GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2012 m. gegužės 24 d.(1)
Byla C‑116/11
Bank Handlowy ir Ryszard Adamiak
prieš
Christianapol sp. z o.o.
(Sąd Rejonowy Poznań Stare Miasto w Poznaniu (Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 – Bankroto byla – Bankroto bylos užbaigimo momentas – Nemokumo tikrinimas nagrinėjant šalutinę bankroto bylą – Pagrindinės ir šalutinės bankroto bylų santykis, kai pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra“
I – Įžanga
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų(2) (toliau – bankroto reglamentas arba reglamentas) išaiškinimu. Tarptautinį elementą turinčio bankroto atveju reglamente iš esmės numatytos dvi galimybės: iškelti pagrindinę bankroto bylą ir iškelti teritorinę ir (arba) šalutinę bankroto bylą(3).
2. Pagrindinė bankroto byla iškeliama ten, kur yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta. Ji apima visą skolininko turtą, esantį bet kurioje valstybėje narėje, turi universalų poveikį ir jai taikoma tos valstybės narės, kurioje ji buvo iškelta, teisė. Teritorinė ir (arba) šalutinė bankroto bylos apima tik tos valstybės narės, kurioje buvo iškelta, teritoriją ir tik tos valstybės narės teritorijoje esantį turtą. Joms taikoma tos valstybės narės teisė. Tuo atveju, kai lygiagrečiai yra iškelta pagrindinė bankroto byla ir šalutinė ir (arba) teritorinė bankroto bylos, reglamente nustatyta nemažai įpareigojimų, kaip turi vykti bendradarbiavimas ir derinimas nagrinėjant šias bylas.
3. Nagrinėjama byla ypatinga tuo, kad Prancūzijoje iškelta pagrindinė bankroto byla yra procédure de sauvegarde (toliau – sauvegarde procedūra), kuria siekiama įmonę restruktūrizuoti. Dėl šio ypatumo kyla trys klausimai, kuriuos Sąd Rejonowy Poznań Stare Miasto w Poznaniu(4) pateikė Teisingumo Teismui. Taigi šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti pagrindinės ir šalutinės bankroto bylų santykį.
II – Teisinis pagrindas
A – Europos Sąjungos teisės aktai
4. Pagal bankroto reglamento 1 straipsnio 1 dalį jis taikomas „kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu“.
5. 2 straipsnio a dalyje pateikta sąvokos „bankroto byla“ apibrėžtis, kuri šiame reglamente suprantama kaip „1 straipsnio 1 dalyje nurodyta kolektyvinė bankroto byla. Šios bylos išvardytos A priede; c punkte apibrėžiama sąvoka „byla dėl įmonės likvidavimo“ ir nurodyta, kad „tai byla, kaip apibrėžiama a punkte, apimanti skolininko turto realizavimą, įskaitant tokius atvejus, kai byla yra nutraukta skolininkui sudarius kompromisinį susitarimą su kreditoriais arba panaudojus kitą nemokumą nutraukusią priemonę, arba nutraukta dėl skolininko turto nepakankamumo. Šios bylos išvardytos B priede“.
6. 3 straipsnyje dėl tarptautinės jurisdikcijos nustatyta:
„1. Valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. Jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kai nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė.
2. Jei skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta yra valstybės narės teritorijoje, kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją iškelti tokiam skolininkui bankroto bylą tik tuo atveju, jei jam tos kitos valstybės narės teritorijoje priklauso įmonė. Tokios bylos poveikis gali apimti tik tą skolininko turtą, kuris yra pastarosios valstybės narės teritorijoje.
3. Jei bankroto byla buvo iškelta pagal šio straipsnio 1 dalį, bet kuri byla, vėliau iškelta pagal šio straipsnio 2 dalį, laikoma šalutine byla. Ši šalutinė byla turi būti likvidavimo byla.
4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta teritorinė bankroto byla gali būti iškelta prieš iškeliant pagrindinę bankroto bylą pagal šio straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, jei:
a) iškelti bylos pagal šio straipsnio 1 dalį negalima dėl sąlygų, nustatytų tos valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, įstatymuose; arba
b) iškelti bylą pagal šio straipsnio 1 dalį reikalauja kreditorius, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta arba gyvenamoji vieta arba registruota buveinė yra toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra įmonė, arba kurio reikalavimas susijęs su tos įmonės veikla.“
7. Reglamento 4 straipsnyje „Taikytina teisė“ nustatyta:
„1. Išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, toliau vadinama „valstybė, kurioje iškelta byla“, teisė.
2. Valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato:
<…>
j) bankroto bylų nutraukimo, ypač pasiekus kompromisinį susitarimą su kreditoriais, sąlygas ir padarinius;
k) kreditorių teises po bankroto bylos nutraukimo;
<…>.“
8. 16 straipsnyje numatyta bankroto bylų pripažinimo tvarka ir jo 1 dalyje nustatyta:
„Bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje.“
9. 26 straipsnyje nustatyta ordre public taisyklė:
„Bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.“
10. 27 straipsnyje „Bylos iškėlimas“, kuriuo pradedamas III skyrius „Šalutinė bankroto byla“, nustatyta:
„Vienos iš valstybių narių teisme iškėlus 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą bylą, kuri pripažįstama kitoje valstybėje narėje (pagrindinė byla), tos kitos valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją, kaip nustatyta 3 straipsnio 2 dalyje, gali iškelti šalutinę bankroto bylą, nors toje kitoje valstybėje nesvarstant skolininko nemokumo. Tai turi būti viena iš bylų, išvardytų B priede. Šiose bylose sprendžiamas tik tos kitos valstybės narės teritorijoje esančio skolininko turto klausimas.“
11. 33 straipsnyje „Likvidavimo sustabdymas“ nustatyta:
„1. Gavęs likvidatoriaus pagrindinėje byloje pareiškimą, teismas, kuriame buvo iškelta šalutinė byla, visiškai ar iš dalies sustabdo likvidavimo procedūrą, jeigu tokiu atveju likvidatoriui pagrindinėje byloje gali prireikti imtis atitinkamų priemonių kreditorių šalutinėje byloje bei atskirų klasių kreditorių interesams užtikrinti. Toks likvidatoriaus pareiškimas gali būti atmestas tik tokiu atveju, jei jis akivaizdžiai nesusijęs su kreditorių pagrindinėje byloje interesais. Teismas gali nutarti sustabdyti likvidavimo procedūrą iki trijų mėnesių. Likvidavimo procedūros sustabdymas gali būti pratęsiamas ar atnaujinamas panašiems laikotarpiams.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teismas nutraukia likvidavimo procedūros sustabdymą:
– likvidatoriaus pagrindinėje byloje prašymu,
– savo iniciatyva, kreditoriaus prašymu ar likvidatoriaus šalutinėje byloje prašymu, jeigu ši priemonė daugiau neatrodo pagrįsta, ypač atsižvelgiant į kreditorių interesus pagrindinėje arba šalutinėje bylose.“
12. 34 straipsnyje „Šalutinės bankroto bylos baigimo priemonės“ numatyta:
„1. Jeigu šalutinei bylai taikoma teisė leidžia tokią bylą užbaigti neskiriant likvidavimo, bet taikant sanavimo planą, kompromisinį susitarimą su kreditoriais ar panašią priemonę, likvidatorius pagrindinėje byloje turi teisę pats pasiūlyti tokią priemonę.
Šalutinės bylos baigimas taikant 1 dalyje nurodytas priemones nėra galutinis be likvidatoriaus pagrindinėje byloje sutikimo; tačiau baigimas gali tapti galutiniu be jo sutikimo, jei siūloma priemonė nepaveikia pagrindinės bylos kreditorių finansinių interesų.
2. Bet koks kreditorių teisių apribojimas, susijęs su 1 dalyje nurodyta šalutinėje byloje siūloma priemone, tokia kaip mokėjimo atidėjimas ar skolos likvidavimas, negali be visų suinteresuotų kreditorių pritarimo paveikti šioje byloje nesvarstomo skolininkų turto.
3. Sustabdžius pagal 33 straipsnį paskirtą likvidavimo procesą, tik likvidatorius pagrindinėje byloje arba, pastarajam pritarus, skolininkas gali siūlyti taikyti šio straipsnio 1 dalyje šalutinei bylai nustatytas priemones; joks kitoks pasiūlymas taikyti minėtą priemonę neteikiamas balsuoti, ir jam nepritariama.“
13. 37 straipsnyje reglamentuojama situacija, kai teritorinė bankroto byla buvo iškelta prieš iškeliant pagrindinę bankroto bylą. Jame nustatyta:
„Paaiškėjus, kad tai atitinka kreditorių pagrindinėje byloje interesus, likvidatorius pagrindinėje byloje gali pareikalauti, kad A priede nurodyta byla, anksčiau iškelta kitoje valstybėje narėje, būtų perkvalifikuota į bylą dėl likvidavimo.“
14. Reglamento A priede nurodytos nacionalinės procedūros, kurios yra bankroto bylos pagal 2 straipsnio a punktą. B priede atitinkamai pateikiamas likvidavimo bylų pagal 2 straipsnio c punktą sąrašas.
B – Nacionalinės teisės aktai
15. Prancūzijos teisės sistemoje egzistuoja trys bankroto bylų rūšys, kurios nurodytos A priede: sauvegarde, redressement judiciaire ir liquidation judiciaire bylos.
16. Prekybos kodekso (Code de Commerce) su pakeitimais, padarytais 2005 m. liepos 26 d. Įstatymu Nr. 2005‑845, L620‑1 ir paskesniuose straipsniuose nustatyta sauvegarde procedūra. Šiuose straipsniuose numatyta, kad tokia prevencinio pobūdžio sanavimo procedūra gali būti pradėta tik paties skolininko prašymu, kai jis įrodo turintis mokėjimo sunkumų.
17. Sauvegarde bylos tikslas – padėti įmonei tęsti ekonominę veiklą (poursuite de l'activité économique de l'entreprise), išsaugoti darbo vietas (maintien de l'emploi) ir sumažinti skolą (apurement du passif). Kita vertus, prevencinio pobūdžio sanavimo procedūra taip pat siekiama leisti reorganizuoti (réorganisation) įmonę.
III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
18. 2008 m. spalio 1 d. sprendimu Mo (Prancūzija) prekybos teismas iškėlė skolininkei Christianapol sp. z o. o. (toliau – Christianapol), turinčiai buveinę Lenkijoje, bankroto bylą, kuri pagal Prancūzijos teisės aktus yra sauvegarde procedūra.
19. Prancūzijos teismas skyrė kreditorių interesų patikėtinius ir bankroto bylos administratorių(5) ir pripažino, kad Christianapol „nėra nemoki, nes jos turimos piniginės lėšos viršija įsipareigojimus“(6). Nustatydamas savo jurisdikciją Prancūzijos teismas rėmėsi tuo, kad skolininkės pagrindinių turtinių interesų vieta yra Prancūzijoje. Savo vertinimą jis grindė aplinkybe, kad Christianapol priklauso įmonių grupei, kurios pagrindinių turtinių interesų vieta yra Prancūzijoje. Vis dėlto visas Christianapol turtas, įskaitant ir gamyklą, yra Lenkijoje.
20. Iškeltą bylą tiek pats Mo prekybos teismas, tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertina kaip pagrindinę bankroto bylą bankroto reglamento 3 straipsnio 1 dalyje pavartota prasme.
21. 2009 m. balandžio 21 d. Christianapol kreditorius Bank Handlowy w Warszawie SA (toliau – Bank Handlowy), kurio buveinė Lenkijoje, kreipėsi į Sąd Rejonowy Poznań (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo pagal bankroto reglamento 27 straipsnį. 2009 m. birželio 26 d. jis taip pat pateikė alternatyvų prašymą iškelti bankroto bylą dėl skolininkės turto likvidavimo, jei Lenkija, remdamasi reglamento 26 straipsniu, atsisakytų pripažinti Mo prekybos teismo sprendimą prieštaraujančiu viešajai tvarkai. Bank Handlowy nepatikslino, ar prašo iškelti pagrindinę bankroto bylą pagal reglamento 3 straipsnio 1 dalį, ar teritorinę bankroto bylą pagal 3 straipsnio 4 dalies b punktą.
22. 2009 m. liepos 20 d. sprendimu Mo prekybos teismas patvirtino skolininkės pasiūlytą sanavimo planą, pagal kurį jame nurodytų kreditorių reikalavimai bus patenkinti dalimis per 10 metų. Tuo pačiu sprendimu teismas skyrė plano vykdymo kontrolierius (commissaire à l'exécution du plan) ir paliko anksčiau paskirtus teismo įgaliotinius iki kreditorių reikalavimų nustatymo procedūros pabaigos ir galutinės ataskaitos apie jų veiklą pateikimo.
23. 2009 m. rugpjūčio 2 d. pareiškimu kitas Christianapol kreditorius – P.P.H.U „Adax“ Ryszard Adamiak, kurio buveinė Lenkijoje, taip pat pareikalavo iškelti bylą dėl įmonės likvidavimo pagal Lenkijos teisės aktus. Jis taip pat nenurodė, ar prašo iškelti pagrindinę, ar teritorinę bankroto bylą.
24. Skolininkė iš pradžių prašė atmesti pareiškimą dėl šalutinės bankroto bylos Lenkijoje iškėlimo, teigdama, kad tai prieštarautų sauvegarde procedūros tikslams ir pobūdžiui. Patvirtinus sanavimo planą Christianapol prašė nutraukti šalutinę bankroto bylą, nes pagrindinė byla baigta. Be to, ji prašė atmesti ir kitus prašymus dėl bankroto bylos, nes vykdo įsipareigojimus pagal Prancūzijos teismo patvirtintą kompromisinį susitarimą su kreditoriais, o tai reiškia, kad neturi vykdytinų piniginių prievolių.
25. Tokiomis aplinkybėmis Lenkijos teismas kreipėsi į Mo prekybos teismą su prašymu paaiškinti, ar, patvirtinus sanavimo planą, tęsiamas pagrindinės bankroto bylos Prancūzijoje nagrinėjimas. Aiškaus atsakymo į šį klausimą nepavyko gauti nei iš Mo prekybos teismo, nei iš ekspertizės.
26. Tačiau, kaip teigia Lenkijos teismas, jo tolesni veiksmai būtent priklauso nuo to, ar bankroto byla Prancūzijoje yra baigta. Jei baigta, Lenkijos teismas prireikus gali Lenkijoje iškelti naują pagrindinę bankroto bylą. Jei byla Prancūzijoje dar nebaigta, Lenkijos teismas galėtų pradėti tik šalutinę bankroto bylą.
27. 2011 m. vasario 21 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies j punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „bankroto bylos užbaigimas“ aiškintina savarankiškai, neatsižvelgiant į atskirų valstybių narių teisės sistemose galiojančias nuostatas, ar taip, kad bankroto bylos baigimo momentas nustatomas išimtinai pagal valstybės, kurioje iškelta byla, teisę?
2. Ar Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 27 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pareiškimą iškelti šalutinę bankroto bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas visiškai negali nagrinėti skolininko, kuriam kitoje valstybėje narėje iškelta pagrindinė bankroto byla, nemokumo, ar taip, kad tam tikrais atvejais nacionalinis teismas gali nagrinėti skolininko nemokumą, ypač tuomet, kai pagrindinė bankroto byla yra apsauginio pobūdžio ir joje teismas nustatė, kad skolininkas nėra nemokus (Prancūzijoje taikoma sauvegarde procedūra)?
3. Ar Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 27 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo leidžiama iškelti šalutinę bankroto bylą, kaip apibrėžta šio reglamento 3 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje, valstybėje narėje, kurioje yra visas skolininko turtas, jei automatiškai pripažįstama pagrindinė bankroto byla yra apsauginio pobūdžio (Prancūzijoje taikoma sauvegarde procedūra) ir joje buvo nustatytas ir patvirtintas mokėjimo planas, kurį skolininkas vykdo, o teismas uždraudė priverstinai parduoti skolininkui priklausantį turtą?“
Procese Teisingumo Teisme dalyvavo Bank Handlowy, Christianapol, Prancūzijos, Ispanijos, Lenkijos vyriausybės ir Komisija.
IV – Teisinis vertinimas
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
28. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar bankroto bylos baigimo momentas nustatomas pagal nacionalinę teisę ar, atvirkščiai, yra savarankiška Europos Sąjungos teisės sąvoka. Čia jis remiasi Teisingumo Teismo sprendimu Eurofood(7) ir klausia, ar jame nustatyti bankroto bylos iškėlimo principai taikomi taip pat ją užbaigiant.
29. Prancūzijos Respublika ir Christianapol mano, kad baigimo momentas turi būti aiškinamas kaip savarankiška Europos Sąjungos teisės sąvoka ir būtent taip, kad bankroto byla laikoma baigta tada, kai skolininkas vėl įgyja teisę disponuoti savo turtu ir bankroto administratorius baigia savo funkcijų vykdymą. Tačiau aš tokiam požiūriui nepritariu.
30. Reglamento 4 straipsnyje nustatyta, koka teisė taikoma bankroto byloms. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė (lex concursus). 2 dalyje pateikiamas negalutinis sąrašas(8), kuriame patikslinama, kurios sritys patenka į lex concursus taikymo sritį. 4 straipsnio 2 dalies j punkte nurodytos „bankroto bylų nutraukimo, ypač pasiekus kompromisinį susitarimą su kreditoriais, sąlygos ir padariniai“. Iš 4 straipsnio formuluotės matyti, kad tai kolizinė norma, pagal kurią bankroto bylos baigimo momentas paliekamas reguliuoti nacionalinei teisei.
31. Tai patvirtina ir reglamento 23 konstatuojamoji dalis, kurioje nurodyta, kad bankroto bylų sričiai turėtų būti nustatytos „vieningos kolizinės taisyklės, <...> pakeisiančios nacionalines tarptautinės privatinės teisės taisykles“. Remiantis ja, lex concursus reguliuoja visas „bankroto bylų procesines ir materialines pasekmes asmenims ir susijusiems teisiniams santykiams. Ji reglamentuoja visas bankroto bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo sąlygas“.
32. Kolizinei normai būdinga tai, kad ne ji pati reguliuoja materialinės teisės klausimą, bet tik nustato, kuri teisės sistema taikytina. Tačiau Prancūzijos ir Christianapol siūlymas bankroto bylos baigimo sąvoką aiškinti kaip savarankišką Europos Sąjungos teisės sąvoką reikštų, kad baigimo momentas tiesiogiai nustatytas Europos Sąjungos teisės lygmeniu (taigi tiesiogiai nustatyta materialinės teisės taisyklė), o ne vien nurodoma valstybės narės, kurioje buvo iškelta bankroto byla, teisė. Tai prieštarautų reglamento 4 straipsnio ir 23 konstatuojamosios dalies formuluotei.
33. Nors Prancūzijos vyriausybė teisingai nurodo, kad Europos Sąjungos teisės normos, kai kyla abejonių dėl jų formuluotės, turi būti aiškinamos vienodai ir savarankiškai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjama norma siekiamą tikslą(9), dėl to kolizinė teisės norma negali netekti jai būdingo kolizinės normos turinio, kai atsakymas pateikiamas jau Europos Sąjungos lygmeniu. Atitinkamai Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo ir aiškinimo principas taikomas tik tokioms teisės normoms, kuriose tam, kad būtų nustatyta jų prasmė ir apimtis, nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę(10). Tačiau 4 straipsnyje yra aiški nuoroda į lex concursus, todėl jo negalima aiškinti kaip savarankiškos Europos Sąjungos teisės nuostatos.
34. Tokiam bylos užbaigimo sąvokos kaip savarankiškos Europos Sąjungos teisės sąvokos aiškinimui prieštarauja ir reglamento tikslai. Kaip matyti iš 11 konstatuojamosios dalies, reglamentu nesiekiama sukurti bendros bankroto bylų teisės, t. y. Europos lygmeniu nesiekiama nei suvienodinti bankroto bylų proceso, nei sukurti bendros materialinės teisės. Atvirkščiai, daroma išvada, kad yra nepraktiška nustatyti vienodą universalų bankroto bylų procesą. Todėl, kaip aiškėja iš 6 konstatuojamosios dalies, šiame reglamente apsiribojama nuostatomis, reguliuojančiomis bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją ir lygiagrečiai iškeltų bylų nagrinėjimo bei skirtingų nacionalinių taisyklių derinimą, ir nuostatomis dėl teismo sprendimų, priimtų dėl bankroto bylų, pripažinimo. Esminių sąvokų, kaip antai bylos užbaigimas, savarankiškas aiškinimas reikštų, kad netiesiogiai bandoma vienodinti bankroto bylų teisę, tačiau to nėra numatyta reglamente.
35. Nors byloje Eurofood Teisingumo Teismas „sprendimo iškelti bankroto bylą“ sąlygas aiškino savarankiškai pagal Europos Sąjungos teisę(11), vis dėlto, priešingai, nei teigia Prancūzija ir Christianapols, šio sprendimo negalima taikyti nagrinėjamai bylai.
36. Pirmiausia byloje Eurofood pateiktas prejudicinis klausimas buvo susijęs su sąvoka „sprendimas iškelti bankroto bylą“, kaip tai suprantama pagal reglamento 16 straipsnį, o ne pagal 4 straipsnį. Tačiau 16 straipsnis neturi kolizinės normos turinio, nes jame nustatyta materialinės teisės taisyklė, suteikianti prioritetą tai bankroto bylai, kuri buvo iškelta anksčiau. Todėl 16 straipsnį, kitaip negu 4 straipsnį, galima aiškinti kaip savarankišką Europos Sąjungos teisės nuostatą.
37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad išaiškinimo, pateikto Sprendime Eurofood, tikslas nebuvo nustatyti bendrų kriterijų, kuriais remiantis iš principo vertinama, kad byla yra iškelta. Tai ir toliau reguliuoja 4 straipsnyje nurodyta lex concursus. Atvirkščiai, buvo siekiama užtikrinti vienodą 16 straipsnio taikymą, kuris yra būtinas atsižvelgiant į šio straipsnio reguliavimo sritį. Taikant 16 straipsnį nustatoma konkrečiu atveju svarbi lex concursus. Kad būtų galima taikyti 4 straipsnyje esančią nuorodą, reikia nustatyt teisės sistemą, į kurią yra nukreipiama. Būtent tai ir reguliuoja 16 straipsnis, nes jame nustatyta, kad pirmumą turi ta byla, kuri buvo iškelta anksčiau. Tačiau ši pirmumo taisyklė netektų savo praktinio veiksmingumo, jei kiekvienoje valstybėje narėje būtų skirtingai vertinama, kuri byla pradėta anksčiau. Siekiant išvengti tokios situacijos, reikėjo pateikti vienodą 16 straipsnio sąvokos „sprendimas iškelti bylą“ išaiškinimą, o tai ir buvo padaryta byloje Eurofood.
38. Tačiau bankroto bylos užbaigimas nėra panašus į situaciją iki sprendimo iškelti bylą. Kartą priimtas sprendimą iškelti bankroto bylą, kaip tai suprantama pagal bankroto reglamentą, pagal šio reglamento 16 straipsnio 1 dalį pripažįstamas visose valstybėse narėse ir neleidžia iškelti kitų pagrindinių bylų. Dėl nacionalinio reglamentavimo skirtumų, kaip matyti iš bylos Eurofood(12), iki sprendimo iškelti bankroto bylą gali kilti jurisdikcijos kolizijų. Tačiau iškėlus pagrindinę bankroto bylą jokių jurisdikcijos kolizijų kilti nebegali, nes joms atsirasti neleidžia reglamento 16 straipsnyje šiuo tikslu sukurtas atitinkamas mechanizmas.
39. Kad praktinių sunkumų gali atsirasti tada, kai bylos užbaigimo momentą reguliuoja nacionalinė teisė, matyti iš nagrinėjamos bylos. Tačiau bylos užbaigimo, kaip savarankiškos Europos Sąjungos teisės sąvokos, aiškinimas taip pat nepašalintų šių sunkumų. Nustačius savarankiškus Europos Sąjungos teisės kriterijus, valstybės narės, kurioje keliama šalutinė bankroto byla, teismai turėtų nustatyti, ar šie kriterijai buvo įvykdyti valstybėje narėje, kurioje iškelta pagrindinė byla. Praktiškai tai padaryti būtų taip pat sudėtinga.
40. Todėl pageidautina, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas imtųsi veiksmų, kad situacija taptų aiškesnė, pavyzdžiui, paragindamas valstybes nares pateikti informaciją apie tai, kada A ir B prieduose išvardytos bylos pagal nacionalinės teisės aktus laikomos baigtomis, arba sukurdamas atitinkamą informacijos sistemą. Tačiau jokie praktiniai sunkumai negali pateisinti nukrypimų nuo reglamento formuluotės ar struktūros.
41. Todėl į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad reglamento 4 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies j punktas aiškintini taip, kad bankroto bylos baigimo momentas nustatomas išimtinai pagal nacionalinę teisę. Vadinasi, nagrinėjamu atveju vertinant, ar Prancūzijoje nagrinėjama byla yra užbaigta, ar ne, reikia atsižvelgti vien į Prancūzijos teisę.
42. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą daro tokią užuominą, toliau, siekdama pateikti naudingą atsakymą į klausimą, pasakysiu dar štai ką: jei Prancūzijoje byla baigta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be jokių abejonių, negali iškelti šalutinės bankroto bylos. Tačiau jis negali iškelti ir naujos pagrindinės bankroto bylos.
43. Nustatydamas savo jurisdikciją Prancūzijos teismas rėmėsi tuo, kad skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta yra Prancūzijoje, todėl pagal A priedą iškėlė pagrindinę bankroto bylą. Tačiau nagrinėjamu atveju tokia išvada kelia abejonių, nes visas Christianapol turtas ir gamykla yra Lenkijoje. Byloje Interedil(13) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagrindinių turtinių interesų vieta, kaip matyti iš 13 konstatuojamosios dalies(14), turėtų būti nustatoma pagal objektyvius kriterijus, kuriuos gali nustatyti ir trečiosios šalys. Be to, reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje bendrovių atveju daroma prezumpcija, kad bendrovės pagrindinių turtinių interesų vieta ten, kur yra jos registruota buveinė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atrodytų, kad Christianapol pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lenkijoje.
44. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali nepaisyti Prancūzijos teismo išvados, kad pagrindinių turtinių interesų vieta yra Prancūzijoje. Prancūzijos teismo sprendimą iškelti bankroto bylą turi pripažinti visi kitų valstybių narių teismai(15), ir jo jie negali tikrinti(16). 25 straipsnyje šis pripažinimo principas išplečiamas ir taikomas visiems teismo sprendimams, kurie susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu. Vadinasi, jis taip pat taikomas teismo, kuris iškelia bankroto bylą, sprendimui dėl pagrindinių turtinių interesų vietos Prancūzijoje. Tačiau kad Lenkijos teismas galėtų iškelti pagrindinę bankroto bylą, jis iš pradžių pagal 3 straipsnio 1 dalį turi nustatyti, kad skolininkės pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lenkijoje. Tačiau kadangi po to, kai Prancūzijoje buvo iškelta bankroto byla (sauvegarde procedūra), faktinės aplinkybės nepakito, tokia išvada prieštarauja pirma nurodytam ir Teisingumo Teismo jau ne kartą patvirtintam pripažinimo principui. Ji reikštų netiesioginį Prancūzijos teismo sprendimo tikrinimą, kuris draudžiamas pagal reglamentą.
45. Negalima atsisakyti pripažinti teismo sprendimą taip pat remiantis reglamento 26 straipsniu. Kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė byloje Eurofood(17), 26 straipsnį reikia aiškinti siaurai. Viešoji tvarka (ordre public) pažeidžiama tik tada, kai teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas prieštarauja pagrindiniams pripažįstančios valstybės teisės principams, todėl yra nesuderinamas su tos valstybės teisės sistema(18). Nagrinėjamoje byloje taip nėra ir to nenurodė nė viena iš bylos šalių.
B – Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
46. Savo trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar šalutinė byla gali būti iškelta nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, būtent kai pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra ir visas skolininko turtas yra valstybėje narėje, kurioje buvo gautas pareiškimas iškelti šalutinę bankroto bylą. Kadangi klausimas, ar tokioje situacijoje apskritai galima iškelti šalutinę bankroto bylą, logiškai eina prieš antrąjį prejudicinį klausimą, kuriuo klausiama, kaip prireikus iškelti tokią šalutinę bankroto bylą, pirmiausia nagrinėsiu trečiąjį prejudicinį klausimą.
47. Šis prejudicinis klausimas susijęs su aplinkybe, kad visas Christianapol turtas yra Lenkijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad, iškėlus bylą dėl įmonės likvidavimo, pagal Lenkijos teisę reikėtų sustabdyti Christianapol gamybą ir uždaryti gamyklą, o tai trukdytų vykdyti restruktūrizavimą. Tai prieštarautų Prancūzijos sauvegarde procedūros tikslams ir trukdytų vykdyti apsaugos planą. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar aplinkybė, kad pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra, neprieštarauja šalutinės bankroto bylos iškėlimui.
1. Reglamento taikytinumas
48. Iš pradžių reikia nustatyti, ar reglamentas taip pat taikytinas sanavimo procedūrai. Bank Handlowy teigia, kad nors reglamentas taikomas A priede išvardytoms byloms, tačiau tik tada, kai konkrečiu atveju šios bylos atitinka reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Kadangi pradėdamas Sauvegarde procedūrą Mo prekybos teismas pripažino, kad Christianapol nėra nemoki, reglamentas Prancūzijoje nagrinėjamai bylai nėra taikytinas. Todėl Lenkijos teismas esą gali atsisakyti pripažinti Prancūzijoje nagrinėjamą bylą ir, neatsižvelgdamas į ją, iškelti naują pagrindinę bankroto bylą.
49. Tačiau mano nuomone, bankroto bylų reglamentas taikytinas taip pat tokiai situacijai, kai pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra. 2 straipsnio a punkte, remiantis 1 straipsnio 1 dalimi, apibrėžiamos bankroto bylos, patenkančios į reglamento taikymo sritį, ir tuo tikslu daroma nuoroda į A priede išvardytas bylas. Jei tam tikra byla nurodyta priede, darytina išvada, kad reglamentas jai taikomas. Vadinasi, tai galioja ir A priede minimai Prancūzijos sauvegarde procedūrai.
50. Vis dėlto iš konstatuojamųjų dalių(19) ir 2 straipsnio formuluotės matyti, jog reglamentas yra taikomas, jei tenkinamos ir 1 straipsnio 1 dalies sąlygos. Tačiau reglamente nėra nemokumo sąvokos apibrėžties. Dėl valstybių narių bankroto proceso teisės skirtumų ir iš dalies labai skirtingo suvokimo, kas laikytina bankrotu, nepavyko rasti tokios apibrėžties. Be to, bankroto reglamentu ir nesiekiama nustatyti universalaus bankroto bylų proceso(20). Kaip matyti iš Bankroto bylų konvencijos aiškinamojo pranešimo(21), nustatant reglamento taikytinumą, svarbu, ar atitinkama valstybė narė nagrinėjamą procesą vertina kaip bankroto bylą(22). Vadinasi, kilus abejonių, ar tam tikra byla yra bankroto byla, kaip tai suprantama pagal reglamento 1 straipsnio 1 dalį, ypač ar byla grindžiama skolininko nemokumu, reikia atsižvelgti į tos valstybės narės, kurioje vyksta procesas, vertinimą.
51. Per teismo posėdį Prancūzijos vyriausybė nurodė, kad sauvegarde procedūros pradėjimo sąlyga yra gresiantis skolininko nemokumas. Todėl, Prancūzijos įstatymų leidėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju skolininkas laikomas nemokiu. Vadinasi, 1 straipsnio 1 dalies reikalavimai yra tenkinami.
52. Vadinasi, reglamentas taip pat taikytinas Prancūzijos sauvegarde procedūrai.
2. Šalutinės bankroto bylos teisėtumas, kai pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra
53. Atsižvelgiant į skirtingus sanavimo ir likvidavimo procedūrų tikslus kyla klausimas, ar iš viso galima iškelti šalutinę bankroto bylą, kai pagrindinė bankroto byla, kaip antai nagrinėjamu atveju, yra sanavimo procedūra.
54. Reglamente nustatant šalutinės bankroto bylos iškėlimo galimybę, kaip nurodo ir Ispanijos vyriausybė, nėra daromas skirtumas atsižvelgiant į pagrindinės bankroto bylos pobūdį. Iškėlus pagrindinę bylą, kuri yra A priede nurodyta byla, pagal 3 straipsnio 3 dalį ir 27 straipsnį galima iškelti šalutinę bankroto bylą, nesvarbu, koks yra pagrindinės bankroto bylos pobūdis. Taigi, remiantis reglamento formuluote, šalutinę bankroto bylą galima iškelti taip pat tada, kai pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra.
55. Kad šalutinė bankroto byla, kuri yra byla dėl įmonės likvidavimo, gali trukdyti arba iš viso prieštarauti tokios sanavimo procedūros tikslams, matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pastabų. Toks rezultatas iš tiesų nepageidautinas. Pirmiausia atsižvelgiant į tai, kad daugelio valstybių narių bankroto teisė kito ir dabar apima ne tik gryną likvidavimo procedūrą, bet ir sanavimo ir reorganizavimo procedūras, taip pat į tai, kad reglamento A priedas pastaraisiais metais(23) buvo nuolatos plečiamas ir laipsniškai apėmė ir sanavimo procedūrą, galima teigti, kad ši procedūra tampa vis svarbesnė, todėl jai taip pat turėtų būti taikomas reglamentas.
56. Tačiau, nepaisant to, kad priedas buvo išplėstas, pats reglamento tekstas nepakito ir dėl to, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, konkrečiu atveju gali atsirasti prieštaravimų ir praktinių problemų. Tam, kad taikant reglamentą būtų galima realiai ir veiksmingai vykdyti sanavimo procedūrą, reikia svarbias reglamento nuostatas, susijusias su bylų koordinavimu, aiškinti atsižvelgiant į reglamento tikslus ir, kaip teisingai nurodo Christianapol, į reglamento raidą. Atitinkamas aiškinimas galėtų sušvelninti neigiamas šalutinės bankroto bylos iškėlimo pasekmes, kurias nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
57. Todėl, mano nuomone, nėra būtina numatyti bendro draudimo iškelti šalutinę bankroto bylą, kai pagrindinė byla yra sanavimo procedūra.
58. Christianapol ir Prancūzijos siūlomas aiškinimas, kad tuo atveju, kai pagrindinė byla yra sanavimo procedūra, šalutinė bankroto byla apskritai negali būti iškelta, yra negalimas atsižvelgiant į šalutinės bankroto bylos tikslus. Pirmiausia šalutine bankroto byla siekiama apsaugoti vietinius kreditorius, nes bankroto bylos nagrinėjimas vietoje, jiems suprantama kalba ir pagal jiems pažįstamą teisės sistemą leidžia geriau apginti jų teises. Bendras draudimas iškelti šalutinę bankroto bylą tada, kai pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra, paveiktų reglamento esmę, nes visiškai pašalintų svarbią, reglamente numatytų bylų grupę. Tokia pasekmė būtų nesuderinama su bankroto reglamento pagrindine idėja ir viršytų tai, kas būtina siekiant apsaugoti sanavimo procedūrą.
3. Pagrindinės ir šalutinės bankroto bylų derinimas, kai vykdoma sanavimo procedūra
59. Dar reikia nustatyti, kaip galima suderinti pagrindinę ir šalutinę bankroto bylas, kaip tai suprantama pagal reglamentą, tada, kai pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra, o šalutinė byla – likvidavimo procedūra.
60. Pirma, reglamente numatyta nemažai priemonių, kurios leidžia atsižvelgti į pagrindinės bankroto bylos tikslus ir išsaugoti bankroto bylos vientisumą(24) net tada, kai šalutinė bankroto byla yra byla dėl likvidavimo. Be to, suinteresuotieji konkrečios šalutinės bankroto bylos asmenys privalo paisyti reglamento tikslų ir stengtis, kad nebūtų trukdoma pagrindinei bankroto bylai ir nebūtų pažeisti jos tikslai. Galiausiai į materialines pagrindinės bankroto bylos pasekmes reikia atsižvelgti ir per šalutinę bankroto procedūrą.
a) Reglamente numatytos priemonės
61. Pagal reglamentą pagrindinės bankroto bylos(25) turi būti vyraujančios šalutinių bylų atžvilgiu, todėl bankroto administratorius pagrindinėje byloje gali daryti įvairų poveikį šalutinei bankroto bylai. Pavyzdžiui, pagal 33 straipsnio 1 dalį jis gali prašyti sustabdyti likvidavimo procedūrą(26), neatsižvelgdamas į tai, ar tokia sustabdymo galimybė yra numatyta nacionalinėje teisėje. Taigi 33 straipsnyje įtvirtintas savarankiškas sustabdymo pagrindas. Be to, pagal 34 straipsnio 1 dalį bankroto administratorius pagrindinėje byloje turi teisę siūlyti sanavimo planą, kompromisinį susitarimą su kreditoriais ar panašią priemonę šalutinei bylai užbaigti. Kai likvidavimo procesas sustabdomas pagal 33 straipsnį, reglamento 34 straipsnio 3 dalyje tokia teisė suteikiama išskirtinai jam. Vadinasi, bent jau iš dalies jis turi galimybę sutrukdyti skolininko turto likvidavimui ir (arba) jį uždelsti tam, kad būtų galima šį turtą panaudoti per sanavimo procedūrą. Be to, jis gali siūlyti ir kitus sanavimo sprendimus nagrinėjant šalutinę bankroto bylą.
62. Reglamente taip pat numatyta, kad, neatsižvelgiant į bankroto administratoriaus pagrindinėje byloje pasiūlymą, per šalutinę bankroto bylą taip pat galima pasirinkti sanavimo procedūrą. Kaip teisingai nurodo Ispanijos vyriausybė, 27 straipsnio antrame sakinyje yra tik numatyta, kad šalutinė bankroto byla turi būti viena iš B priede išvardytų bylų. Tačiau reglamente nėra konkrečiai nustatyta, kaip turi būti užbaigta atitinkama byla. Vadinasi, iš principo pakanka, kad atitinkamą bylą būtų galima užbaigti skolininko turto likvidavimu. Tačiau jei atitinkamoje šalutinės bankroto bylos lex concursus(27) numatyta ir sanavimo galimybė, ja irgi galima pasinaudoti(28). Tokį aiškinimą patvirtina reglamento 2 straipsnio c punktas, kuriame sąvokai „byla dėl įmonės likvidavimo“ priskiriamos taip pat tos bylos, kurios gali būti užbaigtos „sudarius kompromisinį susitarimą su kreditoriais arba panaudojus kitą nemokumą nutraukusią priemonę“, taigi darytina išvada, kad likvidavimo procedūrą nebūtina užbaigti turto likvidavimu.
63. Vadinasi, pirma nurodytomis priemonėmis, kurios numatytos bankroto reglamente, galima sušvelninti neigiamą šalutinės bankroto bylos poveikį. Tačiau tai nėra galutinis ir patenkinamas problemos sprendimas. Pirma, abejonių kyla dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo tose valstybėse narėse, kuriose nėra vieningo proceso. Siekdamos įvykdyti 3 straipsnio 3 dalies antro sakinio reikalavimus, jos turi iškelti bylą, kuri gali būti baigiama likvidavimo procedūra. Galimas dalykas, jog pagal nacionalinę teisę nėra galimybės tokių bylų užbaigti sanavimo procedūra. Vadinasi, rezultatai gali labai skirtis, nelygu valstybių narių bankroto teisės sistema. Tai prieštarauja teisinio saugumo principui.
64. Kita vertus, kadangi dabartinės derinimo ir informavimo pareigos nustatytos tik fragmentiškai, nepavyksta visiškai pašalinti neigiamo poveikio bendram sanavimo procesui problemos. Todėl, kaip matyti iš reglamento 34 straipsnio 2 dalies, tam tikrų sanavimo priemonių, kaip antai mokėjimo atidėjimas ar skolos likvidavimas, kurias galima naudoti nagrinėjant šalutinę bankroto bylą, taikymas galimas tik gavus visų suinteresuotų kreditorių sutikimą. Likvidavimo procedūros sustabdymas atitinkamai trijų mėnesių laikotarpiams taip pat nėra tas pats kaip galutinis likvidavimo sustabdymas. Bankroto administratoriui 34 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė teikti pasiūlymus taip pat neužkerta kelio likvidavimo procedūrai, jei tokį sprendimą priima kompetentingas šalutinės bankroto bylos organas.
65. Todėl sanavimo procedūros atveju būtų gerai turėti aiškią bylų derinimo taisyklę. Mano manymu, yra nemažai argumentų, leidžiančių teigti, kad reikėtų taip pat leisti iškelti bylą dėl sanavimo kaip šalutinę bankroto bylą. Kaip jau buvo nurodyta, reglamente jau didele dalimi leidžiama lygiagrečiai vykdyti sanavimo procedūras. Todėl būtų logiška įtvirtinti aiškų leidimą ir nustatyti atitinkamą derinimo reguliavimą. Tačiau tokį sprendimą turi priimti teisės aktų leidėjas.
b) Pareiga atsižvelgti į pagrindinės bankroto bylos tikslus
66. Tačiau, kol nėra patikslinamojo pobūdžio pakeitimų reglamente, visos proceso šalys, naudodamosi esamais instrumentais ir laikydamosi nacionalinės teisės aktų, privalo paisyti pagrindinės bankroto bylos tikslų. Lojalumo Sąjungai principas (ESS 4 straipsnio 3 dalis) įpareigoja šalutinės bankroto bylos teismą skiriant atitinkamas priemones atsižvelgti į pagrindinės bankroto bylos tikslus ir reglamento struktūrą, kuri grindžiama tarpusavio pasitikėjimu, pagrindinės ir šalutinės bankroto bylos derinimo reikalavimu, siekiu sukurti veiksmingą ir efektyvų tarpvalstybinį procesą ir pagrindinės bylos viršenybės principu(29).
67. Tai galioja visoms pagal nacionalinę teisę taikomoms priemonėms, kaip antai diskreciniams sprendimams arba vieno iš galimų veiksmų pasirinkimui, kai kaskart reikia parinkti priemonę, kuri geriausiai atitiktų pagrindinės bankroto bylos tikslus. Nacionalinė teisė taip pat turi užtikrinti bankroto administratoriaus pagrindinėje byloje dalyvavimą nagrinėjant šalutinę bankroto bylą.
68. Kaip teisingai pripažino Komisija, reglamente nenustatoma bendra pareiga iškelti šalutinę bankroto bylą, o tik leidimas tai padaryti. Ar iš viso bus iškelta šalutinė bankroto byla, priklauso vien nuo jurisdikciją turinčio teismo. Net ir priėmęs tokį sprendimą, jis turi atsižvelgti į reglamento tikslus ir pagrindinės bankroto bylos padarinius, pirmiausia į tai, ar kreditoriai, kurie dalyvavo pagrindinėje bankroto byloje ir pritarė sanavimo planui, iškėlus šalutinę bankroto bylą neatsisakys įsipareigojimų, susijusių su sanavimo planu.
c) Pagrindinės bankroto bylos padariniai
69. Be to, reikia atsižvelgti į Mo prekybos teismo priimto sprendimo pasekmių materialinį aspektą. 25 straipsnyje yra nustatyta pareiga pripažinti visus „teismo <….> sprendimus, susijusius su bankroto bylos eiga ir užbaigimu <…>“. Prancūzijoje priimtas sprendimas dėl sanavimo plano, be jokių abejonių, yra būtent toks sprendimas. Todėl reikia atsižvelgti į šiame sanavimo plane numatytas tiek procesinės, tiek materialinės teisės priemones.
70. Šiuo atveju svarbu, kokios sanavimo plano pasekmės yra numatytos pagal Prancūzijos teisę(30). Kaip pabrėžia Komisija, į tokius sprendimus reikia atsižvelgti materialinės teisės lygmeniu, pavyzdžiui, nagrinėjant klausimą, ar sanavimo planas pakeitė kreditorių, pateikusių prašymą iškelti šalutinę bankroto bylą, reikalavimų turinį, arba ar kreditorius, kuris dalyvauja pagrindinėje bankroto byloje ir pritaria sanavimo planui, prašydamas iškelti šalutinę bankroto bylą nepiktnaudžiauja teise.
71. Todėl į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad pagal reglamento 27 straipsnį galima iškelti šalutinę bankroto bylą ir tada, kai pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra.
C – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
72. Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar reglamento 27 straipsnis, kuris reglamentuoja šalutinės bankroto bylos iškėlimo tvarką, draudžia šalutinės bankroto bylos teismui tikrinti skolininko nemokumą, ar, priešingai, tam tikrais atvejais šis teismas gali nagrinėti skolininko nemokumą.
73. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, kai kuriose reglamento kalbinėse versijose 27 straipsnio 1 dalį galima suprasti taip, kad iškeliant šalutinę bankroto bylą nėra privaloma (bet galima) tikrinti skolininko nemokumą, tačiau kitose kalbinėse versijose šią dalį galima suprasti ir taip, kad jurisdikciją turintis teismas negali tikrinti skolininko nemokumo.
74. Tačiau, mano nuomone, iš kalbinių versijų palyginimo nematyti tokio skirtumo. Atvirkščiai, mano palygintose kalbinėse versijose(31) yra neprivalomumo elementas. Komisija, palyginusi kalbines versijas, taip pat daro tokią išvadą. Priešingai, nei tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokią išvadą pirmiausia galima daryti iš teksto redakcijos vokiečių („kann <...> eröffnen“) ir prancūzų kalba („permet d’ouvrir“). Taip pat teksto redakcijoje suomių kalba, kuri yra labai svarbi kaip ir redakcija vokiečių kalba(32), nes būtent Suomijos ir Vokietijos iniciatyva buvo priimtas reglamentas, aiškiai numatytas neprivalomumo („voi <...> aloittaa“) elementas.
75. Tačiau tai neatsako į klausimą, ar šalutinės bankroto bylos teismas, iškeldamas šalutinę bylą, turi teisę tikrinti skolininko nemokumą. Būtent nėra aišku, su kuo konkrečiai 27 straipsnyje susijęs žodis „gali“. Tai gali būti tiek apskritai galimybė iškelti šalutinę bankroto bylą, tiek galimybė tikrinti nemokumą iškeliant šalutinę bankroto bylą. Todėl siekiant išaiškinti prasmę reikia atsižvelgti į reglamento tikslus ir į konkrečios nuostatos tikslą(33).
76. 27 straipsnio tikslas – leisti šalutinės bankroto bylos teismui pakartotinai netikrinti nemokumo ir taip paspartinti procesą. Teisės aktų leidėjas greičiausiai darė prielaidą, kad pakartotinas nemokumo tikrinimas yra perteklinis, nes skolininko nemokumas jau buvo nustatytas iškeliant pagrindinę bankroto bylą. Šalutinė bankroto byla neišvengiamai apima skolininko turtą, į kurį jis jau neteko teisės iškėlus pagrindinę bankroto bylą, todėl pakartotinai tikrinti nemokumą nėra būtina. Tačiau dėl pirma nurodytų bankroto teisės pakitimų, kuriais buvo įtraukta ir sanavimo procedūra bei atitinkamai išplėstas A priedas, taip yra ne visada.
77. Be to, reglamento 27 straipsnis grindžiamas prielaida, kad kai nemokumą tikrina šalutinės bankroto bylos teismas, kyla pavojus, jog jurisdikciją turinčio teismo vertinimas skirsis, nes, pavyzdžiui, jam nėra žinomas pagrindinės bankroto bylos nemokumo pagrindas, todėl jis atsisakys iškelti šalutinę bylą. Reglamente nėra apibrėžta nemokumo sąvoka. Sprendimą dėl apibrėžties, kaip jau buvo minėta, priima tik pačios valstybės narės, todėl ji Europos Sąjungos viduje labai skiriasi. 27 straipsniu siekiama padėti išvengti problemų, atsirandančių dėl minėtų skirtumų. Tačiau, atsižvelgiant į sanavimo procedūros tikslus ir jos eigą, negalima šio tikslo be apribojimų perkelti ir taikyti sanavimo procedūrai.
78. Esant situacijai, kaip nagrinėjamoji, nebūtinai pažeidžiamas ir proceso greitumo tikslas. Juk siekiama vien išvengti pakartotino nemokumo tikrinimo. Tačiau jei prieš pradėdamas likvidavimo procedūrą Lenkijos teismas negalėtų patikrinti Christianapol nemokumo, gali atsitikti taip, kad likvidavimo procedūra, galimas dalykas, bus pradėta dėl skolininko, kuris vėl tapo mokus (taip pat Prancūzijos vertinimu). Tačiau toks rezultatas prieštarautų reglamento tikslams, be to, būtų per daug kišamasi į valstybių narių proceso teisę, nes būtų sukurtas toks procesas, kuris pradedamas ne tik neturint nacionalinės teisės aktuose nustatyto nemokumo pagrindo, bet netgi be jokio nemokumo pagrindo.
79. Be to, taip aiškinant reglamento 27 straipsnį, galimas dalykas, skolininkams būtų nepatrauklu anksti pateikti prašymą dėl sanavimo procedūros. Taip jie susidurtų su rizika, kad kitoje valstybėje narėje, iš pradžių nepatikrinus jų nemokumo, gali būti pradėta likvidavimo procedūra net ir tada, kai per laiką skolininko finansinė situacija galbūt vėl pagerėjo.
80. Todėl, atsižvelgiant į mano pastabas dėl trečiojo prejudicinio klausimo(34), šalutinės bankroto bylos teismui būtina patikrinti nemokumą tada, kai pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra. Tačiau kai pagrindinė bankroto byla nėra sanavimo ar restruktūrizavimo procedūra, o yra byla dėl likvidavimo, šalutinės bankroto bylos teismas dėl jau nurodytų priežasčių negali iš naujo tikrinti nemokumo.
81. Todėl į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad šalutinės bankroto bylos teismas gali tikrinti skolininko nemokumą tada, kai pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra, kurios iškėlimo sąlyga nėra skolininko nemokumas.
V – Išvada
Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies j punktą reikia aiškinti taip, kad bankroto bylos baigimo momentas nustatomas išimtinai pagal nacionalinę teisę.
2. Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 27 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pareiškimą iškelti šalutinę bankroto bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas gali tikrinti skolininko nemokumą tada, kai pagrindinė bankroto byla yra sanavimo procedūra.
3. Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 27 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo leidžiama iškelti šalutinę bankroto bylą ir tada, kai automatiškai pripažįstama pagrindinė bankroto byla yra sanavimo arba restruktūrizavimo procedūra (kaip antai Prancūzijoje taikoma sauvegarde procedūra).