BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. spalio 23 d.(*)
„Bendrijos dizainas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Įregistruoti Bendrijos dizainai, vaizduojantys puodelį ir lėkštutę su išraižymais ir gilią lėkštę su išraižymais – Negaliojimo pagrindas – Valstybės narės autorių teisės saugomo kūrinio naudojimas be leidimo – Reglamento (EB) Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies f punktas“
Bylose T‑566/11 ir T‑567/11
Viejo Valle, SA, įsteigta Olleria (Ispanija), atstovaujama advokato I. Temiño Ceniceros,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą V. Melgar,
atsakovę,
kita procedūrų VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Établissements Coquet, įsteigta Sen Leonar de Nobla (Prancūzija), atstovaujama advokato C. Bouchenard,
dėl ieškinių, pareikštų dėl 2011 m. liepos 29 d. VRDT trečiosios apeliacinės tarybos sprendimų (bylos R 1054/2010‑3 ir R 1055/2010‑3), susijusių su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūromis tarp Établissements Coquet ir Viejo Valle, SA,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood, teisėjai F. Dehousse (pranešėjas) ir J. Schwarcz,
kancleris E. Coulon,
susipažinęs su ieškiniais, pateiktais Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2011 m. spalio 31 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymais į ieškinius, pateiktais Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2012 m. kovo 9 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymais į ieškinius, pateiktais Bendrojo Teismo kanceliarijoje 2012 m. vasario 16 d.,
susipažinęs su ieškovės pateiktu prašymu sujungti bylas T‑566/11 ir T‑567/11,
susipažinęs su VRDT ir įstojusios į bylą šalies pastabomis dėl bylų T‑566/11 ir T‑567/11 sujungimo,
atsižvelgęs į tai, kad bylos buvo perskirtos antrajai kolegijai, ir į tai, kad buvo paskirtas naujas teisėjas pranešėjas,
atsižvelgęs į 2013 m. vasario 26 d. sprendimus atmesti prašymus sustabdyti ieškovės pradėtas procedūras,
atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per mėnesį po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdžio, todėl, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo pranešimu ir taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 135a straipsnį, nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Viejo Valle, SA – Bendrijos dizainų, įregistruotų numeriais 384912‑0001 ir 384912‑0009, kurių paraiškos 2005 m. rugpjūčio 9 d. buvo pateiktos Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) ir kurie buvo paskelbti 2005 m. spalio 18 d. Bendrijos dizainų biuletenyje (toliau – ginčijami dizainai), savininkė.
2 Remiantis dizaino paraiškomis, ginčijami dizainai taikomi tam tikriems stalo indų elementams ir vaizduojami taip:
– kalbant apie Bendrijos dizainą, įregistruotą numeriu 384912-0001:
– kalbant apie Bendrijos dizainą, įregistruotą numeriu 384912-0009:
3 2008 m. rugsėjo 30 d. įstojusi į bylą šalis Établissements Coquet pateikė VRDT prašymus pripažinti ginčijamų dizainų registracijas negaliojančiomis. Šie prašymai pripažinti registracijas negaliojančiomis grindžiami 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 142) 25 straipsnio 1 dalies f punktu.
4 Savo prašymus pripažinti ginčijamų dizainų registracijas negaliojančiomis įstojusi į bylą šalis grindė dviem stalo indų vienetais, t. y. atitinkamai puodeliu ir lėkštute (dizaino, įregistruoto numeriu 384912-0001, atveju) ir gilia lėkšte (dizaino, įregistruoto numeriu 384912-0009, atveju), kurie priklauso jos kolekcijai „Hémisphère“ ir atitinka modelį „Satin“; dėl jų įstojusi į bylą šalis rėmėsi apsauga pagal Prancūzijos autorių teisę.
5 Įstojusi į bylą šalis prie savo prašymų pripažinti registracijas negaliojančiomis pridėjo šias nuotraukas:
– kalbant apie prašymą pripažinti Bendrijos dizaino, įregistruoto numeriu 384912-0001, registraciją negaliojančia:
– kalbant apie prašymą pripažinti Bendrijos dizaino, įregistruoto numeriu 384912-0009, registraciją negaliojančia:
6 2010 m. balandžio 7 d. sprendimais Anuliavimo skyrius patenkino prašymus pripažinti ginčijamų dizainų registracijas negaliojančiomis, remdamasis Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies f punktu.
7 2010 m. birželio 10 d. ieškovė pateikė VRDT apeliacijas dėl Anuliavimo skyriaus sprendimų.
8 Dviem 2011 m. liepos 29 d. sprendimais (bylos R 1054/2010‑3 ir R 1055/2010‑3) (toliau – ginčijami sprendimai) VRDT trečioji apeliacinė taryba atmetė ieškovės apeliacijas.
9 Pirma, Apeliacinė taryba nusprendė, jog ieškovės pozicija, kad įstojusi į bylą šalis pakankamai neidentifikavo saugomo kūrinio, todėl neįvykdė 2002 m. spalio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2245/2002, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 341, p. 28; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 31 t., p. 14), 28 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktyje nustatytų sąlygų, yra akivaizdžiai nepagrįsta.
10 Antra, Apeliacinė taryba nusprendė, jog ieškovės teiginys, kad įstojusi į bylą šalis nepateikė informacijos, įrodančios, kad ji yra autorių teisių savininkė, yra nepagrįstas.
11 Trečia, Apeliacinė taryba išnagrinėjo ieškovės poziciją, kad stalo indų elementai, kuriais įstojusi į bylą šalis grindžia savo prašymus pripažinti registracijas negaliojančiomis, nėra saugomi pagal autorių teisę, tačiau jie yra pramoniniai kūriniai, kurie gali būti saugomi tik pagal dizainą reglamentuojančius teisės aktus.
12 Visų pirma Apeliacinė taryba nurodė, jog kūriniai, kuriais rėmėsi įstojusi į bylą šalis, buvo ne patys stalo indai (puodelis ir lėkštutė bei gili lėkštė), tačiau dekoratyvūs išraižymai ant šių indų kraštų. Įstojusi į bylą šalis visuomet aiškiai teigė, kad priekaištauja ne dėl to, kad ieškovė naudoja atitinkamų formų stalo indus, bet dėl to, kad ji naudoja ant šių indų esantį dekoravimą, kuris saugomas kaip kūrinys.
13 Antra, Apeliacinė taryba nurodė, kad įstojusi į bylą šalis įrodė, jog kūrinio pramoninis pobūdis, kuriuo rėmėsi ieškovė, nebuvo atsisakymo saugoti pagal autorių teisę pagrindas.
14 Kūrinį sudaro stalo indų dekoravimas, apimantis dailius, paralelius ir koncentrinius vienodo storio nenutrūkstančių raižinių motyvus ant viso išorinio puodelio paviršiaus, taip pat beveik viso lėkštutės ir gilios lėkštės vidinio paviršaus, išskyrus dugną. Šis dekoravimas leidžia išskirti šiuos stalo indus ir suteikia jiems pakankamai originalumo, kuris pateisina jų teisinę apsaugą pagal Prancūzijos teisę.
15 Apeliacinė taryba nurodė, kad ieškovė nepaaiškino priežasčių, dėl kurių šiam dekoravimui negali būti taikoma autorių teisė. Ieškovė rėmėsi „meniškumo“ nebuvimu, tačiau tai nėra svarbus kriterijus. Ji rėmėsi originalumo nebuvimu, tačiau šiuo klausimu nepateikė įrodymų.
16 Apeliacinė taryba nusprendė, kad galiausiai įstojusios į bylą šalies nurodytas stalo indų paviršiaus išdailinimas priskirtinas prie kūrinių, galinčių atspindėti jų autoriaus asmenybę, kategorijos, todėl jis saugomas pagal Prancūzijos teisės aktus dėl autorių teisių.
17 Ketvirta, Apeliacinė taryba išnagrinėjo ieškovės argumentus dėl saugomo kūrinio naudojimo Bendrijos dizaino sistemoje, pagal kuriuos, pirma, palyginus nagrinėjamus stalo indus kaip visumą išryškėja dideli jų skirtumai, ir, antra, reikia atsižvelgti į kūrėjo laisvės mastą.
18 Apeliacinė taryba nurodė, kad šie argumentai susiję su kitu, nei remiamasi, negaliojimo pagrindu, numatytu Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnyje. Norint išnagrinėti šioje byloje nurodytą negaliojimo pagrindą, nebūtina visapusiškai lyginti stalo indų; reikia tik nustatyti, ar ginčijamuose dizainuose buvo panaudotas pagal autorių teisę saugomas kūrinys. Šių stalo indų formos skirtumai neturi reikšmės. Tačiau svarbu yra tai, kad ginčijamuose dizainuose aiškiai pastebimas, pirma, saugomas kūrinys, t. y. tas pats raižinių modelis, ir antra, tai, kad šie raižiniai dengia tas pačias stalo indų dalis. Būtent sudėjus šiuos du požymius išryškėja ankstesnio kūrinio, kuris buvo atgamintas ar „panaudotas“ be leidimo ginčijamuose dizainuose, kūrybiškas turinys.
19 Todėl Apeliacinė taryba atmetė ieškovės apeliacijas.
Šalių reikalavimai
20 Ieškovė Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– pripažinti, kad ieškinių priedai yra priimtini,
– panaikinti ginčijamus sprendimus,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
21 VRDT Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– pripažinti ieškinio byloje T‑566/11 B 7–B 14 priedus ir ieškinio byloje T‑567/11 B 7–B 15 priedus nepriimtinais,
– atmesti ieškinius,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
22 Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– pripažinti ieškinio byloje T‑566/11 B 7–B 14 priedus ir ieškinio byloje T‑567/11 B 7–B 17 priedus nepriimtinais,
– atmesti ieškinius,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
23 Atsižvelgiant į ieškovės prašymą sujungti bylas ir į kitų šalių pastabas, pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 50 straipsnį šias bylas reikia sujungti, kad būtų priimtas vienas sprendimas.
24 Ieškovė remiasi įvairiais pagrindais ir argumentais, kuriuos galima apibendrinti taip.
25 Pateikdama pirmąjį pagrindą dėl Reglamento Nr. 2245/2002 28 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunkčio pažeidimo, ieškovė iš esmės teigia, kad įstojusi į bylą šalis nepateikė reikiamos informacijos apie saugomus kūrinius.
26 Nurodžiusi šį pirmąjį pagrindą ieškovė teigė, kad nėra autorių teisių dėl to, kad kūriniai buvo išplatinti anksčiau ir jie yra neoriginalūs.
27 Pateikdama antrąjį pagrindą dėl Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies f punkto pažeidimo, ieškovė iš esmės teigia, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, kad ginčijamuose dizainuose be leidimo naudojami įstojusios į bylą šalies kūriniai.
28 Visų pirma reikia nuspręsti dėl tam tikros ieškovės ieškinių ir prašymų dėl sustabdymo prieduose pateiktos informacijos priimtinumo ir prireikus – svarbumo.
Dėl tam tikros ieškinio ir prašymų dėl sustabdymo prieduose pateiktos informacijos priimtinumo ir svarbumo
29 Pirmą kartą Bendrajame Teisme ieškovė pateikė dokumentus iš kitų stalo indų sektoriaus įmonių, muziejų ar laikraščių interneto svetainių (ieškinio byloje T‑566/11 B 7–B 14 priedai; ieškinio byloje T‑567/11 B7–B 17 priedai); jos nuomone, iš jų matyti, kad kitos įmonės anksčiau nei įstojusi į bylą šalis naudojo stalo indų dekorą iš dailių koncentrinių raižinių ant šių gaminių išorinio paviršiaus ir kad šis dekoras visiškai nėra originalus ir buvo naudotas visais laikais.
30 Todėl ieškovė daro išvadą, kad iš tiesų įstojusi į bylą šalis neturi jokių autorių teisių į kūrinius, nurodytus grindžiant jos prašymus pripažinti registracijas negaliojančiomis.
31 Be to, 2012 m. gruodžio 3 d. ir 2013 m. sausio 8 d. prašymuose dėl sustabdymo ieškovė pateikė du 2012 m. lapkričio mėn. ir gruodžio mėn. Prancūzijos teismų sprendimus. Juose du Prancūzijos teismai, kuriuose įstojusi į bylą šalis tretiesiems asmenims pareiškė ieškinį dėl teisių pažeidimo, susijusį su tais pačiais kūriniais kaip tie, kuriuos šioje byloje nurodė įstojusi į bylą šalis, nusprendė, kad įstojusi į bylą šalis neturi autorių teisių į šiuos kūrinius.
32 Todėl ieškovė daro išvadą, kad jos atžvilgiu įstojusios į bylą šalies VRDT pateiktas negaliojimo pagrindas išnyko ir kad reikia, kai minėti nacionaliniai sprendimais taps galutiniai, patenkinti šiuos ieškinius ir panaikinti ginčijamus sprendimus.
33 VRDT ir įstojusi į bylą šalis teigia, kad ieškovės Bendrajame Teisme pateikti įrodymai yra nepriimtini, ir ginčija ieškovės poziciją.
34 Visų pirma dėl ieškovės ieškinio byloje T‑566/11 B 7–B 14 prieduose ir ieškinio byloje T‑567/11 B 7–B 17 prieduose pateiktų dokumentų reikia nurodyti, kad tai nauji įrodymai, kurių Apeliacinė taryba neturėjo.
35 Į šiuos pirmą kartą Bendrajame Teisme pateiktus dokumentus negali būti atsižvelgta. Iš tikrųjų Bendrajame Teisme nagrinėjamu ieškiniu siekiama patikrinti VRDT apeliacinių tarnybų sprendimų teisėtumą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 61 straipsnį, todėl Bendrasis Teismas neturi peržiūrėti faktinių aplinkybių remdamasis jam pirmą kartą pateiktais dokumentais. Taigi reikia atmesti nurodytus dokumentus ir nėra būtina nagrinėti jų įrodomosios galios (2010 m. kovo 18 d. Bendrojo Teismo sprendimo Grupo Promer Mon Graphic prieš VRDT – PepsiCo (Apskritimo formos reklaminio įtaiso pavaizdavimas), T‑9/07, Rink. p. II‑981, 24 punktas ir 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Antrax It prieš VRDT – THC (Šildymo radiatoriai), T‑83/11 ir T‑84/11, 28 punktas; pagal analogiją taip pat žr. 2009 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fiorucci prieš VRDT – Edwin (ELIO FIORUCCI), T‑165/06, Rink. p. II‑1375, 21 ir 22 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).
36 Dėl Prancūzijos teismų sprendimų, pateiktų prašymų dėl sustabdymo prieduose, reikia nurodyti, kad ir jie yra nauji dokumentai, kurių VRDT neturėjo. Aplinkybė, kad šie sprendimai yra vėlesni nei ginčijami sprendimai, šios išvados visiškai nekeičia.
37 Tačiau šio sprendimo 35 punkte nurodytoje teismo praktikoje nėra atmetama galimybė remtis nacionalinių teismų sprendimais, jei Apeliacinė taryba kaltinama ne tuo, kad neatsižvelgė į konkrečiame nacionalinio teismo sprendime esančias faktines aplinkybes, bet tuo, kad pažeidė Reglamento Nr. 6/2002 nuostatą ir grįsdama šį pagrindą rėmėsi nacionalinių teismų praktika (pagal analogiją žr. 2008 m. kovo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sebirán prieš VRDT – El Coto De Rioja (Coto D’Arcis), T‑332/04, neskelbiamo Rinkinyje, 56 punktą; 2008 m. birželio 17 d. Sprendimo El Corte Inglés prieš VRDT – Abril Sanchez ir Ricote Saugar (BOOMERANG TV), T‑420/03, Rink. p. II‑837, 37 punktą ir 2008 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Lego Juris prieš VRDT – Mega Brands (Raudonas „Lego“ kubelis), T‑270/06, Rink. p. II‑3117, 23–25 punktus).
38 Iš to matyti, kad nors prašymų dėl sustabdymo prieduose pateikti Prancūzijos teismų sprendimai yra aiškiai nepriimtini atsižvelgiant į faktines aplinkybes, kurios juose minimos ir apie kurias Apeliacinė taryba nežinojo, jie nėra nepriimtini, jei ieškovė priekaištauja Apeliacinei tarybai, kad ši pažeidė Europos Sąjungos teisę.
39 Šioje byloje ieškovė pateikė šiuos sprendimus tam, kad pagrįstų savo vienintelį argumentą, kuriuo teigiama: „kadangi nacionalinis teismas atmetė kokios nors intelektinės nuosavybės teisės į prekes, kurias [įstojusi į bylą šalis] naudojo grįsdama savo prašymus pripažinti registracijas negaliojančiomis, egzistavimo galimybę, <...> negaliojimo pagrindas turi būti visiškai nepriimtinas, <...> nes kitu atveju kiltų nepataisomos žalos ieškovei, kuri prarastų savo išimtinę teisę dėl neegzistuojančios ankstesnės teisės“.
40 Tačiau dėl šio argumento reikia nurodyti, kad, kaip iš esmės teigė įstojusi į bylą šalis, minėti Prancūzijos teismų sprendimai privalomi tik nacionalinių procedūrų šalims ir tik tarp jų iškeltose bylose dėl teisių pažeidimo. Taigi, net jeigu šie sprendimai taps galutiniai, nekils jokios galiojančios erga omnes pasekmės, susijusios su įstojusios į bylą šalies autorių teisių egzistavimu arba neegzistavimu.
41 Taigi, kitaip nei galutinių administracinių sprendimų, priimtų taikant apsaugos sistemas, pagrįstas paraiškos dėl intelektinės nuosavybės teisės pateikimu ir registracija administracine tvarka, atveju, jie negali lemti to, kad Sąjungos teismas konstatuotų, jog ieškinys neturi dalyko, ir nuspręstų, kad nereikia priimti sprendimo (dėl atvejų, kai nereikia priimti sprendimo dėl to, kad galutiniu kompetentingos prekių ženklų tarnybos sprendimu, galiojančiu erga omnes, buvo nuspręsta panaikinti prekių ženklo suteikiamas teises, žr. 2008 m. birželio 26 d. Pirmosios instancijos teismo nutartį Pfizer prieš VRDT – Isdin (FOTOPROTECTOR ISDIN), T‑354/07–T‑356/07, neskelbiamą Rinkinyje, ir 2012 m. vasario 27 d. Nutartį MIP Metro prieš VRDT – Jacinto (My Little Bear), T‑183/11).
42 Todėl vienintelis argumentas, kurį pateikia ieškovė remdamasi šiais sprendimais, ir vienintelis pagrindas, dėl kurio ji juos pateikia, t. y. aplinkybė, kad jais automatiškai panaikinamas įstojusios į bylą šalies prašymų pripažinti registracijas negaliojančiomis pagrindas, yra klaidingas.
43 Nesant jokio kito ieškovės argumento, susijusio su šiais sprendimais (šiuo klausimu žr. 37 punkte minėto Sprendimo Coto D’Arcis 57 punktą), ir atsižvelgiant į tai, kad Bendrasis Teismas neturi vykdyti ieškovės pareigos atlikti visus su jos ieškiniu susijusius veiksmus (šiuo klausimu žr. 1993 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Koelman prieš Komisiją, T‑56/92, Rink. p. II‑1267, 23 punktą ir 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Microsoft prieš Komisiją, T‑201/04, Rink. p. II‑3601, 94 ir 97 punktus), į minėtus Prancūzijos teismų sprendimus, kurie yra nepriimtini dėl faktinių aplinkybių, kurios juose nagrinėjamos, dėl likusios dalies negali būti atsižvelgta nagrinėjant ginčijamų sprendimų teisėtumą, todėl jie turi būti laikomi nesvarbiais.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 2245/2002 28 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunkčio pažeidimu, nes įstojusi į bylą šalis nepateikė reikiamos informacijos apie saugomus kūrinius
44 Ieškovė teigia, kad įstojusi į bylą šalis nepateikė reikiamos informacijos apie saugomus kūrinius. Visų pirma įstojusi į bylą šalis neįrodė, kada buvo sukurti kūriniai, taip pat nenurodė, kuris fizinis asmuo yra tikrasis autorius.
45 Pagal Prancūzijos teisę autorių teisės atsiranda vien dėl sukurto kūrinio ir nuo jo sukūrimo momento. Norint nustatyti, ar kūrinys originalus ir ar todėl jis gali būti saugomas, ar veikiau, priešingai, jį anksčiau jau buvo sukūręs kitas autorius, svarbiausia žinoti, kas sukūrė kūrinį ir kada. Be to, reikėjo pateikti kūrinį sukūrusio fizinio asmens autorių teisių perdavimo įstojusiai į bylą šaliai įrodymą.
46 VRDT ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus. Jų teigimu, įstojusi į bylą šalis pateikė pakankamai būtinos informacijos.
47 Kartu nagrinėjant Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies f punkto ir 3 dalies bei Reglamento Nr. 2245/2002 28 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunkčio nuostatas matyti, pirma, kad Bendrijos dizaino registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu dizainas yra sukurtas be leidimo naudojant atitinkamos valstybės narės autorių teisės saugomą kūrinį, antra, kad prašymą pripažinti registraciją negaliojančia gali paduoti tik autorių teisių savininkas, ir, trečia, kad šiame prašyme turi būti pateikiamas saugomo kūrinio, kuriuo paremtas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, vaizdas ir identifikavimo duomenys, taip pat duomenys, parodantys, kad prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo yra autorių teisių savininkas.
48 Visų pirma dėl klausimo, ar įstojusios į bylą šalies VRDT pateiktuose prašymuose pripažinti registracijas negaliojančiomis pateikiami saugomų kūrinių, kuriais jie paremti, vaizdas ir identifikavimo duomenys, Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad įstojusi į bylą šalis tinkamai įvykdė šiuo klausimu Reglamento Nr. 2245/2002 28 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktyje keliamus reikalavimus.
49 Iš tiesų savo 2008 m. rugsėjo 30 d. prašymuose pripažinti registracijas negaliojančiomis įstojusi į bylą šalis tiksliai nurodė kūrinius, kuriais grindė minėtus prašymus, kai jų prieduose pateikė ir šių kūrinių nuotraukas, ir aprašymus. Šiuose aprašymuose minimas, pirma, baltos spalvos puodelis, kurio išorinis paviršius dailiai išraižytas, o vidinis – lygus, ir po juo dedama baltos spalvos lėkštutė; ją sudaro platus kraštas su raižiniais, kuris galuose šiek tiek pakyla, ir maža plokščia glotni dalis, bei, antra, gili lėkštė labai plačiu, horizontaliu kraštu su dailiais raižiniais ir siauru glotniu dubenio formos įdubimu centre, kuris taip pat sudaro lėkštės pagrindą.
50 Be to, ieškovės kritiką, kad įstojusi į bylą šalis turėjo nurodyti kūrinių sukūrimo datas, juos sukūrusio fizinio asmens tapatybę ir pateikti autoriaus teisių perdavimo įstojusiai į bylą šaliai įrodymą, reikia atmesti dėl toliau nurodytų priežasčių.
51 Pagal Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 2245/2002 28 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktį reikalaujama, kad prašymą pripažinti Bendrijos dizaino registraciją negaliojančia, grindžiamą pagal valstybės narės teisę saugomomis autoriaus teisėmis, pateikęs asmuo būtų šių teisių savininkas ir kad jis pateiktų VRDT tai įrodančią informaciją.
52 Nagrinėjant klausimą, ar prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo yra autorių teisių savininkas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir klausimą dėl šios teisės įrodymo VRDT, negalima neatsižvelgti į valstybės narės, šiuo atveju Prancūzijos, teisę, kuria remiamasi grindžiant prašymą pripažinti registraciją negaliojančia. Iš tiesų taikoma valstybės narės teisė šiuo atžvilgiu svarbi norint nustatyti autorių teisių į kūrinį, kuriuo remiamasi grindžiant prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, įgijimo ir įrodymo tvarką (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2012 m. sausio 18 d. Bendrojo Teismo sprendimo Tilda Riceland Private prieš VRDT – Siam Grains (BASmALI), T‑304/09, 22 punktą).
53 Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad, jei neįrodyta kitaip, autorių teisių savininkas pagal Prancūzijos teisę yra asmuo, kurio vardu žinomas kūrinys.
54 Iš tiesų, kaip teigia VRDT ir įstojusi į bylą šalis, jei Prancūzijos teisėje nustatyta, kad „intelektinio kūrinio autorius vien dėl sukūrimo fakto turi išimtinę visiems galiojančią nematerialiąją nuosavybės teisę“ (Prancūzijos intelektinės nuosavybės kodekso (toliau – PINK) L. 111-1 straipsnis) ir kad, „nepaisant išplatinimo, kūrinys laikomas sukurtu vien dėl autoriaus koncepcijos įgyvendinimo, net jeigu jis nebaigtas“ (PINK L. 111-2 straipsnis), joje taip pat įtvirtinta, kad, „jei neįrodyta kitaip, autoriumi laikomas asmuo arba asmenys, kurių vardu kūrinys yra išplatintas“ (PINK L. 113-1 straipsnis), ir kad, „jei neįrodyta kitaip, kolektyvinis kūrinys yra fizinio ar juridinio asmens, kurio vardu kūrinys yra išplatintas, nuosavybė, nes šiam asmeniui priklauso autorių teisės“ (PINK L. 113-5 straipsnis).
55 Įstojusi į bylą šalis patikslina, kad pagal Prancūzijos teismų praktiką, jei nėra kūrinio autoriaus fizinio asmens reikalavimo, autoriaus teisės į kūrinį suteikiamos juridiniam asmeniui, kuris savo vardu jį naudoja komercinėje veikloje.
56 Taigi, nors tiesa, kad Apeliacinė taryba ginčijamuose sprendimuose klaidingai nurodė, kad autorių teisės atsiranda sukūrus „ir (arba) išplatinus“ kūrinį, nes iš PINK nuostatų matyti, kad ši teisė atsiranda vien dėl sukūrimo, ši aplinkybė neturi poveikio. Šioje byloje vienintelis svarbus klausimas yra susijęs su autorių teisių savininko nustatymu, kuris, nesant kūrinį sukūrusio fizinio asmens reikalavimo, yra fizinis ar juridinis asmuo, kurio vardu šis kūrinys išplatintas.
57 Taigi ieškovė veltui priekaištauja VRDT, kad ji nereikalavo informacijos apie sukurtus kūrinius, kaip antai sukūrimo datos ir autoriaus tapatybės, ir apie autorių teisių perdavimo įstojusiai į bylą šaliai, ir veltui priekaištauja Apeliacinei tarybai, kad nepatenkino jos apeliacijos neturėdama šios informacijos.
58 Papildomai reikia pridurti, kad ieškovė neginčija, jog diena, kai įstojusi į bylą šalis išplatino kūrinius, kuriais remiamasi grindžiant prašymus pripažinti registracijas negaliojančiomis, gali būti nustatyta remiantis šios šalies VRDT pateiktais dokumentais.
59 Taigi šį pagrindą reikia atmesti tiek, kiek jis pagrįstas tariamai nepakankama įstojusios į bylą šalies VRDT pateikta informacija apie saugomus kūrinius, visų pirma, kūrinių sukūrimo data, kūrinį sukūrusio fizinio asmens tapatybe ir šio asmens teisių perdavimo įstojusiai į bylą šaliai įrodymo nebuvimu.
60 Dėl teiginių, pateiktų nurodžius šį pirmąjį pagrindą, pagal kuriuos įstojusi į bylą šalis neturi jokių autorių teisių, nes ir kitos sektoriaus įmonės iki įstojusios į bylą šalies stalo indus dekoravo dailiais koncentriniais raižiniais jų išoriniame paviršiuje, ir pagal kuriuos toks dekoravimas visiškai nėra originalus, bet buvo naudotas visais laikais, reikia nurodyti, kad jei šie teiginiai nėra nauji, jie bent jau visiškai pagrįsti įrodymais, pateiktais ieškinio nagrinėjimo Bendrajame Teisme etape, todėl jau atmestais kaip nepriimtini.
61 Taigi VRDT ieškovė neteigė, kad kitos nei įstojusi į bylą šalis stalo indų sektoriaus įmonės anksčiau nei ji išplatino kūrinus, kuriais remiamasi grindžiant prašymus pripažinti registracijas negaliojančiomis. Beje, pati ieškovė savo ieškiniuose pripažįsta, kad tik Bendrajame Teisme ji rėmėsi šiomis aplinkybėmis.
62 Kalbėdama apie stalo indo dekoravimo raižiniais originalumo nebuvimą, ieškovė visiškai neginčija Apeliacinės tarybos vertinimo, pagal kurį, nors apie tokį originalumo nebuvimą buvo kalbama per procedūrą Anuliavimo skyriuje, tuo metu nebuvo pateiktas joks šį teiginį pagrindžiantis įrodymas.
63 Be to, iš teismų praktikos matyti, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 6/2002 61 straipsnį, Bendrojo Teismo atliekama Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumo priežiūra atliekama atsižvelgiant į jam pateiktus teisės klausimus. Todėl Bendrojo Teismo kompetencija nėra nagrinėti jam pateiktus naujus pagrindus arba peržiūrėti faktines aplinkybes pagal pirmą kartą jam pateiktus įrodymus. Iš tikrųjų naujų pagrindų nagrinėjimas ir tokių įrodymų priėmimas prieštarautų Procedūros reglamento 135 straipsnio 4 daliai, pagal kurią šalių pareiškimais negalima pakeisti Apeliacinės tarybos išnagrinėtos bylos ginčo dalyko (pagal analogiją žr. 35 punkte minėto Sprendimo ELIO FIORUCCI 21 ir 22 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).
64 Iš šio sprendimo 60–63 punktuose pateiktų argumentų išplaukia, kad ieškovės reikalavimai, susiję su ankstesniu kūrinio išplatinimu, atliktu kitų stalo indų sektoriaus įmonių, ir su dekoravimo originalumo nebuvimu motyvuojant tuo, kad taip buvo dekoruojama visais laikais, turi būti atmesti jei ne kaip nepriimtini dėl to, kad tai yra nauji pagrindai, tai kaip nepagrįsti, nes grindžiami vien nepriimtinais įrodymais.
65 Taigi šis pagrindas ir jį nurodžius pateikti argumentai turi būti atmesti.
Dėl antrojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies f punkto pažeidimu motyvuojant tuo, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, kad ginčijamuose dizainuose be leidimo naudojamas įstojusios į bylą šalies kūrinys
66 Ieškovė priekaištauja Apeliacinei tarybai, kad ji nusprendė, jog įstojusios į bylą šalies nurodytas kūrinys buvo ne puodelis, lėkštutė ir gili lėkštė, bet ant šių stalo indo kraštų esantys dekoratyviniai raižiniai. Ieškovė tvirtina, kad vertinat klausimą, ar įstojusios į bylą šalies kūrinys buvo ieškovės ginčijamuose dizainuose, ir todėl ‒ ar buvo pažeistos įstojusios į bylą šalies nurodytos autorių teisės, turėjo būti atsižvelgta ne tik į koncentrinius raižinius, bet ir į kitas charakteristikas.
67 Išanalizavus įvairius ieškovės ir įstojusios į bylą šalies stalo indų elementus būtų galima nustatyti daug skirtumų, kurie šiems stalo indams suteiktų skirtingas charakteristikas, galinčias sukelti visiškai kitokį bendrą įspūdį. Šie skirtumai neleistų teigti, kad saugomas kūrinys buvo naudojamas ginčijamuose dizainuose.
68 Iš tiesų iš gauto vaizdo aiškiai matytųsi, kad šalių puodeliai ir lėkštutės bei gilios lėkštės neturi nieko bendra, išskyrus raižinius.
69 Įstojusios į bylą šalies puodelis yra apvalių formų, turintis ypatingą ąselę, kuri visiškai nepanaši į ieškovės puodelio kūgio formas. Ieškovės lėkštutės centrinis glotnus kontūras yra santykinai didesnis nei įstojusios į bylą šalies lėkštutės, o jos kraštas ‒ plokštesnis, nes išlenktas tik išorinis kraštas. Iš išorės ieškovės gilios lėkštės įdubimas yra visiškai glotnus, išskyrus per kelis milimetrus nuo pagrindo nutolusią įpjovą. Įdubimas yra apvalesnis nei įstojusios į bylą šalies gilios lėkštės ir neturi kraštų ar pakopų. Lėkščių kraštai skiriasi dėl jų išlinkimo ir angos, ieškovės lėkštėje ji yra apvalesnė, o įstojusios į bylą šalies lėkštėje – tai labiau tiesi linija. Be to, raižiniai ginčijamuose dizainuose yra storesni ir ryškesni.
70 Atsižvelgiant į tai, kad kūrėjo laisvė ribojama stalo indų srityje, negalima tvirtinti, kad ginčijamuose dizainuose panaudojami įstojusios į bylą šalies nurodyti kūriniai.
71 Ieškovė priduria, kad nors manoma, kad kūrinį, kurio apsauga remiasi įstojusi į bylą šalis, sudaro dekoratyvūs stalo indų kraštų raižiniai, vis dėlto kyla abejonių, kokia yra nagrinėjamo kūrinio originali dalis.
72 VRDT ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės poziciją.
73 Reikia priminti, kad šioje byloje įstojusios į bylą šalies nurodytas negaliojimo pagrindas grindžiamas ne ginčijamų dizainų individualių savybių nebuvimu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį, bet valstybės narės autorių teise saugomo kūrinio naudojimu šiuose dizainuose be leidimo.
74 Todėl VRDT kilo vienintelis klausimas, ar įstojusi į bylą šalis buvo autorių teisių savininkė pagal Prancūzijos teisę ir ar šiomis autorių teisėmis buvo pasinaudota ginčijamuose dizainuose be leidimo.
75 Šio sprendimo 48–59 punktuose jau buvo konstatuota, kad įstojusi į bylą šalis įvykdė Reglamento Nr. 2245/2002 28 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktyje nurodytus reikalavimus, susijusius su tuo, kad prašyme pripažinti registraciją negaliojančia turi būti pateikiami autorių teisėmis, kuriomis grindžiamas prašymas, saugomo kūrinio vaizdas ir identifikavimo duomenys.
76 Dėl pretenzijų, kad įstojusi į bylą šalis neturi jokių autorių teisių, nes stalo indų kraštų dekoravimą koncentriniais dailiais raižiniais kitos sektoriaus įmonės naudojo anksčiau nei įstojusi į bylą šalis, ir kad toks dekoravimas visiškai nėra originalus, bet naudotas visais laikais, šio sprendimo 60–64 punktuose jau buvo konstatuota, kad šios pretenzijos yra jeigu ne nepriimtinos dėl to, kad naujos, tai bent jau nepagrįstos, nes grindžiamos vien nepriimtinais įrodymais.
77 Argumentą, pateiktą nurodant šį pagrindą, kad Apeliacinė taryba neturėjo apsiriboti stalo indų dekoravimu, bet turėjo atsižvelgti į jų formas, reikia atmesti dėl šių priežasčių.
78 Tiesa, kad kūrinys, kuriuo įstojusi į bylą šalis rėmėsi VRDT, kai prašė pripažinti ginčijamų dizainų registracijas negaliojančiomis, buvo ne tik stalo indų dekoravimas, bet apėmė ir kitus minėtų gaminių aspektus, visų pirma formas. Tačiau dekoravimas, kuriuo įstojusi į bylą šalis aiškiai rėmėsi VRDT, buvo materiali autorių teisėmis saugomų kūrybinių pastangų išraiška. Taigi įstojusi į bylą šalis teigia, kad jos kolekcijos „Hémisphère“ indų originalumas pasireiškė ypač jos paviršiniuose raižiniuose ir jų sąlytyje su glotniomis dalimis, nes toks dekoravimas, jos nuomone, yra originalus ir atspindi autoriaus kūrybiškumą.
79 Be to, kaip matyti iš Prancūzijos teismų praktikos, kuri pridėta prie bylos medžiagos ir kurią cituoja Apeliacinė taryba, pagal Prancūzijos teisę stalo indas tiek dėl savo formos, tiek dėl dekoravimo, gali būti autorių teisėmis saugomas kūrinys, nes vienas ar kitas šių aspektų – tai kūrybinės veiklos rezultatas, kuris yra originalus ir rodo autoriaus individualumą.
80 Todėl iš principo niekas nedraudė Apeliacinei tarybai nuspręsti, kad kūrinys, kurio naudojimas be leidimo buvo skundžiamas, buvo įstojusios į bylą šalies stalo indų dekoravimas. Taip darydama Apeliacinė taryba, žinoma, apribojo savo vertinimą vienu šalių stalo indų aspektu. Tačiau iš dviejų bylos šalių tik įstojusi į bylą šalis galėjo skųstis, nors ji to nedarė, dėl tokio Apeliacinės tarybos, kuri nenagrinėjo kai kurių jos reikalavimų pagal autorių teises, požiūrio.
81 Iš nurodytų vertinimų matyti, kad Apeliacinės tarybos analizės apribojimas įstojusios į bylą šalies stalo indų dekoravimu šioje byloje negali lemti ginčijamų sprendimų neteisėtumo.
82 Todėl visi argumentai, kuriais ieškovė pabrėžia ginčijamų dizainų ir įstojusios į bylą šalies stalo indų formų skirtumus, nėra svarbūs.
83 Vienintelis klausimas, svarbus vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą – tai klausimas, ar, kaip nusprendė Apeliacinė taryba, pirma, įstojusios į bylą šalies stalo indų dekoravimas raižiniais yra kūrinys, ir, antra, ar šis kūrinys vaizduojamas ginčijamuose dizainuose, todėl be leidimo pasinaudojant įstojusiai į bylą šaliai priklausančiomis autorių teisėmis.
84 Dėl pirmojo aspekto Apeliacinė taryba atliko tokius vertinimus.
85 Ji nusprendė, kad kūrinį sudaro stalo indų dekoravimas, apimantis dailių, paralelių ir koncentrinių vienodo storio ir nenutrūkstančių raižinių motyvą visame puodelio išoriniame paviršiuje ir beveik visame lėkštutės ir gilios lėkštės vidiniame paviršiuje, išskyrus dugną.
86 Apeliacinės tarybos nuomone, toks ypatingas stalo indų dekoravimas leidžia juos atskirti ir suteikia pakankamai originalumo, todėl tai pateisina jų teisinę apsaugą pagal Prancūzijos teisę. Vadinasi, nagrinėjamų plonų raižinių buvimas atitiko Prancūzijos teisėje nustatytus kriterijus.
87 Apeliacinė taryba nurodė, kad ieškovė niekada jai aiškiai neišdėstė motyvų, dėl kurių įstojusios į bylą šalies stalo indų elementų dekoravimas nepateisino autorių teisių suteikiamos apsaugos. Apeliacinė taryba nurodė, kad ieškovės nurodyto meniškumo nebuvimas nėra tinkamas kriterijus. Ji pažymėjo, kad ieškovė taip pat paminėjo išraižyto stalo indo originalumo nebuvimą, bet nepateikė jokio šį argumentą grindžiančio įrodymo, ir kad iš naujo, bet klaidingai ginčijo, kad įstojusios į bylą šalies kūrinys buvo vertas apsaugos pagal Prancūzijos teisę, motyvuodama tuo, kad stalo indas yra pramoninis gaminys.
88 Apeliacinė taryba nusprendė, kad galiausiai nurodytas įstojusios į bylą šalies stalo indų paviršiaus dekoravimas „nepaisant (arba dėl) jo formos paprastumo“ priskirtinas prie kūrinių, kurie gali atspindėti jų autoriaus individualumą, kategorijos, todėl jis saugomas pagal Prancūzijos autorių teisę.
89 Reikia pripažinti, kad ieškovei nepavyko užginčyti šių vertinimų.
90 Iš tiesų ieškovė Bendrajame Teisme neginčija teisingų Apeliacinės tarybos teiginių dėl kūrinio meninio vertinimo svarbos nebuvimo ir autorių teisių taikymo pramoniniams gaminiams. Dėl nurodyto originalumo nebuvimo reikia pažymėti, jog jau buvo konstatuota, kad visi šiuo klausimu ieškovės pateikti Bendrajame Teisme įrodymai yra nepriimtini.
91 Todėl reikia daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog Apeliacinė taryba padarė klaidingą išvadą, kad įstojusios į bylą šalies stalo indų dekoravimas yra autorių teisių saugomas kūrinys.
92 Dėl antro aspekto, susijusio su įstojusios į bylą šalies kūrinio naudojimu ginčijamuose dizainuose, Apeliacinė taryba nurodė šiuos argumentus.
93 Apeliacinė taryba konstatavo, pirma, kad ginčijami dizainai apima saugomą kūrinį, šiuo atveju tą patį raižinių dizainą, ir, antra, tai, kad taip išraižytos lygiai tos pačios stalo indų dalys. Apeliacinė taryba nurodė, kad būtent sudėjus šiuos du požymius išryškėja ankstesnio kūrinio, „kuris buvo atgamintas ar „panaudotas“ be leidimo“ ginčijamuose dizainuose, kūrybinis turinys.
94 Pripažinusi, kad nagrinėjamų stalo indų bendras elementas yra jų raižiniai, ieškovė Bendrajame Teisme tik tvirtino, kad ginčijamuose dizainuose raižiniai „storesni ir ryškesni“. Tokiomis aplinkybėmis ieškovė nurodė generalinio advokato M. Mengozzi išvadą 2011 m. spalio 20 d. Teisingumo Teismo sprendime PepsiCo prieš Grupo Promer Mon Graphic (C‑281/10 P, Rink. p. I‑10153) ir tariamą kūrėjo laisvės masto apribojimą.
95 Tačiau šių ieškovės argumentų nepakanka įrodyti Apeliacinės tarybos klaidą.
96 Pirma, reikia nurodyti, kad ieškovė klaidingai rėmėsi generalinio advokato M. Mengozzi išvada šio sprendimo 94 punkte minėtame Sprendime PepsiCo prieš Grupo Promer Mon Graphic ir tariamu kūrėjo laisvės masto apribojimu.
97 Iš tiesų negaliojimo pagrindas, kuriuo remiamasi šioje byloje, susijęs su Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies f punktu, o ne kaip byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 94 punkte minėtas Sprendimas PepsiCo prieš Grupo Promer Mon Graphic, su to paties reglamento 25 straipsnio 1 dalies d punktu.
98 Taigi šios bylos baigties visiškai neturi lemti bendras dviejų dizainų palyginimas, kurį atliekant vartotojas būtų atidesnis detalėms ir būtų lengviau atpažinti ginčijamo dizaino individualias savybes dėl to, kad kūrėjo laisvė buvo ribojama techniniais ar teisiniais suvaržymais, kurie šiuo atveju nebuvo įrodyti (šiuo atžvilgiu žr. 35 punkte minėto Sprendimo Šildymo radiatoriai 43–45 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
99 Šios bylos baigtis priklauso tik nuo to, ar ginčijamame dizaine „be leidimo naudojamas“ kūrinys, kuriam taikoma atitinkamos valstybės narės teisės aktų dėl autorių teisių teikiama apsauga.
100 Taigi Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad, norint įvertinti negaliojimo pagrindą, nereikia lyginti dizainų, dėl kurių kilo ginčas, kaip visumos; reikia tik nustatyti, ar autorių teisių saugomas kūrinys naudojamas vėlesniuose dizainuose, t. y. nustatyti, ar šis kūrinys yra šiuose dizainuose; tokiomis aplinkybėmis ieškovės nurodyti skirtumai, kaip antai puodelio forma ar jo ąselės dizainas arba gilios lėkštės dubenėlio forma, neturi reikšmės.
101 Antra, kaip teisingai nurodė Apeliacinė taryba, neginčijama, kad ginčijamo dizaino dekoravimas labai panašus į įstojusios į bylą šalies stalo indų dekoravimą tiek, kiek tai susiję su padengtų paviršių tapatumu, raižinių koncentriniu pobūdžiu, reguliarumu ir dailumu. Storesnių ir ryškesnių raižinių, kuriais remiasi ieškovė, nepakanka norint panaikinti šį panašumą.
102 Iš visų vertinimų matyti, kad ieškovė Bendrajame Teisme neįrodė, jog Apeliacinė taryba padarė klaidą, kai remdamasi turima informacija nusprendė, kad stalo indų dekoravimas, kuriuo rėmėsi įstojusi į bylą šalis, kai grindė savo prašymus pripažinti registracijas negaliojančiomis, buvo saugomas pagal Prancūzijos teisės aktus dėl autorių teisių ir kad šis dekoravimas buvo be leidimo naudojamas ginčijamuose dizainuose.
103 Iš to išplaukia, kad šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
104 Atmetus visus ieškovės pateiktus pagrindus, šiuos ieškinius reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
105 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
106 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti VRDT ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Sujungti bylas T‑566/11 ir T‑567/11 ir priimti bendrą sprendimą.
2. Atmesti ieškinius.
3. Viejo Valle, SA padengia savo ir Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) bei Établissements Coquets bylinėjimosi išlaidas.
Forwood | Dehousse | Schwarcz |
Paskelbta 2013 m. spalio 23 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Šalių reikalavimai
Dėl teisės
Dėl tam tikros ieškinio ir prašymų dėl sustabdymo prieduose pateiktos informacijos priimtinumo ir svarbumo
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 2245/2002 28 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunkčio pažeidimu, nes įstojusi į bylą šalis nepateikė reikiamos informacijos apie saugomus kūrinius
Dėl antrojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies f punkto pažeidimu motyvuojant tuo, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, kad ginčijamuose dizainuose be leidimo naudojamas įstojusios į bylą šalies kūrinys
Dėl bylinėjimosi išlaidų