GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2016 m. liepos 13 d.(1)
Sujungtos bylos C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15
Francisco Gutiérrez Naranjo
prieš
Cajasur Banco S.A.U. (C‑154/15)
ir
Ana María Palacios Martínez
prieš
Banco Bilbao Vizcaya Argentaria SA (C‑307/15),
ir
Banco Popular Español SA
prieš
Emilio Irles López,
Teresa Torres Andreu (C‑308/15)
(Juzgado de lo Mercantil no 1 de Granada (Granados 1‑asis komercinių bylų teismas, Ispanija) (byla C‑154/15) ir Audiencia Provincial de Alicante (Alikantės provincijos teismas, Ispanija) (bylos C‑307/15 ir C‑308/15) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Su vartotojais sudarytos sutartys – Nesąžiningos sąlygos – Nacionalinio teismo įgaliojimai – Sąlygų pripažinimas negaliojančiomis – Pasekmės – Pareiga grąžinti sumas, gautas pagal nesąžininga pripažinta sąlygą – Negaliojimas atgaline data – Suderinamumas su Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalimi“
Turinys
I – Teisinis pagrindas
A – Direktyva 93/13
B – Ispanijos teisė
1. Teisės aktų nuostatos
2. Tribunal Supremo (Aukščiausiojo Teismo) praktika
a) 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas
b) 2015 m. kovo 25 d. ir 2015 m. balandžio 29 d. sprendimai
II – Faktinės aplinkybės, pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
A – Byla C‑154/15
B – Bylos C‑307/15 ir C‑308/15
1. Byla C‑307/15
2. Byla C‑308/15
3. Bylose C‑307/15 ir C‑308/15 pateikti prejudiciniai klausimai
III – Procesas Teisingumo Teisme
A – Dėl prašymo nagrinėti bylas C‑307/15 ir C‑308/15 taikant pagreitintą procedūrą
B – Dėl rašytinės proceso dalies ir žodinės proceso dalies vykdymo
IV – Teisinė analizė
A – Dėl kartu nagrinėtinų prejudicinių klausimų, pateiktų byloje C‑154/15 bei dėl byloms C‑307/15 ir C‑308/15 bendro pirmojo klausimo
1. Dėl vartotojams pagal Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) praktiką suteikiamos apsaugos lygio palyginti su Direktyva 93/13 užtikrinamu apsaugos lygiu
2. Valstybėms narėms pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį tenkančios pareigos apimtis
a) Daugiau aiškumo nesuteikiantis pažodinis aiškinimas
b) Atsižvelgimas į teismo praktiką
c) Taikymas šiose bylose
B – Dėl kitų prejudicinių klausimų
V – Išvada
1. Ispanijos teismai daug prisidėjo prie teismo praktikos, susijusios su 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais(2), plėtojimo ne kartą kreipdamiesi į Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais, į kuriuos atsakydamas šis vis patikslindavo šios direktyvos aiškinimą. Dabar Ispanijos teismai ir netiesiogiai Teisingumo Teismas sprendžia ginčą, susijusį su „apatinės ribos“ sąlygomis, įtrauktomis į su vartotojais sudarytas paskolos sutartis(3). Šiose sąlygose nustatyta, kad bankas, suteikiantis hipoteka užtikrintą paskolą ir nustatydamas kintamąją palūkanų normą, taiko minimalią palūkanų normą taip, kad, nors taikytina norma yra mažesnė nei tam tikras ribinis dydis (arba „apatinė riba“), vartotojas ir toliau moka minimalias palūkanas, atitinkančias šią ribą.
2. Šiose bylose keliamas principinis klausimas, kuris susijęs ne tiek su pačiomis „apatinės ribos“ sąlygomis, kiek su pasekmėmis, kurių turi atsirasti dėl šių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis. Aplinkybės, kuriomis kyla šis klausimas, ypatingos tuo, kad yra susijusios su keliais Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) priimtais sprendimais, kuriuose šis teismas nusprendė, jog vartotojai gali susigrąžinti sumas, sumokėtas finansų įstaigoms pagal „apatinės ribos“ sąlygas, skaičiuojant tik nuo jo pirmojo sprendimo, kuriame minėtos sąlygos dėl jų nesąžiningumo pripažįstamos negaliojančiomis, priėmimo dienos, t. y. nuo 2013 m. gegužės 9 d.
I – Teisinis pagrindas
A – Direktyva 93/13
3. Iš Direktyvos 93/13 ketvirtos konstatuojamosios dalies matyti, jog „valstybės narės yra atsakingos užtikrinti, kad su vartotojais sudarytose sutartyse nebūtų nesąžiningų sąlygų“.
4. Direktyvos 93/13 dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „nacionaliniai įstatymai, kokie jie yra dabar, leidžia numatyti tik dalinį jų suderinimą; <…> valstybės narės turi turėti galimybę, deramai atsižvelgiant į Sutartį, vartotojams suteikti didesnę apsaugą nacionalinėmis nuostatomis, kurios yra griežtesnės už šios direktyvos nuostatas“.
5. Direktyvos 93/13 šešioliktoje konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas patikslino, kad „pasirinktų bendrų kriterijų pagrindu vertinant sąlygų nesąžiningumą <…> privalu iš viso įvertinti ir įvairius susijusius interesus; <…> tai yra laikoma sąžiningumo reikalavimu; <…> vertinant sąžiningumą ypač reikia atsižvelgti į šalių derybinių pozicijų tvirtumą <…>; pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] gali patenkinti sąžiningumo reikalavimą, kai jis dorai ir teisingai veikia kitos šalies atžvilgiu, į kurios teisėtus interesus jis turi atsižvelgti“.
6. Direktyvos 93/13 aštuonioliktoje konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad „prekių ar paslaugų pobūdis turėtų turėti įtakos vertinant sutarčių sąlygų nesąžiningumą“.
7. Direktyvos 93/13 dvidešimtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „sutartys turi būti rašomos aiškia, suprantama kalba, ir vartotojui faktiškai turi būti suteikiama galimybė išnagrinėti visas sąlygas, o kilus abejonėms, turi būti interpretuojama vartotojo naudai“.
8. Direktyvos 93/13 dvidešimt pirmoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog „valstybės narės turi užtikrinti, kad pardavėjo ar tiekėjo [verslininko] su vartotojais sudaromose sutartyse nebūtų naudojamos nesąžiningos sąlygos, o jeigu vis dėlto tokių sąlygų yra, kad jos vartotojui nebūtų privalomos, o sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti [jeigu ji gali likti galioti ir] be nesąžiningų nuostatų“.
9. Direktyvos 93/13 dvidešimt ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „teismai <…> privalo disponuoti pakankamomis bei veiksmingomis priemonėmis apsisaugojant nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo“.
10. Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.
2. Visada yra laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju“.
11. Direktyvos 93/13 4 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas [taip pat remiantis sutarties sudarymo metu buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis.]
2. Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“
12. Direktyvos 93/13 5 straipsnyje nustatyta, kad „tose sutartyse, kur visos ar tam tikros vartotojui siūlomos sąlygos pateikiamos raštu, jos visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba. Atsiradus abejonių dėl sąlygos reikšmės, interpretuojama vartotojo naudai“.
13. Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog „valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui [sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, nebūtų privalomos vartotojui taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose], ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti [likti galioti] ir be nesąžiningų nuostatų“.
14. Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir [verslininkų] konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais“.
15. Pagal Direktyvos 93/13 8 straipsnį „valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą“.
B – Ispanijos teisė
1. Teisės aktų nuostatos
16. Pagal Civilinio kodekso 1303 straipsnį, kuriame apibrėžiamos negaliojimo konstatavimo pasekmės, „pripažinus prievolę negaliojančia, sutarties šalys turi viena kitai grąžinti turtą, kuris buvo sutarties dalykas, ir atlyginti to turto vertę su palūkanomis“.
17. Pagal Bendrojo įstatymo dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos bei kitų papildomų įstatymų (Ley General para la Defensa de los Consumidores y Usuarios y otras leyes complementarias, toliau – LGDCU)(4) 83 straipsnį „nesąžiningos sąlygos yra niekinės ir laikoma, kad dėl jų nebuvo susitarta. Šiuo tikslu teismas, išklausęs šalis, konstatuoja, kad nesąžiningos sutarties sąlygos negalioja, bet pati sutartis šalims lieka privaloma tomis pačiomis sąlygomis, jeigu ji gali likti galioti ir be nesąžiningų sąlygų“.
2. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) praktika
a) 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas
18. 2013 m. gegužės 9 d. sprendime(5)Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), nagrinėdamas vartotojų teisių apsaugos asociacijos trims banko įstaigoms pareikštą grupės ieškinį, sprendė dėl „apatinės ribos“ sąlygų nesąžiningumo.
19. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) konstatavo, jog, kadangi „apatinės ribos“ sąlygos yra neatskiriamos nuo kainos ar atlygio, jos priskirtinos prie pagrindinio sutarties dalyko, taigi iš esmės negalima tikrinti, ar jų turinys nesąžiningas. Tačiau Teisingumo Teismas leido vykdyti sąlygų, apibrėžiančių pagrindinį sutarties dalyką, teisminę kontrolę siekiant užtikrinti aukštesnį vartotojo apsaugos lygį, todėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) buvo tos nuomonės, kad jis gali patikrinti, ar „apatinės ribos“ sąlygos yra nesąžiningos, teigdamas, jog 2010 m. birželio 3 d. Sprendimas Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid(6) leidžia jam atlikti kontrolę neapsiribojant patikrinimu, ar sąlygos aiškiai suformuluotos. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pripažino, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalies formuluotė susijusi tik su sutarties pagrindinį dalyką apibrėžiančių sąlygų formalaus skaidrumo kontrole. Tačiau pagal tai, kaip šis teismas išaiškino 2010 m. birželio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimą Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid(7), jis nusprendė, kad Ispanijos teismai gali atlikti ne tik šią pirmąją skaidrumo patikrą, bet ir antrąją, griežtesnę, nei numatyta pagal Direktyvą 93/13, pagrįstą LGDCU 80 straipsnio 1 dalimi(8). Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) teigimu, pagal šią nuostatą numatoma antroji skaidrumo patikra, kurią atliekant nustatoma, ar vartotojas žinojo arba galėjo lengvai sužinoti, kokių ekonominių ir teisinių pasekmių jam kelia sutartis. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) buvo tos nuomonės, kad „apatinės ribos“ sąlygos teisėtos tiek, kiek atitinka teisėtus skaidrumo reikalavimus ir atliekant pirmąją skaidrumo patikrą taikomus kriterijus, tačiau dėl antrosios patikros nusprendė kitaip(9). Todėl jis kvalifikavo „apatinės ribos“ sąlygas kaip „nesąžiningas“, pripažino jas negaliojančiomis, palikdamas galioti sutartis, į kurias jos įtrauktos, ir nurodė trims banko įstaigoms, kurios buvo jo nagrinėjamos bylos šalys, išbraukti minėtas sąlygas iš galiojančių sutarčių ir šių sąlygų nebetaikyti.
20. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) manė ex novo vykdęs griežtesnę ginčijamų sąlygų skaidrumo kontrolę, todėl prokuratūros prašymu apribojo savo sprendimo pasekmes laiko atžvilgiu. Taigi jis nusprendė, kad galiojimas atgaline data gali būti apribotas taikant teisinio saugumo, lygiavertiškumo ir draudimo nepagrįstai pasipelnyti principus, ir patikrino, ar esama atitikties dviem kriterijams, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo ir didelių ekonominių sunkumų rizikos kriterijams(10), kuriuos Teisingumo Teismas taiko, kai jo prašoma apriboti savo paties sprendimų padarinius laiko atžvilgiu. Atlikęs šią analizę(11) jis nusprendė, kad nesąžiningų sąlygų pripažinimas negaliojančiomis neturi įtakos nei atvejams, dėl kurių priimti teismo sprendimai, įgiję res judicata galią, nei mokėjimams, atliktiems iki 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo paskelbimo.
b) 2015 m. kovo 25 d. ir 2015 m. balandžio 29 d. sprendimai
21. 2015 m. kovo 25 d. ir 2015 m. balandžio 29 d.(12)Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), spręsdamas dėl dviejų individualių ieškinių, pareikštų vienai iš kredito įstaigų, kurios buvo atsakovės grupės ieškinio byloje, kurioje priimtas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas, nusprendė, kad faktinės aplinkybės yra identiškos susiklosčiusioms byloje, kurioje priimtas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas. Taigi jis patvirtino, kad „apatinės ribos“ sąlygos yra nesąžiningos. Be to, jo manymu, nagrinėjamais atvejais reikia remtis tokiais pačiais argumentais, susijusiais su teisiniu saugumu, sąžiningumu ir didelių ekonominių sunkumų rizika. Tokiomis aplinkybėmis jis apribojo savo 2015 m. kovo 25 d. ir 2015 m. balandžio 29 d. sprendimų pasekmes laiko atžvilgiu, apribodamas pareigą grąžinti sumas, sumokėtas pagal „apatinės ribos“ sąlygą, taip, kad privaloma grąžinti tik sumas, sumokėtas po 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo paskelbimo, t. y. nuo dienos, kai nebėra pagrindo taikyti suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo kriterijų.
II – Faktinės aplinkybės, pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
A – Byla C‑154/15
22. Francisco Gutiérrez Naranjo su banku Cajasur Banco S.A.U. sudarė hipoteka užtikrintą paskolos sutartį, į kurią įtraukta „apatinės ribos“ sąlyga. F. Gutiérrez Naranjo Juzgado de lo Mercantil no 1 de Granada (Granados 1‑asis komercinių bylų teismas) pareiškė ieškinį, kuriame prašo, pirma, pripažinti šią sąlygą nesąžininga ir, antra, priteisti grąžinti sumas, sumokėtas nuo tada, kai pradėta taikyti tariamai nesąžininga sąlyga.
23. Juzgado de lo Mercantil no 1 de Granada (Granados 1‑asis komercinių bylų teismas) primena 2013 m. gegužės 9 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) priimto sprendimo turinį ir pažymi, kad Ispanijos bendrosios kompetencijos teismai skirtingai taikė šį sprendimą, pirmiausia kiek tai susiję su jo galimu taikymu ne grupės, o individualiam ieškiniui. Be to, jei reikėtų laikyti, kad galima neleisti grąžinti sumų, gautų pagal nesąžininga pripažinta sąlygą, nuo sutarties, kurioje ši sąlyga nustatyta, sudarymo dienos, Juzgado de lo Mercantil no 1 de Granada (Granados 1‑asis komercinių bylų teismas) kyla klausimas, nuo kada gautos sumos grąžintinos. Minėtam teismui taip pat kyla abejonių dėl tokio restitucijos pasekmių, kylančių pripažinus nesąžiningą sąlygą negaliojančia, ribojimo suderinamumo su Teisingumo Teismo praktika(13), nors jis linkęs manyti, kad negaliojimo pasekmių ribojimas nėra prilygintinas galimai nacionalinio teismo kompetencijai keisti nesąžiningomis pripažintų sąlygų turinį.
24. Taigi kilus sunkumų, susijusių su Sąjungos teisės aiškinimu, Juzgado de lo Mercantil no 1 de Granada (Granados 1‑asis komercinių bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi (ją Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. balandžio 1 d.) pateikti pastarajam teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar šiais atvejais neprivalomumo aiškinimas pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį suderinamas su aiškinimu, pagal kurį negaliojančia pripažinta sąlyga vis dėlto lieka galioti iki jos pripažinimo negaliojančia ir dėl to, nors ir pripažinus ją negaliojančia, laikoma, kad jos galiojimo laikotarpiu sukurti padariniai nėra negaliojantys ar niekiniai?
2. Ar, jei sutarties sąlyga pripažįstama negaliojančia pagal individualų vartotojo ieškinį, galimas įpareigojimas nutraukti jos naudojimą (remiantis Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi) yra suderinamas su šio negaliojimo padarinių apribojimu? Ar teismai gali pakeisti sumų, kurias pagal sutarties sąlygą, kuri vėliau pripažįstama negaliojančia nuo pat pradžių dėl informavimo ir (arba) skaidrumo trūkumo, sumokėjo vartotojas, kuriam verslininkas turi įsipareigojimų, grąžinimą?“
B – Bylos C‑307/15 ir C‑308/15
1. Byla C‑307/15
25. 2006 m. liepos 28 d. Ana María Palacios Martínez su banku Banco Bilbao Vizcaya Argentaria SA (toliau – BBVA) sudarė hipoteka užtikrintą paskolos sutartį, į kurią įtraukta „apatinės ribos“ sąlyga. 2014 m. kovo 6 d. A. M. Palacios Martínez pareiškė ieškinį BBVA, kuriuo siekia, kad ši sąlyga dėl nesąžiningo pobūdžio būtų pripažinta negaliojančia. 2014 m. lapkričio 3 d. Juzgado de lo Mercantil no 1 de Alicante (Alikantės 1‑asis komercinių bylų teismas) nusprendė, kad pareikštas ieškinys neteko dalyko(14), ir nenurodė grąžinti A. M. Palacios Martínez sumų, kurias BBVA gavo pagal minėtą sąlygą nuo 2013 m. gegužės 9 d., atsižvelgdamas į tai, ką Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė 2013 m. gegužės 9 d. sprendime.
26. A. M. Palacios Martínez dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Alicante (Alikantės provincijos teismas). Apeliantės teigimu, restitucijos sąlygos, pripažintos pirmojoje instancijoje, neatitinka nei Civilinio kodekso 1303 straipsnio, nei Direktyvoje 93/13 įtvirtinto principo, pagal kurį nesąžiningos sąlygos nesaisto vartotojo. Kadangi sumos, kurias BBVA gavo nuo sutarties su A. M. Palacios Martínez sudarymo dienos iki Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo priėmimo dienos, buvo gautos remiantis nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga ir nurodyta grąžinti tik nuo šio sprendimo priėmimo dienos gautas minėtas sumas, nesąžininga sąlyga iš dalies saisto vartotoją, nors pagal Direktyvą 93/13 reikalaujama, kad, siekiant užtikrinti visišką vartotojo apsaugą, nesąžiningos sąlygos neprivalomumas turi būti absoliutus ir besąlygiškas. Net darant prielaidą, kad sąžiningumo ir didelių ekonominių sunkumų rizikos kriterijai yra reikšmingi siekiant, kad nacionaliniame teisme būtų pripažintas sumų, sumokėtų pagal nesąžininga pripažintą sąlygą, restitucijos pasekmių apribojimas, A. M. Palacios Martínez nesutinka, kad BBVA galima laikyti sąžiningu. Be to, BBVA negresia jokia didelė rizika, jeigu iš jo būtų priteista grąžinti sumas, kurias A. M. Palacios Martínez jam sumokėjo pagal nesąžininga pripažintą „apatinės ribos“ sąlygą. Jei ir esama kokios nors rizikos, tai ji veikiau susijusi su šios vartotojos šeimos finansine padėtimi.
2. Byla C‑308/15
27. 2001 m. birželio 1 d. Emilio Irles López ir Teresa Torres Andreu su banku Banco Popular Español SA (toliau – Banco Popular Español)(15) sudarė hipoteka užtikrintą paskolos sutartį, į kurią įtraukta „apatinės ribos“ sąlyga. 2007 m. gegužės ir birželio mėn. Banco Popular Español sutiko padidinti skolinamą sumą ir abu kartus didinant šią sumą buvo patikslinta „apatinės ribos“ sąlyga.
28. E. Irles López ir T. Torres Andreu Juzgado de lo Mercantil no 3 de Alicante (Alikantės 3‑iasis komercinių bylų teismas) pareiškė ieškinį, siekdami, kad būtų pripažinta negaliojančia 2001 m. sutartyje ir paskesniuose sutarties pakeitimo dokumentuose nustatyta „apatinės ribos“ sąlyga. Jų manymu, ši sąlyga dėl neskaidrumo laikytina nesąžininga. Be to, E. Irles López ir T. Torres Andreu prašė, kad jų įmokos būtų perskaičiuotos netaikant ginčijamos sąlygos ir kad iš banko būtų priteista jiems grąžinti skirtumą atitinkančią sumą, skaičiuojant nuo sutarties sudarymo dienos.
29. 2014 m. lapkričio 10 d. Juzgado de lo Mercantil no 3 de Alicante (Alikantės 3‑iasis komercinių bylų teismas) priėmė sprendimą, kuriame ginčijamuose aktuose nustatytą „apatinės ribos“ sąlygą dėl neskaidrumo pripažino niekine. Jis taip pat priteisė iš Banco Popular Español grąžinti E. Irles López ir T. Torres Andreu iš jų pagal šią sąlygą nepagrįstai gautas sumas su palūkanomis, skaičiuojant nuo sutarties sudarymo dienos.
30. Banco Popular Español dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Alicante (Alikantės provincijos teismas). Apeliaciniame teisme Banco Popular Español ginčija „apatinės ribos“ sąlygos, nustatytos 2001 m. sutartyje ir du kartus iš dalies pakeistos 2007 m., nesąžiningą pobūdį ir teigia, kad suteikė pakankamai informacijos kitoms sutarties šalims. Bet kuriuo atveju Banco Popular Español remiasi aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš jo atgaline data grąžinti tariamai nepagrįstai gautas sumas, nukrypo nuo Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) praktikos, įtvirtintos jo 2013 m. gegužės 9 d. sprendime. Todėl 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą reikia panaikinti.
3. Bylose C‑307/15 ir C‑308/15 pateikti prejudiciniai klausimai
31. Audiencia Provincial de Alicante (Alikantės provincijos teismas) kyla abejonių dėl nesąžiningų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, kaip sankcijos, reikšmės. Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje tik nurodyta, kad tokios sąlygos nėra privalomos vartotojui taip, kaip numatyta nacionalinės teisės aktuose. Sumų, sumokėtų laikantis nesąžiningomis pripažintų sąlygų, grąžinimo klausimas šioje direktyvoje a priori nėra suderintas. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui dėl šių dviejų bylų kyla klausimas, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies aiškinimas taip, kad pagal ją valstybės narės nėra įpareigojamos nustatyti žalos atlyginimo vartotojams, kuriems buvo taikomos nesąžiningos sąlygos, tvarkos, neprieštarauja veiksmingumui, atgrasomajam poveikiui ir visiškai vartotojo apsaugai, kurių siekiama pagal Direktyvą 93/13. Minėtam teismui taip pat kyla klausimas, ar restitucijos apribojimas, kurį patvirtino Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), neprieštarauja Teisingumo Teismo nustatytam draudimui nacionaliniam teismui peržiūrėti nesąžiningomis pripažintas sąlygas ar keisti jų turinį. Kadangi Teisingumo Teismo praktikoje pirmiausia nustatyta nacionalinių teismų pareiga atsižvelgti į visas pasekmes, kurias pagal nacionalinę teisę lemia sąlygos kvalifikavimas kaip „nesąžiningos“(16), reikia atsakyti į klausimą, ar nesąžiningų sąlygų neprivalomumas, nurodytas minėtoje direktyvoje, turi būti suprantamas kaip absoliutus ir besąlygiškas, ar, priešingai, kaip santykinis. Galiausiai, darant prielaidą, kad kriterijai, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė dėl savo paties sprendimų padarinių taikymo atgaline data apribojimo, yra reikšmingi Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nagrinėjamu atveju, Audiencia Provincial de Alicante (Alikantės provincijos teismas) abejoja bankų, kurių padėtis aiškiai buvo viršesnė nei vartotojų, sąžiningumu. Dėl didelių ekonominių sunkumų rizikos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) galėjo pagrįstai konstatuoti, jog esama tokios rizikos, nes jis rėmėsi tik jos „žinomumu“, nenustatęs tikslių kokybinių ar kiekybinių aplinkybių.
32. Taigi kilus sunkumų, susijusių su Sąjungos teisės aiškinimu, Audiencia Provincial de Alicante (Alikantės provincijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi (ją Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. birželio 25 d.) pateikti pastarajam teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [nesąžiningų sąlygų] neprivalomumo principą, įtvirtintą [Direktyvos 93/13] 6 straipsnio 1 dalyje, atitinka tai, kad restitucijos pasekmės, kylančios pripažinus negaliojančia hipoteka užtikrintoje paskolos sutartyje įtvirtintą nesąžiningą „apatinės ribos“ sąlygą, grįžtamąją galią turi ne nuo sutarties sudarymo dienos, o nuo vėlesnės datos?
2. Ar suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo kriterijus, kuriuo remiantis gali būti ribojama grįžtamoji galia pripažinus sąlygą nesąžininga, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią visos valstybės narės turi aiškinti vienodai?
3. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, į kokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama, kad būtų galima įvertinti, ar suinteresuotieji asmenys veikė sąžiningai?
4. Bet kuriuo atveju, ar suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo kriterijų atitinka verslininko, kuris sudarydamas sutartį veikė neskaidriai, o tai lėmė sąlygos nesąžiningumą, elgesys?
5. Ar didelių sunkumų rizika, kuria remiantis gali būti ribojama grįžtamoji galia pripažinus sąlygą nesąžininga, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią visos valstybės narės turi aiškinti vienodai?
6. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, į kokius kriterijus būtina atsižvelgti?
7. Ar didelių sunkumų rizika turi būti vertinama tik kaip rizika, kuri gali kilti verslininkui, ar būtina atsižvelgti ir į nuostolius, kuriuos patiria vartotojas negrąžinus visų pagal minėtą „apatinės ribos“ sąlygą sumokėtų sumų?
[ir vien byloje C‑308/15]
8. Ar neprivalomumo principą, įtvirtintą Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisminę gynybą atitinka tai, kad restitucijos pasekmių, kylančių pripažinus negaliojančia nesąžiningą „apatinės ribos“ sąlygą, ribojimas, paskelbtas išnagrinėjus vartotojų asociacijos ieškinį, pareikštą [trims] finansų įstaigoms, automatiškai taikomas individualiems ieškiniams dėl nesąžiningos „apatinės ribos“ sąlygos pripažinimo negaliojančia, kuriuos pareiškė klientai vartotojai, su įvairiomis finansų įstaigomis sudarę hipoteka užtikrintas paskolos sutartis?“
III – Procesas Teisingumo Teisme
A – Dėl prašymo nagrinėti bylas C‑307/15 ir C‑308/15 taikant pagreitintą procedūrą
33. Bylose C‑307/15 ir C‑308/15 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė Teisingumo Teismo nagrinėti šias bylas taikant pagreitintą procedūrą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnį ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį. Šis prašymas 2015 m. rugpjūčio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi buvo atmestas.
B – Dėl rašytinės proceso dalies ir žodinės proceso dalies vykdymo
34. 2015 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑307/15 ir C‑308/15 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas teismo sprendimas. Šiose bylose rašytines pastabas pateikė E. Irles López, BBVA, Banco Popular Español, Ispanijos, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija.
35. Byloje C‑154/15 rašytines pastabas pateikė F. Gutiérrez Naranjo, Cajasur Banco, Čekijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija.
36. 2015 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas teismo sprendimas.
37. Per bendrą teismo posėdį dėl sujungtų trijų bylų, įvykusį 2016 m. balandžio 26 d., žodines pastabas pateikė F. Gutiérrez Naranjo, A. M. Palacios Martínez, E. Irles López, Cajasur Banco, Banco Popular Español, BBVA, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija.
IV – Teisinė analizė
38. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai iš esmės susiję su trimis probleminiais aspektais. Pirmiausia reikia nustatyti, ar restitucijos pasekmių, kylančių pripažinus negaliojančia nesąžiningą „apatinės ribos“ sąlygą, ribojimas atitinka Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį. Audiencia Provincial de Alicante (Alikantės provincijos teismas) taip pat klausia Teisingumo Teismo, pirma, ar Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) tinkamai taikė sąžiningumo ir didelių ekonominių sunkumų rizikos kriterijus, kaip tai suprantama pagal 2013 m. kovo 21 d. Sprendimą RWE Vertrieb(17), ir, antra, ar sprendimų, priimamų dėl kolektyvinių ieškinių, ir sprendimų, priimamų dėl individualių ieškinių, tarpusavio sąsaja, kylanti iš Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) praktikos, atitinka Sąjungos teisę.
39. Tačiau Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies analizės, kurią ketinu atlikti, turėtų pakakti tam, kad Teisingumo Teismas galėtų naudingai atsakyti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiems teismams. Todėl šioje išvadoje dėmesys bus sutelktas į byloje C‑154/15 pateiktus klausimus ir į byloms C‑307/15 ir C‑308/15 bendrą pirmąjį klausimą.
A – Dėl kartu nagrinėtinų prejudicinių klausimų, pateiktų byloje C‑154/15, ir dėl byloms C‑307/15 ir C‑308/15 bendro pirmojo klausimo
40. Esminis klausimas, apie kurį užsiminiau įžangoje, iš esmės yra klausimas, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį atitinka tai, kad valstybės narės Aukščiausiajam Teismui suteikiama jurisdikcija, pripažinus „nesąžininga“ vartotojo ir verslininko sutartyje nustatytą sąlygą ir nusprendus, kad ši sąlyga negalioja, riboti šio pripažinimo pasekmes nurodant, kad vartotojo teisė susigrąžinti sumas, nepagrįstai sumokėtas pagal nesąžiningą sąlygą, atsiranda tik nuo šio teismo sprendimo, kuriuo patvirtinama, kad atitinkama sąlyga yra nesąžininga, priėmimo dienos.
41. Siekiant atsakyti į šį klausimą pirmiausia reikia atlikti kelis vertinimus. Iš tikrųjų, iš pradžių būtina nustatyti, kokiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) priėmė 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą. Šio teismo teigimu, jis suteikė didesnį vartotojo apsaugos, numatytos pagal Direktyvą 93/13, lygį, nes pagal šią direktyvą, kuria tik minimaliai suderinami šios srities teisės aktai, valstybės narės gali priimti griežtesnes nuostatas(18). O jei taip būtų, sąlygos pripažinimo negaliojančia pasekmių ribojimo nebūtų galima nagrinėti atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, nes didesnės apsaugos priemonės iš esmės priklauso sričiai, kuri šia direktyva nėra suderinta.
42. Taigi siekiant atsakyti į esminį klausimą, susijusį, kaip matyti, su tuo, kaip privalo veikti teismas esant nesąžiningoms sąlygoms, vis dėlto pirmiausia reikia grįžti prie dar svarbesnių dalykų, susijusių su Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateiktu „apatinės ribos“ sąlygų kvalifikavimu kaip „nesąžiningų“ sąlygų. Pastarasis klausimas keblesnis dėl to, kad šiose trijose sujungtose bylose klausimus pateikęs teismas, pirma, nėra teismas, kuris pateikė šį kvalifikavimą ir, antra, klausimus pateikęs teismas neginčija „apatinės ribos“ sąlygų nesąžiningumo(19). Taigi šiuo aspektu verta patikslinti, kad šio pirminio klausimo nagrinėjimas turi būti suvokiamas ne kaip mėginimas išplėsti prašymo priimti prejudicinį sprendimą apimtį, o, priešingai, kaip būtinas ir neišvengiamas siekiant naudingai atsakyti prašymus pateikti prejudicinį sprendimą pateikusiems teismams.
43. Konstatavus, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nesuteikė didesnio vartotojo apsaugos, užtikrinamos pagal Direktyvą 93/13, lygio, taigi ir patikrinus prašomo pateikti išaiškinimo svarbą, liks nustatyti valstybėms narėms pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį tenkančios pareigos apimtį.
1. Dėl vartotojams pagal Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) praktiką suteikiamos apsaugos lygio, palyginti su Direktyva 93/13 užtikrinamu apsaugos lygiu
44. Tai, kad buvo pradėtos šios trys bylos, lėmė keli Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) priimti sprendimai. Apibendrinant, jei teisingai suprantu šiuos sprendimus, reikia pasakyti, jog Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė, kad paskolos sutartyse nurodytos „apatinės ribos“ sąlygos – tai sąlygos, susijusios su pagrindiniu sutarties dalyku, o sutarties sąžiningumo kontrolė remiantis Direktyva 93/13 iš esmės negalima, jei šios sąlygos yra išdėstytos aiškiai ir suprantamai. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nuomone, „apatinės ribos“ sąlygos buvo suformuluotos suprantamai, taigi formaliai atitiko atliekant kontrolę taikomus skaidrumo kriterijus. Tačiau, šio teismo požiūriu, verslininkai, įtraukę minėtas sąlygas į ginčijamas sutartis, nesuteikė pakankamai informacijos, leidžiančios suprasti jų tikrąją prasmę, taigi faktinio skaidrumo sąlyga nebuvo įvykdyta. Todėl minėtas teismas nusprendė, kad šios sąlygos yra nesąžiningos. Paskui, nors pagal Ispanijos teisės sistemą nesąžiningos sąlygos iš esmės laikomos negaliojančiomis ab initio, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), remdamasis ypatingomis aplinkybėmis, kurios, jo manymu, buvo susiklosčiusios, nusprendė, kad „apatinės ribos“ sąlygų pripažinimo negaliojančiomis pasekmių atsiranda tik nuo pirmojo sprendimo, priimto šiuo klausimu, paskelbimo dienos, t. y. nuo 2013 m. gegužės 9 d.
45. Jei teisingai suprantu Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimą, atrodo, kad šis teismas buvo tos nuomonės, jog papildydamas sąlygų skaidrumo kontrolę faktinio skaidrumo kriterijumi jis suteikė didesnį apsaugos, užtikrinamos pagal Direktyvą 93/13, lygį. Restitucijos pasekmių, kylančių pripažinus negaliojančiomis „apatinės ribos“ sąlygas, ribojimą jis grindė būtent naujovišku savo sprendimo pobūdžiu. Tačiau turiu pripažinti, kad nesu visiškai įtikintas, kad taip ir yra, ir taip manau remdamasis atidžia Teisingumo Teismo praktikos analize.
46. Pavyzdžiui, byloje, kurioje priimtas 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai(20), Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad reikalavimą suformuluoti sutarties sąlygą aiškiai ir suprantamai reikia suprasti kaip reiškiantį ne tik tai, kad vartotojui atitinkama sąlyga turi būti aiški ir suprantama gramatiniu požiūriu, bet ir tai, kad jam turi būti aiškūs ir suprantami ekonominiai šios sąlygos taikymo motyvai. Teisingumo Teismas konstatavo, kad šis aiškaus ir suprantamo suformulavimo reikalavimas nurodytas Direktyvos 93/13 5 straipsnyje ir jos dvidešimtoje konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią vartotojui faktiškai turi būti suteikta galimybė susipažinti su visomis sutarties sąlygomis(21). Minėtas reikalavimas, Teisingumo Teismo teigimu, „taikomas visoms sąlygoms, įskaitant tas, kurioms taikoma Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis, todėl netaikomas šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatytas nesąžiningumo vertinimas“(22). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto skaidrumo reikalavimo „apimtis yra tapati šios direktyvos 5 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo apimčiai“(23). Dėl šio 5 straipsnio Teisingumo Teismas primena savo 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo RWE Vertrieb(24) reikšmę; tame sprendime jis nusprendė, kad iki sutarties sudarymo informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui yra ypač svarbi, nes remdamasis būtent šia informacija jis nusprendžia susisieti sutartiniais ryšiais su verslininku(25). Todėl „skaidrumo reikalavimas neturėtų būti susiaurintas iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu požiūriu“(26) ir turi būti suprantamas plačiai, atsižvelgiant į Direktyvoje 93/13 nustatytą apsaugos sistemą, pagrįstą požiūriu, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko, pirmiausia dėl informacijos lygio(27).
47. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad „aiškumo ir suprantamos kalbos reikalavimą reikia suprasti kaip reiškiantį ne tik tai, kad atitinkama sąlyga vartotojui turi būti suprantama gramatiškai, bet ir tai, kad sutartyje būtų skaidriai nurodyta, kaip konkrečiai veikia <…> mechanizmas, <…> kad šiam vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti jam dėl tokios sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius“(28). Todėl Teisingumo Teismas konkrečiu toje byloje nagrinėtu atveju nusprendė, kad „prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į visas svarbias faktines aplinkybes, įskaitant reklamą ir per derybas dėl paskolos sutarties paskolos davėjo pateiktą informaciją, vidutinis <…> vartotojas galėjo ne tik žinoti, kad egzistuoja parduodamos ir perkamos užsienio valiutos keitimo kursų skirtumas, paprastai pastebimas vertybinių popierių rinkoje, bet ir įvertinti jam potencialiai labai reikšmingus ekonominius [ginčijamos nuostatos taikymo] padarinius, [atsirandančius apskaičiuojant jo galiausiai mokėtinas paskolos grąžinimo įmokas], taigi ir bendrą paskolos kainą“(29).
48. Vėliau priimtame 2015 m. liepos 9 d. Sprendime Bucura(30) Teisingumo Teismo buvo prašoma patikslinti, kiek tai, kaip suformuluotos kai kurios paskolos sutarties sąlygos, ir tam tikros informacijos nepateikimas tiek sutarties sudarymo momentu, tiek ją vykdant gali leisti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nuspręsti, kad kai kurios minėtos sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Priminęs Direktyvos 93/13 dvidešimt pirmos konstatuojamosios dalies ir 5 straipsnio nuostatas Teisingumo Teismas patikslino, kad „šis [aiškaus ir suprantamo] suformulavimo reikalavimas juo svarbesnis dėl to, kad nacionalinis teismas turi įvertinti sąlygos, suformuluotos pažeidžiant šį reikalavimą, sąžiningumą, net jeigu ją būtų galima nagrinėti kaip patenkančią į Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties taikymo sritį. Iš tikrųjų primintina, kad šioje nuostatoje nurodytų sąlygų, nors ir patenkančių į šios direktyvos reguliavimo sritį, sąžiningumas nėra vertinamas tik tuo atveju, jei nacionalinis teismas kiekvieną jų atskirai išnagrinėjęs nustato, kad verslininkas jas suformulavo aiškiai ir suprantamai“(31). Tačiau iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos(32) matyti, kad didžiausia reikšmė skiriama informacijai, kuri vartotojui pateikiama prieš sudarant sutartį. Todėl „prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar vidutinis vartotojas <…> gali, remdamasis jam nurodytu metinių palūkanų apskaičiavimo būdu, įvertinti šio būdo taikymo padarinius, atsirandančius apskaičiuojant jo galiausiai mokėtinas paskolos grąžinimo įmokas, taigi ir bendrą paskolos kainą“(33). Teisingumo Teismo teigimu, „informacijos, susijusios su aptariamos paskolos grąžinimo sąlygomis, ir šių sąlygų keitimo tvarkos nenurodymas vykdant sutartį yra lemiami veiksniai nacionaliniam teismui vertinant, ar su paskolos kaina susijusi paskolos sutarties sąlyga, kurioje tai nenurodyta, yra suformuluota aiškiai ir suprantamai pagal Direktyvos [93/13] 4 straipsnį“(34). Jei nacionalinis teismas mano, kad taip nėra, jis turi įvertinti šios sąlygos sąžiningumą(35).
49. Tiesa, 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimas Kasler ir Káslerné Rábai(36) ir 2015 m. liepos 9 d. Sprendimas Bucura(37) buvo priimti po 2013 m. gegužės 9 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo priėmimo. Jie priimti vadovaujantis ta pačia logika, kaip ir keli ankstesni sprendimai, įskaitant 2013 m. kovo 21 d. Sprendimą RWE Vertrieb(38), kuriuo Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) daug kartų rėmėsi savo 2013 m. gegužės 9 d. sprendime ir kuriame jau pabrėžiamas ryšys tarp Direktyvos 93/13 5 straipsnyje nustatyto skaidrumo reikalavimo ir informacijos pateikimo prieš sudarant sutartį, siekiant užtikrinti žinojimu pagrįstą vartotojo sutikimą, ypatingos svarbos(39).
50. Be to, Sprendime RWE Vertrieb(40) primenama, kad „pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teisės normos išaiškinimu, kurį Teisingumo Teismas pateikia vykdydamas SESV 267 straipsniu jam suteiktus įgaliojimus, paaiškinama ir prireikus patikslinama šios normos reikšmė ir apimtis, kaip ji turi arba turėjo būti suprasta ir taikoma nuo jos įsigaliojimo momento. Remiantis tuo, darytina išvada, kad taip išaiškinta norma gali ir turi būti teismo taikoma teisiniams santykiams, kurie atsirado ir buvo užmegzti prieš priimant sprendimą dėl prašymo išaiškinti, jei, be to, įvykdytos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose teismuose pareikšti ieškinį dėl šios normos taikymo“(41). Jau pačiame Sprendime RWE Vertrieb(42) slypėjo sprendimų Kalser ir Káslerné Rábai (43) ir Bucura(44) užuomazgos. Todėl kvalifikuodamas „apatinės ribos“ sąlygas kaip nesąžiningas pirmiausia dėl nepakankamos iš anksto pateiktinos informacijos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) ne peržengė Sąjungos teisėje nustatytas ribas, suteikdamas vartotojui aukštesnį apsaugos lygį, nei užtikrinamas pagal Direktyvą 93/13, o, priešingai, taikė šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus(45).
51. Tai nustačius reikia atlikti Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies analizę.
2. Valstybėms narėms pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį tenkančios pareigos apimtis
52. Konstatavęs, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje esama tam tikro dviprasmiškumo, atsižvelgsiu į Teisingumo Teismo praktiką siekdamas nustatyti pagrindinius principus, kuriais jis remiasi aiškindamas apskritai Direktyvą 93/13 ir konkrečiai jos 6 straipsnio 1 dalį. Galiausiai pritaikysiu tarpines išvadas, kurias būsiu padaręs šiose bylose.
a) Daugiau aiškumo nesuteikiantis pažodinis aiškinimas
53. Esant nesąžiningoms sąlygoms pagal Direktyvą 93/13 valstybės narės įpareigojamos, viena vertus, nustatyti, kad šios sąlygos, „naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui [„nebūtų privalomos vartotojui taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose]“ (Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis) ir, kita vertus, „[užtikrinti], kad vartotojų ir [verslininkų] konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais“ (Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalis).
54. Reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas išsamiau neapibrėžė nesąžiningų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis sankcijos, pirmiausia sąlygų, kuriomis jų neprivalomumą, reikalaujamą pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, turi užtikrinti valstybės narės. Iš tiesioginės nuosakos esamojo laiko vartojimo versijoje prancūzų kalba („ne lient pas“ („nesaisto“)) visai nematyti, kad teisės aktų leidėjas būtų norėjęs neprivalomumui suteikti galiojimo atgaline data reikšmę(46). Teisės aktų leidėjas taip pat nusprendė nevartoti tikslesnių teisinių sąvokų, nors galėjo, pavyzdžiui, daryti aiškią nuorodą į negaliojimą, panaikinimą ar nutraukimą. Vartojamas pasakymas visiškai neutralus(47), kaip yra pažymėjusi generalinė advokatė V. Trstenjak savo išvadoje, pateiktoje byloje Invitel(48).
55. Šis neutralumas, suprantama, paaiškinamas pateikiant aiškią nuorodą į nacionalinės teisės sistemas(49). Ar to pakanka, kad valstybėms narėms būtų palikta visiška laisvė nustatant savo norimas sąlygas tikslinti nesąžiningų sąlygų neprivalomumą? Siekiant aiškiau apibrėžti šio straipsnio taikymo sritį, kadangi vien jo teksto tam nepakanka, reikia atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką, susijusią apskritai su Direktyva 93/13 ir konkrečiai su jos 6 straipsnio 1 dalimi.
b) Atsižvelgimas į teismo praktiką
56. Teisingumo Teismas ne kartą yra aiškinęs, kokia funkcija tenka Direktyvai 93/13 Sąjungos teisės sistemoje.
57. Norėčiau tik priminti, kad Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta požiūriu, jog vartotojo padėtis yra nepalankesnė nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, todėl jis priverstas sutikti su verslininko iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali turėti įtakos jų turiniui(50). Atsižvelgiant į tokią nepalankesnę padėtį Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę(51). Į tai atsižvelgdamas Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į šios direktyvos taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip atkurti pusiausvyrą tarp vartotojo ir verslininko(52). Siekiant užtikrinti Direktyvoje 93/13 nustatytą apsaugą, vartotojo ir verslininko nelygybė gali būti kompensuota tik pozityviais su sutarties šalimis nesusijusiais veiksmais(53).
58. Be to, Teisingumo Teismas nuolat primena, kad visa Direktyva 93/13 yra priemonė, būtina Sąjungai nustatytoms užduotims vykdyti, pirmiausia gyvenimo lygiui ir kokybei kelti visoje Sąjungoje(54). Būtent atsižvelgiant į viešojo intereso, kuriuo grindžiama vartotojams, kurių padėtis nepalankesnė, užtikrinama apsauga, pobūdį ir svarbą, Direktyva 93/13 valstybės narės įpareigojamos numatyti tinkamas ir veiksmingas priemones, „užkertanči[as] kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais“(55).
59. Siekdamas tiksliau apibrėžti pasekmes, susijusias su tuo, kad sutarties sąlyga pripažinta nesąžininga, Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia remtis tiek Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies tekstu, tiek šios direktyvos tikslu ir bendra sistema(56). Kiek tai susiję su šio 6 straipsnio formuluote, Teisingumo Teismas konstatavo, „pirma, kad nors pirmąja šios nuostatos sakinio dalimi valstybėms narėms pripažįstama tam tikra veiksmų laisvė, kiek tai susiję su nesąžiningoms sąlygoms taikomu teisinių režimų apibrėžimu, vis dėlto aiškiai įpareigojama nustatyti, kad šios sąlygos „neprivalomos““(57). Taigi nacionaliniai teismai turi „nustatyti visas dėl to pagal nacionalinę teisę kylančias pasekmes, kad užtikrintų, jog šios sąlygos vartotojui nebūtų privalomos“(58). Teisingumo Teismo teigimu, „iš [Direktyvos 93/13] 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui“(59).
60. Nesąžiningos sąlygos yra „neprivalomos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, kai nacionalinis teismas jų netaiko(60), dėl savo atgrasomojo poveikio, kurį turi jų „visiškas netaikymas“(61). Teisingumo Teismas mano, kad to siekiant nacionalinis teismas negali pakeisti nesąžiningos sąlygos, jis, priešingai, turi jos netaikyti(62). Taigi nesąžiningų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis veiksmingumas vertinamas atsižvelgiant į tikslą užkirsti kelią jų naudojimui(63). Vis dėlto šio tikslo gali būti nebesiekiama, jei vartotojas, nors ir žino, kad sutarties sąlyga yra nesąžininga, laisva valia aiškiai sutinka likti jos susaistytas(64).
61. Teisingumo Teismas nepatikslino, kaip neprivalomumas turėtų būti įtvirtintas nacionalinės teisės sistemose. Jis, matyt, ir neturi to daryti, nes šio įtvirtinimo tvarką kaip tik ir nustato pačios valstybės narės. Taigi logiška, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje nesąžiningų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis sankciją vertino ne kaip vienintelį būdą siekiant įvykdyti Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, o kaip vieną iš galimybių. Tai pirmiausia matyti iš 2012 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo Sprendimo Invitel(65), kuriame jis nusprendė, kad nacionalinės teisės aktas, kuriame nustatyta, kad nacionalinio teismo nesąžiningos sąlygos pripažinimas negaliojančia taikomas visiems su tokią sąlygą nustačiusiu verslininku sutartį sudariusiems asmenims, atitinka reikalavimus, nustatytus Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su šios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis(66), ir kad „nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia sankcijos taikymas <…> užtikrina, kad ši sąlyga [šiems vartotojams] nebus privaloma, be to, neužkerta kelio tam, kad bus [būtų] taikomos kitokios nacionalinės teisės aktuose numatytos tinkamos ir veiksmingos sankcijos“(67). Kiek vėliau Teisingumo Teismas dar kartą nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, „kuriuose numatyta, kad nesąžiningomis pripažintos sąlygos negalioja, atitinka Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus“(68).
c) Taikymas šiose bylose
62. Kokia išvada darytina iš šios gausios teismo praktikos?
63. Mano supratimu, nematyti, kad šioje teismo praktikoje nustatytas sisteminis ar automatiškas ryšys tarp minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir nesąžiningų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. Kitaip tariant, neatrodo, kad Teisingumo Teismas nelaiko negaliojimo vieninteliu teisiniu sprendimu siekiant įvykdyti nesąžiningų sąlygų neprivalomumo reikalavimą. Būtent tai išplaukia iš kitos formuluotės, kurią Teisingumo Teismas pateikia, pavyzdžiui, savo 2015 m. sausio 21 d. Sprendime Unicaja Banco ir Caixabank, kuriame jis nurodo, kad „nacionalini[s] teism[as] [turi galėti] taikyti visas <…> sąlygos galimo nesąžiningumo pagal Direktyvą 93/13 pasekmes, prireikus – pripažinti ją niekine“(69).
64. Taigi Teisingumo Teismas griežtai nepatikslino Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies netikslios formuluotės. Jis paliko šį jos išorinį neutralumą, o gal ir negalėjo nepalikti. Iš tikrųjų, jei Teisingumo Teismas dabar nuspręstų, kad šį straipsnį reikia aiškinti taip, jog esant nesąžiningai sąlygai nacionalinis teismas turi pripažinti, kad ši nuostata negalioja, ir įtvirtinti iš to kylančią teisę į restituciją in integrum, t. y. nuo sutarties sudarymo dienos, šioje nuostatoje pateikiama aiški nuoroda į nacionalinės teisės sistemas visiškai netektų veiksmingumo, todėl būtų sunku išvengti priekaištų dėl suderinimo teismo praktika(70).
65. Be to, pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktai visiškai atitinka Direktyvos 93/13 reikalavimus. Iš tikrųjų, iš bylų medžiagos aiškiai matyti, kad Ispanijos teisės sistemoje nustatyta pagrindinė sankcija, susijusi su nesąžiningomis sąlygomis, – tai jų pripažinimas negaliojančiomis, suteikiantis teisę į visišką restituciją(71). Tai maksimalus civilinės teisės sankcijos lygis, leidžiantis panaikinti visas nesąžiningos sąlygos sukeltas pasekmes. Tačiau šiose trijose bylose keblumų kyla dėl to, kad aukščiausiasis teismas pritaikė procesinę taisyklę, pagal kurią galima apriboti jo sprendimų pasekmes laiko atžvilgiu. Pasinaudojimas tokia galimybe „apatinės ribos“ sąlygų pripažinimo negaliojančiomis sankcijos atžvilgiu lėmė toliau aprašomą padėtį.
66. Nuo 2013 m. gegužės 9 d. pagal Ispanijos teisės sistemą „apatinės ribos“ sąlygų turi nelikti. Jos turi būti išbrauktos iš galiojančių sutarčių ir verslininkai nebegali jų įtraukti į naujas sutartis, nes verslininkas, nuo minėtos datos įtraukęs tokias sąlygas, turi ir jas panaikinti, ir grąžinti jomis remiantis sumokėtas sumas. Kitaip tariant, visiškos negaliojimo – pagrindinės sankcijos – pasekmės užtikrinamos nuo 2013 m. gegužės 9 d.
67. Dėl laikotarpio iki minėtos datos pažymėtina, kad, nors „apatinės ribos“ sąlygos pripažintos nesąžiningomis, taigi ir negaliojančiomis, verslininkai neprivalo grąžinti pagal šias sąlygas sumokėtų sumų, remiantis išimtinėmis aplinkybėmis, kurios, aukščiausiojo teismo nuomone, yra susiklosčiusios aptariamais atvejais, iš esmės susijusiomis su endeminiu klausimo pobūdžiu.
68. Kadangi pagal Sąjungos teisę nėra suderintos nei sankcijos, taikytinos pripažinus sąlygą nesąžininga(72), nei sąlygos, kuriomis aukščiausiasis teismas nusprendžia apriboti savo sprendimų pasekmes laiko atžvilgiu, esama situacija pagal procesinės autonomijos principą priskirtina valstybės narės nacionalinės teisės sistemai. Tačiau šios taisyklės neturi būti nepalankesnės nei reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma nacionalinė teisė (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų neturi tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga naudotis Sąjungos teisėje įtvirtintomis teisėmis (veiksmingumo principas)(73).
69. Kalbant, pirma, apie lygiavertiškumo principą, pažymėtina, jog pagal jį reikalaujama, kad atitinkama nacionalinė taisyklė būtų vienodai taikoma tiek Sąjungos, tiek nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių dalykas ir pagrindas panašūs(74). Su sąlyga, kad tai galbūt turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, iš bylų medžiagos, pirmiausia iš Ispanijos vyriausybės rašytinių pastabų, matyti, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nepalieka galimybės riboti savo sprendimų pasekmes laiko atžvilgiu, tik tiek, kiek tai susiję su ieškiniais dėl Sąjungos teisės, ir kad jis jau yra pasinaudojęs tokia galimybe spręsdamas vien su nacionaline teise susijusius ginčus(75). Objektyviai vertinant, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) turima galimybė riboti savo sprendimų pasekmes laiko atžvilgiu, mano manymu, nekelia abejonių dėl jos atitikties lygiavertiškumo principui.
70. Dėl, antra, veiksmingumo principo Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga taikyti Sąjungos teisę, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šios nuostatos reikšmę(76) visame procese, jo eigą ir jo ypatybes įvairiose nacionalinėse institucijose ir kad laikantis šio požiūrio prireikus atsižvelgtina į principus, kuriais grindžiama nacionalinės teisės sistema, kaip antai, be kita ko, į teisinio saugumo principą(77). Todėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo pasekmių ribojimo laiko atžvilgiu poveikis Direktyvos 93/13 veiksmingumui turi būti vertinamas atsižvelgiant į joje siekiamą tikslą ir kartu į nacionalinės teisės sistemos principus, kuriais remiantis priimtas sprendimas apriboti minėtas pasekmes.
71. Atsižvelgiant į pagal Direktyvą 93/13 siekiamą tikslą, kaip buvo priminta nagrinėjant Teisingumo Teismo praktiką, nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia sankcija, taikoma pagal Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsnius, turi būti daromas atgrasomasis poveikis verslininkui ir siekiama nustatyti realią pusiausvyrą tarp jo ir vartotojo. Kaip minėta, nuo 2013 m. gegužės 9 d. verslininkai privalo nebenaudoti „apatinės ribos“ sąlygų(78) ir šios sąlygos turi būti išbrauktos iš galiojančių sutarčių. Atgrasomasis poveikis visiškai užtikrinamas, nes nustatyta, kad bet kuris verslininkas, kuris po 2013 m. gegužės 9 d. įtraukia į sutartį tokias sąlygas, privalės jas išbraukti ir grąžinti jomis remiantis sumokėtas sumas. Taigi verslininkų veiksmai nuo 2013 m. gegužės 9 d. turi pasikeisti ir minėtos direktyvos veiksmingumas pro futuro yra visiškai užtikrintas.
72. Lieka išnagrinėti padėtį iki 2013 m. gegužės 9 d. „Apatinės ribos“ sąlygos tebėra laikomos nesąžiningomis ir negaliojančiomis, bet jų negaliojimas turi visas pasekmes tik nuo aukščiausiojo teismo sprendimo, kuriuo šis negaliojimas patvirtinamas, priėmimo dienos. Siekdamas pagrįsti tokį nukėlimą laiko atžvilgiu, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateikė kelis argumentus(79), tarp kurių nurodė teisinio saugumo užtikrinimą dėl jo sprendimo naujoviškumo (tai vertinimas, su kuriuo vis dėlto nesutinku(80)) ir susiklosčiusias išimtines aplinkybes. Šiuo klausimu Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pirmiausia pabrėžė endeminį „apatinės ribos“ sąlygų nustatymo pobūdį, taip pat įvertino, viena vertus, vartotojams būtent pagal Direktyvą 93/13 suteiktiną apsaugą ir, kita vertus, makroekonominius uždavinius, kylančius jau ir taip sutrikdytai valstybės narės bankų sistemai.
73. Jei laikantis tokio požiūrio sprendimai priimami tik išimtiniais atvejais, jis, atrodo, priimtinas ir atsižvelgiant į veiksmingumo principą. Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad vartotojo apsauga nėra absoliuti(81). Ypač neatrodo akivaizdu, kad norint atkurti pusiausvyrą tarp vartotojo ir verslininko reikia ar net įmanoma(82) kiekvienu atveju grąžinti visas sumas, sumokėtas remiantis „apatinės ribos“ sąlyga. Pasiekti pusiausvyrą, kurios siekiama pagal minėtą direktyvą, nereiškia sudaryti palankesnes sąlygas vartotojui. Atsižvelgiant į paskolos sutarčių sudarymo datą, visiškos grįžtamosios galios nebuvimas nebūtinai lemia tai, kad ši pusiausvyra lieka pažeista. Šį teiginį, mano manymu, patvirtina Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) atliktoje analizėje išdėstyti du esminiai teiginiai: pirma, vartotojas, sudaręs sutartį, į kurią įtraukta „apatinės ribos“ sąlyga, galėjo lengvai leisti išpirkti savo sutartį ir pereiti į kitą banką ir, antra, taikant „apatinės ribos“ sąlygą vartotojų mokėtina mėnesinės įmokos suma iš esmės nebūtų pasikeitusi.
74. Kadangi būtina atsižvelgti į nacionalinės teisės sistemos principus, kuriais remiantis priimtas sprendimas apriboti Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo pasekmes laiko atžvilgiu, teisinio saugumo užtikrinimo, kuriuo šis teismas remiasi – primenu, kad ne tiek dėl jo sprendimo naujoviškumo, kiek dėl daugybės galbūt paveiktų teisinių atvejų, galinčių sutrikdyti ekonominio sektoriaus stabilumą, – siekiama ir pagal Sąjungos teisės sistemą.
75. Taigi šiomis aplinkybėmis, mano manymu, dėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo apriboti nesąžiningų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis pasekmes laiko atžvilgiu nėra kliudoma nei veiksmingai naudotis Direktyvoje 93/13 įtvirtintomis teisėmis, nei siekti joje numatytų tikslų.
76. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus reikia aiškinti taip, kad pagrindinėse bylose susiklosčiusiomis aplinkybėmis pagal ją nedraudžiamas aukščiausiojo teismo sprendimas, kuriame jis konstatuoja, kad „apatinės ribos“ sąlygos yra nesąžiningos, nurodo nutraukti jų taikymą ir išbraukti jas iš galiojančių sutarčių, pripažįsta jas negaliojančiomis ir, atsižvelgdamas į išimtines aplinkybes, apriboja šio pripažinimo pasekmes, pirmiausia restitucijos pasekmes, kurios užtikrinamos nuo jo pirmojo sprendimo šiuo klausimu priėmimo dienos.
B – Dėl kitų prejudicinių klausimų
77. Mano manymu, to, kaip siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į byloje C‑154/15 pateiktus klausimus ir į byloms C‑307/15 ir C‑308/15 bendrą pirmąjį klausimą, pakanka, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai galėtų priimti sprendimus pagrindinėse bylose. Todėl, mano nuomone, nėra būtina atsakyti į kitus klausimus.
78. Vis dėlto, atsižvelgdamas į sisteminius uždavinius, susijusius su šiomis bylomis, norėčiau pateikti kelias baigiamąsias pastabas, kad neliktų jokių neaiškumų.
79. Mano nuomone, siūlomas sprendimas susijęs vien su ypatingomis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis minėtose bylose, ir toks aukščiausiojo teismo nustatomas apribojimas turi likti išimtinis.
80. Be to, sprendimas, kurį siūlau, jokiu būdu neturi būti suprantamas kaip patvirtinantis teiginį, pagal kurį nacionaliniai teismai gali ar turi taikyti kriterijus, kuriais remiasi pats Teisingumo Teismas, kai jo prašoma apriboti jo paties sprendimų pasekmes laiko atžvilgiu. Tvarka, pagal kurią nustatomos sąlygos, kuriomis valstybės narės aukščiausiasis teismas gali apriboti savo paties sprendimų pasekmes, iš pirmo žvilgsnio sietina su valstybių narių procesine autonomija laikantis Sąjungos teisėje įtvirtintų lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Todėl išsamesnė analizė, susijusi su sąžiningumo ir didelių ekonominių sunkumų rizikos kriterijais, kaip tai suprantama pagal Sprendimą RWE Vertrieb(83), kuriuo ne kartą rėmėsi Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), mano manymu, bet kuriuo atveju nebūtų reikšminga. Priešingai, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas turi visišką jurisdikciją, remdamasis Sąjungos teisės viršenybe ir vienodu jos taikymu, vertinti pagal nacionalinę teisę nustatytų sąlygų, susijusių su aukščiausiųjų teismų sprendimų, kuriuos jie priima kaip bendrosios kompetencijos teismai, taikantys Sąjungos teisę, pasekmių apribojimu laiko atžvilgiu, atitiktį Sąjungos teisei.
81. Galiausiai iš aštuntojo prejudicinio klausimo, pateikto byloje C‑308/15, matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi teiginiu, kad yra pareiga išplėsti restitucijos pasekmių, kylančių pripažinus negaliojančia „apatinės ribos“ sąlygą, apribojimo, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nustatyto išnagrinėjus kolektyvinį ieškinį, taikymo sritį, į ją įtraukiant individualius ieškinius, pareikštus verslininkams, kurie nebuvo Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nagrinėtos bylos, susijusios su minėtu kolektyviniu ieškiniu, šalys. Tačiau Ispanijos vyriausybė ir savo rašytinėse pastabose, ir per posėdį patvirtino, kad tokia taisyklė, kuria būtų įtvirtintas automatiškas minėtos taikymo srities išplėtimas, Ispanijos teisės sistemoje nenustatyta(84). Nors tiesa, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) praktika tik papildo Ispanijos teisės sistemą(85), tai neturi įtakos bet kurio teismo, kuriame pareikštas ieškinys dėl „apatinės ribos“ sąlygos pripažinimo nesąžininga, galimybei atlikti savarankišką aplinkybių analizę ir įvertinti, ar konkrečiu jo nagrinėjamu atveju šios aplinkybės yra identiškos, ir į tai atsižvelgiant prireikus taikyti Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) praktiką. Šiomis aplinkybėmis dėl aštuntojo klausimo, pateikto byloje C‑308/15, Teisingumo Teismas papildomos analizės atlikti neturi. Bet kuriuo atveju, kadangi Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimas, mano manymu, nėra nesuderinamas su Sąjungos teise, nacionaliniams teismams jį taikant užtikrinamas lygiavertiškumo ir proceso ekonomijos principų laikymasis.
V – Išvada
82. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Juzgado de lo Mercantil no 1 de Granada (Granados 1‑asis komercinių bylų teismas) ir Audiencia Provincial de Alicante (Alikantės provincijos teismas) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, reikia aiškinti taip, kad pagrindinėse bylose susiklosčiusiomis aplinkybėmis pagal ją nedraudžiamas aukščiausiojo teismo sprendimas, kuriame jis konstatuoja, kad „apatinės ribos“ sąlygos yra nesąžiningos, nurodo nutraukti jų taikymą ir išbraukti jas iš galiojančių sutarčių, pripažįsta jas negaliojančiomis ir, atsižvelgdamas į išimtines aplinkybes, apriboja šio pripažinimo pasekmes, pirmiausia restitucijos pasekmes, kurios užtikrinamos nuo jo pirmojo sprendimo šiuo klausimu priėmimo dienos.