Byla T‑409/06

Sun Sang Kong Yuen Shoes Factory (Hui Yang) Corp. Ltd

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Dempingas – Kinijos ir Vietnamo kilmės avalynės su odiniais batviršiais importas – Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas – Įmonių atranka – Nebendradarbiavimas – Teisė į gynybą – Žala – Pareiga motyvuoti“

Sprendimo santrauka

1.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės nustatymas – Turimų duomenų naudojimas, kai ši įmonė atsisako bendradarbiauti

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 18 straipsnis)

2.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Antidempingo procedūra – Teisė į gynybą – Komisijos galutinės informacijos pranešimas įmonėms

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 20 straipsnio 2 ir 4 dalys)

3.      Bendrijos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Užtikrinimas vykstant administracinėms procedūroms – Antidempingas – Institucijų pareiga informuoti atitinkamas įmones – Papildomas galutinės informacijos dokumentas

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 20 straipsnio 5 dalis)

4.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Žala – Laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 2 dalis)

5.      Bendra prekybos politika – Apsauga nuo dempingo taikymo – Dempingo skirtumas – Normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimas

(Tarybos reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 10 dalis)

1.      Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 18 straipsnis yra Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos vi straipsnio įgyvendinimo 6.8 punkto ir II priedo turinio perkėlimas į Bendrijos teisę, todėl jis turi būti aiškinamas kuo labiau atsižvelgiant į minėtas nuostatas. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad rėmimasis turimais duomenimis pateisinamas, kai įmonė atsisako bendradarbiauti arba pateikia klaidingą ar klaidinančią informaciją, o pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 dalies antras sakinys nereikalauja tyčios.

Iš tikrųjų suinteresuotos šalies pastangų pateikti tam tikrą informaciją apimtis nebūtinai yra susijusi su pateiktos informacijos kokybe ir bet kuriuo atveju tai nėra vienintelis lemiamas veiksnys. Jei prašoma informacija galiausiai nebuvo gauta, Komisija gali remtis turimais duomenimis, susijusiais su prašoma informacija.

Šį vertinimą patvirtina minėto pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalis, pagal kurią jeigu pateiktoje informacijoje yra tam tikrų netikslumų, bet juos galima patikrinti ir dėl to nesusidaro didelių sunkumų panaudoti informaciją pagrįstoms ir tikslioms išvadoms, taip pat jeigu tokia informacija buvo pateikta laiku, o suinteresuotoji šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti tinkamą informaciją, pateiktoji informacija neatmetama. Taigi tai, kad buvo stengtasi visais įmanomais būdais, yra viena sąlygų, kurios turi būti įvykdytos tam, kad Komisija atsižvelgtų į netobulą informaciją.

Taigi, kai gamintojas, kurio atžvilgiu atliekamas antidempingo tyrimas, nepaisant to, kad jis turi duomenis apie bendrą savo eksporto į Bendrijos rinką apimtį, vykstant administracinei procedūrai pateikia Komisijai prieštaringą informaciją apie savo pardavimą eksportui, negalima pripažinti, kad jis stengėsi visais įmanomais būdais. Tokiomis aplinkybėmis Komisija, apskaičiuodama eksporto kainą, neprivalo atsižvelgti į pateiktus pardavimo sandorių Bendrijos rinkoje sąrašus, nes visų juose esančių duomenų panaudojimas neišvengiamai būtų lėmęs klaidingą rezultatą.

(žr. 103–106 punktus)

2.      Įmonėms, susijusioms su tyrimo procedūra, vykdoma prieš priimant antidempingo reglamentą, turi būti suteikta galimybė per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo, svarbos bei dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija, grįsdama dempingo praktikos ir iš jos kylančios žalos egzistavimą.

Šioje situacijoje reikia pažymėti, kad pagal Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 20 straipsnio 2 dalį šalių prašytos galutinės informacijos neišsamumas reglamento, nustatančio galutinius antidempingo muitus, neteisėtumą sąlygoja, tik jei dėl šių trūkumų suinteresuotosios šalys negalėjo tinkamai ginti savo interesų. Taip būtų, jei trūkumai būtų susiję su faktais ar motyvais, kurie skiriasi nuo naudotų laikinosioms priemonėms, kurioms pagal minėtą nuostatą galutinėje informacijoje turi būti teikiamas ypatingas dėmesys. Taip būtų ir tuomet, jei trūkumai būtų susiję su faktais ar motyvais, besiskiriančiais nuo tų, kuriais grindžiamas po galutinės informacijos dokumento pateikimo priimtas Komisijos ar Tarybos sprendimas, kaip tai matyti iš minėto pagrindinio reglamento 20 straipsnio 4 dalies paskutinio sakinio.

Tai, jog Komisija pakeitė savo analizę gavusi suinteresuotųjų šalių pateiktus komentarus dėl galutinės informacijos dokumento, savaime nėra teisės į gynybą pažeidimas. Iš tikrųjų, kaip matyti iš pagrindinio reglamento 20 straipsnio 4 dalies paskutinio sakinio, galutinės informacijos dokumentas netrukdo Komisijai ar Tarybai priimti bet kokį vėlesnį sprendimą. Ši nuostata tik įpareigoja Komisiją kuo skubiau atskleisti faktus ir motyvus, besiskiriančius nuo tų, kuriais grindžiamas pirminis požiūris, išdėstytas galutinės informacijos dokumente. Todėl norint nustatyti, ar Komisija nepažeidė susijusių šalių teisių, kylančių iš pagrindinio reglamento 20 straipsnio 4 dalies paskutinio sakinio, reikia taip pat patikrinti, ar Komisija joms atskleidė faktus ir motyvus, kuriais grindžiamas naujas požiūris į žalą ir į jai pašalinti reikalingų priemonių formą, jei šie faktai ir motyvai skiriasi nuo nurodytų galutinės informacijos dokumente.

(žr. 134–135, 140–141 punktus)

3.      Gamintojui, kurio atžvilgiu atliekamas antidempingo tyrimas, suteikdama trumpesnį nei dešimties dienų terminą pateikti pastabas dėl papildomo galutinės informacijos dokumento Komisija pažeidžia Pagrindinio antidempingo reglamento Nr. 384/96 20 straipsnio 5 dalį. Vis dėlto ginčijamas reglamentas dėl šios aplinkybės neturėtų būti panaikintas. Reikia dar įrodyti, jog aplinkybė, kad gamintojas turėjo trumpesnį nei nustatytas terminas, konkrečiai paveikė jo teisę į gynybą per ginčijamą procedūrą.

(žr. 147 punktą)

4.      Antidempingo muitų įvedimas yra ne sankcija už ankstesnius veiksmus, bet gynybos ir apsaugos nuo dempingu grindžiamos nesąžiningos konkurencijos priemonė. Taigi tyrimą būtina atlikti remiantis kuo naujesne informacija, kad būtų galima įvesti antidempingo muitus, galinčius apsaugoti Bendrijos pramonę nuo dempingo.

Kai Bendrijos institucijos konstatuoja, kad produkto, kuriam iki tol buvo taikomi kiekybiniai apribojimai, importas išauga pasibaigus tiems apribojimams, jos gali atsižvelgti į tai vertindamos Bendrijos pramonės patirtą žalą.

(žr. 157–158 punktus)

5.      Kai per antidempingo procedūrą nagrinėjamas produktas apima daug iš esmės besiskiriančių tiek dėl savo požymių, tiek dėl kainos daiktų, gali reikėti juos sugrupuoti į daugiau ar mažiau vienodas kategorijas. Šios operacijos tikslas yra leisti tinkamai palyginti panašius produktus ir taip išvengti klaidingo dempingo skirtumo bei žalos apskaičiavimo dėl netinkamo palyginimo.

(žr. 172 punktą)