Bendrojo Teismo (apeliacinių skundų kolegija) NUTARTIS

2011 m. gruodžio 13 d.

Byla T‑311/09 P

Luigi Marcuccio

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Socialinė apsauga – Medicininių išlaidų atlyginimas – Komisijos sprendimas, kuriuo atsisakoma 100 % atlyginti apelianto patirtas tam tikras medicinines išlaidas – Iškraipymas – Pareiga motyvuoti – Tyrimas – Asmens nenaudai priimtas aktas – Res judicata galia – Lis pendens – Patvirtinamasis aktas“

Dalykas:      Apeliacinis skundas dėl 2009 m. gegužės 20 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) nutarties Marcuccio prieš Komisiją (F‑73/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑145 ir II‑A‑1‑819), kuriuo siekiama panaikinti šią nutartį.

Sprendimas:      Atmesti apeliacinį skundą. Luigi Marcuccio padengia savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas.

Santrauka

1.      Procesas – Sprendimų motyvavimas – Apimtis

(Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnis ir I priedo 7 straipsnio 1 dalis)

2.      Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa ir 90 straipsnio 2 dalis)

3.      Apeliacinis skundas – Pagrindai – Nepakankamas motyvavimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa)

4.      Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Patvirtinamasis aktas – Netaikymas

(EB 233 straipsnis; SESV 266 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

1.      Nors Sąjungos teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus neapima reikalavimo išsamiai atsakyti į kiekvieną šalių nurodytą argumentą, ypač jei argumentas nėra pakankamai aiškus, tikslus ir nepagrįstas išsamiais įrodymais, jis turi išnagrinėti visus jam nurodytus teisės pažeidimus.

(žr. 34 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2009 m. birželio 8 d. Sprendimo Krcova prieš Teisingumo Teismą, T‑498/07 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑35 ir II‑B‑1‑197, 34 ir 35 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.

2.      Pareigos motyvuoti, kurią turi administracija pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antros pastraipos ir 90 straipsnio 2 dalies nuostatas, tikslas yra, pirma, pateikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų įvertinti jo nenaudai priimto akto pagrįstumą ir ieškinio pareiškimo Sąjungos teisme tikslingumą, ir, antra, leisti šiam teismui vykdyti savo kontrolę.

Darytina išvada, kad iš esmės apie sprendimo motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešama kartu su jo nenaudai priimtu sprendimu ir kad pažeidimą, susijusį su šio sprendimo motyvų nebuvimu, galima ištaisyti tik prieš pareiškiant ieškinį dėl šio sprendimo teisme. Preziumuojama, kad sprendimo atmesti skundą motyvai sutampa su sprendimo, prieš kurį šis skundas pateiktas, motyvais. Šis principas taip pat taikomas sprendimams, priimtiems taikant Sąjungos pareigūnų draudimo ligos atveju bendrosios taisykles, kuriose įtvirtinta Sąjungos institucijoms bendra sveikatos draudimo sistema ir kurių 35 straipsnyje nukreipiama į Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatytą ikiteisminę procedūrą.

(žr. 42 ir 43 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1981 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Michel prieš Parlamentą, 195/80, Rink. p. 2861, 22 punktas; 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Neirinck prieš Komisiją, C‑17/07 P, neskelbiamo Rinkinyje, 50 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. liepos 11 d. sprendimo Konidaris prieš Komisiją, T‑93/03, Rink. VT p. I‑A‑2‑149 ir II‑A‑2‑1045, 49 ir 52 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Birkhoff, T‑377/08 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑133 ir II‑B‑1‑807, 55 punktas.

3.      Pareigos motyvuoti apimties klausimas yra teisės klausimas, kuriam taikoma Bendrojo Teismo kontrolė apeliacinio skundo stadijoje. Iš tiesų Bendrajam Teismui atliekant sprendimo teisėtumo kontrolę būtinai turi būti atsižvelgta į faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis Tarnautojų teismas priėjo prie išvados, kad motyvavimas yra pakankamas ar nepakankamas.

(žr. 51 punktą)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: minėto Sprendimo Komisija prieš Birkhoff 55 punktas.

4.      Asmens nenaudai priimtas aktas, kaip jis suprantamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnio 1 dalį, yra kiekvieno pareigūno pareikšto ieškinio institucijai, kurioje jis dirba, priimtinumo sąlyga.

Tokie aktai yra vien kompetentingos institucijos priemonės su įtvirtinta galutine administracijos pozicija, kuria sukeliama privalomų teisinių pasekmių, galinčių tiesiogiai ir iš karto daryti įtaką ieškovo interesams, iš esmės pakeičiant jo teisinę padėtį.

Ginčijamo akto, kaip ne ieškovo nenaudai priimto akto, kaip jis suprantamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius, kvalifikavimui, grindžiamam vertinimu, pagal kurį šiuo aktu nekeičiama minėto ieškovo teisinė padėtis, anksčiau nustatyta kitu administracijos aktu, laikomu priimtu jo nenaudai, neturi įtakos tai, kad, priėmus ginčijamą aktą, asmens nenaudai priimtas aktas buvo panaikintas. Tokiu atveju ginčijamas aktas negali būti laikomas paprasčiausia asmens nenaudai priimto akto pasekme. Darytina išvada, kad tol, kol asmens nenaudai priimtas aktas nėra panaikintas, jam taikoma teisėtumo prezumpcija ir ginčijamas aktas gali būti paliktas galioti, o kai asmens nenaudai priimtas aktas panaikinamas, ginčijamo akto palikimas galioti ar panaikinimas priklauso nuo priemonių, kurių privalo imtis asmens nenaudai priimtą aktą priėmusi institucija ar institucijos vykdydamos sprendimą dėl panaikinimo; ši jų pareiga įtvirtinta EB 236 straipsnyje (dabar – SESV 233 straipsnis).

(žr. 73, 74 ir 92 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. birželio 30 d. Sprendimo Devillez ir kt. prieš Parlamentą, T‑46/90, Rink. p. 699, 13 ir 14 punktai; 1993 m. liepos 13 d. Sprendimo Moat prieš Komisiją, T‑20/92, Rink. p. II‑799, 39 punktas; 1995 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją, T‑480/93 ir T‑483/93, Rink. p. II‑2305, 60 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 1995 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Exporteurs in Levende Varkens ir kt. prieš Komisiją, T‑481/93 ir T‑484/93, Rink. p. II‑2941, 47 punktas; 1997 m. birželio 3 d. Sprendimo H prieš Komisiją, T‑196/95, Rink. VT p. I‑A‑133 ir II‑403, 44 punktas;1998 m. liepos 21 d. Sprendimo Mellett prieš Teisingumo Teismą, T‑66/96 ir T‑221/97, Rink. VT p. I‑A‑449 ir II‑1305, 83 punktas; 2003 m. gruodžio 17 d. Sprendimo McAuley prieš Tarybą, T‑324/02, Rink. VT p. I‑A‑337 ir II‑1657, 28 punktas.