Byla C‑51/13

Nationale-Nederlanden Levensverzekering Mij NV

prieš

Hubertus Wilhelmus Van Leeuwen

(Rechtbank Rotterdam pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Tiesioginis gyvybės draudimas – Direktyva 92/96/EEB – 31 straipsnio 3 dalis – Draudėjui teiktina informacija – Draudiko pareiga suteikti papildomą informaciją dėl išmokų ir išmokų pagal bendruosius nacionalinės teisės principus“

Santrauka – 2015 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Tiesioginis gyvybės draudimas – Direktyva 92/96 – Draudėjui teiktina informacija – Bendrieji nacionalinės teisės principai, pagal kuriuos reikalaujama, be direktyvos II priede numatytos informacijos, šiam draudėjui suteikti tam tikrą papildomą informaciją – Leistinumas – Sąlygos – Nacionalinio teismo atliekamas vertinimas – Pasekmės, kurios nacionalinėje teisėje siejamos su šios papildomos informacijos nesuteikimu – Poveikio nebuvimas

(Tarybos direktyvos 92/96 31 straipsnio 3 dalis)

Direktyvos 92/96 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu gyvybės draudimu, derinimo, iš dalies keičiančios direktyvas 79/267/EEB ir 90/619/EEB (Trečioji gyvybės draudimo direktyva), 31 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti kaip nedraudžiančią, kad draudimo įmonė, remdamasi bendraisiais nacionalinės teisės principais, kaip antai „bendrosiomis ir (arba) nerašytomis normomis“, privalėtų draudėjui suteikti tam tikrą papildomą informaciją, nenumatytą šios direktyvos II priede, su sąlyga, kad reikalaujama informacija būtų aiški, tiksli ir reikalinga draudėjui iš tikro suvokti esminius įsipareigojimo elementus ir užtikrintų pakankamą teisinį saugumą; tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Tokios pareigos suteikti papildomą informaciją teisinis pagrindas, ypač tai, ar ši pareiga kyla iš bendrųjų nacionalinės teisės principų, kaip antai „bendrųjų ir (arba) nerašytų normų“, iš principo neturi įtakos jo suderinamumui su direktyva, jeigu ši pareiga atitinka Direktyvos 92/96 31 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Remiantis tuo, darytina išvada, kad teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi atitinkama valstybė narė ketina pasinaudoti minėto 31 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe, turi būti toks, kad pagal teisinio saugumo principą leistų draudimo įmonėms pakankamai aiškiai nustatyti papildomą informaciją, kurią jos turi suteikti ir į kurią gali atsižvelgti draudėjas.

Be to, pasekmės, kurios nacionalinėje teisėje siejamos su šios papildomos informacijos nesuteikimu, iš principo neturi reikšmės, kiek tai susiję su informavimo pareigos atitiktimi Direktyvos 92/96 31 straipsnio 3 daliai.

(žr. 28, 29, 34, 36 punktus, rezoliucinės dalies 1, 2 punktus)