai nurodytos įgaliotinio funkcijos ir pažymėta, kad Komisija gali jam duoti nurodymų.

186    Vadinasi, antrojo pagrindo antros dalies pirmąjį prieštaravimą reikia atmesti.

b)      Dėl aplinkybės, kad įsipareigojimai negali laiku išspręsti konkurencijos problemų (antrasis prieštaravimas)

187    Ieškovė tvirtina, kad sprendimas dėl įsipareigojimų turi greitai išspręsti Komisijos nustatytas konkurencijos problemas. Vis dėlto dėl numatomos procedūrų, inicijuojamų taikant naują kainų peržiūros procedūrą, trukmės tokia procedūra taptų neveiksminga. Nors PP Komisija pati atkreipė dėmesį į šią problemą, susijusią su nuostatomis dėl kainų peržiūros, ji nepaaiškino, kaip nauja kainų peržiūros procedūra leistų laiku pakoreguoti pernelyg dideles kainas.

188    Kalbant konkrečiau, dėl padažnėjusių galimybių prašyti peržiūrėti kainas neišnyktų nei pernelyg didelių kainų rizika, nei jų pasekmės per daugelį peržiūros procedūros metų. Derybų laikotarpio iki kreipimosi į arbitražą sumažinimas 60 dienų, t. y. nuo 180 iki 120 dienų, neturėtų įtakos pačių arbitražo procedūrų trukmei, nes Gazprom diskrecija sulėtinti peržiūrą pasireikštų arbitražo etape, kur ji galėtų pailginti procedūros trukmę. Šiuo klausimu ieškovė pažymi, kad Gazprom ir jos klientų arbitražo procedūros truktų maždaug 25 mėnesius. Prie šio termino prisidėtų arbitražo sprendimams įvykdyti būtinų teismo procesų trukmė, visų pirma turint omenyje Gazprom praktiką atsisakyti juos vykdyti. Nė viena įsipareigojimų dėl kainų nustatymo veiksmų nuostata neįpareigotų Gazprom skubiai spręsti nesutarimus dėl kainų nustatymo, pavyzdžiui, derantis dėl kainų ar nedelsiant vykdant arbitražo sprendimą.

189    Be to, ieškovė nesutinka su tuo, kad peržiūrėtų kainų taikymas atgaline data, kaip numatyta galutinių įsipareigojimų 19 punkto v papunktyje, atsvertų riziką, susijusią su peržiūros procedūros trukme, nors iš tikrųjų toks taikymas neišspręstų Gazprom klientų problemų, t. y. nuostolingos veiklos ilguoju laikotarpiu, sumažėjusio likvidumo, negebėjimo finansuoti būsimos plėtros arba bankroto.

190    Komisija, palaikoma Gazprom, mano, kad šį prieštaravimą reikia atmesti.

191    Reikia priminti, kad taikydama proporcingumo principą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį Komisija tik patikrina, ar aptariamais įsipareigojimais atsižvelgta į problemas, apie kurias ji informavo atitinkamas įmones, ir ar šios įmonės pasiūlė mažiau suvaržančius įsipareigojimus, kuriuose taip pat tinkamai atsižvelgta į šias problemas (sprendimo Alrosa 41 punktas), ar ne. Nors dėl šių reikalavimų gali būti būtina, kad tokie įsipareigojimai „greitai“ išspręstų, kaip teigia ieškovė, tokias konkurencijos problemas, šios būtinybės vertinimas priklauso nuo konkretaus atvejo.

192    Šiuo klausimu reikia priminti, kad per administracinę procedūrą, kuriai vykstant buvo nagrinėjami Gazprom pasiūlyti įsipareigojimai, sumažėjus naftos produktų kainoms sutarčių kainos sumažėjo ir susilygino su kainomis, taikomomis Vakarų Europos prekybos platformose. Taigi šiame etape nekilo klausimų dėl galimai per didelių kainų, dėl kurių reikėtų nedelsiant priimti sprendimą.

193    Taip pat reikia priminti, kad pagal galutinių įsipareigojimų 18 punktą per palyginti trumpą dešimties savaičių terminą, skaičiuojamą nuo šių įsipareigojimų įsigaliojimo, Gazprom turėjo pasiūlyti arba pakeisti atitinkamas sutartis įtraukiant naują nuostatą dėl kainų peržiūros, arba galiojančių nuostatų pakeitimus, leidžiančius vykdyti naują peržiūros procedūrą. Be to, galutinių įsipareigojimų 19 punkto i papunkčio paskutinėje pastraipoje numatyta, kad pirmasis prašymas peržiūrėti kainas gali būti pateiktas bet kuriuo metu po naujos procedūros sukūrimo (žr. šio sprendimo 156 punktą).

194    Be to, vykstant naujai kainų peržiūros procedūrai, atitinkamiems Gazprom klientams galiojančios kainų nustatymo formulės bus iš tikrųjų toliau taikomos laukiant kainų peržiūros po arbitražo procedūrų, kurios gali trukti keletą mėnesių ar net metų. Ieškovė ir Gazprom, kaip pavyzdį, nurodo vidutinę tokių procedūrų trukmę, t. y. atitinkamai 25 mėnesių ir 17,6 mėnesių.

195    Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 178–182 punktuose, pirma, įsipareigojimais dėl kainų veiksmų siekiama sukurti naują kainų peržiūros procedūrą, sustiprinančią, palyginti su dabartine situacija, Gazprom klientų padėtį atitinkamose VREV. Antra, imdamasi galutinių įsipareigojimų formuluotės ir tikslo neatitinkančių veiksmų Gazprom rizikuoja, kad gali būti taikoma Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalis ir 23 straipsnio 2 dalies c punktas.

196    Tokiomis aplinkybėmis ieškovė klaidingai teigia, kad nė viena įsipareigojimų dėl kainų nustatymo veiksmų nuostata neįpareigoja Gazprom pakeisti savo elgesį, visų pirma vykstant arbitražo procedūroms arba vykdant arbitražo sprendimus, dėl ankstesnių kainų peržiūrų. Lygiai taip pat, nepaneigiant paskesnių prieštaravimų ir dalių nagrinėjimo, darytina išvada, kad situaciją, kuri susiklosto dėl naujos kainų peržiūros procedūros, reikia skirti nuo aplinkybių, kurias ieškovė kaip pavyzdį nurodė PP 977 ir 978 punktuose; tomis aplinkybėmis arbitražo procedūros buvo labai ilgos arba nebūtinai lėmė konkurencingas kainas.

197    Be to, kalbant apie tariamus finansinius sunkumus, su kuriais atitinkami Gazprom klientai susiduria laukdami peržiūrėtų kainų, nepaisant šių kainų taikymo atgaline data, reikia pažymėti, kad ieškovė nenurodė jokio konkretaus duomenimis pagrįsto ankstesnio pavyzdžio, kuris parodytų šiuos tariamus sunkumus, taip pat, kiek tai susiję su ja pačia.

198    Be to, ekonominiame tyrime, kurį ieškovė pateikė savo pastabų dėl Gazprom įstojimo į bylą paaiškinimo U.6 priede, patikslinama, kad dujų pirkėjas, pavyzdžiui, ieškovė, susiduria su įvairiais finansiniais sunkumais, be kita ko, patiria nuostolių dėl papildomų sąnaudų, kurias lemia dujų kaina, ir gali prarasti klientus, šiems pereinant pas geresnes kainas siūlančius konkurentus (šio tyrimo 19–21 punktai). Nesant reikalo nuspręsti dėl šios minėto tyrimo dalies priimtinumo, reikia pažymėti, kad šie sunkumai taip pat nepagrįsti skaičiais ar konkrečiais pavyzdžiais iš praeities ir kad bet kuriuo atveju jie nesukelia pakankamai didelės finansinės žalos, kaip antai bankroto ar pasitraukimo iš atitinkamos rinkos, kad galėtų paneigti naujo kainų peržiūros proceso tinkamumą, visų pirma kiek tai susiję su galimybe kreiptis į arbitražą.

199    Tokios žalos rizikos tikimybę mažina dar ir tai, kad iš ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamosios dalies iš esmės matyti, jog paprastai daugelis atitinkamų klientų yra pagrindiniai didmenininkai kiekvienoje iš atitinkamų VREV ir istoriškai jiems nebuvo tiekiami dideli dujų kiekiai iš kitų atitinkamų VREV.

200    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir, priešingai, nei teigia ieškovė, ginčijamo sprendimo 133 konstatuojamojoje dalyje Komisija galėjo padaryti išvadą, kad galutiniai įsipareigojimai galėjo nedelsiant išspręsti konkurencijos problemas ir kad jais buvo sudaryta į ateitį orientuota sistema (forward-looking framework), užtikrinanti, kad ateityje Gazprom nekartos rinkoje to paties piktnaudžiavimo.

201    Be to, tiek, kiek pateikdama šį prieštaravimą ieškovė teigia, kad Komisija turėjo imtis veiksmų ir reikalauti tiesiogiai pakeisti atitinkamose sutartyse įtvirtintas kainų nustatymo formules, pakanka priminti, kad toks prieštaravimas buvo atmestas nagrinėjant šio pagrindo pirmą dalį.

202    Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas daro išvadą, kad Komisija nepadarė ieškovės nurodytos akivaizdžios vertinimo klaidos dėl to, kad įsipareigojimais dėl kainų nustatymo veiksmų laiku nebuvo atsižvelgta į su šiais veiksmais susijusius prieštaravimus.

203    Taigi antrojo pagrindo antros dalies antrąjį prieštaravimą reikia atmesti.

c)      Dėl neatsižvelgimo į arbitražo procedūrų sąnaudas (trečiasis prieštaravimas)

204    Ieškovės nuomone, Komisija neatsižvelgė į dideles arbitražo procedūrų sąnaudas, nors ši problema buvo konstatuota PP. Žinoma, Gazprom klientai galėtų prašyti peržiūrėti kainas, tačiau per peržiūros procedūrą jiems tenkanti finansinė našta padvigubėtų, nes jie būtų priversti kovoti su pačių pernelyg didelių kainų ir fakto, kad arbitražo procedūrų sąnaudoms padengti reikia nemažai lėšų, pasekmėmis.

205    Be to, jei Gazprom klientai norėtų ginčyti arbitražo sprendimo suderinamumą su SESV 102 straipsniu, jie patirtų papildomų sąnaudų, susijusių su ekonominių įrodymų pateikimu arba ekspertų paskyrimu.

206    Komisija mano, kad šį prieštaravimą reikia atmesti.

207    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija PP iš tiesų nurodė, jog arbitražo procedūros dėl kainų peržiūros yra brangios, ir pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog nėra aišku, koks bus šių procedūrų rezultatas ir kiek jos užtruks [konfidencialu] (šiuo klausimu žr. visų pirma PP 236 ir 977 punktus).

208    Vis dėlto iš šių preliminarių išvadų nematyti, kad, Komisijos nuomone, Gazprom klientai negali padengti su arbitražo procedūra susijusių išlaidų. Konkrečiai kalbant, kaip iš esmės nurodyta šio sprendimo 178–182 punktuose, priėmus galutinius įsipareigojimus atitinkamų Gazprom klientų padėtis yra geresnė nei padėtis iki jų priėmimo, turint omenyje šių įsipareigojimų 19 punkte nurodytus aspektus ir Gazprom riziką, susijusią su galimu Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio 2 dalies c punkto taikymu.

209    Šiomis aplinkybėmis Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad, vykstant naujai kainų peržiūros procedūrai, šie klientai, atsižvelgę į šio sprendimo 207 punkte nurodytas preliminarias išvadas ir įvertinę galimybę kreiptis į arbitražą, galėtų padaryti kitokias išvadas, kalbant konkrečiau, kad jie būtų linkę patirti su tokiu arbitražu susijusių išlaidų.

210    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos dėl to, kad nepakankamai atsižvelgė į arbitražo procedūrų, pradėtų vykstant naujai kainų peržiūros procedūrai, sąnaudas.

211    Taigi antrojo pagrindo antros dalies trečiąjį prieštaravimą reikia atmesti.

d)      Dėl sutarčių trukmės apribojimo netinkamumo (ketvirtasis prieštaravimas)

212    Pasak Lietuvos Respublikos, apsiribodama nuostatos dėl naujos kainų peržiūros įtraukimu tik į ne trumpesnes kaip trejų metų trukmės sutartis, o Lietuvoje sudarytose sutartyse nėra nė vieno tokio atvejo, Komisija leistų Gazprom išvengti įsipareigojimų dėl kainų nustatymo veiksmų, nes sudarydama trumpesnės trukmės sutartis ši įmonė galėtų toliau jose numatyti kainų nustatymo formules, pagal kurias apskaičiuojamos nesąžiningos kainos.

213    Su šia Gazprom palikta galimybe susijusią riziką patvirtina tai, kad pati Komisija savo 2016 m. liepos 26 d. Sprendime C (2016) 4764 final dėl procedūros pagal SESV 102 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį (byla AT.39317 – E.ON Gas) konstatavo, kad iš Gazprom dujas perkantys didmenininkai vis daugiau teikia pirmenybę trumpalaikėms sutartims.

214    Be to, ginčijamame sprendime Komisija yra konstatavusi, jog dėl to, kad atitinkamos sutartys yra ilgalaikės, Gazprom gali išlaikyti dominuojančią padėtį penkių VREV, kurioms taikoma kainų nustatymo politika, rinkose. Todėl nesuprantama, kodėl numačiusi, kad nauja kainų peržiūros procedūra taikoma tik ilgalaikėms sutartims, ji šiuo metu skatina atitinkamus klientus sudaryti tokias sutartis.

215    Komisija mano, kad šį prieštaravimą reikia atmesti.

216    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tiek iš PP (visų pirma žr. 206, 217, 396, 458, 498 punktus ir apskritai 15.8.2 skirsnį), tiek iš ginčijamo sprendimo (visų pirma žr. 70, 72, 75, 162 ir 176 konstatuojamąsias dalis) matyti, kad Komisijos iškeltų konkurencijos problemų, susijusių su kainų nustatymo veiksmais, kyla tik dėl ilgalaikių sutarčių, t. y. sutarčių, sudarytų ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui.

217    Komisijos nuomone, tokią padėtį visų pirma galima paaiškinti tuo, kad sudarius trumpesnės nei trejų metų trukmės sutartis reikia dažniau pakartotinai derėtis dėl kainų, o tai pašalina riziką, kad šios kainos per ilgą laiką nukryps nuo konkurencingų referencinių kainų, priešingai, nei PP preliminariai konstatuota dėl ilgalaikių sutarčių, kurias Gazprom sudarė su savo klientais penkiose VREV, kurioms taikoma kainų nustatymo politika.

218    Tokiomis aplinkybėmis ir ypač atsižvelgiant į tai, kad prieštaravimai dėl kainų nustatymo veiksmų yra susiję su ilgalaikėmis sutartimis, Komisija negali būti kritikuojama už tai, kad siekdama atsakyti į šiuos prieštaravimus patvirtino įsipareigojimus dėl kainų nustatymo veiksmų, taikomų ne trumpesnėms kaip trejų metų trukmės sutartims.

219    Be to, dėl teiginio, kad šių įsipareigojimų taikymas tik ilgalaikėms sutartims leistų Gazprom apeiti šiuos įsipareigojimus sudarant trumpesnes nei trejų metų trukmės sutartis, reikėtų pažymėti, kad paklaustos apie atitinkamą, viena vertus, Gazprom klientų ir, kita vertus, pačios Gazprom suinteresuotumą sudaryti trumpalaikes arba ilgalaikes sutartis, ieškovė ir Komisija savo 2020 m. gruodžio 8 d. atsakymuose iš esmės nurodė, kad argumentai gali skirtis ir kad tiek minėti klientai, tiek Gazprom gali būti suinteresuoti sudaryti vienokią ar kitokią sutartį, todėl tokį pasirinkimą reikia nagrinėti kiekvienu atveju atskirai.

220    Be to, 2020 m. gruodžio 8 d. atsakymuose ieškovė dar kartą pažymėjo, kad, kiek tai susiję su Baltijos šalimis, kadangi Gazprom negali būti tikra dėl didelių apimčių šiose rinkose, jai yra ne taip svarbu sudaryti ilgalaikes sutartis su šiose rinkose veikiančiais klientais, todėl Gazprom galėtų lengvai nuspręsti atsisakyti ilgalaikių sutarčių ir pasirinkti trumpalaikes (paprastai vienų metų trukmės) sutartis. Tai rodo, kad Gazprom pasirinkimą sudaryti trumpalaikę sutartį nebūtinai lemia noras išvengti įsipareigojimų dėl kainų nustatymo veiksmų.

221    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrojo pagrindo antros dalies ketvirtąjį prieštaravimą ir visą šią dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

3.      Dėl antrojo pagrindo trečiosios dalies, susijusios su klaidomis formuluojant kainų nustatymo gaires

222    Dėl šio pagrindo antrosios dalies, kurioje ginčijamas naujos kainų peržiūros procedūros veiksmingumas, ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžių vertinimo klaidų, susijusių su galutinių įsipareigojimų 19 punkto iii papunktyje, skirsnyje „Nuostatos dėl kainų peržiūros dalis, skirta koreguoti“, numatytų kainų nustatymo gairių turiniu. Šią dalį iš esmės sudaro penki prieštaravimai.

223    Komisija nesutinka su šiomis tariamomis klaidomis.

a)      Dėl to, kad nėra nustatyta kainų nustatymo gairėse pateiktų kriterijų hierarchija, ir šių gairių neaiškumo (pirmasis prieštaravimas)

224    Ieškovės teigimu, kainų nustatymo gairėse yra pateikti trys kainų nustatymo formulių peržiūros kriterijai: pirma, importo kainų Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje svertinis vidurkis, antra, kainos visuotinai pripažintose suskystintų dujų prekybos platformose kontinentinėje Europoje ir, trečia, pagal konkrečią sutartį tiekiamų dujų savybės. Vis dėlto šie trys kriterijai skiriasi nuo kriterijų, kuriuos PP taikė Komisija, vertindama, ar sutartinės kainos yra per didelės.

225    Ieškovė teigia, kad buvo būtina numatyti kainų nustatymo gairėse pateiktų trijų kriterijų hierarchiją ir kad kainų visuotinai pripažintose prekybos platformose kriterijus turėjo būti pagrindinis. Aplinkybės, kad hierarchija nenustatyta, negalima pateisinti tuo, kad taip būtų sumažinta rizika, jog dėl vieno iš kriterijų gali gerokai pasikeisti kainos, nes tokiu atveju arbitražo teismai galėtų laisvai nustatyti prioritetus galbūt Gazprom palankiomis sąlygomis.

226    Be to, ieškovė ir Lenkijos Respublika teigia, kad kainų nustatymo gairės suformuluotos pernelyg bendrai, todėl peržiūrėtos kainos gali skirtis, atsižvelgiant į tai, kas yra arbitrai, kaip tie arbitrai aiškina sutarties sąlygas, kokie ekspertai pakviesti arba kaip vertinamos konkrečios kiekvieno ginčo dėl kainų nustatymo aplinkybės. Galiausiai tai leistų Gazprom praktiškai apsisaugoti nuo kainų sumažėjimo ir neprisidėtų prie laisvos ir neiškraipytos konkurencijos atkūrimo Europos dujų rinkose.

227    Komisija, palaikoma Gazprom, mano, kad kainų nustatymo gairės yra tinkamos, todėl šį prieštaravimą reikia atmesti.

228    Reikia priminti, kad pagal galutinių įsipareigojimų 19 punkto iii papunktį į atitinkamą atitinkamų sutarčių nuostatą turi būti įtrauktos tokios kainų nustatymo gairės:

„Peržiūrėdamos nuostatas dėl sutartinių kainų šalys atsižvelgia į kainų lygį konkurencingose kontinentinės Vakarų Europos dujų rinkose, be kita ko, į importo kainų Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos pasienyje svertinius vidurkius ir kainų lygį visuotinai pripažintose suskystintų dujų prekybos platformose kontinentinėje Europoje (įskaitant, be kita ko, TTF, NCG ir kt.), tinkamai atsižvelgdamos į visus pagal sutartį tiekiamų gamtinių dujų ypatumus (pavyzdžiui, kiekį, kokybę, nepertraukiamumą ir lankstumą, bet tuo neapsiribojant).“

229    Vis dėlto iš kainų nustatymo gairių ir ginčijamo sprendimo teksto (ypač jo 103 ir 155 konstatuojamųjų dalių) matyti, kad šiose kainų nustatymo gairėse numatyti du, o ne trys ieškovės nurodyti kriterijai. Taigi, kaip Komisija, be kita ko, teigė per posėdį, nustatant naujas kainų nustatymo formules, pirmiausia reikia atsižvelgti į kainų lygį konkurencingose kontinentinės Vakarų Europos dujų rinkose ir, antra, būtina tinkamai atsižvelgti į konkrečius sutarties, kuriai taikoma kainų peržiūra, ypatumus.

230    Kalbant apie pirmąjį kriterijų, iš kainų nustatymo gairių taip pat matyti, kad kainų lygis konkurencingose kontinentinės Vakarų Europos dujų rinkose turi būti vertinamas atsižvelgiant, be kita ko, į dviejų rūšių duomenis, t. y. pirma, importo kainų Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje svertinius vidurkius (toliau – vidutinės importo kainos) ir, antra, kainų lygį kontinentinėje Europoje visuotinai pripažintose prekybos suskystintomis dujomis platformose (toliau – kainos platformose).

231    Ieškovės pateikti argumentai turi būti vertinami atsižvelgiant būtent į šias aplinkybes.

232    Dėl ieškovės nurodyto hierarchijos nebuvimo svarbu pažymėti: kad ir kokie būtų naudojami duomenys, pagrindinis kriterijus, kuriuo turi remtis atitinkamos sutarties šalys ir arbitražo teismai, į kuriuos gali būti kreiptasi, yra „kainų lygis konkurencingose kontinentinės Vakarų Europos dujų rinkose“.

233    Kadangi dalis dujų kontinentinėje Vakarų Europoje perkama pagal dujų tiekimo sutartis, tam tikrais atvejais ilgalaikes, sudarytas vykdant sandorius, kurie skiriasi nuo sandorių, vykdomų prekybos dujomis platformose, pagal šias sutartis nustatytos dujų kainos naudojamos formuojant „kainų lygį konkurencingose kontinentinės Vakarų Europos dujų rinkose“, ir ieškovė to neginčija. Iš tiesų reikia pažymėti, kad Komisija, atlikdama PP išankstinį vertinimą dėl galimai per didelių kainų, taikomų Gazprom sutartyse su klientais atitinkamose VREV, rėmėsi kainomis, taikomomis Gazprom ilgalaikėse sutartyse su Vokietijos klientais (žr. PP 10.2.1 skirsnį). Ieškovė neginčijo tokio požiūrio, kurio Komisija laikėsi PP.

234    Taigi kainų nustatymo gairėse duomenys, susiję su vidutinėmis importo kainomis, naudojami siekiant gauti dujų tiekimo sutartyse taikomas kainas, kurios skiriasi nuo kainų prekybos platformose. Šie duomenys gali pagrįstai atspindėti kainų lygį „konkurencingose kontinentinės Vakarų Europos dujų rinkose“.

235    Be to, svarbu pažymėti, kad įsipareigojimais dėl kainų nustatymo veiksmų atitinkamiems klientams siekiama garantuoti ne kainas, panašias į mažiausias konkurencingose kontinentinės Vakarų Europos rinkose esančias kainas, o kainas, panašias į bendrą kainų lygį šiose rinkose, kurį lemia ir platformos kainos, ir vidutinės importo kainos. Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali pagrįstai teigti, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nenumatė šių kainų nustatymo gairėse pateiktų dviejų rūšių duomenų hierarchijos.

236    Dėl argumento, kad kainų nustatymo gairių formuluotė yra neaiški ir pernelyg bendro pobūdžio, pirmiausia reikia pažymėti, kad aplinkybe, jog taikant kainų nustatymo gaires gali būti gautos tokios peržiūrėtos kainos, kurios vienoje ar kitoje atitinkamoje sutartyje gali skirtis, be kita ko, priklausomai nuo arbitrų, negalima pateisinti požiūrio, kad kainų nustatymo gairės netinkamos, nes dėl to, kad gali skirtis atitinkamų sutarčių ypatumai, vienoje ar kitoje sutartyje taikomų kainų skirtumai patys savaime negali pateisinti požiūrio, jog šios gairės yra akivaizdžiai netinkamos. Iš tiesų įsipareigojimais dėl kainų nustatymo veiksmų nesiekiama, kad vienos ar kitos atitinkamos sutarties atveju būtų gautos labai panašios arba vienodos peržiūrėtos kainos.

237    Antra, reikia priminti, kad tiek, kiek pirmasis kriterijus aiškiai susijęs su „kainų lygiu konkurencingose kontinentinės Vakarų Europos dujų rinkose“, jame nurodomos referencinės kainos (benchmark), kurios yra daug konkurencingesnės už referencines kainas, nurodytas atitinkamų sutarčių nuostatose dėl kainų nustatymo ar peržiūros, įskaitant ieškovės sutarties nuostatą, kurioje daroma nuoroda į „[konfidenciali]“. Šiuo požiūriu kainų nustatymo gairės nėra neaiškios, atvirkščiai, tai yra patobulinimas, palyginti su galiojančiomis nuostatomis.

238    Be to, Bendrasis Teismas pažymi, kad siūlydama Komisijai užbaigti administracinę procedūrą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, t. y. priimant sprendimą, kuriuo įsipareigojimai būtų pripažinti privalomais, ir nenutraukdama derybų su šia institucija Gazprom sutiko, kad pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnį galutiniai įsipareigojimai būtų pripažinti privalomais. Šio kelio pasirinkimas leido Gazprom išvengti galimo konkurencijos teisės pažeidimo konstatavimo ir galbūt gręsiančios baudos, kuria Komisija nubaustų ją už šį pažeidimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Alrosa 35 ir 48 punktus); tai patvirtina minėto sprendimo 2 straipsnyje padaryta išvada, kad nebėra pagrindo Komisijai imtis veiksmų. Vis dėlto tai reiškia, kad Gazprom privalo laikytis šių įsipareigojimų, antraip susidurtų su šio sprendimo 181 ir 182 punktuose nurodytomis minėto sprendimo nesilaikymo pasekmėmis, įskaitant baudos skyrimą. Taip pat ši įmonė turi būti nuolat prižiūrima siekiant patikrinti, ar įsipareigojimų laikomasi tol, kol jie galioja; tai matyti iš minėtų įsipareigojimų 5 skirsnio, kuriame, be kita ko, numatytas jų laikymąsi prižiūrinčio įgaliotinio paskyrimas.

239    Taigi Gazprom yra saistoma ne tik šių galutinių įsipareigojimų turinio, bet ir paties ginčijamo sprendimo; be to, reikia priminti, kad akto rezoliucinė dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į jo motyvus (šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 10 d. Nutarties Irish Sugar / Komisija, C‑497/99 P, EU:C:2001:393, 15 punktą; 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑95/12, EU:C:2013:676, 40 punktą ir 2013 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, T‑240/10, EU:T:2013:645, 90 punktą). Todėl vykdydama galutinius įsipareigojimus, įskaitant kainų nustatymo gairių įgyvendinimą ir aiškinimą, Gazprom turi taikyti ir aiškinti šiuos įsipareigojimus atsižvelgdama į ginčijamo sprendimo motyvus, taip pat kiek tai susiję su jos pozicijomis per derybas dėl kainų nustatymo ir arbitražo procedūras, kurios pradedamos taikant įsipareigojimų 19 straipsnio iv punkte numatytą arbitražinę išlygą.

240    Iš ginčijamo sprendimo motyvų matyti, kad, Komisijos nuomone, kainų lygis prekybos platformose yra labai svarbus nustatant peržiūrėtas kainas (šiuo klausimu žr. 103, 164 ir 178 punktus). Todėl vykstant konkrečiai arbitražo procedūrai Gazprom turi laikytis pozicijos, kuri atitinka šiuos motyvus, ir iš esmės negali teigti, kad arbitrai neturi atsižvelgti į kainų lygį šiose platformose.

241    Galiausiai ieškovė ir Lenkijos Respublika nepateikė alternatyvių šių gairių formuluočių, kurios, jų manymu, užtikrintų įsipareigojimų dėl kainų nustatymo tinkamumą. Savo paaiškinimuose jos taip pat nepateikė konkrečių argumentų, pateisinančių jų kritiką dėl neaiškaus ir pernelyg bendro kainų nustatymo gairių pobūdžio. Konkretesnė informacija šiems argumentams pagrįsti pateikta tik ekonominiame tyrime, kurį ieškovė pateikė savo pastabų dėl Gazprom įstojimo į bylą paaiškinimo priede.

242    Vis dėlto ši ieškovės ekonominiame tyrime pateikta informacija daugiausia yra nepriimtina.

243    Iš tiesų, išskyrus informaciją, kuria siekiama atsakyti į įrodymus, kuriuos Gazprom pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimo priede pateiktame ekonominiame tyrime, ieškovės ekonominiame tyrime nurodyti įrodymai laikomi pateiktais pavėluotai, kaip numatyta Procedūros reglamento 85 straipsnio 2 ir 3 dalyse (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Monolith Frost / EUIPO – Dovgan (PLOMBIR), T‑830/16, EU:T:2018:941, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe / Komisija, C‑185/95 P, EU:C:1998:608, 72 punktą). Visų pirma 3.2 ir 3.5 skirsniuose nurodyta informacija nėra pateikta atsakant į Komisijos ar Gazprom paneigiančius įrodymus, ir nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad šie ieškovės ekonominio tyrimo skirsniai negalėjo būti iš anksto užsakyti iš atitinkamo konsultanto, kad juos būtų galima pateikti ieškinyje bent jau kaip pasiūlymą pateikti įrodymų.

244    Lygiai taip pat ekonominiame tyrime nurodyta informacija laikytina argumentais, kurie turėjo būti pateikti ieškinyje arba ieškovės pastabose dėl Gazprom įstojimo į bylą paaiškinimo. Iš tiesų Bendrasis Teismas prieduose neturi ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją. Analogiški reikalavimai taikomi tada, kai grindžiant ieškinio pagrindą pateikiamas prieštaravimas. Taigi prieštaravimas, kurio pagrindinės aplinkybės nurodytos tik ieškinio prieduose, neatitinka minėtų reikalavimų (žr. 2011 m. liepos 13 d. Sprendimo Polimeri Europa / Komisija, T‑59/07, EU:T:2011:361, 161 ir 162 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

245    Vis dėlto Bendrasis Teismas nagrinėja ieškovės ekonominio tyrimo 25, 27, 32 ir 33 punktuose nurodytas svarbias aplinkybes.

246    Pirma, dėl argumento, kad peržiūrint kainas gali būti atsižvelgiama tik į vidutines importo kainas, o ne į kainas platformose (ekonominio tyrimo 25 punktas), reikia pažymėti, kad aiškiai įtraukus dvi minėtų duomenų kategorijas į kainų nustatymo gaires pavartojant žodžių junginį „inter alia“ pabrėžiama šių dviejų rūšių duomenų svarba; gaires privalantys taikyti arbitražo teismai turi atsižvelgti į šiuos duomenis, net jeigu jie patys nėra saistomi ginčijamo sprendimo.

247    Be to, Gazprom yra saistoma ir galutinių įsipareigojimų, ir ginčijamo sprendimo, pagal kurį jie yra privalomi. Iš to sprendimo motyvų aišku, kad duomenys apie kainas platformose yra labai svarbūs nustatant peržiūrėtas kainas (visų pirma žr. 103, 164 ir 178 konstatuojamąsias dalis). Todėl vykstant konkrečiai arbitražo procedūrai Gazprom turi laikytis pozicijos, kuri atitinka šiuos motyvus, ir iš esmės negali teigti, kad arbitrai neturi atsižvelgti į kainų lygį šiose platformose.

248    Antra, remiantis ieškovės atliktu ekonominiu tyrimu (27 punktas) kriterijus, susijęs su konkrečios sutarties ypatumais (pavyzdžiui, kiekiu, kokybe, nepertraukiamumu ir lankstumu), leidžia Gazprom visiškai neatsižvelgti į kainų lygį platformose. Kadangi toks aiškinimas prieštarauja kainų nustatymo gairių nuostatoms ir yra nepagrįstas, jį reikia atmesti.

249    Trečia, remiantis ieškovės atliktu tyrimu, kainų nustatymo gairės yra netinkamos, nes jose nieko nenumatyta dėl nuolatinio sutarčių kainų indeksavimo pagal naftos produktų kainas (šio tyrimo 32 ir 33 punktai). Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad gairėse neturėjo būti aiškiai paminėtas šis indeksavimas, nes užtikrindamos kainas, artimas konkurencingoms Vakarų Europos kainoms, jos taip pat turi leisti ištaisyti bet kokius tokio indeksavimo padarinius, sukeliančius infliaciją.

250    Be to, tiek, kiek ieškovė mano, kad kainų nustatymo gairės yra neveiksmingos, nes jose neaiškiai daroma nuoroda į „kainų lygį“ konkurencingose kontinentinės Vakarų Europos dujų rinkose, užuot numačius šių kainų indeksavimą, pakanka pažymėti, kad jose visai nepaaiškinama, kaip toks indeksavimas būtų atliekamas praktiškai, ir kad negalima atmesti galimybės, jog peržiūra derybų ar arbitražo keliu lems tokį sprendimą. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 239 punkte, kainų nustatymo gairės turi būti taikomos atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo motyvus, kuriuose visų pirma numatyta, kad galutiniais įsipareigojimais „siekiama užtikrinti, jog dujų kainos, taikomos pagal naftą indeksuojamoms sutartims [atitinkamose VREV], liktų suderintos su konkurencingomis referencinėmis kainomis“ (164 konstatuojamoji dalis), ir kad šiais įsipareigojimais „siekiama užtikrinti, kad kainos, taikomos penkiose [VREV, kurioms taikoma kainų nustatymo politika], po peržiūros atitiktų konkurencingas Vakarų Europos referencines kainas“ (179 konstatuojamoji dalis).

251    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pažymėti, jog neįrodyta, kad Komisija padarė ieškovės nurodytų akivaizdžių vertinimo klaidų. Be to, net darant prielaidą, kad, ieškovės teigimu, kainų nustatymo gairėmis atitinkamiems klientams turėjo būti sudarytos sąlygos kuo mažesnėms kainoms gauti, pavyzdžiui, platformų kainoms, pakanka pažymėti, kad aplinkybė, jog galėjo būti patvirtinti ir kiti įsipareigojimai ar net kad jie būtų palankesni konkurencijos atžvilgiu, pati savaime negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Morningstar 59 punktą).

252    Vadinasi, nepaneigiant kitų prieštaravimų nagrinėjimo, antrojo pagrindo trečios dalies pirmąjį prieštaravimą reikia atmesti.

b)      Dėl kriterijaus, susijusio su kainų lygiu prekybos dujomis platformose, netinkamumo (antrasis prieštaravimas)

253    Ieškovė teigia, kad Jungtinės Karalystės prekybos platforma „National Balancing Point“ (NBP) nebuvo įtraukta į kainų nustatymo gaires kaip aiškiai nustatyta referencinė platforma (skirtingai nei „Title Transfer Facility“ (TTF) ir „NetConnect Germany“ (NCG) platformos), nors NBP brandumas ir aplinkybė, kad Jungtinei Karalystei dujos tiekiamos iš kontinentinės Europos, pateisintų jos įtraukimą. Vis dėlto, priešingai, nei iš pradžių teigė Komisija, šia platforma neįmanoma remtis, nes kainų nustatymo gairėse kalbama apie „kontinentinės“ Europos platformas. Ši klaida patvirtina nurodytas aiškinimo problemas.

254    Komisija mano, kad šį prieštaravimą reikia atmesti.

255    Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad tai, jog kainų nustatymo gairėse du kartus pavartotas žodis „kontinentinė“, pašalina galimybę naudotis NBP platformos duomenimis dėl kainų nustatymo.

256    Vis dėlto vien tokios galimybės nebuvimo nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog vertindama kainų nustatymo gairių formuluotę Komisija padarė akivaizdžią klaidą, nes pagal šias gaires galima remtis kitomis „visuotinai pripažintomis“ platformomis ir aiškiai minimos TTF ir NCG platformos, kurių tinkamumo ir likvidumo ieškovė neginčija. Beje, ieškovės atliktame ekonominiame tyrime paaiškinama, kad TTF platforma yra brandi ir viena skaidriausių prekybos platformų Europoje.

257    Vadinasi, antrojo pagrindo trečios dalies antrąjį prieštaravimą reikia atmesti.

c)      Dėl vidutinių importo kainų Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje netinkamumo (trečiasis prieštaravimas)

258    Ieškovės teigimu, duomenys apie vidutines importo kainas Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje yra netinkami ir, beje, nebuvo panaudoti PP. Pirma, kainų nustatymo gairėse nenurodomas šaltinis, kuriuo reikia remtis nustatant atitinkamas kainas, o viešai prieinami duomenys neatspindi faktinių tam tikro laikotarpio kainų, nes nėra galimybės atgaline data ir kruopščiai taisyti šiuos duomenis, jeigu vėliau kainos būtų peržiūrėtos per derybų ar arbitražo procedūrą.

259    Antra, vidutinės importo kainos yra netinkamos, nes dujų rinkos Prancūzijoje ir Italijoje, kurios nėra pačios likvidžiausios ar liberaliausios, paprastai yra didesnės nei Vokietijos rinkos. Beje, Gazprom klientai penkiose VREV, kurioms taikoma kainų nustatymo politika, retai remiasi šiose dviejose šalyse taikomomis kainomis kaip referencinėmis.

260    Trečia, per aštuonerių metų galutinių įsipareigojimų taikymo laikotarpį dujų rinkos greičiausiai pasikeis, todėl vienos iš šių trijų šalių vidutinės importo kainos gali prarasti referencinių kainų statusą, o kainų nustatymo gairėse tokios galimybės nenumatyta. Be to, Komisija neatsižvelgė į ieškovės per rinkos tyrimą pateiktą pasiūlymą nustatant referencines kainas taikyti objektyvųjį metodą.

261    Ketvirta, vidutinės importo kainos paprastai yra didesnės už kainas platformose, todėl jos didina kainas, nustatomas pagal kainų nustatymo gaires.

262    Komisija mano, kad vidutinės importo kainos yra tinkamos, todėl šį prieštaravimą reikia atmesti.

263    Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad, kaip jau buvo nurodyta 233–235 punktuose, iš esmės nėra jokio pagrindo neatsižvelgti į duomenis, susijusius su importo kainomis. Konkretūs ieškovės pateikti argumentai nepaneigia šio teiginio.

264    Pirma, dėl ieškovės nurodytų praktinių ir techninių kliūčių reikia pažymėti, kad šios kliūtys nėra tokios, kad ginčus dėl kainų nustatymo sprendžiantys asmenys, įskaitant atitinkamų klientų darbuotojus, arbitrus ar arbitražo teismų pasitelkiamus ekspertus, negali į jas reaguoti ar atsižvelgti rengdami kainų nustatymo formules. Taigi šie asmenys gali naudotis valdžios institucijų (nacionalinių institucijų arba Eurostato (Europos Sąjungos statistikos tarnybos) pateikta informacija apie kainas, taip pat privačių bendrovių pateikta informacija, ir nustatyti tokias formules taip, kad būtų atsižvelgta į bet kokius šios informacijos trūkumus, visų pirma aplinkybe, kad jos neatspindi kainų peržiūrų, įvykusių po to, kai atitinkamos institucijos arba privačios bendrovės surinko atitinkamus duomenis. Be to, iš tokių asmenų galima pagrįstai tikėtis, kad jie sugebės atsižvelgti į vidutinių importo kainų ir kainų platformose skirtumus, visų pirma kiek tai susiję su „patekimo sąnaudų“ (entry costs) įtraukimu.

265    Antra, net ir darant prielaidą, kad Prancūzijos ir Italijos dujų rinkos yra ne tokios likvidžios ir liberalios kaip Vokietijos, to nepakanka, kad būtų galima teigti, jog Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, įtraukdama pirmąsias dvi šalis. Visų trijų šių šalių dujų rinkos yra konkurencingos, nepaisant to, kad Gazprom užima dideles rinkos dalis. Dėl argumento, kad kitos rinkos, pavyzdžiui, Belgijos ar Nyderlandų, yra likvidesnės, pakanka pažymėti, kad kainų nustatymo gairėse šalims ir arbitrams nedraudžiama atsižvelgti į šias kitas rinkas.

266    Trečia, kaip pažymi Komisija, ieškovė nenurodo jokių priežasčių, dėl kurių būtų galima baimintis, kad aplinkybės pasikeis taip, kad Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos dujų rinkos nebebus konkurencingos ir kad vidutinės importo kainos vienoje ar kitoje iš šių šalių nebegalės būti naudojamos kaip referencinė kaina. Bet kuriuo atveju, iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, kuriomis grindžiamas ginčijamas sprendimas, pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalį Komisija gali atnaujinti procedūrą.

267    Ketvirta, kaip matyti iš 233–235 ir 263 punktuose pateiktų samprotavimų, net jei vidutinės importo kainos būtų buvusios didesnės už kainas platformose ir taip būtų „didinamos“ kainos, nustatomos pagal kainų nustatymo gaires, ieškovė neįrodė, kad šios vidutinės kainos iš esmės būtų netinkamos.

268    Vadinasi, antrojo pagrindo trečios dalies trečią prieštaravimą reikia atmesti.

d)      Dėl dujų, tiekiamų pagal konkrečią sutartį, ypatumų (ketvirtasis prieštaravimas)

269    Ieškovė tvirtina, kad leidusi taikyti antrąjį kainų nustatymo gairių kriterijų, pagal kurį reikalaujama „tinkamai atsižvelg[ti] į visus pagal [konkrečią sutartį] tiekiamų dujų ypatumus“, Komisija neatsižvelgė į tai, kad anksčiau Gazprom naudojo šiuos ypatumus, nesiekdama naudos. Iš tiesų pastaroji savo ilgalaikes sutartis pristato kaip apimančias aukščiausios kokybės produktą, palyginti su prekybos platformose įsigyjamomis dujomis, ir taip pateisina didesnes kainas. Be to, visi kainų nustatymo gairėse aiškiai nurodyti ypatumai (t. y. kiekis, kokybė, nepertraukiamumas ir lankstumas) leidžia pateisinti kainų didinimą, o jokių kainų mažinimą pateisinančių ypatumų nenumatyta.

270    Komisija mano, kad šį prieštaravimą reikia atmesti.

271    Šiuo klausimu, kaip jau nurodyta 229 punkte, kainų nustatymo gairėse numatyta, kad taikomi du kriterijai, todėl peržiūrint kainas, pirma, turi būti atsižvelgiama į kainų lygį konkurencingose kontinentinės Vakarų Europos dujų rinkose ir, antra, reikia tinkamai atsižvelgti į konkrečius atitinkamos sutarties ypatumus.

272    Taigi iš kainų nustatymo gairių matyti, kad pagal pirmąjį kriterijų jose reikalaujama atsižvelgti į veiksnius, nesusijusius su konkrečia sutartimi, t. y. į duomenis, parodančius kainų lygį konkurencingose kontinentinės Vakarų Europos dujų rinkose. Tokie duomenys gali būti gaunami iš įvairių sutarčių, galinčių skirtis nuo šios atitinkamos sutarties, pavyzdžiui, jeigu jos yra susijusios su sandoriais prekybos platformose. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos negalima kritikuoti už tai, kad ji sutiko, jog į kainų nustatymo gaires būtų įtrauktas ir antrasis kriterijus, leidžiantis atsižvelgti į tai sutarčiai būdingus ypatumus.

273    Be to, darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, įtraukus antrąjį kriterijų ir kainų nustatymo gairėse aiškiai nurodytus ypatumus, nebūtinai padidės peržiūrėtos kainos. Iš tiesų, darant prielaidą, kad konkrečiu atveju arbitražo teismas, į kurį gali būti kreiptasi, nuspręs taikyti pirmąjį kriterijų, daugiausia remdamasis duomenimis, susijusiais su dujų tiekimu į kontinentinę Vakarų Europą pagal ilgalaikes sutartis, t. y. sutartis, kurių ypatumai gali būti panašūs į atitinkamų sutarčių, niekas nedraudžia tam pačiam arbitražo teismui atsižvelgti į šį pasirinkimą ir mažiau taikyti antrąjį kriterijų.

274    Vadinasi, antrojo pagrindo trečios dalies ketvirtąjį prieštaravimą reikia atmesti.

e)      Dėl kainų nustatymo gairėse nepaminėtų veiksnių (penktasis prieštaravimas)

275    Ieškovė ir Lietuvos Respublika iš esmės teigia, kad į kainų nustatymo gaires turėjo būti įtraukti papildomi veiksniai. Pirma, į gaires turėjo būti įtrauktas su pristatymo sąnaudomis, kurios yra labai skirtingos, nelygu pristatymo vieta, susijęs veiksnys, pavyzdžiui, dėl geografinio artumo su Rusija Gazprom dujų tiekimo į Lietuvą sąnaudos yra gerokai mažesnės nei tiekiant į Vakarų Europą.

276    Antra, ieškovė pažymi, kad, kaip matyti ir iš jos atlikto ekonominio tyrimo, kainų nustatymo gairėse neteikiama jokios reikšmės kai kuriose nagrinėjamose sutartyse numatytiems įsipareigojimams pirkti tam tikrą kiekį („take or pay“ mechanizmas), nors šie įsipareigojimai yra labai svarbūs Gazprom. Į šias gaires buvo įtraukti tik didinti kainas leidžiantys veiksniai.

277    Komisija mano, kad šį prieštaravimą reikia atmesti.

278    Šiuo klausimu iš galutinių įsipareigojimų 19 punkto iii papunktyje numatytų kainų nustatymo gairių formuluotės aišku, kad, kiek tai susiję su konkrečios atitinkamos sutarties ypatumais, šiose gairėse aiškiai nurodyti ne visi ypatumų pavyzdžiai.

279    Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai patvirtino kainų nustatymo gaires, kuriose nėra aiškiai paminėti ypatumai, susiję su pristatymo išlaidomis ir įsipareigojimais pirkti tam tikrą kiekį (mechanizmas „take or pay“).

280    Be to, kiek ieškovė bendrai teigia, kad Komisija, vertindama galutinių įsipareigojimų tinkamumą, nepakankamai atsižvelgė į tai, kad į atitinkamas sutartis Gazprom įtraukė nuostatas dėl įsipareigojimo pirkti tam tikrą kiekį, pakanka pažymėti, kad, nors PP Komisija išnagrinėjo šių nuostatų buvimą minėtose sutartyse, ji neiškėlė jokių būtent su šiomis nuostatomis susijusių konkurencijos problemų ir nenumatė, beje, jokių su tuo susijusių taisomųjų veiksmų. Darytina išvada, jog Komisija neturėjo užtikrinti, kad galutiniais įsipareigojimais būtų išspręstos šios problemos.

281    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrojo pagrindo trečios dalies penktąjį prieštaravimą; taigi, visą šią dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

4.      Dėl antrojo pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su teisės klaidomis ir akivaizdžiomis klaidomis, padarytomis vertinant Sąjungos teisės ir arbitražo procedūrų santykį

282    Ieškovė nurodo, kad iš ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamosios dalies motyvų matyti, jog Komisija padarė teisės ir akivaizdžių vertinimo klaidų, susijusių, pirma, su Sąjungos materialinės teisės taikymu per galutinių įsipareigojimų 19 punkto iv papunktyje numatytas arbitražo procedūras ir, antra, su šios institucijos galimybe dalyvauti jose kaip amicus curiae.

283    Komisija mano, kad nepadarė klaidos šiuo atžvilgiu.

a)      Dėl Sąjungos materialinės teisės taikymo per arbitražo procedūras (pirmasis prieštaravimas)

284    Ieškovės teigimu, pirma, remdamasi klaidingu 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Eco Swiss (C‑126/97, toliau – Sprendimas Eco Swiss, EU:C:1999:269, 36 punktas) aiškinimu Komisija klaidingai nusprendė, kad arbitražo teismai dėl to, kad buvo įsteigti Sąjungoje, Gazprom ir jos atitinkamų klientų ginčus dėl kainų privalo spręsti atsižvelgdami į Sąjungos materialinę teisę.

285    Savo Sprendimą Eco Swiss Teisingumo Teismas adresavo tik Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) ir netiesiogiai kitiems valstybių narių teismams, o ne arbitražo teismams, kurie nėra teismai, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Tame sprendime tik reikalaujama, kad šie teismai taikytų Sąjungos teisę tik a posteriori tikrindami, ar arbitražo teismai laikosi „viešosios tvarkos“, ir nereikalaujama, kad pastarieji taikytų materialinę Sąjungos teisę.

286    Faktiškai atitinkami arbitražo teismai privalo taikyti tik galutinių įsipareigojimų 19 punktą, o ne SESV 102 straipsnį ar patį ginčijamą sprendimą. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad Gazprom klientas galėtų nevaržomas remtis šio sprendimo turiniu arbitraže, nes tokia galimybė galėtų būti patvirtinta (neveiksmingai, turint omenyje terminus) tik nagrinėjant prejudicinį klausimą, kurį pateikia arbitražo teismo sprendimo vykdymą prižiūrintis nacionalinis teismas.

287    Antra, arbitražo procedūrų veiksmingumas labai sumažėja dėl to, kad galutiniuose įsipareigojimuose nėra jokios nuorodos į ginčijamą sprendimą arba SESV 102 straipsnį. Arbitražo teismai nebūtinai nagrinėja peržiūrėtų kainų atitiktį šio sprendimo tikslams arba šiai SESV nuostatai, o atlikdami tokį tyrimą netgi rizikuoja viršyti savo įgaliojimus, dėl ko būtų panaikinti jų sprendimai.

288    Komisija mano, kad šį prieštaravimą reikia atmesti.

289    Reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamojoje dalyje, darant nuorodą į Sprendimą Eco Swiss (35 ir 36 punktai), teigiama, kad pagal galutinius įsipareigojimus „reikalaujama, kad arbitražo procedūros vyktų Sąjungoje“ ir kad „dėl to arbitražo teismai privalo gerbti ir taikyti Sąjungos konkurencijos teisę kaip viešosios tvarkos sritį, neatsižvelgiant į privačius arbitražo procedūros šalių interesus“.

290    Šiuo atžvilgiu iš ES sutarties 3 straipsnio 3 dalies ir prie Lisabonos sutarties pridėto Protokolo Nr. 27 dėl vidaus rinkos ir konkurencijos (OL C 83, 2010, p. 309) matyti, kad SESV 101 ir 102 straipsniai yra esminės nuostatos, kurios yra būtinos Sąjungai pavestoms užduotims vykdyti, ypač vidaus rinkos veikimui, nes jomis siekiama išvengti konkurencijos iškraipymo, dėl kurio galėtų nukentėti bendrieji interesai, atskiros įmonės ir vartotojai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Eco Swiss 36 punktą ir 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 20–22 punktus). Vadinasi, SESV 101 ir 102 straipsniai yra su viešąja tvarka susijusios nuostatos, taip pat, kaip tai suprantama pagal 1958 m. birželio 10 d. Niujorke pasirašytą Konvenciją dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, kurias savo iniciatyva turi taikyti nacionaliniai teismai, privalantys patenkinti prašymą panaikinti arbitražo sprendimą, jei mano, kad šis sprendimas prieštarauja minėtiems straipsniams (šiuo klausimu žr. Sprendimo Eco Swiss 36–41 punktus ir 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Manfredi ir kt., C‑295/04–C‑298/04, EU:C:2006:461, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

291    Darytina išvada, kad atitinkami arbitražo teismai, net jei yra įsteigti Sąjungos teritorijoje, nebūtinai yra saistomi visos Sąjungos konkurencijos teisės ar kitų Sąjungos materialinės teisės normų. Tiesa ir tai, kad, kaip teigia ieškovė, arbitražo sprendimų kontrolė, kurią atlieka valstybių narių teismai, yra riboto pobūdžio (žr. 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Achmea, C‑284/16, EU:C:2018:158, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto, jei vienas iš šių teismų priimtų sprendimą, prieštaraujantį SESV 102 straipsniui, valstybių narių nacionaliniai teismai, jei to būtų prašoma, turėtų panaikinti sprendimą. Tai paskatins minėtus teismus įsitikinti, kad priimtas arbitražo sprendimas atitinka šią SESV nuostatą.

292    Be to, net jei ši byla yra tiesiogiai susijusi ne su SESV 102 straipsniu, o su pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį priimto sprendimo dėl įsipareigojimų laikymusi, darytina išvada, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 290 punkte išdėstytus argumentus ir į tai, kad šis reglamentas buvo priimtas taikant SESV 103 straipsnį ir yra susijęs su SESV 101 ir 102 straipsnių įgyvendinimu, nacionaliniai teismai gali patenkinti prašymą panaikinti arbitražo sprendimą, jei mano, kad jis prieštarauja tokiam sprendimui.

293    Tokio ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamojoje dalyje nurodyto reikalavimo įsteigti arbitražo teismus Sąjungoje pasekmių aiškinimo negali paneigti ieškovės argumentas, grindžiamas tariamais praktiniais sunkumais, su kuriais gali susidurti nacionaliniai teismai, kai tikrina arbitražo sprendimų atitiktį SESV 102 straipsniui arba pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį priimtam sprendimui, nes tokių ginčų nagrinėjimas priklauso šių teismų dalykinei jurisdikcijai.

294    Be to, kaip jau buvo minėta, galutinius įsipareigojimus Gazprom turi vykdyti atsižvelgdama į ginčijamo sprendimo motyvus, antraip kyla rizika, kad ji bus pripažinta nesilaikančia šio sprendimo. Taigi Gazprom, kaip arbitražo procedūrų šalis, pasirinkdama arbitrus ir rengdama procesinius dokumentus privalo užtikrinti, kad jie peržiūrėtų kainų nustatymo formules, atsižvelgdami į minėtą sprendimą.

295    Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas nusprendžia, kad, nors ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamojoje dalyje pavartoti ginčijami terminai suformuluoti kiek netinkamai, Komisija nepadarė nei teisės klaidos, kai pavartojo šiuos terminus, nei akivaizdžios vertinimo klaidos, kai manė, jog pareiga inicijuoti arbitražo procedūras Sąjungos teritorijoje gali padidinti įsipareigojimų dėl kainų nustatymo veiksmingumą. Vadinasi, antrojo pagrindo ketvirtos dalies pirmąjį prieštaravimą reikia atmesti.

b)      Dėl Komisijos galimybės dalyvauti kaip „amicus curiae“ (antrasis prieštaravimas)

296    Ieškovės teigimu, Komisija padarė teisės klaidą, kai ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad galėtų dalyvauti arbitražo procedūrose kaip amicus curiae. Pagal galiojančią Sąjungos teisę nėra jokio teisinio tokio Komisijos ir arbitražo teismų bendradarbiavimo pagrindo. Be to, tokiam dalyvavimui turėtų pritarti arbitražo procedūrų šalys, o šiuo atveju niekas to garantuotų, nes Gazprom neprisiėmė jokių atitinkamų įsipareigojimų, o daugelis klientų galėtų prieštarauti Komisijos dalyvavimui, turint omenyje, kad informacija, kuria keičiamasi, yra slapta ar konfidenciali, ir Komisijos pozicija byloje AT.39816 yra „palanki“ Gazprom.

297    Ieškovė priduria, kad Komisija pripažino, kad jos dalyvavimas kaip amicus curiae ne visada užtikrinamas, ir reikalavo veikiau galimybės įstoti į teismo procesus dėl arbitražo sprendimų peržiūros pagal Reglamento Nr. 1/2003 15 straipsnio 3 dalį.

298    Komisija mano, kad šį prieštaravimą reikia atmesti.

299    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kaip teigia ieškovė, kad galutiniuose įsipareigojimuose jokia forma nenumatyta Komisijos teisė dalyvauti kaip amicus curiae arbitražo procedūroje, pradėtoje remiantis šių įsipareigojimų 19 punkto iv papunktyje numatyta arbitražine išlyga, ir kad tokia teisė nėra kitaip užtikrinta Sąjungos teisėje.

300    Vis dėlto būtent todėl, kad galutinių įsipareigojimų 19 punkto iv papunktyje numatyta arbitražinė išlyga neapima klausimo dėl Komisijos dalyvavimo kaip amicus curiae, aplinkybė, kad Komisija ginčijamame sprendime paminėjo tokią galimybę, nors ši galimybė nebuvo užtikrinta pagal minėtus įsipareigojimus, negali paneigti šio sprendimo teisėtumo. Vadinasi, ieškovės prieštaravimas dėl padarytos teisės klaidos yra nereikšmingas.

301    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ketvirtos dalies antrąjį prieštaravimą; taigi visą antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

D.      Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio, siejamo su SESV 102 straipsniu, ir proporcingumo principo pažeidimu dėl to, kad Komisija patvirtino galutinius įsipareigojimus, nors jais nebuvo tinkamai atsižvelgta į prieštaravimus dėl teritorinių apribojimų

302    Ieškovė, palaikoma Lenkijos Respublikos, Lietuvos Respublikos ir Overgas, teigia, kad Komisija padarė įvairių akivaizdžių vertinimo klaidų, pažeisdama su SESV 102 straipsniu siejamą Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį ir proporcingumo principą, kai padarė išvadą, kad su teritoriniais apribojimais susiję įsipareigojimai (galutinių įsipareigojimų 5–17 punktai) yra tinkami. Šį pagrindą iš esmės sudaro trys dalys.

303    Komisija, palaikoma Gazprom, mano, kad trečiasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Dėl Overgas įstojimo į bylą paaiškinimo ji nurodo, kad dauguma jame pateiktų argumentų yra nepriimtini, nes nesusiję su pagrindinių šalių apibrėžtu ginčo dalyku.

1.      Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su įsipareigojimų dėl teritorinių apribojimų, vertinant juos apskritai, netinkamumu

304    Ieškovė mano, kad įsipareigojimai dėl teritorinių apribojimų, vertinant juos apskritai, yra nepakankami. Nors Komisijos atliekama perspektyvų analizė turėtų būti ypač patikima, ji neatsižvelgė į įvairius veiksnius, kurie turėjo turėti lemiamos įtakos šių įsipareigojimų turiniui.

305    Iš tiesų, nors PP Komisija aiškiai nurodė, kad Gazprom taikė rinkos segmentavimo strategiją, vis dėlto ji patvirtino tam tikrus įsipareigojimus, kuriais nebuvo išsamiai atsakyta į šią strategiją. Kalbant konkrečiai, įsipareigojimai dėl teritorinių apribojimų iš esmės reiškė, kad nebebus taikomi tam tikri sutartyse numatyti mechanizmai, nors Gazprom taip pat taikė įvairias sutartyse nenumatytas procedūras, kad užkirstų kelią dujų reeksportui. Toks dėmesio sutelkimas į sutartyse numatytus mechanizmus yra neveiksmingas dar ir todėl, kad dauguma jų seniai panaikinti. Gazprom plačiai taikė sutartyse nenumatytas procedūras, ir Komisija apie tai žinojo.

306    Tokį teiginį patvirtina tai, kad 2003 m. ir 2005 m. Komisija užbaigė konkurencijos tyrimus neoficialiais susitarimais; jais buvo panaikintos aiškios teritorinės nuostatos Gazprom sutartyse su E.ON Ruhrgas AG ir ENI SpA, tačiau tai nesutrukdė Gazprom kitais būdais toliau sudaryti dujų reeksporto kliūtis. Be to, be 2009–2010 m. krizės atvejo, kai ieškovė susidūrė su dideliu dujų trūkumu dėl jų tiekimo per Ukrainą sutrikimų, Komisijai buvo žinoma apie Gazprom veiksmus 2014–2015 m. žiemos sezonu sumažinant dujų tiekimą, kad sustabdytų dujų reeksportą į Ukrainą; tai turėjo pasekmių kai kuriose atitinkamose VREV. Šie pavyzdžiai negali būti laikomi paprasčiausiais sutarčių pažeidimais, o Komisija, laikydamasi pernelyg teorinio požiūrio, ignoruoja faktą, kad šie sutrikimai ir sumažinimai yra vienas iš Gazprom strategijos aspektų.

307    Be šių sutartyse nenumatytų procedūrų, ieškovė pabrėžia tai, kad prekyba dujomis tarp atitinkamų VREV buvo sudėtinga dėl dujų perdavimo infrastruktūros netobulumų, daugelį kurių lėmė Gazprom nustatyti teritoriniai apribojimai; jie ypač slopino tarptautinę dujų paklausą. Nuo to laiko padaryti infrastruktūros patobulinimai negali pateisinti šių įsipareigojimų, kurie turėjo apimti aktyvius Gazprom veiksmus, netinkamumo.

308    Komisija nesutinka su ieškovės ir Lenkijos Respublikos argumentu, kuris grindžiamas klaidingomis prielaidomis, todėl šią dalį reikia atmesti.

309    Šiuo klausimu iš Komisijos išankstinio vertinimo aišku (žr. visų pirma 8 skirsnio pavadinimą ir PP 246 punktą), kad Gazprom vykdė bendrą dujų rinkų segmentavimo „strategiją“. Vis dėlto iš šio vertinimo taip pat matyti, kad tokią strategiją sudarė įvairūs konkretūs antikonkurenciniai veiksmai (visų pirma žr. PP 248 punktą ir ginčijamo sprendimo 54–60 konstatuojamąsias dalis). Taigi Komisija galėjo pasistengti ištaisyti šią strategiją palaipsniui, taikydama priemones, kuriomis būtų ištaisomas kiekvienas konkretus toks veiksmas, ir taip užkirsti kelią minėtai strategijai.

310    Šiomis aplinkybėmis, siekiant išnagrinėti, ar įsipareigojimais dėl teritorinių apribojimų yra apskritai nutraukiami įvairūs veiksmai, dėl kurių buvo pateikti su šiais apribojimais susiję prieštaravimai, svarbu pažymėti, kad iš PP ir ginčijamo sprendimo matyti, jog šie prieštaravimai yra susiję su dviejų kategorijų veiksmais:

–        pirma, aiškiais teritoriniai apribojimais, numatytais sutarties nuostatose, kaip antai nuostatose dėl paskirties, draudimo perparduoti ar eksportuoti (visų pirma žr. PP 247 ir 897 ir 8.2 ir 15.7.2.2 skirsnius, taip pat ginčijamo sprendimo 42 konstatuojamąją dalį),

–        antra, sutartyse numatytais ir nenumatytais veiksmais, kurių pasekmės tokios pačios kaip aiškių teritorinių apribojimų (visų pirma žr. PP 248, 322, 898 punktus, 8.3 ir 15.7.2.3 skirsnius, taip pat ginčijamo sprendimo 43 konstatuojamąją dalį); šie veiksmai iš esmės yra keturių rūšių, būtent, pirma, vadinamosios nuostatos dėl „plėtros“ susiejimas su pareiga informuoti Gazprom, antra, atsisakymai pakeisti sutartyje numatytą dujų pristatymo vietą, trečia, atsisakymai pakeisti sutartyje numatytą apskaitos stotį (metering station) ir, ketvirta, kiek tai susiję su Bulgarija, specifinės sutarties nuostatos, be kita ko, susijusios su apskaitos stotimis, dėl kurių Gazprom de facto įgijo dujų eksporto iš šios šalies kontrolę.

311    Įsipareigojimai dėl teritorinių apribojimų (galutinių įsipareigojimų 5–17 punktai), kuriais siekiama atsižvelgti į šiuos prieštaravimus, apima:

–        priemones, draudžiančias sutarčių nuostatas, pagal kurias Gazprom tiesiogiai ar netiesiogiai užkerta kelią atitinkamų klientų vykdomam dujų perpardavimui ar reeksportui arba apriboja juos (toliau – įsipareigojimai, susiję su perpardavimo ir reeksporto apribojimais); kaip matyti, pirma, iš ginčijamo sprendimo 54–57 konstatuojamųjų dalių, 5.1.1, 7.1.1 ir 8.2.1.1 skirsnių ir, antra, galutinių įsipareigojimų 5 ir 6 punktų, šiomis priemonėmis siekiama pašalinti ankstesnio punkto pirmoje įtraukoje nurodytus aiškius teritorinius apribojimus ir to paties punkto antroje įtraukoje nurodytos pirmos rūšies veiksmus, t. y. vadinamosios nuostatos dėl „plėtros“ susiejimą su pareiga informuoti Gazprom,

–        priemones, leidžiančias keisti dujų pristatymo vietas (toliau – įsipareigojimai dėl pristatymo vietų); kaip matyti visų pirma iš PP 373–375 punktų, ginčijamo sprendimo 59 ir 60 konstatuojamųjų dalių ir 5.1.3, 7.1.3 ir 8.2.1.3 skirsnių, taip pat galutinių įsipareigojimų 5–17 punktų [1.2 skirsnyje „Changes of Delivery Points“ (Pristatymo vietų keitimas)], šiomis priemonėmis siekiama pašalinti ankstesnio punkto antroje įtraukoje nurodytus antros ir trečios rūšies veiksmus, t. y. Gazprom atsisakymus keisti pristatymo vietas arba apskaitos stotis,

–        priemones, susijusias su Bulgarijos dujų sistemos valdymu (toliau – įsipareigojimai dėl Bulgarijos dujų sistemos); kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 58 konstatuojamosios dalies ir 5.1.2, 7.1.2 ir 8.2.1.2 punktų, taip pat galutinių įsipareigojimų 7 ir 8 punktų [1.1 skirsnyje „1.1 Changes to the Bulgarian Gas System“ (Bulgarijos dujų sistemos pakeitimai), šiomis priemonėmis siekiama pašalinti ankstesnio punkto antroje įtraukoje nurodytus ketvirtos rūšies veiksmus, t. y. veiksmus, dėl kurių Gazprom įgijo de facto dujų eksporto iš Bulgarijos kontrolę.

312    Taigi iš 311 punkte padarytų išvadų matyti, kad galutinių įsipareigojimų 5–17 punktai apima bet kokius veiksmus, priskiriamus prie dviejų kategorijų, nurodytų šio sprendimo 310 punkte primintuose prieštaravimuose dėl teritorinių apribojimų. Todėl palyginęs šiuos prieštaravimus ir įsipareigojimus Bendrasis Teismas nenustatė jokių spragų, susijusių su įsipareigojimų apimtimi.

313    Ankstesniame punkte padarytos išvados nepaneigia kiti ieškovės pateikti argumentai.

314    Iš tiesų, visų pirma tiek, kiek ieškovė tvirtina, kad nepakankamai atsižvelgta į sutartyse nenumatytus veiksmus, kurių imdavosi Gazprom, siekdama suskirstyti atitinkamų VREV rinkas, iš to, kas išdėstyta pirma, aišku, kad dėl keturių rūšių sutartyse numatytų ir nenumatytų veiksmų, faktiškai nurodytų prieštaravimuose dėl teritorinių apribojimų, Komisija sulaukė įsipareigojimų, kuriais siekiama į juos atsižvelgti.

315    Visų pirma dėl sutartyse numatytų ir nenumatytų veiksmų, kuriuos parodo Gazprom praktika, t. y. nuostatos dėl „plėtros“ susiejimas su pareiga informuoti Gazprom [paminėta kalbant apie pirmos rūšies veiksmus, nurodytus šio sprendimo 310 punkto antroje įtraukoje, ir nurodyta ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamojoje dalyje], reikia pažymėti, kad Komisija turėjo omenyje tai, kad ši įmonė naudojosi įvairiomis sutarčių nuostatomis, pagal kurias, nenustatant aiškių teritorinių apribojimų, galima sumažinti jos klientų ekonominį suinteresuotumą perparduoti ar reeksportuoti jos tiekiamas dujas ir taip užkirsti kelią jų pardavimui į kitas valstybes.

316    Vis dėlto reikia pažymėti, kad galutinių įsipareigojimų 5 ir 6 punktuose siekiama neutralizuoti nuostatas, kurios kvalifikuojamos kaip „Clauses Restricting Resale“ (perpardavimą ribojančios nuostatos) ir „Territorial Restriction Clause[s]“ (nuostatos dėl teritorinio pobūdžio apribojimų), ir kad, atsižvelgiant į šių sąvokų apibrėžtis, pateiktas šių įsipareigojimų 4 punkte, tokios nuostatos apima labai platų nuostatų spektrą. Tai patvirtina šių įsipareigojimų 1 priede pateikto „orientacinio sąrašo“ turinys; iš jo aišku, kad draudžiamos, be kita ko, atitinkamose sutartyse numatytos nuostatos dėl plėtros, priežiūros mechanizmai ir prievolės informuoti.

317    Be to, pirma, tiek, kiek ieškovė teigia, kad su Bulgarijos dujų tinklu susiję įsipareigojimai turėjo būti taikomi visoms atitinkamos VREV, ji nepaaiškina, kaip jie gali turėti reikšmės padėčiai kitose atitinkamose VREV. Antra, argumentas dėl 2003 ir 2005 m. sudarytų neoficialių sandorių turi būti atmestas, nes šie sandoriai buvo susiję su veiksmais, neturėjusiais nieko bendra su atitinkamomis VREV, ir ypač dėl to, kad įsipareigojimai dėl teritorinių apribojimų apima būtent veiksmus, kurie išeina už aiškių teritorinių apribojimų ribų. Trečia, veiksmams, dėl kurių priekaištaujama Gazprom ir kurie yra susiję su 2009–2010 m. krize, t. y. atsisakymams pakeisti pristatymo vietą arba apskaitos stotį, taikomi įsipareigojimai dėl pristatymo vietų (kurie nagrinėjami toliau antroje dalyje). Ketvirta, prieštaravimai dėl teritorinių apribojimų neapima su 2014–2015 m. žiemos sezonu susijusių veiksmų, todėl Komisija neprivalėjo į juos reaguoti. Be to, pati ieškovė pripažįsta, kad šie veiksmai daugiausia buvo skirti Ukrainai, tačiau nepaaiškina, kaip tariamos jų pasekmės atitinkamoms VREV gali pasikartoti, nepaisant galutinių įsipareigojimų priėmimo. Penkta, tiek, kiek ieškovė ketina remtis PP 8.2.2.2 poskirsnyje nurodytomis aplinkybėmis, pakanka pažymėti, kad, kaip matyti iš šio poskirsnio ir apskritai 8.2 skirsnio informacijos, minėtas poskirsnis susijęs su Gazprom vykdoma ankstesnių nuostatų dėl aiškių teritorinių apribojimų laikymosi kontrole, o ne su sutartyje nenumatytais veiksmais, kurių įsipareigojimai tariamai neapima.

318    Galiausiai reikia atmesti ieškovės argumentus dėl dujų perdavimo infrastruktūros netobulumu, nes jos nurodyti sunkumai neatsispindi Komisijos iškeltose konkurencijos problemose, taip pat, kiek tai susiję su būsimu dujotiekio Nord Stream 2 užbaigimo poveikiu. Be to, iš PP nurodytų prieštaravimų nematyti, kad į galutinius įsipareigojimus turėjo būti įtraukti pozityvūs įsipareigojimai dėl infrastruktūros, kad būtų tinkamai atsižvelgta į šiuos prieštaravimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovė konkrečiai nenurodo, kokia antikonkurencinė veikla pateisintų tokius įsipareigojimus.

319    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirma, darytina išvada, kad Komisija nepadarė akivaizdžios klaidos, kai vertino įsipareigojimų dėl teritorinių apribojimų tinkamumą. Vadinasi, trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

2.      Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, susijusios su tuo, kad įsipareigojimai dėl pristatymo vietų yra netinkami

320    Ieškovė, Lenkijos Respublika, Lietuvos Respublika ir Overgas pateikė iš esmės šešis prieštaravimus, grindžiamus įsipareigojimų dėl pristatymo vietų (galutinių įsipareigojimų 9–17 punktai) netinkamumu.

321    Komisija, palaikoma Gazprom, ginčija šiuos prieštaravimus ir daro išvadą, kad Overgas įstojimo į bylą paaiškinimas iš dalies nepriimtinas.

a)      Dėl atitinkamų pristatymo vietų nepakankamo skaičiaus (pirmasis prieštaravimas)

322    Ieškovė ir Lietuvos Respublika mano, kad įsipareigojimai dėl pristatymo vietų turėjo apimti daugiau vietų, nei numatyta galutinių įsipareigojimų 15 punkte, nes infrastruktūros patobulinimai, kuriais rėmėsi Komisija, siekdama pagrįsti, kad pasirinktų vietų pakanka, neužtikrina laisvo dujų judėjimo atitinkamose VREV.

323    Konkrečiai dėl dujų judėjimo tarp Lenkijos ir jos kaimyninių šalių ieškovė iš pradžių pažymi, kad Gazprom gali daryti įtaką dujų srautams priešinga kryptimi iš Vokietijos į Lenkiją, nes kontroliuoja Yamal dujotiekio Vokietijos ir Lenkijos atkarpas. Paskui ji teigia, kad, esant dabartinei Čekijos, Vengrijos, Lenkijos ir Slovakijos pasienyje esančios infrastruktūros būklei, prekyba tarp Lenkijos ir Vengrijos iš esmės nepagerėtų. Be to, Nord Stream 2 dujotiekio statyba turėtų padidinti Gazprom galimybes taikyti antikonkurencinį elgesį Lenkijos rinkoje. Iš šių išvadų matyti, kad, kiek tai susiję su Lenkija, pristatymo vietų, kurios apsiriboja tik Baltijos šalims, nepakanka, o tai nesuderinama su ypatingu dėmesiu, kuris PP buvo skirtas Lenkijai.

324    Be to, Lietuvos Respublika mano, kad dėl nepakankamo atitinkamų pristatymo vietų skaičiaus įsipareigojimais dėl pristatymo vietų neužkertamas kelias Lietuvos, Latvijos ir Estijos dujų rinkų segmentavimui.

325    Komisija nesutinka su ieškovės ir Lietuvos Respublikos pateiktais argumentais, todėl, jos nuomone, šį prieštaravimą reikia atmesti.

326    Bendrasis Teismas pažymi, kad įsipareigojimų dėl pristatymo vietų tikslas yra kitoks nei įsipareigojimų dėl perpardavimo ir reeksporto apribojimų ir kad atitinkama jų svarba priklauso nuo to, ar esama tarpvalstybinės dujų perdavimo infrastruktūros, t. y. ar yra dujotiekis, jungiantis dvi atitinkamas VREV, arba prireikus – suskystintų gamtinių dujų perdirbimo įranga, ir ar ji yra pakankama.

327    Viena vertus, esant tokiai atitinkamas VREV jungiančiai infrastruktūrai, techniškai įmanoma tiesiogiai perduoti dujas tarp dviejų tokių šalių, tačiau atitinkamam Gazprom klientui perparduoti ar reeksportuoti rusiškas dujas iš vienos iš šių šalių į kitą gali būti trukdoma sutartyse numatytomis ir nenumatytomis priemonėmis, užkertančiomis kelią tokiam perpardavimui ar reeksportui arba juos ribojančiomis. Komisijos išankstiniame vertinime nurodyta, kad Gazprom taikė tokias priemones ir anksčiau, o įsipareigojimais, susijusiais su perpardavimo ir reeksporto apribojimais, siekiama jas pašalinti.

328    Kita vertus, kai atitinkamos VREV jungiančios infrastruktūros nėra arba jos nepakanka, įsipareigojimai dėl perpardavimo ir reeksporto apribojimų yra neveiksmingi, kaip iš esmės matyti iš ginčijamo sprendimo 171 konstatuojamosios dalies in fine, nes tiesioginis dujų perdavimas tarp šių dviejų valstybių yra techniškai neįmanomas arba nepakankamas. Esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama šioje antroje dalyje, rusiškos dujos gali būti perparduodamos arba reeksportuojamos pakeičiant pristatymo vietą arba apskaitos stotį, kad atitinkamo kliento iš Gazprom įsigytos dujos būtų nukreiptos iš pradinės pristatymo vietos į naują pristatymo vietą, į kurią šis klientas nori perparduoti dujas.

329    Vis dėlto norint atlikti tokį pakeitimą reikia, kad Gazprom sutiktų arba bendradarbiautų, t. y. reikia aktyvių Gazprom veiksmų (tai matyti konkrečiai iš PP 362, 363 ir 373–375 punktų ir šio sprendimo 59, 60 ir 171 konstatuojamųjų dalių). Iš Komisijos išankstinio vertinimo matyti, kad Gazprom jau anksčiau yra atsisakiusi imtis tokių veiksmų, kai atsisakė keisti pristatymo vietą arba dujų apskaitos stotį.

330    Vis dėlto įsipareigojimų dėl pristatymo vietų tikslas ir yra užtikrinti, kad tam tikromis aplinkybėmis Gazprom galėtų imtis aktyvių veiksmų; jais siekiama įpareigoti ją pritarti kliento, pageidaujančio perparduoti jo šaliai skirtas dujas kitai atitinkamai VREV, prašomam pristatymo vietos pakeitimui; toks pristatymo vietos pakeitimas tam tikrais atvejais apima ir apskaitos stoties pakeitimą. Konkrečiai kalbant, šiuose įsipareigojimuose numatyti keturi pristatymo vietų pakeitimų variantai, turintys užtikrinti dujų perpardavimą abiem kryptimis, t. y. pirma, tarp Lenkijos ir Baltijos šalių, antra, tarp Slovakijos ir Baltijos šalių, trečia, tarp Vengrijos ir Bulgarijos ir, ketvirta, tarp Slovakijos ir Bulgarijos (žr. ginčijamo sprendimo 170–172 konstatuojamąsias dalis ir galutinių įsipareigojimų 15 punkto i–iv papunkčius).

331    Šiomis aplinkybėmis ieškovė mano, kad galimybė perparduoti dujas arba galimybė įsigyti perparduotas dujas iš Baltijos šalių, o ne iš kitų šalių, yra nepakankama. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atsisakymai pakeisti pristatymo vietą ar apskaitos stotį, apie kuriuos Komisija nurodė PP, iš tiesų buvo ypač svarbūs Lenkijai, nes atitinkamais prašymais dėl pakeitimų buvo siekiama patenkinti dėl 2009–2010 m. krizės išaugusį šios šalies dujų poreikį (kaip matyti iš PP 342–386, 648 ir 878–893 punktų, taip pat ginčijamo sprendimo 59 ir 60 konstatuojamųjų dalių).

332    Vis dėlto reikia pažymėti, kad Lenkija gavo naudos iš ginčijamo sprendimo 170 konstatuojamojoje dalyje nurodyto tarpvalstybinės dujų perdavimo infrastruktūros patobulinimo, nes ši šalis gali importuoti iš Vokietijos didelius dujų kiekius, gerokai viršijančius 2,5 mlrd. kubinių metrų dujų trūkumą, kuris atsirado Lenkijoje per 2009–2010 m. krizę.

333    Iš tiesų, kaip matyti iš PP 734 ir 1033 punktų, buvo atlikti būtini darbai, kad nuo 2014 m. būtų galima užtikrinti fizinių dujų srautų perdavimą priešinga kryptimi Yamal vamzdynu iš Vokietijos. Iš 2015 m. sausio 8 d. Gaz-System pranešimo spaudai taip pat matyti, kad dėl įvairių techninių patobulinimų nuo 2015 m. pradžios iš Vokietijos buvo galima importuoti beveik 5,5 mlrd. kubinių metrų dujų per metus, panaudojant nuolatinius pajėgumus ir skaičiuojant virtualius šio dujotiekio srautus priešinga kryptimi (žr. PP 76 išnašą). Tame pačiame pranešime taip pat teigiama, kad nuo tol iš Lenkijos vakarų ir pietų galima perduoti daugiau kaip 90 % Lenkijos dujų importo poreikio, atsižvelgiant į kitas technines priemones, įskaitant galimybę šiuo dujotiekiu importuoti 2,7 mlrd. kubinių metrų dujų per metus naudojant pertraukiamus pajėgumus.

334    Be to, Bendrasis Teismas pabrėžia, kad įsipareigojimais dėl pristatymo vietų siekiama pašalinti infrastruktūros trūkumus, dėl kurių Gazprom nėra atsakinga, nepaisant galimos jos, kaip dominuojančią padėtį užimančios įmonės, ypatingos atsakomybės. Be to, pristatymo vietos pakeitimai nebūtinai yra įmanomi ar paprastai įgyvendinami, nes yra susiję su Gazprom taikomais techninio pobūdžio suvaržymais, nurodytais ginčijamo sprendimo 59 ir 173 konstatuojamosiose dalyse.

335    Taip pat tikrai neatmestina galimybė, kad prireikus Komisija, priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, gali konstatuoti, jog dėl atsisakymų pakeisti pristatymo vietą arba apskaitos stotį, dėl kurių priekaištaujama Gazprom ir kurie nurodyti PP, pažeidžiamas SESV 102 straipsnis. Vis dėlto tokia galima išvada nereiškia, kad Gazprom būtinai turi garantuoti daugiau galimybių pakeisti pristatymo vietą, net jei darytina išvada, kad tokia priemonė būtų buvusi palankesnė konkurencijai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Morningstar 59 punktą).

336    Iš to išplaukia, jog, nepaisant to, kad įsipareigojimus dėl pristatymo vietų lėmė Gazprom veiksmai, draudžiantys pakeisti pristatymo vietą ar apskaitos stotį, ir kad galbūt jie galėtų padėti išvengti situacijos, kurioje Lenkija atsidūrė kilus 2009–2010 m. krizei, tai nereiškia, kad šiais įsipareigojimais buvo siekiama suteikti galimybę atitinkamiems šios šalies klientams perparduoti dujas arba įsigyti perparduotas dujas iš kitų šalių. Turint omenyje ginčijamo sprendimo 171 konstatuojamojoje dalyje minėtą Baltijos šalių ir Bulgarijos izoliaciją, Komisija galėjo sutelkti dėmesį į šių VREV galimybes.

337    Šiomis aplinkybėmis Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo sutikti, kad šios šalies atžvilgiu įsipareigojimai dėl pristatymo vietų turėtų apsiriboti galutinių įsipareigojimų 15 punkto i papunktyje numatytų pakeitimų variantais, t. y. galimybe perparduoti dujas tik Baltijos šalims arba įsigyti perparduotas dujas tik iš jų.

338    Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginiai dėl Gazprom vykdomos Yamal dujotiekio Lenkijos atkarpos kontrolės. Iš tikrųjų, kadangi šie teiginiai atitinka pirmojo pagrindo pirmoje dalyje nurodytus teiginius, pakanka priminti, kad ta dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta. Be to, 2014 m. rugsėjo 9 d. nuomonėje Komisija konstatavo, kad Gaz-System kontroliavo dujų srautus šioje atkarpoje; 2020 m. gruodžio 8 d. atsakymuose tai patvirtino ir ieškovė.

339    Galiausiai dėl Lietuvos Respublikos argumento, kad nepakankamas atitinkamų pristatymo vietų skaičius neleidžia išvengti Baltijos šalių dujų rinkų segmentacijos, pakanka pažymėti, kad Lietuvos Respublika nepagrindė savo argumento ir, be kita ko, nenurodė, kokios papildomos pristatymo vietos būtų leidusios išvengti tokio tariamo segmentavimo.

340    Vadinasi, trečiojo pagrindo antros dalies pirmąjį prieštaravimą reikia atmesti.

b)      Dėl paslaugų mokesčių netinkamumo (antrasis prieštaravimas)

341    Ieškovė, palaikoma Lenkijos Respublikos, Lietuvos Respublikos ir Overgas, tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai patvirtino galutinių įsipareigojimų 15 punkte nustatytus mokesčius (toliau – paslaugų mokesčiai), nes jie yra pernelyg dideli ir dėl jų įprastomis rinkos sąlygomis neįmanoma pakeisti pristatymo vietos taip, kad tai apsimokėtų.

342    Pirma, teigiama, kad paslaugų mokesčiai yra pernelyg dideli dėl to, kad yra fiksuoto dydžio, kuriuo neatsižvelgiama į Gazprom faktiškai patiriamas sąnaudas. Šioms sąnaudoms įtakos turi įvairūs veiksniai, jos skiriasi atsižvelgiant į tai, ar perdavimo pajėgumai jau yra rezervuoti, ar dujos perduodamos Gazprom grupei priklausančiais dujotiekiais. Komisija veikiau turėjo numatyti skaidrų minėtų sąnaudų apskaičiavimo metodą, kaip nurodė suinteresuotosios šalys atliekant rinkos tyrimą. Faktiškai nėra jokių duomenų, kad Komisija atliko ekonominę analizę ar surinko reikalingą informaciją. Šiuo klausimu Lietuvos Respublika ir Overgas nurodo, kad Gazprom patirtos perdavimo sąnaudos yra minimalios ir bet kuriuo atveju nesiekia minėtų mokesčių lygio.

343    Antra, priešingai, nei teigia Komisija, ieškovė mano, kad pakankamai pagrindė, jog paslaugų mokesčiai pernelyg dideli, nes atlikdama rinkos tyrimą paaiškino atitinkamus ekonominius aspektus šiuo klausimu. Be to, Overgas nuomone, šių mokesčių, kurie, lyginant pirminius ir galutinius įsipareigojimus, buvo gerokai sumažinti (apie 30 %), dydžio pokyčiai taip pat patvirtina, kad jie yra pernelyg dideli ir kad reikia skaidrumo.

344    Trečia, Overgas teigia, kad bet kokių mokesčių mokėjimas sumažina įsipareigojimų veiksmingumą, todėl šie įsipareigojimai iš esmės reiškė vienos kliūties, t. y. Gazprom kategoriškų atsisakymų keisti pristatymo vietas, pakeitimą kita kliūtimi, t. y. šių mokesčių mokėjimu. Iš tiesų tai, kad pristatymo vietos pakeitimas paprastai yra mokamas, šiuo atveju negali pateisinti paslaugos mokesčio mokėjimo, o Gazprom, atsižvelgdama į savo, kaip dominuojančios įmonės, ypatingą atsakomybę, turėjo pasiūlyti atlikti pakeitimus nemokamai.

345    Ketvirta, prieštaringi įsipareigojimų dėl pristatymo vietų tikslai patvirtina pernelyg didelį paslaugų mokesčių dydį. Viena vertus, ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad įsipareigojimų tikslas yra labiau integruoti Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkas ir įveikti dujų rinkų infrastruktūros izoliaciją Baltijos šalyse ir Bulgarijoje“. Siekiant šio tikslo reikėtų nustatyti tokio dydžio mokesčius, kurie leistų didmenininkams nuolat prekiauti tarpusavyje, kad būtų galima ilgam diversifikuoti didmeninį tiekimą Bulgarijos ir Baltijos šalių dujų rinkose. Kita vertus, iš to sprendimo 174 konstatuojamosios dalies matyti, kad pristatymo vietų pakeitimai būtų įdomūs tik tuo atveju, jei kainos tarp atitinkamų VREV „iš esmės skirtųsi“.

346    Savo ruožtu Komisija ir Gazprom mano, kad paslaugų mokesčiai yra tinkami, todėl šį prieštaravimą  reikia atmesti. Siekdama pagrįsti savo argumentą Gazprom remiasi jos atliktame ekonominiame tyrime pateikta informacija, kuri buvo ginčijama ieškovės atliktame ekonominiame tyrime.

347    Šiuo klausimu iš bylos duomenų matyti, kad, siekdamos nustatyti paslaugos mokesčius Komisija ir Gazprom iš pradžių svarstė [konfidencialu] nurodytą metodą, grindžiamą dujų perdavimo iš vienos pristatymo vietos į kitą sąnaudų įvertinimu, tačiau šis metodas pasirodė esąs sudėtingas ir jį taikant nustatyti paslaugos mokesčiai buvo labai dideli.

348    Būtent dėl šių labai didelių paslaugos mokesčių Komisija ir Gazprom vėliau pasirinko alternatyvų metodą, pagal kurį šie mokesčiai nustatomi taip, kad leistų kainų arbitražą (price arbitrage) ir sudarytų tik nedidelę į naują vietą tiekiamų dujų kainos dalį. Dėl to galutinių įsipareigojimų 15 punkte nustatyti paslaugų mokesčiai, kurių dydis, priklausomai nuo atitinkamų pristatymo vietų varianto, buvo 0,76 ir 1,52 EUR/MWh (megavatvalandės); palyginti su pirminiuose įsipareigojimuose nustatytu mokesčiu, šie mokesčiai buvo sumažinti (žr. ginčijamo sprendimo 151 konstatuojamąją dalį).

349    Vis dėlto reikia pažymėti, ypač kiek tai susiję su 0,76 EUR/MWh dydžio paslaugų mokesčiais už pristatymo vietos tarp Lenkijos ir vienos iš Baltijos šalių pakeitimą, t. y. vieninteliais ieškovei įtakos galinčiais turėti paslaugų mokesčiais, kad šie mokesčiai, kaip teigia Komisija ir neginčija ieškovė, atitinka maždaug [konfidencialu] dujų kainos, kurią pastaroji mokėjo 2017 ir 2018 m., t. y. laikotarpiu, kai ši kaina susilygino su Vakarų Europoje taikytomis kainomis. Tokia išvada darytina taip pat atsižvelgiant į atsiliepime į ieškinį pateiktoje diagramoje Nr. 1 (pateikiama toliau) nurodytų kainų pokyčius; ši diagrama atspindi [konfidencialu].

350    Esant tokio dydžio paslaugų mokesčiams, darant prielaidą, kad kainos Lenkijoje ir Baltijos šalyse yra vienodos ir atitinka ieškovės 2017 ir 2018 m. mokėtą dujų kainą, pristatymo vietos pakeitimas apsimokėtų nuo tada, kai kainų Lenkijoje ir Baltijos šalyse skirtumas pasidarytų didesnis nei [konfidencialu], palyginti su minėtomis kainomis 2017 ir 2018 m., neatsižvelgiant į galimas papildomas sąnaudas ir atitinkamo dujas perparduodančio kliento maržą.

[Konfidencialu]

351    Be to, iš diagramos Nr. 1 taip pat matyti, kad 2009–2017 m. dujų kainos atitinkamose VREV yra [konfidencialu]. Panaši išvada padaryta ir Gazprom atliktame ekonominiame tyrime pateiktame „lyginamajame priešingos situacijos vertinime“.

352    Taigi pristatymo vietos pakeitimai galėtų ekonomiškai apsimokėti tam tikromis aplinkybėmis, panašiomis į nurodytas minėtoje diagramoje, neatsižvelgiant į galimas papildomas sąnaudas ir atitinkamo dujas perparduodančio kliento maržą. Šiuo klausimu ieškovė atkreipė dėmesį į galimas patekimo į rinką sąnaudas, tačiau nei šių, nei kitų galimų sąnaudų neišreiškė skaičiais.

353    Be to, reikia pažymėti, kaip tai jau padaryta 334 punkte, kad įsipareigojimais dėl pristatymo vietų siekiama pašalinti infrastruktūros trūkumus, dėl kurių Gazprom neatsako. Ši išvada reiškia, kad, atsižvelgiant į Komisijos iškeltas problemas dėl ankstesnių Gazprom atsisakymų pakeisti pristatymo vietą, nors Komisija galėjo reikalauti taikyti tokį mechanizmą, koks numatytas įsipareigojimuose dėl pristatymo vietų, ji neprivalėjo užtikrinti, kad šie įsipareigojimai leistų atlikti kainų arbitražo sandorius, panašius į tuos, kurie gali būti atliekami esant tarpvalstybinei infrastruktūrai.

354    Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas mano, kad Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo pritarti galutinių įsipareigojimų 15 punkte numatytiems paslaugų mokesčiams, atsižvelgdama į ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamojoje dalyje nurodytą įsipareigojimų dėl pristatymo vietų tikslą, pagal kurį jais turi būti tinkamai reaguojama į situacijas, kai kainos atitinkamų VREV dujų rinkose „iš esmės skiriasi“.

355    Šios išvados nepaneigia kiti ieškovės ir jos pusėje į bylą įstojusių šalių, Lietuvos Respublikos, Lenkijos Respublikos ir Overgas, pateikti argumentai.

356    Pirma, tiek, kiek ieškovė teigia, kad palyginimas su laikotarpiu iki ginčijamo sprendimo priėmimo, ypač su 2009–2014 m. laikotarpiu, yra netinkamas, nes dujų kainos buvo per didelės, viena vertus, reikia pažymėti, kad paslaugų mokesčių tinkamumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į kainų skirtumą atitinkamose VREV, o ne į šių kainų lygį. Kita vertus, iš minėtos diagramos Nr. 1 matyti, kad net ir laikotarpiu, kai kainos nesiskyrė nuo Vakarų Europos kainų (jas parodo kreivė TTF – month ahead), t. y. ypač [konfidencialu], o tai sudaro sąlygas kainų arbitražui. Bet kuriuo atveju negalima tikėtis, kad įsipareigojimai dėl pristatymo vietų sudarys sąlygas kainų arbitražui, kai VREV kainos yra konkurencingos ir nesiskiria.

357    Kadangi Overgas per posėdį teigė, kad paslaugų mokesčiai taptų netinkami, jei dujų kainos sumažėtų, pavyzdžiui, Bulgarijoje, kol vyko teismo procesas, jos sumažėjo 40 %, reikia pabrėžti, kad įsipareigojimai dėl pristatymo vietų leidžia pasinaudoti tokia situacija, kaip kainų sumažėjimas vienoje iš atitinkamų VREV, kuris neįvyksta kitoje atitinkamoje VREV, nes būtent dėl tokio skirtumo gali susidaryti sąlygos kainų arbitražui.

358    Antra, dėl argumento, kad buvo susitarta teikti pirmenybę paslaugų mokesčiams, nustatomiems pagal faktines sąnaudas, kurių Gazprom faktiškai patyrė keisdama pristatymo vietas, Bendrasis Teismas pažymi, kad Komisija, atrodo, nesvarstė tokio iš pirmo žvilgsnio pagrįsto metodo ir nesistengė bent apytiksliai nustatyti šių faktinių sąnaudų dydžio, atsižvelgdama į tokius veiksnius, kaip perdavimo ar derinimo sąnaudos.

359    Vis dėlto, turint omenyje plačią Komisijos diskreciją, ši institucija, atsižvelgdama į su skaidrumu ir nuspėjamumu susijusius privalumus, per įsipareigojimų procedūrą galėjo laisvai sutikti su fiksuoto dydžio paslaugų mokesčiais, leidžiančiais atlikti kainų arbitražą. Be to, net ir darant prielaidą, kad faktinės pristatymo vietos pakeitimo sąnaudos yra mažesnės už minėtus mokesčius, ši aplinkybė neleidžia suabejoti jų tinkamumu, jei pristatymo vietos pakeitimai, kai labai skiriasi kainos atitinkamose VREV, yra įmanomi ir apsimoka.

360    Trečia, tiek, kiek ieškovė ir Overgas pabrėžia riziką, susijusią su prielaida, kad faktinės sąnaudos bus didesnės už tuos mokesčius, todėl Gazprom sąskaitose nurodys šias sąnaudas, o ne fiksuoto dydžio paslaugų mokesčius, reikia pažymėti, kad Gazprom privalo pateikti šias sąnaudas patvirtinančius dokumentus ir kad dėl bet kokių Gazprom ir atitinkamo kliento nesutarimų gali būti kreipiamasi į galutinių įsipareigojimų laikymąsi prižiūrintį įgaliotinį (žr. galutinių įsipareigojimų 15, 16 punktus ir 32 punkto vi papunktį).

361    Ketvirta, dėl argumento, kad Gazprom pristatymo vietos pakeitimą turėtų siūlyti nemokamai, pakanka pabrėžti, kad Komisija niekada neneigė, taip pat ir jos iškeltų problemų formulavimo PP etape, kad Gazprom turi teisę klientams išrašomose sąskaitose nurodyti apmokėti tokio pakeitimo sąnaudas (visų pirma žr. PP 883 punktą).

362    Penkta, kalbant apie tariamą ginčijamo sprendimo 172 ir 173 konstatuojamose dalyse pateiktų motyvų prieštaravimą, neatmestina galimybė, kad ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamosios dalyje nurodytas teiginys, jog įsipareigojimai dėl pristatymo vietos „bus veiksminga priemonė siekiant labiau integruoti Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkas“, yra empatinis. Vis dėlto šis teiginys nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo, nes jis nėra būtinas šio sprendimo rezoliucinei daliai pagrįsti (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 28 d. Nutarties Nyderlandai / Komisija, C‑164/02, EU:C:2004:54, 21 punktą).

363    Vadinasi, trečiojo pagrindo antros dalies antrąjį prieštaravimą reikia atmesti.

c)      Dėl netinkamo sutarčių trukmės ribojimo (trečiasis prieštaravimas)

364    Ieškovės ir Lietuvos Respublikos teigimu, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai pritarė įsipareigojimų dėl pristatymo vietų taikymui tik ne trumpesnėms kaip 18 mėnesių trukmės sutartims, nes dėl to šie įsipareigojimai tampa neveiksmingi Gazprom klientų Lietuvoje, kurie paprastai nesudaro ilgesnių nei vienų metų trukmės sutarčių, atžvilgiu. Be to, su šiais įsipareigojimais susiję suvaržymai neskatina Gazprom ilginti minėtos trukmės.

365    Komisija mano, kad šį prieštaravimą reikia atmesti.

366    Bendrasis Teismas pažymi, kad pagal įsipareigojimus dėl pristatymo vietų numatytas ne trumpesnis kaip 12 mėnesių pristatymo į naująją pristatymo vietą laikotarpis ir ne trumpesnis kaip 4 mėnesių įgyvendinimo laikotarpis (lead-time) prašymui pakeisti pristatymo vietą įvykdyti (žr. galutinių įsipareigojimų 10 punkto antrą pastraipą ir 11 punktą). Iš ginčijamo sprendimo 173 konstatuojamosios dalies matyti, kad, Komisijos nuomone, šie reikalavimai yra proporcingi atsižvelgiant į techninio pobūdžio suvaržymus, susijusius su pristatymo vietos pakeitimu.

367    Vis dėlto ieškovė ir Lietuvos Respublika neginčija fakto, kad tokie 12 ir 4 mėnesių laikotarpiai, t. y. iš viso 16 mėnesių, yra proporcingi atsižvelgiant į minėtus techninio pobūdžio suvaržymus. Turint omenyje šį 16 mėnesių laikotarpį, Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo numatyti, kad pristatymo vietų pakeitimai bus taikomi sutartims, kurių trukmė yra ne trumpesnė kaip 18 mėnesių.

368    Be to, reikia pažymėti, kad jei didmenininkai, kurie 2015 m. balandžio 23 d. buvo Gazprom klientai, ateityje turėtų sudaryti bent 18 mėnesių trukmės sutartis, jie galėtų remtis įsipareigojimais dėl pristatymo vietų, nepaisant to, kad jų dabartinių sutarčių trukmė paprastai yra tik vieni metai (žr. galutinių įsipareigojimų 4 punktą „Eligible Customer“ (Tinkamas klientas) ir 9 punktą). Tiek, kiek Lietuvos Respublika teigia, kad šie įsipareigojimai neskatina Gazprom sudaryti bent 18 mėnesių trukmės sutarčių, pakanka konstatuoti, kad, nesant su trumpalaikėmis sutartimis susijusių konkurencijos problemų, Komisija neturėjo reikalauti, kad Gazprom siūlytų sudaryti bent 18 mėnesių trukmės sutartis.

369    Be to, reikia atmesti ieškovės argumentą, kad keturių mėnesių įgyvendinimo laikotarpis leistų Gazprom pasiūlyti geresnes sąlygas didmenininkui, perkančiam dujas iš kitos atitinkamos VREV, nes tokia situacija susidarytų dėl kainų arbitražo ir konkurencijos, kuri tampa įmanoma būtent dėl galimybės pakeisti pristatymo vietą.

370    Vadinasi, trečiojo pagrindo antros dalies trečiąjį prieštaravimą reikia atmesti.

d)      Dėl netinkamos sąlygos, susijusios su minimaliu dujų kiekiu (ketvirtasis prieštaravimas)

371    Ieškovė ir Lietuvos Respublika teigia, kad mažiausias dujų kiekis, kurio reikia prašymui pakeisti pristatymo vietą pateikti, t. y. 50 milijonų kubinių metrų, yra per didelis, atsižvelgiant į kiekius, kuriems esant galėtų būti keičiama pristatymo vieta. Iš tiesų tokia keitimo galimybė būtų prieinama tik stambiems didmenininkams ir būtų reikalaujama, kad jie galėtų tikėtis užimti dideles rinkos dalis rinkoje, kurioje yra nauja pristatymo vieta, todėl tokie įsipareigojimai tampa visiškai iliuziniai. Pavyzdžiui, šis minimalus kiekis sudarytų ne mažiau kaip 10 % didžiausių Baltijos šalių didmenininkų metinių poreikių ir, remiantis ieškovės atliktu ekonominiu tyrimu, pagal dujų suvartojimą atitiktų 17 % Estijos rinkos, 12 % Latvijos rinkos ir 3 % Lietuvos rinkos.

372    Be to, atitinkami vartotojai, norintys perparduoti savo dujas, praktiškai neturėtų didelio dujų pertekliaus, todėl, pakeitus pristatymo vietą, tam, kad būtų pasiekta 50 mln. kubinių metrų dujų riba, iš tikrųjų reikėtų pateikti Gazprom papildomą užsakymą, nors dėl su šiuo pakeitimu susijusios galimybės perparduoti nebūtų jokio tikrumo, nes, pavyzdžiui, Gazprom galėtų atsisakyti pakeisti pristatymo vietą, jei pritrūktų perdavimo pajėgumų.

373    Komisija mano, kad šį prieštaravimą reikia atmesti.

374    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 173 konstatuojamosios dalies, Komisijos nuomone, šie reikalavimai yra proporcingi atsižvelgiant į techninio pobūdžio suvaržymus, susijusius su pristatymo vietos pakeitimu, ir turint omenyje aptariamų dujų rinkų dydį. Nors ieškovė ir Lietuvos Respublika iš esmės ginčija galutinių įsipareigojimų 20 punkte nustatyto bent 50 mln. kubinių metrų kiekio proporcingumą atsižvelgiant į Baltijos šalių dujų rinkų dydį, jos neginčija teiginių dėl minėtų suvaržymų.

375    Paskui svarbu pabrėžti, kad turi būti atsižvelgta į bendrą Baltijos šalių suvartojamų dujų kiekį, nes jos turi nemažus jungiamųjų vamzdynų pajėgumus; taip teigė Komisija, jokių prieštaravimų šiuo klausimu nebuvo pateikta, be to, tai matyti iš PP 138 punkto. Vis dėlto 2018 m. minimalus 50 mln. kubinių metrų kiekis sudarė tik 1,25 % viso šio suvartojimo, todėl Komisija galėjo manyti, kaip ji tai padarė ginčijamo sprendimo 173 konstatuojamojoje dalyje, kad šis kiekis yra proporcingas atsižvelgiant į bendrą šių rinkų dydį.

376    Kitais atvejais ieškovės argumentas dėl nepakankamo pertekliaus, kad būtų galima pasinaudoti pristatymo vietos pakeitimu, negali pateisinti išvados, kad minimalus kiekis yra netinkamas, nes šie klientai patys pasirenka, ar sunaudoti iš pradžių iš Gazprom įsigytą kiekį, ar pirkti papildomą kiekį. Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Baltijos šalyse įsteigtiems klientams potencialiai galėtų būti tiekiamos dujos iš kitų didmenininkų tose šalyse, turint omenyje ankstesniame punkte nurodytus minėtų šalių jungiamuosius vamzdynus ir tai, kad Lietuvoje yra suskystintų gamtinių dujų terminalas (taip pat, kaip nurodyta PP 135 punkte).

377    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į 334 ir 335 punktuose pateiktus samprotavimus, darytina išvada, kad įsipareigojimai dėl pristatymo vietos nėra ydingi dėl akivaizdžios vertinimo klaidos, susijusios su minimalaus dujų kiekio, kuris reikalingas norint prašyti pakeisti pristatymo vietą, reikalavimu. Vadinasi, trečiojo pagrindo antros dalies ketvirtąjį prieštaravimą reikia atmesti.

e)      Dėl nepakankamo atsižvelgimo į rinkos sąlygas Bulgarijoje (penktasis prieštaravimas)

378    Bendrovė Overgas mano, kad įsipareigojimai dėl pristatymo vietų yra netinkami atsižvelgiant į iškeltas konkurencijos problemas, susijusias su Bulgarijos rinkos izoliacija, ir Komisijos tikslą ilgam pakeisti šios rinkos struktūrą. Šie įsipareigojimai nepagerintų nei dujų tiekimo Bulgarijoje saugumo, nei diversifikavimo, nes faktiškai pagal juos rusiškų dujų tiekimas, kurį vykdo Bulgarijos importuotojai, būtų pakeistas Slovakijos arba Vengrijos eksportuotojų vykdomu rusiškų dujų tiekimu.

379    Overgas teigimu, Gazprom turėtų įsipareigoti, pirma, leisti ne tik keisti rusiškų dujų pristatymo vietą, bet ir prekybą rusiškomis dujomis ir suskystintomis gamtinėmis dujomis, antra, įkurti dujų prekybos platformas Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos pasieniuose ir, trečia, netrukdyti imtis dujų tiekimo diversifikavimo priemonių. Komisija nepagrįstai atsisakė vertinti tokias priemones, kai manė, kad jos nepatenka į jos tyrimo byloje AT.39816 taikymo sritį.

380    Kad ir kaip būtų, įsipareigojimai dėl pristatymo vietų neleistų išspręsti problemų, patenkančių į Komisijos apibrėžtą tyrimo taikymo sritį, nes atitinkami klientai, norintys tiekti dujas Bulgarijai, neturėtų galimybių ar paskatų perduoti parduotas dujas už pristatymo vietų Negru Vodėje (Rumunija) ribų. Iš tiesų pagal Bulgartransgaz ir Gazprom sudarytą perdavimo sutartį 99,5 % Bulgarijos perdavimo pajėgumų rezervuota Gazprom naudai, o tai užkerta kelią didmenininkams iš kitų atitinkamų VREV perduoti jų dujas iš tam tikro punkto Negru Vodėje galimiems klientams Bulgarijoje. Be to, pagal Gazprom ir Bulgargaz sudarytą dujų tiekimo sutartį yra numatytas įsipareigojimas pirkti tam tikrą didelį dujų kiekį (įsipareigojimas „take or pay“), kuris sudaro nemažą dalį Bulgarijos poreikių, taigi, ir didelę kliūtį šiems didmenininkams patekti į rinką. Galiausiai paprastai Bulgarijos klientai yra saistomi su jų dabartiniu tiekėju Bulgargaz sudarytų ilgalaikių tiekimo sutarčių, todėl jie negali būti potencialūs minėtų didmenininkų klientai.

381    Pirmiausia Komisija mano, kad šis prieštaravimas nepriimtinas, kaip jau buvo minėta šio sprendimo 303 ir 321 punktuose, paskui – kad jis yra nepagrįstas.

382    2020 m. lapkričio 26 d. atsakymuose Overgas ginčijo tokį nepriimtinumą ir iš esmės teigė, kad pagal jurisprudenciją įstojusios į bylą šalys gali pateikti įvairių argumentų ir kad visi jos argumentai yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku. Dėl Komisijos pateikto šio dalyko aiškinimo įstojimo į bylą paaiškinimai netektų prasmės, nes įstojusios į bylą šalys turėtų tik pakartoti pagrindinių šalių argumentus.

383    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, nepaisant to, jog ieškovė daugiausia dėmesio skyrė įsipareigojimų dėl pristatymo vietų poveikiui Lenkijai, Overgas, pateikdama šį prieštaravimą, ginčija tų įsipareigojimų tinkamumą, todėl jis neperžengia ginčo dalyko ribų ir turi būti laikomas priimtinu.

384    Dėl šio prieštaravimo pagrįstumo Bendrasis Teismas pažymėjo, kad tiek, kiek Overgas norėjo įsipareigojimų, užtikrinančių dujų tiekimo šaltinių diversifikavimą, kad būtų panaikinta Bulgarijos priklausomybė nuo rusiškų dujų, tokie įsipareigojimai, kaip nurodė Komisija, peržengia PP iškeltose konkurencijos problemose apibrėžtų įsipareigojimų dėl pristatymo vietų ribas. Šios problemos yra susijusios ne su dujų šaltinių diversifikavimu, bet visų pirma su Gazprom strategija, kuria siekiama išvengti, kad vieno iš Gazprom klientų tiekiamos rusiškos dujos nekonkuruotų su kitų jos klientų tiekiamomis rusiškomis dujomis (žr., be kita ko, PP 250 punktą ir ginčijamo sprendimo 160 konstatuojamąją dalį, kurioje kalbama apie „Russian-on-Russian gas competition“ (rusiškų dujų tarpusavio konkurencija).

385    Be to, dėl aplinkybės, kad Gazprom rezervavo 99,5 % Bulgartransgaz tinklo pajėgumų, reikia pažymėti, kad, Komisijos teigimu (Overgas šiuo klausimu neprieštaravo), ši rezervacija yra susijusi su Negru Vodės įleidimo taškais ir su galutinių įsipareigojimų 15 punkto priešpaskutinėje pastraipoje numatytu Gazprom įsipareigojimu išnaudoti turimus pajėgumų rezervus.

386    Be to, dėl Bulgargaz tariamai nustatytų įpareigojimų pirkti tam tikrą kiekį pakanka pažymėti, kad, nors Komisija PP išnagrinėjo tokių įpareigojimų buvimą, ji neiškėlė jokių su tuo susijusių konkurencijos problemų, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamosios dalies. Be to, šie įpareigojimai pirkti tam tikrą kiekį netrukdo atitinkamiems Gazprom klientams Slovakijoje ir Vengrijoje perparduoti įsigytų dujų kiekius kitiems didmenininkams nei Bulgargaz.

387    Galiausiai argumentas dėl ilgalaikių sutarčių su Bulgarijos galutinės grandies klientais turi būti atmestas, nes PP iškeltos konkurencijos problemos nėra susijusios su šiomis sutartimis. Be to, Overgas nepaaiškina, kodėl dėl bet kokių trūkumų šiose rinkose priekaištaujama Gazprom ir kokius įsipareigojimus galėjo prisiimti Gazprom, kad ištaisytų sutarčių, kurių šalis ji nėra, pasekmes.

388    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad Komisija nepadarė Overgas nurodytos akivaizdžios vertinimo klaidos, t. y. kad ji nepakankamai atsižvelgė į rinkos sąlygas Bulgarijoje. Vadinasi, trečiojo pagrindo antros dalies penktąjį prieštaravimą reikia atmesti.

f)      Dėl neatsižvelgimo į tikėtiną ir prognozuojamą „Gazprom“ tranzito politikos raidą (šeštasis prieštaravimas)

389    Overgas teigimu, įsipareigojimuose dėl pristatymo vietų tinkamai neatsižvelgiama į tikėtiną ir prognozuojamą Gazprom tranzito politikos raidą, ypač atsižvelgiant į dujotiekių Nord Stream 2 ir TurkStream statybą, nors ši raida turi tiesioginės įtakos šių įsipareigojimų veiksmingumui. Be to, atsižvelgiant į žinomus Gazprom ketinimus ir dujų sektoriui būdingą nestabilumą, šio trūkumo negalima pateisinti neaiškumais, susijusiais su šių dujotiekių eksploatavimo pradžia.

390    Kiek tai susiję konkrečiai su Bulgarija, Komisija, rengdama įsipareigojimus, turėjo numatyti galimybę, kad galiausiai Gazprom nuspręs nebepratęsti tranzito sutarties su Ukrainos įmone Naftogaz ir dujas tieks į naują pristatymo vietą Turkijos ir Bulgarijos pasienyje. Turkijos Respublika nėra Energijos bendrijos narė, todėl šios valstybės teritorijoje esančioms pristatymo vietoms netaikoma Sąjungos teisė.

391    Pirmiausia Komisija mano, kad šis prieštaravimas yra nepriimtinas, paskui – kad jis nepagrįstas.

392    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad dėl šio sprendimo 383 punkte nurodytų priežasčių ir tiek, kiek šis Overgas prieštaravimas yra susijęs su įsipareigojimais dėl pristatymo vietų, jis turi būti laikomas priimtinu.

393    Dėl šio prieštaravimo pagrįstumo reikia pažymėti, kad tiek, kiek ieškovė teigia, kad dėl tariamos Gazprom tranzito politikos raidos galutinių įsipareigojimų 15 punkte numatytos kombinacijos gali netekti prasmės, reikia pažymėti, kad Komisija teisingai teigia, jog įsipareigojimai dėl pristatymo vietų numato galimybę pakeisti vieną iš atitinkamų pristatymo vietų į kitą, jei Gazprom nustotų eksploatuoti pradinę pristatymo vietą (galutinių įsipareigojimų 10 punkto ketvirta pastraipa).

394    Be to, tai, kad nauja pristatymo vieta yra už Sąjungos ar Energijos bendrijos narių teritorijos ribų, nepaneigia įsipareigojimų veiksmingumo, nes šis veiksmingumas nepriklauso nuo to, ar atitinkamos trečiosios šalies sistemos operatorė laikosi Sąjungos teisės, o išplaukia iš jų privalomumo Gazprom.

395    Be to, darant prielaidą, kad pateikdama šį prieštaravimą Overgas siekia įrodyti, jog Komisija turėjo numatyti įsipareigojimus, susijusius konkrečiai su Nord Stream 2 ir TurkStream dujotiekių statyba ir eksploatavimo pradžia, pakanka priminti, kad PP nebuvo iškelta su šiais dujotiekiais susijusių konkurencijos problemų.

396    Galiausiai dėl teiginio, kad pradėjus eksploatuoti šiuos dujotiekius labai pasikeistų Gazprom elgesys atitinkamų VREV dujų rinkose, reikia pažymėti, kad ši aplinkybė gali būti laikoma esminiu vieno iš faktų, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, pasikeitimu, todėl gali būti pagrindas Komisijai atnaujinti administracinę procedūrą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies a punktą. Vis dėlto ši aplinkybė nėra veiksnys, dėl kurio galima manyti, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, susijusią su įsipareigojimais dėl pristatymo vietų.

397    Vadinasi, trečiojo pagrindo antros dalies šeštąjį prieštaravimą reikia atmesti.

398    Dėl to, kad per posėdį Overgas teigė, jog įsipareigojimai dėl pristatymo vietų buvo netinkami atsižvelgiant į bendrą trūkumų ir klaidų, nurodytų šešiuose pirma išnagrinėtuose prieštaravimuose, vertinimą, reikia pažymėti, kad kiekvienas iš šių prieštaravimų buvo atmestas ir kad, net ir vertinant juos kartu, negalima daryti išvados, kad tvirtinant šiuos įsipareigojimus buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, nepaisant to, kad atitinkami Gazprom klientai gali pakeisti pristatymo vietą tik tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis.

399    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visą trečiojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

3.      Dėl trečiojo pagrindo trečios dalies, susijusios su netinkamais įsipareigojimais dėl Bulgarijos dujų sistemos

400    Pasak Overgas, galutinių įsipareigojimų 7 ir 8 punktuose nurodyti įsipareigojimai dėl Bulgarijos dujų sistemos yra netinkamas atsakas į atitinkamas konkurencijos problemas. Pirma, Komisija suskirstė šias problemas į dvi apribojimų, dėl kurių priekaištaujama Gazprom, kategorijas, t. y. dujų eksporto iš Bulgarijos apribojimus ir dujų importo į šią šalį apribojimus. Vis dėlto, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 167–169 konstatuojamųjų dalių, įsipareigojimais dėl Bulgarijos dujų sistemos pašalinami tik dujų importo į Bulgariją apribojimai.

401    Antra, įsipareigojimai dėl Bulgarijos dujų sistemos yra netinkami, nes dėl jų kyla grėsmė pagrindiniams Sąjungos dujų sektoriaus teisės aktų principams. Iš tiesų Gazprom ir Bulgargaz sudarytoje dujų tiekimo sutartyje yra nuostatų, prieštaraujančių Dujų direktyvoje nustatytam principui atskirti perdavimo sistemos operatorės veiklą nuo dujų gavybos ar tiekimo veiklos. Pagal minėtus įsipareigojimus nereikalaujama išbraukti šių nuostatų.

402    Trečia, Overgas teigia, kad įsipareigojimai dėl Bulgarijos dujų sistemos neatitinka nei Geriausios patirties 128 punkto, nei jurisprudencijos, pagal kurią įsipareigojimai turi būti taikomi tiesiogiai, o jeigu jų negalima įgyvendinti be trečiosios šalies sutikimo, atitinkama įmonė turi pateikti tos trečiosios šalies sutikimą, reikalavimų. Kalbant konkrečiai, priešingai, nei reikalaujama, pagal šiuos įsipareigojimus aiškiai numatyta gauti trečios šalies, šiuo atveju Bulgargaz ir Bulgartransgaz, sutikimą (žr. galutinių įsipareigojimų 7 punkto a ir b papunkčius) ir jie priklauso nuo to, ar Bulgartransgaz įvykdys įvairias sąlygas (žr. galutinių įsipareigojimų 7 punkto i–iii papunkčius). Be to, Komisija nepaprašė Gazprom pateikti įrodymų, kad šios dvi bendrovės nori bendradarbiauti įgyvendinant įsipareigojimus.

403    Ketvirta, įsipareigojimai dėl Bulgarijos dujų sistemos taip pat netinkami, nes yra dviprasmiški. Komisija mano, kad atitinkamuose šių įsipareigojimų punktuose Gazprom įsipareigojimai nepakankamai aiškiai suformuluoti, todėl tokia formuluotė palieka per daug erdvės interpretacijoms; dėl to, beje, įgaliotiniui, paskirtam prižiūrėti galutinių įsipareigojimų laikymąsi, yra sunkiau atlikti tokią priežiūrą.

404    Pirmiausia Komisija mano, kad ši dalis yra nepriimtina, kaip tai buvo nurodyta šio sprendimo 303 ir 321 punktuose. Paskui ji ginčija Overgas argumentų pagrįstumą.

405    Remiantis 114 punkte jau minėta jurisprudencija, Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antra pastraipa, taikoma Bendrajam Teismui pagal šio statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 142 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad šalis, kuriai leista įstoti į Europos Sąjungos Teisingumo Teisme nagrinėjamą bylą, negali keisti pagrindinių šalių reikalavimuose ir pagrinduose apibrėžto ginčo dalyko. Remiantis tuo, darytina išvada, kad, nors tokia šalis gali pateikti kitokių argumentų nei pagrindinė šalis, kurią ji palaiko, priimtini tik tie argumentai, kuriais neviršijama tai, kas numatyta šiuose reikalavimuose ir pagrinduose.

406    Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovės ieškinyje daugiausia dėmesio skiriama konkurencinei padėčiai Lenkijoje ir kompleksinių įsipareigojimų poveikiui šios šalies dujų rinkoms. Iš tiesų ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, ypač pateikiant trečiąjį pagrindą, siekiama užginčyti įsipareigojimų dėl teritorinių apribojimų tinkamumą tiek, kiek jie susiję su Lenkija. Be to, ieškovė nepateikė jokių argumentų, susijusių konkrečiai su netinkamais įsipareigojimais dėl Bulgarijos dujų sistemos.

407    Antra, skirtingai nei kiti ieškovės ginčijami įsipareigojimai dėl teritorinių apribojimų, t. y. įsipareigojimai dėl perpardavimo ir reeksporto apribojimų (galutinių įsipareigojimų 5 ir 6 punktai), ir įsipareigojimai dėl pristatymo vietų (galutinių įsipareigojimų 1.2 skirsnis ir 9–17 punktai), įsipareigojimai dėl Bulgarijos dujų sistemos iš esmės yra susiję su Bulgarijos dujų rinkomis ir negali būti taikomi keliose atitinkamose VREV. Šiuo atžvilgiu įsipareigojimai dėl Bulgarijos dujų sistemos, pavadinti „Changes to the Bulgarian Gas System“ (Bulgarijos dujų sistemos pokyčiai), pateikiami atskirai ir kaip nesusiję su kitais įsipareigojimais dėl teritorinių apribojimų. Lygiai taip pat ginčijamame sprendime minėti įsipareigojimai dėl Bulgarijos dujų sistemos, išnagrinėti šio sprendimo 7.1.2 skirsnyje „The Commitment dealing with the Bulgarian gas system“ (Įsipareigojimas dėl Bulgarijos dujų sistemos), nagrinėjami atskirai nuo kitų dviejų kategorijų įsipareigojimų, susijusių su teritoriniais apribojimais, kurie išnagrinėti minėto sprendimo 7.1.1 skirsnyje „The Commitment to remove territorial restrictions and measures of an effect equivalent to such restrictions“ (Įsipareigojimas panaikinti teritorinius apribojimus ir tokiems apribojimams lygiaverčio poveikio priemones) ir 7.1.3 skirsnyje „The Commitment dealing with the changes of gas delivery points“ (Įsipareigojimas dėl dujų pristatymo vietų pakeitimo).

408    Šiuo atžvilgiu Overgas nepaaiškino, kaip įsipareigojimai dėl Bulgarijos dujų sistemos tam tikrais atvejais yra susiję su kitais galutiniais įsipareigojimais, kurių geografinė aprėptis apima kelias atitinkamas VREV. Iš Overgas pateiktų argumentų, ypač 2020 m. lapkričio 26 d. atsakymuose, nematyti, kad galimas įsipareigojimų dėl Bulgarijos dujų sistemos netinkamumas būtinai turėtų įtakos kitų galutinių įsipareigojimų, visų pirma susijusių su teritoriniais apribojimais, tinkamumui.

409    Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginys, kad Overgas pateikti argumentai yra susiję su Komisijos klaidomis, padarytomis taip pat dėl dujų rinkų kitose nei Bulgarija VREV. Iš tiesų ieškovė iš esmės tik pakartoja kai kuriuos Overgas argumentus, pabrėždama, kad jie yra panašūs į tuos, kuriuos ji pati pateikė dėl įsipareigojimų, susijusių su kainų nustatymo veiksmais, tačiau nenurodo, kaip šie argumentai leidžia įrodyti galutinių įsipareigojimų, išskyrus įsipareigojimus dėl Bulgarijos dujų sistemos, netinkamumą.

410    Taigi, priešingai, nei teigia Overgas, reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į ieškovės pateiktų argumentų esmę ir įsipareigojimų dėl Bulgarijos dujų sistemos geografinę aprėptį, ginčo dalykas šioje byloje nėra nustatomas pagal viso ginčijamo sprendimo apimtį ir visas konkurencijos problemas, į kurias turėjo būti atsižvelgta galutiniais įsipareigojimais.

411    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Overgas argumentas, kuriuo ginčijamas įsipareigojimų dėl Bulgarijos dujų sistemos tinkamumas, peržengia ginčo dalyko ribas, todėl trečiojo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta kaip nepriimtina.

412    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visą trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.

E.      Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo SESV 194 straipsnio 1 dalies, siejamos su SESV 7 straipsniu, pažeidimu dėl to, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja Sąjungos energetikos politikos tikslams, nes daro neigiamą poveikį Europos dujų tiekimo rinkai

413    Ieškovė, kurią palaiko Lenkijos Respublika, Lietuvos Respublika ir Overgas, pažymi, kad Sąjungos energetikos politikos tikslai, nustatyti SESV 194 straipsnio 1 dalyje ir įvairiuose Sąjungos institucijų paskelbtuose dokumentuose, apima, visų pirma kiek tai susiję su dujų sektoriumi, tiekimo šaltinių ir dujų perdavimo maršrutų diversifikavimą, taip pat laisvo dujų judėjimo tarp valstybių narių užtikrinimą už teisingą ir konkurencingą kainą. Be to, SESV 194 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas energetinio solidarumo principas.

414    Taigi priimdama ginčijamą sprendimą Komisija privalėjo atsižvelgti į Sąjungos energetikos politikos tikslus, nes ji ėmėsi priemonių, kuriomis mažiausiai aštuoneriems metams apibrėžė Sąjungos dujų rinkų struktūrą ir sąlygas; pagal SESV 7 straipsnį turėjo būti atliktas „nuodugnus vertinimas“, ar šios priemonės atitinka minėtus tikslus. Be to, ginčijamam sprendimui turėtų būti taikoma teisminė kontrolė, apimanti, be reikalavimų, kuriuos Sąjungos teismas jau nustatė dėl sprendimų, priimtų pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, jo atitikties SESV 194 straipsniui patikrinimą.

415    Beje, 2019 m. rugsėjo 10 d. Bendrojo Teismo sprendime Lenkija / Komisija (T‑883/16, EU:T:2019:567, 70–73 punktai) nurodyti motyvai patvirtina ieškovės požiūrį. Kalbant konkrečiai, remiantis tuo, darytina išvada, kad solidarumo principas neapsiriboja vien ypatingomis situacijomis, pagal jį taip pat nustatyta bendra Sąjungos ir jos valstybių narių pareiga įgyvendinant savo atitinkamus įgaliojimus atsižvelgti į kitų subjektų interesus. Be to, šis principas skiriasi nuo bet kokių konkrečių reikalavimų, taikomų Komisijai priimant antrinės teisės aktais grindžiamus sprendimus. Taigi, siekdama priimti ginčijamą sprendimą Komisija turi ne tik patikrinti įsipareigojimų tinkamumą, bet ir palyginti Sąjungos ir valstybių narių, kurioms Gazprom veiksmai daro poveikį, interesus.

416    Vis dėlto ginčijamas sprendimas prieštarauja energetikos politikos tikslams ir energetinio solidarumo principui, be to, šiais klausimais jame nenurodyti motyvai, o tai dar labiau kelia susirūpinimą, nes Komisija patvirtino, kad galutiniai įsipareigojimai bus taikomi aštuonerius metus, bet nenumatė jokio mechanizmo, kuris leistų juos greitai pakoreguoti atsižvelgiant į dujų rinkų raidą. Be to, Komisijos siūlomas požiūris reiškia, kad jos beveik reglamentuojamojo pobūdžio veikla šioje byloje negali būti vertinama atsižvelgiant į kitus SESV nustatytus tikslus ir leidžia jai neutralizuoti SESV 194 straipsnyje nustatytų tikslų įgyvendinimą. Konkrečiai kalbant, ieškovė pažymi:

–        pirma, Komisija nepakankamai atsižvelgė į atitinkamų VREV priklausomybę nuo dujų importo ir problemų keliančią Gazprom įtaką dujų infrastruktūrai, kuria į regioną tiekiamos dujos arba jį aplenkiančiai, o tokia padėtis yra nesuderinama su „trečiuoju energetikos teisės aktų rinkiniu“, pagal kurį tinklo valdymo veiklą turi būti atskirta nuo dujų gavybos ar tiekimo veiklos,

–        antra, Komisija nekreipė dėmesio į įvairius jai žinomus Gazprom veiksmus ir atsisakė atsižvelgti į tam tikrų valstybių narių interesus, todėl nebuvo imtasi jokių veiksmų dėl dujų tiekimo apribojimų, užkertančių kelią jų reeksportui į Ukrainą 2014–2015 m. žiemą, taip pat dėl veiksmų, kuriais buvo siekiama užkirsti kelią dujų tiekimui priešinga kryptimi Lenkijos ir Ukrainos, taip pat Slovakijos ir Ukrainos pasieniuose,

–        trečia, Komisija pritarė paslaugų mokesčiams, kurie nebuvo susieti su Gazprom dėl pristatymo vietos pakeitimo patiriamomis faktinėmis sąnaudomis,

–        ketvirta, ginčijamas sprendimas neatitinka Sąjungos energetikos politikos tikslų, nes dėl galutinių įsipareigojimų požiūris į atitinkamų VREV ir Vakarų Europos rinkas dar labiau skiriasi.

417    Savo ruožtu Komisija mano, kad ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

418    Pagal SESV 7 straipsnį Sąjunga užtikrina savo politikos krypčių ir veiksmų suderinimą, atsižvelgdama į visus savo tikslus ir vadovaudamasi kompetencijos suteikimo principu. Šie tikslai apima SESV 194 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus, būtent tikslus užtikrinti energijos tiekimo saugumą Sąjungoje ir skatinti energijos tinklų sujungimą.

419    Konkurencijos srityje Sąjungos teismas yra nusprendęs, kad į tikslus, kurių siekiama kitomis Sutarties nuostatomis, galima atsižvelgti nustatant, ar ribojama konkurencija, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 139 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), arba vertinant SESV 101 straipsnio 3 dalyje numatytas netaikymo sąlygas (šiuo klausimu žr. 1977 m. spalio 25 d. Sprendimo Metro SB‑Großmärkte / Komisija, 26/76, EU:C:1977:167, 43 punktą; 1994 m. liepos 15 d. Sprendimo Matra Hachette / Komisija, T‑17/93, EU:T:1994:89, 139 punktą ir 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo Métropole télévision ir kt. / Komisija, T‑528/93, T‑542/93, T‑543/93 ir T‑546/93, EU:T:1996:99, 118 punktą).

420    Darytina išvada, kad, kiek tai susiję su procedūra pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, Komisija, atlikdama išankstinį vertinimą, gali atsižvelgti į tikslus, kurių siekiama kitomis Sutarties nuostatomis, ypač kai siekia padaryti preliminarią išvadą, kad konkurencijos taisyklės nepažeistos (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Groupe Canal + / Komisija, C‑132/19 P, EU:C:2020:1007, 46–54 punktus). Vis dėlto nagrinėdama įsipareigojimus Komisija tik patikrina, pirma, ar šiais įsipareigojimais atsižvelgta į problemas, apie kurias ji informavo atitinkamą įmonę, ir, antra, ar pastaroji nepasiūlė mažiau suvaržančių įsipareigojimų, kuriais taip pat tinkamai atsižvelgta į problemas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Alrosa 40 ir 41 punktus ir Sprendimo Morningstar 45 punktą), net jei procedūros rezultatas neprieštarauja specialioms sutarčių nuostatoms (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑156/98, EU:C:2000:467, 78 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Nuova Agricast, C‑390/06, EU:C:2008:224, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

421    Nagrinėjamu atveju iš 416 punkte išdėstytų aplinkybių matyti, kad faktiškai ieškovė priekaištauja Komisijai iš esmės dėl to, kad ši atsisakė tirti tam tikrą nerimą keliantį Gazprom elgesį dujų sektoriuje ir patvirtino įsipareigojimus, kurie yra nepakankami arba netinkami atsižvelgiant į PP nurodytus šios įmonės veiksmus.

422    Vis dėlto tiek, kiek ieškovė ginčija galutinius įsipareigojimus dėl to, kad jais nepakankamai ištaisomi minėti veiksmai, reikia pažymėti, kad su tokia kritika jau iš esmės nebuvo sutikta nagrinėjant pirmąjį–trečiąjį šio ieškinio pagrindus. Be to, savo iniciatyva atlikdama tyrimą byloje AT.39816 Komisija, siekdama atsižvelgti į ES energetikos politikos tikslus, neprivalėjo toliau tirti Gazprom veiksmų ar reikalauti, kad pastaroji prisiimtų labiau suvaržančių įsipareigojimų. Galimas atsižvelgimas į šiuos tikslus taikant Sąjungos konkurencijos taisykles negali pateisinti tokių pozityvių įpareigojimų nustatymo Komisijai.

423    Be to, ieškovė neįrodė, kad galutiniai įsipareigojimai prieštarauja energetikos politikos tikslams arba energetinio solidarumo principui. Iš tiesų, priešingai, nei teigiama ginčijamame sprendime, juo ir šiais įsipareigojimais padėtis atitinkamose rinkose nestabilizuojama, o Sąjungos institucijoms ar valstybėms narėms neužkertamas kelias kitais būdais spręsti jame iškeltas problemas. Kalbant konkrečiai, Sąjungos institucijos arba nacionalinės reguliavimo institucijos gali imtis veiksmų dujų sektoriuje, kad iš dalies pakeistų to sektoriaus teisės aktus arba prireikus užtikrintų, kad tų teisės aktų būtų laikomasi, galbūt taip, kaip pageidauja ieškovė.

424    Šiuo atžvilgiu galima pažymėti, kad 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą (ES) 2019/692, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/73 (OL L 117, 2019, p. 1); remiantis šios direktyvos 3 konstatuojamąja dalimi ja siekiama, be kita ko, šalinti gamtinių dujų vidaus rinkos sukūrimo kliūtis, kurios kyla dėl to, kad Sąjungos rinkos taisyklės netaikomos dujų perdavimo linijoms į trečiąsias valstybes ir iš jų.

425    Be to, nacionalinės konkurencijos institucijos gali tirti tariamai antikonkurencinius Gazprom veiksmus, įskaitant, kaip priminta 133 punkte, veiksmus, nurodytus šioje byloje Komisijos iškeltose konkurencijos problemose.

426    Galiausiai, priešingai, nei teigia ieškovė, prireikus Komisija galėtų pasinaudoti Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta galimybe atnaujinti procedūrą, jei kuri nors iš faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimas, iš esmės pasikeistų, ypač pasikeitus dujų rinkoms.

427    Likusi šio prieštaravimo dalis, susijusi su tuo, kad, ieškovės teigimu, Komisija privalėjo pagrįsti ginčijamo sprendimo atitiktį SESV 194 straipsnio 1 daliai, turi būti atmesta. Iš tiesų, atsižvelgiant į 121 punkte primintą jurisprudenciją dėl aktų motyvavimo, iš Komisijos negalima tikėtis, kad ji kaskart nurodys motyvus, dėl kurių ginčijamas sprendimas atitinka visas konkrečias sutarčių nuostatas, kurios, nors ir nėra nagrinėjamo teisės akto teisinis pagrindas, gali būti susijusios su šio akto faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, ypač jei, kaip nagrinėjamu atveju, ieškovė per administracinę procedūrą, po kurios buvo priimtas ginčijamas aktas, nepateikė jokių pastabų dėl pirminių įsipareigojimų prieštaravimo šiai nuostatai.

428    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

F.      Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo SESV 18 straipsnio 1 dalies ir vienodo požiūrio principo pažeidimu dėl to, kad Komisija diskriminavo atitinkamose VREV veiklą vykdančius Gazprom klientus, palyginti su klientais, vykdančiais veiklą Vakarų Europos valstybėse narėse

429    Ieškovė, palaikoma Lenkijos Respublikos, teigia, kad dėl ginčijamo sprendimo pažeidžiamas vienodo požiūrio principas. Dėl šio sprendimo, kuris daro netiesioginį poveikį laisvo paslaugų teikimo ir laisvo prekių ir kapitalo judėjimo įgyvendinimo lygiui, ilgalaikes dujų tiekimo sutartis su Gazprom sudarę klientai diskriminuojami dėl savo pilietybės, nes požiūris į atitinkamose VREV įsisteigusius klientus yra kitoks nei į įsisteigusius Vakarų Europoje.

430    Iš tiesų Gazprom klientų atitinkamose VREV padėtis yra panaši į Gazprom klientų Vakarų Europoje padėtį, nes, be to, kad abiejų klientų grupių tiekėja yra Gazprom, jie visi yra įsisteigę valstybėse narėse, o pagal ES teisės aktus šie du regionai nėra kaip nors atskiriami. Be to, šią išvadą patvirtina ir kainų nustatymo gairių formuluotė, kurioje daroma nuoroda į kainų lygį kontinentinėje Vakarų Europoje. Galiausiai pati Komisija PP patvirtino, kad visų šių klientų padėtys yra panašios.

431    Vis dėlto, nors nėra objektyvaus pagrindo vertinti visus šiuos klientus skirtingai, pagal galutinius įsipareigojimus minėtų klientų diferenciaciją didinama, nes atitinkamose VREV toliau taikomos mažiau konkurencingos rinkos sąlygos, palyginti su sąlygomis Vakarų Europos rinkose. Konkrečiai kalbant, Gazprom klientai atitinkamose VREV nėra apsaugoti nuo to, kad per didelės kainos bus ir vėl taikomos, o klientai Vakarų Europoje, nors jiems taip pat taikomos kainų nustatymo formulės, indeksuotos pagal naftos produktų kainas, išvengia tokios rizikos dėl dujų tiekėjų konkurencijos šiose Vakarų Europos rinkose.

432    Savo ruožtu Komisija mano, kad penktąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

433    Reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas objektyviai pateisinamas (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo AGC Glass Europe ir kt. / Komisija, C‑517/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:598, 84 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Prysmian ir Prysmian Cavi e Sistemi / Komisija, T‑475/14, EU:T:2018:448, 144 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

434    Nagrinėjamu atveju, nepaisant ieškovės ir Lenkijos Respublikos pateiktų argumentų ir net darant prielaidą, kad Gazprom klientus įvairiose valstybėse narėse galima skirstyti į dvi grupes, darytina išvada, kad atitinkamose VREV įsteigtų klientų padėtis nepanaši į Vakarų Europoje įsteigtų klientų padėtį.

435    Iš Komisijos tyrimo byloje AT.39816, konkrečiai kalbant, iš preliminarių išvadų PP, kurių ieškovė ir Lenkijos Respublika neginčija, matyti, kad padėtis Europos dujų rinkose labai skyrėsi Vakarų Europoje ir atitinkamose VREV. Konkrečiai kalbant, Vakarų Europos šalyse įsteigtoms bendrovėms dujas galėjo tiekti ne Gazprom, o kitos bendrovės, ir šių šalių dujų sistemos buvo sujungtos tarpusavyje, o atitinkamos VREV buvo labai priklausomos nuo Gazprom tiekiamų dujų, ir vamzdynai buvo suprojektuoti dujoms tiekti iš rytų į vakarus (visų pirma žr. PP 121, 136, ir 489–491 punktus).

436    Šios išvados nepaneigia PP 488 punkte pateiktas konstatavimas, kad „ES [išskyrus Kiprą ir Maltą] ir VREV dujų rinkos gali būti laikomos pakankamai panašiomis“ dėl geografinio artumo ir panašios reglamentavimo aplinkos. Žinoma, Komisija pastebėjo tam tikrą VREV ir likusios Sąjungos dalies panašumą, tačiau, pirma, padarė tai lygindama dujų kainas Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose; antra, Komisija taip pat konstatavo, kad Sąjungos nacionalinių rinkų konkurencinė padėtis labai skiriasi.

437    Be to, kiek tai susiję su galutinių įsipareigojimų 19 punkto iii papunktyje numatytomis kainų nustatymo gairėmis (kurios buvo analizuojamos visų pirma nagrinėjant trečiojo pagrindo trečią dalį), jose padaryta nuoroda į Vakarų Europoje taikomas konkurencingas kainas veikiau paneigia, o ne patvirtina išvadą, kad Gazprom klientų padėtis šiame regione buvo panaši į klientų padėtį atitinkamose VREV. Iš tiesų, jei visų Sąjungoje veiklą vykdančių vartotojų padėtis būtų panaši, nebūtų reikėję numatyti tokio įsipareigojimo, kuriuo siekiama toliau derinti atitinkamose VREV veiklą vykdantiems klientams taikomas kainas su Vakarų Europoje veiklą vykdantiems klientams taikomomis kainomis arba garantuoti tokį suderinimą.

438    Kiek tai susiję su tuo, kad, ieškovės teigimu, galutiniai įsipareigojimai padidina klientų, vykdančių veiklą atitinkamose VREV, diferenciaciją nuo klientų, vykdančių veiklą Vakarų Europoje, reikia pažymėti, kad Komisija, priimdama galutinius įsipareigojimus, turėjo siekti ne užtikrinti VREV veiklą vykdantiems klientams tokias pačias rinkos sąlygas, kokiomis veiklą vykdo klientai Vakarų Europoje, bet užtikrinti, kad šiais įsipareigojimais būtų atsižvelgta į iškeltas konkurencijos problemas.

439    Iš to matyti: kadangi per laikotarpį, nagrinėtą per procedūrą byloje AT.39816, Gazprom klientų, vykdančių veiklą Vakarų Europoje, ir klientų, vykdančių veiklą atitinkamose VREV, padėtys skyrėsi, Komisija, priešingai, nei teigia ieškovė, priimdama ginčijamą sprendimą, netaikė nepagrįstai nevienodo požiūrio į šias dvi klientų grupes.

440    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penktąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

G.      Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo piktnaudžiavimu įgaliojimais ir esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu dėl to, kad ginčijamame sprendime Komisija nepaisė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio tikslo ir savo įgaliojimų ribų vykdant administracinę procedūrą

441    Ieškovė, palaikoma Lenkijos Respublikos, teigia, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo piktnaudžiaujama įgaliojimais, o nagrinėjant skundą buvo pažeistos įvairios procedūrinės teisės, ar net esminiai procedūriniai reikalavimai. Piktnaudžiavimą įgaliojimais įrodo daugybė faktinių aplinkybių, būdingų procedūros byloje AT.39816 eigai, klaidos, padarytos nagrinėjant prieštaravimus Yamal, ir minėti pažeidimai.

442    Komisija mano, kad šeštąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

443    Prieš vertinant galimą piktnaudžiavimą įgaliojimais būtina išnagrinėti nurodytas faktines aplinkybes, tariamas klaidas ir tariamus procedūrinių teisių pažeidimus.

1.      Dėl procedūros byloje AT.39816 eigai būdingų faktinių aplinkybių

444    Ieškovė, palaikoma Lenkijos Respublikos, teigia, kad trys faktinės aplinkybės patvirtina piktnaudžiavimą įgaliojimais. Pirma, ji daro nuorodą į nuo 2013 m. iki 2017 m. pasikeitusią Komisijos nuomonę dėl galimybės pasinaudoti įsipareigojimais, kurie nagrinėjamos bylos aplinkybėmis kelia abejonių dėl „tikrojo“ Gazprom „noro“, kaip tai suprantama pagal Geriausios patirties 121 punktą, įsipareigoti vertinimo.

445    Antra, ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamą sprendimą neįprastai lydi pranešimai spaudai ir viešai padaryti pareiškimai, kuriuose buvo perdėtai sureikšminamas teigiamas šio sprendimo poveikis, taip siekiant nukreipti dėmesį nuo padarytų pažeidimų.

446    Trečia, tai, kad tam tikri procedūros etapai buvo įvykdyti tik formaliai, yra dar vienas tariamo piktnaudžiavimo įgaliojimais įrodymas. Viena vertus, atlikus rinkos tyrimą gautos pastabos buvo atmestos dėl to, kad viršijo Gazprom pirminių įsipareigojimų ribas ir buvo padaryti tik nedideli galutinių įsipareigojimų pakeitimai. Kita vertus, (pavėluotas) rašto dėl ketinimo atmesti išsiuntimas ir sutikimas su Gazprom įsipareigojimais, kuris buvo suteiktas praėjus vos devynioms darbo dienoms po to, kai buvo gautos ieškovės pastabos dėl šio rašto, įrodo, kad Komisija jau buvo sudariusi savo nuomonę ir nebesiekė konkurencijos politikos tikslų.

447    Savo ruožtu Komisija ginčija šių teiginių tikrumą.

448    Šiuo klausimu Bendrasis Teismas daro išvadą, kad pirmosios dvi ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės savaime nėra neįprastos ar ypatingos. Pirma, vykstant procedūrai Komisija turi teisę keisti savo nuomonę dėl galimybės pasiūlyti įpareigojimus, o tai pripažįsta ir pati ieškovė, todėl ši aplinkybė pati savaime nekelia abejonių dėl Gazprom tikrojo noro pasiūlyti įpareigojimus vertinimo pagrįstumo.

449    Antra, kaip matyti iš Gerosios patirties 20, 76, 91, 129 ir 147 punktų, pranešimų spaudai skelbimas vykstant konkurencijos procedūroms yra aiškiai numatytas, o už konkurenciją atsakingo Komisijos nario pareiškimai pasibaigus konkurencijos procedūrai negali būti laikomi netinkamais, ypač kai byla sukelia reikšmingų pasekmių, nes yra susijusi su aštuoniomis valstybėmis narėmis ir svarbiu energetikos sektoriumi. Be to, neteigiama, kad su ginčijamu sprendimu susijusių pranešimų ir pareiškimų turinys neatitinka to sprendimo.

450    Taip pat dėl tariamo tam tikrų procedūros byloje AT.39816 etapų, kaip „paprasčiausių formalumų“, įgyvendinimo, viena vertus, reikia pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog buvo atsižvelgta į per rinkos tyrimą gautas pastabas. Atvirkščiai, šio fakto nepaneigia tai, kad Komisija tame sprendime aiškiai nurodo, jog atmetė tam tikras pastabas dėl to, kad jos viršijo pirminių įsipareigojimų ribas.

451    Kita vertus, dėl teiginio, kad galutiniai įsipareigojimai buvo patvirtinti neatsižvelgiant į ieškovės atsakymą į raštą dėl ketinimo atmesti, turint omenyje tai, jog nuo momento, kai Komisija gavo šį atsakymą, iki šių įsipareigojimų patvirtinimo praėjo vos devynios darbo dienos, pakanka pažymėti, kad šis teiginys grindžiamas neteisingu galutinių įsipareigojimų gavimo, kuris įvyko 2018 m. kovo 15 d., prilyginimu vėlesniam jų patvirtinimui. Taigi negalima daryti išvados, kad Komisija šiuos įsipareigojimus patvirtino iš karto, ir bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad procedūra buvo jau toli pažengusi, negalima atmesti galimybės, kad Komisija per tokį laiką turėjo galimybę išnagrinėti minėtą atsakymą ir susidaryti nuomonę dėl jo ir minėtų įsipareigojimų.

2.      Dėl klaidų, padarytų nagrinėjant prieštaravimus „Yamal“

452    Ieškovės ir Lenkijos Respublikos nurodomą piktnaudžiavimą įgaliojimais taip pat įrodo įvairios klaidos, padarytos nagrinėjant prieštaravimus Yamal, visų pirma vertinant Gazprom įsipareigojimų tinkamumą. Be to, Komisija keliais aspektais bandė pateisinti šias klaidas a posteriori.

453    Pirma, turimas omenyje galutinių įsipareigojimų patvirtinimas, nepaisant to, kad jie, pažeidžiant Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, apėmė ne visas PP iškeltas problemas; taigi iš esmės Komisija leido Gazprom neprisiimti įsipareigojimų dėl prieštaravimų Yamal. Šiuo atžvilgiu Komisija akivaizdžiai neteisingai įvertino įsipareigojimų tinkamumą, nes neatsižvelgė į svarbias aplinkybes; tai matyti iš sertifikavimo sprendimo vertinimo, kuris prieštarauja to sprendimo turiniui ir Lenkijos tarnybos pirmininko nuomonei, išreikštai atliekant rinkos tyrimą.

454    Antra, ieškovė tvirtina, kad trečiųjų šalių teisės buvo pažeistos dėl savavališko konkurencijos problemų pakeitimo de facto nepakoregavus PP ir dėl pernelyg ilgos procedūros trukmės, nes galimybės imtis veiksmų konkurencijos institucijose ir nacionaliniuose teismuose buvo paralyžiuotos dėl to, kad Komisija, kaip atrodė, išnagrinėjo prieštaravimus Yamal.

455    Trečia, kadangi skundo atmetimas buvo grindžiamas išimties dėl valstybės veiksmų koncepcija, kuri tiek, kiek leidžiama taikyti šią išimtį tuo atveju, kai trečioji valstybė taiko prievartą, turėjo įtakos Sąjungos teisės veiksmingumui, Komisija tiek šioje byloje ginčijamą sprendimą, tiek sprendimą atmesti skundą byloje AT.40497 turėjo pagrįsti Reglamento Nr. 1/2003 10 straipsniu.

456    Ketvirta, Lenkijos Respublika pažymi, kad su Yamal dujotiekiu susijusių konkurencijos problemų atsisakymo motyvai yra nepakankami ar net klaidinantys, nes šis atsisakymas buvo grindžiamas išimties dėl valstybės veiksmų taikymu, o ginčijamame sprendime ši išimtis paminėta lakoniškai ir nepakankamai. Iš tikrųjų tame sprendime toks atsisakymas motyvuotas tam tikromis sertifikavimo sprendime padarytomis išvadomis.

457    Penkta, Lenkijos Respublika tvirtina, kad Komisija suklaidino valstybes nares, kai nepateikė Patariamajam komitetui klausimo dėl išimties dėl valstybės veiksmų, taip pažeisdama lojalaus bendradarbiavimo principą ir, ieškovės nuomone, Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnį. Šiuo atžvilgiu ieškovė teigia, kad šio reglamento 27 straipsnio 4 dalis pažeista, nes suinteresuotosios šalys taip pat buvo suklaidintos dėl tikrųjų priežasčių, paskatinusių Komisiją atsisakyti prieštaravimų Yamal.

458    Savo ruožtu Komisija ginčija šias klaidas. Argumentai, kuriais grindžiama penktoji klaida, yra nepriimtini, nes tiek, kiek juos pateikė Lenkijos Respublika, jie nėra susiję su šeštuoju pagrindu ir keičia ginčo dalyką, o tiek, kiek juos pakartoja ir plėtoja ieškovė, jie yra naujas pagrindas.

459    Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas mano, kad nurodydama pirmąją klaidą, kuria ji remiasi, ieškovė iš esmės pakartoja prieštaravimus, vertintus nagrinėjant pirmojo pagrindo pirmą dalį. Kadangi ta dalis buvo atmesta (žr. šio sprendimo 86–110 punktus), darytina išvada, kad ši klaida neįrodyta.

460    Dėl antrosios klaidos, kuria remiamasi, susijusios su trečiųjų šalių teisių pažeidimu dėl konkurencijos problemų pakeitimo de facto ir pernelyg ilga procedūros trukme, reikia pažymėti, kad ši klaida iš esmės atitinka prieštaravimą, grindžiamą lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, kuris buvo atmestas išnagrinėjus pirmojo pagrindo antrą dalį, todėl ši klaida turi būti atmesta kaip nepagrįsta. Be to, tiek, kiek antroji klaida grindžiama tariamai pernelyg ilga procedūros byloje AT.39816 trukme, pakanka pažymėti, kad ieškovė, pirma, neįrodė, jog šios procedūros trukmė viršijo protingą laikotarpį, ir, antra, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad ši tariamai pernelyg ilga trukmė turėjo įtakos ginčijamame sprendime padarytai išvadai (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Bolloré / Komisija, C‑414/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:301, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

461    Dėl trečiosios klaidos, kuria remiamasi, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 10 straipsnį, kai to reikalauja Bendrijos viešasis interesas, susijęs su SESV 101 ir 102 straipsnių taikymu, Komisija, veikdama savo iniciatyva, savo sprendime gali konstatuoti, kad tam tikram susitarimui, įmonių asociacijos sprendimui ar suderintiems veiksmams SESV 101 straipsnis netaikytinas arba dėl to, kad netenkinamos SESV 101 straipsnio 1 dalies sąlygos, arba dėl to, kad tenkinamos SESV 101 straipsnio 3 dalies sąlygos. Komisija tą patį gali konstatuoti ir dėl SESV 102 straipsnio. Be to, iš šio reglamento 14 konstatuojamosios dalies matyti, kad Reglamento Nr. 1/2003 10 straipsnis turi būti taikomas išimtiniais atvejais, siekiant išaiškinti teisės normas ir užtikrinti nuoseklų jų taikymą visoje Sąjungoje.

462    Iš to matyti, kad Komisija visai neprivalėjo priimti sprendimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 10 straipsnį, net ir darant prielaidą, kad jos atliktas išimties dėl valstybės veiksmų taikymas, t. y. esant situacijai, kai dalyvavo trečioji valstybė, buvo naujoviškas ar ypatingas ir dėl to nebuvo taikomas SESV 102 straipsnis. Todėl jai negali būti priekaištaujama dėl to, kad ji nepriėmė ginčijamo sprendimo, remdamasi dar ir šiuo straipsniu.

463    Dėl ketvirtosios klaidos, kuria remiamasi, susijusios su tuo, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, reikia priminti, kad nagrinėdamas pirmojo pagrindo antrą dalį Bendrasis Teismas nusprendė, jog ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje pateikti motyvai dėl su sertifikavimo sprendimu susijusio pagrindo yra pakankami ir kad, atsižvelgiant į kiekvieno iš dviejų šioje konstatuojamojoje dalyje nurodytų motyvų autonominį pobūdį, argumentai dėl nepakankamo antrojo pagrindo, susijusio su Lenkijos ir Rusijos susitarimais ir grindžiamo išimties dėl valstybės veiksmų taikymu, motyvavimo, yra nepagrįsti (žr. šio sprendimo 123 ir 124 punktus). Be to, iš šių dviejų pagrindų autonominio pobūdžio taip pat matyti, kad ieškovės argumentą, pagal kurį, priešingai, nei matyti iš šios konstatuojamosios dalies, pagrindinis prieštaravimų Yamal atsisakymo motyvas yra susijęs su šiais susitarimais ir minėta išimtimi, o ne su sertifikavimo sprendimu, reikia atmesti.

464    Galiausiai penktoji klaida yra iš esmės susijusi su dviem atskirais argumentais, grindžiamais tuo, kad aiškiai nenurodžiusi, jog remiasi išimties dėl valstybės veiksmų taikymu, Komisija suklaidino, viena vertus, valstybes nares, taip pažeisdama lojalaus bendradarbiavimo principą ir Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnį, ir, kita vertus, suinteresuotąsias šalis, taip pažeisdama šio reglamento 27 straipsnio 4 dalį.

465    Nesant reikalo nagrinėti šių dviejų argumentų priimtinumo, bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad jie turi būti atmesti kaip nepagrįsti. Iš tiesų dėl argumento, kad Komisija suklaidino valstybes nares, reikia pažymėti, kad lojalaus bendradarbiavimo principo ir Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnio pažeidimus reikia nagrinėti kartu, nes, kiek tai susiję su santykiais, kurie susiklosto vykdant Komisijos procedūras pagal SESV 101 ir 102 straipsnius, išsamios lojalaus bendradarbiavimo pareigos įgyvendinimo sąlygos buvo, be kita ko, patikslintos šio reglamento 11–16 straipsniuose, esančiuose IV skyriuje „Bendradarbiavimas“ (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑398/07, EU:T:2012:173, 47 punktą).

466    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, nors Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnyje numatytos konsultacijos su Patariamuoju komitetu yra esminis procedūrinis reikalavimas, nagrinėjamu atveju negalima kalbėti nei apie elgesį, kuris sutrukdė šiam komitetui pateikti savo nuomonę žinant visas konkretaus atvejo aplinkybes, nei apie pažeidimą, darantį poveikį ginčijamo sprendimo teisėtumui. Nors išimties dėl valstybės veiksmų sąvoka iš tikrųjų nėra aiškiai paminėta, vis dėlto iš Patariamajam komitetui nusiųsto preliminaraus sprendimo projekto, kuris buvo identiškas ginčijamam sprendimui, 138 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio formuluotės buvo galima suprasti motyvų, susijusių su Lenkijos ir Rusijos susitarimais, esmę, t. y. kad Komisija abejojo, ar dėl prieštaravimų Yamal galima priekaištauti Gazprom. Be to, prireikus vykstant konsultacijoms su minėtu komitetu valstybių narių atstovai galėjo išreikšti abejonių dėl šių prieštaravimų atsisakymo motyvų ir pateikti Komisijai klausimų, visų pirma dėl to, kaip suprasti paskutiniame sakinyje nurodytą motyvą arba dėl šio motyvo pagrįstumo stokos. Taigi dėl padarytų netikslumų ir trūkumų Patariamasis komitetas nebuvo suklaidintas dėl esminių klausimų (šiuo klausimu žr. 1991 m. liepos 10 d. Sprendimo RTE / Komisija, T‑69/89, EU:T:1991:39, 21-23 punktus; 2000 m. kovo 15 d. Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. / Komisija, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, EU:T:2000:77, 742 punktą ir 2018 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Servier ir kt. / Komisija, T‑691/14, nagrinėjamo apeliacine tvarka, EU:T:2018:922, 148 ir 149 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

467    Bet kuriuo atveju, kadangi, kaip matyti iš pirmojo pagrindo nagrinėjimo, prieštaravimų Yamal atsisakymas taip pat grindžiamas motyvu dėl sertifikavimo sprendimo, kuris pats savaime gali pateisinti atsisakymą ir yra pakankamai motyvuotas, nurodytam pažeidimui negalima pritarti, nes tariamas nepakankamas pagrindo, susijusio su Lenkijos ir Rusijos susitarimu, motyvavimas neturėjo jokios įtakos konsultavimosi rezultatams.

468    Dėl argumento, kad vykstant rinkos tyrimui Komisija suklaidino suinteresuotąsias šalis, reikia pažymėti, kad ši tariama klaida šiuo atveju nelaikytina esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, nes visų pirma toks konsultavimasis nėra aiškiai numatytas Sutartyse ir yra skirtas suinteresuotosioms trečiosioms šalims, o ne įmonei, dėl kurios pradėta konkurencijos procedūra.

469    Dėl likusios argumentų dalies reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį Komisija privalo paskelbti glaustą bylos santrauką ir pagrindinių įsipareigojimų ar siūlomų veiksmų turinį. Šiuo atveju Komisija įvykdė šią pareigą, paskelbdama Oficialiajame leidinyje šio sprendimo 10 punkte nurodytą pranešimą dėl pradedamo rinkos tyrimo. Be to, iš Komisijos interneto svetainėje paskelbtų dokumentų dėl šio rinkos tyrimo ir ypač iš ieškovės nurodyto informacinio lapelio apie Lenkiją matyti, kad Komisija pareiškė atsisakanti prieštaravimų Yamal; išvadą apie tokį atsisakymą buvo galima daryti jau remiantis tuo, kad Oficialiajame leidinyje paskelbtame pranešime šiuo klausimu nieko nenurodyta. Komisija taip pat paaiškino, kad toks atsisakymas paaiškinamas tuo, jog dėl Lenkijos ir Rusijos susitarimų poveikio konkurencijos procedūra negalėjo pakeisti situacijos.

470    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nė viena iš ieškovės ir Lenkijos Respublikos nurodytų klaidų nėra pagrįsta.

3.      Dėl įvairių procedūrinių teisių ar net esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo nagrinėjant skundą

471    Ieškovė, palaikoma Lenkijos Respublikos, tvirtina, kad nagrinėdama skundą Komisija pažeidė kai kurias jos procedūrines teises, kurias ji turėjo, kaip skundą pateikęs asmuo. Kai kurių šių teisių paisymas yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurio privalo laikytis Komisija. Šiuo atžvilgiu ieškovė ir Lenkijos Respublika iš esmės nurodo keturis pažeidimus.

472    Komisija nesutinka, kad padarė šiuos pažeidimus. Be to, jos teigimu, ieškovė gali pateikti bet kokį prieštaravimą dėl jos procedūrinių teisių paisymo ieškinyje dėl sprendimo atmesti skundą byloje T‑399/19.

a)      Dėl to, kad buvo tariamai neteisėtai pradėta atskira skundo nagrinėjimo procedūra (pirmasis pažeidimas)

473    Ieškovė priekaištauja dėl to, kad buvo neteisėtai pradėta atskira skundo nagrinėjimo procedūra (byla AT.40497), siekiant užkirsti jai, kaip skundą pateikusiam asmeniui, kelią dalyvauti byloje AT.39816 ir taip „perkelti“ jos teises į lygiagrečiai vykstančią procedūrą. Tokie veiksmai neatitinka skundo turinio, nes jame padaryta nuoroda į bylą AT.39816, atitinkamų veiksmų esmės, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad dauguma skunde pateiktų teiginių ir Komisijos iškeltų problemų klausimų iš esmės sutampa, ir Komisijos administracinės praktikos.

474    Iš pradžių 2017 m. kovo 29 d. ir 31 d. Komisijos raštai leido pagrįstai tikėtis, kad ieškovė dalyvaus byloje AT.39816, nes buvo nurodyta, kad Komisija priima nagrinėti skundą, ir buvo išsiųstas kvietimas dalyvauti rinkos tyrime; tokia procedūra skundą pateikusiam asmeniui numatyta pagal Gerosios patirties 129 punktą. Be to, nepaisant ginčijamo sprendimo 183 punkte esančio teiginio, kad „Komisija taip pat atidžiai išnagrinėjo visus <…> skunde <…> ir pastabose, pateiktose atsakant į raštą [dėl ketinimo atmesti], nurodytus argumentus“, iš tikrųjų Komisija neketino nagrinėti skundo ir atsižvelgti į jį byloje AT.39816.

475    Komisija mano, kad nurodytas pažeidimas yra nepagrįstas.

476    Šiuo klausimu Bendrasis Teismas primena, kad remiantis suformuota jurisprudencija Komisija, kuriai pagal SESV 105 straipsnio 1 dalį yra priskirtas uždavinys užtikrinti SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą, turi apibrėžti ir įgyvendinti Sąjungos konkurencijos politiką ir tam tikslui turi diskreciją nagrinėjant skundus. Siekiant, kad šis uždavinys būtų veiksmingai įvykdytas, nagrinėdama jai pateiktus skundus Komisija turi teisę nustatyti jiems skirtingus nagrinėjimo pirmumo lygius (žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Agria Polska ir kt. / Komisija, T‑480/15, EU:T:2017:339, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Lygiai taip pat reikia pripažinti Komisijos diskreciją pasirinkti, kaip ji planuoja organizuoti skundo nagrinėjimą, su sąlyga, kad bus laikomasi atitinkamų Reglamento Nr. 773/2004 nuostatų, visų pirma skundą pateikusio asmens dėl šio statuso turimų teisių.

477    Šiuo atveju šalys sutaria, kad skunde pateikiami teiginiai, kurie iš esmės atitinka konkurencijos problemas, dėl kurių Komisija atliko tyrimą byloje AT.39816 ir kurios buvo nurodytos PP. Tokiomis aplinkybėmis negalima atmesti galimybės, kad šiuos teiginius pageidautina nagrinėti per tą pačią procedūrą, neužkertant kelio galimybei atskirti kitus minėtų problemų neatitinkančius teiginius.

478    Vis dėlto šios aplinkybės nepakanka, kad būtų galima suabejoti Komisijos nurodytais teisėtais motyvais, grindžiamais procedūros ekonomija ir jos siekiu nevilkinti jau pažengusio bylos tyrimo išplečiant jos dalyką, todėl darytina išvada, kad atskiros skundo nagrinėjimo procedūros pradėjimas nagrinėjamu atveju savaime nelaikytinas pažeidimu.

479    Vadinasi, argumentą dėl tokio tariamai neteisėto pradėjimo reikia atmesti.

b)      Dėl Reglamento Nr. 773/2004 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo (antrasis ir trečiasis pažeidimai)

480    Pirma, ieškovė priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji niekada nebuvo pareiškusi savo nuomonės dėl jos teisėto intereso dalyvauti byloje AT.39816. Konkrečiai kalbant, ginčijamame sprendime ši institucija, pažeisdama Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį, siejamą su Reglamento Nr. 773/2004 5 straipsnio 1 dalimi, nepateikė nuomonės dėl ieškovės teisėto intereso įstoti į minėtą procedūrą kaip skundą pateikusiam asmeniui, nors prieš kelis mėnesius išsiųstame rašte dėl ketinimo atmesti buvo nurodyta, kad Komisija dar nepriėmė sprendimo šiuo klausimu. Dėl šio intereso nekyla jokių abejonių, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo nukentėjusi nuo Gazprom veiksmų, o jos patalpas tikrino Komisijos tarnybos.

481    Antra, ieškovė teigia, kad pažeista Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalis, pagal kurią jai, kaip skundą pateikusiam asmeniui, suteikta teisė gauti ir pateikti dėl PP pastabas; per administracinę procedūrą ji kelis kartus to prašė. Iš tiesų Komisija neleido pasinaudoti šia teise, motyvuodama tuo, kad skundas pateiktas pavėluotai, nors pagal jurisprudenciją skundą pateikęs asmuo turi tokią teisę iki konsultacijų su Patariamuoju komitetu. Vis dėlto klausimas dėl jos teisių pagal Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalį pažeidimo yra susijęs su ginčijamu sprendimu, priimtu byloje AT.39816, nes iš jos buvo atimta galimybė pateikti pastabas dėl Gazprom pasiūlytų įsipareigojimų po to, kai ji sužinojo apie tyrimo metu surinktus įrodymus, o tai nepagrįstai apribojo jos galimybę ginčyti šių įsipareigojimų tinkamumą.

482    Taigi Komisija nepagrįstai tvirtina, kad laikėsi Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalies, kai remiasi prie rašto dėl ketinimo atmesti pridėto PP perdavimu, nes toks perdavimas dėl įvairių priežasčių nėra tinkamas šios nuostatos įgyvendinimas. Iš tiesų, pirma, taip perduota nekonfidenciali versija buvo nepakankamai išsami, antra, PP perdavimas ir atsakant į jį pateiktų pastabų nagrinėjimas turėjo įvykti iki rašto dėl ketinimo atmesti išsiuntimo; trečia, šis perdavimas, įvykęs po vienuolikos mėnesių byloje AT.40497 išsiunčiant raštą dėl ketinimo atmesti, reiškia atsisakymą nagrinėti skundą byloje AT.39816., dėl jo ieškovė negalėjo pateikti papildomų pastabų vykstant rinkos tyrimui, ketvirta, pastabomis, pateiktomis atsakant į raštą dėl ketinimo atmesti, buvo siekiama paaiškinti priežastis, dėl kurių ketinama atmesti skundą, o ne PP, ir penkta, nagrinėjant ieškinį byloje T‑399/19 pateiktuose procesiniuose dokumentuose Komisija nurodė, kad PP nebuvo išankstinio vertinimo pagrindas rašte dėl ketinimo atmesti, o tai reiškia, kad argumentus dėl PP, kuriuos ieškovė pateikė atsakydama į šį raštą, Komisija laikė nereikšmingais, net ir bylos AT.40497 kontekste.

483    Komisija mano, kad nurodyti pažeidimai nepagrįsti.

484    Pagal Reglamento Nr. 773/2004 5 straipsnio 1 dalį tam, kad fiziniams ir juridiniams asmenims būtų leista pateikti skundą Reglamento (EB) Nr. 1/2003 7 straipsnio tikslais, jie turi įrodyti teisėtą interesą. Pagal to paties reglamento 6 straipsnio 1 dalį, kai Komisija paskelbia prieštaravimo pareiškimą, susijusį su klausimu, dėl kurio ji gavo skundą, ji pateikia skundą pateikusiam asmeniui nekonfidencialią prieštaravimo pareiškimo versiją ir nustato terminą, per kurį skundą pateikęs asmuo gali raštu pateikti savo nuomonę.

485    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškovė atitiko sąlygas, kuriomis suteikiamos Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės. Iš tiesų, viena vertus, Komisija pripažįsta, kad ieškovė, kuriai įtakos turėjo nurodomi Gazprom veiksmai, turėjo teisėtą interesą pateikti skundą, ir mano, kad yra netiesiogiai pateikusi savo nuomonę dėl šio intereso, nes byloje AT.40497 priimtu sprendimu skundas buvo atmestas dėl esminių priežasčių. Kita vertus, procedūra byloje AT.39816 turi būti laikoma susijusia „su klausimu, kuriuo“ Komisija gavo skundą, suprantant, kaip pažymėta šio sprendimo 477 punkte, kad šalys sutaria, jog kai kurie tame skunde išdėstyti teiginiai iš esmės atitinka PP pateiktus prieštaravimus.

486    Be to, ieškovė iš tiesų pateikė skundą vėlyvame procedūros byloje AT.39816 etape (nors dėl to, kad dėl įvairių priežasčių dalyvavo šioje procedūroje (žr. šio sprendimo 4 punktą), tame etape jai jau kelerius metus buvo žinoma apie jos egzistavimą), tačiau dėl šios aplinkybės nekyla abejonių dėl to, kad ši šalis turi Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalyje numatytas teises. Iš tikrųjų teisė gauti nekonfidencialią prieštaravimo pareiškimo versiją gali būti įgyvendinama tol, kol vyksta procedūra, t. y. kol Patariamasis komitetas konkurenciją ribojančių veiksmų ir dominuojančios padėties klausimais pateiks savo nuomonę dėl Komisijos perduoto preliminaraus sprendimo projekto, nes pagal šią nuostatą nenustatyta konkretaus termino, per kurį skundą pateikęs asmuo, turintis teisėtą interesą, gali pasinaudoti šioje nuostatoje įtvirtintomis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 7 d. Sprendimo Österreichische Postsparkasse und Bank für Arbeit und Wirtschaft / Komisija, T‑213/01 ir T‑214/01, EU:T:2006:151, 148 ir 149 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

487    Taigi, nors Komisija, kaip nurodyta šio sprendimo 477 ir 478 punktuose, galėjo, nepadarydama klaidos, pradėti atskirą skundo nagrinėjimo procedūrą, dėl tokio jos elgesio iš ieškovės neatimama galimybė pasinaudoti byloje AT.39816 Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis.

488    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad per bylose AT.39816 ir AT.40497 lygiagrečiai vykdomas procedūras Komisija ir toliau dviprasmiškai vertino ieškovės dalyvavimą, jos teisę gauti PP kopiją ir pateikti pastabas dėl šio dokumento byloje AT.39816.

489    Iš tiesų po to, kai 2017 m. kovo 9 d. buvo pateiktas skundas, Komisija 2017 m. kovo 29 d. rašte informavo ieškovę apie skundo priėmimą ir pakvietė ją dalyvauti tų pačių metų kovo 16 d. byloje AT.39816 pradėtame rinkos tyrime, o 2017 m. kovo 31 d. informavo, kad skundas įregistruotas atskiroje procedūroje, t. y. byloje AT.40497. Vėliau ieškovei kelis kartus paprašius pateikti nekonfidencialią PP versiją Komisija, atsakydama, 2017 m. balandžio 28 d. ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. raštuose nurodė, kad dar nebaigė savo vertinimo šiuo klausimu ir kad atėjus laikui ji dar kartą susisieks su ieškove, t. y. tiesiog atkreipė dėmesį į tai, jos šis prašymas kartojasi, pažymėdama, kad skundas pateiktas „pažengusiame“ bylos AT.39816 „etape“.

490    Paskui 2018 m. sausio 23 d. rašte dėl ketinimo atmesti, išsiųstame byloje AT.40497, Komisija pateikė nekonfidencialią PP versiją, tačiau kartu pabrėžė, kad „palieka atvirą klausimą, ar vėlyvas skundo pateikimas <…> turi kokios nors įtakos kvalifikuojant ieškovės teisėtus interesus arba jos teisei dalyvauti per procedūrą byloje AT.39816“. Galiausiai tik po to, kai 2018 m. gegužės 24 d. buvo priimtas ginčijamas sprendimas, Komisija 2018 m. rugsėjo 25 d. rašte atsakė į pastabas dėl to, kad nekonfidenciali PP versija yra nepakankamai išsami, kurias ieškovė pateikė atsakydama į raštą dėl ketinimo atmesti.

491    Tokiomis aplinkybėmis ieškovė galėjo abejoti, kad byloje AT.39816 į jos pastabas, pateiktas atsakant į raštą dėl ketinimo atmesti, bus atsižvelgta pagal Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalį. Visų pirma reikia pažymėti, kad Komisija iš esmės atsisakė pateikti nuomonę dėl ieškovės kaip skundą pateikusio asmens statuso byloje AT.39816, kad PP buvo aiškiai pateiktas rašte dėl bylos AT.40497, o ne dėl bylos AT.39816, ir kad PP buvo pateiktas kaip vienas iš dokumentų, kuriais Komisija grindė savo išankstinį vertinimą, jog skundą reikia atmesti remiantis Reglamento Nr. 773/2004 7 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi, o ne siekiant raštu gauti ieškovės pastabas dėl PP, kaip numatyta šio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje.

492    Vis dėlto šios aplinkybės nebuvo tokios, kad turėtų įtakos veiksmingam ieškovės teisių įgyvendinimui pagal Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalį.

493    Iš tiesų reikia pažymėti, kad nors oficialiai PP buvo pateiktas remiantis Reglamento Nr. 773/2004 7 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi, faktiškai ieškovė galėjo gauti nekonfidencialią šio PP versiją ir, atsakydama į raštą dėl ketinimo atmesti, galėjo pateikti rašytines pastabas dėl, be kita ko, šios versijos turinio dar iki ginčijamo sprendimo šioje byloje priėmimo. Be to, reikia pažymėti, kad nors ieškovė ginčija, kad šiame atsakyme pateiktos pastabos gali būti laikomos pagal Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalį raštu pateiktomis pastabomis, vis dėlto minėto atsakymo 3 punkte ji nurodė, kad jose buvo dar kartą nuodugniai įvertintos pastabos, pateiktos vykstant rinkos tyrimui ir skunde, kad Komisija galėtų užbaigti dėl Gazprom pradėtą tyrimą konkurencijos srityje, priimdama sprendimą, kuris pagerintų konkurencinę situaciją atitinkamų VREV rinkose.

494    Be to, kaip matyti iš nuorodų į ginčijamą sprendimą, taip pat jo 17 ir 183 punktų, Komisija galėjo susipažinti su šiomis pastabomis per procedūrą byloje AT.39816 ir atsižvelgė į jas šioje byloje.

495    Pastarosios išvados nepaneigia ieškovės argumentai, kad iš tikrųjų Komisija neatsižvelgė į pastabas, pateiktas atsakant į raštą dėl ketinimo atmesti, nes patvirtino Gazprom įsipareigojimus praėjus vos devynioms darbo dienoms po to, kai gavo šį atsakymą, o bylas nagrinėjančio pareigūno galutinėje ataskaitoje byloje AT.39816 nebuvo jokios nuorodos į skundą. Viena vertus, kaip minėta šio sprendimo 451 punkte, argumentas dėl devynių darbo dienų termino klaidingai grindžiamas galutinių įsipareigojimų gavimo datos prilyginimu vėlesnei jų patvirtinimo Komisijoje datai. Kita vertus, tai, kad minėtoje ataskaitoje skundas nebuvo paminėtas, negali būti pakankamas pagrindas daryti prielaidą, kad Komisija kruopščiai neišnagrinėjo minėto atsakymo, juo labiau kad ataskaitoje pagrįstai akcentuojamas Gazprom procedūrinių teisių laikymasis.

496    Ieškovės teiginys, kad nekonfidencialią PP versiją ji turėjo gauti prieš pasibaigiant pastabų, kurios skyrėsi nuo jos atsakymo į raštą dėl ketinimo atmesti, teikiamų per rinkos tyrimą, pateikimo terminui, turi būti atmestas. Iš Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalies ar Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalies nematyti, kad ieškovė turėjo teisę laiku gauti nekonfidencialios PP versijos kopiją, kad galėtų į ją atsižvelgti pateikdama pastabas, kurias ji galėjo pateikti per šį tyrimą. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad ieškovė pateikė skundą likus vos kelioms dienoms iki minėto tyrimo pradžios, ir į terminą, reikalingą nekonfidencialiai PP versijai parengti.

497    Galiausiai dėl to, kad ieškovė ginčijo nekonfidencialios PP versijos išsamumą, reikia priminti, kaip nurodyta šio sprendimo 50 punkte, kad Bendrasis Teismas su konfidencialia PP versija ieškovės atstovus supažindino po to, kai jie pasirašė įsipareigojimus dėl konfidencialumo. Vėliau šie atstovai pateikė savo pastabas dėl konfidencialios PP versijos, jose nurodė tam tikrus svarbius šios versijos punktus ir paaiškino, kaip, jų nuomone, šie punktai galėjo būti panaudoti siekiant sustiprinti, išplėsti ar patvirtinti tiek per administracinę procedūrą, tiek nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme pateiktus ieškovės teiginius.

498    Vis dėlto iš pastabų dėl konfidencialios PP versijos matyti, kad, nors ieškovė galėjo būti geriau informuota apie konkrečius veiksmus, dėl kurių priekaištaujama Gazprom, ji turėjo esminės reikšmės turinčios informacijos ir jau žinojo nagrinėjamų antikonkurencinių veiksmų turinį. Vadinasi, ir šiuo klausimu reikia manyti, kad jokio poveikio ieškovės teisių veiksmingam įgyvendinimui pagal Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalį nebuvo daroma.

499    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, argumentą dėl Reglamento Nr. 773/2004 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo reikia atmesti.

c)      Dėl kitų procedūrinių teisių, susijusių su ieškovės statusu, pažeidimo (ketvirtasis pažeidimas)

500    Ieškovė tvirtina, kad Reglamento Nr. 773/2004 7 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis pažeistos dėl to, kad rašte dėl ketinimo atmesti buvo pateikta nepakankamai informacijos apie išimties dėl valstybės veiksmų taikymą nagrinėjamu atveju ir apie dokumentus, kuriais rėmėsi Komisija, siekdama atmesti skundą. Be to, ieškovė niekada nebuvo gavusi Gazprom atsakymo į PP kopijos, nors, priešingai, nei per procedūrą teigė Komisija, šis atsakymas turėjo įtakos sprendimui atmesti skundą. Šių nuostatų, susijusių su abiem procedūromis (AT.39816 ir AT.40497), nesilaikymas yra esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio turėtų būti panaikintas kiekvienoje iš jų priimtas sprendimas, nes vienoje byloje padarytos klaidos ištaisymas neturi jokios įtakos kitoje byloje padarytai klaidai.

501    Komisija mano, kad nurodytas pažeidimas yra nepagrįstas.

502    Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 773/2004 7 ir 8 straipsniuose nustatytos skundo atmetimą reglamentuojančios taisyklės. Vis dėlto skundas buvo atmestas sprendimu, priimtu pasibaigus procedūrai byloje AT.40497, o ne procedūrai byloje AT.39816. Todėl minėtose nuostatose įtvirtintų teisių laikymosi klausimas yra glaudžiai susijęs su byla AT.40497, o galimas šių teisių pažeidimas negali paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumo.

503    Vadinasi, šiame ieškinyje pateikti argumentai dėl Reglamento Nr. 773/2004 7 ir 8 straipsnių pažeidimo yra nepagrįsti ir turi būti atmesti.

4.      Dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais

504    Ieškovės teigimu, jos nurodyti faktai, nagrinėjant prieštaravimus Yamal padarytos klaidos ir jos, kaip skundą pateikusio asmens, procedūrinių teisių pažeidimas įrodo, kad buvo piktnaudžiaujama įgaliojimais, nes Komisija priėmė ginčijamą sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį ne tame straipsnyje numatytu tikslu.

505    Komisija teigia, kad ieškovės ir Lenkijos Respublikos pateikti įrodymai neįrodo piktnaudžiavimo įgaliojimais ir faktiškai yra iš esmės nesusiję su ieškinio, grindžiamo tokiu piktnaudžiavimu, dalyku.

506    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisės aktas tik tada laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei, remiantis objektyviais, reikšmingais ir suderinamais požymiais, paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų, nei nurodyta, tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros (2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Dalmine / Komisija, C‑407/04 P, EU:C:2007:53, 99 punktas ir 2020 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Groupe Canal + / Komisija, C‑132/19 P, EU:C:2020:1007, 31 punktas).

507    Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovė aiškiai neišdėstė jos nurodyto piktnaudžiavimo tikslo. Be to, ieškovė ir Lenkijos Respublika, remdamosi ankstesniuose punktuose išnagrinėtomis faktinėmis aplinkybėmis, klaidomis ir procedūrinių teisių pažeidimais ir teigdamos, kad šios aplinkybės rodo „nenorą įgyvendinti Sąjungos interesus“, sujungė pavienius elementus, nenurodydamos, kokio tikro ir tariamai nuslėpto tikslo siekė Komisija arba kokios procedūros ji tariamai vengė.

508    Vis dėlto tiek, kiek ieškovė mano, kad, užuot užbaigusi bylą AT.39816 ir pripažinusi galutinius įsipareigojimus privalomais, Komisija turėjo tęsti savo tyrimą ir priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, reikia pažymėti, kad ji nepateikė jokių argumentų šiuo klausimu, be to, Komisija turi plačią diskreciją vertinti, ar pasiūlymą dėl įsipareigojimo pripažinti privalomu, ar jį atmesti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Alrosa 94 punktą), nes minėto reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog sprendimai dėl įsipareigojimų netinka tais atvejais, kai Komisija ketina skirti baudą.

509    Iš pateiktų samprotavimų dėl šeštojo pagrindo bet kuriuo atveju matyti, pirma, kad nė viena iš faktinių aplinkybių, susijusių su procedūros byloje AT.39816 eiga, nėra tokio neįprasto ar ypatingo pobūdžio, kad ją būtų galima laikyti galimu piktnaudžiavimo įgaliojimais požymiu (žr. šio sprendimo 444–451 punktus), antra, kad tariamos klaidos nagrinėjant prieštaravimus Yamal nepasitvirtino (žr. šio spendimo 444 ir 452–470 punktus), ir, trečia, kad procedūros byloje AT.40497 pradėjimas pats savaime nėra neteisėtas, o tariami procedūrinių teisių pažeidimai, padaryti per šią procedūrą, yra arba nepagrįsti arba nesusiję su ginčijamu sprendimu (žr. šio sprendimo 473–503 punktus).

510    Taigi iš ankstesniame punkte padarytų išvadų matyti, kad net jei tariamo piktnaudžiavimo įgaliojimais tikslas gali būti nustatytas, ieškovės ir Lenkijos Respublikos pateiktų įrodymų, net ir kartu paėmus, nepakanka tokio piktnaudžiavimo įgaliojimais faktui įrodyti. Be to, kaip jau buvo iš esmės nuspręsta šio sprendimo 58–64 punktuose, šių elementų taip pat nepakanka, kad būtų galima pateisinti tariamų svarbių „aplinkybių“, išplaukiančių iš visos bylų AT.39816 ir AT.40497 medžiagos, nagrinėjimą, todėl, Bendrojo Teismo nuomone, net nereikia imtis ieškovės prašomų proceso organizavimo priemonių.

511    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, šeštąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą. Todėl ieškinys turi būti atmestas iš esmės, nepriimant sprendimo dėl jo priimtinumo, atsižvelgiant visų pirma, kaip minėta šio sprendimo 53 punkte, į Komisijos per posėdį pateiktą nepriimtinumo pagrindą (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 51 ir 52 punktus).

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

512    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo, Komisijos ir Gazprom patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.

513    Be to, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 ir 3 dalis į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas, kaip ir bet kuri kita į bylą įstojusi šalis, kuri nėra valstybė narė ar Sąjungos institucija, jei taip nusprendžia Bendrasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublika, Lenkijos Respublika ir Overgas padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo S.A. padengia savo, Europos Komisijos, Gazprom PJSC ir Gazprom export LLC patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Lietuvos Respublika, Lenkijos Respublika ir Overgas Inc. padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Van der Woude Svenningsen Barents

Mac Eochaidh       Pynnä

Paskelbta 2022 m. vasario 2 d. viešajame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

*      Proceso kalba: lenkų.

1      Konfidencialūs duomenys neskelbiami.