Byla T‑1/08

Buczek Automotive sp. z o.o.

prieš

Europos Komisiją

„Valstybės pagalba – Lenkijos plieno pramonės restruktūrizavimas – Viešųjų skolų išieškojimas – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodyta ją susigrąžinti – Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Priimtinumas – Valstybės pagalbos sąvoka – Privataus kreditoriaus kriterijus“

Sprendimo santrauka

1.      Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Komisijos sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka – Iš skirtingų gavėjų susigrąžintinų sumų nustatymas

(EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa)

2.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Nauda, atsiradusi dėl to, kad valdžios institucijos neprašė finansinių sunkumų patiriančios įmonės paskelbti bankrutuojančia, kad išieškotų viešąsias skolas

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

3.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas taikant privataus investuotojo kriterijų – Viešųjų skolų išieškojimas iš finansinių sunkumų patiriančios įmonės

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

4.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje – Žalos konkurencijai ir poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai apibūdinimas – Tiesiog EB 87 straipsnio 1 dalies pakartojimas – Nepakankamas motyvavimas

(EB 87 straipsnio 1 dalis ir EB 253 straipsnis)

1.      Fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo priimtinas tik tuo atveju, jei ieškovas yra suinteresuotas, kad ginčijamas aktas būtų panaikintas. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad ieškinį pareiškęs asmuo gali turėti naudos iš bylos baigties.

Kalbant apie Komisijos sprendimą, kuriuo valstybės pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodyta ją susigrąžinti, įmonė yra suinteresuota, kad nagrinėjamas sprendimas būtų panaikintas tiek, kiek jame nurodoma iš jos susigrąžinti sumą. Vis dėlto nagrinėjamu atveju negalima laikyti, jog ieškovė yra suinteresuota, kad būtų visiškai panaikintas sprendimas, susijęs su iš kitų pagalbos gavėjų susigrąžintinų sumų nustatymu.

(žr. 34 ir 35, 37 ir 38 punktus)

2.      Kalbant apie sąlygą, susijusią su nauda, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai pati subsidija, bet ir valstybės priemones, kurios įvairiais būdais mažina įmonės biudžetui paprastai tenkančią naštą ir kurios dėl šios priežasties, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi identišką poveikį. Be to, EB 87 straipsnyje nedaromas skirtumas tarp valstybės įsikišimų pagal jų priežastis ar tikslus, bet jie apibrėžiami pagal jų poveikį.

Finansinių sunkumų patiriančios įmonės, turinčios viešųjų skolų, atveju viešosios valdžios institucijos, nepasirinkusios pateikti prašymo paskelbti įmonę bankrutuojančia ir tik ėmusiosi, nors ir rūpestingai, teisinių viešųjų skolų išieškojimo priemonių, galėjo suteikti naudą. Iš tiesų bet kokia bankroto procedūra, kuri baigiasi bankrutuojančios bendrovės sanavimu ar likvidavimu, siekiama bent jau įvykdyti šios bendrovės įsipareigojimus. Šiomis aplinkybėmis bankrutuojančios bendrovės laisvė valdyti savo turtą ir veiklą yra ribota. Taigi nepateikdamos prašymo paskelbti įmonę bankrutuojančia valdžios institucijos šiai bendrovei suteikia laiko, per kurį ji gali laisvai naudotis savo turtu ir vykdyti veiklą, taip suteikdamos šiai bendrovei naudos, galinčios būti valstybės pagalba.

(žr. 68, 69 ir 77 punktus)

3.      Siekiant įvertinti, ar valstybės priemonė yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnį, reikia nustatyti, ar palaikomai įmonei suteikiama ekonominė nauda, kurios ji normaliomis rinkos sąlygomis nebūtų gavusi. Šiuo atžvilgiu, kalbant apie neišieškotas viešąsias skolas, atitinkamos viešosios institucijos turi būti prilyginamos privačiam kreditoriui, siekiančiam, kad būtų sumokėtos sumos, kurias jam skolingas finansinių sunkumų patiriantis skolininkas.

Jei įmonė, kurios finansinė padėtis labai pablogėjo, siūlo savo kreditoriams vieną ar kelis susitarimus dėl jos skolos tvarkymo, kad būtų ištaisyta padėtis ir išvengta likvidavimo, kiekvienas kreditorius turi pasirinkti, viena vertus, jam pagal susitarimą siūlomą sumą ar, kita vertus, sumą, kurią jis tikisi atgauti po galimo įmonės likvidavimo. Jo pasirinkimui įtakos turi keli veiksniai, kaip antai tai, ar jo skola užtikrinta hipoteka, ar jis yra privilegijuotas, ar paprastas kreditorius, jo turimų galimų skolos užtikrinimų pobūdis ir apimtis, tai, kaip jis vertina įmonės galimybes atsigauti, ir kokią naudą jis gautų iš likvidavimo. Darytina išvada, kad Komisija, atsižvelgdama į minėtus veiksnius, kiekvienos nagrinėjamos viešosios institucijos atveju turi nustatyti, ar buvo atsisakyta akivaizdžiai didesnės skolos, nei būtų atsisakęs hipotetinis privatus kreditorius, šios įmonės atžvilgiu esantis panašioje padėtyje kaip ir ši viešoji institucija ir siekiantis susigrąžinti jam mokėtinas sumas. Jei nebuvo sudaryta jokio susitarimo dėl skolos tvarkymo, hipotetinis privatus kreditorius turi pasirinkti, pirma, numatomą teisinės skolų išieškojimo procedūros rezultatą arba, antra, sumą, kurią jis mano galįs susigrąžinti po bendrovės bankroto procedūros.

Kadangi nėra jokios nacionalinės valdžios institucijų, siekiančių išsiieškoti viešąsias skolas, pareigos pasinaudoti visais galimais išieškojimo būdais, vienintelė pareiga, kurią turi šios institucijos, kad jų įsikišimas nebūtų laikomas valstybės pagalba, – elgtis taip, kaip elgtųsi privatus kreditorius normaliomis rinkos sąlygomis.

Kadangi yra keletas išieškojimo būdų, būtina palyginti atitinkamus skirtingų būdų privalumus, siekiant nustatyti tą būdą, kurį pasirinktų privatus kreditorius, ir, kalbant apie sudėtingą ekonominį vertinimą, Komisija, kad ir kokia didelė diskrecija jai suteikta, negali nepateisinti išvados, prie kurios ji teigianti priėjusi po reikšmingos esminės informacijos palyginimo.

Iš tikrųjų, kad būtų apibrėžta Sąjungos teismo kontrolė, jis turi patikrinti, be kita ko, ne tik nurodytų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas.

(žr. 70, 82–85, 87, 89 punktus)

4.      Dėl priemonės kvalifikavimo kaip pagalbos pažymėtina, kad pareiga motyvuoti reikalaujama, kad būtų nurodytos priežastys, dėl kurių Komisija mano, kad aptariama pagalbos priemonė patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Kalbant apie sąlygas, susijusias su poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymu ar galimu iškraipymu, pakanka, jei trumpai išdėstomos faktinės aplinkybės ir teisiniai svarstymai, į kuriuos atsižvelgta vertinant šias sąlygas. Komisija neturi atlikti nagrinėjamų sektorių faktinės padėties, ieškovės rinkos dalies, konkuruojančių įmonių padėties ir nagrinėjamų produktų bei paslaugų prekybos ir teikimo tarp valstybių narių srautų ekonominės analizės, nes ji paaiškino, kaip ginčijama pagalba iškraipė konkurenciją ir darė poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Vis dėlto, net jei iš aplinkybių, kuriomis buvo suteikta pagalba, matyti, kad ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją, Komisija turi bent jau nurodyti šias aplinkybes savo sprendimo motyvuose.

Sprendimas valstybės pagalbos srityje nėra pakankamai motyvuotas, kaip tai suprantama pagal EB 253 straipsnį, jei, kalbant apie poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymą ar galimą iškraipymą, tiesiog pakartojama EB 87 straipsnio 1 dalis ir nepateikiamos – bent trumpai – jokios faktinės aplinkybės ir teisiniai svarstymai, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant šias sąlygas, net apibūdinant aplinkybes, kuriomis ši pagalba buvo suteikta.

(žr. 101, 102, 105–107 punktus)