Language of document : ECLI:EU:T:2021:669

BENDROJO TEISMO (devintoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. spalio 6 d.(*)

„Ekonominė ir pinigų politika – Kredito įstaigų rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra – ECB patikėti specialūs priežiūros uždaviniai – Sprendimas panaikinti kredito įstaigos veiklos leidimą – Teisės aktų dėl kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu pažeidimas – Priimtinumas – Dalyvaujančių valstybių narių nacionalinių kompetentingų institucijų (NKI) ir ECB kompetencija bendrame priežiūros mechanizme (BPM) – Vienodas požiūris – Proporcingumas – Teisėtų lūkesčių apsauga – Teisinis saugumas – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Teisė į gynybą – Pareiga motyvuoti“

Bylose T‑351/18 ir T‑584/18

Ukrselhosprom PCF LLC, įsteigta Solonėje (Ukraina),

Versobank AS, įsteigta Taline (Estija),

atstovaujamos advokato O. Behrends,

ieškovės,

prieš

Europos Centrinį Banką (ECB), atstovaujamą C. Hernández Saseta ir G. Marafioti, padedamų advokato B. Schneider,

atsakovą,

palaikomą

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Steiblytės, D. Triantafyllou ir A. Nijenhuis,

įstojusios į bylą šalies,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti, pirma, 2018 m. kovo 26 d. ECB sprendimą ECB_SSM_2018_EE_1 WHD_2017-0012, antra, 2018 m. liepos 17 d. ECB sprendimą ECB_SSM_2018_EE_2 WHD_2017‑0012, kuriuo pakeičiamas Sprendimas ECB_SSM_2018_1 WHD_2017-0012, kuriais ECB atšaukė Versobank leidimą pradėti vykdyti kredito įstaigos veiklą, ir, trečia, 2018 m. rugpjūčio 14 d. Sprendimą ECB/SSM/2018-EE-3 dėl išlaidų, susijusių su peržiūros procedūra,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkė M. J. Costeira (pranešėja), teisėjai D. Gratsias, M. Kancheva, B. Berke ir T. Perišin,

posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2020 m. rugsėjo 25 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

1        Versobank AS, antroji ieškovė, yra Estijoje įsteigta kredito įstaiga. Jos pagrindinė akcininkė yra Ukrselhosprom PCF LLC, pirmoji ieškovė, kuriai priklauso 85,2622 % jos kapitalo.

2        Antroji ieškovė buvo priskirta prie mažiau svarbių įstaigų, kaip tai suprantama pagal 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui (ECB) pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63; toliau – BPM reglamentas), 6 straipsnį.

3        Antrosios ieškovės, kaip mažiau svarbios kredito įstaigos, rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą vykdė Finantsinspektsioon (FSA, Estija), veikianti kaip nacionalinė kompetentinga institucija (NKI), kaip tai suprantama pagal BPM reglamento 2 straipsnio 2 dalį. Be to, ši institucija taip pat buvo kompetentinga prižiūrėti, kaip laikomasi kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu (toliau – KPP/TF) taisyklių.

4        Nuo 2015 m. FSA nuolat konstatavo antrosios ieškovės padarytus pažeidimus, susijusius, pirma, su jos KPP/TF sistemos srityje neveiksmingumu valdant riziką, kylančią dėl jos verslo modelio, ir, antra, su šioje srityje jos įdiegtų valdymo priemonių netinkamumu.

5        FSA atliko kelis patikrinimus vietoje. Pirmasis buvo atliktas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki birželio 12 d.

6        Atsižvelgdama į pakartotinius pažeidimus FSA, pateikusi antrajai ieškovei kelis prašymus laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, 2016 m. rugpjūčio 8 d. priėmė nurodymą.

7        Tame nurodyme buvo pareikalauta, kad būtų nedelsiant ištaisyti per 2015 m. atliktą patikrinimą vietoje nustatyti trūkumai ir kad antroji ieškovė imtųsi tam tikrų priemonių: pirma – įgyvendintų priimtą, tačiau netinkamai taikomą vidaus politiką ir procedūras KPP/TF srityje; antra – taikytų deramo tikrinimo priemones, numatytas 2007 m. gruodžio 19 d. Rahapesu ja terrorismi rahastamise tõkestamise seadus (Estijos KPP/TF įstatymas), kuriuo į nacionalinę teisę perkelta 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015, p. 73), nagrinėjamų įvykių metu galiojusios redakcijos 13 straipsnio 1 dalies 3–5 punktuose; trečia, tikrintų, ar tinkamai taikomos Estijos KPP/TF įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3–5 punktuose numatytos deramo tikrinimo priemonės; ketvirta – atsisakytų vykdyti sandorius, jeigu pagal šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalies redakciją, galiojusią klostantis faktinėms aplinkybėms šioje byloje, ji būtų įpareigota įgyvendinti šią teisę; penkta – nedelsdama įvykdytų šio įstatymo redakcijos, galiojusios klostantis faktinėms aplinkybėms šioje byloje, 32 straipsnyje numatytą pareigą pranešti apie kilusį įtarimą, kad vykdomas pinigų plovimas ir teroristų finansavimas, kai įvykdomos atitinkamos sąlygos. Be to, pagal šį nurodymą reikalaujama, kad minėta ieškovė ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 9 d. raštu pateiktų informaciją apie tai, kaip ji vykdo šias pareigas.

8        Antrąjį patikrinimą vietoje FSA atliko laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki lapkričio 11 d.

9        Be to, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki lapkričio 14 d. FSA atliko trečią patikrinimą vietoje. Jis buvo skirtas nustatytiems trūkumams, susijusiems su antrosios ieškovės vykdytu tariamai neteisėto filialo ar patronuojamosios bendrovės Latvijoje valdymu.

10      2016 m. gruodžio 9 d. raštu antroji ieškovė pateikė FSA rašytines pastabas dėl aptariamo nurodymo.

11      2017 m. vasario 28 d. raštu FSA pranešė antrajai ieškovei, kad ji vis dar neįvykdė visų nagrinėjamame nurodyme numatytų pareigų. 2017 m. balandžio 10 d. ji priėmė pareiškimą dėl minėtos ieškovės pripažinimo žlungančia arba galinčia žlugti įstaiga (toliau – Sprendimas FOLTF).

12      Gavusi informaciją iš antrosios ieškovės FSA nusprendė, kad būtina atlikti išsamų tyrimą. 2017 m. rugsėjo 4–22 d. ji atliko ketvirtąjį patikrinimą vietoje. Per šį posėdį ji nustatė sunkius KPP/TF teisės aktų pažeidimus, analogiškus tiems, kurie buvo nustatyti per du ankstesnius patikrinimus, ir nusprendė, jog minėtos ieškovės vidaus kontrolės sistema yra vidutinė bei nepakankama.

13      2018 m. vasario 8 d. ECB gavo FSA pasiūlymą panaikinti antrosios ieškovės veiklos leidimą vadovaujantis 2014 m. balandžio 16 d. ECB reglamento (ES) Nr. 468/2014, kuriuo sukuriama Europos Centrinio Banko, nacionalinių kompetentingų institucijų ir nacionalinių paskirtųjų institucijų bendradarbiavimo Bendrame priežiūros mechanizme struktūra (BPM pagrindų reglamentas) (OL L 141, 2014, p. 1), 80 straipsniu.

14      Įgyvendindama BPM pagrindų reglamento 80 straipsnio 2 dalyje numatytą bendradarbiavimo pareigą FSA pagal 2015 m. vasario 18 d. Finantskriisi ennetamise ja lahendamise seadus (Estijos finansų krizių prevencijos ir pertvarkymo įstatymas) 3 straipsnį per savo Pertvarkymo departamentą taip pat veikė kaip nacionalinė pertvarkymo institucija, kompetentinga pertvarkyti kredito įstaigas. 2018 m. vasario 7 d. jos valdyba patvirtino minėto Pertvarkymo departamento įvertinimą, pagal kurį nėra bendrojo intereso įgyvendinti pertvarkymo įgaliojimus pagal minėto įstatymo 39 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, kuriomis į nacionalinę teisę perkelti 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190), 32 straipsnio 1 dalies c punktas ir 5 dalis.

15      2018 m. kovo 6 d. ECB priežiūros valdyba patvirtino sprendimo panaikinti antrosios ieškovės veiklos leidimą projektą ir suteikė jai tam tikrą terminą pastaboms dėl šio projekto pateikti pagal BPM pagrindų reglamento 31 straipsnį. Panaikinus veiklos leidimą buvo pradėta šios ieškovės likvidavimo procedūra ir paskirti likvidatoriai.

16      2018 m. kovo 14 d. antroji ieškovė pateikė savo pastabas, į jas atsižvelgta priimant galutinį sprendimą. Išnagrinėjęs šias pastabas ECB padarė išvadą, kad būtina panaikinti minėtos ieškovės veiklos leidimą.

17      Remdamasis BPM reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktu ir 14 straipsnio 5 dalimi, BPM pagrindų reglamento 83 straipsniu ir 1999 m. vasario 9 d. Krediidiasutuste seadus (Estijos kredito įstaigų įstatymas) 17 straipsniu, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338), ECB priėmė ir įteikė antrajai ieškovei savo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas jos veiklos leidimas (toliau – 2018 m. kovo 26 d. sprendimas).

18      2018 m. kovo 27 d. kompetentingas Estijos teismas priėmė sprendimą pradėti antrosios ieškovės likvidavimo procedūrą.

19      2018 m. balandžio 26 d. ECB administracinė peržiūros valdyba (toliau – APV) gavo pirmosios ieškovės prašymą peržiūrėti 2018 m. kovo 26 d. sprendimą. Manydama, kad šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ieškove, ji nusprendė, kad šis prašymas dėl peržiūros yra priimtinas.

20      2018 m. birželio 22 d. APV priėmė ir pateikė ECB priežiūros valdybai Nuomonę AB/2018/03, joje pasiūlė jai nuspręsti, kad nurodyti esminiai ir procedūriniai pažeidimai yra nepagrįsti, ir priimti tokio patį turinio sprendimą kaip 2018 m. kovo 26 d. sprendimas.

21      ECB valdančioji taryba pritarė šiai nuomonei ir priėmė 2018 m. liepos 17 d. sprendimą (toliau – 2018 m. liepos 17 d. sprendimas), apie kurį buvo pranešta antrosios ieškovės, kuri tuo metu buvo likviduojama, likvidatoriams.

22      2018 m. kovo 26 d. sprendimu ECB panaikino antrosios ieškovės kredito įstaigos veiklos leidimą. 2018 m. liepos 17 d. sprendimu jis panaikino ir pakeitė savo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą. Be to, sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų jis priteisė iš pirmosios ieškovės bylinėjimosi išlaidas, susijusias su peržiūros procedūra.

23      2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.2 punkte ECB primena, pirma, kad pasiūlymas panaikinti antrosios ieškovės leidimą pradėti vykdyti kredito įstaigos veiklą buvo priimtas pasibaigus ilgam ir tęstiniam neveikimo ir taikomų nuostatų pažeidimų laikotarpiui, antra, kad nuo 2015 m. NKI atliko keturis patikrinimus vietoje ir 2016 m. priėmė nurodymą, ir, trečia, kad dėl to, kad minėta ieškovė nevykdė nei neoficialių reikalavimų, nei aptariamo nurodymo, jis negalėjo teigiamai įvertinti galimybės, kad ši ieškovė ateityje laikysis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

24      2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.2 punkte ECB taip pat nurodė, kad, remiantis FSA surinktais įrodymais ir patikrinimų vietoje rezultatais, į Estijos teisę perkeltame Direktyvos 2013/36 18 straipsnio f punkte numatytos veiklos leidimo panaikinimo sąlygos turėtų būti laikomos įvykdytomis, kiek tai susiję su antrąja ieškove. Tokio veiklos leidimo panaikinimo motyvai buvo šie:

–        minėta ieškovė neturi valdymo priemonių, FSA reikalaujamų pagal nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę buvo perkeltas Direktyvos 2013/36 74 straipsnis,

–        nepaisant atliktų trijų patikrinimų vietoje, daugelio susitikimų ir perspėjimų, nagrinėjamo nurodymo ir rašto dėl minėto nurodymo nesilaikymo, ši ieškovė neturi veiksmingos KPP/TF sistemos, skirtos su jos verslo modeliu susijusiai rizikai valdyti,

–        ta pati ieškovė netaikė šio nurodymo per nurodytą terminą ir nurodytu mastu,

–        aptariama ieškovė pateikė FSA klaidinančius ir netikslius dokumentus ir informaciją bei pažeidė Europos ekonominės erdvės valstybės narės (t. y. Latvijos Respublikos) teisės aktuose nustatytas sąlygas.

25      Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su pirmuoju motyvu, kuriuo grindžiamas veiklos leidimo panaikinimas, t. y. tuo, kad antroji ieškovė neturėjo valdymo priemonių, kurių FSA reikalavo pagal nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę buvo perkeltas Direktyvos 2013/36 74 straipsnis, 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.1 punkto a papunktyje ECB pažymėjo, jog, atsižvelgiant į šios ieškovės verslo modelio rūšį, tikslus ir sudėtingumą, patikrinimų sistema buvo neveiksminga ir netinkama.

26      Dėl antrojo motyvo, pateisinančio veiklos leidimo panaikinimą, 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.1 punkto b papunktyje ECB pažymėjo, kad antrosios ieškovės verslo modelis daugiausia buvo susijęs su didelės vertės paslaugų teikimu profesionaliesiems klientams nerezidentams ir kad per pirmuosius tris 2015–2017 m. FSA atliktus patikrinimus vietoje buvo pastebėta daug neįprastų sandorių.

27      Be to, ECB teigimu, antrosios ieškovės valdybos ir stebėtojų tarybos veikla KPP/TF ir rizikos valdymo srityje buvo pripažinta neveiksminga, nes minėta valdyba nenustatė minėtos ieškovės rizikos toleravimo lygio, nesukūrė šios konkrečios srities rizikos vertinimo sistemos ir neatliko veiklos rizikos analizės, apimančios nuodugnią minėtos srities rizikos analizę, taip pažeisdama Estijos kredito įstaigų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus.

28      Taigi, ECB teigimu, antroji ieškovė neturėjo pagal Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies o punktą reikalaujamų valdymo priemonių, todėl atitiko tos pačios direktyvos 18 straipsnio f punkte nustatytą leidimo panaikinimo sąlygą. Be to, atsižvelgdama į ankstesnius minėtos ieškovės veiklos rezultatus ji pritarė FSA nuomonei, kad labai mažai tikėtina, jog naujoji šios ieškovės valdyba – ketvirtoji nuo 2015 m. – rimtai įgyvendins paskelbtus jos rizikos valdymo sistemos pokyčius, susijusius KPP/TF.

29      Dėl trečiojo motyvo, pateisinančio veiklos leidimo panaikinimą, 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.1 punkto c papunktyje ECB pažymėjo, kad antroji ieškovė neįvykdė aptariamo nurodymo per nustatytą terminą – iki 2016 m. gruodžio 9 d. Jos teigimu, minėtu sprendimu FSA, be kita ko, įpareigojo minėtą ieškovę: pirma, taikyti procesines taisykles; antra, ateityje tinkamai taikyti nurodymo priėmimo metu galiojusios redakcijos Estijos KPP/TF įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3–5 punktus ir prireikus stengtis neužmegzti komercinių santykių; trečia, patikrinti, ar minėtos nuostatos buvo tinkamai taikomos esamiems komerciniams santykiams, ir prireikus iš naujo pritaikyti deramo klientų tikrinimo priemones; ketvirta, prireikus vengti vykdyti sandorius, kaip tai suprantama pagal tuo metu, kai buvo priimtas minėtas nurodymas, galiojusios minėto įstatymo redakcijos 27 straipsnio 2 dalį; penkta, pranešti finansinės žvalgybos padaliniui, kai tam tikra veikla arba kitos aplinkybės gali būti požymis, kad buvo įvykdytas arba bandytas įvykdyti pinigų plovimas arba teroristų finansavimas, arba kai ši ieškovė turėjo pagrindo manyti ar žinojo, jog tai yra pinigų plovimas arba teroristų finansavimas; ir, šešta, pateikti FSA ataskaitą apie tai, kokių veiksmų ši ieškovė ėmėsi, kad įvykdytų pirma išvardytas pareigas. Vis dėlto per trečiąjį patikrinimą vietoje FSA nustatė, kad minėtos pareigos nebuvo visiškai įvykdytos ir kad nurodyti trūkumai liko nepašalinti. Todėl ECB padarė išvadą, jog aptariamo nurodymo neįgyvendinimas yra kitas motyvas, pateisinantis veiklos leidimo panaikinimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/36 18 straipsnio f punktą.

30      Kiek tai susiję su ketvirtuoju motyvu, pateisinančiu veiklos leidimo panaikinimą, ECB 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3 punkto d papunktyje pažymėjo, jog antroji ieškovė pateikė FSA klaidinančią ir netikslią informaciją bei dokumentus apie savo veiklą Latvijoje, pirma, teigdama, kad joje neturi patronuojamosios bendrovės, ir, antra, 2016 m. vasario 9 d. pranešime minėtai NKI nurodydama, jog uždarė savo įstaigą Latvijoje, nors tuo metu ši įstaiga dar veikė. Jo teigimu, remiantis šios NKI 2016 m. rugsėjo 5 d.–lapkričio 14 d. atlikto patikrinimo vietoje rezultatais, iš tikrųjų įrodyta, kad minėta ieškovė nuo 2013 m. spalio mėn. be pertraukos teikė finansines paslaugas Latvijoje. Jis pažymėjo, kad, remiantis Latvijos priežiūros institucijos FSA perduota informacija, ši ieškovė buvo įsteigusi savo patronuojamąją bendrovę Latvijoje, pažeisdama Latvijos teisės aktus, kuriais į jos nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 2013/36 35–38 straipsniai, susiję su „paso išdavimo“ procedūra. Jos teigimu, tokiais veiksmais buvo pažeisti Estijos kredito įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 15 punktai. Taigi jis padarė išvadą, kad minėtas elgesys yra papildomas veiklos leidimo panaikinimo motyvas, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 18 straipsnio e punktą.

31      Dėl veiklos leidimo panaikinimo proporcingumo vertinimo, visų pirma dėl tokio panaikinimo tinkamumo, ECB pažymėjo, kad panaikinant kredito įstaigai suteiktą veiklos leidimą siekta nutraukti jos daromus taikytinų teisės nuostatų pažeidimus ir kad tokiai įstaigai būtina turėti tinkamą valdymo sistemą, nes tokios sistemos trūkumai gali lemti tos pačios įstaigos bankrotą ir sukelti sisteminių problemų valstybėse narėse ir visame pasaulyje. Jis nusprendė, kad atsižvelgdama į ilgalaikius kovos su pinigų plovimu teisės aktų pažeidimus, kuriais kaltinama antroji ieškovė, FSA turėjo įsikišti ir kad nagrinėjamoje byloje ji iš pradžių priėmė nurodymą ir tik po jo pažeidimo pasiūlė panaikinti veiklos leidimą, o tokiomis aplinkybėmis panaikinimas turi būti laikomas tinkama ir proporcinga priemone. Jis nusprendė, kad minėta priemonė taip pat tinkama dėl to, kad buvo pažeista vadinamoji „paso išdavimo“ procedūra, kurios reikia laikytis norint įsteigti filialą kitoje valstybėje narėje.

32      Antra, nagrinėdamas veiklos leidimo panaikinimo būtinumą ECB atsižvelgė ne tik į nustatytų pažeidimų sunkumą, bet ir į visas švelnesnes priemones, kurių jau buvo imtasi siekiant pašalinti antrosios ieškovės nurodytus trūkumus. Atsižvelgdamas į šios ieškovės neteisėtų veiksmų pasikartojimą, jos pateiktus neteisingus duomenis apie jos veiklą Latvijoje ir į FSA anksčiau vykdytų aktyvių priežiūros ir tikrinimo veiksmų neveiksmingumą, išnagrinėjęs ne tik FSA jau atliktus veiksmus, bet ir visas kitas taikytinuose nacionalinės teisės aktuose, t. y. Estijos kredito įstaigų įstatyme, numatytas priemones, ECB nusprendė, kad nėra kitų švelnesnių priemonių, kuriomis būtų galima veiksmingai atkurti teisėtumą.

33      Konkrečiai ECB laikėsi nuomonės, kad buvo teisiškai neįmanoma pasirinkti antrosios ieškovės priverstinio pardavimo (likvidavimo) galimybės. Toliau jis išvardijo įvairias nagrinėjamas priemones ir nurodė priežastis, dėl kurių mano, kad jos nėra veiksmingos siekiant atkurti teisėtumą. Pirma, naujas minėtos ieškovės valdybos sudėties pakeitimas nebuvo laikomas veiksminga priemone, nes, pirma, ši ieškovė jau buvo atlikusi kelis valdybos pakeitimus, bet tai nepadarė poveikio aptariamų teisės aktuose nustatytų pareigų laikymuisi; antra, nuo 2015 m. ta pati ieškovė kelis kartus pranešė apie pasikeitusią komercinę strategiją, bet po šių pranešimų nebuvo atlikti konkretūs veiksmai; trečia, pagal Estijos teisę, nors valdyba turi įgaliojimus pakeisti kredito įstaigos komercinę strategiją, ji neturi galios savarankiškai jos apibrėžti, nes jos atsakomybės sričiai priskirtas tiktai šios įstaigos einamosios veiklos valdymas; ketvirta, nagrinėjamu atveju mažai tikėtina, kad dėl valdybos sudėties pasikeitimo pasikeis ir strategija, turint omenyje, jog abu pagrindinius postus šioje valdyboje užima abu pagrindiniai kredito įstaigos akcininkai, kurie galėtų neformaliai daryti įtaką strategijai ir taip išlaikyti status quo.

34      Antra, dėl tam tikrų akcininkų balsavimo teisių panaikinimo arba galiojimo sustabdymo pagal Estijos teisės nuostatą, kuria į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2013/36 26 straipsnio 2 dalis, ECB pažymėjo, kad antrosios ieškovės akcininkų sudėtis yra labai koncentruota, todėl ši priemonė lėmė tai, kad banko valdymas buvo paliktas mažumos akcininkams, kurie turi mažesnį poveikį kredito įstaigos veiklos rezultatams, be to, jie yra šeimos ryšiais ir bendrais finansiniais interesais labai susiję su daugumos akcininkais, o tai, nepaisant taikytos priemonės, galėjo pasireikšti tų pačių akcininkų netiesioginiu poveikiu minėtos ieškovės strateginiam valdymui.

35      Trečia, dėl kito nurodymo, kuriuo antrajai ieškovei buvo uždrausta teikti finansines paslaugas bent jau klientams nerezidentams, pasižymintiems dideliu rizikos lygiu, ECB nusprendė, kad ši priemonė yra netinkama, nes, pirma, dėl ankstesnio nurodymo nesilaikymo kilo klausimų, ar minėta ieškovė yra pajėgi ir nusiteikusi vykdyti galimą antrą nurodymą, ir, antra, dėl banko veiklos suvaržymo ji kas mėnesį būtų patyrusi labai didelių nuostolių, o dėl to kiltų pavojus jos likvidumui, taigi, ir klientų santaupoms.

36      Ketvirta, dėl savanoriško likvidavimo ECB pripažino, kad tokį sprendimą pasiūlė antroji ieškovė savo pastabose dėl 2018 m. kovo 26 d. sprendimo projekto, kad tokia galimybė buvo numatyta Estijos teisėje ir kad leidimas būtų buvęs panaikintas bet kuriuo atveju, tačiau nusprendė nepasirinkti šio būdo, nes, pirma, savanoriško likvidavimo atveju būtų nuslėptos esminės priežastys, dėl kurių FSA pasiūlė panaikinti veiklos leidimą, antra, veiklos leidimo panaikinimas buvo grindžiamas Estijos kredito įstaigų įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, o ne šio įstatymo 17 straipsniu, trečia, dėl to savanoriško likvidavimo atveju būtų buvęs neteisingai suprastas šios ieškovės padarytų taikytinos teisės pažeidimų, kuriais, ECB teigimu, buvo galima pateisinti priverstinį veiklos leidimo panaikinimą, sunkumas, ir, ketvirta, pagal Direktyvos 2013/36 20 straipsnio 5 dalį pranešimas apie veiklos leidimo panaikinimą turi būti susijęs ne tik su pačiu panaikinimu, bet ir su jo motyvais.

37      Penkta, kalbant apie galimybę kitai Estijos bendrovei įsigyti ieškovę, pažymėtina, kad ECB šiam sprendimui nepritarė, nes, pirma, ji nepateikė dokumentinių įrodymų, kad koks nors investuotojas buvo konkrečiai įsipareigojęs tai padaryti, ir, antra, antrosios ieškovės pateiktame verslo plano projekte nebuvo pakankamai informacijos, kad būtų galima nustatyti, ar sandoris būtų nulėmęs komercinės strategijos pasikeitimą. Be to, nepaisant šiai ieškovei suteikto papildomo termino dokumentams pateikti, ji reikiamos informacijos nepateikė.

38      Trečia, dėl veiklos leidimo panaikinimo pagrįstumo nagrinėjimo ECB nusprendė, kad, atsižvelgiant į pažeidimų sunkumą ir trukmę, į tai, kad antroji ieškovė, nepaisydama gautų įvairių perspėjimų, pakartojo savo neteisėtą elgesį, taip pat dėl jos elgesio padarytos žalos visuomenės pasitikėjimui Estijos ir ES finansų sistema, viešasis interesas atkurti teisėtumą yra viršesnis už šios ieškovės privačius interesus, kad nebūtų panaikintas jos veiklos leidimas.

39      Dėl veiklos leidimo panaikinimo suderinamumo su teisėtų lūkesčių apsaugos principu ECB nusprendė, kad antroji ieškovė negalėjo remtis šiuo principu, nes, pirma, kelis kartus gavo daug įspėjimų (keturi patikrinimai vietoje, nurodymas ir įvairūs įspėjimai), bet nesiėmė tinkamų priemonių, kad nutrauktų savo neteisėtus veiksmus, antra, FSA jai niekada nenurodė, kad jos veiklos leidimas nebus panaikintas, ir, trečia, niekas negali remtis neteisėtais lūkesčiais, siekdamas pradėti ar tęsti neteisėtus veiksmus.

40      Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ECB padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą, pagal Direktyvos 2013/36 18 straipsnį būtų pagrįsta panaikinti antrosios ieškovės veiklos leidimą ir kad tokia priemonė turi būti laikoma proporcinga (tinkama, būtina ir pagrįsta).

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

A.      Proceso pradžia ir šalių reikalavimai byloje T351/18

41      2018 m. birželio 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovių ieškinį.

42      2018 m. rugsėjo 21 d. ECB pateikė atsiliepimą į ieškinį.

43      Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. spalio 9 d.) Europos Komisija prašė leisti įstoti į bylą palaikyti ECB reikalavimų.

44      2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkas patenkino prašymą leisti įstoti į bylą.

45      2018 m. gruodžio 12 d. ieškovės pateikė dubliką. 2019 m. vasario 18 d. ECB pateikė tripliką.

46      2018 m. gruodžio 20 d. Komisija pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. 2019 m. vasario 25 d. ieškovės pateikė savo pastabas dėl šio paaiškinimo.

47      2019 m. balandžio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovių prašymą surengti teismo posėdį, apklausti liudytojus ir imtis tam tikrų tyrimo priemonių.

48      2019 m. balandžio 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ECB ir Komisijos pastabas dėl ieškovių prašymo apklausti liudytojus ir imtis tyrimo priemonių.

49      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti 2018 m. kovo 26 d. sprendimą,

–        priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.

50      ECB Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, kiek jis susijęs su pirmąja ieškove,

–        subsidiariai – atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, kiek jis susijęs su pirmąja ieškove,

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, kiek jis susijęs su antrąja ieškove,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

51      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, kiek jis susijęs su pirmąja ieškove,

–        bet kuriuo atveju atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

B.      Proceso pradžia ir šalių reikalavimai byloje T584/18

52      2018 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovių ieškinį.

53      2018 m. gruodžio 20 d. ECB pateikė atsiliepimą į ieškinį.

54      2019 m. sausio 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Komisijos prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti ECB reikalavimų.

55      2019 m. vasario 25 d. sprendimu Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas patenkino prašymą leisti įstoti į bylą.

56      2019 m. kovo 28 d. ieškovės pateikė dubliką. 2019 m. birželio 3 d. ECB pateikė tripliką.

57      2019 m. balandžio 5 d. Komisija pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. 2019 m. gegužės 27 d. ieškovės pateikė savo pastabas dėl šio paaiškinimo.

58      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti 2018 m. liepos 17 d. sprendimą,

–        panaikinti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų,

–        priteisti iš ECB bylinėjimosi išlaidas.

59      ECB Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, kiek jis susijęs su pirmąja ieškove,

–        subsidiariai – atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, kiek jis susijęs su pirmąja ieškove,

–        atmesti dvidešimt penktąjį ieškinio pagrindą, kaip nepriimtiną, kiek jis buvo pateiktas antrosios ieškovės,

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, kiek jis susijęs su antrąja ieškove, įskaitant dvidešimt penktąjį ieškinio pagrindą, jeigu Bendrasis Teismas nepripažins jo nepriimtinu,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

60      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, kiek jis susijęs su pirmąja ieškove,

–        bet kuriuo atveju atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

61      Savo rašytinėse pastabose ieškovės pateikė prašymus imtis tyrimo priemonių ir, be kita ko, prašymą pateikti kelis dokumentus bei duoti parodymus.

C.      Tolesnis procesas abiejose bylose

62      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, taikant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į devintąją kolegiją, todėl šios bylos paskirtos tai kolegijai.

63      Atsižvelgdamas į devintosios kolegijos siūlymą ir remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu Bendrasis Teismas 2020 m. vasario 5 d. nusprendė perduoti bylas nagrinėti išplėstinei kolegijai.

64      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (devintoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, pateikė šalims klausimus raštu; į juos Komisija, ECB ir ieškovės atsakė dokumentais, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2020 m. kovo 13 d., balandžio 16 ir 17 d.

65      2020 m. balandžio 27 d. devintosios kolegijos pirmininkės sprendimu šios bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

66      Šalys buvo išklausytos ir pateikė atsakymus į Bendrojo Teismo klausimus per 2020 m. rugsėjo 25 d. posėdį. Šalys taip pat buvo išklausytos dėl galimo šių bylų sujungimo, kad būtų priimtas galutinis sprendimas.

67      Kai 2021 m. rugpjūčio 1 d. mirė teisėjas B. Berke, visi trys šį sprendimą pasirašę teisėjai tęsė svarstymus pagal Procedūros reglamento 22 straipsnį ir 24 straipsnio 1 dalį.

68      2021 m. rugpjūčio 13 d. priimtu Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu ši byla buvo paskirta naujai devintosios kolegijos teisėjai pranešėjai.

III. Dėl teisės

69      Bylos T‑351/18 ir T‑584/18 sujungtos tam, kad būtų priimtas bendras sprendimas.

A.      Dėl ginčo dalyko ir ieškovių suinteresuotumo pareikšti ieškinį byloje T351/18 išlikimo

70      Pagal suformuotą jurisprudenciją fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, kai ieškovas yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti naudos jį pareiškusiai šaliai (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 55 ir 58 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija).

71      Atsižvelgiant į ieškinio dalyką, ieškovė turi būti suinteresuota pareikšti ieškinį teisme, nes kitu atveju ieškinys būtų nepriimtinas. Šis ginčo dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nes tai reiškia, kad bylos baigtis gali būti naudinga ieškinį pareiškusiai šaliai, antraip nebūtų reikalinga priimti sprendimą (žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72      Klausimą dėl poreikio priimti sprendimą nebuvimo nebelikus suinteresuotumo pareikšti ieškinį Europos Sąjungos teismai gali iškelti savo iniciatyva (2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Bank Mellat / Taryba (C‑430/16 P, EU:C:2018:668, 49 punktas).

73      2020 m. kovo 3 d. taikydamas proceso organizavimo priemonę Bendrasis Teismas paprašė šalių pateikti pastabas dėl ieškovių suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimo po to, kai ECB priėmė 2018 m. liepos 17 d. sprendimą, kuriuo jis atgaline data panaikino 2018 m. kovo 26 d. sprendimą.

74      Ieškovės mano, kad po 2018 m. liepos 17 d. sprendimo priėmimo jos išsaugo suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl 2018 m. kovo 26 d. sprendimo. Jų teigimu, pirma, priemonės panaikinimas ne visada gali būti prilyginamas jos panaikinimui Sąjungos teismo sprendimu, nes iš esmės neprilygsta sprendimo pripažinimui neteisėtu. Antra, ECB negali būti leidžiama užkirsti kelią teismui pripažinti tam tikrą sprendimą neteisėtu, priimant naują sprendimą ir panaikinant ankstesnį sprendimą. Galimybė taip elgtis galėtų būti laikoma piktnaudžiavimu pažeidžiant teisinės valstybės principą. Trečia, tariamas pirminio sprendimo pakeitimas vėlesniu sprendimu kokia nors atgaline data būtų su teise nesuderinama fikcija. Ketvirta, ieškovės nurodo, kad prašė panaikinti 2018 m. kovo 26 d. sprendimą, be kita ko, tam, kad apsaugotų savo interesus išsaugoti reputaciją ir gauti piniginę kompensaciją. Šių interesų teisėtumas buvo pripažintas 2017 m. rugsėjo 12 d. Nutartyje Fursin ir kt. / ECB (T‑247/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:623, 17–23 punktai) ir dėl šios Bendrojo Teismo nutarties dalies nebuvo pateikta apeliacinio skundo, todėl ji yra teisiškai pagrįsta. Teisingumo Teismas patvirtino šią Bendrojo Teismo nutarties dalį. Tai, kad Teisingumo Teismas šio aspekto aiškiai nenagrinėjo, neturi reikšmės. Tai nebuvo būtina, nes ECB ar Komisija nepateikė apeliacinio skundo dėl šios nutarties dalies. Penkta, sprendimas, pakeičiantis gavėjo teisinę padėtį ex tunc, gali būti priimtas tik labai ribotomis aplinkybėmis, be kita ko, kai daro teigiamą poveikį gavėjui. Todėl veiklos leidimo panaikinimas tariamai iki sprendimo priėmimo dienos niekada nebūtų neįmanomas.

75      ECB nurodo, kad nėra jokio ieškovių intereso, kurio nebūtų galima patenkinti vykdant 2018 m. liepos 17 d. sprendimo teisminę kontrolę. Taigi ieškovės neteko suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl 2018 m. kovo 26 d. sprendimo.

76      Šiuo klausimu primintina, kad pagal BPM reglamento 24 straipsnio 1 dalį ECB įsteigia APV, kuri atlieka sprendimų, ECB priimtų vykdant šiuo reglamentu jam suteiktus įgaliojimus, vidaus administracinę peržiūrą. Pagal šio straipsnio 2 dalį APV sudaro penki nepriekaištingos reputacijos asmenys iš valstybių narių, kurie turi įrodytų atitinkamų žinių ir profesinės patirties ir kurie nėra ECB, kompetentingų institucijų ar kitų valstybių narių ar Sąjungos institucijų, organų ar agentūrų darbuotojai. 2014 m. balandžio 14 d. Sprendimu 2014/360/ES dėl Administracinės peržiūros valdybos įsteigimo ir jos veiklos taisyklių (OL L 175, 2014, p. 47), priimtu remiantis BPM reglamento 24 straipsniu, ECB įsteigė APV.

77      Be to, iš BPM reglamento 24 straipsnio 7 dalies matyti, kad ECB sprendimų dėl rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros vidaus administracinė peržiūra vyksta trimis etapais. Pirma, APV pateikia nuomonę Priežiūros valdybai, kad ši parengtų naujo sprendimo projektą. Antra, Priežiūros valdyba atsižvelgia į APV nuomonę ir per Sprendimo 2014/360 17 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą pateikia Valdančiajai tarybai naujo sprendimo projektą. Naujo sprendimo projektu „pirminis sprendimas panaikinamas, pakeičiamas tapataus turinio sprendimu arba pakeičiamas iš dalies pakeistu sprendimu“. Trečia, naujo sprendimo projektas laikomas priimtu, jei Valdančioji taryba nepateikia prieštaravimų per ne ilgesnį kaip dešimties darbo dienų laikotarpį.

78      Galiausiai pagal BPM reglamento 24 straipsnio 1 dalį per vidaus administracinę peržiūrą atliekamas tik sprendimų, kuriuos ECB priėmė įgyvendindamas šiuo reglamentu jam suteiktus įgaliojimus, procedūrinės ir materialinės atitikties šiam reglamentui vertinimas. Tiesa, kad pagal Sprendimo 2014/360 10 straipsnio 2 dalį APV nagrinėja tik paraiškoje dėl peržiūros nurodytus ieškovės įvardytus motyvus. Vis dėlto pagal to paties sprendimo 17 straipsnio 1 dalį Priežiūros valdybos vertinime neapsiribojama ieškovės paraiškoje dėl peržiūros išdėstytų argumentų analize; jos pasiūlyme dėl naujo sprendimo projekto taip pat gali būti atsižvelgiama į kitus dalykus.

79      Iš šio sprendimo 76–78 punktuose nurodytų ir kartu taikomų nuostatų matyti, kad sprendimų, kuriuos ECB priėmė įgyvendindamas pagal BPM reglamentą jam suteiktus įgaliojimus, vidaus administracinė peržiūra yra naujas išsamus bylos įvertinimas neapsiribojant motyvais, nurodytais pagrindžiant prašymą dėl peržiūros. Šis administracinės peržiūros procedūros ypatumas pasireiškia tuo, kad pagal Sprendimo 2014/360 17 straipsnio 1 dalį Priežiūros valdyba, atsižvelgusi į APV, kuri įsteigta siekiant, kad ECB sprendimai būtų peržiūrimi labiau nepriklausomų ir daugiau žinių turinčių ekspertų, nuomonę (žr. šio sprendimo 76 punktą), pati turi išplėstinę kompetenciją.

80      Šiomis aplinkybėmis BPM reglamento 24 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad peržiūros procedūra gali baigtis trimis rezultatais. Pirmasis – visiškas pirminio sprendimo panaikinimas. Antrasis – pirminio sprendimo pakeitimas tapačiu sprendimu. Trečiasis – pirminio sprendimo pakeitimas iš dalies pakeistu sprendimu.

81      Dėl priežasčių, kurios bus nurodytos šio sprendimo 82–85 punktuose, BPM reglamento 24 straipsnio 7 dalyje nustatyta ECB pareiga atgaline data taikyti po peržiūros priimtą sprendimą nuo to momento, kai įsigaliojo pirminis sprendimas, nepaisant minėtos peržiūros rezultato.

82      Konkrečiai kalbant, jei Priežiūros valdyba ir Valdančioji taryba mano, kad pirminis sprendimas, kuriuo buvo panaikintas kredito įstaigos veiklos leidimas, galioja, Valdančioji taryba ne tik iš esmės atmeta prašymą dėl peržiūros, bet ir pagal BPM reglamento 24 straipsnio 7 dalį priima sprendimą, tapatų tam, kurio peržiūra atliekama. Vis dėlto tokiu atveju neįmanoma antrą kartą panaikinti to paties veiklos leidimo. Taigi sprendimu, kurio turinys tapatus persvarstyto sprendimo turiniui, galima jį pakeisti tiktai atgaline data tuo metu, kai įsigalioja peržiūrėtas sprendimas.

83      Toks aiškinimas, kurį lemia nagrinėjamų priemonių pobūdis, taip pat galioja tais atvejais, kai Priežiūros taryba ir Valdančioji taryba mano, kad leidimo panaikinimas yra nepagrįstas arba kad nustatyti trūkumai gali būti pašalinti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Iš tikrųjų tokiu atveju aktas, kuriuo atšaukiamas leidimo panaikinimas arba nustatomos šios priemonės, būtinai turi būti taikomos atgaline data, kad kredito įstaigos leidimo panaikinimas būtų atšauktas ex tunc ir kad prireikus jį būtų galima pakeisti priemone, kuri laikoma tinkamiausia. Nesant tokio retroaktyvaus poveikio, peržiūrimas sprendimas gali turėti poveikį tik tuo atveju, jei bus išduotas naujas veiklos leidimas pagal BPM reglamento 14 straipsnyje numatytą procedūrą.

84      Šis vertinimas netiesiogiai, bet neišvengiamai, patvirtinamas BPM reglamento 24 straipsnio 8 dalimi ir Sprendimo 2014/360 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurias prašymas dėl peržiūros neturi stabdomojo poveikio ginčijamo sprendimo taikymui. Darytina išvada, kad peržiūrėto sprendimo pakeitimas iš dalies pakeistu sprendimu turi būti atliekamas nustatant, kad jis atgaline data įsigalioja nuo peržiūrėto sprendimo įsigaliojimo momento, antraip galutinis sprendimas negalėtų tapti veiksmingas.

85      Iš pateiktos analizės taip pat matyti, jog po peržiūros procedūros pakeitus pirminį sprendimą tapačiu ar iš dalies pakeistu sprendimu pirminis sprendimas galutinai išnyksta iš teisės sistemos.

86      Nagrinėjamu atveju, pirma, remiantis 2018 m. kovo 26 d. sprendimo įžangine dalimi ir vadovaujantis SESV 297 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa, byloje T‑351/18 ginčijamas aktas įsigaliojo dienos, kai jis buvo įteiktas antrajai ieškovei, 23 val. Antra, pagal 2018 m. liepos 17 d. sprendimo, t. y. byloje T‑584/18 ginčijamo akto, įžanginę dalį „[2018 m. kovo 26 d.] sprendimas panaikinamas ir pakeičiamas šiuo sprendimu nuo pranešimo apie [2018 m. kovo 26 d.] sprendimą [dienos] 23 valandos“.

87      2018 m. liepos 17 d. sprendimas buvo priimtas atlikus administracinę peržiūrą, pradėtą dėl 2018 m. kovo 26 d. sprendimo, o jo turinys yra tapatus pastarojo sprendimo turiniui, kaip tai suprantama pagal BPM reglamento 24 straipsnio 7 dalį.

88      Darytina išvada, kad pagal 2018 m. liepos 17 d. sprendimą ECB, vadovaudamasis administracinės peržiūros procedūrą reglamentuojančiais teisės aktais (žr. šio sprendimo 76–81 punktus), atgaline data pakeitė 2018 m. kovo 26 d. sprendimą nuo jo įsigaliojimo momento, o ne, kaip teigia ieškovės, paprasčiausiai panaikino jį ateičiai.

89      Ginčo dalykas išnykti, be kita ko, gali dėl ginčijamo akto panaikinimo arba pakeitimo vykstant procesui (šiuo klausimu žr. 1961 m. birželio 1 d. Sprendimo Meroni ir kt. / Vyriausioji valdyba, 5/60, 7/60 ir 8/60, EU:C:1961:10, 211–213 punktus; 1997 m. rugsėjo 17 d. Nutarties Antillean Rice Mills / Komisija, T‑26/97, EU:T:1997:131, 14 ir 15 punktus ir 2011 m. sausio 12 d. Nutarties Terezakis / Komisija, T‑411/09, EU:T:2011:4, 15 punktą).

90      Iš tikrųjų atšauktas ir pakeistas aktas visiškai ir ex tunc išnyksta iš Sąjungos teisės sistemos, todėl atšauktą aktą panaikinantis teismo sprendimas nesukelia jokių papildomų teisinių pasekmių, palyginti su įvykdyto atšaukimo pasekmėmis (šiuo klausimu žr. 1997 m. gegužės 28 d. Nutarties Proderec / Komisija, T‑145/95, EU:T:1997:74, 26 punktą; 1999 m. gruodžio 6 d. Nutarties Elder / Komisija, T‑178/99, EU:T:1999:307, 20 punktą ir 2010 m. rugsėjo 9 d. Nutarties Phoenix-Reisen ir DRV / Komisija, T‑120/09, nepaskelbta Rink., EU:T:2010:381, 23 punktą).

91      Darytina išvada, kad ginčijamo akto atšaukimo atveju neišlieka jokio ieškovo suinteresuotumo jo panaikinimu ir kad ieškinys dėl šio akto netenka savo dalyko, todėl nebereikia priimti sprendimo (1961 m. birželio 1 d. Sprendimo Meroni ir kt. / Vyriausioji valdyba, 5/60, 7/60 ir 8/60, EU:C:1961:10, 211–213 punktai; 1999 m. gruodžio 6 d. Nutarties Elder / Komisija, T‑178/99, EU:T:1999:307, 21 ir 22 punktai; 2010 m. rugsėjo 9 d. Nutarties Phoenix-Reisen ir DRV / Komisija, T‑120/09, nepaskelbta Rink., EU:T:2010:381, 24–26 punktai ir 2011 m. kovo 24 d. Nutarties Internationaler Hilfsfonds / Komisija, T‑36/10, EU:T:2011:124, 46, 50 ir 51 punktai).

92      Ši išvada dar akivaizdesnė, kai ginčijamas aktas, kaip nagrinėjamoje byloje, atgaline data buvo pakeistas tapačiu aktu, kuriam neturėjo įtakos galimas pirmojo akto panaikinimas.

93      Be to, ieškovės negali pagrįstai remtis 2017 m. rugsėjo 12 d. Nutartimi Fursin ir kt. / ECB (T‑247/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:623). Iš tikrųjų ši nutartis buvo panaikinta 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimu ECB ir kt. / Trasta Komercbanka ir kt. (C‑663/17 P, C‑665/17 P ir C‑669/17 P, EU:C:2019:923), o skundo dėl išnykusio ieškovų suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl ginčijamo akto pakeitimo atgaline data įsigaliojusiu nauju tokio paties turinio sprendimu, priimtu atlikus administracinę peržiūrą, nebuvo pateikta.

94      Taigi, priešingai, nei teigia ieškovės, teisiniame kontekste, kai surengiama administracinė peržiūra, per kurią priimami aktai, kuriais siekiama atgaline data pakeisti peržiūrėtus aktus, susijusių šalių interesai būna visiškai apsaugoti suteikiant galimybę prašyti panaikinti po peržiūros priimtą aktą ir atlyginti bet kokią dėl jo priėmimo padarytą žalą.

95      Darytina išvada, kad ieškinio byloje T‑351/18 dalykas išnyko po to, kai buvo pareikštas ieškinys, todėl ieškovės neteko suinteresuotumo, kad šioje byloje ginčijamas sprendimas būtų panaikintas. Taigi nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio.

B.      Dėl priimtinumo klausimo byloje T584/18

96      Formaliai nepateikdamas nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo ECB ginčija, pirma, ieškinių priimtinumą tik tiek, kiek juos pareiškė pirmoji ieškovė, ir, antra, antrosios ieškovės ieškinio priimtinumą byloje T‑584/18, kiek tai susiję su dvidešimt penktuoju ieškinio pagrindu, kuriuo siekiama, kad būtų panaikintas sprendimas dėl peržiūros procedūros išlaidų. Komisija pritaria šiai pozicijai.

97      Pirma, ieškovės mano, kad, remiantis 2017 m. rugsėjo 12 d. Nutartimi Fursin ir kt. / ECB (T‑247/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:623), pirmoji ieškovė, kaip antrosios ieškovės pagrindinė akcininkė, kuriai priklauso 85 % balsavimo teisių, turi teisę ginčyti 2018 m. kovo 26 d. ir liepos 17 d. sprendimus.

98      Be to, ieškovės mano: kadangi ECB pripažįsta pirmosios ieškovės ieškinio priimtinumą, kiek tai susiję su prašymu panaikinti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, tiek, kiek jis grindžiamas 2018 m. kovo 26 d. ir liepos 17 d. sprendimų neteisėtumu, galimybė pareikšti ieškinį dėl sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų negali būti atmesta. Toliau jos vardija kitus skirtingus pirmosios ieškovės interesus, pavyzdžiui, be kita ko, interesą išvengti priverstinio likvidavimo, interesą, susijusį su galimybe parduoti banką kitam investuotojui, interesą, susijusį su jos pačios reputacija, kuri skiriasi nuo banko reputacijos, taip pat veiklos leidimo panaikinimo finansinį poveikį, kuris skiriasi nuo finansinio poveikio bankui.

1.      Dėl prašymo panaikinti 2018 m. liepos 17 d. sprendimą priimtinumo

99      Pirma, reikia konstatuoti, kad antroji ieškovė gali pateikti prašymą panaikinti 2018 m. liepos 17 d. sprendimą. Iš tikrųjų panaikintas veiklos leidimas buvo išduotas minėtai ieškovei, tad jai skirtas ir šis sprendimas. Be to, įgaliojimą ad litem atstovams išdavė buvęs antrosios ieškovės generalinis direktorius, o jos likvidatoriai neginčijo jo galiojimo. Beje, ECB neginčija prašymo panaikinti minėtą sprendimą, kiek jį pateikė ši ieškovė, priimtinumo.

100    Antra, dėl pirmosios ieškovės reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog kredito įstaigos akcininkai negali pareikšti ieškinio dėl ECB sprendimo panaikinti veiklos leidimą, nes tas sprendimas nebuvo tiesiogiai jiems skirtas. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, pirma, panaikinus leidimą kredito įstaiga nebegali tęsti veiklos, todėl jos galimybė paskirstyti dividendus yra abejotina, tačiau šio panaikinimo neigiamas poveikis yra ekonominio pobūdžio, bet sprendimas panaikinti veiklos leidimą niekaip nepaveikė akcininkų teisės gauti dividendus, kaip ir jų teisės dalyvauti valdant šią bendrovę (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimo ECB ir kt. / Trasta Komercbanka ir kt., C‑663/17 P, C‑665/17 P ir C‑669/17 P., Rink., EU:C:2019:923, 111 punktą). Antra, jis nusprendė, kad nors likvidavimas daro tiesioginį poveikį akcininkų teisei dalyvauti valdant bendrovę, jis nėra visiškai automatinis 2018 m. liepos 17 d. sprendimo įgyvendinimas vadovaujantis vien Sąjungos teisės aktais, kaip tai suprantama pagal taikytiną jurisprudenciją (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimo ECB ir kt. / Trasta Komercbanka ir kt., C‑663/17 P, C‑665/17 P ir C‑669/17 P, Rink., EU:C:2019:923, 113 ir 114 punktus).

101    Taigi prašymas panaikinti 2018 m. liepos 17 d. sprendimą yra priimtinas tiek, kiek pateiktas tik dėl antrosios ieškovės.

2.      Dėl prašymo panaikinti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priimtinumo

102    Kalbant apie prašymo panaikinti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priimtinumą, reikia pripažinti, kad pirmoji ieškovė gali pateikti tokį prašymą dėl panaikinimo, nes ji yra vienintelė, kuriai skirtas šis sprendimas (juo nustatyta pareiga apmokėti jos pačios inicijuotos peržiūros procedūros, kurioje dalyvavo, išlaidas). Be to, ECB neginčija minėto prašymo dėl panaikinimo priimtinumo, kiek jį pateikė ši ieškovė.

103    Vis dėlto antroji ieškovė, kuri nusprendė nesikreipti į APV dėl peržiūros, nors turėjo tokią teisę, neturi jokio suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų panaikinimo, nes jis nesukelia pasekmių jai. Be to, minėtas sprendimas nėra nei skirtas šiai ieškovei, nei tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.

104    Taigi prašymas panaikinti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų yra priimtinas tiek, kiek pateiktas dėl pirmosios ieškovės.

C.      Dėl esmės

105    Grįsdamos ieškinį byloje T‑584/18, ieškovės nurodo 25 ieškinio pagrindus: ieškinio pirmuoju–dvidešimt ketvirtuoju pagrindais grindžiamas prašymas panaikinti 2018 m. liepos 17 d. sprendimą, o ieškinio dvidešimt penktuoju pagrindu, susijusiu su 2018 m. liepos 17 d. sprendimo neteisėtumu, grindžiamas prašymas panaikinti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į jų turinį ir pobūdį, juos reikia sugrupuoti taip:

–        ieškinio pirmasis, antrasis, keturioliktasis, penkioliktasis ir devynioliktasis pagrindai grindžiami ECB kompetencijos priimti sprendimą dėl veiklos leidimo panaikinimo ir likvidavimo, įvertinti aspektus, susijusius su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, neleisti įvykdyti savanoriško likvidavimo ir nesuteikti galimybės parduoti antrąją ieškovę kitiems potencialiems investuotojams nebuvimu; prie tos pačios pagrindų grupės taip pat gali būti priskirtas ieškinio devynioliktasis pagrindas, grindžiamas piktnaudžiavimu įgaliojimais, nes šiam pagrindui pagrįsti išdėstyti argumentai sutampa su argumentais, kuriais grindžiami kiti minėti pagrindai, susiję su ECB kompetencijos nebuvimu,

–        ieškinio trečiasis pagrindas grindžiamas tuo, kad ECB atidžiai ir nešališkai neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų bylos aspektų,

–        ieškinio ketvirtasis ir penktasis pagrindai grindžiami vertinimo klaidomis arba neatsižvelgimu į tam tikras reikšmingas bylos aplinkybes,

–        ieškinio šeštasis, dvyliktasis ir aštuonioliktasis ieškinio pagrindai grindžiami vertinimo klaida, nes ECB klaidingai rėmėsi FSA nurodymo nevykdymu ir teisinio saugumo principo pažeidimu,

–        ieškinio septintasis–vienuoliktasis, tryliktasis–penkioliktasis ir septynioliktasis pagrindai grindžiami proporcingumo principo pažeidimu,

–        ieškinio šešioliktasis ir aštuonioliktasis pagrindai grindžiami vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu,

–        ieškinio dvidešimtasis ir dvidešimt antrasis pagrindai grindžiami esminių procedūrinių reikalavimų ir atitinkamai teisės būti išklausytam, teisės į gynybą bei pareigos motyvuoti pažeidimu,

–        ieškinio dvidešimt trečiasis ir dvidešimt ketvirtasis pagrindai grindžiami, be kita ko, antrosios ieškovės teisės susipažinti su bylos medžiaga ir akcininkų teisių per peržiūros procedūrą pažeidimu,

–        ieškinio dvidešimt penktasis pagrindas, pateiktas grindžiant prašymą panaikinti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, yra grindžiamas 2018 m. liepos 17 d. sprendimo neteisėtumu.

1.      Dėl pirmojo, antrojo, keturioliktojo, penkioliktojo ir devynioliktojo ieškinio pagrindų

106    Pirma, nurodydamos pirmąjį, keturioliktąjį ir penkioliktąjį ieškinio pagrindus ieškovės teigia, kad ECB viršijo savo įgaliojimus, nes nesuteikė joms galimybės įvykdyti antrosios ieškovės savanoriško likvidavimo, ir tai matyti iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.2 punkto b papunkčio i įtraukos, nors pagal pagrindinę nuostatą dėl NKI ir ECB atsakomybės paskirstymo pagal bendrą priežiūros mechanizmą (BPM) ir bendrą pertvarkymo mechanizmą (toliau – BPeM) ECB neturi jokios kompetencijos šioje srityje. Kaip matyti iš to sprendimo 3.3.2 punkto b papunkčio ii įtraukos, tas pat pasakytina apie ECB atsisakymą parduoti minėtą ieškovę kitam potencialiai susidomėjusiam investuotojui.

107    Antra, ECB negalėjo priimti sprendimo panaikinti veiklos leidimą, nes 2018 m. vasario 7 d. FSA jau buvo priėmusi Sprendimą FOLTF, kuriame nustatė, ar kredito įstaiga „žlunga arba galėtų žlugti“, taip įgyvendindama savo išimtinę kompetenciją pasirinkti pertvarkymo priemonę arba veiklos leidimo panaikinimą. Ieškovės taip pat ginčija ECB teiginį, kad minėtas sprendimas yra nereikšmingas ir konfidencialus, todėl jam neturėjo būti apie jį pranešta.

108    Be to, ieškovės atmeta ECB argumentą, kad antroji ieškovė nebuvo pateikusi oficialaus prašymo dėl savanoriško likvidavimo. Jų teigimu, ECB 2018 m. liepos 17 d. sprendime, neatsižvelgdamas į tokį prašymą, atsisakė leisti įvykdyti minėtą savanorišką likvidavimą, nors galėjo paskatinti jas pateikti tokį prašymą arba paraginti FSA priimti sprendimą šiuo klausimu. Iš tikrųjų vienintelė kliūtis įvykdyti šį savanorišką likvidavimą buvo ECB išreikštas neigiamas pageidavimas. Remiantis naująja BPM ir BPeM grindžiama tvarka, buvo įdiegta išankstinės intervencijos iki faktinio banko įsipareigojimų nevykdymo sistema, pagal kurią už pertvarkymą atsakingos NKI turi galimybę išnagrinėti, ar nustatyta, kad kredito įstaiga žlunga arba galėtų žlugti, ir prieš išnagrinėdamos, ar pertvarkymo priemonės atitinka viešąjį interesą, patikrinti, ar yra kitų priežiūros sprendimų. Ieškovės mano, kad jeigu minėtos NKI manytų, jog taip nėra, nes banko nemokumas nėra sisteminė problema, pertvarkymo sistemos analizė būtų baigta. Paskui šios NKI turėtų nustatyti, ar subjektas, kuris gali nevykdyti įsipareigojimų, iš tikrųjų tai padarys. Jei taip būtų, įsipareigojimų nevykdymo, t. y. nemokumo, atveju būtų galima ištaisyti padėtį pradedant nacionalinę nemokumo procedūrą. Tokiomis aplinkybėmis privalomas likvidavimas niekada neįvyktų. Vis dėlto pagal šią sistemą neatimama galimybė vykdyti savanorišką likvidavimą, kuri pagal nacionalinę teisę suteikiama tuo atveju, jeigu atitinkama bendrovė yra moki.

109    Trečia, ieškovės teigia, kad ECB neturėjo kompetencijos priimti 2018 m. liepos 17 d. sprendimą, nes jis buvo grindžiamas tik tariamais KPP/TF teisės aktų pažeidimais, o šioje srityje ECB neturi jokios kompetencijos. Veiklos leidimo panaikinimas nagrinėjamu atveju nepateisinamas rizikos ribojimu: tai buvo padaryta tiktai siekiant patenkinti FSA ir ECB suinteresuotumą dėl paprasto paviešinimo.

110    Ketvirta, antrajame ir, netiesiogiai, trečiajame pagrinde ieškovės priekaištauja ECB dėl to, kad jis neišnagrinėjo klausimų, kuriais grindžiamas 2018 m. liepos 17 d. sprendimas dėl KPP/TF, ir nepatikrino FSA vertinimų. ECB negali būti atsakingas už kredito įstaigų stabilumą ir dirbtinai neįtraukti į savo atliekamą vertinimą ištisų sričių, kurios yra rizikos šaltinis. Be to, pareiškiant ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo, turėtų būti galima remtis bet kokiu minėto sprendimo neįvykdymu dėl FSA parengto projekto.

111    Be to, tikslas atkurti teisėtumą, kurio ECB siekė 2018 m. liepos 17 d. sprendimu, yra ne teisėtas tikslas panaikinti leidimą, o tik rizikos ribojimo tikslas. Vis dėlto, kadangi teoriškai gali būti, kad su KPP/TF susiję aspektai yra svarbūs panaikinant veiklos leidimą, nes kelia rizikos ribojimo problemų, atsižvelgiant į NKI ir ECB atsakomybės pasidalijimą ir taikant proporcingumo principą reikia iš pradžių išnaudoti visas šios srities priemones (baudas, draudimą vykdyti tam tikros rūšies veiklą, baudžiamąjį persekiojimą).

112    ECB, palaikomas Komisijos, ginčija ieškovių argumentus.

113    Reikia pažymėti, kad šioje pagrindų grupėje ieškovės iš esmės remiasi dviem pagrindais, susijusiais, pirma, su ECB kompetencijos priimti 2018 m. liepos 17 d. sprendimą nebuvimu ir, antra, su piktnaudžiavimu įgaliojimais. Bendrasis Teismas mano, kad prieš juos nagrinėjant tikslinga priminti kompetencijos paskirstymą tarp ECB ir NKI.

a)      Dėl kompetencijos paskirstymo tarp ECB ir BPM dalyvaujančių valstybių narių NKI, kiek tai susiję su veiklos leidimo panaikinimu už KPP/TF taisyklių pažeidimą

114    Pirma, iš BPM reglamento 15 ir 28 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ECB nesuteiktus įgaliojimus turi NKI.

115    Visų pirma BPM reglamento 28 konstatuojamojoje dalyje tarp „ECB nepavestų priežiūros uždavinių“, kurie turėtų likti priskirti nacionalinių institucijų kompetencijai, nurodytos „finansų sistemos panaudojimo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais prevencija ir vartotojų apsauga“.

116    Vis dėlto BPM reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „pagal 6 straipsnį <…> ECB rizikos ribojimo principais pagrįstos priežiūros tikslais turi išimtinę kompetenciją visų dalyvaujančiose valstybėse narėse įsteigtų kredito įstaigų atžvilgiu vykdyti šiuos uždavinius“. Toliau pateikiamas devynių uždavinių sąrašas, tarp kurių yra leidimų veikti kredito įstaigoms išdavimas ir panaikinimas. Taigi pagal minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktą kompetencija panaikinti leidimą suteikiama tiktai ECB.

117    Pagal BPM reglamento 4 straipsnio 3 dalį „vykdydamas šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius ir siekdamas užtikrinti aukštus priežiūros standartus ECB taiko visą atitinkamą Sąjungos teisę ir, kai tokią Sąjungos teisę sudaro direktyvos, nacionalinės teisės aktus, kuriais tos direktyvos perkeliamos į nacionalinę teisę. Jei atitinkamą Sąjungos teisę sudaro reglamentai ir jei šiuo metu tais reglamentais valstybėms narėms aiškiai suteikiama galimybių pasirinkti, ECB taip pat taiko nacionalinės teisės aktus, kuriais pasinaudojama tomis galimybėmis“.

118    BPM reglamento 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „[t]iek ECB, tiek [NKI] turi geranoriškai bendradarbiauti ir privalo keistis informacija“.

119    Iš BPM reglamento 6 straipsnio 4 dalies matyti, kad, kiek tai susiję su minėto reglamento 4 straipsnyje, išskyrus šio reglamento 1 dalies a ir c punktus, apibrėžtais uždaviniais, ECB ir NKI turi atitinkamai šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus įgaliojimus. Pagal to paties straipsnio 6 dalį NKI tiesiogiai vykdo mažiau svarbių kredito įstaigų priežiūrą pagal šioje dalyje nustatytus kriterijus ir pagal šio straipsnio 7 dalyje nurodytą sistemą informuoja ECB apie priemones, kurių imtasi pagal 6 dalį, taip pat glaudžiai koordinuoja šias priemones su ECB.

120    Vis dėlto iš BPM reglamento 6 straipsnio 5 dalies b–d punktų matyti, kad, pirma, „prireikus užtikrinti aukštų priežiūros standartų nuoseklų taikymą, ECB bet kuriuo metu gali savo iniciatyva, pasikonsultavęs su nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis, arba nacionalinės kompetentingos institucijos prašymu nuspręsti pats tiesiogiai vykdyti visus atitinkamus įgaliojimus 4 dalyje nurodytos vienos ar kelių kredito įstaigų atžvilgiu“; antra, ECB vykdo sistemos veikimo priežiūrą, grindžiamą šiame straipsnyje išdėstytomis pareigomis ir procedūromis, ir, trečia, ECB gali bet kuriuo metu pasinaudoti minėto reglamento 10–13 straipsniuose nurodytais tyrimo įgaliojimais, kuriuos jis gali įgyvendinti tiesiogiai.

121    BPM reglamento 6 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad ECB patvirtina ir viešai paskelbia praktinę šio straipsnio įgyvendinimo tvarką; ši dalis yra BPM pagrindų reglamento priėmimo teisinis pagrindas.

122    BPM reglamento 14 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Laikydamasis 6 dalies ir pasikonsultavęs su dalyvaujančios valstybės narės, kurioje įsteigta kredito įstaiga, nacionaline kompetentinga institucija, atitinkamoje Sąjungos teisėje nustatytais atvejais ECB gali panaikinti leidimą savo iniciatyva arba pasiūlius tokiai nacionalinei kompetentingai institucijai. Šiomis konsultacijomis visų pirma užtikrinama, kad prieš priimdamas sprendimus dėl panaikinimo, ECB suteiks nacionalinėms institucijoms pakankamai laiko priimti sprendimą dėl būtinų taisomųjų veiksmų, įskaitant galimas pertvarkymo priemones, ir į jas atsižvelgs.

Jei pagal 1 dalį leidimą išduoti pasiūliusi nacionalinė kompetentinga institucija laikosi nuomonės, kad remiantis atitinkama nacionaline teise leidimą reikia panaikinti, ji tuo tikslu pateikia ECB pasiūlymą. Tokiu atveju ECB priima sprendimą dėl siūlomo panaikinimo visapusiškai atsižvelgdamas į nacionalinės kompetentingos institucijos nurodytą panaikinimo pagrindimą.“

123    BPM reglamento 14 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad „[tol], kol nacionalinės institucijos yra kompetentingos pertvarkyti kredito įstaigas, tais atvejais, kai jos laikosi nuomonės, kad leidimo panaikinimas darytų neigiamą poveikį tinkamam veiksmų, būtinų pertvarkymui arba finansiniam stabilumui užtikrinti, įgyvendinimui arba šiems veiksmams, jos tinkamai praneša ECB apie savo prieštaravimą ir išsamiai paaiškina neigiamą poveikį, kurį galėtų padaryti leidimo panaikinimas“, kad „[t]ais atvejais su nacionalinėmis institucijomis sutartą laikotarpį ECB nepradeda panaikinimo procedūros“ ir kad „ECB gali pratęsti tą laikotarpį, jei jis laikosi nuomonės, kad buvo pasiekta pakankama pažanga. Tačiau jei ECB, priimdamas pagrįstą sprendimą, nustato, kad nacionalinės institucijos neįgyvendino finansiniam stabilumui užtikrinti reikalingų tinkamų veiksmų, leidimai panaikinami nedelsiant“.

124    BPM pagrindų reglamento 80 straipsnis „NKI pasiūlymas panaikinti leidimą“ suformuluotas taip:

„1.      Jeigu atitinkama NKI laikosi nuomonės, kad, remiantis atitinkama Sąjungos ar nacionaline teise, būtina visiškai arba iš dalies panaikinti kredito įstaigos leidimą, įskaitant panaikinimą, kai to prašo kredito įstaiga, ji pateikia ECB sprendimo siūlyti panaikinti leidimą projektą (toliau – panaikinimo sprendimo projektas) ir prideda atitinkamus pagrindžiamuosius dokumentus.

2.      Su kiekvienu panaikinimo sprendimo projektu, aktualiu nacionalinei pertvarkymo institucijai, susijusius veiksmus NKI derina su nacionaline institucija, kuri yra kompetentinga pertvarkyti kredito įstaigas (toliau – nacionalinė pertvarkymo institucija).“

125    BPM pagrindų reglamento 81 straipsnyje nurodyta:

„1.      ECB nedelsdamas įvertina panaikinimo sprendimo projektą. Visų pirma, ECB atsižvelgia į NKI pateiktas skubumo priežastis.

2.      Taikoma teisė būti išklausytam, kaip nustatyta 31 straipsnyje.“

126    BPM pagrindų reglamento 83 straipsnyje numatyta:

„1.      ECB sprendimą panaikinti leidimą priima nedelsdamas. Šiuo tikslu ECB priima arba atmeta atitinkamą panaikinimo sprendimo projektą.

2.      Priimdamas savo sprendimą, ECB atsižvelgia į: a) savo paties atliktą aplinkybių, pagrindžiančių panaikinimą, įvertinimą; b) kur taikytina, NKI panaikinimo sprendimo projektą; c) konsultaciją su atitinkama NKI ir, kai NKI nesutampa su nacionaline pertvarkymo institucija, su nacionaline pertvarkymo institucija (kartu su NKI – nacionalinės institucijos); d) bet kokias pastabas, kurias, laikydamasi 81 straipsnio 2 dalies ir 82 straipsnio 3 dalies, pateikė kredito įstaiga.

3.      84 straipsnyje numatytais atvejais, jeigu atitinkama nacionalinė pertvarkymo institucija neprieštarauja leidimo panaikinimui, arba ECB nustato, kad nacionalinės institucijos nesiėmė tinkamų veiksmų, būtinų finansiniam stabilumui užtikrinti, ECB taip pat priima sprendimą.“

127    BPM pagrindų reglamento 84 straipsnyje nustatyta:

„1.      Jeigu nacionalinė pertvarkymo institucija praneša apie savo prieštaravimą dėl ECB ketinimo panaikinti leidimą, ECB ir nacionalinė pertvarkymo institucija susitaria dėl laikotarpio, per kurį ECB nepradeda leidimo panaikinimo procedūros. Apie susisiekimą su nacionaline pertvarkymo institucija dėl šio susitarimo sudarymo ECB nedelsdamas informuoja NKI.

2.      Kai sutartas laikotarpis pasibaigia, ECB sprendžia, ar pradėti leidimo panaikinimo procedūrą, ar pagal BPM reglamento 14 straipsnio 6 dalį sutartą laikotarpį pratęsti, atsižvelgdamas į pasiektą pažangą. Jeigu nacionalinė pertvarkymo institucija nesutampa su NKI, ECB konsultuojasi ir su atitinkama NKI, ir su nacionaline pertvarkymo institucija, jei tai ne NKI. NKI informuoja ECB apie priemones, kurių ėmėsi šios institucijos, ir apie savo įvertinimą dėl panaikinimo pasekmių.

3.      Jeigu nacionalinė pertvarkymo institucija neprieštarauja leidimo panaikinimui, arba ECB nustato, kad nacionalinės institucijos nesiėmė tinkamų veiksmų, būtinų finansiniam stabilumui užtikrinti, tuomet taikomas 83 straipsnis.“

128    Direktyvos 2013/36 18 straipsnis, kuriame numatyti atvejai, kai NKI, atsižvelgdamos į mažiau svarbias įstaigas, gali pasiūlyti panaikinti leidimą, suformuluotas taip:

„Kredito įstaigai išduotą veiklos leidimą kompetentingos valdžios institucijos gali panaikinti tik tuo atveju, jei tokia kredito įstaiga:

<…>

e)      patenka į vieną iš kitų atvejų, kuriais pagal nacionalinę teisę veiklos leidimas būtų panaikintas; arba

f)      padaro vieną iš pažeidimų, nurodytų 67 straipsnio 1 dalyje.“

129    Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis straipsnis taikomas bent jau tuo atveju, kai:

<…>

d)      įstaigoje nėra nustatytų valdymo priemonių, kurių reikalauja kompetentingos valdžios institucijos pagal nacionalines nuostatas, kuriomis perkeliamas 74 straipsnis;

e)      įstaiga, kompetentingoms valdžios institucijoms nepateikia informacijos arba pateikia neišsamią ar netikslią informaciją apie tai, kaip vykdo prievolę tenkinti nuosavų lėšų poreikį, nustatytą [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos] reglamento (ES) Nr. 575/2013 [dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1)] 92 straipsnyje, taip pažeisdama to reglamento 99 straipsnio 1 dalį;

<…>

o)      įstaiga yra pripažinta atsakinga už rimtą nacionalinių nuostatų, priimtų pagal [2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvą 2005/60/EB [dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (OL L 309, 2005, p. 15)], pažeidimą;

<…>“

130    Direktyvos 2013/36 74 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[į]staigose turi būti nustatytos patikimos valdymo priemonės, įskaitant aiškią organizacinę struktūrą su tiksliai apibrėžta, skaidria ir nuoseklia atsakomybe, veiksmingi rizikos, su kuria kredito įstaiga susiduria arba gali susidurti, nustatymo, valdymo, stebėsenos ir pranešimo apie tokią riziką procesai, tinkami vidaus kontrolės mechanizmai, įskaitant patikimas valdymo ir apskaitos procedūras, ir atlygio politika bei praktika, suderinta su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu ir skatinanti tokį valdymą.“

131    Iš šio sprendimo 115–118 punktuose paminėtų nuostatų matyti, kad pagal BPM rizikos ribojimu grindžiamos funkcijos centralizuojamos ECB lygmeniu, kartu numatant, kad dalyvaujančių valstybių narių NKI decentralizuotai vykdo veiklą prižiūrimos ECB, su juo bendradarbiauja ir jam padeda. Taigi BPM viduje, pirma, ECB įgyvendina tam tikrą išimtinę kompetenciją: „tiesioginę“ svarbių kredito įstaigų rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą ir BPM reglamento 4 straipsniu jam suteiktą kompetenciją visų įstaigų atžvilgiu, neatsižvelgiant į jų svarbą. Antra, mažiau svarbių įstaigų rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra priskirtina prie minėtų NKI vykdomos decentralizuotos veiklos, o ją reglamentuojanti ir prižiūrinti aukščiausia instancija yra ECB, kurio uždavinys – užtikrinti tinkamą rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros sistemos veikimą ir veiksmingumą bei nuoseklų ir vienodą rizikos ribojimo taisyklių taikymą visose dalyvaujančiose valstybėse narėse. ECB vykdo mažiau svarbių įstaigų „netiesioginę“ priežiūrą, kurią vykdydamos šios NKI bendradarbiauja su ECB ir teikia jam pagalbą. Be to, tos pačios NKI išsaugo kompetenciją srityse, kurios nereglamentuojamos BPM reglamente: vartotojų apsaugos, finansinių priemonių rinkų, KPP/TF ir kovos su korupcija.

132    Kalbant konkrečiau, iš BPM reglamento 6 straipsnio 4–6 dalių matyti, kad „svarbių“ įstaigų ir „mažiau svarbių“ įstaigų rizikos ribojimu grindžiama priežiūra yra diferencijuojama, kiek tai susiję su septyniais iš devynių uždavinių, kurių sąrašas pateiktas minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalyje.

133    Remiantis tuo darytina išvada, pirma, kad „svarbių“ įstaigų rizikos ribojimu grindžiamą priežiūrą vykdo tiktai ECB. Tas pats pasakytina apie „mažiau svarbių“ įstaigų rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą, kiek tai susiję su BPM reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytu uždaviniu išduoti kredito įstaigoms veiklos leidimą ar jį panaikinti.

134    Antra, kiek tai susiję su „mažiau svarbiomis“ įstaigomis, ir, kalbant apie kitus uždavinius, nurodytus BPM reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, kartu nagrinėjant minėto reglamento 6 straipsnio 5 ir 6 dalis matyti, kad jų įgyvendinimas patikėtas ECB prižiūrimoms valstybių narių NKI, kurios vykdo tiesioginę minėtų subjektų rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą.

135    Iš tikrųjų Bendrasis Teismas yra nusprendęs, kad išnagrinėjus šio sprendimo 116–121 punktuose aptartą BPM reglamento 4 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio nuostatų sąveiką, darytina išvada, kad, remiantis jų tarpusavio ryšio logika, ECB patikėti išimtiniai įgaliojimai gali būti įgyvendinami decentralizuotai, užuot organizavus įgaliojimų perskirstymą ECB ir valstybių narių NKI, siekiant įgyvendinti šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatytus uždavinius. Šis teiginys patvirtinamas minėto reglamento konstatuojamosiomis dalimis. Pirma, iš to paties reglamento 15 ir 28 konstatuojamųjų dalių matyti, kad valstybių narių kompetencijai nepriskirtini tiktai aiškiai ECB patikėti uždaviniai ir kad finansinių įstaigų rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra ir toliau priskirtina valstybių narių kompetencijai dėl kitų priežasčių nei nurodytosios nagrinėjamo reglamento 4 straipsnio 1 dalyje. Iš to neišvengiamai matyti, kad pagal nagrinėjamo reglamento 4 straipsnio 1 dalyje ECB patikėtų uždavinių nustatymo etapu buvo paskirstyta kompetencija ECB ir minėtoms NKI. Be to, reikia pažymėti, kad nors BPM reglamento 28 konstatuojamoje dalyje pateikiamas priežiūros uždavinių, priskirtinų nacionalinėms valdžios institucijoms, sąrašas, joje nenurodyti jokie šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti uždaviniai. Be to, minėtoje konstatuojamoje dalyje nenurodyta, kad tiesioginė mažiau svarbių įstaigų priežiūra nelaikoma nacionalinėms valdžios institucijoms priskirtos kompetencijos įgyvendinimu (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 54–57 punktus).

136    Trečia, BPM sudaro ECB ir dalyvaujančių valstybių narių NKI ir, pirma, iš BPM reglamento 6 straipsnio 2 ir 3 dalių struktūros matyti, jog tiek ECB, tiek minėtos NKI privalo bendradarbiauti ir keistis informacija. Be kita ko, pagal minėto reglamento 6 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą „[NKI] visų pirma ECB suteikia visą informaciją, kurios reikia šiuo reglamentu ECB pavestiems uždaviniams vykdyti“. Be to, pagal šio straipsnio 3 dalį minėtos NKI turi padėti ECB parengti ir įgyvendinti visus aktus, susijusius su šio reglamento 4 straipsnyje visų kredito įstaigų atžvilgiu nurodytais uždaviniais, visų pirma su jo vykdomais patikrinimais.

137    Iš tikrųjų buvo nuspręsta, kad įstaigų, kurios kvalifikuojamos kaip „mažiau svarbios“, priežiūra buvo paminėta BPM reglamento 38–40 konstatuojamosiose dalyse, t. y. iš karto po to paties reglamento 37 konstatuojamosios dalies, kurioje pabrėžiama, kad „[NKI] turėtų būti atsakingos už pagalbą ECB rengiant ir įgyvendinant bet kokius aktus, susijusius su ECB priežiūros uždavinių vykdymu“, ir kad „[v]isų pirma tai turėtų apimti nuolatinį kasdienį kredito įstaigos būklės vertinimą ir susijusius patikrinimus vietoje“. Toks minėto reglamento konstatuojamųjų dalių išdėstymas reiškia, kad nacionalinių valdžios institucijų vykdoma tiesioginė rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra pagal BPM buvo Europos Sąjungos Tarybos numatyta kaip pagalbos ECB priemonė, bet ne kaip autonomiškos kompetencijos įgyvendinimas (2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 58 punktas).

138    Be to, NKI vykdomos tiesioginės rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros įgyvendinimą apibrėžia ECB, kuris, remiantis BPM reglamento 6 straipsnio 5 dalies a ir b punktais, turi įgaliojimus, pirma, priimti minėtoms NKI „skirtus reglamentus, gaires arba bendro pobūdžio nurodymus, kuriais vadovaudamosi nacionalinės kompetentingos institucijos vykdo [minėto reglamento] 4 straipsnyje <…> apibrėžtus uždavinius“, ir, antra, „nuspręsti pats tiesiogiai vykdyti visus atitinkamus įgaliojimus <…> vienos ar kelių kredito įstaigų atžvilgiu“. Į šį ECB reglamentavimą taip pat patenka NKI vykdoma tiesioginė priežiūra: pirma, šio reglamento 6 straipsnio 5 dalies c punkte, kuriame daroma nuoroda į šio straipsnio 7 dalies c punktą, numatyti priežiūros įgaliojimai ir, antra, šio reglamento 10–13 straipsniuose numatyti priežiūros ir tyrimo įgaliojimai, kuriuos ECB gali nuspręsti tiesiogiai įgyvendinti mažiau svarbių kredito įstaigų atžvilgiu pagal to paties reglamento 4 straipsnio 6 dalies d punktą.

139    Taigi reikia pažymėti, kad ECB išlieka išimtinių teisių turėtojas net tomis aplinkybėmis, kai nacionalinės valdžios institucijos vykdo priežiūros uždavinius, numatytus BPM reglamento 4 straipsnio 1 dalies b ir d–i punktuose, ir kad tokios išimtinės teisės kildinamos iš subordinacinio nacionalinių valdžios institucijų įsikišimo pobūdžio, kai jos įgyvendina minėtus uždavinius (2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 59 punktas).

140    Ketvirta, kalbant konkrečiai apie kredito įstaigos veiklos leidimo panaikinimą, numatytą BPM reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punkte, pažymėtina, kad ECB ir NKI bendradarbiavimas pagal minėto reglamento 14 straipsnio 5 dalį vyksta, pirma, vykdant prievolę konsultuotis su šiomis NKI tuo atveju, jeigu ECB panaikintų veiklos leidimą savo paties iniciatyva, ir, antra, šioms institucijoms naudojantis galimybe pasiūlyti ECB panaikinti veiklos leidimą.

141    Kai NKI, remdamasi BPM reglamento 14 straipsnio 5 dalimi, pasiūlo panaikinti veiklos leidimą, ECB pagal šios nuostatos antrą pastraipą ir pagal BPM pagrindų reglamento 83 straipsnio 2 dalį turi visapusiškai atsižvelgti į motyvus, šios NKI nurodytus siekiant pateisinti veiklos leidimo panaikinimą, konsultacijas su ja ir prireikus su nacionaline pertvarkymo institucija, taip pat į atitinkamos kredito įstaigos pastabas. Ji taip pat turi pati išnagrinėti, ar esama panaikinimą pateisinančių aplinkybių, ir nuspręsti, ar pritarti NKI pateiktam panaikinimo sprendimo projektui, ar jį atmesti.

142    Penkta, reikia pabrėžti, kad iš BPM reglamento 28 ir 29 konstatuojamųjų dalių matyti, jog finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui uždavinys yra nacionalinis ir kad ECB turi pareigą šioje srityje bendradarbiauti su nacionalinėmis institucijomis.

143    Šešta, kalbant apie ryšį tarp KPP/TF ir riziką ribojančios priežiūros, reikia konstatuoti, kad tarp aplinkybių, pateisinančių banko veiklos leidimo panaikinimą, Direktyvos 2013/36 18 straipsnio f punkte minimi šios direktyvos 67 straipsnio 1 dalyje nurodyti pažeidimai, tarp kurių išvardyti sunkūs nacionalinių nuostatų, priimtų pagal Direktyvą 2005/60 dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, pažeidimai. Be to, minėtos direktyvos 18 straipsnio e punkte minimi kiti nacionalinėje teisėje numatyti veiklos leidimo panaikinimo atvejai.

144    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad nors Direktyvos 2013/36 18 straipsnyje daroma nuoroda į NKI įgaliojimus panaikinti veiklos leidimą, atsižvelgiant į BPM reglamento 4 straipsnyje numatytą uždavinių paskirstymą tarp minėtų NKI ir ECB, visų pirma į tai, kad kompetencija panaikinti veiklos leidimą tapo išimtine ECB kompetencija, kurią jis, remdamasis NKI pasiūlymu, gali įgyvendinti pagal minėto reglamento 14 straipsnio 5 dalį, šios direktyvos 18 straipsnį reikia suprasti taip, kad jame daroma nuoroda į NKI vis dar turimą įgaliojimą pasiūlyti panaikinti veiklos leidimą.

145    Septinta, kiek tai susiję su BPM ir BPeM tarpusavio sąveika, iš 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 255, 2014, p. 1; toliau – BPeM reglamentas), 11 konstatuojamosios dalies matyti, kad Europos bankų sąjungoje priežiūra ir pertvarkymas yra du vienas kitą papildantys aspektai ir jie iš principo nėra alternatyvūs.

146    Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad BPM ir BPeM tikslai skiriasi. Kaip priminta BPeM reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje, naudojant BPM siekiama užtikrinti kredito įstaigų mikrolygio rizikos ribojimo politiką Europos lygmeniu ir nuosekliai bei veiksmingai įgyvendinti šią politiką visose euro zonos valstybėse narėse bei valstybėse narėse, kurios euro zonai nepriklauso, bet nori į ją įsitraukti. Jis taip pat susijęs su makrolygio rizikos ribojimu ir galiausiai su Sąjungos finansiniu stabilumu. O BPeM pagrindinė užduotis – jau nustatytų krizinių situacijų valdymas, veiksmingesnių pertvarkymo mechanizmų kūrimas, siekiant, kad taikant vienodas taisykles ir procedūrą būtų išvengta bankų įsipareigojimų nevykdymo pasekmių plitimo, kaip matyti iš minėto reglamento 6 ir 8 konstatuojamųjų dalių bei 1 straipsnio. Taigi, nors abi sistemos bendradarbiauja, siekdamos galutinio tikslo užtikrinti Sąjungos finansų sistemos solidumą ir stabilumą, BPM taikomas krizių prevencijos tikslais, o BPeM – siekiant įveikti kilusias krizes.

147    Aštunta, pareiškimai dėl žlugimo arba galimo žlugimo, kuriuos gali pateikti ECB arba Bendra pertvarkymo valdyba (BPV) dėl svarbių kredito įstaigų arba NKI ar nacionalinės pertvarkymo institucijos dėl mažiau svarbių kredito įstaigų, kaip matyti iš BPeM reglamento 7 straipsnio 3 dalies, yra parengiamieji aktai, kurie parengiami anksčiau, bet nebūtinai lemia pertvarkymo schemos priėmimą. Jos priėmimas, atsižvelgiant į kredito įstaigos dydį, priklauso išimtinei BPV arba nacionalinių pertvarkymo institucijų kompetencijai.

148    Be to, žlugimo ar galimo žlugimo vertinimai yra ne formalūs sprendimai, susiję su teisės aktuose numatytų kredito įstaigos įsipareigojimų neįvykdymu, o parengiamieji aktai, nekeičiantys atitinkamos kredito įstaigos teisinės padėties. Iš tikrųjų šiuose aktuose pateikiamas ECB (arba NKI) atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek tai susiję su minėtos įstaigos žlugimu arba galimu žlugimu, kuris visiškai nėra privalomas, bet sudaro BPV (arba nacionalinei pertvarkymo institucijai) pagrindą patvirtinti pertvarkymo priemones arba priimti sprendimus, nustatančius, kad pertvarkymas nereikalingas atsižvelgiant į viešąjį interesą (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 6 d. Nutarties ABLV Bank / ECB, T‑281/18, EU:T:2019:296, 36, 48 ir 49 punktus).

149    Iš tikrųjų iš BPeM reglamento 18 straipsnio 1 dalies matyti, kad tokia pertvarkymo schema priimama tik įvykdžius tam tikras sąlygas. Kalbant konkrečiai, kredito įstaiga turi ne tik atsidurti žlugimo ar galimo žlugimo situacijoje, bet ir neturi būti jokios pagrįstos tikimybės, kad kitomis privačiomis arba rizikos ribojimo priemonėmis bus per protingą terminą užkirstas kelias jos įsipareigojimų neįvykdymui. Be to, pertvarkymo priemonė turi būti būtina dėl viešojo intereso.

150    Dėl šios priežasties, remiantis jurisprudencija ir BPeM reglamento 26 konstatuojamąja dalimi, nors ECB (ir pagal analogiją NKI) bei BPV (ir pagal analogiją nacionalinės pertvarkymo institucijos) turi gebėti įvertinti, ar kredito įstaiga žlunga arba gali žlugti, tiktai BPV (ir pagal analogiją nacionalinės pertvarkymo institucijos) turi įvertinti pertvarkant reikalingas sąlygas ir priimti naują pertvarkymo schemą, jeigu mano, kad taip pat yra įvykdytos visos sąlygos, kaip aiškiai nurodyta BPeM reglamento 18 straipsnio 1 dalyje. Žinoma, ECB (ir pagal analogiją NKI) turi kompetenciją pateikti vertinimą dėl pirmosios sąlygos, t. y. žlugimo ar galimo žlugimo, tačiau tai yra tik vertinimas, kuris visiškai neįpareigoja BPV (ir pagal analogiją, nacionalinių pertvarkymo institucijų) (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 6 d. Nutarties ABLV Bank / ECB, T‑281/18, EU:T:2019:296, 34 punktą).

151    Devinta, iš BPeM reglamento 57 konstatuojamosios dalies matyti, pirma, kad tai, jog subjektas neatitinka veiklos leidimo reikalavimų, per se neturėtų būti priežastis taikyti pertvarkymą, ypač jei subjektas išlieka gyvybingas arba, tikėtina, toks išliks. Antra, turėtų būti laikoma, kad subjektas žlunga arba galėtų žlugti, kai jis pažeidžia reikalavimus, kad galėtų toliau vykdyti veiklą pagal veiklos leidimą, arba tikėtina, kad artimiausioje ateityje juos pažeis.

152    Funkciniu aspektu tikro arba galimo žlugimo vertinimas ir veiklos leidimo panaikinimas nėra lygiaverčiai. Nors tiesa, kad toks vertinimas gali būti grindžiamas aplinkybės, jog leidimo pratęsimo sąlygos nebetenkinamos pagal BPeM reglamento 18 straipsnio 4 dalies a punktą, įvertinimu, šie du veiksmai visiškai nėra tapatūs. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Direktyvos 2013/36 18 straipsnyje išvardytos leidimo panaikinimo sąlygos akivaizdžiai skiriasi nuo argumentų, kuriais grindžiamas minėto reglamento 18 straipsnio 4 dalyje pateiktas žlugimo arba galimo žlugimo įvertinimas (2019 m. gegužės 6 d. Nutarties ABLV Bank / ECB, T‑281/18, EU:T:2019:296, 46 punktas).

153    Šią ieškinio pagrindų grupę reikia nagrinėti remiantis būtent šiais argumentais.

b)      Dėl pirmosios dalies, susijusios su ECB kompetencijos panaikinti kredito įstaigos veiklos leidimą nebuvimu, nes NKI jau buvo paskelbusi pareiškimą apie žlugimą arba galimą žlugimą

154    Nagrinėjamu atveju visų pirma reikia pažymėti, kad 2018 m. liepos 17 d. sprendimas yra susijęs su antrosios ieškovės leidimo pradėti vykdyti kredito įstaigos veiklą panaikinimu dėl Estijos nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias šia priemone baudžiama už KPP/TF valdymo ir veiksmingos sistemos nebuvimą, pažeidimo, NKI duoto nurodymo nevykdymą ir klaidinančios informacijos ar dokumentų pateikimą.

155    Antra, pažymėtina, kad 2018 m. kovo 26 d. sprendimą, paskui – 2018 m. liepos 17 d. sprendimą ECB priėmė remdamasis FSA – Estijos NKI – pasiūlymu ir vadovaudamasis BPM reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktu ir 14 straipsnio 5 dalimi bei BPM pagrindų reglamento 83 straipsnio 1 dalimi.

156    Trečia, priimdamas tokį sprendimą ir decentralizuotai įgyvendindamas savo išimtinę kompetenciją veiklos leidimo panaikinimo srityje, nes antroji ieškovė yra mažiau svarbi kredito įstaiga, ECB privalėjo pagal BPM reglamento 14 straipsnio 5 dalį ir BPM pagrindų reglamento 83 straipsnio 2 dalies b ir c punktus visapusiškai atsižvelgti į NKI nurodytus motyvus, pateisinančius veiklos leidimo panaikinimą, ir bendradarbiauti su ja vykdydamas konsultacijas dėl galimų pertvarkymo priemonių, kurias nacionalinė pertvarkymo institucija būtų įvertinusi kaip būtinas.

157    Ketvirta, iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.2 punkto d papunkčio matyti, kad FSA, kuri Estijoje yra ir NKI pagal BPM, ir nacionalinė pertvarkymo institucija pagal BPeM (Estijos finansų krizių prevencijos ir pertvarkymo įstatymo 3 straipsnis), 2017 m. balandžio 10 d. priėmė Sprendimą FOLTF, motyvuodama tuo, kad antroji ieškovė buvo padariusi kelis veiklos leidimo suteikimo reikalavimų pažeidimus ir dėl to jos veiklos leidimas galėjo būti panaikintas, kaip numatyta BPeM reglamento 57 konstatuojamojoje dalyje.

158    Iš tikrųjų pagal BPeM reglamento 57 konstatuojamąją dalį subjektas turėtų būti laikomas žlungančiu arba galinčiu žlugti, jeigu pažeidžia arba gali pažeisti veiklos leidimo išlaikymo reikalavimus.

159    Be to, iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.1 punkto b papunkčio matyti, kad 2018 m. vasario 7 d. FSA, veikdama kaip nacionalinė pertvarkymo institucija, priėmė sprendimą, kuriame nustatė, kad pertvarkymas neatitinka viešojo intereso. Būtent šiuo sprendimu ieškovės remiasi savo rašytiniuose dokumentuose, kaip „antruoju Sprendimu FOLTF“.

160    Taigi, nors FSA priėmė Sprendimą FOLTF, dėl kurio ji turėjo kompetenciją, ir dėl to BPeM reglamento 18 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta pirmoji pertvarkymo schemos priėmimo sąlyga yra įvykdyta, buvo nuspręsta, jog nėra viešojo intereso taikyti pertvarkymo priemones, todėl minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta trečioji sąlyga netenkinama. Taigi šiuo atveju minėtu sprendimu nacionalinė pertvarkymo institucija (FSA) nepriėmė pertvarkymo schemos, nes nebuvo įvykdytos visos numatytos sąlygos.

161    Vis dėlto iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.1 punkto c papunkčio matyti, kad 2018 m. kovo 6 d. FSA pateikė sprendimo dėl veiklos leidimo panaikinimo pasiūlymą ir kad ECB, gavęs šį pasiūlymą, suteikė antrajai ieškovei galimybę pateikti pastabas dėl jo, vėliau priėmė 2018 m. kovo 26 d. sprendimą, paskui 2018 m. liepos 17 d. sprendimą, kuris grindžiamas FSA atliktų patikrinimų faktiniais įvertinimais ir rezultatais.

162    Pirma, 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 2.1 punkte ECB teisingai nusprendė, kad jis turi išimtinę kompetenciją priimti sprendimą dėl veiklos leidimo panaikinimo. Tokia išvada atitinka, pirma, BPM reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktą ir 14 straipsnio 5 dalį bei BPM pagrindų reglamento 83 straipsnį ir, antra, šio sprendimo 135 punkte nurodytą jurisprudenciją.

163    Antra, būtent remdamasi kompetencijos paskirstymu tarp dalyvaujančių valstybių narių NKI ir ECB pagal BPM, taip pat šio sprendimo 136, 137, 140 ir 141 punktuose nurodytomis taikytinomis nuostatomis ir jurisprudencija, FSA pateikė ECB sprendimo dėl veiklos leidimo panaikinimo pasiūlymą, o ECB jos motyvais rėmėsi priimdamas savo sprendimą.

164    Iš tikrųjų, kadangi antroji ieškovė yra mažiau svarbi kredito įstaiga, pirma, FSA, t. y. Estijos NKI, turėjo atlikti reikalingus faktinių aplinkybių patikrinimus ir parengti bei padėti ECB parengti ir įgyvendinti visus aktus, susijusius su BPM reglamento 4 straipsnyje nurodytais uždaviniais, tarp kurių yra ir sprendimas panaikinti leidimą.

165    Antra, pagal šio sprendimo 138 ir 139 punktuose primintas nuostatas ir jurisprudenciją ECB turėjo įgaliojimus reglamentuoti FSA vykdomą tiesioginės priežiūros veiklą, kuria, kaip ECB patvirtino per teismo posėdį, nagrinėjamu atveju ECB pasinaudojo rengdama įvairias konsultacijas su FSA, ypač nuo 2017 m. balandžio mėn., ir po paskutinio patikrinimo.

166    Trečia, nepaisant ieškovių nurodytų sprendimų, ECB tikrai turėjo kompetenciją priimti 2018 m. liepos 17 d. sprendimą.

167    Atsižvelgiant į tai ieškovių argumentai, kad ECB neturėjo kompetencijos priimti 2018 m. liepos 17 d. sprendimo, nes NKI buvo priėmusi sprendimą dėl antrosios ieškovės žlugimo ar galimo žlugimo, yra grindžiami klaidingu BPM ir BPeM sąveikos aiškinimu ir tam tikromis faktinėmis klaidomis.

168    Ieškovės iš esmės mano, kad BPM ir BPeM yra alternatyvios sistemos, kad, priešingai, nei anksčiau buvo numatyta nacionalinėje teisėje, tai, kad pertvarkymo priemonė nebuvo priimta, nereiškia, jog kredito įstaiga turi būti likviduojama pagal nacionalinę teisę, ir kad, priėmus Sprendimą FOLTF, ECB neturi kompetencijos nuspręsti panaikinti leidimą.

169    Vis dėlto, priešingai, nei teigia ieškovės, FSA priėmė ne du sprendimus, o kaip aiškiai matyti iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo, kurio ištraukos primintos šio sprendimo 157 ir 159 punktuose, pirma, Sprendimą FOLTF, t. y. 2017 m. balandžio 10 d. pareiškimą dėl žlugimo ar galimo žlugimo, ir, antra, veikdama kaip nacionalinė pertvarkymo institucija, 2018 m. vasario 7 d. sprendimą, kuriame nurodyta, kad pertvarkymas neatitinka viešojo intereso.

170    Nagrinėjami aktai yra atskiri, o pareiškimas dėl žlugimo arba galimo žlugimo yra viena iš išankstinių sąlygų priimti galutinį sprendimą dėl pertvarkymo, t. y. pertvarkymo schemą pagal BPeM reglamento 18 straipsnio 6 dalį. Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 149 punkto, ši sąlyga yra būtina, bet nepakankama pertvarkymo priemonei priimti.

171    Šis aiškinimas patvirtintas šio sprendimo 148 punkte paminėtoje jurisprudencijoje, pagal kurią pareiškime dėl žlugimo ar galimo žlugimo pateikiamas NKI atliktas faktinių aplinkybių įvertinimas, susijęs su minėtos įstaigos žlugimu ar galimu žlugimu, kuris visiškai nėra privalomas, bet yra pagrindas nacionalinei pertvarkymo institucijai priimti pertvarkymo schemas arba sprendimus, kuriuose nustatoma, jog pertvarkymas neatitinka viešojo intereso.

172    FSA, vykdydama nacionalinės pertvarkymo institucijos funkcijas, šiuo atveju priėmė būtent tos antrosios rūšies sprendimą.

173    Priešingai, nei tvirtina ieškovės, dėl tokio sprendimo ECB visiškai nedraudžiama vėliau priimti sprendimą panaikinti veiklos leidimą.

174    Atvirkščiai, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš BPeM reglamento 57 konstatuojamosios dalies ir kaip tai pripažino ir antroji ieškovė, atsižvelgiant į tai, jog pareiškimas apie žlugimą ar galimą žlugimą, kuris gali būti priimtas, be kita ko, kai tik įvykdomos veiklos leidimo panaikinimo sąlygos, ir kuris gali būti laikomas pagrindu priimti tam tikrą pertvarkymo priemonę, nacionalinės pertvarkymo institucijos, kuri yra kompetentinga taikyti tą priemonę (mažiau svarbiai kredito įstaigai) pagal minėto reglamento 7 straipsnio 3 dalies e punktą, nuomone, ECB gali nuspręsti panaikinti kredito įstaigos veiklos leidimą, kuris nebeatitinka tokio leidimo išlaikymo sąlygų.

175    Iš tikrųjų, nors BPeM skirtas tam pačiam tikslui, kaip numatytas Sąjungos finansų sistemos stabilumo ir saugumo apsaugos BPM, taigi yra papildoma šios BPeM reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje numatytos sistemos atžvilgiu, jis vis dėlto turi būti taikomas tuo atveju, kai subjektas yra nemokus arba gali tapti nemokus, ir, kaip matyti iš minėto reglamento 7 konstatuojamosios dalies, jis skirtas jau kilusioms finansų krizėms suvaldyti.

176    Be to, ši išvadą patvirtinama ir BPeM reglamento 57 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią „[t]ai, kad subjektas neatitinka veiklos leidimo reikalavimų, per se neturėtų būti priežastis taikyti pertvarkymą, ypač jei subjektas išlieka gyvybingas arba, tikėtina, išliks gyvybingas“, ir šio sprendimo 152 punkte nurodytoje jurisprudencijoje.

177    Priemonės, priimtos pagal BPM ir BPeM, galėtų būti alternatyvios, kaip teigė ieškovės, tik tuo atveju, jei įstaiga ne tik nebeužtikrintų leidimo išlaikymo sąlygų atitikties, bet ir būtų nebemoki.

178    Šiuo vieninteliu atveju ECB turėtų suteikti pirmenybę BPV arba nacionalinės pertvarkymo institucijos (atsižvelgiant į kredito įstaigos svarbą) taikomai pertvarkymo priemonei, remdamasis koordinavimo ir bendradarbiavimo su šiomis kitomis institucijomis mechanizmu, glaustai išdėstytu BPM reglamento 14 straipsnio 5 ir 6 dalyse ir BPM pagrindų reglamento 83 straipsnio 3 dalyje bei 84 straipsnyje. Be to, pagal minėto pagrindų reglamento 83 straipsnio 2 dalį prieš priimdamas sprendimą panaikinti veiklos leidimą ECB privalo tinkamai atsižvelgti į konsultacijas su nacionalinėmis pertvarkymo institucijomis.

179    BPM ir BPeM veikimas kartu negali būti suprantamas kaip atmetantis kompetentingos rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros institucijos, t. y. ECB, galimybę panaikinti veiklos leidimą, jei nėra susidariusios sąlygos priimti pertvarkymo priemonę, t. y. kai aptariama kredito įstaiga nerizikuoja tapti negyvybinga.

180    Iš tikrųjų tai reikštų, kad kredito įstaigos, kurios yra finansų požiūriu patikimos, atleidžiamos nuo pareigos laikytis kitų rizikos ribojimo taisyklių, kurias jos privalo atitikti, siekdamos išsaugoti turimą leidimą.

181    Dėl ieškovių argumento, kad joms turi būti pranešta apie „sprendimus FOLTF“, pakanka pažymėti, jog galutinis sprendimas, kuriame nacionalinė pertvarkymo institucija nustatė, kad nėra viešojo intereso dėl pertvarkymo, ir FSA pareiškimas apie žlugimą ar galimą žlugimą yra susiję su kita procedūra nei ta, kuriai pasibaigus buvo priimtas 2018 m. liepos 17 d. sprendimas, todėl tai, kad apie Sprendimą FOLTF nebuvo pranešta antrajai ieškovei, neturi poveikio 2018 m. liepos 17 d. sprendimo teisėtumui. Be to, kadangi motyvai, kuriais grindžiamas Sprendimas FOLTF, sutampa su motyvais, kuriais buvo pagrįstas FSA pasiūlymas panaikinti veiklos leidimą, perimtas 2018 m. liepos 17 d. sprendime, jie turi būti laikomi žinomais minėtai ieškovei, kuriai tie sprendimai buvo skirti.

182    Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 173–180 punktuose pateiktus patikslinimus dėl BPM ir BPeM sistemų tarpusavio sąveikos, reikia konstatuoti, kad ieškovių argumentai, susiję su 2018 m. liepos 17 d. sprendime pateikta nuoroda į nacionalinės teisės nuostatą, kuri tariamai buvo panaikinta įsigaliojus šioms dviem sistemoms, konkrečiai – į Estijos kredito įstaigų įstatymo 118 straipsnį, yra nereikšmingi.

183    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ši pagrindo dalis yra nepagrįsta.

c)      Dėl antrosios pagrindo dalies, susijusios su ECB kompetencijos vertinti su KPP/TF susijusius klausimus nebuvimu

184    Ieškovės iš esmės ginčija ECB kompetenciją priimti sprendimą panaikinti veiklos leidimą dėl KPP/FT srities, kurioje jis neturi kompetencijos, nuostatų pažeidimo. Vis dėlto veiklos leidimo panaikinimas pateisinamas tik dėl priežasčių, susijusių su rizikos ribojimu.

185    Pirma, kaip matyti iš Direktyvos 2013/36 67 straipsnio, veiklos leidimo panaikinimas taip pat numatytas tuo atveju, kai kredito įstaiga nesilaiko įsipareigojimų KPP/TF srityje. Taigi pareigų laikymasis šioje srityje yra akivaizdžiai svarbus vykdant rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą, nes, kaip nurodyta Direktyvos 2005/60 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse, finansinės sistemos naudojimas pinigų plovimui gali sukelti grėsmę šios sistemos ir bendrosios rinkos stabilumui, vientisumui ir reputacijai.

186    Remiantis tuo, kad Direktyvos 2013/36 18 straipsnio tekste dar nurodyta nacionalinių priežiūros institucijų kompetencija panaikinti veiklos leidimą, negalima paneigti Sąjungos teisės aktų leidėjo valios, kylančios iš šiuo metu galiojančio BPM reglamento nuostatų.

187    Iš tikrųjų, nors valstybės narės lieka kompetentingos įgyvendinti KPP/TF nuostatas, kaip aiškiai numatyta BPM reglamento 28 konstatuojamojoje dalyje, ECB turi išimtinę kompetenciją panaikinti visų kredito įstaigų, neatsižvelgiant į jų svarbą, veiklos leidimus, net jeigu toks leidimo panaikinimas yra, kaip nagrinėjamoje byloje, grindžiamas Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies d, e ir o punktuose nurodytais motyvais, į kuriuos daroma nuoroda šios direktyvos 18 straipsnyje, nes minėto reglamento 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta veiklos leidimo panaikinimo sąlyga – vieno ar kelių motyvų, pagrindžiančių jo panaikinimą pagal minėtos direktyvos 18 straipsnį, buvimas. Taigi dėl šios priežasties ieškovės negali pagrįstai ginčyti ECB kompetencijos priimti 2018 m. liepos 17 d. sprendimą.

188    Antra, kiek tai susiję su leidimo panaikinimo šioje byloje motyvais, ieškovės negali pagrįstai ginčyti to, kad jie atitinka kai kuriuos motyvus, pateisinančius leidimo panaikinimą, visų pirma nurodytus Direktyvos 2013/36 18 straipsnio e ir f punktuose, kaip reikalaujama pagal BPM reglamento 14 straipsnio 5 dalį. Konkrečiai minėtos direktyvos 18 straipsnio f punktas yra susijęs su kredito įstaigos padarytais pažeidimais, numatytais šios direktyvos 67 straipsnio 1 dalyje.

189    Nagrinėjamoje byloje 2018 m. liepos 17 d. sprendime antroji ieškovė buvo apkaltinta dėl Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies d, e ir o punktuose išvardytų pažeidimų. Šie pažeidimai atitinkamai susiję su NKI pagal nacionalines nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeltas minėtos direktyvos 74 straipsnis, reikalaujamų valdymo priemonių nebuvimu, su informacijos nepateikimu arba netikslios ar neišsamios informacijos apie pareigos vykdyti nuosavų lėšų reikalavimus laikymąsi pateikimu NKI ir su sunkaus pagal Direktyvą 2005/60 priimtų nacionalinių KPP/TF srities nuostatų pažeidimu.

190    Taigi, taip pat atsižvelgiant į šio sprendimo 185 ir 187 punktuose išdėstytus argumentus, reikia atmesti ieškovių argumentus, kad ECB neturi kompetencijos taikyti veiklos leidimo panaikinimo priemonę už KPP/TF srities nuostatų pažeidimą.

191    Be to, reikia atmesti konkretų ieškovių argumentą, kad, atsižvelgiant į kompetencijos paskirstymą tarp BPM dalyvaujančių valstybių narių NKI ir ECB bei į proporcingumo principą, prieš panaikinant bankui suteiktą veiklos leidimą už KPP/TF srities teisės aktų pažeidimus turėtų būti išnaudotos visos kitos prieinamos priemonės (vienkartinės baudos, draudimas vykdyti tam tikros rūšies veiklą, baudžiamasis persekiojimas).

192    Iš bylos medžiagos matyti, kad FSA suteikė antrajai ieškovei kelias galimybes įvykdyti teisės aktuose nustatytus reikalavimus KPP/TF srityje, kaip matyti iš šio sprendimo 25, 26 ir 29 punktų, taip pat priėmė tam tikrą nurodymą, kurio ši ieškovė taip pat nepaisė. Šiomis aplinkybėmis ieškovės negali pagrįstai priekaištauti ECB dėl to, kad jis per anksti priėmė sprendimą panaikinti veiklos leidimą arba pažeidė proporcingumo principą.

193    Trečia, kadangi tai, kaip kredito įstaiga įgyvendina KPP/TF srities nuostatas, ir jos kontrolė neabejotinai priskirta nacionalinių valdžios institucijų kompetencijai, ir kadangi nagrinėjamu atveju jas įgyvendino būtent FSA, ieškovės negali pagrįstai remtis ECB padarytu savo kompetencijos pažeidimu.

194    Iš tikrųjų BPM reglamento 6 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje ir 3 dalyje nustatytą bendradarbiavimo ir ECB informavimo pareigą FSA įvykdė vadovaudamasi būtent BPM įtvirtintu kompetencijos pasiskirstymu tarp dalyvaujančių valstybių narių NKI ir ECB, į kurį atkreiptas dėmesys šio sprendimo 131, 136, 137 ir 140 punktuose, ir konkrečiai atsižvelgdama į decentralizuotą išimtinės kompetencijos veiklos leidimų panaikinimo srityje įgyvendinimą, kaip buvo priminta šio sprendimo 135 punkte nurodytoje jurisprudencijoje: pirma, ji atliko reikalingus fizinius patikrinimus, antra, palaikė ryšius su atitinkama kredito įstaiga, siekdama kuo anksčiau išspręsti problemas, taip pat konsultavosi su joje pačioje įsteigta nacionaline pertvarkymo institucija, trečia, ji pateikė veiklos leidimo panaikinimo sprendimo projektą, kaip numatyta minėto reglamento 14 straipsnio 5 dalyje.

195    Be to, ieškovės negali pagrįstai priekaištauti ECB dėl to, kad jis 2018 m. liepos 17 d. sprendimą grindė šiuo FSA pasiūlymu dėl sprendimo panaikinti veiklos leidimą, nes tuo atveju, kai NKI pasiūlo ECB panaikinti veiklos leidimą, iš BPM reglamento 14 straipsnio 5 dalies antros pastraipos ir BPM pagrindų reglamento 83 straipsnio 2 dalies matyti, kad ECB privalo visapusiškai atsižvelgti į šios NKI nurodytus motyvus, pagrindžiančius šį leidimo panaikinimą.

196    Be to, reikia pažymėti, kad ECB taip pat paprašė antrosios ieškovės pateikti pastabų dėl FSA pateikto sprendimo panaikinti veiklos leidimą projekto ir į jas atsižvelgė pagal BPM pagrindų reglamento 83 straipsnio 2 dalies d punktą.

197    Taigi, turėdama omenyje dalyvaujančių valstybių narių NKI ir ECB kompetencijos paskirstymą pagal BPM, nagrinėjamoje byloje FSA nustatė faktines aplinkybes, sudarančias KPP/TF srities teisės aktų pažeidimus, o atlikti teisinį vertinimą, ar šiomis faktinėmis aplinkybėmis galima pateisinti veiklos leidimo panaikinimą, ir proporcingumo įvertinimą buvo patikėta ECB.

198    Be to, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šioje pagrindų grupėje ieškovių pateikti argumentai, kad ECB neturėjo organizacinės patirties ir kompetencijos KPP/TF srityje, yra nereikšmingi.

199    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šią pagrindo dalį reikia atmesti.

d)      Dėl trečiosios dalies, susijusios su ECB kompetencijos neturėjimu neleisti savanoriškai likviduoti antrosios ieškovės ir parduoti banko kitam investuotojui

200    Ieškovės iš esmės priekaištauja ECB dėl to, kad jis priėmė sprendimą neleisti savanoriškai likviduoti antrosios ieškovės arba parduoti kredito įstaigos kitiems investuotojams.

201    Dėl antrosios ieškovės savanoriško likvidavimo pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Estijos kredito įstaigų įstatymo 117 straipsnį tam, kad kredito įstaiga būtų savanoriškai likviduota, ji turi pateikti prašymą dėl savanoriško likvidavimo FSA, kuri yra institucija, kompetentinga patenkinti arba atmesti tokį prašymą.

202    Iš bylos medžiagos matyti, kad, pirma, antroji ieškovė netvirtina, jog pateikė prašymą dėl savanoriško likvidavimo, ir, antra, kad ji priekaištauja ECB dėl to, kad jis nesuteikė jai galimybės jį pateikti. Vis dėlto minėta ieškovė tokio prašymo nepateikė. Be to, ECB tikrai neprivalo skatinti kredito įstaigos pateikti prašymą dėl savanoriško likvidavimo nacionalinei institucijai ir nėra kompetentingas priimti oficialaus sprendimo patenkinti arba atmesti prašymą dėl savanoriško likvidavimo, kaip tai nurodo bylos šalys.

203    Darytina išvada, kad ieškovių argumentai yra reikšmingi tik tiek, kiek jie iš tikrųjų susiję su 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.2 punkte pateiktu ECB atliktu sprendimo panaikinti veiklos leidimą proporcingumo įvertinimu, ir bus nagrinėjami analizuojant minėto panaikinimo proporcingumą (žr. šio sprendimo 306–344 punktus). Tas pats pasakytina apie argumentus, susijusius su ECB kompetencijos neturėjimu užkirsti kelią kredito įstaigos pardavimui kitiems investuotojams, išdėstytus penkioliktajame ieškinio pagrinde.

204    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šią pagrindo dalį reikia atmesti.

e)      Dėl ketvirtosios dalies, susijusios su piktnaudžiavimu įgaliojimais

205    Grįsdamos šią pagrindo dalį ieškovės iš esmės teigia, kad ECB neleido savanoriškai likviduoti antrosios ieškovės (ir parduoti jos kitiems investuotojams arba taikyti kitas mažiau varžančias priemones) ir panaikino jos veiklos leidimą dėl su rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra nesusijusių priežasčių, visų pirma dėl jam ir FSA palankaus viešinimo, taip pažeisdamas BPM reglamento 75 konstatuojamąją dalį ir 19 straipsnį, pagal kuriuos ECB yra įpareigotas savo uždavinius vykdyti nepatirdamas jokios politinės įtakos.

206    ECB, palaikomas Komisijos, atsako, kad šis ieškinio pagrindas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

207    Pirmiausia reikia priminti, kad BPM reglamento 75 konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „kad galėtų veiksmingai vykdyti jam pavestus priežiūros uždavinius, ECB turėtų juos vykdyti visiškai nepriklausomai, visų pirma nepriklausomai nuo nederamos politinės įtakos ir sektoriaus atstovų įsikišimo, kurie galėtų paveikti jo veiklos nepriklausomumą“.

208    Be to, iš BPM reglamento 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad ECB turi vykdyti specialius priežiūros uždavinius, kurie yra labai svarbūs siekiant užtikrinti, kad Sąjungos politika, susijusi su rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra, būtų įgyvendinama nuosekliai, taip pat priimant priemones, kuriomis siekiama makrolygio rizikos ribojimu pagrįsto stabilumo, laikantis konkrečios tvarkos, kurioje būtų numatytas nacionalinių institucijų vaidmuo. Minėto reglamento 19 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Vykdydam[i] šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius, ECB ir BPM veikiančios [NKI] veikia nepriklausomai. Priežiūros valdybos ir iniciatyvinio komiteto nariai veikia nepriklausomai ir objektyviai, vadovaudamiesi visos Sąjungos interesais, nesiekia gauti ir nepriima jokių Sąjungos institucijų ar įstaigų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurios kitos viešosios arba privačiosios įstaigos nurodymų.“

209    Be to, remiantis suformuota jurisprudencija, sąvoka „piktnaudžiavimas įgaliojimais“ apima atvejus, kai administracinės valdžios institucija naudojasi savo įgaliojimais kitu tikslu nei tas, dėl kurio jie buvo suteikti. Sprendimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu įgaliojimais tik tuomet, kai paaiškėja, kad jis, remiantis objektyviais, svarbiais ir nuosekliais veiksniais, buvo priimtas šiuo tikslu. Be to, tais atvejais, kai siekiama kelių tikslų, net jei tarp pagrįstų pagrindų yra vienas nepagrįstas, sprendimas nelaikomas piktnaudžiavimu įgaliojimais, jei dėl to nenukenčia pagrindinis tikslas (žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Crédit mutuel Arkéa / ECB, T‑52/16, EU:T:2017:902, 210 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

210    Nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti, kad ieškovės neįrodė, jog priimdamas 2018 m. liepos 17 d. sprendimą ECB siekė kito tikslo, o ne įgyvendinti jam pavestą rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros funkciją. Be to, jos nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti galimą ECB nepriklausomumo nebuvimą, ir taip pažeidė BPM reglamento 19 straipsnį.

211    Bet kuriuo atveju 2018 m. liepos 17 d. sprendimas grindžiamas visais Direktyvos 2013/36 18 straipsnyje numatytais leidimo panaikinimo pagrindais, susijusiais su sunkiais KPP/TF srities teisės aktų pažeidimais. Iš to matyti, kad minėto sprendimo motyvai atitinka ECB patikėtų priežiūros uždavinių tikslus.

212    Taigi ši pagrindo dalis taip pat turi būti atmesta.

213    Vadinasi, reikia atmesti visą šią ieškinio pagrindų grupę.

2.      Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo rūpestingumo ir nešališkumo pareigų pažeidimu ECB analizėje

214    Ieškovių teigimu, ECB kruopščiai ir nešališkai neįvertino visų reikšmingų bylos aspektų. Vis dėlto jos priekaištauja ECB dėl to, kad jis tik sutiko su FSA išvadomis, pagrįstomis šios NKI pateikta klaidinančia informacija, tačiau pats neišnagrinėjo motyvų, kuriais buvo grindžiamas sprendimo panaikinti leidimą projektas.

215    ECB nesutinka su ieškovių teiginiais.

216    Pagal suformuotą jurisprudenciją rūpestingumo pareiga reiškia, kad atitinkama institucija privalo rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438, 14 punktą ir 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo ATC ir kt. / Komisija, T‑333/10, EU:T:2013:451, 84 punktą).

217    Nagrinėjamu atveju, pirma, reikia konstatuoti, kad, kaip teigia ECB, 2018 m. liepos 17 d. sprendime buvo išsamiai ir aiškiai išdėstyti veiklos leidimo panaikinimą pateisinantys motyvai yra grindžiami FSA, kaip NKI, atliktais rizikos ribojimu pagrįstos antrosios ieškovės priežiūros (mažiau svarbios kredito įstaigos) įvertinimais, ir, antra, yra susiję su ECB savarankišku vertinimu, ar priimant sprendimą panaikinti leidimą laikytasi kitų sąlygų, įskaitant panaikinimo priemonės proporcingumo įvertinimą.

218    Antra, negalima pritarti bendrai suformuluotiems priekaištams dėl tariamo ECB rūpestingumo ir nešališkumo nebuvimo, nebent būtų išsamiai pagrįstai ginčijami galimi trūkumai, kuriuos padarė ECB, priimdamas 2018 m. liepos 17 d. sprendimą.

219    Trečia, reikia pažymėti, kad, kaip teigia ECB, FSA padarytas išvadas dėl pažeidimų, kuriuos nesėkmingai ginčijo antroji ieškovė, ECB turėjo vertinti kaip nustatytas faktines aplinkybes, todėl ECB neturėjo pakartotinai jų išnagrinėti. Taigi jis pagrįstai tiktai patikrino, ar šie pažeidimai yra leidimo panaikinimą pateisinantys motyvai. Ši analizė buvo atlikta 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.1 ir 3.3.2 punktuose.

220    Ketvirta, paprasčiausią ieškovių teiginį, kad ECB tiktai rėmėsi NKI išvadomis, taip pat reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šio sprendimo 194–198 punktuose.

221    Be to, reikia konstatuoti, kad ieškovių teiginys, jog 2018 m. liepos 17 d. sprendimas grindžiamas FSA pateikta klaidinančia informacija, yra tik teiginys, kuris nėra pagrįstas jokiais įrodymais, todėl turi būti atmestas.

222    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio trečiasis pagrindas yra atmestinas.

223    Tiek, kiek ieškinio trečiasis pagrindas susijęs su FSA sprendimo pasiūlymo vertinimo klaidomis, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, jog tokiu atveju, kai Sąjungos teisėje nesiekiama nustatyti dviejų kompetencijų (nacionalinės ir Sąjungos), kurių objektai yra skirtingi, pasidalijimo, o atvirkščiai, išimtiniai sprendimų priėmimo įgaliojimai suteikiami Sąjungos institucijai, Sąjungos teismas, remdamasis savo išimtine jurisdikcija atlikti Sąjungos aktų teisėtumo priežiūrą pagal SESV 263 straipsnį, turi nuspręsti dėl nagrinėjamo Sąjungos institucijos priimto galutinio sprendimo teisėtumo ir, siekdamas užtikrinti veiksmingą suinteresuotųjų asmenų teisminę apsaugą, išnagrinėti galimus nacionalinių valdžios institucijų parengiamųjų aktų ar pasiūlymų trūkumus, kurie gali turėti įtakos šio galutinio sprendimo galiojimui (žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Berlusconi ir Fininvest, C‑219/17, EU:C:2018:1023, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

224    Tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teismas turi patikrinti galimus trūkumus, susijusius su FSA sprendimo projektu, nurodytu 2018 m. liepos 17 d. sprendime, nes šiuos trūkumus ieškovės ginčija kituose ieškinio pagrinduose.

225    Taigi reikia išnagrinėti, ar antrajai ieškovei pavyko užginčyti 2018 m. liepos 17 d. sprendime pateiktą įvertinimą.

3.      Dėl ieškinio ketvirtojo ir penktojo pagrindų, grindžiamų vertinimo klaidomis arba neatsižvelgimu į tam tikras reikšmingas bylos aplinkybes

a)      Dėl ieškinio penktojo pagrindo, grindžiamo neatsižvelgimu į teigiamą antrosios ieškovės naujos vadovybės vaidmenį

226    Ieškovės teigia, kad 2018 m. liepos 17 d. sprendime neatsižvelgta į teigiamą antrosios ieškovės naujos vadovybės vaidmenį ir kad turėdamas omenyje šios nuo 2017 m. lapkričio mėn. dirbančios vadovybės kompetenciją ir gerą reputaciją ECB neturėjo 2018 m. kovo mėn. panaikinti jos veiklos leidimo.

227    ECB nesutinka su ieškovių teiginiais.

228    Visų pirma, nors ieškovės nurodo, kad ECB neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę, reikia konstatuoti, kad 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.1. punkto b papunkčio ii įtraukoje buvo tinkamai atsižvelgta į antrosios ieškovės vadovybės pakeitimą ir kad priežastys, dėl kurių šis pasikeitimas nebuvo laikomas pakankamu siekiant išspręsti KPP/TF rizikos valdymo sistemoje nustatytas problemas, išsamiai išnagrinėtos tame sprendime.

229    Iš tikrųjų, pirma, 2018 m. liepos 17 d. sprendime ECB, be kita ko, konstatavo, kad nors antrosios ieškovės naujoji vadovybė, dirbanti nuo 2017 m. lapkričio 1 d., priėmė FSA prieštaravimus dėl to, kad minėta ieškovė negebėjo pateikti nedviprasmiškos strategijos dėl savo klientų, išsamios šiems klientams kylančios rizikos apibrėžties ir veiklos rizikos finansinio įvertinimo, be to, įsipareigojo 2018–2021 m. laikotarpiu pakeisti šios ieškovės komercinę strategiją, ji taip pat patvirtino, kad nori ir toliau orientuoti savo pagrindinę veiklą į Rusijos ir Ukrainos rinkas.

230    Antra, 2018 m. liepos 17 d. sprendime buvo pažymėta, kad pagal taikytiną nacionalinę teisę (Estijos kredito įstaigų įstatymo 52 straipsnio 4 dalis ir 55 straipsnio 1 dalis) kredito įstaigos komercinę strategiją nustatė ne valdyba, o stebėtojų taryba.

231    Trečia, 2018 m. liepos 17 d. sprendime taip pat buvo pažymėta, kad, nepaisant antrosios ieškovės stebėtojų tarybos narių pakeitimų, taip pat įvykusių 2012–2018 m. laikotarpiu, abu šios ieškovės daugumos akcininkai ir toliau buvo minėtos stebėtojų tarybos nariai ir kad FSA nenustatė jokio strategijos pasikeitimo atsižvelgiant į rizikos valdymo principus, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog veikiausiai jiems įtaką darė minėti du akcininkai. Šią įtaką taip pat galėjo patvirtinti aplinkybė, kad, nepaisant 2012–2017 m. laikotarpiu įvykusių trijų vadovybės pokyčių, ši ieškovė niekada nepakeitė savo verslo modelio ir požiūrio į KPP/TF reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nesilaikymą.

232    Dėl visų šių priežasčių FSA savo sprendimo projekte ir ECB savo 2018 m. liepos 17 d. sprendime padarė išvadas, kad pagerinimų, pastebėtų pasikeitus antrosios ieškovės vadovybei, nepakako, kad būtų užtikrinta, kad ji laikysis KPP/TF srities teisės aktų.

233    Taigi šie motyvai, kurių, beje, ieškovės išsamiai neginčijo byloje T‑584/18 pareikštame ieškinyje, įrodo, kad ECB atsižvelgė į naują šios ieškovės vadovybę kaip į reikšmingą bylos aplinkybę, be to, juose nėra vertinimo klaidos.

234    Be to, kiek ieškovės remiasi ECB vertinimo klaida 2018 m. liepos 17 d. sprendime, reikia pažymėti, kad antrosios ieškovės leidimo panaikinimas buvo grindžiamas ne valdybos statuso nebuvimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/36 18 straipsnio c punktą, siejamą su minėtos direktyvos 13 straipsnio 1 dalimi, o tuo, kad minėta ieškovė nesiėmė priemonių, būtinų siekiant tinkamai užtikrinti atitiktį KPP/TF teisės aktų reikalavimams, ir, kaip pažymėta šio sprendimo 231 punkte, nepaisant naujos šios ieškovės vadovybės, ieškovės to tinkamai neužginčijo.

235    Trečia, kiek ieškovių argumentai yra susiję su vertinimo klaida, kurią padarė ECB, vertindamas 2018 m. liepos 17 d. sprendimo proporcingumą, palyginti su kitomis mažiau intervencinėmis priemonėmis nei veiklos leidimo panaikinimas, reikia remtis proporcingumo vertinimo analize (žr. šio sprendimo 306–344 punktus).

236    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penktąjį pagrindą reikia atmesti.

b)      Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo klaida vertinant informacijos apie antrosios ieškovės veiklą Latvijoje klaidingumą

237    Ieškovės teigia, kad ECB negalėjo 2018 m. liepos 17 d. sprendimo pagrįsti tuo, kad FSA buvo pateikta neteisinga informacija apie antrosios ieškovės tarpvalstybinę veiklą Latvijoje. Jų teigimu, pirma, tariamai netikslūs faktiniai pareiškimai nėra patikslinti ar pagrįsti įrodymais, nors jos niekada neslėpė antrosios ieškovės veiklos Latvijoje ir apie ją buvo atvirai pranešama šios ieškovės interneto svetainėje. Antra, šiuose pareiškimuose nurodoma tik tai, kuo skiriasi sąvokos „atstovybė“ ir „tarpvalstybinis padalinys (biuras)“ bei sąvokos „paramos biuras“ ir „filialas“. Trečia, „paso išdavimo procedūra“, susijusi su teise vykdyti tarpvalstybinę finansinę veiklą kitose šalyse, kurios ši ieškovė nesilaikė, yra visiškai formali procedūra ir pati ieškovė jos laikėsi, kiek tai susiję su jos veikla Vokietijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Ketvirta, šis klausimas nuo šiol neturi reikšmės, nes jis buvo išspręstas Latvijos administraciniame teisme, ir dėl to, kad nei FSA, nei Latvijos NKI ieškovei neskyrė sankcijų dėl šios priežasties. Penkta, tam, kad tokie pareiškimai lemtų leidimo panaikinimą, turi būti padarytas sunkus pažeidimas.

238    Be to, ieškovės mano, kad po to, kai buvo priimtas Sprendimas FOLTF, FSA elgėsi dviprasmiškai ir iš jos veiksmų antroji ieškovė nesuprato, kad FSA požiūriu klausimas vis dar buvo atviras. Tai teigdamos, jos remiasi minėtos ieškovės 2017 m. liepos 28 d. pranešimu spaudai, kuriame glaustai aprašytas Latvijos NKI priimtas sprendimas ir iš kurio matyti, kad su antrosios ieškovės veikla Latvijoje susijusi byla yra baigta. Jos priduria, kad būtų absurdiška manyti, jog paprastas netikslumas gali tapti kredito įstaigos leidimo panaikinimo motyvu. Jos prašo Bendrojo Teismo nurodyti FSA ir ECB nustatyti tariamai klaidingus pareiškimus ir pateikti dokumentus, kuriuose FSA ir ECB šį klausimą kėlė taip, tarsi jo svarstymas dar būtų sustabdytas, nepaisant to, kad jis buvo išspręstas Latvijos administraciniame teisme. Jos taip pat prašo įpareigoti FSA ir ECB atstovus liudyti šiuo klausimu.

239    ECB nesutinka su ieškovių teiginiais.

240    Visų pirma reikia priminti, kad Direktyvos 2013/36 19 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog „[k]redito įstaigoms, gavusioms veiklos leidimą savo buveinės valstybėje narėje, turėtų būti leidžiama visoje Sąjungoje užsiimti bet kurių ar visų rūšių veikla, nurodyta veiklos rūšių, kurioms taikomas abipusis pripažinimas, sąraše, steigiant filialus arba teikiant paslaugas“.

241    Pagal Direktyvos 2013/36 20 konstatuojamąją dalį „[t]as veiklos rūšis taip pat tikslinga pripažinti tarpusavyje, jeigu tokių rūšių veikla užsiima finansų įstaigos, kurios yra kredito įstaigų patronuojamosios įmonės, ir jeigu tokioms patronuojamosioms įmonėms taikoma konsoliduota jų patronuojančiųjų įmonių priežiūra ir jos atitinka tam tikras griežtas sąlygas“.

242    Direktyvos 2013/36 V antraštinės dalies 2 skyriaus, skirto kredito įstaigų įsisteigimo teisei, 35 ir 36 straipsniuose įtvirtintas reikalavimas pranešti ir reglamentuojamas kompetentingų valdžios institucijų bendradarbiavimas.

243    Direktyvos 2013/36 35 straipsnyje nustatyta, kad kredito įstaiga, norinti steigti filialą kitos valstybės narės teritorijoje, apie tai praneša savo buveinės valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms (1 dalis). Kartu su šiuo pranešimu turi būti pateikiama informacija apie, be kita ko, valstybę narę, kurios teritorijoje ji ketina įsteigti filialą, veiklos programą, kurioje būtų nurodytos numatomos veiklos rūšys ir organizacinė filialo struktūra, adresą priimančiojoje valstybėje narėje, kur galima gauti dokumentus, ir asmenų, kurie bus atsakingi už filialo valdymą, vardus ir pavardes (2 dalis).

244    Direktyvos 2013/36 35 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „[j]ei buveinės valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos atsisako perduoti 2 dalyje nurodytą informaciją priimančiosios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms, jos per tris mėnesius nuo visos informacijos gavimo dienos atitinkamai kredito įstaigai praneša apie savo atsisakymo priežastis“.

245    Direktyvos 2013/36 36 straipsnio 1–4 dalys suformuluotos taip:

„1.      Per du mėnesius nuo 35 straipsnyje nurodytos informacijos gavimo dienos iki kredito įstaigos filialui pradedant veiklą priimančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos pasirengia kredito įstaigos priežiūrai pagal 4 skyrių ir prireikus nurodo, kokių sąlygų visuotinės gerovės labui būtina laikytis norint priimančiojoje valstybėje narėje užsiimti tokia veikla.

2.      Kai iš priimančiosios valstybės narės kompetentingų institucijų gaunamas pranešimas arba jei pasibaigus 1 dalyje nustatytam laikotarpiui iš jų negaunama jokio pranešimo, filialas gali būti steigiamas ir pradėti veiklą.

3.      Pasikeitus informacijai, kuri buvo perduota pagal 35 straipsnio 2 dalies b, c ar d punktus, kredito įstaiga ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pakeitimo apie tai raštu praneša buveinės ir priimančiosios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms, kad buveinės valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos galėtų priimti sprendimą dėl pareiškimo pagal 35 straipsnį, o priimančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos galėtų pagal šio straipsnio 1 dalį priimti sprendimą dėl pakeitimo sąlygų.

4.      Laikoma, kad filialams, kurie vadovaudamiesi priimančiosiose valstybėse narėse galiojusiomis nuostatomis pradėjo veiklą iki 1993 m. sausio 1 d., buvo taikoma 35 straipsnyje bei šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka. Nuo 1993 m. sausio 1 d. jų veikla reglamentuojama pagal šio straipsnio 3 dalį, 33, 53 straipsnius ir 4 skyrių.“

246    Direktyvos 2013/36 39 straipsnio „Pranešimo procedūra“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.      Kredito įstaiga, norinti pasinaudoti laisve teikti paslaugas pirmą kartą pradėdama vykdyti veiklą kitos valstybės narės teritorijoje, buveinės valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms praneša apie I priede pateiktame sąraše numatytas veiklos rūšis, kuriomis ji ketina užsiimti.

2.      Per mėnesį nuo 1 dalyje numatyto pranešimo gavimo dienos buveinės valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos persiunčia tą pranešimą priimančiosios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms.“

247    Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Šis straipsnis taikomas bent jau tuo atveju, kai:

a)      įstaiga veiklos leidimą gavo pateikusi klaidingą informaciją ar pasinaudojusi kitomis neteisėtomis priemonėmis;

<…>

e)      įstaiga kompetentingoms valdžios institucijoms nepateikia informacijos arba pateikia neišsamią ar netikslią informaciją apie tai, kaip vykdo prievolę tenkinti nuosavų lėšų poreikį, nustatytą Reglamento (ES) Nr. 575/2013 92 straipsnyje, taip pažeisdama to reglamento 99 straipsnio 1 dalį;

f)      įstaiga kompetentingoms valdžios institucijoms nepateikia informacijos arba pateikia neišsamią ar netikslią informaciją apie duomenis, nurodytus Reglamento (ES) Nr. 575/2013 101 straipsnyje;

g)      įstaiga kompetentingoms valdžios institucijoms nepateikia informacijos arba pateikia neišsamią ar netikslią informaciją apie dideles pozicijas, taip pažeisdama Reglamento (ES) Nr. 575/2013 394 straipsnio 1 dalį;

h)      įstaiga kompetentingoms valdžios institucijoms nepateikia informacijos arba pateikia neišsamią ar netikslią informaciją apie likvidumą, taip pažeisdama (ES) Nr. 575/2013 415 straipsnio 1 ir 2 dalis;

i)      įstaiga kompetentingoms valdžios institucijoms nepateikia informacijos arba pateikia neišsamią ar netikslią informaciją apie sverto koeficientą, taip pažeisdama Reglamento (ES) Nr. 575/2013 430 straipsnio 1 dalį;

<…>

m)      įstaiga neatskleidžia informacijos arba pateikia neišsamią ar netikslią informaciją, pažeisdama Reglamento (ES) Nr. 575/2013 431 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis arba 451 straipsnio 1 dalį;

<…>“

248    Remdamasis FSA parengtu sprendimo panaikinti leidimą projektu ECB 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.1 punkto d papunktyje nusprendė, kad antroji ieškovė pažeidė Latvijos teisės aktus, kuriais į ją perkelti Direktyvos 2013/36 35–38 straipsniai, kai įsteigė filialą Latvijoje nesilaikydama numatytų procedūrų, taigi neteisėtai, ir pateikė FSA klaidingą informaciją apie savo padalinį Latvijoje. Pirma, FSA rėmėsi dviem iš šios ieškovės gautais raštais: pirmajame ji neigė turėjusi filialą Latvijoje, nors buvo įrodyta priešingai, o antrajame teigė uždariusi savo filialą Latvijoje, nors jis dar vykdė veiklą. Antra, ji atsižvelgė į įrodymus, gautus per vieną iš patikrinimų vietoje, kuriuos atliko 2016 m. rugsėjo 5 d. – lapkričio 14 d.; iš jų matyti, kad ši ieškovė nuo 2013 m. spalio mėn. teikė finansines paslaugas, pasitelkdama Latvijoje įsteigtą filialą.

249    Ieškovės iš esmės ginčija Direktyvos 2013/36 35 ir 36 straipsniuose numatytos pranešimo procedūros (vadinamojo „paso įteikimo“) privalomumą.

250    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyva 2013/36 siekiama suderinti leidimo verstis kredito įstaigų finansine veikla visoje Sąjungoje suteikimo sąlygas, kad savo valstybėje narėje leidimą gavusiai įstaigai būtų leista vykdyti visą savo veiklą ar jos dalį visoje Sąjungoje steigiant filialus arba teikiant paslaugas, siekiant abipusio pripažinimo, kaip tai matyti ir iš minėtos direktyvos 19 konstatuojamosios dalies.

251    Be to, iš Direktyvos 2013/36 35–38 straipsnių matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino kredito įstaigoms, norinčioms įsteigti filialą kitoje valstybėje narėje, sukurti pranešimo buveinės valstybės narės kompetentingai institucijai sistemą. Taigi pastaroji yra institucija, kompetentinga įvertinti, ar sukurtos sąlygos, kuriomis šis filialas galėtų užsiimti finansine veikla kitoje valstybėje narėje.

252    Buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos teisė priimti sprendimą visų pirma susijusi su tuo, ar Direktyvos 2013/36 35 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija, kuri turi būti pateikta priimančiosios valstybės narės kompetentingai nacionalinei institucijai, yra pakankama ir išsami, ir su kredito įstaigos, norinčios įsteigti filialą kitoje valstybėje narėje, administracinės struktūros arba finansinės būklės tinkamumo patikrinimu. Kilus abejonių, ši informacija nepateikiama, o atitinkama kredito įstaiga informuojama apie atsisakymo priežastis.

253    Tai, kad pranešimo, t. y. „paso išdavimo“, procedūra yra nėra visiškai formali, lemia teisė atsisakyti pateikti informaciją ir veiksmų laisvė, kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos turima vertinant informaciją, kurią kredito įstaiga turi pateikti, jei nori įsteigti filialą kitoje valstybėje narėje.

254    Be to, iš Direktyvos 2013/36 36 straipsnio 1 dalies matyti, kad priimančiosios valstybės narės kompetentinga nacionalinė institucija filialo priežiūra užsiima tiktai gavusi tos pačios direktyvos 35 straipsnyje nurodytą informaciją. Dėl to pranešimas apie šią informaciją yra pagrindinis formalumas, nuo kurio priklauso, ar minėta kompetentinga institucija galės vykdyti kitos valstybės narės kredito įstaigos filialo priežiūros veiklą.

255    Šią išvadą patvirtina teleologinis ir sisteminis Direktyvos 2013/36, visų pirma jos V antraštinės dalies 2 ir 3 skyrių, aiškinimas. Iš tikrųjų šiomis nuostatomis siekiama suderinti vienoje valstybėje narėje veiklos leidimą gavusios kredito įstaigos galimybę pasinaudoti laisve teikti paslaugas ir įsisteigimo laisve kitose valstybėse narėse su reikalavimu vykdyti riziką ribojančią minėtos įstaigos filialų priežiūrą kitose valstybėse narėse. Siekdamas palengvinti šios teisės įgyvendinimą ir veiklos leidimų abipusį pripažinimą Sąjungoje tuo metu, kai kompetenciją išduoti šiuos leidimus turi nacionalinės valdžios institucijos, teisės aktų leidėjas Direktyvoje 2013/36 nusprendė visą atsakomybę už tikrinimą, ar kredito įstaigos filialo finansinės veiklos sąlygos yra įvykdytos, priskirti buveinės valstybės narės kompetentingai institucijai. Ši institucija iš tikrųjų geriausiai žino kredito įstaigos organizacinę struktūrą ir verslo politiką ir, teikdama šią informaciją, padeda priimančiosios valstybės narės kompetentingai institucijai prižiūrėti jos teritorijoje įsteigtą filialą.

256    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pranešimo procedūra, vadinama „paso išdavimu“, yra privaloma.

257    Vis dėlto ieškovės neginčija to, kad antroji ieškovė nepradėjo pranešimo procedūros, o tik ginčija jos elgesio sunkumą, nes tai, jų manymu, yra paprastas visiškai formalių reikalavimų pažeidimas. Vis dėlto iš šio sprendimo 248–256 punktuose išdėstytų argumentų matyti, jog pranešimo procedūra, kurią minėta ieškovė pažeidė, yra ne paprastas formalumas, o teisės aktuose nustatyta pareiga. Todėl ji neteisėtai įsteigė filialą Latvijoje ir vykdė finansinę veiklą.

258    Be to, kadangi FSA pateikė ECB išsamų savo tyrimų šiuo klausimu rezultatų paaiškinimą, iš kurio, be kita ko, matyti, kad antroji ieškovė teikė finansines paslaugas Latvijoje tiek Latvijos, tiek trečiųjų šalių klientams, ir kad iš šių Latvijoje įgytų klientų nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo gauta 66 % visų antrosios ieškovės pajamų iš teikiamų paslaugų, o paprastais antrosios ieškovės nepagrįstais teiginiais šie rezultatai niekaip nebuvo paneigti, turi būti laikoma, kad šios faktinės aplinkybės įrodytos.

259    Finansinių paslaugų teikimas Latvijos klientams ir didelė iš jų gaunamų antrosios ieškovės pajamų dalis yra įrodymai, kad filialas Latvijoje negalėjo būti paprasta atstovybė ar paramos biuras.

260    Šiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad FSA vertinimai, jog abiejuose 2013 m. rugsėjo 26 d. ir 2016 m. vasario 9 d. raštuose jai buvo pateikta melaginga informacija, yra klaidingi. Iš tikrųjų, nors ieškovės tvirtina, kad minėto filialo veikla buvo skirta ne Latvijos, o trečiųjų šalių klientams, iš FSA per patikrinimą vietoje surinktos išsamios informacijos matyti, jog iš šio filialo veiklos buvo gauta 66 % minėtos ieškovės pajamų ir kad 3 % šiame filiale atidarytų sąskaitų priklausė Latvijos rezidentams. Tenka konstatuoti, kad ieškovės net nepabandė užginčyti skaičių, kuriuos FSA pateikė ECB.

261    Galiausiai reikia atmesti argumentus, kuriais ieškovės priekaištauja ECB dėl to, kad jis nenagrinėjo antrosios ieškovės veiksmų sunkumo.

262    Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad klaidingos informacijos perdavimui nacionalinei priežiūros institucijai būdingas sudėtingumas, nes ji gali suabejoti prižiūrimų kredito įstaigų pateiktos informacijos patikimumu, kuris būtinas siekiant užtikrinti jų misijos vykdymą bei veiksmingumą, taip pat NKI savitarpio pasitikėjimo sistemą, kurią BPM siekiama užtikrinti kuriant pranešimo, t. y. vadinamojo „paso išdavimo“, procedūrą.

263    Tai, kad NKI svarbu turėti būtiną ir teisingą informaciją, kad galėtų vykdyti savo rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros funkcijas, taigi, ir kredito įstaigos padaryto pareigos informuoti pažeidimo sunkumą, taip pat patvirtina Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies a, e–i ir m punktų formuluotė, pagal kurią veiklos leidimo panaikinimas numatytas tais atvejais (remiantis tos pačios direktyvos 18 straipsnio f punkte pateikta nuoroda į šią nuostatą), kai nepateikiama informacija (šio straipsnio e–i ir m punktai) ir kai siekiant gauti veiklos leidimą pateikiama neteisinga informacija (šio straipsnio a punktas).

264    Antra, aišku, kad ECB, vertindamas leidimo panaikinimo priemonės proporcingumą, turėjo atsižvelgti į tai, kad kredito įstaiga ir priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija buvo sudariusios „teisminį administracinį susitarimą“, kuriuo minėta įstaiga įsipareigojo nutraukti nagrinėjamus pažeidimus, ir šiuo tikslu nepakanka tvirtinti, kad pagal Estijos teisę (Estijos kredito įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 15 punktai) minėti pažeidimai gali būti tokio panaikinimo motyvai.

265    Vis dėlto tenka konstatuoti, kad pagal nagrinėjamą „teisminį administracinį susitarimą“ antroji ieškovė įsipareigojo visiškai laikytis Latvijos NKI sprendimo, kuriuo jai buvo uždrausta teikti finansines paslaugas Latvijoje ir įgyti naujų klientų šioje valstybėje narėje ir ji buvo įpareigota nutraukti sutartinius santykius su Latvijoje esančiais klientais ir verslo santykius su klientais, Latvijoje įgytais pagal laisvės teikti paslaugas principą.

266    Be to, pirma, nagrinėjamu „teisminiu administraciniu susitarimu“ galima ne įteisinti neteisėtus antrosios ieškovės veiksmus praeityje, o tik išvengti galimų kitų priemonių, įskaitant būsimas sankcijas.

267    Antra, iš Latvijos NKI pranešimo spaudai matyti, jog tam, kad galėtų toliau teikti paslaugas Latvijoje, antroji ieškovė iš pradžių turėjo gauti leidimą pagal teisės aktuose numatytas procedūras. Tai įrodo, kad situacija nebuvo visiškai išspręsta, nes minėta ieškovė dar nebuvo pradėjusi leidimo gavimo procedūros.

268    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio ketvirtasis pagrindas yra nepagrįstas. Todėl ši ieškinio pagrindų grupė turi būti atmesta.

4.      Dėl šeštojo, dvyliktojo ir aštuonioliktojo pagrindų, grindžiamų vertinimo klaida, nes ECB klaidingai rėmėsi FSA nurodymo ir teisinio saugumo principo pažeidimu

269    Pateikdamos ieškinio aštuonioliktąjį pagrindą ieškovės nurodo teisinio saugumo principo pažeidimą, nes nurodyme FSA tiksliai neapibrėžė savo lūkesčių dėl teisės aktuose nustatytų KPP/TF srities reikalavimų laikymosi. Minėto nurodymo rezoliucinėje dalyje reikalavimų nesilaikymo atveju buvo numatyta 32 000 EUR bauda, o dėl to antrajai ieškovei galėjo kilti teisėtų lūkesčių, kad prieš panaikinant veiklos leidimą minėta NKI būtų ėmusis mažiau ribojančių rizikos ribojimo priemonių. Nurodydamos šeštąjį pagrindą ieškovės pažymi, kad ši NKI savo sprendimo panaikinti leidimą projekte ir ECB 2018 m. liepos 17 d. sprendime neapibrėžė teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir standartinių kriterijų, kurių ši ieškovė nesilaikė ir dėl kurių buvo atliktas neatitikties įvertinimas.

270    Pateikdamos ieškinio dvyliktąjį pagrindą ieškovės tvirtina, kad NKI nurodymo pažeidimas nėra tinkamas motyvas panaikinti veiklos leidimą, juo labiau kad, kaip nagrinėjamoje byloje, nurodymas buvo suformuluotas neaiškiai, nepatikslinant, kokių konkrečių taisomųjų priemonių reikia imtis. Prie ECB atsiliepimo į ieškinį pridėto FSA nurodymo tekste daroma nuoroda į 2015 m. balandžio 13 d.–birželio 12 d. atlikto patikrinimo vietoje ataskaitos, kuri vis dėlto nėra pridėta prie bylos, turinį. ECB turi įrodyti, kad tyrimo turinys yra konkretus. Iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo neaišku, ar minėto nurodymo visiškai nepaisyta, ar jis nebuvo įvykdytas per nustatytą laiką. Tokiu motyvu negalima pateisinti labiausiai ribojančios priežiūros priemonės taikymo, t. y. leidimo panaikinimo. Galiausiai ieškovės tvirtina, kad antroji ieškovė prašė paaiškinti konkretų su KPP/TF susijusių teisės aktų reikalavimų turinį, tačiau paaiškinimų negavo.

271    ECB atmeta ieškovių argumentus.

272    Reikia priminti, kad Direktyvos 2013/36 74 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1. Įstaigose turi būti nustatytos patikimos valdymo priemonės, įskaitant aiškią organizacinę struktūrą su tiksliai apibrėžta, skaidria ir nuoseklia atsakomybe, veiksmingi rizikos, su kuria kredito įstaiga susiduria arba gali susidurti, nustatymo, valdymo, stebėsenos ir pranešimo apie tokią riziką procesai, tinkami vidaus kontrolės mechanizmai, įskaitant patikimas valdymo ir apskaitos procedūras, ir atlygio politika bei praktika, suderinta su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu ir skatinanti tokį valdymą.

2. 1 dalyje nurodyta tvarka, procesai ir mechanizmai yra išsamūs ir proporcingi verslo modeliui ir įstaigos veiklai būdingos rizikos pobūdžiui, mastui bei sudėtingumui. Atsižvelgiama į 76–95 straipsniuose nustatytus techninius kriterijus.“

273    Pagal jurisprudenciją vadovaujantis teisinio saugumo principu turi būti atsižvelgiama į teisinę padėtį tuo metu, kai taikomas ginčijamas teisės aktas (1971 m. liepos 14 d. Sprendimo Henck, 12/71, EU:C:1971:86, 5 punktas) ir reikalaujama, kad bet koks teisinių pasekmių sukeliantis institucijų aktas būtų aiškus ir tikslus, taip pat apie jį suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešama, kad jis galėtų tiksliai žinoti momentą, nuo kurio šis aktas egzistuoja ir sukelia teisines pasekmes (žr. 1997 m. sausio 22 d. Sprendimo Opel Austria / Taryba, T‑115/94, EU:T:1997:3, 124 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

274    Nagrinėjamu atveju 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.1 punkto c papunktyje ECB, remdamasis FSA sprendimo projektu, pažymėjo, kad antroji ieškovė nesilaikė aptariamo nurodymo, priimto 2016 m. rugpjūčio 8 d., pagal kurį ji privalėjo: pirma, taikyti procesines taisykles, antra, teisingai taikyti priimant sprendimą galiojusios redakcijos Estijos KPP/TF įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3–5 punktus ir prireikus išvengti komercinių santykių atsiradimo; trečia, patikrinti, ar minėtos nuostatos buvo teisingai taikomos esamiems komerciniams ryšiams, ir prireikus iš naujo taikyti deramo klientų tikrinimo procedūras; ketvirta, prireikus vengti vykdyti sandorius, kaip tai suprantama pagal tuo metu, kai buvo priimtas minėtas nurodymas, galiojusios minėto įstatymo redakcijos 27 straipsnio 2 dalį; penkta, pranešti finansinės žvalgybos padaliniui, kai tam tikra veikla arba kitos aplinkybės gali būti požymis, kad buvo įvykdytas arba bandytas įvykdyti pinigų plovimas arba teroristų finansavimas, arba kai ši ieškovė turėjo pagrindo manyti ar žinojo, jog tai yra pinigų plovimas arba teroristų finansavimas; ir šešta, iki 2016 m. gruodžio 9 d. pateikti FSA ataskaitą apie tai, kokių veiksmų ši ieškovė ėmėsi, kad įvykdytų šį nurodymą. ECB padarė išvadą, kad, nevisiškai įvykdžiusi nagrinėjamą nurodymą per numatytą laiką, antroji ieškovė pažeidė Estijos kredito įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir kad šis nacionalinės teisės pažeidimas yra kitas pagrindas panaikinti veiklos leidimą vadovaujantis Direktyvos 2013/36 18 straipsnio f punktu.

275    Ieškovės iš esmės mano, kad nagrinėjamo nurodymo nebuvo galima įvykdyti, nes jame tik buvo primintos nuostatos, kurių antroji ieškovė turėjo laikytis, ir kad panaikinant kredito įstaigos veiklos leidimą negalima teisėtai vadovautis tikslu atkurti teisėtumą.

276    Pirma, priešingai, nei teigia ieškovės, taikant veiklos leidimo panaikinimo priemonę siekiama nutraukti pasikartojančius teisės aktų reikalavimų, kurių turi laikytis visos kredito įstaigos, pažeidimus. Šiomis aplinkybėmis tai, kad NKI priėmė nurodymą, tik patvirtina, kad jo adresatė turėjo kelias galimybes įvykdyti reikalavimus ir kad labiausiai ribojanti priemonė, t. y. veiklos leidimo panaikinimas, taikyta tik kaip paskutinė išeitis.

277    Antra, mažai tikėtina, kad po to, kai NKI kelis kartus ją įspėjo, ir daug kartų keitėsi su ja informacija šiuo klausimu, įskaitant galimybę pateikti pastabas dėl jai pateiktų patikrinimų ataskaitų ir per procedūrą oficialiai ar neoficialiai paprašyti pateikti informaciją, kredito įstaiga nesuprastų, kaip įgyvendinti teisės aktų nuostatas, kaip antai galiojančias KPP/TF srityje. Be to, reikia atmesti ieškovių tvirtinimą, kad FSA ir ECB atsisakė pateikti jos prašomą informaciją, nes jis niekuo nepagrįstas.

278    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad FSA atliko keturis patikrinimus vietoje. Nagrinėjamas nurodymas priimtas 2016 m. rugpjūčio 8 d., po 2015 m. atlikto pirmojo patikrinimo vietoje. Per 2016 m. rudenį įvykusį antrąjį patikrinimą vietoje FSA konstatavo, kad nustatyti trūkumai tęsiasi ir kad antroji ieškovė dar neįvykdė minėto nurodymo. Po šio antrojo patikrinimo vietoje 2016 m. rudenį ši ieškovė turėjo galimybę pateikti pastabas ir įvyko keli susitikimai su FSA. 2017 m. rugsėjo mėn. FSA atliko trečiąjį patikrinimą vietoje; jo ataskaita minėtai ieškovei buvo pateikta 2017 m. spalio 4 d. ir ji galėjo pateikti savo pastabas. Be to, kad ieškovė ne tik vis dar turėjo galimybę prašyti FSA pateikti paaiškinimų, jeigu jai nepakako ne kartą pateiktų nurodymų dėl struktūrinių padalinių, kuriuos reikėjo įsteigti, reikalingų darbuotojų skaičiaus, reikalaujamų procedūrinių taisyklių, konkrečių padalinių, kuriuos reikėjo išlaikyti, atskyrimo taisyklių ir informacijos srautų, kuriuos privalėjo perduoti, tenka konstatuoti, kad nuo šio nurodymo pateikimo iki minėtos ataskaitos paskelbimo praėjo keturiolika mėnesių, o iki veiklos leidimo panaikinimo – dar šeši mėnesiai, ir per tą laiką ji galėjo perprasti teisės aktų reikalavimus ir prie jų prisitaikyti.

279    Trečia, nors ECB pažymi, kad nagrinėjamą nurodymą reikia aiškinti kartu su antrajai ieškovei pateikta antrojo patikrinimo vietoje ataskaita, tenka konstatuoti, kad, kiek tai susiję su teisės aktuose nustatytais reikalavimais, kurių ši ieškovė turėjo laikytis, 2018 m. liepos 17 d. sprendimas yra pakankamai aiškus ir tikslus.

280    Dėl valdymo priemonių nepakankamumo, kuriuo kaltinama, 2018 m. liepos 17 d. sprendime pažymėta, kad, nepaisant to, jog antroji ieškovė turėjo organizacinių padalinių ir buvo priėmusi tinkamas procedūrines taisykles, šiuose padaliniuose buvo nepakankamai darbuotojų, jų darbo krūvis buvo per didelis, o vidaus procedūros taisyklės nebuvo teisingai taikomos. Šie trūkumai buvo nustatyti remiantis trimis gynybos linijomis, atitinkamai susijusiomis su klientų valdytojų atliekamais individualių sandorių patikrinimais, rizikos nustatymo, valdymo ir stebėsenos funkcijomis, pirmosios ir antrosios gynybos linijų (rizikos veiksnių ir rizikos valdymo) faktiniu neatskyrimu, dėl kurių kyla dideli interesų konfliktai, taip pat vidaus audito funkcijomis. Nors dar 2013 ir 2014 m. už rizikos nustatymą, valdymą ir stebėjimą atsakingi asmenys nustatė ir pranešė valdybai, kad nebuvo laikomasi vidaus nuostatų, ji į tai tinkamai nesureagavo, taip pažeisdama Estijos kredito įstaigų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 31 punktą, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2013/36 88 straipsnis. Be to, valdyba nesuteikė už atitiktį atsakingiems pareigūnams reikalingų darbuotojų, atstovaujančių antrajai gynybos linijai, ir taip pažeidė Estijos KPP/TF įstatymo, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2015/849, 31 straipsnio 2 dalį, galiojusią tuo metu, kai buvo priimtas nagrinėjamas nurodymas.

281    Dėl nurodytų trūkumų KPP/TF srityje 2018 m. liepos 17 d. sprendime pažymėta, kad buvo pastebėta daug neįprastų sandorių. Antrosios ieškovės vidutinės pinigų išmokos 2015 m. buvo keturis kartus didesnės, o vidutinės pinigų įplaukos – septynis kartus didesnės nei Estijos bankų sistemos vidurkis. Šiuos mokėjimus daugiausia atliko klientai, kurių rizikos lygis šioje srityje yra didelis, ir jie sudarė apie 97 % visų 2015 m. Estijoje atliktų pervedimų. Nepaisant pasikartojančių FSA pranešimų dėl būtinybės minėtai ieškovei įgyvendinti naują komercinę strategiją, kurioje būtų atsižvelgta į išreikštą susirūpinimą, nepaisant trijų skirtingų šios ieškovės valdybos pranešimų apie ketinimą pakeisti įmonės modelį, trečiojo patikrinimo vietoje rezultatai parodė, kad tos pačios ieškovės komercinė strategija iš esmės nepasikeitė ir kad dėl to ieškovė vis dar veikė rinkos segmente, kuriame šios srities rizika buvo didesnė.

282    Be to, buvo pažymėta, kad nėra veiksmingų KPP/TF srities taisyklių, skirtų rizikai, susijusiai su antrosios ieškovės verslo modeliu, valdyti, pirma, kiek tai susiję su klientų patikrinimo priemonėmis, taikomomis užmezgant naujus sutartinius santykius, ir su nuolatinės esamų komercinių santykių kontrolės nebuvimu, ir, antra, kiek tai susiję su įvykdytų sandorių kontrole ir nagrinėjamų klientų rizikos profiliu. Nustatyti trūkumai buvo pripažinti struktūriniais ir susijusiais ne tik su pavieniais atvejais.

283    Be to, nepaisant tam tikrų rizikos kontrolės politikos pasikeitimų KPP/TF srityje ir antrosios ieškovės taikytos nuolaidos didelės rizikos klientams, šios priemonės buvo laikomos neveiksmingomis, nes jomis nebuvo užtikrinta nuolatinė esamų komercinių santykių, įskaitant lėšų, naudojamų sudarant sandorius, kilmę, kontrolė ir nebuvo nei identifikuoti, nei patikrinti sudėtingi, susiję ir neįprastai didelės vertės sandoriai arba sandoriai, kurių ekonominis tikslas neaiškus.

284    Be to, antrosios ieškovės valdybos ir stebėtojų tarybos veikla KPP/TF ir rizikos valdymo srityje buvo pripažinta nepakankama, nes valdyba nenustatė minėtos ieškovės rizikos toleravimo lygio, neįdiegė rizikos vertinimo sistemos konkrečioje srityje ir neatliko veiklos rizikos analizės, kuri apimtų išsamią rizikos analizę šioje srityje, taip pažeisdama Estijos kredito įstaigų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus.

285    ECB tinkamai atsižvelgė į antrosios ieškovės valdybos pasikeitimą 2017 m. lapkričio mėn. ir jos pareiškimus, kuriuose ji atsiribojo nuo ankstesnės komercinės politikos, pripažino, kad nėra nedviprasmiškos strategijos, kiek tai susiję su jos klientais, ir pareiškė norą parengti naują 2018–2021 m. verslo strategiją. Vis dėlto ji pažymėjo, pirma, kad naujoji valdyba patvirtino minėtos ieškovės ketinimą toliau įgyvendinti ankstesnę komercinę strategiją, todėl buvo galima abejoti, ar ši ieškovė turi konkrečių galimybių iš tikrųjų įgyvendinti paskelbtus pasikeitimus.

286    Antra, ECB priminė, kad nors valdybos pasikeitimas galėjo turėti įtakos kredito įstaigos strategijai, pagal Estijos kredito įstaigų įstatymo 52 straipsnio 4 dalį šios įstaigos strateginių sprendimų patvirtinimas veikiau priskiriamas Priežiūros valdybos kompetencijai. Nagrinėjamu atveju šios valdybos sudėties pasikeitimas nepaveikė dviejų jos narių, t. y. dviejų didžiausių antrosios ieškovės akcininkų, kurie tikriausiai padarė įtaką šios ieškovės strategijai ir rizikos valdymo principams, todėl ateityje negalėjo būti atlikta ar pagrįstai numatyta jokio radikalaus ir esminio pasikeitimo. Atsižvelgus į tai sistemos patobulinimai, kuriuos ieškovė nurodė FSA, buvo pripažinti nepakankamais, kiek tai susiję su visiška atitiktimi KPP/TF srityje taikomoms teisės nuostatoms.

287    Taigi aiškiai matyti, kad pažeisti teisės aktuose nustatyti reikalavimai aprašyti labai išsamiai, palyginti su konkrečiomis situacijomis, susijusiomis su tuo, kad, pirma, nėra antrosios ieškovės verslo modeliui pritaikytų valdymo priemonių, o šis modelis buvo grindžiamas finansinių paslaugų teikimu profesionaliems klientams nerezidentams, kuriems būdinga didelė grynoji vertė ir didelės rizikos profilis, kaip reikalaujama pagal nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis į ją perkeltas Direktyvos 2013/36 74 straipsnis, antra, nėra organizacinių padalinių, kuriems būtų pavesta įgyvendinti procedūrines gynybos ir rizikos valdymo taisykles KPP/TF srityje, visų pirma susijusias su rizikos nustatymu, valdymu ir stebėjimu, klientų identifikavimu prieš prasidedant sutartiniams santykiams ir palaikant sutartinius santykius, klientų vadybininkų sudarytų individualių sandorių patikrinimais, rizikos kontrolės ir valdymo funkcijų neatskyrimu, o dėl to gali kilti interesų konfliktai, trečia, esama vidaus audito funkcijų sutrikimų, ketvirta, nėra vidaus procedūrų arba jų nesilaikoma, penkta, sudaroma daug neįprastų sandorių su didelės rizikos klientais, kurie sudarė apie 97 % visų Estijoje padarytų mokėjimo pavedimų (2015 m.), šešta, užmezgant naujus sutartinius santykius nevykdomas klientų tikrinimas ir nekontroliuojami esami komerciniai ryšiai, įskaitant susijusius su lėšų kilme ir sudėtinių sandorių identifikavimu, neįprastai didele kaina ar aiškaus ekonominio tikslo nebuvimu, ir, septinta, antrosios ieškovės valdybos ir stebėtojų tarybos veikla KPP/TF ir rizikos valdymo srityje buvo pripažinta neveiksminga, nes jos nenustatė minėtos ieškovės rizikos toleravimo lygio, nesukūrė šios konkrečios srities rizikos vertinimo sistemos ir neatliko veiklos rizikos analizės.

288    Taigi šiomis aplinkybėmis antroji ieškovė negali pagrįstai remtis jokiu teisinio saugumo principo pažeidimu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 273 punkte primintą jurisprudenciją.

289    Ketvirta, reikia konstatuoti, kad antroji ieškovė niekada neginčijo, jog per nustatytą laiką visiškai neįvykdė aptariamo nurodymo arba kad pagal Estijos nacionalinę teisę FSA nurodymo nesilaikymas yra veiklos leidimo panaikinimą pateisinantis motyvas.

290    Šiuo klausimu iš bylos medžiagos matyti, kad visi šie trūkumai KPP/TF srityje, apie kuriuos priminta šio sprendimo 287 punkte, atsižvelgiant į tai, kad jie truko kelerius metus, ir į jų mastą, buvo laikomi struktūriniais ir nebuvo tinkamai ištaisyti antrosios ieškovės priimtomis tobulinimo priemonėmis. Kalbant konkrečiai, vien didelės rizikos klientų „skaičiaus sumažinimas“ negalėjo padėti išspręsti visų minėtų klausimų. Be to, eilinis valdybos pakeitimas nepadarė norimo poveikio, nes antrosios ieškovės komercinė strategija iš esmės nepasikeitė ir dėl šio sprendimo 229–232 punktuose išdėstytų priežasčių neatrodė tikėtina, kad ji pasikeistų per pagrįstą laikotarpį.

291    Išskyrus nuorodas į padarytus pagerinimus, susijusius su didelės rizikos klientų skaičiaus sumažinimu ir valdybos pasikeitimu, antroji ieškovė išsamiai neginčija visų šio sprendimo 287 punkte nurodytų trūkumų.

292    Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į tai, jog pagal nacionalinę teisę, taigi, ir pagal Direktyvos 2013/36 18 straipsnio f punktą, nagrinėjamo nurodymo nesilaikymas iš tikrųjų gali būti leidimo panaikinimo pagrindas, ir kad antroji ieškovė visiškai neįvykdė aptariamo nurodymo per nustatytą laiką, darytina išvada, kad ECB nepadarė jokios vertinimo klaidos, taip pat remdamasis šiuo motyvu, kad pateisintų leidimo panaikinimą.

293    Penkta, dėl ieškovių priekaišto, kad ECB neapibrėžė teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kuriais remiantis vertinama, ar antroji ieškovė nesilaikė aptariamo nurodymo, reikia pažymėti, kad šie reikalavimai yra įtvirtinti Estijos nacionalinės teisės aktuose, kuriais į ją perkeltos KPP/TF srities direktyvos. Šios nuostatos turi būti įgyvendinamos atsižvelgiant į kiekvienos kredito įstaigos specifiką. Taigi jų laikymosi būdas turi būti pritaikytas prie pastarųjų ir priklauso pačios kredito įstaigos kompetencijos sričiai. Jeigu kompetentinga priežiūros institucija, šiuo atveju – FSA, mano, kad atitinkamos kredito įstaigos nustatytos sąlygos yra netinkamos, ji apie tai praneša šiai institucijai ir nurodo korekcines priemones. Nagrinėjamu atveju, kaip buvo pabrėžta šio sprendimo 278 punkte, minėta ieškovė daugelyje pranešimų, kuriais pasikeitė su FSA, turėjo galimybę suprasti tinkamas korekcines priemones, kurių galėjo ir turėjo imtis, kad įvykdytų minėtus reikalavimus.

294    Šešta, kiek ieškovės tvirtina, kad iš nagrinėjamo nurodymo nebuvo galima suprasti, jog antrosios ieškovės leidimo panaikinimas buvo viena iš galimų išeičių tuo atveju, kai nesilaikoma teisės aktuose nustatytų KPP/TF srities reikalavimų, ir iš esmės mano, kad minėta ieškovė rizikavo tiktai gauti baudą, reikia pažymėti (tam pritaria ir ECB), kad minėto nurodymo 4.8 punkte aiškiai tvirtinama, jog „sankcija, kurią FSA galėjo skirti už konstatuotus pažeidimus, buvo veiklos leidimo panaikinimas pagal Estijos kredito įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalį ir kad vis dėlto, remiantis tos pačios nuostatos 2 dalimi, prieš priimdama sprendimą panaikinti veiklos leidimą FSA galėjo išduoti kredito įstaigai skirtą nurodymą ir nustatyti laikotarpį, per kurį turėjo būti ištaisyti trūkumai, dėl kurių jos veiklos leidimas buvo panaikintas.

295    Iš to darytina išvada, kad gavusi nagrinėjamą nurodymą antroji ieškovė žinojo apie konstatuotus trūkumus, apie tai, kad turi juos pašalinti, ir apie riziką, kad nesilaikymo atveju kiltų pavojus jos veiklos leidimui.

296    Taigi ši ieškinio pagrindų grupė turi būti atmesta.

5.      Dėl septintojo–vienuoliktojo, tryliktojo–penkioliktojo ir septynioliktojo ieškinio pagrindų, grindžiamų proporcingumo principu

297    Pateikdamos septynioliktąjį pagrindą ieškovės remiasi proporcingumo principo pažeidimu ir teigia, kad pagal 2018 m. liepos 17 d. sprendimą taikoma kraštutinė priemonė, t. y. veiklos leidimo panaikinimas, kuri yra neproporcinga, palyginti su teisės aktuose nustatytų reikalavimų neatitiktimi. Pirma, jos nesutinka su tuo, kad tokios priemonės tikslas „atkurti teisėtumą“ yra teisėtas, nes jis pernelyg abstraktus. Vis dėlto ši priemonė turi būti pateisinama konkrečiu ir teisėtu reglamentavimo tikslu. Antra, ieškovės nesutinka su nagrinėjamos priemonės tinkamumo analize ir teigia, pirma, kad atsižvelgiant į tai, jog FSA yra NKI, kiek tai susiję su KPP/TF sritimi, atitiktis šios srities normoms iš esmės turi būti įgyvendinama priemonėmis, kurių imamasi pagal šią sritį reglamentuojančius teisės aktus, o ne bankų priežiūros priemonėmis. Be to, atitinkama priemonė nėra tinkama priemonė nubausti už praeityje padarytą pažeidimą, nes reguliavimo priemonės turi būti taikomos tik esamoms situacijoms arba skirtos išvengti neatitikčiai ateityje. Kadangi antrosios ieškovės veiklos Latvijoje klausimas buvo užbaigtas teisminiu susitarimu, tokia priemonė yra aiškiai neproporcinga šiam tariamam pažeidimui. Trečia, ieškovių teigimu, ECB neteisingai išaiškino nagrinėjamos priemonės būtinumo kriterijų. Ketvirta, jos mano, kad ECB atlikta tos pačios priemonės pagrįstumo analizė taip pat yra abstrakti ir visiškai nenaudinga, nes jis tik abstrakčiai palygino viešąjį interesą išlaikyti teisėtumą su privačiais banko interesais, nors turėjo konkretų reguliavimo tikslą, kaip antai konkrečios rizikos prevenciją, palyginti su minėtais privačiais interesais. Be to, jos mano, kad ECB turėjo pagrįsti kaltinimų neatitikimus, juos lygindamas su kitais neatitikties bankų sektoriuje atvejais. Galiausiai jos teigia, kad ECB neatsižvelgė į kitas alternatyvias mažiau ribojančias priemones, pavyzdžiui, per tiksliai nustatytą laiką skirdamas konkrečias priemones, susijusias su konkrečiais klausimais, arba skirdamas sankcijas, baudas ar priemones kredito įstaigos valdytojams, arba skirdamas asmenį, kompetentingą kontroliuoti šios ieškovės pastangas laikytis pažeistų teisės aktų reikalavimų.

298    Septintajame–devintajame pagrinduose ieškovės iš esmės ginčija ECB vertinimą, teigdamos, kad jis pakankamai neatsižvelgė nei į tai, kad didelė dalis antrosios ieškovės veiklos nekėlė didelės rizikos KPP/TF srityje, nei į didelį klientų skaičiaus sumažėjimą, kiek tai susiję su didesnės rizikos kategorijomis, ir klaidingai nusprendė, jog, nepaisant jos pažangos, nebuvo galima pagrįstai tikėtis, kad minėta ieškovė per pagrįstą terminą ištaisys nustatytas problemas.

299    Konkrečiai septintajame ieškinio pagrinde ieškovės pažymi: kadangi pažeidimas apėmė tik dalį jų veiklos, ECB, užuot atšaukęs veiklos leidimą, turėjo įpareigoti nutraukti tiktai didžiausią riziką keliančią veiklą.

300    Pateikdamos ieškinio aštuntąjį pagrindą ieškovės tvirtina, kad ECB nesuteikė pakankamai didelės svarbos prie didelės rizikos kategorijos priskirtų antrosios ieškovės klientų skaičiaus sumažėjimui ir kad pripažįstant, jog bet kokia neatitiktis turi būti ištaisyta, būtų akivaizdžiai neteisinga teigti, jog veiklos leidimas gali būti panaikintas dėl bet kokios neatitikties.

301    Ieškinio devintajame pagrinde ieškovės teigia, kad atitiktis teisės aktuose nustatytiems reikalavimams visuomet buvo įmanoma, todėl ECB negalėjo padaryti išvados, kad bet kokia kita priemonė, išskyrus veiklos leidimo atšaukimą, būtų buvusi nerealistiška.

302    Ieškinio dešimtajame ir vienuoliktajame pagrinduose ieškovės priekaištauja dėl to, kad, kaip į alternatyvias leidimo panaikinimo priemones, ECB įvertintas 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.2 punkto b papunkčio ii papunktyje analizuojant veiklos leidimo panaikinimo priemonės proporcingumą, buvo atitinkamai atsižvelgta į vėlesnį antrosios ieškovės valdybos pasikeitimą, nors būtų pakakę leisti dirbti tai valdybai, kuri ką tik buvo paskirta 2017 m. lapkričio mėn., ir į akcininkų balsavimo teisių panaikinimą, nors šie akcininkai jau tiesiogiai nebedalyvavo valdant minėtą ieškovę.

303    Ieškinio tryliktajame pagrinde ginčydamos 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.2 punkto b papunkčio iv papunktyje ECB pateiktą alternatyvios priemonės įvertinimą, pagal kurį FSA turėjo parengti antrąjį nurodymą, kuriuo būtų uždrausta teikti finansines paslaugas, ieškovės tvirtina, kad toks visuotinis draudimas de facto prilygtų veiklos leidimo atšaukimui ir kad FSA neturėjo kompetencijos jį patvirtinti. Vis dėlto jos kartoja, kad antrasis FSA nurodymas, uždraudžiantis vykdyti dalį jų veiklos, t. y. teikti finansines paslaugas tiktai klientams nerezidentams, būtų buvęs įmanomas ir mažiau suvaržantis nei veiklos leidimo panaikinimas. Jos nesutinka, kad dėl tokio draudimo antroji ieškovė būtų praradusi finansinį gyvybingumą.

304    Galiausiai savo argumentais, išdėstytais keturioliktajame ir penkioliktajame pagrinduose, susijusiuose su ECB kompetencijos neleisti savanoriškai likviduoti antrosios ieškovės ir parduoti jos kitam investuotojui nebuvimu, ieškovės ginčija ECB vertinimą, susijusį su šių priemonių netinkamumu, pateiktą nagrinėjant veiklos leidimo panaikinimo proporcingumą. Be to, ieškovių teigimu, ECB veikė savavališkai, nes nepaliko reikiamo laiko pardavimui. Jos taip pat mano, kad minėto savanoriško likvidavimo galimybė buvo atmesta vien dėl to, kad ECB norėjo užsitikrinti teigiamo pobūdžio viešinimą.

305    ECB nesutinka su pareiškėjų teiginiais.

306    Visų pirma reikia priminti, kad, remiantis proporcingumo principu, pagal ESS 5 straipsnio 4 dalį Sąjungos veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina siekiant Sutarčių tikslų. Sąjungos institucijos proporcingumo principą taiko pagal Protokolą Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo, pateikiamą SESV priede.

307    Pagal suformuotą jurisprudenciją proporcingumo principas, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalauja, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

308    Be to, Teisingumo Teismo teigimu, priemonės proporcingumo vertinimas turi atitikti priimant priemonę Sąjungos institucijoms suteiktą diskreciją (žr. 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, C‑450/17 P, EU:C:2019:372, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

309    Šioje byloje ECB išanalizavo veiklos leidimo panaikinimo priemonės proporcingumą po to, kai 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.2 punkte nustatė, kad, remiantis taikytinomis nuostatomis, yra keli jį pateisinantys motyvai.

310    Pirma, ECB išanalizavo veiklos leidimo panaikinimo priemonės tinkamumą, kad būtų pasiektas tikslas nutraukti antros ieškovės padarytus sunkius ir tęstinius pažeidimus, ir padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į pažeidimus, susijusius su veiksmingos verslo valdymo priemonės nebuvimu, KPP/TF srities nuostatų pažeidimu, nacionalinės priežiūros institucijos privalomo sprendimo nesilaikymu, klaidinančios informacijos pateikimu šiai institucijai ir neteisėtu filialo veiklos vykdymu kitoje valstybėje narėje, veiklos leidimo panaikinimas buvo tinkama priemonė šiam tikslui pasiekti.

311    Antra, ECB išnagrinėjo, ar veiklos leidimo panaikinimo priemonė yra būtina, ir, be kita ko, ar yra kitų mažiau ribojančių alternatyvių priemonių, kuriomis taip pat būtų galima pasiekti tikslą atkurti teisėtumą. Jis atsižvelgė į šias pasirinkimo galimybes: pirma, antrosios ieškovės valdybos atšaukimą, dėl kurio padarė išvadą, jog ši priemonė nebuvo tinkama, nes ankstesniais verslo strategijos pokyčiais, padarytais valdant trims skirtingoms valdyboms, nebuvo užtikrinta, kad bus laikomasi taikytinų teisės aktų, antra, tam tikrų minėtos ieškovės akcininkų balsavimo teisių panaikinimą ar sustabdymą, dėl kurio padarė išvadą, jog ši priemonė nebuvo veiksminga, atsižvelgiant į tai, kad daugumos akcininkai buvo stebėtojų tarybos nariai ir kad jie galėjo toliau daryti lemiamą įtaką šios ieškovės strategijai, netgi neturėdami balsavimo teisės, trečia, FSA naujo nurodymo priėmimą, kurį jis atmetė dėl to, kad ta pati ieškovė nebuvo įvykdžiusi pirmojo nurodymo, taigi nebuvo galima pagrįstai tikėtis, kad ji įvykdys antrąjį, ir kad nurodymas, kuriuo siekta nutraukti didelės rizikos veiklą, nebūtų buvęs veiksmingas šios ieškovės atžvilgiu, nes jos verslo strategija buvo sutelkta būtent į klientus, kurių rizikos lygis yra didelis, ketvirta, nagrinėjamos ieškovės savanorišką likvidavimą, dėl kurio padarė išvadą, kad šia priemone negalėjo būti pasiektas tikslas atkurti indėlininkų teisių teisėtumą ir apsaugoti jų teises ir kad tokiu atveju sprendimo pasitraukti iš rinkos priėmimas būtų paliktas akcininkams, ir, penkta, tokios ieškovės perleidimą kitam investuotojui, kurį atmetė dėl to, kad nebuvo prisiimta jokio konkretaus įsipareigojimo ir kad potencialaus pirkėjo pateiktame verslo plane nebuvo pakankamai duomenų, kad būtų galima įvertinti, ar po šio sandorio būtų atliktas svarbus šios ieškovės verslo modelio pakeitimas.

312    Trečia, ECB išanalizavo veiklos leidimo panaikinimo priemonės pagrįstumą ir viešąjį interesą atkurti teisėtumą palygino su antrosios ieškovės privačiu interesu išvengti veiklos leidimo panaikinimo priemonės ir tęsti savo veiklą.

313    Reikia pažymėti, kad ECB atlikta veiklos leidimo panaikinimo priemonės proporcingumo analizė buvo aiškios struktūros ir išsami. Ji nėra neteisėta ir joje nėra vertinimo klaidų. Bet kuriuo atveju ieškovių pateiktuose priekaištuose šie argumentai nebuvo paneigti.

314    Ieškovės nesėkmingai ginčija visus ECB atliktos veiklos leidimo panaikinimo priemonės proporcingumo analizės etapus.

315    Pirma, ieškovės nesutinka su tuo, kad teisėtumo atkūrimo tikslu buvo galima teisėtai remtis priimant priemonę panaikinti veiklos leidimą. Grįsdamos savo argumentus jos tik pakartoja, kad už paprasčiausią neteisėtumą neturėtų būti skiriama labiausiai ribojanti priemonė. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 5, 6 ir 10–20 puslapiuose išvardyti pažeidimai ir trūkumai, apie kuriuos priminta šio sprendimo 279 punkte, kol kas iš esmės ieškovių neginčijami ir, kaip matyti iš šio sprendimo 289 punkto, negali būti laikomi „paprastu neteisėtumu“ ar mažai svarbiu neteisėtumu, atsižvelgiant ir į jų daugetą, sunkumą, trukmę, ir daugelį galimybių juos ištaisyti, kuriomis antroji ieškovė nepasinaudojo.

316    Antra, ieškovės ginčija ECB atliktą veiklos leidimo panaikinimo priemonės tinkamumo analizę. Vertinant jų argumentą, kad minėta priemonė nėra tinkama KPP/TF srityje padarytiems pažeidimams ištaisyti, pažymėtina, kad jis turi būti atmestas dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šio sprendimo 185–195 punktuose. Antra, ši priemonė neturėtų būti naudojama siekiant nubausti už ankstesnius pažeidimus, kaip nurodyta šio sprendimo 267 punkte. Taigi, jeigu ECB nagrinėjamos priemonės proporcingumo vertinimą būtų grindęs vieninteliu pažeidimu, susijusiu su „patronuojamosios bendrovės“ įsteigimu Latvijoje nesilaikant „paso išdavimo“ procedūros, šis vertinimas galėtų būti ginčijamas. Vis dėlto nagrinėjamu atveju negalima dėl tokios klaidos neteisėtais laikyti visų ECB argumentų, susijusių su atitinkamos priemonės proporcingumu, nes ECB nusprendė, jog ši priemonė yra proporcinga atsižvelgiant į visus pažeidimus, kuriais kaltinama antroji ieškovė.

317    Iš tikrųjų, atsižvelgiant į ECB diskreciją priimti veiklos leidimo panaikinimo priemonę, šios priemonės tinkamumo vertinimas šiuo atveju negali būti laikomas akivaizdžiai klaidingu remiantis šio sprendimo 308 punkte priminta jurisprudencija ir turint omenyje antrosios ieškovės padarytų pažeidimų daugetą, sunkumą, trukmę ir mažą tikimybę, kad ji per priimtiną laiką visiškai prisitaikytų prie teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o tuo remiantis galima pateisinti labiausiai varžančios priemonės taikymą ir negalima daryti išvados, kad galbūt padaryta proporcingumo vertinimo klaida, atsižvelgiant į „paso išdavimo“ procedūros pažeidimus, galėtų turėti lemiamą reikšmę ECB atlikto bendrojo įvertinimo rezultatui.

318    Trečia, ieškovės ginčija ECB išvadas dėl veiklos leidimo panaikinimo priemonės pagrįstumo. Pirma, teiginys, kad ECB pernelyg neaiškiai išnagrinėjo abstraktų bendrąjį interesą užtikrinti teisėtumą ir jo privačius interesus, neatitinka faktinių aplinkybių, nes šio sprendimo 315 punkte nustatyta, kad ECB išnagrinėjo pažeidimų sunkumą, jų ilgą trukmę, įvairias galimybes ištaisyti šiuos pažeidimus, visuomenės pasitikėjimo Estijos ir Europos finansų rinkomis praradimą ir nusprendė, kad su teisėtumo atkūrimu susijęs viešasis turėjo pirmenybę prieš šios ieškovės privatųjį interesą, kad minėta priemonė nebūtų jai taikoma. Be to, argumentą, kad ECB nepagrindė kaltinimų dėl neatitikties rimtumo, kai tyrime lygino ieškovės padėtį su kitų kredito įstaigų padėtimi atitikties KPP/TF normoms atžvilgiu, reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šio sprendimo 315 punkte, taip pat nagrinėjant pagrindą, susijusį su vienodo požiūrio principo pažeidimu (žr. šio sprendimo 353 punktą).

319    Ketvirta, ieškovės ginčija veiklos leidimo panaikinimo priemonės būtinumo analizę. Pirma, jos ginčija ECB pateiktą būtinumo kriterijaus išaiškinimą.

320    Tiesa, kad pagal šio sprendimo 307 punkte nurodytą jurisprudenciją, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių šioje srityje, dera taikyti mažiausiai varžančią. Vis dėlto tam, kad alternatyvios priemonės galėtų būti laikomos tinkamomis, jos turi būti vienodai veiksmingos (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑89/09, EU:C:2010:772, 80 punktą ir 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Slovakija ir Vengrija / Taryba, C‑643/15 ir C‑647/15, EU:C:2017:631, 236 punktą).

321    Kadangi ECB atsižvelgė tik į alternatyvias priemones, kurios gali būti tokios pat veiksmingos kaip leidimo panaikinimo priemonė, reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, jis teisingai išaiškino būtinumo kriterijų.

322    Antra, ieškovės ginčija įvairių veiklos leidimo panaikinimo priemonei alternatyvių priemonių analizę ir tvirtina, kad ECB neatsižvelgė į kitas alternatyvias mažiau ribojančias priemones, kaip antai į galimybę per tiksliai nustatytą laiką taikyti konkrečias priemones, susijusias su konkrečiais klausimais, skirti sankcijas arba baudas ar taikyti tam tikras priemones kredito įstaigos valdytojams arba paskirti asmenį, kompetentingą kontroliuoti antrosios ieškovės pastangas laikytis pažeistų teisės aktų reikalavimų.

323    Pirma, kalbant apie konkrečių priemonių nustatymą per griežtus terminus, pažymėtina, kad šis argumentas iš esmės sutampa su argumentu dėl antrojo nurodymo, kuris bus nagrinėjamas šio sprendimo 331–333 punktuose. Antra, kalbant apie sankcijas ar baudas, reikia konstatuoti, kaip tai daro ECB, kad administracinės piniginės sankcijos nepriskiriamos prie rizikos ribojimu pagrįstų priemonių, kurias ECB būtų galėjęs analizuoti kaip veiklos leidimo panaikinimo alternatyvas. Trečia, kalbant apie kitas ieškovių nurodytas priemones, be kita ko, taikytinas kredito įstaigos administratoriams, reikia konstatuoti, kad šios priemonės sukėlė tokių pačių nepatogumų, kaip ir kitos priemonės, kurias ECB atmetė, t. y. jos neleido pasiekti tikslo kuo greičiau atkurti pasitikėjimą Estijos ir Europos finansų rinkomis, kaip nurodyta 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.2 punkto b papunktyje, atsižvelgiant į tai, kad anksčiau pažeidimai buvo daromi ilgą laiką.

324    Šioje srityje reikia atsižvelgti į pažeidimų sunkumą, struktūrinį ir nepataisomą pobūdį, ilgalaikiškumą, taip pat pasitikėjimo antrosios ieškovės pajėgumu ir tikru noru ištaisyti nurodytus trūkumus, kuriuos parodo jos neveikimas prisitaikant prie teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir vėlesnių pažeidimų padarymas po to, kai 2015–2018 m. FSA ėmėsi įvairių veiksmų. Į šios ieškovės elgesį taip pat buvo atsižvelgta vertinant pagrįstas perspektyvines galimybes naudojant kiekvieną alternatyvią priemonę nutraukti daromus pažeidimus. FSA nurodymo nepaisymas, kitokios komercinės strategijos nebuvimas, nepaisant įvairių valdybos pakeitimų, įtaka (net ir netiesioginė), kurią daro šios ieškovės daugumos akcininkai, priklausantys stebėtojų tarybai, dėl kurios net ir sustabdžius ar nutraukus jų balsavimo teisių galiojimą nepakito esminės ir nuolatinės tos pačios ieškovės veiklos tendencijos sutelkti dėmesį į didelio rizikos lygio klientus nerezidentus, siejamos su šiam verslo modeliui pritaikytų rizikos valdymo priemonių ir procedūrinių taisyklių nebuvimu, yra veiksniai, kuriais remiantis galima užginčyti analizuojamų alternatyvių priemonių veiksmingumą. Tai galima pasakyti bent jau apie visas priemones, kurios negalėjo nulemti visiško aptariamos ieškovės veiklos nutraukimo (t. y. valdybos atšaukimo, tam tikrų akcininkų balsavimo teisių sustabdymo ar panaikinimo ir naujo FSA nurodymo priėmimo).

325    Šiomis aplinkybėmis leidimo panaikinimo priemonė neviršijo to, kas tinkama ir būtina siekiant tikslų nutraukti antrosios ieškovės darytus pažeidimus.

326    Žinoma, antrosios ieškovės savanoriškas likvidavimas arba jos perleidimas kitam investuotojui buvo priemonės, kuriomis taip pat buvo galima užtikrinti tokį poveikį. Be to, šias galimybes, kurios nebuvo draudžiamos, ieškovės galėjo įgyvendinti prieš priimant 2018 m. kovo 26 d. sprendimą.

327    Vis dėlto reikia konstatuoti, pirma, kad į laiko veiksnį ECB atsižvelgė vertindamas šių priemonių proporcingumą ir galimybę pašalinti nustatytus pažeidimus, kai aiškiai nurodė, kad šie ieškovių pasiūlymai pateikti pavėluotai ir suformuluoti tik remiantis jų pastabose dėl FSA parengto sprendimo panaikinti veiklos leidimą projekto, apie kurį joms pranešė ECB ir kurio įgyvendinimas nebuvo neišvengiamas. Be to, šių pažeidimų tikrumas nebuvo užginčytas įvairiais ieškovių Bendrajame Teisme nurodytais pagrindais.

328    Antra, priimdamas veiklos leidimo panaikinimo priemonę ECB nagrinėjamu atveju taip pat siekė „bendrosios prevencijos“ tikslais atgrasyti nuo KPP/TF sritį reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų pasikartojimo finansinių paslaugų rinkoje. Iš tikrųjų iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.2 punkto „Savanoriškas likvidavimas“ b papunkčio i įtraukos matyti, kad ECB nusprendė, jog antrosios ieškovės savanoriško likvidavimo atveju būtų nuslėptos esminės priežastys, dėl kurių veiklos leidimas būtų panaikintas, kad toks savanoriškas likvidavimas veikiau turėjo būti grindžiamas Estijos kredito įstaigų įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, o ne šio įstatymo 17 straipsniu, todėl būtų nuslėptas faktas, kad minėta ieškovė padarė sunkių pažeidimų, dėl kurių jos veiklos nutraukimas pagrįstai turi būti priverstinis, o ne savanoriškas. ECB teigimu, taikant įstatymą teisėta siekti tikslo, kad apie jo veiksmų teisinį pagrindą taip pat būtų pranešta, kaip tai numatyta Direktyvos 2013/36 20 straipsnio 5 dalyje.

329    Taigi nagrinėjamu atveju savanoriško likvidavimo ir pardavimo kitam investuotojui galimybės nebuvo veiklos leidimo panaikinimo alternatyvios priemonės siekti ECB teisėtai siekiamų tikslų, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 320 punkte primintą jurisprudenciją.

330    Ieškinio septintąjį ir tryliktąjį pagrindus reikia nagrinėti kartu, nes jie glaudžiai susiję. Iš tikrųjų septintajame pagrinde ieškovės priekaištauja ECB dėl to, kad jis neatsižvelgė į tai, jog antroji ieškovė vykdė ir nerizikingą veiklą. Taigi jos mano, kad ECB galėjo taikyti priemonę, kuri būtų mažiau ribojanti nei vien rizikingos jos veiklos dalies nutraukimas. Nors šis pagrindas suformuluotas kaip grindžiamas neatsižvelgimu į reikšmingą bylos aplinkybę, juo iš tikrųjų siekiama užginčyti veiklos leidimo panaikinimo priemonės proporcingumą, atsižvelgiant į tai, kad yra kitų mažiau ribojančių priemonių, tarp kurių – vien jos neteisėtos veiklos dalies nutraukimas. Ieškinio tryliktajame pagrinde ieškovės ginčija tai, kad ECB atmetė tokią galimybę, t. y. tai, kad FSA priėmė antrąjį nurodymą, kuriuo jos buvo įpareigotos nutraukti tik tą veiklą, kuri buvo susijusi su didelio rizikos lygio klientais nerezidentais.

331    Kaip teisingai pažymi ECB, iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.2.2 punkto b papunkčio iv įtraukos matyti, jog ECB atsižvelgė į tai, kad FSA galėjo priimti kitą nurodymą (kuris yra privaloma administracinė priemonė), pagal kurį antrajai ieškovei būtų draudžiama teikti finansines paslaugas arba šis draudimas būtų taikomas tik didelės rizikos klientams nerezidentams, o tai reikštų neteisėtos veiklos nutraukimą.

332    Iš tikrųjų ECB atmetė šią priemonę kaip netinkamą, nes, pirma, antroji ieškovė jau buvo gavusi aptariamą nurodymą ir jo nevykdė, todėl buvo suabejota šios ieškovės gebėjimu ar realiu ketinimu jį įgyvendinti ir, antra, didelės rizikos veiklos pajamos sudarė didžiąją šios ieškovės pajamų dalį, todėl ją nutraukus kas mėnesį būtų susidarę didelių nuostolių ir būtų kilęs pavojus jos gyvybingumui, taigi, ir jos indėlininkams.

333    Taigi, pirma, ieškovės negali pagrįstai priekaištauti ECB dėl to, kad jis pakankamai neatsižvelgė į aplinkybę, jog antroji ieškovė vykdė nerizikingą veiklą, ir teigti, kad ECB galėjo priimti mažiau ribojančią priemonę – nutraukti tiktai vieną jos veiklos dalį, – nes ši priemonė anksčiau nebuvo laikoma veiksminga. Antra, reikia konstatuoti, kad ieškovės savo visiškai nepagrįstu bendru teiginiu, kuriuo siekiama paneigti dėl šios galimybės kylančią ir ECB nurodytą riziką gyvybingumui, nepaneigė tokio vertinimo, kuris yra visiškai pagrįstas.

334    Be to, ieškovių argumentus, kuriais siekiama užginčyti antrosios ieškovės nenorą laikytis nagrinėjamo nurodymo, vien teigiant, kad šis nurodymas buvo neaiškus ir kad nebuvo įmanoma jo vykdyti, reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šio sprendimo 276–288 punktuose. Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės neginčija 2018 m. liepos 17 d. sprendime konstatuoto šio nurodymo nevykdymo ir nepateikia argumentų, galinčių įrodyti, kaip minėta ieškovė būtų galėjusi konkrečiai įvykdyti antrąjį FSA nurodymą, draudžiantį vykdyti didelės rizikos veiklą.

335    Taigi ieškinio septintąjį ir tryliktąjį pagrindus reikia atmesti.

336    Aštuntajame pagrinde ieškovės iš esmės priekaištauja ECB dėl to, kad jis nepakankamai pripažino reikšmingo prie didelės rizikos kategorijų priskirtų antrosios ieškovės klientų skaičiaus sumažėjimo svarbą.

337    Nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti, kad 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.1 punkto b papunkčio i įtraukoje ECB atsižvelgė į antrosios ieškovės didelės rizikos klientų skaičiaus sumažėjimą ir į jų banko sąskaitų uždarymą, be kita ko, kiek tai susiję su sąskaitomis, susijusiomis su minėtos ieškovės akcininkų pažįstamais ir nariais, kartu su kitomis priemonėmis, kurias ši ieškovė iš tikrųjų priėmė, siekdama laikytis pažeistų teisės aktų reikalavimų. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ECB, remdamasis FSA išvadomis, pabrėžė, jog problema buvo susijusi ne vien su šia klientų grupe, ji buvo struktūrinio pobūdžio. Be to, toliau buvo daromi kiti kelių teisės aktų reikalavimų pažeidimai, susiję su pakankamų ir verslo modeliui pritaikytų valdymo priemonių nebuvimu, o šis modelis iš esmės liko nepakitęs net ir gerokai sumažėjus didelės rizikos klientų skaičiui ar pasikeitus valdybai, ir ieškovės to neginčija.

338    Iš tikrųjų ieškovės tik ginčija tai, kad ECB turėjo reikalauti visiškos atitikties, teigdamos, kad jis turėjo pasitenkinti daline antrosios ieškovės atitiktimi reikalavimams ir jos pastangomis net po visų FSA įspėjimų, skirtų minėtai ieškovei, ir vėliau, kai prieš priimant sprendimo panaikinti veiklos leidimą projektą jai buvo suteiktos galimybės įvykdyti reikalavimą. Taip pat reikia konstatuoti, kad ieškovės neginčija ECB išvados, kad ir toliau buvo daromi kiti pažeidimai. Be to, teiginys, kad visiška teisės aktų atitiktis nebuvo įmanoma, neatitinka priekaišto, kad ECB nesuteikė antrajai ieškovei pakankamai laiko šiai visiškai atitikčiai pasiekti.

339    Tokiomis aplinkybėmis ieškinio aštuntąjį pagrindą taip pat reikia atmesti.

340    Dėl ieškinio devintojo pagrindo reikia konstatuoti, kad jis suformuluotas bendrai ir nėra pakankamai aiškus ir tikslus, todėl neatitinka Procedūros reglamento 76 straipsnyje nustatytų minimalių formos reikalavimų. Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad šis ieškinio pagrindas yra priimtinas, jei neatsižvelgiama į bet kokią kitą priemonę, realiai jos neidentifikavus, pakanka priminti, kaip tai daro ECB, kad jis privalo išnagrinėti ne visas teoriškai įmanomas priemones, o tik tas, kurios yra reikšmingos ir kurias taikant galima pagrįstai tikėtis pasiekti tuos pačius tikslus. Taigi iš šio sprendimo 311 punkto (ir iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.3.2 punkto b papunkčio) matyti, kad ECB atliko išsamią analizę. Vis dėlto, jeigu antroji ieškovė ketina ginčyti ECB išvadas, kuriomis jis atsisako kitų alternatyvių priemonių, į kurias buvo atsižvelgta ir jos išnagrinėtos, reikia nurodyti argumentus, pateiktus analizuojant kitus ieškinio pagrindus, kuriuose antroji ieškovė konkrečiau ginčija kiekvienos iš šių kitų alternatyvių priemonių įvertinimą.

341    Taigi ieškinio devintasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstas.

342    Dešimtajame ir vienuoliktajame pagrinduose ieškovės ginčija tai, kad ECB atsižvelgė į priemones, alternatyvias veiklos leidimo panaikinimo priemonei, susijusiai su antrosios ieškovės valdybos atšaukimu ir tam tikrų šios ieškovės akcininkų balsavimo teisių panaikinimu.

343    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad į nagrinėjamas alternatyvias priemones buvo atsižvelgta po to, kai ECB jas atmetė. Taigi jomis negalima neigiamai paveikti antrosios ieškovės. Darytina išvada, kad dešimtąjį ir vienuoliktąjį pagrindus reikia atmesti kaip nereikšmingus.

344    Galiausiai dėl ieškinio keturioliktojo ir penkioliktojo pagrindų, kuriais, be ECB kompetencijos nebuvimo problemos (žr. šio sprendimo 203 punktą), siekiama ginčyti ECB atliktą antrosios ieškovės veiklos leidimo panaikinimo alternatyvių priemonių, susijusių su jos savanorišku likvidavimu ir pardavimu kitam investuotojui, proporcingumo vertinimą, pažymėtina, kad juos reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šio sprendimo 326–329 punktuose.

345    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog vertinant veiklos leidimo panaikinimo priemonės proporcingumą nebuvo padaryta vertinimo klaidų.

346    Dėl to šią pagrindų grupę reikia atmesti.

6.      Dėl šešioliktojo ir aštuonioliktojo pagrindų, grindžiamų vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu

347    Pateikdamos ieškinio šešioliktąjį pagrindą ieškovės teigia, kad 2018 m. liepos 17 d. sprendimu buvo pažeistas vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principas, nes jame nebuvo atlikta jokios antrosios ieškovės ir kitų panašių Estijos ar kitos šalies bankų padėties KPP/TF srityje lyginamosios analizės. Jos tvirtina, kad minėtame sprendime nėra jokios svarbios informacijos šiuo klausimu, kurią būtų pateikusi FSA, ir kad FSA pasirinko minėtą ieškovę kaip pavyzdį ne dėl didelių trūkumų, o dėl nedidelio jos dydžio, finansinio stabilumo, kuris būtų palengvinęs jos likvidavimą, ir dėl to, kad ji priklausė užsieniečiams, kuriems būtų buvę sunkiau tam paprieštarauti.

348    ECB nesutinka su ieškovių teiginiais.

349    Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, šiuo metu įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose; pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Milkova, C‑406/15, EU:C:2017:198, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją bei 2019 m. balandžio 30 d. Nuomonės 1/17 (ES ir Kanados IEP susitarimas), EU:C:2019:341, 176 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

350    Be to, vienodo požiūrio principo turi būti laikomasi derinant tai su teisėtumo principu, o tai reiškia, kad niekas negali savo naudai remtis kito asmens naudai padarytu pažeidimu (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

351    Beje, konkrečiai dėl sankcijų už konkurencijos teisės pažeidimus buvo nuspręsta, kad ankstesnė institucijos sprendimų priėmimo praktika nėra teisinis pagrindas skirti baudas konkurencijos srityje ir kad sprendimai kitose bylose turi tik orientacinę reikšmę vertinant, ar buvo diskriminuojama (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 134 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

352    Nagrinėjamu atveju reikia pabrėžti, kad ieškovės remiasi vienodo požiūrio principo pažeidimu tik nurodydamos, kad nebuvo atlikta pažeidimų, kuriais kaltinama antroji ieškovė, ir kitų kredito įstaigų padarytų pažeidimų lyginamoji analizė.

353    Vis dėlto, pirma, reikia konstatuoti, kad už pažeidimą atsakingo asmens ir kitų asmenų, padariusių panašius pažeidimus, lyginamoji analizė nebūtina tam, kad būtų galima apkaltinti kokį nors fizinį ar juridinį asmenį kuriuo nors pažeidimu. Vienintelė analizė, kurią reikia atlikti, yra faktinių aplinkybių, kuriomis pažeidžiama teisės akto nuostata, nustatanti tam tikrą elgesį, įvertinimas. Pažeidimo sunkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant ne į kitų asmenų veiksmų sunkumą, o tik į teisės aktuose nustatytus standartus, kurių reikalaujama pagal taikytinas teisės nuostatas, nes šis sunkumas svarbus tik nustatant tinkamą sankcijos dydį. Be to, iš šio sprendimo 351 punkte primintos jurisprudencijos matyti, kad net jei būtų priimti kiti sprendimai dėl kitų kredito įstaigų veiklos leidimų panaikinimo už teisės aktuose nustatytų KPP/TF srities reikalavimų pažeidimus, tokie sprendimai nebūtų privalomi ECB.

354    Antra, kadangi ieškovės pakartoja, kad ECB negalėjo KPP/TF reglamentuojančiomis teisės normomis pasinaudoti rizikos ribojimo tikslais, nes neturi kompetencijos šioje srityje, šį argumentą reikia atmesti dėl šio sprendimo 185–190 punktuose išdėstytų motyvų ir priminti, kad KPP/TF srities teisės normų pažeidimas yra Direktyvos 2013/36 18 straipsnio f punkte, siejamame su minėtos direktyvos 67 straipsnio 1 dalimi, numatytas motyvas panaikinti veiklos leidimą.

355    Galiausiai reikia atmesti ir visiškai nepagrįstus ieškovių teiginius dėl tariamų priežasčių, dėl kurių ECB pasirinko antrąją ieškovę kaip pirmąją kredito įstaigą, kuri Estijoje turėjo būti nubausta už teisės nuostatų dėl KPP/TF pažeidimą.

356    Iš to matyti, kad šiam pagrindui taip pat negalima pritarti.

357    Pateikdamos ieškinio aštuonioliktąjį pagrindą ieškovės teigia, kad 2018 m. liepos 17 d. sprendimu taip pat buvo pažeisti teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principai, nes FSA išvengė bet kokio konkretaus tariamų problemų tyrimo ir suklaidino naująją antrosios ieškovės vadovybę, nes neatskleidė jai tariamų vertinimų, kuriais siekta nustatyti, ar kredito įstaiga žlugo arba galėjo žlugti. Be to, minėta ieškovė negalėjo tikėtis, kad, gavus FSA nurodymą, veiklos leidimas bus panaikintas.

358    ECB, palaikomas Komisijos, ginčija ieškovių argumentus.

359    Pagal suformuotą jurisprudenciją teisę remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu turi visi subjektai, kuriems Sąjungos institucija sudarė sąlygas turėti pagrįstų lūkesčių. Vis dėlto tam, kad būtų galima pasinaudoti teise remtis šiuo principu, reikia, kad būtų įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš Sąjungos valdžios institucijų patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslias, besąlygines ir tarpusavyje derančias garantijas. Antra, šie patikinimai turi būti tokie, kad asmeniui, kuriam jie skirti, atsirastų teisėtų lūkesčių. Trečia, šios garantijos turi atitikti taikomas teisės normas (žr. 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T‑79/13, EU:T:2015:756, 75 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

360    Be to, reikia priminti, kad bet kuris ūkio subjektas, kuriam institucija suteikė pagrįstų lūkesčių, gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu kaip pagrindiniu Sąjungos teisės principu, tačiau jei rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas galėjo numatyti jo interesus paveiksiančios Sąjungos priemonės priėmimą, jis negali remtis šiuo principu priėmus priemonę. Taip pat ūkio subjektai negali pagrįstai tikėtis išlaikyti esamos padėties, kuri gali pasikeisti nacionalinėms institucijoms įgyvendinant savo diskreciją, ypač tokioje srityje, kokia yra pinigų politika, kuria siekiama nuolatinio prisitaikymo prie besikeičiančios ekonominės situacijos (žr. 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Accorinti ir kt. / ECB, T‑79/13, EU:T:2015:756, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

361    Galiausiai teisėtų lūkesčių apsaugos principu negali remtis galiojančios teisės pažeidimą padaręs asmuo (žr. 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo Fallimento Traghetti del Mediterraneo, C‑387/17, EU:C:2019:51, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

362    Šiuo atveju pirmiausia reikia konstatuoti, kad teigdamos, jog buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ieškovės remiasi tik tais pačiais argumentais, kuriais grindžiamas jų teiginys dėl teisinio saugumo principo pažeidimo, ir visiškai nesiremia tiksliomis bei besąlyginėmis leidimo galiojimo pratęsimo garantijomis, kurias antroji ieškovė galėjo gauti iš FSA arba ECB. Be to, elgesys, dėl kurio priekaištaujama, yra NKI, o ne ECB elgesys.

363    Be to, pirma, reikia konstatuoti, kad antroji ieškovė ne tik nebuvo gavusi jokios konkrečios garantijos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 359 punkte nurodytą jurisprudenciją, kad jos veiklos leidimas nebus panaikintas, bet ir buvo gavusi pakankamai FSA įspėjimų, kurių prasmė buvo priešinga.

364    Iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.2 punkto d papunkčio matyti, kad, pirma, 2015 m. rugsėjo 2 d. ir spalio 30 d. FSA dalyvavo dviejuose susitikimuose su antrosios ieškovės stebėtojų taryba ir valdyba, o 2015 m. lapkričio 30 d. įvyko susitikimas su savininku ir valdyba, per kuriuos FSA įspėjo, kad minėta ieškovė turi pakeisti savo valdymo priemones ir klientų tikrinimo procedūras ir kad jeigu KPP/TF teisės nuostatų pažeidimai tęsis, gali būti taikoma bet kokia rizikos ribojimo priemonė. Antra, priėmusi 2016 m. rugpjūčio 9 d. nurodymą FSA susitiko su vienu šios ieškovės stebėtojų tarybos nariu, per kurį aptarė neteisėtą filialo įsteigimą Latvijoje ir nurodė mananti, kad konstatuoti pažeidimai yra sunkūs, ir kad jeigu ši ieškovė neišspręs ginčijamų problemų, ji apsvarstys galimybę panaikinti tos pačios ieškovės veiklos leidimą. Trečia, 2016 m. lapkričio mėn. ir 2017 m. sausio mėn. FSA dar du kartus susitiko su aptariamos ieškovės valdyba ir per susitikimus pabrėžė, kad reikia pakeisti šios ieškovės valdymo priemones, taip pat nurodė, kad jeigu pažeidimai tęsis, gali būti imamasi bet kokių rizikos ribojimo priemonių. Ketvirta, 2017 m. vasario 28 d. ji pranešė atitinkamai ieškovei, jog mano, kad minėtas nurodymas buvo iš dalies pažeistas, o 2017 m. balandžio 5 d. išsiuntė jai prašymą suteikti informaciją apie galimą jos dalyvavimą pinigų plovimo plane, kuris žiniasklaidos priemonėse buvo vadinamas „Russian Laundromat“ („Rusijos skalbykla“). Penkta, 2017 m. balandžio 10 d. ji pateikė pareiškimą, jame nurodė, kad ši ieškovė žlunga arba gali žlugti. 2018 m. vasario 7 d. ji priėmė Sprendimą FOLFT, jame nurodė, kad nėra viešojo intereso imtis pertvarkymo priemonių. Šešta, 2017 m. rugpjūčio 7 d. ji atsisakė pranešti 23 valstybėms apie nagrinėjamos ieškovės ketinimą toliau teikti tarpvalstybines finansines paslaugas. Septinta, per paskutinį patikrinimą vietoje, atliktą 2017 m. rugsėjo 4–22 d., ji nustatė naujus KPP/TF teisės aktų pažeidimus. Galiausiai tiktai 2018 m. vasario 8 d. FSA pasiūlė ECB panaikinti aptariamos ieškovės veiklos leidimą.

365    Antra, net darant prielaidą, kad antroji ieškovė gavo tokias garantijas, ji negali jomis remtis, nes, pirma, šio sprendimo 362 punkte aprašytomis aplinkybėmis ji galėjo numatyti priimti Sąjungos priemonę, galinčią paveikti jos interesus, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 360 punkte primintą jurisprudenciją, ir, antra, jos padėtis buvo neteisėta, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 361 punkte primintą jurisprudenciją.

366    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ši pagrindų grupė turi būti atmesta.

7.      Dėl dvidešimtojo–dvidešimt antrojo pagrindų, grindžiamų esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu

367    Dvidešimtajame ir dvidešimt pirmajame ieškinio pagrinduose, susijusiuose su teisės į gynybą ir teisės būti išklausytoms pažeidimu, ieškovės išreiškė nuomonę, kad, pirma, antrajai ieškovei suteiktas penkių dienų terminas pastaboms dėl veiklos leidimo panaikinimo projekto pateikti buvo nepakankamas, antra, kad pareiškimai dėl žlugimo ar galimo žlugimo joms nebuvo pateikti vykstant procedūrai ir kad, priešingai, nei teigia ECB, šie pareiškimai buvo reikšmingi. Trečia, jos teigia, kad ECB nepaaiškino, kodėl reikėjo veikti skubiai. Galiausiai jos tvirtina, kad BPM pagrindų reglamento nuostatomis, kuriose buvo numatytas trijų dienų terminas pastaboms dėl veiklos leidimo panaikinimo pateikti, neproporcingai ir savavališkai ribojama kredito įstaigų teisė į veiksmingą teisinę gynybą, todėl jos yra neteisėtos.

368    Pateikdamos dvidešimt antrąjį pagrindą ieškovės remiasi pareigos motyvuoti pažeidimu, nes 2018 m. liepos 17 d. sprendimo motyvai yra paviršutiniški ir neaiškūs, taip pat jame aiškiai neatskleidžiama, kokiais ypač dideliais trūkumais galima pateisinti antrosios ieškovės veiklos leidimo panaikinimą, tuo tikslu remiantis bankų sektoriuje taikomais atitikties standartais.

369    ECB, palaikomas Komisijos, atmeta ieškovių argumentus.

a)      Dėl teisės būti išklausytam pažeidimo

370    Pirmiausia reikia priminti, kad BPM pagrindų reglamento 31 straipsnyje „Teisė būti išklausytam“ nustatyta:

„1.      Prieš priimdamas šaliai skirtą ECB priežiūros sprendimą, kuris turėtų neigiamą poveikį šios šalies teisėms, ECB privalo suteikti šaliai galimybę pareikšti ECB pastabas raštu dėl faktų, prieštaravimų ir teisinių pagrindų, svarbių ECB priežiūros sprendimui. <…>

<…>

3.      Pagal bendrą taisyklę šaliai suteikiama galimybė pateikti savo pastabas raštu per dvi savaites nuo pranešimo, kuriame pateikti faktai, prieštaravimai bei teisiniai pagrindai, kuriais remdamasis ECB ketina pagrįsti ECB priežiūros sprendimą, gavimo.

Šalies prašymu, ECB gali pratęsti terminą tiek, kiek reikalinga.

Esant ypatingoms aplinkybėms, ECB gali sutrumpinti terminą iki trijų darbo dienų. Terminas taip pat sutrumpinamas iki trijų darbo dienų esant situacijoms, nurodytoms BPM reglamento 14 ir 15 straipsniuose.

4.      Nepaisant 3 dalies ir laikantis 5 dalies, ECB gali priimti šaliai adresuotą ECB priežiūros sprendimą, kuris turėtų tiesioginį ir neigiamą poveikį šios šalies teisėms, nesuteikdamas šaliai galimybės iki sprendimo priėmimo pareikšti pastabų dėl faktų, prieštaravimų ir teisinių pagrindų, svarbių ECB priežiūros sprendimui, jeigu turi būti priimtas skubus sprendimas, siekiant užkirsti kelią didelei žalai finansų sistemai.

5.      Jeigu priimamas skubus ECB priežiūros sprendimas pagal 4 dalį, po jo priėmimo šaliai nedelsiant suteikiama galimybė pareikšti pastabas raštu dėl faktų, prieštaravimų ir teisinių pagrindų, svarbių ECB priežiūros sprendimui. Pagal bendrą taisyklę šaliai suteikiama galimybė pareikšti pastabas raštu per dvi savaites nuo ECB priežiūros sprendimo gavimo. Šalies prašymu ECB gali pratęsti terminą; tačiau terminas negali viršyti šešių mėnesių. ECB peržiūri ECB priežiūros sprendimą atsižvelgdamas į šalies pastabas ir gali jį arba patvirtinti, arba atšaukti, arba pakeisti, arba atšaukti ir pakeisti nauju ECB priežiūros sprendimu.

<…>“

371    Pagal suformuotą jurisprudenciją teisė būti išklausytam yra teisės į gynybą užtikrinimo neatsiejama dalis, kuria kiekvienam asmeniui užtikrinama galimybė per administracinę procedūrą tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę prieš priimant bet kokį sprendimą, galintį neigiamai paveikti jo interesus. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog taisykle, kad asmeniui, kurio nenaudai priimamas sprendimas, reikia sudaryti galimybę prieš tą sprendimą priimant pateikti pastabas, siekiama užtikrinti, kad kompetentinga valdžios institucija galėtų deramai atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes (žr. 2019 m. spalio 16 d. Sprendimo Glencore Agriculture Hungary, C‑189/18, EU:C:2019:861, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

372    Nagrinėjamu atveju iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo 3.1 punkto a papunkčio matyti, kad šis sprendimas buvo priimtas remiantis BPM reglamento 14 straipsnio 5 dalimi, todėl terminas pastaboms pateikti buvo trys dienos, ir kad ECB nusprendė pasinaudoti diskrecija ir pratęsti šį terminą iki penkių darbo dienų.

373    Vis dėlto, pirma, reikia pažymėti, kad ECB teisingai taikė atitinkamas BPM pagrindų reglamento nuostatas dėl kredito įstaigų, kurioms skirtas ECB sprendimas, teisės būti išklausytoms, t. y. minėto pagrindų reglamento 31 straipsnio 3 dalį.

374    Antra, reikia pritarti ECB nuomonei, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas atliko šiose nuostatose numatyto termino pagrįstumo įvertinimą ir palygino, pirma, privačius kredito įstaigų interesus turėti kuo daugiau laiko savo pastaboms pateikti ir, antra, viešąjį interesą kuo greičiau atkurti teisėtumą. Taigi ieškovės negali ginčyti BPM pagrindų reglamente nustatytų terminų pagrįstumo, nebent pateiktų formalų atitinkamų nuostatų neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

375    Vertinant ieškovių pateiktą BPM pagrindų reglamento nuostatų neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su jame nustatyto pastabų dėl planuojamo veiklos leidimo panaikinimo pateikimo termino neproporcingumu, pažymėtina, kad šį prieštaravimą reikia atmesti kaip nepriimtiną, nes jis buvo pareikštas pavėluotai. Iš tikrųjų ieškovės jį suformulavo tik dublike. Iš jurisprudencijos matyti, kad ginčo dalykas yra apibrėžtas ieškinyje ir kad prieštaravimas dėl teisėtumo dubliko stadijoje nepriimtinas. Be to, neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas nagrinėjamu atveju nėra pagrįstas jokiomis teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2005 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Common Market Fertilizers / Komisija, T‑134/03 ir T‑135/03, EU:T:2005:339, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

376    Trečia, ieškovių teiginys dėl skubos nebuvimo yra nereikšmingas, nes ECB nagrinėjamoje byloje netaikė su ja susijusių BPM pagrindų reglamento nuostatų, t. y. minėto pagrindų reglamento 31 straipsnio 4 ir 5 dalių. Iš tikrųjų ECB teisingai taikė šio pagrindų reglamento 31 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą, nes sprendimą priėmė remdamasis BPM pagrindų reglamento 14 straipsniu, t. y. situacija, kai šalims suteiktas terminas būti išklausytoms sutrumpinamas iki trijų darbo dienų.

b)      Dėl teisės į gynybą pažeidimo

377    Dėl teisės į gynybą pažeidimo ieškovės tik priduria, kad joms nebuvo pateikti pareiškimai dėl žlugimo ar galimo žlugimo.

378    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 147–152 punktuose išdėstytų argumentų, pareiškimai dėl žlugimo arba galimo žlugimo yra tik neprivalomi parengiamieji aktai, priimami anksčiau nei galimos pertvarkymo priemonės, kurių priėmimas nebūtinai reiškia, kad tokia priemonė turi būti priimta pagal BPeM reglamentą ir kad žlugimo arba galimo žlugimo įvertinimas ir veiklos leidimo panaikinimas funkciniu atžvilgiu nėra tapatūs, net jeigu faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami šie veiksmai, gali sutapti, nes veiklos leidimo panaikinimo sąlygos akivaizdžiai skiriasi nuo argumentų, kuriais grindžiamas žlugimo arba galimo žlugimo įvertinimas.

379    Taigi, kaip teisingai pažymi ECB, nagrinėjamu atveju pareiškimai dėl žlugimo ar galimo žlugimo buvo pagrįsti kitais motyvais nei sprendimas panaikinti veiklos leidimą. Vis dėlto tiek, kiek šie motyvai sutapo, jie buvo įtraukti į FSA sprendimo panaikinti veiklos leidimą projektą, o šis sprendimas yra vienintelis reikšmingas nagrinėjamoje byloje, ir antroji ieškovė turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę dėl jo. Todėl priekaištas, susijęs su minėtų pareiškimų nepateikimu, gali būti atmestas, kaip nereikšmingas.

380    Be to, ieškovės negali priekaištauti FSA dėl to, kad ji nebendradarbiavo su prižiūrimos įstaigos vadovybe ir akcininkais, kad ši įstaiga visiškai atitiktų reikalavimus. Iš tikrųjų iš šio sprendimo 23, 39 ir 278 punktų matyti, kad antroji ieškovė neabejotinai gavo kelis įspėjimus ir turėjo galimybę pasitarti su FSA, o ši pakankamai bendradarbiavo, kad vykstant procedūrai paaiškintų, kokie pastebėti trūkumai vis dar nebuvo pašalinti.

c)      Dėl pareigos motyvuoti pažeidimo

381    Visų pirma reikia priminti, kad pagal BPM reglamento 22 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ECB sprendimuose nurodomos juos pagrindžiančios priežastys.

382    Taikant BPM pagrindų reglamento 33 straipsnio 1 ir 2 dalis, prie ECB priežiūros sprendimo pridedami sprendimą pagrindžiantys motyvai. Motyvuose nurodomi esminiai faktai ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas ECB priežiūros sprendimas.

383    BPM pagrindų reglamento 39 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „prižiūrimas subjektas laikomas svarbiu prižiūrimu subjektu, jeigu ECB taip nustato ECB sprendime, skirtame atitinkamam prižiūrimam subjektui <…>, paaiškinant tokio sprendimo priežastis“.

384    Reikia pažymėti, kad šio sprendimo 381–383 punktų nuostatose tik primenama, kad BPM reglamento ir BPM pagrindų reglamento tekste nurodyta pareiga motyvuoti, kurią Sąjungos institucijos ir organai privalo vykdyti pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą (2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 121 punktas).

385    SESV 296 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo, o nuo jo iš esmės priklauso ginčijamo teisės akto turinio teisėtumas (žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 122 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

386    Šiuo požiūriu, pirma, pagal SESV 296 straipsnį reikalaujamas motyvavimas turi atitikti atitinkamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti šį aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti nustatytą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo priežiūrą. Kiek tai konkrečiai susiję su individualių sprendimų motyvavimu, be tikslo leisti atlikti teisminę kontrolę, pareiga motyvuoti tokius sprendimus siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar sprendimas gali turėti trūkumų, dėl kurių jo galiojimą galima ginčyti (žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 123 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

387    Antra, reikalavimas pateikti motyvus turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, pateiktų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas šis aktas, ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes nustatant, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo tekstą, bet ir priėmimo aplinkybes, taip pat visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Landeskreditbank Baden-Württemberg / ECB, T‑122/15, EU:T:2017:337, 124 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

388    Nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti, kad 2018 m. liepos 17 d. sprendimo struktūra yra labai aiški (procesinė dalis, dalis, kurioje primenamos bylos faktinės aplinkybės, FSA parengtu sprendimo panaikinti veiklos leidimą projektu grindžiama dalis, kurioje apibendrinami trūkumai, ir dalis, kurioje analizuojamas paties ECB atlikta analize pagrįstos veiklos leidimo panaikinimo priemonės proporcingumas) ir jame išsamiai išdėstytos faktinės bei teisinės aplinkybės, kuriomis šios dalys grindžiamos. Be to, reikia pabrėžti, kad minėtas sprendimas priimtas atsižvelgiant į šio sprendimo 364 punkte apibūdintą antrosios ieškovės ir FSA daugiametį dialogą, iš kurio galima daryti išvadą, jog antroji ieškovė neabejotinai žinojo apie šiame sprendime nurodytas faktines ir procedūrines aplinkybes, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 387 punkte nurodytą jurisprudenciją. Be to, reikia pažymėti, kad remdamasi šio sprendimo motyvais antroji ieškovė galėjo suprasti jo priėmimą pateisinančias priežastis ir pateikti prieštaravimus, o Sąjungos teismas – vykdyti kontrolę, remdamasis šio sprendimo 386 punkte nurodyta jurisprudencija.

389    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ši pagrindų grupė turi būti atmesta.

8.      Dėl dvidešimt trečiojo ir dvidešimt ketvirtojo pagrindų, grindžiamų, be kita ko, antrosios ieškovės teisės susipažinti su bylos medžiaga ir akcininko teisių pažeidimu vykdant peržiūros procedūrą

390    Pateikdamos ieškinio dvidešimt trečiąjį pagrindą ieškovės tvirtina, kad buvo pažeista antrosios ieškovės teisė susipažinti su bylos medžiaga. Jų teigimu, ECB neteisėtai atsisakė leisti susipažinti su prašomais dokumentais prieš pateikiant prašymą peržiūrėti sprendimą, nors pirmosios ieškovės prašomi dokumentai jai buvo reikalingi siekiant parengti minėtą prašymą, tačiau leido susipažinti su dokumentais po to, kai APV pripažino prašymą dėl peržiūros priimtinu, tačiau panaikino galimybę susipažinti su dokumentais, nes pateikė tik 23 iš 230 dokumentų, buvusių bylos medžiagoje, o visus kitus pripažino konfidencialiais.

391    Pateikdamos ieškinio dvidešimt ketvirtąjį pagrindą ieškovės nurodo kelis per peržiūros procedūrą padarytus pirmosios ieškovės teisių pažeidimus, dėl kurių 2018 m. liepos 17 d. sprendimas tapo neteisėtas, todėl tai pateisina jo panaikinimą.

392    Pirma, ECB 2018 m. kovo 26 d. sprendime padarė klaidą, nes jame pateikta neteisinga informacija, kad tik kredito įstaiga galėjo pateikti prašymą atlikti peržiūrą, nors APV sprendime buvo pripažinta, kad akcininkas taip pat gali pateikti tokį prašymą. Be to, jis nepranešė apie šį sprendimą pirmajai ieškovei, nors ši turėjo teisę prašyti jį peržiūrėti.

393    Antra, ieškovės priekaištauja ECB, kad nesuteikė pirmajai ieškovei galimybės susipažinti su bylos medžiaga prieš APV posėdį ir taip sutrukdė jai tinkamai suformuluoti ir pakankamai pagrįsti savo prašymą dėl peržiūros, remiantis tariamomis konfidencialumo priežastimis.

394    Trečia, pirmosios ieškovės teisė būti išklausytai buvo apribota dėl jai skirto pernelyg trumpo termino papildomoms pastaboms pateikti po susipažinimo su byla.

395    Ketvirta, ieškovės tvirtina, kad ECB nesuteikė galimybės susipažinti su visa 2018 m. kovo 26 d. sprendimo versija, pirmosios ieškovės pateiktą tik sutrumpintoje versijoje, kurią turėjo tik dėl to, kad susirado FSA interneto svetainėje. Galimybė pasiekti, kad būtų atlikta nešališka ir objektyvi peržiūra, vėliau buvo pažeista, kai APV nusprendė išnagrinėti tik tuos teisinus motyvus ir tik tuos prieštaravimus, kurie buvo išdėstyti prašyme atlikti peržiūrą, o šis apribojimas buvo numatytas Sprendimo 2014/360 10 straipsnio 2 dalyje ir niekaip nepagrįstas BPM reglamento 24 straipsniu.

396    Penkta, ieškovės priekaištauja ECB dėl to, kad jis neįtraukė į peržiūros procedūrą nei antrosios ieškovės atstovų, nei jos likvidatorių, nei buvusių direktorių, o tai akivaizdžiai prieštarauja teisingo bylos nagrinėjimo principams ir pažeidžia minėtos ieškovės teisę būti išklausytai, kuri yra šio sprendimo dalykas.

397    Šešta, ieškovės teigia, kad 2018 m. liepos 17 d. sprendimas nemotyvuotas, nes jame nenurodyti prašymo atlikti peržiūrą atmetimo motyvai. Galimybė atsižvelgti ir į šios komisijos nuomonės motyvus negali kompensuoti to sprendimo motyvų trūkumo, nes BPM reglamento 24 straipsnio 9 dalyje nustatytas reikalavimas negali būti įvykdytas dėl motyvavimo per relationem.

398    ECB, palaikomas Komisijos, atmeta ieškovių argumentus.

399    Pirmiausia reikia priminti, kad pagal BPM reglamento 22 straipsnio 2 dalį, BPM pagrindų reglamento 32 straipsnį ir Sprendimo 2014/360 20 straipsnį atitinkamų asmenų teisė į gynybą vykstant procedūrai visiškai užtikrinama. Jiems suteikiama teisė susipažinti su ECB byla atsižvelgiant į teisėtą kitų asmenų interesą apsaugoti savo verslo paslaptis. Teisė susipažinti su byla netaikoma konfidencialiai informacijai.

400    Be to, pagal BPM reglamento 24 straipsnio 5 dalį kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali prašyti peržiūrėti ECB priimtą sprendimą, kuris yra jam skirtas arba tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

401    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, pirma, kad antroji ieškovė nepateikė prašymo atlikti peržiūrą pagal BPM reglamento 24 straipsnį, nors ji turėjo tokią teisę. Antra, kiek tai susiję su pirmosios ieškovės pateiktu pirmuoju prašymu leisti susipažinti su dokumentais, pažymėtina, kad 2018 m. balandžio 15 d. ji pateikė tokį prašymą po to, kai buvo baigta pirminė priežiūros procedūra, per kurią priimtas 2018 m. kovo 26 d. sprendimas.

402    Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, 2018 m. kovo 26 d. sprendimas nebuvo skirtas pirmajai ieškovei ir jos negalima laikyti tiesiogiai ir konkrečiai susijusia su juo (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimo ECB ir kt. / Trasta Komercbanka ir kt., C‑663/17 P, C‑665/17 P ir C‑669/17 P, EU:C:2019:923, 108–114 ir 119 punktus).

403    Šiomis aplinkybėmis ECB nepadarė jokios klaidos, kai nesuteikė pirmajai ieškovei, kuri nebuvo suinteresuotoji šalis, galimybės susipažinti su bylos medžiaga, kaip tai suprantama pagal BPM reglamento 22 straipsnio 2 dalį ir BPM pagrindų reglamento 26 ir 32 straipsnius, tuo metu, kai ji pateikė pirmąjį prašymą.

404    Kalbant apie antrąjį prašymą leisti susipažinti su byla, pateiktą 2018 m. balandžio 26 d. kartu su prašymu peržiūrėti 2018 m. kovo 26 d. sprendimą, ir kitus priekaištus, susijusius su procedūros eiga, reikia pabrėžti, kad APV patenkino pirmosios ieškovės prašymą atlikti peržiūrą pagal BPM reglamento 24 straipsnio 5 dalį. Šioje nuostatoje nustatyti priimtinumo kriterijai, sutampantys su SESV 263 straipsnyje numatytais ieškinio pareiškimo teisme kriterijais, minėtos ieškovės atveju buvo laikomi įvykdytais remiantis 2017 m. rugsėjo 12 d. Nutartimi Fursin ir kt. / ECB (T‑247/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:623). Taigi APV, remdamasi Sprendimo 2014/360 20 straipsniu, taip pat patenkino šios ieškovės, kaip prašymo atlikti peržiūrą pateikėjos, prašymą leisti susipažinti su bylos medžiaga.

405    Vis dėlto šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pirmoji ieškovė nebūtų turėjusi teisės pateikti prašymą dėl peržiūros, jeigu nebūtų priimta 2017 m. rugsėjo 12 d. Nutartis Fursin ir kt. / ECB (T‑247/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:623), ir kad šią nutartį Teisingumo Teismas panaikino 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimu ECB ir kt. / Trasta Komercbanka ir kt. (C‑663/17 P, C‑665/17 P, C‑669/17 P, EU:C:2019:923). Todėl iš tikrųjų minėtai apeliantei buvo suteiktos tam tikros galimybės, kaip antai peržiūros procedūra, kuri yra papildoma priemonė, palyginti su teisminiu ieškiniu, ir galimybė susipažinti su bylos medžiaga, kuri jai neturėjo būti suteikta.

406    Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, kurios negali pasikartoti, nes 2017 m. rugsėjo 12 d. Nutartis Fursin ir kt. / ECB (T‑247/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:623), kuria rėmėsi APV, buvo Teisingumo Teismo panaikinta, ir atsižvelgiant į tai, kad pirmoji ieškovė negali pareikšti šio ieškinio, kiek jis susijęs su prašymu panaikinti 2018 m. liepos 17 d. sprendimą, kaip matyti iš to, kas nurodyta šio sprendimo 100 punkte, ir į tai, kad antroji ieškovė, nebūdama peržiūros procedūros šalis, neturėjo teisės jais remtis, nes ji nusprendė nepateikti prašymo, nors turėjo teisę tai padaryti, reikia atmesti ieškinio pagrindus, grindžiamus teisės į gynybą pažeidimu vykdant peržiūros procedūrą, kaip nepriimtinus.

407    Bet kuriuo atveju, darant prielaidą, kad šie pagrindai turi būti laikomi priimtinais, jie negalėtų lemti 2018 m. liepos 17 d. sprendimo panaikinimo, nes, nesant šių galimų procedūrinių trūkumų, sprendimo rezultatas nebūtų buvęs kitoks (šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑301/87, EU:C:1990:67, 31 punktą), kaip tai patvirtinama šio sprendimo 105‐389 punktuose pateiktoje analizėje.

9.      Dėl dvidešimt penktojo pagrindo, pateikto dėl prašymo panaikinti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, kuris grindžiamas 2018 m. liepos 17 d. sprendimo neteisėtumu

408    Dvidešimt penktasis pagrindas, pateiktas dėl prašymo panaikinti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, grindžiamas 2018 m. liepos 17 d. sprendimo neteisėtumu.

409    ECB, palaikomas Komisijos, ginčija ieškovių argumentus.

410    Nagrinėjamu atveju nė vienas byloje T‑584/18 išdėstytas ieškinio pagrindas nėra pagrindas nuspręsti, kad 2018 m. liepos 17 d. sprendimas yra neteisėtas.

411    Taigi šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

10.    Dėl prašymo skirti tyrimo priemones

412    Ieškovės savo raštuose kelis kartus prašė Bendrojo Teismo taikyti kitokias tyrimo priemones: pirma, nurodyti ECB ir FSA pateikti tam tikrus dokumentus, įskaitant sprendimus FOLTF, antra, nurodyti pateikti aktus, įrodančius, kad ECB priėmė sprendimą dėl savarankiško likvidavimo ir atitinkamų ECB tarnautojų liudijimo; trečia, nurodyti ECB ir Estijos Respublikai paskelbti išvadas dėl KPP/TF srities teisės aktų pažeidimų bei FSA pirmininko ir atitinkamų ECB tarnautojų liudijimą; ketvirta, nurodyti ECB pateikti ieškovių pateiktus konkrečius melagingus pareiškimus ir atskleisti dokumentus, įrodančius, kad ECB su FSA pasikeitė nuomonėmis dėl filialo Latvijos problemos, kuri liko neišspręsta Latvijoje sudarant administracinį susitarimą, taip pat iškviesti liudyti FSA pirmininką ir atitinkamus ECB tarnautojus.

413    ECB prieštarauja ieškovių prašymui taikyti tyrimo priemones, nes prašomos priemonės neatitinka jurisprudencijoje ir Procedūros reglamento 88 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurios susijusios, be kita ko, su prašomos informacijos svarba ir būtinybe siekiant nustatyti tam tikrus faktus ir išspręsti ginčą.

414    Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovių prašymas yra prašymas taikyti tyrimo priemones, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 91 straipsnio b–d punktus; jis pateikiamas pagal minėto reglamento 88 straipsnio 1 dalį.

415    Iš šio Procedūros reglamento 88 straipsnio 2 dalies matyti, kad jo 1 dalyje numatytame prašyme turi būti tiksliai nurodytas prašomų priemonių tikslas ir priežastys, kuriomis galima jį pagrįsti. Be to, šioje nuostatoje pažymėta, kad, kai šių priemonių prašoma imtis po pirmo pasikeitimo pareiškimais, prašymą pateikianti šalis turi nurodyti priežastis, dėl kurių negalėjo jo pateikti anksčiau.

416    Nagrinėjamu atveju dauguma prašymų atlikti tyrimą, išskyrus prašymą pateikti „sprendimus FOLTF“, pirmą kartą buvo pateikti dubliko stadijoje. Ieškovės savo prašyme visiškai nepaaiškina šį vėlavimą pagrindžiančių priežasčių. Todėl šiuos skundus reikia atmesti kaip nepriimtinus.

417    Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad prašymai taikyti tyrimo priemones nėra pakankamai tikslūs, kiek tai susiję su liudijimų ir pateiktinų dokumentų dalyku bei reikšmingumu.

418    Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad, kaip teigia ECB ir Komisija, pirma, klausimais, dėl kurių ieškovės prašo apklausti liudytojus, siekiama ne įrodyti faktines aplinkybes, o patvirtinti kelis paprastus ir nepagrįstus ieškovių teiginius. Taigi šie teiginiai, darant prielaidą, kad jie bus patvirtinti, neturi reikšmės siekiant išspręsti ginčą. Be to, reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į apklaustinų asmenų identifikavimą, prašymas apklausti liudytojus taip pat yra iš dalies netikslus.

419    Be to, dėl prašymų pateikti dokumentus, pirma, kiek tai susiję su „sprendimais FOLTF“ (tik pareiškiant ieškinį pateiktas prašymas atlikti tyrimą, taigi, nepavėluotas), pažymėtina, kad jie turi būti atmesti remiantis šio sprendimo 181 punkte išdėstytais argumentais. Antra, kaip nustatyta šio sprendimo 279 punkte, išvados dėl KPP/TF srities teisės aktų pažeidimų pakankamai aiškiai matyti iš 2018 m. liepos 17 d. sprendimo. Trečia, iš šio sprendimo 267 punkto matyti, kad, siekiant išspręsti ginčą, nebūtina nustatyti, ar klausimas, susijęs su filialu Latvijoje, FSA ir ECB požiūriu vis dar neišspręstas.

420    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prašymus taikyti tyrimo priemones reikia atmesti kaip pavėluotus ir iš dalies nepagrįstus arba, jeigu šis reikalavimas nebūtų patenkintas, kaip visiškai nepagrįstus.

421    Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, visas ieškinys byloje T‑584/18 turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

422    Pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį, jeigu nėra pagrindo priimti sprendimo, Bendrasis Teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra.

423    Atsižvelgiant į argumentus, dėl kurių Bendrasis Teismas konstatavo, kad nebereikia priimti sprendimo byloje T‑351/18, šios bylos aplinkybės bus teisingai įvertintos nusprendžiant, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

424    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovės pralaimėjo bylą T‑584/18, be savo bylinėjimosi išlaidų, jos turi padengti ECB bylinėjimosi išlaidas pagal jo pateiktus reikalavimus.

425    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas byloje T‑584/18.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Sujungti bylas T351/18 ir T584/18, kad būtų priimtas bendras sprendimas.

2.      Nebereikia priimti sprendimo byloje T351/18.

3.      Atmesti ieškinį byloje T584/18.

4.      Byloje T351/18 Ukrselhosprom PCF LLC, Versobank AS, Europos Centrinis Bankas (ECB) ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

5.      Byloje T584/18 Ukrselhosprom PCF ir Versobank, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengia ECB bylinėjimosi išlaidas.

6.      Byloje T584/18 Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Costeira

Gratsias

Kancheva

Paskelbta 2021 m. spalio 6 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


Turinys


I. Ginčo aplinkybės

II. Procesas ir šalių reikalavimai

A. Proceso pradžia ir šalių reikalavimai byloje T351/18

B. Proceso pradžia ir šalių reikalavimai byloje T584/18

C. Tolesnis procesas abiejose bylose

III. Dėl teisės

A. Dėl ginčo dalyko ir ieškovių suinteresuotumo pareikšti ieškinį byloje T351/18 išlikimo

B. Dėl priimtinumo klausimo byloje T584/18

1. Dėl prašymo panaikinti 2018 m. liepos 17 d. sprendimą priimtinumo

2. Dėl prašymo panaikinti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priimtinumo

C. Dėl esmės

1. Dėl pirmojo, antrojo, keturioliktojo, penkioliktojo ir devynioliktojo ieškinio pagrindų

a) Dėl kompetencijos paskirstymo tarp ECB ir BPM dalyvaujančių valstybių narių NKI, kiek tai susiję su veiklos leidimo panaikinimu už KPP/TF taisyklių pažeidimą

b) Dėl pirmosios dalies, susijusios su ECB kompetencijos panaikinti kredito įstaigos veiklos leidimą nebuvimu, nes NKI jau buvo paskelbusi pareiškimą apie žlugimą arba galimą žlugimą

c) Dėl antrosios pagrindo dalies, susijusios su ECB kompetencijos vertinti su KPP/TF susijusius klausimus nebuvimu

d) Dėl trečiosios dalies, susijusios su ECB kompetencijos neturėjimu neleisti savanoriškai likviduoti antrosios ieškovės ir parduoti banko kitam investuotojui

e) Dėl ketvirtosios dalies, susijusios su piktnaudžiavimu įgaliojimais

2. Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo rūpestingumo ir nešališkumo pareigų pažeidimu ECB analizėje

3. Dėl ieškinio ketvirtojo ir penktojo pagrindų, grindžiamų vertinimo klaidomis arba neatsižvelgimu į tam tikras reikšmingas bylos aplinkybes

a) Dėl ieškinio penktojo pagrindo, grindžiamo neatsižvelgimu į teigiamą antrosios ieškovės naujos vadovybės vaidmenį

b) Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo klaida vertinant informacijos apie antrosios ieškovės veiklą Latvijoje klaidingumą

4. Dėl šeštojo, dvyliktojo ir aštuonioliktojo pagrindų, grindžiamų vertinimo klaida, nes ECB klaidingai rėmėsi FSA nurodymo ir teisinio saugumo principo pažeidimu

5. Dėl septintojo–vienuoliktojo, tryliktojo–penkioliktojo ir septynioliktojo ieškinio pagrindų, grindžiamų proporcingumo principu

6. Dėl šešioliktojo ir aštuonioliktojo pagrindų, grindžiamų vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu

7. Dėl dvidešimtojo–dvidešimt antrojo pagrindų, grindžiamų esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu

a) Dėl teisės būti išklausytam pažeidimo

b) Dėl teisės į gynybą pažeidimo

c) Dėl pareigos motyvuoti pažeidimo

8. Dėl dvidešimt trečiojo ir dvidešimt ketvirtojo pagrindų, grindžiamų, be kita ko, antrosios ieškovės teisės susipažinti su bylos medžiaga ir akcininko teisių pažeidimu vykdant peržiūros procedūrą

9. Dėl dvidešimt penktojo pagrindo, pateikto dėl prašymo panaikinti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, kuris grindžiamas 2018 m. liepos 17 d. sprendimo neteisėtumu

10. Dėl prašymo skirti tyrimo priemones

Dėl bylinėjimosi išlaidų


*      Proceso kalba: anglų.