Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
PRIIT PIKAMÄE IŠVADA,
pateikta 2023 m. rugsėjo 14 d.(1)
Byla C‑359/22
AHY
prieš
Minister for Justice
(High Court (Aukštasis teismas, Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prieglobsčio politika – Valstybės narės, atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymas – Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 – 17 straipsnio 1 dalis – Suverenumo išlygos – 27 straipsnis – Veiksmingas teisių gynimas – Stabdomasis poveikis“
1. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą High Court (Aukštasis teismas, Airija) prašo išaiškinti Reglamento (ES) Nr. 604/2013 (toliau – reglamentas „Dublinas III“)(2) 17 straipsnio 1 dalį bei 27 straipsnio 1 ir 3 dalis, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį.
2. Klausimai iš esmės pateikti dėl šiuo metu Airijoje galiojančios specialios teisinės sistemos, kuria perkeltas reglamentas „Dublinas III“. Pagal šią sistemą valstybės narės sprendimą pasinaudoti arba nepasinaudoti suverenumo išlyga, nustatyta reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje, turi priimti kita administracinė institucija nei ta, kuri įpareigota taikyti šiame reglamente nurodytus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus ir priimti sprendimą dėl perdavimo. Be to, skundų, numatytų dėl pirmojo ir antrojo sprendimų, teisme nagrinėjimas priklauso dviejų skirtingų nacionalinių teismų jurisdikcijai.
3. Dėl šių dviejų procedūrų sambūvio ir jų koordinavimo trūkumo kyla sudėtingų teisinių klausimų atsižvelgiant į reglamentą „Dublinas III“. Taigi sprendime, kuris bus priimtas, Teisingumo Teismas turės galimybę pateikti paaiškinimų dėl šio reglamento 27 straipsnyje nurodytos teisės į veiksmingą teisių gynimą apimties, pirmiausia dėl klausimo, ar pagal vieną iš dviejų minėtų nuostatų valstybės narės privalo numatyti galimybę teisme, pateikiant kitą skundą nei skundas dėl sprendimo dėl perdavimo, ginčyti tai, kaip įgyvendinama iš suverenumo išlygos kylanti diskrecija. Be to, Teisingumo Teismas turės nuspręsti, ar dėl tokio skundo pateikimo būtinai stabdomas sprendimo dėl perdavimo vykdymas.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
4. Reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.“
5. Šio reglamento 17 straipsnio „Diskrecinės išlygos“ 1 dalyje nurodyta:
„1. Nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
Valstybė narė, kuri nusprendžia nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pagal šią dalį, tampa atsakinga valstybe nare ir prisiima su ta atsakomybe susijusias pareigas. Prireikus, naudodamasi „DubliNet“ elektroninių ryšių tinklu, sukurtu pagal [2003 m. rugsėjo 2 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1560/2003, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, taikymo taisykles (OL L 22, 2003, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 200 ir klaidų ištaisymas OL L 197, 2017, p. 20)], 18 straipsnį, ji apie tai praneša anksčiau buvusiai atsakingai valstybei narei, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą atliekančiai valstybei narei arba valstybei narei, kurios buvo prašoma perimti prašytoją savo žinion arba jį atsiimti.
Valstybė narė, kuri tampa atsakinga pagal šią dalį, nedelsdama tai nurodo sistemoje „Eurodac“ pagal [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 603/2013 dėl Eurodac sistemos pirštų atspaudams lyginti sukūrimo siekiant veiksmingai taikyti Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, ir dėl valstybių narių teisėsaugos institucijų bei Europolo teisėsaugos tikslais teikiamų prašymų palyginti duomenis su Eurodac sistemos duomenimis ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1077/2011, kuriuo įsteigiama Europos didelės apimties IT sistemų laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje operacijų valdymo agentūra (OL L 180, 2013, p. 1)], pridėdama datą, kai buvo priimtas sprendimas nagrinėti prašymą.“
6. Šio reglamento 27 straipsnis „Teisės gynimo priemonės“ suformuluotas taip:
„1. Prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo turi teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę ir gali pateikti teismui skundą dėl sprendimo dėl perdavimo faktinių ir teisinių pagrindų arba prašyti jį peržiūrėti.
2. Valstybės narės numato pagrįstą laiko tarpą, per kurį atitinkamas asmuo gali įgyvendinti teisę į veiksmingą teisės gynimo priemonę pagal 1 dalį.
3. Sprendimų dėl perdavimo apskundimo arba peržiūrėjimo tikslais, valstybės narės savo nacionalinėje teisėje nustato, kad:
a) skundas arba sprendimo peržiūrėjimas suteikia atitinkamam asmeniui teisę likti atitinkamoje valstybėje narėje, kol bus gauti skundo ar peržiūrėjimo rezultatai, arba
b) perdavimo vykdymas automatiškai sustabdomas ir toks sustabdymas pasibaigia po tam tikro pagrįsto laikotarpio, per kurį teismas po atidaus ir nuodugnaus nagrinėjimo yra priėmęs sprendimą dėl skundžiamo arba peržiūrimo sprendimo vykdymo sustabdymo, arba
c) atitinkamam asmeniui suteikiama galimybė per pagrįstą laikotarpį prašyti teismo sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo skundas ar peržiūrimas sprendimas. Valstybės narės užtikrina, kad būtų taikoma veiksminga teisės gynimo priemonė, sustabdydamos perdavimo vykdymą, kol bus priimtas sprendimas dėl pirmo sustabdymo prašymo. Sprendimas dėl sprendimo dėl perdavimo vykdymo sustabdymo priimamas per pagrįstą laikotarpį, tuo pačiu leidžiant atlikti atidų ir nuodugnų sustabdymo prašymo nagrinėjimą. Sprendime nesustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymo išdėstomi jį pagrindžiantys motyvai.
4. Valstybės narės gali numatyti, kad kompetentingos institucijos gali ex officio nuspręsti sustabdyti sprendimo dėl perdavimo vykdymą, kol nagrinėjamas jo [dėl jo pateiktas] skundas ar peržiūrimas sprendimas.“
7. To paties reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta:
„1. Prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas pagal prašančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, atitinkamoms valstybėms narėms pasikonsultavus, kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti gavimo arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar peržiūrėjimo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal 27 straipsnio 3 dalį.
Jei asmenys atsakingai valstybei narei perduodami prižiūrint išvykimą arba palydint, valstybės narės užtikrina, kad perdavimas vyktų humaniškai, užtikrinant visapusišką pagarbą pagrindinėms teisėms ir asmens orumui.
Jei reikia, prašančioji valstybė narė prašytojui išduoda laissez passer. Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, nustato laissez passer formą. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 44 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.
Atsakinga valstybė narė prašančiajai valstybei narei atitinkamai praneša, kad atitinkamas asmuo tikrai atvyko arba kad jis nustatytu laiku neatvyko.
2. Tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. Šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vienerių metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl atitinkamo asmens įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei atitinkamas asmuo slapstosi.“
B. Airijos teisė
1. European Union (Dublin System) Regulations 2018
8. Pagal European Union (Dublin System) Regulations 2018 (S. I. No. 62 of 2018) (2018 m. Europos Sąjungos taisyklės (Dublino sistema) (S. I., 2018, Nr. 62), toliau – 2018 m. taisyklės) 3 straipsnį „Pareigų vykdymas pagal [Sąjungos] reglamentą“ tarptautinės apsaugos pareigūnams (pareigūnams, dirbantiems International Protection Office (Tarptautinės apsaugos biuras, Airija, toliau – IPO) tenka pareiga remiantis reglamento „Dublinas III“ III skyriuje nurodytais kriterijais nustatyti už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę narę ir priimti sprendimus dėl perdavimo. 2018 m. taisyklių 6 straipsnyje „Skundas dėl sprendimo dėl perdavimo“ nustatyta, kad International Protection Appeals Tribunal (Tarptautinės apsaugos apeliacinis teismas, Airija, toliau – IPAT) yra kompetentingas nagrinėti skundus dėl sprendimo dėl perdavimo.
9. 2018 m. taisyklių 8 straipsnyje „Sprendimo dėl perdavimo vykdymo sustabdymas, kol bus priimtas sprendimas dėl skundo“ įtvirtintas stabdomasis poveikis, numatytas reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 3 dalies a punkte; jame iš esmės nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, pateikęs skundą pagal 2018 m. taisyklių 6 straipsnį, turi teisę likti valstybėje narėje, kol bus priimtas sprendimas dėl šio skundo.
10. Reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje numatytos diskrecijos įgyvendinimas priklauso teisingumo ministro (toliau – ministras) kompetencijai. Vykdant procedūrą, kuri užbaigiama IPO priimant sprendimą dėl perdavimo pagal 2018 m. taisykles, visai neatsižvelgiama į šio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, o IPAT jurisdikcija pagal šių taisyklių 6 straipsnį apribota skundų dėl tokių sprendimų dėl perdavimo nagrinėjimu. IPAT neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl skundo dėl ministro sprendimo, susijusio su šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos diskrecijos įgyvendinimu, o vienintelis galimas būdas apskųsti tokį sprendimą – pateikti skundą, kuriuo prašoma atlikti teisminę peržiūrą (angl. k. judicial review).
2. Order 84, the Superior Courts Rules
11. Order 84, Rules of the Superior Courts (84 straipsnis, Aukštesniųjų teismų procedūros taisyklės), būtent jo V skirsnyje, nustatytos procedūros taisyklės, taikytinos dėl skundo, kuriuo prašoma atlikti teisminę peržiūrą. High Court (Aukštasis teismas) yra pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis skundus, kuriais prašoma atlikti teisminę peržiūrą. Taigi bet kuri nuoroda į teismą, pateikiama 84 straipsnyje, reiškia nuorodą į High Court (Aukštasis teismas), kaip į pirmosios instancijos teismą.
12. 84 straipsnio 20 taisyklėje iš esmės nurodyta, kad prieš pradedant nagrinėti prašymą dėl teisminės peržiūros turi būti gautas teismo išankstinis leidimas (angl. k. application for leave) ir kad pareiškėjas turi būti pakankamai suinteresuotas tuo, kad šis leidimas būtų suteiktas. 84 straipsnio 21 taisyklėje dėl kreipimosi į teismą nustatytas trijų mėnesių terminas, bet jis gali būti pratęstas, pirmiausia tais atvejais, kai tam yra tinkama ir pakankama priežastis.
13. 84 straipsnyje nenumatyta stabdomojo poveikio. 84 straipsnio 20 taisyklės 8 punkto b papunktyje nurodyta, kad, kai leidimas prašyti, kad būtų atlikta teisminė peržiūra, yra suteiktas, teismas, jei mano, kad tai teisinga ir tinkama, gali priimti nutartį sustabdyti sprendimo, su kuriuo susijęs prašymas, vykdymą, kai prašoma priimti nutartį dėl uždraudimo arba certiorari nutartį (nutartį, kuria panaikinamas administracinis sprendimas), kol bus priimtas sprendimas dėl prašymo atlikti teisminę peržiūrą arba kol teismas dėl to nuspręs kitaip.
II. Faktinės bylos aplinkybės, pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
14. Pareiškėjas pagrindinėje byloje AHY yra Somalio pilietis, gimęs 1987 m. spalio 21 d.
15. 2020 m. sausio 21 d. Airijoje jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, remdamasis tuo, kad Somalyje prieš jį įvykdytas sprogdinimo išpuolis, per kurį buvo sunaikinta jo parduotuvė, žuvo vienas iš jo darbuotojų, o jam ant plaštakų ir vienos rankos liko randai.
16. Atlikus paiešką pagal Eurodac sistemą nustatyta, kad jis jau buvo pateikęs du tarptautinės apsaugos prašymus Švedijoje: 2012 m. lapkričio 5 d. ir 2017 m. spalio 2 d. Šie prašymai buvo atmesti.
17. Taigi Airijos valdžios institucijos, remdamosi reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b punktu, Švedijos Karalystei pateikė prašymą perimti prašytoją savo žinion. 2020 m. vasario 19 d. Švedija sutiko patenkinti šį prašymą.
18. 2020 m. liepos 23 d. AHY buvo pranešta apie sprendimą perduoti jį Švedijai; AHY jį apskundė IPAT, prašydamas pritaikyti reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje nustatytą išlygą ir teigdamas, be kita ko, kad jis serga depresija.
19. 2021 m. spalio 5 d. IPAT šį skundą atmetė ir patvirtino sprendimą dėl perdavimo.
20. 2021 m. lapkričio 8 d. AHY buvo pranešta, kad 2021 m. gruodžio 16 d. jis turi atvykti į Garda National Immigration Bureau (Nacionalinis imigracijos biuras, Airija), kad būtų parengtas jo perdavimas Švedijai, kuris turėjo būti atliktas ne vėliau kaip 2022 m. balandžio 6 d.
21. 2021 m. lapkričio 15 d. jis ministrui pateikė prašymą, kad šis pasinaudotų reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnyje numatyta diskrecija, visų pirma dėl to, kad tokio perdavimo atveju kyla pavojus, kad jis nusižudys. AHY pridėjo teismo medicinos eksperto išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad jeigu bus perduotas Švedijai, jam gresia didelis savęs žalojimo ir galimos savižudybės pavojus. Vykstant procedūrai jis pateikė antrą teismo medicinos eksperto išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad savižudybės pavojus yra didesnis nei aprašytas pirmojoje išvadoje.
22. 2022 m. vasario 16 d. prašymas, kad ministras pasinaudotų diskrecija, numatyta reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnyje, buvo atmestas.
23. Kai buvo pateikta antroji teismo medicinos eksperto išvada, ministras prie sprendimo dėl atsisakymo įgyvendinti šią diskreciją pridėjo priedą, patikslindamas, kad antroji medicininė išvada nepakeitė jo nuomonės, išdėstytos šiame sprendime.
24. AHY dėl šio sprendimo teisminės peržiūros kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą. Jis teigia, be kita ko, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnį skundai dėl sprendimų, kuriais atsisakoma pasinaudoti diskrecija, numatyta šio reglamento 17 straipsnyje, turi automatinį stabdomąjį poveikį.
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtino ir išplėtė laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas AHY 2021 m. gruodžio mėn., pagal kurias draudžiama jį perduoti Švedijai, ir nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pirmiausia kyla klausimas dėl stabdomojo poveikio, kurį skundas dėl ministro sprendimo, kuriuo atsisakoma pasinaudoti jam pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnį suteikta diskrecija, gali daryti sprendimui dėl perdavimo, ypač jei pastarasis jau buvo apskųstas pagal šio reglamento 27 straipsnio 1 dalį.
27. Šiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas, Airija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar teisė į veiksmingą teisių gynimą pateikiant faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis pagrįstą apeliacinį skundą dėl „sprendimo perduoti asmenį“ arba prašant jį peržiūrėti pagal [reglamento „Dublinas III“] 27 straipsnio 1 dalies nuostatas apima teisę į tokią veiksmingą teisių gynimo priemonę dėl sprendimo, kurį pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį valstybė narė priėmė naudodamasi savo diskrecijos teise pagal šią nuostatą nuspręsti, ar ji turėtų nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, kurį jai pateikė trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, net jeigu ji nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą pagal reglamente „Dublinas III“ nustatytus kriterijus?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
a) ar tai reiškia, kad prašančiajai valstybei narei draudžiama vykdyti sprendimą perduoti asmenį tol, kol nagrinėjamas prašytojo prašymas pasinaudoti diskrecija pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį?
b) Ar [reglamento „Dublinas III“] 27 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias reikalaujama, kad valstybės narės savo nacionalinėje teisėje numatytų vieną iš trijų stabdomojo poveikio formų, kad būtų galima apskųsti sprendimus perduoti asmenį arba juos peržiūrėti, apima pagal [šio reglamento] 17 straipsnio 1 dalį priimto sprendimo, kuriuo atsisakoma prisiimti atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymą, ginčijimą <...>?
c) Jeigu jokiame konkrečiame nacionalinės teisės akte nenumatyta nė viena iš trijų [reglamento „Dublinas III“] 27 straipsnio 3 dalyje nurodytų stabdomojo poveikio formų, ar teismai, gavę skundą dėl sprendimo dėl atsisakymo pagal 17 straipsnį, yra įpareigoti pripažinti kurios nors iš šių trijų formų stabdomąjį poveikį savo nacionalinėje teisėje, ir, jei taip, tai kurią?
d) Ar visos stabdomąjį poveikį turinčios teisių gynimo priemonės pagal [reglamento „Dublinas III“] 27 straipsnio 3 dalį turi būti aiškinamos kaip sustabdančios sprendimo perduoti asmenį pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalį vykdymą?
3. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
a) ar teisė į veiksmingą teisių gynimą pagal [Chartijos] 47 straipsnį draudžia prašančiajai valstybei narei vykdyti sprendimą perduoti asmenį iki to laiko, kai bus išnagrinėtas prašytojo prašymas pasinaudoti diskrecija pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį?
b) Ar teisė į veiksmingą teisių gynimą pagal [Chartijos] 47 straipsnį draudžia prašančiajai valstybei narei vykdyti sprendimą perduoti asmenį iki to laiko, kai, atliekant teisminę peržiūrą, skirtą administracinių veiksmų teisėtumui (angl. k. judicial review) patikrinti, bus išnagrinėtas pagal nacionalinės teisės nuostatas pateiktas skundas dėl sprendimo dėl atsisakymo pagal [reglamento „Dublinas III“] 17 straipsnį?
c) Kita vertus, ar pagal nacionalinės teisės nuostatas pateiktas skundas prašant atlikti sprendimo dėl atsisakymo pagal 17 straipsnį teisminę peržiūrą (angl. k. judicial review) reiškia, kad sustabdomas sprendimo perduoti asmenį pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalį vykdymo terminas arba kad tas skundas turi kitokį stabdomąjį poveikį sprendimui perduoti asmenį?“
28. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad šis prašymas būtų nagrinėjamas taikant prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje.
29. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, grįsdamas savo prašymą, rėmėsi AHY sveikatos būkle, patikslindamas, be kita ko, kad, atsižvelgdamas į turimus medicininius įrodymus, jis susirūpinęs dėl to, kad įprastos prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros trukmė gali reikšti realų pavojų AHY sveikatai ar net gyvybei, nes priėmus sprendimą perduoti jį Švedijai jam kyla minčių apie savižudybę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodė, kad skubą didina tai, jog šioje byloje keliami teisiniai klausimai kyla ir keliose kitose nagrinėjamose bylose. Teisinis netikrumas, susijęs su sprendimų, kuriais atsisakoma pasinaudoti reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta išlyga, peržiūra ir šių sprendimų stabdomuoju poveikiu, turi sisteminės įtakos šiuo reglamentu Airijoje sukurtos sistemos veikimui ir lemia vėlavimą.
30. 2022 m. birželio 1 d. administraciniame posėdyje Teisingumo Teismo antroji kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą.
31. Pagal įprastą prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą rašytines pastabas pateikė AHY, ministras, Airijos ir Graikijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.
III. Analizė
32. Pirmiausia pažymėtina, kad prejudiciniai klausimai, kurie yra šios bylos dalykas ir susiję su valstybės narės pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje nustatytą išlygą priimto sprendimo teismine kontrole, taip pat galimu stabdomuoju skundo prašant atlikti sprendimo dėl perdavimo teisminę kontrolę poveikiu šiam sprendimui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, grindžiami dvejopais argumentais.
33. Pirmoji argumentų grupė susijusi su Airijos sistemos ypatumais, kai sprendimas perduoti tarptautinės apsaugos prašytoją arba jo neperduoti ir sprendimas pasinaudoti diskrecija, kylančia iš reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalies, arba ja nepasinaudoti priklauso ne tos pačios institucijos kompetencijai. Pirmąjį priima IPO, o antrasis priklauso ministro prerogatyvoms. Be to, skundai dėl sprendimų dėl perdavimo turi būti pateikiami IPAT, tačiau šis teismas nėra kompetentingas spręsti dėl skundų dėl ministro sprendimo, kiek tai susiję su minėtos diskrecijos įgyvendinimu. Iš tikrųjų pastarąjį sprendimą galima ginčyti tik High Court (Aukštasis teismas) pateikiant skundą, kuriuo prašoma atlikti teisminę peržiūrą.
34. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad pagal šiuo metu galiojančią Airijos teisę šie du atskiri procesai gali būti pradėti skirtingu metu, nederinant, be kita ko, terminų. Taigi niekas netrukdo tarptautinės apsaugos prašytojui, dėl kurio Airijoje priimtas sprendimas dėl perdavimo, pateikti prašymą pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnį IPAT atmetus jo skundą dėl tokio sprendimo dėl perdavimo. Taip atsitiko šiuo atveju ir, remiantis turimais šaltiniais, daugeliu kitų atvejų.
35. Antroji argumentų grupė susijusi su klausimais, kilusiais Sprendime M. A. ir kt.(3), kuriame Teisingumo Teismas sprendė dėl Airijos sistemos ypatumų kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nei susiklosčiusios šioje byloje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad sunku nustatyti tikslią šiame sprendime Teisingumo Teismo pateiktų motyvų ir išvados reikšmę.
A. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
36. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės įpareigojamos užtikrinti veiksmingą teisių gynimą, susijusį su valstybės narės sprendimu pasinaudoti arba ne savo diskrecija tam, kad remdamasi reglamento 17 straipsnio 1 dalimi prisiimtų atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, netenkančią jai pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus.
37. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Teisingumo Teismo atsakymas lems tai, ar Airijos teisėje numatyto ir pagrindinėje byloje nagrinėjamo skundo, kuriuo prašoma atlikti teisminę peržiūrą, stabdomojo poveikio klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 3 dalį (antroji klausimų grupė) arba į Chartijos 47 straipsnį (trečioji klausimų grupė).
38. Savo požiūrį išdėstysiu taip. Pirmiausia nurodysiu elementus, apibrėžiančius išlygos, nustatytos reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje, turinį (1 skirsnis). Paskui išnagrinėsiu jurisprudenciją, susijusią su teise į veiksmingą teisių gynimą, įtvirtinta šio reglamento 27 straipsnio 1 dalyje, siekdamas nustatyti, ar ši teisė apima teisę apskųsti sprendimą pasinaudoti arba nepasinaudoti išlyga, nurodyta šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje (2 skirsnis). Galiausiai taip išplėtotas aiškinimas bus patikrintas atsižvelgiant į Sprendime M. A. ir kt. padarytas išvadas (3 skirsnis), kad būtų galima pasiūlyti atsakymą į šį prejudicinį klausimą (4 skirsnis).
1. Išlyga, nustatyta reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje
39. Pirmiausia primintina, kad reglamentu „Dublinas III“ siekiama įtvirtinti valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus.
40. Šiame reglamente nustatyta sistema grindžiama jo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, kad tik viena valstybė narė yra kompetentinga nagrinėti prašytojo tarptautinės apsaugos poreikius.
41. Tuo tikslu šio reglamento III skyriuje nustatyta tiek valstybėms narėms, tiek atitinkamiems asmenims taikomų objektyvių ir teisingų kriterijų hierarchija(4). Šiais kriterijais, nurodytais šio reglamento 8–15 straipsniuose, siekiama suteikti aiškų ir veiksmingą metodą, leidžiantį greitai nustatyti atsakingą valstybę narę, kad būtų užtikrinta veiksminga galimybė naudotis tarptautinės apsaugos procedūromis ir netrukdoma siekti tikslo skubiai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus(5).
42. Reglamento „Dublinas III“ IV skyriuje, be 16 straipsnio, susijusio su išlaikomais asmenimis, yra 17 straipsnis „Diskrecinės išlygos“. Pastarojo straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nukrypdama nuo šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamento nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
43. Šiai nuostatai iš esmės būdingi trys dalykai.
44. Pirma, tai – aptariamos teisinės sistemos lankstumas. Reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje pakartojama „suverenumo“ išlyga, kuri buvo nustatyta Reglamento (EB) Nr. 343/2003 (toliau – reglamentas „Dublinas II“)(6) 3 straipsnio 2 dalyje, o dar anksčiau – Dublino konvencijos(7) 3 straipsnio 4 dalyje. Ši išlyga išliko per visas teisėkūros reformas, Sąjungos atliktas šioje srityje, būtent dėl to, kad ji reiškia iš tarptautinės teisės, pirmiausia iš Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso(8), kylantį principą, pagal kurį teisės į prieglobstį pripažinimas yra valstybės prerogatyva(9). Kitaip tariant, pagal šį principą valstybės narės turi turėti teisę iš esmės nagrinėti visus joms pateiktus prieglobsčio prašymus.
45. Antra, tai, kad suverenumo išlyga yra reglamento „Dublinas III“ IV skyriuje, rodo jos savarankiškumą šio reglamento III skyriuje nustatytų kriterijų atžvilgiu.
46. Trečia, labai svarbu ir tai, jog ši išlyga reiškia, kad valstybėms narėms suteikiama didelė diskrecija. Teisingumo Teismas ne kartą yra pripažinęs, kad kalbama apie galimybę („valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą <...>“)(10), dėl kurios nėra nustatyta jokios konkrečios sąlygos. Teisingumo Teismo teigimu, kiekviena valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, kuriomis ketina pasinaudoti šia galimybe, ir pati nuspręsti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, už kurį ji nėra atsakinga pagal reglamente „Dublinas III“ nustatytus kriterijus(11).
47. Iš tikrųjų, kaip matyti iš Komisijos pasiūlymo, kuriuo remiantis buvo priimtas reglamentas „Dublinas II“(12), aptariama išlyga buvo įtraukta siekiant kiekvienai valstybei narei leisti suvereniai, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais sumetimais, priimti sprendimą sutikti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, net jeigu ji už tokį nagrinėjimą neatsako(13).
48. Bet kuriuos argumentus, kad konkrečios bylos aplinkybės riboja atitinkamos valstybės narės diskreciją tiek, kad jai atsiranda pareiga taikyti suverenumo išlygą, Teisingumo Teismas iki šiol atmetė(14).
49. Pirmiausia iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ši išlyga nėra numatyta kaip apsaugos nuo Dublino sistemos veikimo sutrikimų, galinčių lemti tarptautinės apsaugos prašytojų pagrindinių teisių pažeidimus, priemonė(15).
50. Šiuo klausimu primintina, kad ši sistema grindžiama tarpusavio pasitikėjimu, darant prielaidą, kad kitos valstybės narės paiso pagrindinių teisių. Toks pasitikėjimas prarandamas dviem atvejais.
51. Pirmuoju atveju yra svarių priežasčių manyti, kad valstybėje narėje, kuri iš pradžių paskirta atsakinga, yra sisteminių trūkumų vykdant prieglobsčio suteikimo procedūrą ir sudarant prašytojams priėmimo sąlygas, o tai gali lemti nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojų, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį. Jei atsakingą valstybę narę nustatanti valstybė narė pati tampa atsakinga dėl to, kad neįmanoma nustatyti kitos atsakingos valstybės narės, tokia pareiga kyla iš reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antros ir trečios pastraipų, o ne taikant suverenumo išlygą. Antruoju atveju kyla realus pavojus, kad tarptautinės apsaugos prašytojas dėl savo sveikatos būklės patirs nežmonišką ir žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį. Sprendime C. K. ir kt.(16) Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nors tokiu pavojumi gali būti pateisinamas perdavimo sustabdymas, tai nereiškia, kad valstybė narė, kuriai pateiktas prašymas, taikant suverenumo išlygą privalo prisiimti atsakomybę už jo nagrinėjimą.
52. Apibendrinant pažymėtina, kad, nors pagal reikalavimą paisyti pagrindinių teisių valstybė narė, kuriai pateiktas prašymas, gali būti įpareigota bent laikinai netaikyti reglamento „Dublinas III“ III skyriuje nustatytų kriterijų, pagal šį reikalavimą valstybės narės negali būti įpareigotos naudotis šio reglamento 17 straipsnio 1 dalimi joms suteiktais įgaliojimais. Tai reiškia, kad reikia skirti atvejį, kai, siekiant paisyti pagrindinių teisių, pateisinamas reglamente „Dublinas III“ nustatytų kriterijų netaikymas, ir suverenumo išlygos taikymą. Neseniai priimtame Sprendime M. A. ir kt. Teisingumo Teismas pakartojo savo požiūrį, nurodydamas, kad dėl atsižvelgimo pirmiausia į vaiko interesus valstybė narė taip pat negali būti įpareigota taikyti šią išlygą ir pati nagrinėti prašymą, už kurio nagrinėjimą jai atsakomybės netenka.
53. Galiausiai pridurtina, kad iš jurisprudencijos matyti, jog net dėl humanitarinės krizės kai kuriose valstybėse narėse, kaip antai kilusios Vakarų Balkanuose 2015 m. pabaigoje–2016 m. pradžioje, kitoms valstybėms narėms negali kilti pareigos taikyti suverenumo išlygą, kiek tai susiję su joms pateiktais tarptautinės apsaugos prašymais, tačiau Teisingumo Teismas pabrėžė, kad pasinaudojimas galimybe taikyti šią išlygą tokiu atveju atitinka solidarumo principą, kuris įtvirtintas SESV 80 straipsnyje ir kuriuo grindžiamas reglamentas „Dublinas III“(17).
2. Teisė į veiksmingą teisių gynimą pagal reglamentą „Dublinas III“
54. Reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašytojas turi teisę į veiksmingą teisių gynimą ir gali pateikti teismui skundą dėl sprendimo dėl perdavimo faktinių ir teisnių pagrindų arba prašyti jį peržiūrėti.
55. Tarptautinės apsaugos prašytojo skundo dėl sprendimo dėl jo perdavimo apimtis patikslinta reglamento „Dublinas III“ 19 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, jog siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi tarptautinės teisės normų, šiame reglamente įtvirtinta veiksminga teisės gynimo priemonė apskųsti sprendimus dėl perdavimo turėtų apimti, pirma, šio reglamento taikymo ir, antra, teisinių ir faktinių aplinkybių, susiklosčiusių valstybėje narėje, kuriai perduodamas prašytojas, vertinimą(18).
56. Kalbant apie aptariamo reglamento taikymo nagrinėjimo dalyką , pažymėtina, kad Teisingumo Teismas nuolat patvirtina platų aiškinimą, kylantį iš 2016 m. birželio 7 d. Sprendime Ghezelbash (C‑63/15, EU:C:2016:409, toliau – Sprendimas Ghezelbash) pateiktos analizės.
57. Ši analizė grindžiama dviem esminiais argumentais. Pirma, Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas reglamentą „Dublinas III“, prieglobsčio prašytojus įtraukė į atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą, įpareigodamas valstybes nares pranešti jiems apie atsakomybės kriterijus ir suteikti galimybę pateikti informaciją, leidžiančią teisingai taikyti šiuos kriterijus, taip pat užtikrindamas teisę į veiksmingą teisių gynimą dėl sprendimų juos perduoti, kurie galbūt bus priimti procedūros pabaigoje. Antra, reglamentu „Dublinas III“ siekiama pagerinti šiems prašytojams teikiamą apsaugą, kuri užtikrinama, be kita ko, suteikiant jiems teisminę apsaugą.
58. Taigi, jei reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje numatytos teisių gynimo priemonės būtų aiškinamos siaurai, tai, Teisingumo Teismo teigimu, galėtų kliudyti pasiekti šį tikslą, o šiame reglamente įtvirtintos kitos prieglobsčio prašytojo teisės taptų neveiksmingos(19).
59. Taigi Teisingumo Teismas pirmiausia Sprendime Ghezelbash pripažino, kad prieglobsčio prašytojas, skųsdamas sprendimą jį perduoti, gali remtis klaidingu reglamento „Dublinas III“ III skyriuje įtvirtinto atsakomybės kriterijaus taikymu. Paskesniuose sprendimuose Teisingumo Teismas pripažino, kad toks prašytojas taip pat gali remtis tuo, jog buvo pažeistos kitų reglamento „Dublinas III“ skyrių nuostatos, pagal kurias prieglobsčio prašytojams suteikiamos procedūrinio pobūdžio garantijos.
60. Sprendime Karim(20) buvo pripažinta, kad viena iš tokių nuostatų yra šio reglamento 19 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, pagal kurią, jei trečiosios šalies pilietis, pateikęs pirmąjį prieglobsčio prašymą vienoje valstybėje narėje, išvyksta iš valstybių narių teritorijos ne trumpiau kaip tris mėnesius prieš pateikdamas naują prašymą kitoje valstybėje narėje, pastaroji valstybė narė privalo užbaigti už šio naujo prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą.
61. Sprendime Mengesteab(21) buvo pripažinta, kad kita iš minėtų nuostatų yra reglamento „Dublinas III“ 21 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, jei prašymo perimti savo žinion nepateikiama per nustatytą terminą, atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tenka valstybei narei, kuriai pastarasis prašymas buvo pateiktas. Sprendime Shiri(22) Teisingumo Teismas į aptariamą kategoriją taip pat įtraukė Reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalį, pagal kurią, jei perdavimas iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei neįvykdomas per šiame straipsnyje nurodytą terminą, pastaroji valstybė narė atleidžiama nuo pareigos atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei.
62. Mano manymu, šioje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas lemiamą reikšmę suteikė aplinkybei, kad kiekvienoje iš išnagrinėtų nuostatų įtvirtinta sistema, pagal kurią turi vykti atsakingos valstybės nustatymo procesas ir kuri taip pat, kaip ir III skyriuje nurodyti kriterijai, padeda nustatyti atsakingą valstybę narę(23).
63. Mano nuomone, tai reiškia, kad su sprendimu dėl perdavimo susijęs veiksmingas teisių gynimas, numatytas reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje, apima minėtų nuostatų taikymo nagrinėjimą, nes jose įtvirtintos atitinkamai valstybei narei privalomo pobūdžio taisyklės, kurios tarptautinės apsaugos prašytojui suteikia teisę, kad jo prašymą nagrinėtų atsakinga valstybė narė.
64. Taip nėra kalbant apie reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį, nes joje nustatytos suverenumo išlygos taikymas, kaip paaiškinta pirma, reiškia galimybę, kuria visai neprivaloma pasinaudoti(24).
65. Vadinasi, darytina išvada, kad šio reglamento 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į veiksmingą teisių gynimą neapima teisės ginčyti valstybės narės, kuriai pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, atsisakymo pasinaudoti suverenumo išlyga.
66. Mano manymu, šios analizės nepaneigia 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Atsisakymas perimti savo žinion nelydimą nepilnametį egiptietį) (C‑19/21, EU:C:2022:605).
67. Tiesa, Teisingumo Teismas tame sprendime pripažino, kad tarptautinės apsaugos prašytojas turi turėti galimybę kreiptis į teismą pagal reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnį ne tik tuo atveju, kai prašančioji valstybė narė priima sprendimą dėl perdavimo, bet ir tada, kai prašoma valstybė narė atsisako perimti atitinkamą asmenį savo žinion. Vis dėlto Teisingumo Teismas platų aiškinimą galėjo pateikti dėl to, kad sprendimo, kuriuo atsisakoma atitinkamą prašytoją perimti savo žinion, teisėtumas buvo ginčijamas atsižvelgiant į vieną iš šio reglamento III skyriuje nustatytų atsakomybės kriterijų. Tai aiškiai matyti iš to, kaip suformuluotas vienas to sprendimo punktas: „<...> kiek tai susiję su reglamento „Dublinas III“ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyto privalomo atsakomybės kriterijaus laikymusi, pažymėtina, kad nelydimo nepilnamečio teisminė gynyba negali skirtis, atsižvelgiant į tai, ar dėl šio prašytojo prašančioji valstybė narė priėmė sprendimą dėl perdavimo, ar prašoma valstybė narė priėmė sprendimą netenkinti prašymo perimti prašytoją savo žinion“(25). Iš to darytina išvada, kad sprendimas atsisakyti pasinaudoti suverenumo išlyga nėra vienas iš sprendimų, susijusių su reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise į veiksmingą teisminę gynybą.
3. Sprendimo M. A. ir kt. taikymo sritis
68. Siūlomas aiškinimas, mano nuomone, visiškai suderinamas su Sprendimu M. A. ir kt.
69. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi pirmiausia dviem šio sprendimo dalimis.
70. Pirma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybėms narėms pagal suverenumo išlygą suteikta diskrecija yra neatsiejama valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo mechanizmų, sukurtų Sąjungos teisės aktų leidėjo, dalis(26).
71. Antra, Teisingumo Teismas nagrinėjo tokį patį probleminį aspektą, kuris yra šio prejudicinio klausimo dalykas. Šiuo atžvilgiu jis pirmiausia konstatavo, kad reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje nėra aiškiai numatyta skundo dėl sprendimo nepasinaudoti galimybe, nurodyta šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje, ir kad tikslas greitai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus ir nustatyti atsakingą valstybę narę, kuriuo grindžiama reglamentu „Dublinas III“ įtvirtinta procedūra, ragina nedidinti teisių gynimo priemonių skaičiaus(27). Be to, Teisingumo Teismas nurodė, jog iš tikrųjų Chartijos 47 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis(28). Vis dėlto, jei valstybė narė atsisako taikyti suverenumo išlygą, Teisingumo Teismo teigimu, tai neišvengiamai reiškia, kad būtent ši valstybė narė turi priimti sprendimą dėl perdavimo ir šis atsisakymas prireikus gali būti apskųstas teismui pateikiant skundą dėl sprendimo dėl perdavimo(29). Taigi Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalis turi būti suprantama taip, kad „pagal ją nereikalaujama įtvirtinti galimybės apskųsti sprendimą nepasinaudoti šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, su sąlyga, kad šį sprendimą galima apskųsti pareiškiant skundą dėl sprendimo dėl perdavimo“(30).
72. Reikia pripažinti, kad Teisingumo Teismo motyvus nelengva suprasti, taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės nekelia nuostabos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, linksta prie aiškinimo, kurį savo atitinkamose rašytinėse pastabose taip pat pateikia AHY ir Komisija ir pagal kurį, kadangi reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnis yra neatsiejama atsakingos valstybės narės nustatymo mechanizmų dalis, teisė į veiksmingą teisių gynimą, susijusi su sprendimu dėl perdavimo, nustatyta šio reglamento 27 straipsnio 1 dalyje, turi apimti ir teisę į veiksmingą teisių gynimą dėl sprendimo, priimto pagal šio reglamento 17 straipsnio 1 dalį.
73. Dėl šio aiškinimo klaidingumo, mano nuomone, nekyla abejonių.
74. Pirmiausia pažymėtina, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas M. A. ir kt., pareiškėjai neprašė ministro taikyti suverenumo išlygą jų naudai po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl perdavimo. Priešingai, Office of the Refugee Applications Commission (Pabėgėlių komisaro tarnyba, Airija) rekomendavo juos perduoti Jungtinei Karalystei, atsisakiusi pasinaudoti šia išlyga. Tai reiškia, kad Teisingumo Teismo atsakymas būtinai grindžiamas prielaida, pagal kurią toks sprendimas dėl atsisakymo yra priimtas prieš priimant sprendimą dėl perdavimo(31). Dėl šios prielaidos pažymėtina, kad Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad su veiksmingos teisminės apsaugos principu susiję reikalavimai tenkinami, jeigu yra galimybė ginčyti šį atsisakymą skundžiant sprendimą dėl perdavimo.
75. Mano manymu, būtų netikslu daryti priešingą išvadą, kaip daro AHY ir Komisija, kad, jei sprendimas nesinaudoti suverenumo išlyga priimamas po to, kai buvo priimtas sprendimas perduoti, pagal tuos pačius reikalavimus būtinai reikėtų pateikti atskirą skundą dėl pirmojo sprendimo. Iš tikrųjų tokį aiškinimą būtų sunku suderinti su pažodiniu ir teleologiniu aiškinimais, pateiktais pirmuosiuose Teisingumo Teismo atsakymo į šį prejudicinį klausimą punktuose, pagal kuriuos atitinkamai reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje nėra aiškiai numatyta sprendimo nepasinaudoti suverenumo išlyga apskundimo, o siekiant skubaus nagrinėjimo tikslo, kiek tai susiję, be kita ko, su atsakingos valstybės narės nustatymu, reikia vengti didinti teisių gynimo priemonių skaičių.
76. Be to, pirma priminta aptariamo sprendimo 79 punkto formuluotė turi būti suprantama taip, kad specialus skundas dėl valstybės narės sprendimo atsisakyti įgyvendinti pagal suverenumo išlygą jai suteiktą diskreciją reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje kaip bendroji taisyklė nėra nustatytas ir kad vienintelė išvada, susijusi su galimybe ginčyti šį sprendimą skundžiant sprendimą dėl perdavimo priklauso nuo to, ar pirmasis sprendimas buvo priimtas anksčiau nei antrasis.
77. Išdėstyti argumentai, mano manymu, sudaro minėto sprendimo punkto, pagal kurį valstybėms narėms suverenumo išlyga suteikta diskrecija yra neatsiejama atsakingos valstybės narės nustatymo mechanizmų, nurodytų reglamente „Dublinas III“, dalis, aiškinimo pagrindą.
78. Pirmiausia pažymėtina, kad jurisprudencijos kryptyje, kuriai pradžią davė Sprendimas N. S. ir kt., Teisingumo Teismas rėmėsi šia išvada, pripažindamas, jog sprendimu, kurį priima valstybė narė, remdamasi suverenumo išlyga, įgyvendinama Sąjungos teisė, taigi turi būti atsižvelgiama į Chartijoje įtvirtintas teises(32).
79. Mano nuomone, šiuo teiginiu negalima pagrįstai remtis tvirtinant, kad pagal atitinkamos valstybės narės teisę tarptautinės apsaugos prašytojams būtinai turi būti suteikta teisė pateikti specialų skundą dėl sprendimo atsisakyti taikyti suverenumo išlygą.
80. Teigdamas, kad valstybių narių diskrecija, kylanti iš reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalies, yra valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo „mechanizmų“ dalis, Teisingumo Teismas, mano manymu, vartojo formuluotę, reiškiančią, kad šis straipsnis nepriskiriamas reglamento „Dublinas III“ nuostatoms, pagal kurias valstybėms narėms nustatoma pareiga, tarptautinės apsaugos prašytojams atitinkamai suteikiama teisė.
81. Naudojantis šia diskrecija įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, jei tai lemia sprendimo dėl perdavimo priėmimą. Vadinasi, bet kuris pagrindas, grindžiamas Chartijos pažeidimu, gali būti nurodytas pateikiant skundą dėl pastarojo sprendimo, kaip nurodyta reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalyje. Priešingai, tuo atveju, kai tarptautinės apsaugos prašytojas ginčija sprendimo dėl perdavimo teisėtumą, remdamasis trūkumais, susijusiais su sprendimu atsisakyti pasinaudoti suverenumo išlyga, nurodyti pagrindai būtinai turi būti grindžiami nacionaline teise.
4. Išvada dėl pirmojo prejudicinio klausimo
82. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo teismui į pirmąjį klausimą atsakyti, kad reglamento „Dublinas III“ 27 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybėms narėms nedraudžiama numatyti veiksmingą teisių gynimo priemonę, susijusią su valstybės narės sprendimu pasinaudoti arba ne savo diskrecija prisiimti atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą pagal šio reglamento 17 straipsnio 1 dalį.
83. Atsižvelgiant į pirma pateiktas pastabas dėl suverenumo išlygos pobūdžio, aplinkybė, kad grįsdamas savo prašymą taikyti šią sąlygą pareiškėjas pagrindinėje byloje rėmėsi dokumentu, siekdamas įrodyti, kad gali būti pažeista viena iš jo pagrindinių teisių, t. y. teismo medicinos eksperto išvada apie jo psichinės sveikatos būklę, siūlomo aiškinimo nepaneigia. Sąjungos teisėje nesant nustatytų apribojimų, ministro sprendimui nesinaudoti šia išlyga gali būti taikoma tik teisminė kontrolė, susijusi su jo procedūriniu teisėtumu, kaip numatyta Airijos teisėje.
84. Be to, negalima pripažinti neatitikties Teisingumo Teismo teiginiui Sprendime M. A. ir kt., kad pagal reglamentą „Dublinas III“ nereikalaujama, kad atsakingos valstybės narės nustatymą pagal šiame reglamente apibrėžtus kriterijus ir diskrecijos, kylančios iš suverenumo išlygos, įgyvendinimą užtikrintų ta pati nacionalinė valdžios institucija.
85. Suprantu, kad mano siūlomas aiškinimas reikštų ne tik reikalavimą valstybėms narėms nustatyti, kad sprendimas pagal suverenumo išlygą visada būtų priimamas anksčiau nei sprendimas dėl perdavimo, bet ir įpareigojimą tam tikroms valstybėms narėms, kaip antai Airijai, peržiūrėti teisminių institucijų kompetencijos pasidalijimą, siekiant užtikrinti, kad institucija, kuriai pateiktas skundas dėl sprendimo dėl perdavimo, būtų kompetentinga vertinti atsisakymą pasinaudoti šia išlyga. Iš tikrųjų, net jei būtų nustatyta, kad bet kuris sprendimas, susijęs su suverenumo išlygos taikymu, turi būti priimtas prieš IPO sprendimą dėl perdavimo, IPAT vis tiek nebūtų kompetentinga nagrinėti argumentų, kuriais siekiama ginčyti tokio sprendimo teisėtumą.
86. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad tai nesudaro pagrindo kitokiam aiškinimui, nes, kaip žinoma, valstybė narė negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis, praktika ar padėtimi, kad pateisintų iš Sąjungos teisės kylančių pareigų neįvykdymą(33).
87. Kadangi antrąjį prejudicinį klausimą reikia nagrinėti tik tuo atveju, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, reikia atsakyti tik į trečiąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.
B. Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
88. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar atsižvelgiant į teisę į veiksmingą teisių gynimą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, valstybei narei draudžiama vykdyti sprendimą dėl perdavimo tol, kol nėra priimta sprendimo dėl prašymo, kad ši valstybė narė pasinaudotų diskrecija pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį, arba sprendimo dėl specialaus skundo, pateikto pagal nacionalinės teisės nuostatas, dėl atsakymo į tokį prašymą.
89. Kitaip tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar tarptautinės apsaugos prašytojas, kuris nepasiekė sprendimo dėl jo perdavimo panaikinimo, remdamasis reglamento „Dublinas III“ III skyriuje nustatytais kriterijais, ir dėl kurio skundo, pateikto prašant atlikti sprendimo atsisakyti pasinaudoti suverenumo išlyga teisminę peržiūrą (judicial review), dar nenuspręsta, galėtų būti perduotas iki sprendimo dėl šio skundo priėmimo. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, siekiant išvengti Chartijos 47 straipsnio pažeidimo tiktų kokia nors sprendimo dėl perdavimo vykdymo stabdomojo poveikio forma, kol bus išnagrinėtas skundas, pateiktas dėl šio sprendimo atsisakyti.
90. Dėl Chartijos 47 straipsnio iškart pažymėtina, kad reglamento „Dublinas III“ preambulėje daromos nuorodos į šią nuostatą. Šio reglamento 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad juo siekiama įtvirtinti veiksmingą teisės gynimo priemonę, kai priimami sprendimai dėl perdavimo, laikantis, be kita ko, Chartijos 47 straipsnio. Pagal šio reglamento 39 konstatuojamąją dalį juo siekiama užtikrinti visišką Chartijos 18 straipsnyje garantuotos teisės į prieglobstį laikymąsi ir jos 1, 4, 7, 24 ir 47 straipsniuose pripažintų teisių paisymą.
91. Chartijos 47 straipsnis suformuluotas taip: „Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis“.
92. Iš jurisprudencijos matyti, kad dėl veiksmingo šio teisių gynimo pobūdžio išimtiniais atvejais jis turi daryti stabdomąjį poveikį. Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas dėl Direktyvos 2008/115/EB(34) yra nusprendęs, kad, jei esama svarių priežasčių manyti, jog trečiosios šalies piliečio išsiuntimas reikštų, kad pažeidžiama jo teisė nepatirti nežmoniško ar žeminamo elgesio, atitinkamas pilietis turi galėti pasinaudoti teisių gynimo priemone, stabdančia sprendimo, kuriuo leidžiamas šis išsiuntimas, vykdymą, tam, kad laukiant, kol bus priimtas sprendimas dėl šios teisių gynimo priemonės, nebūtų padaryta ypač didelės ir nepataisomos žalos(35).
93. Be to, kiek tai susiję su reglamentu „Dublinas III“, Teisingumo Teismas neatmetė galimybės, kad sprendimas dėl perdavimo išimtinėmis aplinkybėmis gali būti susijęs su tokio pobūdžio žala(36), taigi siekiant užtikrinti tokio sprendimo apskundimo veiksmingumą gali būti būtinas stabdomasis poveikis.
94. Vis dėlto akivaizdu, kad esant situacijai, kuri susiklosčiusi pagrindinėje byloje, nekyla klausimo, susijusio su reikalavimu užtikrinti tokį veiksmingumą.
95. Pagal Chartijos 47 straipsnį iš tikrųjų reikalaujama, kad veiksmingos teisių gynimo priemonės būtų tik tuo atveju, jei kalbama apie Sąjungos teisės garantuojamos teisės (arba laisvės) apsaugą. Priešingai, kaip paaiškinta pirma, tarptautinės apsaugos prašytojas neturi Sąjungos teisės garantuojamos teisės, kad valstybė narė, kurioje jis pateikė prašymą, prisiimtų atsakomybę už šio prašymo nagrinėjimą pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnį. Nesant tokios teisės, nėra pagrindo taikyti teisę į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje.
96. Taigi klausimas, ar Airijos teisėje numatytas skundas, kuriuo prašoma atlikti teisminę peržiūrą (judicial review), turi stabdomąjį poveikį, priklauso tik nuo pastarosios teisės nuostatų.
97. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos aiškinimo.
98. Primintina, jog šioje nuostatoje nurodyta, kad atitinkamas asmuo perduodamas kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti gavimo arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo peržiūros priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal šio reglamento 27 straipsnio 3 dalį.
99. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar speciali teisminė gynybos priemonė, susijusi su sprendimu, kuriuo atsisakoma pasinaudoti suverenumo išlyga, gali sustabdyti sprendimo dėl perdavimo įvykdymo terminą, numatytą reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalyje, arba turi kitokį stabdomąjį poveikį sprendimui dėl perdavimo. Kalbant dar konkrečiau, mano manymu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa turi būti suprantama taip, kad joje nurodytas šešių mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo galutinio sprendimo dėl skundo, pateikto dėl valstybės narės sprendimo nepasinaudoti suverenumo išlyga, priimto po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl perdavimo, kaip antai Airijos teisėje numatyto skundo, kuriuo prašoma atlikti teisminę peržiūrą (judicial review), priėmimo dienos.
100. Mano manymu, į šį klausimą būtinai turi būti atsakyta neigiamai.
101. Kaip jau įrodyta, pagal Chartijos 47 straipsnį nereikalaujama, kad valstybės narės skundui, pateiktam pagal nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai skundui, kuriuo prašoma atlikti teisminę peržiūrą (judicial review), suteiktų stabdomąjį poveikį. Iš to logiškai išplaukia, kad šešių mėnesių terminas tarptautinės apsaugos prašytojui perduoti nagrinėjamu atveju pradedamas skaičiuoti nuo skundo dėl sprendimo dėl perdavimo atmetimo dienos.
102. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti, jog pagal Chartijos 47 straipsnį nedraudžiama, kad valstybė narė vykdytų sprendimą dėl perdavimo, kol nepriimtas sprendimas dėl prašymo, kad ši valstybė narė pasinaudotų diskrecija pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalį, arba dėl specialaus skundo, pateikto pagal nacionalinės teisės nuostatas, dėl atsakymo į šį prašymą. Tokiu atveju šešių mėnesių terminas tarptautinės apsaugos prašytojui perduoti, nurodytas reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, pradedamas skaičiuoti nuo skundo dėl sprendimo dėl perdavimo atmetimo dienos.
C. Baigiamosios pastabos
103. Iš Komisijos užsakyto atlikti tyrimo, paskelbto 2016 m., matyti, kad jau tuo metu Airijos valdžios institucijos išreiškė susirūpinimą, nes dėl reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalies labai padaugėjo bylinėjimosi atvejų. Šių institucijų nuomone, ši nuostata nacionaliniu lygmeniu buvo suprantama kaip įtvirtinanti „beveik naują procedūrą“, o tai lėmė didelę administracinę naštą nacionaliniams teismams(37).
104. Mano manymu, reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalis negali būti suprantama kaip leidžianti nustatyti administracinę procedūrą, kuri skiriasi nuo procedūros, užbaigiamos priimant sprendimą dėl perdavimo. Kaip tik priešingai, esu įsitikinęs, kad reglamente „Dublinas III“ nustatyta teisinė sistema, pagal kurią joks administracinis aktas, priimtas po sprendimo dėl perdavimo priėmimo, negali turėti įtakos pastarojo sprendimo galiojimui.
105. Šiomis aplinkybėmis nacionalinės nuostatos, pagal kurias atskiriamas naudojimasis diskrecija, kylančia iš suverenumo išlygos, ir sprendimas dėl perdavimo, priimtas pagal reglamentą „Dublinas III“, ir pagal kurias leidžiama, kad prašymas pasinaudoti šia diskrecija būtų pateiktas ir vertinamas neatsižvelgiant į sprendimą dėl perdavimo priėmimo ir po šio sprendimo priėmimo, gali, kaip savo rašytinėse pastabose pripažino Komisija, apskritai trukdyti tinkamai veikti šiam reglamentui.
106. Manau, kad išvada, jog valstybės narės privalo numatyti atskirą teisių gynimo priemonę, susijusią su sprendimu pasinaudoti arba ne suverenumo išlyga, ne tik paremta klaidingu atitinkamų antrinės teisės nuostatų aiškinimu, bet ir galiausiai leistų valstybėms narėms manyti, kad yra tinkami nacionaliniai teisėkūros sprendimai, galintys lemti pirmesnio punkto pabaigoje minėtą pasekmę.
107. Šiuo klausimu kaip pavyzdį norėčiau pateikti šio reglamento 26 straipsnį.
108. Pagal šį straipsnį, kuris reiškia vieną iš procedūrinių garantijų, nurodytų reglamente „Dublinas III“, pranešimas atitinkamam asmeniui apie sprendimą dėl perdavimo prireikus apima sprendimą nenagrinėti jo tarptautinės apsaugos prašymo, kaip antai, mano nuomone, sprendimą atsisakyti pasinaudoti suverenumo išlyga. Vis dėlto manau, kad apie šį sprendimą nebūtų galima pranešti pranešant apie sprendimą dėl perdavimo, jeigu jis priimtas tik po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl perdavimo. Be to, mano manymu, tokiu atveju informacija apie teisių gynimo priemones, kuri turi būti pateikta sprendime, apie kurį pranešama pagal reglamento „Dublinas III“ 26 straipsnio 2 dalį, neišvengiamai būtų dalinė, nes ji negalėtų apimti galimų teisių gynimo priemonių dėl sprendimo atsisakyti pasinaudoti suverenumo išlyga.
IV. Išvada
109. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į High Court (Aukštasis teismas, Airija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 27 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
pagal ją valstybėms narėms nedraudžiama numatyti veiksmingos teisių gynimo priemonės, susijusios su valstybės narės sprendimu pasinaudoti arba ne savo diskrecija prisiimti atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą pagal šio reglamento 17 straipsnio dalį, nors vadovaujantis šiame reglamente nustatytais kriterijais jai tokios atsakomybės netenka.
2. Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį nedraudžiama, kad valstybė narė vykdytų sprendimą dėl perdavimo prieš nusprendžiant dėl prašymo, kad ši valstybė narė pasinaudotų diskrecija pagal Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalį arba dėl specialaus skundo teismui, pateikto pagal nacionalinės teisės nuostatas, dėl atsakymo į šį prašymą. Tokiu atveju šešių mėnesių terminas tarptautinės apsaugos prašytojui perduoti, nurodytas Reglamento Nr. 604/2013 29 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, pradedamas skaičiuoti nuo skundo dėl sprendimo dėl perdavimo atmetimo dienos.