TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. vasario 27 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Intelektinė nuosavybė – Bendrijos dizainas – Patentinės kooperacijos sutartis (PKS) – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba – Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo – 4 straipsnis – Reglamentas (EB) Nr. 6/2002 – 41 straipsnis – Paraiška įregistruoti Bendrijos dizainą – Prioriteto teisė – Prašymas pripažinti prioritetą remiantis pagal PKS paduota tarptautine paraiška – Terminas – Šios konvencijos 4 straipsnį atitinkantis aiškinimas – Ribos“
Byloje C‑382/21 P
dėl 2021 m. birželio 23 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO), atstovaujama D. Gája, D. Hanf, E. Markakis ir V. Ruzek,
ieškovė,
palaikoma
Europos Komisijos, atstovaujamos P. Němečková, J. Samnadda ir G. von Rintelen,
įstojusios į apeliacinį procesą šalies,
dalyvaujant kitai proceso šaliai:
The KaiKai Company Jaeger Wichmann GbR, įsteigtai Miunchene (Vokietija), atstovaujamai Rechtsanwältin J. Hellmann-Cordner, padedamai Patentanwälte T. Lachmann ir F. Steinbach,
ieškovei pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen, kolegijų pirmininkai K. Jürimäe, C. Lycourgos, E. Regan ir N. Piçarra, teisėjai M. Ilešič, P. G. Xuereb, L. S. Rossi (pranešėja), I. Jarukaitis, A. Kumin, N. Jääskinen, N. Wahl, I. Ziemele ir J. Passer,
generalinė advokatė T. Ćapeta,
posėdžio sekretorė M. Krausenböck, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. kovo 13 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2023 m. liepos 13 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Apeliaciniu skundu Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) prašo panaikinti 2021 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą The KaiKai Company Jaeger Wichmann / EUIPO (Gimnastikos arba sporto įranga ir reikmenys) (T‑579/19, EU:T:2021:186; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas teismas panaikino 2019 m. birželio 13 d. EUIPO trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 573/2019-3).
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
Paryžiaus konvencija
2 Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo buvo pasirašyta 1883 m. kovo 20 d. Paryžiuje, paskutinį kartą peržiūrėta 1967 m. liepos 14 d. Stokholme ir iš dalies pakeista 1979 m. rugsėjo 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 t., Nr. 11851, p. 305, toliau – Paryžiaus konvencija). Visos Europos Sąjungos valstybės narės yra šios konvencijos šalys.
3 Šios konvencijos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„(1) Šalys, kurioms taikoma ši Konvencija, sudarė Sąjungą dėl pramoninės nuosavybės saugojimo.
(2) Pramoninės nuosavybės apsaugos objektais laikomi išradimų patentai, naudingieji modeliai, pramoninis dizainas, prekių ženklai, paslaugų ženklai, firmų vardai ir kilmės nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai, taip pat apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos.“
4 Tos pačios konvencijos 4 straipsnyje nustatyta:
„A.
(1) Bet kuris asmuo arba jo teisių perėmėjas, nustatyta tvarka padavęs išradimo, naudingojo modelio, pramoninio dizaino ar prekių ženklo paraišką vienoje iš Sąjungos šalių, naudojasi prioriteto teise paraiškai paduoti kitose šalyse žemiau nurodytais terminais.
(2) Pagrindu prioriteto teisei įgyti pripažįstamas bet koks paraiškos, turinčios teisingai įformintos nacionalinės paraiškos padavimo galią pagal kiekvienos Sąjungos šalies nacionalinius įstatymus [dėl pramoninės nuosavybės apsaugos] arba sudarytas tarp Sąjungos šalių dvišales arba daugiašales sutartis [dėl pramoninės nuosavybės apsaugos], padavimas.
<…>
C.
(1) Aukščiau minėti prioriteto terminai išradimų patentams ir naudingiesiems modeliams yra dvylika mėnesių, o pramoniniam dizainui ir prekių ženklams – šeši mėnesiai.
(2) Šie terminai skaičiuojami nuo pirmos paraiškos padavimo datos; paraiškos padavimo diena į termino laikotarpį neįskaitoma.
<…>
(4) Pirmąja paraiška, nuo kurios padavimo dienos bus skaičiuojamas prioriteto terminas, turi būti laikoma sekanti [paskesnė] tam pačiam objektui paduota paraiška, kaip ir ankstesnė pirmoji aukščiau nurodyto (2) punkto prasme paraiška, kuri paduota toje pačioje Sąjungos šalyje, su sąlyga, jeigu ši anksčiau paduota paraiška sekančios [paskesnės] paraiškos padavimo dieną buvo paimta atgal, palikta be eigos arba buvo atmesta, nebūdama viešai prieinama, taip pat su sąlyga, kad jos atžvilgiu neliko kokių nors teisių ir ja remiantis nebuvo pretenduojama į prioriteto teisę. Ankstesnė paraiška tada negali būti pagrindu pretenzijoms dėl prioriteto teisės reikšti.
<…>
E.
(1) Kai paraiška pramoniniam dizainui paduodama šalyje pasinaudojant teise į prioritetą, remiantis paraiška naudingajam modeliui, prioriteto terminu laikomas terminas, numatytas pramoniniam dizainui.
(2) Be to, šalyje leidžiama paduoti paraišką naudingajam modeliui pasinaudojant prioriteto teise, įgyta padavus patentinę paraišką, ir atvirkščiai.
<…>“
5 Paryžiaus konvencijos 19 straipsnis suformuluotas taip:
„Suprantama, kad Sąjungos [dėl pramoninės nuosavybės apsaugos] šalys pasilieka sau teisę sudaryti tarp savęs specialiąsias pramoninės nuosavybės apsaugos sutartis, jeigu tos sutartys neprieštarauja šios [k]onvencijos nuostatoms.“
6 Šios konvencijos 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Kiekviena šalis, kuri yra šios [k]onvencijos dalyvė, įsipareigoja pagal savo Konstituciją panaudoti reikiamas priemones šiai [k]onvencijai taikyti.“
TRIPS sutartis
7 Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties, pasirašytos 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše (Marokas) ir patvirtintos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 91; toliau – TRIPS sutartis), 1C priede. TRIPS sutarties šalys yra PPO narės, įskaitant visas Sąjungos valstybes nares ir pačią Sąjungą.
8 Šio sutarties I dalyje esančio 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Dėl šios Sutarties II, III ir IV dalių, valstybės narės laikosi Paryžiaus konvencijos (1967) 1–12 straipsnių ir 19 straipsnio.“
9 Šios sutarties II dalyje esančio 25 straipsnio 1 dalyje PPO narės įpareigojamos numatyti apsaugą nepriklausomai sukurtam pramoniniam dizainui, kuris yra naujas arba originalus.
10 Tos pačios sutarties 62 straipsnis, kuris sudaro jos IV dalį, susijęs, be kita ko, su intelektinės nuosavybės teisių įgijimu.
PKS
11 Patentinės kooperacijos sutartis buvo sudaryta 1970 m. birželio 19 d. Vašingtone ir paskutinį kartą pakeista 2001 m. spalio 3 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1160 t., Nr. 18336, p. 231, toliau – PKS). Visos Sąjungos valstybės narės yra PKS šalys.
12 PKS 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Jokia šios Sutarties nuostata neturi būti suprantama kaip ribojanti teises, numatytas Paryžiaus konvencijoje pramoninei nuosavybei saugoti, bet kuriam valstybės – šios Konvencijos dalyvės piliečiui arba gyventojui.“
13 Šios sutarties 2 straipsnyje nustatyta:
„Šioje Sutartyje ir Taisyklėse ir jei specialiai nėra suformuluota kitaip:
(i) „paraiška“ reiškia paraišką išradimo apsaugai; nuorodos į „paraišką“ turi būti suprantamos kaip nuorodos į paraiškas išradimų patentams, autoriniams liudijimams, naudingumo liudijimams, naudingiesiems modeliams, papildomiems patentams arba liudijimams, papildomiems autoriniams liudijimams ir papildomiems naudingumo liudijimams;
(ii) nuorodos į „patentą“ turi būti suprantamos kaip nuorodos į išradimų patentus, autorinius liudijimus, naudingumo liudijimus, naudinguosius modelius, papildomus patentus arba liudijimus, papildomus autorinius liudijimus ir papildomus naudingumo liudijimus;
<…>
(vii) „tarptautinė paraiška“ reiškia paraišką, paduotą pagal šią Sutartį;
<…>“
Sąjungos teisė
14 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, 2002, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 142) 25 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Bendrijos dizainas pripažįstamas negaliojančiu tik šiais atvejais:
<…>
g) jeigu tas dizainas yra sukurtas nepagrįstai naudojant [Paryžiaus konvencijos] 6ter straipsnyje išvardytus ženklus arba minėtosios konvencijos 6ter straipsnyje nenurodytus ženklus, simbolius ir herbo skydus, turinčius atitinkamoje valstybėje narėje ypatingą visuomeninę reikšmę.“
15 Šio reglamento 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Teisingai padavęs dizaino teisių arba naudingojo modelio paraišką kiekvienoje ar kiekvienai Paryžiaus konvencijai dėl pramoninės nuosavybės saugojimo arba [PPO] steigimo sutarčiai priklausančioje valstybėje arba valstybei, asmuo arba jo teisių perėmėjai, paduodami Bendrijos dizaino paraišką dėl to paties dizaino arba naudingojo modelio, šešis mėnesius nuo pirmosios paraiškos padavimo datos turi prioriteto teisę.
2. Kiekvienas paraiškos padavimas, kuris yra tolygus tinkamai pagal tos valstybės nacionalinę teisę arba dvišalių ar daugiašalių sutarčių nustatyta tvarka atliktam paraiškos padavimui, pripažįstamas suteikiančiu prioriteto teisę.“
Ginčo aplinkybės
16 Ginčo aplinkybes Bendrasis Teismas išdėstė skundžiamo sprendimo 12–22 punktuose, o šio proceso tikslais jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.
17 2018 m. spalio 24 d. The KaiKai Company Jaeger Wichmann GbR (toliau – „KaiKai“) padavė EUIPO sudėtinę paraišką įregistruoti dvylika Bendrijos dizainų (toliau – nagrinėjama paraiška įregistruoti), joje prašė pripažinti prioritetą, grindžiamą 2017 m. spalio 26 d. Europos patentų tarnybai paduota tarptautine paraiška PCT/EP2017/077469 (toliau – 2017 m. spalio 26 d. pagal PKS paduota tarptautinė paraiška).
18 2018 m. spalio 31 d. raštu EUIPO ekspertas pranešė KaiKai, kad buvo patenkinta visa nagrinėjama registracijos paraiška, tačiau atsisakyta pripažinti prioriteto teisę visiems nagrinėjamiems dizainams, nes 2017 m. spalio 26 d. pagal PKS paduota tarptautinė paraiška yra daugiau kaip šešiais mėnesiais ankstesnė už nagrinėjamos paraiškos įregistruoti padavimo datą.
19 Kadangi KaiKai neatsiėmė prašymo pripažinti prioritetą ir paprašė priimti sprendimą, dėl kurio galima pateikti apeliaciją, ekspertas 2019 m. sausio 16 d. sprendimu (toliau – eksperto sprendimas) atsisakė pripažinti prioriteto teisę visiems nagrinėjamiems dizainams.
20 Grįsdamas tą sprendimą ekspertas nurodė, kad nors pagal Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį prioriteto teisė iš principo gali būti grindžiama pagal PKS paduota tarptautine paraiška, atsižvelgiant į tai, kad PKS 2 straipsnyje pateikta plati sąvokos „patentas“ apibrėžtis apima ir šio 41 straipsnio 1 dalyje nurodytus naudinguosius modelius, prašymui pripažinti tokią prioriteto teisę taip pat taikomas šešių mėnesių terminas, kurio šiuo atveju nesilaikyta.
21 2019 m. kovo 14 d. KaiKai pateikė EUIPO apeliaciją dėl eksperto sprendimo.
22 2019 m. birželio 13 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO trečioji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją. Ji iš esmės nusprendė, kad ekspertas teisingai taikė Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį, kuri tiksliai atspindi Paryžiaus konvencijos nuostatas.
23 Taigi Apeliacinė taryba nusprendė, kad KaiKai galėjo prašyti pripažinti prioriteto teisę, remdamasi 2017 m. spalio 26 d. pagal PKS paduota tarptautine paraiška, tik per šešis mėnesius nuo jos padavimo datos, t. y. iki 2018 m. balandžio 26 d.
Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
24 2019 m. rugpjūčio 20 d. KaiKai pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, jame prašė:
– pagal pirmąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį reikalavimus panaikinti minėtą sprendimą ir priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas, patirtas per procedūrą Apeliacinėje taryboje ir vykstant procesui Bendrajame Teisme,
– pagal antrąjį reikalavimą panaikinti eksperto sprendimą ir pripažinti prašomą prioriteto teisę ir
– subsidiariai – pagal penktąjį reikalavimą surengti teismo posėdį.
25 Grįsdama savo ieškinį KaiKai nurodė du pagrindus, grindžiamus, pirma, EUIPO apeliacinės tarybos padarytu esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir, antra, klaidingu Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir taikymu.
26 Skundžiamo sprendimo 25–33 punktuose Bendrasis Teismas pirmiausia atmetė kaip nepriimtinus antrąjį ir penktąjį KaiKai reikalavimus, paskui išnagrinėjo antrojo ieškinio pagrindo pagrįstumą.
27 Pirma, to sprendimo 41–50 punktuose Bendrasis Teismas atmetė šio pagrindo pirmą dalį, grindžiamą teisės klaida aiškinant sąvoką „naudingasis modelis“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį.
28 Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 44 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad KaiKai argumentai yra dviprasmiški ir nėra jai naudingi. To sprendimo 45–47 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad bet kuriuo atveju pagal PKS paduotos „tarptautinės patento paraiškos“ apima naudinguosius modelius, nes toje sutartyje nedaroma skirtumo tarp įvairių teisių, kuriomis remdamosi susitariančiosios valstybės suteikia apsaugą išradimui. Taigi minėto sprendimo 49 ir 50 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad nors Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies formuluotėje aiškiai nenurodytas prašymas pripažinti prioriteto teisę, grindžiamą patentu, EUIPO apeliacinė taryba nepadarė teisės klaidų, kai šią nuostatą aiškino plačiai, atsižvelgdama į PKS struktūrą, ir prašymą pripažinti prioriteto teisę, grindžiamą 2017 m. spalio 26 d. pagal PKS paduota tarptautine paraiška, vertino kaip reglamentuojamą minėtoje nuostatoje, kiek tai susiję su klausimu, ar prioriteto teisė gali būti grindžiama tokia paraiška.
29 Antra, skundžiamo sprendimo 51–87 punktuose Bendrasis Teismas pripažino pagrįsta antrojo pagrindo antrą dalį, grindžiamą tuo, kad nebuvo atsižvelgta į Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1 dalį nustatant laikotarpį, per kurį galima prašyti pripažinti tokią prioriteto teisę.
30 Šiuo tikslu to sprendimo 56–66 punktuose Bendrasis Teismas visų pirma nustatė: kadangi Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje nereglamentuojamas laikotarpis, per kurį galima prašyti pripažinti „tarptautinės patento paraiškos“ prioritetą, paduodant vėlesnę dizaino paraišką, ir kadangi šia nuostata siekiama, kad šis reglamentas atitiktų iš Paryžiaus konvencijos kylančius Sąjungos įsipareigojimus, siekiant užpildyti minėto reglamento spragą reikia remtis Paryžiaus konvencijos 4 straipsniu. Be to, minėto sprendimo 72 ir 77–85 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad nors šioje konvencijoje taip pat nėra aiškių taisyklių dėl tokiu atveju taikytino prioriteto laikotarpio, iš prioriteto sistemai būdingos logikos ir iš šios konvencijos parengiamųjų darbų matyti, kad paprastai būtent ankstesnės teisės pobūdis lemia tokio prioriteto laikotarpio trukmę. Galiausiai to paties sprendimo 86 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad EUIPO apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad KaiKai prašymui pripažinti 2017 m. spalio 26 d. pagal PKS paduotos tarptautinės paraiškos prioritetą taikomas šešių mėnesių terminas.
31 Taigi Bendrasis Teismas, nenagrinėjęs pirmojo pagrindo, skundžiamo sprendimo 88 punkte patenkino ieškinį tiek, kiek juo buvo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą, ir panaikino tą sprendimą.
Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
32 2021 m. birželio 23 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo EUIPO apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo.
33 Tą pačią dieną pateiktu dokumentu EUIPO, remdamasi Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170a straipsnio 1 dalimi, paprašė priimti jos apeliacinį skundą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58a straipsnio trečią pastraipą.
34 2021 m. gruodžio 10 d. Nutartimi EUIPO / The KaiKai Company Jaeger Wichmann (C‑382/21 P, EU:C:2021:1050) Teisingumo Teismas priėmė apeliacinį skundą.
35 2022 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu buvo leista Komisijai įstoti į bylą palaikyti EUIPO reikalavimų.
36 EUIPO Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti visą skundžiamą sprendimą,
– atmesti visą pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį dėl ginčijamo sprendimo ir
– priteisti iš KaiKai bylinėjimosi išlaidas, patirtas vykstant šiam procesui ir procesui pirmojoje instancijoje.
37 KaiKai Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir
– priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas, patirtas šiame apeliaciniame procese, procese pirmojoje instancijoje ir vykstant apeliacinei procedūrai EUIPO apeliacinėje taryboje.
38 Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti visą skundžiamą sprendimą,
– atmesti visą pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį ir
– priteisti iš KaiKai bylinėjimosi išlaidas, patirtas per šį procesą.
Dėl apeliacinio skundo
Šalių argumentai
39 Grįsdama apeliacinį skundą EUIPO nurodo vienintelį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Šį pagrindą sudaro trys dalys.
40 Pirmoje dalyje EUIPO nurodo: Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 56, 57 ir 64–66 punktuose klaidingai nustatė, kad aplinkybė, jog šioje nuostatoje nenumatyta, kad ankstesnė patento paraiška gali būti laikoma vėlesnės Bendrijos dizaino paraiškos prioriteto pagrindu, ir nenustatytas laikotarpis, per kurį galima prašyti pripažinti tokį prioritetą, yra teisės aktų spraga.
41 Iš tiesų toks aiškinimas prieštarautų nedviprasmiškai minėtos nuostatos formuluotei, kurioje aiškiai nustatytas tiek pramoninės nuosavybės teisių, kuriomis gali būti grindžiamas prašymas pripažinti prioritetą, pobūdis, t. y. ankstesnis dizainas ar naudingasis modelis (taigi patentas nenurodytas), tiek laikotarpio, per kurį galima prašyti pripažinti tokią prioriteto teisę, trukmė, t. y. šeši mėnesiai nuo ankstesnės paraiškos padavimo dienos.
42 Vienintelio pagrindo antroje dalyje EUIPO tvirtina, kad pripažinęs dvylikos mėnesių prašymo pripažinti prioritetą pateikimo terminą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 75–86 punktuose ne paprasčiausiai aiškino Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį taip, kad ji atitiktų Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį, bet atmetė galimybę taikyti šio 41 straipsnio 1 dalį ir pakeitė ją minėtu 4 straipsniu. Taip Bendrasis Teismas pripažino šios nuostatos tiesioginį veikimą Sąjungos teisinėje sistemoje.
43 Pirma, Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio tiesioginio veikimo pripažinimas prieštarautų jurisprudencijai, suformuotai 2007 m. spalio 25 d. Sprendime Develey / VRDT (C‑238/06 P, EU:C:2007:635, 37–44 punktai), pagal kurią nei Paryžiaus konvencijos, nei TRIPS sutarties, pagal kurią Sąjunga privalo laikytis šios konvencijos, nuostatos nėra tiesiogiai veikiančios. Be to, tai, kad Paryžiaus konvencija nėra tiesioginio veikimo, taip pat išplaukia iš jos 25 straipsnio, kaip pagal analogiją matyti iš 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF (C‑135/10, EU:C:2012:140, 47 ir 48 punktai). Antra, bet kuriuo atveju skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo nustatytos taisyklės negalima kildinti iš šios konvencijos 4 straipsnio formuluotės, nes netenkinami jurisprudencijoje dėl tiesioginio tarptautinės teisės taikymo Sąjungos teisėje įtvirtinti aiškumo, tikslumo ir besąlygiškumo reikalavimai, nustatyti, be kita ko, 2008 m. birželio 3 d. Sprendime Intertanko ir kt. (C‑308/06, EU:C:2008:312, 45 punktas).
44 Komisija taip pat priduria, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, ir suformuotoje, be kita ko, 2012 m. sausio 24 d. Sprendime Dominguez (C‑282/10, EU:C:2012:33, 25 punktas), nustatytos ribos taikomos ir Bendrajam Teismui, kai jis Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį aiškina atsižvelgdamas į Paryžiaus konvenciją. Taigi, kadangi Bendrojo Teismo aiškinimas prieštarauja aiškiam šios nuostatos tekstui, jis iš tikrųjų tiesiogiai taikė šią konvenciją, nors ji negali būti laikoma tiesiogiai veikiančia net pagal TRIPS sutartį.
45 Konkrečiai kalbant, Komisija mano, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota, be kita ko, 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendime Portugalija / Taryba (C‑149/96, EU:C:1999:574, 49 punktas), taip pat 2015 m. liepos 16 d. Sprendime Komisija / Rusal Armenal (C‑21/14 P, EU:C:2015:494, 40 ir 41 punktai), kurioje kaip išimtis pripažįstamas tam tikrų PPO steigimo sutarties ir jos 1–4 prieduose esančių susitarimų (toliau – PPO susitarimai) tiesioginis taikymas, šiuo atveju netaikytina. Iš tiesų, kadangi Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje nėra jokios aiškios nuorodos į konkrečią Paryžiaus konvencijos nuostatą, remiantis šia nuostata negalima daryti išvados, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino suteikti šios konvencijos 4 straipsniui tiesioginį veikimą. Tai taip pat matyti palyginus minėtą nuostatą ir šio reglamento 25 straipsnio 1 dalies g punktą, iš kurio, priešingai, matomas toks ketinimas, nes jame pateikiama konkreti ir aiški nuoroda į minėtos konvencijos 6b straipsnį.
46 Savo vienintelio pagrindo trečioje dalyje EUIPO nurodo, kad Bendrasis Teismas užpildė tariamą Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies teisinę spragą ir klaidingai aiškino PKS 2 straipsnį ir Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį.
47 Konkrečiai kalbant, EUIPO pažymi, kad skundžiamo sprendimo 15, 18, 20, 22, 39, 40, 44–50, 56, 64, 66, 70, 72, 74, 79, 83, 84 ir 86 punktuose nurodęs sąvoką „tarptautinė patento paraiška“ Bendrasis Teismas nepaisė sąvokos „tarptautinė paraiška“, kaip ji suprantama pagal PKS 2 straipsnio i, ii ir vii punktus, ir to, kad pagal Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį tik ankstesnė „naudingojo modelio“ „tarptautinė paraiška“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, gali suteikti prioriteto teisę vėlesnei „Bendrijos dizaino“ paraiškai.
48 EUIPO pabrėžia, kad šiuo atveju tiek eksperto sprendime, tiek ginčijamame sprendime 2017 m. spalio 26 d. pagal PKS paduota tarptautinė paraiška buvo teisingai kvalifikuota kaip „naudingojo modelio“ „tarptautinė paraiška“, o ne kaip „tarptautinė patento paraiška“, kaip klaidingai teigė Bendrasis Teismas. Šiomis aplinkybėmis EUIPO nurodo, kad jeigu „tarptautinės paraiškos“, kaip ji suprantama pagal šio 2 straipsnio vii punktą, formuluotėje aiškiai neatmetama „naudingojo modelio“, kaip jis suprantamas pagal to paties straipsnio i punktą, apsauga, tokia paraiška siekiama apsauga automatiškai taikoma naudingajam modeliui, kaip yra KaiKai paduotos paraiškos atveju. Tik dėl aplinkybės, kad pagal šią taisyklę 2017 m. spalio 26 d. pagal PKS paduota tarptautinė paraiška buvo kvalifikuota kaip „naudingojo modelio“ „tarptautinė paraiška“, ja iš principo galėjo būti grindžiama prioriteto teisė paduoti paraišką įregistruoti Bendrijos dizainą.
49 EUIPO tvirtina, kad, be kita ko, iš Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 2 ir 4 dalių matyti, jog paprastai prioriteto teisė gali būti taikoma tik vėlesnei paraiškai, kurios „[tas pats] objektas“ kaip ir ankstesnės paraiškos. Taigi pagal šią taisyklę kiekvienos rūšies pramoninės nuosavybės teisė suteikia prioriteto teisę tik tos pačios rūšies pramoninės nuosavybės teisei per šios konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1 dalyje numatytus terminus. Tik išimties tvarka minėtos konvencijos 4 straipsnio E dalies 1 punkte numatyta, kad naudingojo modelio paraiška gali būti prioriteto teisės pagrindas paduodant paraišką ne tik dėl naudingojo modelio, bet ir dėl dizaino, jeigu „nevienalytė objektų pora“ apima tą patį gaminio vaizdą, ir tik per šešis mėnesius. Vadinasi, šio 4 straipsnio E skirsnio 1 dalyje numatyta išimtis susijusi su minėto 4 straipsnio C skirsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinta bendra „to paties objekto“ taisykle, o ne, kaip skundžiamo sprendimo 77–85 punktuose klaidingai nurodė Bendrasis Teismas, su tariama bendra taisykle, pagal kurią ankstesnės teisės pobūdis lemia su ja susijusios prioriteto teisės laikotarpį.
50 Taigi siejant Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtintą bendrą „to paties objekto“ taisyklę ir šios konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalyje numatytą šios taisyklės išimtį matyti, kad tik dvi pramoninės nuosavybės teisių rūšys, t. y. ankstesnis dizainas ir ankstesnis naudingasis modelis, pagal minėtą konvenciją gali teisėtai pagrįsti prioriteto teisę į vėliau įregistruotą dizainą. Vadinasi, ankstesnis patentas nesuteikia galimybės remtis prioriteto teise vėliau įregistruoto Bendrijos dizaino atveju. Taigi Bendrojo Teismo išvada, kad prašymui pripažinti vėlesnei dizaino paraiškai prioritetą, grindžiamą patento paraiška, taikomas 12 mėnesių laikotarpis, neturi teisinio pagrindo minėtoje konvencijoje.
51 Palaikydama EUIPO argumentus Komisija tvirtina, kad, kaip matyti, be kita ko, iš Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) parengtų Paryžiaus konvencijos aiškinamųjų dokumentų, kuriais, nors jie ir nėra teisiškai privalomi, vis dėlto galima remtis Sąjungos teisme aiškinant šią konvenciją, Paryžiaus konvencijos šalys sąmoningai nusprendė neįtraukti patentų į šios konvencijos 4 straipsnio E skirsnyje numatytą išimtį, motyvuodamos tuo, kad patentai ir dizainai negali sutapti. Ši institucija tvirtina, kad Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalis visiškai atitinka šį požiūrį, nes joje pripažįstama tam tikra naudingųjų modelių ir dizainų įtaka vienų kitiems, ją lemia tai, kad, kaip Teisingumo Teismas pripažino 2018 m. kovo 8 d. Sprendime DOCERAM (C‑395/16, EU:C:2018:172, 24–29 punktai), jie abu gali apsaugoti gaminio techninę funkciją.
52 Atsakydama KaiKai visų pirma nurodo, kad Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje tik pakartojama Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalyje numatyta specialioji taisyklė, kuri taikoma tik prašymui pripažinti prioritetą remiantis naudinguoju modeliu ir kurios tikslas ar poveikis nėra nustatyti tarptautine patento paraiška grindžiamam prašymui pripažinti prioritetą taikomą laikotarpį. Kadangi pagal šios konvencijos 25 straipsnį Sąjungos teisės aktų leidėjui neleidžiama riboti pareiškėjui suteiktų prioriteto teisių, nesant nuostatos, pagal kurią būtų galima prašyti pripažinti prioriteto teisę remiantis ankstesne patento paraiška, laikytina, jog tai yra šio reglamento spraga.
53 Be to, KaiKai teigia, kad užpildęs šią spragą remdamasis Paryžiaus konvencija Bendrasis Teismas tiesiogiai netaikė šios konvencijos, taigi netaikė minėto reglamento 41 straipsnio 1 dalies, o tik ją aiškino atsižvelgdamas į minėtą konvenciją, remdamasis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, priminta, be kita ko, 2012 m. kovo 15 d. Sprendime SCF (C‑135/10, EU:C:2012:140, 51 punktas). Taigi dėl šios spragos nėra jokio prieštaravimo šio sprendimo 43 punkte nurodytai Teisingumo Teismo jurisprudencijai, kuria paneigiamas bet koks šios konvencijos tiesioginis veikimas.
54 Galiausiai KaiKai teigia, kad pagal PKS paduota tarptautinė paraiška yra tiek patento, tiek naudingojo modelio paraiška – šių dviejų paraiškų objektas yra identiškas, nes jose aprašytas techninis išradimas. Iš to išplaukia, kad paduodant Bendrijos dizaino paraišką galima remtis tiek naudingojo modelio paraiškos, tiek patento paraiškos prioritetu. Taigi Paryžiaus konvencijoje šiais dviem atvejais nustatyti skirtingi prioriteto laikotarpiai ne dėl saugomų pramoninės nuosavybės teisės objektų skirtumo, bet dėl jiems atitinkamai taikomų registracijos procedūrų skirtumo.
55 Be to, KaiKai teigimu, tai, kad negalima remtis patentais, kaip pagrindu prašant pripažinto Bendrijos dizaino prioritetą, reikštų pareiškėjų diskriminaciją dėl jų pilietybės. Iš tiesų kai kuriose valstybėse narėse nacionalinį patentą galima paversti nacionaliniu naudinguoju modeliu ir juo remtis kaip dizaino prioriteto pagrindu, o kitose, pavyzdžiui, Belgijos Karalystėje, Kipro Respublikoje ir Nyderlandų Karalystėje (jose nenumatytas nacionalinis naudingasis modelis), tokia galimybė iš pareiškėjo būtų atimta.
Teisingumo Teismo vertinimas
56 Savo vienintelio apeliacinio skundo pagrindo trijose dalyse, kurias reikia nagrinėti kartu, EUIPO iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas tiesiogiai taikė Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį, bet netaikė aiškios ir išsamios Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies nuostatos, pakeisdamas ją klaidingu šio 4 straipsnio aiškinimu.
Dėl Paryžiaus konvencijos poveikio Sąjungos teisės sistemoje
57 Kaip matyti iš SESV 216 straipsnio 2 dalies ir suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai Sąjungai yra privalomi ir nuo jų įsigaliojimo neatsiejama Sąjungos teisės sistemos dalis (šiuo klausimu žr. 1974 m. balandžio 30 d. Sprendimo Haegeman, 181/73, EU:C:1974:41, 5 punktą; taip pat 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Sea Watch, C‑14/21 ir C‑15/21, EU:C:2022:604, 94 punktą).
58 Be to, Sąjunga gali perimti iš valstybių narių jų tarptautinius įsipareigojimus, kai valstybės narės viena iš steigiamųjų sutarčių perleido Sąjungai savo kompetenciją dėl šių įsipareigojimų. Taip yra tuo atveju, kai Sąjunga įgijo išimtinę kompetenciją srityje, reglamentuojamoje visų jos valstybių narių sudaryto tarptautinio susitarimo nuostatomis (šiuo klausimu žr. 1972 m. gruodžio 12 d. Sprendimo International Fruit Company ir kt., 21/72–24/72, EU:C:1972:115, 10–18 punktus; taip pat 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonės 2/15 (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2017:376, 248 punktą).
59 Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant šį apeliacinį skundą nebūtina nagrinėti, ar Sąjunga įgijo išimtinę kompetenciją Paryžiaus konvencijoje, kurią sudarė visos valstybės narės, bet ne Sąjunga, reglamentuojamose srityse ir, jei taip, tai kokios apimties. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kai kuriuose šios konvencijos straipsniuose, įskaitant jos 4 straipsnį, įtvirtintos taisyklės yra įtrauktos į TRIPS sutartį, kurią sudarė Sąjunga (šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Anheuser-Busch, C‑245/02, EU:C:2004:717, 91 punktą).
60 Konkrečiau kalbant, šios sutarties 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad PPO narės, įskaitant Sąjungą, laikysis Paryžiaus konvencijos 1–12 ir 19 straipsnių, kiek tai susiję su minėtos sutarties II, III ir IV dalimis, apimančiomis jos 9–62 straipsnius.
61 Taigi, kiek tai susiję, be kita ko, su pramoninio dizaino apsauga, numatyta TRIPS sutarties 25 straipsnyje, ir šios apsaugos įgijimu, numatytu šios sutarties 62 straipsnyje, minėtuose Paryžiaus konvencijos straipsniuose, įskaitant jos 4 straipsnį, įtvirtintos taisyklės turi būti laikomos sudedamąja TRIPS sutarties dalimi.
62 Šiomis aplinkybėmis Paryžiaus konvencijos 4 straipsnyje įtvirtintos taisyklės turi būti laikomos sukeliančiomis tokį patį poveikį kaip ir TRIPS sutartis (šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Anheuser-Busch, C‑245/02, EU:C:2004:717, 96 punktą).
63 Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad TRIPS sutartis, atsižvelgiant į jos pobūdį ir bendrą struktūrą, nėra tiesiogiai veikianti. Taigi šios sutarties nuostatos iš esmės nėra normos, į kurias atsižvelgdamas Teisingumo Teismas tikrina Sąjungos institucijų aktų teisėtumą, jos taip pat nesukuria asmenims teisių, kurias šie, remdamiesi Sąjungos teise, galėtų tiesiogiai įgyvendinti teismuose (šiuo klausimu žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Dior ir kt., C‑300/98 ir C‑392/98, EU:C:2000:688, 43–45 punktus; 2004 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Anheuser-Busch, C‑245/02, EU:C:2004:717, 54 punktą ir 2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Komisija, C‑123/21 P, EU:C:2023:708, 70 ir 71 punktus).
64 Be to, Paryžiaus konvencijos 4 straipsnis taip pat nepriskiriamas prie dviejų išimtinių atvejų, dėl kurių Teisingumo Teismas pripažino, kad asmenys Sąjungos teisme gali tiesiogiai remtis PPO susitarimų nuostatomis: pirma, situacija, kai atitinkamame Sąjungos akte daroma aiški nuoroda į konkrečias šių susitarimų nuostatas, ir, antra, situacija, kai Sąjunga ketino įgyvendinti konkretų pagal šiuos susitarimus prisiimtą įsipareigojimą (šiuo klausimu žr. 1989 m. birželio 22 d. Sprendimo Fediol / Komisija, 70/87, EU:C:1989:254, 19–22 punktus; 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima / Taryba, C‑69/89, EU:C:1991:186, 29–31 punktus; taip pat 2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Komisija, C‑123/21 P, EU:C:2023:708, 74 ir 75 punktus).
65 Iš tiesų, pirma, Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje nėra jokios aiškios nuorodos į Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį.
66 Antra, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra iš esmės nusprendęs, jog tam, kad būtų įrodyta Sąjungos teisės aktų leidėjo valia Sąjungos teisėje įgyvendinti sudarant PPO susitarimus prisiimtą konkretų įsipareigojimą, nepakanka, kad aptariamo Sąjungos akto konstatuojamosiose dalyse būtų apskritai pasakyta, jog tas aktas buvo priimtas atsižvelgiat į Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus. Priešingai, būtina, kad, remiantis konkrečia ginčijama Sąjungos teisės nuostata, būtų galima teigti, jog ta nuostata siekiama Sąjungos teisės sistemoje įgyvendinti PPO susitarimuose nustatytą konkretų įsipareigojimą (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija / Rusal Armenal, C‑21/14 P, EU:C:2015:494, 45, 46 ir 48 punktus ir 2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Komisija, C‑123/21 P, EU:C:2023:708, 76, 78 ir 79 punktus).
67 Vis dėlto toks Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas negali būti kildinamas iš Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio remiantis vien tuo, kad šio 41 straipsnio formuluotė atitinka Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio formuluotę. Šiuo reglamentu išreiškiama minėto teisės aktų leidėjo valia vienai iš pramoninės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši konvencija, taikyti Sąjungos teisinei sistemai būdingą požiūrį, nustatant specialią vieningos ir nedalomos Bendrijos dizaino apsaugos Sąjungos teritorijoje sistemą, kurios neatskiriama dalis yra 41 straipsnyje numatyta prioriteto teisė.
68 Darytina išvada, kad Paryžiaus konvencijos 4 straipsnyje įtvirtintos taisyklės nėra tiesioginio veikimo, todėl nesukuria asmenims teisių, kuriomis jie galėtų tiesiogiai remtis pagal Sąjungos teisę (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Develey / VRDT, C‑238/06 P, EU:C:2007:635, 39 ir 43 punktus).
69 Prioriteto teisė paduoti Bendrijos dizaino paraišką reglamentuojama Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnyje, taigi ūkio subjektai negali tiesiogiai remtis Paryžiaus konvencijos 4 straipsniu.
70 Vis dėlto, kadangi TRIPS sutartis saisto Sąjungą ir turi viršenybę prieš Sąjungos antrinės teisės aktus, šie aktai turi būti aiškinami taip, kad kuo labiau atitiktų jos nuostatas (pagal analogiją žr. 1996 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑61/94, EU:C:1996:313, 52 punktą; taip pat 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Sea Watch, C‑14/21 ir C‑15/21, EU:C:2022:604, 92 ir 94 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Iš to matyti, kad Reglamentas Nr. 6/2002 turi būti aiškinamas kuo labiau atsižvelgiant į TRIPS sutartį, taigi ir į Paryžiaus konvencijos straipsnių, be kita ko, jos 4 straipsnio, kurie yra inkorporuoti į minėtą sutartį, nuostatas (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Bericap Zįródįstechnikai, C‑180/11, EU:C:2012:717, 70 ir 82 punktus ir 2020 m. lapkričio 11 d. Sprendimo EUIPO / John Mills, C‑809/18 P, EU:C:2020:902, 64 ir 65 punktus).
71 Aiškinant Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnį pagal Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį taip pat reikia atsižvelgti į PKS nuostatas, kuriomis remiantis buvo paduota ankstesnė paraiška – ja KaiKai remiasi prašydama pripažinti prioriteto teisę. Kadangi visos Sąjungos valstybės narės yra PKS šalys, aiškinant Sąjungos antrinės teisės nuostatas, patenkančias į jos taikymo sritį, gali būti atsižvelgta į šios sutarties nuostatas (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Sea Watch, C‑14/21 ir C‑15/21, EU:C:2022:604, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiomis aplinkybėmis taip pat svarbu pažymėti, kad pagal PKS 1 straipsnio 2 dalį ji neturi būti suprantama kaip ribojanti teises, numatytas Paryžiaus konvencijoje.
72 Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas, kaip iš esmės teigia EUIPO, atsisakė taikyti Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį ir tiesiogiai taikė Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį.
Dėl Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies aiškumo ir išsamumo
73 Pirma, skundžiamo sprendimo 56–66 punktuose Bendrasis Teismas, remdamasis Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies aiškinimu, atitinkančiu jo paties pateiktą Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio aiškinimą, nusprendė, kad 41 straipsnio 1 dalyje yra spraga, nes joje nenustatytas laikotarpis, per kurį būtų galima prašyti pripažinti prioriteto teisę, grindžiamą 2017 m. spalio 26 d. pagal PKS paduota tarptautine paraiška (jis šią paraišką kvalifikavo kaip „tarptautinę patento paraišką“), ir kad ši spraga turėtų būti pašalinta taikant Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį. Antra, skundžiamo sprendimo 70–86 punktuose Bendrasis Teismas, remdamasis minėto 4 straipsnio aiškinimu, iš esmės konstatavo: šis laikotarpis yra dvylika mėnesių, o EUIPO apeliacinė taryba klaidingai rėmėsi šešių mėnesių terminu, numatytu 41 straipsnio 1 dalyje.
74 Vis dėlto neatsižvelgiant į tai, ar Bendrojo Teismo pateiktas Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio aiškinimas yra pagrįstas, reikia pripažinti, kad jis padarė teisės klaidą, nes akivaizdžiai peržengė Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies tinkamo aiškinimo ribas ir iš tikrųjų tiesiogiai taikė šį 4 straipsnį, kaip jį pats išaiškino, pažeisdamas aiškią šio 41 straipsnio 1 dalies formuluotę ir neatsižvelgdamas į jos išsamų pobūdį.
75 Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[t]eisingai padavęs dizaino teisių arba naudingojo modelio paraišką kiekvienoje ar kiekvienai Paryžiaus konvencijai dėl pramoninės nuosavybės saugojimo arba [PPO] steigimo sutarčiai priklausančioje valstybėje arba valstybei, asmuo <…>, paduodamas Bendrijos dizaino paraišką dėl to paties dizaino <…>, šešis mėnesius nuo pirmosios paraiškos padavimo datos turi prioriteto teisę.“
76 Taigi iš aiškios šio 41 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad pagal šią nuostatą tik dviejų kategorijų ankstesnėmis paraiškomis, t. y. pirma, paraiška įregistruoti dizainą ir, antra, naudingojo modelio paraiška, gali būti remiamasi, siekiant pagrįsti vėlesnės Bendrijos dizaino registracijos paraiškos prioriteto teisę ir tai tik per šešis mėnesius nuo nurodytos ankstesnės paraiškos padavimo dienos.
77 Iš to taip pat matyti, kad minėto 41 straipsnio 1 dalis yra išsami ir kad aplinkybė, jog šioje nuostatoje nenustatytas laikotarpis, per kurį galima prašyti pripažinti prioriteto teisę, grindžiamą paraiška įregistruoti patentą, yra ne spraga šioje nuostatoje, o pasekmė to, kad pagal ją neleidžiama tokios teisės grįsti šios kategorijos ankstesnėmis paraiškomis.
78 Taigi, pirma, remiantis Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalimi prioriteto teisė gali būti grindžiama pagal PKS paduota tarptautine paraiška tik tiek, kiek nagrinėjamos tarptautinės paraiškos dalykas yra naudingasis modelis, ir, antra, laikotarpis, per kurį galima prašyti pripažinti tokią teisę, yra šeši mėnesiai, o tai aiškiai nustatyta šio 41 straipsnio 1 dalyje.
Dėl Bendrojo Teismo pateikto Paryžiaus konvencijos aiškinimo
79 Skundžiamo sprendimo 70–86 punktuose Bendrojo Teismo pateiktas Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio aiškinimas, kad pagal šią nuostatą leidžiama prašyti pripažinti ankstesnės „tarptautinės patento paraiškos“ prioritetą pateikiant vėlesnę dizaino paraišką per 12 mėnesių laikotarpį, taip pat yra teisiškai klaidingas.
80 Pirmiausia reikia priminti, kad kai kuriuose Paryžiaus konvencijos straipsniuose, įskaitant jos 4 straipsnį, įtvirtintos taisyklės yra įtrauktos į TRIPS sutartį, kurią sudarė Sąjunga ir kuri yra neatsiejama jos teisės sistemos dalis, todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti šias normas (pagal analogiją žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Dior ir kt., C‑300/98 ir C‑392/98, EU:C:2000:688, 33–35 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Moldovos Respublika, C‑741/19, EU:C:2021:655, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
81 Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio A skirsnio 1 dalyje numatyta, jog prioriteto teisės turėtojas yra asmuo, kuris nustatyta tvarka padavė išradimo, naudingojo modelio, pramoninio dizaino ar prekių ženklo paraišką vienoje iš konvencijos šalių narių, ir kad ši prioriteto teisė pripažįstama tam, kad toks teisių turėtojas galėtų paduoti paraišką kitose šalyse, kurioms taikytina minėta konvencija.
82 Be to, iš minėtos konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1, 2 ir 4 dalių matyti, kad iš principo prioriteto teisė gali būti taikoma tik vėlesnei paraiškai, kurios „toks pats objektas“ kaip ir ankstesnės paraiškos, ir kad laikotarpiai, per kuriuos galima pasinaudoti šia teise, nustatomi atsižvelgiant į atitinkamos pramoninės nuosavybės teisės rūšį; išradimų patentams ir naudingiesiems modeliams toks laikotarpis yra dvylika mėnesių, o pramoniniam dizainui – šeši mėnesiai.
83 Kaip nurodyta Paryžiaus konvencijos įgyvendinimo vadove (PINO parengtas aiškinamasis dokumentas), kuris, nors ir neturi norminės galios, vis dėlto prisideda prie šios konvencijos aiškinimo (pagal analogiją žr. 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 41 punktą), iš kartu aiškinamų minėtos konvencijos 4 straipsnio A ir C skirsnių matyti, kad vėlesnė paraiška turi būti susijusi su „tuo pačiu objektu“ kaip ir ankstesnė paraiška, kuria grindžiama prioriteto teisė.
84 Galiausiai, nors Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E skirsnyje pripažįstama, kad tam pačiam objektui kartais gali būti taikoma daugiau nei viena apsaugos forma, todėl prioriteto teise galima remtis siekiant kitos formos apsaugos nei ta, kurios prašyta anksčiau, vis dėlto šioje nuostatoje išsamiai išvardyti atvejai, kai tai gali įvykti. Konkrečiai kalbant, minėtos nuostatos 1 dalyje numatyta, kad naudingojo modelio paraiška gali suteikti teisę į prioritetą dizaino paraiškai per dizainui nustatytą terminą, t. y. šešis mėnesius, o 2 dalyje numatyta, kad patento paraiška gali suteikti prioriteto teisę į naudingojo modelio paraišką, ir atvirkščiai.
85 Šiomis aplinkybėmis pagal Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį neleidžiama prašyti pripažinti ankstesnės patento paraiškos prioriteto, pateikiant vėlesnę dizaino paraišką, taigi juo labiau nenumatyta taisyklių dėl pareiškėjui šiuo tikslu nustatyto laikotarpio. Vadinasi, tik pagal PKS paduota tarptautinė paraiška dėl naudingojo modelio gali pagrįsti prioriteto teisę, paduodant dizaino paraišką pagal šį 4 straipsnį per jo E skyriaus 1 dalyje nurodytą šešių mėnesių laikotarpį.
86 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia pritarti vieninteliam apeliacinio skundo pagrindui ir panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo pritarta pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio antrojo pagrindo antrai daliai ir panaikintas ginčijamas sprendimas.
Dėl ieškinio Bendrajame Teisme
87 Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį panaikinęs Bendrojo Teismo sprendimą Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.
88 Šioje byloje, atsižvelgdamas į tai, kad KaiKai pareikštas ieškinys dėl panaikinimo byloje T‑579/19 grindžiamas pagrindais, dėl kurių Bendrajame Teisme vyko teisminiai ginčai ir kuriuos nagrinėjant nereikia imtis jokių papildomų proceso organizavimo ar pasirengimo nagrinėti bylą priemonių, Teisingumo Teismas mano, kad šį ieškinį galima išnagrinėti šioje bylos stadijoje ir dėl jo reikia priimti galutinį sprendimą, neperžengiant jam pateikto spręsti ginčo ribų (pagal analogiją žr. 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt., C‑119/19 P ir C‑126/19 P, EU:C:2020:676, 130 punktą ir 2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Fútbol Club Barcelona, C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 108 punktą).
89 Šis ieškinys grindžiamas dviem pagrindais, nurodytais šio sprendimo 25 punkte. Kaip matyti iš šio sprendimo 27 punkto, antrojo pagrindo pirmą dalį Bendrasis Teismas atmetė, o KaiKai, pateikdama priešpriešinį apeliacinį skundą, neginčijo šios ginčijamo sprendimo dalies teisėtumo. Taigi Teisingumo Teismo paskelbtas to sprendimo dalinis panaikinimas nekvestionuoja pastarojo tiek, kiek Bendrasis Teismas atmetė šią dalį. Šiomis aplinkybėmis skundžiamas sprendimas turi res judicata galią tiek, kiek Bendrasis Teismas atmetė ieškinio pirmojoje instancijoje antrojo pagrindo pirmą dalį.
90 Dėl minėtų priežasčių tas pats pasakytina apie šio sprendimo 26 punkte nurodytus skundžiamo sprendimo motyvus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas atmetė antrąjį ir penktąjį ieškinio reikalavimus kaip nepriimtinus.
91 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti tik pirmąjį pagrindą ir antrojo pagrindo antrą dalį, kuriais KaiKai rėmėsi grįsdama savo ieškinį dėl panaikinimo, ir tik tiek, kiek šiuo pagrindu ir šia dalimi siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas, patirtas vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje ir procesui Bendrajame Teisme.
Šalių argumentai
92 Nurodydama pirmąjį ieškinio dėl panaikinimo pagrindą KaiKai tvirtina, kad EUIPO apeliacinė taryba pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus.
93 Nurodydama antrojo pagrindo antrą dalį KaiKai teigia, kad, Reglamente Nr. 6/2002 nesant aiškios taisyklės dėl laikotarpio, per kurį galima prašyti pripažinti prioritetą, grindžiamą pagal PKS paduota tarptautine patento paraiška, EUIPO Apeliacinė taryba, siekdama nustatyti šį laikotarpį, turėjo taikyti Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C dalies 1 punktą.
94 Šiuo klausimu KaiKai visų pirma mano, kad iš šios konvencijos 4 straipsnio E skirsnio 1 dalies matyti: kadangi, pirma, atitinkamas patento paraiškos ir naudingojo modelio paraiškos materialinis turinys iš esmės yra identiškas ir tokiu atveju pateikiant kitą paraišką galima remtis ankstesne iš šių dviejų paraiškų, antra, naudingojo modelio paraiškos turinio pakanka tam, kad ja būtų galima remtis kaip vėlesnės dizaino paraiškos prioriteto pagrindu, tad patento paraiškos turinio bet kuriuo atveju pakanka, siekiant pagrįsti vėliau pateiktos dizaino paraiškos prioriteto teisę. Be to, KaiKai teigia, kad minėta konvencija grindžiama principu, pagal kurį laikotarpis, per kurį galima pripažinti prioriteto teisę, priklauso nuo pramoninės nuosavybės teisės, kuri yra ankstesnės paraiškos objektas, pobūdžio, neatsižvelgiant į teisės, dėl kurios paduota vėlesnė paraiška, pobūdį. Be to, ji pažymi, kad tos pačios konvencijos 4 straipsnio C skirsnio 1 dalyje numatytas dvylikos mėnesių prioriteto laikotarpis, per kurį galima pripažinti prioriteto teisę, grindžiamą ankstesne patento paraiška. Galiausiai KaiKai daro išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog pagal PKS paduota tarptautinė paraiška turi būti laikoma „patento paraiška“, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą, šiai paraiškai taikomas prioriteto laikotarpis yra dvylika mėnesių.
95 EUIPO ginčija šiuos argumentus.
Teisingumo Teismo vertinimas
96 Kalbant apie pirmąjį ieškinio dėl panaikinimo pagrindą, reikia priminti, kad iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmos pastraipos, taikytinos Bendrajam Teismui pagal šio statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punkto matyti, kad ieškinyje, kuriuo inicijuojama byla, be kita ko, turi būti nurodytas ginčo dalykas, pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir šių pagrindų santrauka. Šie duomenys turi būti pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir tinkamą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys Bendrajame Teisme būtų priimtinas, reikia, kad iš paties ieškinio teksto būtų nors glaustai, bet nuosekliai ir suprantamai, matyti visos esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija / Estija, C‑505/09 P, EU:C:2012:179, 34 punktą; taip pat 2022 m. kovo 3 d. Sprendimo WV / EIVT, C‑162/20 P, EU:C:2022:153, 67 ir 68 punktus).
97 Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas pirmajame pagrinde nurodytas tariamas esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas, visiškai neišplaukia iš pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio teksto, nes KaiKai tik nurodė tokį pažeidimą, tačiau nepateikė jokių argumentų šiam pagrindui pagrįsti. Vadinasi, pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
98 Dėl ieškinio antrojo pagrindo antros dalies pakanka pažymėti, kad dėl šio sprendimo 57–85 punktuose išdėstytų motyvų ši dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta. Nei pagal Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį, nei pagal Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį, kuris, be kita ko, nėra tiesiogiai veikiantis Sąjungos teisės sistemoje, neleidžiama prašyti pripažinti per dvylikos mėnesių laikotarpį pagal PKS paduotos tarptautinės paraiškos prioriteto teisę, paduodant vėlesnę dizaino paraišką, neatsižvelgiant į tai, ar ši tarptautinė paraiška susijusi su naudinguoju modeliu, ar su patentu. Taigi, remiantis šiomis nuostatomis, pirmuoju iš šių atvejų nustatytas šešių mėnesių terminas prioriteto teisei remiantis minėta tarptautine paraiška pripažinti, o antruoju iš šių atvejų tokios teisės egzistavimas apskritai paneigiamas.
99 Kadangi ieškinio dėl panaikinimo pirmasis pagrindas ir antrojo pagrindo antra dalis buvo atmesti, ieškinys turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
100 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas nepagrįstas arba jeigu jis yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia šis teismas.
101 Vadovaujantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, taikoma apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
102 Kadangi KaiKai pralaimėjo bylą tiek šiame apeliaciniame procese, tiek pirmojoje instancijoje, pagal EUIPO ir Komisijos pateiktus reikalavimus ji turi padengti ne tik savo, bet ir EUIPO abiejose instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas.
103 Pagal to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
104 Taigi Komisija, į šį apeliacinį procesą įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Panaikinti 2021 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą The KaiKai Company Jaeger Wichmann / EUIPO (Gimnastikos arba sporto įranga ir reikmenys) (T‑579/19, EU:T:2021:186), kiek juo patenkinta pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio antro pagrindo antra dalis ir panaikintas 2019 m. birželio 13 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) trečiosios apeliacinės tarybos sprendimas (byla R 573/2019-3).
2. Atmesti byloje T‑579/19 The KaiKai Company Jaeger Wichmann GbR pareikštą ieškinį.
3. The KaiKai Company Jaeger Wichmann GbR padengia savo ir Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje ir pirmojoje instancijoje.
4. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.