TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. gruodžio 19 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimas – Direktyva 2001/29/EB – 3 straipsnio 1 dalis – Teisė viešai paskelbti – Kūrinių padarymas viešai prieinamų – 4 straipsnis – Platinimo teisė – Teisės išnaudojimas – Elektroninės knygos – Virtuali „naudotų“ elektroninių knygų rinka“
Byloje C‑263/18
dėl rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) 2018 m. kovo 28 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. balandžio 16 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Nederlands Uitgeversverbond,
Groep Algemene Uitgevers
prieš
Tom Kabinet Internet BV,
Tom Kabinet Holding BV,
Tom Kabinet Uitgeverij BV
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, kolegijų pirmininkai A. Arabadjiev, A. Prechal, M. Vilaras, P. G. Xuereb, L. S. Rossi ir I. Jarukaitis, teisėjai E. Juhász, M. Ilešič (pranešėjas), J. Malenovský, C. Lycourgos ir N. Piçarra,
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. balandžio 2 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs į pastabas, pateiktas:
– Nederlands Uitgeversverbond ir Groep Algemene Uitgevers, atstovaujamų advocaten C. A. Alberdingk Thijm, C. F. M. de Vries ir S. C. van Velze,
– Tom Kabinet Internet BV, Tom Kabinet Holding BV ir Tom Kabinet Uitgeverij BV, atstovaujamų advocaten T. C. J. A. van Engelen ir G. C. Leander,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos J.‑C. Halleux ir M. Jacobs,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos P. Ngo ir S. Wolff ir J. Nymann-Lindegren,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Hellmann, U. Bartl, J. Möller ir T. Henze,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Rubio González ir A. Sampol Pucurull,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir D. Segoin,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato F. De Luca,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir T. Rendas,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Brandon ir Z. Lavery, padedamų QC N. Saunders,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda, A. Nijenhuis ir F. Wilman,
susipažinęs su 2019 m. rugsėjo 10 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230, klaidų ištaisymas OL L 314, 2008, p. 16) 2 straipsnio, 4 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 5 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Nederlands Uitgeversverbond (toliau – NUV) ir Groep Algemene Uitgevers (toliau – GAU) ginčą su Tom Kabinet Internet BV (toliau – Tom Kabinet), Tom Kabinet Holding BV ir Tom Kabinet Uitgeverij BV dėl internetinės virtualios „naudotų“ elektroninių knygų rinkos paslaugos teikimo.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 1996 m. gruodžio 20 d. Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) Ženevoje priėmė PINO autorių teisių sutartį (toliau – ATS). Ši sutartis Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208) ir Europos Sąjungoje įsigaliojo 2010 m. kovo 14 d. (OL L 32, 2010, p. 1).
4 ATS 6 straipsnio „Platinimo teisė“ 1 dalyje nustatyta:
„Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę suteikti leidimą padaryti jų kūrinių originalus ar jų kopijas viešai prieinamus, juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn.“
5 Šios sutarties 8 straipsnyje „Teisė viešai paskelbti“ nustatyta:
„Nepažeidžiant Berno konvencijos 11 straipsnio 1 dalies ii punkto, 11a straipsnio 1 dalies i ir ii punktų, 11b straipsnio 1 dalies ii punkto, 14 straipsnio 1 dalies ii punkto ir 14a straipsnio 1 dalies nuostatų, literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti bet kokiu būdu viešai paskelbti savo kūrinius, paskelbiant juos laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant tų kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“
6 Suderinti paaiškinimai dėl ATS (toliau – suderinti paaiškinimai) buvo priimti 1996 m. gruodžio 20 d. diplomatinėje konferencijoje.
7 Suderinti šios sutarties 6 ir 7 straipsnių paaiškinimai suformuluoti taip:
„Šiuose straipsniuose minimos sąvokos „kopijos“ bei „originalai ir kopijos“, atsižvelgiant į šiuose straipsniuose numatytą platinimo teisę ir nuomos teisę, išimtinai žymi užfiksuotas kopijas, kurias galima išleisti į apyvartą kaip materialius objektus.“
Sąjungos teisė
Direktyva 2001/29
8 Direktyvos 2001/29 2, 4, 5, 9, 10, 15, 23–25, 28 ir 29 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:
„(2) 1994 m. birželio 24 ir 25 d. Korfu saloje posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba pabrėžė būtinumą Bendrijos lygmeniu sukurti bendrą ir lanksčią teisinę sistemą informacinės visuomenės Europoje kūrimui skatinti. Tam, inter alia, reikalinga, kad naujiems produktams ir paslaugoms egzistuotų tam tikra vidaus rinka. Svarbūs Bendrijos teisės aktai tokiai reguliavimo sistemai užtikrinti jau veikia arba yra rengiamasi juos priimti. Autorių teisės ir gretutinės teisės šiame kontekste vaidina svarbų vaidmenį, nes jos saugo ir skatina naujų produktų bei paslaugų kūrimą ir pardavimą, kūrybą ir kūrybos rezultatų naudojimą.
<…>
(4) Suderinta teisinė autorių teisių ir gretutinių teisių sistema, padidindama teisinį aiškumą [saugumą] ir nustatydama aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, skatins esmines investicijas į kūrybingumą ir novatoriškumą, įskaitant tinklų infrastruktūrą, ir savo ruožtu padės Europos pramonės augimui ir padidėjusiam konkurencingumui tiek turinio rengimo, tiek informacinės technologijos srityje, ir apskritai įvairiose pramonės ir kultūros srityse. Tai užtikrins užimtumą ir skatins kurti naujas darbo vietas.
(5) Technologijų plėtra padaugino ir paįvairino kūrybos, gamybos ir naudojimo kryptis. Nors ir nereikia jokių naujų intelektinės nuosavybės apsaugos koncepcijų, galiojantys autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymai turėtų būti pakeisti ir papildyti, kad atitinkamai atspindėtų ekonomikos realybes, pavyzdžiui, naujas naudojimo formas.
<…>
(9) Kiekvienas autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai. Jų apsauga padeda užtikrinti kūrybingumo palaikymą ir plėtojimą autorių, atlikėjų, prodiuserių, vartotojų, kultūros, pramonės ir apskritai visuomenės labui. Dėl to intelektinė nuosavybė yra pripažinta sudedamąja nuosavybės dalimi.
(10) Kad autoriai ar atlikėjai galėtų tęsti savo kūrybinį ir meninį darbą, už savo darbo naudojimą jie turi gauti teisingą atlyginimą; jį turi gauti ir prodiuseriai, kad galėtų finansuoti šį darbą. Investicijos, kurių reikia tokiems produktams, kaip fonogramos, filmai ar daugialypės terpės kūriniai sukurti ir užsakomosioms paslaugoms („on-demand“) tiekti, yra didelės. Tinkama teisinė intelektinės nuosavybės teisių apsauga yra būtina, kad būtų galima garantuoti galimybes gauti tokį atlyginimą ir patenkinamą investicijų grąžą.
<…>
(15) 1996 m. gruodį Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO, angl. WIPO) iniciatyva surengtoje diplomatinėje konferencijoje buvo priimtos dvi naujos tarptautinės sutartys – PINO autorių teisių sutartis ir PINO atlikimų ir fonogramų sutartis, skirtos atitinkamai autorių teisių apsaugai ir atlikėjų bei fonogramų gamintojų apsaugai. <…> Šia direktyva taip pat siekiama įgyvendinti kai kuriuos naujus tarptautinius įsipareigojimus.
<…>
(23) Ši direktyva turėtų dar labiau suderinti autoriaus teisę viešai paskelbti kūrinį. Ši teisė turėtų būti suprantama plačiai, kaip apimanti bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Ši teisė turėtų apimti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją. Ši teisė neturėtų būti taikoma jokiems kitiems veiksmams.
(24) Teisė padaryti viešai prieinam[us] 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus objektus turėtų būti suprantama kaip apimanti visus tokių objektų padarymo viešai prieinam[ų] veiksmus visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, kurioje tas viešo prieinamumo veiksmas atsiranda, ir neapimanti jokių kitų veiksmų.
(25) Teisinio neapibrėžtumo dėl apsaugos pobūdžio ir lygio, vykdant užsakomąjį autorių teisių saugomų kūrinių ir gretutinių teisių saugomų objektų perdavimą tinklais, turėtų būti išvengta nustatant Bendrijos lygmeniu suderintą apsaugą. Turėtų būti aišku, kad visi šia direktyva pripažinti teisių turėtojai turėtų turėti išimtinę teisę leisti padaryti viešai prieinamus dialoginiu užsakomuoju būdu perduodamus autorių teisių saugomus kūrinius ar bet kuriuos kitus objektus. Tokiems dialoginiams užsakomiesiems perdavimams būdinga tai, kad visuomenės nariai jais gali naudotis individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
<…>
(28) Autorių teisių apsauga pagal šią direktyvą apima išimtinę teisę kontroliuoti kūrinio, užfiksuoto materialioje laikmenoje, platinimą. Teisių turėtojui Bendrijoje pirmą kartą pardavus kūrinio originalą ar jo kopijas arba kai originalas ar jo kopijos yra parduodamos jam leidus, išnaudojama teisė kontroliuoti to objekto perpardavimą Bendrijoje. Ši teisė neturėtų būti laikoma išnaudota, jei teisių turėtojas originalą ar jo kopijas parduoda arba originalas ar jo kopijos parduodamos jam leidus ne Bendrijoje. Nuomos ir panaudos teisės autoriams buvo nustatytos [1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos] direktyva 92/100/EEB [dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, 1992, p. 61; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 120)]. Šioje direktyvoje nustatyta platinimo teisė nepažeidžia tos direktyvos I skyriaus nuostatų dėl nuomos ir panaudos teisių.
(29) Teisių išnaudojimo klausimas neiškyla paslaugų ir ypač internetinių („on-line“) paslaugų atveju. Tas pats pasakytina ir apie kūrinio ar kito objekto materialią kopiją, kurią teisių turėtojui leidus padaro tokios paslaugos naudotojas. Dėl to ta pati nuostata tinka kūrinių ar kitų objektų originalo ir kopijų nuomai ir panaudai, nes pagal savo pobūdį tai yra paslaugos. Skirtingai nuo CD-ROM ar CD-I, kuriuose intelektinės nuosavybės objektai yra užfiksuoti materialioje laikmenoje, būtent prekėje, kiekviena internetinė („on-line“) paslauga iš tiesų yra veiksmas, kuriam turėtų būti gautas leidimas tais atvejais, kai autorių teisės ar gretutinės teisės tai nustato.“
9 Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nustatyta:
„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:
A) autoriams – savo kūrinius;
<…>“
10 Šios direktyvos 3 straipsnio „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“ 1 ir 3 dalyse nurodyta:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
<…>
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisės nebus išnaudotos jokiu šiame straipsnyje nustatytu viešo paskelbimo ar padarymo viešai prieinam[o] veiksmu.“
11 Šios direktyvos 4 straipsnis „Platinimo teisė“ suformuluotas taip:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.
2. Kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota Bendrijoje, išskyrus tuos atvejus, kai teisių turėtojas Bendrijoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu.“
12 Direktyvos 2001/29 5 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 1 dalyje nustatyta:
„2 straipsnyje minėtiems laikiniems atgaminimo veiksmams, kurie yra trumpalaikiai arba atsitiktiniai ir kartu – būtina bei svarbi technologinio proceso dalis, kurių vienintelis tikslas yra sudaryti sąlygas:
a) tarpininkui perduoti tinkle tretiesiems asmenims arba
b) teisėtai naudoti
kūrinį ar kitą objektą ir kurie atskirai nėra ekonominiu atžvilgiu svarbūs, 2 straipsnyje nustatytos atgaminimo teisės netaikomos.“
Direktyva 2009/24/EB
13 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/24/EB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (OL L 111, p. 16) 4 straipsnyje „Apribojimai“ numatyta:
„1. Vadovaujantis 5 ir 6 straipsnių nuostatomis, autoriaus teisių turėtojo išimtinės teisės, kaip apibrėžta 2 straipsnyje, apima teisę pačiam arba leisti kitam:
<…>
c) bet kuria forma viešai platinti ir nuomoti kompiuterio programos originalą arba jos kopijas.
2. Pirmą kartą autoriaus teisių turėtojui arba su jo leidimu pardavus programos kopiją Bendrijoje, išnaudojama tos kopijos platinimo Bendrijoje teisė, išskyrus teisę kontroliuoti tolesnę programos ar jos kopijos nuomą.“
Nyderlandų teisė
14 Pagrindinei bylai taikytinos 1912 m. rugsėjo 23 d. Auteurswet (Autorių teisių įstatymas) redakcijos 1 straipsnyje nustatyta:
„Autorių teisės reiškia išimtinę literatūros, mokslo arba meno kūrinio autoriaus ar jo teisių perėmėjo teisę, laikantis įstatymuose nustatytų apribojimų, paskelbti šį kūrinį ir jį atgaminti.“
15 Autorių teisių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Literatūros, mokslo ar meno kūrinio viešu paskelbimu laikomas:
1°. Viso ar dalies kūrinio kopijos viešas paskelbimas;
<…>“
16 Šio įstatymo 12b straipsnis suformuluotas taip:
„Jei kūrinio autorius ar teisių į kūrinį turėtojas literatūros, mokslo ar meno kūrinio kopiją pirmą kartą išleido į apyvartą perleisdamas savo nuosavybės teises Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje arba tai buvo padaryta gavus jo sutikimą, minėtos kopijos išleidimas į apyvartą kitokia forma, išskyrus nuomą ar panaudą, nelaikomas autoriaus teisių pažeidimu.“
17 Minėto įstatymo 13 straipsnyje nurodyta:
„Literatūros, mokslo ar meno kūrinio atgaminimu laikomas jo vertimas, muzikinė kompozicija, kinematografijos įrašas ar adaptavimas teatrui ir apskritai bet koks visiškas arba dalinis adaptavimas arba atgaminimas su pakeitimais, kuris neturi būti laikomas originaliu kūriniu.“
18 To įstatymo 13a straipsnyje nurodyta:
„Literatūros, mokslo ar meno kūrinio atgaminimu nelaikytinas tik laikinas atgaminimas, kuris yra trumpalaikis arba atsitiktinis ir yra būtina bei esminė technologinio proceso dalis ir kurio vienintelis tikslas yra sudaryti sąlygas
a) tarpininkui perduoti tinkle tretiesiems asmenims arba
b) teisėtai jį naudoti
ir kuris neturi savarankiškos ekonominės vertės.“
19 Autorių teisių įstatymo 16b straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Autoriaus teisių į literatūros, mokslo arba meno kūrinį pažeidimu nelaikomas atgaminimas tik keliais egzemplioriais, skirtas tik fizinio asmens, kuris atgamina nesiekdamas tiesioginės arba netiesioginės komercinės naudos, praktikavimuisi, mokymuisi arba naudojimui ir kuris nurodo atgaminti vien savo poreikiams.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
20 NUV ir GAU asociacijos, kurių tikslas apsaugoti Nyderlandų leidėjų interesus, kelių leidėjų buvo įgaliotos užtikrinti autorių tiesių, kurias jiems išimtinėmis licencijomis suteikė šių teisių turėtojai, apsaugą ir gerbimą.
21 Tom Kabinet Holding yra knygų, elektroninių knygų ir duomenų bazių leidybos bendrovės Tom Kabinet Uitgeverij, taip pat Tom Kabinet vienintelė akcininkė. Pastaroji bendrovė valdo interneto svetainę, kurioje 2014 m. birželio 24 d. pradėjo teikti internetinę virtualios „naudotų“ elektroninių knygų rinkos paslaugą.
22 2014 m. liepos 1 d. NUV ir GAU pagal Autorių teisių įstatymą dėl šios virtualios paslaugos pareiškė ieškinį Tom Kabinet, Tom Kabinet Holding ir Tom Kabinet Uitgeverij rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui. Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) atmetė jų prašymą, nes, anot jo, autorių teisių pažeidimas iš pirmo žvilgsnio nėra pakankamai tikėtinas.
23 NUV ir GAU dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Rechtbank te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas, Nyderlandai), ir šis 2015 m. sausio 20 d. sprendimu patvirtino minėtą sprendimą, tačiau uždraudė Tom Kabinet teikti virtualią paslaugą, leidžiančią prekiauti neteisėtai parsisiųstomis elektroninėmis knygomis. Kasacinis skundas dėl šio sprendimo nebuvo pateiktas.
24 Nuo 2015 m. birželio 8 d. Tom Kabinet pakeitė iki tol teiktas paslaugas; jas pakeitė „Tom Leesclub“ (Tom skaitymo klubas, toliau – skaitymo klubas), kuriame Tom Kabinet yra elektroninių knygų prekybininkė. Skaitymo klubas už tam tikrą pinigų sumą siūlo savo nariams „naudotas“ elektronines knygas, kurias Tom Kabinet nupirko arba nemokamai gavo iš šio klubo narių. Pastaruoju atveju nariai turi pateikti konkrečios knygos parsisiuntimo saitą ir pripažinti, kad jie neišsaugojo jos kopijos. Tom Kabinet parsisiunčia elektroninę knygą iš pardavėjo interneto svetainės ir pažymi ją savo pačios skaitmeniniu vandens ženklu, kuris patvirtina, kad tai yra teisėtai įgytas egzempliorius.
25 Iš pradžių elektroninės knygos, platinamos per skaitymo klubą, galėjo būti perkamos už fiksuotą kainą, t. y. 1,75 EUR už elektroninę knygą. Sumokėjęs mokestį klubo narys galėjo parsisiųsti elektroninę knygą iš Tom Kabinet interneto svetainės ir vėliau ją perparduoti Tom Kabinet. Skaitymo klubo nariai turėjo mokėti 3,99 EUR mėnesinį mokestį. Už kiekvieną neatlygintinai suteiktą elektroninę knygą klubo nariui buvo 0,99 EUR sumažinama paskesnio mėnesio įmoka.
26 Nuo 2015 m. lapkričio 18 d. skaitymo klubo nariui nebereikia mokėti mėnesinės įmokos. Viena vertus, nuo tos dienos kiekviena elektroninė knyga kainuoja 2 eurus. Kita vertus, skaitymo klubo nariams taip pat reikalingi „kreditai“, kad galėtų įsigyti elektroninę knygą skaitymo klube; šie kreditai gali būti gaunami už nemokamai suteiktą elektroninę knygą. Be to, tokie kreditai gali būti perkami užsakant.
27 NUV ir GAU kreipėsi į rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) su prašymu uždrausti Tom Kabinet, Tom Kabinet Holding ir Tom Kabinet Uitgeverij pažeidinėti jų narių autorių teises pateikiant naudotis arba atgaminant elektronines knygas, o jeigu tokio draudimo nebūtų paisoma – skirti periodinę baudą. Konkrečiai jos mano, kad Tom Kabinet per skaitymo klubą be leidimo viešai paskelbia elektronines knygas.
28 2017 m. liepos 12 d. tarpiniame sprendime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad elektroninės knygos turi būti laikomos kūriniais, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29, ir kad Tom Kabinet atliekamas siūlymas tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nėra šių kūrinių viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.
29 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nėra akivaizdus atsakymas į klausimus, ar už užmokestį internetu parsisiunčiamos elektroninės knygos suteikimas naudotis neribotą laiką gali būti laikomas platinimo veiksmu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, ir ar atlikus šį veiksmą gali būti išnaudota platinimo teisė, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį. Be to, jam kyla klausimas, ar perpardavimo atveju autoriaus teisių turėtojas gali, remdamasis šios direktyvos 2 straipsniu, uždrausti atlikti atgaminimo veiksmus, būtinus teisėtam egzemplioriaus perdavimui tarp paskesnių įgijėjų, kai šio egzemplioriaus platinimo teisė tam tikrais atvejais yra išnaudota. Atsakymas į šį klausimą taip pat neišplaukia ir iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos.
30 Šiomis aplinkybėmis rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos [2001/29] 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šios nuostatos formuluotė „bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais“ reiškia ir elektroninių knygų (t. y. autorių teisių saugomų knygų skaitmeninių kopijų) perdavimą naudotis neribotą laiką parsisiunčiant jas internetu už užmokestį, kuriuo autorių teisių turėtojui suteikiamas atlyginimas, atitinkantis jam priklausančio kūrinio kopijos ekonominę vertę?
2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas: ar kūrinio originalo arba jo kopijų platinimo teisė laikoma išnaudota Sąjungoje kaip tai suprantama pagal Direktyvos [2001/29] 4 straipsnio 2 dalį, kai teisių turėtojas Sąjungoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia, t. y. perduoda naudotis neribotą laiką elektronines knygas (t. y. autorių teisių saugomas knygų skaitmenines kopijas), parsisiunčiant jas internetu už užmokestį, kuriuo autorių teisių turėtojui suteikiamas atlyginimas, atitinkantis jam priklausančio kūrinio kopijos ekonominę vertę – arba tai daroma jo sutikimu?
3. Ar Direktyvos [2001/29] 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teisėtai įgyto egzemplioriaus, kurio platinimo teisė yra išnaudota, perdavimas vėlesniems pirkėjams apima leidimą imtis jame išvardytų atgaminimo veiksmų, jeigu atgaminimo veiksmai yra reikalingi egzemplioriaus teisėtam naudojimui, ir, jei taip, kokios sąlygos taikomos tokiu atveju?
4. Ar Direktyvos [2001/29] 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teisėtai įgyto egzemplioriaus, kurio platinimo teisė yra išnaudota, atžvilgiu autorių teisių turėtojas nebegali prieštarauti atgaminimo veiksmams, reikalingiems perduoti vėlesniems pirkėjams, ir, jei taip, kokios sąlygos taikomos tokiu atveju?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
31 Visų pirma primintina, kad pagal nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, šis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti tinkamą atsakymą, kuris jam leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Teisingumo Teismas turi išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad jie išspręstų nagrinėjamas bylas, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos šių teismų Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose (2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
32 Šiuo tikslu Teisingumo Teismas gali iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus minėtos teisės klausimus, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką (2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
33 Šiuo atveju, nors pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais“ reiškia ir „elektroninių knygų <…> pateikimą naudotis neribotą laiką parsisiunčiant jas internetu už užmokestį“, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad šiame teisme nagrinėjamoje byloje kyla klausimas, ar internetu parsisiunčiamų elektroninių knygų pateikimas naudotis neribotą laiką laikytinas platinimu, kaip tai suprantama pagal šio 4 straipsnio 1 dalį, ar vis dėlto toks pateikimas laikytinas „viešu paskelbimu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. Šio klausimo esmę pagrindinėje byloje sudaro tai, ar tokiam pateikimui taikoma minėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta platinimo teisės išnaudojimo taisyklė ar, priešingai, ši taisyklė jam netaikoma, kaip tai aiškiai numatyta tos direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje, kiek tai susiję su viešo paskelbimo teise.
34 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia performuluoti pirmąjį klausimą taip, kad juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar internetu parsisiunčiamų elektroninių knygų pateikimą naudotis neribotą laiką apima sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, ar sąvoka „viešas platinimas“, minima šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje.
35 Iš Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies matyti, kad autoriai turi išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
36 Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad autoriai turi išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais, nes pagal jos 4 straipsnio 2 dalį tokia teisė laikoma išnaudota, kai teisių turėtojas Sąjungoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu.
37 Nei šios nuostatos, nei jokia kita Direktyvos 2001/29 nuostata, atsižvelgiant vien į jų formuluotę, neleidžia nustatyti, ar internetu parsisiunčiamų elektroninių knygų pateikimas naudotis neribotą laiką yra viešas paskelbimas, konkrečiai kūrinio padarymas viešai prieinamo tokiu būdu, kad kiekvienas galėtų jį pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu momentu, ar platinimas, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.
38 Pagal nusistovėjusią jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kurio dalis ji yra, tikslus ir prireikus jo genezę (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Acacia ir D’Amato, C‑397/16 ir C‑435/16, EU:C:2017:992, 31 punktą ir 2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Wightman ir kt., C‑621/18, EU:C:2018:999, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, Sąjungos teisės aktus reikia aiškinti kuo labiau atsižvelgiant į tarptautinę teisę, ypač kai tokiais teisės aktais siekiama įgyvendinti Sąjungos sudarytą tarptautinį susitarimą (2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 35 punktas; 2015 m. gegužės 13 d. Sprendimo Dimensione Direct Sales ir Labianca, C‑516/13, EU:C:2015:315, 23 punktas ir 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Syed, C‑572/17, EU:C:2018:1033, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
39 Pirma, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2001/29 15 konstatuojamosios dalies, šia direktyva, be kita ko, siekiama įgyvendinti tam tikras Sąjungos pareigas pagal ATS. Iš to matyti, kad sąvokos „viešas paskelbimas“ ir „viešas platinimas“, esančios atitinkamai šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinamos kuo labiau atsižvelgiant į apibrėžtis, pateiktas atitinkamai AST 8 straipsnyje ir 6 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 17 d. Sprendimo Peek & Cloppenburg, C‑456/06, EU:C:2008:232, 31 punktą ir 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Syed, C‑572/17, EU:C:2018:1033, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
40 Šiuo atžvilgiu ATS 6 straipsnio 1 dalyje platinimo teisė apibrėžiama kaip išimtinė autorių teisė suteikti leidimą padaryti jų kūrinių originalus ar jų kopijas viešai prieinamus, juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn. Iš suderintų ATS 6 ir 7 straipsnių paaiškinimų matyti, kad „sąvokos „kopijos“ ir „originalai ir kopijos“, atsižvelgiant į šiuose straipsniuose numatytą platinimo teisę ir nuomos teisę, išimtinai žymi užfiksuotas kopijas, kurias galima išleisti į apyvartą kaip materialius objektus“, todėl minėta 6 straipsnio 1 dalis negali apimti nematerialių kūrinių, pavyzdžiui, elektroninių knygų, platinimo.
41 1997 m. gruodžio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo pasiūlymo (COM (97) 628 galutinis, toliau – direktyvos pasiūlymas), kuriuo remiantis buvo priimta Direktyva 2001/29, aiškinamasis memorandumas atitinka šią išvadą. Jame nurodyta, kad žodžiai „įskaitant tų [autorių] kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“, kurie yra ATS 8 straipsnyje ir kurie iš esmės pakartoti minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, atspindi pasiūlymą, kurį šiuo klausimu pateikė Europos bendrija ir jos valstybės narės derybose, ir yra susiję su „dialogine veikla“.
42 Antra, tame direktyvos aiškinamajame memorandume Europos Komisija taip pat pažymėjo, kad šis pasiūlymas „[yra] proga nuosekliai suderinti elektroninį ir materialinį saugomo turinio platinimą bei juos aiškiai atskirti vienas nuo kito“.
43 Šiomis aplinkybėmis Komisija nurodė, kad dialoginis perdavimas užsakomuoju būdu yra nauja intelektinės nuosavybės eksploatavimo forma, kurią, valstybių narių nuomone, turi apimti teisė kontroliuoti viešą paskelbimą, ir patikslino, kad visuotinai pripažinta, jog platinimo teisė, kuri taikoma tik fizinių kopijų platinimui, neapima tokio perdavimo.
44 Tame pačiame aiškinamajame memorandume Komisija pridūrė, kad kūrinio „viešo paskelbimo“ sąvoka apima dialoginį perdavimą užsakomuoju būdu, taip pat patvirtino, jog viešo paskelbimo teisė taip pat svarbi tuo atveju, kai keli nesusiję asmenys, kurie yra visuomenės nariai, skirtingose vietose ir skirtingu laiku gali turėti atskirą prieigą prie kūrinio, viešai prieinamo interneto svetainėje, ir kartu patikslino, kad ši teisė apima bet kokį paskelbimą, „išskyrus fizinių kopijų platinimą“, nes materialioms kopijoms, kurios į apyvartą gali būti išleistos kaip materialūs objektai, taikytina platinimo teisė.
45 Iš to aiškinamojo memorandumo matyti, kad direktyvos pasiūlymu siekta, kad bet koks kūrinio viešas paskelbimas, išskyrus jo fizinių kopijų platinimą, patektų ne į sąvoką „viešas platinimas“, numatytą Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje, bet į „viešo paskelbimo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.
46 Trečia, reikia pažymėti, kad tokį aiškinimą patvirtina šios direktyvos tikslas, nurodytas jos preambulėje, ir šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies kontekstas.
47 Iš tiesų iš Direktyvos 2001/29 2 ir 5 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šia direktyva siekiama sukurti bendrą ir lanksčią sistemą Sąjungos lygmeniu siekiant skatinti informacinės visuomenės plėtrą ir pritaikyti bei papildyti autorių teisių ir gretutinių teisių srityje galiojančias taisykles, atsižvelgiant į technologijų plėtrą, dėl kurios atsirado naujų saugomų kūrinių naudojimo formų (2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Circul Globus Bucureet, C‑283/10, EU:C:2011:772, 38 punktas).
48 Be to, iš minėtos direktyvos 4, 9 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jos pagrindinis tikslas yra nustatyti aukšto lygio autorių apsaugą, leidžiančią jiems gauti teisingą atlygį už kūrinių naudojimą, visų pirma kai jie viešai paskelbiami (žr. šiuo klausimu 2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimo SBS Belgium, C‑325/14, EU:C:2015:764, 14 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
49 Kad būtų pasiektas šis tikslas, sąvoka „viešas paskelbimas“ turi, kaip pažymima Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamojoje dalyje, būti suvokiama plačiai, kaip apimanti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją, visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 36 punktą ir 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt., C‑466/12, EU:C:2014:76, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
50 Šios direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje priduriama, kad visi šioje direktyvoje pripažinti teisių turėtojai turėtų turėti išimtinę teisę leisti padaryti viešai prieinamus dialoginiu užsakomuoju būdu perduodamus jų kūrinius; tokiems perdavimams būdinga tai, kad visuomenės nariai jais gali naudotis individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
51 Be to, Direktyvos 2001/29 28 ir 29 konstatuojamosiose dalyse, susijusiose su platinimo teise, atitinkamai numatyta, kad ši teisė apima išimtinę teisę kontroliuoti „kūrinio, užfiksuoto materialioje laikmenoje, platinimą“ ir kad teisės išnaudojimo klausimas nekeliamas paslaugų, ypač internetinių paslaugų, atveju, turint omenyje, kad, skirtingai nuo CD-ROM ar CD-I, kuriuose intelektinės nuosavybės objektai yra užfiksuoti materialioje laikmenoje, t. y. prekėje, kiekviena internetinė paslauga iš tiesų yra veiksmas, kuriam turėtų būti gautas leidimas tais atvejais, kai autorių teisės ar gretutinės teisės tai nustato.
52 Ketvirta, platinimo teisės, numatytos Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalyje, aiškinimas taip, kad ši teisė taikoma tik kūrinių, užfiksuotų materialioje laikmenoje, platinimui, išplaukia ir iš šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalies, kurią išaiškino Teisingumo Teismas ir kuri susijusi su šios teisės išnaudojimu, nes šis teismas iš tiesų nusprendė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, minėtos direktyvos 28 konstatuojamojoje dalyje vartodamas sąvokas „materiali laikmena“ ir „tas objektas“, norėjo suteikti autoriams kiekvieno konkretaus objekto, kuriame užfiksuotas jų intelektinis kūrinys, pirmojo išleidimo į Sąjungos rinką kontrolę (2015 m. sausio 22 d. Sprendimo A & Allposters International, C‑419/13, EU:C:2015:27, 37 punktas).
53 Žinoma, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, kalbant apie Direktyvos 2009/24 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos kompiuterių programų kopijų platinimo teisės išnaudojimą, iš šios nuostatos nematyti, kad teisės išnaudojimas galimas tik kompiuterių programų kopijų, esančių materialioje laikmenoje, atveju; atvirkščiai, reikia manyti, jog minėtoje nuostatoje, kurioje be patikslinimų nurodomas „kompiuterio programos kopijos pardavimas“, nedaroma jokio skirtumo pagal tai, ar nagrinėjama kopija materiali, ar nemateriali (2012 m. liepos 3 d. Sprendimo UsedSoft, C‑128/11, EU:C:2012:407, 55 punktas).
54 Vis dėlto, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 67 punkte, elektroninė knyga nėra kompiuterio programa, todėl nereikia taikyti konkrečių Direktyvos 2009/24 nuostatų.
55 Viena vertus, kaip Teisingumo Teismas aiškiai nurodė 2012 m. liepos 3 d. Sprendimo UsedSoft (C‑128/11, EU:C:2012:407) 51 ir 56 punktuose, Direktyva 2009/24, konkrečiai skirta kompiuterio programų apsaugai, yra lex specialis Direktyvos 2001/29 atžvilgiu. Vis dėlto atitinkamos Direktyvos 2009/24 nuostatos aiškiai rodo Sąjungos teisės akto leidėjo valią toje direktyvoje numatytos apsaugos tikslais sulyginti tokių kompiuterio programų materialias ir nematerialias kopijas taip, kad Direktyvos 2009/24 4 straipsnio 2 dalyje numatytos platinimo teisės išnaudojimas būtų taikomas visomis šiomis kopijomis (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 3 d. Sprendimo UsedSoft, C‑128/11, EU:C:2012:407, 58 ir 59 punktus).
56 Vis dėlto priimdamas šią direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas nepageidavo, kad materialios ir nematerialios saugomų kūrinių kopijos taip būtų sulygintos atitinkamų Direktyvos 2001/29 nuostatų taikymo tikslu. Kaip buvo priminta šio sprendimo 42 punkte, iš šio sprendimo parengiamųjų dokumentų matyti, kad buvo siekiama aiškiai atskirti elektroninį ir materialų saugomo turinio platinimą.
57 Kita vertus, 2012 m. liepos 3 d. Sprendimo UsedSoft (C‑128/11, EU:C:2012:407) 61 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ekonominiu požiūriu kompiuterio programos pardavimas materialioje laikmenoje ir kompiuterio programos pardavimas naudojant parsisiuntimą internetu yra panašūs, nes perdavimo internetu būdas funkciniu požiūriu prilygsta materialios laikmenos perdavimui, todėl Direktyvos 2009/24 4 straipsnio 2 dalies aiškinimas atsižvelgiant į vienodo požiūrio principą pateisina tai, kad šie du perdavimo būdai būtų vertinami vienodai.
58 Vis dėlto negalima teigti, kad knygos pateikimas materialioje laikmenoje ir elektroninės knygos pateikimas yra lygiaverčiai ekonominiu ir funkciniu požiūriais. Kaip savo išvados 89 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nematerialių kopijų, kitaip nei knygų materialioje laikmenoje, būklė nepablogėja naudojant, o tai reiškia, kad naudotos kopijos yra puikūs naujų kopijų pakaitalai. Be to, prekiaujant tokiomis kopijomis nereikia nei papildomų pastangų, nei papildomų išlaidų, todėl paraleli naudotų nematerialių objektų rinka gali paveikti savininkų interesą gauti tinkamą atlyginimą už jų kūrinius daug labiau nei materialių naudotų daiktų rinka, o tai pažeistų šio sprendimo 48 punkte primintą tikslą.
59 Net jeigu elektroninė knyga turėtų būti laikoma kompleksine įranga (šiuo klausimu žr. 2014 m. sausio 23 d. Sprendimo Nintendo ir kt., C‑355/12, EU:C:2014:25, 23 punktą), kuri apima tiek saugomą kūrinį, tiek kompiuterio programą, kuriai gali būti taikoma Direktyvos 2009/24 apsauga, reikia manyti, kad tokia programa yra tik papildoma, palyginti su tokioje knygoje esančiu kūriniu. Iš tiesų, kaip savo išvados 67 punkte pažymėjo generalinis advokatas, elektroninė knyga yra saugoma dėl jos turinio, kuris turi būti laikomas esminiu jos elementu, todėl aplinkybė, kad kompiuterio programa gali būti elektroninės knygos dalis, leidžianti ją skaityti, negali lemti tokių specialių nuostatų taikymo.
60 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad elektroninės knygos pateikimas tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, neatitinka Teisingumo Teismo nustatytų pripažinimo viešu paskelbimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, sąlygų. Konkrečiai nacionalinis teismas nurodo, viena vertus, kad jeigu paties saugomo kūrinio turinys nepaskelbiamas siūlant įsigyti elektroninę knygą skaitymo klubo platformoje, tai negali būti laikoma paskelbimo veiksmu. Kita vertus, nėra ir pačios visuomenės, nes elektroninė knyga perduodama tik vienam skaitymo klubo nariui.
61 Iš Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies matyti, kad „viešo paskelbimo“ sąvoka apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio paskelbimo veiksmą ir šio kūrinio paskelbimą viešai (2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Stichting Brein, C‑610/15, EU:C:2017:456, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
62 Pirma, dėl to, ar prekyba elektroninėmis knygomis, kaip antai nagrinėjamomis pagrindinėje byloje, yra „paskelbimo veiksmas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kaip nurodyta šio sprendimo 49 punkte, kad šioje nuostatoje nurodyta „viešo paskelbimo“ sąvoka apima bet kokį kūrinio transliavimą arba retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama.
63 Be to, dėl sąvokos „padarymas viešai prieinamų“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kuri yra platesnės sąvokos „viešas paskelbimas“ dalis, Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad veiksmas būtų pripažintas kūrinio padarymu viešai prieinamo, jis turi atitikti dvi šioje nuostatoje nurodytas kumuliacines sąlygas, t. y. atitinkama visuomenė turi galėti atitinkamą saugomą kūrinį pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 26 d. Sprendimo C More Entertainment, C‑279/13, EU:C:2015:199, 24 ir 25 punktus), o tai, ar šią visuomenę sudarantys asmenys šia galimybe pasinaudojo, lemiamos reikšmės neturi (2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Stichting Brein, C‑610/15, EU:C:2017:456, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
64 Kiek tai konkrečiai susiję su saugomo kūrinio ar objekto padarymu viešai prieinamų taip, kad kiekvienas galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku, iš direktyvos pasiūlymo aiškinamojo memorandumo matyti, kad „lemiamas veiksmas yra kūrinio pateikimas visuomenei, t. y. jo pateikimas visuomenei prieinamoje svetainėje; šis veiksmas yra pirmesnis už realų perdavimą užsakomuoju būdu“ ir „nėra svarbu, ar asmuo iš tikrųjų parsisiuntė šį kūrinį“.
65 Šiuo atveju neginčijama, kad Tom Kabinet padaro atitinkamus kūrinius prieinamus bet kuriam asmeniui, kuris užsiregistruoja skaitymo klubo interneto svetainėje, nes toks asmuo gali turėti prieigą prie jos individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku, todėl tokios paslaugos teikimas turi būti laikomas kūrinio paskelbimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, ir nėra būtina, kad asmuo pasinaudotų šia galimybe realiai parsisiųsdamas elektroninę knygą iš šios interneto svetainės.
66 Antra, tam, kad saugomi kūriniai patektų į sąvokos „viešas paskelbimas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, taikymo sritį, jie turi būti realiai paskelbti visuomenei (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Stichting Brein, C‑610/15, EU:C:2017:456, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), nes toks paskelbimas susijęs su neapibrėžtu potencialių adresatų skaičiumi (2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
67 Be to, iš direktyvos pasiūlymo aiškinamojo memorandumo taip pat matyti, kad, viena vertus, kaip buvo priminta šio sprendimo 44 punkte, teisė viešai paskelbti taip pat aktuali, kai keli nesusiję asmenys, visuomenės nariai, gali skirtingose vietose ir skirtingu laiku turėti individualią prieigą prie kūrinio, prieinamo visuomenei interneto svetainėje, ir, kita vertus, kad visuomenę sudaro atskiri jos nariai.
68 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau turėjo progą pažymėti, kad, viena vertus, sąvoka „viešai“ apima tam tikrą de minimis ribą, o tai reiškia, kad ši sąvoka neapima pernelyg menko atitinkamų asmenų skaičiaus, ir, kita vertus, kad reikia atsižvelgti į kumuliacinį poveikį, kuris atsiranda dėl saugomo kūrinio padarymo viešai prieinamo potencialiems adresatams jį parsisiunčiant. Taigi, reikia atsižvelgti ne tik į tai, kiek asmenų turi prieigą prie to paties kūrinio tuo pat metu, bet ir į tai, kiek iš jų turi prieigą vienas paskui kitą (žr. šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Stichting Brein, C‑610/15, EU:C:2017:456, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
69 Šiuo atveju, atsižvelgiant į šio sprendimo 65 punkte nurodytą aplinkybę, kad visi suinteresuotieji asmenys gali tapti skaitymo klubo nariais, ir į tai, kad, šio klubo platformoje nėra techninių priemonių, leidžiančių užtikrinti, kad tik viena kūrinio kopija galėtų būti parsisiunčiama per laikotarpį, per kurį kūrinio vartotojas realiai turi prieigą prie jo, ir kad, pasibaigus šiam laikotarpiui, šis vartotojas nebegalėtų naudotis jo parsisiųsta kopija (pagal analogiją žr. 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Vereniging Openbare Bibliotheken, C‑174/15, EU:C:2016:856), manytina, kad asmenų, tuo pat metu arba vienas paskui kitą turinčių prieigą prie to paties kūrinio per šią platformą, skaičius yra didelis. Taigi, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, atliks atitinkamą patikrinimą, byloje nagrinėjamas kūrinys turi būti laikomas viešai paskelbtu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.
70 Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad būtų laikomas „viešai paskelbtu“, saugomas kūrinys turi būti paskelbtas taikant specialų techninį būdą, kuris skirtųsi nuo naudotų iki šiol, arba, jei nesiskiria, jis turi būti paskelbtas naujai visuomenei, t. y. visuomenei, į kurią autorių teisių turėtojai dar neatsižvelgė, kai leido pradinį viešą savo kūrinio paskelbimą (2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Stichting Brein, C‑610/15, EU:C:2017:456, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
71 Šiuo atveju, kadangi kaip pažymėjo NUV ir GAU, elektroninė knyga paprastai padaroma viešai prieinama kartu su naudojimo licencija, pagal kurią leidžiama atitinkamą elektroninę knygą parsisiuntusiam vartotojui ją tik skaityti naudojant savo įrangą, reikia manyti, kad toks paskelbimas, kokį atlieka Tom Kabinet, yra viešas paskelbimas, į kurį autorių tiesių turėtojai dar neatsižvelgė, todėl tai yra paskelbimas naujai visuomenei, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytą jurisprudenciją.
72 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad parsisiunčiamų elektroninių knygų pateikimas naudotis neribotą laiką patenka į sąvoką „viešas paskelbimas“, ir konkrečiai – į sąvoką „[autorių] kūrinių padarym[as] viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.
Dėl antrojo–ketvirtojo klausimų
73 Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį–ketvirtąjį klausimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
74 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
Parsisiunčiamų elektroninių knygų pateikimas visuomenei naudotis neribotą laiką patenka į sąvoką „viešas paskelbimas“, konkrečiai – į sąvoką „[autorių] kūrinių padarym[as] viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“, kaip tai suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalį.
Parašai.