Language of document : ECLI:EU:T:2022:404

BENDROJO TEISMO (šeštoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m birželio 29 d.(*)

„Europos Sąjungos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Europos Sąjungos vaizdinis prekių ženklas „La Irlandesa 1943“ – Absoliutūs negaliojimo pagrindai – EUIPO didžiosios apeliacinės tarybos pareiškimas dėl registracijos pripažinimo negaliojančia – Pirmą kartą Bendrajame Teisme pateikti įrodymai – Reikšminga data vertinant absoliutų negaliojimo pagrindą – Prekių ženklas, galintis suklaidinti visuomenę – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punktas (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies g punktas) – Nesąžiningumas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktas (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies b punktas)“

Byloje T‑306/20

Hijos de Moisés Rodríguez González, SA, įsteigta Las Palmas de Gran Canaria (Ispanija), atstovaujama advokatės J. García Domínguez,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą A. Folliard-Monguiral, D. Hanf ir E. Markakis,

atsakovę,

kita procedūros EUIPO Didžiojoje apeliacinėje taryboje šalis

Airija,

ir

kita procedūros EUIPO didžioje apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,

Ornua Co-operative Ltd, įsteigta Dubline (Airija), atstovaujama advokatų E. Armijo Chávarri ir A. Sanz Cerralbo,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkė A. Marcoulli, teisėjai S. Frimodt Nielsen, J. Schwarcz (pranešėjas), C. Iliopoulos ir R. Norkus,

posėdžio sekretorė A. Juhász-Tóth, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2022 m. vasario 3 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Hijos de Moisés Rodríguez Gonzįlez, SA prašo panaikinti 2020 m. kovo 2 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) didžiosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1499/2016-G) (toliau – ginčijamas sprendimas).

 Ginčo aplinkybės

2        2013 m. rugpjūčio 6 d. ieškovė pagal iš dalies pakeistą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1; šis reglamentas pakeistas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1)) pateikė EUIPO paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.

3        Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:

Image not found

4        Prašomas įregistruoti prekių ženklas 2014 m. sausio 3 d. buvo įregistruotas šioms prekėms, priskirtoms prie peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 29 klasės: „Mėsa, žuvis, paukštiena ir žvėriena; mėsos ekstraktai; konservuoti, šaldyti, džiovinti, virti ir kepti vaisiai ir daržovės; drebučiai, uogienės, kompotai; kiaušiniai; pienas ir pieno produktai; maistiniai aliejai ir riebalai“.

5        2015 m. sausio 7 d. Airija ir įstojusi į bylą šalis Ornua Co-operative (kurios pavadinimas anksčiau buvo Irish Dairy Board Co-operative Ltd) pateikė prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia visoms šio sprendimo 4 punkte nurodytoms prekėms.

6        Prašyme pripažinti registraciją negaliojančia buvo nurodyta, kad prekių ženklo pobūdis yra klaidinantis pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su jo 7 straipsnio 1 dalies g punktu (dabar – Reglamento 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies a punktas ir 7 straipsnio 1 dalies g punktas), ir kad prašymas jį įregistruoti buvo pateiktas nesąžiningai, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 52 straipsnio 1 dalies b punktą (dabar – Reglamento 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies b punktas).

7        2016 m. birželio 15 d. sprendimu Anuliavimo skyrius visą prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia atmetė. Jis nusprendė, kad Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punktas negali būti taikomas, nes ginčijamo prekių ženklo klaidinantį pobūdį reikia nustatyti jo registracijos paraiškos padavimo dieną. Šioje byloje bet kokį galimą klaidinimą lėmė šio prekių ženklo naudojimas po to, kai pasibaigė ieškovės ir įstojusios į bylą šalies sudarytas komercinis susitarimas, galiojęs nuo 1967 iki 2011 m. Bet tokia situacija konkrečiai būtų susijusi su Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies c punkte (dabar – Reglamento 2017/1001 58 straipsnio 1 dalies c punktas) numatytu panaikinimo pagrindu. Anuliavimo skyrius taip pat atmetė argumentą, pateiktą pagal šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies b punktą, ir nusprendė, kad negalima daryti jokios išvados dėl nesąžiningumo, nes ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiška buvo paduota pasibaigus komerciniams santykiams su įstojusia į bylą šalimi.

8        2016 m. rugpjūčio 12 d. Airija ir įstojusi į bylą šalis dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo pateikė apeliaciją EUIPO.

9        2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu Apeliacinių tarybų prezidiumas perdavė bylą Didžiajai apeliacinei tarybai.

10      Ginčijamame sprendime EUIPO didžioji apeliacinė taryba nusprendė, kad registracijos paraiškos padavimo dieną ginčijamas prekių ženklas buvo naudojamas klaidinamai. Ji taip pat konstatavo, kad įregistruoti prekių ženklą buvo prašoma nesąžiningai. Todėl ji panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą ir pripažino ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia.

 Šalių reikalavimai

11      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš EUIPO ir prireikus iš įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.

12      EUIPO ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

13      Airija nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą, todėl šioje byloje nepateikė jokių reikalavimų.

 Dėl teisės

14      Atsižvelgiant į paraiškos įregistruoti ginčijamą prekių ženklą padavimo datą, t. y. 2013 m. rugpjūčio 6 d., kuri turi lemiamą reikšmę nustatant taikytiną materialinę teisę, šios bylos faktinėms aplinkybėms taikomos Reglamento Nr. 207/2009 materialinės nuostatos (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Univers Agro / EUIPO – Shandong Hengfeng Rubber & Plastic (AGATE), T‑592/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:633, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, kadangi pagal suformuotą jurisprudenciją procesinės normos paprastai yra taikomos visiems jų įsigaliojimo dieną nagrinėjamiems teisiniams ginčams (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą Qx World / EUIPO, T‑84/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:555, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), šiai bylai taikomos Reglamento 2017/1001 procedūrinės nuostatos.

15      Taigi šiuo atveju, kiek tai susiję su materialinės teisės normomis, reikia suprasti, kad ginčijamame sprendime Didžiosios apeliacinės tarybos ir proceso šalių pateiktos nuorodos į Reglamento Nr. 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies a ir b punktus ir 7 straipsnio 1 dalies g punktą turi būti suprantamos kaip nuorodos į tapataus turinio Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a ir b punktus ir 7 straipsnio 1 dalies g punktą.

 Dėl pirmą kartą Bendrajame Teisme pateiktų dokumentų

16      EUIPO ir įstojusi į bylą šalis teigia, kad ieškinio A.6, A.7 ir A.8 priedai yra nepriimtini. Jos tvirtina, kad šiuose prieduose yra dokumentų, kurie niekada nebuvo pateikti per administracinę procedūrą EUIPO ir kurie, remiantis suformuota jurisprudencija, turi būti pripažinti nepriimtinais.

17      Reikia konstatuoti, kad, kaip tvirtina EUIPO ir įstojusi į bylą šalis, ieškinio A.6–A.8 priedai pirmą kartą buvo pateikti Bendrajame Teisme. A.6 ir A.7 prieduose pateikti dokumentai, susiję su reklamos išlaidomis, ir tam tikros sąskaitos faktūros ir informacija apie metinius ginčijamu prekių ženklu pažymėtų prekių pardavimus. Jais siekiama įrodyti rinkos dalies mastą ir šio prekių ženklo žinomumą Kanarų salose (Ispanija), taip pat šio prekių ženklo įgytą skiriamąjį požymį. A.8 priede pateiktas vieno iš ieškovės atstovų priesaika patvirtintas pareiškimas, padarytas 2020 m. gegužės 15 d., t. y. po to, kai 2020 m. kovo 2 d. buvo priimtas ginčijamas sprendimas

18      Į šiuos pirmą kartą Bendrajame Teisme pateiktus dokumentus negali būti atsižvelgta. Bendrajam Teismui pateiktu ieškiniu siekiama atlikti EUIPO apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo kontrolę, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 72 straipsnį, todėl Bendrajam Teismui nepriklauso peržiūrėti faktinių aplinkybių pagal jam pirmą kartą pateiktus dokumentus. Todėl reikia atmesti minėtus dokumentus ir nereikia nagrinėti jų įrodomosios galios (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Sadas / OHMI – LTJ Diffusion (ARTHUR ET FELICIE), T‑346/04, EU:T:2005:420, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2016 m. kovo 18 d. Sprendimo Karl-May-Verlag/OHMI – Constantin Film Produktion (WINNETOU), T‑501/13, EU:T:2016:161, 17 punktą).

 Dėl esmės

 Pirminės pastabos dėl ieškovės nurodytų pagrindų ir ginčijamo sprendimo struktūros

19      Ieškovė nurodo du pagrindus, susijusius, pirma, su Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto ir 7 straipsnio 1 dalies g punkto nuostatų dėl prekių ženklų, galinčių suklaidinti visuomenę, pažeidimu, ir, antra – su to paties reglamento 52 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu, nes ši nuostata susijusi su nesąžiningai paduotomis paraiškomis įregistruoti prekių ženklus.

20      Ginčijamas sprendimas grindžiamas dviem argumentų grupėmis, kurios atitinka pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus.

21      Kai sprendimo rezoliucinė dalis pagrįsta keliomis argumentų grupėmis, kurių kiekvienos atskirai pakaktų jai pagrįsti, nagrinėjamą sprendimą reikėtų naikinti tik tuo atveju, jei visi šie argumentai būtų neteisėti. Tokiu atveju tik su viena argumentų grupe susijusios klaidos ar bet kurio kito pažeidimo nepakanka ginčijamam sprendimui panaikinti, nes ši klaida negalėjo turėti lemiamos įtakos institucijos priimto sprendimo rezoliucinei daliai (2021 m. sausio 20 d. Sprendimo Jareš Procházková et Jareš / EUIPO – Elton Hodinářská (MANUFACTURE PRIM 1949), T‑656/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:17, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; šiuo klausimu taip pat žr. 2020 m. sausio 29 d. Sprendimo Vinos de Arganza / EUIPO Nordbrand Nordhausen (ENCANTO), T‑239/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:12, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

22      Taigi ginčijamas sprendimas gali būti panaikintas tik tuo atveju, jei dvi Didžiosios apeliacinės tarybos argumentų grupės yra neteisėtos.

23      Be to, reikia konstatuoti, kad prieš nustatydama, ar ginčijamas prekių ženklas buvo klaidinantis ir ar jo registravimo paraiška buvo pateikta nesąžiningai, Didžioji apeliacinė taryba išnagrinėjo jam būdingas savybes, kuriomis buvo grindžiami ginčijamame sprendime pateikti argumentai. Taigi prieš priimant sprendimą dėl dviejų ieškovės nurodytų pagrindų pirmiausia reikia patikrinti, ar tas savybių išnagrinėjimas buvo atliktas teisingai.

 Dėl ginčijamam prekių ženklui būdingų savybių ir juo žymimų prekių

24      Didžioji apeliacinė taryba konstatavo, kad ginčijamas prekių ženklas yra vaizdinis žymuo, sudarytas iš žodžių „la“ ir „irlandesa“, užrašytų baltomis raidėmis žalioje etiketėje, kuri įrėminta geltonos spalvos kraštu ir kurioje po šiais žodžiais yra taip pat geltonos spalvos piešinys ir smulkiu šriftu užrašyti skaičiai „1943“.

25      Be to, remdamasi tuo, kad prekių ženkle esantys žodžiai yra ispaniški, Didžioji apeliacinė taryba padarė išvadą, kad atitinkamą visuomenę sudaro vidutinis ispaniškai kalbantis vartotojas, kuriam skirtos nagrinėjamos prekės, t. y. 29 klasės maisto produktai. Jos nuomone, ginčijamo prekių ženklo žodinis elementas yra dominuojantis elementas ir šiam vartotojui aiškiai reiškia, kad kas nors (viena moteris) arba kažkas yra airių kilmės.

26      Didžioji apeliacinė taryba pridūrė, kad visuotinai žinoma, jog žalia spalva naudojama Airijai reprezentuoti, pavyzdžiui, per tokias tarptautines šventes, kaip Švento Patriko diena. Ji pažymėjo, kad dėl savo kraštovaizdžio žalumo Airija žinoma pavadinimu „Smaragdinė sala“. Ji padarė išvadą, kad ši spalva patvirtina visuomenės suvokimą, jog ginčijamu prekių ženklu pažymėtos prekės yra iš Airijos, juo labiau kad šios prekės yra maisto produktai, kurie galėjo būti pagaminti Airijoje, o kai kurie iš jų, pavyzdžiui, mėsa, žuvis ir sviestas, buvo žinomi dėl jų kokybės, nes pagaminti Airijoje.

27      Nekyla jokių abejonių dėl Didžiosios apeliacinės tarybos analizės, susijusios su ginčijamo prekių ženklo esminėmis savybėmis ir jo reikšme atitinkamai visuomenei.

28      Iš tikrųjų dėl savo santykinio dydžio ir centrinės padėties žodinis elementas dominuoja ginčijamame prekių ženkle, ypač palyginti su smulkiu šriftu užrašytais skaičiais „1943“. Jis taip pat dominuoja, palyginti su geltonos spalvos piešiniu, esančiu iš karto po juo. Šiuo klausimu svarbu priminti, kad, kai prekių ženklą sudaro žodiniai ir vaizdiniai elementai, kaip yra šiuo atveju, pirmieji iš principo yra labiau skiriamieji nei antrieji, nes paprastas vartotojas lengviau nurodys atitinkamą prekę pasakydamas jos pavadinimą nei apibūdindamas vaizdinį prekių ženklo elementą (žr. 2015 m. gegužės 7 d. Sprendimo Cosmowell / OHMI – Haw Par (GELENKGOLD), T‑599/13, EU:T:2015:262, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2021 m. gegužės 5 d. Sprendimo Grangé et Van Strydonck / EUIPO – Nema (âme), T‑442/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:237, 38 punktą).

29      Bendrajam Teismui pateiktame ieškinyje ieškovė pripažino, kad sutinka su prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikusiais asmenimis bent jau dėl šių ginčijamame prekių ženkle esančio žodinio elemento „la irlandesa“ reikšmių: „asmuo, kilęs iš Airijos, Airijos šalies“ arba „moteris airė“, prie šių žodžių pridedant moteriškosios giminės artikelį „la“. Ji pažymi, kad Ispanijos karališkosios akademijos ispanų kalbos žodyne ir anglų kalbos žodyne Collins pateikiamos abi šios reikšmės, kurios, jos teigimu, yra svarbios šioje byloje.

30      Taigi reikia konstatuoti, kad ginčijamo prekių ženklo dominuojantis žodinis elementas ispanų kalboje turi minėtą reikšmę, o tai patvirtina Didžiosios apeliacinės tarybos išvadą, kad šis elementas vidutiniam ispaniškai kalbančiam vartotojui aiškiai nurodo airišką kilmę.

31      Dėl ginčijamame prekių ženkle esančios žalios spalvos reikia priminti, kad plačiai žinomi faktai apibrėžiami kaip faktai, kuriuos gali žinoti visi žmonės arba kurie gali būti žinomi iš visuotinai prieinamų šaltinių (2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Monolith Frost / EUIPO – Dovgan (PLOMBIR), T‑830/16, EU:T:2018:941, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2020 m. birželio 10 d. Sprendimo Louis Vuitton Malletier/EUIPO – Wisniewski (Languoto rašto motyvo vaizdas), T‑105/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:258, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32      Didžioji apeliacinė taryba teisingai konstatavo, kad yra žinoma, jog žalia spalva naudojama Airijai reprezentuoti. Ji įtikinamai paaiškino, kad ši spalva atlieka tokį vaidmenį švenčiant airių šventę – Švento Patriko dieną ir kad dėl savo kraštovaizdžio žalumo Airija yra žinoma pavadinimu „Smaragdinė sala“.

33      Nors šis žalios spalvos vaidmuo Airijai reprezentuoti nebūtinai gali būti žinomas visiems asmenims, jį vis dėlto galima nustatyti iš visuotinai prieinamų šaltinių.

34      Šiuo klausimu ieškinyje ieškovė nurodė Anuliavimo skyriui pateiktą argumentą, kad žalia spalva yra tik vienas iš elementų, susijusių su „[ginčijamo] žymens sąveika su šviežumu (žaliomis pievomis) ir saule (geltona spalva)“. Vis dėlto šiam argumentui negalima pritarti, nes, net darant prielaidą, kad žalia spalva atlieka tokį vaidmenį, tai neprieštarautų gerai žinomam faktui, kurį nustatė Didžioji apeliacinė taryba, kad ši spalva reprezentuoja Airiją. Beje, ieškovė Bendrajam Teismui nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių žinomo fakto teisingumą.

35      Be to, nesant reikalo priimti sprendimo dėl bendros prekių iš Airijos kokybės, reikia pažymėti, kad ieškovė taip pat neginčijo, jog ši šalis gamina mėsą, žuvį ir pieno produktus, o šios trys prekių rūšys žymimos ginčijamu prekių ženklu.

36      Taigi, atsižvelgdama į dominuojantį žodinį elementą „la irlandesa“ ir jo reikšmę atitinkamai visuomenei, kurią patvirtina aplink tą elementą esanti žalia spalva, Didžioji apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad tuo atveju, kai ginčijamu prekių ženklu yra paženklintos juo žymimos prekės, nedarant jokios kitos nuorodos, ispaniškai kalbantys vartotojai iš pirmo žvilgsnio ir be papildomų svarstymų nustatys tiesioginį ryšį tarp šio žodinio elemento reikšmės ir šių prekių kokybės, t. y. jų geografinės kilmės, todėl pamatę ant šių prekių esantį prekių ženklą jie manys, kad šios prekės yra iš Airijos.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto ir 7 straipsnio 1 dalies g punkto nuostatų pažeidimu

37      Pirmasis pagrindas suskirstytas į tris dalis. Visų pirma pirmoje dalyje ieškovė kritikuoja Didžiąją apeliacinę tarybą dėl to, kad per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą ji taikė registracijos panaikinimo pagrindams taikytinas sąlygas. Toliau antroje dalyje ji tvirtina, kad ginčijamame sprendime klaidingai buvo taikytas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punktas. Galiausiai dėl pirmojo pagrindo trečios dalies ji mano, kad Didžioji apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į ginčijamo prekių ženklo įgytą skiriamąjį požymį.

38      Pirmiausia reikia išnagrinėti pirmojo pagrindo trečią dalį, paskui kartu nagrinėti jo pirmą ir antrą dalis.

–       Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies, susijusios su tuo, kad Didžioji apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į ginčijamo prekių ženklo įgytą skiriamąjį požymį

39      Ieškovė priekaištauja Didžiajai apeliacinei tarybai, kad ji neatsižvelgė į tam tikrus veiksnius, rodančius, kad ginčijamas prekių ženklas laikui bėgant įgijo skiriamąjį požymį. Šiuo klausimu ji remiasi prekių ženklo naudojimo nuo 1967 m. be pertraukos trukme, tuo, kad ji vienintelė naudojo šį prekių ženklą Ispanijoje, ir didele sviesto rinkos dalimi, kurią ji ilgą laiką užėmė Kanarų salose naudodama tą patį prekių ženklą.

40      EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija šiuos ieškovės argumentus.

41      Reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai nurodo EUIPO, Reglamento Nr. 207/2009 nuostatos, susijusios su prekių ženklo dėl naudojimo įgytu skiriamuoju požymiu, kaip tam tikrų absoliučių atmetimo ar registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų išimtis, netaikomos klaidinančiais laikomiems prekių ženklams. Iš tiesų nei Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalyje, nei 52 straipsnio 2 dalyje (dabar – Reglamento 2017/1001 7 straipsnio 3 dalis ir 59 straipsnio 2 dalis) nedaroma nuorodos į to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies g punktą. Šios dvi nuostatos susijusios tik su šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktuose (dabar – Reglamento 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktai) numatytais pagrindais.

42      Taigi pirmojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip nereikšmingą.

–       Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su tuo, kad registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai Didžioji apeliacinė taryba neturėjo taikyti registracijos panaikinimo pagrindams taikytinų sąlygų, ir dėl pirmojo pagrindo antros dalies, susijusios su klaidingu Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punkto taikymu

43      Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė pažymi, kad Europos Sąjungos teisės aktuose prekių ženklų srityje atskiriami negaliojimo ir panaikinimo pagrindai. Šioje byloje per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą Didžioji apeliacinė taryba klaidingai taikė registracijos panaikinimo taisykles, o tai lėmė teisinį nesaugumą.

44      Ieškovė nurodo, kad per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą reikia analizuoti prekių ženklo paraiškos padavimo dieną, visų pirma atsižvelgiant į prekių ženklo pobūdį, jį sudarančius elementus ir juo žymimas prekes, o registracijos panaikinimo procedūroje reikalaujama išnagrinėti, ar prekių ženklo savininkas naudojo prekių ženklą po jo įregistravimo. Didžioji apeliacinė taryba suklydo, kai, užuot atsižvelgusi į paraiškos padavimo datą, ginčijamo prekių ženklo registraciją pripažino negaliojančia dėl naudojimo po prekių ženklo įregistravimo.

45      Ieškovės teigimu, Anuliavimo skyrius teisingai nusprendė, kad prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikę asmenys siekė įrodyti klaidinantį ginčijamo prekių ženklo pobūdį, remdamiesi veiksmais, kurie buvo atlikti daug vėliau, nei paraiška paduota EUIPO, kad šie veiksmai gali būti svarbūs per registracijos panaikinimo procedūrą, bet ne per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą, ir kad atitinkamą registracijos paraiškos padavimo dieną nebuvo akivaizdaus prieštaravimo tarp ginčijamo prekių ženklo ir juo žymimų prekių, o tai visiškai paneigia bet kokį klaidinantį pobūdį.

46      Ieškovė pažymi, kad sąžiningas ginčijamo prekių ženklo naudojimas turėtų būti preziumuojamas, nebent būtų įrodyta kitaip, ir tai turėtų atitikti paraiškos įregistruoti prekių ženklą padavimo datą, o ne tik naudojimą, kurį vėliau atliko savininkas.

47      Atsakydama į ieškovės nurodyto pirmojo pagrindo pirmą dalį EUIPO teigia, kad pagal taikytiną teisę Didžioji apeliacinė taryba prašymą pripažinti registraciją negaliojančia nagrinėjo atsižvelgdama į ginčijamo prekių ženklo paraiškos padavimo datą. EUIPO nuomone, šis prekių ženklas iš esmės yra klaidinantis, ypač atsižvelgiant į jo spalvas, vaizdinius elementus ir Airijos reputaciją ginčijamu prekių ženklu žymimų žemės ūkio produktų srityje. Nesant aiškaus šių prekių sąrašo apribojimo Airijoje pagamintomis prekėmis, ginčijamas prekių ženklas klaidina atitinkamą visuomenę, kiek tai susiję su jų geografine kilme. Įrodymai, pateikti po to, kai buvo paduota prekių ženklo registracijos paraiška, pavyzdžiui, 2014 m. katalogas, tik patvirtina vertinimą, kurį Didžioji apeliacinė taryba atliko, kaip ir turėjo, atsižvelgdama į ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną.

48      Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies įstojusios į bylą šalies argumentai iš esmės sutampa su EUIPO argumentais.

49      Pirmojo pagrindo antroje dalyje ieškovė pažymi, kad vien ginčijamo prekių ženklo sąsajos su Airija nepakanka, kad vartotojas būtų suklaidintas dėl prekių pobūdžio ar jų geografinės kilmės, nes žymuo suvokiamas kaip darantis užuominą, visų pirma dėl to, kad jame yra skaitmeninių ir vaizdinių elementų. Taigi žymuo būtų suvokiamas kaip prekių ženklas, o ne kaip geografinės kilmės nuoroda.

50      Be to, ieškovė kritikuoja ginčijamą sprendimą dėl to, kad jis grindžiamas ankstesniais Oficina Española de Patentes y Marcas (Ispanijos patentų ir prekių ženklų tarnyba) sprendimais, kuriais buvo atmestos ieškovės pateiktos paraiškos įregistruoti prekių ženklus, turinčius panašų elementą „la irlandesa“, taip pat EUIPO Anuliavimo skyriaus sprendimu, kuriuo tokio prekių ženklo registracija buvo pripažinta negaliojančia. Ieškovės teigimu, šie sprendimai susiję su skirtingais prekių ženklais, kuriais konkrečiai buvo žymimas sviestas, o kai kuriais atvejais – ir pieno produktai, o šioje byloje ginčijamu prekių ženklu žymimos visos 29 klasės prekės.

51      Atsakydama į pirmojo pagrindo antrą dalį EUIPO mano, kad ieškovės argumentas, susijęs su ginčijamo prekių ženklo daroma tariama užuomena, neįtikina. Dėl ginčijamame sprendime nurodytų ankstesnių sprendimų EUIPO atsakė ieškovei, kad jie buvo svarbūs, kiek tai susiję su atitinkamos visuomenės suvokimu, ir kad Didžioji apeliacinė taryba galėjo jais teisėtai remtis patvirtindama savo išvadas.

52      Įstojusi į bylą šalis iš esmės pritaria EUIPO argumentams dėl pirmojo pagrindo antros dalies.

53      Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su 7 straipsnio 1 dalies g punktu, prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu prekių ženklas buvo įregistruotas ir gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės.

54      Pagal suformuotą jurisprudenciją vienintelė data, reikšminga nagrinėjant prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, yra ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo diena (2009 m. rugsėjo 24 d. Nutarties Bateaux mouches / VRDT, C‑78/09 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2009:584, 18 punktas ir 2010 m. balandžio 23 d. Nutarties VRDT / Frosch Touristik, C‑332/09 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:225, 41 punktas). Vis dėlto pagal jurisprudenciją leidžiama atsižvelgti į po šios dienos atsiradusias aplinkybes su sąlyga, kad jos susijusios su prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo momentu (2009 m. birželio 3 d. Sprendimas Frosch Touristik / VRDT – DSR touristik (FLUGBÖRSE), T‑189/07, EU:T:2009:172, 19 ir 28 punktai).

55      Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punkte nurodyti pagrindai reiškia, kad galima daryti išvadą, jog vartotojas iš tikrųjų klaidinamas arba egzistuoja pakankamai didelė galimybė jį suklaidinti (žr. 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Alpirsbacher Klosterbräu Glauner / EUIPO (Klosterstoff), T‑844/16, EU:T:2017:759, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56      Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punkte nurodytą pagrindą galima vertinti tik atsižvelgiant, pirma, į nagrinėjamas prekes ar paslaugas ir, antra, į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia šį prekių ženklą (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo Safe Skies/EUIPO – Travel Sentry (TSA LOCK), T‑60/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:164, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57      Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punktą turi būti pakankamai konkrečiai nurodytos galimos prekių ženklu žymimų prekių ir paslaugų savybės. Tik tuo atveju, kai konkretus vartotojas verčiamas manyti, kad prekės ir paslaugos turi tam tikrų savybių, nors iš tikrųjų jos tokių savybių neturi, laikytina, kad jis klaidinamas prekių ženklo (žr. 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Khadi and Village Industries Commission / EUIPO – BNP Best Natural Products (Khadi Ayurveda), T‑683/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:860, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58      Pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalį (dabar – Reglamento 2017/1001 7 straipsnio 2 dalis) to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalis taikoma, net jeigu prekių ženklo neregistravimo pagrindai galioja tiktai dalyje Sąjungos.

59      Šiuo atveju Didžioji apeliacinė taryba pirmiausia išnagrinėjo ginčijamam prekių ženklui būdingas savybes, kad nustatytų jo reikšmę atitinkamai visuomenei, atsižvelgdama į prekių ženklo registracijos paraiškoje nurodytas prekes. Ji nusprendė, kad matydami ginčijamą prekių ženklą ant nagrinėjamų prekių ispaniškai kalbantys vartotojai manytų, kad jos pagamintos Airijoje.

60      Remdamasi šia ginčijamo prekių ženklo analize, Didžioji apeliacinė taryba padarė išvadą, kad „net ir paraiškos padavimo momentu“ šis prekių ženklas klaidino atitinkamą visuomenę. Siekdama „patvirtinti“ šią išvadą ji atsižvelgė į prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikusių asmenų pateiktus įrodymus, visų pirma į 2002 m. rugsėjo 25 d. EUIPO anuliavimo skyriaus sprendimą, kuriuo prekių ženklo, kuriame yra elementas „la irlandesa“, panašus į ginčijamą prekių ženklą, registracija pripažinta negaliojančia. Be to, įrodymais taip pat buvo laikoma ši informacija, pateikta vėliau už prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną:

–        2014 m. ieškovės internetinis katalogas,

–        ginčijamu prekių ženklu pažymėtų maisto produktų, pagamintų 2016 m. ir įsigytų Ispanijoje tais pačiais metais, nuotraukos.

61      Didžiosios apeliacinės tarybos nuomone, iš šių įrodymų, ypač iš informacijos ant prekių pakuočių ir jų etikečių, kuri pateikta labai smulkiu šriftu arba nurodant šalies kodus ar su prekių sveikumu susijusius skaičius, matyti, kad šios prekės buvo pagamintos ne Airijoje, o kitose šalyse. Beje, savo pastabose Didžiajai apeliacinei tarybai ieškovė pripažino, kad ginčijamas prekių ženklas „nebuvo skirtas tik Airijoje pagamintoms prekėms“.

62      Kad „patvirtintų“ šio prekių ženklo klaidinantį pobūdį, Didžioji apeliacinė taryba taip pat rėmėsi Ispanijos teismų sprendimais ir Ispanijos patentų ir prekių ženklų tarnybos sprendimu, kurie visi buvo priimti anksčiau nei ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo diena.

63      Reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 207/2009 52–54 straipsniuose (53 ir 54 straipsniai dabar – Reglamento 2017/1001 60 ir 61 straipsniai) reglamentuojami Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai, o atskira nuostata – šio reglamento 51 straipsnis – susijusi su registracijos panaikinimo pagrindais.

64      Be to, reikia pažymėti, kad prekių ženklo klaidinantis pobūdis yra absoliutus negaliojimo pagrindas pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su 7 straipsnio 1 dalies g punktu, taip pat ir registracijos panaikinimo pagrindas pagal minėto reglamento 51 straipsnio 1 dalies c punktą.

65      Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies c punkte aiškiai nurodyta, kad klaidinantis įregistruoto prekių ženklo pobūdis, kuris pateisina jo savininko teisių panaikinimą, atsiranda dėl prekių ženklo naudojimo, o kartu taikomose minėto reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punkto ir 7 straipsnio 1 dalies g punkto nuostatose, pagal kurias įregistruotas prekių ženklas pripažįstamas negaliojančiu, nepaisant jo klaidinančio pobūdžio, nėra jokios nuorodos į tokį naudojimą.

66      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad iš principo nagrinėjant prašymą dėl registracijos panaikinimo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies c punktą, reikia atsižvelgti į faktinį prekių ženklo naudojimą, t. y. po prekių ženklo paraiškos padavimo susiklosčiusias aplinkybes, tačiau to daryti nereikia nagrinėjant prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, pateiktą pagal kartu taikomas Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto ir 7 straipsnio 1 dalies g punkto nuostatas. Nagrinėjant tokį prašymą pripažinti registraciją negaliojančia reikia nustatyti, kad žymuo, kurį prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą, pats savaime galėjo suklaidinti vartotoją registracijos paraiškos padavimo momentu ir kad vėlesnis minėto žymens valdymas nėra svarbus (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 8 d. Sprendimo W. F. Gözze Frottierweberei ir Gözze, C‑689/15, EU:C:2017:434, 55 ir 56 punktus).

67      Šį principą patvirtina jurisprudencija, pagal kurią vienintelė data, reikšminga nagrinėjant prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, yra ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo diena (2009 m. rugsėjo 24 d. Nutarties Bateaux mouches / VRDT, C‑78/09 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2009:584, 18 punktas ir 2010 m. balandžio 23 d. Nutarties VRDT / Frosch Touristik, C‑332/09 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:225, 41 punktas) ir pagal kurią į aplinkybes, atsiradusias vėliau nei prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo diena, galima atsižvelgti tik tuo atveju, jeigu jos susijusios su tuo momentu buvusia situacija (2009 m. birželio 3 d. Sprendimo FLUGBÖRSE, T‑189/07, EU:T:2009:172, 19 ir 28 punktai).

68      Kitaip tariant, registracijos pripažinimo negaliojančia atveju kyla klausimas, ar prekių ženklas ab initio turėjo būti įregistruotas dėl priežasčių, egzistavusių prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną, ar ne, nes atsižvelgimas į vėlesnes aplinkybes gali būti naudingas tik siekiant išsiaiškinti tą dieną egzistavusias aplinkybes.

69      Atsižvelgiant būtent į šiuos paaiškinimus reikia nustatyti, ar Didžioji apeliacinė taryba teisingai nusprendė pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl to, kad jis galėjo suklaidinti visuomenę dėl nagrinėjamų prekių geografinės kilmės.

70      Kaip konstatuota šio sprendimo 36 punkte, Didžioji apeliacinė taryba teisingai manė, kad atitinkama visuomenė ginčijamą prekių ženklą suvoks kaip nurodantį, kad juo žymimos prekės pagamintos Airijoje.

71      Priešingai, kaip teisingai nurodė ieškovė, Didžioji apeliacinė taryba, taikydama Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punktą, turėjo patikrinti, ar paraiškos įregistruoti prekių ženklą padavimo dieną nebuvo prieštaravimo tarp ginčijamu prekių ženklu perteikiamos informacijos ir toje paraiškoje nurodytų prekių savybių (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 27 d. Sprendimo Caffè Nero Group / EUIPO (CAFFÈ NERO), T‑29/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:635, 45–50 punktus ir 2020 m. gegužės 13 d. Sprendimo SolNova / EUIPO – Canina Pharma (BIO-INSECT Shocker), T‑86/19, EU:T:2020:199, 70-87 punktus). Pažymėtina, kad ginčijamu prekių ženklu žymimų prekių sąraše nėra jokios nuorodos į jų geografinę kilmę, todėl jis galėjo apimti Airijoje pagamintas prekes. Taigi, skirtingai nuo aplinkybių, dėl kurių Bendrasis Teismas priėmė sprendimą minėtose bylose CAFFÈ NERO (T‑29/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:635) ir BIO-INSECT Shocker (T‑86/19, EU:T:2020:199), šioje byloje ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną nebuvo prieštaravimo tarp šio prekių ženklo ir juo žymimų prekių, todėl negalima konstatuoti, kad toks prekių ženklas tą dieną buvo klaidinantis.

72      Kadangi paraiškos įregistruoti padavimo dieną nebuvo prieštaravimo tarp ginčijamo prekių ženklo ir juo žymimų prekių, Didžioji apeliacinė taryba nepagrįstai priekaištavo ieškovei, kad ji neapribojo šių prekių sąrašo tik Airijoje pagamintomis prekėmis. Iš tiesų į jį įtraukti tokį apribojimą nebuvo reikalaujama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punktą, kuriuo siekiama užkirsti kelią prekių ženklų, galinčių suklaidinti visuomenę, registracijai.

73      Be to, kadangi 2013 m., kai buvo paduota registracijos paraiška, ginčijamas prekių ženklas negalėjo būti laikomas klaidinančiu, vėliau, t. y. 2014 m. ir 2016 m. pateikti įrodymai, į kuriuos atsižvelgė Didžioji apeliacinė taryba, negalėjo patvirtinti tokio klaidinančio pobūdžio. Remiantis bylos medžiaga nenustatyta, kad šie vėlesni įrodymai buvo susiję su prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną buvusia situacija, todėl 2009 m. birželio 3 d. Sprendime FLUGBÖRSE (T‑189/07, EU:T:2009:172) suformuota jurisprudencija, pagal kurią būtų buvę galima atsižvelgti į tokius įrodymus, šioje byloje netaikytina.

74      Be to, Didžioji apeliacinė taryba pažymėjo, kad „buvo įrodyta – ir [ieškovė] to neneigė – kad prekių ženklas jau buvo naudojamas dar iki paraiškos padavimo dienos“. Vis dėlto ji nepaaiškino, kaip šis ginčijamo prekių ženklo naudojimas iki paraiškos padavimo „buvo įrodytas“ ir kaip toks ankstesnis naudojimas patvirtina klaidinantį šio prekių ženklo pobūdį.

75      Dėl 2002 m. rugsėjo 25 d. EUIPO Anuliavimo skyriaus sprendimo, taip pat ginčijamame sprendime nurodytų Ispanijos teismų sprendimų ir Ispanijos patentų ir prekių ženklų tarnybos sprendimo, priimtų prieš paduodant ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką, reikia priminti, kad nei EUIPO sprendimų priėmimo praktika, nei nacionalinių institucijų sprendimai negali būti privalomi Bendrajam Teismui (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 9 d. Sprendimo Ella Valley Vineyards / VRDT – HFP (ELLA VALLEY VINEYARDS), T‑32/10, EU:T:2012:118, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2020 m. spalio 28 d. Sprendimo Electrolux Home Products / EUIPO – D. Consult (FRIGIDAIRE), T‑583/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:511, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šie sprendimai neleidžia nepaisyti Sąjungos teisės aktuose nustatytos analizės sistemos, kuri yra būtina nagrinėjant tokį prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, kaip nagrinėjamas šioje byloje, nes ši sistema nėra tokia pati kaip taikoma nagrinėjant prašymą panaikinti registraciją.

76      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmojo pagrindo trečia dalis yra nepagrįsta, bet jo kartu nagrinėjamos pirma ir antra dalys – pagrįstos, nes Didžioji apeliacinė taryba padarė klaidą, kai taikė Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su jo 7 straipsnio 1 dalies g punktu.

77      Ši klaida turi įtakos ginčijamo sprendimo pirmosios argumentų grupės teisėtumui. Tačiau dėl to ginčijamas sprendimas gali būti panaikintas, tik jei antroji ginčijamo sprendimo argumentų grupė taip pat yra neteisėta.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu

78      Ieškovė tvirtina, kad Didžioji apeliacinė taryba neįrodė, jog pateikdama paraišką įregistruoti ginčijamą prekių ženklą ji buvo nesąžininga. Ji pažymi, kad daugiau kaip 40 metų naudojo panašius prekių ženklus, kuriuose yra elementas „la irlandesa“ ir kurie tebegalioja, ir kad negalima daryti išvados, jog 2011 m. nutraukdama komercinius santykius su įstojusia į bylą šalimi ji elgėsi nesąžiningai. Didžioji apeliacinė taryba nepagrįstai sutelkė dėmesį į ginčų, susijusių su panašiais prekių ženklais, kuriuose yra elementas „la irlandesa“, arba atsisakymų registruoti tokius prekių ženklus pavyzdžius ir klaidingai laikė tam tikras ginčijamo prekių ženklo savybes, ypač jo vaizdinius elementus, spalvą ir tai, kad jis nurodo geografinę kilmę, ieškovės nesąžiningumo požymiais.

79      EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

80      Pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktą prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu pareiškėjas, paduodamas prekių ženklo registracijos paraišką, buvo nesąžiningas.

81      Iš tos pačios nuostatos matyti, kad vertinant pareiškėjo nesąžiningumo buvimą svarbus momentas yra suinteresuoto asmens paraiškos įregistruoti prekių ženklą pateikimo momentas (2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli, C‑529/07, EU:C:2009:361, 35 punktas). Vis dėlto ginčijamo prekių ženklo naudojimas gali būti aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti apibūdinant ketinimus prieš paraiškos registruoti šį prekių ženklą padavimą, įskaitant jo naudojimą po paraiškos padavimo dienos (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 1 d. Sprendimo Carrols / VRDT – Gambettola (Pollo Tropical CHICKEN ON THE GRILL), T‑291/09, EU:T:2012:39, 76 punktą; 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Simca Europe / VRDT – PSA Peugeot Citroën (Simca), T‑327/12, EU:T:2014:240, 48 punktą ir 2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo Holzer y Cia / EUIPO – Annco (ANN TAYLOR ir AT ANN TAYLOR), T‑3/18 ir T‑4/18, EU:T:2019:357, 126 punktą).

82      Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkte vartojama nesąžiningumo sąvoka teisės aktuose nėra niekaip apibrėžta, atribota ar bent apibūdinta (žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo SA.PAR. / VRDT – Salini Costruttori (GRUPPO SALINI), T‑321/10, EU:T:2013:372, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo Biernacka-Hoba / EUIPO – Formata Bogusław Hoba (Formata), T‑23/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:149, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Remiantis jurisprudencija ši sąvoka negali būti apribota tik tam tikra konkrečių faktinių aplinkybių kategorija. Iš tiesų būtų pakenkta šios nuostatos bendrojo intereso tikslui – užkirsti kelią piktnaudžiavimui pagrįstoms ar sąžiningai pramoninei ir komercinei praktikai prieštaraujančioms prekių ženklų registracijoms, jei nesąžiningumą būtų galima įrodyti tik išsamiai nurodytomis aplinkybėmis (žr. 2021 m. balandžio 21 d. Sprendimo Hasbro / EUIPO – Kreativni Dogadaji (MONOPOLY), T‑663/19, EU:T:2021:211, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

83      Bet koks kaltinimas nesąžiningumu turi būti įvertintas visapusiškai, atsižvelgiant į visas nagrinėjamam atvejui svarbias faktines aplinkybes (2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Koton Mağazacilik Tekstil Sanayi ve Ticaret / EUIPO, C‑104/18 P, EU:C:2019:724, 47 punktas).

84      Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, atliekant visapusišką analizę pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktą, gali būti taip pat atsižvelgta į ginčijamo žymens kilmę ir naudojimą nuo jo sukūrimo, komercinę logiką, kuria vadovautasi pateikiant paraišką įregistruoti žymenį kaip Europos Sąjungos prekių ženklą, ir su minėtu pateikimu susijusių įvykių chronologiją (žr. 2021 m. balandžio 21 d. Sprendimo MONOPOLY, T‑663/19, EU:T:2021:211, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

85      Be to, reikia atsižvelgti į pareiškėjo ketinimus registracijos paraiškos pateikimo momentu, t. y. subjektyvų elementą, kuris turi būti nustatytas remiantis objektyviomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis (2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli, C‑529/07, EU:C:2009:361, 41 ir 42 punktai ir 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo Formata, T‑23/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:149, 44 punktas). Šiuo klausimu reikia išnagrinėti prekių ženklo registracijos paraišką pateikusio asmens ketinimus, kuriuos gali atskleisti objektyvios aplinkybės ir konkretūs jo veiksmai, jo vaidmuo arba pozicija, jo žinios apie ankstesnio žymens naudojimą, sutartiniai, ikisutartiniai arba posutartiniai santykiai, kurie jį siejo su prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikusiu asmeniu, abipusės prievolės ir įsipareigojimai ir apskritai visos objektyvios, su interesų konfliktais susijusios situacijos, kuriose buvo prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo GRUPPO SALINI, T‑321/10, EU:T:2013:372, 28 punktas).

86      Būtent pripažinti registraciją negaliojančia prašantis ir šiuo pagrindu ketinantis remtis asmuo privalo įrodyti aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas buvo nesąžiningas, kai pateikė šio prekių ženklo registracijos paraišką (2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Pangyrus / VRDT – RSVP Design (COLOURBLIND), T‑257/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:115, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

87      Sąžiningumas preziumuojamas, kol neįrodyta kitaip (žr. 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo Formata, T‑23/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:149, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

88      Šioje byloje Didžioji apeliacinė taryba išvardijo kelias aplinkybes, kurios, jos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė, pateikdama paraišką įregistruoti ginčijamą prekių ženklą, buvo nesąžininga.

89      Pirma, Didžioji apeliacinė taryba pakartojo savo teiginį, kad ginčijamas prekių ženklas klaidina ispaniškai kalbančius vartotojus, nes sukuria aiškų geografinį ryšį su Airija, nors nagrinėjamos prekės ir nėra pagamintos šioje šalyje.

90      Antra, Didžioji apeliacinė taryba pažymėjo, kad dėl šio klaidinančio pobūdžio EUIPO ir Ispanijos teisminės ir administracinės valdžios institucijos panaikino arba atmetė prekių ženklus, kuriuose yra elementas „la irlandesa“, kurie yra panašūs į nagrinėjamą šioje byloje ir kurie apima konkretesnius prekių sąrašus, ir nurodė, kad šie ieškovei nepalankūs sprendimai buvo priimti 2000, 2001 ir 2002 m., t. y. gerokai prieš ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną (2013 m.), ir kad tą dieną ieškovė neabejotinai apie tai žinojo. Šį žinojimą patvirtina tai, kad ieškovė vėliau Ispanijoje įregistravo panašius prekių ženklus, į prekių aprašymą aiškiai įtraukdama su Airija susijusį geografinį apribojimą, tačiau to ji nepadarė, kiek tai susiję su ginčijamu prekių ženklu.

91      Trečia, Didžioji apeliacinė taryba konstatavo, kad ilgą laiką ieškovė buvo vienintelė įstojusios į bylą šalies atstovė ir pirko iš jos airišką sviestą dideliais kiekiais, jį pakuodavo ir parduodavo Kanarų salose. Ji tvirtino, kad 1967 m. ieškovės įregistruotu Ispanijos prekių ženklu „La Irlandesa“ buvo siekiama skatinti Airijoje pagaminto sviesto pardavimą Ispanijoje, kad šis prekių ženklas atsirado iš ieškovės ir įstojusios į bylą šalies sutartinių santykių ir kad jis buvo susijęs su Airijoje pagamintų prekių, kurias ieškovė turėjo teisę pardavinėti pagal šiuos santykius, kilme. Kaip nurodė Didžioji apeliacinė taryba, 2011 m. nutraukusi šiuos komercinius santykius ieškovė ir toliau pardavinėjo prekes, pažymėtas prekių ženklais, kuriuose yra žodžiai „la“ ir „irlandesa“, nors tokios prekės ir nebuvo pagamintos Airijoje. Ieškovė neįrodė nei teisėtos komercinės logikos, paaiškinančios ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimą, nei ekonominės logikos naudoti šį prekių ženklą po to, kai 2011 m. nutrūko komerciniai santykiai su įstojusia į bylą šalimi. Taigi ieškovė siekė tik gauti nepagrįstos naudos iš pasibaigusių komercinių santykių, kad ir toliau turėtų pelno iš Airijos prekių įvaizdžio.

92      Ketvirta, Didžioji apeliacinė taryba nusprendė, kad, atsižvelgiant į klaidinantį ginčijamo prekių ženklo naudojimą, ankstesnius EUIPO ir Ispanijos valdžios institucijų sprendimus, taip pat į ankstesnius dabar jau su įstojusia į bylą šalimi nutrauktus komercinius santykius, ieškovė, paduodama ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką, ketino ir toliau klaidinti visuomenę dėl atitinkamų prekių geografinės kilmės ir pasinaudoti geru Airijos prekių įvaizdžiu. Taigi ieškovė, sąmoningai pateikdama ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką, turėjo nesąžiningų ketinimų sukurti asociaciją su Airija.

93      Atsižvelgusi į visas šias aplinkybes, Didžioji apeliacinė taryba padarė išvadą, kad pateikdama ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką ieškovė buvo nesąžininga. Todėl ji pripažino, kad dėl šio priežasties šis prekių ženklas taip pat tampa negaliojantis.

94      Pirmiausia reikia priminti, kad iš šio sprendimo 81 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, jog tam, kad išspręstų klausimą, ar ieškovė buvo nesąžininga, kai pateikė paraišką įregistruoti ginčijamą prekių ženklą, Didžioji apeliacinė taryba galėjo teisėtai remtis įrodymais, gautais vėliau nei ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo diena, nes šiais įrodymais patvirtinama informacija, susijusi su atitinkamos dienos situacija ir net su ginčijamo prekių ženklo naudojimu po minėto paraiškos pateikimo momento.

95      Nagrinėjamu atveju, pirma, dėl klaidinančio ginčijamo prekių ženklo naudojimo šalys neginčijo, kad dešimtmečius ieškovė, būdama sutartiniuose santykiuose su įstojusia į bylą šalimi, prekiavo šiuo prekių ženklu pažymėtu Airijoje pagamintu sviestu, kad pasibaigus šiems santykiams ji ir toliau prekiavo minėtu prekių ženklu pažymėtais maisto produktais ir kad nemaža jų dalis, įskaitant pieno produktus ir mėsos gaminius, nebuvo pagaminti Airijoje. Bet kuriuo atveju ieškovė neteigė, kad visos ginčijamu prekių ženklu pažymėtos prekės, kuriomis ji prekiavo, buvo pagamintos Airijoje.

96      Kitaip tariant, ieškovė prekiavo ginčijamu prekių ženklu pažymėtomis prekėmis, nors didelė jų dalis ir nebuvo pagamintos Airijoje, todėl neatitiko atitinkamos visuomenės suvokimo.

97      Nors ši aplinkybė neturi reikšmės nagrinėjant pirmąjį pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto ir 7 straipsnio 1 dalies g punkto nuostatomis, ji taip pat nėra svarbi nagrinėjant ir antrąjį pagrindą, susijusį su ieškovės nesąžiningumu.

98      Iš tiesų, ieškovei išplėtus ginčijamo prekių ženklo naudojimą kitoms nei Airijoje pagamintas sviestas prekėms, ispaniškai kalbantys vartotojai, kurie sudaro atitinkamą visuomenės dalį, galėjo būti suklaidinti dėl šių prekių geografinės kilmės, nes jie dešimtmečius buvo įpratę, kad ginčijamu prekių ženklu yra žymimas Airijoje pagamintas sviestas. Toks elgesys yra nesąžiningumo požymis, nes jis parodo, kad pateikdama ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką ieškovė nepagrįstai siekė perkelti asociacijos su Airija teikiamą naudą prekėms, neturinčioms šios geografinės kilmės, ypač po to, kai nutrūko jos komerciniai santykiai su įstojusia į bylą šalimi, kuri jai tiekė airišką sviestą.

99      Šiuo klausimu informacija, kuri gali būti pateikta ant ieškovės parduodamų prekių pakuočių ir etikečių, pati savaime negali sumažinti vartotojo suklaidinimo rizikos. Iš tiesų, kai ji nurodoma labai smulkiu šriftu, šalių kodais arba su sveikumu susijusiais skaičiais, nėra aišku, ar šią informaciją sistemingai suvokia atitinkama visuomenė.

100    Antra, kalbant apie bylas, kuriose 2000, 2001 ir 2002 m. EUIPO ir Ispanijos teisminės ir administracinės institucijos panaikino arba atsisakė registruoti prekių ženklus su elementu „la irlandesa“, panašius į nagrinėjamą šioje byloje, pažymėtina, jog tiesa, kad tos bylos negali būti privalomos Bendrajam Teismui ir kad bet kuriuo atveju jos neleidžia nustatyti, ar ginčijamas prekių ženklas yra klaidinantis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies g punktą, bet patvirtina, kad atitinkama visuomenė gali ginčijamą prekių ženklą suvokti kaip nurodantį, kad juo pažymėtos prekės buvo pagamintos Airijoje. Jose taip pat nurodoma, kad dėl ginčijamo prekių ženklo naudojimo ne Airijoje pagamintoms prekėms kilo ginčų, susijusių su šio prekių ženklo galimu klaidinančiu pobūdžiu, ir apie tai ieškovė tikrai žinojo šio prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną, todėl tai patvirtina, kad tą dieną ji buvo nesąžininga.

101    Galiausiai, trečia, Didžioji apeliacinė taryba galėjo remtis jai pateiktais įrodymais, kurie visų pirma leido nustatyti įvykių, apibūdinančių ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimą, chronologiją, kad galėtų padaryti išvadą, jog ieškovė pasirinko komercinę strategiją, susijusią su asociacija su prekių ženklais, turinčiais elementą „la irlandesa“ ir kurie buvo susiję su buvusiais ieškovės ir įstojusios į bylą šalies komerciniais santykiais (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Simca, T‑327/12, EU:T:2014:240, 63 punktą ir 2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo ANN TAYLOR ir AT ANN TAYLOR, T‑3/18 ir T‑4/18, EU:T:2019:357, 164 punktą), kad galėtų ir toliau gauti naudos iš šių nutrauktų santykių ir su jais susijusių prekių ženklų (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo Moreira / EUIPO – Da Silva Santos Júnior (NEYMAR), T‑795/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:329, 49–51 ir 55 punktus).

102    Remiantis išdėstytais argumentais galima daryti išvadą, kad ginčijamo prekių ženklo registracija prieštaravo sąžiningai praktikai pramoninėje ir komercinėje veikloje. Taigi Didžioji apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad ieškovė buvo nesąžininga, kai prašė įregistruoti ginčijamą prekių ženklą.

103    Nė vienas ieškovės argumentas neleidžia suabejoti šia išvada.

104    Dėl ieškovės argumentų, kad ji daugiau nei 40 metų naudojo panašius Europos ar nacionaliniu lygmeniu įregistruotus prekių ženklus, kuriuose yra elementas „la irlandesa“ ir kurie tebegalioja, ir kad Didžioji apeliacinė taryba neturėjo susikoncentruoti vien į ginčus ar atmestas registracijos paraiškas, pakanka dar kartą priminti, kad atlikdamas teisėtumo kontrolę Bendrasis Teismas nėra saistomas nei EUIPO sprendimų priėmimo praktikos (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 28 d. Sprendimo FRIGIDAIRE, T‑583/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:511, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), nei valstybės narės lygmeniu priimto sprendimo, kuriuo pripažįstama, kad žymuo gali būti registruojamas kaip nacionalinis prekių ženklas (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Jakober / EUIPO (Puodelio forma), T‑658/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:795, 41 punktą). Taigi šie argumentai turi būti atmesti.

105    Dėl ieškovės argumento, kad jos nesąžiningumas negali būti kildinamas iš jos ir įstojusios į bylą šalies 2011 m. nutrūkusių komercinių santykių, pažymėtina, kad šis argumentas turi būti atmestas, nes prekių ženklai, kuriuose yra elementas „la irlandesa“, kaip ir ginčijamas prekių ženklas, buvo susiję su šiais santykiais ir kad šių santykių pabaiga buvo svarbi aplinkybė vertinant ieškovės ketinimus ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo momentu (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 30 d. Sprendimą Kuota International / EUIPO – Sintema Sport (K), T‑136/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:265, 45 punktą). Iš tiesų nutrūkus komerciniams santykiams ieškovė ir toliau naudojo ginčijamą prekių ženklą ne Airijoje pagamintoms prekėms, nors airiška prekių kilmė buvo pagrindinis minėtų santykių ir pirminio šio prekių ženklo naudojimo aspektas.

106    Galiausiai dėl kritikos, kad Didžioji apeliacinė taryba tam tikras ginčijamo prekių ženklo savybes, visų pirma jo vaizdinius elementus, spalvą ir tai, kad jis nurodo geografinę kilmę, laikė nesąžiningumo požymiais, reikia priminti, kad, kaip nurodyta 24–36 punktuose, Didžioji apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad pamatę ginčijamą prekių ženklą ant nagrinėjamų prekių ispaniškai kalbantys vartotojai galėjo manyti, jog, atsižvelgiant į tas pačias šio prekių ženklo savybes, šios prekės yra iš Airijos. Kita vertus, pagal šio sprendimo 83 punkte primintą jurisprudenciją Didžioji apeliacinė taryba, visapusiškai vertindama nagrinėjamą atvejį, turėjo atsižvelgti į visas reikšmingas faktines aplinkybes, todėl, be visų šių aplinkybių, galėjo pagrįstai atsižvelgti į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia ginčijamą prekių ženklą, susijusį su nagrinėjamomis prekėmis.

107    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.

108    Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, reikia daryti išvadą, kad pirmojo pagrindo pagrįstumas neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes antrasis pagrindas, pateiktas dėl antrosios to sprendimo argumentų grupės, yra nepagrįstas ir tik ši antroji argumentų grupė gali pateisinti to sprendimo rezoliucinę dalį (žr. 2020 m. sausio 29 d. Sprendimo ENCANTO, T‑239/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:12, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. sausio 20 d. Sprendimo MANUFACTURE PRIM 1949, T‑656/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:17, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

109    Taigi ieškinys turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

110    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

111    Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal EUIPO ir įstojusios į bylą šalies pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Hijos de Moisés Rodríguez González, SA padengia bylinėjimo išlaidas.

Marcoulli

Frimodt Nielsen

Schwarcz

Iliopoulos

 

Norkus

Paskelbta 2022 m. birželio 29 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: anglų.