TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. rugsėjo 10 d.
Byla F‑139/07
Rinse van Arum
prieš
Europos Parlamentą
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnyje nurodyto skundo apimtis“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo R. van Arum prašo, pirma, pašalinti kai kurias pastabas iš jo vertinimo ataskaitos, parengtos per 2005 m. procedūrą, ir papildyti ją nauja informacija; nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti minėtą ataskaitą, o nepatenkinus pastarojo reikalavimo, nurodyti jam pateikti visus su vertinimo ataskaitos turiniu susijusius įrodymus ir nurodyti Tarnautojų teismui nuspręsti dėl jo ginčijamų faktinių aplinkybių ir vertinimų, antra, priteisti iš Parlamento vieno euro žalos atlyginimą.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Pareiga motyvuoti – Pirmojo vertintojo pareiga motyvuoti savo pastabas arba vertinimus – Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)
2. Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Sprendimo skirti nuopelnų balų priėmimas, nesant galutinės vertinimo ataskaitos versijos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)
3. Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Teisminė priežiūra
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)
4. Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Pareiga motyvuoti – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)
5. Pareigūnai – Asmens byla – Pareiga pranešti pareigūnui apie sprendimą prie jos pridėti jo vertinimo ataskaitą
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnis)
6. Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Prašymas priimti tinkamą sprendimą
(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalis)
1. Pareigūnui gali būti nenaudingi vertinimo ataskaita ir atitinkamai šioje ataskaitoje pateikti galutiniai komentarai, kurie dėl to turi būti motyvuoti, o ne pirmojo vertintojo suformuluotos pastabos arba vertinimai. Taigi dėl tariamai nepakankamo Ataskaitų komiteto motyvavimo minėta vertinimo ataskaita neturi būti laikoma neteisėta.
(žr. 44 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. kovo 7 d. Sprendimo Sequeira Wandschneider prieš Komisiją, T‑110/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑0000 ir II‑A‑2‑0000, 108 punktas.
2. Jeigu Paskyrimų tarnyba priima sprendimą skirti nuopelnų balų, nors ji dar neturi galutinės pareigūno vertinimo ataskaitos versijos vien dėl to, kad pastarasis pateikė vidaus skundą, laikoma, kad minėtas sprendimas priimtas su numanoma vertinimo procedūros baigties po to, kai išnaudojamos visos teisių gynimo priemonės, išlyga. Taigi administracija gali pakeisti pareigūnui skirtų nuopelnų balų skaičių, jeigu paaiškėja, kad dėl jo pateikto vidaus skundo arba kito skundo vertinimo ataskaita turi būti pakeista. Aplinkybės, kad sprendimas skirti nuopelnų balų buvo priimtas dar neparengus galutinės vertinimo ataskaitos, nepakanka tam, kad būtų galima preziumuoti, jog minėtas sprendimas darė įtaką sprendimui dėl vidaus skundo ir atitinkamai vertinimo ataskaitai, nes sprendimas skirti balų, priimtas su vertinimo procedūros baigties išlyga, galėjo būti pakeistas, jeigu galutinė vertinimo ataskaita skirtųsi nuo pirminės jos versijos.
(žr. 47 ir 48 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Behmer prieš Parlamentą, F‑47/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 78 ir 79 punktai.
3. Vertinimo ataskaitoje išreiškiama laisvai suformuluota vertintojų nuomonė. Taigi iš principo Bendrijos teismas, kuris negali pakeisti įpareigotų vertinti vertinamo asmens darbą asmenų pateikto vertinimo savuoju, negali objektyviai patikrinti šių vertinimų. Vertindamos savo pareigūnų darbą Bendrijos institucijos turi didelę diskreciją. Vertinimo ataskaitose pateikti pareigūnų kokybiniai vertinimai nepatenka į teisminės priežiūros, kuri atliekama tik dėl galimų procedūrinių reikalavimų pažeidimų, vertintojo padarytų akivaizdžių klaidų vertinimuose ir dėl galimo piktnaudžiavimo įgaliojimais, sritį. Paskyrimų tarnyba taip pat negali pakeisti įpareigotų vertinti vertinamo asmens darbą asmenų pateikto vertinimo savuoju, nes ji, kaip ir Bendrijos teismas, nebūtinai žino konkrečią kiekvieno pareigūno situaciją. Todėl minėtos tarnybos vykdoma vertinimų, kuriuos vertintojai atliko vertinamų pareigūnų atžvilgiu, kontrolė gali apsiriboti patikrinimu, ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida. Taigi šiai tarnybai negali būti priekaištaujama dėl to, kad vykstant ikiteisminei procedūrai ji nepakeitė vertintojo pateikto ieškovo rezultatų vertinimo savuoju, neatsakė į visus ieškovo užginčytus klausimus ir neišnagrinėjo visų jo teisinių argumentų.
(žr. 56 ir 62 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. liepos 3 d. Sprendimo Grassi prieš Tarybą, 6/79 ir 97/79, Rink. p. 2141, 15 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1994 m. spalio 26 d. Sprendimo Marcato prieš Komisiją, T‑18/93, Rink. VT p. I‑A‑215 ir II‑681, 45 punktas; 2003 m. gegužės 20 d. Sprendimo Pflugradt prieš ECB, T‑179/02, Rink. VT p. I‑A‑149 ir II‑733, 46 punktas; 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Andrieu prieš Komisiją, T‑285/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑161 ir II‑A‑2‑775, 99 punktas; 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑249/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑0000 ir II‑A‑2‑0000, 78 punktas.
4. Vertinimo ataskaitos motyvai paprastai pateikiami įvairiose skiltyse, susijusiose su kompetencija, darbo našumu ir elgesiu tarnyboje. Tačiau vertinimo ataskaitos motyvai gali išplaukti ir iš patikslinimų, kuriuos administracija pateikia ne pačioje ataskaitoje, o pavyzdžiui, dėl vertinimo procedūros vykstant vidaus ikiteisminei procedūrai. Vertinimo ataskaita laikytina pakankamai motyvuota, nepaisant galimo tam tikrų pastabų, pateiktų pirminėje minėtos ataskaitos versijoje, pašalinimo, jeigu ieškovas galėjo įvertinti jo rezultatų bendro vertinimo, kurį atliko vertintojai, pagrįstumą.
Be to, Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnyje neužsimenama apie galimą pareigą faktinėmis aplinkybėmis pagrįsti vertinimo ataskaitoje pateiktus komentarus. Vertintojas turi didelę diskreciją vertinti vertinamųjų darbą. Tokia diskrecija leidžia daryti prielaidą, kad vertintojai neprivalo vertinimo ataskaitoje nurodyti visų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios svarbios jų vertinimui pagrįsti, kaip ir neprivalo nagrinėti arba atsakyti į visus vertinamojo užginčytus klausimus. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad egzistuoja vertinimo gairės, kuriose įtvirtintos privalomojo pobūdžio taisyklės, kurias administracija nustatė pati sau ir kurių turi laikytis. Iš tikrųjų minėtose gairėse įtvirtinta taisyklė, kurioje numatyta, kad tuo atveju, kai vertinamojo rezultatai vertinami kaip puikūs arba nepatenkinami, turi būti pateikiami faktais pagrįsti komentarai, nepažeidžiama, jeigu tokių komentarų nepateikia vertintojas, kuris nusprendė, kad vertinamojo rezultatai nėra nei itin puikūs, nei itin nepatenkinami.
(žr. 80, 82, 88–91 ir 96 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. liepos 16d. Sprendimo Della Pietra prieš Komisiją, T‑1/91, Rink. p. II‑2145, 32 punktas; minėto Sprendimo Marcato prieš Komisiją 45 punktas; 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, Rink. p. II‑2169, 57 punktas; minėto Sprendimo Pflugradt prieš ECB 46 punktas; 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Mausolf prieš Europolą, T‑258/03, Rink. VT p. I‑A‑45 ir II‑189, 25 punktas; 2005 m. gegužės 10 d. Sprendimo Piro prieš Komisiją, T‑193/03, Rink. VT p. I‑A‑121 ir II‑547, 59 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Micha prieš Komisiją, T‑50/04, Rink. VT p. I‑A‑339 ir II‑1499, 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei 39 ir 40 punktai.
5. Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio tikslas iš esmės yra leisti pareigūnui pateikti savo pastabas dėl visų su jo administraciniu statusu susijusių dokumentų ir visų su jo kompetencija, darbo našumu ar elgesiu susijusių ataskaitų. Taigi, jeigu administracija pateikė pareigūnui jo vertinimo ataskaitą prieš pridėdama ją prie bylos ir jeigu suinteresuotasis asmuo galėjo joje pateikti savo pastabas, šiuo atžvilgiu negali būti pripažintas minėtų nuostatų 26 straipsnio pažeidimas. Be to, nors pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnį administracija privalo informuoti pareigūną apie dokumento, kuris turi būti pridėtas prie bylos, turinį, ji neprivalo jam pranešti apie patį sprendimą pridėti prie bylos.
(žr. 133–135 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo W prieš Komisiją, T‑78/96 ir T‑170/96, Rink. VT p. I‑A‑239 ir II‑745, 99 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Ojha prieš Komisiją, T‑77/99, Rink. VT p. I‑A‑61 ir II‑293, 56 ir 61 punktai; 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Cwik prieš Komisiją, T‑155/03, T‑157/03 ir T‑331/03, Rink. VT p. I‑A‑411 ir II‑1865, 50–52 ir 73 punktai.
6. Pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Reikalavimuose pateiktas prašymas priimti tinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų neturi būti laikomas prašymu nurodyti bylą pralaimėjusiai šaliai padengti bylinėjimosi išlaidas.
(žr. 146 ir 148 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1992 m. birželio 9 d. Sprendimo Lestelle prieš Komisiją, C‑30/91 P, Rink. p. I‑3755, 38 punktas; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Parlamentas prieš Ripa di Meana ir kt., C‑470/00 P, Rink. p. I‑4167, 86 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. liepos 10 d. Nutarties Maniscalco prieš Komisiją, F‑141/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 30–33 punktai.