GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2010 m. gegužės 6 d.(1)
Byla C‑151/09
Federación de Servicios Públicos de la UGT (UGT-FSP)
prieš
Ayuntamiento de la Línea de la Concepción,
María del Rosario Vecino Uribe (ir dar 19 asmenų)
(Juzgado de lo Social Único de Algeciras (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Įmonių perdavimas – Darbuotojų teisių apsauga – Darbuotojų atstovai – Perduodamo subjekto savarankiškumas“
1. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma dar kartą išaiškinti 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvą 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (Direktyva 2001/23)(2). Tačiau šiuo atveju iškeltu klausimu dėl direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje esančio žodžių junginio „išlaiko savo savarankiškumą“ reikšmės Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo.
Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos teisė
2. Direktyvos 2001/23 3 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad „būtina garantuoti darbuotojų apsaugą pasikeitus darbdaviui, pirmiausia užtikrinant, kad būtų apsaugotos jų teisės“.
3. 5 konstatuojamoje dalyje primenama, kad „1989 m. gruodžio 9 d. priimtos Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos („Socialinė chartija“) 7, 17 ir 18 punktuose konkrečiai nurodoma, kad: „vidaus rinkos sukūrimas turi pagerinti darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygas Europos bendrijoje. Pažanga privalo apimti, jei būtina, tam tikrų įdarbinimo nuostatų aspektus, tokius kaip kolektyvinio atleidimo iš darbo ir bankroto procedūros. Darbuotojų informavimas, konsultavimasis su jais ir dalyvavimas valdyme turi būti plėtojamas atitinkamomis kryptimis, atsižvelgiant į valstybių narių praktiką. Tokį informavimą, konsultavimą ir dalyvavimą būtina įgyvendinti laiku, ypač įmonių restruktūrizavimo operacijų arba susijungimų atvejais, kurie turi įtakos darbuotojų užimtumui.“
4. Šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta jos taikymo sritis. Jame nustatyta:
„1. a) Ši direktyva taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui;
b) atsižvelgiant į a punktą ir kitas šio straipsnio nuostatas, šioje direktyvoje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė ar pagalbinė;
c) ši direktyva taikoma valstybės ir privačioms įmonėms, kurios verčiasi ūkine veikla, nesvarbu, ar jos veikia siekdamos pelno, ar ne. <…>“
5. Direktyvos 2 straipsnyje pateiktos kai kurios apibrėžtys. Šiai išvadai svarbios šios:
„1. Šioje direktyvoje:
a) „pardavėjas“ yra fizinis arba juridinis asmuo, kuris dėl 1 straipsnio 1 dalyje nurodyto perdavimo praranda darbdavio teises įmonėje, versle arba įmonės ar verslo dalyje;
b) „perėmėjas“ yra fizinis arba juridinis asmuo, kuris dėl 1 straipsnio 1 dalyje nurodyto perdavimo įgyja darbdavio teises įmonėje, versle arba įmonės ar verslo dalyje;
c) „darbuotojų atstovai“ ir susijusios sąvokos reiškia darbuotojų atstovus pagal valstybių narių įstatymus arba praktiką;
d) „darbuotojas“ yra asmuo, kurį, kaip darbuotoją, atitinkamoje valstybėje narėje gina nacionalinė darbo teisė.
2. Ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose pateikto darbo sutarčių arba darbo santykių apibrėžimo.
<…>“
6. 3 straipsnis yra II skyriaus „Darbuotojų teisių apsauga“ dalis. Remiantis 3 straipsnio 1 dalimi, perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodamos perėmėjui.
7. 3 straipsnio 3 dalyje nustatytos kolektyvinių sutarčių taisyklės, galiojančios perdavimo atveju. Joje nustatyta:
„Po perdavimo perėmėjas ir toliau vykdo kolektyvinės sutarties nuostatas ir sąlygas pagal tas pačias minėtose sutartyse perdavėjui taikomas sąlygas iki kolektyvinės sutarties pabaigos arba kitos kolektyvinės sutarties įsigaliojimo arba taikymo.
<…>“
8. Direktyvos 6 straipsnis susijęs su darbuotojų atstovų arba atstovavimo statusu ir vaidmeniu po perdavimo. Jame nustatyta:
„1. Jeigu įmonė, verslas arba įmonės ar verslo dalis išlaiko savo savarankiškumą, atstovų arba atstovavimo darbuotojams, kuriems turėjo įtakos perdavimas, statusas ir vaidmuo išlaikomas pagal tas pačias nuostatas ir tomis pačiomis sąlygomis, kurios iki perdavimo dienos buvo taikomos pagal įstatymą ir kitus teisės aktus arba sutartį, jeigu įvykdomos darbuotojų atstovavimo sukūrimui būtinos sąlygos.
Pirma pastraipa netaikoma, jeigu pagal valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus arba praktiką arba pagal su darbuotojų atstovais sudarytą sutartį yra įvykdomos darbuotojų atstovų paskyrimo iš naujo arba atstovavimo darbuotojams atnaujinimo sąlygos.
Jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą ir kurios yra vykdomos prižiūrint kompetentingai valstybinės valdžios institucijai (kuri gali būti kompetentingos valstybinės valdžios institucijos įgaliotas praktikuojantis nemokumo specialistas), valstybės narės gali taikyti būtinas priemones, kurios užtikrintų tinkamą atstovavimą perduotiems darbuotojams iki naujo darbuotojų atstovų išrinkimo arba paskyrimo.
Jeigu įmonė, verslas arba įmonės ar verslo dalis neišlaiko savo savarankiškumo, valstybės narės imasi būtinų priemonių, kurios toliau užtikrintų tinkamą atstovavimą perduotiems darbuotojams, kuriems buvo atstovaujama iki perdavimo, tuo laikotarpiu, kuris reikalingas darbuotojų atstovavimui atnaujinti arba atstovams iš naujo paskirti pagal nacionalinės teisės aktus arba praktiką.
2. Jeigu darbuotojų, kuriems turėjo įtakos perdavimas, atstovų kadencija dėl perdavimo baigiasi, atstovai ir toliau naudojasi valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose arba praktikoje garantuojama apsauga.“
Nacionaliniai teisės aktai
9. Ispanijos darbo kodekso (Estatuto de los Trabajadores) 67 straipsnio 1 dalies pabaigoje nurodyta:
„tarpiniai rinkimai [įmonėje] gali būti rengiami pasitraukimo iš pareigų arba atleidimo atveju, taip pat siekiant priderinti darbuotojų atstovavimą prie padidėjusio darbuotojų skaičiaus. Kolektyvinėse sutartyse gali būti numatytos priemonės, būtinos norint priderinti darbuotojų atstovavimą prie didelio įmonės darbuotojų skaičiaus sumažinimo. Jei tai nėra numatyta, toks priderinimas atliekamas įmonės ir darbuotojų atstovų sutarimu.“
Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
10. 2008 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu La Línea de la Concepción komunos meras nusprendė sugrąžinti komunai tam tikras savivaldybės viešąsias paslaugas, perduotas koncesininkams. Konkrečiai kalbant, turėjo būti perimti visi darbuotojai, dirbantys įmonėse pagal koncesiją teikiančias toliau nurodytas paslaugas: i) budėjimo valstybinėse mokyklose paslaugas; ii) valstybinių mokyklų valymo paslaugas; iii) kelių valymo paslaugas; iv) parkų ir sodų priežiūros paslaugas.
11. Iki tol šias paslaugas teikė keturios skirtingos privataus sektoriaus bendrovės. 20 asmenų, kurie bendrai yra atsakovai pagrindinėje byloje, iki paslaugų sugrąžinimo komunai buvo teisiniai perimamų darbuotojų atstovai.
12. 2008 m. rugsėjo 10 d., reaguodama į įvairius susijusių asmenų prašymus, komuna atsisakė pripažinti juos darbuotojų atstovais. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą paaiškėja, kad atsisakyta dėl šių priežasčių: „kadangi šie darbuotojai nuo šiol yra savivaldybės personalo dalis, reikia pripažinti, kad minėti atstovai neteko savo pareigų, neatsižvelgiant į įstatymu jiems suteiktų garantijų laikymąsi“.
13. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat nurodyta, kad pagrindinės bylos ieškovė UGT-FSP (atitinkamiems darbuotojams atstovaujanti profesinė sąjunga) tuomet pareikalavo, kad institucija atsakovė pateiktų įvairius paaiškinimus dėl minėto sprendimo. Vėliau, 2008 m. lapkričio 13 d., profesinė sąjunga iškėlė bylą Juzgado de lo Social Único de Algeciras (Alchesiraso socialiniame teisme), reikalaudama, jog teismas paskelbtų, inter alia, jog svarstomi atstovai turi teisę ir toliau vykdyti įgaliojimus iki įprasto įgaliojimų pasibaigimo.
14. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tik trumpai aprašytos sandorio, pagal kurį atitinkamos paslaugos buvo sugrąžintos komunai, aplinkybės.
15. Tiesiog nurodyta, kad, komunai susigrąžinus įvairias viešųjų paslaugų koncesijas, visus darbuotojus, kurie sudarė pagal koncesijos sutartį dirbusių įmonių personalo dalį, faktiškai perėmė savivaldybės administracija ir integravo į savo personalą, tačiau visi darbuotojai toliau užima tas pačias pareigas ir vykdo tas pačias užduotis kaip ir anksčiau tose pačiose darbo vietose ir vadovaujant tiems patiems tiesioginiams viršininkams, jų darbo sąlygos iš esmės nepasikeitė, o vienintelis skirtumas yra tas, kad patys aukščiausi jų viršininkai nuo šiol yra renkami kompetentingi asmenys (tarybos nariai arba merai).
16. Manau, jog nurodydamas, kad atitinkami darbuotojai „integruoti“ į naujojo darbdavio personalą, nacionalinis teismas tiesiog pažymi, kad šie darbuotojai sudaro naujojo darbdavio personalo dalį. Jis nesiekia šiame jo nagrinėjamos bylos etape priimti sprendimo dėl atitinkamų darbuotojų įtraukimo į naujojo darbdavio personalą laipsnio.
17. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nekalbama apie tai, ar nacionalinis teismas konstatavo, kad įvyko nagrinėjamų paslaugų perdavimas Direktyvos 2001/23 prasme. Pirmiausia, joje nenurodyta, ar susigrąžinant paslaugas buvo perduotas koks nors materialusis turtas ir, iš tiesų, kiek tas turtas buvo reikalingas toms paslaugoms teikti.
18. Kadangi Juzgado de lo Social Único de Algeciras laikėsi požiūrio, kad sąvokos „savarankiškumas“, minimos Direktyvos 2001/23 6 straipsnyje, išaiškinimas yra būtinas, kad jis galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje, jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir paprašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą, užduodamas tokį klausimą:
„Ar šiuo atveju (kaip antai pagrindinėje byloje) įvykdytas [Direktyvos 2001/23] 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytas reikalavimas išlaikyti savarankiškumą, jei, komunai perpirkus įvairias viešųjų paslaugų koncesijas, visus darbuotojus, kurie sudarė pagal koncesijos sutartį dirbusių įmonių personalo dalį, faktiškai perėmė savivaldybės administracija ir integravo į savo personalą, tačiau visi be išimties darbuotojai toliau užima tas pačias pareigas ir vykdo tas pačias užduotis, kurias vykdė iki minėto perpirkimo, tose pačiose darbo vietose ir vadovaujant tiems patiems tiesioginiams viršininkams, jų darbo sąlygos iš esmės nepasikeitė, o vienintelis skirtumas yra tas, kad patys aukščiausi jų viršininkai nuo šiol yra renkami kompetentingi asmenys (tarybos nariai arba merai)?“
19. Rašytines pastabas pateikė Ministerio Fiscal (prokuroras), Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. Posėdžio nebuvo reikalaujama ir jis neįvyko.
Analizė
Pirminės pastabos
20. Nors prokuroras kritikuoja nacionalinį teismą už pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą (kadangi mano, jog Direktyvos 2001/23 6 straipsnio 1 dalies reikšmė yra labai aiški), jis neginčija pateikto klausimo tinkamumo ir neteigia, kad prašymas yra nepriimtinas. Aš šiuo klausimu abejonių neturiu. Prašymas yra akivaizdžiai priimtinas.
Sąvoka „perdavimas“ pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnį.
21. Nors nacionalinio teismo pateiktas klausimas susijęs tik su klausimais, kylančiais dėl darbuotojų atstovavimo pagal Direktyvos 2001/23 6 straipsnį, taip pat reikėtų trumpai aptarti 1 straipsnyje vartojamą sąvoką „perdavimas“.
22. To reikia dėl dviejų priežasčių. Pirma, rašytinėse pastabose Ispanijos vyriausybė išreiškia abejonę, ar nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytomis aplinkybėmis išties buvo toks perdavimas. Komisija ragina Teisingumo Teismą laikytis požiūrio, kad toks perdavimas įvyko. Antra, mano nuomone, norint tinkamai suprasti sąvoką „savarankiškumas“, nurodytą 6 straipsnio 1 dalyje, labai svarbu suprasti, kas turima omenyje 1 straipsnio 1 dalies b punkte kalbant apie ūkio subjekto „tapatybės“ išlaikymą.
23. Savo pastabose Ispanijos vyriausybė gana išsamiai aprašo Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su klausimu, kada yra perdavimas, o kada jo nėra pagal direktyvą. Kaip suprantu, tokie argumentai grindžiami prielaida, kad norint išsiaiškinti, ar perduodama įmonė išlaiko savarankiškumą pagal 6 straipsnį, pakanka nustatyti, ar ši įmonė yra perduodama pagal 1 straipsnio 1 dalies b punktą.
24. Ryšį tarp šių dviejų nuostatų išnagrinėsiu vėliau(3). Atsižvelgdama į tai, kad buvo iškeltas klausimas, ar pagrindinėje byloje svarstomas sandoris yra perdavimas pagal direktyvos 1 straipsnio 1 dalies b punktą, pirmiausia dėmesį skirsiu šiam klausimui.
25. Tai darydama, šioje išvadoje nesirengiu išsamiai apžvelgti ligšiolinės Teisingumo Teismo praktikos. Tai atliko daugelis generalinių advokatų, o pastarąjį kartą – generalinis advokatas P. Mengozzi savo išvadoje, pateiktoje byloje Klarenberg(4).
26. Verčiau tiesiog trumpai paminėsiu tuos teisės aktuose ir ypač Teisingumo Teismo praktikoje išvardytus aspektus, į kuriuos nacionalinis teismas turėtų atkreipti dėmesį, kad išsklaidytų bet kokias galimas abejones dėl to, ar šiuo atveju įvykusiam perdavimui taikytinas direktyvos 1 straipsnio 1 dalies b punktas, t. y. ar tai buvo įmonės perdavimas. Jeigu į šį klausimą neatsakoma teigiamai, savarankiškumo pagal 6 straipsnį klausimas nekyla.
27. Esant sutartiniams santykiams, direktyvos dėl įgytų teisių paprastai taikomos bet kuriomis aplinkybėmis, „kai pasikeičia už įmonės veiklą atsakingi fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie įgyja darbdavio pareigas įmonės darbuotojų atžvilgiu“(5).. Toks pasikeitimas būtinas, kad įvyktų įmonės perdavimas pagal Direktyvą 2001/23(6).. Tai, žinoma, nereiškia, kad buvęs darbdavys negali darbo santykių perkelti naujam darbdaviui tiesiog perduodamas turtą, tačiau tokio perdavimo pasekmės priklausys tik nuo nacionalinės teisės.
28. Teisingumo Teismas konstatavo, kad direktyvomis dėl įgytų teisių siekiama užtikrinti darbuotojų teisių apsaugą pasikeitus darbdaviui, leidžiant jiems dirbti naujam darbdaviui tokiomis pačiomis sąlygomis, dėl kurių buvo susitarta su perdavėju(7).
29. Dėl Direktyvos 2001/23 1 straipsnio a dalyje minimo „teisinio perdavimo“ formos Teisingumo Teismas laikėsi lankstaus aiškinimo, atitinkančio direktyvos tikslą(8).. Todėl manau, jog tai, kad savininkų ir vadovybės pakeitimas šiuo atveju įvykdytas kompetentingo mero sprendimu, savaime neužkerta kelio tam, kad direktyva būtų taikoma.
30. Sprendime Spijkers(9) Teisingumo Teismas nusprendė, kad, norint nustatyti, ar įvyko tinkamas perdavimas, būtina išsiaiškinti, ar ūkio subjektas buvo perduotas išlaikant jo tapatybę. Remiantis šiuo sprendimu, kurio formuluotė kartojama vėlesnėje teismo praktikoje, „reikia atsižvelgti į visumą faktinių aplinkybių, kurios apibūdina nagrinėjamą perdavimą, pavyzdžiui, įmonės arba verslo rūšį, materialaus turto, tai yra pastatų ir kilnojamojo turto, perdavimą ar neperdavimą, nematerialaus turto vertę perdavimo metu, į tai, ar naujas darbdavys perėmė daugumą darbuotojų, ar buvo perduoti klientai, į prieš perdavimą ir po jo atliekamos veiklos panašumo laipsnį ir į šios veiklos galimo sustabdymo trukmę“. Tačiau visos šios aplinkybės yra tik „atskiri visapusiško įvertinimo, kuris turi būti atliktas, aspektai, todėl jie negali būti vertinami izoliuotai“(10).
31. Sprendime Spijkers Teisingumo Teismo išvardyti veiksniai atlaikė laiko išbandymus. Tačiau būtina atsižvelgti į perduodamos įmonės rūšį, o kiekvienam kriterijui teikiama reikšmė neabejotinai priklausys nuo vykdomos veiklos ir taikomų gamybos ar veiklos metodų(11).. Nuo sprendimo byloje Schmidt(12) priėmimo 1994 m. Teisingumo Teismas ne kartą turėjo išsamiai išnagrinėti klausimus, kylančius tuomet, kai perdavimas susijęs su pagal rangos sutartis perduodama veikla, kaip ir yra pagrindinės bylos atveju. Toliau nurodomi principai suformuluoti remiantis teismo praktika, kurioje nagrinėjami tie klausimai.
32. Visų pirma, akivaizdu, kad tinkamas perdavimas gali įvykti nepaisant to, kad perėmėjas yra viešojo sektoriaus institucija(13), ar to, kad vykdomas perdavimas susijęs su paslaugomis, kurios pagal sutartis perduotos privatiems rangovams(14). Direktyvos dėl įgytų teisių taip pat taikomos net tuomet, kai nagrinėjama veikla apskritai yra ne pagrindinė perdavėjo veikla ir nėra susijusi su jo objektais (15).
33. Tai, kad dėl perdavimo buvusi perkančioji organizacija susigrąžina paslaugas, kurias prieš tai jos vardu teikė privati bendrovė ar bendrovės, taip pat nereiškia, kad tinkamas perdavimas negalėjo įvykti(16). Tas pats pasakytina apie atvejus, kai nagrinėjama veikla vykdoma nesiekiant pelno. Nekyla abejonių, kad tokia veikla gali būti ekonominė veikla pagal direktyvas dėl įgytų teisių(17).
34. Be to, Teisingumo Teismas pripažino, kad tais atvejais, kai kalbama apie pagal rangos sutartis perduotą veiklą, Sprendime Spijkers nustatytas reikalavimas atsižvelgti į perduodamą įmonės materialų turtą gali būti nerealistiškas. Kodėl taip gali būti, nesunku paaiškinti. Įmonės, vykdančios tokią veiklą, gali neturėti jokio turto arba jų turto vertė gali būti labai menka, palyginti su visa jų vykdoma veikla. Todėl Sprendime Schmidt Teisingumo Teismas konstatavo, kad „[materialaus] turto nebuvimas [nereiškia], kad negali įvykti perdavimas“(18). Sprendime Süzen(19) jis pareiškė, kad „konkrečiai tais atvejais, kai tam tikrų sektorių ūkio subjektas gali veikti be jokio reikšmingo materialaus ar nematerialaus turto, tapatybės išlaikymas po perdavimo, logiškai mąstant, negali priklausyti nuo tokio turto perdavimo“(20).
35. Tai nereiškia, kad kiekvienu atveju, kai perduodamos pagal rangos sutartis teikiamos paslaugos, turtas tampa nesvarbus. Nagrinėjamos paslaugos turi būti darbo jėga grindžiamos paslaugos, kad būtų taikytinas 33 punkte išdėstytas principas. Priešingu atveju, jeigu paslaugų teikėjų vykdoma veikla reikalauja nemažai įrenginių bei įrangos ir negali būti laikoma iš esmės darbo jėga paremta veikla, didelės tokio turto dalies neperdavimas gali lemti išvadą, kad perduodamas subjektas neišsaugo savo tapatybės(21).
36. Be to, bet kokiu atveju turi būti perduodamas stabilus ūkio subjektas, t. y. „asmenų ir išteklių, leidžiančių vykdyti ūkinę veiklą, organizuota grupė, siekianti savarankiško tikslo“(22).
37. Tačiau tai, kad perkančioji organizacija pradiniam paslaugų teikėjui leidžia naudotis kokiu nors turtu, naudojamu susijusiame versle arba susijusios įmonės veikloje, kuriuo vėliau perkančioji organizacija, įgyvendindama numatytą perdavimą, leidžia naudotis perėmėjui, nereiškia, kad tokio perdavimo negalima laikyti tinkamu perdavimu(23). Nesvarbu, ar atitinkamas turtas skiriamas rangovo „savarankiškai ekonominei veiklai vykdyti“ prieš perdavimą arba po jo(24).
38. Tai, kad visi atitinkamam verslui ar įmonei skirti darbuotojai perkelti vykdant perdavimą, gali būti svarbus veiksnys, į kurį ypač reikia atsižvelgti, kai manoma, kad nagrinėjama veikla tikriausiai grindžiama darbo jėga. Tačiau tai taip pat negali būti lemiamas veiksnys(25).
39. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad, kalbant apie nagrinėjamų įmonių turtą (jei jo yra), svarbūs yra visi įrenginiai, mašinos ir (arba) įranga, kurie iš tikro yra naudojami teikiant atitinkamas paslaugas. Priešingai nei, atrodo, teigia Ispanijos vyriausybė savo pastabose, faktas, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju nebuvo perduotas turtas, kuriam buvo teikiamos paslaugos, kaip antai: mokyklų pastatai, gatvės, parkai ir miesto parkai, neturi absoliučiai jokios reikšmės nagrinėjamam klausimui.
40. Nacionalinis teismas, o ne Teisingumo Teismas turi atlikti reikiamą faktinių aplinkybių įvertinimą, remdamasis šiais kriterijais, kad nustatytų ar tinkamas perdavimas įvyko. Jeigu nacionalinis teismas dar neatliko tokio vertinimo arba jį atliko nevisapusiškai, jam reikės tai padaryti prieš svarstant klausimus, kurie nagrinėjami likusioje šios išvados dalyje.
Sąvoka „savarankiškumas“ pagal Direktyvos 2001/23 6 straipsnį.
41. Nors sąvoka „perdavimas“, vartojama direktyvų dėl įgytų teisių 1 straipsnyje, buvo daug kartų nagrinėta teismo praktikoje, dabar yra pirmas kartas, kai Teisingumo Teismo paprašyta pateikti sprendimą dėl sąvokos „savarankiškumas“ išaiškinimo, atsižvelgiant į darbuotojų atstovavimo, minimo Direktyvos 2001/23 6 straipsnyje, kontekstą.
42. Akivaizdu, kad darbuotojų atstovavimo vaidmuo, taikant direktyvas dėl įgytų teisių ir, išties, bendrai įgyvendinant visą Europos Sąjungos socialinę politiką, yra svarbus. Toks atstovavimas būtinas siekiant „darbuotojų informavimo ir konsultavimo“, kurių siekiama EB 137 straipsniu ir kurie sudaro neatskiriamą EB 136 straipsnyje minimo „administracijos ir darbuotojų dialogo“ dalį (26).
43. Be to, direktyvos dėl įgytų teisių nėra vieninteliai Bendrijos teisės aktų leidėjų priimti antrinės teisės aktai, atspindintys minėto vaidmens svarbą. Konkrečiai kalbant, Direktyva 2002/14 numato informavimą bei konsultavimąsi atitinkamu lygmeniu „apie dabartinę ir galimą įmonės <…> veiklos plėtrą ir ekonominę padėtį“, „susijusį su įmonės situacija, struktūra ir galimu įmonės <…> užimtumo augimu bei iš anksto numatytomis taikytinomis priemonėmis, ypač iškilus grėsmei užimtumui“, taip pat „dėl sprendimų, kurie gali daryti esminį poveikį darbo organizavimo pasikeitimams arba sutartiniams santykiams <…>“.(27) Šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalies c punkte aiškiai pasakyta, kad šis informavimas ir konsultavimasis taikytinas ir Direktyvoje 2001/23 nagrinėjamiems klausimams(28).
44. Darbuotojų atstovavimo svarba taip pat matyti iš Teisingumo Teismo praktikos. Sprendime Maurissen(29) Teisingumo Teismas konstatavo, kad „laisvė dalyvauti profesinių sąjungų veikloje yra bendrasis darbo teisės principas“(30). Sprendime Komisija prieš Jungtinę Karalystę(31) Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad jos nacionalinėje teisės sistemoje būtų numatytas darbuotojų atstovų paskyrimas įgyvendinant Direktyvos 77/187 6 straipsnio (dabar – Direktyvos 2001/23 7 straipsnio) nuostatas dėl informavimo ir konsultavimosi apie įmonės perdavimą(32).
Direktyvos 2001/23 taikymas perduotai įmonei
45. Kad Direktyvą 2001/23 būtų galima taikyti vykdant perdavimą, perduodama įmonė, verslas ar verslo dalis turi išlaikyti savo tapatybę iškart po perdavimo, vadovaujantis 26 ir 39 punktuose nurodytais kriterijais. Tačiau minėtoje direktyvoje nereikalaujama, kad perduodama įmonė visiems laikams liktų tokia pati. Tiesiog nurodytos tam tikros konkrečios nuostatos, kurių naujasis darbdavys turi laikytis, kad būtų apsaugotos perduodamų darbuotojų teisės.
46. Visi naujojo darbdavio atliekami perduodamo subjekto pakeitimai turi būti tik kosmetiniai. Tokiu atveju bet kokių pakeitimų poveikis atitinkamiems darbuotojams tikriausiai bus minimalus. Priešingu atveju jų poveikis gali būti didžiulis. Darbdavys, neseniai perėmęs įmonę įgyvendinus tinkamą perdavimą, gali pageidauti įvykdyti esminį pertvarkymą. Tokių naujojo darbdavio priemonių taikymas gali kelti perduodamų darbuotojų susidomėjimą, galbūt net susirūpinimą. Tokiomis aplinkybėmis jų atstovų atliekamas vaidmuo gali įgyti didelę, gal net esminę reikšmę(33). Šiuo požiūriu svarbu tai, kad Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad bet kokio kolektyvinio susitarimo sąlygos, taikomos perduodamiems darbuotojams, yra privalomos naujajam darbdaviui bent metus po perdavimo.
47. Būtent remiantis šiuo bendru pagrindu ir reikia aiškinti direktyvos 6 straipsnio nuorodą į įmonę ar verslą, išlaikantį savarankiškumą.
Ar sąvoką „tapatybė“, minimą Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies b punkte, ir sąvoką „savarankiškumas“, minimą 6 straipsnyje, reikia aiškinti taip pat?
48. Ispanijos vyriausybė teigia, kad sąvoka „savarankiškumas“, minima Direktyvos 2001/23 6 straipsnyje, turi būti aiškinama kaip lygiavertė arba tapati perdavimo, kai perduodama ekonominė veikla „išlaiko savo tapatybę“, t. y. tinkamo perdavimo pagal 1 straipsnį, sąvokai.
49. Šiam argumentui negaliu pritarti.
50. Iš 6 straipsnio formuluotės aišku, kad šiame straipsnyje minimas „savarankiškumas“ ir 1 straipsnyje minima „tapatybė“ nėra tos pačios reikšmės sąvokos. Jei laikytumėmės kitokio požiūrio, jokios prasmės neturėtų nei 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos įžanginė formuluotė („jeigu įmonė, verslas arba įmonės ar verslo dalis išlaiko savo savarankiškumą“(34)), nei 6 straipsnio 1 dalies ketvirtoje dalyje esanti nuoroda į atvejį, kai įmonė neišlaiko savarankiškumo(35).
51. Akivaizdu, kad klausimas, ar įmonė išlaiko savo savarankiškumą pagal 6 straipsnį, turi būti nagrinėjamas tik nustačius, kad tinkamas perdavimas įvyko pagal 1 straipsnį.
52. Reikia daryti išvadą, kad sąvoka „savarankiškumas“ turi būti aiškinama atskirai. Jai negalima tiesiog suteikti tos pačios reikšmės, kokią turi sąvoka „tapatybė“ pagal 1 straipsnio 1 dalies b punktą.
53. Įsivaizduokime, kad įmonė išlaiko savo tapatybę ir yra perduodama (taigi įvyksta tinkamas perdavimas pagal 1 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su 1 straipsnio 1 dalies a punktu). Kas įvyktų tada? Apskritai, man atrodo, yra dvi galimybės. Po perdavimo perduotas subjektas gali būti išardytas ir integruotas į perėmėjo verslą. Jis taip pat gali toliau veikti kaip atskiras perėmėjo įmonės vienetas.
54. Man regis, kad remiantis šiuo pagrindu ir reikia imtis užduoties apibrėžti sąvoką „savarankiškumas“. Tačiau pasirenkant aiškinimo būdą taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad atstovavimas atlieka ypatingą bet kokios įmonės ar verslo funkcionavimo vaidmenį(36). Būtina turėti omenyje Direktyvos 2001/23 tikslą užtikrinti, kad perduodamų darbuotojų „darbo sąlygoms“ (bendrąja prasme) perdavimas neturėtų poveikio, jei tai įmanoma ir praktiškai įgyvendinama. Tačiau taip pat būtina atsižvelgti ir į veiklos realijas, t. y. į tai, kad po perdavimo naujasis darbdavys gali atlikti organizacinio pobūdžio pakeitimus. Dėl to išsaugoti atskirą perduotų darbuotojų atstovavimą gali būti neprotinga ir netinkama, siekiant apginti darbuotojų interesus.
55. 1997 m. memorandume(37) Komisija pareiškė, kad savarankiškumo reikalavimas patenkinamas, kai perduotas ūkio subjektas „ir toliau veikia kaip atskiras ūkio vienetas, o ne tampa sudėtingesnės struktūros dalimi“(38). Beveik tokio paties požiūrio laikytasi 2007 m. Komisijos ataskaitoje(39), kurioje vartojama tokia formuluotė: „ir toliau veikia kaip atskiras ūkio vienetas ir netampa sudėtingesnės struktūros dalimi“(40).
56. Komisijos rašytinėse pastabose, pateiktose šioje byloje, siūlomas šiek tiek išsamesnis kriterijus. Remdamasi Sprendimu Klarenberg,(41) ji teigia, kad norint išsiaiškinti, ar subjektas išsaugojo savarankiškumą, reikia nustatyti, ar po perdavimo jis išlaikė konkrečią organizacinę struktūrą, kurią perdavėjas nustatė įvairiems perduodamiems gamybos elementams. Tačiau subjektas neišlaiko savarankiškumo, jei, nepaisant išsaugoto funkcinio tarpusavio priklausomybės ir papildomumo ryšio tarp perduodamų gamybos elementų (tokio ryšio reikia, kad perduodamas subjektas išlaikytų tapatybę po perdavimo), šie elementai po perdavimo integruojami į naują ir kitokią organizacinę struktūrą.
57. Komisija tvirtina, kad toks požiūris atitinka 6 straipsnio tikslus. Pagal šį straipsnį darbuotojų atstovai išlaiko savo įgaliojimus ir funkcijas, jeigu išsaugomas subjekto savarankiškumas, nes jei tokio savarankiškumo nebeliktų, atitinkami darbuotojai būtų integruoti į įmonės perėmėjos darbuotojų, jau turinčių savo atstovus, kolektyvą. Būtų visiškai „beprasmiška, neracionalu ir galėtų kilti konfliktų“, jei tas pačias paslaugas teikiantys ir tas pačias funkcijas atliekantys darbuotojai turėtų skirtingus atstovus. Vis dėlto lygiai taip pat akivaizdu, kad vien aukščiausių įmonės vadovų pakeitimas tokių problemų nesukelia. Taigi tuo remiantis neturėtų būti nutraukti atitinkamų atstovų įgaliojimai.
58. Komisija taip pat teigia, kad jos siūlomu aiškinimu vadovautis būtina, norint Direktyvos 2001/23 6 straipsnio 1 dalies pirmai pastraipai suteikti praktinę reikšmę. Juk perdavus įmonę beveik visada keičiami aukščiausi vadovai.
59. Pritariu Komisijai su viena svarbia išlyga. Mano nuomone, nustatant taikytiną kriterijų būtina atsižvelgti į atitinkamo subjekto organizacines realijas po perdavimo. Vien kosmetiniai pakeitimai neturės poveikio toms realijoms. Poveikio neturės ir menki pakeitimai, kurie realiai nepakeičia organizacinės struktūros esmės. Jei bet koks pakeitimas, nors ir kosmetinis ar menkas, būtų laikomas pakankamu perduodamo subjekto savarankiškumui panaikinti, nesąžiningam darbdaviui būtų lengva atimti iš perduodamų darbuotojų teisę į nepertraukiamą atstovavimą. Tai prieštarautų Direktyvos 2001/23 esmei ir tikslui.
60. Savo ruožtu Ispanijos vyriausybė teigia, kad, norint išsiaiškinti, ar po perdavimo išlaikomas savarankiškumas, reikia atsižvelgti į darbuotojų, išrinkusių atitinkamus atstovus, tapatybę. Kitaip tariant, jei teisingai suprantu šį argumentą, tais atvejais, kai konkreti darbuotojų grupė išrinko atstovus prieš perdavimą ir ta grupė sudaro atskirą padalinį po perdavimo, būtų logiška konstatuoti, kad savarankiškumas išlaikytas.
61. Sutinku, kad toks kriterijus būtų praktiškai naudingas, jei jis būtų taikomas apdairiai. Pavyzdžiui, būtų neteisinga reikalauti visiško tapatumo. Anot Ispanijos vyriausybės, nacionaliniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose atstovų įgaliojimų laikotarpį, numatyta ketverių metų kadencija(42). Tikrai dažnai gali atsitikti taip, kad kai įmonė bus perduodama, atitinkamos darbuotojų grupės sudėtis jau bus neatpažįstamai ar bent labai pasikeitusi.
62. Pateiktų pastabų pakanka norint atsakyti į nacionalinio teismo pateiktą konkretų klausimą, būtent dėl sąvokos „savarankiškumas“, vartojamos Direktyvos 2001/23 6 straipsnyje, reikšmės. Tačiau norint nacionaliniam teismui pateikti naudingą atsakymą ir tinkamai išnagrinėti įvairius Ispanijos vyriausybės nurodytus aspektus, būtina išnagrinėti 6 straipsnio visumą, ypač įvairias aplinkybes, kuriomis darbuotojų atstovavimas po tinkamo perdavimo turi tęstis ir kokiomis sąlygomis tai turi būti daroma.
6 straipsnio struktūra
63. Direktyvos 2001/23 6 straipsnis sudarytas iš penkių dalių (iš kurių pirmos keturios yra 6 straipsnio 1 dalies pastraipos, o paskutinė dalis yra 6 straipsnio 2 dalis). Pirmoji dalis taikytina tuomet, kai įmonė išlaiko savo savarankiškumą po perdavimo. Tokiu atveju „atstovų arba atstovavimo darbuotojams, kuriems turėjo įtakos perdavimas, statusas ir vaidmuo išlaikomas pagal tas pačias nuostatas ir tomis pačiomis sąlygomis, kurios iki perdavimo dienos buvo taikomos pagal įstatymą ir kitus teisės aktus arba sutartį“ (6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa). Kitaip tariant, jei įmonė išlaiko savarankiškumą, galioja status quo. Perduotiems darbuotojams po perdavimo ir toliau atstovaujama lygiai taip pat kaip ir prieš perdavimo įsigaliojimą, vadovaujantis tokį atstovavimą reglamentuojančiomis nacionalinėmis taisyklėmis.
64. Tačiau šiai daliai galioja dvi išimtys. Pirmoji iš jų kyla tiesiogiai iš 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos formuluotės „jeigu įvykdomos darbuotojų atstovavimo sukūrimui būtinos sąlygos“. Šią išimtį nagrinėsiu vėliau(43).
65. Antrojoje dalyje taip pat nustatyta pirmosios dalies išimtis. Ji taikoma, kai pagal atitinkamas nacionalines nuostatas ar atitinkamos valstybės narės praktiką arba pagal su perduodamų darbuotojų atstovais sudaryto susitarimo sąlygas „yra įvykdomos darbuotojų atstovų paskyrimo iš naujo arba atstovavimo darbuotojams atnaujinimo sąlygos“ (6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa). Tokiu atveju pirmos pastraipos nuostatos netaikomos. Kodėl taip yra, nesunku suprasti. Kadangi atitinkamais darbuotojais rūpinsis naujai paskirti atstovai, nebėra reikalo išlaikyti jų buvusių atstovų statuso ir funkcijų. Taigi pirmojoje dalyje nustatytas politikos reikalavimas atkrinta.
66. Trečioji dalis aktuali tik tuomet, kai perdavėjas yra nemokus. Tokiais atvejais valstybės narės „gali“ imtis veiksmų, užtikrindamos tinkamą darbuotojų atstovavimą, kol po perdavimo bus išrinkti ar paskirti nauji atstovai (6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa). Kadangi nemokumo klausimas neiškilo nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, jo daugiau nenagrinėsiu.
67. Ketvirtoji dalis taikytina, kad perduota įmonė, verslas arba įmonės ar verslo dalis neišlaiko savarankiškumo. Kai taip atsitinka, valstybės narės turi imtis būtinų priemonių, kurios užtikrintų tinkamą atstovavimą perduotiems darbuotojams, kuriems buvo atstovaujama iki perdavimo, tuo laikotarpiu, kuris reikalingas darbuotojų atstovavimui atnaujinti arba atstovams iš naujo paskirti (6 straipsnio 1 dalies ketvirta pastraipa).
68. Kol kas 6 straipsnio struktūra yra aiški. Nenagrinėjant nemokumo atvejų, kiekvienu tinkamo perdavimo atveju perduotiems darbuotojams turi būti atstovaujama po perdavimo. Atstovavimas sukuriamas: i) „perkeliant“ jų dabartinį atstovavimą (tais atvejais, kai įmonė išlaiko savarankiškumą ir aplinkybių, reikalaujančių naujo atstovavimo, neatsiranda) arba ii) (kai tokios aplinkybės susidaro) nauju atstovavimu, arba iii) (kai įmonė neišlaiko savarankiškumo) tam tikra „pratęsimo priemone“, pagal kurią darbuotojams ir toliau tinkamai atstovaujama tiek, kiek būtina, kol atstovavimas bus atnaujintas arba atstovai bus iš naujo paskirti.
69. Tačiau tam tikrais atvejais numatyta žemesnio lygmens apsauga.
70. Penktoji dalis susijusi su 6 straipsnio 2 dalyje aprašyta padėtimi. Ji taikoma, kai „dėl perdavimo“ baigiasi darbuotojų atstovų kadencija. Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad perduotų darbuotojų atstovai ir toliau naudotųsi nacionaliniuose įstatymuose ir praktikoje garantuojama apsauga. Aplinkybių, kai ši nuostata gali būti taikoma, pavyzdys yra 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtis, pagal kurią, norint perkelti darbuotojų atstovavimą, „darbuotojų atstovavimo sukūrimui būtinos sąlygos“ turi būti įvykdytos“.
71. Ši nuostata reikalinga, kadangi direktyvomis dėl įgytų teisių yra (arba buvo) siekiama tik iš dalies suderinti valstybių narių darbo įstatymus(44). Atsižvelgiant į nemažus valstybių narių įstatymų bei praktikos skirtumus šioje srityje, daugiau nieko ir nebūtų buvę įmanoma pasiekti. Tai atsispindi, pavyzdžiui, Direktyvos 2001/86(45) 5 konstatuojamoje dalyje, kurioje nurodyta, kad „valstybėse narėse darbuotojų atstovų dalyvavimui priimant sprendimus taikomos taisyklės ir praktika labai skiriasi“.
72. Dėl to Direktyva 2001/23 gali būti skirtingai taikoma skirtingomis aplinkybėmis, kaip antai šios bylos atveju, kai viena iš perdavimo šalių yra viešojo sektoriaus institucija. Todėl Sprendime Mayeur Teisingumo Teismo buvo paprašyta išnagrinėti padėtį, susidariusią po veiklos perdavimo valstybiniam darbdaviui, dėl kurio buvo atleistas ieškovas pagrindinėje byloje. Teisingumo Teismas konstatavo, kad direktyva buvo taikytina perdavimui. Tačiau jis nekonstatavo, kad nacionalinių įstatymų nuostatos, numatančios galimybę nutraukti darbo sutartis perdavimo iš privataus į viešąjį sektorių atveju, buvo iš esmės nesuderinamos su Direktyva 77/187. Tačiau jis nusprendė, kad bet koks atleidimas įgyvendinant minėtą įstatymą būtų esminis darbo sąlygų pakeitimas, remiantis dabar galiojančios Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 2 dalimi, taigi toks atleidimas turi būti laikomas naujojo, viešojo sektoriaus, darbdavio veiksmų padariniu(46).
73. Be to, Sprendime Delahaye,(47) kur buvo nagrinėjamas darbo užmokesčio sumažinimas remiantis nacionalinėmis taisyklėmis, taikytinomis paslaugų teikimo perkėlimo iš privataus į valstybinį sektorių atveju, Teisingumo Teismas, pažymėjęs, kad Direktyvoje 77/187 nebuvo uždrausta taikyti nacionalinių taisyklių, numatančių privatinės teisės reglamentuojamų darbo sutarčių nutraukimą veiklos perdavimo viešosios teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui atveju, konstatavo, kad tas pats galioja ir tuomet, kai taikant nacionalines nuostatas dėl valstybės tarnautojų padėties sumažinamas su perdavimu susijusių darbuotojų darbo užmokestis(48).
74. Jei nacionalinės taisyklės, kuriomis remiantis darbuotojų atlyginimas po tinkamo perdavimo turi būti sumažintas arba jie net gali būti atleisti nepažeidžiant tam tikrų apsaugos priemonių, nėra nesuderinamos su Direktyva 2001/23, tuomet ja taip pat nedraudžiama taikyti ir nacionalinių taisyklių, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai gali užkirsti kelią darbuotojų atstovavimo „perkėlimui“. Kaip suprantu, taip gali atsitikti, pavyzdžiui, tam tikrose nacionalinėse teisės sistemose, kuriose darbuotojų atstovavimą valstybiniame sektoriuje reglamentuojančios nuostatos skiriasi nuo privačiame sektoriuje taikytinų nuostatų. Tam ir skirta 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos pabaigoje nustatyta išimtis.
75. Be abejo, tai nereiškia, kad atitinkami darbuotojai tokiomis aplinkybėmis paliekami visai be apsaugos. 6 straipsnio 2 dalimi užtikrinama, kad taip neatsitiktų. Tačiau, kokia konkrečiai apsauga bus suteikta konkrečiu atveju ir, iš tikrųjų, ar atitinkamos nuostatos bus taikomos, priklausys nuo valstybių narių įstatymų ir (arba) praktikos.
76. Reikia išnagrinėti dar du Ispanijos vyriausybės pateiktus argumentus.
Dvigubas darbuotojų atstovavimas
77. Pirmiausia, Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad toks Direktyvos 2001/23 6 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „savarankiškumas“ aiškinimas, kuris galėtų reikšti, kad esamas darbuotojų atstovavimas tęsiasi, šiuo atveju lemtų „dvigubą atstovavimą“ naujojo darbdavio darbuotojams. Kadangi esamiems darbuotojams jau būtų tinkamai atstovaujama, tai sukurtų rimtą praktinę problemą. Todėl toks rezultatas būtų nepriimtinas.
78. Jeigu tai faktinei situacijai taikytina 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa ir tiek, kiek ji taikytina, toks dvigubas atstovavimas yra neišvengiama 6 straipsnio 1 dalies taikymo pasekmė, su kuria darbdavys privalo tiesiog susitaikyti.
79. Tačiau jeigu iš tikro taikytinos 6 straipsnio 1 dalies antra arba ketvirta pastraipos ar 6 straipsnio 2 dalis, dvigubo atstovavimo problema arba išvis nekils, arba ji bus gana trumpalaikė.
80. Todėl pirmąjį Ispanijos vyriausybės argumentą reikia atmesti.
Diskriminacija ir vienodo požiūrio principas, teisė dalyvauti profesinių sąjungų veikloje ir poreikis atsižvelgti į perėmėjo interesus
81. Antra, Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad jei darytume prielaidą, jog šiuo atveju savarankiškumas išsaugomas, toks rezultatas lemtų diskriminaciją, nukreiptą prieš darbuotojų atstovus ir profesinių sąjungų atstovus, atstovaujančius naujojo darbdavio esamiems darbuotojams. Jei po perdavimo nebūtų rengiami jokie nauji rinkimai, tai pažeistų naujojo darbdavio organizacinę pusiausvyrą ir pakenktų ne tik profesinei sąjungai, kuriai jau atstovaujama, kiek tai susiję su tuo subjektu, bet ir atitinkamų darbuotojų teisiniams atstovams. Toks pusiausvyros pažeidimas prieštarautų vienodo požiūrio principui ir suvaržytų esamų komunos darbuotojų teisinių atstovų laisvę dalyvauti profesinių sąjungų veikloje. Be to, būtų neatsižvelgta į ekonominę žalą naujajam darbdaviui, kurią jis patirtų dėl poreikio suteikti naujiems perduotų darbuotojų atstovams su sąjungų veikla susijusių „laisvų valandų“, minimų prašyme priimti prejudicinį sprendimą(49).
82. Negaliu pritarti šiems argumentams.
83. Iš tiesų, perduodamiems darbuotojams taikant Direktyvos 2001/23 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, gali būti šiek tiek pažeista naujojo darbdavio „organizacinė pusiausvyra“, kaip tvirtina Ispanijos vyriausybė. Viena iš darbuotojų atstovavimo perkėlimo pasekmių išties gali būti administracinės naštos, kuri jau patiriama atstovaujant esamiems naujojo darbdavio darbuotojams, padidėjimas.
84. Tačiau tokią pasekmę reikia suvokti atsižvelgiant į visą Direktyvą 2001/23, kurios pagrindinė paskirtis, kaip jau minėjau, užtikrinti darbuotojų teises darbdavio pasikeitimo atveju, suteikiant jiems galimybę toliau dirbti perimančiam darbdaviui tomis pačiomis sąlygomis, dėl kurių buvo sutarta su perdavėju(50). Remiantis direktyva, įgyvendinant perdavimą, į naujuosius darbo santykius bus perkeltos ne tik su darbuotojų atstovavimu susijusios teisės, bet ir perduodamo subjekto darbuotojų įdarbinimo sąlygos. Šios įdarbinimo sąlygos gali būti blogesnės ar geresnės (visais požiūriais arba iš dalies), palyginti su tomis, kurios taikomos esamiems naujojo darbdavio darbuotojams. Pusiausvyra neišvengiamai gali būti kažkiek pažeista. Taip atsitiks ne dėl kokio nors Direktyvos 2001/23 6 straipsnio 1 dalies veikimo neteisėtumo, bet dėl visos direktyvos veikimo.
85. Kalbant apie teiginius dėl tariamos diskriminacijos ir vienodo požiūrio principo pažeidimo, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas(51).
86. Nagrinėdamas panašumo klausimus Teisingumo Teismas konstatavo, kad būtina atsižvelgti į visus nagrinėjamas situacijas apibūdinančius elementus(52). Šiuos elementus, taigi ir jų panašumą, „reikia apibrėžti ir įvertinti atsižvelgiant į Bendrijos akto, kuriuo nagrinėjamas skirtumas nustatytas, paskirtį bei tikslą“(53).
87. Remiantis Direktyvos 2001/23 pagrindiniu tikslu, toks skirtumas atsiranda atsižvelgiant į šios direktyvos įgyvendinimo kontekstą. Šiomis aplinkybėmis iš tikrųjų nematau nei diskriminacijos, nei vienodo požiūrio principo pažeidimo. Dviejų susijusių grupių darbuotojų situacijos nėra panašios taikytinos Bendrijos politikos atžvilgiu. Šios politikos taikymo rezultatas yra dvi skirtingos situacijos toje pačioje įmonėje. Vienoje iš jų atsidūrė nauji darbuotojai, kuriems taikytinos sąlygos perkeliamos pagal įstatymus. Antrojoje atsidūrė esami darbuotojai. Skirtingos taisyklės taikomos teisėtai.
88. Net jeigu šios dvi nagrinėjamos situacijos būtų panašios, man atrodo, kad atsiradusį skirtumą tarp jų būtų galima objektyviai pateisinti atsižvelgiant į Direktyvos 2001/23 paskirtį – užtikrinti, kad naujieji darbuotojai nenukentėtų dėl perdavimo, jei tai įmanoma ir praktiškai įgyvendinama.
89. Dėl argumento, kad būtų pažeista esamų darbuotojų laisvė dalyvauti profesinių sąjungų veikloje, Teisingumo Teismas išties yra konstatavęs, kad minėta laisvė yra „bendrasis darbo teisės principas“. Tačiau iš Ispanijos vyriausybės pateiktų argumentų man neaišku, kaip ši laisvė galėtų būti iš esmės arba nepateisinamai pažeista aprašytomis aplinkybėmis.
90. Kalbant apie argumentą dėl galimos naujojo darbdavio patiriamos žalos, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas išties pripažino, jog į darbdavio interesus gali būti atsižvelgiama(54), tačiau šio požiūrio, mano nuomone, negalima paversti svarbiausiu direktyvos aiškinimo principu, taip paneigiant jos aiškiai suformuluotas nuostatas ir pakenkiant jų effet utile.
Taikymas nacionaliniame teisme nagrinėjamoje byloje
91. Žinoma, pats nacionalinis teismas turės pritaikyti Teisingumo Teismo sprendime šioje byloje nustatytus principus nagrinėjamos bylos faktams, atsižvelgdamas visų pirma į atitinkamas nacionalines taisykles bei praktiką.
92. Tačiau nacionaliniam teismui vertinant savarankiškumą tikriausiai bus svarbūs toliau nurodyti aspektai:
– perduodamų darbuotojų vykdomų pareigų bei teikiamų paslaugų tęstinumas,
– ar perduoti darbuotojai ir toliau sudaro atskirą ūkio vienetą dirbdami perimančioje įmonėje (šiuo atveju savivaldybės administracijoje),
– ar šių darbuotojų tiesioginiai viršininkai išliko tie patys,
– ar darbuotojai, kurių balsais buvo išrinkti atitinkami atstovai, išliko tie patys (nors dėl 61 punkte nurodytų priežasčių šis kriterijus turi būti taikomas plačiai),
– ar dėl kokių nors reikšmingų pertvarkymo priemonių, kurias perėmėjas įgyvendino po perdavimo, subjektas prarado savo organizacinę bei finansinę nepriklausomybę.
93. Kita vertus, norėčiau pabrėžti, kad nacionalinis teismas neturėtų atsižvelgti į nereikšmingas pertvarkymo priemones, kurias perėmėjas įgyvendino po perdavimo. Pavyzdžiui, vien darbuotojų darbo vietų perkėlimas į kitas patalpas tikrai neturėtų turėti jokio reikšmingo poveikio tam, kad būtų išlaikytas savarankiškumas. Tas pats pasakytina apie bet kokius klientūros, kuriai perduoti darbuotojai teikė paslaugas, pasikeitimus.
94. Bet kokie perduotų darbuotojų aukščiausių vadovų pakeitimai taip pat nėra vertas dėmesio veiksnys. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, tokio pobūdžio pokyčiai yra praktiškai neišvengiami vykdant tinkamą perdavimą.
95. Galiausiai, Ispanijos vyriausybė teigia, kad Ispanijos darbo kodekso 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės(55) reiškia, kad perduodamų darbuotojų atstovavimui taikytina Direktyvos 2001/23 6 straipsnio 1 dalies antra, o ne pirma pastraipa. Gali būti, kad taikant minėtas taisykles „įvykdomos darbuotojų atstovų paskyrimo iš naujo arba atstovavimo darbuotojams atnaujinimo sąlygos“. Ar taip yra iš tikrųjų, turi nustatyti nacionalinis teismas.
Išvada
96. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, manau, kad Teisingumo Teismas į Juzgado de lo Social Único de Algeciras pateiktą klausimą turėtų atsakyti taip:
Taikant 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 6 straipsnio 1 dalį, įmonė, verslas ar įmonės ar verslo dalis išlaiko savarankiškumą, jeigu po perdavimo ji išlaiko savo konkrečią organizacinę struktūrą, kurią perdavėjas nustatė įvairiems perduodamiems gamybos elementams. Tačiau subjektas neišlaiko savarankiškumo, jei, nepaisant išsaugoto funkcinio tarpusavio priklausomybės ir papildomumo ryšio tarp perduodamų gamybos elementų, šie elementai po perdavimo integruojami į naują ir kitokią organizacinę struktūrą. Taikant šį kriterijų, būtina atsižvelgti į atitinkamo subjekto organizacines realijas po perdavimo.