Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2024 m. sausio 25 d.(1)
Sujungtos bylos C‑160/22 P ir C‑161/22 P ir byla C‑597/22 P
Europos Komisija
prieš
HB
„Apeliacinis skundas – Viešasis paslaugų pirkimas – Pažeidimai vykstant sutarties skyrimo procedūrai – Sprendimai dėl jau sumokėtų sumų susigrąžinimo, priimti po sutarties pasirašymo – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Sąjungos teismo jurisdikcija – Privaloma tvarka vykdytini sprendimai, priimti siekiant susigrąžinti reikalaujamas sumas – Europos Komisijos kompetencija priimti tokius privaloma tvarka vykdytinus sprendimus“
Turinys
I. Įvadas
II. Teisinis pagrindas
A. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo
B. Reglamentas dėl Sąjungos finansinių interesų apsaugos
C. Sąjungos finansiniai reglamentai
1. 2002 m. finansinis reglamentas
2. 2018 m. finansinis reglamentas
III. Apeliacinių skundų aplinkybės
A. Sujungtos bylos C160/22 P ir C161/22 P
1. Sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS
a) Sprendimas dėl susigrąžinimo CARDS
b) Sprendimas dėl susigrąžinimo TACIS
2. Sprendimai T795/19 ir T796/19
B. Byla C597/22 P
1. Privaloma tvarka vykdytini sprendimai CARDS ir TACIS
2. Sprendimas T408/21
IV. Apeliaciniai procesai ir šalių reikalavimai
A. Sujungtos bylos C160/22 P ir C161/22 P
B. Byla C597/22 P
V. Vertinimas
A. Bylos C160/22 P ir C161/22 P
1. Dėl apeliacinių skundų priimtinumo
2. Dėl jurisdikcijos nagrinėti ieškinius dėl sprendimų dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS
a) Ginčijami Bendrojo Teismo motyvai
b) Komisijos argumentų vertinimas
1) Sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS atsižvelgiant į ieškinių dėl aktų, priimtų sutartinių santykių srityje, panaikinimo priimtinumo sąlygas
2) Sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS bei dvejopas Komisijos vaidmuo sutartinių santykių srityje
3. Išvada dėl bylų C160/22 P ir C161/22 P
B. Byla C597/22 P
C. Tarpinė išvada
VI. Bylinėjimosi išlaidos
VII. Išvada
I. Įvadas
1. Jeigu Europos Sąjungos kontrahentas vykstant sutarties skyrimo procedūrai padaro pažeidimą, kuris paaiškėja tik pasirašius sutartį, Europos Komisija gali šio kontrahento atžvilgiu priimti sprendimą dėl pagal sutartį sumokėtų sumų susigrąžinimo. Tačiau ar toks sprendimas, siekiant nustatyti jo kontrolę turintį atlikti teismą, patenka į sutartinių, ar į nesutartinių santykių sritį?
2. Kitaip tariant, ar toks sprendimas dėl susigrąžinimo priklauso sutartyje nurodyto teismo – atitinkamai nacionalinio teismo arba Sąjungos teismo, atsižvelgiant į tai, ar sutartyje yra nustatyta arbitražinė išlyga, kaip tai suprantama pagal SESV 272 straipsnį, – jurisdikcijai, ar, priešingai, tai yra aktas, kurį galima ginčyti tik Sąjungos teisme pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį?
3. Tai klausimas, į kurį Teisingumo Teismas turės atsakyti bylose C‑160/22 P ir C‑161/22 P. Šis atsakymas lems, ar Bendrasis Teismas teisingai kvalifikavo aptariamus sprendimus dėl susigrąžinimo kaip patenkančius į sutartinių santykių sritį ir konstatavo, kad jurisdikciją turi ne jis, o Belgijos teismas, ar, priešingai, jis turėjo pripažinti turintis jurisdikciją nagrinėti Komisijos kontrahento pareikštus ieškinius dėl minėtų sprendimų.
4. Nuo to, kaip Teisingumo Teismas atsakys į šį klausimą, priklausys atsakymas į klausimą, pateiktą byloje C‑597/22 P. Tuo klausimu siekiama išsiaiškinti, ar Komisija galėjo priimti privaloma tvarka vykdytinus sprendimus, kaip tai suprantama pagal SESV 299 straipsnį, siekdama susigrąžinti sumas, reikalaujamas pagal skundžiamus sprendimus dėl susigrąžinimo.
5. Kvalifikavęs minėtus sprendimus kaip patenkančius į sutartinių santykių sritį, Bendrasis Teismas į tą klausimą atsakė neigiamai. Iš tikrųjų pagal Sprendimą ADR Center / Komisija (toliau – Sprendimas ADR)(2) Komisija negali priimti privaloma tvarka vykdytino sprendimo esant sutartiniams santykiams, jei sutartyje nenumatyta arbitražinė išlyga, pagal kurią jurisdikcija suteikta Sąjungos teismui.
6. Vadinasi, tai, ar Bendrasis Teismas pagrįstai panaikino privaloma tvarka vykdytinus sprendimus, skundžiamus byloje C‑597/22 P, priklauso nuo jo išvadų, susijusių su sprendimų dėl susigrąžinimo, skundžiamų bylose C‑160/22 P ir C‑161/22 P, pagrįstumo.
II. Teisinis pagrindas
A. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo
7. SESV 272, 274 ir 299 straipsniuose nustatyta:
„272 straipsnis
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal bet kurią Sąjungos ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą, nepaisant to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją[,] ar pagal privatinę teisę.
<...>
274 straipsnis
Išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys numato Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikciją, valstybių narių teismų jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus, kurių viena iš šalių yra Sąjunga.
<...>
299 straipsnis
Tarybos, Komisijos ar Europos centrinio banko aktai, kuriais asmenims, išskyrus valstybes, skiriama piniginė prievolė, yra vykdomi privaloma tvarka.
Vykdymą reglamentuoja civilinio proceso taisyklės, galiojančios toje valstybėje, kurioje jis vykdomas. Vykdomąjį raštą neatliekant jokių formalumų, tik patikrinus sprendimo autentiškumą, prie sprendimo prideda nacionalinė institucija, kurią šiam tikslui paskiria kiekvienos valstybės narės vyriausybė ir apie kurią praneša Komisijai ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.
Suinteresuotos šalies prašymu atlikus šiuos formalumus, ji gali pradėti sprendimo vykdymo procedūrą pagal nacionalinę teisę kreipdamasi tiesiogiai į kompetentingą instituciją.
Vykdymą galima sustabdyti tik [Teisingumo] Teismo sprendimu. Tačiau sprendimų vykdymo tinkamumo kontrolė priklauso nacionalinių teismų jurisdikcijai.“
B. Reglamentas dėl Sąjungos finansinių interesų apsaugos
8. 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – Reglamentas dėl finansinių interesų apsaugos)(3) 1 ir 4 straipsniai suformuluoti taip:
„1 straipsnis
1. Siekiant apsaugoti Europos Bendrijų finansinius interesus, šiuo reglamentu nustatomos bendrosios taisyklės, reglamentuojančios vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus.
2. „Pažeidimas“ – tai bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, dėl kurio Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas.
<...>
4 straipsnis
1. Įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama:
– įpareigojant sumokėti nustatytas sumas arba grąžinti neteisėtai įgytas sumas,
– visiškai arba dalinai nusavinant užstatą, kuris buvo pateiktas kartu su paskirtos sumos prašymu arba tada, kai buvo gautas išankstinis mokėjimas.
2. Taikant 1 dalyje nurodytas priemones apsiribojama įgytos naudos panaikinimu ir, jei taip yra numatyta, palūkanomis, kurias galima nustatyti pagal vienodą palūkanų normą.
3. Jeigu nustatoma, kad veiksmais buvo siekiama gauti naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti, toji nauda, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, panaikinama arba sutrukdoma ją gauti.
4. Šiame straipsnyje numatytos priemonės nelaikomos nuobaudomis.“
C. Sąjungos finansiniai reglamentai
1. 2002 m. finansinis reglamentas
9. 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento(4), iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1995/2006(5) (toliau – 2022 m. finansinis reglamentas) 103 straipsnyje buvo nustatyta:
„Kai vykdant sutarčių sudarymo [skyrimo] procedūrą padaryta rimtų klaidų, pažeidimų ar sukčiauta, institucijos sustabdo procedūrą ir gali imtis visų reikalingų priemonių, įskaitant procedūros nutraukimą.
Kai nustačius konkurso nugalėtoją paaiškėja, kad vykdant sutarties sudarymo [skyrimo] procedūrą arba sutartį padaryta rimtų klaidų, pažeidimų ar sukčiauta, institucijos, atsižvelgdamos į einamąjį procedūros etapą, gali nesudaryti sutarties arba sustabdyti sutarties vykdymą, arba atitinkamais atvejais nutraukti sutartį.
Kai už tokias klaidas, pažeidimus ar sukčiavimą atsakingas rangovas, institucijos gali taip pat atsisakyti mokėti, susigrąžinti jau išmokėtas sumas arba gali nutraukti visas su šiuo rangovu sudarytas sutartis, atsižvelgdamos į klaidų, pažeidimų ar sukčiavimo sunkumą.“
2. 2018 m. finansinis reglamentas
10. Reglamento (ES, Euratomas) 2018/1046 (toliau – 2018 m. finansinis reglamentas)(6) 98 straipsnyje įtvirtinta Sąjungos gautinų sumų nustatymo ir teisės reikalauti, kad skolininkas sumokėtų skolą, pripažinimo procedūra.
11. 2018 m. finansinio reglamento 100 straipsnio „Leidimas susigrąžinti sumas“ 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:
„Sąjungos institucija gali oficialiai nustatyti sumą, gautiną iš asmenų, o ne valstybių narių, priimdama sprendimą, kuris turi būti vykdomas SESV 299 straipsnio prasme.“
12. Šio reglamento 131 straipsnyje „Sustabdymas, panaikinimas ir sumažinimas“, be kita ko, nustatyta:
„1. Jeigu vykdant skyrimo procedūrą padaryta pažeidimų arba sukčiauta, atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas sustabdo procedūrą ir gali imtis visų būtinų priemonių, be kita ko, atšaukti procedūrą. <...>
2. Jeigu po skyrimo paaiškėja, kad vykdant skyrimo procedūrą padaryta pažeidimų arba sukčiauta, atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas gali:
a) atsisakyti prisiimti teisinį įsipareigojimą arba atšaukti apdovanojimo skyrimą;
b) sustabdyti mokėjimus;
c) sustabdyti teisinio įsipareigojimo vykdymą;
d) kai tikslinga, panaikinti visą teisinį įsipareigojimą arba įsipareigojimą vieno arba daugiau gavėjų atžvilgiu.
3. Atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas gali sustabdyti mokėjimus arba teisinio įsipareigojimo vykdymą, jeigu:
a) nustatoma, kad vykdant teisinį įsipareigojimą padaryta pažeidimų, sukčiauta arba nevykdomos pareigos;
b) būtina patikrinti, ar iš tikrųjų padaryti įtariami pažeidimai, sukčiauta arba nevykdomos pareigos;
c) pažeidimai, sukčiavimas arba pareigų nevykdymas verčia abejoti asmens arba subjekto, vykdančio Sąjungos lėšas pagal 62 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą, vidaus kontrolės sistemų patikimumu ar efektyvumu arba pagrindinių sandorių teisėtumu ir tvarkingumu.
Jeigu pirmos pastraipos b punkte nurodyti įtariami pažeidimai, sukčiavimas arba pareigų nevykdymas nepasitvirtina, teisinio įsipareigojimo vykdymas arba mokėjimai kuo greičiau atnaujinami.
Pirmos pastraipos a ir c punktuose nurodytais atvejais atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas gali panaikinti visą teisinį įsipareigojimą arba įsipareigojimą vieno arba daugiau gavėjų atžvilgiu.
4. Be priemonių, nurodytų 2 ar 3 dalyje, atsakingas leidimus suteikiantis pareigūnas gali proporcingai sumažinti dotaciją, apdovanojimą, susitarime dėl įnašo nustatytą įnašą arba sutartyje nustatytą kainą, atsižvelgdamas į pažeidimų, sukčiavimo arba pareigų nevykdymo mastą, be kita ko, tais atvejais, kai atitinkama veikla nebuvo įgyvendinta arba buvo įgyvendinta netinkamai, iš dalies ar pavėluotai.
<...>“
III. Apeliacinių skundų aplinkybės
13. Šios bylos susijusios su dviem Sąjungos su kita apeliacinio proceso šalimi, HB, sudarytomis sutartimis: sutartimi CARDS ir sutartimi TACIS. Vykdant šias sutartis buvo nustatyti pažeidimai, kuriuos kita proceso šalis padarė vykstant sutarčių skyrimo procedūroms.
14. Nustačius šiuos pažeidimus Komisija priėmė sprendimus dėl pagal sutartis sumokėtų sumų susigrąžinimo, kuriuos Bendrasis teismas nagrinėjo 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendime HB / Komisija (T‑795/19, toliau – Sprendimas T‑795/19, EU:T:2021:917) ir Sprendime HB / Komisija (T‑796/19, toliau – Sprendimas T‑796/19, EU:T:2021:918), dėl kurių pateikti apeliaciniai skundai bylose C‑160/22 P ir C‑161/22 P.
15. Verta atkreipti dėmesį, kad Teisingumo Teisme nagrinėjamos ir kitos bylos, taip pat susijusios su sutartimis CARDS ir TACIS(7).
A. Sujungtos bylos C‑160/22 P ir C‑161/22 P
1. Sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS
a) Sprendimas dėl susigrąžinimo CARDS
16. Ginčo aplinkybės, susiklosčiusios byloje C‑160/22 P, nurodytos Sprendimo T‑795/19 1–29 punktuose, taip pat 2019 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimo C(2019) 7319 final, susijusio su sumų, mokėtinų pagal skirtą sutartį CARDS/2008/166‑429, sumažinimu ir nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimu (toliau – sprendimas dėl susigrąžinimo CARDS), konstatuojamosiose dalyse ir jas glaustai galima apibendrinti, kaip nurodoma toliau.
17. 2007 m. spalio 24 d. Sąjunga, atstovaujama Europos rekonstrukcijos agentūros (ERA), paskelbė konkursą EuropeAid/125037/D/SER/YU, siekdama sudaryti techninės paramos paslaugų teikimo Aukštajai teisėjų tarybai (Serbija) sutartį. Ši sutartis buvo numatyta pagal Bendrijos paramos rekonstrukcijai, plėtrai ir stabilizavimui programą (CARDS), jos paskirtis – suteikti paramą Pietryčių Europos šalims, kad jos dalyvautų stabilizavimo ir asociacijos su Sąjunga procese.
18. 2008 m. birželio 10 d. sutartis CARDS/2008/166‑429 buvo skirta (toliau – sutartis CARDS) kitos apeliacinio proceso šalies, HB, koordinuojamam konsorciumui. 2008 m. liepos 30 d. buvo pasirašyta sutartis Nr. 06SER01/05/004 (toliau – sutartis CARDS) dėl maksimalios 1 999 125 EUR sumos.
19. Sutartyje CARDS buvo nurodyta, kad šiai sutarčiai taikoma Sąjungos teisė, prireikus papildant Belgijos teise (specialiųjų sąlygų 9.1 straipsnis), kad bet koks ginčas, susijęs su šia sutartimi, priklauso išimtinei Briuselio (Belgija) teismų jurisdikcijai (specialiųjų sąlygų 11 straipsnis), kad, jei Sąjungos kontrahentas pripažįstamas kaltu dėl klaidų, pažeidimų ar sukčiavimo vykstant sutarties skyrimo procedūrai, Sąjunga gali atsisakyti atlikti mokėtinus mokėjimus arba susigrąžinti jau sumokėtas sumas proporcingai atsižvelgdama į klaidų, pažeidimų ar sukčiavimo rimtumą (bendrųjų sąlygų 35.1 ir 35.2 straipsniai) ir kad Sąjunga gali nutraukti sutartį tam tikrais atvejais, tarp jų, jei kontrahentas pripažįstamas padaręs sunkų profesinį nusižengimą (bendrųjų sąlygų 36.3 straipsnio g punktas).
20. 2008 m. gruodžio mėn. ERA nutraukus darbą, sutartis CARDS buvo perduota Sąjungos delegacijai Serbijoje (toliau – Delegacija Serbijoje).
21. 2010 m. kovo 31 d. sutarties CARDS vykdymas buvo sustabdytas, kai atlikus tyrimą ir Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) pateiktoje vertinimo ataskaitoje konstatuota, kad vykstant sutarties skyrimo procedūrai padaryta rimtų pažeidimų ir galimai atlikti korupciniai veiksmai.
22. Susipažinusi su galutine tyrimo ataskaita, o vėliau ir papildoma OLAF vertinimo ataskaita, Delegacija Serbijoje kitai apeliacinio proceso šaliai pranešė apie savo ketinimą nutraukti sutartį CARDS. 2015 m. gegužės 8 d. raštu Delegacija Serbijoje jai, be kita ko, nurodė, kad ši sutartis turi būti laikoma nuo pat pradžių netinkama dėl pažeidimų, susijusių su jos skyrimu, ir kad Komisija pradės visų sumokėtų sumų susigrąžinimo procedūrą. 2015 m. spalio 9 d. raštu Delegacija Serbijoje patvirtino savo sprendimą nutraukti šią sutartį.
23. 2019 m. Komisija priėmė sprendimą dėl susigrąžinimo CARDS. Šiame sprendime buvo remiamasi 2002 m. finansinio reglamento 103 straipsniu, 2018 m. finansinio reglamento 131 ir 98 straipsniais, taip pat Reglamento dėl finansinių interesų apsaugos 4 straipsniu, o jo rezoliucinė dalis buvo suformuluota taip:
„1 straipsnis
Vykstant sutarties skyrimo procedūrai paskelbus ribotą konkursą EuropeAid/125037/D/SER/YU, buvo padarytas pažeidimas, kaip tai suprantama pagal [2002 m. finansinio reglamento] 103 straipsnį ir [2018 m. finansinio reglamento] 131 straipsnį.
Šis pažeidimas priskirtinas [kitos apeliacinio proceso šalies] vadovaujamam konsorciumui, kuris pasirašė pasibaigus konkursui skirtą sutartį [CARDS].
2 straipsnis
Skirtos sutarties [CARDS] suma sumažinama nuo 1 199 125,00 EUR iki 0 (nulio) EUR.
3 straipsnis
Visi mokėjimai, kurių suma – 1 197 055,86 EUR, atlikti pagal minėtą skirtą sutartį [CARDS], laikomi atliktais nepagrįstai ir ši suma yra susigrąžintina.
4 straipsnis
Kaimynystės politikos ir plėtros derybų generalinio direktorato generalinis direktorius išduoda vykdomąjį raštą dėl 3 straipsnyje nurodytos sumos susigrąžinimo iš [kitos apeliacinio proceso šalies].
Šis sprendimas ir prie jo pridedama debeto aviza skirta [kitai apeliacinio proceso šaliai]. Šis sprendimas taikomas nuo tos dienos, kai jį gauna [kita apeliacinio proceso šalis].
5 straipsnis
Pagal [SESV] 263 straipsnį per du mėnesius galima pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo Europos Sąjungos Teisingumo Teisme.“
b) Sprendimas dėl susigrąžinimo TACIS
24. Ginčo aplinkybės, susiklosčiusios byloje C‑161/22 P, nurodytos Sprendimo T‑796/19 1–24 punktuose, taip pat 2019 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimo C(2019) 7318 final, susijusio su sumų, mokėtinų pagal skirtą sutartį TACIS/2006/101‑510, sumažinimu ir nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimu (toliau – Sprendimas dėl susigrąžinimo TACIS), konstatuojamosiose dalyse ir jas glaustai galima apibendrinti, kaip nurodoma toliau.
25. 2006 m. sausio 25 d. Sąjunga, atstovaujama savo Delegacijos Ukrainoje (toliau – Delegacija Ukrainoje), paskelbė konkursą EuropeAid/122038/C/SV/UA, siekdama sudaryti techninės paramos paslaugų teikimo Ukrainos valdžios institucijoms sutartį, kad Ukrainos teisės aktai būtų derinami su Sąjungos teisės aktais. Ši viešojo pirkimo sutartis turėjo būti sudaryta įgyvendinant Techninės paramos Nepriklausomų valstybių sandraugai programą (TACIS), jos paskirtis – skatinti perėjimą prie rinkos ekonomikos ir stiprinti demokratiją bei teisinę valstybę Rytų Europos ir Centrinės Azijos valstybėse partnerėse.
26. 2006 m. birželio 17 d. sutartis TACIS/2006/101‑510 buvo skirta (toliau – skirta sutartis TACIS) kitos apeliacinio proceso šalies, HB, koordinuojamam konsorciumui. 2006 m. liepos 17 d. buvo pasirašyta sutartis Nr. 2006/101‑510 (toliau – sutartis TACIS) dėl maksimalios 4 410 000 EUR vertės.
27. Sutartyje TACIS buvo nurodyta, kad bet kuriems klausimams, kurių neapima ši sutartis, taikoma Belgijos teisė (specialiųjų sąlygų 9.1 straipsnis), kad bet koks ginčas, susijęs su šia sutartimi, priklauso išimtinei Briuselio teismų jurisdikcijai (specialiųjų sąlygų 11 straipsnis), kad, jei Sąjungos kontrahentas pripažįstamas kaltu dėl klaidų, pažeidimų ar sukčiavimo vykstant sutarties skyrimo procedūrai, Sąjunga gali atsisakyti atlikti mokėtinus mokėjimus arba susigrąžinti jau sumokėtas sumas proporcingai atsižvelgdama į klaidų, pažeidimų ar sukčiavimo rimtumą (bendrųjų sąlygų 35.3 ir 35.4 straipsniai) ir kad Sąjunga gali nutraukti sutartį tam tikrais atvejais, tarp jų, jei kontrahentas pripažįstamas padaręs sunkų profesinį nusižengimą (bendrųjų sąlygų 36.3 straipsnio g punktas).
28. 2009 m. liepos 16 d. sutarties TACIS vykdymas buvo sustabdytas, kai atlikus tyrimą ir OLAF pateiktoje vertinimo ataskaitoje konstatuota, kad vykstant sutarties skyrimo procedūrai padaryta rimtų pažeidimų ir galimai atlikti korupciniai veiksmai. OLAF išvados taip pat buvo perduotos Belgijos teisminėms institucijoms.
29. 2010 m. balandžio 19 d. galutinėje tyrimo ataskaitoje OLAF patvirtino, kad padaryta rimtų pažeidimų ir galimai atlikti korupciniai veiksmai. OLAF rekomendavo Delegacijai Ukrainoje nutraukti sutartį TACIS ir pradėti nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimo procedūrą.
30. 2012 m. balandžio 20 d. Delegacija Ukrainoje pranešė kitai apeliacinio proceso šaliai apie savo ketinimą panaikinti sutarties TACIS vykdymo sustabdymą motyvuodama, pirma, tuo, kad Belgijos valdžios institucijų atliekamas teisminis tyrimas tęsiasi ir, antra, tuo, kad ši sutartis galėjo būti laikoma įvykdyta.
31. 2013 m. kovo 19 d. Delegacija Ukrainoje pranešė kitai apeliacinio proceso šaliai, kad sutartis TACIS gali būti laikoma įvykdyta dėl patvirtintos galutinės ataskaitos, apmokėtos galutinės sąskaitos ir grąžintos banko garantijos.
32. 2018 m. gegužės 24 d. Delegacija Ukrainoje pranešė kitai apeliacinio proceso šaliai apie savo ketinimą susigrąžinti visas sumas, sumokėtas pagal sutartį TACIS, t. y. iš viso 4 241 507 EUR.
33. 2019 m. spalio 15 d. Komisija priėmė sprendimą dėl susigrąžinimo TACIS. Šiame sprendime buvo remiamasi 2002 m. finansinio reglamento 103 straipsniu, 2018 m. finansinio reglamento 131 ir 98 straipsniais, taip pat Reglamento dėl finansinių interesų apsaugos 4 straipsniu, o jo rezoliucinė dalis buvo suformuluota taip:
„1 straipsnis
Vykstant sutarties skyrimo procedūrai paskelbus ribotą konkursą EuropeAid/122038/C/SV/UA, buvo padarytas pažeidimas, kaip tai suprantama pagal [2002 m. finansinio reglamento] 103 straipsnį ir [2018 m. finansinio reglamento] 131 straipsnį.
Šis pažeidimas priskirtinas [kitos apeliacinio proceso šalies] vadovaujamam konsorciumui, kuris pasirašė pasibaigus konkursui skirtą sutartį [TACIS].
2 straipsnis
Skirtos sutarties [TACIS] suma sumažinama nuo 4 410 000,00 EUR iki 0 (nulio) EUR.
3 straipsnis
Visi mokėjimai, kurių suma – 4 241 507,00 EUR, atlikti pagal minėtą skirtą sutartį, laikomi atliktais nepagrįstai ir ši suma yra susigrąžintina.
4 straipsnis
Kaimynystės politikos ir plėtros derybų generalinio direktorato generalinis direktorius išduota vykdomąjį raštą dėl 3 straipsnyje nurodytos sumos susigrąžinimo iš [kitos apeliacinio proceso šalies].
Šis sprendimas ir prie jo pridedama debeto aviza skirta [kitai apeliacinio proceso šaliai]. Šis sprendimas taikomas nuo tos dienos, kai jį gauna [kita apeliacinio proceso šalis].
5 straipsnis
Pagal [SESV] 263 straipsnį per du mėnesius galima pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo Europos Sąjungos Teisingumo Teisme.“
2. Sprendimai T‑795/19 ir T‑796/19
34. Procesas Bendrajame Teisme ir vėlesni įvykiai aprašyti Sprendimo T‑795/19 30–51 punktuose ir Sprendimo T‑796/19 25–46 punktuose ir gali būti apibendrinti, kaip nurodyta toliau.
35. 2019 m. lapkričio 19 d. gauti kitos apeliacinio proceso šalies ieškiniai, pareikšti dėl sprendimo dėl susigrąžinimo CARDS (byla T‑795/19) ir sprendimo dėl susigrąžinimo TACIS (byla T‑796/19). Šiais ieškiniais ji Bendrojo Teismo pirmiausia prašė panaikinti šiuos sprendimus ir nurodyti Komisijai atlyginti žalą. Komisija savo ruožtu Bendrojo Teismo pirmiausia prašė atmesti ieškinius dėl panaikinimo kaip nepagrįstus ir prašymus atlyginti žalą kaip nepriimtinus ir nepagrįstus.
36. 2020 m. vasario 7 d. kita apeliacinio proceso šalis pareiškė ieškinį Sąjungai, atstovaujamai Komisijos, Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas, Belgija), jo dėl sutarties TACIS iš esmės prašė nuspręsti, kad Sąjunga neturėjo teisės nurodyti iki nulio sumažinti šios sutarties sumą, o dėl sutarties CARDS – kad Sąjunga neturėjo teisės jos nutraukti. Papildomai ji prašė nurodyti Sąjungai atlyginti sutartinius nuostolius, kuriuos sudaro visos pagal sutartis TACIS ir CARDS gautos sumos.
37. 2021 m. vasario 19 d. Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas) priėmė sprendimą, kuriuo pripažino savo jurisdikciją nagrinėti kitos apeliacinio proceso šalies ieškinį, pareikštą Sąjungai, kiek tai susiję ir su sutartimi TACIS ir su sutartimi CARDS; jis taip pat nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą iš esmės, kol bus priimtas (‑i) sprendimas (‑ai) užbaigiant procesą (‑us) bylose T‑795/19 ir T‑796/19.
38. Sprendimais T‑795/19 ir T‑796/19 Bendrasis Teismas, pirma, atmetė abu jame pareikštus ieškinius kaip nepriimtinus tiek, kiek jais buvo siekiama panaikinti sprendimus dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS, ir kaip nepagrįstus tiek, kiek jais buvo siekiama Sąjungos deliktinės atsakomybės pripažinimo. Antra, taikydamas savo Procedūros reglamento 135 straipsnio 2 dalį, Bendrasis Teismas priteisė iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Pagal šią nuostatą Bendrasis Teismas gali iš šalies, net jeigu ji laimėjo bylą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas arba jų dalį, jeigu tai atrodo pateisinama dėl jos elgesio, įskaitant elgesį iki proceso, ypač jeigu kita šalis išlaidų patyrė dėl nepagrįstais arba nesąžiningais pripažintų pirmosios šalies veiksmų. Bendrasis Teismas buvo tos nuomonės, kad nagrinėjamu atveju Komisija paskatino kilti ginčą dėl sprendimų CARDS ir TACIS 5 straipsnių formuluočių.
B. Byla C‑597/22 P
1. Privaloma tvarka vykdytini sprendimai CARDS ir TACIS
39. 2021 m. gegužės 5 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2021) 3340 final, susijusį su 1 197 055,86 EUR skolos išieškojimu iš kitos apeliacinio proceso šalies pagal sutartį CARDS (toliau – privaloma tvarka vykdytinas sprendimas CARDS, ir Sprendimą C(2021) 3339 final, susijusį su 4 241 507 EUR skolos išieškojimu iš kitos apeliacinio proceso šalies pagal sutartį TACIS (toliau – privaloma tvarka vykdytinas sprendimas TACIS). Pagal šių sprendimų 5 straipsnių formuluotes jie abu yra privaloma tvarka vykdytini sprendimai atsižvelgiant į SESV 299 straipsnį.
2. Sprendimas T‑408/21
40. 2021 m. liepos 9 d. kita apeliacinio proceso šalis pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme, siekdama, be kita ko, kad būtų panaikinti privaloma tvarka vykdytini sprendimai CARDS ir TACIS (jis užregistruotas numeriu T‑408/21).
41. Sprendimu T‑408/21 Bendrasis Teismas panaikino minėtus sprendimus, iš esmės remdamasis tuo, kad, sutartyse CARDS ir TACIS nesant arbitražinės išlygos, Komisija negali priimti privaloma tvarka vykdytinų sprendimų pagal SESV 299 straipsnį.
IV. Apeliaciniai procesai ir šalių reikalavimai
A. Sujungtos bylos C‑160/22 P ir C‑161/22 P
42. 2022 m. kovo 7 d. gauti Komisijos apeliaciniai skundai dėl sprendimų T‑795/19 ir T‑796/19 (jie užregistruoti numeriais C‑160/22 P ir C‑161/22 P).
43. 2022 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑160/22 P ir C‑161/22 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas sprendimas.
44. Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti sprendimus T‑795/19 ir T‑796/19 tiek, kiek jais kitos apeliacinio proceso šalies pareikšti ieškiniai dėl sprendimų dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS panaikinimo atmesti kaip nepriimtini (rezoliucinių dalių 1 punktai) ir tiek, kiek jais iš Komisijos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra (rezoliucinių dalių 3 punktai);
– grąžinti bylas Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimus dėl bylų esmės, kiek tai susiję su ieškiniais dėl panaikinimo, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų, ir
– priteisti iš kitos apeliacinio proceso šalies bylinėjimosi išlaidas.
45. Kita apeliacinio proceso šalis Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti Komisijos pateiktus apeliacinius skundus ir
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
B. Byla C‑597/22 P
46. 2022 m. rugsėjo 16 d. gautas Komisijos apeliacinis skundas dėl Sprendimo T‑408/21 (jis užregistruotas numeriu C‑597/22 P).
47. Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti Sprendimą ‑408/21 tiek, kiek juo panaikinami privaloma tvarka vykdytini sprendimai CARDS ir TACIS;
– grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad iš esmės išnagrinėtų ieškinį dėl panaikinimo ir
– priteisti iš kitos apeliacinio proceso šalies bylinėjimosi išlaidas.
48. Kita apeliacinio proceso šalis Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti Komisijos pateiktą apeliacinį skundą ir
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
49. Šalys ir atsakymai į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus buvo išklausyti bendrame dėl trijų apeliacinių skundų posėdyje, įvykusiame 2023 m. rugsėjo 27 d.
V. Vertinimas
50. Kaip nurodyta šios išvados įvade, byloje C‑597/22 P priimtinas sprendimas (B dalis) priklauso nuo sprendimo, kuris bus priimtas bylose C‑160/22 P ir C‑161/22 P. Taigi pastarąsias reikia nagrinėti pirmiausia (A dalis).
A. Bylos C‑160/22 P ir C‑161/22 P
51. Prieš pradedant nagrinėti šias bylas iš esmės, t. y. klausimą, ar sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS iš tikrųjų patenka į sutartinių santykių sritį, ir atitinkamai priklauso sutartyje nurodyto teismo jurisdikcijai (2 skyrius), reikia išnagrinėti Komisijos apeliacinių skundų priimtinumą, dėl kurio kita apeliacinio proceso šalis abejoja (1 skyrius).
1. Dėl apeliacinių skundų priimtinumo
52. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antrą pastraipą apeliacinį skundą gali paduoti bet kuri pagal visus savo reikalavimus arba jų dalį bylą pralaimėjusi šalis.
53. Kitos apeliacinio proceso šalies teigimu, Komisija nepralaimėjo bylos, kiek tai susiję su kitos apeliacinio proceso šalies prašymais panaikinti sprendimus dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS Bendrajame Teisme, nes šis šiuos prašymus atmetė. Tai, kad jie buvo atmesti kaip nepriimtini, o ne kaip nepagrįsti, kaip to prašė Komisija, kitos apeliacinio proceso šalies manymu, negali reikšti, kad Komisija pralaimėjo bylą.
54. Be to, kita apeliacinio proceso šalis tvirtina, kad Komisija neturi suinteresuotumo tęsti procesą, nes savo apeliacinį skundą grindžia būtinybe apsaugoti Sąjungos finansinius interesus. Iš tikrųjų pateikiant šį argumentą neatsižvelgiama į SESV nustatytą teisminių įgaliojimų paskirstymą ir tai, kad nacionalinis teismas, kaip Sąjungos sudarytoje sutartyje nurodytas teismas, taip pat gali ginti jos finansinius interesus, kaip ir Sąjungos teismas.
55. Šį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti, nesant būtinybės spręsti klausimą, ar Komisija, kaip privilegijuota apeliantė, turi įrodyti, kad turi suinteresuotumą tęsti procesą, kai pateikia apeliacinį skundą tokiose kaip nagrinėjamos bylose. Taip pat nebūtina nagrinėti kitos apeliacinio proceso šalies argumentų, pateiktų ginčijant Komisijos suinteresuotumą tęsti procesą, kurie, mano nuomone, susiję su apeliacinių skundų pagrįstumo analize, t. y. su Sąjungos teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškinius kaip pirmoji instancija klausimu, o ne su apeliacinių skundų priimtinumu.
56. Iš tikrųjų pakanka konstatuoti, kad bet kuriuo atveju, priešingai nei mano kita apeliacinio proceso šalis, Komisija iš tikrųjų pralaimėjo bylą pirmojoje instancijoje, kiek tai susiję su prašymais panaikinti sprendimus dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS, todėl ji suinteresuota kreiptis į apeliacinę instanciją siekdama, kad būtų panaikinti sprendimai T‑795/19 ir T‑796/19.
57. Šiuo klausimu primintina, kad Bendrasis Teismas minėtus prašymus dėl panaikinimo atmetė, nes buvo tos nuomonės, jog bylose nagrinėjami sutartiniai santykiai, taigi priklauso Belgijos teismų, sutartyse CADRS ir TACIS nurodytų teismų(8), jurisdikcijai. Be to, kita apeliacinio proceso šalis kreipėsi į šiuos Belgijos teismus su tokiais pačiais prašymais (atsižvelgiant į jų pasekmes), kaip ir į Bendrąjį Teismą, ir Belgijos teismai pripažino savo jurisdikciją juos nagrinėti, kartu nuspręsdamas sustabdyti bylų nagrinėjimą, kol bus priimti sprendimai užbaigiant procesą šiose bylose(9).
58. Taigi, kaip teisingai pažymi Komisija, aplinkybė, jog Bendrasis Teismas atmetė kitos apeliacinio proceso šalies pateiktus prašymus panaikinti sprendimus dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS kaip nepriimtinus, o ne kaip nepagrįstus, yra jos nenaudai, todėl apeliacinio skundo baigtis jai gali būti naudinga(10). Iš tikrųjų, jei Bendrasis Teismas būtų šiuos prašymus išnagrinėjęs iš esmės ir juos atmetęs kaip nepagrįstus, ginčai būtų pasibaigę ir Komisijos reikalavimų pagrįstumas būtų buvęs įrodytas (su patvirtinimo galimai pateikus apeliacinį skundą sąlyga).
59. Tai reiškia, jog, kadangi Komisija Bendrajame Teisme pralaimėjo bylą, kiek tai susiję su prašymais panaikinti sprendimus dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS, apeliaciniai skundai, pateikti bylose C‑160/22 P ir C‑161/22 P, yra priimtini.
2. Dėl jurisdikcijos nagrinėti ieškinius dėl sprendimų dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS
60. Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai, siekdamas nustatyti, kuris teismas turi nagrinėti ieškinius dėl sprendimų dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS, pripažino juos patenkančiais į sutartinių santykių sritį, taigi priskirtinais sutartyje nurodyto teismo, o ne ieškinius dėl panaikinimo nagrinėjančio teismo jurisdikcijai. Komisija, priešingai, laikosi nuomonės, kad šie sprendimai yra aktai, kuriuos galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.
61. Grįsdama šį požiūrį Komisija nurodo tris pagrindus, kurie, jos pačios teigimu, yra glaudžiai susiję ir gali būti nagrinėjami kartu. Šiuose pagrinduose ji iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai kvalifikavo kaip sutartinius jai pagal reglamentus siekiant apsaugoti Sąjungos finansinius interesus suteiktus viešuosius įgaliojimus vienašališkai nustatyti pažeidimus, sumažinti viešojo pirkimo kainas ir susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas.
a) Ginčijami Bendrojo Teismo motyvai
62. Dėl ginčijamų Bendrojo Teismo motyvų pažymėtina, kad šis teismas pirmiausia priminė nuo Sprendimo Lito Maieftiko Gynaikologiko kai Cheirourgiko Kentro / Komisija (toliau – Sprendimas Lito)(11) priėmimo Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią Sąjungos teismas negali išplėsti savo jurisdikcijos peržengdamas SESV 274 straipsniu, nacionaliniams teismams suteikiančiu bendrąją jurisdikciją nagrinėti ginčus, kurių viena iš šalių yra Sąjunga, nustatytas ribas. Taigi esant sutarčiai, kuria ieškovė susaistoma su viena iš Sąjungos institucijų, Sąjungos teisme ieškinys pagal SESV 263 straipsnį gali būti pareikštas tik tuo atveju, jei ginčijamu aktu siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, kurių neapima šalis saistantys sutartiniai santykiai ir kurios reiškia viešosios valdžios įgaliojimų, suteiktų susitariančiajai institucijai, kaip administracinei institucijai, įgyvendinimą(12).
63. Atsižvelgdamas į šią dvigubą sąlygą, Bendrasis Teismas atmetė Komisijos argumentą, kad sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS vien dėl to, kad buvo priimti remiantis antrinės teisės nuostatomis, suteikiančiomis Komisijai viešosios valdžios įgaliojimus, priklauso „administracinei sričiai“ (o ne „sutartinių santykių sričiai“)(13).
64. Bendrojo Teismo nuomone, darant prielaidą, kad pagal 2002 m. ir 2018 m. finansinius reglamentus(14), taip pat pagal Reglamentą dėl finansinių interesų apsaugos Komisija, jei įvykdomos tam tikros sąlygos, gali įgyvendinti priemones, sietinas su viešosios valdžios įgaliojimais, iš Sprendime Lito nustatytų sąlygų matyti, jog to negali pakakti, kad šios priemonės būtų iškart pašalintos iš sutartinių santykių srities, nes šių reglamentai įgyvendinami dėl pažeidimų, priskiriamų šaliai, sutartiniais santykiais susaistytai su Sąjunga(15).
65. Bendrojo Teismo nuomone, net jei konkurso procedūros dar nepatenka į sutartinių santykių sritį, po sutarties pasirašymo perkančioji organizacija tampa pagal sutartį įsipareigojusia pasirinktam dalyviui. Todėl perkančiajai organizacijai antrinės teisės nuostatomis suteiktų įgaliojimų bausti už pažeidimus, padarytus vykstant sutarties skyrimo procedūrai, įgyvendinimas nuo sutarties pasirašymo dienos patenka į sutartinių santykių sritį. Taigi nagrinėjamu atveju lemiamos reikšmės turėtų tai, kad šiais įgaliojimais buvo pasinaudota, kai šalys jau buvo įsipareigojusios viena kitai pagal sutartis CARDS ir TACIS, kad jos jau buvo įvykdžiusios didelę dalį atitinkamų įsipareigojimų, ar net juos visus ir kad dėl ginčijamų priemonių buvo panaikinti Komisijos įsipareigojimai pagal sutartis, t. y. mokėjimai kitos apeliacinio proceso šalies naudai(16).
66. Todėl, remiantis Bendrojo Teismo analize, nebuvo įvykdyta antroji jurisprudencijoje nustatyta sąlyga siekiant sutartinio pobūdžio teisės aktą kvalifikuoti kaip aktą, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, nes sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS galėjo sukelti tik sutartiniams santykiams priskirtinas pasekmes(17).
b) Komisijos argumentų vertinimas
67. Komisija, nurodydama pirmąjį pagrindą, be kita ko, teigia, kad Bendrasis Teismas savo argumentais kuria naują jurisprudenciją, pagal kurią, jos, kaip viešosios valdžios, įgaliojimams „suteikiamas sutartinis pobūdis“. Dėl jos sutrikdoma Sąjungos teisinė sistema, Komisijos priimtų sprendimų nuostatos tampa neveiksmingos, ji netenka viešosios valdžios įgaliojimų ir esminės priemonės Sąjungos finansiniams interesams ginti.
68. Vis dėlto šiems argumentams negalima pritarti.
69. Iš tikrųjų, priešingai nei teigia Komisija, ginčijami Bendrojo Teismo motyvai pateikiami teisingai taikant suformuotus principus, nustatytus sprendimuose Lito ir ADR (1 skirsnis). Be to, jo sprendimas neturi įtakos Komisijos kompetencijai vykdyti savo, kaip viešosios valdžios institucijos, įgaliojimų, jis susijęs tik su jurisdikcija nagrinėti šiuo pagrindu priimtas priemones (2 skirsnis).
1) Sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS atsižvelgiant į ieškinių dėl aktų, priimtų sutartinių santykių srityje, panaikinimo priimtinumo sąlygas
70. Kaip nurodė Bendrasis Teismas, pagal Sprendimą Lito, kai ieškovą ir Sąjungos instituciją saisto sutartis, tam, kad būtų galima pareikšti ieškinį dėl akto panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį, šis aktas turi atitikti dvigubą sąlygą: jis ne tik turi būti priimtas susitariančiajai institucijai, kaip administracinei institucijai, naudojantis viešosios valdžios įgaliojimais, bet ir turi siekti sukelti privalomas teisines pasekmes, nesusijusias su šalis saistančiais sutartiniais santykiais.
71. Tai reiškia, kad, priešingai nei nurodydama pirmąjį pagrindą teigia Komisija, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog vien nesutartinio Komisijos įgaliojimų, kuriais ji naudojosi priimdama sprendimus dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS, pobūdžio (darant prielaidą, kad tai nustatyta) nepakanka tam, kad šie sprendimai būtų laikomi aktais, kuriuos galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, nesant šių sprendimų poveikio, nesusijusio su šalių sutartiniais santykiais.
72. Šios išvados nepaneigia Komisijos pirmajame pagrinde ir per posėdį nurodyta aplinkybė, kad šie įgaliojimai jai, kaip administracinei institucijai, yra suteikti siekiant bausti už pažeidimus, kaip tai suprantama pagal Reglamento dėl finansinių interesų apsaugos 4 straipsnį ir 2002 m. finansinio reglamento 103 straipsnį, ir apsaugoti Sąjungos biudžetą. Be to, aplinkybės, kad Komisija turi diskreciją susigrąžinti jau sumokėtas sumas proporcingai atsižvelgiant į padarytų pažeidimų rimtumą, nepakanka tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog šiuo pagrindu priimtos priemonės negali būti laikomos patenkančiomis į sutartinių santykių sritį jas vertinant kilus ginčui.
73. Tokie įgaliojimai, žinoma, panašūs į „administracines“ priemones, kurios skiriasi nuo įprastų sutartinių teisių ir pareigų, kaip antai reikalavimo atlyginti žalą dėl netinkamo sutarties vykdymo, įgyvendinimo(18). Vis dėlto, kalbant apie Sąjungos institucijų sutartis, tai nereiškia, kad perkančiosios institucijos priimti aktai, kuriais įgyvendinami tokie įgaliojimai, turi būti laikomi aktais, kurie gali būti ginčijami, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, jeigu jie patenka į sutartinių santykių sritį ir nesukelia privalomų teisinių pasekmių, nesusijusių su šia sritimi(19). Jei šių įgaliojimų vykdymas automatiškai lemtų Sąjungos teismo jurisdikciją pagal šią nuostatą, tai būtų nesuderinama su pirminėje teisėje nustatyta teisių gynimo priemonių sistema.
74. Kaip matyti iš Sprendime Lito pateiktų argumentų, primintų šios išvados 62 punkte, dviguba sąlyga, kuri turi būti įvykdyta tam, kad Sąjungos aktą, priimtą kontrahento atžvilgiu, būtų galima ginčyti pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo, iš tikrųjų kyla iš SESV nustatytos teisių gynimo priemonių sistemos. Pagal SESV 272 ir 274 straipsnius valstybių narių teismų jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus, kurių viena iš šalių yra Sąjunga, ir Sąjungos teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus dėl ginčų, kylančių iš sutarties, sudarytos su Sąjunga, tik tuo atveju, jei šioje sutartyje yra arbitražinė išlyga Sąjungos teismų naudai.
75. Todėl, kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendimo Lito 19 punkte ir Sprendimo ADR 64 punkte, jei Sąjungos teismas pripažintų, kad pagal SESV 263 straipsnį jis turi jurisdikciją spręsti dėl aktų, patenkančių į sutartinių santykių sritį, teisėtumo, SESV 272 straipsnis galėtų netekti prasmės. Be to, tais atvejais, kai sutartyje nebūtų arbitražinės išlygos Sąjungos teismų naudai, kiltų pavojus, kad jo jurisdikcija būtų išplėsta peržengiant SESV 274 straipsniu nustatytas ribas.
76. Būtent dėl tokio jurisdikcijos paskirstymo aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, sutartinių santykių srityje apibrėžiamas siauriau nei kitose srityse. Taigi, kai aktas susijęs su Sąjungos kontrahentu, tam, kad šį aktą būtų galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, nepakanka, kad jis sukeltų privalomų teisinių pasekmių jo adresatui; taip pat reikia, kad šios privalomos teisinės pasekmės būtų nesusijusios su šalis saistančiais sutartiniais santykiais(20). Šis Sąjungos kontrahentų galimybės kreiptis į teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl panaikinimo, apribojimas neturi įtakos jų teisei pareikšti ieškinį, jeigu jie turi teisę į veiksmingą teisinę gynybą sutartyje nurodytame teisme(21).
77. Sutartinių santykių srityje priimto sprendimo nesutartinės pasekmės kyla, pavyzdžiui, kai kontrahentui, pažeidusiam sutartį, laikinai neleidžiama dalyvauti kitose Sąjungos viešojo pirkimo ir dotacijų suteikimo procedūrose arba kai toks kontrahentas įtraukiamas į Sąjungos institucijų centrinės duomenų bazės juodąjį sąrašą(22).
78. Vis dėlto nagrinėjamu atveju Komisija nenustatė, kokių pasekmių turėtų sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS, kurios būtų nesusijusios su šalių sutartiniais santykiais.
79. Kaip iš esmės teisingai konstatavo Bendrasis Teismas, net jei šiuose sprendimuose nustatytas pažeidimas, padarytas prieš sudarant ginčijamas sutartis, šiais sprendimais kita apeliacinio proceso šalis įpareigojama grąžinti Sąjungos jai pagal šias sutartis sumokėtas sumas. Taigi jie susiję su šalių teisėmis ir pareigomis pagal šias sutartis. Šie mokėjimai kitai apeliacinio proceso šaliai iš pradžių turėjo būti atlikti remiantis sutarčių sąlygomis ir Sąjunga nebūtų jų atlikusi, jei šios sutartys dar nebūtų buvusios pasirašytos. Vadinasi, kitai apeliacinio proceso šaliai nustatyta pareiga grąžinti aptariamas sumas turi įtakos jos, kaip Sąjungos kontrahento, padėčiai, bet nereiškia įpareigojimų, kurie viršytų šiuos sutartinius santykius arba kurių pasekmės būtų nesusijusios su šiais santykiais.
80. Net jei Komisijos priimtos priemonės nėra susijusios su tuo, kaip kita apeliacinio proceso šalis vykdo sutartį, pagal jas ši šalis baudžiama kaip Sąjungos kontrahentas. Be to, Komisija per posėdį šiose bylose pati pabrėžė, jog aplinkybė, kad pažeidimai, už kuriuos nagrinėjamu atveju baudžiama, buvo padaryti prieš sudarant sutartis, neturi lemiamos reikšmės. Komisijos teigimu, lemiamas veiksnys kvalifikuojant skundžiamus sprendimus dėl susigrąžinimo kaip aktus, kuriuos galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, – tai, kad veiksmai, už kuriuos baudžiama, reiškia „pažeidimą“, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą dėl finansinių interesų apsaugos ir 2002 m. finansinį reglamentą.
81. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo kita apeliacinio proceso šalis, tokia pozicija visiškai nesuderinama su Sutartyje nustatytu jurisdikcijos paskirstymu. Iš tikrųjų atsižvelgiant į plačią sąvokos „pažeidimas“ apibrėžtį, pateikiamą Reglamento dėl finansinių interesų apsaugos 1 straipsnyje, būtų neįmanoma atskirti pažeidimų, baudimas už kuriuos priklausytų ieškinius dėl panaikinimo nagrinėjančio teismo jurisdikcijai, nuo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, baudimas už kuriuos priklausytų sutartyje nurodyto teismo jurisdikcijai. Be to, tokia padėtis lemtų teisinį netikrumą Sąjungos kontrahentams ir nacionaliniams teismams.
82. Galiausiai pažymėtina, kad šioje byloje Komisijos priimti sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS skiriasi nuo privaloma tvarka vykdytinų sprendimų, kaip tai suprantama pagal SESV 299 straipsnį, aptariamų byloje ADR, kurie buvo kvalifikuoti kaip aktai, kuriuos galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį. Iš tikrųjų, kaip yra konstatavęs Teisingumo Teismas, tokių privaloma tvarka vykdytinų sprendimų (leidžiančių tiesiogiai taikyti priverstinį vykdymą) pasekmės ir privalomumas negali kilti iš sutarties sąlygų, jie kyla iš SESV 299 straipsnio, siejamo su finansinio reglamento nuostata, sudarančio teisinį pagrindą konkrečiu atveju tokiam sprendimui priimti(23).
83. Tiesa, nagrinėjamu atveju skundžiamais sprendimais dėl susigrąžinimo nustatyta mokėjimo pareiga, bet pagal juos neleidžiamas tiesioginis priverstinis šios pareigos vykdymas, kitaip nei privaloma tvarka vykdytinų sprendimų, kaip tai suprantama pagal SESV 229 straipsnį, atveju. Privaloma tvarka vykdytinų sprendimų nesutartinio pobūdžio teisinės pasekmės tos, kad Komisija vienašaliu, savo pačios priimtu viešosios valdžios aktu nustato sutartinio reikalavimo vykdytinumą(24).
84. Be to, priverstinį sprendimo vykdymą, grindžiamą SESV 299 straipsniu, galima sustabdyti tik Teisingumo Teismo sprendimu, o nacionalinių teismų jurisdikcijai priklauso tik vykdomųjų priemonių teisėtumo kontrolė. Todėl privaloma tvarka vykdytinas spendimas, kaip tai suprantama pagal SESV 299 straipsnį, turi priklausyti Sąjungos teismo jurisdikcijai(25). Nagrinėjamu atveju, priešingai, Komisija neįrodė, kodėl skundžiami sprendimai dėl susigrąžinimo, jos nuomone, būtinai turėtų priklausyti Sąjungos teismo jurisdikcijai.
85. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad antrasis ir trečiasis apeliacinio skundo pagrindai yra nereikšmingi. Šiuose pagrinduose Komisija iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidų, kai Komisijos priemones, priimtas sprendimais dėl susigrąžinimo CADRS ir TACIS, prilygino sutartinėms priemonėms, pavyzdžiui, baudai už trūkumą, turintį įtakos sutarties sudarymui, arba už „tyčinę klaidą“, kaip tai suprantama pagal Belgijos teisę, arba privalomų sutarties pasekmių panaikinimui atgaline data.
86. Net jei Bendrasis Teismas būtų suklydęs, nagrinėdamas šias priemones vertinant iš sutarčių teisės perspektyvos, vis dėlto jis teisingai taikė jurisprudencijoje nustatytas sąlygas, siekdamas nustatyti, ar Komisijos priimti aktai, skirti jos kontrahentams, yra aktai, kuriuos galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį. Todėl antrąjį ir trečiąjį apeliacinio skundo pagrindus reikia atmesti, nenagrinėjant konkrečių Komisijos argumentų, susijusių su šiais pagrindais.
2) Sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS bei dvejopas Komisijos vaidmuo sutartinių santykių srityje
87. Priešingai nei teigia Komisija, pagal Bendrojo Teismo priimtą sprendimą iš jos neatimama galimybė vykdyti įgaliojimus skirti nuobaudas už pažeidimus, kurie jai suteikti pagal Reglamentą dėl finansinių interesų apsaugos, taip pat 2002 m. ir 2018 m. finansinius reglamentus. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas nenusprendė, kaip, atrodo, teigia Komisija, dėl jos kompetencijos priimti sprendimus dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS, jis nusprendė tik dėl jurisdikcijos nagrinėti ieškinius, pareikštus dėl šių sprendimų.
88. Taigi Bendrasis Teismas net nekėlė klausimo, ar Komisija turėjo teisę priimti sprendimus dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS, remdamasi tik Reglamentu dėl finansinių interesų apsaugos ir 2002 m. finansinio reglamento 103 straipsniu, arba ar buvo būtina, kad atitinkamos šių reglamentų nuostatos taip pat būtų įtrauktos į sutarties sąlygas, kaip yra nagrinėjamu atveju(26). Bendrojo Teismo nuomone, šie reglamentai iš tikrųjų tiesiogiai taikomi ginčijamoms sutartims; vis dėlto jis konstatavo, kad šioje byloje bet kuriuo atveju atitinkamos šių reglamentų nuostatos taip pat buvo įtrauktos į šių sutarčių sąlygas(27). Šiomis aplinkybėmis nagrinėjant šias bylas nebūtina spręsti klausimo, ar Komisija vis dėlto galėtų pasinaudoti įgaliojimais, kuriuos jai suteikia Reglamentas dėl finansinių interesų apsaugos bei 2002 m. ir 2018 m. reglamentai, tuo atveju, jei galimybė pasinaudoti šiais įgaliojimais sutarties sąlygose nebūtų nurodyta.
89. Kaip per posėdį paaiškino pati Komisija, sudarydama sutartis ji atlieka dvejopą vaidmenį: nors ir saistoma sutarties, ji paiso ne savo interesų, kaip privatus kontrahentas, o naudojasi įgaliojimais, kad atliktų jai skirtas užduotis, įskaitant politikos įgyvendinimą ir Sąjungos finansinių interesų apsaugą. Todėl net kaip kontrahentas ji neatsisako specifinių teisių ir pareigų, kurias turi kaip viešoji institucija, taigi jos sutartims taikoma kitokia sistema nei privačių kontrahentų tarpusavio sutartims. Tai juo labiau taikytina tuo atveju, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas antrinės teisės nuostatomis jai suteikia įgaliojimus veikti savo kontrahentų atžvilgiu, kaip antai įgyvendintus šioje byloje(28).
90. Vis dėlto tai nereiškia, kad priemonės, priimtos naudojantis šiais įgaliojimais, priklauso ieškinius dėl panaikinimo nagrinėjančio teismo jurisdikcijai, jei šių priemonių pasekmės patenka į šalis saistančių sutartinių santykių sritį. Antraip tai prieštarautų SESV nustatytam jurisdikcijos Sąjungos sudarytų sutarčių srityje paskirstymui, kaip paaiškinta šios išvados 70–76 punktuose.
91. Be to, priešingai nei teigia Komisija, Bendrojo Teismo priimtas sprendimas nepanaikina jos priimtų aktų, skirtų nuobaudoms už jos kontrahentų padarytus pažeidimus, veiksmingumo ir neverčia jos kreiptis į teismą dėl jos įgaliojimų įgyvendinimo, taip trukdydamas apsaugoti Sąjungos finansinius interesus. Bendrasis teismas visiškai nesuabejojo dėl to, kad vienašališki sprendimai nutraukti sutartis ir susigrąžinti sumokėtas sumas (kadangi jose nustatoma pareiga mokėti) daro poveikį nuo jų priėmimo dienos, neatsižvelgiant į kokį nors sutartyje nurodyto teismo įsikišimą. Komisija turi kreiptis į sutartyje nurodytą teismą tik tada, kai, taikant Sprendime ADR įtvirtintą jurisprudenciją, reikia gauti vykdomąjį dokumentą dėl šių sumų susigrąžinimo, jei sutartyje nėra arbitražinės išlygos Sąjungos teismo naudai. Kaip paaiškinta pirmiau, tai lemia pirminėje teisėje nustatytas jurisdikcijos sutartinių santykių srityje paskirstymas.
92. Galiausiai per posėdį dėl šių bylų buvo priminta Prancūzijos administracinė teisė, kuri, pirmiausia administracinių sutarčių srityje, turi tam tikrų panašumų su Sąjungos institucijų administracine teise. Sprendimas, kuriuo pripažįstamas susitariančiosios administracijos įgaliojimų buvimas, priemones, priimtas naudojantis šiais įgaliojimais, priskiriant sutartyje nurodyto teismo, o ne ieškinius dėl panaikinimo nagrinėjančio teismo jurisdikcijai, atitinka Prancūzijos administracinės teisės srityje egzistuojančią praktiką(29).
3. Išvada dėl bylų C‑160/22 P ir C‑161/22 P
93. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisijos argumentams, pateiktiems siekiant įrodyti, jog Bendrasis teismas sprendimuose T‑795/19 ir T‑796/19 padarė klaidų, negalima pritarti. Todėl apeliacinius skundus, pateiktus bylose C‑160/22 P ir C‑161/22 P, reikia atmesti.
B. Byla C‑597/22 P
94. Kaip nurodyta pirmiau(30), bylos C‑597/22 P dalykas – privaloma tvarka vykdytini sprendimai, kaip tai suprantama pagal SESV 299 straipsnį, Komisijos priimti kitos apeliacinio proceso šalies atžvilgiu, siekiant susigrąžinti sumas, reikalaujamas pagal sprendimus dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS.
95. Sprendimu T‑408/21 Bendrasis Teismas panaikino šiuos privaloma tvarka vykdytinus sprendimus, taikydamas Sprendime ADR nustatytus principus. Kaip priminė Bendrasis Teismas(31), šiame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad Komisija negali priimti privaloma tvarka vykdytino sprendimo esant sutartiniams santykiams, jei sutartyje nenumatyta arbitražinė išlyga, pagal kurią jurisdikcija suteikta Sąjungos teismui, ir dėl to tokie sutartiniai santykiai priklauso valstybės narės teismų jurisdikcijai.
96. Taigi remiantis išvada, kurią Bendrasis Teismas padarė sprendimuose T‑795/19 ir T‑796/19, kad sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS patenka į sutartinių santykių sritį, Komisija neturi įgaliojimų priimti privaloma tvarka vykdytinų sprendimų, nes sutartyse CARDS ir TACIS nėra arbitražinės išlygos Sąjungos teismo naudai.
97. Komisija savo apeliaciniame skunde, pateiktame byloje C‑597/22 P, teigia, kad išvada, kurią Bendrasis Teismas padarė sprendime T‑408/21, yra klaidinga, nes pirmiausia klaidinga sprendimuose T‑795/19 ir T‑796/19 jo pateikta išvada, kad sprendimai dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS yra sutartinio pobūdžio.
98. Tai reiškia, kad, kaip pripažįsta pati Komisija, jei Teisingumo Teismas patvirtintų sprendimų dėl susigrąžinimo CARDS ir TACIS sutartinį pobūdį, Komisija neturėtų įgaliojimų priimti privaloma tvarka vykdytinų sprendimų CARDS ir TACIS, o jos apeliacinis skundas, pateiktas byloje C‑597/22 P, netektų pagrindo.
99. Taigi, atsižvelgdama į pasiūlymą dėl bylų C‑160/22 P ir C‑161/22 P, pagal kurį patvirtinama Bendrojo Teismo sprendimuose T‑795/19 ir T‑796/19 padaryta išvada, siūlau Teisingumo Teismui patvirtinti ir išvadą, kurią Bendrasis Teismas padarė sprendime T‑408/21, todėl atmesti apeliacinį skundą, pateiktą byloje C‑597/22 P.
C. Tarpinė išvada
100. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ir apeliacinius skundus sujungtose bylose C‑160/22 P ir C‑161/22 P, ir apeliacinį skundą byloje C‑597/22 P reikia atmesti.
VI. Bylinėjimosi išlaidos
101. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.
102. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
103. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal kitos apeliacinio proceso šalies pateiktus reikalavimus.
VII. Išvada
104. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui sujungtose bylose C‑160/22 P ir C‑161/22 P ir byloje C‑597/22 P priimti tokį sprendimą:
1. Atmesti apeliacinius skundus.
2. Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.