TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. vasario 29 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Prieglobsčio politika – Direktyva 2011/95/ES – Tarptautinės apsaugos suteikimo sąlygos – Šios apsaugos turinys – 5 straipsnis – Sur place atsirandantis tarptautinės apsaugos poreikis – Paskesnis prašymas suteikti pabėgėlio statusą – 5 straipsnio 3 dalis – Sąvoka „aplinkybės, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies“ – Piktnaudžiavimas ir manipuliavimas taikytina procedūra – Priimančiojoje valstybėje narėje vykdoma veikla, kuri nėra kilmės šalyje jau turėtų įsitikinimų ar pažiūrų reiškimas ir tolesnis jų laikymasis – Religijos pakeitimas“
Byloje C‑222/22
dėl Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija) 2022 m. kovo 16 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. kovo 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl
prieš
JF
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė K. Jürimäe, teisėjai N. Piçarra (pranešėjas) ir N. Jääskinen,
generalinis advokatas J. Richard de la Tour,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– JF, atstovaujamo Rechtsanwalt C. Schmaus,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll ir V.-S. Strasser,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir A. Hoesch,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma ir L. Hohenecker,
susipažinęs su 2023 m. birželio 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 5 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (Federalinė užsieniečių ir prieglobsčio teisės tarnyba, Austrija, toliau – BFA) ir trečiosios šalies piliečio JF ginčą dėl išnagrinėjus šio piliečio pateiktą paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą priimto sprendimo atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą teisėtumo.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 tomas, p. 150, Nr. 2545 (1954)), įsigaliojusios 1954 m. balandžio 22 d. ir papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija), 1 straipsnio A skirsnyje numatyta:
„Šioje Konvencijoje terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris:
<…>
(2) <…> dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų <…> negali ar bijo į ją grįžti.
<…>“
4 Šios konvencijos 2 straipsnyje „Bendri įsipareigojimai“ nustatyta:
„Kiekvienas pabėgėlis turi įsipareigojimų šaliai, kurioje jis yra, t. y. paklusti jos įstatymams ir kitiems teisės aktams, taip pat priemonėms viešajai tvarkai palaikyti.“
5 Minėtos konvencijos 33 straipsnio „Draudimas išsiųsti pabėgėlius arba juos priverstinai grąžinti (į šalis, iš kurių jie atvyko)“ 1 dalyje numatyta, kad „nė viena susitarianti valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlių į šalį, kur jų gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių pažiūrų“.
6 Pagal tos pačios konvencijos 42 straipsnio 1 dalį „[k]iekviena valstybė, [k]onvenciją pasirašydama, ratifikuodama ar prie jos prisijungdama, gali daryti šios [k]onvencijos straipsnių, išskyrus 1, 3, 4 straipsnius, 16 straipsnio 1 dalį, 33, 36–46 straipsnius, išlygas“.
Sąjungos teisė
Direktyva 2011/95
7 Direktyvos 2011/95 4, 12, 24 ir 25 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(4) Ženevos konvencija ir Protokolas yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo;
<…>
(12) pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos;
<…>
(24) būtina nustatyti bendrus prieglobsčio prašytojų pripažinimo pabėgėliais pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnį kriterijus;
(25) visų pirma būtina nustatyti bendras sąvokas: sur place atsirandantis apsaugos poreikis <…>“
8 Šios direktyvos 2 straipsnis „Terminų apibrėžtys“ suformuluotas taip:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis;
e) pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis;
<…>“
9 Minėtos direktyvos II skyriaus 4 straipsnio „Faktų ir aplinkybių vertinimas“ 3 dalyje nustatyta:
„Tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:
<…>
b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;
c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;
d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;
<…>“
10 Tos pačios direktyvos taip pat jos II skyriuje esančiame 5 straipsnyje „Sur place atsirandantis tarptautinės apsaugos poreikis“, numatyta:
„1. Visiškai pagrįsta persekiojimo baimė ar realus didelės žalos pavojus gali būti grindžiami įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies.
2. Visiškai pagrįsta persekiojimo baimė ar realus didelės žalos pavojus gali būti grindžiamas veikla, kurią prašytojas vykdė po to, kai išvyko iš kilmės šalies, ypač jei nustatyta, kad ta veikla yra kilmės šalyje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis.
3. Nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai, valstybės narės gali nustatyti, kad prašytojui, kuris pateikia vėlesnį prašymą, pabėgėlio statusas paprastai nesuteikiamas, jei persekiojimo pavojus grindžiamas aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies.“
11 Direktyvos 2011/95 III skyriuje esančio 10 straipsnio „Persekiojimo priežastys“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius:
<…>
b) religijos sąvoka visų pirma apima teistinių, neteistinių ir ateistinių įsitikinimų turėjimą, dalyvavimą ar nedalyvavimą formaliose pamaldose privačiai ar viešai, vienam ar kartu su kitais, kitus religinius veiksmus ar pažiūrų išraišką arba asmeninio ar bendruomeninio elgesio formas, grindžiamas ar privalomas pagal bet kokius religinius įsitikinimus;
<…>“
12 Pagal tos pačios direktyvos 13 straipsnį „[v]alstybės narės suteikia pabėgėlio statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris priskiriamas prie pabėgėlių pagal II ir III skyrius“.
Direktyva 2013/32/ES
13 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 2 straipsnio q punkte „paskesnis prašymas“ apibrėžiamas kaip „vėlesnis tarptautinės apsaugos prašymas priėmus galutinį sprendimą dėl ankstesnio prašymo. <…>“
Austrijos teisė
14 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2005 m. rugpjūčio 16 d. Bundesgesetz über die Gewährung von Asyl (Asylgesetz 2005) (2005 m. Federalinis įstatymas dėl prieglobsčio suteikimo) (BGBl, I, 100/2005, toliau – Asylgesetz 2005) 3 straipsnyje „Teisę į prieglobstį turinčio asmens statusas“ numatyta:
„1. Užsienio piliečiui, pateikusiam Austrijoje tarptautinės apsaugos prašymą, jei šis prašymas neturi būti atmestas pagal 4, 4a arba 5 straipsnius, suteikiamas teisę į prieglobstį turinčio asmens statusas, jei tikėtina, kad šiam asmeniui jo kilmės šalyje gresia persekiojimas, kaip tai suprantama pagal [Ženevos konvencijos] 1 straipsnio A skirsnio 2 punktą.
2. Persekiojimas taip pat gali būti grindžiamas įvykiais, kurie įvyko užsieniečiui išvykus iš kilmės šalies <…> arba veikla, kurios užsienietis ėmėsi išvykęs iš savo kilmės šalies ir kuri visų pirma yra kilmės šalyje jau turėtų įsitikinimų reiškimas ir tolesnis jų laikymasis <…>. Užsieniečiui, kuris pateikia vėlesnį prašymą <…>, teisę į prieglobstį turinčio asmens statusas paprastai nesuteikiamas, jei persekiojimo pavojus kyla dėl aplinkybių, kurias užsienietis sukūrė savo iniciatyva jau išvykęs iš kilmės šalies, nebent tai yra Austrijoje leidžiama veikla, dėl kurios nustatyta, kad ta veikla yra kilmės šalyje jau turėtų įsitikinimų reiškimas ir tolesnis jų laikymasis.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
15 2015 m. spalio 3 d. Irano pilietis JF pateikė BFA tarptautinės apsaugos prašymą ir nurodė, kad, pirma, Irano slaptosios tarnybos jį apklausė, kai jis vykdė jo, kaip vairavimo mokyklos instruktoriaus, profesinę veiklą, ir, antra, jis, kaip studentas, buvo persekiojamas už tai, kad kritikavo musulmonų tikėjimo pamokslininką.
16 Manydama, kad šie teiginiai nepatikimi, 2017 m. birželio 7 d. sprendimu BFA atmetė šį prašymą ir priėmė sprendimą jį grąžinti. 2018 m. sausio 3 d. sprendimu, kuris tapo galutinis, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) atmetė JF skundą dėl šio sprendimo kaip nepagrįstą.
17 2019 m. birželio 26 d. JF pateikė paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą, teigdamas, kad per tą laiką atsivertė į krikščionybę ir dėl to bijo būti persekiojamas savo kilmės šalyje. 2020 m. birželio 24 d. sprendimu BFA atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą pagal Asylgesetz 2005 3 straipsnio 2 dalies antrą sakinį, nes nurodyta persekiojimo rizika buvo nustatyta sur place ir prašytojas ją sukūrė savo iniciatyva. Kita vertus, BFA konstatavo, kad JF įtikinamai įrodė, kad jo atsivertimas į krikščionybę Austrijoje įvyko „dėl vidinio įsitikinimo“, kad jis aktyviai išpažįstą šią religiją ir kad dėl šios priežasties jam grįžus į Iraną grėstų asmeninis persekiojimas. Šiomis aplinkybėmis BFA suteikė JF papildomos apsaugos statusą ir teisę laikinai gyventi šalyje.
18 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) patenkino JF skundą dėl šio sprendimo. Šis teismas nusprendė, kad nors nagrinėjant paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą dėl persekiojimo, grindžiamo aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva, „paprastai“ pabėgėlio statusas nesuteikiamas, vis dėlto šis prieveiksmis rodo, kad tam tikrais atvejais šis statusas gali būti suteiktas nepažeidžiant kompetentingai institucijai pagal Asylgesetz 2005 3 straipsnio 2 dalies antrą sakinį nustatytos pareigos patikrinti, ar šis prašytojas nepiktnaudžiavo. Minėto teismo teigimu, 2020 m. birželio 24 d. BFA sprendime nebuvo nustatyta jokių JF piktnaudžiavimo požymių. Be to, to paties teismo nuomone, to, kad nebuvo įrodymų, jog JF religijos pakeitimas buvo jo kilmės šalyje jau turėtų įsitikinimų reiškimas ir tolesnis laikymasis, nepakako, kad būtų pateisintas atsisakymas suteikti pabėgėlio statusą.
19 Dėl šio sprendimo BFA pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija), tvirtindamas, kad pagal Asylgesetz 2005 3 straipsnio 2 dalies antro sakinio formuluotę negalima aiškinti taip, kad paskesnio tarptautinės apsaugos prašymo, grindžiamo persekiojimo grėsme dėl aplinkybių, atsiradusių sur place paties prašytojo iniciatyva, atveju svarbu tik nustatyti, ar šiomis aplinkybėmis buvo remtasi piktnaudžiaujant. BFA teigimu, šioje nuostatoje nustatyta bendra taisyklė, kad atsisakoma suteikti pabėgėlio statusą prašytojams, priimančiojoje valstybėje narėje patiems sukūrusiems aplinkybes, dėl kurių kyla nurodytas persekiojimo pavojus. Vienintelė šios bendros taisyklės išimtis susijusi su atveju, kai atitinkama veikla – tai Austrijoje leidžiama veikla, kuri, kaip nustatyta, yra prašytojo kilmės šalyje jau turėtų įsitikinimų reiškimas ir tolesnis jų laikymasis.
20 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi: kadangi Asylgesetz 2005 3 straipsnio 2 dalies antru sakiniu į Austrijos teisę perkelta Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalis, sprendimas pagrindinėje byloje priklauso nuo pastarosios nuostatos išaiškinimo.
21 Šiuo klausimu jis pažymi, pirma, kad, kiek tai susiję su minėtoje nuostatoje vartojamu žodžių junginiu „[n]edarydamos poveikio Ženevos konvencijai“, žodžio vokiečių kalba „unbeschadet“ („nedarant poveikio“) reikšmė yra dviprasmiška. Pagal pirmąją šios sąvokos reikšmę Ženevos konvencijos turi būti laikomasi be jokių apribojimų, įskaitant atvejus, patenkančius į Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, o pagal antrąją reikšmę valstybės narės gali nustatyti piktnaudžiavimo paskesniais tarptautinės apsaugos prašymais, grindžiamais „aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies“, prezumpciją. Antra, prieveiksmis „paprastai“ yra neapibrėžta sąvoka, kurios konkrečios reikšmės negalima nustatyti nei iš šios direktyvos teksto, nei iš jos konstatuojamųjų dalių.
22 Tokiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2011/95] 5 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias užsieniečiui, pateikusiam paskesnį prašymą, teisę į prieglobstį turinčio asmens statusas paprastai nesuteikiamas, jei persekiojimo pavojus grindžiamas aplinkybėmis, kurias užsienietis sukūrė savo iniciatyva jau išvykęs iš kilmės šalies, nebent tai yra Austrijoje leidžiama veikla, kuri, kaip nustatyta, yra kilmės šalyje turėtų įsitikinimų reiškimas ir tolesnis jų laikymasis?“
Dėl prejudicinio klausimo
23 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos gavus paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą, grindžiamą persekiojimo pavojumi dėl aplinkybių, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po to, kai išvyko iš kilmės šalies, pabėgėlio statusas suteikiamas su dviem sąlygomis: kad šios aplinkybės būtų susijusios su atitinkamoje valstybėje narėje leidžiama veikla ir jos būtų kilmės šalyje turėtų įsitikinimų reiškimas ir tolesnis jų laikymasis.
24 Pagal Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalį „nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai, valstybės narės gali nustatyti, kad prašytojui, kuris pateikia vėlesnį prašymą, pabėgėlio statusas paprastai nesuteikiamas, jei persekiojimo pavojus grindžiamas aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies“.
25 Iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą, nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą ir prireikus į jo genezę (šiuo klausimu žr. 1984 m. sausio 18 d. Sprendimo Ekro, 327/82, EU:C:1984:11, 11 punktą; 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nederlands Uitgeversverbond ir Groep Algemene Uitgevers, C‑263/18, EU:C:2019:1111, 38 punktą ir 2020 m. birželio 25 d. Sprendimo Ministerio Fiscal (Institucija, galinti gauti tarptautinės apsaugos prašymą), C‑36/20 PPU, EU:C:2020:495, 53 punktą).
26 Visų pirma dėl Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalies formuluotės pažymėtina, kad iš jos matyti, pirma, kad valstybės narės neprivalo perkelti šios nuostatos į savo vidaus teisę, bet „gali“ tai padaryti, – taigi, numatyta tik paprasta galimybė. Kita vertus, tik tuo atveju, kai prašytojo paskesniame prašyme nurodytas persekiojimo pavojus, kurį jis grindžia „aplinkybėmis, kurias <…> sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies“, šiam prašytojui pabėgėlio statusas „paprastai“ nesuteikiamas. Vadinasi, dėl tokio prieveiksmio vartojimo neužkertamas kelias galimybei, kad tokiomis aplinkybėmis prašytojui šis statusas tam tikromis sąlygomis gali būti pripažintas.
27 Be to, kalbant apie Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalies kontekstą, reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta, be kita ko, šios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje, Ženevos konvencija yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo. Darytina išvada, kad minėtos direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant ne tik į bendrą jos struktūrą, bet ir laikantis šios konvencijos (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Palestiniečių kilmės asmens be pilietybės pabėgėlio statusas), C‑507/19, EU:C:2021:3, 38 ir 39 punktus ir 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 36 ir 37 punktus).
28 Taip pat svarbu priminti, kad Direktyvos 2011/95 5 straipsnis, kaip matyti iš jo pavadinimo, susijęs su „sur place atsirandančiu tarptautinės apsaugos poreikiu“. Kaip nurodyta šios direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje, turi būti nustatyta šios sąvokos bendra apibrėžtis. Šiuo klausimu šio 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kurios, priešingai nei jo 3 dalis, taikomos kiekvienam tarptautinės apsaugos prašymui, patikslinama, kad pagrįsta persekiojimo baimė gali būti grindžiama ne tik įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies, bet ir veikla, kurią šis prašytojas vykdė išvykęs iš šios šalies. Šio 5 straipsnio 2 dalyje vartojamas žodis „ypač“ siekiant nurodyti atvejį, kai nustatyta, kad ši veikla yra kilmės šalyje rodomų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir jų laikymasis, reiškia, kad veikla, kuri nėra toks reiškimas ir jų laikymasis, iš principo taip pat gali būti nurodyta tiek pateikiant pirmąjį, tiek pateikiant paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą.
29 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalis yra išimtis, palyginti su šio straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintu principu, nes pagal ją leidžiama, kad grindžiant paskesnį prašymą nurodytas persekiojimo pavojus dėl aplinkybių, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po to, kai išvyko iš kilmės šalies, „paprastai“ lemtų tai, kad pabėgėlio statusas nebūtų suteiktas. Atsižvelgiant į šį išimtinį pobūdį, kaip savo išvados 54 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, pagal šio 5 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms suteikta galimybė turi būti aiškinama siaurai.
30 Šį aiškinimą patvirtina Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte pateikta sąvokos „pabėgėlis“ apibrėžtis, pakartota Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punkte, kuriame nenumatyta jokių apribojimų, kad pagrįsta persekiojimo baimė dėl bent vienos iš toje nuostatoje nurodytų persekiojimo priežasčių galėtų būti grindžiama veikla, kurią prašytojas vykdė išvykęs iš kilmės šalies ir kuri nėra šioje šalyje jau rodytų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir jų laikymasis.
31 Minėtą aiškinimą patvirtina ir Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalies genezė. Iš tiesų iš 2001 m. spalio 30 d. Europos Komisijos pateikto pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (COM(2001) 510 galutinis), kuriuo remiantis buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL L 304, 2004, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 96), panaikinta ir pakeista Direktyva 2011/95, matyti, kad Direktyvos 2004/83 straipsnyje, kuris atitinka Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalį, vartodama veiksmažodį „sukurti“ Komisija ketino sureguliuoti situaciją, kai prašytojo baimė būti persekiojamam buvo „klastotė“.
32 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, kaip savo išvados 56 ir 64 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, atsisakymu pripažinti pabėgėlio statusą po to, kai pateikiamas paskesnis prašymas suteikti tarptautinę apsaugą, remiantis Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalimi, siekiama, atsižvelgiant į sąvokai „aplinkybės, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva“ būdingą tyčios elementą, nubausti už piktnaudžiaujantį prašytojo elgesį, kai jis suklastojo aplinkybes, kuriomis grindžiamas persekiojimo pavojus, kuris jam grėstų grįžus į kilmės šalį, ir taip manipuliavo taikytina tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra.
33 Galiausiai tokį aiškinimą patvirtina ir šia direktyva siekiamas pagrindinis tikslas, nurodytas jos 12 konstatuojamojoje dalyje, t. y. užtikrinti, kad visos valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus ir kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Itin sunkus nusikaltimas), C‑402/22, EU:C:2023:543, 36 punktą).
34 Klausimas, ar paskesniame tarptautinės apsaugos prašyme nurodytos aplinkybės, kuriomis Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, galinčiu lemti pabėgėlio statuso pripažinimą, grindžiamas persekiojimo pavojus, laikytinos piktnaudžiavimu ir manipuliacija taikytina tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra, remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalimi turi būti valstybių narių kompetentingų institucijų individualiai įvertintas nagrinėjant kiekvieną tokį prašymą, atsižvelgiant į visas nagrinėjamas aplinkybes ir visus svarbius įrodymus (šiuo klausimu žr. 2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (Politinės pažiūros priimančiojoje valstybėje narėje), C‑151/22, EU:C:2023:688, 42 punktą ir 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 60 punktą).
35 Šiuo atžvilgiu svarbu pabrėžti, kad aplinkybė, jog po išvykimo iš kilmės šalies prašytojas vykdė arba nevykdė veiklos, kurios vienintelis ar pagrindinis tikslas – sukurti sąlygas, būtinas tarptautinės apsaugos prašymui pateikti, kaip tai numatyta šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies d punkte, yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos kompetentingos nacionalinės institucijos turi atsižvelgti, kai atlieka šį individualų vertinimą. Jos turi išsamiai išnagrinėti visas konkretaus prašytojo atvejo aplinkybes, atsižvelgdamos į visus šio 4 straipsnio 3 dalies a–e punktuose išvardytus aspektus.
36 Darytina išvada, kad, priešingai, nei savo rašytinėse pastabose teigia Austrijos ir Vokietijos vyriausybės, Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama taip, kad dėl neprivalomo šios nuostatos perkėlimo valstybės narės atleidžiamos nuo pareigos numatyti, kad kompetentingos nacionalinės institucijos turi individualiai vertinti kiekvieną paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą. Šios nuostatos taip pat negalima aiškinti taip, kad toks perkėlimas į nacionalinę teisę leidžia valstybėms narėms įtvirtinti prezumpciją, pagal kurią kiekvienas paskesnis prašymas, grindžiamas aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies, a priori grindžiamas piktnaudžiavimu ir manipuliacija taikytina tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra, o šią prezumpciją turi paneigti šis prašytojas.
37 Iš tiesų dėl tokio aiškinimo Direktyvos 2011/95 4 straipsnio nuostatos, kurios taikomos visiems tarptautinės apsaugos prašymams, taptų neveiksmingos, neatsižvelgiant į persekiojimo pagrindus, kuriomis grindžiami šie prašymai (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo F, C‑473/16, EU:C:2018:36, 36 punktą ir 2023 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (Politinės pažiūros priimančiojoje valstybėje narėje), C‑151/22, EU:C:2023:688, 41 punktą). Konkrečiai kalbant, šio 4 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad kompetentinga nacionalinė institucija išsamiai išnagrinėtų visas atitinkamo prašytojo atvejo aplinkybes, o tai reiškia, kad negali būti jokio automatiškumo (pagal analogiją žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Ahmed, C‑369/17, EU:C:2018:713, 48 ir 49 punktus ir 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Orszįgos Idegenrendészeti Főigazgatósįg ir kt., C‑159/21, EU:C:2022:708, 72 ir 73 punktus).
38 Nagrinėjamu atveju individualiai įvertinusi JF pateiktą paskesnį prašymą pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalį BFA konstatavo, kad suinteresuotasis asmuo patikimai įrodė, jog „dėl vidinių įsitikinimų“ tapo krikščioniu Austrijoje ir aktyviai šią religiją praktikavo, todėl, jei grįžtų į savo kilmės šalį, jam kiltų pavojus patirti individualų persekiojimą. Tokia išvada, jeigu ji teisinga, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gali reikšti, kad šis prašytojas nepiktnaudžiauja ir nemanipuliuoja taikytina procedūra, dėl ko kompetentinga nacionalinė institucija galėtų atsisakyti jam suteikti pabėgėlio statusą pagal šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalį.
39 Jei toks prašytojas atitinka Direktyvos 2011/95 III skyriaus reikalavimus, kad būtų pripažintas pabėgėliu, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio d punktą, pagal jos 13 straipsnį reikalaujama, kad atitinkama valstybė narė pripažintų jį pabėgėliu, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio e punktą (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 24 d. Sprendimo T., C‑373/13, EU:C:2015:413, 63 punktą ir 2024 m. sausio 16 d. Sprendimo Intervyuirasht organ na DAB pri MS (Moterys, nukentėjusios nuo smurto šeimoje), C‑621/21, EU:C:2024:47, 72 punktą).
40 Vis dėlto visais atvejais, kai persekiojimo pavojus, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti vėlesnį prašymą, yra pagrįstas aplinkybėmis, aprašytomis Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalyje, tačiau dėl kurių, individualiai įvertinus šį prašymą, pagal šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalį nustatyta, kad šios aplinkybės atspindi šio pareiškėjo ketinimą piktnaudžiauti ir manipuliuoti taikytina procedūra, pagal 5 straipsnio 3 dalį atitinkamai valstybei narei leidžiama numatyti, kad prašytojas iš esmės nebus pripažintas pabėgėliu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio e punktą, nors jis turėtų visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas savo kilmės šalyje dėl tokių aplinkybių, todėl turėtų būti laikomas pabėgėliu, kaip tai suprantama pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį ir Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktą. Iš tiesų „pabėgėlio“ statusas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, nepriklauso nuo oficialaus šio statuso pripažinimo suteikiant „pabėgėlio statusą“ (2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, EU:C:2019:403, 90 punktas).
41 Būtent šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalyje esančios frazės „nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai“ prasmę ir apimtį. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nors šios nuostatos versijoje vokiečių kalba žodis „unbeschadet“ gali reikšti „atsižvelgiant į“, jis gali reikšti ir priešingai – „neatsižvelgiant į“. Jo nuomone, šis žodis „unbeschadet“, jei turėtų lemiamą reikšmę, reikštų, kad pagal Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms leidžiama joje numatytu atveju neatsižvelgti į šios konvencijos nuostatas.
42 Vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar dėl to įgyti prioriteto, palyginti su kitomis kalbinėmis versijomis. Dėl būtinumo vienodai aiškinti kiekvieną Sąjungos teisės akto nuostatą, primintą šio sprendimo 25 punkte, neleidžiama remtis tik viena iš jos kalbinių versijų, ir reikalaujama, kad ji būtų aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisinio reglamentavimo, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 1969 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Stauder, 29/69, EU:C:1969:57, 2 ir 3 punktus ir 2022 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Trečiosios šalies pilietis, kuris yra Sąjungos piliečio pusbrolis), C‑22/21, EU:C:2022:683, 20 punktą).
43 Versijose, be kita ko, ispanų, čekų, anglų, vengrų, portugalų, suomių ir švedų kalbomis, Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalyje vartojama formuluotė, lygiavertė „unbeschadet“ vokiečių kalba, turi būti suprantama taip, kad valstybės narės turi atsižvelgti į Ženevos konvencijos nuostatas, perkeldamos į nacionalinę teisę joms pagal šio straipsnio 3 dalį suteiktą įgaliojimą „paprastai“ nesuteikti pabėgėlio statuso prašytojui šio sprendimo 32 punkte nurodytomis aplinkybėmis. Darytina išvada, kad šios nuostatos versijoje vokiečių kalba vartojamas žodis „unbeschadet“ turi būti suprantamas ta pačia prasme, atsižvelgiant tiek į Direktyvos 2011/95 bendrą struktūrą, tiek į jos tikslą, primintus atitinkamai šio sprendimo 27 ir 33 punktuose.
44 Taigi visais atvejais, kai kompetentinga nacionalinė institucija, gavusi paskesnį prašymą, nustato, kad prašytojo nurodytos aplinkybės yra susijusios su piktnaudžiavimu ir manipuliavimu taikytina procedūra, todėl pabėgėlio statusas jam gali būti nesuteiktas remiantis Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalimi, žodžių junginys „nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai“ reiškia, kad: jei ši institucija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, konstatuoja, kad prašytojui grįžus į savo kilmės šalį kyla tikėtina persekiojimo grėsmė, šis prašytojas vis dėlto gali atitinkamoje valstybėje narėje pasinaudoti Ženevos konvencijos garantuojamomis teisėmis, kurioms negali būti taikomos jokios išlygos pagal šios konvencijos 42 straipsnio 1 dalį. Viena iš šių teisių yra šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė, pagal kurią nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur dėl religijos grėstų pavojus jo gyvybei ar laisvei.
45 Galiausiai dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų, susijusių su nacionalinės teisės aktuose, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalis, nustatytos sąlygos, pagal kurią veikla, sukelianti persekiojimo pavojų, kuriuo remiasi prašytojas, turi būti leidžiama priimančiojoje valstybėje narėje, suderinamumo su šia direktyva, pakanka priminti, kad pagal Ženevos konvencijos 2 straipsnį „kiekvienas pabėgėlis turi įsipareigojimų šaliai, kurioje jis yra, t. y. paklusti jos įstatymams ir kitiems teisės aktams, taip pat priemonėms viešajai tvarkai palaikyti“. Darytina išvada, kad šio 5 straipsnio 3 dalyje esantis žodžių junginys „nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai“ negali būti aiškinamas kaip draudžiantis tokią nacionalinėje teisėje numatytą sąlygą.
46 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos gavus paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą, grindžiamą persekiojimo pavojumi dėl aplinkybių, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po to, kai išvyko iš kilmės šalies, pabėgėlio statusas suteikiamas su sąlyga, kad šios aplinkybės būtų kilmės šalyje turėtų įsitikinimų reiškimas ir tolesnis jų laikymasis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 5 straipsnio 3 dalis
turi būti aiškinama taip:
pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos gavus paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 2 straipsnio q punktą, grindžiamą persekiojimo pavojumi dėl aplinkybių, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po to, kai išvyko iš kilmės šalies, pabėgėlio statusas suteikiamas su sąlyga, kad šios aplinkybės būtų kilmės šalyje turėtų įsitikinimų reiškimas ir tolesnis jų laikymasis.
Parašai.