EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) NUTARTIS

2013 m. gruodžio 12 d.

Byla F‑47/13

JJ

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – 2012 m. pareigų paaukštinimo procedūra – Sprendimas nepaaukštinti ieškovo – Tarpinstitucinis perkėlimas vykstant pareigų paaukštinimo procedūrai, iki kurios įsigaliojo galimas sprendimas paaukštinti – Institucija, kompetentinga priimti sprendimą dėl perkelto pareigūno paaukštinimo“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo JJ prašo panaikinti Europos Sąjungos Tarybos sprendimą jo nepaaukštinti priskiriant prie AD 11 lygio per 2012 m. pareigų paaukštinimo procedūrą ir priteisti iš Tarybos atlyginti dėl šio sprendimo tariamai patirtą žalą.

Sprendimas:      Atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai teisiškai nepagrįstą. JJ padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Europos Sąjungos Tarybos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Tarpinstitucinis perkėlimas metais anksčiau, negu vyko pareigų paaukštinimo procedūra – Priimančiosios institucijos kompetencija priimti sprendimą dėl pareigų paaukštinimo

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Administracijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

1.      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio reikalavimus, kai pareigūno pareigos gali būti paaukštintos tais metais, kuriais jis perkeltas, priimti sprendimą dėl jo pareigų paaukštinimo yra kompetentinga ankstesnės institucijos paskyrimų tarnyba. Iš tiesų, siekiant įvertinti, ar pareigūnas turi būti paaukštintas atgaline data N metų sausio 1 d., apskritai kalbant, N. metais, ši institucija praktiškai visų pirma turi palyginti pareigūnų nuopelnus N‑1 metais ir atsižvelgti į šių pareigūnų veiklos vertinimo ataskaitas N‑1 ir ankstesniais metais. Taigi būtina palyginti perkeltų pareigūnų ir pareigūnų, kurie dar buvo jų kolegos paskutiniais metais prieš perkėlimą, nuopelnus, ir šį vertinimą teisėtai gali atlikti tik ankstesnė institucija.

Priešingai, yra kitaip, jeigu pareigūnas perkeltas metais anksčiau negu tais, kuriais jis galėjo būti paaukštintas nuo sausio 1 d. Susiklosčius tokiai situacijai pareigūno nuopelnai N‑1 metais gali būti lyginami tik su jo buvusių kolegų ankstesnėje institucijoje nuopelnais, nors į jo kolegų naujoje institucijoje nuopelnus taip pat turi būti atsižvelgiama. Tokiomis aplinkybėmis priimančiosios institucijos paskyrimų tarnyba turi priimti sprendimą dėl jo paaukštinimo. Pareigūno, kuris bus perkeliamas į kitą instituciją, nuopelnų ir vertinimo ataskaitų palyginimas yra ne toks paprastas kaip priimančiosios institucijos pareigūnų palyginimas, bet jis savaime nėra nei neįmanomas, nei diskriminuojantis. Tam reikia papildomų pastangų palyginti vertinimus, o tai iš pradžių nebuvo būtina, ir toks veiksmas negali būti prilyginamas vienodo vertinimo principo pažeidimui.

(žr. 22–25 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. birželio 11 d. Sprendimo Skrikas prieš Parlamentą, T‑167/97, 45 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. birželio 28 d. Sprendimo Mora Carrasco ir kt. prieš Parlamentą, F‑128/10, 35 ir 39 punktai; 2011 m. liepos 5 d. Nutarties Alari prieš Parlamentą, F‑38/11, 31 punktas.

2.      Priimdama sprendimą dėl pareigų paaukštinimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį paskyrimų tarnyba turi didelę diskreciją, o Sąjungos teismo kontrolė privalo apsiriboti patikrinimu, ar, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes ir pagrindus, lėmusius administracijos vertinimą, ši veikė neperžengdama ribų ir akivaizdžiai klaidingai nesinaudojo savo įgaliojimais. Klaida yra akivaizdi, kai ji lengvai suprantama ir ją galima atskleisti remiantis kriterijais, kuriuos teisės aktų leidėjas numatė taikyti sprendimams dėl paaukštinimo. Todėl įrodymai, kuriuos turi pateikti ieškovas, kad įrodytų, jog administracija padarė akivaizdžią klaidą vertindama faktus, kuriais galima pagrįsti sprendimo panaikinimą, turi būti pakankami administracijos atliktų vertinimų patikimumui užginčyti. Kitais žodžiais, ieškinio pagrindas dėl akivaizdžios klaidos turi būti atmestas, jeigu, nepaisant ieškovo pateiktų aplinkybių, nagrinėjamas vertinimas visuomet gali būti laikomas teisingu arba tinkamu.

(žr. 31 ir 33 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Lopes prieš Teisingumo Teismą, T‑547/93, 133 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

Bendrojo Teismo praktika: 2013 m. gegužės 16 d. Sprendimo Canga Fano prieš Tarybą, T‑281/11 P, 41 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Canga Fano prieš Tarybą, F‑104/09, 35 punktas; 2012 m. balandžio 18 d. Sprendimo Buxton prieš Parlamentą, F‑50/11, 21 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.