Byla T‑82/08
Guardian Industries Corp. ir Guardian Europe Sàrl
prieš
Europos Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – EEE lakštinio stiklo rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas – Pažeidimo įrodymas – Piniginių baudų apskaičiavimas – Pardavimų uždaroje rinkoje neįtraukimas – Pareiga motyvuoti – Vienodas požiūris – Lengvinančios aplinkybės“
Santrauka – 2012 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas
1. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Įrodinėjimo priemonė – Rėmimasis įrodymų visuma – Reikalaujamas įrodomosios vertės laipsnis – Sprendimas, dėl kurio teismui lieka abejonių – Nekaltumo prezumpcijos principo paisymas
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
2. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas dėl antikonkurencinio susitarimo sudarymo – Rašytiniais įrodymais pagrįstas sprendimas – Įmonių, ginčijančių pažeidimą, įrodinėjimo pareiga
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
3. Karteliai – Suderinti veiksmai – Sąvoka – Ketinimų išreiškimas, pašalinantis ar reikšmingai sumažinantis neapibrėžtumą dėl ūkio subjekto elgesio rinkoje – Pakankamas elementas
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
4. Karteliai – Susitarimai ir suderinti veiksmai, sudarantys vieną pažeidimą – Įmonės dalyvavimas kartelyje arba atliekant suderintus veiksmus – Kriterijai – Prisidėjimas prie bendrų tikslų
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
5. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimą ir jo trukmę – Savanoriškų pagrindinių kartelio dalyvių pareiškimų, pateiktų siekiant pasinaudoti Pranešimu dėl bendradarbiavimo, įrodomoji vertė
(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)
6. Karteliai – Dalyvavimas antikonkurencinį tikslą turinčiuose susitikimuose – Aplinkybė, kuria remiantis galima daryti išvadą, kad dalyvauta kartelyje, jei neatsiribojama nuo priimtų sprendimų
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
7. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas dėl antikonkurencinio susitarimo sudarymo – Pareiga apibrėžti rinką – Nebuvimas, kai susitarimu siekiama apriboti konkurenciją
(EB 81 straipsnis)
8. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis
(EB 81 ir 253 straipsniai)
9. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Kelių įmonių padarytas pažeidimas – Sunkumas, susijęs su kiekvienos jų dalyvavimu
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
10. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Pasyvus ar prisitaikėliškas įmonės vaidmuo
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 2006/C 210/02)
11. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atgrasomasis pobūdis – Komisijos pareiga diferencijuoti tą patį pažeidimą padariusias įmones pagal bendrą jų apyvartą arba apyvartą atitinkamo produkto rinkoje – Nebuvimas
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
12. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Pakartotinis pažeidimas – Sąvoka – Senaties termino nebuvimas – Teisinio saugumo principo pažeidimas – Proporcingumo principo pažeidimas – Nebuvimas – Teisminė kontrolė
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 2006/C 210/02)
1. Pareiga įrodyti, kad pažeista EB 81 straipsnio 1 dalis, tenka tą tvirtinančiai institucijai ir ji turi pateikti įrodymų, kurie teisės požiūriu pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą. Be to, jei teismui kyla abejonių, jis jas turėtų vertinti įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai, todėl vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamų teisinių pažeidimo padarymo įrodymų, jei dėl šio klausimo jam dar kyla abejonių, ypač kai nagrinėjamas ieškinys, kuriuo siekiama panaikinti sprendimą, kuriuo skiriama bauda. Taigi, Komisija turi pateikti tikslių ir neprieštaringų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. Vis dėlto kiekvienas Komisijos įrodymas neprivalo būtinai tenkinti šių kriterijų kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šiuos reikalavimus atitiktų bendrai vertinamų institucijos nurodomų įrodymų visetas.
Be to, įprasta, kad su antikonkurencine praktika ir susitarimais susiję veiksmai vykdomi slapčia, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama labai mažai su tuo susijusių dokumentų. Iš to darytina išvada, kad jei Komisija ir randa aiškių neteisėtų ūkio subjektų ryšių įrodymų, šie įrodymai paprastai būna fragmentiški ir padriki, todėl tam tikras aplinkybes dažnai prireikia atkurti dedukcijos būdu. Todėl daugeliu atvejų apie antikonkurencinį susitarimą ar veiksmus galima spręsti iš tam tikrų sutapimų ir požymių, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo.
(žr. 32 ir 33 punktus)
2. Kartelių srityje, kai Komisijos sprendimas paremtas prielaida, kad nustatytos aplinkybės negali būti paaiškintos kitaip, o tik įmonių suderintais veiksmais, ieškovėms pakanka nurodyti aplinkybes, leidžiančias kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytus faktus ir pateikti kitokį aplinkybių paaiškinimą nei tas, kuriuo rėmėsi Komisija.
Vis dėlto šis principas netaikomas, kai Komisijos išvados grindžiamos rašytiniais įrodymais.
(žr. 34 ir 35 punktus)
3. EB 81 straipsnio 1 dalimi draudžiami suderinti veiksmai yra bet koks tiesioginis ar netiesioginis kontaktas tarp ūkio subjektų, kuris gali atskleisti konkurentui elgesį, kurio atitinkamas ūkio subjektas nusprendė ar numato laikytis rinkoje, jei toks kontakto užmezgimo tikslas ar poveikis yra sukurti konkurencines sąlygas, kurios neatitinka normalių rinkos sąlygų. Tokia derinimo tarp įmonių forma konkurencijos keliama rizika sąmoningai pakeičiama praktiniu įmonių tarpusavio bendradarbiavimu.
Taigi, norint įrodyti suderintus veiksmus, nebūtina įrodyti, kad atitinkamas konkurentas vienam ar keliems kitiems konkurentams formaliai įsipareigojo atitinkamai elgtis ar kad konkurentai bendrai suderino savo būsimą elgesį rinkoje. Pakanka, kad konkurentas, išreikšdamas savo ketinimus, išsklaidytų ar bent reikšmingai sumažintų neapibrėžtumą dėl elgesio, kurio iš jo tikimasi rinkoje.
(žr. 45 punktą)
4. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 48 punktą)
5. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 54 punktą)
6. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 73 ir 74 punktus)
7. Komisija yra įpareigota apibrėžti rinką tik tada, kai to nepadarius neįmanoma nustatyti, ar nagrinėjamas susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar jų tikslas arba poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas bendrojoje rinkoje. Iš principo, jeigu pats susitarimo tikslas yra riboti konkurenciją, nebūtina tiksliai apibrėžti atitinkamų geografinių rinkų, jei faktinė ar potenciali konkurencija tose teritorijose tikrai buvo apribota, nesvarbu, ar tos teritorijos sudaro rinkas siaurąja prasme. Nustatant pažeidimo geografinę apimtį, į kurią bus atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, pakanka, kad Komisija įvertintų paveiktos vienos ar kelių rinkų geografinės zonos apimtį, tačiau ji neprivalo tiksliai apibrėžti atitinkamų rinkų.
(žr. 90 punktą)
8. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 102 ir 103 punktus)
9. Jei konkurencijos taisyklių pažeidimą padarė kelios įmonės, nustatant baudos dydį turi būti išnagrinėtas kiekvienos iš jų dalyvavimo darant pažeidimą sunkumas, o tai, be kita ko, reiškia, kad reikia nustatyti jų atitinkamą vaidmenį pažeidime per dalyvavimo jame laikotarpį.
(žr. 109 punktą)
10. Remiantis pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių 29 punkto trečią įtrauką pasyvus įmonės vaidmuo darant pažeidimą yra lengvinanti aplinkybė. Aplinkybe, patvirtinančia pasyvų įmonės vaidmenį kartelyje, gali būti laikoma tai, kad ji daug rečiau nei tikrieji kartelio nariai dalyvavo susitikimuose, taip pat jos vėlesnis įėjimas į rinką, kurioje vyko pažeidimas, nepaisant dalyvavimo šiame pažeidime trukmės, arba aiškūs trečiųjų įmonių, dalyvavusių pažeidime, atstovų pareiškimai. Šiuo atžvilgiu tai, kad įmonė buvo ne tokia uoli kartelio susitikimų narė ar kad tik gaudavo vienašališkai konkurento perduotą informaciją, nereikšdama jokių abejonių ir neprieštaraudama, negali turėti jokios reikšmės nustatant, kad tos įmonės vaidmuo kartelyje buvo pasyvus.
To, kad kaltinamosios įmonės neįgyvendino kai kurių antikonkurencinių susitarimų, taip pat nepakanka įrodyti, kad jos rinkoje veikė pagal konkurencijos principus.
(žr. 110, 111 ir 113 punktus)
11. Baudų, skiriamų už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus, srityje atgrasomasis baudų pobūdis yra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant baudą. Už EB 81 straipsnio pažeidimus paskirtų baudų, numatytų Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, tikslas yra nubausti už neteisėtus atitinkamų įmonių veiksmus ir atgrasyti šias įmones ir kitus ūkio subjektus nuo Sąjungos konkurencijos teisės taisyklių pažeidimo ateityje. Vis dėlto tuo atveju, kai bauda skiriama kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, Komisija, nustatydama baudos dydį pagal nagrinėjamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, neprivalo užtikrinti, kad galutinės šioms įmonėms skirtos baudos atspindėtų visus su jų bendra apyvarta arba apyvarta atitinkamoje produkto rinkoje susijusius skirtumus.
(žr. 117 punktą)
12. Nei Reglamente Nr. 1/2003, nei pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse maksimalus terminas, kurį praleidus nebeatsižvelgiama į pakartotinumą, nėra numatytas, tačiau tai nepažeidžia teisinio saugumo principo.
Vis dėlto proporcingumo principas reikalauja, kad vertinant įmonės polinkį nesilaikyti konkurencijos taisyklių būtų atsižvelgta į laikotarpį tarp nagrinėjamo pažeidimo ir ankstesnio šių taisyklių nesilaikymo. Taigi, vykdant teisminę Komisijos aktų konkurencijos teisės srityje kontrolę, teismui gali tekti patikrinti, ar padidinusi skirtą baudą dėl pakartotinumo Komisija laikėsi minėto principo ir, visų pirma, ar toks padidinimas buvo atliktas atsižvelgiant, be kita ko, į laikotarpį tarp nagrinėjamo pažeidimo ir ankstesnio konkurencijos taisyklių nesilaikymo.
Kai laikotarpis iki nagrinėjamų įmonių padaryto antrojo pažeidimo pradžios yra ilgesnis nei penkiolika metų ir nėra nustatyta, kad tarp pirmojo ir antrojo pažeidimo egzistuoja tęstinumas, toks laikotarpis neleidžia teigti, kad jos yra linkusios nesilaikyti konkurencijos taisyklių. Todėl manydama, kad laikas, praėjęs tarp dviejų pažeidimų, yra pakankamai ilgas ir kad nereikia didinti baudos dėl pakartotinumo, Komisija nepažeidžia nediskriminavimo principo.
(žr. 121–123 punktus)