2013 m. gruodžio 30 d. pareikštas ieškinys byloje Lico Leasing ir Pequeños y Medianos Astilleros Sociedad de Reconversión prieš Komisiją

(Byla T-719/13)

Proceso kalba: ispanų

Šalys

Ieškovės: Lico Leasing, SA (Madridas, Ispanija) ir Pequeños y Medianos Astilleros Sociedad de Reconversión, SA (Madridas), atstovaujamos advokatų M. Sánchez ir M. Merola

Atsakovė: Europos Komisija

Reikalavimai

Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

pripažinti sprendimą negaliojančiu dėl jame padarytų klaidingų išvadų, jog Ispanijos mokesčių lizingo sistema (IMLS) yra valstybės pagalbos sistema, kuria naudojasi Agrupación de interés económico (AIE) ir jų investuotojai bei dėl jame esančių motyvavimo trūkumų,

subsidiariai pripažinti negaliojančiu nurodymą susigrąžinti pagal IMLS suteiktą pagalbą, nes šis nurodymas prieštarauja bendriesiems Sąjungos teisinės sistemos principams,

subsidiariai pripažinti negaliojančiu nurodymą susigrąžinti tiek, kiek jis susijęs su susigrąžintinos nesuderinamos pagalbos sumos apskaičiavimu, nes dėl jo Ispanijai sudaromos kliūtys nustatyti šios sumos apskaičiavimo formulę remiantis valstybės pagalbos susigrąžinimui taikomais bendraisiais principais, ir

atleisti ieškoves nuo visų su šiuo ieškiniu susijusių išlaidų.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Sprendimas, dėl kurio buvo pradėta ši byla, yra tas pats kaip ir byloje T-515/13, Ispanija prieš Komisiją (OL C 336, p. 29).

Grįsdamos ieškinį ieškovės remiasi trimis pagrindais.

Pirmasis ieškinio pagrindas, susijęs su SESV 107 straipsnio 1 dalies ir 296 straipsnio pažeidimu.

Nagrinėjama priemonė tenkina atrankos kriterijų: viena vertus, sprendime suklysta nurodant sektorinę atranką, nors priemone, dėl kurios priimtas sprendimas, galėjo naudoti kiekvienas investuotojas, veikiantis bet kuriame ekonomikos sektoriuje, ir, antra vertus, sprendime padaryta neteisinga išvada, kad dėl išankstinio leidimo gavimo procedūros priemonė gali tapti atrankine, neatsižvelgiant į tai, jos šis išankstinis leidimas pagrįstas nagrinėjamos priemonės sudėtingumu, ir bet kuriuo atveju ji nėra susijusi su atitinkamų gavėjų gebėjimais.

Nagrinėjama priemonė atitinka konkurencijos iškraipymo ir poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai kriterijus; sprendime konkrečiai nepaaiškinta, kaip tvirtinama valstybės pagalba daro poveikį nurodytoms rinkoms, šis faktas tik konstatuojamas, jo neįrodant.

Antroji šio ieškinio dėl panaikinimo pagrindo dalis taip pat susijusi su tuo, kad sprendime padaryta motyvavimo klaida, nes nėra paaiškinta, kodėl atitinkamų gavėjų gauta nauda sudaro valstybės pagalbą, nors šie gavėjai, tik pasinaudojo laivų eksploatuotojų gauta nauda, kuri, kaip tai pripažino pati Komisija, nėra valstybės pagalba.

Antrasis ieškinio pagrindas, susijęs su Tarybos reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio pažeidimu.

Sprendimo 4, 5, 6 straipsniuose numatytas nurodymas susigrąžinti turi būti atšauktas remiantis šiais bendraisiais Sąjungos teisės principais:

teisėtų lūkesčių principu, nes būtent dėl 2009 m. komisarės N. Kroes išsiųsto laiško ūkio subjektams atsirado teisėtų lūkesčių dėl SEAF teisėtumo,

jeigu būtų nuspręsta, kad nurodymas susigrąžinti neprieštarauja teisėtų lūkesčių principui, teisinio saugumo principu dėl to, jog konkrečios aplinkybės lėmė, kad neaiškumas dėl IMLS teisėtumo, kuris atsirado dėl Brittany Ferries sprendimo per visą IMLS galiojimo laikotarpį tik augo ir stiprėjo.

Trečiasis ieškinio pagrindas, susijęs su valstybės pagalbos susigrąžinimui taikomų bendrųjų principų pažeidimu.

Skundžiamame sprendime nesilaikyta valstybės pagalbos susigrąžinimui taikomų bendrųjų principų, nes buvo galima reikalauti, kad gavėjai grąžintų didesnę, nei jie realiai gavo, tariamos pagalbos sumą.