Language of document :

2013 m. gegužės 21 d. pareikštas ieškinys byloje Italija prieš Komisiją

(Byla T-268/13)

Proceso kalba: italų

Šalys

Ieškovė: Italijos Respublika, atstovaujama avvocato dello Stato S. Fiorentino ir G. Palmieri

Atsakovė: Europos Komisija

Reikalavimai

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

Panaikinti 2013 m. kovo 7 d. Komisijos sprendimą Nr. C(2013) 1264 galutinis, apie kurį pranešta kovo 11 d., dėl priežasčių, nurodytų pateikiant tris ieškinio pagrindus.

Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Šiuo ieškiniu Italijos vyriausybė skundžia 2013 m. kovo 7 d. Komisijos sprendimą Nr. C(2013) 1264 galutinis, apie kurį pranešta kovo 11 d., kuriuo, vykdant Teisingumo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. priimtą sprendimą byloje C-496/09, Komisija reikalavo iš Italijos Respublikos sumokėti 16 533 000 eurų kaip periodinę baudą.

Šiuo spendimu Teisingumo Teismas, be kita ko, priteisė iš Italijos Respublikos sumokėti Europos Komisijai į sąskaitą „Europos Sąjungos nuosavi ištekliai“ periodinę baudą, kurios dydis atitinka bazinę 30 milijonų sumą, padaugintą iš nesuderinamos neteisėtos pagalbos procentinės dalies, apskaičiuotos atsižvelgiant į visą šio sprendimo paskelbimo dieną dar negrąžintą sumą, už kiekvieną vėlavimo įgyvendinti priemones, reikalaujamas pagal 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją, C‒99/02, pusmetį.

Grįsdama ieškinį ieškovė remiasi trimis pagrindais.

Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su SESV 260 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies antros pastraipos pažeidimu: vykdytino sprendimo pažeidimas (2011 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Italiją, C-496/09) dėl klaidingo šio sprendimo punkto, kuriame apskaičiuojant baudą remiamasi „šio sprendimo paskelbimo dieną dar negrąžinta suma“, aiškinimo.

Italijos vyriausybė mano, kad šis vykdytino sprendimo punktas turi būti aiškinamas taip, kad diena, į kurią reikia atsižvelgti, yra ne sprendimo priėmimo diena, o ta diena, kurią per procesą užbaigiama įrodymų rinkimo stadija, t. y. momentas, kai konkretizuota faktinė situacija byloje, kuria remdamasis Teisingumo Teismas apibrėžė bylos dalyką. Italijos vyriausybė mano, kad reikia atsižvelgti į priemones, kurių imtasi per procesą pagalbai susigrąžinti užbaigus tyrimo stadiją, kad būtų sumažinta pusmečio bauda.

Antrasis ieškinio pagrindas, susijęs su SESV 260 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies antros pastraipos pažeidimu: vykdytino sprendimo pažeidimas dėl klaidingo šio sprendimo punkto, kuriame numatyta, kad apskaičiuojant baudą, mokėtiną už kiekvieną pusmetį, nereikia atsižvelgti į pagalbos sumą, „kuri dar nebuvo grąžinta arba nebuvo įrodytas jos grąžinimas“ pasibaigus atitinkamam terminui.

Italijos vyriausybė mano, kad šis vykdytino sprendimo punktas turi būti aiškinamas taip, kad atliekant tokį vertinimą svarbus įrodymų pateikimas per referencinį pusmetį, o ne aplinkybė, kad jie buvo pateikti Komisijai susipažinti iki pasibaigiant šiam pusmečiui. Italijos vyriausybė mano, kad priešingas Europos Komisijos aiškinimas, kad siekiant apskaičiuoti pusmečio baudą Italijos Respublika privalo pateikti įrodymus vėliausiai paskutinę atitinkamo pusmečio dieną, taigi neatsižvelgiant į sumas, kurios susigrąžintos per šį laikotarpį, bet apie kurias Komisijai pranešta vėliau, prieštarauja lojalaus bendradarbiavimo principui ir nepateisinama atsižvelgiant į Teisingumo Teismo nustatyto reikalavimo tikslą ir iš tiesų jis lemia tai, kad netinkamu būdu sutrumpinamas terminas Italijos institucijoms įgyvendinti šį reikalavimą ir taip sumažinti pusmečio baudos dydį.

Trečiasis ieškinio pagrindas, susijęs su SESV 260 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies antros pastraipos pažeidimu: vykdytino sprendimo pažeidimas dėl skolinių reikalavimų įmonėms, kurioms taikoma taikos sutartis („concordato preventivo“) arba sekvestras („amministrazione concordata“).

Sprendimu iš pagalbos, kuri turi būti sumokėta pasibaigus referenciniam pusmečiui, neišskaičiuojami skoliniai reikalavimai šioms įmonėms, pateikti per atitinkamas bankroto procedūras, nors Italijos vyriausybė mano, kad tai yra skolos, dėl kurių išieškojimo valstybė narė ėmėsi visų reikiamų priemonių ir kuris todėl turi būti išskaičiuojamos iš pagalbos, kuri turi būti sugrąžinta pagal vykdytiną sprendimą, sumos.