Language of document : ECLI:EU:T:2022:503

BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. rugsėjo 7 d.(*)

„Valstybės pagalba – Pagalba, kurią Belgija suteikė bendrovei JCDecaux Street Furniture Belgium – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka ir nurodoma ją susigrąžinti – Pranašumas – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑642/19

JCDecaux Street Furniture Belgium, įsteigta Briuselyje (Belgija), atstovaujama advokatų A. Winckler, G. Babin ir B. Cambier,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą G. Braga da Cruz, C. Georgieva ir D. Recchia,

atsakovę,

palaikomą

Clear Channel Belgium, įsteigtos Briuselyje, atstovaujamos advokatų P. de Bandt, M. Gherghinaru ir L. Panepinto,

įstojusios į bylą šalies,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai M. Jaeger ir M. Stancu (pranešėja),

posėdžio sekretorius L. Ramette, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2022 m. kovo 2 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė JCDecaux Street Furniture Belgium, buvusi JCDecaux Belgium Publicité, prašo panaikinti 2019 m. birželio 24 d. Komisijos sprendimą C(2019) 4466 final dėl valstybės pagalbos SA.33078 (2015/C) (ex 2015/NN), kurią Belgija suteikė bendrovei JCDecaux Belgium Publicité (toliau – ginčijamas sprendimas).

 Ginčo aplinkybės

2        Briuselio miestas (Belgija) ir ieškovė paeiliui sudarė dvi sutartis dėl įvairių gatvės įrenginių, kurių dalis galėjo būti naudojama reklamos tikslais, tiekimo.

3        Pirmoje – 1984 m. liepos 16 d. sutartyje (toliau – 1984 m. sutartis), kuri galiojo penkiolika metų, buvo numatyta, kad ieškovė perduos Briuselio miestui naudotis ir eksploatuoti reklaminius transporto laukimo paviljonus ir gatvės įrenginius, vadinamuosius „informacinius gatvės įrenginius“ (toliau – MUPI), kurių savininkė ji ir toliau buvo, tokiomis sąlygomis:

–        ieškovė nemokėjo nuomos mokesčių, naudojimo mokesčių ar rinkliavų už savo reklaminius transporto laukimo paviljonus ir MUPI, tačiau turėjo suteikti Briuselio miestui tam tikrą naudą natūra: nemokamai parūpinti šiukšlių dėžių, viešųjų tualetų ir elektroninių laikraščių, parengti Briuselio miesto bendrąjį planą, turizmo ir viešbučių planą ir pėsčiųjų takų planą,

–        už suteiktas paslaugas ieškovei buvo leista reklamos tikslais naudoti pateiktus transporto laukimo paviljonus ir MUPI,

–        kiekvieną reklaminį stendą buvo galima eksploatuoti 15 metų nuo jo įrengimo, patvirtinto abiejų šalių parengtame protokole.

4        1995 m. Briuselio miestas nutraukė 1984 m. sutartį.

5        1998 m. Briuselio miestas paskelbė konkursą dėl MUPI, keleivių paviljonų ir reklaminių stendų, iš kurių dalis galėtų būti naudojami reklamos tikslais, gamybos, tiekimo, vietos sutvarkymo, montavimo, eksploatavimo ir priežiūros.

6        Siekdamas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal 1984 m. sutartį ir užtikrinti konkurso procedūros skaidrumą, to konkurso specialiųjų specifikacijų 10 priede (toliau – 10 priedas) Briuselio miestas išvardijo 282 transporto laukimo paviljonus ir 198 MUPI (toliau – 10 priede išvardyti įrenginiai), kuriems tebebuvo taikoma 1984 m. sutartis ir kuriuos naudoti ieškovė tebeturėjo teisę pagal 1984 m. sutarties sąlygas, taip pat nurodė jų buvimo vietas ir atitinkamas teisių pasibaigimo datas.

7        Antrąją sutartį, kurią sudarė pirkimo užsakymas ir šio sprendimo 6 punkte nurodytos specifikacijos bei jų priedai, įskaitant 10 priedą, 1999 m. spalio 14 d. (toliau – 1999 m. sutartis) pasirašė konkursą laimėjusi ieškovė ir ši sutartis pakeitė 1984 m. sutartį. Šioje sutartyje buvo numatytos tokios sąlygos:

–        sutartis buvo sudaryta penkiolikai metų,

–        Briuselio miestas tapo sumontuotų gatvės įrenginių savininku ir turėjo mokėti fiksuotą mokestį už kiekvieną pristatytą, visiškai įrengtą, sumontuotą ir veikiantį įrenginį,

–        ieškovė turėjo mokėti mėnesinį nuomos mokestį už gatvės įrenginių, kurie sutartyje numatyti naudoti reklamos tikslais, naudojimą.

8        Įgyvendinant 1999 m. sutartį tam tikri 10 priede išvardyti stendai buvo išmontuoti nepasibaigus teisės juos naudoti terminui, numatytam tame pačiame priede, o kiti palikti naudoti pasibaigus tam terminui. Priešingai nei pagal 1999 m. sutartį, už pastaruosius stendus ieškovė Briuselio miestui nemokėjo nei nuomos, nei jokių kitų mokesčių. Ši situacija pasibaigė 2011 m. rugpjūčio mėn., kai paskutiniai 10 priede išvardyti įrenginiai buvo išmontuoti.

9        2011 m. balandžio 19 d. įstojusi į bylą šalis Clear Channel Belgium pateikė Europos Komisijai skundą; jame teigė, kad toliau eksploatuodama tam tikrus 10 priede išvardytus stendus pasibaigus numatytam jų išmontavimo terminui ir nemokėdama Briuselio miestui nei nuomos, nei jokių kitų mokesčių ieškovė gavo su vidaus rinka nesuderinamą valstybės pagalbą.

10      2015 m. kovo 24 d. Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnį.

11      2016 m. balandžio 29 d. sprendimu Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) patvirtino 2010 m. gruodžio 13 d. Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Briuselio pirmosios instancijos teismas, bylas nagrinėjantis prancūzų kalba, Belgija) sprendimą; jame buvo nuspręsta, kad ieškovė nesilaikė 10 priede numatytų tam tikrų tame pačiame priede išvardytų stendų naudojimo pabaigos terminų, kad ji negavo aiškaus Briuselio miesto leidimo „sukeisti“ reklaminius stendus, taigi tam tikrą skaičių šių stendų Briuselio miesto viešojoje erdvėje eksploatavo neturėdama tam teisės.

12      2019 m. birželio 24 d. Komisija užbaigė oficialią tyrimo procedūrą ir priėmė ginčijamą sprendimą. Jo 1 ir 2 straipsniuose nustatyta:

„1 straipsnis

[Ieškovei] suteikta valstybės pagalba, įvardijama kaip už vykdant 1984 m. sutartį Briuselio miesto teritorijoje įrengtus ir po 1999 m. sutarties 10 priede nustatytos datos neišmontuotus reklaminius stendus nesumokėtų nuomos ir kitų mokesčių suma, kurią nuo 2001 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. rugpjūčio 21 d. jai neteisėtai suteikė Belgija, pažeisdama [SESV] 108 straipsnio 3 dalį, yra nesuderinama su vidaus rinka.

2 straipsnis

1. Belgija susigrąžina iš pagalbos gavėjo 1 straipsnyje nurodytą pagalbą.

<…>“

 Šalių reikalavimai

13      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jame konstatuojama, kad vykdant 1984 m. sutartį ieškovei buvo suteikta su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, ir ginčijamo sprendimo 2–4 straipsnius tiek, kiek juose Belgijos Karalystė įpareigojama susigrąžinti pagalbą iš ieškovės,

–        priteisti iš Komisijos ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.

14      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

15      Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį.

 Dėl teisės

16      Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo keturis pagrindus. Nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovė teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir teisės klaidą, kai nusprendė, jog tam tikrų 10 priede išvardytų stendų eksploatavimas pasibaigus 10 priede numatytam jų naudojimo terminui yra pranašumas. Antrajame–ketvirtajame ieškinio pagrinduose, kurie pateikti subsidiariai, ieškovė teigia, kad hipotetinė valstybės pagalba buvo suderinama su vidaus rinka pagal Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma“ (OL C 8, 2012, p. 15) ir 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimą 2012/21/ES dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kompensacijos už viešąją paslaugą forma skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (OL L 7, 2012, p. 3) (antrasis pagrindas), kad Komisija pažeidė pareigą motyvuoti susigrąžintinos sumos įvertinimą (trečiasis pagrindas) ir kad ginčijamame sprendime nustatytai valstybės pagalbai bet kuriuo atveju suėjusi senatis (ketvirtasis pagrindas).

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, pagal kurį Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir teisės klaidą, kai nusprendė, jog tai, kad ieškovė eksploatavo tam tikrus 10 priede išvardytus stendus pasibaigus 10 priede numatytam jų naudojimo terminui buvo pranašumas

17      Pirmajame pagrinde, kurį sudaro trys dalys, ieškovė iš esmės siekia užginčyti ginčijamo sprendimo 82–96 konstatuojamosiose dalyse Komisijos atliktą analizę dėl sąvokos „ekonominis pranašumas“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į kompensacinį mechanizmą, kurį taikė Briuselio miestas, siekdamas užtikrinti 1984 m. sutarties ekonominę pusiausvyrą (toliau – 1984 m. sutarties kompensacinis mechanizmas). Antroje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija laikėsi klaidingo priešingos faktinės situacijos scenarijaus, kai nusprendė, kad nuomos ir kiti mokesčiai turėjo būti renkami už 10 priede išvardytus stendus, likusius stovėti pasibaigus tame priede numatytam stendų naudojimo terminui. Trečioje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija klaidingai kvalifikavo 1984 m. sutartį kaip „visiškai komercinę“ ir taip nusprendė netaikyti 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotoje jurisprudencijoje nustatytų kriterijų.

 Dėl pirmos dalies, pagal kurią Komisija klaidingai neatsižvelgė į 1984 m. sutarties kompensacinį mechanizmą

18      Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė tvirtina, kad, pirma, atmetusi 1984 m. sutarties kompensacinio mechanizmo svarbą Komisija neatsižvelgė į ilgalaikių komunalinių paslaugų teikimo sutarčių Belgijoje praktines ir teisines realijas, antra, šis kompensacinis mechanizmas, grindžiamas Briuselio miesto pareiga išlaikyti 1984 m. sutarties ekonominę pusiausvyrą, neišvengiamai draudžia suteikti jai pranašumą, trečia, Komisija padarė teisės klaidą, nes rėmėsi 2016 m. spalio 26 d. Sprendimu Orange / Komisija (C‑211/15 P, EU:C:2016:798) ir 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuota jurisprudencija, neatsižvelgdama į 1984 m. sutartyje numatytą kompensacinį mechanizmą, ketvirta, neįvertinusi šio mechanizmo svarbos dėl to, kad Briuselio miesto prašymu ieškovė „savo iniciatyva“ sutiko pašalinti tam tikrus 10 priede išvardytus stendus, Komisija neatsižvelgė į objektyvų „valstybės pagalbos“ sąvokos pobūdį ir, penkta, tai, kad prie 1984 m. sutarties nebuvo pridėta papildomų dokumentų dėl kompensacinio mechanizmo, neleidžia teigti, kad Briuselio miestas nesielgė kaip rinkos operatorius, taip pat įrodyti pranašumo egzistavimo, nes tokių dokumentų nebuvimas yra įprastas nagrinėjamos rūšies sutartims, o išankstinio oficialaus rašytinio dokumento, kuriuo būtų įformintas 1984 m. sutarties kompensacinis mechanizmas, nebuvo numatyta nei teisės aktuose, nei sutartyje.

19      Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

20      Reikia priminti, kad iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tam, kad priemonę būtų galima kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti įvykdytos keturios sąlygos, t. y. turi būti valstybės parama arba naudojami valstybės ištekliai, ši parama turi galėti daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, dėl jos naudą gaunančiam asmeniui gali būti atrankusis pranašumas ir ji galėtų iškraipyti konkurenciją arba kelti tokią grėsmę. Be to, šis pranašumas turi būti priskirtinas valstybei (žr. 2022 m. sausio 25 d. Sprendimo Komisija / European Food ir kt., C‑638/19 P, EU:C:2022:50, 121 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21      Kalbant apie sąvoką „pagalba“, remiantis jurisprudencija pažymėtina, kad ji apima ne tik tokias pozityvias išmokas, kaip subsidijos, bet ir paramą, kuri, būdama įvairių formų, sumažina paprastai įmonės biudžetui tenkančią naštą ir kuri, nebūdama subsidija siaurąja sąvokos prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį patį poveikį (žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑425/11, EU:T:2014:768, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

22      Taigi buvo nuspręsta, kad priemonė, kuria valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių ir dėl kurios, nors ja ir neperduodami valstybės ištekliai, subjektai, kuriems ji skirta, atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti mokesčių mokėtojai, yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (pagal analogiją žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑425/11, EU:T:2014:768, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23      Kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, pranašumas – tai bet kokia ekonominė nauda, kurios įmonė nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis, t. y. be valstybės paramos (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑342/96, EU:C:1999:210, 41 punktą).

24      Be to, su priemonės pripažinimu valstybės pagalba susijusi sąvoka „pranašumas“ yra objektyvi, nesvarbu, kokie yra aptariamos priemonės autorių motyvai. Taigi valstybės priemonėmis siekiamų tikslų pobūdis ir jų pateisinimas neturi jokios įtakos jų kvalifikavimui kaip valstybės pagalbos. SESV 107 straipsnio 1 dalyje nedaroma skirtumo pagal valstybės priemonių priežastis ar tikslus – jos apibrėžiamos pagal poveikį (žr. 2022 m. sausio 25 d. Sprendimo Komisija / European Food ir kt., C‑638/19 P, EU:C:2022:50, 122 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25      Kalbant apie 1984 m. sutarties kompensacinį mechanizmą, pirma, reikia konstatuoti, kad aplinkybė, jog tam tikri 10 priede išvardyti stendai buvo palikti neišmontuoti ir eksploatuojami pasibaigus tame pačiame priede numatytam jų naudojimo terminui siekiant kompensuoti neva nepalankią padėtį, kurioje ieškovė atsidūrė dėl to, kad Briuselio miestas tariamai anksčiau laiko nutraukė tam tikrų 10 priede išvardytų stendų išmontavimą, ir tai, kad šis kompensacinis mechanizmas atitiko praktinę ir teisinę ilgalaikių komunalinių paslaugų teikimo sutarčių Belgijoje realybę, nereiškia, kad šis mechanizmas negali būti laikomas valstybės pagalba.

26      Kaip matyti iš šio sprendimo 24 punkte nurodytos jurisprudencijos, sąvoka „valstybės pagalba“ yra objektyvi teisinė sąvoka, tiesiogiai apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, kurioje nedaroma skirtumo pagal valstybės priemonių priežastis ar tikslus – jos apibrėžiamos pagal poveikį. Taigi tai, kad valstybės priemonės tikslas buvo išlaikyti 1984 m. sutarties ekonominę pusiausvyrą arba kad šis tikslas atitiko nacionalinės teisės principus, neleidžia ab initio atmesti galimybės tokią priemonę pripažinti „valstybės pagalba“.

27      Tas pats pasakytina apie ieškovės argumentą, kad atmetusi 1984 m. sutarties kompensacinio mechanizmo svarbą dėl to, kad ieškovė „savo iniciatyva“ sutiko išmontuoti tam tikrus 10 priede išvardytus stendus, Komisija neatsižvelgė į sąvokos „valstybės pagalba“ objektyvųjį pobūdį.

28      Antra, reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, dėl to, kad ji ir toliau eksploatavo tam tikrus 10 priede išvardytus stendus pasibaigus jų naudojimo terminui ir nemokėjo Briuselio miestui nei nuomos, nei kitų mokesčių, jos biudžetui tekusi mokesčių našta sumažėjo.

29      Šalys sutaria, kad po 1999 m. sutarties sudarymo ieškovė galėjo sumontuoti ir eksploatuoti gatvių įrenginius Briuselio miesto teritorijoje tik šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis; pagal jas ji turėjo mokėti nuomos ir kitus mokesčius. Pagal 10 priedą, nukrypstant nuo 1999 m. sutarties sąlygų, tame priede išvardytus įrenginius ieškovė galėjo toliau eksploatuoti 1984 m. sutartyje numatytomis sąlygomis, t. y. nemokėdama nei nuomos, nei kitų mokesčių, bet tik iki tame priede numatytų teisės naudotis terminų pabaigos. Po šių datų šie stendai turėjo būti pakeisti naujais pagal 1999 m. sutartį, taigi jų atžvilgiu turėjo būti taikoma pareiga mokėti mokesčius ir nuomą.

30      Iš to matyti, kad aplinkybė, jog ieškovė ir toliau eksploatavo tam tikrus 10 priede išvardytus stendus 1984 m. sutartyje numatytomis sąlygomis pasibaigus šiame priede numatytiems naudojimo terminams leido jai išvengti naujų stendų pagal 1999 m. sutartį įrengimo ir eksploatavimo ir atitinkamai nuomos bei kitų mokesčių, kuriuos ji būtų turėjusi sumokėti pagal pastarąją sutartį, mokėjimo. Be to, iš ginčijamo sprendimo 49 konstatuojamosios dalies matyti, kad tam tikrų 10 priede išvardytų stendų eksploatavimas be Briuselio miesto leidimo negalėjo būti vykdomas pasibaigus jų naudojimo terminui, numatytam tame pačiame priede.

31      Beje, šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 11 punkto, 2016 m. balandžio 29 d. sprendime Cour d’appel de Bruxelles nusprendė, kad ieškovė nesilaikė 10 priede numatytų terminų, kiek tai susiję su tam tikrų tame pačiame priede išvardytų stendų išmontavimu, kad ji negavo aiškaus Briuselio miesto leidimo „sukeisti“ reklaminius stendus ir kad dėl to daugelį šių stendų Briuselio miesto viešojoje erdvėje eksploatavo neturėdama tam teisės.

32      Tiesa, ieškovė teigia, kad šioje byloje negalima atsižvelgti į 2016 m. balandžio 29 d. Cour d’appel de Bruxelles sprendimą, nes Briuselio miestas nebuvo šalis toje byloje, taigi negalėjo nacionaliniame teisme patvirtinti 1984 m. sutartyje nustatyto kompensacinio mechanizmo egzistavimo.

33      Šiam argumentui negalima pritarti. Kaip teisingai nurodo Komisija, o ieškovė tam neprieštaravo, iš 2016 m. balandžio 29 d. Cour d’appel de Bruxelles sprendimo matyti, kad Briuselio miestas buvo pakviestas įstoti į procesą ir turėjo galimybę pateikti savo pastabas. Be to, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, per ikiteisminę procedūrą Briuselio miestas neginčijo to sprendimo pasekmių.

34      Trečia, ieškovė klaidingai tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 87–89 konstatuojamosiose dalyse Komisija negalėjo remtis 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Orange / Komisija (T‑385/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:117) 41–44 punktais, nes juose padarytos Bendrojo Teismo išvados buvo būdingos to ginčo faktinėms aplinkybėms.

35      2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Orange / Komisija (T‑385/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:117) 43 punkte buvo nuspręsta, kad tik tuo atveju, kai, laikantis 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) nustatytų kriterijų, valstybės parama turi būti vertinama kaip kompensacija, reiškianti atlygį už visuotinės ekonominės svarbos paslaugą įpareigotų teikti įmonių atliekamus darbus, kai šios vykdo su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, tokia parama nepatenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Taigi Bendrasis Teismas neketino apriboti šio teiginio taikymo srities tik minėtame sprendime nagrinėjamu atveju. Be to, argumentas, grindžiamas tuo, kad nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti į sutarties atnaujinimą, iš tiesų yra nepagrįstas, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 31 punkto, 2016 m. balandžio 29 d. sprendime Cour d’appel de Bruxelles nusprendė, kad ieškovė negavo aiškaus Briuselio miesto leidimo „sukeisti“ reklaminius stendus.

36      Šios išvados negali paneigti ieškovės argumentas, kad palyginimas su 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuota jurisprudencija yra nereikšmingas, nes ji neturėjo mokėti nuomos ir kitų mokesčių ir negalėjo būti nė kalbos apie valstybės lėšų perdavimą. Ginčijamo sprendimo 87–89 konstatuojamosiose dalyse Komisija rėmėsi 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuota jurisprudencija, kiek tai susiję su pranašumo nustatymu, o ne su valstybės išteklių perdavimo nagrinėjimu. Be to, pirmojo pagrindo trečioje dalyje ieškovė pati remiasi šia jurisprudencija ir teigia, kad joje nustatytos sąlygos taikytinos šioje byloje.

37      Ketvirta, dėl ieškovės kvestionuojamos ginčijamo sprendimo 94 ir 95 konstatuojamosiose dalyse Komisijos pateiktos išvados, kad 1984 m. sutarties kompensacinis mechanizmas negalėjo būti laikomas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio ūkio subjekto įprastu elgesiu, reikia priminti, net jei Briuselio miesto elgesys šioje byloje galėtų būti nagrinėjamas, kad, remiantis jurisprudencija, siekiant nustatyti, ar valstybės priemonė yra pagalba, būtina įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis ūkio subjektas, kuris dydžiu galėtų prilygti viešąjį sektorių valdančių subjektų dydžiui, būtų galėjęs priimti panašų sprendimą, t. y. šiuo atveju panašiu būdu atlyginti žalą, kurią vykdydamas sutartinius įsipareigojimus neva padarė kontrahentui (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Ryanair ir Airport Marketing Services / Komisija, T‑165/15, EU:T:2018:953, 140 punktą). Be to, būtina, kad iš objektyvių ir patikrinamų duomenų aiškiai matytųsi, jog prieš suteikdama ekonominį pranašumą ar tuo pačiu metu atitinkama valstybė narė priėmė sprendimą faktiškai įgyvendinta priemone kompensuoti žalą, kurią neva padarė kontrahentui, vykdydama sutartinius įsipareigojimus (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 82 ir 83 punktus).

38      Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad nė vienas Komisijai pateiktas įrodymas neleidžia nustatyti, jog Briuselio miestas nagrinėjo ieškovės faktiškai negautas pajamas, susijusias su tam tikrų 10 priede išvardytų stendų išmontavimu anksčiau laiko (šį išmontavimą turėjo kompensuoti 1984 m. sutarties kompensacinis mechanizmas), ir naudą, kuri galėjo būti gauta kitus tame pačiame priede išvardytus stendus palikus neišmontuotus.

39      Antra, iš bylos medžiagos nematyti, kad Briuselio miestas prižiūrėjo 1984 m. sutartyje numatyto kompensacinio mechanizmo įgyvendinimą. Beje, šiuo klausimu per Komisijos vykdytą tyrimo procedūrą Belgijos valdžios institucijos nurodė, kad buvo neatitiktis tarp 10 priede išvardytų anksčiau laiko išmontuotų stendų skaičiaus ir tame pačiame priede numatyto stendų, kurie liko eksploatuojami po jų išmontavimo termino, skaičiaus ir kad vadinamoji kompensacija pagal 1984 m. sutarties kompensacinį mechanizmą buvo didesnė, nei būtina ieškovės neva patirtiems nuostoliams padengti (ginčijamo sprendimo 85 ir 89 konstatuojamosios dalys).

40      Trečia, kalbant apie ieškovės argumentą, kad dėl to, jog nėra papildomų dokumentų, lydinčių 1984 m. sutartyje nustatytą kompensacinį mechanizmą, negalima teigti, kad Briuselio miestas nesielgė kaip rinkos operatorius, ir įrodyti, kad buvo įgytas pranašumas, nes toks dokumentų nebuvimas yra įprastas nagrinėjamos rūšies sutartims, o išankstinio oficialaus rašytinio dokumento, kuriuo būtų įformintas 1984 m. sutarties kompensacinis mechanizmas, nebuvo numatyta nei teisės aktuose, nei sutartyje, pakanka priminti, kad, kaip pažymėta 31 punkte, 2016 m. balandžio 29 d. sprendime Cour d’appel de Bruxelles nusprendė, kad ieškovė nesilaikė 10 priede numatytų terminų, kiek tai susiję su tam tikrų tame pačiame priede išvardytų stendų eksploatavimu, kad ji negavo aiškaus Briuselio miesto leidimo „sukeisti“ reklaminius stendus ir kad dėl to tam tikrą skaičių šių stendų Briuselio miesto viešojoje erdvėje eksploatavo neturėdama tam teisės.

41      Be to, bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai nurodo Komisija, neatsižvelgiant į tai, ar 1984 m. sutartyje nustatytas kompensacinis mechanizmas turėjo būti įformintas raštu pagal Belgijos teisę arba pagal šią sutartį, tas kompensacinis mechanizmas neatleido nacionalinės administracijos nuo pareigos prieš pradedant taikyti šį mechanizmą išanalizuoti galimų nuostolių, kurių ieškovė galėjo patirti dėl tam tikrų 10 priede numatytų stendų išmontavimo anksčiau laiko ir kuriuos šis mechanizmas turėjo kompensuoti siekiant išlaikyti 1984 m. sutarties ekonominę pusiausvyrą, egzistavimą ir dydį. Tokia analizė buvo būtina siekiant patikrinti, ar nacionalinės valdžios institucijos taikyta priemonė atitiko Europos Sąjungos teisės reikalavimus, be kita ko, kylančius iš SESV 107 straipsnio 1 dalies.

42      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija teisingai nusprendė, jog tai, kad ieškovė paliko tam tikrus 10 priede išvardytus stendus neišmontuotus ir eksploatavo juos pasibaigus teisės juos naudoti terminui, numatytam tame pačiame priede, yra ekonominis pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, net jei šis stendų neišmontavimas buvo 1984 m. sutarties kompensacinis mechanizmas.

43      Taigi reikia atmesti ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį.

 Dėl antros dalies, pagal kurią Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir teisės klaidą, kai nusprendė, kad ieškovė gavo galimybę sutaupyti nemokėdama nuomos ir kitų mokesčių, o tai yra pranašumas

44      Šioje dalyje ieškovė iš esmės ginčija ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamąją dalį; joje Komisija nusprendė, kad nesuderinamos pagalbos suma turi būti apskaičiuojama už kiekvieną 10 priede išvardytą stendą, kuris liko neišmontuotas po tame pačiame priede nurodytos naudojimo pabaigos datos po 2001 m. rugsėjo 15 d., remiantis mokėtinu nuomos mokesčiu pagal 1999 m. sutartį ir bendrai reklaminiams stendams taikomais mokesčiais nuo 10 priede nurodytos naudojimo pabaigos datos (jeigu ji vėlesnė už 2001 m. rugsėjo 15 d.) arba nuo 2001 m. rugsėjo 15 d. (jei ši data ankstesnė nei 2001 m. rugsėjo 15 d.) iki faktinio išmontavimo datos. Pastaruoju klausimu Komisija nurodė, kad apskaičiavimas turėjo būti atliktas remiantis 2001 m. spalio 17 d. Briuselio miesto mokesčio reglamento 3–5 straipsniais, 2006 m. gruodžio 18 d. Briuselio miesto mokesčio reglamento 4–7 straipsniais ir 2007 m. gruodžio 17 d., 2008 m. gruodžio 15 d., 2009 m. lapkričio 9 d., 2010 m. gruodžio 20 d. ir 2011 m. gruodžio 5 d. Briuselio miesto mokesčio reglamentų 4–6 straipsniais.

–       Dėl priekaišto, susijusio su nesumokėtais nuomos mokesčiais

45      Dėl nesumokėtų nuomos mokesčių ieškovė tvirtina: kadangi 1984 m. sutartyje numatytą kompensacinį mechanizmą nustatė Briuselio miestas, siekdamas išlaikyti šios sutarties ekonominę pusiausvyrą, 10 priede išvardytiems stendams, kurie buvo palikti neišmontuoti po tame pačiame priede numatytos naudojimo pabaigos datos, buvo taikomos minėtoje sutartyje nustatytos sąlygos. Kadangi 1984 m. sutartyje nebuvo numatyta jokio nuomos mokesčio, naudojimo mokesčio ar rinkliavos, Briuselio miestas neturėjo negautų pajamų, kiek tai susiję su nuomos mokesčiu.

46      Savo pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimo ieškovė priduria, kad net jeigu Briuselio miestas galėtų reikalauti iš jos kokios nors sumos už naudojimąsi jo viešąja erdve, vienintelis taikytinas teisinis režimas būtų 2001 m. spalio 17 d. mokesčio reglamentas, reglamentuojantis, be kita ko, gatvės įrenginių, komerciniais tikslais be leidimų pastatytų viešuosiuose keliuose, situaciją. Taigi už bet kurį 10 priede nurodytą stendą, kuris buvo paliktas neišmontuotas pasibaigus naudojimo terminui, numatytam tame pačiame priede, buvo mokamas ne nuomos mokestis, o metinis mokestis už viešosios nuosavybės naudojimą, kurio suma yra nedidelė (223,20 EUR už įrenginį).

47      Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

48      Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 29 ir 30 punktuose, įsigaliojus 1999 m. sutarčiai ieškovė Briuselio miesto teritorijoje galėjo įrengti ir eksploatuoti gatvės įrenginius, įskaitant tuos, kurie galėjo būti naudojami reklamos tikslais, tik laikydamasi minėtoje sutartyje numatytų sąlygų; pagal jas ji turėjo mokėti nuomos ir kitus mokesčius.

49      Remiantis šio sprendimo 22 punkte nurodyta jurisprudencija ir atsižvelgiant į tai, kad viena iš 1999 m. sutartyje numatytų sąlygų yra nuomos mokėjimas, Komisija teisingai nusprendė, jog tai, kad ieškovė eksploatavo tam tikrus 10 priede išvardytus stendus pasibaigus jų naudojimo terminui, numatytam tame pačiame priede, nemokėdama jokio nuomos mokesčio Briuselio miestui, suteikė pranašumą iš valstybės išteklių, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

50      Taigi šį priekaištą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

–       Dėl priekaišto, susijusio su nesumokėtais mokesčiais

51      Dėl nesumokėtų mokesčių ieškovė tvirtina, jog Komisija klaidingai nustatė referencinį pagrindą. Šiuo klausimu ieškovė pateikia kelis argumentus. Pirma, ji tvirtina, kad, nesant vienodo mokesčių režimo nacionalinėje teritorijoje ar net Briuselio sostinės regiono teritorijoje, Briuselio miesto priimti mokesčio reglamentai negali būti laikomi referenciniu pagrindu. Taigi tai, kad ieškovė neturėjo mokėti mokesčių už gatvės įrenginius, reklamos tikslais naudojamus Briuselio miesto teritorijoje, būtų pranašumas tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad visose kitose Belgijos savivaldybėse, kuriose įstojusi į bylą šalis eksploatavo reklamos tikslais naudojamus gatvės įrenginius, ji mokėjo tokio paties dydžio mokestį už šiuos įrenginius ir už visus reklamos tikslais eksploatuojamus gatvės įrenginius. Antra, ieškovė teigia, kad 2001 m. spalio 17 d. mokesčio reglamentas netaikomas 1984 m. ir 1999 m. sutartims. Šiuo klausimu ieškovė remiasi dviem 2016 m. lapkričio 4 d. Tribunal de première instance francophone de Bruxelles sprendimais; jais patvirtinta, kad ji neprivalo mokėti savivaldybės mokesčių už reklamą, kiek tai susiję su 1999 m. sutartimi. Trečia, ji tvirtina, kad 1984 m. ir 1999 m. sutartims taikytinas pakeičiamumo principas.

52      Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

53      Pirma, dėl ieškovės argumento, susijusio su nagrinėjamu atveju taikytinu referenciniu pagrindu, reikia pažymėti, kad jeigu šis argumentas aiškintinas kaip susijęs su priemonės atrankumu, jis turi būti atmestas, nes tokios individualios priemonės, kaip nagrinėjama priemonė, atveju ekonominio pranašumo atrankumas yra preziumuojamas (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Komisija / MOL, C‑15/14 P, EU:C:2015:362, 60 punktą).

54      Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai referenciniu pagrindu laikė Briuselio miesto mokesčio reglamentus, nes ikiteisminėje procedūroje Belgijos valdžios institucijos neginčijo, kad šie reglamentai yra referencinė mokestinė tvarka, susijusi su reklamos stendų eksploatavimo Briuselio miesto teritorijoje apmokestinimu.

55      Antra, priešingai, nei teigia ieškovė, tam tikrų 10 priede išvardytų stendų eksploatavimui pasibaigus jų naudojimo terminui, numatytam tame pačiame priede, buvo taikomas 2001 m. spalio 17 d. mokesčio reglamentas, o mokesčių nemokėjimas reiškė mažesnę naštą jos biudžetui.

56      Iš ginčijamame sprendime nurodytų atitinkamų Briuselio miesto mokesčio reglamentų nuostatų matyti, kad 2001 m. spalio 17 d. mokesčio reglamentu 2002–2006 mokestiniams metams buvo nustatytas mokestis už laikinojo pobūdžio reklaminius skelbimus viešojoje erdvėje. Tame pačiame reglamente numatyta atleisti nuo mokesčių Briuselio miesto arba jo įsteigtų, finansuojamų ar pavaldžių įstaigų reklaminius skelbimus. Vėliau Briuselio miestas priėmė 2006 m. gruodžio 18 d. mokesčio reglamentą; jame 2007 mokestiniams metams numatytas toks pats mokestis ir toks pats atleidimas nuo mokesčio. Nuo 2008 mokestinių metų Briuselio miestas pagal 2007 m. gruodžio 17 d., 2008 m. gruodžio 15 d., 2009 m. lapkričio 9 d., 2010 m. gruodžio 20 d. ir 2011 m. gruodžio 5 d. mokesčio reglamentus nustatė specialų reklaminių stendų mokestį.

57      Iš ginčijamo sprendimo taip pat matyti, kad 2016 m. birželio 20 d. rašytinėse pastabose atsakydamos į 2016 m. balandžio 15 d. rašte Komisijos pateiktus klausimus Belgijos valdžios institucijos nurodė, kad iš pradžių Briuselio miestas, remdamasis 2001 m. spalio 17 d. mokesčio reglamente numatytu reklaminių skelbimų atleidimu nuo mokesčių, nusprendė, jog 1999 m. sutartyje nurodyti ir reklamos tikslais naudojami gatvės įrenginiai nebuvo apmokestinami, nes priklausė Briuselio miestui. Taigi miestas negavo su šiais mokesčiais susijusių sumų už 2002–2009 mokestinius metus.

58      Vis dėlto, kaip Belgijos valdžios institucijos, atsakydamos į 2017 m. vasario 14 d. Komisijos pateiktus papildomus klausimus, nurodė 2017 m. vasario 20 d. rašytinėse pastabose, Briuselio miestas niekada pats neeksploatavo gatvės įrenginių reklamos tikslais ir jam priklausė tik 1999 m. sutartyje numatyti gatvės įrenginiai.

59      Be to, Belgijos valdžios institucijos nurodė, kad vėliau Briuselio miestas padarė išvadą, jog atleidimas nuo mokesčių reklamos tikslais eksploatuojamiems gatvės įrenginiams tik dėl to, kad jie priklauso Briuselio miestui, nors jis nėra jų naudotojas, galėjo sukelti nelygybę kitų reklamos įrenginių naudotojų atžvilgiu. Jis nusprendė apmokestinti reklamos tikslais eksploatuojamus gatvės įrenginius pagal 1999 m. sutartį, o pirmieji mokesčiai buvo pradėti rinkti 2011 m. už 2009 mokestinius metus.

60      Visos šios aplinkybės įrodo, kad Briuselio miesto taikytas atleidimas nuo mokesčių 10 priede išvardytiems stendams, kurie buvo naudojami pasibaigus tame pačiame priede numatytam naudojimo terminui, buvo pasekmė to, kad šiems stendams buvo taikomas jo mokesčio reglamentuose numatytas reklaminių skelbimų atleidimas nuo mokesčių, nors miestas nebuvo nei tų stendų eksploatuotojas, nei savininkas.

61      Taigi Komisija teisingai nusprendė, kad nuo 2001 m. Briuselio miesto priimti mokesčio reglamentai turėjo būti taikomi 10 priede išvardytiems ir neišmontuotiems stendams pasibaigus jų išmontavimo terminui, o atleidimas nuo mokesčio, kurį Briuselio miestas taikė iki 2009 mokestinių metų, buvo nukrypimas nuo referencinio pagrindo ir reiškė Briuselio miesto iš valstybės išteklių įgytą pranašumą.

62      Kaip nurodė pačios Belgijos valdžios institucijos, nors iš tiesų galima pateisinti Briuselio miesto savo ar jo įsteigtų, finansuojamų arba jam pavaldžių įstaigų poreikiams reklamos tikslais naudojamų gatvės įrenginių atleidimą nuo mokesčių, toks atleidimas nuo mokesčių nebuvo taikomas, kai šiuos įrenginius tuo tikslu eksploatavo trečiasis asmuo, konkrečiai – komercinė įmonė, veikianti lauko reklamos sektoriuje.

63      Dėl dviejų 2016 m. lapkričio 4 d. Tribunal de première instance francophone de Bruxelles sprendimų, kuriais patvirtinama, kad ieškovė neprivalėjo mokėti savivaldybės mokesčių už reklamą, kiek tai susiję su 1999 m. sutartimi, reikia konstatuoti, kad jie neturi reikšmės tam tikrų 10 priede išvardytų stendų eksploatavimo pasibaigus tame pačiame priede numatytam jų naudojimo terminui pripažinimui valstybės pagalba. Kaip nurodyta šio sprendimo 24 punkte, kiek tai susiję su valstybės priemonės kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos, SESV 107 straipsnyje nedaroma skirtumo pagal valstybės priemonių priežastis ar tikslus – jos apibrėžiamos pagal poveikį. Be to, buvo nuspręsta, kad priemonė, kuria valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių ir dėl kurios, nors ja ir neperduodami valstybės ištekliai, subjektai, kuriems ji skirta, atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti mokesčių mokėtojai, yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑425/11, EU:T:2014:768, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64      Trečia, kalbant apie ieškovės argumentus, susijusius su 1984 m. ir 1999 m. sutarčių pakeičiamumu mokesčių taikymo atveju, reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai nurodo Komisija, pakeičiamumo principas negali įpareigoti Briuselio miesto peržiūrėti 1984 m. sutarties. Šios sutarties 7.2 straipsnyje aiškiai numatyta, kad pakeitus eksploatavimo sąlygas, įskaitant naujas mokestines priemones, ieškovė turi prašyti peržiūrėti sutartyje nustatytas sąlygas, o Briuselio miestas savo iniciatyva neturi atlikti tokios peržiūros. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad prašė peržiūrėti 1984 m. sutartį.

65      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad ieškovė sutaupė nemokėdama nuomos ir kitų mokesčių, o tai yra pranašumas. Taigi pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl trečios dalies, pagal kurią 1984 m. ir 1999 m. sutartys nėra „visiškai komercinės“, o sąlygos, nustatytos 2003 m. liepos 24 d. Sprendime „Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C280/00, EU:C:2003:415) suformuotoje jurisprudencijoje, šiuo atveju buvo įvykdytos

66      Pirmojo pagrindo trečioje dalyje ieškovė teigia, kad šiuo atveju 1984 m. ir 1999 m. sutartys nėra „visiškai komercinės“ ir kad 1984 m. sutartyje įtvirtintas kompensacinis mechanizmas atitinka keturias sąlygas, nustatytas 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotoje jurisprudencijoje. Taigi ieškovė teigia, kad jai buvo pavestos aiškiai apibrėžtos viešųjų paslaugų užduotys, kad minėto kompensacinio mechanizmo apskaičiavimo kriterijai buvo iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti, kad kompensacijos dydis apsiribojo tuo, kas buvo būtina su viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymu susijusioms išlaidoms padengti, ir kad 1984 m. ir 1999 m. sutartys su ja buvo sudarytos atviro, skaidraus ir nediskriminacinio konkurso būdu.

67      Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

68      Pirmiausia reikia konstatuoti: kadangi ginčijamas sprendimas susijęs tik su tam tikrų 10 priede išvardytų stendų neišmontavimu po to, kai baigėsi tame pačiame priede numatytas naudojimo terminas, 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotoje jurisprudencijoje nustatytų sąlygų analizė susijusi tik su minėtu neišmontavimu, taigi ieškovės argumentai dėl 1999 m. sutarties yra nereikšmingi.

69      Kalbant apie 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotoje jurisprudencijoje nustatytas sąlygas, reikia priminti, kad pagal šią jurisprudenciją SESV 107 straipsnio 1 dalis netaikoma valstybės paramai, vertinamai kaip kompensacija, reiškianti atlygį už paslaugas, kurias teikia šią kompensaciją gaunančios įmonės, vykdydamos su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, taigi šios įmonės realiai neįgyja jokio finansinio pranašumo ir dėl tos paramos neatsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis.

70      Vis dėlto tam, kad konkrečiu atveju tokia kompensacija nebūtų kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, turi būti įvykdytos šios keturios kumuliacinės sąlygos:

–        pirma, įmonė gavėja tikrai buvo įpareigota vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, o tie įsipareigojimai buvo aiškiai apibrėžti,

–        antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojamas kompensacijos dydis, buvo iš anksto nustatyti objektyviai ir skaidriai,

–        trečia, kompensacija neviršija to, kas būtina padengti visoms ar daliai sąnaudų, kurių patiriama vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir deramą pelną už šių įsipareigojimų vykdymą,

–        ketvirta, jeigu įmonė, kuri turi vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, atrenkama ne pagal viešojo pirkimo konkursą, reikiamas kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų, kurių patirtų vidutinė, gerai veikianti ir aprūpinta atitinkamomis transporto priemonėmis įmonė, kad galėtų atitikti viešajai paslaugai teikti keliamus reikalavimus, vykdydama šiuos įsipareigojimus, atsižvelgiant į su jais susijusias pajamas ir deramą pelną už šių įsipareigojimų vykdymą, analize.

71      Iš 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pirmoji sąlyga iš esmės skirta nustatyti, ar, pirma, įmonė gavėja iš tikrųjų buvo įpareigota vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, ir, antra, ar šie įsipareigojimai yra aiškiai apibrėžti nacionalinėje teisėje. Šia sąlyga siekiama skaidrumo ir teisinio saugumo, o tam turi būti tenkinami minimalūs kriterijai, t. y. turi būti vienas ar keli viešosios valdžios aktai, pakankamai tiksliai apibrėžiantys bent su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų, nustatytų tuos įsipareigojimus turinčioms vykdyti įmonėms, pobūdį, trukmę ir apimtį (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Comunidad Autónoma del País Vasco ir kt. / Komisija, C‑66/16 P–C‑69/16 P, EU:C:2017:999, 72 ir 73 punktai).

72      Šioje byloje, pirma, reikia pažymėti, kad iš jokio ieškovės pateikto dokumento nematyti, jog gatvių įrenginių, kaip antai numatytų 1984 m. sutartyje, įrengimą ir eksploatavimą Belgijos valdžios institucijos būtų apibrėžusios kaip visuotinės ekonominės svarbos paslaugą. Antra, kaip matyti iš šio sprendimo 31–33 punktuose atliktos analizės, ieškovė negalėjo remtis aiškiu Briuselio miesto leidimu palikti neišmontuotus ir eksploatuoti tam tikrus 10 priede išvardytus stendus pasibaigus jų naudojimo terminui. Taigi reikia pabrėžti, kad nėra jokio viešosios valdžios akto, kuriuo ieškovė būtų įgaliota nukelti tam tikrus gatvės įrenginius (stendus) vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimą.

73      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad 1984 m. sutartis yra visiškai komercinio pobūdžio, vadinasi, nebuvo įvykdyta pirmoji 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta sąlyga.

74      Remiantis suformuota jurisprudencija, tam, kad kompensacija už nustatytus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus nebūtų kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, turi būti įvykdytos visos keturios 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) suformuotoje jurisprudencijoje įtvirtintos sąlygos (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 1 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑366/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:135, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tai reiškia, kad jei bent vienos iš jų nesilaikoma, galima daryti išvadą, kad egzistuoja pranašumas, o aptariamą kompensaciją galima kvalifikuotai kaip pagalbą (2018 m. liepos 11 d. Sprendimo Buonotourist / Komisija, T‑185/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:430, 132 punktas).

75      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti pirmojo pagrindo trečią dalį.

76      Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai nusprendė, jog tam tikrų 10 priede išvardytų stendų neišmontavimas ir eksploatavimas pasibaigus šiame priede numatytam jų naudojimo terminui yra pranašumas, ir kad ieškinio pirmasis pagrindas yra nepagrįstas.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, pagal kurį hipotetinė valstybės pagalba buvo suderinama su vidaus rinka pagal Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma“ ir Sprendimą 2012/21

77      Ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė teisės ir vertinimo klaidas, nes, net jeigu 1984 m. sutarties kompensacinis mechanizmas būtų kvalifikuotas kaip valstybės pagalba, Komisija, atsižvelgdama į jai suteiktus plačius tyrimo įgaliojimus, turėjo užtikrinti visišką SESV 106 straipsnio 2 dalies veiksmingumą.

78      Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

79      Pirmiausia reikia pažymėti, kad antrajame pagrinde ieškovė siekia užginčyti Komisijos atliktą pagalbos suderinamumo analizę. Ieškovė teigia, kad, priešingai, nei nurodyta ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamojoje dalyje, Komisija turėjo savo iniciatyva išnagrinėti SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymą nagrinėjamai priemonei, o kadangi to nepadarė, padarė teisės ir vertinimo klaidas.

80      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su pagalbos suderinamumo su vidaus rinka analize, atitinkama valstybė narė ir suinteresuotosios šalys turi teisę ginčyti Komisijos dėl to pateiktus pirminius motyvus per oficialią tyrimo procedūrą. Valstybė narė ir atitinkamais atvejais suinteresuotosios šalys apskritai geriau gali nustatyti, ar yra bendrojo intereso tikslas, kurio buvo siekiama priimant atitinkamą priemonę, ir tuo remiantis būtų galima pripažinti, kad ta priemonė visiškai ar iš dalies suderinama su vidaus rinka (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo UPF / Komisija, T‑747/17, EU:T:2019:271, 128 punktą).

81      Taigi, kadangi, kaip konstatuota ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamojoje dalyje, vykstant tyrimo procedūrai Komisijoje Belgijos valdžios institucijos nė karto nepateikė jokių argumentų, kuriais būtų siekiama įrodyti, kad šiuo atveju taikytina viena iš SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių, ieškovė negali priekaištauti Komisijai, kad ši savo iniciatyva neišnagrinėjo 1984 m. sutarties kompensacinio mechanizmo atitikties šiam straipsniui.

82      Vadinasi, darytina išvada, kad Komisija teisingai nusprendė, kad negali būti remiamasi SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi. Taigi ieškinio antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, pagal kurį Komisija pažeidė pareigą motyvuoti, kiek tai susiję su susigrąžintinos sumos vertinimu

 Dėl pirmos dalies, pagal kurią Komisija nepakankamai atsakė į šalių pateiktus įrodymus, savo pranešime spaudai iš anksto nustatė susigrąžintinos pagalbos sumą ir pažeidė savo vidaus darbo tvarkos taisykles

83      Ieškinio trečiojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija neįvykdė pareigos motyvuoti, nes nusprendė, kad susigrąžintinos pagalbos suma yra maždaug 2 mln. EUR, t. y. atitinka įstojusios į bylą šalies nurodytą sumą, nors ieškovė ir Belgijos valdžios institucijos įrodė, kad įstojusios į bylą šalies skaičiavimai buvo neteisingi. Be to, 2019 m. birželio 24 d. pranešime spaudai Komisija iš anksto nusprendė dėl susigrąžintinos pagalbos dydžio, nors ginčijamame sprendime tas dydis nebuvo nurodytas. Ieškovės teigimu, Komisija turėjo motyvuoti savo sprendimą laikytis į bylą įstojusios šalies pasiūlymo. Kadangi ji to nepadarė, tai reiškia, kad ji nepateikė ginčijamo sprendimo motyvų ir nukrypo nuo Valstybės pagalbos procedūrų vadovo; jame nurodyta, kad reikalavimas pateikti motyvus turėtų būti griežtesnis tais atvejais, kai šalys nesutaria.

84      Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

85      Reikia konstatuoti, kad ieškovės teiginiai, jog Komisija, į bylą įstojusios šalies pateiktą vertinimą pateikusi kaip savo, susigrąžintinos pagalbos dydį įvertino maždaug dviem milijonais eurų, grindžiami klaidingu ginčijamo sprendimo aiškinimu.

86      Taigi iš ginčijamo sprendimo aiškiai matyti, kad nuoroda į dviejų milijonų eurų dydį buvo padaryta pateikiant įstojusios į bylą šalies ir Belgijos valdžios institucijų susigrąžintinos pagalbos skaičiavimus, o ne kaip Komisijos motyvas, kuriuo grindžiamas jos pateiktas to dydžio vertinimas.

87      Be to, iš ginčijamo sprendimo formuluotės neabejotinai matyti, kad Komisija kiekybiškai neįvertino susigrąžintinos pagalbos dydžio, o tik nustatė šios pagalbos dydžio skaičiavimo metodą. Šiuo klausimu ji nurodė, kad skaičiavimas turėjo būti atliktas atskirai kiekvieno į 10 priedą įtraukto stendo, palikto neišmontuoto pasibaigus teisės jį naudoti terminui po 2001 m. rugsėjo 15 d., atveju, kaip referencinį pagrindą imant pagal 1999 m. sutartį mokėtinus nuomos ir kitus mokesčius, kurie įprastai taikomi reklaminiams stendams, nuo iš pradžių 10 priede numatyto teisės naudoti pasibaigimo termino (jeigu jis vėlesnis nei 2001 m. rugsėjo 15 d.) arba 2001 m. rugsėjo 15 d. (jeigu ankstesnis nei 2001 m. rugsėjo 15 d.) iki faktinio išmontavimo datos, neatsižvelgiant į 1984 m. sutartyje numatytą kompensacinį mechanizmą.

88      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ieškovės argumentas, jog įstojusios į bylą šalies pateiktą pagalbos dydį Komisija pateikė kaip savo, nemotyvuodama sprendimo pritarti tos šalies pasiūlymui, yra nepagrįstas.

89      Taigi ieškinio trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl antros dalies, pagal kurią buvo neįmanoma apskaičiuoti hipotetinės valstybės pagalbos dydžio, todėl tai buvo kliūtis ją susigrąžinti

90      Trečiojo pagrindo antroje dalyje ieškovė ginčija Komisijos vertinimą, pateiktą sprendimo 52, 119, 137 ir 144 konstatuojamosiose dalyse. Pirma, ieškovė tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į Belgijos valdžios institucijų atliktus skaičiavimus ir pritarė į bylą įstojusios šalies pasiūlytai pagalbos sumai. Antra, ieškovė teigia, kad bet kuriuo atveju praktiškai neįmanoma apskaičiuoti jos turėto pranašumo, nes pagal 1984 m. sutarties, kurios 10 priede reglamentuoti išvardyti stendai, finansinę struktūrą nebuvo numatyta nuomos mokesčio, naudojimo mokesčio ar rinkliavos, ir ta sutartis buvo taikoma 10 priede išvardytiems stendams, kurie liko neišmontuoti pasibaigus jų naudojimo terminui. Trečia, ji tvirtina, kad net jeigu būtų nuspręsta, jog dėl kompensacijų tarp stendų, išmontuotų nepasibaigus 10 priede nustatytam teisės juos naudoti terminui, ir stendų, neišmontuotų pasibaigus tam terminui, galėjo atsirasti disbalansas, quod non, Komisija negalėjo reikalauti susigrąžinti iš to gautą naudą, nes, nesant galimybės pagrįstai įvertinti nurodytos naudos, Briuselio miesto teisės į gynybą paisymas galėtų būti kliūtis ją susigrąžinti, remiantis 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias SESV 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 16 straipsnio 1 dalimi.

91      Šiuo klausimu dublike ieškovė priduria, kad dėl ieškinyje nurodyto ginčijamo sprendimo nemotyvavimo ji pati netenka galimybės tiksliai ginčyti teisines ir faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas pagalbos dydžio vertinimas. Ieškovės teigimu, negalėjimas įvertinti hipotetinio pranašumo, kuriuo ji naudojosi, dydžio kartu su minėtu ginčijamo sprendimo nemotyvavimu pažeidžia jos teisę į gynybą ir yra kliūtis teismui vykdyti teisėtumo kontrolę.

92      Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus. Šiomis aplinkybėmis Komisija triplike teigia, kad dublike pateiktas priekaištas dėl ieškovės teisės į gynybą pažeidimo yra nepriimtinas, nes ieškinio pareiškimo etape ji manė, kad šį pažeidimą patyrė Briuselio miestas. Komisijos nuomone, šį naują pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį.

93      Kalbant apie ieškovės argumentą, kad Komisija atmetė Belgijos valdžios institucijų atliktus skaičiavimus ir pritarė įstojusios į bylą šalies pasiūlytam pagalbos dydžiui, viena vertus, reikia priminti, jog šio sprendimo 87 ir 88 punktuose buvo konstatuota, kad Komisija nenustatė susigrąžintinos pagalbos dydžio, o tik nurodė šios pagalbos dydžio apskaičiavimo metodą, į bylą įstojusios šalies nurodyto pagalbos dydžio nepateikdama kaip savo. Kita vertus, reikia konstatuoti, kad Komisija paaiškino priežastis, dėl kurių manė, kad pranašumas, kuriuo naudojosi ieškovė, buvo didesnis už tą, kurį nurodė Belgijos valdžios institucijos. Taigi Komisija pareiškė mananti, kad 200 000 EUR šių institucijų įvertintas to pranašumo dydis yra nepagrįstas, nes apskaičiuotas neteisingai, atsižvelgiant į 1984 m. sutartyje numatytą kompensacinį mechanizmą.

94      Kalbant apie tai, kad neva neįmanoma kiekybiškai įvertinti ieškovės įgyto pranašumo, kurį gavo ieškovė, ir iš to kylančio įtariamo teisės į gynybą pažeidimo, pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovės argumentas grindžiamas pareigos motyvuoti pažeidimu; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalies c punkte ši pareiga įtvirtinta kaip teisė į gynybą. Dėl su viešąja tvarka susijusio pagrindo pažymėtina, kad jis gali būti pateiktas dubliko stadijoje (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Badica ir Kardiam / Taryba, T‑619/15, EU:T:2017:532, 42 punktą).

95      Taip pat reikia konstatuoti, kad ieškovės argumentai dėl neva nesančios galimybės kiekybiškai įvertinti jos įgytą pranašumą ir įtariamo jos bei Briuselio miesto teisės į gynybą pažeidimo pagrįsti klaidinga prielaida. Ieškovė iš esmės mano, kad vienintelis pranašumas, į kurį būtų galima atsižvelgti, atsiranda dėl disbalanso tarp 10 priede išvardytų stendų, išmontuotų anksčiau, nei baigėsi jų naudojimo terminas, skaičiaus ir stendų, kurie kaip kompensacija buvo palikti neišmontuoti po 10 priede numatyto jų naudojimo termino pabaigos, skaičiaus. Ieškovės teigimu, tam tikrų 10 priede išvardytų stendų neišmontavimas yra pranašumas tik tiek, kiek šis neišmontavimas viršijo tai, kas buvo kompensuota pagal 1984 m. sutartyje numatytą kompensacinį mechanizmą. Vis dėlto ši prielaida, kurią Belgijos valdžios institucijos, be kita ko, pateikė per ikiteisminę procedūrą ir kurią Komisija atmetė, yra neteisinga. Kaip nurodyta šio sprendimo 25–42 punktuose, tai, kad ieškovė neišmontavo ir eksploatavo tam tikrus 10 priede išvardytus stendus pasibaigus tame pačiame priede numatytam jų naudojimo terminui, yra ekonominis pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Taigi, kaip ginčijamame sprendime teisingai nurodo Komisija, skaičiavimas turėjo būti atliktas atskirai kiekvieno į 10 priedą įtraukto stendo, palikto neišmontuoto pasibaigus tame pačiame priede nustatytam teisės jį naudoti terminui po 2001 m. rugsėjo 15 d., atveju, kaip referencinį pagrindą imant pagal 1999 m. sutartį mokėtinus nuomos ir kitus mokesčius, kurie įprastai taikomi reklaminiams stendams, nuo iš pradžių 10 priede numatyto teisės naudoti pasibaigimo termino (jeigu jis vėlesnis nei 2001 m. rugsėjo 15 d.) arba 2001 m. rugsėjo 15 d. (jeigu tas terminas ankstesnis nei 10 priede iš pradžių nurodyta 2001 m. rugsėjo 15 d. data) iki faktinio išmontavimo datos, neatsižvelgiant į 1984 m. sutartyje numatytą kompensacinį mechanizmą.

96      Kalbant apie šį ginčijamame sprendime nustatytą skaičiavimo metodą reikia pažymėti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, nurodydama susigrąžinti su vidaus rinka nesuderinama pripažintą pagalbą Komisija neprivalo nustatyti tikslaus susigrąžintinos pagalbos dydžio. Pakanka, kad Komisijos sprendime būtų pateikta informacija, leidžianti jo adresatui be pernelyg didelių sunkumų pačiam nustatyti šį dydį (žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Mediaset, C‑69/13, EU:C:2014:71, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi pagal jurisprudenciją pakanka, kad Komisija pateiktų pakankamai patikimą skaičiavimo metodą grąžintinos pagalbos dydžiui nustatyti (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 18 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑441/06, EU:C:2007:616, 41 punktą), o šiuo atveju taip ir buvo.

97      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio trečiojo pagrindo antrą dalį, taigi, ir trečiąjį pagrindą, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, pagal kurį ginčijamame sprendime nurodytos valstybės pagalbos senaties terminas bet kuriuo atveju yra pasibaigęs

98      Ketvirtajame pagrinde ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo 66 ir 67 konstatuojamąsias dalis ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pagalbos suteikimo apskaičiavimo pradžia yra ne teisės naudoti kiekvieną 10 priede išvardytą stendą, kuris buvo naudojamas pasibaigus šiame priede nustatytam teisės juos naudoti terminui, pabaigos data, o sprendimo išmokėti kompensaciją po to, kai Briuselio miesto prašymu kai kurie iš šių stendų buvo nukelti anksčiau laiko, priėmimo data. Ieškovės teigimu, kadangi 1984 m. sutartyje numatytas kompensacinis mechanizmas jau galiojo nuo 2000 m. liepos 31 d., nesvarbu, kokia būtų sprendimo taikyti šį mechanizmą priėmimo data, ji buvo ankstesnė nei 2001 m. rugsėjo 15 d. Taigi bet kokios pagalbos susigrąžinimo senaties terminas yra suėjęs, nes pirmasis Komisijos prašymas pateikti informaciją Belgijos valdžios institucijoms pateiktas 2011 m. rugsėjo 15 d.

99      Komisija ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

100    Pagal Reglamento Nr. 2015/1589 17 straipsnio 1 dalį Komisijos įgaliojimams išieškoti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas. To paties reglamento 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas prasideda tą dieną, kai gavėjui suteikiama neteisėta pagalba kaip individuali pagalba arba pagal atitinkamą pagalbos sistemą, ir kad bet kuri su neteisėta pagalba susijusi priemonė, kurios imasi Komisija arba jos prašymu veikianti valstybė narė, nutraukia senaties terminą.

101    Pagal jurisprudenciją pagalbos suteikimo datos nustatymas gali skirtis priklausomai nuo atitinkamos pagalbos pobūdžio, taigi tuo atveju, kai pagal daugiametį režimą, kuris pasireiškia pervedimais arba periodiniais naudos teikimais, akto, kuris yra pagalbos teisinis pagrindas, priėmimo datą ir datą, kai įmonėms iš tikrųjų suteikiama pagalba, gali skirti nemažas laiko tarpas. Tokiu atveju skaičiuojant senaties terminą turi būti laikoma, kad pagalba gavėjui suteikta tik tą dieną, kai šis ją iš tikrųjų gavo (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo France Télécom / Komisija, C‑81/10 P, EU:C:2011:811, 82 punktas).

102    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad valstybės priemonė, kurią Komisija laiko valstybės pagalba, yra ieškovės vykdomas tam tikrų 10 priede išvardytų stendų neišmontavimas ir eksploatavimas nemokant nuomos ir kitų mokesčių laikotarpiu nuo tame priede nustatyto naudojimo termino pabaigos iki faktinio išmontavimo datos.

103    Atsižvelgiant į šią nagrinėjamos pagalbos savybę reikia konstatuoti, kad, neatsižvelgiant į sprendimo dėl 1984 m. sutartyje neva nustatyto kompensacinio mechanizmo priėmimo datą iki 2000 m. liepos 31 d., data, nuo kurios ieškovė faktiškai naudojosi pranašumu, kurį sudaro nuomos ir kitų mokesčių nemokėjimas už 10 priede išvardytus stendus, neišmontuotus pasibaigus tame priede teisės juos naudoti pasibaigimo terminui, yra būtent ta data, kurią šie įrenginiai turėjo būti išmontuoti. Taigi būtent ši data yra pagalbos suteikimo ieškovei diena, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 2 dalį, vadinasi, ir diena, nuo kurios pradedamas skaičiuoti senaties terminas.

104    Be to, reikia konstatuoti, kad šiuo atveju pagalba buvo teikiama periodiškai, nes nuomos ir kiti mokesčiai už 10 priede išvardytus stendus, kurie buvo neišmontuoti ir eksploatuojami pasibaigus tame priede numatytam jų naudojimo terminui, turėjo būti mokami periodiškai iki galutinio jų išmontavimo dienos.

105    Galiausiai, kadangi pirmasis Komisijos prašymas pateikti informaciją Belgijos valdžios institucijoms buvo pateiktas 2011 m. rugsėjo 15 d., bet kokios pagalbos, suteiktos ieškovei iki 2001 m. rugsėjo 15 d., senaties terminas bet kuriuo atveju yra suėjęs.

106    Taigi Komisijos nustatytas pagalbos sumos skaičiavimo metodas, pagal kurį skaičiavimas turėjo būti atliktas atskirai kiekvieno į 10 priedą įtraukto stendo, palikto neišmontuoto pasibaigus tame pačiame priede nustatytam teisės jį naudoti terminui po 2001 m. rugsėjo 15 d., atveju, kaip referencinį pagrindą imant pagal 1999 m. sutartį mokėtinus nuomos ir kitus mokesčius, kurie įprastai taikomi reklaminiams stendams, nuo iš pradžių 10 priede numatyto teisės naudoti pasibaigimo termino (jeigu jis vėlesnis nei 2001 m. rugsėjo 15 d.) arba 2001 m. rugsėjo 15 d. (jeigu jis ankstesnis nei 2001 m. rugsėjo 15 d.) iki faktinio išmontavimo datos, neatsižvelgiant į 1984 m. sutartyje numatytą kompensacinį mechanizmą, yra teisingas.

107    Iš to matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, ginčijamas sprendimas nėra neteisėtas tiek, kiek Komisija nusprendė, kad jos konstatuotai valstybės pagalbai senaties terminas nebuvo suėjęs.

108    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ketvirtąjį pagrindą, taigi, ir visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

109    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

110    Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pastarosios pateiktus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad įstojusi į bylą šalis nereikalavo, kad ieškovė padengtų bylinėjimosi išlaidas, ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      JCDecaux Street Furniture Belgium padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.      Clear Channel Belgium padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Kanninen

Jaeger

Stancu

Paskelbta 2022 m. rugsėjo 7 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: prancūzų.