GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2015 m. balandžio 30 d.(1)
Byla C‑105/14
Ivo Taricco ir kt.
(Tribunale di Cuneo (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Finansinių Sąjungos interesų apsauga – Nusikaltimai mokesčių tvarkai pridėtinės vertės mokesčio srityje – Valstybių narių pareiga nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas – Baudžiamosios sankcijos – Teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo terminai – Teisės aktų nustatytas bendro senaties laikotarpio apribojimas senaties termino eigos pertraukimo atveju – Nacionalinis senaties reglamentavimas, dėl kurio daugeliu atveju gali atsirasti nebaudžiamumas – Bausmių teisėtumas – Negaliojimo atgaline data principas – SESV 325 straipsnis – Direktyva 2006/112/EB – Reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 – Konvencija dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (PIF konvencija)“
I – Įvadas
1. Ar Sąjungos teisės aktais reikalaujama, kad valstybių narių teismai netaikytų tam tikrų nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl nusikalstamos veikos senaties terminų, siekdami užtikrinti, kad persekiojimas už nusikaltimus mokesčių tvarkai būtų veiksmingas? Toks iš esmės yra klausimas, kurį turi išnagrinėti Teisingumo Teismas šioje byloje remdamasis Italijos baudžiamojo teismo prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
2. Šis klausimas iškilo dėl Italijoje atskleisto sukčiavimo prekiaujant šampanu, kurį vykdė organizuota gauja. I. Taricco ir keli kiti kaltinamieji kaltinami susivieniję nusikalstamais tikslais ir, naudodami neegzistuojančių sandorių sąskaitas faktūras, pateikę melagingas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas. Jų machinacijos primena karuselinį sukčiavimą.
3. Tikėtina, kad šių įtariamų nusikalstamų veikų senaties terminas sueis dar prieš priimant galutinį baudžiamąjį nuosprendį. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taip yra ne tik dėl konkrečių šios bylos aplinkybių, bet ir dėl struktūrinių Italijos baudžiamosios teisės problemų, nes jos nuostatos numato įvairių galimybių, kaip pertraukti vykstantį baudžiamąjį procesą, bet nenurodo, kaip sustabdyti teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo terminą. Be to, numatytas absoliutus senaties terminas, kuris, vadovaujantis nuo 2005 m. teisės aktų nustatyta tvarka, termino eigos pertraukimo atveju yra ilgesnis tik ketvirčiu, o ne puse pradinio termino, kaip buvo numatyta anksčiau. Matyt, būtent šis absoliutus senaties terminas daugeliu atvejų lemia kaltininkų nebaudžiamumą.
4. Kadangi šis atvejis susijęs su pridėtinės vertės mokesčiu, kurio dalis priklauso prie nuosavų Europos Sąjungos išteklių(2), nagrinėjama byla suteikia pagrindą patikslinti kai kuriuos principinius klausimus, susijusius su ES finansinių interesų apsauga. Kartu būtina tinkamai atsižvelgti į kaltinamųjų teises baudžiamajame procese. Šiuo klausimu nagrinėjama byla galėtų miglotai priminti garsiąją Berlusconi ir kt.(3) bylą. Tačiau įsigilinus tampa aišku, kad nagrinėjamoje byloje iškelti klausimai skiriasi nuo tų, kuriuos anuomet nagrinėjo Teisingumo Teismas.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
5. Šios bylos teisinį pagrindą Europos Sąjungos lygmeniu daugiausia sudaro įvairios taisyklės dėl Europos Sąjungos (anksčiau – Europos Bendrijų) finansinių interesų apsaugos. Ypač atkreiptinas dėmesys į ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį ir SESV 325 straipsnį, Reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 2988/95(4) ir vadinamąją PIF konvenciją(5). Taip pat reikėtų paminėti Direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos(6).
6. Be to, Teisingumo Teismas taip pat aiškins SESV 101 straipsnį, SESV 107 straipsnį ir SESV 119 straipsnį, tačiau šių straipsnių teksto nusprendžiau necituoti.
1. ESV sutarties nuostatos
7. SESV 325 straipsnyje nustatyta:
„1. Sąjunga ir valstybės narės Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiam sukčiavimui ir kitoms neteisėtoms veikoms priešinasi taikydamos pagal šį straipsnį nustatytinas priemones, kurių paskirtis yra atgrasinti ir užtikrinti veiksmingą apsaugą valstybėse narėse ir Sąjungos institucijose, įstaigose ir organuose.
2. Valstybės narės prieš Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą imasi tų pačių priemonių, kurių jos imasi prieš savo pačių finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą.
<…>“
2. Reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 2988/95
8. Reglamente Nr. 2988/95 nustatyta vienoda patikrinimų, administracinių priemonių ir nuobaudų už ES teisės (anksčiau – Bendrijos teisės) pažeidimus sistema. Reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta pažeidimo sąvoka:
„„Pažeidimas“ – tai bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, dėl kurio Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas.“
9. Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje reglamentuoti teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo terminai:
„1. Patraukimo atsakomybėn senaties terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas. Atskirų sektorių taisyklėse gali būti nustatytas trumpesnis senaties terminas, tačiau ne trumpesnis kaip treji metai.
Jeigu pažeidimai daromi nuolat ir pakartotinai, senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas. <…>
Senaties eiga pertraukiama, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Senaties termino eiga atsinaujina po kiekvieno ją pertraukusio veiksmo.
Tačiau senaties terminas įsigalioja ne vėliau kaip tą dieną, kai pasibaigia laikotarpis, lygus dvigubam senaties terminui, per kurį kompetentinga institucija nepaskyrė nuobaudos, išskyrus tuos atvejus, kai administracinė procedūra laikinai sustabdoma pagal 6 straipsnio 1 dalį.
<…>
3. Valstybės narės išlaiko teisę taikyti ilgesnį laikotarpį <…>“
10. Reglamento Nr. 2988/95 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos administracinės procedūros taisyklės, taikomos tuo atveju, kai tuo pačiu metu dėl tos pačios veikos yra vykdomas baudžiamasis procesas:
„Nepažeidžiant Bendrijos administracinių priemonių ir nuobaudų, patvirtintų remiantis šio reglamento įsigaliojimo metu galiojusiomis sektorių taisyklėmis, kompetentingos institucijos sprendimu galima laikinai sustabdyti piniginių nuobaudų, tokių kaip administracinių baudų, taikymą, jeigu atitinkamam asmeniui dėl tos pačios veikos yra iškelta baudžiamoji byla. Sustabdžius administracinę bylą, sustoja 3 straipsnyje numatytos senaties eiga.
<…>“
3. PIF konvencija
11. Dar viena dalis bendrųjų taisyklių dėl Sąjungos finansinių interesų apsaugos pagal baudžiamąją teisę numatyta 1995 m. liepos 26 d. Liuksemburge pasirašytoje PIF konvencijoje, kurią priėmė(7) 15 tuometinių Sąjungos valstybių narių, remdamosi ES sutarties(8) K.3 straipsnio 2 dalies c punktu, ir kuri įsigaliojo 2002 m. spalio 17 d.
12. PIF konvencijos 1 straipsnyje „Bendrosios nuostatos“ apibrėžiama sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, sudėtis, o valstybės narės įpareigojamos numatyti baudžiamąją atsakomybę už šiame straipsnyje apibrėžtas veikas:
„1. Šioje Konvencijoje Europos Bendrijų finansiniams interesams kenkiantis sukčiavimas – tai:
<…>
b) pajamų srityje – bet koks tyčinis veikimas ar neveikimas, susijęs su:
– suklastotų, neteisingų ar neišsamių pareiškimų ar dokumentų naudojimu ar pateikimu, kurio padariniai yra neteisėtas Europos Bendrijų bendrojo biudžeto arba Europos Bendrijų valdomų ar jų vardu valdomų biudžetų išteklių mažinimas,
– tuos pačius padarinius sukeliančiu informacijos neatskleidimu pažeidžiant konkretų įsipareigojimą,
– tuos pačius padarinius sukeliančiu netinkamu teisėtai gautos išmokos naudojimu.
2. Atsižvelgdama į 2 straipsnio 2 dalį, kiekviena valstybė narė imasi būtinų ir tinkamų priemonių šio straipsnio 1 dalį perkelti į savo nacionalinę baudžiamąją teisę taip, kad ten apibūdintos veikos būtų laikomos nusikaltimais.
3. Atsižvelgdama į 2 straipsnio 2 dalį, kiekviena valstybė narė taip pat imasi būtinų priemonių siekdama užtikrinti, kad tyčinis suklastotų, neteisingų ar neišsamių pareiškimų ar dokumentų rengimas ar pateikimas, sukeliantis šio straipsnio 1 dalyje apibūdintus padarinius, būtų laikomas nusikaltimu, jei jis dar nėra baudžiamas kaip pagrindinis nusikaltimas arba dalyvavimas sukčiavime, jo kurstymas ar pasikėsinimas sukčiauti, kaip apibrėžta šio straipsnio 1 dalyje.
<…>“
13. PIF konvencijos 2 straipsnyje nustatyta valstybių narių pareiga įvesti bausmes:
„1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 1 straipsnyje nurodytą veiką ir dalyvavimą 1 straipsnio 1 dalyje nurodytoje veikoje, jos kurstymą ar kėsinimąsi ją padaryti būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis baudžiamosiomis sankcijomis, įskaitant bent stambaus sukčiavimo atvejais laisvės atėmimą apimančias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija, suprantant, kad stambiu sukčiavimu yra laikomas toks sukčiavimas, kuris yra susijęs su tam tikra mažiausia suma, kurią turi nustatyti kiekviena valstybė narė. Ši mažiausia suma negali būti nustatyta didesnė kaip 50 000 ekiu.
2. Tačiau mažareikšmio sukčiavimo atvejais, susijusiais su bendra suma, kuri yra mažesnė kaip 4 000 ekiu, ir pagal valstybės narės įstatymus nesiejamais su ypač sunkiomis aplinkybėmis, ji gali nustatyti kitas bausmių rūšis, nei nustatytosios šio straipsnio 1 dalyje.
<...>“
4. PVM direktyva (Direktyva 2006/112/EB)
14. Direktyvos 2006/112 IX antraštinės dalies „Neapmokestinimas PVM“ 1 skyriaus „Bendrosios nuostatos“ 131 straipsnyje nustatyta:
„2–9 skyriuose numatytais atvejais neapmokestinimas PVM taikomas nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų ir tokiomis sąlygomis, kurias valstybės narės nustato siekdamos užtikrinti tinkamą ir sąžiningą neapmokestinimo atvejus reglamentuojančių nuostatų taikymą bei užkirsti kelią galimiems mokesčių vengimo, išsisukinėjimo ar piktnaudžiavimo atvejams.“
15. Direktyvos 2006/112 IX antraštinės dalies 4 skyriaus „Sandorių Bendrijos viduje neapmokestinimas PVM“ 138 straipsnio 1 dalies nuostatose dėl prekių tiekimo neapmokestinimo PVM numatyta:
„Valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.“
16. Be to, Direktyvos 2006/112 IX antraštinės dalies 10 skyriaus „Su tarptautine prekyba susijusių sandorių neapmokestinimas PVM“ 1 skirsnio „Muitinės sandėliai, kiti (ne muitinės) sandėliai ir panašios procedūros“ 158 straipsnyje numatyta (pateikiamas ne visas straipsnis):
„1. Nukrypstant nuo 157 straipsnio 2 dalies, valstybės narės, be muitinės procedūros, gali numatyti kitas sandėliavimo procedūras šiais atvejais:
a) kai prekės skirtos neapmokestinamoms parduotuvėms siekiant tiekti keleiviams, kurie jas išveža savo asmeniniame bagaže skrendant arba plaukiant jūra į trečiąsias teritorijas arba trečiąsias šalis, kai toks tiekimas neapmokestinamas pagal 146 straipsnio 1 dalies b punktą;
b) kai prekės skirtos apmokestinamiesiems asmenims siekiant jas tiekti keleiviams orlaivyje skrydžio metu arba laive keliaujant jūra, kai atvykimo vieta yra už Bendrijos ribų;
c) kai prekės skirtos apmokestinamiesiems asmenims, kurių vykdomas tiekimas neapmokestinamas PVM pagal 151 straipsnį.“
2. Kai valstybės narės naudojasi 1 dalies a punkte nurodyta neapmokestinimo galimybe, jos imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad šia neapmokestinimo galimybe būtų naudojamasi teisingai ir tiesiogiai bei būtų užkirstas kelias mokesčių vengimui, sukčiavimui ar piktnaudžiavimui.
<…>“
B – Italijos teisė
17. Italijos baudžiamojo kodekso (Codice penale(9)) su pakeitimais, padarytais 2005 m. gruodžio 5 d. Įstatymu Nr. 251(10) (toliau – 2005 m. Įstatymas Nr. 251), 157 straipsnyje „Senatis. Senaties terminas“ numatyta:
„Nusikalstamos veikos senaties terminas lygus maksimaliai bausmės trukmei, numatytai nuostatoje, įtvirtinančioje atsakomybę už minėtą nusikalstamą veiką, tačiau senaties terminas negali būti trumpesnis nei šešeri metai už nusikaltimą ir ketveri metai už nusižengimą net ir tuomet, kai už nusižengimą gali būti baudžiama tik pinigine bauda.
Nustatant senaties terminą remiamasi teisės aktuose nustatyta bausme už nusikalstamos veikos įvykdymą ar pasikėsinimą įvykdyti, neatsižvelgiant į bausmę mažinančias ar bausmę didinančias aplinkybes, išskyrus aplinkybes, už kurias įstatymas numato kitokią, nei įprastą, bausmę <…>
<…>“
18. Baudžiamojo kodekso 158 straipsnyje nustatyta senaties termino eigos pradžia:
„Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos, o pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką ar tęstinės nusikalstamos veikos atveju – nuo dienos, kurią kaltinamasis nutraukė veiksmus ar kurią inkriminuota tęstinė veika nutrūko.
<…>“
19. Baudžiamojo kodekso 159 straipsnyje numatyti atvejai, kuriais senaties terminas stabdomas. Tarp jų yra ir bylos perdavimo kitam teismui atvejai, ir gynybos atstovų arba kaltinamojo negalėjimas dalyvauti posėdžiuose. „Senaties termino eiga atnaujinama išnykus šį terminą sustabdžiusiai priežasčiai.“
20. Baudžiamojo kodekso 160 straipsnyje apibrėžtos tokios senaties termino pertraukimo taisyklės:
„Senaties termino eiga pertraukiama priėmus teismo sprendimą arba baudžiamąjį įsakymą.
Senaties terminą taip pat pertraukia nutartis dėl kardomųjų priemonių taikymo ar <…> dėl sulaikymo ar arešto, apklausa teisme ar prokuratūroje, šaukimas atvykti į prokuratūroje rengiamą apklausą, nutartis dėl bylos posėdžio, kuriame bus nagrinėjamas prašymas nutraukti bylą, prašymas perduoti bylą teismui, nutartis, kuria nustatomas parengiamasis posėdis <…>
Pertraukto senaties termino eiga nuo šio termino pertraukimo dienos pradeda eiti toliau. Jei buvo keletas terminą pertraukiančių veiksmų – skaičiuojama nuo paskutinio iš jų įvykdymo dienos; tačiau 157 straipsnyje nurodyti terminai jokiu atveju negali tęstis ilgiau, nei 161 straipsnio 2 dalyje numatyti terminai <...>“
21. Prieš išdėstant senaties taikymo normas nauja redakcija 2005 m. Įstatyme Nr. 251, buvo numatyta, kad senaties termino eigos pertraukimo atveju senaties terminas prasitęsia ne daugiau nei puse viso termino.
22. Senaties termino sustabdymo ir pertraukimo padariniai išdėstyti Baudžiamojo kodekso 161 straipsnyje:
„Senaties termino sustabdymo ir pertraukimo padariniai taikomi visiems nusikalstamą veiką vykdžiusiems asmenims.
Išskyrus baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamą veiką pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 3 dalies b ir c punktus, pertraukus senaties termino eigą, šis terminas gali prasitęsti ne daugiau kaip ketvirčiu senaties termino, ne daugiau kaip puse senaties termino 99 straipsnio antroje įtraukoje numatytais atvejais, ne daugiau kaip dviem trečdaliais 99 straipsnio ketvirtoje įtraukoje numatytais atvejais arba ne daugiau kaip du kartus 102, 103 ir 105 straipsniuose numatytais atvejais.“
23. Baudžiamojo kodekso 416 straipsnyje nustatyta, kad tas, kas organizavo nusikalstamą susivienijimą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki septynerių metų. Tas, kas tik dalyvavo tokio susivienijimo veikloje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo vienų iki penkerių metų.
24. Už melagingų deklaracijų teikimą naudojant neegzistuojančių sandorių sąskaitas faktūras ar kitus dokumentus (fiktyvias sąskaitas faktūras) pagal 2000 m. kovo 10 d. Respublikos prezidento įstatyminio dekreto (Decreto legislativo)(11) Nr. 74 2 straipsnį (toliau – DLgs 74/2000)(12) baudžiama laisvės atėmimu nuo vienų metų šešių mėnesių iki šešerių metų. Tokia pati bausmė skiriama pagal DLgs 74/2000 8 straipsnį už fiktyvių sąskaitų faktūrų išrašymą siekiant suteikti trečiosioms šalims galimybę išvengti pridėtinės vertės mokesčio.
III – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
25. Ivo Taricco ir kai kurie kiti asmenys (toliau taip pat – kaltinamieji) kaltinami tuo, kad laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2009 m. sukūrė nusikalstamą susivienijimą arba dalyvavo jo veikloje. Šiuo nusikalstamu susivienijimu buvo siekiama vykdyti nusikalstamas veikas: išrašyti fiktyvias sąskaitas faktūras ir sukčiaujant pateikti pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, pagrįstas fiktyviomis sąskaitomis faktūromis.
26. Fiktyvios sąskaitos, kurių bendra suma sudarė keletą milijonų eurų, buvo išrašytos už prekybos šampanu operacijas. Remiantis kaltinamųjų susitarimais, nacionalinis šampano pardavimas, naudojantis įvairiomis įmonėmis, kurioms teisėtų įgaliojimų pagrindu atstovavo kai kurie kaltinamieji, buvo apgaulingai vaizduojamas kaip prekių tiekimas Bendrijos viduje.
27. Pagrindinė įmonė buvo bendrovė Planet Srl. Ši įmonė priiminėdavo kelių kitų įmonių, vadinamųjų neveiklių ūkio subjektų (missing traders)(13), tariamai veikusių kaip šampano importuotojai, sąskaitas faktūras, žinodama, kad jos yra fiktyvios. Planet šias sąskaitas užregistruodavo savo apskaitoje, atskaitydavo jose nurodytą pridėtinės vertės mokestį ir vėliau pateikdavo melagingas metines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas. Taip Planet galėdavo įsigyti šampano gerokai mažesne nei rinkos kaina ir galiausiai iškraipyti konkurenciją. „Neveiklūs ūkio subjektai“ arba nepateikdavo metinių pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų, arba, jei ir pateikdavo, nesumokėdavo atitinkamo pridėtinės vertės mokesčio.
28. Atlikus ikiteisminį tyrimą, kaltinamiesiems pareikšti kaltinimai. Pirmiausia byla dėl kaltinamųjų buvo perduota Tribunale di Mondovi (Mondovi teismui). Po įvairių prieštaravimų, kuriuos per parengiamąjį posėdį(14) pateikė kaltinamųjų gynyba ir dėl kurių procesą reikėjo iš naujo pradėti nuo ikiteisminio tyrimo, baudžiamoji byla vėl yra parengiamojo posėdžio etape, dabar jau prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiančiame teisme Tribunale di Cuneo (Kuneo teisme)(15). Šiame etape ikiteisminio tyrimo teisėjas(16) turi įvertinti, ar tyrimo aktai leidžia priimti nutartį dėl bylos prieš kaltinamuosius perdavimo teisminiam nagrinėjimui ir dėl posėdžio teisme datos nustatymo.
29. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, visų nusikaltimų mokesčių tvarkai, kurių padarymu kaltinami kaltinamieji, senatis pagal Italijoje galiojančias nuostatas dėl teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo terminų, atsižvelgiant ir į įstatymuose numatytą senaties termino pratęsimą įvairių senaties termino eigos pertraukimą lemiančių priemonių pagrindu, sueis vėliausiai 2018 m. vasario 8 d. Vienam iš kaltinamųjų – G. Anakiev inkriminuojamos veikos senatis yra suėjusi jau 2013 m. gegužės 11 d.
30. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju „labai tikėtina“, jog teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo terminai visiems kaltinamiesiems bus pasibaigę dar nepriėmus galutinio sprendimo. Tokia situacija, kaip pabrėžia teismas, nėra aptariamos bylos išskirtinumas, atvirkščiai, tai būdinga daugeliui Italijoje nagrinėjamų baudžiamųjų bylų, ypač susijusių su ekonominiais nusikaltimais, kurioms dėl jų pobūdžio ir sudėtingumo dažnai reikalingi ypač išsamūs tyrimai.
31. Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas reiškia susirūpinimą, kad teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo termino – senaties – institutas Italijoje nebeatitinka savo tiesioginės paskirties ir tikrovėje tampa „nebaudžiamumo garantija“ ekonominiams nusikaltėliams, o Italija neįvykdo įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę. Teismas mano, kad daugiausia tai yra 2005 m. Įstatymo Nr. 251, kuriuo buvo nustatyta, kad senaties terminas pertraukus senaties termino eigą negali prasitęsti daugiau nei ketvirčiu viso termino, nors anksčiau galėjo prasitęsti puse viso termino, pasekmė.
IV – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
32. 2014 m. sausio 17 d. nutartimi, gauta 2014 m. kovo 5 d., Tribunale di Cuneo pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar 2005 m. Įstatymu Nr. 251, kuriuo buvo pakeista Italijos baudžiamojo kodekso 160 straipsnio paskutinė dalis numatant, kad senaties terminas po jo eigos pertraukimo prasitęsia tik ketvirčiu, ir dėl to, nepaisant laiku pradėto persekiojimo, sueina nusikalstamų veikų senatis ir už jas lieka nenubausta, pažeidžiama konkurencijos apsaugos nuostata, įtvirtinta SESV 101 straipsnyje?
2. Ar 2005 m. Įstatymu Nr. 251, kuriuo buvo pakeista Italijos baudžiamojo kodekso 160 straipsnio paskutinė dalis numatant, kad senaties terminas prasitęsia tik ketvirčiu po jo eigos pertraukimo, ir dėl to nesąžiningi ūkio subjektai gali likti nenubausti už padarytas nusikalstamas veikas, Italijos valstybė nustatė pagalbos formą, draudžiamą pagal SESV 107 straipsnį?
3. Ar 2005 m. Įstatymu Nr. 251, kuriuo buvo pakeista Italijos baudžiamojo kodekso 160 straipsnio paskutinė dalis numatant, kad senaties terminas prasitęsia tik ketvirčiu po jo eigos pertraukimo, ir dėl to atsiranda galimybė, kad Bendrijos direktyva nesąžiningai pasinaudoję asmenys liks nenubausti, Italijos valstybė nepagrįstai sukūrė papildomą atleidimo nuo mokesčio atvejį, nenumatytą Direktyvos 2006/112/EB 158 straipsnyje?
4. Ar 2005 m. Įstatymu Nr. 251, kuriuo buvo pakeista Italijos baudžiamojo kodekso 160 straipsnio paskutinė dalis numatant, kad senaties terminas prasitęsia tik ketvirčiu po jo eigos sustabdymo, ir dėl to atsisakant bausti už veikas, dėl kurių valstybė praranda pajamas, kurios, be kita ko, reikalingos įsipareigojimams Europos Sąjungai vykdyti, buvo pažeistas SESV 119 straipsnyje numatytas patikimų viešųjų finansų principas?“
33. Procesinį dokumentą prejudicinio sprendimo priėmimo procese iš kaltinamųjų pagrindinėje byloje pateikė tik G. Anakiev. Be to, rašytines pastabas pateikė Italijos, Vokietijos ir Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisija. Išskyrus G. Anakiev ir Lenkijos vyriausybę, 2015 m. kovo 3 d. posėdžio dalyviai buvo tie patys.
V – Įžanginės procesinio pobūdžio pastabos
34. Manau, atsižvelgiant į abejones, kurias išreiškė kai kurios proceso šalys, prieš pradedant iš esmės analizuoti prejudicinius klausimus, tikslinga pateikti keletą įžanginių procesinio pobūdžio pastabų, pirma, dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsakyti į prejudicinius klausimus (šiuo klausimu žr. A skirsnį), antra, dėl šių klausimų priimtinumo (šiuo klausimu žr. B skirsnį).
A – Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsakyti į prejudicinius klausimus
35. Pagal SESV 267 straipsnį per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl sutarčių ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų išaiškinimo, t. y. iš esmės jis yra įgaliotas aiškinti visą Sąjungos teisę(17).
36. Tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nusikaltimų mokesčių tvarkai pagal nacionalinę teisę klausimas, šiuo atveju minėtai jurisdikcijai neprieštarauja. Nors baudžiamoji teisė ir baudžiamasis procesas iš principo yra valstybių narių kompetencija, tačiau nacionalinės valdžios institucijos, vykdydamos atitinkamus savo įgaliojimus, turi laikytis Sąjungos teisės reikalavimų(18). Be to, Teisingumo Teismas būtent dėl baudžiamųjų procesų pridėtinės vertės mokesčio srityje neseniai pažymėjo, kad tokie procesai patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį(19).
37. Teisingumo Teismas turi teisę tokiais atvejais aiškinti visą Europos Sąjungos teisę, įskaitant PIF konvenciją, jei tai svarbu sprendimui byloje priimti. Tiesa, ši 1995 m. konvencija yra buvusio Europos Sąjungos „trečiojo ramsčio“ teisės aktas, priimtas pirminės ES sutarties redakcijos(20) pagrindu. Tačiau pagal Protokolo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų(21) 9 straipsnį, minėtos konvencijos teisinė galia išlieka ir panaikinus ramsčių struktūrą bei įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Taigi, ji lieka neatsiejama Sąjungos teisės dalis.
38. Be to, nuo 2014 m. gruodžio 1 d. nebeliko jokių apribojimų, susijusių su Teisingumo Teismo jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą buvusio trečiojo Sąjungos ramsčio srityje (žr. Protokolo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 10 straipsnio 1 ir 3 dalis). Tai taip pat taikoma dar iki 2014 m. gruodžio 1 d. pateiktiems prašymams priimti prejudicinį sprendimą, kaip yra ir šiuo atveju(22).
39. Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismo jurisdikcijai dar iki 2014 m. gruodžio 1 d. priklausė visi Italijos teismų prašymai priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimų, susijusių su PIF konvencijos aiškinimu. Taip yra todėl, kad Italijos Respublika iš pat pradžių kitu pagrindu buvo pripažinusi Teisingumo Teismo kompetenciją priimti prejudicinius sprendimus šiais klausimais, viena vertus, remiantis PIF konvencijos papildomu protokolu(23), kita vertus – pagal ES 35 straipsnio 2 dalį ir 3 dalies b punktą(24), o teisę kreiptis dėl prejudicinio sprendimo suteikė visiems nacionaliniams teismams(25).
40. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo jurisdikcija aptarti visas šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą iškeltas teisines problemas neginčijama.
B – Dėl prejudicinių klausimų priimtinumo
41. Kelios proceso šalys taip pat prieštarauja dėl Teisingumo Teismui pateiktų prejudicinių klausimų priimtinumo (SESV 267 straipsnis, Procedūros reglamento 94 straipsnis). Iš esmės joms kyla abejonių dėl šių klausimų svarbos sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje.
42. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti tiek Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo reikalingumą, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikšmingumą sprendimui priimti. Todėl, kai pateikti klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą. Jei nacionalinis teismas pateikia Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės, prašymui priimti prejudicinį sprendimą taikoma tinkamumo prezumpcija(26).
43. Taigi, Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Europos Sąjungos teisės išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus(27).
44. Nagrinėjamoje byloje tokioms abejonėms nėra pagrindo.
45. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos apie faktines pagrindinės bylos aplinkybes, taikytiną nacionalinę teisę ir prejudicinio sprendimo būtinumą pakanka, kad Teisingumo Teismas ir proceso šalys galėtų pareikšti pagrįstą nuomonę dėl pateiktų klausimų, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo Statuto 23 straipsnyje.
46. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašymo nesunku suprasti, kas pagrindinėje byloje yra svarbiausia ir koks pavojus kyla: Italijos baudžiamojoje byloje dėl mokesčių tvarkos kaltinimai pareikšti keletui asmenų, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas susirūpinęs dėl to, kad jie – kaip ir daugelis kitų nusikalstamos veikos padarymu įtariamų asmenų panašioje padėtyje – išvengs įstatymuose nustatytos bausmės, nes teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo terminus reglamentuojančiose nacionalinės teisės normose numatyti per trumpi senaties terminai, ypač per trumpas šių terminų pratęsimas, kai senaties termino eiga pertraukiama, todėl priimti galutinį apkaltinamąjį nuosprendį nesuėjus senaties terminui yra nerealu.
47. Taip pat negalima teigti, kad Teisingumo Teismui pateikti klausimai yra hipotetinio pobūdžio arba kad jie akivaizdžiai nesusiję su pagrindinės bylos aplinkybėmis. Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nuo Teisingumo Teismo atsakymo labai priklauso, ar pagrindinėje byloje gali būti taikomos nacionalinės teisės nuostatos dėl senaties, taip pat ar proceso pagrindinėje byloje baigtis realiai tikėtina dar nesuėjus senaties terminui.
48. Be to, priešingai, nei mano Italijos vyriausybė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas, pastebėjęs Italijos baudžiamosios teisės sisteminius trūkumus, turi teisę pasirinkti juos kaip prašymo Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą objektą remdamasis konkrečia savo nagrinėjama byla. Teisingumo Teismas, remdamasis prašymais priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamose nacionalinėse baudžiamosiose bylose(28), ne kartą yra nagrinėjęs nurodytas struktūrines nacionalinės nuobaudų sistemos problemas.
49. Net jei bendrieji Europos Sąjungos teisės principai – pavyzdžiui, bausmių teisėtumo principas – neleistų nukrypti nuo ginčijamų nacionalinių reikalavimų dėl senaties termino taikymo, tai – priešingai, nei tvirtina Italijos vyriausybė ir G. Anakiev, – ne darytų įtaką prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumui, o bet kuriuo atveju suteiktų Teisingumo Teismui galimybę pateikti paaiškinimą atsakant į prejudicinius klausimus(29).
50. Tiesa, abejonių dėl pateiktų klausimų reikšmingumo gali kilti todėl, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti kelias pirminės teisės nuostatas (SESV 101, 107 ir 119 straipsnius), kurios iš pirmo žvilgsnio neatrodo susijusios su nagrinėjamomis senaties termino problemomis baudžiamojoje teisėje. Vis dėlto man neatrodo akivaizdu, kad šios nuostatos nė kiek nesusijusios su ginču pagrindinėje byloje. Teisingumo Teismui galėtų pakakti bent kiek, kad ir glaustai, panagrinėti nurodytų SESV nuostatų turinį, kad paaiškėtų, ar jos neprieštarauja senaties taikymo normoms baudžiamojoje teisėje, kaip antai atitinkamoms Italijos teisės normoms(30).
51. Galiausiai, siekiant išsamumo, reikėtų pažymėti, kad netgi palyginti ankstyva pagrindinės bylos stadija, t. y. proceso etapas prieš perduodant bylą nagrinėti teismui, neturi jokios reikšmės prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumui(31).
52. Taigi, Teisingumo Teisme išreikštas abejones dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo reikia atmesti.
VI – Prejudicinių klausimų vertinimas iš esmės
53. Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Tribunale di Cuneo mano, kad daugumos pagrindinėje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų senaties terminas yra šešeri metai, o nusikalstamo susivienijimo kūrimo senaties terminas – septyneri metai. Jei senaties termino eigą, kaip nagrinėjamu atveju, pertraukia tam tikros ikiteisminio tyrimo ar baudžiamojo persekiojimo priemonės, šis terminas, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, prasitęsia ketvirčiu (tai reikštų, kad vietoj šešerių metų senaties termino būtų taikomas septynerių metų šešių mėnesių terminas, o vietoj septynerių metų senaties termino – aštuonerių metų devynių mėnesių terminas); iš esmės šie terminai skaičiuojami ir vykstant baudžiamajam procesui. Atrodo, tokios absoliutaus senaties termino taikymo normos daugeliu atvejų lemia kaltininkų nebaudžiamumą.
54. Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme iš esmės klausia, ar nacionalinės baudžiamojo persekiojimo senaties termino taikymo normos, reglamentuotos 2005 m. Įstatymu Nr. 251, kuriuo buvo pakeista Italijos baudžiamojo kodekso 160 straipsnio ketvirtoji dalis numatant, kad su pridėtinės vertės mokesčiu susijusių nusikalstamų veikų senaties terminas prasitęsia tik ketvirčiu pradinio termino po jo eigos pertraukimo ir tuomet sueina absoliutus senaties terminas, nepažeidžia Sąjungos teisės.
55. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo keturiais prejudiciniais klausimais prašo išaiškinti SESV 101, 107 ir 119 straipsnius, taip pat Direktyvos 2006/112 158 straipsnį.
56. Šias nuostatas panagrinėsiu pirmiausia (šiuo klausimu žr. A skirsnį), prieš pateikdama keletą papildomų pastabų dėl valstybių narių pareigos nustatyti veiksmingas sankcijas (žr. B skirsnį), galiausiai aptarsiu galimų nacionalinių senaties taikymo normų prieštaravimų Sąjungos teisei padarinius pagrindinėje byloje (žr. C skirsnį).
A – Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos Sąjungos teisės nuostatos
57. Savo keturis prejudicinius klausimus Tribunale di Cuneo paskyrė Sąjungos konkurencijos teisei (šiuo klausimu žr. 1 skirsnį), atleidimo nuo pridėtinės vertės mokesčio galimybėms (žr. 2 skirsnį), taip pat patikimų viešųjų finansų principui (žr. 3 skirsnį).
1. Sąjungos konkurencijos teisė (pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai)
58. Savo pirmaisiais dviem klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokios senaties taikymo normos, kaip Italijos, neigiamai veikia konkurenciją Europos vidaus rinkoje, taip pažeisdamos SESV 101 ir 107 straipsnių nuostatas.
59. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pernelyg laisvas senaties termino reglamentavimas ir dėl jo atsirandantis veiksmingų baudžiamųjų sankcijų už pažeidimus, susijusius su pridėtinės vertės mokesčiu, trūkumas neabejotinai gali suteikti į šiuos pažeidimus įsipainiojusioms įmonėms nesąžiningą konkurencinį pranašumą bendrojoje rinkoje. Tačiau tai nereiškia, kad pažeidžiamas SESV 101 arba 107 straipsnis.
60. Tiesa, SESV 101 straipsniu, siejamu su ESS 4 straipsnio 3 dalimi, draudžiama valstybėms narėms sukurti tokią padėtį, kurioje įmonėms būtų lengviau sudarinėti antikonkurencinius susitarimus(32). Tačiau tai dar neleidžia teigti, kad galimai nepakankamai efektyvus nacionalinių baudžiamųjų sankcijų už nusikaltimus pridėtinės vertės mokesčio tvarkai taikymas neišvengiamai skatina įmones sudarinėti slaptus susitarimus. Jei vis dėlto įmonės sudarytų antikonkurencinius susitarimus, už juos taip pat būtų galima taikyti specifines konkurencijos teisės aktuose numatytas sankcijas ir procedūras, visiškai nepriklausomai nuo baudžiamosios teisės.
61. Kalbant apie valstybės pagalbos draudimą pagal SESV 107 straipsnį, pažymėtina, kad nepakankamas sankcijų pridėtinės vertės mokesčio srityje taikymas iš tiesų galėtų suteikti įmonėms pranašumą. Tačiau toks pranašumas nėra atrankinis, nes dėl jo palankesnėje padėtyje atsiduria ne konkrečios įmonės ar įmonių šakos, palyginti su kitomis, o visos įmonės, kurioms taikoma nacionalinė baudžiamoji teisė(33).
62. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai tvirtina, kad sisteminiai sankcijų už nusikaltimus pridėtinės vertės mokesčio tvarkai taikymo trūkumai tam tikroje valstybėje narėje gali iškraipyti konkurenciją įmonių kitose valstybėse narėse, kuriose nacionalinės valdžios institucijos į pažeidimus reaguoja griežčiau, atžvilgiu. Vis dėlto ši problema negali būti vertinama vadovaujantis antimonopoliniais ar valstybės pagalbos kriterijais, ji gali būti sprendžiama tik atsižvelgiant į pridėtinės vertės mokesčio sistemą ir su šia sistema susijusią pareigą nustatyti veiksmingas sankcijas(34).
2. Atleidimo nuo mokesčio pagrindai PVM direktyvoje (trečiasis prejudicinis klausimas)
63. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar tokiomis nuostatomis, kaip Italijos senaties taikymo normos, gali būti nustatytas naujas, Direktyvoje 2006/112 nenumatytas, atleidimo nuo pridėtinės vertės mokesčio pagrindas.
64. Šiuo klausimu pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Tribunale di Cuneo, matyt, suklydo dėl taikytinos Direktyvos 2006/112 nuostatos. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytas minėtos direktyvos 158 straipsnis susijęs su tam tikrų pajamų atleidimu nuo pridėtinės vertės mokesčio labai konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, neapmokestinamų prekių parduotuvėse, orlaiviuose ar laivuose, remiantis atitinkamais diplomatiniais ir konsuliniais susitarimais. Šioje byloje tokių aplinkybių akivaizdžiai nėra.
65. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo Komisija, reikia apsvarstyti Direktyvos 2006/112 138 straipsnį; jame išdėstomos aplinkybės, kuriomis prekių tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo pridėtinės vertės mokesčio. Šią nuostatą su faktinėmis pagrindinės bylos aplinkybėmis sieja tam tikras ryšys, konkrečiai – dėl kaltinamiesiems pareikštų kaltinimų, kad jie, vykdydami vidaus prekybos šampanu sandorius, apgaulingai įformindavo juos kaip prekių tiekimą Bendrijos viduje.
66. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad baudžiamosiose bylose, kurios susijusios su nusikaltimais mokesčių tvarkai, dėl sisteminių nacionalinės teisės trūkumų daugeliu atvejų sueina teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo terminas, pati savaime neatleidžia tam tikrų įmonių nuo pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo. Mokestinis reikalavimas jų atžvilgiu nepriklauso nuo galimybės valstybei įgyvendinti ius puniendi.
3. Patikimų viešųjų finansų principas (ketvirtasis prejudicinis klausimas)
67. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketvirtuoju klausimu teiraujasi, ar tokios senaties taikymo normos, kaip Italijos, neprieštarauja patikimų viešųjų finansų principui, kaip jis atspindėtas SESV 119 straipsnyje.
68. SESV 119 straipsnio, kaip ESV sutarties VIII antraštinės dalies nuostatų dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos įžanginės nuostatos, trečiojoje dalyje nustatyti tam tikri „pagrindiniai principai“, kuriais valstybės narės ir Sąjunga turi vadovautis savo veikloje; vienas iš jų, inter alia, yra patikimų viešųjų finansų principas.
69. Priešingai, nei, atrodo, mano Komisija, tai yra ne tik politikos gairės valstybėms narėms, bet ir teisiškai privalomas Sąjungos teisės reikalavimas valstybių biudžetų sudarymui. Tai, kad šio reikalavimo turinys nėra itin konkrečiai apibrėžtas, todėl kyla būtinybė patikslinti jį kitomis nuostatomis ir kitais teisės aktais, nedaro įtakos teisiniam šio reikalavimo pobūdžiui(35). Tačiau gana bendras SESV 119 straipsnio 3 dalies pobūdis būtinai reiškia, kad valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti nacionalines priemones, kurios, jų manymu, remiantis sudėtingais ekonominiais vertinimais, yra tinkamiausios siekiant užtikrinti viešųjų finansų patikimumą jų kompetencijos srityse(36).
70. Ne kiekviena nacionalinės valdžios institucijų poveikio priemonė dėl išlaidų ar pajamų, kaip ir ne kiekvienas sprendimas atsisakyti patenkinti faktinius mokestinius reikalavimus būtinai reiškia, kad pažeistas patikimų viešųjų finansų principas. Daug svarbiau yra tai, ar tam tikros valstybės narės finansai apskritai gali būti vadinami „sveikais“, o tai visų pirma vertintina vadovaujantis nuostatomis ir kriterijais, susijusiais su perviršinio valstybės deficito vengimu (SESV 126 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su Protokolu Nr. 12 dėl ES sutarties ir ESV sutarties).
71. Todėl vien tai, kad Italijoje taikytinos senaties terminų taisyklės baudžiamosios teisės srityje gali turėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų sisteminių trūkumų, negali būti pagrindinė priežastis manyti, kad gali būti pažeistas patikimų viešųjų finansų principas, nustatytas SESV 119 straipsnio 3 dalyje.
4. Tarpinė išvada
72. Apibendrinant pažymėtina, jog nė viena iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konkrečiai nurodytų Sąjungos teisės nuostatų nedraudžia teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo terminų taisyklių, kaip antai Italijos baudžiamosios teisės taisyklių, nustatytų 2005 m. Įstatymu Nr. 251, kuriuo buvo pakeista Italijos baudžiamojo kodekso 160 straipsnio paskutinė dalis.
73. Tačiau vien tokios išvados nepakanka siekiant, kad atsakymas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų naudingas ir palengvintų ginčo sprendimą pagrindinėje byloje. Reikėtų pateikti kelias papildomas pastabas dėl valstybių narių įsipareigojimo taikyti veiksmingas sankcijas (šiuo klausimu žr. B skirsnį) ir neišsiplečiant panagrinėti galimų nacionalinių senaties taisyklių prieštaravimo Sąjungos teisei padarinius pagrindinėje byloje (žr. C skirsnį).
B – Valstybių narių pareiga taikyti veiksmingas sankcijas
74. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme neiškėlė konkretaus klausimo dėl valstybių narių pareigos taikyti veiksmingas sankcijas už nusikaltimus pridėtinės vertės mokesčio tvarkai.
75. Nėra abejonių, kad iš esmės tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali apibrėžti savo siekiamų išsiaiškinti klausimų dalyką(37), o Teisingumo Teismas nėra įpareigotas nagrinėti teisės problemų, kurių nacionalinis teismas aiškiai ar numanomai neįtraukė į savo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą(38).
76. Tačiau, nepaisant to, reikia pasakyti, kad Teisingumo Teismas, į kurį kreiptasi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, turi jurisdikciją, atsižvelgdamas į bylos medžiagos duomenis, pateikti paaiškinimus, kurie padėtų nacionaliniam teismui išspręsti pagrindinį ginčą, taip pat atkreipti dėmesį į nuostatas, kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaminėjo(39).
77. Šioje byloje pagrindinė visą prašymą priimti prejudicinį sprendimą vienijanti problema – nacionalinio teismo susirūpinimas, kad senaties taikymo normos, nustatytos 2005 m. Įstatymu Nr. 251, kuriuo buvo pakeista Italijos baudžiamojo kodekso 160 straipsnio paskutinė dalis, galėtų reikšti sisteminį trūkumą, daugeliu atvejų sukeliantį nebaudžiamumą už Italijoje vykdomus nusikaltimus mokesčių tvarkai.
78. Taigi, prašyme priimti prejudicinį sprendimą, bent jau netiesiogiai, keliamas papildomas klausimas: ar tokios senaties taikymo normos, kaip Italijos, suderinamos su Sąjungos teisėje nustatyta valstybių narių pareiga taikyti sankcijas už teisės pažeidimus pridėtinės vertės mokesčio srityje. Mažai tikėtina, kad atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą galėtų būti naudingas neišaiškinus šio papildomo klausimo.
79. Toliau pirmiausia panagrinėsiu, ar tokiomis teisės normomis, kaip Italijos, įgyvendinama bendroji valstybių narių pareiga nustatyti veiksmingas sankcijas už Sąjungos teisės pažeidimus (žr. 1 skirsnį), tuomet pereisiu prie klausimo dėl konkretesnės valstybių narių pareigos taikyti baudžiamąsias sankcijas už sukčiavimu Europos Sąjungos finansiniams interesams padarytą žalą (šiuo klausimu žr. 2 skirsnį).
1. Bendroji pareiga numatyti veiksmingas sankcijas
80. Vadovaujantis bendruoju Sąjungos teisės principu, kurį galiausiai lemia pareiga lojaliai bendradarbiauti (ESS 4 straipsnio 3 dalis), valstybės narės už privačių asmenų padarytus Sąjungos teisės pažeidimus privalo numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias(40) sankcijas, be to, už Sąjungos teisės pažeidimus turi būti baudžiama bent jau tokiomis pačiomis materialinės ir proceso teisės nustatytomis sąlygomis, kurios taikomos panašaus pobūdžio ir sunkumo nacionalinės teisės pažeidimams(41). Galiausiai svarbi konkreti veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų išraiška.
81. Pirmiausia, kalbant apie lygiavertiškumo principą, pažymėtina, kad Komisija per posėdį nurodė, jog Italijos teisėje žinomos įvairios nusikalstamos veikos sudėtys, kurioms absoliutus senaties terminas visiškai netaikomas. Jei atitinkama nusikalstamos veikos sudėtis numatyta ekonominių nusikaltimų, kurie yra lygiaverčiai sukčiavimui, susijusiam su pridėtinės vertės mokesčiu, srityje, su pridėtinės vertės mokesčiu susijusiam sukčiavimui taip pat neturėtų būti taikomas absoliutus senaties terminas.
82. Teisingumo Teismas neseniai aiškiai pabrėžė, kad veiksmingumo principo lemiamos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos būtinos ir pridėtinės vertės mokesčio srityje. Grįsdamas šį teiginį jis rėmėsi ne tik įvairiomis Direktyvos 2006/112 nuostatomis, bet ir vėl iš ESS 4 straipsnio 3 dalies išplaukiančia valstybių narių lojalumo pareiga(42).
83. Pridėtinės vertės mokesčio srityje veikianti sankcijų už Sąjungos teisės pažeidimus sistema yra ypač svarbi, nes ji ne tik sudaro vienodas sąlygas visoms vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms, ja taip pat siekiama apsaugoti Sąjungos, kurios nuosavus išteklius sudaro ir dalis valstybių narių surinkto pridėtinės vertės mokesčio, finansinius interesus(43). Todėl pagal SESV 325 straipsnį valstybės narės įpareigojamos su neteisėta veikla, kuri kelia grėsmę Sąjungos finansiniams interesams, kovoti „atgrasančiomis ir veiksmingomis priemonėmis“(44). Tas pats išplaukia iš Reglamento Nr. 2988/95, kuriuo taip pat siekiama apsaugoti Sąjungos finansinius interesus.
84. Iš tiesų, nei pirminės teisės nuostatomis (ESS 4 straipsnio 3 dalis ir SESV 325 straipsnis), nei atitinkamais antrinės teisės aktais (Reglamentas Nr. 2988/95 ir Direktyva 2006/112) nereikalaujama, kad valstybės narės už pažeidimus pridėtinės vertės mokesčio srityje taikytų būtent baudžiamosios teisės sankcijas. Valstybės narės, nepažeisdamos PIF konvencijos reikalavimų(45), veikiau turi taikytinų sankcijų pasirinkimo laisvę, todėl iš esmės nacionalinėje sistemoje leidžiama taikyti administracinių ir baudžiamųjų sankcijų derinį(46). Tačiau jau pati sąvoka „sankcija“ reiškia, kad turi būti padaryta daugiau, nei tik išreikalautas bet kuriuo atveju privalomas (priklausomai nuo situacijos, kartu su delspinigiais mokėtinas) pridėtinės vertės mokestis.
85. Šiaip ar taip, kiekvienos valstybės narės praktikoje iš tiesų taikomos sankcijos – nesvarbu, ar administracinio, ar baudžiamojo pobūdžio – turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios(47). Sąjungos teisės reikalavimai nevykdomi, jei valstybė narė nacionalinę sankcijų sistemą, kurią sudaro administracinių ir baudžiamųjų sankcijų derinys, grindžia dviem ramsčiais, kurie nei atskirai, nei kartu neatitinka veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasymo kriterijų.
86. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas vertina, ar nacionalinės teisės sistemoje įtvirtintos sankcijos yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Konkreti sankciją numatanti norma turi būti patikrinta kiekvienu atveju, kai kyla toks klausimas, atsižvelgiant į šios normos vietą bendroje teisės aktų sistemoje, įskaitant procedūros įvairiose nacionalinėse institucijose eigą ir specifiką(48).
87. Kaip nurodžiau savo išvadoje byloje Berlusconi ir kt.(49), nėra jokių principinių abejonių, kad valstybės narės taiko senaties terminą sankcijoms, kurias jos turi nustatyti remdamosi Sąjungos teise, nes senaties terminais siekiama užtikrinti teisinį tikrumą ir apsaugą kaltinamiesiems, iš esmės neužkertant kelio veiksmingai taikyti sankcijas. Beje, taip pat ir Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje numatytas jame reglamentuojamų administracinių sankcijų taikymo senaties terminas.
88. Tačiau turi būti užtikrinta, kad taikytinos senaties terminų taisyklės apskritai nepanaikintų numatytų sankcijų veiksmingumo ir atgrasomojo pobūdžio. Taigi, sankcijos už pažeidimus pridėtinės vertės mokesčio srityje neturėtų būti skiriamos tik teoriškai. Veikiau turi būti sukurta tokia sankcijų sistema, kad bet kuris asmuo, pateikęs neteisingus duomenis, susijusius su pridėtinės vertės mokesčiu, arba dalyvavęs atitinkamose machinacijose, iš tikrųjų turėtų baimintis, kad jam bus skirtos sankcijos(50).
89. Be to, kaip teisingai pažymi Komisija, reikėtų apsvarstyti galimą baudžiamųjų ir administracinių sankcijų tarpusavio sąveiką. Baudžiamųjų sankcijų sistemos trūkumai gali daryti neigiamą poveikį administracinių nuobaudų sistemai. Taip gali atsitikti, pavyzdžiui, tuomet, kai administracinė procedūra pagal nacionalinę teisę sustabdoma vykstant baudžiamajam procesui(51), o suėjus baudžiamojoje teisėje numatytiems teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo terminams nebetenkama galimybės jos tęsti, nes tuo metu atitinkamo pažeidimo senaties terminas būna suėjęs taip pat ir pagal administracinės teisės normas.
90. Atsižvelgiant į tai, reikėtų paminėti Teisingumo Teismo praktiką jau priimtuose sprendimuose dėl kai kurių Italijos procesinių taisyklių mokesčių srityje. Remiantis šia praktika, valstybėms narėms leidžiama tam tikromis aplinkybėmis nutraukti ilgai trunkančias mokestines bylas(52), tačiau draudžiama visuotinai ir nediferencijuojant atsisakyti tikrinti apmokestinamuosius sandorius, sudarytus per keletą mokestinių laikotarpių, dėl galimai mokėtino pridėtinės vertės mokesčio(53).
91. Jei nacionalinės senaties taikymo normos, atsižvelgiant į visus šiuos kriterijus, lemia tai, kad veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos iš tikrųjų taikomos tik retais atvejais, vadinasi, jos prieštarauja valstybių narių bendrajai pareigai taikyti veiksmingas sankcijas už Sąjungos teisės pažeidimus(54).
2. Specialioji pareiga numatyti veiksmingas baudžiamąsias sankcijas
92. Be pirmiau minėtos bendrosios pareigos taikyti veiksmingas sankcijas, valstybės narės turi ir specialiąją pareigą numatyti baudžiamąją atsakomybę už Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą.
93. Ši pareiga numatyti baudžiamąsias sankcijas išplaukia iš PIF konvencijos, konkrečiai – iš jos 2 straipsnio 1 dalies, kurioje reikalaujama, kad už Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis baudžiamosiomis sankcijomis; stambaus sukčiavimo atvejais turi būti numatomos netgi laisvės atėmimą apimančios bausmės.
94. Tiesa, Europos Sąjungos Taryba PIF konvencijos taikymo sritį aiškina siaurai ir šio reikalavimo pridėtinės vertės mokesčiui netaikytų. Aiškinamojoje ataskaitoje(55) Taryba laikosi pozicijos, kad pagal PIF konvenciją pajamomis laikomos tik dvi pirmosios Sąjungos nuosavų išteklių kategorijos, t. y., pirma, muitai ir, antra, tam tikri žemės ūkio mokesčiai ir rinkliavos. Tarybos nuomone, Sąjungos pajamomis pagal PIF konvenciją nėra laikomos pajamos, susidarančios taikant visoms valstybėms narėms vienodą pridėtinės vertės mokesčio tarifą, nes šie nuosavi ištekliai nėra renkami tiesiogiai Sąjungai.
95. Todėl, remiantis Tarybos aiškinamojoje ataskaitoje išreikšta nuomone, kuriai per posėdį Teisingumo Teisme pritarė ir Vokietija, Sąjungos teisėje numatyta pareiga nustatyti baudžiamąsias sankcijas netaikoma pažeidimų pridėtinės vertės mokesčio srityje atveju(56).
96. Tačiau Tarybos aiškinamoji ataskaita yra tik teisiškai neprivaloma Sąjungos institucijos, kuri net nėra PIF konvencijos šalis, o tik dalyvavo rengiant konvencijos tekstą ir rekomendavo jį valstybėms narėms priimti pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas, nuomonė (ES sutarties K.3 straipsnio 2 dalies c punktas).
97. Taigi, Tarybos aiškinamoji ataskaita negali būti laikoma autentišku PIF konvencijos aiškinimu, tuo labiau kad nei pačioje konvencijoje, nei papildomame jos protokole ataskaita niekaip neminima. Tik Teisingumo Teismas gali pateikti Sąjungai teisiškai privalomą PIF konvencijos aiškinimą; jau iš pradžių tai buvo matyti iš PIF konvencijos papildomo protokolo, kuris suteikė Teisingumo Teismui įgaliojimus aiškinti konvenciją, o šiandien tai išplaukia iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir 3 dalies b punkto, taip pat SESV 267 straipsnio.
98. Manau, Teisingumo Teismas Tarybos aiškinamąją ataskaitą dėl PIF konvencijos turėtų vertinti ne kitaip, kaip ES institucijų pranešimus spaudai apie teisės aktus arba kaip užprotokoluotus pareiškimus priėmus tokius teisės aktus: pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tokiais pareiškimais negali būti remiamasi aiškinant antrinės teisės akto nuostatą, jei šiame teisės akte tokie pareiškimai nėra perteikti(57).
99. Taip yra nagrinėjamu atveju. Siekdama pateisinti tai, kad pridėtinės vertės mokestis nepatenka į PIF konvencijos taikymo sritį, Taryba savo aiškinamojoje ataskaitoje remiasi vien aplinkybe, kad pridėtinės vertės mokestis „nėra nuosavų išteklių, kurie renkami tiesiogiai Sąjungai, dalis“(58). Tačiau būtent ši mintis neatsispindi PIF konvencijos tekste ir negali pateisinti siauro jos taikymo srities aiškinimo.
100. Priešingai, PIF konvencijos taikymo sritis apibrėžta labai plačiai. Kaip matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies b punkto, konvencija taikoma visuotinai ir be jokių apribojimų Sąjungos „pajamoms“, susijusioms „Europos Bendrijų bendrojo biudžeto“ „ištekliais“. Prie šių išteklių taip pat priskirtini nuosavi Sąjungos ištekliai, kuriuos sudaro ir surenkamo pridėtinės vertės mokesčio dalis(59). Tarp pajamų iš valstybės narės pridėtinės vertės mokesčio gavimo ir atitinkamų lėšų iš pridėtinės vertės mokesčio įtraukimo į Sąjungos biudžetą egzistuoja tiesioginis ryšys(60).
101. Beje, toks platus taikymo srities suvokimas, apimantis taip pat ir pridėtinės vertės mokestį, atitinka PIF konvencijos užsibrėžtą bendrąjį tikslą kovoti su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, o konvencija siekiama kiek įmanoma energingiau kovoti su tokiu sukčiavimu(61).
102. Apribojant PIF konvencijos taikymo sritį ir taikant ją tik sukčiavimui muitų ir žemės ūkio mokesčių bei rinkliavų srityje, būtų gerokai sumažintas šios teisinės priemonės indėlis į Sąjungos finansinių interesų apsaugą. Toks siauras PIF konvencijos taikymo srities supratimas, kokį, atrodo, įsivaizduoja Taryba, prieštarautų taisyklei, kuria remiantis Sąjungos institucijos siūlomas kurios nors Sąjungos teisės nuostatos aiškinimas negali menkinti praktinio šios nuostatos veiksmingumo(62).
103. Taigi, PIF konvencija pagrindžia valstybių narių pareigą taikyti baudžiamąsias sankcijas bent jau tam tikro sunkumo bylose dėl Sąjungos finansiniams interesams kenkiančio sukčiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje. Ši pareiga šiuo atveju yra ypač svarbi, nes vien administracinės sankcijos savaime, ypatingai baudos ir nuobaudos už pavėluotą mokėjimą, atsižvelgiant į dažniausiai pasitaikančias pridėtinės vertės mokesčio sukčiavimo aplinkybes, vargu ar gali turėti pakankamą atgrasomąjį poveikį. Finansinė daugumos į tokį sukčiavimą įsipainiojusių asmenų ir įmonių padėtis ir taip yra itin pažeidžiama.
104. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pareiga yra nustatyti, ar nacionalinėje sistemoje numatytos baudžiamosios sankcijos yra „veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“, kaip tai suprantama pagal PIF konvencijos 2 straipsnio 1 dalį. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau(63), atitinkamoje normoje įtvirtinta sankcija turi būti patikrinta kiekvienu atveju, kai kyla šis klausimas, atsižvelgiant į šios normos vietą bendroje teisės aktų sistemoje, įskaitant procedūros įvairiose nacionalinėse institucijose eigą ir specifiką.
105. Jei dėl nacionalinių senaties taikymo normų, atsižvelgiant į bendrą sistemą, tampa mažai tikėtina, kad bus pritaikytos tikrai veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos, tai prieštarauja PIF konvencijos 2 straipsnyje numatytai valstybių narių pareigai numatyti atitinkamas baudžiamąsias sankcijas už Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą.
C – Galimų nacionalinių senaties taisyklių prieštaravimų Sąjungos teisei padariniai pagrindinėje byloje
106. Tam atvejui, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis pirmiau išdėstytais kriterijais, padarytų išvadą, kad nacionalinės senaties taisyklės, visų pirma prašyme priimti prejudicinį sprendimą išskirta 2005 m. Įstatymu Nr. 251 pakeista Italijos baudžiamojo kodekso 160 straipsnio paskutinė dalis, prieštarauja Sąjungos teisei, reikia apsvarstyti, kokie būtų tokio sprendimo padariniai pagrindinei bylai.
107. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką nacionaliniai teismai privalo užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą(64).
108. Siekdami šio tikslo, jie pirmiausia privalo aiškinti ir taikyti visą nacionalinę teisę vadovaudamiesi Sąjungos teise. Nacionaliniai teismai turi aiškinti nacionalinę teisę kiek įmanoma daugiau atsižvelgdami į atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas šia nuostata planuojamas rezultatas(65). Atsižvelgdami į visą nacionalinę teisę ir naudodamiesi joje pripažintais aiškinimo metodais, pagal savo kompetenciją jie turi daryti viską, kad užtikrintų visišką Sąjungos teisės normų veiksmingumą ir priimtų ja siekiamą tikslą atitinkantį sprendimą(66).
109. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, aiškinant pagal Sąjungos teisę, gali būti priimtas sprendimas, leidžiantis sustabdyti senaties terminą, kol Italijos baudžiamieji teismai – arba bent jau tam tikros teisminės institucijos – nagrinės pagrindinę bylą.
110. Tiesa, pareigą aiškinant nacionalines nuostatas remtis Sąjungos teise riboja bendrieji teisės principai, ir ši pareiga negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem(67).
111. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, aiškindamas nacionalinę teisę, negalėtų pasiekti rezultatų, atitinkančių Sąjungos teisę, jis privalėtų užtikrinti visišką Sąjungos teisės nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti panaikinti šią nuostatą teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis arba laukti, kol ji bus panaikinta(68).
112. Taigi, jei reikia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų atsisakyti taikyti pagrindinėje byloje tokią nuostatą, kokia yra 2005 m. Įstatymu Nr. 251 pakeista Italijos baudžiamojo kodekso 160 straipsnio paskutinė dalis, jeigu nustato, kad ši nuostata reiškia sisteminį trūkumą, dėl pernelyg trumpų senaties terminų kliudantį pasiekti Sąjungos teisę atitinkantį rezultatą.
113. Tačiau išsamiau vertinti reikėtų ir klausimą, ar tokia praktika neprieštarauja bendriesiems Sąjungos teisės principams, ypač bausmių teisėtumo principui (nullum crimen, nulla poena sine lege). Šis principas yra vienas iš bendrųjų teisės principų, grindžiamų valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis(69), ir šiuo metu pagal Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnį yra priskirtas prie Sąjungos pagrindinių teisių. Pagal vienodumo reikalavimą (Chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys) aiškinant Chartijos 49 straipsnį, be kita ko, reikia atsižvelgti į EŽTK 7 straipsnį ir su juo susijusią Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką.
114. Bausmių teisėtumo principas reiškia, kad niekas negali būti nuteistas už veikimą ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusią nacionalinę ar tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikalstamomis veikomis, taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikalstamos veikos padarymo metu (Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pirmas ir antras sakiniai). Tai atitinka taisyklę, kad direktyvomis negali būti tiesiogiai remiamasi siekiant pagrįsti arba sugriežtinti bausmes(70).
115. Tačiau, priešingai, nei mano G. Anakiev ir Italijos vyriausybė, tokiu atveju kaip šis nėra pavojaus, kad bus pažeistas bausmių teisėtumo principas. Nes šis principas tik materialinės teisės požiūriu reikalauja, kad įstatymas aiškiai apibrėžtų nusikaltimus ir už juos taikomas bausmes(71). O senaties termino taisyklės neapibrėžia veikos nusikalstamumo ir nenustato bausmės dydžio, jos tik numato persekiojimo už tam tikrą veiklą trukmę, todėl visiškai nepatenka į principo nullum crimen, nulla poena sine lege taikymo sritį(72). Dėl tos pačios priežasties senaties klausimams netaikomas ir švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgaline data principas (Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies trečias sakinys(73)).
116. Šis atvejis, tarp kitko, iš esmės skiriasi nuo bylos Berlusconi ir kt., kurioje – priešingai, nei šiuo atveju – buvo nagrinėjamas materialinės teisės nuostatų ir, visų pirma, už tam tikras nusikalstamas veikas taikytinų sankcijų keitimas nacionalinėje teisėje, kuris, be kita ko, lėmė švelnesnes bausmes, taigi, kartu lėmė netiesiogines pasekmes teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo terminams(74).
117. Atsižvelgiant į tai, bausmių teisėtumo reikalavimai tokiu atveju, kaip nagrinėjamas, yra visiškai įvykdyti, jei baudžiamąją atsakomybę už veiką, dėl kurios kaltinamiesiems buvo pareikšti kaltinimai, taip pat už šią veiką gresiantį bausmės dydį be pakeitimų numato Italijos baudžiamieji įstatymai, konkrečiai – DLgs 74/2000 2 ir 8 straipsniai. Jokios Sąjungos teisės nuostatos – nei ESS 4 straipsnio 3 dalis, nei SESV 325 straipsnis, nei Direktyva 2006/112, nei Reglamentas Nr. 2988/95 ar PIF konvencija – tiesiogiai nenumato veikos baudžiamumo ar bausmės dydžio.
118. Taigi, kitaip nei byloje Berlusconi ir kt., Sąjungos teisės reikalavimais negali būti tiesiogiai remiamasi sukuriant pareigas privatiems asmenims, ypač siekiant pagrįsti arba sugriežtinti jiems bausmes. Remdamosi Sąjungos teisės nuostatomis, nacionalinės teisėsaugos institucijos galėtų atsikratyti Sąjungos teisei prieštaraujančių pančių tik procesiniu lygmeniu.
119. Iš bausmių teisėtumo principo negalima daryti išvados, kad taikytinos taisyklės dėl senaties termino trukmės, eigos ir pertraukimo privaloma tvarka turi būti nustatomos atsižvelgiant į veikos padarymo metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Šiuo klausimu teisėtas lūkestis neegzistuoja.
120. Priešingai, kol nesuėjęs senaties terminas, laikotarpis, per kurį už nusikalstamą veiką gali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn, gali pasikeisti ir po veikos padarymo(75). Galiausiai šiuo atveju galioja tos pačios taisyklės, kaip ir taikant naujas procesines normas faktinėms aplinkybėms, kurios, nors ir prasidėjo praeityje, bet dar nėra pasibaigusios(76).
121. Įgyvendinant valstybių narių procesinę autonomiją, visais atvejais, kai dar nėra suėjęs senaties terminas(77), suteikiama diskrecija atsižvelgti į vertinimą Sąjungos teisės požiūriu; šią diskreciją valstybių narių teismai privalo visapusiškai išnaudoti, taikydami savo nacionalinę teisę ir laikydamiesi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
122. Tai nereiškia, kad naujus senaties terminus lemia tiesiogiai Sąjungos teisė. Bet kuriuo atveju nei ESS 4 straipsnio 3 dalyje, nei SESV 325 straipsnyje, kaip ir Reglamente Nr. 2988/95 bei PIF konvencijoje, nėra pakankamai konkrečių nuostatų, kurias būtų galima tiesiogiai taikyti privatiems asmenims. Tas pats pasakytina – jau vien dėl teisinio jos pobūdžio – ir dėl Direktyvos 2006/112(78).
123. Kaip skaičiuoti, kada konkrečiai sueina senatis ir kokia gali būti jos termino eiga laikantis Sąjungos teisės reikalavimų, turi matytis iš nacionalinės teisės. Šiuo klausimu Sąjungos teisė turi tik netiesioginį poveikį pagrindinei bylai, padėdama nacionaliniam teismui nustatyti teisingas gaires, kaip taikyti nacionalinę teisę, kad ji neprieštarautų Sąjungos teisei.
124. Tai nereiškia, kad senaties terminas visiškai panaikinamas, tiesiog turi būti taikomos tinkamos senaties termino taisyklės(79), kurios leistų tikėtis, kad teisingai ir per įmanomai trumpiausią laiką išnagrinėtame procese (Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalis, EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys) bus pritaikytos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos.
125. Ką prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atveju galėtų padaryti, tai visų pirma pritaikyti senaties termino taisykles be absoliutaus senaties termino, numatyto 2005 m. Įstatymu Nr. 251 pakeistoje Italijos baudžiamojo kodekso 160 straipsnio paskutinėje dalyje. Kaip minėta pirmiau(80), atrodo, kad, remiantis informacija, kurią per posėdį pateikė Komisija, Italijos teisėje žinomos įvairios nusikalstamų veikų sudėtys – taip pat ir ekonominių nusikaltimų srityje, – kurioms absoliutus senaties terminas visiškai netaikomas.
126. Kita alternatyva – kaip matyti iš Italijos 2011 m. Įstatymo Nr. 148(81), teismas galėtų remtis šiuo metu galiojančia nauja tvarka, numatančia trečdaliu ilgesnius senaties terminus už nusikalstamas veikas(82). Galiausiai taip pat reikėtų apsvarstyti, ar ankstesnės, prieš priimant 2005 m. Įstatymą Nr. 251 galiojusios Baudžiamojo kodekso redakcijos senaties termino taisyklės nagrinėjamu atveju galėtų būti laikomos vis dar galiojančiomis.
127. Kurį iš šių skirtingų variantų pasirinkti, turi būti sprendžiama vadovaujantis nacionaline teise ir jos aiškinimu, tai gali nustatyti tik nacionalinis teismas. Sąjungos teisės požiūriu svarbiausia, kad sprendimas būtų priimtas teisingai išnagrinėjus bylą (Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalis, EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys), nediskriminuojant ir remiantis aiškiais, suprantamais ir paprastai taikomais kriterijais.
VII – Išvada
128. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunale di Cuneo pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. ESS 4 straipsnio 3 dalis ir SESV 325 straipsnis, Reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 ir Direktyva 2006/112/EB turi būti aiškinami taip, kad šiomis nuostatomis valstybės narės įpareigojamos numatyti už Sąjungos teisės pažeidimus pridėtinės vertės mokesčio srityje veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas.
2. 1995 m. liepos 26 d. Liuksemburge pasirašytos Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos 2 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes nares už sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčio srityje taikyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias baudžiamąsias sankcijas, kurios bent jau stambaus sukčiavimo atvejais turi apimti ir laisvės atėmimo bausmes.
3. Nacionalinės teisinių procedūrų ir sankcijų taikymo terminų taisyklės, daugeliu atveju dėl sisteminių priežasčių lemiančios už sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčio srityje atsakingų asmenų nebaudžiamumą, nesuderinamos su nurodytais Sąjungos teisės reikalavimais. Nacionaliniai teismai turėtų netaikyti tokių taisyklių nagrinėjamose baudžiamosiose bylose.