EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. birželio 25 d.

Byla F‑67/13

Philippe Rihn

prieš

Europos policijos biurą (Europolas)

„Viešoji tarnyba – Europolo personalas – Europolo konvencija – Europolo personalo nuostatai – Sprendimas 2009/371/TVR – KTĮS taikymas Europolo pareigūnams – Terminuotos laikinojo tarnautojo sutarties nepratęsimas – Atsisakymas pasirašyti neterminuotą laikinojo tarnautojo sutartį“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo P. Rihn prašo panaikinti 2012 m. rugsėjo 26 d. ir gruodžio 7 d. Europos policijos biuro (Europolo) sprendimus, kuriais šis informavo ieškovą apie tai, kad nepratęs jo kaip laikinojo tarnautojo terminuotos sutarties, kuri baigia galioti 2013 m. kovo 31 d.

Sprendimas:      Atmesti ieškinį. P. Rihn padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Europos policijos biuro patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos – Aiškios valdžios institucijų garantijos

2.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties pratęsimas – Administracijos diskrecija – Administracijos rūpestingumo pareiga – Atsižvelgimas į atitinkamo tarnautojo interesus – Teisminė kontrolė – Ribos

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 88 straipsnis)

1.      Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga užtikrinama kiekvienam asmeniui, kurio padėtis tokia, kai matyti, jog administracija tikslios, besąlyginės ir nuoseklios informacijos iš leistinų ir patikimų šaltinių forma suteikė jam konkrečių garantijų ir pagrįstų vilčių.

(žr. 41 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: Sprendimo Mendes / Komisija, F‑125/11, EU:F:2013:35, 62 punktas.

1.      Administracija turi didelę diskreciją pratęsti sutartis ir teismo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar atsižvelgiant į būdus ir priemones, kurie galėjo lemti administracijos vertinimą, ji netinkamai neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo savo diskrecija akivaizdžiai klaidingai.

Be to, rūpestingumo pareiga visų pirma reikalauja, kad priimdama sprendimą dėl pareigūno ar tarnautojo padėties, net ir tuo atveju, kai turi didelę diskreciją, kompetentinga institucija atsižvelgtų į visas aplinkybes, kurios gali lemti jos sprendimą; tai darydama ji turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno ar tarnautojo interesus. Būtent dėl institucijų diskrecijos vertinti tarnybos interesus apimties Sąjungos teismo kontrolė turi būti apribota klausimu, ar kompetentinga institucija netinkamai neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo diskrecija klaidingai.

(žr. 52 ir 53 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: Sprendimo BUPA ir kt. / Komisija, T‑289/03, EU:T:2008:29, 221 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: Sprendimo Gheysens / Taryba, F‑8/10, EU:F:2010:151, 75 punktas.