TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. liepos 14 d.(*)

„Ieškinys dėl panaikinimo – Institucinė teisė – Reglamentas (ES) 2018/1718 – Europos vaistų agentūros (EMA) būstinės vietos nustatymas Amsterdame (Nyderlandai) – SESV 263 straipsnis – Priimtinumas – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Locus standi – Tiesioginė ir konkreti sąsaja – Valstybių narių vyriausybių atstovų per Tarybos susitikimą priimtas sprendimas dėl Europos Sąjungos agentūros būstinės vietos nustatymo – Privalomų pasekmių nebuvimas Sąjungos teisinėje sistemoje – Europos Parlamento prerogatyvos“

Sujungtose bylose C‑106/19 ir C‑232/19

dėl 2019 m. vasario 11 d. ir kovo 14 d. pagal SESV 263 straipsnį pareikštų dviejų ieškinių dėl panaikinimo

Italijos Respublika, atstovaujama G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato C. Colelli, S. Fiorentino ir G. Galluzzo (C‑106/19),

Comune di Milano, atstovaujama avvocati J. Alberti, M. Condinanzi, A. Neri ir F. Sciaudone (C‑232/19),

ieškovės,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Bauer, J. Bauerschmidt, F. Florindo Gijón ir E. Rebasti,

Europos Parlamentą, atstovaujamą I. Anagnostopoulou, A. Tamás ir L. Visaggio,

atsakovus,

palaikomus

Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. Langer,

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Herrmann, D. Nardi ir P. J. O. Van Nuffel,

įstojusių į bylą šalių,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, kolegijų pirmininkai A. Arabadjiev, K. Jürimäe, C. Lycourgos, E. Regan, S. Rodin, I. Jarukaitis, N. Jääskinen ir J. Passer, teisėjai J.-C. Bonichot, M. Safjan, F. Biltgen, P. G. Xuereb, A. Kumin ir N. Wahl (pranešėjas),

generalinis advokatas M. Bobek,

posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. birželio 8 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2021 m. spalio 6 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Savo ieškiniais Italijos Respublika (C‑106/19) ir Comune di Milano (Milano savivaldybė, Italija) (C‑232/19) prašo panaikinti 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1718, kuriuo iš dalies keičiamos Reglamento (EB) Nr. 726/2004 nuostatos dėl Europos vaistų agentūros būstinės vietos (OL L 291, 2018, p. 3, toliau – ginčijamas reglamentas).

 Teisinis pagrindas

2        1992 m. gruodžio 12 d. valstybių narių vyriausybių atstovai, remdamiesi EEB sutarties 216 straipsniu, EAPB sutarties 77 straipsniu ir EAEB sutarties 189 straipsniu, bendru sutarimu priėmė Sprendimą dėl Europos Bendrijų institucijų, taip pat tam tikrų įstaigų ir departamentų būstinių vietos (OL C 341, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 223; toliau – Edinburgo sprendimas).

3        Edinburgo sprendimo 1 straipsnyje nustatytos atitinkamos Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos, Europos Komisijos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Europos Audito Rūmų ir Europos investicijų banko būstinių vietos.

4        Šio sprendimo 2 straipsnyje nustatyta:

„Dėl esamų ir būsimų kitų įstaigų ir departamentų būstinių bus sprendžiama bendru valstybių narių Vyriausybių atstovų susitarimu artėjančioje Europos Vadovų Taryboje, atsižvelgiant į pirmiau minėtųjų nuostatų teikiamą naudą atitinkamoms valstybėms narėms ir teikiant atitinkamą prioritetą valstybėms narėms, kuriose šiuo metu nėra Bendrijos institucijų būstinių.“

5        SESV 341 straipsnyje numatyta, kad „Sąjungos institucijų būstinės vieta nustatoma bendru valstybių narių vyriausybių sutarimu“.

6        Prie ES, ESV ir EAEB sutarčių pridėtame Protokole Nr. 6 dėl Europos Sąjungos institucijų, tam tikrų įstaigų, organų bei padalinių būstinių vietos (toliau – Protokolas Nr. 6) numatyta:

„Valstybių narių vyriausybių atstovai,

atsižvelgdami į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 341 straipsnį ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 189 straipsnį,

primindami ir patvirtindami 1965 m. balandžio 8 d. sprendimą bei laikydamiesi sprendimų dėl būsimų institucijų, įstaigų, organų ir padalinių būstinių,

susitarė dėl šių nuostatų <…>:

Vienintelis straipsnis

a)      Europos Parlamento būstinė yra Strasbūre <…>

b)      Tarybos būstinė yra Briuselyje. <…>

c)      Komisijos būstinė yra Briuselyje <…>

d)      Europos Sąjungos Teisingumo Teismo būstinė yra Liuksemburge.

e)      Audito Rūmų būstinė yra Liuksemburge.

f)      Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto būstinė yra Briuselyje.

g)      Regionų komiteto būstinė yra Briuselyje.

h)      Europos investicijų banko būstinė yra Liuksemburge.

i)      Europos [C]entrinio [B]anko būstinė yra Frankfurte.

j)      Europos policijos biuro (Europolas) būstinė yra Hagoje.“

 Ginčo aplinkybės

7        Europos vaistų vertinimo agentūra buvo įsteigta 1993 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2309/93, nustatančiu Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo bei priežiūros tvarką ir įsteigiančiu Europos vaistų vertinimo agentūrą (OL L 214, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 12 t., p. 151). Šiame reglamente nebuvo jokios nuostatos dėl šios agentūros būstinės vietos nustatymo.

8        1993 m. spalio 29 d. valstybių narių vyriausybių atstovų susitikime valstybių vadovų ir vyriausybių lygiu bendru sutarimu priimto Sprendimo 93/C 323/01 dėl tam tikrų Europos Bendrijų ir Europolo įstaigų ir departamentų būstinių vietos nustatymo (OL C 323, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 229) 1 straipsnio e punkte buvo nustatyta šios agentūros būstinės vieta Londone (Jungtinė Karalystė).

9        Reglamentas Nr. 2309/93 buvo panaikintas ir pakeistas 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 726/2004, nustatančiu Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiančiu Europos vaistų agentūrą (OL L 136, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 34 t., p. 229). Šiuo reglamentu Europos vaistų vertinimo agentūros pavadinimas pakeistas į „Europos vaistų agentūra“. Šiame reglamente nebuvo jokios nuostatos dėl pastarosios agentūros būstinės vietos nustatymo.

10      2017 m. kovo 29 d. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pagal ESS 50 straipsnio 2 dalį pranešė Europos Vadovų Tarybai apie savo ketinimą išstoti iš Sąjungos.

11      Per 2017 m. birželio 22 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimą, susijusį su ESS 50 straipsnyje numatyta procedūra, kitų 27 valstybių narių vadovai ar vyriausybių vadovai, remdamiesi Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir Komisijos pirmininko pasiūlymu, pritarė procedūrai dėl sprendimo dėl EMA ir Europos bankininkystės institucijos būstinių perkėlimo į kitą vietą priėmimo, kiek tai susiję su Jungtinės Karalystės išstojimu iš Sąjungos (toliau – atrankos taisyklės).

12      Atrankos taisyklėse numatyta, be kita ko, kad šis sprendimas bus priimtas remiantis sąžiningu ir skaidriu sprendimų priėmimo procesu, apimančiu konkurso, pagrįsto konkrečiais objektyviais kriterijais, organizavimą.

13      Atrankos taisyklių 3 punkte nustatyti šeši kriterijai, t. y.: i) užtikrinimas, kad agentūra gali būti įkurdinta pasiūlytoje vietoje ir pradėti vykdyti savo funkcijas Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos dieną; ii) siūlomos vietovės pasiekiamumas; iii) tinkamų švietimo įstaigų agentūrų personalo narių vaikams buvimas; iv) tinkamos galimybės įsidarbinti, gauti socialinės apsaugos išmokas ir naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis tiek vaikams, tiek sutuoktiniams; v) veiklos tęstinumas; vi) geografinis pasiskirstymas.

14      Atrankos taisyklėse nurodyta, kad šie kriterijai pagal analogiją grindžiami kriterijais, skelbiamais 2012 m. liepos 19 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos bendro pareiškimo dėl decentralizuotų agentūrų (toliau – 2012 m. bendras pareiškimas) priede pateiktame bendrame požiūryje, ypač atsižvelgiant į tai, kad EMA ir Europos bankininkystės institucija jau buvo įsteigtos ir kad jų veiklos tęstinumas yra itin svarbus.

15      Be to, atrankos taisyklių 2 punkte numatyta, kad sprendimas bus priimtas per balsavimo procedūrą, kurios rezultato valstybės narės prieš tai susitarė paisyti. Konkrečiai kalbant, buvo nurodyta, kad jei trečiajame ture balsai tarp likusių pasiūlymų pasiskirsto po lygiai, traukiami burtai dėl tų pasiūlymų, kurių atveju balsai pasiskirstė po lygiai.

16      2017 m. rugsėjo 30 d. Komisija paskelbė valstybių narių pateiktų 27 pasiūlymų vertinimą.

17      2017 m. spalio 31 d. Taryba paskelbė pranešimą, kuriuo atrankos taisyklės papildytos praktiniais aspektais, susijusiais su balsavimu.

18      2017 m. lapkričio 20 d. per trečiąjį balsavimo turą Italijos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės pasiūlymai gavo vienodą ir didžiausią balsų skaičių. Pagal atrankos taisyklių 2 punktą traukiant burtus laimėjusiu pripažintas Nyderlandų Karalystės pasiūlymas.

19      Atsižvelgdami į tai, tą pačią dieną valstybių narių vyriausybių atstovai Tarybos susitikime nustatė naująją EMA būstinės vietą – Amsterdamo miestą (toliau – 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Šio susitikimo protokole ir pranešime spaudai nurodyta:

„Komisija parengs pasiūlymus dėl teisės aktų, kuriuose bus atspindėti šiandieninio balsavimo rezultatai ir kurie bus priimti laikantis įprastos teisėkūros procedūros, dalyvaujant Europos Parlamentui. Taryba ir Komisija yra įsipareigojusios užtikrinti, kad šie pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl klausimo skubos būtų priimti kuo greičiau.“

20      2017 m. lapkričio 29 d. Komisija priėmė Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamos Reglamento (EB) Nr. 726/2004 nuostatos dėl Europos vaistų agentūros būstinės vietos (COM(2017) 735 final), pasiūlymą. Šio pasiūlymo motyvuose buvo patikslinta, kad „2017 m. kovo 29 d. Jungtinei Karalystei pagal Europos Sąjungos sutarties 50 straipsnį pranešus apie savo ketinimą išstoti iš Sąjungos, kitos 27 valstybės narės Bendrųjų reikalų tarybos posėdžio (50 straipsnis) metu naujajai [EMA] būstinei pasirinko Amsterdamą, Nyderlandus“. Minėto pasiūlymo 1 straipsnyje numatyta įtraukti 71a straipsnį į Reglamentą Nr. 726/2004; jis suformuluotas taip: „[EMA] būstinė yra Amsterdame, Nyderlanduose.“

21      2018 m. lapkričio 14 d. ginčijamas reglamentas buvo priimtas remiantis SESV 114 straipsniu ir 168 straipsnio 4 dalies c punktu.

22      Ginčijamo reglamento 1, 2 ir 3 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

1)      2017 m. kovo 29 d. Jungtinei Karalystei pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 50 straipsnį pranešus apie savo ketinimą išstoti iš Sąjungos, kitos 27 valstybės narės 2017 m. lapkričio 20 d. Tarybos posėdžio metu naujai Europos vaistų agentūros (toliau – Agentūra) būstinei pasirinko Amsterdamą, Nyderlandus;

2)      atsižvelgiant į ES sutarties 50 straipsnio 3 dalį, Agentūra į savo naująją būstinę turėtų persikelti nuo 2019 m. kovo 30 d.;

3)      siekiant užtikrinti tinkamą Agentūros veikimą jos naujoje vietoje, Agentūros ir Nyderlandų susitarimas dėl būstinės turėtų būti sudarytas prieš Agentūrai persikeliant į savo naująją būstinę.“

23      Ginčijamo reglamento 1 straipsniu į Reglamentą Nr. 726/2004 buvo įtrauktas 71a straipsnis; jis suformuluotas taip:

„[EMA] būstinė yra Amsterdame, Nyderlanduose.

Kompetentingos Nyderlandų institucijos imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad ne vėliau kaip 2019 m. sausio 1 d. [EMA] galėtų persikelti į savo laikiną vietą ir kad ji galėtų persikelti į savo nuolatinę vietą ne vėliau kaip 2019 m. lapkričio 16 d.

Kompetentingos Nyderlandų institucijos ne vėliau kaip 2019 m. vasario 17 d., o vėliau – kas tris mėnesius, pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai raštišką ataskaitą apie laikinų patalpų pritaikymo ir nuolatinio pastato statybos pažangą tol, kol [EMA] nepersikels į savo nuolatinę vietą.“

24      Pagal ginčijamo reglamento 2 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas šis reglamentas įsigaliojo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną ir pradėtas taikyti nuo 2019 m. kovo 30 d.

 Šalių reikalavimai

 Byla C-106/19

25      Italijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą ir

–        priteisti iš Tarybos ir Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

26      Taryba Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir

–        priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

27      Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį ir

–        priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

 Byla C‑232/19

28      Comune di Milano Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą,

–        pripažinti 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą nesukeliančiu pasekmių ir

–        priteisti iš Tarybos ir Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

29      Taryba Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir

–        priteisti iš Comune di Milano bylinėjimosi išlaidas.

30      Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą ir

–        priteisti iš Comune di Milano bylinėjimosi išlaidas.

31      2019 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo Parlamento pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 151 straipsnio 1 dalį pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

32      2019 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje gautose pastabose Comune di Milano pirmiausia prašė atmesti šį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, o jei šis reikalavimas nebūtų patenkintas – prijungti šį prieštaravimą prie bylos nagrinėjimo iš esmės.

 Procesas Teisingumo Teisme

33      2019 m. gegužės 20 d. ir birželio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimais bylose C‑106/19 ir C‑232/19 atitinkamai Nyderlandų Karalystei ir Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos ir Parlamento reikalavimų.

34      2019 m. lapkričio 26 d. sprendimu byloje C‑232/19 Parlamento pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą buvo nuspręsta išnagrinėti nagrinėjant bylą iš esmės.

35      2019 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑106/19 ir C‑232/19 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomas procesas ir priimtas sprendimas.

36      2020 m. lapkričio 19 d. Parlamentas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnio trečia pastraipa, paprašė Teisingumo Teismo šiose bylose posėdžiauti didžiosios kolegijos sudėties.

 Dėl prašymo taikyti pagreitintą procedūrą

37      2019 m. vasario 11 d. atskiru dokumentu Italijos Respublika paprašė bylą C‑106/19 nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą, numatytą Procedūros reglamento 133 straipsnyje. Grįsdama šį prašymą ji teigė, kad jos ieškinio pareiškimo dieną buvo vykdomas laikinas EMA būstinės perkėlimas į Amsterdamą ir kad šią būstinę buvo numatyta galutinai perkelti 2019 m. lapkričio mėn., todėl atsirado poreikis šią bylą išnagrinėti ypatingos skubos tvarka.

38      Procedūros reglamento 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta, Teisingumo Teismo pirmininkas ieškovo arba atsakovo prašymu, išklausęs kitą šalį, teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti, kad byla turi būti nagrinėjama taikant pagreitintą procedūrą.

39      Nagrinėjamu atveju 2021 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs kitas šalis, teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, nusprendė netenkinti šio prašymo.

40      Jeigu šis prašymas būtų patenkintas, Italijos Respublika nebūtų galėjusi pasiekti, kad būtų sustabdytas ginčijamo reglamento įgyvendinimas, visų pirma EMA būstinės perkėlimo iš Londono į Amsterdamą procesas. Be to, dėl byloje C‑106/19 ir su ja sujungtose bylose kilusių jautrių ir sudėtingų teisinių problemų, kurias Italijos Respublika nurodė savo prašyme, tokią procedūrą būtų sunku taikyti, nes, be kita ko, neatrodo tinkama sutrumpinti rašytinę proceso dalį Teisingumo Teisme (pagal analogiją žr. 2021 m. gegužės 18 d. Sprendimo Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir kt., C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

 Dėl ieškinių

 Dėl „Comune di Milano“ byloje C‑232/19 pareikšto ieškinio priimtinumo

 Šalių argumentai

41      Taryba teigia, kad ieškinys byloje C‑232/19 yra akivaizdžiai nepriimtinas, nes Comune di Milano neturi nei locus standi, nei suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento.

42      Pirma, dėl locus standi Taryba teigia, kad ginčijamas reglamentas, kuris yra pagal SESV 294 straipsnyje numatytą įprastą teisėkūros procedūrą priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 289 straipsnio 3 dalį, nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Comune di Milano.

43      Viena vertus, dėl to, ar ginčijamas reglamentas yra tiesiogiai susijęs su Comune di Milano, Taryba mano, kad Comune di Milano neįrodė, kokių žalingų materialinių pasekmių ji patyrė dėl šio reglamento priėmimo. Tai, kad Italijos Respublika pasirinko Comune di Milano, teikdama savo kandidatūrą EMA būstinei priimti, nereiškia, kad šis reglamentas yra tiesiogiai su ja susijęs.

44      Kita vertus, dėl klausimo, ar ginčijamas reglamentas yra konkrečiai susijęs su Comune di Milano, Taryba teigia, kad Comune di Milano neįrodė, kaip šio reglamento priėmimas paveikė konkretų jos įgaliojimų, kaip jie apibrėžti Italijos teisinėje sistemoje, įgyvendinimą. Be to, kadangi Comune di Milano nedalyvavo minėto reglamento priėmimo procedūroje, aplinkybė, kad ji dalyvavo rengiant Italijos pasiūlymą ir atrankos procedūroje, neleidžia nustatyti, kad šis reglamentas yra konkrečiai su ja susijęs.

45      Šiuo klausimu Taryba pažymi, kad pagal Sąjungos teisę nei procedūros taisyklėse, nei aktuose, skirtuose EMA būstinės vietai atrinkti, nesuteikiama jokios specialios teisės dalyvauti kitiems subjektams nei valstybės narės. Comune di Milano nurodyta jurisprudencija, pagal kurią privačių asmenų locus standi pripažįstama, kai šie asmenys aiškiai minimi ginčijamų aktų parengiamuosiuose dokumentuose ir kai juos lemia konkretus atsižvelgimas į su šiais privačiais asmenimis susijusias aplinkybes, neturi reikšmės. Be to, Comune di Milano neįrodė, kokios konkrečios aplinkybės apibūdina jos teisinę padėtį taip, kad ji būtų laikoma asmeniu, kuriam yra skirtas ginčijamas reglamentas. Taryba dar pabrėžia, kad nuoroda į viešųjų pirkimų srityje nustatytus principus neturi reikšmės. Galiausiai Comune di Milano nurodomos išlaidos, kurios buvo patirtos jos pačios iniciatyva, neįrodo, kad šis reglamentas yra konkrečiai su ja susijęs.

46      Antra, dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį Taryba mano, kad Comune di Milano neįrodo turinti asmeninį, atsiradusį ir esamą suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Visų pirma galimai patenkinus šį ieškinį vienintelė pasekmė būtų akto, kuriame įtvirtintas valstybių narių priimtas sprendimas nustatyti EMA būstinės vietą Amsterdame, panaikinimas, o ne pats Milano miesto paskyrimas naująja šios agentūros būstinės vieta. Be to, galimo šio ieškinio patenkinimo nepakaktų užtikrinti, kad būtų įvykdytos žalos atlyginimo gavimo sąlygos. Galiausiai galimos ekonominės ar socialinės pasekmės, kylančios dėl Sąjungos akto priėmimo, savaime neleistų nustatyti, kad šis aktas yra konkrečiai susijęs su vietos valdžios institucija. Vietos valdžios institucija turėtų suinteresuotumą pareikšti ieškinį tik tuo atveju, jei ginčijamas sprendimas turėtų teigiamą poveikį jos teisinei padėčiai, t. y. tik jei šis sprendimas sukeltų pasekmių pagal nacionalinę teisę, šiai institucijai įgyvendinant suteiktus įgaliojimus.

47      Parlamentas taip pat tvirtina, kad Comune di Milano neturi nei teisės pareikšti ieškinio, nei suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento. Jis, be kita ko, pabrėžia: kadangi šis reglamentas yra Sąjungos teisėkūros procedūra priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 289 straipsnio 3 dalį, Comune di Milano turi įrodyti, kad jis yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje ji aiškiai to neįrodė.

48      Pirma, dėl teisės pareikšti ieškinį Parlamentas tvirtina, viena vertus, kad Comune di Milano nurodytos aplinkybės neįrodo, jog ginčijamas reglamentas, kuriuo tik nustatoma, kad naujoji EMA būstinės vieta yra Amsterdame, yra tiesiogiai su ja susijęs. Šiuo reglamentu iš esmės tik patvirtinama naujoji EMA būstinės vieta, po to, kai Komisija pateikė pasiūlymą. Sąjungos teisės aktų leidėjui niekada nebuvo pateiktas pasiūlymas nustatyti minėtos būstinės vietą Milane. Nesant jokio teisinio ryšio tarp 2017 m. lapkričio 20 d. sprendime padaryto pasirinkimo ir Komisijos pasiūlymo, kuriuo remiantis buvo priimtas minėtas reglamentas, negalima teigti, kad šio reglamento nuostatos yra tiesiogiai susijusios su Comune di Milano.

49      Kita vertus, Parlamentas nurodo, kad ginčijamas reglamentas taip pat nėra konkrečiai susijęs su Comune di Milano, nes aplinkybių, kuriomis remiasi šis teritorinis subjektas, nepakanka, kad būtų galima nustatyti, kad jo padėtis yra tokia, kuri išskirtų jį iš visų kitų asmenų, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Konkrečiai kalbant, bet koks galimas Comune di Milano dalyvavimas, kai valstybės narės bendradarbiauja nustatant naująją EMA būstinės vietą, be kita ko, pagal 2017 m. birželio 22 d. patvirtintas atrankos taisykles, negalėtų apibūdinti Milano miesto taip, kad būtų tenkinama SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatyta konkrečios sąsajos sąlyga. Be to, ir neatsižvelgiant į šioms taisyklėms suteiktiną reikšmę, jos nesuteikia vietos valdžios institucijoms jokio ypatingo vaidmens atrenkant pateiktus pasiūlymus, nes šis vaidmuo patikėtas tik atitinkamų valstybių narių vyriausybėms. Šiuo klausimu šioje byloje nagrinėjama situacija skiriasi nuo situacijų, nagrinėtų antidempingo muitų ar viešųjų pirkimų srityse, kur tam tikrų subjektų dalyvavimas yra aiškiai numatytas galiojančiuose teisės aktuose.

50      Antra, dėl Comune di Milano suinteresuotumo pareikšti ieškinį Parlamentas mano, kad jos pateikti argumentai negali teisiškai pakankamai pagrįsti esant tokį asmeninį ir realų suinteresuotumą. Visų pirma būtų sunku patikėti, kad galimas ginčijamo reglamento panaikinimas galėtų suteikti jai naudos, kaip tai suprantama pagal bylai reikšmingą jurisprudenciją, nesant jokio tiesioginio šio reglamento poveikio Comune di Milano teisinei padėčiai. Be to, Parlamentas tvirtina, kad bet kuriuo atveju interesas, kuriuo remiasi Comune di Milano, negali būti prilygintas „asmeniniam“ interesui. Iš tiesų akivaizdu, kad minėtu reglamentu niekaip nesikišama į Comune di Milano teisėkūros ar finansinę autonomiją, nes juo tik nustatoma naujoji EMA būstinės vieta Amsterdame. Šiuo klausimu Parlamentas nurodo, kad atrankos procedūroje dalyvavo Italijos vyriausybė, o ne Comune di Milano. Be to, jei ginčijamas reglamentas būtų panaikintas, EMA būstinės perkėlimas į Milaną būtų visiškai hipotetinis, todėl juo negalima remtis siekiant pagrįsti Comune di Milano suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Galiausiai Parlamentas nurodo, kad galimai panaikinus šį reglamentą nebūtų galima atkurti padėties, kuri juo nebuvo pakeista.

51      Comune di Milano savo ruožtu teigia, kad ji ne tik turi teisę prašyti panaikinti ginčijamą reglamentą, bet ir suinteresuotumą pareikšti ieškinį.

52      Konkrečiau dėl savo locus standi Comune di Milano pabrėžia, kad ginčijamas reglamentas, kuris sukelia pasekmes erga omnes ir yra tiesiogiai taikomas, neabejotinai paveikia jos, kaip miesto kandidato ir aktyvios naujosios EMA būstinės vietos nustatymo proceso dalyvės, statusą. Ji tvirtina, kad, kaip buvo nuspręsta antidempingo muitų arba viešųjų pirkimų srityje, asmenys, kurie buvo nurodyti arba dalyvavo akto priėmimo procedūroje, turi specialiąją teisę dėl jo pareikšti ieškinį. Comune di Milano pažymi, kad per šioje byloje nagrinėjamą atrankos procedūrą, kurios baigtis lėmė ginčijamo reglamento turinį, Milano miestas gavo daugiausia balsų, ir kadangi jo kandidatūra atitinka visus nustatytus reikalavimus, vienintelė priežastis, dėl kurios šis miestas nebuvo paskirtas naująja EMA būstinės vieta, yra šio reglamento neteisėtumas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

53      Pirmiausia reikia priminti, kad regioninio ar vietos subjekto ieškinys negali būti prilygintas valstybės narės ieškiniui, nes SESV 263 straipsnyje numatyta „valstybės narės“ sąvoka apima tik valstybių narių vyriausybines institucijas (2022 m. sausio 13 d. Sprendimo Vokietija ir kt. / Komisija, C‑177/19 P–C‑179/19 P, EU:C:2022:10, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54      Tokiems subjektams, kaip ir kiekvienam SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytam fiziniam ar juridiniam asmeniui, taikomos šioje nuostatoje numatytos specialios sąlygos. Jie turi atskirai ir kumuliatyviai pagrįsti ir suinteresuotumą pareikšti ieškinį, ir locus standi dėl akto, kurį prašo panaikinti (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

–       Dėl „Comune di Milano“ suinteresuotumo pareikšti ieškinį

55      Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, jei tas asmuo suinteresuotas ginčijamo teisės akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti naudos jį pareiškusiai šaliai. Tokio suinteresuotumo įrodymą, kuris vertinimas ieškinio pareiškimo dieną ir yra esminė ir pirmoji sąlyga pareiškiant bet kokį teisminį ieškinį, turi pateikti ieškovas (2018 m. spalio 18 d. Sprendimo Gul Ahmed Textile Mills / Taryba, C‑100/17 P, EU:C:2018:842, 37 punktas ir 2019 m. kovo 27 d. Sprendimo Canadian Solar Emea ir kt. / Taryba, C‑236/17 P, EU:C:2019:258, 91 punktas).

56      Nagrinėjamu atveju galimai panaikinus ginčijamą reglamentą galėtų būti priimtas naujas reglamentas, kuris iš esmės skirtųsi nuo ginčijamo reglamento. Kaip teigia Comune di Milano, dėl tokio panaikinimo būtų atnaujinta teisėkūros procedūra siekiant nustatyti EMA būstinės vietą, todėl Milano miestas galėtų būti pasiūlytas ir patvirtintas priimti šią būstinę, o pasibaigus naujai atrankos procedūrai šis miestas būtų paskirtas naująja šios agentūros būstinės vieta.

57      Darytina išvada, kad Comune di Milano turi suinteresuotumą prašyti panaikinti ginčijamą reglamentą.

–       Dėl „Comune di Milano“ „locus standi“

58      Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

59      Šiuo klausimu pažymėtina: jeigu regioninis ar vietos subjektas, kaip antai Comune di Milano, pagal nacionalinę teisę turi teisinį subjektiškumą, jis gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venezuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

60      Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ginčijamas reglamentas turi būti kvalifikuojamas kaip pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimtas aktas, nes jis priimtas bendrai remiantis SESV 114 straipsniu ir 168 straipsnio 4 dalies c punktu. Tokiomis aplinkybėmis Comune di Milano ieškinys būtų priimtinas tik tuo atveju, jei šis reglamentas galėtų būti laikomas tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijusiu.

61      Pirma, dėl to, ar ginčijamas reglamentas yra tiesiogiai susijęs su Comune di Milano, reikia priminti, kad SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytas reikalavimas, pagal kurį priemonė, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, turi būti tiesiogiai susijusi su fiziniu arba juridiniu asmeniu, reiškia, kad turi būti tenkinami du kumuliaciniai kriterijai, t. y. pirma, ginčijama priemonė turi daryti tiesioginį poveikį šio asmens teisinei padėčiai ir, antra, ji neturi palikti jokios diskrecijos ją įgyvendinti turintiems subjektams, nes šis įgyvendinimas yra visiškai automatinis ir išplaukia tik iš Sąjungos teisės aktų, netaikant kitų tarpinių normų (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 42 punktą ir 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venezuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62      Reikia paeiliui išnagrinėti, ar Comune di Milano atitinka kiekvieną iš šių reikalavimų.

63      Pirma, ginčijamu reglamentu Amsterdamo miestas nedelsiant ir privalomai nustatomas kaip EMA būstinės vieta. Kadangi šiame reglamente nepaliekama jokios diskrecijos dėl EMA būstinės vietos nustatymo ir kadangi šiuo klausimu jis sukelia teisines pasekmes, nesant reikalo imtis jokios papildomos priemonės, šio sprendimo 61 punkte nurodytas antrasis reikalavimas yra įvykdytas.

64      Kaip savo išvados 97 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, tokios išvados nepaneigia tai, kad pagal ginčijamo reglamento 3 konstatuojamąją dalį konkrečios Amsterdamo miesto teisės ir pareigos turi būti išsamiai nurodytos EMA ir Nyderlandų Karalystės sudaromame susitarime dėl būstinės vietos.

65      Antra, dėl klausimo, ar ginčijamas reglamentas tiesiogiai sukelia pasekmių ieškovės teisinei padėčiai, reikia pažymėti, kad Milano miestas, atstovaujamas Comune di Milano, kaip teisinį subjektiškumą turinčio teritorinio subjekto, buvo vienas iš miestų kandidatų naujajai EMA būstinės vietai nustatyti.

66      Be to, neginčijama, kad Milano miesto kandidatūra buvo aiškiai išnagrinėta per teisėkūros procedūrą ir kad dėl šio sprendimo 20 punkte minėto Komisijos pasiūlymo vykstant procedūrai Parlamente buvo pasiūlyta pakeitimų.

67      Šiomis aplinkybėmis ginčijamo reglamento priėmimas tiesiogiai paveikė Comune di Milano teisinę padėtį, nes šiuo reglamentu Amsterdamo miestas buvo teisiškai privalomai nustatytas kaip naujoji EMA būstinės vieta, o tai automatiškai lėmė Milano miesto kandidatūros į šios naujosios būstinės vietą atmetimą.

68      Antra, dėl klausimo, ar ginčijamas reglamentas yra konkrečiai susijęs su Comune di Milano, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog tam, kad visuotinai taikomas aktas būtų konkrečiai susijęs su ieškinį dėl panaikinimo pareiškusiu asmeniu, šis asmuo turi įrodyti, kad ginčijamas aktas jį paveikia dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl jį iš kitų asmenų išskiriančios faktinės padėties, todėl su juo yra konkrečiai susijęs taip pat, kaip ir su to sprendimo adresatais (šiuo klausimu žr. 1963 m. liepos 15 d. Sprendimą Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, p. 223 ir 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija, C‑594/19 P, EU:C:2022:40, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69      Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, pirma, kad pagal ginčijamo reglamento 1 konstatuojamąją dalį šis reglamentas buvo priimtas po atrankos procedūros, po kurios buvo priimtas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas.

70      Neginčijama, kad per minėtą atrankos procedūrą Italijos Respublika pateikė Milano miesto kandidatūrą naujajai EMA būstinei priimti ir kad pasibaigus trečiajam balsavimo etapui jis gavo po lygiai balsų su savo tiesioginiu konkurentu Amsterdamo miestu, t. y. didžiausią balsų skaičių. Taigi Milano miestas priklausė uždaram kandidatų šiai būstinei priimti ratui ir dėl šios priežasties, priimant ginčijamą reglamentą, jo padėtis buvo ypatinga šio reglamento atžvilgiu, todėl tai suteikė šiam miestui teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

71      Antra, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo pati Taryba, Milano miesto padėtis buvo kelis kartus nurodyta kaip galima EMA būstinės vieta per teisėkūros procedūrą, per kurią buvo priimtas ginčijamas reglamentas.

72      Taigi šios bylos aplinkybėmis Comune di Milano faktinė padėtis išskiria ją taip pat kaip ir asmenį, kuriam yra skirtas aktas.

73      Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad per atrankos procedūrą, vykdytą prieš priimant ginčijamą reglamentą, vaidmuo buvo suteiktas tik valstybėms narėms, o ne vietos valdžios institucijoms. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Comune di Milano aktyviai dalyvavo rengiant Italijos Respublikos oficialiai pateiktą pasiūlymą ir atliekant administracinius veiksmus, kuriais buvo siekiama reklamuoti Milano miestą nustatant naująją EMA būstinės vietą.

74      Šiai išvadai neturi įtakos ir jurisprudencija, įtvirtinta, be kita ko, 2022 m. sausio 13 d. Sprendimo Vokietija ir kt. / Komisija (C‑177/19 P–C‑179/19 P, EU:C:2022:10) 73 punkte, susijusi su ypatingomis aplinkybėmis, kurios skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių, kai subvalstybinio lygmens subjektas teigia, kad aktas, kurį jis prašo panaikinti, trukdo jam savo nuožiūra įgyvendinti pagal nacionalinę konstitucinę sistemą šiam subjektui suteiktus įgaliojimus.

75      Aišku, kaip pabrėžė Parlamentas ir Taryba, tam, kad būtų pripažintas valstybės narės vietos savivaldos subjekto pareikšto ieškinio priimtinumas, jam nepakanka remtis tuo, kad Sąjungos teisės akto taikymas ar įgyvendinimas gali bendrai paveikti socialines ir ekonomines sąlygas jo teritorijoje.

76      Vis dėlto Comune di Milano pareikštas ieškinys susijęs su kitokia situacija, t. y. situacija, kai miestas buvo nustatytas kaip Sąjungos agentūros būstinės vieta, todėl buvo atmestos kitų miestų, tarp jų ir Milano, kandidatūros, nes sprendimas dėl paskyrimo lėmė palankų arba nepalankų visų kandidatūrų vertinimo rezultatą.

77      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, neatsižvelgiant į Italijos Respublikos turimą teisę pareikšti atskirą ieškinį pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą, ginčijamas reglamentas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su Comune di Milano, todėl ji turi teisę prašyti jį panaikinti.

78      Darytina išvada, kad byloje C‑232/19 pareikštas ieškinys yra priimtinas.

 Dėl esmės

79      Grįsdama savo ieškinį byloje C‑106/19 Italijos Respublika nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas iš esmės grindžiamas ESS 10, 13 ir 14 straipsnių, SESV 114 straipsnio, 168 straipsnio 4 dalies c punkto, 289 ir 294 straipsnių pažeidimu, nes Parlamentas visapusiškai neįgyvendino savo prerogatyvų teisėkūros srityje. Antrasis pagrindas grindžiamas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo, kaip ginčijamo reglamento pagrindo, neteisėtumu.

80      Comune di Milano savo ruožtu byloje C‑232/19 pateikia keturis ieškinio pagrindus. Pirmasis pagrindas, tiesiogiai nukreiptas į ginčijamą reglamentą, grindžiamas atstovaujamosios demokratijos principų (ESS 10 straipsnis), institucinės pusiausvyros ir lojalaus bendradarbiavimo principų (ESS 13 straipsnis), taip pat esminių procedūrinių reikalavimų (ESS 14 straipsnis ir SESV 289 ir 294 straipsniai) pažeidimu. Antrasis, trečiasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai, kuriais, pateikiant prieštaravimą, netiesiogiai ginčijamas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo, kuriuo grindžiamas šis reglamentas, teisėtumas, atitinkamai grindžiami piktnaudžiavimu įgaliojimais ir skaidrumo, gero administravimo ir teisingumo principų pažeidimu (antrasis pagrindas), gero administravimo, skaidrumo ir bendradarbiavimo principų pažeidimu (trečiasis pagrindas), taip pat 2009 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimo 2009/937/ES, patvirtinančio Tarybos darbo tvarkos taisykles (OL L 325, 2009, p. 35), ir 2017 m. spalio 31 d. Tarybos pranešime nurodytų taisyklių pažeidimu.

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo byloje C‑106/19 ir ieškinio pirmojo pagrindo byloje C‑232/19

–       Šalių argumentai

81      Pirmajame ieškinio pagrinde byloje C‑106/19 Italijos Respublika teigia, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas pažeidžiant ESS 10 ir 13 straipsnius, 14 straipsnio 1 dalį, SESV 114 straipsnį, 168 straipsnio 4 dalies c punktą, 289 ir 294 straipsnius, nes nebuvo paisoma Parlamento, kaip vienos iš teisėkūros institucijų, vaidmens.

82      Pirmiausia Italijos Respublika pabrėžia, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teisės raidą ir institucinę praktiką, Sąjungos agentūrų būstinės vietos nustatymas priklauso ne valstybių narių kompetencijai, kaip yra nustatant Sąjungos institucijų būstinių vietą pagal SESV 341 straipsnį, o Sąjungos kompetencijai.

83      Italijos Respublikos teigimu, Parlamentas atliko tik visiškai formalų vaidmenį sprendimų priėmimo procese, per kurį buvo pasirinkta naujoji EMA būstinės vieta ir priimtas ginčijamas reglamentas. Tai patvirtina šio reglamento priėmimo aplinkybės, be kita ko, Parlamento pareiškimai, pridėti prie 2018 m. kovo 15 d. per pirmąjį svarstymą priimtos pozicijos ir prie jo 2018 m. spalio 25 d. teisėkūros rezoliucijos, kuriuose jis aiškiai išreiškė apgailestavimą dėl to, kad nebuvo įtrauktas į šį sprendimo priėmimo procesą. Parlamentas negalėjo pareikšti savo nuomonės dėl šio pasirinkimo, taigi, ir pasinaudoti savo, kaip vienos iš teisėkūros institucijų, prerogatyvomis nei etapu, po kurio buvo priimtas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas, nei per ginčijamo reglamento priėmimo procedūrą, nes Komisijos pasiūlymas ir per šią procedūrą Tarybos priimta pozicija nesuteikė jam jokios realios dalyvavimo galimybės.

84      Pirmajame ieškinio pagrinde byloje C‑232/19 Comune di Milano tvirtina, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas pažeidžiant Parlamento prerogatyvas. Iš tiesų nekyla jokių abejonių, kad EMA būstinės vieta buvo pasirinkta pasibaigus procesui, per kurį buvo priimtas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas, nulėmęs šio reglamento turinį, taigi, ir EMA būstinės vietos nustatymą Amsterdame, netaikant įprastos teisėkūros procedūros. Parlamentas niekada nedalyvavo šiame procese, nors pagal SESV 294 straipsnį per įprastą teisėkūros procedūrą reikalaujama visapusiško ir veiksmingo jo dalyvavimo. Taryba ir Komisija nusprendė naująja EMA būstinės vieta pasirinkti Amsterdamo miestą ir tik pranešė Parlamentui apie įvykusį faktą, nepalikdamos jam jokios galimybės įsikišti ir ginčyti šį sprendimą.

85      Dėl to buvo pažeista Sąjungos institucinė pusiausvyra ir atstovaujamosios demokratijos bei lojalaus bendradarbiavimo principai (2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑5/16, EU:C:2018:483, 90 punktas), taip pat esminiai procedūriniai reikalavimai (2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Slovakija ir Vengrija / Taryba, C‑643/15 ir C‑647/15, EU:C:2017:631, 160 punktas).

86      Parlamento prerogatyvų pažeidimas per teisėkūros procedūrą, per kurią Amsterdamo miestas buvo paskirtas naujosios EMA būstinės vieta, aiškiai kyla iš šios institucijos pareiškimų ir jos per pirmąjį svarstymą pasiūlytų pakeitimų.

87      Taryba, palaikoma Nyderlandų Karalystės, prašo atmesti ieškinio pirmąjį pagrindą byloje C‑106/19 ir ieškinio pirmąjį pagrindą byloje C‑232/19.

88      Pirma, Taryba tvirtina, kad išnagrinėjus teisėkūros procedūrą, kurios buvo laikomasi šioje byloje nagrinėjamu atveju, aiškiai matyti, kaip, be kita ko, rodo pasiūlytų pakeitimų dėl teisėkūros rezoliucijos projekto skaičius, kad Parlamentas išsamiai išdiskutavo Komisijos pateiktą pasiūlymą ir išnagrinėjo įvairias potencialias galimybes, ir tada pritarė, kad EMA būstinės vieta būtų Amsterdame. Parlamentas taip pat pasiekė, kad į galutinį teisės akto tekstą būtų įtraukti keli svarbūs pakeitimai. Šios aplinkybės įrodo, kad, faktiniu požiūriu, nepaisant politinių pareiškimų, Parlamento prerogatyvų buvo paisyta.

89      Dėl argumento, susijusio su Parlamento pareiškimais, Taryba patikslina, kad institucijos valią atspindi aktai, kuriuos ji turi priimti laikydamasi taikytinų formalių procedūrų. Šiomis aplinkybėmis, nors aiškinamieji pareiškimai, kartais padaromi vykstant šiam formaliam procesui, gali suteikti informacijos apie politines aplinkybes arba politinius motyvus, kuriais grindžiamas konkretus sprendimas, jie patys neturi reikšmės vertinant realų kompetencijos įgyvendinimą.

90      Antra, Taryba mano, kad kompetencija, susijusi su Sąjungos agentūros būstinės vietos nustatymu, priklauso valstybių narių vyriausybių atstovams, priimantiems sprendimą bendru sutarimu. Todėl EMA būstinės vietos nustatymas ginčijamame reglamente yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir viena iš teisėkūros institucijų negalėjo nukrypti nuo jo, nors ir galėjo nepriimti teisės aktų šiuo klausimu.

91      Šiuo klausimu Taryba teigia, pirma, kad kompetencija, susijusi su Sąjungos agentūros būstinės vietos nustatymu, nepriskiriama Sąjungos turimai kompetencijai reglamentuoti atitinkamą sritį iš esmės, taigi šiuo atveju – įprastai teisėkūros procedūrai. Šios institucijos teigimu, sprendimas nustatyti agentūros būstinės vietą iš esmės skiriasi nuo sprendimų, kuriais reglamentuojamas šios agentūros įgaliojimų, veiklos taisyklių ar net jos organizavimo tvarkos nustatymas. Tokiam sprendimui būdinga didelė politinė ir simbolinė reikšmė; ji neapsiriboja konkrečia nagrinėjamos agentūros dalykine veiklos sritimi ir apima ne vien ekonominius ar veiksmingumo motyvus. Šiuo klausimu Taryba remiasi įvairiais tarpvyriausybiniais šios srities pareiškimais, visų pirma Edinburgo sprendimu, taip pat ginčais dėl Parlamento būstinės vietos.

92      Antra, Taryba laikosi nuomonės, kad SESV 341 straipsniu grindžiama valstybių narių kompetencija nustatyti Sąjungos agentūros būstinės vietą bendru sutarimu. Iš istorinės šios nuostatos raidos ir jos konteksto analizės matyti, kad nuoroda į „institucijas“ neturi būti aiškinama siaurai, kaip nuoroda tik į ESS 13 straipsnio 1 dalyje paminėtas institucijas. Be to, šis aiškinimas atitiktų šioje srityje nusistovėjusią praktiką, t. y. praktiką, kuri, kaip matyti iš Edinburgo sprendimo 2 straipsnio ir 2012 m. bendro pareiškimo, buvo pripažinta institucijų. Ši praktika aiškiai rodo, be kita ko, kad valstybių narių vyriausybių atstovų bendru sutarimu priimtas sprendimas tikrai nėra vien politinio pobūdžio ir yra teisiškai privalomas, ir tam tikrais atvejais netgi tampa pagrindinio akto įsigaliojimo sąlyga.

93      Tarybos teigimu, Sąjungos kompetencijos konkrečioje srityje pobūdžio nereikėtų painioti su taisyklėmis, kurių laikantis ji turi būti įgyvendinama pagal Sutartis. Taigi kompetencija galėtų būti išimtinė, nes ji susijusi su sritimi, kurioje būtinai reikia veiksmų Sąjungos lygmeniu, tačiau tuo pat metu galėtų būti numatyta, kad ji įgyvendinama valstybių narių vyriausybių atstovų, o ne Sąjungos institucijų sprendimu. Taip būtų, pavyzdžiui, skiriant Teisingumo Teismo teisėjus ir generalinius advokatus pagal SESV 253 straipsnį ir Bendrojo Teismo narius pagal SESV 254 straipsnį.

94      Galiausiai Taryba patikslina, kad tai, jog teisėkūros institucijos privalo vadovautis valstybių narių pasirinkimu, nereiškia, kad atitinkamos Sąjungos agentūros būstinės vietos nurodymo įtraukimas į pagrindinį teisės aktą neturi jokios papildomos vertės. Be to, kad toks nurodymas yra svarbus teisinio saugumo veiksnys, teisės akto tekste, kaip ir nagrinėjamu atveju Reglamentu 2018/1718 į Reglamentą Nr. 726/2004 įterpus 71a straipsnį, toks nurodymas galėtų būti susietas su įvairiais kitais norminiais (tiek materialiniais, tiek procedūriniais) aspektais, siekiant papildyti išimtinai geografinį būstinės vietos nustatymą. Taip yra nagrinėjamu atveju, nes minėtame 71a straipsnyje nurodyta ne tik tai, kad EMA būstinės vieta yra Amsterdame, bet ir reikalaujama, kad kompetentingos Nyderlandų valdžios institucijos, pirma, imtųsi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad EMA perkėlimas į laikiną jos būstinės vietą, o vėliau galutinis jos įkurdinimas įvyktų iki nurodytų datų, ir, antra, reguliariai Parlamentui ir Tarybai teiktų rašytines ataskaitas iki EMA būstinės įkurdinimo jos nuolatinėje vietoje. Vadinasi, tokios papildomos privalomos pasekmės kyla tiesiogiai ir išimtinai iš ginčijamo reglamento, kurį priimdamas Parlamentas visapusiškai pasinaudojo savo, kaip vienos iš teisėkūros institucijų, prerogatyvomis, o ne iš valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimo pasirinkti būstinės vietą.

95      Parlamentas taip pat prašo atmesti ieškinio pirmąjį pagrindą byloje C‑106/19 ir ieškinio pirmąjį pagrindą byloje C‑232/19, tačiau dėl kitokių priežasčių, nei nurodo Taryba.

96      Pirmiausia Parlamentas nurodo visiškai pritariantis ieškovių teiginiui, kad toks aktas, kaip 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas, niekaip negali teisėtai apriboti Sąjungos teisėkūros institucijai pagal Sutartis suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo. Vis dėlto, priešingai, nei teigia šios šalys, Parlamentas mano, kad trūkumai, galintys turėti įtakos šiam sprendimui, negali nei tiesiogiai, nei netiesiogiai lemti ginčijamo reglamento neteisėtumo.

97      Parlamentas iš esmės teigia: kadangi valstybių narių vyriausybių atstovai neturi jokios kompetencijos nustatyti Sąjungos organų būstinių vietos, 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimui negali būti suteikta kokios nors privalomosios galios, dėl kurios galėtų būti apribotos Sąjungos teisėkūros institucijos veiksmų galimybės. Pripažinus priešingai, būtų įteisintas sprendimų priėmimo procesas, nebūdingas Sutartyse įtvirtintai institucinei sistemai, pagal kurią valstybėms narėms nesuteikiama kompetencijos nustatyti Sąjungos įstaigų ar organų, be kita ko, jos agentūrų, būstinių vietą. Apie tokios kompetencijos suteikimą taip pat negalima spręsti iš SESV 341 straipsnio, kuriame minimos tik ESS 13 straipsnio 1 dalyje numatytos „Sąjungos institucijos“. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos institucijos negali savanoriškai atsisakyti įgyvendinti joms pagal Sutartis suteiktų įgaliojimų, Komisija savo ruožtu negalėjo savo pasiūlyme dėl reglamento be išlygų patvirtinti valstybių narių vyriausybių atstovų 2017 m. lapkričio 20 d. sprendime padaryto pasirinkimo, pati neatlikusi diskrecinio vertinimo, kaip ir teisėkūros institucijos negalėjo teisiškai įsipareigoti patvirtinti tokio pasiūlymo. Tai reiškia, kad valstybių narių vienas po kito sudaryti susitarimai, visų pirma 2017 m. birželio 22 d. priimtos atrankos taisyklės, paskui – Amsterdamo miesto, kaip naujosios EMA būstinės vietos, pasirinkimas pagal 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą, yra išimtinai politinio bendradarbiavimo aktai, kurie negali riboti Sąjungos institucijų įgaliojimų.

98      Parlamentas patikslina, kad niekaip neatsisakė įgyvendinti jam pagal Sutartis suteiktų teisėkūros prerogatyvų. Jis primena, kad galimas politinis valstybių narių pozicijos poveikis Sutartyse numatytai sprendimų priėmimo procedūrai, ypač Komisijos teisėkūros iniciatyvos teisei bei Parlamento ir Tarybos teisėkūros įgaliojimams, negali būti pagrindas panaikinti pagal šią procedūrą priimtą aktą.

99      Nagrinėjamu atveju Parlamentas siekė išlaikyti savo institucinę padėtį visomis jam prieinamomis priemonėmis, o pagrindinis jo rūpestis per visą teisėkūros procedūrą buvo užtikrinti EMA veiklos tęstinumą, kad jos būstinės perkėlimas nepakenktų tinkamam svarbių šios agentūros uždavinių visuomenės sveikatos apsaugos srityje vykdymui. Būtent dėl šio tikslo Parlamento iniciatyva atitinkamai Reglamento Nr. 726/2004 71a straipsnio antroje ir trečioje pastraipose, kurios buvo įtrauktos ginčijamu reglamentu, buvo numatytas perkėlimo tvarkaraštis ir stebėsenos mechanizmas. Tas pats rūpestis atspindėtas ir šio reglamento 3–5 konstatuojamosiose dalyse, taip pat įtrauktose per teisėkūros procedūrą.

100    Galiausiai Parlamentas nurodo, kad nors Sąjungos įstaigos ar organo būstinės pasirinkimas išties turi ypatingą politinę reikšmę valstybėms narėms, ši aplinkybė nėra pagrindas suteikti valstybėms narėms kompetenciją, kuri joms nėra suteikta pagal Sutartis, kaip antai kompetenciją padaryti tokį pasirinkimą (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

101    Taigi tarpvyriausybinio bendradarbiavimo lygmeniu vykdomą iniciatyvą siekiant nustatyti naująją EMA būstinės vietą, dėl kurios priimtas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas, kuris taip pat yra politinio pobūdžio ir neturi jokios privalomos teisinės galios, reikėtų laikyti išimtinai politinio bendradarbiavimo priemone. Šis sprendimas nepaveikia Sąjungos institucijų įgaliojimų, suteiktų per įprastą teisėkūros procedūrą, kuri vienintelė taikytina nagrinėjamu atveju. Be to, labai svarbu pažymėti, kad valstybių narių siūlymai 2017 m. lapkričio 20 d. sprendime ir prieš tai vykdyta atrankos procedūra negali būti laikomi parengiamuoju teisėkūros procedūros etapu, po kurio buvo priimtas ginčijamas reglamentas. Apskritai 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo teisinės galios nereikėtų atskirti nuo jo politinių pasekmių.

102    Parlamentas patikslina, kad nors nagrinėjamu atveju jis galiausiai nusprendė patvirtinti Amsterdamo miesto, kaip naujosios EMA būstinės vietos, pasirinkimą, jis tai padarė įgyvendindamas jam, kaip vienai iš teisėkūros institucijų, suteiktą diskreciją, o ne todėl, kad jam buvo privaloma valstybių narių pozicija. Be to, Parlamento pareiškime, pridėtame prie 2018 m. spalio 25 d. teisėkūros rezoliucijos, niekur nebuvo pripažintas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo teisiškai privalomas pobūdis.

103    Komisija, įstojusi į bylą palaikyti Tarybos ir Parlamento reikalavimų, prašo atmesti pirmuosius ieškinio pagrindus bylose C‑106/19 ir C‑232/19.

104    Kaip ir Parlamentas, Komisija mano, kad valstybių narių vyriausybių atstovų pasirinkimas negalėjo sukliudyti nei jos iniciatyvos teisei, nei abiejų institucijų atsakovių, kaip teisėkūros institucijų, prerogatyvoms. Ji paaiškina, kad nors praktika, iki šiol taikyta steigiant įvairias Sąjungos įstaigas ir organus, neabejotinai grindžiama SESV 341 straipsniu, ir nors apskritai Komisija pasinaudojo iniciatyvos teise, pripažindama bendrų politinių svarstymų, daugiausia susijusių su būtinybe užtikrinti geografinę pusiausvyrą nustatant skirtingas būstines, svarbą ir nuspręsdama nenumatyti Sąjungos agentūrų būstinės vietos nustatymo pasiūlymuose dėl jų steigimo aktų, vis dėlto ji galėjo laisvai nukrypti nuo šios praktikos, kaip jau yra padariusi įvairiomis aplinkybėmis, be kita ko, savo pasiūlymuose dėl teisės aktų nurodydama kai kurių Sąjungos agentūrų būstinės vietą. Taigi Komisija teisiškai neprivalo perkelti valstybių narių vyriausybių ar tam tikrų valstybių narių atstovų pasirinkimo. Be to, Parlamentui bet kuriuo atveju nebuvo teisiškai privalomas valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimas, priimtas laikantis šios praktikos.

105    Komisija pabrėžia, kad valstybių narių priimtos pozicijos politinį poveikį reikia atskirti nuo teisiškai privalomos jos galios, kurios šioje byloje nagrinėjamu atveju nėra. Pasak Komisijos, šį skirtumą patvirtina jurisprudencija, pagal kurią, pirma, tik Parlamentas ir Taryba turi nustatyti pagal teisėkūros procedūrą priimamo akto turinį ir, antra, politinis poveikis negali būti motyvas panaikinti pasibaigus teisėkūros procedūrai priimtą aktą (2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑5/16, EU:C:2018:483, 84 ir 86 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

106    Komisija priduria, kad nėra jokios priežasties manyti, jog viena iš teisėkūros institucijų, kuri, kaip jau yra pripažinęs Teisingumo Teismas, gali nuspręsti įsteigti tokį subjektą, kaip Sąjungos agentūra (2006 m. gegužės 2 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Parlamentas ir Taryba, C‑217/04, EU:C:2006:279, 44 ir 45 punktai), negali, kaip buvo šioje byloje nagrinėjamu atveju, visiškai nepriklausomai spręsti dėl šios agentūros būstinės vietos nustatymo. Komisija pažymi, kad Parlamente svarstant jos pasiūlymą, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas reglamentas, Milano miesto, kaip EMA būstinės vietos, kandidatūra po specialaus aptarimo buvo atmesta. Ši aplinkybė įrodo, kad galimybė nukrypti nuo valstybių narių vyriausybių atstovų politinio sprendimo nėra vien teorinė ir kad šioje byloje nagrinėjamu atveju Parlamentui tiesiog nebuvo pranešta apie „įvykusį faktą“.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

107    Pirmajame ieškinio pagrinde byloje C‑106/19 ir pirmajame ieškinio pagrinde byloje C‑232/19, kuriuos reikia nagrinėti kartu, Italijos Respublika ir Comune di Milano iš esmės teigia, kad vykstant procesui, per kurį Amsterdamo miestas buvo paskirtas naująja EMA būstinės vieta, nebuvo paisoma Parlamento prerogatyvų, taip pažeidžiant Sutarčių nuostatas, visų pirma ESS 10, 13 ir 14 straipsnius, SESV 114 straipsnį, 168 straipsnio 4 dalies c punktą, 289 ir 294 straipsnius.

108    Nagrinėjant šiuos pagrindus pirmiausia reikia nuspręsti dėl klausimo, kas – valstybės narės ar Sąjungos teisėkūros institucija – turi kompetenciją nustatyti Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vietą, o tam reikia, be kita ko, nustatyti, ar SESV 341 straipsnis, pagal kurį Sąjungos „institucijų“ būstinės vieta nustatoma „bendru valstybių narių vyriausybių sutarimu“, taip pat taikomas Sąjungos įstaigoms ir organams.

109    Jeigu, kaip teigia Taryba, reikėtų daryti išvadą, kad ši kompetencija suteikiama tik valstybėms narėms, veikiančioms bendru sutarimu, Sąjungos teisėkūros institucija negalėtų teisėtai nukrypti nuo valstybių narių šioje srityje priimto sprendimo, net jeigu jis turėtų laisvę nepriimti teisės akto šiuo klausimu ir jei aktas, kurį jam reikėtų priimti, turėtų tik deklaratyvią ar patvirtinamąją reikšmę.

110    Vis dėlto nusprendus, kad minėta kompetencija priklauso Sąjungos teisėkūros institucijai pagal Sutartimis jai suteiktus įgaliojimus, reikėtų įvertinti, ar 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu, kaip teigia Italijos Respublika ir Comune di Milano, buvo apribotos Sąjungos teisėkūros institucijos prerogatyvos ir apskritai per ginčijamo reglamento priėmimo procedūrą pažeista institucinė pusiausvyra.

1)      Dėl kompetencijos Sąjungos įstaigų ir organų būstinės vietos nustatymo srityje

111    Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę ir siekiamus tikslus, bet ir į jos kontekstą. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali suteikti svarbios informacijos ją aiškinant (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Wightman ir kt., C‑621/18, EU:C:2018:999, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

112    Taigi, remiantis šiais aiškinimo metodais, reikia išnagrinėti, ar SESV 341 straipsnis taikomas sprendimams dėl Sąjungos įstaigų ir organų būstinės vietos nustatymo.

113    Pirma, kiek tai susiję su SESV 341 straipsnio formuluote, pažymėtina, kad jame minimos tik „Sąjungos institucijos“. Pagal ESS 13 straipsnio 1 dalį sąvoka „institucijos“ daroma nuoroda į konkretų subjektų sąrašą, į kurį nepatenka Sąjungos įstaigos ir organai, be kita ko, jos agentūros.

114    Antra, dėl SESV 341 straipsnio konteksto pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip generalinis advokatas M. Bobek nurodė savo išvados bylose Italija / Taryba (Europos vaistų agentūros būstinės vieta) ir Parlamentas / Taryba (Europos darbo institucijos būstinės vieta) (C‑59/18, C‑182/18 ir C‑743/19, EU:C:2021:812) 94 punkte, kelios Sutarčių nuostatos buvo iš dalies pakeistos Lisabonos sutartimi, siekiant į jas įtraukti aiškią nuorodą į „Sąjungos įstaigas ir organus“, o tai reiškia, kad buvo aiškiai atskirtos Sąjungos institucijos, nurodytos ESS 13 straipsnio 1 dalyje, ir Sąjungos įstaigos ir organai. Nors kai kurios SESV nuostatos taikomos tik Sąjungos institucijoms, kitose jos nuostatose, pavyzdžiui, 15, 16, 123, 124, 127, 130, 228, 263, 265, 267, 282, 298 ir 325 straipsniuose, apskritai daroma nuoroda į Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus. Visų pirma, kiek tai susiję su Teisingumo Teismo jurisdikcija, taip yra SESV 263, 265 ir 267 straipsnių atveju.

115    Reikia konstatuoti, kad SESV 341 straipsnio, kuriame minimos tik „institucijos“, formuluotė atitinka anksčiau galiojusias nuostatas, t. y. EEB sutarties 216 straipsnį (vėliau – EB sutarties 216 straipsnis, kuris vėliau tapo EB 289 straipsniu).

116    Taigi Tarybos nurodyta aplinkybė, kad SESV septintosios dalies „Bendrosios ir baigiamosios nuostatos“, kurioje yra SESV 341 straipsnis, nuostatose minimos „institucijos“, negali būti aiškinama taip, kad Sutarčių rengėjai akivaizdžiai siekė sąvokai „institucijos“ suteikti plačią prasmę, t. y. kad pastaroji sąvoka apima ne tik ESS 13 straipsnio 1 dalyje išvardytas institucijas, bet ir Sutartimis ar jomis remiantis įsteigtas Sąjungos įstaigas ir organus, kurių paskirtis yra padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus, nors, kaip matyti iš šio sprendimo 114 punkto, ESS daromas aiškus skirtumas tarp Sąjungos institucijų ir jos įstaigų ir organų. Taip yra, nes ESS ir SESV yra bendras Sąjungos konstitucinis pagrindas pagal ESS 1 straipsnio trečią pastraipą ir SESV 1 straipsnio 2 dalį, todėl ESS 13 straipsnio 1 dalyje pateikta sąvokos „institucijos“ apibrėžtis ir skirtumas tarp šių institucijų ir Sąjungos įstaigų bei organų turi būti universaliai ir vienodai apibrėžti abejose Sutartyse.

117    Taip pat nėra lemiamas Teisingumo Teismo pateiktas platus sąvokos „institucijos“, kaip ji suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, kurioje nurodyta, kad „[d]eliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai“, aiškinimas.

118    Nors Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sąvoka „institucijos“, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, apima ne tik Sąjungos institucijas, išvardytas ESS 13 straipsnio 1 dalyje, bet ir visus pagal Sutartis ar jomis remiantis įsteigtus Sąjungos organus ir įstaigas, kurių paskirtis – padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus (2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Taryba ir kt. / K. Chrysostomides & Co. ir kt., C‑597/18 P, C‑598/18 P, C‑603/18 P ir C‑604/18 P, EU:C:2020:1028, 80 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), jis, formuodamas tokią jurisprudenciją, aiškiai rėmėsi aplinkybe, pirma, kad pagal Sutartis ar jomis remiantis įsteigtos Sąjungos įstaigos ir organai skirti padėti įgyvendinti Sąjungos tikslus, ir, antra, kad Sutarčių rengėjų valiai prieštarautų tai, jei Sąjunga, kai ji veikia per įstaigas ar organus, galėtų išvengti Sutarčių nuostatų, reglamentuojančių Sąjungos deliktinę atsakomybę (šiuo klausimu žr. 1992 m. gruodžio 2 d. Sprendimo SGEEM ir Etroy / EIB, C‑370/89, EU:C:1992:482, 13–16 punktus).

119    Taigi Teisingumo Teismo pateiktas platus sąvokos „institucijos“ aiškinimas, siekiant taikyti SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, prireikus pateisinamas šioje nuostatoje aiškiai nurodytais bendrais valstybių narių įstatymams būdingais principais, užtikrina, kad Sąjunga, kai ji veikia per Sąjungos įstaigą ar organą, o ne per ESS 13 straipsnio 1 dalyje išvardytas institucijas, negalėtų išvengti SESV 268 straipsnyje, siejamame su SESV 340 straipsnio antra pastraipa, reglamentuojamos deliktinės atsakomybės sistemos taikymo ir iš to išplaukiančios Teisingumo Teismo vykdomos teisminės kontrolės (pagal analogiją žr. 1992 m. gruodžio 2 d. Sprendimo SGEEM ir Etroy / EIB, C‑370/89, EU:C:1992:482, 14 ir 16 punktus). Taip yra juo labiau dėl to, kad, kaip savo išvados 100 punkte nurodė generalinis advokatas, SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje vartojama sąvoka „tarnautojai“ funkciniu požiūriu apima visus Sąjungoje dirbančius darbuotojus, nesvarbu, ar tai būtų jos institucijų, įstaigų ar organų tarnautojai.

120    Taigi sąvokos „institucijos“, kaip ji suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, kurioje reglamentuojama Sąjungos deliktinės atsakomybės apimtis, aiškinimu negalima veiksmingai remtis siekiant pagal analogiją apibrėžti SESV 341 straipsnio, susijusio su pagal Sutartis valstybėms narėms suteiktos kompetencijos apimtimi, taikymo sritį.

121    Taryba taip pat negali pagrįstai remtis SESV 342 straipsnyje vartojama sąvoka „institucijos“, pagal kurį „[k]albų vartojimą Sąjungos institucijose reglamentuojančias taisykles, nepažeisdama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto nuostatų, priimdama reglamentus vieningai nustato Taryba“. Kaip savo išvados bylose Italija / Taryba (Europos vaistų agentūros būstinės vieta), Comune di Milano / Taryba (Europos vaistų agentūros būstinės vieta) ir Parlamentas / Taryba (Europos darbo institucijos būstinės vieta) (C‑59/18, C‑182/18 ir C‑743/19, EU:C:2021:812) 98 punkte nurodė generalinis advokatas, sąvoka „institucijos“, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, nebūtinai turi būti aiškinama kaip apimanti Sąjungos įstaigas ir organus, nes Sąjungos įstaigos ar organo kalbų vartojimą reglamentuojančios taisyklės gali skirtis nuo jos institucijose galiojančios tvarkos.

122    Kalbant apie Protokolą Nr. 6, reikia pažymėti, kad nors, kaip teigia Taryba, jame nustatyta ne tik Sąjungos institucijų, bet ir tam tikrų Sąjungos įstaigų ir organų, įskaitant Europolą, būstinių vieta ir daroma nuoroda į SESV 341 straipsnį, jame vis dėlto nenumatyta, kad Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietas bendrai nustato valstybės narės pagal šiame straipsnyje įtvirtintą principą. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šių Sąjungos įstaigų ir organų bendra savybė yra tai, kad juos įsteigė valstybės narės, o taip nėra Sąjungos agentūros, kaip antai EMA, kurią pagal steigimo sutartis įsteigė Sąjungos teisėkūros institucija, atveju. Taigi iš šio protokolo negalima kildinti valstybių narių valios tiesiogiai ar pagal analogiją taikyti šiame straipsnyje įtvirtintą principą visų Sąjungos įstaigų ir organų būstinės vietos nustatymui.

123    Kaip generalinis advokatas M. Bobek pažymėjo savo išvados bylose Italija / Taryba (Europos vaistų agentūros būstinės vieta), Comune di Milano / Taryba (Europos vaistų agentūros būstinės vieta) ir Parlamentas / Taryba (Europos darbo institucijos būstinės vieta) (C‑59/18, C‑182/18 ir C‑743/19, EU:C:2021:812) 112 punkte, specialaus protokolo priėmimas, priešingai, rodo, kad valstybės narės manė, kad jų kolektyvinis sprendimas dėl tam tikrų išsamiai išvardytų Sąjungos įstaigų ir organų būstinės vietos nustatymo turi būti konkrečiai įtrauktas į pirminę teisę tam, kad sukeltų teisinių pasekmių Sąjungos teisėje.

124    Protokole Nr. 6 pateikta aiški nuoroda į SESV 341 straipsnį paaiškinama tuo, kad šis protokolas pirmiausia skirtas ESS 13 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms.

125    Be to, tiesa, kad, kaip matyti iš Edinburgo sprendimo 2 straipsnio, valstybių narių vyriausybių atstovai išreiškė norą, kad sprendimai dėl Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietų būtų priimami taip pat, kaip jie konkrečiai ir aiškiai įgalioti pagal SESV 341 straipsnį nustatyti Sąjungos institucijų būstinės vietą. Be to, per tarpvyriausybinę konferenciją, kurioje priimta Amsterdamo sutartis, Edinburgo sprendimo tekstas buvo perkeltas kaip prie ES, EB, EAPB ir EAEB sutarčių pridėtas protokolas, dabar tapęs prie ES, ESV ir EAEB sutarčių pridėtu Protokolu Nr. 6.

126    Vis dėlto, pirma, pastarojo protokolo vieninteliame straipsnyje, panašiai kaip ir Edinburgo sprendimo 1 straipsnyje, nustatytos tik valstybių narių įsteigtų Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų būstinių vietos. Antra, nors Teisingumo Teismas pripažino šio sprendimo įpareigojantį teisinį pobūdį 1997 m. spalio 1 d. Sprendime Prancūzija / Parlamentas (C‑345/95, EU:C:1997:450), kuriuo rėmėsi kituose vėlesniuose sprendimuose (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Prancūzija / Parlamentas, C‑237/11 ir C‑238/11, EU:C:2012:796, 36–42 punktus ir 2018 m. spalio 2 d. Sprendimo Prancūzija / Parlamentas (Biudžetinių įgaliojimų įgyvendinimas), C‑73/17, EU:C:2018:787, 33 punktą), remiantis to sprendimo 2 straipsniu negalima taikyti SESV 341 straipsnio aiškinimo, kuris prieštarautų jo aiškiam tekstui.

127    Taryba kaip konteksto elementu taip pat remiasi ankstesne institucine praktika, susijusia su Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietos nustatymu, ir teigia, kad šiai praktikai taikomas „institucinis pripažinimas“ remiantis 2012 m. bendru pareiškimu ir prie jo pridėtu bendru požiūriu.

128    Vis dėlto iš Teisingumo Teismui šiose bylose pateiktos informacijos matyti, kad nurodyta praktika tikrai nėra bendra. Iš tiesų procedūras, kurių buvo laikomasi siekiant nustatyti Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietas, vykdė tik valstybės narės arba jose įvairiais lygiais ir skirtingais pagrindais dalyvavo Sąjungos institucijos, veikiančios kaip teisėkūros procedūros dalyvės arba ne.

129    Darant prielaidą, kad, kaip teigia Taryba, galima nustatyti ankstesnę nusistovėjusią ir nuoseklią praktiką, pagal kurią Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietos buvo sistemingai nustatomos remiantis politiniu sprendimu, kurį priėmė tik valstybių narių vyriausybių atstovai, SESV 341 straipsnio aiškinimui, kurį Taryba siūlo remdamasi šia praktika, negali būti taikomas koks nors „institucinis pripažinimas“ remiantis 2012 m. bendru pareiškimu ir prie jo pridėtu bendru požiūriu. Iš tiesų šis pareiškimas, kaip pabrėžiama jo penktoje pastraipoje, nėra teisiškai privalomas ir jame, be kita ko, nėra jokio kompetencijos suteikimo tik valstybėms narėms, kiek tai susiję su Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietos nustatymu, pripažinimo.

130    Bet kuriuo atveju tokia praktika, kuri prieštarautų SESV normoms, visų pirma SESV 341 straipsniui, kai, nepaisant aiškios šio straipsnio formuluotės, būtų išplečiama jo taikymo sritis, apimant Sąjungos įstaigų ir organų būstinės nustatymą, negalėtų sukurti institucijas įpareigojančio precedento (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 6 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑133/06, EU:C:2008:257, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

131    Galiausiai, trečia, kalbant apie SESV 341 straipsnio tikslą, pažymėtina, kad juo siekiama apsaugoti valstybių narių įgaliojimus priimti sprendimus nustatant tik Sąjungos institucijų būstinių vietą. Priešingai, nei per teismo posėdį teigė Taryba, šio straipsnio aiškinimas, kad jis netaikomas Sąjungos įstaigoms ir organams, negali panaikinti jo veiksmingumo, kaip generalinis advokatas M. Bobek pažymėjo savo išvados bylose Italija / Taryba (Europos vaistų agentūros būstinės vieta), Comune di Milano / Taryba (Europos vaistų agentūros būstinės vieta) ir Parlamentas / Taryba (Europos darbo institucijos būstinės vieta) (C‑59/18, C‑182/18 ir C‑743/19, EU:C:2021:812) 138 punkte. Nors tiesa, kad Sąjungos institucijų būstinių vieta jau yra nustatyta pirminėje teisėje, šiuo atveju Protokole Nr. 6, SESV 341 straipsnis vis dėlto išlieka svarbus bet kuriam galimam būsimam sprendimui pakeisti esamos institucijos būstinės vietą arba nustatyti naujos institucijos būstinės vietą.

132    Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad, kitaip nei Sąjungos institucijos, kurių steigimas ir funkcijos dėl savo konstitucinės svarbos numatytos pačiose Sutartyse, Sąjungos įstaigos ir organai, kaip antai EMA, kurių paskirtis yra konkrečios Sąjungos politikos tikslų įgyvendinimas, paprastai nėra įsteigti pagal Sutartis. Šiomis aplinkybėmis, jeigu jie nėra įsteigti pagal pirminę teisę, jų įsteigimas turi išplaukti iš antrinės teisės akto, priimto remiantis Sąjungos politiką, kurią vykdo atitinkama įstaiga ar organas, įgyvendinančiomis materialinėmis nuostatomis ir laikantis šiose nuostatose nustatytų procedūrų.

133    Kadangi Sutartyse šiuo klausimu nėra kitų patikslinimų, Sąjungos teisėkūros institucija pagal šiai sričiai reikšmingose Sutarčių nuostatose numatytą procedūrą taip pat turi nustatyti Sąjungos įstaigos ar organo, kurį jis pats įsteigė antrinės teisės aktu, priimtu remiantis šiomis nuostatomis, būstinės vietą, kaip ir kompetenciją, kurią jis pagal minėtas nuostatas turi šios įstaigos ar organo įgaliojimams, struktūrai ir tvarkai apibrėžti.

134    Taigi, priešingai, nei teigia Taryba, sprendimas dėl Sąjungos įstaigos ar organo, kaip antai Sąjungos agentūros, būstinės vietos nustatymo yra neatsiejamas nuo sprendimo dėl jo įsteigimo. Tokio paties pobūdžio yra ir sprendimas dėl tokios agentūros būstinės vietos perkėlimo.

135    Žinoma, nustatant Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vietą galima atsižvelgti į politinius sumetimus, kaip antai būtinybę steigiant Sąjungos įstaigas ar organus užtikrinti tam tikrą geografinį pasiskirstymą arba teikti pirmenybę valstybėms narėms, kuriose dar nėra Sąjungos įstaigos ar organo būstinės.

136    Vis dėlto politinis sprendimo, kuriuo nustatoma tokios Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vieta, pobūdis savaime negali pateisinti to, kad šis sprendimas nepriskiriamas Sąjungos teisėkūros institucijos kompetencijai, nes ji, įgyvendindama Sąjungos kompetenciją, reguliariai turi priimti politinius sprendimus (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑113/14, EU:C:2016:635, 55 punktą).

137    Be to, toks sprendimas iš esmės turi leisti užtikrinti atitinkamai Sąjungos įstaigai ar organui patikėtų uždavinių įgyvendinimą siekiant konkrečios politikos tikslų.

138    Taip pat negalima pritarti teiginiui, kad Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vietos nustatymo susiejimas su materialiniu pagrindu, kuriuo grindžiamas jo įsteigimas, remiantis taikytinu teisiniu pagrindu gali lemti tai, kad šiam nustatymui būtų taikoma kvalifikuotoji balsų dauguma Taryboje ir netaikomas valstybių narių vyriausybių atstovų bendru sutarimu priimto sprendimo reikalavimas, kartu nustatant kompromisinį elementą teisėkūros procese.

139    Kaip priminta šio sprendimo 136 punkte, tai, kad sprendimas dėl Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vietos nustatymo gali būti svarbus politiškai, nes turi atitikti, be kita ko, argumentus, susijusius su geografine pusiausvyra, netrukdo tam, kad šį sprendimą Sąjungos teisėkūros institucija galėtų priimti pagal šiai sričiai reikšmingose Sutarčių nuostatose numatytas procedūras, nes šis politinis aspektas šiuo klausimu gali būti elementas, į kurį Sąjungos teisėkūros institucija gali atsižvelgti įgyvendindama savo diskreciją. Be to, svarbu pažymėti: kadangi pagal ESS 1 straipsnio antrą pastraipą, siejamą su ESS 10 straipsnio 3 dalimi, Sąjungos teisėkūros procesas vyksta vadovaujantis skaidrumo principu piliečių atžvilgiu, šio proceso taikymas sustiprina sprendimo, susijusio su Sąjungos įstaigos ar organo, kaip antai EMA, būstinės vietos nustatymu, demokratinę idėją.

140    Be to, o tai dar svarbiau, aplinkybė, kad sprendimas, kaip antai dėl Sąjungos įstaigos ar organo būstinės vietos nustatymo, yra politiškai jautrus, negali lemti Sąjungos institucijoms pagal Sutartis suteiktų įgaliojimų pakeitimo ar to, kad, įgyvendinat šiuos įgaliojimus, netaikomos Sutartyse numatytos teisėkūros procedūros. Taigi Sutarčių nuostatos, kuria reglamentuojama Sąjungos dalykinė kompetencija, taikymo srities nustatymas negali priklausyti nuo argumentų, susijusių su atitinkamos srities politiškai jautriu pobūdžiu ar siekiu užtikrinti veiksmų veiksmingumą.

141    Iš viso to, kas išdėstyta, visų pirma iš SESV 341 straipsnio formuluotės, matyti, kad ši nuostata neturėtų būti aiškinama kaip reglamentuojanti Sąjungos įstaigos ar organo, kaip antai EMA, būstinės vietos nustatymą.

142    Šiomis aplinkybėmis kompetencija priimti sprendimą dėl šios agentūros būstinės vietos nustatymo priklauso ne valstybėms narėms, o Sąjungos teisėkūros institucijai, kuri šiuo tikslu turi imtis veiksmų pagal šioje srityje reikšmingose Sutarčių nuostatose, šiuo atveju SESV 114 straipsnyje ir 168 straipsnio 4 dalyje, numatytą įprastą teisėkūros procedūrą.

143    Atsižvelgiant būtent į šią išvadą dabar reikia įvertinti 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo taikymo sritį ir išnagrinėti, ar buvo paisyta Parlamento prerogatyvų.

2)      Dėl 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo taikymo srities ir Parlamento prerogatyvų paisymo

144    Italijos Respublika ir Comune di Milano iš esmės teigia, kad priėmus 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą buvo pažeistos Parlamento prerogatyvos. Bet kuriuo atveju, jų teigimu, Parlamentas manė, kad šis sprendimas yra jam privalomas.

145    Pirma, dėl priekaišto, kad 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu buvo pažeistos Parlamento prerogatyvos, iš šio sprendimo 111–142 punktuose pateiktų motyvų matyti, kad kompetencija Sąjungos įstaigų ir organų būstinių nustatymo srityje priklauso Sąjungos teisėkūros institucijai, o ne valstybėms narėms.

146    Parlamentui ir Tarybai ESS 14 straipsnio 1 dalyje ir 16 straipsnio 1 dalyje suteikti teisėkūros įgaliojimai, kurie yra įgaliojimų suteikimo principo, įtvirtinto ESS 13 straipsnio 2 dalyje, o plačiau – institucinės pusiausvyros principo, būdingo Sąjungos institucinei struktūrai, dalis, reiškia, kad tik šios institucijos turi nustatyti teisėkūros procedūrą priimamo akto turinį (2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑5/16, EU:C:2018:483, 84 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

147    Taigi tokiam sprendimui, kaip 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas, kurį valstybės narės priėmė remdamosi konkrečiomis materialinėmis ir procedūrinėmis taisyklėmis, dėl kurių valstybės narės susitarė ne pagal Sąjungos teisę apibrėžta tvarka, negali būti suteikta kokia nors privaloma galia, galinti apriboti Sąjungos teisės aktų leidėjo diskreciją, net jei Komisija dalyvavo atrankos procedūroje, po kurios buvo priimtas šis sprendimas, antraip būtų pažeista institucinė struktūra ir iš Sutarčių kylančių įgaliojimų pasidalijimas. Taigi toks sprendimas yra politinio bendradarbiavimo aktas, kuriuo jokiu atveju negali būti kėsinamasi į Sąjungos institucijoms per įprastą teisėkūros procedūrą suteiktus įgaliojimus.

148    Šiuo klausimu vien tai, kad Parlamentas nedalyvavo procese, per kurį buvo priimtas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas, negali būti laikoma Parlamento, kaip vienos iš teisėkūros institucijų, prerogatyvų pažeidimu ar apėjimu. Iš tiesų, be to, kad šis procesas vyko ne pagal Sąjungos teisėje apibrėžtas taisykles ir kad šis sprendimas Sąjungos teisėje neturi jokios privalomosios galios, teisėkūros procedūra, susijusi su naujosios EMA būstinės vietos nustatymu, šio sprendimo priėmimo metu dar nebuvo pradėta.

149    Vadinasi, priekaištas, kad pačiu 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo priėmimu buvo pažeistos Parlamento prerogatyvos, turi būti atmestas.

150    Antra, dėl priekaišto, jog Parlamentas manė, kad 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas yra jam privalomas, todėl faktiškai atsisakė įgyvendinti savo įgaliojimus teisėkūros srityje, apribodamas savo vaidmenį tik iki formalių aspektų, visų pirma iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad šio sprendimo 20 punkte minėtą pasiūlymą, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas reglamentas ir kuriame buvo numatyta Amsterdamo miestą laikyti naująja EMA būstinės vieta, išanalizavo keli Parlamento komitetai. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Biudžeto kontrolės komitetas ir Konstitucinių reikalų komitetas, atitinkamai 2018 m. sausio 11 d. ir vasario 26 d. pateikė savo nuomonę dėl šio pasiūlymo.

151    Be to, vykstant svarstymams Parlamente buvo pateikti pakeitimai, iš kurių vienais buvo siūloma EMA būstinę steigti kitame mieste nei Amsterdamas, konkrečiai – Milane, o kitais buvo siūloma nustatyti naujus atrankos kriterijus ir naujas šios būstinės vietos pasirinkimo procedūrines taisykles. Po balsavimo Parlamento komitete ir paskui plenariniame posėdyje Parlamentas vis dėlto atmetė visus šiuos pakeitimus, pasirinkęs Komisijos pasiūlyme nurodytą būstinės vietą. Taigi teisėkūros proceso eiga ir jo rezultatas akivaizdžiai parodo, kad galimybė nustatyti Milano miestą kaip naujosios EMA būstinės vietą buvo išnagrinėta vykstant Parlamento darbui ir galiausiai atmesta.

152    Vis dėlto po neformalių Tarybos ir Parlamento derybų buvo priimti kiti pakeitimai, susiję su tikslios EMA būstinės vietos perkėlimo datos nurodymu ir perkėlimo eigos stebėsenos mechanizmo sukūrimu. Šie papildymai vėliau buvo įtraukti į ginčijamo reglamento tekstą, kaip matyti iš šio reglamento 2 ir 3 konstatuojamųjų dalių.

153    Galiausiai 2018 m. spalio 25 d. Parlamentas balsavo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto projekto, atsižvelgdamas į tam tikrą neformalų Tarybos, Parlamento ir Komisijos pasikeitimą informacija, kad susitarimas dėl naujosios EMA būstinės vietos būtų pasiektas per pirmąjį svarstymą, išvengiant būtinybės rengti antrą svarstymą ar net taikinimo procedūrą.

154    Taigi negalima pagrįstai teigti, kad Parlamento dalyvavimas apsiribojo tik formaliu vaidmeniu.

155    Žinoma, prie 2018 m. spalio 25 d. teisėkūros rezoliucijos pridėtame pareiškime Parlamentas nurodė apgailestaujantis, kad „nebuvo tinkamai atsižvelgta į jo, kaip į vieno iš teisės aktų leidėjų, vaidmenį, nes jis nebuvo įtrauktas į procedūrą, kurios tikslas – išrinkti naują [EMA] būstinės vietą“ (pirma pastraipa), norėjo „priminti savo, kaip vieno iš teisės aktų leidėjo, turimas išimtines teises“, primygtinai ragino „visapusiškai laikytis įprastos teisėkūros procedūros renkant įstaigų ir agentūrų būstinių vietą“ (antra pastraipa) ir pasmerkė „procedūrą, pagal kurią naujoji būstinės vieta buvo renkama iš Europos Parlamento de facto atimant jo turimas išimtines teises, nes jis iš esmės nebuvo įtrauktas į šį procesą, nors dabar tikimasi, kad jis paprasčiausiai patvirtins išrinktą naują būstinės vietą taikant įprastą teisėkūros procedūrą“ (ketvirta pastraipa).

156    Vis dėlto iš šio pareiškimo negalima daryti išvados, kad Parlamentas laikėsi nuomonės, jog 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas yra teisiškai privalomas. Žinoma, šis sprendimas ir prieš jį vykdyta atrankos procedūra galėjo turėti didelę politinę reikšmę, ypač atsižvelgiant į Parlamento nurodytą aplinkybę, kad buvo būtina užtikrinti EMA veiklos tęstinumą, vadinasi, ir kuo greitesnį naujosios šios agentūros būstinės vietos nustatymą. Atsižvelgiant į tai, politinis minėto sprendimo poveikis Parlamento ir Tarybos teisėkūros įgaliojimams negali suteikti Teisingumo Teismui pagrindo panaikinti ginčijamą reglamentą (pagal analogiją žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Slovakija ir Vengrija / Taryba, C‑643/15 ir C‑647/15, EU:C:2017:631, 145–149 punktus ir 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑5/16, EU:C:2018:483, 85 ir 86 punktus).

157    Galiausiai ginčijamo reglamento 1 konstatuojamojoje dalyje pateikta nuoroda į 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą taip pat savaime negali įrodyti, kad Parlamentas neteisingai įvertino savo prerogatyvų apimtį arba kad šios teisės buvo pažeistos.

158    Darytina išvada, kad priekaištas, jog Parlamentas manė, kad 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas yra jam privalomas, taip pat turi būti atmestas.

159    Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškinio pirmąjį pagrindą byloje C‑106/19 ir ieškinio pirmąjį pagrindą byloje C‑232/19.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo byloje C‑106/19 ir ieškinio antrojo, trečiojo ir ketvirtojo pagrindų byloje C‑232/19

–       Šalių argumentai

160    Antrajame ieškinio pagrinde byloje C‑106/19 Italijos Respublika teigia, kad net jei Parlamento prerogatyvos nebuvo pažeistos ir jei ginčijamu reglamentu buvo tik „užtikrintas“ 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo „perkėlimas“, dėl šio sprendimo neteisėtumo, kuris buvo ginčijamas byloje Italijos Respublika / Taryba (C‑59/18), šio reglamento neteisėtumas būtų nulemtas netiesiogiai. Nurodydama minėtoje byloje pateiktus argumentus Italijos Respublika pabrėžia, kad minėtas sprendimas priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais.

161    Antrajame, trečiajame ir ketvirtajame ieškinio pagrinduose byloje C‑232/19, kurie sutampa su antruoju Italijos Respublikos ieškinio pagrindu, pateiktu byloje C‑106/19, Comune di Milano taip pat nurodo, jog dėl to, kad ginčijamas reglamentas pagrįstas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu, šio sprendimo neteisėtumas ir prieš jį vykdyta atrankos procedūra turi poveikį šio reglamento teisėtumui.

162    Antrajame ieškinio pagrinde byloje C‑232/19 Comune di Milano ginčija, pirma, 2017 m. birželio 22 d. patvirtintos atrankos procedūros teisėtumą tiek, kiek joje buvo numatyta, kad galutinai sprendžiant dėl EMA būstinės vietos nustatymo bus taikoma burtų traukimo procedūra. Comune di Milano teigimu, tokio atsitiktinio nustatymo metodo pasirinkimas reiškia piktnaudžiavimą įgaliojimais, nes juo nukrypstama nuo atrankos procedūros tikslo, kuris yra užtikrinti, kad būtų pasirinktas geriausias pasiūlymas dėl naujosios EMA būstinės vietos priėmimo, atsižvelgiant į iš anksto nustatytus kriterijus.

163    Antra, Comune di Milano teigia, kad atrankos procedūra yra neteisėta dar ir dėl to, kad Komisija nesiėmė šiai procedūrai numatytų informavimo priemonių, todėl balsuojant dalyvavusios valstybės narės labai iškraipė Nyderlandų Karalystės pasiūlymą.

164    Ieškinio trečiajame pagrinde Comune di Milano teigia, kad 2017 m. birželio 22 d. vykdyta atrankos procedūra buvo pažeisti gero administravimo ir lojalaus bendradarbiavimo principai, nes pagal ją galutinį sprendimą buvo numatyta priimti burtų keliu, o toks atrankos būdas nedera su Sąjungos institucijoms būdingu sprendimų priėmimo procesu. Comune di Milano taip pat tvirtina, kad šia procedūra buvo pažeistas administracinės veiklos skaidrumo principas, nes nebuvo parengta jokio balsavimo veiksmų protokolo ir apskritai procedūra nebuvo kaip nors viešinama ar kontroliuojama.

165    Galiausiai paskutiniame, ieškinio ketvirtajame pagrinde Comune di Milano iš esmės nurodo kelių Tarybos darbo tvarkos taisyklių nuostatų, susijusių su protokolo rengimu, sprendimų priėmimu, aktų forma ir pareiga motyvuoti, pažeidimą. Be to, Comune di Milano teigia, kad atrankos procedūra, visų pirma burtų traukimo etapas, vyko pažeidžiant šio sprendimo 17 punkte minėtame 2017 m. spalio 31 d. pranešime nustatytas taisykles, pirmiausia dėl to, kad jame tarp kiekvieno balsavimo etapo buvo numatyta 30 minučių pertrauka.

166    Taryba prašo atmesti nurodytus ieškinio pagrindus ir, be kita ko, teigia, kad Italijos Respublika ir Comune di Milano negali ginčyti 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo teisėtumo.

167    Parlamentas savo ruožtu pažymi, kad formaliai Italijos Respublikos ieškinys, kiek tai susiję su argumentų pateikimu, neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnyje ir Procedūros reglamento 120 straipsnio c punkte nustatytų sąlygų. Dėl esmės jis mano, kad nurodyti pagrindai yra nereikšmingi, nes tarp 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo ir ginčijamo reglamento nėra teisinio ryšio.

168    Komisija taip pat prašo atmesti nurodytus ieškinio pagrindus, nes 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas neturi jokios teisiškai privalomos galios.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

169    Antrasis ieškinio pagrindas byloje C‑106/19 ir antrasis, trečiasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai byloje C‑232/19, kuriuose Italijos Respublika ir Comune di Milano iš esmės teigia, kad dėl 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo neteisėtumo ginčijamas reglamentas tampa neteisėtas, grindžiami prielaida, kad tarp šio sprendimo ir šio reglamento yra teisinis ryšys.

170    Kaip matyti iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 111–142 punktuose, kompetencija spręsti dėl Sąjungos įstaigų ir organų būstinės nustatymo priklauso ne valstybėms narėms, o Sąjungos teisės aktų leidėjui, kuris ją įgyvendina pagal šiai sričiai reikšmingose Sutarčių nuostatose, šiuo atveju – SESV 114 straipsnyje ir 168 straipsnio 4 dalyje, numatytas procedūras, kuriose numatyta naudoti įprastą teisėkūros procedūrą. Be to, kaip konstatuota šio sprendimo 147 punkte, 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas neturi privalomosios teisinės galios Sąjungos teisėje, todėl negali būti ginčijamo reglamento teisinis pagrindas, taip pat jis neturi teisinio ryšio su šiuo reglamentu.

171    Taigi, net darant prielaidą, kaip teigia ieškovės, kad 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas buvo priimtas pasibaigus procedūrai, kuri buvo netinkama ir vykdoma pagal netinkamas taisykles, pati ši aplinkybė neturi įtakos ginčijamo reglamento teisėtumui.

172    Tokiomis aplinkybėmis antrasis ieškinio pagrindas byloje C‑106/19 ir antrasis, trečiasis ir ketvirtasis pagrindai byloje C‑232/19 turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

173    Kadangi nė vienas iš grindžiant šiuos ieškinius nurodytų pagrindų nebuvo pripažintas pagrįstu, reikia atmesti visus minėtus ieškinius.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

174    Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

175    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

176    Šioje byloje, kuriai būdinga tai, kad ginčijamo reglamento priėmimo aplinkybėms taikoma skirtinga praktika ir aiškinimas, kiek tai susiję su sprendimų priėmimo kompetencijos Sąjungos įstaigų ir organų būstinių vietos nustatymu, atrodo pagrįsta nuspręsti, kad kiekviena pagrindinės bylos šalis, t. y. Italijos Respublika, Comune di Milano, Taryba ir Parlamentas, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

177    Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą Nyderlandų Karalystė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinius.

2.      Italijos Respublika, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas byloje C‑106/19.

3.      Comune di Milano, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas byloje C‑232/19.

4.      Nyderlandų Karalystė ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

*      Proceso kalba: italų.