TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
2001 m. spalio 9 d.(*)
„Panaikinimas – Direktyva 98/44/EB – Teisinė biotechnologinių išradimų apsauga – Teisinis pagrindas – EB sutarties 100 a straipsnis (po pakeitimo – EB 95 straipsnis), EB sutarties 235 straipsnis (dabar – EB 308 straipsnis) arba EB sutarties 130 ir 130f straipsniai (dabar – EB 157 ir 163 straipsniai) – Subsidiarumas – Teisinis saugumas – Valstybių narių įsipareigojimai pagal tarptautinę teisę – Pagrindinės teisės – Žmogaus orumas – Komisijos teisės aktų projektams taikomas kolegialumo principas“
Byloje C‑377/98
Nyderlandų Karalystė, atstovaujama M. A. Fierstra ir I. van der Steen,
ieškovė,
palaikoma
Italijos Respublikos, atstovaujamos U. Leanza, padedamo avvocato dello Stato P. G. Ferri, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ir
Norvegijos Karalystės, atstovaujamos H. W. Longva,
įstojusių į bylą šalių,
prieš
Europos Parlamentą, atstovaujamą J. Schoo ir E. Vandenbosch, nurodžiusį adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ir
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą R. Gosalbo Bono, G. Houttuin ir A. Lo Monaco, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovus,
palaikomus
Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos K. Banks ir P. van Nuffel, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusios į bylą šalies,
dėl 1998 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/44/EB dėl teisinės biotechnologinių išradimų apsaugos (OL L 213, p. 13) panaikinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai P. Jann, F. Macken, N. Colneric ir S. von Bahr, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola, J.‑P. Puissochet (pranešėjas), L. Sevón, M. Wathelet, V. Skouris ir J. N. Cunha Rodrigues,
generalinis advokatas F. G. Jacobs,
posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs 2001 m. vasario 13 d. posėdyje Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos J. van Bakel, Italijos Respublikos, atstovaujamos avvocato dello Stato D. Del Gaizo, Norvegijos Karalystės, atstovaujamos H. Seland, Europos Parlamento, atstovaujamo J. Schoo ir E. Vandenbosch, Tarybos, atstovaujamos G. Houttuin ir A. Lo Monako, bei Komisijos, atstovaujamos K. Banks ir P. van Nuffel, pareikštas žodines pastabas,
susipažinęs su 2001 m. birželio 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 1998 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje pateiktu ieškiniu Nyderlandų Karalystė, remdamasi EB sutarties 173 straipsniu (po pakeitimo – EB 230 straipsnis), prašė panaikinti 1998 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/44/EB dėl teisinės biotechnologinių išradimų apsaugos (OL 213, p. 13, toliau – direktyva).
2 EB sutarties 100a straipsnio (po pakeitimo – EB 95 straipsnis) pagrindu priimtos direktyvos tikslas buvo įpareigoti valstybes nares nepažeidžiant jų tarptautinių įsipareigojimų jų nacionaline patentų teise saugoti biotechnologinius išradimus.
3 Šiuo tikslu direktyvoje, be kita ko, nustatyta, kokie su augalais, gyvūnais ir žmogaus kūnu susiję išradimai yra ar nėra patentabilūs.
4 Ieškovė pirmiausia teigia, kad ji veikia aiškiai išreikštu Nyderlandų Parlamento prašymu, atsižvelgiant į jame pareikštą prieštaravimą dėl su gyvūnais ir augalais susijusio manipuliavimo genais ir dėl tokį manipuliavimą galinčiais skatinti biotechnologiniais metodais pagamintų produktų patentavimo.
5 1999 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Europos Bendrijų Komisijai buvo leista įstoti į bylą Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reikalavimams palaikyti. 1999 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis Italijos Respublikai ir Norvegijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą Nyderlandų Karalystės reikalavimams palaikyti.
Dėl Norvegijos Karalystės įstojimo į bylą priimtinumo
6 Parlamento ir Tarybos teigimu, 1999 m. kovo 19 d. Norvegijos Karalystės pateiktu pareiškimu tiesiog norima atkreipti Teisingumo Teismo dėmesį į tam tikras problemas, kurios, įgyvendinant direktyvą, gali kilti Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) atžvilgiu, nepalaikant ieškinyje pareikštų reikalavimų bei nesiekiant direktyvos panaikinimo. Dėl šios priežasties jis nelaikytinas prašymu įstoti į bylą Nyderlandų Karalystės reikalavimams palaikyti ir yra nepriimtinas.
7 Šiuo klausimu Teisingumo Teismo statuto 37 straipsnyje nurodyta, kad prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti.
8 Kaip matyti iš Norvegijos vyriausybės pareiškimo baigiamosios dalies, juo siekiama pažymėti, kad „keli Nyderlandų vyriausybės ieškinyje dėl Direktyvos 98/44 panaikinimo iškelti klausimai gali turėti reikšmės nustatant, ar direktyva patenka į EEE susitarimo taikymo sritį, taip pat įgyvendinant direktyvą EEE susitarimo atžvilgiu“, bei paprašyti Teisingumo Teismo „tinkamai atsižvelgti į (šiuo klausimu Norvegijos vyriausybės) pateiktus argumentus“.
9 Nors taip apibūdintas tikslas, skaitant jį pažodžiui, atrodo esąs skirtingas nuo to, kurio galima teisėtai siekti įstojimo į bylą paaiškinimu, akivaizdu, kad Norvegijos vyriausybė neketino reikšti naujų reikalavimų, be tų, kuriuos jau išdėstė ieškovė, ar prašyti Teisingumo Teismo išnagrinėti skirtingus klausimus, bet siekė padėti Nyderlandų vyriausybei laimėti bylą, papildomai nušviečiant ginčo aplinkybes.
10 Šią išvadą patvirtina faktas, kad visi Norvegijos vyriausybės pareiškime esantys argumentai atkartoja, o kai kuriais klausimais taip pat detalizuoja Nyderlandų Karalystės ieškinyje išdėstytą poziciją.
11 Dėl šios priežasties Norvegijos Karalystės pareiškimas, vertinant jį bendrai ir atsižvelgus į jo kontekstą, laikytinas priimtinu prašymu įstoti į bylą ieškovės reikalavimams palaikyti.
Dėl ieškinio pagrindų
12 Ieškovė nurodo šešis ieškinio pagrindus: neteisingas Sutarties 100a straipsnio pasirinkimas teisiniu direktyvos pagrindu, subsidiarumo principo pažeidimas, teisinio saugumo principo pažeidimas, įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę pažeidimas, pagrindinės teisės į žmogaus orumo gerbimą pažeidimas bei esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas priimant Komisijos pasiūlymą.
Dėl pirmojo pagrindo
13 Ieškovės teigimu, direktyvos negalima priskirti prie priemonių valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, skirtoms vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, derinti ir ji klaidingai buvo priimta remiantis Sutarties 100a straipsniu.
14 Pirmiausia valstybių narių įstatymų ir praktikos skirtumų bei jų didėjimo rizikos, į kuriuos atkreipiamas dėmesys direktyvos penktoje ir šeštoje konstatuojamosiose dalyse, nurodant, kad jie galėtų tapti kliūtimis prekybai, nėra arba jie yra antraeilės reikšmės, kuria negalima pateisinti suderinimo.
15 Šiuo klausimu pažymėtina, kad naudoti 100a straipsnį kaip teisinį pagrindą galima, turint tikslą užkirsti kelią kliūtims prekybai atsirasti ateityje dėl nevienodos nacionalinės teisės raidos, su sąlyga, kad tokių kliūčių atsiradimas yra tikėtinas ir atitinkamos priemonės tikslas yra jų prevencija (1995 m. liepos 13 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑350/92, Rink. p. I‑1985, 35 punktas ir 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑376/98, Rink. p. I‑8419, 86 punktas).
16 Parlamento ir Tarybos pateiktų pavyzdžių pakanka nustatyti, kad net jeigu iki direktyvos priėmimo galioję atitinkami nacionalinės teisės aktai dažniausiai pagrįsti 1973 m. spalio 5 d. Miunchene pasirašyta Europos patentų išdavimo konvencija (toliau – EPK), šių aktų galimas skirtingas aiškinimas, susijęs su biotechnologinių išradimų patentabilumu, gali sukelti žalingus vidaus rinkos deramam veikimui praktikos ir jurisprudencijos skirtumus.
17 Be skirtingos raidos pavojaus, direktyvos priėmimo metu tarp tam tikrų nacionalinės teisės aktų jau buvo akivaizdžių skirtumų ir svarbių pasekmių dėl keleto ypatingų klausimų, kaip antai augalų veislių ir žmogaus kūno patentabilumas.
18 Įpareigodama valstybes nares jų nacionaline patentų teise saugoti biotechnologinius išradimus, direktyva iš esmės turi tikslą užkirsti kelią vidaus rinkos vieningumo pažeidimams, kurie gali kilti dėl valstybių narių vienašališkų sprendimų suteikti tokią apsaugą ar jos nesuteikti.
19 Tačiau antras ieškovės argumentas yra tas, kad jeigu atitinkamų tarptautinės teisės nuostatų taikymas valstybėse narėse galėjo sukelti tam tikrų teisinių neaiškumų, juos reikėjo šalinti ne Bendrijos suderinimo priemonės pagalba, bet persvarstant tarptautinės teisės aktus, pavyzdžiui, EPK, siekiant patikslinti jų normas.
20 Šis argumentas yra nepagrįstas. Iš tikrųjų suderinimo priemonės tikslas yra mažinti dėl skirtingų situacijų valstybėse narėse atsiradusias vidaus rinkos veikimo kliūtis, neatsižvelgiant į jų kilmę. Jeigu skirtumų atsiranda dėl tarptautinės teisės dokumentų, kurių šalys yra valstybės narės, nuostatų skirtingo ar galimo skirtingo aiškinimo, niekas iš esmės netrukdo priimti direktyvos, kaip priemonės užtikrinti vienodą šių nuostatų aiškinimą valstybėse narėse.
21 Be to, nagrinėjamoje byloje neatrodo, kad toks požiūris prieštarauja valstybių narių įsipareigojimų pagal EPK laikymuisi arba yra netinkamas biotechnologinių išradimų patentabilumo sąlygų suvienodinimo tikslui pasiekti.
22 Todėl niekas nedraudė Bendrijos teisės aktų leidėjui imtis suderinimo priemonių direktyvos pagalba, atsisakant kito, labiau netiesioginio ir rizikingo metodo – bandymo pakeisti EPK tekstą.
23 Trečia, anot ieškovės, direktyva peržengia priemonių valstybių narių įstatymų nuostatoms derinti ribas, nes ji faktiškai sukuria naują nuosavybės teisės rūšį, kuri keliais aspektais skiriasi nuo galiojančioje patentų teisėje numatytų teisių. Konkrečiai kalbant, ji ne tik apima gaminius, kurie iki tol nebuvo pripažįstami patentabiliais kai kuriose valstybėse narėse, pavyzdžiui, Nyderlandų Karalystėje, bet ir skiriasi nuo galiojančios patentų teisės tuo, kad savo 8 ir 9 straipsniais ji suteikia apsaugą ne tik konkrečiai biologinei medžiagai, bet ir iš jos veisimo ar dauginimo būdu gautai bet kuriai biologinei medžiagai, bei tuo, kad pagal jos 11 straipsnį patento savininko teisė yra ribojama ūkininkų atžvilgiu.
24 Kaip Teisingumo Teismas jau pažymėjo savo 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (Rink. p. I‑5267) 59 punkte, intelektinės nuosavybės srityje Bendrija yra kompetentinga suderinti nacionalinius įstatymus remdamasi EB sutarties 100 straipsniu (dabar – EB 94 straipsnis) ir Sutarties 100a straipsniu bei gali remtis EB sutarties 235 straipsniu (dabar – EB 308 straipsnis) kaip pagrindu naujoms teisėms, papildančioms nacionalines teises, kurti, kaip ji padarė priimdama 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, p. 1).
25 Patentai, kurių išdavimą numato direktyva, yra nacionaliniai patentai, išduodami pagal valstybėse narėse taikomas procedūras ir įgyjantys apsauginę galią nacionalinės teisės pagrindu. Kadangi direktyva nesiekia sukurti ir faktiškai nesukuria Bendrijos patento, ji nenustato naujos teisės, kuriai kaip teisinis pagrindas būtų būtinas Sutarties 235 straipsnis. Šiai išvadai neturi įtakos nei faktas, kad numatomi išradimai iki tol nebuvo patentabilūs kai kuriose valstybėse narėse, o tai konkrečiai pateisino suderinimą, nei aplinkybė, kad direktyva nustato tam tikrus patikslinimus ir nukrypimus nuo patentų teisės jos suteikiamos apsaugos apimties atžvilgiu.
26 Galiausiai ketvirta, Italijos vyriausybė ieškovę palaikančiame pareiškime nurodo, kad direktyva turėjo būti priimta EB sutarties 130 ir 130f straipsnių (dabar – EB 157 ir 163 straipsniai), bet ne Sutarties 100a straipsnio pagrindu, nes jos pagrindinis tikslas, kaip rodo jos pirmos trys konstatuojamosios dalys, yra parama Bendrijos pramoninei plėtrai ir mokslo tyrimams genetinės inžinerijos srityje.
27 Dokumento teisinis pagrindas turi būti nustatomas remiantis jo pagrindiniu tikslu (žr. 1993 m. kovo 17 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑155/91, Rink. p. I‑939, 19–21 punktus). Nors šiuo atžvilgiu yra aišku, kad direktyva siekia skatinti genetinės inžinerijos tyrimus ir plėtrą Europos bendrijoje, ji siekia šio tikslo būtent šalindama bendrojoje rinkoje esančias teisines kliūtis, atsiradusias dėl valstybių narių nacionalinės teisės aktų ir teismų praktikos skirtumų ir galinčias apsunkinti ir sužlugdyti šios srities tyrimus ir plėtrą.
28 Taigi valstybių narių įstatymų derinimas nėra šalutinis ar pagalbinis, bet esminis direktyvos tikslas. Faktas, kad ji taip pat siekia tikslo, patenkančio į Sutarties 130 ir 130f straipsnių taikymo sritį, šioje situacijoje Sutarties 100a straipsnio naudojimo kaip direktyvos teisinio pagrindo nedaro netinkamo (žr. pagal analogiją 1990 m. kovo 29 d. Sprendimo Graikija prieš Tarybą, Rink. p. I‑1527, 18–20 punktus).
29 Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad direktyva teisėtai buvo priimta remiantis Sutarties 100a straipsniu, todėl pirmasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl antrojo pagrindo
30 Ieškovė teigia, kad direktyva pažeidžia EB sutarties 3b straipsnyje (dabar – EB 5 straipsnis) įtvirtintą subsidiarumo principą arba joje nepateikta pakankamai motyvų, įrodančių, jog į šį reikalavimą buvo atsižvelgta.
31 .Primintina, kad pagal Sutarties 3b straipsnio antrąją pastraipą Bendrija imasi, veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau.
32 Direktyva siekiamas tikslas, t. y. sklandaus vidaus rinkos veikimo užtikrinimas ir skirtumų tarp įvairių valstybių narių įstatymų ir praktikos biotechnologinių išradimų apsaugos srityje prevencija ar šalinimas, negalėjo būti pasiektas vien valstybių narių veiksmais. Kadangi šios apsaugos mastas tiesiogiai veikia prekybą ir atitinkamai prekybą Bendrijoje, akivaizdu, kad aptariamą tikslą dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio Bendrija galėjo pasiekti geriau.
33 Subsidiarumo principo laikymosi įrodymas netiesiogiai, bet neišvengiamai išplaukia iš direktyvos penktos, šeštos ir septintos konstatuojamųjų dalių, kur pažymėta, kad Bendrijai nesiimant veiksmų įvairių valstybių narių įstatymų ir praktikos raida trukdytų vidaus rinkai deramai funkcionuoti. Taigi atrodo, kad direktyva yra pakankamai motyvuota šiuo klausimu.
34 Dėl šios priežasties antrasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl trečiojo pagrindo
35 Anot ieškovės, direktyva nepadeda šalinti jos preambulėje nurodytų teisinių neaiškumų, bet tik juos didina taip pažeisdama teisinio saugumo principą. Pirma, ji suteikia nacionalinėms valdžios institucijoms laisvę taikyti bendrai ir dviprasmiškai apibrėžtas sąvokas, kaip antai jos 6 straipsnyje nurodytos viešoji tvarka ir moralė. Antra, direktyvoje yra neaiškių nuostatų, kurių tarpusavio sąveika yra dviprasmiška, ypač direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 8 ir 9 straipsniuose bei trisdešimt pirmoje ir trisdešimt antroje konstatuojamosiose dalyse paminėtas augalų veislių patentabilumas.
36 Reikia atskirai išnagrinėti kiekvieną iš dviejų pagrindų, kuriais ieškovė remiasi savo argumentuose dėl teisinio saugumo principo pažeidimo.
37 Pirma, direktyvos 6 straipsnis, kuriame nepatentabiliais laikomi tokie išradimai, kurių komercinis panaudojimas prieštarautų viešajai tvarkai ar moralei, akivaizdžiai palieka valstybių narių administracinėms institucijoms ir teismams plačią veiksmų laisvę taikant šią išimtį.
38 Tačiau ši veiksmų laisvė yra būtina, kad būtų galima atsižvelgti į su tam tikrų patentų naudojimu susijusius ypatingus sunkumus kiekvienos valstybės narės socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kurią nacionalinės įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės institucijos pažįsta daug geriau už Bendrijos institucijas. Be to, tokia išlyga, leidžianti atsisakyti išduoti patentus nustačius pavojų viešajai tvarkai ar moralei, yra gerai žinoma patentų teisėje ir įtvirtinta atitinkamuose tarptautinės teisės aktuose, pavyzdžiui, EPK.
39 Be to, valstybėms narėms palikta veiksmų laisvė nėra absoliuti, nes direktyvoje nustatytos ginčytinų sąvokų taikymo ribos, tiek nurodant, jog komercinis panaudojimas neprieštarauja viešajai tvarkai ar moralei vien todėl, kad jis uždraustas įstatymais ar kitais teisės aktais, tiek pateikiant keturis nepatentabilių būdų ir panaudojimų pavyzdžius. Taigi Bendrijos teisės aktų leidėjas nubrėžia ginčytinų sąvokų taikymo gaires, kurių nėra bendroje patentų teisėje.
40 Galiausiai direktyvos negalima laikyti prieštaraujančia teisinio saugumo principui, kai savo įgyvendinimo sąlygų atžvilgiu ji remiasi valstybių narių teisėje žinomomis sąvokomis, patikslindama, kaip nagrinėjamu atveju, jų apimtį ir ribas bei šiuo tikslu atsižvelgdama į atitinkamos srities ypatumus.
41 Dėl šios priežasties direktyvos 6 straipsnis nelaikytinas didinančiu teisinį nesaugumą, kurį siekiama panaikinti šia direktyva.
42 Antra, kalbant apie augalų veislių patentabilumą, ieškinyje nurodytų nuostatų analizė nepatvirtino jų nenuoseklumo.
43 Kaip Parlamentas ir Taryba paaiškino savo atsiliepime, direktyvos 4 straipsnyje nustatyta, kad patentas negali būti išduotas augalų veislei, tačiau gali būti išduotas išradimui, jeigu jo techninis pagrindimas neapsiriboja konkrečia augalo veisle.
44 Šis skirtumas yra paaiškinamas direktyvos dvidešimt devintoje – trisdešimt antroje konstatuojamosiose dalyse, iš kurių išplaukia, kad pačioms augalo veislėms yra taikomi naujas augalų veisles saugantys įstatymai, tačiau naujų veislių apsauga taikoma tik veislėms, apibrėžiamoms visu jų genomu. Dėl aukštesnio už veislę taksonominio lygio augalų grupių, sudarytų pagal tam tikrą geną, o ne pagal visą genomą, nėra prieštaravimo tarp naujas veisles ir patentus reglamentuojančių įstatymų pavojaus. Taigi išradimai, apimantys tik vieną geną ir susiję su platesne negu atskiroji augalų veislė grupe, gali būti patentuojami.
45 Iš to darytina išvada, kad geninė tam tikros augalo veislės modifikacija nėra patentabili, bet platesnio masto, pavyzdžiui, rūšies modifikacija – tokia yra.
46 Direktyvos 8 ir 9 straipsniai yra susiję ne su patentabilumo principu, bet su patentu teikiamos apsaugos apimtimi. Pagal šias nuostatas apsauga apima iš biologinės medžiagos, kurios sudėtyje yra patentuotos informacijos, veisimo ar dauginimo būdu gautą bet kurią biologinę medžiagą. Taigi patentu teikiama apsauga gali apimti augalų veislę, kuri pati savaime nėra patentabili.
47 Galiausiai direktyvos 12 straipsnis priverstinių licencijų sistemos pagalba reglamentuoja atvejus, kai naudojimasis biotechnologiniam išradimui išduotu patentu gali pažeisti ankstesnę augalo veislės teisinę apsaugą, ir atvirkščiai.
48 Dėl šios priežasties ieškovės teiginiui dėl direktyvos sukeliamo teisinio nesaugumo pagrįsti nurodyti du pagrindai nepateisina jos panaikinimo.
49 Todėl trečiasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl ketvirtojo pagrindo
50 Ieškovė tvirtina, kad direktyva sukurti valstybių narių įsipareigojimai nesuderinami su jų tarptautiniais įsipareigojimais, nors pagal direktyvos 1 straipsnio 2 dalį direktyva nepažeidžia įsipareigojimų pagal tarptautines sutartis. Konkrečiai kalbant, direktyva pažeidžia Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties (toliau – PPO sutartis), Europos bendrijos vardu ir tiek, kiek ji patenka į jos kompetenciją, patvirtintos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB (OL L 336, p. 1), 1C priede esančią Sutartį dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPs sutartis), PPO sutarties 1A priede esančią Sutartį dėl techninių prekybos kliūčių (toliau – TBT sutartis), EPK bei Biologinės įvairovės konvenciją, pasirašytą 1992 m. birželio 5 d. Rio de Žaneire (toliau – BĮK) ir Europos bendrijos vardu patvirtintą 1993 m. spalio 25 d. Tarybos sprendimu 93/626/EEB (OL L 309, p. 1).
51 Kaip savo pagrindinį argumentą Parlamentas ir Taryba nurodo tai, kad EPK nesukuria pareigų Bendrijai, kuri nėra jos šalis. Dėl kitų trijų nurodytų tarptautinės teisės dokumentų Taryba pažymi, kad dėl tarptautinių susitarimų, kurių šalis yra Bendrija, pažeidimo Bendrijos akto teisėtumas gali būti ginčijamas, tik jeigu šių susitarimų nuostatos yra taikomos tiesiogiai. Tačiau nagrinėjamoje byloje taip nėra.
52 Akivaizdu, kad Bendrijos akto teisėtumas iš esmės nepriklauso nuo jo atitikties tarptautiniam susitarimui, kuriame Bendrija nedalyvauja, pavyzdžiui, EPK. Jo teisėtumo taip pat negalima vertinti remiantis tarptautinės teisės dokumentais, kurie, pavyzdžiui, PPO sutartis ir jos dalimi esančios TRIPs bei TBT sutartys, dėl savo pobūdžio ir struktūros iš esmės nepriklauso taisyklėms, kurių atžvilgiu Teisingumo Teismas tikrina Bendrijos institucijų priimtų aktų teisėtumą (1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Portugalija prieš Tarybą, C‑149/96, Rink. p. I‑8395, 47 punktas).
53 Tačiau tokia išimtis netaikytina BĮK, kuri, skirtingai nuo PPO sutarties, nėra griežtai pagrįsta abipusiškumo ir tarpusavio naudos principu (žr. pirmiau minėto sprendimo Portugalija prieš Tarybą 42–46 punktus).
54 Net jeigu, kaip teigia Taryba, BĮK yra nuostatų, kurios nėra tiesiogiai taikomos ta prasme, kad jos nesukuria teisių, kuriomis asmenys gali tiesiogiai remtis teismuose, ši aplinkybė nekliudo teismui tikrinti, kaip vykdomi Bendrijos, kaip šio susitarimo šalies, prisiimti įsipareigojimai (žr. 1998 m. birželio 16 d. Sprendimo Racke, C‑162/96, Rink. p. I‑3655, 45, 47 ir 51 punktus).
55 Be to, šį ieškinio pagrindą bet kuriuo atveju reikėtų suprasti kaip pareikštą ne tiek dėl Bendrijos tarptautinių įsipareigojimų tiesioginio pažeidimo, kiek dėl direktyva valstybėms narėms nustatytos pareigos pažeisti jų pačių įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę, nors pačioje direktyvoje nurodoma, kad ji nepažeidžia šių įsipareigojimų.
56 Bent jau dėl šios priežasties šis pagrindas yra priimtinas.
57 Dėl esmės ieškovė pirmiausia teigia, kad pagal TRIPs sutarties 27 straipsnio 3 dalies b punktą valstybės narės gali laikyti nepatentuotinais augalus ir gyvūnus, išskyrus mikroorganizmus, nors direktyva nesuteikia valstybėms narėms tokios galimybės.
58 Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad nors dėl augalų ir gyvūnų patentabilumo direktyva nesuteikia valstybėms narėms tokio pasirinkimo, kokį TRIPs sutartis suteikia savo šalims, direktyvos 4 straipsnyje įtvirtintas pasirinkimas pats savaime atitinka sutartį, kuri nedraudžia tam tikroms dalyvaujančioms valstybėms susitarti dėl bendros pozicijos jos taikymo klausimu. Tarptautiniame dokumente, kurio šalys yra valstybės narės, numatytos galimybės bendras pasirinkimas yra veiksmas, atitinkantis Sutarties 100a straipsnyje numatytą įstatymų derinimą.
59 Antra, teigiama, kad direktyvoje yra techninių reglamentų TBT sutarties prasme, apie kuriuos reikėjo pranešti Pasaulio prekybos organizacijos sekretoriatui.
60 Bet kuriuo atveju yra nustatyta, kad direktyvoje nėra nė vieno techninio reglamento TBT sutarties prasme, nes toks reglamentas TBT sutarties 1 priede apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriame pateikiamos prekės charakteristikos ar su jomis susiję procesai bei gamybos būdai. Dėl šios priežasties nėra būtina pareikšti nuomonės dėl to, kokiu mastu teisinė biotechnologinių išradimų apsauga galėtų patekti į TBT sutarties taikymo sritį.
61 Trečia, ieškovė teigia, kad direktyvos 6 straipsnio 1 dalis, pagal kurią nepatentabiliais laikomi išradimai, „kurių komercinis panaudojimas prieštarautų viešajai tvarkai ar moralei“, prieštarauja EPK 53 straipsniui, pagal kurį patentai neišduodami išradimams, „kurių skelbimas ar naudojimas prieštarautų viešajai tvarkai ar moralei“. Vartojamų sąvokų skirtumas, jos nuomone, paveiktų valstybių narių įsipareigojimus pagal EPK, taip pažeidžiant direktyvos 1 straipsnio 2 dalį.
62 Tačiau ieškovė visai nenurodo, kaip šiek tiek skirtinga direktyvos formuluotė šiuo klausimu, besiremianti TRIPs sutarties 27 straipsnio 3 dalies tekstu, įpareigotų valstybes nares pažeisti įsipareigojimus pagal EPK, joms siekiant įvykdyti įsipareigojimus pagal direktyvą. Nesant konkrečių priešingų pavyzdžių, atrodo protinga manyti, kad konkretaus išradimo prieštaravimas viešajai tvarkai ar moralei gali būti vienodai nustatytas tiek jo skelbimo, tiek naudojimo ar komercinio panaudojimo atžvilgiu.
63 Galiausiai ketvirta, ieškovė, o dar atkakliau – Norvegijos vyriausybė, įstojusi į bylą jos pusėje, teigia, kad pats direktyvos tikslas padaryti biotechnologinius išradimus patentabilius visose valstybėse narėse prieštarauja nešališko dalijimosi teikiama nauda naudojant genetinius išteklius principui, kuris yra vienas iš BĮK tikslų.
64 Tačiau ieškovės ir įstojusios į bylą šalies nurodyti pavojai yra įvardyti kaip hipotetiniai ir tiesiogiai neišplaukia iš direktyvos nuostatų, bet daugiausia yra jų galimo taikymo rezultatas.
65 Nesant įrodymų nagrinėjamoje byloje negalima preziumuoti, kad, kaip yra teigiama, vien dėl biotechnologinių išradimų patentinės apsaugos iš besivystančių šalių bus atimta galimybė kontroliuoti jų biologinius išteklius ir naudotis jų tradicinėmis žiniomis, o taip pat bus skatinamas monokultūros auginimas arba žlugdomos nacionalinės ir tarptautinės pastangos išsaugoti biologinę įvairovę.
66 Be to, nors BĮK 1 straipsnyje nurodoma, kad jos tikslas yra teisingas ir nešališkas dalijimasis teikiama nauda naudojant genetinius išteklius, kalbant konkrečiai, suteikiant pakankamą galimybę naudotis genetiniais ištekliais bei tinkamai perduodant atitinkamas technologijas, jame patikslinama, kad tai turi būti daroma atsižvelgiant į visas teises į šiuos išteklius ir technologijas. Jokia BĮK nuostata nereikalauja, kad patento biotechnologiniams išradimams išdavimo sąlygos apimtų atsižvelgimą į genetinių išteklių kilmės šalies interesus arba technologijų perdavimo būdų buvimą.
67 Galiausiai dėl tikimybės, kad direktyva taps tarptautinio bendradarbiavimo, būtino BĮK tikslams pasiekti, kliūtimi, primintina, jog pagal direktyvos 1 straipsnio 2 dalį valstybės narės privalo ją taikyti nepažeisdamos įsipareigojimų dėl inter alia biologinės įvairovės.
68 Iš to, kas pirmiau pasakyta, darytina išvada, kad ketvirtasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl penktojo pagrindo
69 Anot ieškovės, direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje numatytas iš žmogaus kūno išskirtų elementų patentabilumas paverčia žmogaus kilmės gyvą medžiagą priemone tikslui pasiekti taip pažeidžiant žmogaus orumą. Be to, tai, kad nėra nuostatos, reikalaujančios patikrinti biotechnologiniais metodais gaunamų produktų donoro ar recipiento sutikimą, pažeidžia žmogaus apsisprendimo teisę.
70 Tikrindamas institucijų aktų atitiktį Bendrijos teisės bendriesiems principams, Teisingumo Teismas privalo užtikrinti pagrindinės teisės į žmogaus orumą ir neliečiamybę gerbimą.
71 Žmogaus orumo gerbimą iš esmės garantuoja direktyvos 5 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, kad žmogaus kūnas jokiuose jo formavimosi ir raidos etapuose negali būti patentabiliu išradimu.
72 Žmogaus kūno elementai patys savaime taip pat nėra patentabilūs, o jų atradimas negali būti apsaugos objektas. Tik dėl išradimų, jungiančių natūralų elementą su technologiniu procesu, leidžiančiu jį atskirti ar pagaminti pramoniniam panaudojimui, gali būti pateikta patentinė paraiška.
73 Taigi, kaip nurodyta direktyvos dvidešimtoje ir dvidešimt pirmoje konstatuojamosiose dalyse, žmogaus kūno elementas gali būti patentabilaus produkto dalis, tačiau jo negalima pasisavinti jo natūralioje aplinkoje.
74 Šis skirtumas taikytinas su žmogaus geno seka ar jos dalimi susijusiems darbams. Šių darbų rezultatui gali būti išduotas patentas, tik jeigu prie paraiškos pridedamas išradimą lėmusio originalaus sekos nustatymo metodo aprašymas ir darbų rezultato pramoninio pritaikomumo paaiškinimas, kaip reikalaujama direktyvos 5 straipsnio 3 dalyje. Nesant tokios paraiškos tektų kalbėti ne apie DNR sekos išradimą, bet apie atradimą, kuris savaime nėra patentabilus.
75 Taigi direktyvoje numatyta apsauga taikoma tik išradybinio, mokslinio ar techninio darbo rezultatui ir apima žmogaus kūne natūraliu pavidalu esančią biologinę informaciją, tik kai tai būtina konkrečiam pramoniniam pritaikomumui pasiekti ar įgyvendinti.
76 Papildomą apsaugą suteikia direktyvos 6 straipsnis, kuriame prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar moralei ir dėl to nepatentabiliais laikomi žmonių klonavimo būdai, žmogaus lytinių ląstelių genetinės linijos tapatumo modifikavimo būdai ir žmonių embrionų panaudojimas pramoniniams ar komerciniams tikslams. Direktyvos trisdešimt aštuntoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šis sąrašas nėra išsamus ir kad negalima leisti patentuoti būdų, kurių panaudojimas gali įžeisti žmogaus orumą.
77 Iš šių nuostatų yra aišku, jog žmogaus kilmės gyvos medžiagos atžvilgiu direktyva pakankamai griežtai reglamentuoja patentų teisę, kad žmogaus kūnas išliktų iš esmės neliečiamas ir nenusavinamas ir taip būtų apsaugotas žmogaus orumas.
78 Antroji šio pagrindo dalis yra susijusi su teise į žmogaus neliečiamybę tiek, kiek ji apima donoro ir recipiento laisvą ir informuotumu pagrįstą sutikimą medicinoje ir biologijoje.
79 Tačiau reikia konstatuoti, kad šia pagrindine teise netinka remtis prieš direktyvą, susijusią tik su patentų išdavimu, kurios taikymo sritis neapima iki ir po išdavimo vykdomos veiklos, nesvarbu, ar tai būtų tyrimas, ar patentuotų produktų panaudojimas.
80 Kaip pažymima direktyvos keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje, patento išdavimas nedraudžia įvesti patentabilių produktų tyrimų ar patentuotų produktų panaudojimo teisinių apribojimų ar draudimų. Direktyva neturi tikslo pakeisti ribojančių nuostatų, kurios užtikrina tam tikrų etikos taisyklių, įskaitant informuotumu pagrįstą apsisprendimo teisę, laikymąsi už direktyvos taikymo ribų.
81 Dėl šios priežasties penktasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl šeštojo pagrindo
82 Galiausiai, ieškovė teigia, jog priimant direktyvą buvo pažeistas esminis procedūrinis reikalavimas, nes joje niekur nėra nurodyta, kad Komisijos pasiūlymas buvo priimtas kolegialiai, remiantis oficialiosiomis kalbomis parengtu tekstu.
83 Tarybos manymu, šis pagrindas yra atmestinas, nes ieškovė aiškiai nenurodo, ar jis susijęs su pradiniu, ar su pakeistu Komisijos pasiūlymu, bei nepateikia jokių šio pagrindo įrodymų.
84 Tačiau kadangi direktyvos preambulėje minimas „Komisijos pasiūlymas“, puslapio apačioje pateikiant nuorodą į 1996 m. spalio 8 d. ir 1997 m. spalio 11 d. Europos Bendrijų oficialųjį leidinį, ieškinio pagrindas laikytinas susijusiu tiek su 1996 m. sausio 25 d. pateiktu Komisijos pasiūlymu dėl Direktyvos 96/C 296/03 (OL C 296, 1996, p. 4), tiek su 1997 m. rugpjūčio 29 d. iš dalies pakeistu Komisijos pasiūlymu dėl Direktyvos 97/C 311/05 (OL C 311, 1997, p. 12). Be to, ieškinio pagrindas yra pakankamai aiškus, kad Teisingumo Teismas galėtų suprasti jo apimtį.
85 Komisijai savo įstojimo į bylą paaiškinime pateikus informaciją, patvirtinančią, jog buvo laikomasi kolegialumo principo ir jos sprendimų priėmimui taikomo kalbinio režimo, ieškovė paaiškino, kad jos nurodytas ieškinio pagrindas rėmėsi ne paties kolegialumo principo pažeidimu, bet jokių akivaizdžių šio principo laikymosi įrodymų nebuvimu direktyvos tekste.
86 Šiuo atžvilgiu EB sutarties 190 straipsnyje (dabar – EB 253 straipsnis) numatyta pareiga nurodyti direktyvas priimti paskatinusias priežastis neapima reikalavimo nurodant šiame straipsnyje minimus pasiūlymus ir nuomones pateikti santrauką faktų, patvirtinančių, kad kiekviena priimant teisės aktą dalyvaujanti institucija laikėsi savo procedūrinių taisyklių.
87 Be to, institucija turi pagrindą ginčyti konkretų atvejį tik esant rimtų abejonių dėl tinkamo procedūros laikymosi iki jos įstojimo. Tačiau nebuvo nei įrodyta, nei teigiama, kad Parlamentas ar Taryba nagrinėjamoje byloje turėjo pagrįstų priežasčių manyti, jog Komisijos sprendimas dėl jos pasiūlymo buvo priimtas neteisėtai.
88 Dėl šios priežasties šeštasis ieškinio pagrindas, o kartu ir visas ieškinys turi būti atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
89 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Parlamentas ir Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Nyderlandų Karalystė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.
90 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmąją ir antrąją pastraipas įstojusios į bylą Italijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Nyderlandų Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
3. Italijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Europos Bendrijų Komisija kiekviena padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Rodríguez Iglesias | Jann | Macken |
Edward | La Pergola | Puissochet |
Cunha Rodrigues
Paskelbta 2001 m. spalio 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
R. Grass | | G. C. Rodríguez Iglesias |