BENDROJO TEISMO (antroji išplėstinė kolegija)
SPRENDIMAS
2013 m. lapkričio 5 d.(*)
„Dempingas – Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos kilmės aliumininės folijos importas – Armėnijos prisijungimas prie PPO – Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas – Reglamento (EB) Nr. 384/96 2 straipsnio 7 pastraipa – Suderinamumas su antidempingo susitarimu – SESV 277 straipsnis“
Byloje T‑512/09
Rusal Armenal ZAO, įsteigta Jerevane (Armėnija), atstovaujama advokato B. Evtimov,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, iš pradžių atstovaujamą J.‑P. Hix, padedamo advokatų G. Berrisch ir G. Wolf, vėliau – J.‑P. Hix ir B. Driessen, padedamų advokato G. Berrisch, ir galiausiai – J.‑P. Hix ir B. Driessen,
atsakovę,
palaikomą
Europos Komisijos, atstovaujamos M. França ir C. Clyne,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo panaikinti 2009 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 925/2009, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto tam tikrai importuojamai Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės aliumininei folijai, galutinis surinkimas (OL L 262, p. 1),
BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood (pranešėjas), teisėjai F. Dehousse, I. Wiszniewska‑Białecka, M. Prek ir J. Schwarcz,
posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. spalio 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Rusal Armenal ZAO yra 2000 m. Armėnijoje įsteigta aliuminio produktus gaminanti ir juos eksportuojanti bendrovė. 2003 m. vasario 5 d. Armėnijos Respublika prisijungė prie Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties (OL L 336, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 82).
2 2008 m. gegužės 28 d. gavusi skundą Europos Komisija pradėjo antidempingo procedūrą dėl Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos kilmės tam tikros aliumininės folijos importo. Pranešimas apie procedūros inicijavimą paskelbtas 2008 m. liepos 12 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 177, p. 13).
3 2008 m. liepos 25 d. ir rugsėjo 1 d. laiškais ieškovė ginčijo 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45) su pakeitimais (toliau – pagrindinis reglamentas) (pakeistas 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51, klaidų ištaisymas OL L 7, p. 22)) 2 straipsnio 7 dalies taikymą šioje byloje, nes, pirma, nuo 2003 m. Armėnijos Respublika yra PPO narė, antra, netenkinamos dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) VI straipsnio 1 dalies pateiktos 2 papildomos nuostatos taikymo sąlygos ir, trečia, Armėnijos Respublikos prisijungimo prie PPO aktuose nenumatyta galimybė netaikyti Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 189; toliau – antidempingo susitarimas). Be to, per tyrimą dėl kainų ar referencinių kainų sumažinimo ieškovė nurodė su šiomis prekėmis susijusius trūkumus ir šiuo klausimu 2008 m. spalio 8 d. laiške pateikė papildomos informacijos.
4 Be to, ieškovė paprašė, kad jai būtų suteiktas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas arba nustatytas individualus režimas (toliau – RESVĮS/IR). Šiuo klausimu 2008 m. gruodžio 19 d. laiške Komisija ieškovei nurodė argumentus, kuriais remdamasi ji nusprendė, kad nėra tenkinami pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje ir trečioje įtraukose (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies c punkto antra ir trečia įtraukos) nurodyti su apskaita ir gamybos išlaidomis susiję kriterijai. 2009 m. sausio 5 d. laiške ieškovė pakartojo savo prieštaravimus dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies taikymo Armėnijai ir ginčijo Komisijos vertinimą pagal kriterijus, kurie, kaip mano ši institucija, netenkinami. 2009 m. sausio 19 d. laišku Komisija atsakė į ieškovės sausio 5 d. laišką pateikdama papildomų paaiškinimų, susijusių su Armėnijos, kaip valstybės, kurioje veikia rinkos ekonomika, statusu. 2009 m. kovo 13 d. laišku ieškovė pateikė Komisijai papildomos informacijos, susijusios su prašymu suteikti RESVĮS/IR.
Laikinas reglamentas ir ginčijamas reglamentas
5 2009 m. balandžio 7 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 287/2009, kuriuo nustatomas laikinasis antidempingo muitas tam tikrai importuojamai Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės aliumininei folijai (OL L 94, 2006, p. 17, toliau – laikinasis reglamentas). 2009 m. balandžio 8 d. laišku Komisija, remdamasi pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalimi ir 20 straipsnio 1 dalimi (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 14 straipsnio 2 dalis ir 20 straipsnio 1 dalis), ieškovei pateikė laikinąjį reglamentą ir vertinimus, susijusius su dempingo ir žalos apskaičiavimu ieškovės atžvilgiu.
6 Apskaičiuojant eksportuojančių gamintojų, kuriems nesuteiktas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas, prekių normaliąją vertę kaip panaši šalis pasirinkta Turkija. Turkijos panašios prekės gamintojas atsakė į Komisijos pateitą klausimyną (laikinojo reglamento 10, 12 ir 52 konstatuojamosios dalys).
7 Iš laikinojo reglamento 13 konstatuojamosios dalies matyti, kad atliekant dempingo ir žalos tyrimą nagrinėtas 2007 m. liepos 1 d.–2008 m. birželio 30 d. laikotarpis. Tiriant svarbias žalai įvertinti tendencijas nagrinėtas laikotarpis nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.
8 Pagal laikinojo reglamento 19 konstatuojamąją dalį nagrinėjamasis produktas yra Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės aliumininė folija, kurios storis ne mažesnis kaip 0,008 mm ir ne didesnis kaip 0,018 mm, be pagrindo, valcuota, bet toliau neapdorota, ritiniais, kurių plotis ne didesnis kaip 650 mm, o svoris didesnis kaip 10 kg, kuri pagal KN klasifikuojama priskiriant prie ex76071119 kodo. Dėl panašaus produkto laikinojo reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad aliumininės folijos, kurią Bendrijoje gamina ir parduoda Bendrijos pramonė, aliumininės folijos, kuri gaminama ir parduodama Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos vidaus rinkose, ir aliumininės folijos, kuri importuojama į Bendriją iš šių šalių, taip pat Turkijoje gaminamos ir parduodamos aliumininės folijos pagrindinės fizinės ir techninės savybės iš esmės yra tokios pačios ir jų galutinė naudojimo paskirtis tokia pati.
9 Dėl RESVĮS suteikimo Komisija visų pirma nusprendė, kad Armėnija negali būti laikoma rinkos ekonomikos šalimi, nes ji nurodyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies a punktas) išnašoje. Komisija taip pat nurodė, kad ieškovė neatitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje ir trečioje įtraukose įtvirtintų su apskaita ir gamybos išlaidomis susijusių kriterijų. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, ieškovės 2006 m. apskaitos dokumentus auditoriai įvertino neigiamai, nes bendrovė nepateikė tinkamai patikrintų 2007 m. apskaitos dokumentų. Antra, valstybei už didelę dalį akcijų sumokėta kaina sudarė apie trečdalį šios dalies nominaliosios vertės, o nekilnojamąjį turtą bendrovė gavo iš valstybės nemokamai (laikinojo reglamento 24, 25 ir 27–31 konstatuojamosios dalys).
10 Kalbant apie dempingo nustatymą, 2009 m. balandžio 8 d. laiško (žr. šio sprendimo 5 punktą) priede Komisija nurodė, kad ieškovė atitinka IR suteikimo sąlygas. Be to, kiekvieno atitinamo produkto, kurį į Bendriją eksportuoja į klausimyną atsakęs Turkijos gamintojas, normaliųjų verčių svertinių vidurkių palyginimas su ieškovės atitinkamų produktų importo kainų svertiniais vidurkiais leido nustatyti 37 % dempingą. Šie duomenys pateikti laikinojo reglamento 42, 74 ir 77 konstatuojamosiose dalyse.
11 Kadangi Komisija nusprendė, jog sąlygos, susijusios su žala, priežastiniu ryšiu ir Sąjungos interesu, tenkinamos, ši institucija nustatė tokio dydžio laikiną antidempingo muitą, kad būtų pašalinta žala, atsižvelgiant į nežalingą kainą, kurią turėtų galėti taikyti Bendrijos pramonė. Todėl ieškovės gaminamiems produktams buvo nustatytas 20 % antidempingo muitas (91–94, 119–138 ir 164–170 konstatuojamosios dalys).
12 2009 m. liepos 15 d. laišku Komisija, remdamasi pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2–4 dalimis (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 20 straipsnio 2–4 dalys), perdavė ieškovei galutinės informacijos dokumentą, apimantį pagrindinius faktus ir motyvus, kuriais remiantis rekomenduojama nustatyti galutinius antidempingo muitus. Komisija pasiūlė ieškovei komentarus dėl galutinės informacijos dokumento pateikti iki 2009 m. liepos 30 d.
13 2009 m. liepos 22 d. laišku ieškovė pateikė savo pastabas dėl galutinės informacijos dokumento ir pasiūlė prisiimti įsipareigojimą pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalį (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 8 straipsnio 1 dalis).
14 2009 m. rugsėjo 24 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 925/2009, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto tam tikrai importuojamai Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės aliumininei folijai, galutinis surinkimas (OL L 262, p. 1, toliau – ginčijamas reglamentas).
15 Dėl ieškovės prašymo suteikti RESVĮS/IR Taryba ginčijamo reglamento 18–26 ir 32 konstatuojamosiose dalyse patvirtino laikinajame reglamente pateiktus vertinimus, susijusius su Armėnijos statusu, kriterijais, kurių, Komisijos nuomone, ieškovė neatitiko, ir su IR jai suteikimu (žr. šio sprendimo 9 ir 10 punktus). Tokiomis aplinkybėmis ieškovei buvo nustatytas 33,4 % antidempingo muitas (ginčijamo reglamento 4.4 punktas). Be to, ginčijamo reglamento 55 ir 56 konstatuojamosiose dalyse Taryba patvirtino laikinajame reglamente pateiktus vertinimus, susijusius su atitinkamo importo poveikio kumuliacija. Galiausiai Taryba taip pat patvirtino laikinajame reglamente pateiktus vertinimus dėl žalos ir Bendrijos intereso ir nustatė 13,4 % žalos, atsiradusios dėl ieškovės importuojamų produktų, pašalinimo lygį.
16 Tokiomis aplinkybėmis Taryba ginčijamo reglamento 1 straipsnio 2 dalimi nustatė 13,4 % galutinį antidempingo muitą ieškovės importuojamiems produktams.
Procesas ir šalių reikalavimai
17 2009 m. gruodžio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pareiškimą, kuriuo ieškovė pareiškė šį ieškinį.
18 2010 m. kovo 25 d. Komisija Teismo kanceliarijai pateikė dokumentą, kuriuo paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.
19 2010 m. gegužės 4 d. Teismo septintosios kolegijos pirmininkas patenkino Komisijos prašymą leisti įstoti į bylą ir ši institucija pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą 2010 m. birželio 21 d. 2010 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė pateikė savo pastabas dėl šių paaiškinimų.
20 Pakeitus Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į antrąją kolegiją, todėl ši byla buvo paskirta šiai kolegijai. 2012 m. gegužės 16 d. sprendimu Bendrasis Teismas paskyrė bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.
21 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
22 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jis su ja susijęs,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
23 Taryba Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
24 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
25 Ieškovė nurodo penkis pagrindus, susijusius su:
– pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalių (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 1–6 dalys) ir antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 bei 2 dalių pažeidimu,
– pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pažeidimu,
– pagrindinio reglamento 3 straipsnio 4 dalies (dabar – Reglamento Nr. 1225/2009 3 straipsnio 4 dalis) pažeidimu ir nepakankamu motyvavimu,
– vienodo požiūrio principo pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida,
– gero administravimo principo pažeidimu.
26 Nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą, kurį reikia išnagrinėti pirmiausia, ieškovė tvirtina, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis turi būti pripažinta jai netaikytina, nes pagal ginčijamą reglamentą ši nuostata yra trečiosios rinkos ekonomikos valstybės metodo taikymo teisinis pagrindas. Iš tikrųjų šioje byloje ieškovei taikant šį metodą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalį pažeidžiamos antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys ir pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalys. Tokiomis aplinkybėmis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis, kiek ji reikšminga šioje byloje, remiantis SESV 277 straipsniu turi būti pripažinta netaikytina ieškovei, todėl turi būti panaikintas ir ginčijamas reglamentas.
27 Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad pagal antidempingo susitarime įtvirtintą sistemą normalioji vertė apskaičiuojama remiantis šio susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, išskyrus du atvejus. Pirmasis susijęs su dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateiktos 2 papildomos nuostatos taikymu atsižvelgiant į tai, kas nurodyta antidempingo susitarimo 2 straipsnio 7 dalyje. Antrasis susijęs su tam tikrų šalių prisijungimo prie PPO steigimo sutarties instrumentų, šiuo klausimu nustatančių tam tikras specialias taisykles, taikymu.
28 Kadangi ieškovė, kaip įmonė, turinti pagrindinę buveinę Armėnijoje, nepatenka į dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateiktos 2 papildomos nuostatos taikymo sritį, ir, priešingai nei Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo Socialistinės Respublikos atveju, su Armėnijos prisijungimu prie PPO steigimo sutarties susijusiuose dokumentuose nenumatytos antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo išimtys, šių straipsnių nuostatos nuo minėto prisijungimo draudžia ieškovės eksportui taikyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje numatytą trečiosios rinkos ekonomikos valstybės metodą, nesvarbu, ar tai daroma remiantis 1998 m. balandžio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 905/98, iš dalies keičiančiu [pagrindinį] reglamentą (OL L 128, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 111), į šios nuostatos a punktą įtraukta išnaša, ar kitomis tos pačios dispozicijos nuostatomis. Minėtos GATT ir antidempingo susitarimo nuostatos neleidžia sukurti „tarpinių“ kategorijų tarp valstybių prekybos partnerių ir rinkos ekonomikos valstybių, be to, Armėnijos Respublika niekada nepritarė tokiam tarpinės kategorijos statusui. Todėl institucijos negalėjo ieškovės prekių normaliosios vertės nustatyti remdamosi trečiosios rinkos ekonomikos šalies metodu, kuris šioje byloje in fine buvo pritaikytas pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą. Tokiomis aplinkybėmis institucijos pažeidė teisinį reglamentavimą, įtvirtintą antidempingo susitarime ir pirminės teisės nuostatose, kaip antai SESV 216 straipsnio 2 dalyje, bei teismų praktikoje, susijusioje su pagrindinio reglamento taikymu antidempingo susitarimo reglamentuojamoje srityje. Todėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis turi būti pripažinta netaikytina šioje byloje, o ginčijamas sprendimas panaikintas dėl antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių ir pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalių pažeidimo. Tai neturi jokios neigiamos įtakos Europos Sąjungos, kaip PPO derybininkės, statusui.
29 Taryba visų pirma nurodo, kad Armėnijos paminėjimas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto išnašoje neleidžia šio straipsnio 1–6 dalių taikyti ieškovės eksportui. Be to, šios situacijos negali pakeisti GATT ir antidempingo susitarimą atitinkantis aiškinimas. Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad teismų praktikoje apsiribojama iš išaiškinimų išplaukiančių priemonių panaudojimu, o pagrindiniu reglamentu nebuvo siekiama įpareigoti importui iš Armėnijos taikyti antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalis. Taryba priduria, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis neleidžia suteikti RESVĮS įmonei, kuri neatitinka šios nuostatos c punkte įtvirtintų kriterijų.
30 Komisijos palaikoma Taryba tvirtina, kad bet kuriuo atveju nei GATT, nei antidempingo susitarimas neįpareigoja Sąjungos institucijų atliekant tyrimus dėl dempingo vertinti Armėnijos kaip rinkos ekonomikos šalies. Be to, perėjimas prie rinkos ekonomikos yra laipsniškas ir tam gali reikėti ilgalaikių reformų ir pakeitimų. Be to, Armėnijos Respublika nei aptarė šio klausimo stodama į PPO, nei prašydama pakeisti jos statusą reikalavo, kad ji būtų taip vertinama taikant pagrindinį reglamentą. Galiausiai Taryba nurodo neigiamas pasekmes, kurių Sąjungos pozicijai daugiašalėse derybose galėtų turėti galimybė paneigti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies teisėtumą atsižvelgiant į PPO taisykles. Šiuo atžvilgiu Taryba nurodo, kad yra ir kitų PPO narių, kurios nelaiko Armėnijos rinkos ekonomikos šalimi, ir kad, priešingai nei Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo Socialistinės Respublikos atveju, Armėnijos Respublika nesiderėjo dėl galutinės datos, nuo kurios kitos PPO narės privalės ją laikyti rinkos ekonomikos šalimi.
Pirminės pastabos
31 Kaip keletą kartų savo procesiniuose dokumentuose nurodė ieškovė, šiame ieškinio pagrinde keliamas klausimas, ar pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis šioje byloje galėtų būti laikoma trečiosios rinkos ekonomikos šalies metodo taikymo pagrindu apskaičiuojant ieškovės produktų, dėl kurių atliekamas šis antidempingo tyrimas, normaliąją vertę.
32 Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad, atsižvelgiant į antidempingo susitarime ir GATT įtvirtintas normaliosios vertės apskaičiavimo taisykles, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis turi būti pripažinta netaikytina pagal SESV 277 straipsnį, kiek institucijos šioje byloje rėmėsi minėta dalimi taikydamos trečiosios rinkos ekonomikos valstybės metodą.
33 Norinti patikrinti argumentų, kuriuos ieškovė nurodo grįsdama šį ieškinio pagrindą, pagrįstumą, reikia visų pirma priminti, kaip institucijos šioje byloje taikė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalį.
34 Šiuo klausimu iš laikinojo reglamento 22–25 konstatuojamųjų dalių, iš ginčijamo reglamento 19 ir 20 konstatuojamųjų dalių ir iš 2009 m. sausio 19 d. laiško (žr. šio sprendimo 4 punktą) pirmo puslapio matyti, kad institucijos rėmėsi Armėnijos paminėjimu pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto išnašoje pateiktame valstybių sąraše. Institucijos nusprendė, jog kadangi Armėnijos Respublika, be kita ko, buvo PPO narė tuo metu, kai pradėtas tyrimas, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktas yra taikytinas ir ieškovė galėtų remtis to paties reglamento 2 straipsnio 1–6 dalimis tik jei Komisija patenkintų jos prašymą suteikti RESVĮS. Šiuo klausimu iš laikinojo reglamento 27–31 ir 43–52 konstatuojamųjų dalių ir ginčijamo reglamento 21–26 ir 35 konstatuojamųjų dalių matyti, kad prašymas suteikti RESVĮS buvo atmestas. Iš minėtų konstatuojamųjų dalių taip pat matyti, kad taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkto paskutinį sakinį normalioji vertė galiausiai buvo nustatyta atsižvelgiant į duomenis, gautus iš Turkijos, kuri buvo laikoma panašia trečiąja rinkos ekonomikos šalimi pagal to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą.
35 Šiuo klausimu Bendrasis Teismas turi išsiaiškinti, ar ir kokiomis sąlygomis institucijos gali nuspręsti, kad valstybėje PPO narėje neveikia rinkos ekonomika, ir todėl taikyti tokį normaliosios vertės apskaičiavimo metodą, koks aprašytas šio sprendimo 34 punkte. Norint atlikti tokį tyrimą, reikia priminti antidempingo susitarimo vietą Sąjungos teisinėje sistemoje ir jo išaiškinimą, susijusį su galimybėmis, atsirandančiomis dėl minėto susitarimo, PPO narėms nukrypti nuo šio susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų taisyklių.
36 Dėl antidempingo susitarimo vietos Sąjungos teisinėje sistemoje pirmiausia reikia priminti, kad, atsižvelgiant į PPO steigiamosios sutarties ir jos prieduose esančių susitarimų bei memorandumų pobūdį ir bendrą struktūrą, šie aktai iš esmės nėra tarp tų normų, kurių atžvilgiu Sąjungos teismas tikrina institucijų aktų teisėtumą pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą. Tačiau tuo atveju, jeigu Bendrija siekė įvykdyti prisiimtą konkretų įsipareigojimą PPO, arba tuo atveju, kai Bendrijos akte aiškiai daroma nuoroda į konkrečias PPO steigiamosios sutarties prieduose esančių susitarimų bei memorandumų nuostatas, Sąjungos teismas turi vykdyti atitinkamo Bendrijos teisės akto teisėtumo kontrolę, atsižvelgdamas į PPO taisykles. Šiuo klausimu iš pagrindinio reglamento preambulės, būtent iš jo 5 konstatuojamosios dalies, matyti, kad šiuo reglamentu, be kita ko, siekiama į Bendrijos teisę kiek įmanoma perkelti naujas ir išsamias antidempingo susitarime išdėstytas taisykles, tarp kurių visų pirma yra taisyklės, susijusios su dempingo apskaičiavimu, kad būtų galima užtikrinti tinkamą ir skaidrų tų taisyklių taikymą. Todėl Bendrija priėmė pagrindinį reglamentą, kad įvykdytų tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš antidempingo susitarimo (žr. 2003 m. sausio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Petrotub ir Republica, C‑76/00 P, Rink. p. I‑79, 53–56 punktus ir juose minimą teismų praktiką), įgyvendindama minėto susitarimo 18 straipsnio 4 dalį (2005 m. vasario 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Chiquita Brands ir kt. prieš Komisiją, T‑19/01, Rink. p. II‑315, 160 punktas). Be to, šio reglamento 2 straipsniu „Dempingo nustatymas“ Bendrija siekė įvykdyti konkrečius įsipareigojimus, nustatytus antidempingo susitarimo 2 straipsnyje, taip pat susijusiame su dempingo nustatymu.
37 Ieškovė iš esmės tvirtina, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis turi būti pripažinta netaikytina pagal SESV 277 straipsnį, kiek ja šioje byloje grindžiamas trečiosios rinkos ekonomikos valstybės metodo taikymas, taip pažeidžiat antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalis. Pagal šį metodą normalioji vertė nustatoma remiantis iš trečiojoje valstybėje veikiančios įmonės gautais duomenimis, net jei importuojama iš PPO narės, pavyzdžiui, tokios kaip Armėnijos Respublika, kuri neatitinka dėl GATT VI straipsnio 1 dalies nurodytoje 2 papildomoje nuostatoje įtvirtintų kriterijų.
Antidempingo susitarimu ir dėl GATT VI straipsnio 1 dalies nurodyta 2 papildoma nuostata įtvirtinta sistema
38 Dėl antidempingo susitarimo aiškinimo reikia konstatuoti, kad atsikertant į ieškinį Tarybos nurodyti argumentai, susiję, pirma, su tuo, kad nei GATT, nei antidempingo susitarimas nenustato konkrečios pareigos Armėnijos vertinti kaip rinkos ekonomikos valstybės, ir, antra, su pereinamuoju prie rinkos ekonomikos procesu, dėl kurio, be kita ko, Komisija savo 2009 m. sausio 19 d. laiške (žr. šio sprendimo 4 punktą) pratęsė tyrimą, yra grindžiami klaidingu GATT ir antidempingo susitarimo nuostatų, susijusių su normaliosios vertės apskaičiavimu, aiškinimu.
39 Konkrečiai kalbant, pirmiausia, pagal GATT VI straipsnio 1 dalį „prekė yra laikoma pateikta importuojančios valstybės prekybai žemesne, negu yra jos tikroji vertė, jei iš vienos valstybės į kitą eksportuojamos prekės kaina: a) yra žemesnė negu palyginamoji kaina, esant įprastiniams prekybos ryšiams, už tokią pat prekę, suvartojamą eksportuojančioje valstybėje, arba b) tuo atveju, kai nėra tokios vietinės kainos, kaina yra žemesnė už: i) aukščiausią palyginamąją kainą už tokią pat prekę, skirtą eksportui į trečiąją šalį, esant įprastiniams prekybos ryšiams, arba ii) sumą, į kurią įeina prekės gamybos savikaina jos kilmės valstybėje ir pagrįstos pardavimo išlaidos bei pelnas“.
40 Iš šios nuostatos matyti, kad normalioji vertė yra arba palyginamoji kaina, taikoma esant įprastiniams prekybos ryšiams, už tokią pat prekę, suvartojamą eksportuojančiojoje valstybėje, arba aukščiausia palyginamoji kaina už tokią pat eksportui į trečiąją šalį skirtą prekę, taikoma esant įprastiniams prekybos ryšiams, arba suma, į kurią įeina prekės gamybos savikaina jos kilmės valstybėje ir pagrįstos pardavimo išlaidos bei pelnas.
41 Šios taisyklės PPO įtvirtintos antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, numatančiomis detalesnes taisykles, tačiau neišplečiančiomis šių trijų GATT VI straipsnyje nurodytų galimybių.
42 Pagal antidempingo susitarimo 2 straipsnio 7 dalį jo 2 straipsnio taikymas nepažeidžia dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateiktos 2 papildomos nuostatos. Pagal šią nuostatą „importuojant prekes iš šalies, kurioje yra visiška ar iš esmės visiška prekybos monopolija ir kurioje visas kainas nustato valstybė, gali kilti sunkumų, lyginant kainas pagal šio straipsnio 1 dalį, ir tokiu atveju importuojančiajai šaliai gali tekti atsižvelgti į tai, kad griežtas lyginimas su tos šalies vidaus kainomis ne visada yra tikslingas“.
43 Priešingai, nei mano institucijos, antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1–2 dalyse numatytas atvejis ir 2 straipsnio 7 dalyje ir dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateiktoje 2 papildomoje nuostatoje numatytas atvejis nėra du priešingi kraštutinumai (rinkos ekonomikos valstybė ir valstybė, kuriai priklauso prekybos monopolija), kai galima įsivaizduoti įvairiausių situacijų, dėl kurių antidempingo susitarimas leistų PPO narėms nustatyti, kaip jos mano, tinkamiausias normaliosios vertės apskaičiavimo taisykles, pavyzdžiui, normaliosios vertės nustatymą remiantis trečiojoje valstybėje veikiančios įmonės pateiktais duomenimis, jei atitinkamas gamintojas neįrodo, kad panašus produktas gaminamas ir parduodamas vyraujant rinkos ekonomikos sąlygoms.
44 Iš tikrųjų antidempingo susitarimo 2.1 ir 2.2 straipsniuose nustatytos taisyklės, susijusios su normaliosios vertės apskaičiavimu, visiškai nenumatant, kad šios taisyklės taikomos tik importui iš „rinkos ekonomikos“ valstybių. Konkrečiai kalbant, kaip per posėdį pripažino ir Taryba, antidempingo susitarime ar GATT VI straipsnyje „rinkos ekonomika“ nėra minima kaip antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių ar GATT VI straipsnio taikymo sąlyga.
45 Be to, šalys sutaria, kad Armėnijos Respublikos prisijungimo prie PPO instrumentuose neįtvirtinta jokia išimtis, leidžianti PPO narėms apskaičiuojant šios šalies kilmės produktų normaliąją vertę netaikyti antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalis atitinkančių taisyklių.
46 Tarybos pozicija, kad išlygos dėl antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių vėliausio taikymo įtraukimas į Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo Socialistinės Respublikos prisijungimo prie PPO dokumentus yra tik noro laiko atžvilgiu apriboti PPO narių teisę netaikyti su minėtais straipsniais suderintų taisyklių apskaičiuojant normaliąją vertę išraiška, neatitinka realybės.
47 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Kinijos Liaudies Respublikos prisijungimo prie PPO protokolo 15 punkto I dalyje aiškiai numatyta galimybė kitoms PPO narėms netaikyti antidempingo susitarimo 2 straipsnio, jei atitinkamas (‑i) gamintojas (‑ai) neįrodo, kad panašus produktas gaminamas ir parduodamas vyraujant rinkos ekonomikos sąlygoms. Tas pats pasakytina ir apie Vietnamo Socialistinės Respublikos prisijungimo prie PPO protokolo 3 punkto I dalį, kurioje, darant nuorodą į šios valstybės prisijungimo galimybes nagrinėjusios darbo grupės ataskaitos 527 ir 255 punktus, įtvirtinama tokia pati išimtis. Reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina Taryba ir Komisija, šios dvi valstybės kandidatės prisijungdamos neprašė aptariamų išimčių mainais į datos, nuo kurios šios išimtys būtų panaikintos, įtvirtinimą. Kaip matyti iš Kinijos Liaudies Respublikos prisijungimo galimybes nagrinėjusios darbo grupės ataskaitos 150 punkto ir Vietnamo Socialistinės Respublikos prisijungimo galimybes nagrinėjusios darbo grupės ataskaitos 254 punkto, būtent PPO narės iškėlė klausimą dėl valstybių kandidačių kainų palyginamumo, o minėtos valstybės kandidatės prisiėmė minėtus įsipareigojimus, siejamus su galutine data, nuo kurios jie nebus taikomi. Taigi, jei antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 bei 2 dalys ir dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateikta 2 papildoma nuostata būtų aiškinami taip, kaip siūlo institucijos, nebūtų buvę jokios prasmės Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo Socialistinės Respublikos prisijungimo prie PPO protokoluose nustatyti tokių išimčių, kaip prisijungiančių šalių „įsipareigojimai“, nes jau egzistuojantys teisės aktai leidžia nustatyti minėtas išimtis.
48 Taigi reikia konstatuoti, kad antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos su normaliąja verte susijusios taisyklės, kuriomis įgyvendinamos GATT VI straipsnio 1 dalies nuostatos (žr. šio sprendimo 39 ir 40 punktus), yra taikomos visada, išskyrus išimtis, numatytas pačiame antidempingo susitarime, GATT, pavyzdžiui, dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateiktoje 2 papildomoje nuostatoje, ar PPO narės prisijungimo dokumentuose.
49 Todėl, atsižvelgiant į GATT VI straipsnį ir antidempingo susitarimą, PPO narė importui iš kitos PPO narės turi teisę taikyti kitokį nei numatytas antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse normaliosios vertės metodą tik remdamasi minėto susitarimo 2 straipsnio 7 dalimi ir dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateikta 2 papildoma nuostata arba (tam tikrais atvejais) specialiomis šiuo tikslu pastarosios PPO narės prisijungimo dokumentuose numatytomis sąlygomis.
50 Tokiomis aplinkybėmis negalima pritarti institucijų pozicijai, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis joms leidžia nepažeidžiant antidempingo susitarimo netaikyti minėto susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalis atitinkančių normaliosios vertės apskaičiavimo taisyklių net ir tada, kai nėra taikoma dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateikta 2 papildoma nuostata ir tokia galimybė nėra numatyta eksportuojančiosios valstybės prisijungimo prie PPO dokumentuose. Iš pirmiau pateikto vertinimo taip pat matyti, jog institucijų argumentas, kad nei GATT, nei antidempingo susitarimas nenustato konkrečios pareigos Armėnijos vertinti kaip rinkos ekonomikos valstybės, neturi prasmės, nes iš šių susitarimų išplaukia pareiga kitoms PPO narėms, pavyzdžiui, Armėnijos Respublikai, taikyti su antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis suderinamas taisykles, išskyrus atvejus, nurodytus šio sprendimo 48 ir 49 punktuose. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad minėtuose straipsniuose įtvirtintos visos aiškios, tikslios ir išsamios taisyklės, kaip turi būti apskaičiuojama panašaus produkto normalioji vertė (žr. šio sprendimo 36 punktą), ir nėra numatyta jokių sąlygų, kuriomis šių taisyklių taikymas liktų PPO narių diskrecija. Be to, galimybė nukrypti nuo šių taisyklių remiantis dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateikta 2 papildoma nuostata, į kurią daroma nuoroda antidempingo susitarimo 2 straipsnio 7 dalyje, apibrėžta labai tiksliai. Konkrečiai kalbant, į šios nuostatos taikymo sritį patenka „šalys, kuriose yra visiška ar iš esmės visiška prekybos monopolija ir kuriose visas kainas nustato valstybė“. Taigi ši teisės taisyklė aiškiai apibrėžia jos apimamas situacijas, todėl leidžia Komisijai ir Tarybai įvertinti, ar PPO narė atitinka jos pateiktą apibrėžimą, o Sąjungos teismui atlikti šio vertinimo kontrolę ir prireikus priimti sprendimą atsižvelgiant į šio sprendimo 36 punkte nurodytą teismų praktiką.
51 Dėl Tarybos tvirtinimo, kuriuo grindžiamas jos pateiktas antidempingo susitarimo aiškinimas, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kanada laikė Armėniją ne rinkos ekonomikos valstybe net ir šiai valstybei prisijungus prie PPO, pakanka pažymėti, jog Taryba nepaneigė ieškovės pateiktų detalių atsikirtimų, pagrįstų nuorodomis į reikšmingus minėtų dviejų valstybių teisėkūros aktus; be to, reikia pažymėti, kad Taryba bet kuriuo atveju neįrodė savo tvirtinimo pagrįstumo.
Pagrindiniame reglamente nustatytos taisyklės ir jų taikymas šioje byloje
52 Esant tokiai situacijai, kaip aprašyta šio sprendimo 39–50 punktuose, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas priima nuostatas dėl „ne rinkos ekonomikos“ valstybių, taikomas PPO narei, įrašytai į tokių valstybių sąrašą, kuris pateiktas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto išnašoje, jis tai daro remdamasis dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateikta 2 papildoma nuostata, todėl turi būti įvertinta, ar ši PPO narė atitinka šioje nuostatoje nustatytas sąlygas.
53 Be to, reikia priminti, kad valstybių, laikomų ne rinkos ekonomikos šalimis, sąrašo parengimas buvo įtvirtintas 1979 m. rugpjūčio 1 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1681/79, iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 459/68 dėl apsaugos nuo dempingo, dotacijų ar subsidijų iš Europos ekonominės bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 196, p. 1), 1 straipsnyje. Pagal Reglamento Nr. 1681/79 šeštą konstatuojamąją dalį šis sąrašas yra teismo praktikos, susijusios su Reglamento (EEB) Nr. 459/68 dėl apsaugos nuo dempingo, dotacijų ar subsidijų iš Europos ekonominės bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 93, p. 1) 3 straipsnio 6 dalies taikymu, kodifikavimas. Tačiau pastaroji nuostata iš esmės pakartojo ne rinkos ekonomikos valstybių apibrėžimą, pateiktą dėl GATT VI straipsnio 1 dalies nurodytoje 2 papildomoje nuostatoje (dėl šiuo klausimu taikant Reglamentą Nr. 459/68 susiformavusios praktikos žr. 1979 m. gegužės 15 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 955/79, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas tam tikriems Rumunijos kilmės herbicidams (OL L 121, p. 5)).
54 Taryba nuosekliai laikėsi teisėkūros praktikos, pagal kurią vietoj ne rinkos ekonomikos valstybių sąrašo pateikiama nuoroda į šalių sąrašą, pridėtą prie reglamentų dėl importui iš valstybinės prekybos šalių taikomos bendrosios tvarkos, kaip tai matyti iš 1979 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3017/79 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina arba subsidijuoto importo iš Europos ekonominės bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 339, p. 1) 2 straipsnio 5 dalies, 1984 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2176/84 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina arba subsidijuoto importo iš Europos ekonominės bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 201, p. 1) 2 straipsnio 5 dalies, 1988 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2423/88 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina arba subsidijuoto importo iš Europos ekonominės bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 209, p. 1) 2 straipsnio 5 dalies, 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 3283/94 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina arba subsidijuoto importo iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 349, p. 1) 2 straipsnio 7 dalies ir pagrindinio reglamento pirminės redakcijos 2 straipsnio 7 dalies.
55 Be to, pagal 1997 m. gruodžio 12 d. Komisijos pranešimo Tarybai ir Europos Parlamentui (COM(97) galutinis) 4 ir 5 punktus remdamasi tais pačiais su kainų centralizuotos ekonomikos valstybėse patikimumu susijusiais vertinimais Bendrija priėmė tiek pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 daliai analogiškas nuostatas, tiek 2 papildomą nuostatą dėl GATT VI straipsnio 1 dalies.
56 Todėl, nors ne rinkos ekonomikos valstybių sąrašo, į kurį atsižvelgiant apskaičiuojama normalioji vertė, sudarymas remiantis kitais metodais nei įtvirtinti antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nepažeidžia antidempingo susitarimo, vis dėlto valstybės, kuri prisijungė prie PPO, nurodymas tokiame sąraše turi būti pagrįstas argumentais, įrodančiais, kad ši valstybė atitinka dėl GATT VI straipsnio 1 dalies įtvirtintoje 2 papildomoje nuostatoje nurodytus kriterijus.
57 Tačiau nagrinėjamu atveju nei ginčijamame reglamente, nei Tarybai nurodant savo argumentus netvirtinama, kad Armėnija atitinka dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateiktoje 2 papildomoje nuostatoje nurodytus kriterijus.
58 Konkrečiai kalbant, kaip minėta šio sprendimo 34 punkte, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte numatyto trečiosios rinkos ekonomikos valstybės metodo taikymą ieškovei institucijos motyvavo vienintele nuoroda į tai, jog Armėnija nurodyta minėtos nuostatos, kuri buvo taikoma remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkto paskutiniu sakiniu atsisakius ieškovei suteikti RESVĮS, išnašoje. Be to, iš Komisijos 2009 m. sausio 19 d. laiško (žr. šio sprendimo 4 punktą) matyti, kad ši institucija manė, jog pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies taikymas šioje byloje neprieštaravo antidempingo susitarimui, nes minėto susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys ir dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateikta 2 papildoma nuostata numatė du kraštutinius atvejus, kai gali būti įvairių situacijų, pavyzdžiui, situacija, kai pastarosios nuostatos sąlygų neatitinkanti PPO narė laikoma ne rinkos ekonomikos valstybe. Tačiau argumentas, kad Armėnija yra pereinamajame etape tarp rinkos ekonomikos ir valstybės monopolijos, aprašytos dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateiktoje 2 papildomoje nuostatoje, iš esmės grindžiamas prielaida, kad Armėnija neatitinka šios nuostatos taikymo sąlygų.
59 Taigi reikia konstatuoti, kad Armėnijos Respublikai prisijungus prie PPO šios valstybės įtraukimas į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto išnašoje pateiktą sąrašą yra nesuderinamas su antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateiktoje 2 papildomoje nuostatoje įtvirtinta taisyklių sistema, nes dėl tokio įtraukimo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalys būtų taikomos tik jei prieš tai būtų patenkintas atitinkamos įmonės prašymas suteikti RESVĮS, o atmetus minėtą prašymą būtų taikomas trečiosios rinkos ekonomikos valstybės metodas.
60 Todėl, kaip nurodo ieškovė, nesant jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad Armėnija atitinka dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateiktoje 2 papildomoje nuostatoje įtvirtintus kriterijus, ir atsižvelgiant į tai, kad pagal Komisijos per administracinę procedūrą pateiktus vertinimus Armėnija neatitinka šios nuostatos sąlygų (žr. šio sprendimo 58 punktą), Armėnijos nurodymas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto išnašoje nėra tinkamas pagrindas, kad šioje byloje būtų taikomas trečiosios rinkos ekonomikos valstybės metodas pagal minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalies a ir b punktus, todėl šis metodas turi būti pripažintas netaikytinu pagal SESV 277 straipsnį. Taigi institucijos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalių taikymo negalėjo sieti su prašymo suteikti RESVĮS, kurį, kaip nurodo pati ieškovė, ji turėjo pateikti pagal to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą, patenkinimu, o atmetus minėtą prašymą jos negalėjo taikyti trečiosios rinkos ekonomikos valstybės metodo.
61 Tokiomis aplinkybėmis trečiosios rinkos ekonomikos valstybės metodas, ginčijamame reglamente taikytas remiantis Armėnijos nurodymu pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto išnašoje atmetus pagal minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą ieškovės pateiktą prašymą suteikti RESVĮS, buvo su antidempingo susitarimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir dėl GATT VI straipsnio 1 dalies pateikta 2 papildoma nuostata nesuderinamas normaliosios vertės apskaičiavimo metodas, kuris pažeidė ir pagrindinio reglamento 1–6 punktus.
62 Todėl reikia konstatuoti, kad pirmasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas, ir panaikinti ginčijamą reglamentą net nenagrinėjant kitų ieškinio pagrindų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
63 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba bylą pralaimėjo, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės reikalavimus.
64 Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2009 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 925/2009, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto tam tikrai importuojamai Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės aliumininei folijai, galutinis surinkimas, kiek jis susijęs su Rusal Armenal ZAO.
2. Europos Sąjungos Taryba padengia Rusal Armenal patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Forwood | Dehousse | Wiszniewska‑Białecka |
Paskelbta 2013 m. lapkričio 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge
Parašai.