Byla T‑320/09

Planet AE

prieš

Europos Komisiją

„Ieškinys dėl panaikinimo – Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga – Išankstinio įspėjimo sistema (EWS), pagal kurią galima nustatyti su įmone susijusį rizikos lygį – OLAF tyrimas dėl viešosios sutarties, susijusios su institucijų modernizavimo Sirijoje projektu, vykdymo – Sprendimai dėl prašymo paskelbti W1a ir W1b įspėjimus – Ginčo dalykas – Ginčytini aktai – Priimtinumas“

Nutarties santrauka

1.      Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Bylos dalyko nustatymas

(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnis)

2.      Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Sąvoka – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių – Administracijos vykdomas duomenų tvarkymas išimtinai vidaus tikslams – Priimtinumas – Sąlygos

(EB 230 straipsnis; Komisijos sprendimas 2008/969)

3.      Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Institucijos, ginčijamo akto autorės, nekompetencija – Viešosios tvarkos išlyga

(EB 230 straipsnis)

4.      Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių – Aktai, pakeičiantys ieškovo teisinę padėtį – Įspėjimas pagal išankstinio įspėjimo sistemą, skirtą Komisijos leidimus duodantiems pareigūnams ir vykdomosioms įstaigoms – Įmonės, nurodytos šiame įspėjime, ieškinys – Priimtinumas

(EB 230 straipsnis; Komisijos sprendimas 2008/969)

1.      Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Procedūros reglamento 44 straipsnį ieškinyje, kuriuo pradėta byla, visų pirma turi būti nurodytas ginčo dalykas ir ieškovo reikalavimai. Be to, reikalavimai turi būti išdėstyti aiškiai ir nedviprasmiškai, antraip kyla pavojus, kad Bendrasis Teismas priims sprendimą infra arba ultra petita ir kad bus pažeistos atsakovo teisės. Vis dėlto ginčijamą aktą galima netiesiogiai nustatyti remiantis ieškinyje pateiktomis nuorodomis ir visais jame pateiktais argumentais. Ieškinys, formaliai pareikštas dėl vieno akto, kuris yra vieną visumą sudarančių aktų dalis, taip pat tiek, kiek reikia, gali būti laikomas pareikštu ir dėl kitų aktų.

(žr. 22–23 punktus)

2.      Ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas dėl institucijų priimtų teisės aktų, neatsižvelgiant į jų pobūdį ar formą, kuriais sukeliamos teisinės pasekmės. Konkrečiai kalbant, pagal EB 230 straipsnį galima ginčyti tik priemones, sukeliančias privalomų teisinių pasekmių, kurios turi įtakos ieškovo interesams, apibrėžtu būdu pakeisdamos jo teisinę padėtį. Tačiau ieškiniai, pareikšti dėl aktų, kurie yra tik administracijos vidaus tvarkos priemonės ir kuriais dėl to nesukeliama jokių išorės pasekmių, yra nepriimtini.

Šiuo atžvilgiu tai, jog administracija tvarko duomenis išimtinai dėl vidaus tikslų, t. y. be kita ko, juos renka, valdo ir jais naudojasi, jokiu būdu nepašalina galimybės, kad šiais veiksmais gali būti pažeisti administruojamųjų interesai. Ar iš tiesų yra toks pažeidimas, sprendžiama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių, pavyzdžiui, tvarkomų duomenų pobūdį, konkretų tvarkymo tikslą, konkrečias pasekmes, kurias šis tvarkymas gali sukelti, ir tai, kaip nagrinėjamo tvarkymo tikslai ir pasekmės atitinka taikomas nuostatas, kuriomis apribojama administracijos kompetencija.

(žr. 37–39 punktus)

3.      Ginčijamų aktų autoriaus kompetencijos neturėjimas yra su viešosios tvarkos išlyga susijęs klausimas, kuris turi būti nagrinėjamas ex officio.

(žr. 41 punktą)

4.      Atsižvelgiant į Sprendimo 2008/969 dėl išankstinio įspėjimo sistemos, skirtos Komisijos leidimus duodantiems pareigūnams ir vykdomosioms įstaigoms, tikslą, t. y. apsaugoti Sąjungos finansinius interesus vykdant biudžetines priemones, įspėjimo apie įmonę paskelbimo EWS, net ir W1 kategorijoje, poveikis neapsiriboja vien Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų vidumi, nes neišvengiamai veikia leidimus duodančių pareigūnų ir šios įmonės santykius. Iš Sprendimo 2008/969 16 straipsnio teksto ir šio sprendimo struktūros matyti, kad leidimus duodančiam pareigūnui aptikus W1 įspėjimą, jam praktiškai atsiranda pareiga imtis sustiprintų stebėsenos priemonių.

Taigi įspėjimas pagal EWS daro įtaką įmonėms, prašančioms skirti Sąjungos finansinių išteklių, nes norėdamos patenkinti savo finansinius interesus jos privalo prisitaikyti prie atitinkamų leidimus duodančių pareigūnų nustatytų specialiųjų sąlygų ar imtis papildomų apdairumo priemonių. Šios sąlygos ir apdairumo priemonės gali lemti naujas sutartines prievoles ir nenumatytą ekonominę naštą ar, kaip nagrinėjamu atveju, poveikį konsorciumo, kuriam jos priklauso, vidiniam organizavimui.

Šiomis aplinkybėmis neigti ieškovės galimybę pasinaudoti ginčijamų aktų materialiojo pagrindo teismine kontrole būtų nesuderinama su Sąjungos teise. Juo labiau kad Sprendime 2008/969 nenumatyta jokių fizinių ar juridinių asmenų teisių būti informuotiems ir juo labiau išklausytiems prieš informacijos apie juos įtraukimą į EWS aktyvuojant W1, W2, W3, W4 ir W5b įspėjimus.

Šie aktai ne tik turi ginčytinų aktų teisinių požymių, bet ir užbaigia specialią procedūrą, t. y. įmonės įrašymo į „pavojaus“ sąrašą jos neišklausius dėl šio įrašymo sąlygų procedūrą, kuri yra atskira nuo sprendimų, kuriais įgyvendinami Sprendime 2008/969 numatyti įvairūs specialūs reikalavimai, priėmimo procedūros.

(žr. 44–45, 48, 51–53 punktus)