PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija)

SPRENDIMAS

2001 m. gruodžio 6 d.(*)

„Asociacijos su užjūrio šalimis ir teritorijomis režimas – Sprendimas 97/803/EB – Cukraus importas – Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Priimtinumas – Įgytos patirties nepanaikinamumas – Proporcingumo principas – Teisinis saugumas“

Byloje T‑43/98

Emesa Sugar (Free Zone) NV, įsikūrusi Oranjestad (Aruba), atstovaujama advokato G. van der Wal, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą J. Huber ir G. Houttuin,

atsakovę,

palaikomą

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos T. Van Rijn, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

Ispanijos Karalystės, atstovaujamos M. López-Monís Gallego ir R. Silva de Lapuerta, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ir

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos K. Rispal-Bellanger, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

įstojusių į bylą šalių,

dėl 1997 m. lapkričio 24 d. Tarybos sprendimo 97/803/EB, vidurio laikotarpiu iš dalies keičiančio Sprendimą 91/482/EEB dėl užjūrio šalių ir teritorijų asociacijos su Europos ekonomine bendrija (OL L 329, p. 50), panaikinimo bei žalos atlyginimo

EUROPOS BENDRIJŲ

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai K. Lenaerts ir M. Jaeger,

posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2001 m. gegužės 15 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        EB sutarties 3 straipsnio r punkte (po pakeitimo – EB 3 straipsnio 1 dalies s punktas) numatyta, jog viena iš Bendrijos veiklos sričių yra užjūrio šalių ir teritorijų (UŠT) asociacija, „kad būtų plečiama prekyba ir kartu skatinama ekonominė bei socialinė plėtra“.

2        Aruba yra viena tokių UŠT.

3        UŠT asociaciją su Bendrija reglamentuoja EB sutarties ketvirtoji dalis.

4        Pagal EB sutarties 131 straipsnio antrąją ir trečiąją pastraipas (po pakeitimo – EB 182 straipsnio antroji ir trečioji pastraipos):

„Šios asociacijos tikslas – skatinti tų šalių ir teritorijų ekonominę ir socialinę plėtrą bei užmegzti glaudžius jų tarpusavio ekonominius santykius ir su Bendrija kaip visuma.

Pagal šios Sutarties preambulėje išdėstytus principus asociacija pirmiausia turi būti naudinga šių šalių ir teritorijų gyventojų interesams ir gerovei, kad ekonominė, socialinė ir kultūrinė raida atitiktų jų siekius.“

5        Pagal vieną iš tam tikslui EB sutarties 132 straipsnyje (po pakeitimo – EB 183 straipsnis) išvardytų keleto uždavinių valstybės narės „prekybai su šalimis ir teritorijomis <...> taiko tą patį režimą, kokį jos pagal šią Sutartį nustato viena kitai“.

6        EB sutarties 133 straipsnio 1 dalis (po pakeitimo – EB 184 straipsnis 1 dalis) nustato, jog importo muitai UŠT kilmės prekėms, įvežamoms į valstybes nares, visiškai panaikinami taip, kaip palaipsniui panaikinami muitai valstybių narių tarpusavio prekyboje pagal Sutarties nuostatas.

7        Pagal EB sutarties 136 straipsnį (po pakeitimo – EB 187 straipsnis):

„Per pirmuosius penkerius metus nuo šios Sutarties įsigaliojimo prie šios Sutarties pridedamoje įgyvendinimo konvencijoje nustatomos šalių ir teritorijų asociacijos su Bendrija detalės ir tvarka.

Prieš baigiantis pirmiau išdėstytoje pastraipoje minėtos konvencijos galiojimo laikui Taryba, remdamasi įgyta patirtimi ir šioje Sutartyje išdėstytais principais, vieningai nustato tolesnio laikotarpio tvarką.“

8        Remdamasi Sutarties 136 straipsnio antrąja pastraipa, Taryba 1964 m. vasario 25 d. priėmė Sprendimą 64/349/EEB dėl UŠT asociacijos su Europos ekonomine bendrija (OL 1964, 93, p. 1472). Šiuo sprendimu buvo siekiama nuo 1964 m. birželio 1 d., vidaus susitarimo dėl Bendrijos pagalbos finansavimo ir valdymo, pasirašyto Jaundėje 1963 m. liepos 20 d., įsigaliojimo datos, pakeisti prie sutarties pridėtą ir penkeriems metams sudarytą Įgyvendinimo konvenciją dėl UŠT asociacijos su Bendrija.

9        Po keleto su tuo susijusių sprendimų 1991 m. liepos 25 d. Taryba priėmė sprendimą 91/482/EEB dėl UŠT asociacijos su Europos ekonomine bendrija (OL L 263, p. 1, toliau – UŠT sprendimas), kuris, remiantis jo 240 straipsnio 1 dalimi, yra taikomas dešimt metų nuo 1990 m. kovo 1 dienos. Tačiau to paties straipsnio 3 dalies a ir b punktai numato, jog prieš pasibaigiant pirmajam penkerių metų laikotarpiui Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, be nuostatų, susijusių su Bendrijos finansine pagalba, prireikus gali vieningai priimti UŠT asociaciją su Bendrija reglamentuojančių nuostatų pakeitimus kitų penkerių metų laikotarpiui. Taip Taryba 1997 m. lapkričio 24 d. priėmė Sprendimą 97/803/EB, vidurio laikotarpiu iš dalies keičiantį UŠT sprendimą (OL L 329, p. 50, toliau – ginčijamas sprendimas).

10      Pirmoji UŠT sprendimo 101 straipsnio 1 dalies redakcija numatė:

„Importuojami į Bendriją UŠT kilmės produktai neapmokestinami muitais ar kitais lygiaverčio poveikio mokesčiais.“

11      Šio sprendimo 102 straipsnis numatė:

„Bendrija UŠT kilmės produktų importui netaiko kiekybinių apribojimų ar lygiaverčio poveikio priemonių.“

12      UŠT sprendimo 108 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje daroma nuoroda į šio sprendimo II priedą (toliau – II priedas), kuriame apibrėžiama produktų kilmės sąvoka ir su tuo susiję administracinio bendradarbiavimo metodai. Pagal šio priedo 1 straipsnį produktu, kilusiu iš UŠT, Bendrijos, Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalių (toliau – AKR valstybės), yra laikomas toje šalyje išgautas ar pakankamai perdirbtas produktas.

13      II priedo 3 straipsnio 3 dalyje pateikiamas sąrašas operacijų, kurių atlikimas nelaikomas pakankamu produkto apdorojimu ar perdirbimu ir nesuteikia produktui UŠT kilmės.

14      Tačiau II priedo 6 straipsnio 2 dalyje nustatoma:

„Jei <...> AKR valstybėse išgauti produktai yra apdorojami ar perdirbami UŠT, jie yra laikomi išgautais UŠT.“

15      Pirmesniame punkte minėta vadinamoji „AKR–UŠT kilmės kumuliacijos“ taisyklė, vadovaujantis II priedo 6 straipsnio 4 dalimi, yra taikoma „bet kokiam UŠT atliktam produkto apdorojimui ar perdirbimui, įskaitant operacijas, išvardytas 3 straipsnio 3 dalyje“.

16      Ginčijamas sprendimas apribojo AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės taikymą UŠT pagamintam cukrui.

17      Ginčijamo sprendimo septintoje konstatuojamoje dalyje Taryba aiškina:

„kadangi teko konstatuoti, jog dėl (UŠT) sprendime įtvirtinto laisvo visų iš UŠT kilusių produktų patekimo bei kumuliacijos išlaikymo tarp AKR ir UŠT kilmės produktų gali kilti konfliktas tarp dviejų Bendrijos politikos sričių tikslų, t. y. tarp UŠT vystymo ir bendros žemės ūkio politikos; kadangi dėl bendrai rinkų organizavimo formai priklausančių tam tikrų produktų Bendrijos rinkos rimtų sutrikimų keletą kartų buvo imtasi apsaugos priemonių; kadangi reikėtų užkirsti kelią naujiems sutrikimams, imantis priemonių, sukuriančių palankią struktūrą sureguliuotam produktų judėjimui ir kartu suderinamų su bendra žemės ūkio politika“.

18      Todėl ginčijamu sprendimu UŠT sprendimas buvo papildytas 108b straipsniu, kuris pripažįsta AKR–UŠT kilmės kumuliaciją cukrui neviršijant tam tikro metinio kiekio. 108b straipsnio 1 ir 2 dalys nustato:

„1. <...> II priedo 6 straipsnyje minima AKR–UŠT kilmės kumuliacija taikoma 3 000 tonų neviršijančiam metiniam cukraus kiekiui.

2. Įgyvendinant 1 dalyje nurodytas AKR–UŠT kumuliacijos taisykles, cukraus liejimo gabalais ar dažymo pakanka, kad jis būtų laikomas UŠT kilmės.“

 Faktai ir procedūra

19      1997 m. vasario 6 d. įsteigta ieškovė nuo 1997 m. balandžio mėn. Arubos saloje eksploatuoja cukraus gamyklą ir eksportuoja cukrų į Bendriją. Ieškovės teigimu, jos gamyklos minimalus gamybos pajėgumas yra 34 000 tonų cukraus per metus. Kadangi Aruboje cukrus nėra gaminamas, ieškovė baltą cukrų perka iš cukranendrių cukraus perdirbimo įmonių AKR valstybėse. Toks cukrus pervežamas į Arubą, kur, prieš eksportuojant į Bendriją, jis apdorojamas ir perdirbamas, kad būtų galima pasinaudoti AKR–UŠT kilmės kumuliacija.

20      Tokiomis aplinkybėmis ieškovė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 1998 m. kovo 10 d. pareiškė šį ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo bei žalos atlyginimo.

21      Atskiru dokumentu, užregistruotu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje 1998 m. balandžio 10 d., ieškovė, remdamasi EB sutarties 185 straipsniu (po pakeitimo – EB 242 straipsnis), pateikė prašymą sustabdyti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio, 28, 30, 32 ir 60 punktų vykdymą, kol Pirmosios instancijos teismas priims sprendimą dėl esmės, ir papildomai, remdamasi EB sutarties 186 straipsniu (po pakeitimo – 243 straipsnis), taikyti atitinkamas laikinąsias apsaugos priemones.

22      1998 m. rugpjūčio 14 d. Nutartimi Emesa Sugar prieš Tarybą (T‑43/98 R, Rink. p. II‑3055) Pirmosios instancijos teismo pirmininkas atmetė šiuos prašymus.

23      Ispanijos Karalystė, Komisija ir Prancūzijos Respublika, vadovaudamosi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 115 straipsniu, Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai atitinkamai 1998 m. gegužės 7 d., birželio 4 d. ir birželio 15 d. pateikė prašymus leisti įstoti į bylą Tarybos pusėje. Ispanijos Karalystės prašymas buvo patenkintas 1998 m. liepos 7 d. Nutartimi, Komisijos ir Prancūzijos Respublikos – 1998 m. liepos 9 d. Nutartimis. Ispanijos Karalystė ir Komisija pateikė atitinkamai 1998 m. lapkričio 20 d. ir gruodžio 22 d. įstojimo į bylą paaiškinimus. Bylos šalys buvo pakviestos atsakyti į šiuos paaiškinimus.

24      Ieškovei padavus apeliacinį skundą, Teisingumo Teismo pirmininkas 1998 m. gruodžio 17 d. Nutartimi Emesa Sugar prieš Tarybą (C‑363/98 P(R), Rink. p. I‑8787) panaikino 22 punkte minėtą nutartį Emesa Sugar prieš Tarybą ir grąžino bylą Pirmosios instancijos teismui.

25      Paskui Pirmosios instancijos teismo pirmininkas nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje T‑44/98 R II (1999 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Emesa Sugar prieš Komisiją, T‑44/98 R II, Rink. p. II‑1427 ir 1999 m. rugsėjo 29 d. Nutartis Emesa Sugar prieš Komisiją, T‑44/98 R II, Rink. p. II-2815). Atsižvelgus į šias laikinąsias priemones, buvo nuspręsta nepriimti sprendimo byloje T-43/98 R II (2000 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Emesa Sugar prieš Tarybą, T-43/98 R II, neskelbta Rinkinyje).

26      Arrondissementsrechtbank te 's-Gravenhage (Nyderlandai) pirmininkas, remdamasis EB sutarties 177 straipsniu (dabar – EB 234 straipsnis), paprašė Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą dėl ginčijamo sprendimo galiojimo (byla C‑17/98).

27      Pirmosios instancijos teismas 1999 m. vasario 11 d. Nutartimi sustabdė šios bylos nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims galutinį sprendimą byloje C‑17/98.

28      Teisingumo Teismas 2000 m. vasario 8 d. Sprendime Emesa Sugar (C‑17/98, Rink. p. I‑675, toliau – sprendimas Emesa) nusprendė, jog išnagrinėjus iškeltus klausimus nenustatyta nieko, kas galėtų turėti įtakos ginčijamo sprendimo galiojimui.

29      2000 m. vasario 29 d. laišku šalys buvo pakviestos pareikšti pastabas dėl procedūros tęsimo šioje byloje.

30      Ieškovė 2000 m. kovo 31 d. laiške tvirtino, jog sprendimas Emesa yra grindžiamas fakto klaidomis. Be to, šis sprendimas priimtas pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, nes per procesą Teisingumo Teisme ieškovė negalėjo pateikti pastabų dėl generalinio advokato nuomonės. Ieškovė paprašė Pirmosios instancijos teismo tęsti rašytinį procesą ir pakviesti šalis pareikšti pastabas dėl sprendimo Emesa esmės.

31      Taryba ir Komisija savo laiškuose atitinkamai 2000 m. kovo 29 d. ir kovo 24 d. pareiškė, kad tolesnis bylos nagrinėjimas yra beprasmis, atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo Teismas sprendime Emesa patvirtino ginčijamo sprendimo galiojimą.

32      2000 m. gegužės 24 d. laišku ieškovė buvo paprašyta pateikti papildomą paaiškinimą dėl sprendimo Emesa esmės. 2000 m. spalio 9 d. ji pateikė šį paaiškinimą, kurio atžvilgiu Taryba ir Komisija 2001 m. vasario 21 d. pareiškė savo rašytines pastabas.

33      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Taikant Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, šalims buvo pateikti tam tikri klausimai, į kuriuos jos atsakė per nustatytą terminą.

34      Per 2001 m. gegužės 15 d. posėdį buvo išklausyti šalių žodiniai paaiškinimai ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

 Šalių reikalavimai

35      Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijimą sprendimą ar bent panaikinti tiek, kiek, pirma, juo yra keičiami UŠT sprendimo 101, 102 ir 108 straipsniai bei II priedo 6 straipsnis ir, antra, UŠT sprendimas papildomas nauju 108b straipsniu (ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 27–32 punktai),

–        pripažinti, kad Bendrija yra atsakinga už jai padarytą žalą dėl to, jog priėmus ginčijamą sprendimą nuo 1997 m. gruodžio 1 d. buvo neleidžiamas ar ribojamas UŠT kilmės cukraus importas į Bendriją,

–        įpareigoti šalis susitarti dėl žalos dydžio, o nepavykus sudaryti tokio susitarimo, įpareigoti tęsti procedūrą tam tikrą Pirmosios instancijos teismo nustatytą laikotarpį, kad būtų nustatytas žalos dydis, ar bent įpareigoti Bendriją išmokėti tokią nuostolių sumą, kuri yra preliminariai nustatyta ieškinyje ir kurią reikia nustatyti galutinai, arba įpareigoti Bendriją išmokėti tokią nuostolių sumą, kurią Pirmosios instancijos teismas laikys teisinga, įskaitant delspinigius,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

36      Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškovės reikalavimą dėl panaikinimo kaip nepriimtiną ar nepagrįstą,

–        atmesti kaip nepagrįstą reikalavimą dėl žalos atlyginimo,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas,

–        jeigu Pirmosios instancijos teismas nuspręstų, jog ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 27–32 punktai yra negaliojantys, nurodyti, kokie šių nuostatų padariniai lieka galioti, kol bus priimtas Pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkantis sprendimas.

37      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį dėl panaikinimo kaip nepriimtiną ar bent kaip nepagrįstą,

–        atmesti ieškinį dėl žalos atlyginimo,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

38      Ispanijos karalystė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl reikalavimo panaikinti priimtinumo

 Šalių argumentai

39      Taryba ir Komisija ginčija reikalavimo dėl panaikinimo priimtinumą. Ginčijamas sprendimas yra bendro pobūdžio teisės aktas, taikomas visiems suinteresuotiesiems ūkio subjektams. Bet kuriuo atveju ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškove EB sutarties 173 straipsnio ketvirtosios pastraipos (po pakeitimo – EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa) prasme.

40      Atsikirsdama į tai ieškovė teigia, jog ginčijamas sprendimas yra sprendimas Sutarties 173 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme. Jos nuomone, remiantis šia nuostata, ginčijamas sprendimas ar bent tos jo nuostatos, kurios iš dalies pakeitė UŠT sprendimo 101, 102 ir 108 straipsnius bei II priedo 6 straipsnį ir papildė šį sprendimą nauju 108b straipsniu, yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.

41      Ieškovės teigimu, ginčijamas sprendimas ar bent 40 punkte minimos jo nuostatos yra tiesiogiai su ja susiję, nes nepalieka jį taikančioms valstybių narių nacionalinėms institucijoms jokios diskrecijos. Be to, ginčijamas sprendimas ar bent pirmiau minėtos jo nuostatos yra konkrečiai susiję su ieškove todėl, kad ji dėl jo atsidūrė kitokioje situacijoje negu bet kokia kita įmonė (1994 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Codorniu prieš Tarybą, C‑309/89, Rink. p. I‑1853). Ieškovė tvirtina, kad ji yra vienintelė UŠT cukraus gamintoja, aiškiai dalyvavusi iki ginčijamo sprendimo priėmimo vykusioje administracinėje procedūroje.

42      Be to, ieškovė pabrėžia, jog ji yra viena nedaugelio UŠT įsteigtų cukraus perdirbėjų, kurių situaciją Taryba turėjo įvertinti prieš keisdama UŠT sprendimą. Ieškovė pažymi, jog ji atliko dideles investicijas ir prisiėmė ilgalaikius įsipareigojimus cukraus tiekėjų AKR valstybėse atžvilgiu (1985 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją, 11/82, Rink. p. 207, 28 punktas ir 1995 m. rugsėjo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją, T‑480/93 ir T‑483/93, Rink. p. II‑2305, 74 punktas). 1997 m. gruodžio 18 d. laiške pats Komisijos narys F. Fischler pripažino, jog ginčijamo sprendimo padarytos UŠT sprendimo pataisos yra alternatyva, pasirinkta vietoj apsaugos priemonių, kurių buvo galima imtis pagal UŠT sprendimo 109 straipsnį. Tokiomis aplinkybėmis Taryba privalėjo atsižvelgti į ieškovės interesus (minėto sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją 76 ir 77 punktai). Jeigu Bendrija būtų formaliai taikiusi apsaugos priemones, ji būtų turėjusi atsižvelgti į galimas jų pasekmes UŠT įsikūrusioms įmonėms. Ieškovės manymu, formalus skirtumas tarp apsaugos priemonių ir struktūrinio ribojimo pats savaime nesuteikia Bendrijai jokio pagrindo skirtingai atsižvelgti į UŠT įsteigtų įmonių interesus.

43      Bendrijos pareiga atsižvelgti į pasekmes, kurių jos planuojamas priimti aktas gali turėti tam tikrų asmenų padėčiai, kyla iš Sutarties preambulės, Jungtinių Tautų Chartijos ir Sutarties 131 straipsnio trečiosios pastraipos.

44      Ieškovė pažymi, kad ginčijamu sprendimu nustatyti kiekybiniai UŠT kilmės cukraus importo apribojimai bei apdorojimo ar perdirbimo operacijų, galinčių suteikti UŠT kilmę, taikant AKR–UŠT kumuliacijos taisyklę, rūšių ribojimas kelia tiesioginį pavojų jos egzistavimui bei komercinei veiklai. Per žodinę proceso dalį ieškovė pabrėžė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu ji buvo vienintelė Aruboje įsteigta cukraus perdirbimo įmonė. Ieškovės manymu, jos situacija yra panaši į situaciją ieškovės byloje, kurioje Teisingumo Teismas priėmė 1991 m. gegužės 16 d. Sprendimą Extramet Industrine prieš Tarybą (C‑358/89, Rink. p. I‑2501).

45      Galiausiai, remdamasi 1998 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos sprendimu UEAPME prieš Tarybą (T‑135/96, Rink. p. II-2335, 89 punktas), ieškovė pažymi, jog ginčijamas sprendimas išvengė bet kokios demokratinės kontrolės. Nebuvo konsultuojamasi nei su Europos Parlamentu, nei su UŠT. Tokiomis aplinkybėmis Taryba privalėjo atsižvelgti į atitinkamų UŠT išskirtinę padėtį (minėto sprendimo UEAPME prieš Tarybą 90 punktas).

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

46      Reikia pabrėžti, kad nors ginčijamas sprendimas vadinasi „sprendimu“, jis yra bendro pobūdžio teisės aktas, nes taikomas visiems suinteresuotiesiems ūkio subjektams. To, kad 108b straipsnis, kurį ginčijamas sprendimas įterpė į UŠT sprendimą, ypač pakenkė ieškovei, apribodamas cukraus, kuriam galėtų būti taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importą į Bendriją, nepakanka, kad būtų galima kvestionuoti ginčijamo sprendimo teisinį pobūdį, nes nagrinėjama nuostata yra taikoma visiems ūkio subjektams, suinteresuotiems UŠT kilmės cukraus eksportu į Bendriją. Todėl reikia priminti, kad galimybės daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti ūkio subjektų, kuriems tam tikru momentu taikomas aktas, skaičių ar net tapatybę nepakanka, kad būtų galima kvestionuoti akto teisinį pobūdį, jei yra akivaizdu, jog toks taikymas priklauso nuo objektyvių teisinių ar faktinių aplinkybių, kurias šis aktas apibūdina tikslo atžvilgiu (41 punkte minėto sprendimo Codorniu prieš Tarybą 18 punktas ir 42 punkte minėto sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją 65 punktas).

47      Nors ginčijamas sprendimas yra bendro pobūdžio, tai vis dėlto nereiškia, jog jis negali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su tam tikrais fiziniais ar juridiniais asmenimis Sutarties 173 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme (žr. 41 punkte minėto sprendimo Codorniu prieš Tarybą 19 punktą ir 42 punkte minėto sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją 66 punktą).

48      Reikia pažymėti, jog ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su ieškove, nes nepalieka jį taikančioms valstybių narių nacionalinėms institucijoms jokios diskrecijos (42 punkte minėto sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją 63 punktas).

49      Atsakant į klausimą, ar ginčijamas sprendimas yra konkrečiai susijęs su ieškove, reikia priminti, jog bendro pobūdžio aktas gali būti laikomas konkrečiai susijusiu su fiziniu ar juridiniu asmeniu, jei jis veikia asmenį dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri jį išskiria iš kitų asmenų (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223; 1997 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Federolio prieš Komisiją, T‑122/96, Rink. p. II‑1559 59 punktas ir 1999 m. balandžio 29 d. Nutarties Alce prieš Komisiją, T‑120/98, Rink. p. II‑1395, 19 punktas).

50      To, kad ginčijamas sprendimas daro poveikį ieškovės ekonominei veiklai, nepakanka, kad Sutarties 173 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme jį būtų galima išskirti iš kitų ūkio subjektų, nes jos padėtis yra objektyviai apibrėžta ir panaši į kitų ūkio subjektų, įsteigtų ar galinčių būti įsteigtais UŠT, veikiančių ar galinčių veikti cukraus rinkoje, padėtį (49 punkte minėtos nutarties Federolio prieš Komisiją 67 punktas). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pati ieškovė savo ieškinyje (207 punktas) teigė, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu UŠT (konkrečiai kalbant – Kurakao) buvo dvi trys cukraus perdirbimo įmonės. Be to, žodinėje proceso dalyje ieškovė paaiškino, kad nauja cukraus perdirbimo įmonė Rica Foods įsikūrė Aruboje po ginčijamo sprendimo priėmimo. Šiomis aplinkybėmis ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji patyrė ypatingą žalą, galinčią ją išskirti iš kitų ūkio subjektų 44 punkte minėto sprendimo Extramet Industrine prieš Tarybą prasme.

51      Vis dėlto ieškovė mano, kad Taryba turėjo teisinę pareigą įvertinti jos išskirtinę padėtį prieš priimdama ginčijamą sprendimą.

52      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką tai, kad Komisija pagal specialias nuostatas privalo atsižvelgti į numatomo priimti akto pasekmes tam tikrų privačių asmenų situacijai, gali juos individualizuoti (42 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Piraiki-Patraiki prieš Komisiją 28–31 punktai ir 1990 m. birželio 26 d. Sprendimo Sofrimport prieš Komisiją, C‑152/88, Rink. p. I‑2477, 11–13 punktai; 42 punkte minėto sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją 67 punktas)

53      Vis dėlto reikia pažymėti, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu jokia Bendrijos teisės nuostata neįpareigojo Tarybos atsižvelgti į išskirtinę ieškovės padėtį. Reikia pabrėžti, jog ginčijamas sprendimas negali būti laikomas apsaugos priemone, patenkančia į UŠT sprendimo 109 straipsnio taikymo sritį (žr. šio sprendimo 107–112 punktus). Ši nuostata, įpareigojanti instituciją, kuri imasi apsaugos priemonės, atsižvelgti į suinteresuotųjų ūkio subjektų išskirtinę padėtį (42 punkte minėto sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją 72 punktas), šioje byloje netaikoma. Bet kuriuo atveju reikia pabrėžti, kad pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo 96/C 139/01, vidurio laikotarpiu iš dalies keičiančio UŠT sprendimą (OL C 139, 1996, p. 1), Komisija Tarybai pateikė 1996 m. vasario 16 d. ir kad jame iš pradžių buvo numatyta visiškai atsisakyti AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės cukrui, kilusiam iš AKR valstybių (žr. 94 punktą). Todėl net jei būtų norėjusi, Komisija nebūtų galėjusi atsižvelgti į išskirtinę ieškovės padėtį, nes tuo metu ieškovė, įsteigta 1997 m. vasario 6 d., neegzistavo.

54      Tai, kad ieškovė atliko dideles investicijas ir sudarė tiekimo sutartis, yra jos ekonominis sprendimas, priimtas siekiant komercinių tikslų (2001 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Iposea prieš Komisiją, T‑49/00, Rink. p. II‑163, 34 punktas). Tokia situacija, susidariusi dėl įprastos įmonių, užsiimančių cukraus perdirbimu, veiklos, negali individualizuoti ieškovės Sutarties 173 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.

55      Dėl ieškovės dalyvavimo procedūroje iki ginčijamo sprendimo priėmimo reikia pažymėti, jog jokia Bendrijos teisės nuostata neįpareigojo Tarybos, peržiūrint UŠT sprendimą, taikyti tokios procedūros, per kurią ieškovė turėtų teisę būti išklausyta. Todėl ieškovės minimas dalyvavimas procedūroje negali suteikti jai pagrindo remtis Sutarties 173 straipsnio ketvirtąja pastraipa (2001 m. vasario 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sociedade Agrícola dos Arinhos ir kt. prieš Komisiją, T‑38/99–T-50/99, Rink. p. II‑585, 48 punktas).

56      Galiausiai tai, kad ginčijamas sprendimas išvengė bet kokios demokratinės kontrolės, nesuteikia pagrindo netaikyti Sutarties 173 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatytų priimtinumo kriterijų (šiuo klausimu žr. 2001 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo nutarties FNAB ir kt. prieš Tarybą, C‑345/00 P, Rink. p. I‑3811, 40 punktą).

57      Remiantis tuo, kas pasakyta, reikalavimas dėl panaikinimo yra nepriimtinas.

 Dėl reikalavimo atlyginti žalą

 Pirminės pastabos

58      Ieškovė teigia, kad panaikinimo pagrinduose nurodyti Bendrijos teisės pažeidimai padarė jai žalos ir užtraukia Bendrijos nesutartinę atsakomybę.

59      Reikia priminti, kad Bendrijos nesutartinės atsakomybės srityje teisė į žalos atlyginimą yra pripažįstama, kai yra tenkinamos visos trys sąlygos: pažeista teisės nuostata siekiama suteikti teises asmenims, pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp Bendrijos padaryto pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 42 punktą).

60      Dėl to būtina įvertinti, ar ieškinyje nurodyti panaikinimo pagrindai rodo teisės normų, suteikiančių teises asmenims, pažeidimus.

61      Pagrįsdama savo reikalavimus dėl panaikinimo ieškovė nurodo penkis panaikinimo pagrindus. Pirmasis yra susijęs su „sklendės mechanizmo“ pažeidimu, pagal kurį Bendrija nebegali kvestionuoti palaipsniui įgyvendinant asociaciją su Bendrija UŠT kartą suteiktų privilegijų. Kaip antrasis ieškinio pagrindas nurodomas proporcingumo principo pažeidimas. Trečiasis ieškinio pagrindas yra susijęs su UŠT sprendimo 240 straipsnio pažeidimu, ketvirtasis – su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu. Galiausiai kaip penktasis ieškinio pagrindas nurodomas EB sutarties 190 straipsnio (dabar – EB 253 straipsnis) pažeidimas.

62      Ieškovė net neteigia, kad Bendrijos teisės pažeidimai, nurodyti trečiajame ir penktajame ieškinio pagrinduose, yra susiję su teisės normomis, suteikiančiomis teises asmenims. Savo ieškinyje (180 punktas) ji tik tvirtina, jog tokioms normoms priskirtinas „sklendės mechanizmas“ (pirmasis ieškinio pagrindas), proporcingumo principas (antrasis ieškinio pagrindas) ir teisinio saugumo ar teisėtų lūkesčių apsaugos principai (ketvirtasis ieškinio pagrindas).

63      Dėl penktojo ieškinio pagrindo anksčiau jau buvo nuspręsta, jog Sutarties 190 straipsnio pažeidimo nepakanka Bendrijos nesutartinei atsakomybei kilti (1982 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kind prieš EEB, 106/81, Rink. p. 2885, 14 punktas ir 1990 m. birželio 6 d. Sprendimo AERPO ir kt. prieš Komisiją, C‑119/88, Rink. p. I‑2189, 20 punktas; 1994 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Unifruit Hellas prieš Komisiją, T‑489/93, Rink. p. II‑1201, 41 punktas). Kalbant apie trečiąjį ieškinio pagrindą, susijusį su tariamu UŠT sprendimo 240 straipsnio pažeidimu, kad Taryba remiantis šiuo straipsniu nėra kompetentinga ratione temporis priimti ginčijamo sprendimo, sunkiai suvokiama, kad ši nuostata gali būti teisės norma, suteikianti teises asmenims (šiuo klausimu žr. 1992 m. kovo 13 d. Sprendimo Vreugdenhil prieš Komisiją, C‑282/90, Rink. p. I‑1937, 20–25 punktus). Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas sprendime Emesa (33 punkte) nusprendė, jog ginčijamas sprendimas nebuvo priimtas pažeidžiant UŠT sprendimo 240 straipsnį, o ieškovė nepateikė pastabų dėl šios Teisingumo Teismo sprendimo dalies savo 2000 m. spalio 9 d. papildomuose paaiškinimuose.

64      Tačiau proporcingumo principas, nurodytas antrajame ieškinio pagrinde (63 punkte minėto sprendimo Unifruit Hellas prieš Komisiją 42 punktas), ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas, minimas ketvirtajame ieškinio pagrinde (1992 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mulder ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C‑104/89 ir C‑37/90, Rink. p. I‑3061, 15 punktas), yra teisės normos, suteikiančios teises asmenims. Dėl „sklendės mechanizmo“, kuris yra pirmojo ieškinio pagrindo dalykas, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar tai yra Bendrijos teisės principas, o po to prireikus nustatyti, ar tai yra teisės norma, suteikianti teises asmenims.

65      Vadinasi, reikalavimo dėl žalos atlyginimo atžvilgiu reikia įvertinti tik pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su „sklendės mechanizmo“ pažeidimu

66       Ieškovė teigia, jog Sutarties ketvirtos dalies nuostatos, ypač jos 132, 133 ir 136 straipsniai, kartu su acquis communautaire, kurį įgyvendino vienas po kito sekę UŠT sprendimai, įtvirtina „sklendės principą“. Šis principas neleidžia vėlesniu Bendrijos sprendimu kvestionuoti UŠT palaipsniui įgyvendinamos asociacijos su Bendrija kartą suteiktų privilegijų.

67      Sprendime Emesa (38 ir 39 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė:

„38      <...> Nors dinamiškas ir progresyvus procesas, būdingas UŠT ir Bendrijos asociacijai, reikalauja, kad Taryba atsižvelgtų į dėl anksčiau priimtų sprendimų įgytą patirtį, <...>, Taryba, imdamasi priemonių pagal Sutarties 136 straipsnio antrąją pastraipą, privalo atsižvelgti į Sutarties ketvirtoje dalyje įtvirtintus bei kitus Bendrijos teisės principus, įskaitant ir tuos, kurie yra susiję su bendra žemės ūkio politika.

39      Nustatydama pusiausvyrą tarp Sutartyje įtvirtintų skirtingų tikslų ir atsižvelgdama į anksčiau priimtų sprendimų pagrindu įgytą patirtį, Taryba, turėdama šioje srityje didelę diskreciją, atitinkančią politinę atsakomybę, kurią jai suteikia EB sutarties 40 straipsnis (po pakeitimo – EB 34 straipsnis), 41 ir 42 straipsniai (po pakeitimo – EB 35 ir 36 straipsniai), 43 straipsnis (po pakeitimo – EB 37 straipsnis) ir 136 straipsnis, gali, esant būtinybei, sumažinti tam tikras anksčiau UŠT suteiktas privilegijas.“

68      Vadinasi, santykiuose tarp Bendrijos ir UŠT neegzistuoja absoliutus „sklendės mechanizmas ar principas“. Iš tikrųjų Taryba gali, „esant būtinybei“, sumažinti tam tikras anksčiau UŠT suteiktas privilegijas (sprendimo Emesa 39 punktas).

69      Reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas, remdamasis turima bylos medžiaga, išnagrinėjo, ar esant tokioms aplinkybėms Taryba galėjo, įvertinusi UŠT asociacijos ir bendros žemės ūkio politikos tikslų pusiausvyrą, pagrįstai manyti, jog buvo būtina apriboti AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės taikymą.

70      Teisingumo Teismas sprendime Emesa tuo klausimu nusprendė (40–42 punktai):

„40      Šiuo atveju konstatuotina, kad cukraus kiekio, kuriam gali būti taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, sumažinimas iki 3 000 tonų per metus yra apribojimas UŠT sprendimo atžvilgiu. Vis dėlto nustačius, kad kilmės kumuliacijos taisyklės taikymas cukraus perdirbimo sektoriuje galėjo sukelti rimtų bendros rinkos organizavimo formos veikimo sutrikimų <...>, Taryba, atlikusi UŠT asociacijos ir bendros žemės ūkio politikos tikslų palyginimą, turėjo teisę, laikydamasi jos diskreciją apibrėžiančių Bendrijos teisės principų, imtis bet kokių priemonių, užkertančių kelią minėtiems sutrikimams ar juos sušvelninančių, įskaitant anksčiau UŠT suteiktų privilegijų panaikinimą ar apribojimą.

41      Tai ypač aktualu <...>, kai tokios privilegijos yra ypatingos Bendrijos rinkos veikimo taisyklių atžvilgiu. Tokia yra nuostata, kuri leidžia suteikti UŠT kilmę tam tikriems produktams, kilusiems iš AKR valstybių, atlikus su jais tam tikras operacijas.

42      Reikia pridurti, jog peržiūrėjus UŠT sprendimą buvo nustatyta ne tik suvaržymų ar apribojimų anksčiau galiojusio režimo atžvilgiu, tačiau, kaip pareiškė Komisija, kuriai nebuvo prieštarauta tuo klausimu, UŠT buvo suteikta įvairių įsikūrimo Bendrijoje (pakeisto UŠT sprendimo 232 ir 233a straipsniai), profesinių kvalifikacijų abipusio pripažinimo (233b straipsnis) ir galimybės naudotis Bendrijos programomis (233c straipsnis) privilegijų. Be to, finansinė Bendrijos pagalba UŠT buvo padidinta 21 % (154a straipsnis).“

71      Ši sprendimo Emesa ištrauka rodo, jog, Teisingumo Teismo manymu, šiomis aplinkybėmis Taryba ne tik turėjo teisę apriboti AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės taikymą, kaip ji padarė, bet net galėjo visiškai panaikinti UŠT kilmės cukrui suteiktą privilegiją.

72      Vis dėlto, ieškovės teigimu, Teisingumo Teismas sprendimo 40–42 punktuose pripažino, kad net „esant būtinybei“ (sprendimo Emesa 39 punktas) Taryba gali sumažinti tam tikras anksčiau UŠT suteiktas privilegijas, tik jei tokios privilegijos yra ypatingos ir jei suteikiamos kompensacijos kitose srityse. Ieškovės nuomone, AKR–UŠT kumuliacijos taisyklė nėra kažkuo ypatinga. Tariamai išimtinis jos pobūdis turi būti vertinamas ne „Bendrijos rinkos veikimo taisyklių“, o įprastų kilmės taisyklių, skirtingų importo režimų ir UŠT privilegijuotos padėties atžvilgiu. Be to, ieškovė kritikuoja tai, kad Teisingumo Teismas neišnagrinėjo, ar kitose srityse suteiktos kompensacijos realiai atsveria ginčijimu sprendimu UŠT cukraus perdirbimo pramonei padarytą žalą.

73      Kadangi ieškovė netgi netvirtina, jog Teisingumo Teismas savo vertinimą grindė netiksliais ar neišsamiais faktiniais duomenimis, Pirmosios instancijos teismas neturi tikrinti šio vertinimo teisingumo.

74      Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės argumentacija paremta klaidingu sprendimo Emesa 40–42 punktų supratimu. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas neteigia, kad Taryba galėjo sumažinti UŠT suteiktas privilegijas, tik jei tokios privilegijos buvo ypatingos ir jei buvo suteiktos kompensacijos kitose srityse. Iš sprendimo matyti, kad Taryba turėjo teisę sumažinti ir net panaikinti anksčiau UŠT suteiktas privilegijas, šiuo atveju AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklę, jei „(šios) taisyklės taikymas cukraus perdirbimo sektoriuje galėjo sukelti rimtų bendros rinkos organizavimo formos veikimo sutrikimų“ (sprendimo 40 punktas).

75      Siekdamas pabrėžti, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, Teisingumas Teismas pridūrė, jog bet kuriuo atveju suteiktos privilegijos buvo išskirtinio pobūdžio ir Taryba ginčijamu sprendimu suteikė įvairių privilegijų kitose srityse (sprendimo Emesa 41 ir 42 punktai).

76      Tačiau Teisingumo Teismas sprendime Emesa niekur nemini „kompensacijos“. Šio sprendimo 42 punkte jis teigia, jog „UŠT buvo suteikta įvairių privilegijų“, kurių buvimo ieškovė neginčijo.

77      Be to, dėl klausimo, ar AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklė suteikia UŠT ūkio subjektams ypatingą privilegiją, reikia priminti, kad, remiantis įprastomis kilmės taisyklėmis, produktas yra laikomas kilusiu iš tam tikros šalies, jei jis yra joje išgautas ar pakankamai perdirbtas (1968 m. birželio 27 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 802/68 dėl bendro produktų kilmės sąvokos apibrėžimo 4 ir 5 straipsniai (OL L 148, p. 1) bei II priedo 1–3 straipsniai).

78      Šalys sutaria, kad ieškovės eksportuojamas cukrus nebuvo išgautas UŠT. Iš tikrųjų cukrus yra importuojamas iš AKR valstybių. Be to, sutariama, jog ieškovės eksportuojamas cukrus nėra pakankamai perdirbamas Aruboje, kad šis produktas būtų laikomas UŠT kilmės, remiantis įprastomis kilmės taisyklėmis.

79      Tik dėl AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės ieškovės eksportuojamas cukrus gali būti laikomas UŠT kilmės cukrumi. Iš tikrųjų, remiantis šia taisykle, minimalus perdirbimas – netgi toks, kuris II priedo 3 straipsnio 3 dalyje aiškiai įvardijamas kaip nepakankamas, kad galėtų suteikti iš UŠT įvežtam produktui kilmės statusą, – atliktas UŠT produktams, kilusiems iš AKR, jiems išimties tvarka suteikia UŠT kilmę. Kadangi produktai, kuriems taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, gali būti importuojami į Bendriją be muito mokesčių, laikytina, jog ši taisyklė suteikia, kaip tą pabrėžia Teisingumo Teismas, ypatingą privilegiją UŠT ūkio subjektams (sprendimo Emesa 41 punktas).

80      Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovė dar teigia, kad Taryba pažeidė Sutarties 133 straipsnio 1 dalį, apribodama cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importą iki 3 000 tonų. Pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 1 dalyje numatyta viršutinė riba iš tiesų yra kiekybinis apribojimas, kurį draudžia minėta nuostata. Be to, net jei UŠT sprendimu įtvirtintas režimas darytų žalos kitiems Bendrijos interesams, Taryba, remiantis Sutarties 136 straipsnio antrąja pastraipa, būtų įpareigota gerbti „įgytą patirtį“.

81      Reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas jau atmetė šį argumentą sprendime Emesa, remdamasis tokiais motyvais:

„45      Nesprendžiant klausimo, ar tarifinė kvota, nustatyta pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnyje, gali būti laikoma kiekybiniu apribojimu ir ar AKR–UŠT kumuliacija suteikia minėtoms prekėms UŠT kilmę, kad būtų galima joms taikyti Sutarties 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą importo režimą, reikia pažymėti, jog kvotą viršijantys nagrinėjami produktai gali būti importuojami tik sumokėjus muito mokestį.

46      Sutarties 133 straipsnio 1 dalis numato, jog importo muitai UŠT kilmės prekėms, įvežamoms į Bendriją, yra visiškai panaikinami, „kaip palaipsniui panaikinami muitai valstybių narių tarpusavio prekyboje pagal šios Sutarties nuostatas“.

47      Šiuo atžvilgiu, kalbant apie prekybą cukrumi, reikia pažymėti, kaip padarė Komisija, jog muitų tarifas Bendrijos viduje buvo panaikintas sukūrus bendrą šio produkto rinkos organizavimo formą, o tai sukėlė bendro išorinio muitų tarifo ir kartu – minimalios kainos, taikytinos visose valstybėse narėse, nustatymą tam, kad būtų panaikinti konkurencijos iškraipymai. Taigi, nesant jokios bendros žemės ūkio politikos tarp UŠT ir Bendrijos, priemonės, kuriomis siekiama išvengti konkurencijos iškraipymų ar Bendrijos rinkos sutrikimų ir kurios gali būti nustatytos tarifinės kvotos pavidalu, negali būti laikomos prieštaraujančiomis Sutarties 133 straipsnio 1 daliai vien dėl to, kad jos yra priimtos.

48      Dėl klausimo, ar tarifinė kvota, nustatyta pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnyje, yra suderinama su Sutarties 136 straipsnio antrąja pastraipa, reikia konstatuoti, kad ši nuostata aiškiai numato, jog Taryba turi veikti „remdamasi įgyta patirtimi ir šioje Sutartyje išdėstytais principais“. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 1999 m. vasario 11 d. Sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją (C‑390/95 P, Rink. p. I‑769) 37 punkte, šiems principams priskirtini ir tie, kurie yra susiję su bendra žemės ūkio politika.

49      Taigi Tarybos negalima kaltinti dėl to, jog įgyvendindama Sutarties 136 straipsnio antrąją pastraipą ji atsižvelgė į bendros žemės ūkio politikos poreikius.

50      Iš to, kas pirmiau pasakyta, matyti, kad UŠT sprendimo 108b straipsnyje numatytos priemonės teisėtumas negali būti kvestionuojamas pagal 133 straipsnio 1 dalį ir 136 straipsnio antrąją pastraipą tuo pagrindu, jog ji nustato kvotą cukraus, kuriam taikomas AKR–UŠT kilmės kumuliacijos režimas, importui.“

82      Iš viso to, kas pirmiau pasakyta, akivaizdu, jog visas pirmasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

83      Daugiau negrįžtant prie klausimo, ar pirmasis ieškinio pagrindas yra susijęs su teisės nuostata, suteikiančia teises asmenims, reikia konstatuoti, kad nagrinėjant šį ieškinio pagrindą nenustatyta, jog Bendrija būtų atlikusi veiksmus, kurie galėtų užtraukti jos atsakomybę.

 Dėl teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimo

84      Ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Ji pažymi, jog Taryba, papildydama UŠT sprendimą 108b straipsnio 1 dalimi, iki 3 000 tonų per metus apribojo cukraus, kuriam galėtų būti taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importą. Ieškovė negalėjo tikėtis tokio UŠT sprendimo pakeitimo. Ji pabrėžia, jog UŠT sprendimas buvo priimtas dešimties metų laikotarpiui ir pagal jo 240 straipsnio 3 dalį vienintelis galimas pakeitimas turėjo būti padarytas iki 1995 m. kovo 1 dienos. Be to, pakeitimai, ieškovės nuomone, turėjo būti daromi atsižvelgiant į Sutarties 132 straipsnio 1 dalyje išvardytus tikslus.

85      Be to, ieškovė teigia, jog Bendrijos teisės bendrieji principai įpareigoja Tarybą atsižvelgti į įmonių, kurios atliko investicijas bei plėtojo veiklą galiojančių teisės normų pagrindu, interesus (1978 m. balandžio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Stimming prieš Komisiją, 90/77, Rink. p. 995; 1979 m. gegužės 16 d. Sprendimas Tomadini, 84/78, Rink. p. 1801; 1988 m. balandžio 28 d. Sprendimas Mulder, 120/86, Rink. p. 2321 ir 1991 m. liepos 11 d. Sprendimas Crispoltoni, C‑368/89, Rink. p. I‑3695).

86      Pirmosios instancijos teismas visų pirma pažymi, jog Taryba, imdamasi priemonių pagal Sutarties 136 straipsnio antrąją pastraipą, privalo atsižvelgti į Sutarties ketvirtoje dalyje įtvirtintus principus, be kita ko, į tuos, kurie yra išvardyti Sutarties 132 straipsnyje, ir į kitus Bendrijos teisės principus, įskaitant ir tuos, kurie yra susiję su bendra žemės ūkio politika (sprendimo Emesa 38 punktas). Be to, reikia turėti omenyje, kad Taryba turi didelę diskreciją, nustatydama UŠT asociacijos ir bendros žemės ūkio politikos tikslų pusiausvyrą (sprendimo Emesa 39 ir 53 punktai), ir teisę sumažinti ar net panaikinti anksčiau UŠT suteiktą privilegiją, jei jos taikymas gali sukelti rimtų bendros rinkos organizavimo formos veikimo sutrikimų (sprendimo Emesa 40 punktas).

87      Nors teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas svarbiausių Bendrijos principų, ūkio subjektai negali teisėtai tikėtis, kad bus išsaugota esama padėtis, kuri gali būti pakeista Bendrijos institucijoms naudojantis savo diskrecija (žr. 1998 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pontillo, C‑372/96, Rink. p. I‑5091, 22 ir 23 punktus bei sprendimo Emesa 34 punktą).

88      Rūpestingas ūkio subjektas turėjo numatyti, jog UŠT sprendimas gali būti pakeistas ir jog prireikus gali būti panaikintos ar apribotos anksčiau UŠT suteiktos privilegijos. Tokia išvada šioje byloje yra neišvengiama dar ir dėl to, kad šios privilegijos buvo ypatingo pobūdžio (sprendimo Emesa 40 ir 41 punktai). Be to, jokia Bendrijos teisės nuostata neįpareigojo Tarybos atsižvelgti į jau veikiančių rinkoje ūkio subjektų interesus (žr. 1994 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Tarybą, C‑280/93, Rink. p. I‑4973, 79 punktą).

89      Ieškovė negali remtis UŠT sprendimo 240 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, jog prieš pasibaigiant pirmajam penkerių metų laikotarpiui Taryba prireikus gali priimti UŠT asociaciją su Bendrija reglamentuojančių normų pakeitimus. Ši nuostata nepanaikina Tarybos kompetencijos, kylančios tiesiogiai iš Sutarties, keisti teisės aktus, kuriuos ji priėmė pagal 136 straipsnį, kad būtų pasiekti visi Sutarties 132 straipsnyje minimi tikslai (sprendimo Emesa 33 punktas).

90      Ieškovė nurodo, kad jos sprendimas įkurti cukraus perdirbimo įmonę Aruboje buvo priimtas 1995 ir 1996 m., suderinus tai su Arubos valdžios institucijomis ir nuolatine Nyderlandų Karalystės atstovybe prie Europos Sąjungos.

91      Ieškovė teigia negalėjusi numatyti, kad Taryba apribos cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importo kiekį. Ieškovė tvirtina, jog sprendimų priėmimo procedūra Taryboje nėra vieša. Arubos valdžios institucijos apie diskusijų turinį ieškovę informavo tik 1997 m. liepos mėnesį.

92      Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Bendrijos institucijos būtų jai suteikusios kokių nors garantijų, leidžiančių jai pagrįstai tikėtis, kad bus išlaikytas egzistuojantis AKR–UŠT kilmės kumuliacijos režimas cukrui, kurį ji planavo eksportuoti.

93      Atvirkščiai, kaip teisingai teigia Teisingumo Teismas sprendime Emesa, „iš bylos medžiagos matyti, kad (ieškovė), atlikdama investicijas Aruboje, turėjo pakankamai informacijos ir kaip rūpestingas ūkio subjektas galėjo numatyti, jog liberalus kilmės kumuliacijos režimas gali būti apribotas“ (sprendimo 36 punktas). Teisingumo Teismas pažymėjo, jog „pasiūlymas (96/C 139/01) buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje 1996 m. gegužės 10 d., t. y. beveik prieš metus iki (ieškovei) pradedant gamybą Aruboje“ (sprendimo 36 punktas).

94      Pasiūlymas 96/C 139/01, kurį nurodo Teisingumo Teismas, numatė AKR–UŠT kumuliacijos taisyklės panaikinimą, be kita ko, AKR valstybių kilmės cukrui. Komisija pasiūlė į II priedą įtraukti naują 6 straipsnį, kuris numatė, jog AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklė netaikoma „Suderintos sistemos 1–24 skyriuose išvardytiems produktams, kurie yra kilę iš AKR valstybių“. Cukrus yra minimas Suderintos sistemos 17 skyriuje.

95      Iš to matyti, kad pasiūlymas 96/C 139/01, paskelbtas 1996 m. gegužės mėn., t. y. beveik prieš devynis mėnesius iki ieškovės įsteigimo ir vienuolika mėnesių prieš jai pradedant cukraus perdirbimą (žr. 19 punktą), numatė dar griežtesnės ieškovės atžvilgiu sistemos įvedimą, negu yra įtvirtinta pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 1 dalyje, kuri numato AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taikymą 3 000 tonų cukraus per metus.

96      Galiausiai ieškovė tvirtina, jog ginčijamas sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes jis nenumato jokio pereinamojo laikotarpio ar pereinamųjų nuostatų UŠT sprendimo keitimo metu UŠT vykdomai veiklai. Šiuo atveju nėra svarbesnio viešojo intereso, kuris galėtų pateisinti tai, jog peržiūrint UŠT sprendimą nėra taikomos pereinamosios priemonės (1997 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Affish, C‑183/95, Rink. p. I‑4315, 57 punktas).

97      Pirmosios instancijos teismas jau padarė išvadą, jog jokia Bendrijos teisės nuostata neįpareigoja Tarybos atsižvelgti į jau veikiančių rinkoje ūkio subjektų interesus (žr. 88 punktą).

98      Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė net netvirtina, jog priimant ginčijamą sprendimą ji transportavo cukraus krovinį į Bendriją ir galėjo teisėtai tikėtis importuoti jį į Bendriją be jokių apribojimų (šiuo klausimu žr. 52 punkte minėto sprendimo Sofrimport prieš Komisiją 16–21 punktus ir 1997 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Oleifici Italini prieš Komisiją, T‑267/94, Rink. p. II‑1239, 38–40 punktus).

99      Be to, reikia pažymėti, jog Komisija 1997 m. gruodžio 17 d. priėmė Reglamentą (EB) Nr. 2553/97 dėl importo licencijų išdavimo tam tikriems produktams, žymimiems KN kodais 1701, 1702, 1703 ir 1704 ir laikomiems AKR–UŠT kilmės produktais, taisyklių (OL L 349, p. 26). Reglamento Nr. 2553/97 8 straipsnis nustato, kad pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 1 dalis taikoma tik nuo 1998 m. sausio 1 d. ir kad importo licencijos, dėl kurių buvo kreiptasi nuo 1997 m. gruodžio 10 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d., išduodamos iki 3 000 tonų kiekiui. Be to, yra akivaizdu, jog iki 1997 m. gruodžio 10 d. pateikti prašymai dėl importo licencijų išdavimo buvo visiškai patenkinti.

100    Iš to matyti, kad vieną mėnesį egzistavo pereinamasis režimas, kuris, be to, buvo palankus dėl to, kad 21 dieną nuo 1997 m. gruodžio 10 d. iki gruodžio 31 d. galėjo būti importuotas „metinis“ 3 000 tonų cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, kiekis.

101    Todėl teiginys dėl tariamo pereinamojo režimo nebuvimo taip pat turi būti atmestas.

102    Iš viso to, kas pasakyta, akivaizdu, jog ieškinio pagrindas dėl teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimo turi būti atmestas. Nagrinėjant šį ieškinio pagrindą nenustatyta, jog Bendrija pažeidė teisės normą, suteikiančią teises asmenims.

 Dėl proporcingumo principo pažeidimo

103    Pirmiausia ieškovė teigia, jog Taryba, siekdama Sutarties 3 straipsnyje išdėstytų įvairių tikslų, yra įpareigota ieškoti pusiausvyros ir neteikti pirmenybės bendrai žemės ūkio politikai (1988 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, 68/86, Rink. p. 855, 12 punktas ir 1996 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo nutarties Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑180/96 R, Rink. p. I‑3903, 63 punktas). Šioje byloje Taryba pažeidė proporcingumo principą teikdama pirmenybę bendrai žemės ūkio politikai UŠT interesų sąskaita.

104    Teisingumo Teismas sprendime Emesa nusprendė, jog, pirma, Taryba, „imdamasi priemonių pagal Sutarties 136 straipsnio antrąją pastraipą, privalo atsižvelgti į Sutarties ketvirtoje dalyje įtvirtintus bei į kitus Bendrijos teisės principus, įskaitant ir tuos, kurie yra susiję su bendra žemės ūkio politika“ (sprendimo 38 punktas), ir, antra, „nustatydama pusiausvyrą tarp Sutartyje įtvirtintų skirtingų tikslų, <...> Taryba <...> gali, esant būtinybei, sumažinti tam tikras anksčiau UŠT suteiktas privilegijas“ (sprendimo 39 punktas).

105    Taigi šis argumentas yra atmestinas. Toliau bus nagrinėjama, ar šiuo atveju Taryba nepadarė akivaizdžios klaidos vertindama „būtinybę“ apriboti cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklė, importą (žr. 117–150 punktus).

106    Antra, ieškovė tvirtina, kad pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 1 dalyje įtvirtintas struktūrinis UŠT kilmės cukraus importo į Bendriją ribojimas. Ši nuostata apribojo iki 3 000 tonų AKR kilmės cukraus kiekį, kuris gali būti importuojamas į Bendriją, priskiriant jam UŠT kilmę po to, kai jis apdorojamas ar perdirbamas, kaip tai apibrėžia II priedo 6 straipsnis. Ieškovės teigimu, pagal UŠT sprendimo 109 straipsnį gali būti imamasi tik laikinų ribojančių priemonių iš UŠT importuojamų produktų atžvilgiu su sąlyga, kad tokios priemonės tik „išimtinai, iš dalies ir laikinai“ riboja UŠT kilmės produktų importą į Bendriją (1994 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nyderlandai prieš Komisiją, C‑430/92, Rink. p. I‑5197 ir 1997 m. balandžio 22 d. Sprendimo Road Air, C‑310/95, Rink. p. I‑2229, 40 ir 41 punktai; 42 punkte minėto sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją 95 punktas).

107    Vis dėlto iš sprendimo Emesa (40 punktas) matyti, jog Taryba turi teisę struktūriškai sumažinti anksčiau UŠT suteiktą privilegiją, šiuo atveju AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės taikymą cukraus perdirbimo sektoriuje, jeigu buvo nustatyta, kad „(šios) taisyklės taikymas (šiame) sektoriuje galėjo sukelti rimtų bendros rinkos organizavimo formos veikimo sutrikimų“. Toliau bus nagrinėjama, ar Taryba nepadarė akivaizdžios klaidos vertindama AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės keliamą pavojų bendrai cukraus rinkos organizavimo formai (žr. 117–150 punktus).

108    Trečia, ieškovė pažymi, jog F. Fischler 1997 m. gruodžio 18 d. laiškas savo atstovui ir P. Soubestre iš Komisijos 1997 m. birželio 9 d. laiškas nuolatiniam Nyderlandų Karalystės atstovui atskleidžia, jog UŠT pakeisto sprendimo 108b straipsnio 1 dalyje įtvirtintas struktūrinis ribojimas buvo priimtas kaip alternatyvus sprendimas. Ieškovė mano, kad vietoj apsaugos priemonės priimtas struktūrinis ribojimas turi bent jau atitikti tuos pačius kriterijus kaip ir UŠT sprendimo 109 straipsnyje numatytos priemonės. Būtų nepriimtina, jei galutinis struktūrinis ribojimas galėtų būti priimamas lengviau nei apsaugos priemonė. Šioje situacijoje nebuvo tenkinamos sąlygos, kurios yra būtinos imantis apsaugos priemonės pagal UŠT sprendimo 109 straipsnį.

109    Pirmosios instancijos teismas pažymi, jog ieškovės minėti du Komisijos laiškai neparemia jos argumentų.

110    Viena vertus, laiške, kurį pasirašė P. Soubestre, Komisija atmetė Nyderlandų valdžios institucijų pateiktą pasiūlymą dėl UŠT kilmės cukraus minimalių eksporto kainų sistemos ir dėl apsaugos priemonių procedūros suderinimo su Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taikomomis taisyklėmis. Iš šio laiško negalima daryti išvados, jog vėliau Tarybos priimtame ginčijamame sprendime nustatytas struktūrinis ribojimas yra paslėpta apsaugos priemonė.

111    Kita vertus, F. Fischler 1997 m. gruodžio 18 d. laiškas yra atsakymas į ieškovės atstovo laišką, kuriame šis išdėstė priežastis, kodėl nebuvo būtina UŠT cukraus atžvilgiu imtis apsaugos priemonių. F. Fischler sutinka su pateikta analize. Jis aiškina, kad priėmus ginčijamą sprendimą Komisijai tuo metu apsaugos priemonės pasirodė esančios nereikalingos („safeguard measures seem, for the time being, unnecessary“). Jis jokiu būdu netvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra vietoj apsaugos priemonių pasirinktas alternatyvus sprendimas. Iš laiško tik matyti, kad ginčijamame sprendime įtvirtinto struktūrinio sprendimo dėka buvo nutraukti Bendrijos rinkos sutrikimai ir dėl to nebuvo būtinybės imtis apsaugos priemonių.

112    Taigi ieškovės minimi du laiškai nerodo, kad AKR–UŠT kilmės kumuliacijos apribojimas, kurį numato pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 1 dalis, yra paslėpta apsaugos priemonė ar vietoj tokios priemonės pasirinktas alternatyvus sprendimas.

113    Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas sprendime Emesa nusprendė, kad „UŠT sprendimo 108b straipsnio 1 dalyje įtvirtinta priemonė nėra apsaugos priemonė, turinti išimties tvarka ir laikinai susidoroti su iškylančiais ypatingais sunkumais, kurių negali išspręsti įprastai taikomos prekybos taisyklės, tačiau ji modifikuoja patį įprastinį režimą, pagal tuos pačius kriterijus, kurių pagrindu buvo priimtas UŠT sprendimas“, ir kad tokiomis aplinkybėmis „sąlygos, kuriomis vadovaujantis yra imamasi apsaugos priemonių pagal UŠT sprendimo <...> 109 straipsnį, nėra tinkamos vertinant (ginčijamo) sprendimo teisėtumą“ (sprendimo 61 punktas). Teisingumo Teismas daro išvadą, kad „todėl, priimdama pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnį, Taryba nebuvo įpareigota atsižvelgti į tam tikrus reikalavimus, susijusius su apsaugos priemonių ėmimusi pagal UŠT sprendimo 109 straipsnį“ (sprendimo 62 punktas).

114    Taigi trečiąjį argumentą reikia atmesti.

115    Ketvirta, ieškovė teigia, kad pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 2 dalis nesuderinama su proporcingumo principu, nes cukraus malimas („milling“) yra išbrauktas iš apdorojimo ar perdirbimo operacijų, laikomų pakankamomis suteikti AKR–UŠT kilmės kumuliaciją, sąrašo. Ji pabrėžia, kad pagal pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 2 dalį cukraus dažymas, kuris yra mažiau svarbi apdorojimo ar perdirbimo operacija negu „milling“, yra laikomas pakankamu suteikti UŠT kilmę.

116    Šis argumentas remiasi klaidingu ginčijamo sprendimo supratimu. Iš tikrųjų, kaip pažymi Teisingumo Teismas sprendime Emesa (59 ir 60 punktai), „108b straipsnio 2 dalis apsiriboja tik dviejų operacijų, kurios gali būti laikomos pakankamomis suteikti produktams UŠT kilmę, paminėjimu, tačiau jame nėra pateikiamas baigtinis sąrašas“, todėl ieškovė „neturi pagrindo tvirtinti, kad (šis) straipsnis <...> „milling“ nelaiko operacija, galinčia suteikti kilmės kumuliaciją“.

117    Taigi šį argumentą taip pat reikia atmesti.

118    Penkta, ieškovė teigia, kad situacija Bendrijos cukraus rinkoje nereikalavo apriboti iki 3 000 tonų per metus cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importo.

119    Šiuo klausimu Teisingumo Teismas sprendime Emesa nusprendė (53–58 punktai):

„53      Reikia pažymėti, kad tokiame sektoriuje, koks nagrinėjamas šioje byloje, kuriame Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją, tik akivaizdi priemonės neatitiktis siekiamiems tikslams gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui. Teisingumo Teismo priežiūros galios yra ypač ribotos, kai Taryba turi derinti priešingus interesus ir pasirinkti politinius sprendimus, priklausančius jos kompetencijai (žr. minėto sprendimo <...> Vokietija prieš Tarybą 90 ir 91 punktus; 1995 m. spalio 17 d. Sprendimo Fishermen's Organisations ir kt., C‑44/94, Rink. p. I‑3115, 37 punktą ir 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, C‑150/94, Rink. p. I‑7235, 87 punktą).

54      <...> šiuo atveju nelaikytina, kad kvotos nustatymas pakeisto UŠT sprendimo 108 straipsnyje aiškiai viršijo tai, kas buvo būtina, kad Taryba pasiektų savo tikslus.

55      Šiuo atžvilgiu iš (ginčijamo) sprendimo septintos konstatuojamosios dalies matyti, kad Taryba papildė UŠT sprendimą 108b straipsniu, nes ji, viena vertus, konstatavo, kad „laisvas visų iš UŠT kilusių produktų patekimas bei kumuliacijos išlaikymas produktams, kilusiems iš AKR ir UŠT, sukėlė „konflikto pavojų“ tarp bendros UŠT plėtros politikos ir bendros žemės ūkio politikos tikslų ir, kita vertus, atsižvelgė į tai, kad „dėl bendrai rinkų organizavimo formai priklausančių tam tikrų produktų Bendrijos rinkos rimtų sutrikimų keletą kartų buvo imtasi apsaugos priemonių“.

56      Reikia pažymėti, jog iš bylos medžiagos matyti, kad priimant (ginčijamą) sprendimą, viena vertus, egzistavo Bendrijos runkelių cukraus gamybos perteklius, palyginti su Bendrijos suvartojamu kiekiu, kurį didino cukranendrių cukraus iš AKR valstybių importas, kad būtų patenkinta ypatinga šio produkto paklausa, ir Bendrijos įsipareigojimas importuoti tam tikrą kiekį cukraus iš trečiųjų šalių pagal PPO susitarimus. Kita vertus, Bendrija taip pat buvo įsipareigojusi subsidijuoti cukraus eksportą išmokėdama eksporto grąžinamąsias išmokas, neviršijančias šių susitarimų nustatytų sumų. Tokiomis aplinkybėmis Taryba galėjo pagrįstai manyti, kad bet koks, net minimalus Bendrijos produkcijos atžvilgiu, į Bendrijos rinką patenkantis šio produkto kiekis įpareigotų jos institucijas padidinti subsidijas eksportui minėtų sumų ribose arba sumažinti Europos gamintojų kvotas, o tai sutrikdytų bendrą cukraus rinkos organizavimą, kurio pusiausvyra jau buvo netvirta, ir prieštarautų bendros žemės ūkio politikos tikslams.

57      Be to, tiek iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tiek iš Tarybos ir Komisijos pateiktų skaičių matyti, kad metinė 3 000 tonų kvota nėra mažesnė nei įprastai yra importuojama iš UŠT cukraus, kurio jos pačios negamina. Be to, kadangi AKR valstybių kilmės produktui UŠT yra suteikiama tik maža pridėtinė vertė, pramonė, kurią paliečia (ginčijamas) sprendimas, galėjo tik šiek tiek paveikti šių teritorijų vystymąsi. Maža to, reikėjo atsižvelgti ir į tai, jog dėl neriboto kilmės kumuliacijos taisyklės taikymo gali atitikti taip, kad AKR valstybėse kilę produktai bus dirbtinai nukreipiami į UŠT siekiant, kad į Bendrijos rinką patektų didesnis negu neapmuitinamas cukraus kiekis, kuris tokioms šalims yra garantuojamas sutartimis.

58      Darytina išvada, kad pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 1 dalyje įtvirtinta priemonė dėl cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importo negali būti laikoma prieštaraujančia proporcingumo principui.“

120    2000 m. spalio 9 d. pastabose ieškovė griežtai kritikuoja šią sprendimo dalį.

121    Pirma, dėl sprendimo Emesa 55 punkto ieškovė tvirtina, kad Teisingumo Teismas savo vertinimo atramos tašku pasirinko ginčijamo sprendimo septintoje konstatuojamojoje dalyje išdėstytus teiginius, nekeldamas klausimo dėl jų teisingumo.

122    Šį argumentą reikia atmesti. Teisės akto teisėtumo kontrolė reiškia, jog reikia atsižvelgti ir į tokio akto motyvus. Siekdamas nustatyti, ar Taryba nepažeidė proporcingumo principo, Teisingumo Teismas pirmiausia sprendimo 55 punkte priminė motyvus, kuriuos Taryba buvo nurodžiusi ginčijamame sprendime, pagrįsdama cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importo ribojimą. Tačiau Teisingumo Teismas Tarybos teiginių nelaikė neginčijamais faktais. Atvirkščiai, sprendimo 56 ir 57 punktuose jis nagrinėjo, ar ginčijamo sprendimo septintoje konstatuojamojoje dalyje išdėstyti teiginiai nėra paremti akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, tačiau to jis nenustatė.

123    Toliau ieškovė tvirtina, kad Teisingumo Teismas sprendimo Emesa 55 punkte padarė faktinių klaidų, todėl išvada, jog ginčijamu sprendimu nebuvo pažeistas proporcingumo principas, yra abejotina.

124    Ieškovė aiškina, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo cukrus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, niekada nebuvo apsaugos priemonių objektas. Be to, būtų klaidinga tvirtinti, jog „tam tikriems produktams“ buvo taikomos apsaugos priemonės. Iš tikrųjų tik UŠT ryžiai buvo tokių priemonių objektas.

125    Tačiau reikia pripažinti, kad nei Taryba ginčijamo sprendimo septintoje konstatuojamojoje dalyje, nei Teisingumo Teismas netvirtino, jog Bendrija anksčiau būtų ėmusis apsaugos priemonių cukraus importui apriboti. Ginčijamo sprendimo septinta konstatuojamoji dalis turi būti suprantama taip, kad kadangi „dėl bendrai rinkų organizavimo formai priklausančių tam tikrų produktų Bendrijos rinkos rimtų sutrikimų keletą kartų buvo imtasi apsaugos priemonių“, buvo taip pat baiminamasi rimtų sutrikimų, susijusių su cukrumi. Tokie sutrikimai, Tarybos nuomone, kuriai pritaria ir Teisingumo Teismas, pateisino struktūrinę priemonę, kurios buvo imtasi.

126    Be to, nors anksčiau apsaugos priemonės buvo taikomos tik UŠT kilmės ryžiams, Taryba nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos darydama nuorodą į apsaugos priemonių taikymą „tam tikriems produktams“. Pavyzdžiui, apsaugos priemonė, kuri buvo 42 punkte minėtos bylos Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją nagrinėjimo dalykas, buvo taikoma įvairiems produktams, t. y. įvairių rūšių ryžiams, žymimiems KN kodais nuo 1006 30 21 iki 1006 30 48. Be to, pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 1 dalis, kuri iš pirmo žvilgsnio taikoma tik vienam produktui – cukrui, iš tikrųjų apima įvairius produktus, būtent „produktus, priskirtus tarifinėms pozicijoms HS 1701, 1702, 1703 ir 1704“.

127    Ieškovės manymu, sprendimo Emesa 56 punkte Teisingumo Teismas taip pat padarė faktinių klaidų.

128    Tačiau per posėdį tuo klausimu ieškovė paaiškino, kad ji ginčija Teisingumo Teismo pateiktą faktų įvertinimą, o ne pačių faktų teisingumą.

129    Ieškovė šiuo klausimu nurodo, kad Teisingumo Teismas savo vertinimą dėl cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importo ribojimo reikalingumo ir proporcingumo grindė trimis argumentais: pirma, Bendrijoje pagaminamo cukrinių runkelių cukraus pertekliumi, palyginti su Bendrijoje suvartojamu kiekiu ginčijamo sprendimo priėmimo metu, antra, dideliu preferencinio cukraus importo kiekiu ir, trečia, įsipareigojimais, kylančiais iš PPO sudarytų susitarimų (toliau – PPO susitarimai).

130    Ieškovės nuomone, produkcijos perteklius yra struktūrinis ir egzistavo visada, net ir UŠT sprendimo priėmimo metu 1991 metais. Dėl to būtų klaidinga tvirtinti, kaip tai daro Teisingumo Teismas sprendimo Emesa 56 punkte, kad Bendrijos cukraus rinkoje egzistavo netvirta pusiausvyra. Be to, nors preferencinis importas visada augo, Bendrija iki 2000 ar 2001 m. nelaikė esant būtina sumažinti vidaus gamybą. Toks požiūris yra paaiškinamas tuo, jog pagal bendrą rinkos organizavimo formą yra taikoma finansavimosi sistema, kurios sąnaudas padengia vartotojai.

131    Ieškovės nuomone, klaidinga būtų manyti, kad UŠT kilmės cukraus importas sąlygoja tokio pat kiekio subsidijuojamo cukraus eksportą. Iš tikrųjų tarp šių dviejų reiškinių nėra tiesioginės tarpusavio priklausomybės, kaip tai, beje, pripažino Komisija ir Taryba (25 punkte minėta 1999 m. balandžio 30 d. Nutartis Emesa Sugar prieš Komisiją).

132    Be to, ieškovės nuomone, klaidinga būtų manyti, kad importas iš UŠT, kuris tam tikrais laikotarpiais siekė daugiausia nuo 100 000 iki 150 000 tonų per metus, keltų su Bendrijos turimais įsipareigojimais pagal PPO susitarimus susijusių problemų. Be to, per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesą Komisija pripažino, kad Bendrija eksportavo mažesnį subsidijuojamo cukraus kiekį nei leido PPO susitarimai. Skirtumas siekė 1 120 000 tonų 1995/1996–1997/1998 ūkinės veiklos metais (1997 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis CEFS prieš Tarybą, T‑229/97 R, Rink. p. II‑1649). Komisijos skaičiavimais, minėtas skirtumas 1997 m. liepos 1 d. buvo 998 200 tonų (25 punkte minėtos 1999 m. balandžio 30 d. Nutarties Emesa Sugar prieš Komisiją 107 punktas). 2000?2001 ūkinės veiklos metais skirtumas dar viršijo 400 000 tonų. Dėl to nedidelis importo iš UŠT kiekis negalėjo sutrukdyti Bendrijai laikytis iš PPO susitarimų kylančių įsipareigojimų bent jau iki 2000?2001 ūkinės veiklos metų. Ieškovė dar tvirtina, kad UŠT kilmės cukrus gali būti įtraukiamas į AKR kilmės cukraus kategoriją, kai jis kumuliuoja šias dvi kilmes. Būtent preferencinis cukrus neturi įtakos Bendrijos įsipareigojimams, kylantiems iš PPO sutarčių (žr. išnašą „Schedule CXL“ 1 puslapyje).

133    Ieškovė teigia, jog Bendrijos cukraus rinkos didžiausia problema yra struktūrinė perprodukcija. Anksčiau niekada nebuvo manoma, kad dėl tokios perprodukcijos, kuri egzistuoja mažiausiai nuo 1973 m., yra būtina riboti preferencinį cukraus importą į Bendriją. Taigi buvo neproporcinga sumažinti cukraus importą iš UŠT iki 3 000 tonų 1997 m., kai toks importas vos siekė 10 000 tonų ir kai tuo metu Bendrijos pagal PPO susitarimus turėtas papildomo cukraus eksporto skirtumas siekė beveik 1 milijoną tonų. Ieškovė pažymi, kad 1999 m., kai cukraus importas iš UŠT dėl AKR–UŠT kilmės kumuliacijos viršijo 50 000 tonų, Bendrija net nemanė, kad reikia įvesti kiekybinius apribojimus, tačiau nustatė minimalias kainas.

134    Pirmosios instancijos teismas visų pirma nurodo, kad Teisingumo Teismas sprendimo Emesa 40 punkte, remdamasis jo atliktu situacijos cukraus rinkoje vertinimu, pateiktu sprendimo 56 punkte, nusprendė, jog Taryba turėjo teisę nuspręsti, kad reikia apriboti AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės taikymą cukrui, nes ši privilegija šiame sektoriuje „galėjo sukelti rimtų bendros rinkos organizavimo formos veikimo sutrikimų“.

135    Kadangi Pirmosios instancijos teismas negali kvestionuoti Teisingumo Teismo atlikto faktų, kurių objektyvus teisingumas nėra ginčijamas, vertinimo (žr. 128 punktą), ieškovės argumentai dėl sprendimo Emesa 56 punkto, konkrečiai kalbant, dėl to, ar Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos 1997 m. nuspręsdama, kad AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės taikymas be apribojimų „galėjo sukelti rimtų bendros rinkos organizavimo formos veikimo sutrikimų“, bus vertinami tik išbaigtumo sumetimais.

136    Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad šalys sutaria, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu cukraus kaina Bendrijoje buvo du kartus aukštesnė nei pasaulinėje rinkoje. Ieškovė, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą, patvirtino, kad Aruboje nėra mokami jokie importo muitai už AKR valstybėse pirktą cukrų. Kadangi UŠT šalyse apdorotas AKR kilmės cukrus, taikant AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklę, tampa UŠT kilmės ir todėl yra atleidžiamas nuo importo muitų Bendrijoje, didelis skirtumas tarp pasaulinės ir Bendrijos cukraus kainų ginčijamo sprendimo priėmimo metu sudarė realų pavojų, jog išaugs cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, eksportas į Bendriją.

137    Nors 1996 m., kai cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, eksportas į Bendriją nesiekė 3 000 tonų, pati ieškovė numatė, kad jei ginčijamas sprendimas nebūtų buvęs priimtas, per kelis ateinančius metus šis kiekis pasiektų 100 000–150 000 tonų. Be to, tokiame skaičiavime netgi nebuvo atsižvelgta į potencialų eksportą, o remtasi tik dviejų egzistuojančių ir kitų dviejų įmonių, kurios turėjo pradėti veikti ginčijamo sprendimo priėmimo metu, gamyba (žr. pranešimo NEI, p. 85, 6.5 punktą). Vis dėlto, turint omenyje didelį skirtumą tarp pasaulinės ir Bendrijos cukraus kainų, yra labai tikėtina, kad kitos bendrovės būtų įėjusios į šią rinką, jei Bendrija nebūtų apribojusi AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės taikymo cukrui.

138    Be to, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas sprendimo Emesa 57 punkte, ginčijamo sprendimo priėmimo metu egzistavo neabejotinas pavojus, kad „AKR valstybėse kilę produktai bus dirbtinai nukreipiami į UŠT, siekiant, kad į Bendrijos rinką patektų didesnis negu neapmuitinamas cukraus kiekis, kuris tokioms šalims yra garantuojamas sutartimis“. Reikia pažymėti, kad pagal AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklę pakanka visiškai paprastų perdirbimo operacijų (netgi tų, kurios paprastai nėra laikomos galinčiomis suteikti UŠT kilmę), kad AKR produktai būtų laikomi UŠT produktais ir galėtų patekti į Bendrijos rinką be importo muitų.

139    Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu egzistavo realus pavojus, jog labai išaugs cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, eksportas į Bendriją.

140    Dėl klausimo, ar neišvengiamas eksporto augimas galėjo sutrikdyti bendrą cukraus rinkos organizavimo formą, reikia pažymėti, jog ieškovė neginčijo sprendimo Emesa 56 punkte pateiktų faktinių teiginių, kad egzistavo „Bendrijos runkelių cukraus gamybos perteklius, palyginti su Bendrijos suvartojamu kiekiu“, kad Bendrija buvo įsipareigojusi „importuoti tam tikrą kiekį cukraus iš trečiųjų šalių pagal (PPO susitarimus)“ ir kad prie viso to dar reikia pridėti „cukranendrių cukraus iš AKR valstybių importą, kad būtų patenkinta ypatinga šio produkto paklausa“. Atsižvelgiant į aukštą Bendrijos kainų lygį, palyginti su pasauline kaina, „Bendrija taip pat buvo įsipareigojusi subsidijuoti cukraus eksportą išmokėdama eksporto grąžinamąsias išmokas, neviršijančias šių susitarimų nustatytų sumų“.

141    Dėl ieškovės argumento, jog cukraus struktūrinė perprodukcija egzistavo jau 1991 m., tuo metu, kai buvo įtvirtinta AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklė, reikia pažymėti, jog cukrus nėra vienintelis produktas, kuriam taikoma ši taisyklė. Atvirkščiai, tai yra bendro pobūdžio privilegija, taikoma visiems produktams, kurie yra perdirbami UŠT. Kai tokios privilegijos taikymas sukelia ar gali sukelti sutrikimų tam tikrame sektoriuje, Bendrija turi teisę imtis ad hoc arba struktūrinių priemonių, kad išspręstų tokią problemą.

142    Teisingumo Teismo nuomone, „Taryba galėjo pagrįstai manyti, kad bet koks, net minimalus Bendrijos produkcijos atžvilgiu, į Bendrijos rinką patenkantis šio produkto kiekis įpareigotų jos institucijas padidinti subsidijas eksportui (PPO susitarimų nustatytų) sumų ribose arba sumažinti Europos gamintojų kvotas, o tai sutrikdytų bendrą cukraus rinkos organizavimą, kurio pusiausvyra jau buvo netvirta, ir prieštarautų bendros žemės ūkio politikos tikslams“ (sprendimo Emesa 56 punktas).

143    Ieškovė ginčija tokį faktų įvertinimą. Jos nuomone, realus Bendrijos cukraus rinkos sutrikimo pavojus neegzistavo.

144    Vis dėlto, jeigu Bendrijos cukraus rinkoje, kurioje veikia protekcionistinių kainų sistema, pasiūla jau viršija paklausą, logiška būtų manyti, kad bet koks pasiūlos dėl importo didėjimas gali sukelti sutrikimų. Norint palaikyti rinkoje netvirtą pusiausvyrą, kuri iš tikrųjų yra kontroliuojamas disbalansas, nes pusiausvyra yra pasiekiama tik vykdant subsidijuojamą eksportą, reikia arba smarkiai sumažinti intervencinę kainą, kad sumažėtų importas ir padidėtų paklausa, arba sumažinti Bendrijos gamybą ir (arba) padidinti eksportą, kuris, atsižvelgiant į Bendrijos ir pasaulinės kainų skirtumą, turi būti subsidijuojamas.

145    Atsižvelgdama į AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės sukeltą neišvengiamą cukraus importo į Bendriją didėjimo pavojų (žr. 139 punktą), Taryba, įvertinusi UŠT asociacijos ir bendros žemės ūkio politikos tikslų pusiausvyrą, galėjo pagrįstai nuspręsti apriboti šios taisyklės taikymą, kad sumažintų šio produkto, kuris tik dėl teisinės fikcijos tapo UŠT kilmės, importą iš UŠT.

146    Dėl ieškovės argumento, kad Bendrija eksportuoja su eksporto subsidijomis mažesnį cukraus kiekį negu leidžia PPO susitarimai, reikia pažymėti, jog nei Taryba, nei Teisingumo Teismas neteigia, kad UŠT pakeisto sprendimo 108b straipsnio 1 dalyje nustatyti neapmokestinamo importo apribojimai yra grindžiami tuo, jog Bendrija pagal PPO susitarimus nebegali didinti subsidijuojamo cukraus eksporto lygio.

147    Reikia pažymėti, kad PPO susitarimai, ypač Schedule CXL, nustato subsidijuojamo cukraus eksporto ribas. Tačiau susitarimai nenumato jokios pareigos išnaudoti šio paskirto kiekio. PPO susitarimų tikslas iš tikrųjų yra palaipsniui mažinti subsidijuojamo eksporto kiekį.

148    Negalima teigti, kad Taryba pažeidė proporcingumo principą, nuspręsdama apriboti cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importą, net jei papildomas eksporto kiekis, kurį galėjo sukelti toks importas, neviršytų PPO susitarimais nustatytos viršutinės ribos.

149    Ieškovė toliau aiškina, kad cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importo augimas nebūtinai turi paveikti gamybą Bendrijoje. Ji nurodo, kad Bendrijos gamyba pastaraisiais metais visada buvo mažesnė nei Bendrijos nustatytos gamybos kvotos.

150    Reikia pažymėti, kad ieškovė vykstant procesui visada pabrėžė, jog Bendrijos rinkai būdinga struktūrinė perprodukcija. Žodinėje proceso dalyje ieškovė dar kartą nurodė Audito rūmų Specialų pranešimą Nr. 20/2000 dėl bendros rinkų organizavimo formos valdymo cukraus sektoriuje (OL C 50, 2001, p. 1), iš kurio matyti, jog 1997 m. ši perprodukcija siekė beveik dviejų milijonų tonų ribą. Taigi nesvarbu, ar gamybos kvotos buvo išnaudotos, logiška būtų manyti, kad Bendrijos cukraus rinka, kurioje pasiūla smarkiai viršijo paklausą, būtų sutrikdyta, jei cukraus importas reikšmingai išaugtų dėl AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės taikymo.

151    Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Taryba galėjo pagrįstai manyti, jog buvo būtina apriboti cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importą, kad būtų išsaugotas cukraus rinkos bendros organizavimo formos stabilumas.

152    Be to, dar reikia išnagrinėti, ar apribodama AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės taikymą iki 3 000 tonų Taryba nepažeidė proporcingumo principo.

153    Reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas sprendime Emesa nusprendė, jog pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viršutinė riba, pagal kurią cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importo kiekis yra 3 000 tonų, neprieštarauja proporcingumo principui. Sprendimo 57 punkte Teisingumo Teismas remiasi tuo, kad „metinė 3 000 tonų kvota nėra mažesnė nei įprastai yra importuojama iš UŠT cukraus, kurio jos pačios negamina“; kad pramonė, kurią paliečia (ginčijamas) sprendimas, „galėjo tik šiek tiek paveikti šių teritorijų vystymąsi“ ir kad „dėl neriboto kilmės kumuliacijos taisyklės taikymo gali atsitikti taip, kad AKR valstybėse kilę produktai bus dirbtinai nukreipiami į UŠT siekiant, kad į Bendrijos rinką patektų didesnis negu neapmuitinamas cukraus kiekis, kuris tokioms šalims yra garantuojamas sutartimis“.

154    Ieškovė savo 2000 m. spalio 9 d. pastabose taip pat kritikuoja šią sprendimo Emesa dalį. Jos argumentai, susiję tik su Teisingumo Teismo pateiktu vertinimu, paremtu neginčijamais faktais, bus nagrinėjami tik išbaigtumo sumetimais (žr. 135 punktą).

155    Ieškovė pabrėžia faktą, jog įprastinis cukraus importas iš UŠT neegzistuoja. Cukraus pramonė UŠT susikūrė dėl AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės taikymo. 1996 m. eksportas nesiekė 3 000 tonų, nes suinteresuotosios įmonės dar nebuvo visiškai pradėjusios savo veiklos. Kvotos nustatymas ties 3 000 tonų riba, remiantis, kaip tai daro Teisingumo Teismas sprendimo Emesa 57 punkte, įprastiniu importu, šioje situacijoje yra nesuprantamas. Ieškovė nurodo, kad 3 000 tonų kiekis yra mažiau nei ji pagamina per mėnesį. Ji pažymi, kad Pirmosios instancijos teismo pirmininkas 25 punkte minėtoje 1999 m. balandžio 30 d. Nutartyje Emesa Sugar prieš Komisiją nusprendė, kad ieškovei, norint išlikti, reikėjo per metus importuoti 15 000 tonų UŠT kilmės cukraus. Net jei buvo būtina apriboti cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, importą, ieškovės nuomone, Taryba turėjo ginčijamame sprendime atsižvelgti į UŠT įsikūrusių ir veikiančių cukraus perdirbimo sektoriuje įmonių interesus bei nustatyti kvotą tokio lygio, kuris leistų joms išlikti rinkoje. Ieškovė tuo klausimu nurodo Tarybos poziciją, kurios ji laikėsi kitų produktų, kaip antai izogliukozė ir inulinas, atžvilgiu.

156    Pirmosios instancijos teismas visų pirma konstatuoja, kad pati ieškovė pripažįsta, jog cukrus UŠT nėra gaminamas. Bet kuriuo atveju, net jei jis būtų gaminamas, ginčijamas sprendimas niekaip nepaveiktų gamybos, nes UŠT išgauti produktai yra laikomi UŠT kilmės pagal II priedo 2 straipsnį.

157    Dėl UŠT „perdirbto“ cukraus reikia pažymėti, kad cukrus, kuris pagal įprastas kilmės taisykles (žr. 77 punktą) pakankamai perdirbamas, yra laikomas UŠT kilmės produktu, kuris, netaikant jokių kiekybinių apribojimų, gali patekti į Bendriją be muitų mokesčio.

158    Taryba, papildydama UŠT sprendimą 108b straipsnio 1 dalimi, tik nustatė viršutinę importo ribą cukrui, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, t. y. kilusiam iš AKR valstybių ir nepakankamai perdirbtam UŠT, kad būtų galima suteikti UŠT kilmę, tačiau teisinės fikcijos dėka vis dėlto laikomam tokios kilmės.

159    Taryba pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 1 dalyje viršutinę ribą nustatė tokią, ties kuria ginčijamo sprendimo priėmimo metu apytiksliai buvo cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, eksportas.

160    Ieškovė patvirtina, kad per metus prieš ginčijamo sprendimo priėmimą kumuliacinės AKR–UŠT kilmės cukraus eksportas į Bendriją sudarė 2 310 tonų. Per pirmuosius 1997 m. šešis mėnesius jis, ieškovės teigimu, siekė 1 404,3 tonos. Darytina išvada, kad Taryba nesielgė nepagrįstai 1997 m. lapkričio mėn. apribodama AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės taikymą iki 3 000 tonų cukraus per metus.

161    Dėl argumento, jog Bendrijos institucijos turėjo atsižvelgti į tai, kad UŠT cukraus perdirbimo pramonė buvo kūrimosi stadijoje, reikia pažymėti, jog AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklė egzistavo nuo UŠT sprendimo priėmimo 1991 metais. Ieškovė buvo įsteigta tik 1997 m. vasario 6 d., tuo metu, kai Komisija jau buvo pateikusi Tarybai pasiūlymą visiškai panaikinti AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taikymą cukrui (žr. 94 punktą).

162    Be to, jei ieškovės išlikimas iš tiesų priklausė nuo AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės išlaikymo, kaip ji pati tvirtina, jos atliktos investicijos turėtų būti laikomos visiškai neatsakingomis. AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklė yra išimtinio pobūdžio ir jos taikymo panaikinimas cukrui buvo paskelbtas dar prieš įsteigiant ieškovę.

163    Per posėdį ieškovė dar kartą pabrėžė, kad per visus 1997 m. cukraus importas siekė tik 10 000 tonų. Kadangi toks kiekis negalėtų sutrikdyti Bendrijos cukraus rinkos, pakeisto UŠT sprendimo 108b straipsnio 1 dalyje nustatyta viršutinė riba esą yra visiškai nepagrįsta.

164    Vis dėlto reikia pažymėti, kad pati ieškovė, remdamasi skaičiavimais, kurie net neapima potencialaus eksporto, teigia, jog jei ginčijamas sprendimas nebūtų priimtas, cukraus, kuriam taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija, eksportas būtų siekęs 100 000?150 000 tonų per metus (žr. 137 punktą). Kaip jau buvo minėta, Taryba galėjo pagrįstai manyti, kad toks kiekis galėjo sutrikdyti Bendrijos cukraus rinką (žr. 144 ir 145 punktus).

165    Ieškovė kritikuoja Teisingumo Teismo teiginį, išsakytą sprendimo Emesa 57 punkte, jog „kadangi iš AKR valstybių įvežamam cukrui UŠT yra suteikiama tik maža pridėtinė vertė, pramonė, kurią paliečia (ginčijamas) sprendimas, galėjo tik šiek tiek paveikti šių teritorijų vystymąsi“.

166    Vis dėlto negalima paneigti, kad operacijos, kurios pagal įprastines kilmės taisykles suteikia produktui UŠT kilmę, suteikia jam daugiau esminės vertės nei tos, kurioms taikoma AKR–UŠT kilmės kumuliacija ir kurios yra paprastos operacijos. Be to, pastarosios operacijos paprastai nesukuria daug darbo vietų. Todėl darytina išvada, kad pramonė, kurią paliečia ginčijamas sprendimas, galėjo tik šiek tiek prisidėti prie UŠT vystymosi.

167    Ieškovė pažymi, kad, kitaip nei tvirtina Teisingumo Teismas sprendimo Emesa 57 punkte, nėra duomenų, rodančių, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu AKR valstybių produktai būtų dirbtinai kur nors nukreipiami.

168    Vis dėlto, kaip minėta 138 punkte, tokio nukreipimo pavojus buvo realus, turint omenyje cukraus kainų skirtumą Bendrijoje ir pasaulinėje rinkoje.

169    Galiausiai ieškovė yra pasipiktinusi, kad cukraus, kilusio iš UŠT, importo režimas yra mažiau palankus negu importo iš AKR ar kitų šalių. Ji pabrėžia, kad cukraus, kilusio iš AKR ar trečiųjų šalių, preferencinis importas siekia 1,7 milijono tonų. Šio importo subsidijos, kurias išmoka EŽŪOGF, siekia iki 0,8 milijardo eurų per metus. Ši suma yra daug didesnė nei bet kokios įmanomos cukraus, kilusio iš UŠT, eksporto subsidijos. Be to, ieškovė pabrėžia faktą, kad UŠT užima aukščiausią vietą tarp visų šalių, su kuriomis Europos Sąjunga palaiko privilegijuotus santykius. Dėl to UŠT kilmės produktai turėtų būti privilegijuotoje padėtyje.

170    Šis argumentas paremtas klaidinga prielaida. UŠT kilmės produktai yra ir bus visiškai atleidžiami nuo muito mokesčių. Taryba iki 3 000 tonų apribojo AKR–UŠT kilmės kumuliacijos taisyklės, kuri tik dėl teisinės fikcijos priskiria UŠT kilmę produktams, kurie iš tikrųjų yra AKR produktai, taikymą cukrui.

171    Iš to, kas pasakyta, matyti, jog ieškinio pagrindas dėl proporcingumo principo pažeidimo taip pat turi būti atmestas.

172    Kadangi išanalizavus ieškinio pagrindus dėl panaikinimo, nerasta įrodymų, kad buvo pažeista teisės norma, suteikianti teises asmenims, ir nesant būtinybės nagrinėti kitų dviejų būtinų Bendrijos nesutartinės atsakomybės sąlygų reikia konstatuoti, kad reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo negali būti patenkintas.

173    Todėl reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

174    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

175    Remiantis Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalimi, Komisija, Ispanijos Karalystė ir Prancūzijos Respublika, kurios įstojo į bylą Tarybos pusėje, pačios padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Be savo bylinėjimosi išlaidų, ieškovė padengia Tarybos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas procese dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

3.      Įstojusios į bylą šalys pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Azizi Lenaerts Jaeger

Paskelbta 2001 m. gruodžio 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

H. Jung       M. Jaeger

* Proceso kalba: olandų