Sujungtos bylos C‑682/18 ir C‑683/18
Frank Peterson
prieš
Google LLC ir kt.
ir
Elsevier Inc.
prieš
Cyando AG
(Bundesgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2021 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Dalijimosi vaizdo įrašais ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos padarymas viešai prieinamos ir valdymas – Valdytojo atsakomybė už jo platformos naudotojų padarytus intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus – Direktyva 2001/29/EB – 3 straipsnis ir 8 straipsnio 3 dalis – Sąvoka „viešas paskelbimas“ – Direktyva 2000/31/EB – 14 ir 15 straipsniai – Pasinaudojimo atleidimu nuo atsakomybės sąlygos – Nežinojimas apie konkrečius pažeidimus – Pranešimas apie tokius pažeidimus, kaip sąlyga priimti teismo draudimui“
1. Teisės aktų derinimas – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29 – Autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimas – Tikslas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnis ir 17 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29 3, 9, 10, 23 ir 31 konstatuojamosios dalys)
(žr. 63–65 punktus)
2. Teisės aktų derinimas – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29 – Autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimas – Viešas paskelbimas – Sąvoka – Dalijimosi vaizdo įrašais ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojas – Šios platformos naudotojų atliekamas neteisėtas saugomo turinio padarymas viešai prieinamo – Neįtraukimas – Išimtis – Apimtis
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis)
(žr. 66–75, 77–86, 92–102 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. Teisės aktų derinimas – Elektroninė komercija – Direktyva 2000/31 – Tarpinių teikėjų atsakomybė – Taikymo sritis – Dalijimosi vaizdo įrašais platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos valdytojo atsakomybė už jo platformos naudotojų padarytus intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus – Įtraukimas – Sąlyga – Nežinojimas apie konkrečius pažeidimus
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies a punktas)
(žr. 106, 107, 109, 111, 112, 114, 116–118 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
4. Teisės aktų derinimas – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29 – Autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimas – Teisių gynimo būdai – Autorių teisių ar gretutinių teisių autoriaus galimybė gauti teismo draudimą internetinės platformos valdytojui – Platforma, kurią trečiasis asmuo naudojama pažeisdamas savininko teisę, apie tai nežinant valdytojui – Leistinumas – Sąlyga – Patikrinimas, kurį turi atlikti nacionalinis teismas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 ir 16 straipsniai ir 17 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies a punktas ir Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalis)
(žr. 128–130, 133, 136–143 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)
Santrauka
Pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę internetinių platformų valdytojai iš principo patys neatlieka autorių teisių saugomo turinio, kurį į internetą neteisėtai įkelia jų naudotojai, viešo skelbimo.
Vis dėlto valdytojai atlieka tokį skelbimą pažeisdami autorių teises, jeigu jie ne tik suteikia pačią platformą, bet ir prisideda prie tokio turinio padarymo viešai prieinamo.
Pirmoje byloje (C‑682/18) muzikos prodiuseris Frank Peterson Vokietijos teismuose bylinėjasi su YouTube ir jos teisėta atstove Google dėl kelių fonogramų, į kurias, kaip jis teigia, turi įvairių teisių, įkėlimo 2008 m. į YouTube. Jas į internetą įkėlė šios platformos naudotojai be jo leidimo. Šios fonogramos – tai atlikėjos Sarah Brightman kūriniai iš albumo „A Winter Symphony“ ir privatūs garso įrašai, padaryti per jos koncertų turą „Symphony Tour“.
Antrojoje byloje (C‑683/18) leidykla Elsevier Vokietijos teismuose bylinėjasi su Cyando dėl to, kad 2013 m. į jos failų prieglobos ir dalijimosi platformą „Uploaded“ buvo įkelti įvairūs kūriniai, į kuriuos Elsevier turi išimtines teises. Kūrinius į internetą be jos leidimo įkėlė šios platformos naudotojai. Tie kūriniai yra „Gray’s Anatomy for Students“, „Atlas of Human Anatomy“ ir „Campbell-Walsh Urology“, ir jie buvo prieinami Uploaded per rehabgate.com, avaxhome.ws ir bookarchive.ws skelbiamus nuorodų rinkinius.
Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), kuriame nagrinėjamos šios dvi bylos, pateikė Teisingumo Teismui kelis prejudicinius klausimus, be kita ko, dėl internetinių platformų valdytojų atsakomybės, kai šiose platformose jų naudotojai neteisėtai skelbia autoriaus teisių saugomus kūrinius.
Jų atsakomybę Teisingumo Teismas nagrinėjo atsižvelgdamas į teisinę sistemą, galiojusią bylos faktinių aplinkybių atsiradimo momentu, nustatytą Direktyva 2001/29 dėl autorių teisių(1), Direktyva 2000/31 dėl elektroninės komercijos(2) ir Direktyva 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo(3). Prejudiciniai klausimai nėra susiję su vėliau įsigaliojusia sistema, nustatyta Direktyvoje 2019/790 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje(4).
Savo sprendime, kurį priėmė didžioji kolegija, Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę internetinių platformų valdytojai iš principo patys neatlieka autorių teisių saugomo turinio, kurį į internetą neteisėtai įkelia jų naudotojai, viešo skelbimo, nebent šie valdytojai ne tik suteikia pačią platformą, bet ir prisideda prie tokio turinio padarymo viešai prieinamo pažeidžiant autorių teises. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokie valdytojai gali pasinaudoti atleidimu nuo atsakomybės pagal Direktyvą 2000/31 dėl elektroninės komercijos, jeigu jie neatlieka aktyvaus vaidmens, kuris leistų jiems žinoti ir kontroliuoti į jų platformą įkeltą turinį.
Teisingumo Teismo vertinimas
Pirma, Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar pats vaizdo įrašų dalijimosi platformos arba failų prieglobos ir dalijimosi platformos, kurioje naudotojai gali neteisėtai padaryti viešai prieinamą saugomą turinį, valdytojas tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose, „viešai skelbia“ šį turinį, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29 dėl autorių teisių(5). Pirmiausia Teisingumo Teismas priminė sąvokos „viešas paskelbimas“ tikslus ir apibrėžtį bei papildomus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant individualų vertinimą.
Iš šių kriterijų Teisingumo Teismas išskyrė neišvengiamą platformos valdytojo vaidmenį ir jo veiksmų sąmoningumą. Platformos valdytojas atlieka „paskelbimo veiksmą“, kai veikia labai gerai žinodamas savo elgesio pasekmes ir suteikia savo klientams prieigą prie saugomo kūrinio, ir būtent tuomet, kai, nesant tokio veiksmo, klientai iš esmės negalėtų pasinaudoti skelbiamu kūriniu.
Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad vaizdo įrašų dalijimosi platformos ar failų prieglobos ir dalijimosi platformos, kurioje naudotojai gali neteisėtai padaryti viešai prieinamą saugomą turinį, valdytojas „viešai neskelbia“ šio turinio, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nebent jis ne tik suteikia pačią platformą, bet ir prisideda prie tokio turinio padarymo viešai prieinamo pažeidžiant autoriaus teises.
Taip yra, be kita ko, tada, kai valdytojas konkrečiai žino, kad jo platformoje yra neteisėtai prieinamas saugomas turinys, tačiau nedelsiant jo nepašalina ir neužblokuoja prieigos prie jo, arba kai jis žino ar turėtų žinoti, kad saugomą turinį per jo platformą naudotojai apskritai neteisėtai padarė viešai prieinamą, tačiau nesiima įgyvendinti tinkamų techninių priemonių, kurių galima tikėtis iš įprastai rūpestingo operatoriaus, kad patikimai ir veiksmingai užkirstų kelią autoriaus teisių pažeidimams šioje platformoje, arba kai jis dalyvauja atrenkant neteisėtai viešai paskelbtą saugomą turinį, savo platformoje teikia priemones, skirtas konkrečiai neteisėtai dalytis tokiu turiniu, ar sąmoningai skatina tokį dalijimąsi, ką gali rodyti tai, kad jis sukūrė ekonominį modelį, skatinantį platformos naudotojus joje neteisėtai viešai skelbti saugomą turinį.
Antra, Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar internetinių platformų valdytojas gali pasinaudoti Direktyvoje 2000/31 dėl elektroninės komercijos(6) numatytu atleidimu nuo atsakomybės už saugomą turinį, kurį naudotojai neteisėtai viešai skelbia per jo platformą. Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar valdytojo vaidmuo yra neutralus, t. y. ar jo elgesys yra visiškai techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, ir jis nežino apie saugomą turinį ir jo nekontroliuoja, ar atvirkščiai – jo vaidmuo yra aktyvus ir tai jam leidžia žinoti ar kontroliuoti turinį. Teisingumo Teismas nusprendė, kad valdytojas gali pasinaudoti atleidimu nuo atsakomybės, jeigu jis neatlieka aktyvaus vaidmens, kuris leistų žinoti ar kontroliuoti į jo platformą įkeltą turinį. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad valdytojas neatleidžiamas nuo atsakomybės pagal šią direktyvą, jeigu jis žino apie konkrečius neteisėtus naudotojų veiksmus, susijusius su jo platformoje įkeltu saugomu turiniu.
Trečia, Teisingumo Teismas patikslino sąlygas, kada teisių turėtojai pagal Direktyvą 2001/29 dėl autorių teisių(7) gali prašyti teismo priimti įpareigojimus internetinių platformų valdytojams. Jis nusprendė, kad su šia direktyva yra suderinama tai, kad autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojas, remdamasis nacionaline teise, gali prašyti, kad teismas nustatytų draudimą valdytojui, kurio paslauga trečiasis asmuo naudojosi pažeisdamas jo teises šiam nežinant, kaip numatyta Direktyvoje 2000/31(8), tik su sąlyga, kad prieš pradedant teismo procesą apie šį pažeidimą buvo pranešta valdytojui, tačiau jis nedelsdamas nesiėmė veiksmų, kad pašalintų tokį turinį arba užblokuotų prieigą prie jo, taip pat užtikrintų, kad tokie pažeidimai nesikartotų.
Vis dėlto nacionaliniai teismai turi užtikrinti, kad taikant tokią sąlygą nebūtų taip vėluojama faktiškai nutraukti pažeidimą, kad būtų padaryta neproporcingos žalos teisių turėtojui.