Byla C‑382/21 P
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO)
prieš
The KaiKai Company Jaeger Wichmann GbR
2024 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Apeliacinis skundas – Intelektinė nuosavybė – Bendrijos dizainas – Patentinės kooperacijos sutartis (PKS) – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba – Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo – 4 straipsnis – Reglamentas (EB) Nr. 6/2002 – 41 straipsnis – Paraiška įregistruoti Bendrijos dizainą – Prioriteto teisė – Prašymas pripažinti prioritetą remiantis pagal PKS paduota tarptautine paraiška – Terminas – Šios konvencijos 4 straipsnį atitinkantis aiškinimas – Ribos“
1. Tarptautiniai susitarimai – Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo – Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS) – Tiesioginis veikimas – Nebuvimas – Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas – Ribos
(TRIPS sutarties 2 straipsnio 1 dalis)
(žr. 59–64, 68, 70 ir 74 punktus)
2. Bendrijos dizainas – Paraiška įregistruoti – Prioriteto teisė – Galimybės ūkio subjektui tiesiogiai remtis Paryžiaus konvencijos nuostatomis nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalis)
(žr. 69 punktą)
3. Bendrijos dizainas – Paraiška įregistruoti – Prioriteto teisė – Aiški ir išsami Sąjungos antrinės teisės nuostatos dėl prioriteto teisės formuluotė
(Tarybos reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalis)
(žr. 74–77 punktus)
4. Bendrijos dizainas – Paraiška įregistruoti – Prioriteto teisė – Prašymas pripažinti prioritetą, grindžiamas paraiška, pateikta pagal Patentinės kooperacijos sutartį – Prioriteto laikotarpis – Galimybė prašyti pripažinti ankstesnės tarptautinės patento paraiškos prioritetą, kai vėlesnė dizaino paraiška pateikiama per dvylika mėnesių – Netaikymas
(Patentinės kooperacijos sutarties 2 straipsnio i, ii ir vii punktai; Tarybos reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalis)
(žr. 78–85 punktus)
Santrauka
Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) patenkino Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo byloje The KaiKai Company Jaeger Wichmann / EUIPO (Gimnastikos arba sporto įranga ir reikmenys)(1) ir pateikė paaiškinimų dėl tiesioginio tarptautinių susitarimų veikimo atskyrimo nuo antrinės teisės aktų aiškinimo pagal šiuos susitarimus, taip pat išreiškė savo nuomonę dėl tokio Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo ribų.
2018 m. spalio 24 d. ieškovė The KaiKai Company Jaeger Wichmann GbR pateikė EUIPO paraišką įregistruoti dvylika Bendrijos dizainų, joje prašė pripažinti prioritetą, grindžiamą 2017 m. spalio 26 d. pagal Patentinės kooperacijos sutartį (PKS) paduota tarptautine paraiška(2).
EUIPO patenkino registracijos paraišką, bet atsisakė pripažinti prioriteto teisę, nes ankstesnės tarptautinės paraiškos padavimo data yra daugiau kaip šešiais mėnesiais ankstesnė nei registracijos paraiškos padavimo data. Iš tiesų Reglamento Nr. 6/2002(3) 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, teisingai padavęs dizaino teisių arba naudingojo modelio paraišką, paduodamas vėlesnę Bendrijos dizaino paraišką šešis mėnesius nuo pirmosios paraiškos padavimo datos turi prioriteto teisę. EUIPO nusprendė, kad nors pagal šio 41 straipsnio 1 dalį prioriteto teisė iš principo gali būti grindžiama pagal PKS paduota tarptautine paraiška, atsižvelgiant į tai, kad PKS 2 straipsnyje pateikta plati sąvokos „patentas“ apibrėžtis apima ir minėto 41 straipsnio 1 dalyje nurodytus naudinguosius modelius, prašymui pripažinti tokią prioriteto teisę taip pat taikomas šešių mėnesių terminas, kurio šiuo atveju nesilaikyta.
Bendrasis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. sprendimu panaikino EUIPO sprendimą. Jis nusprendė, kad Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje yra spraga, nes joje nenustatyta termino, per kurį galima prašyti pripažinti „tarptautinės patento paraiškos“ prioritetą, pateikiant vėlesnę dizaino paraišką. Bendrasis Teismas nusprendė, kad šia nuostata siekiama, kad šis reglamentas atitiktų iš Paryžiaus konvencijos(4) 4 straipsnio kylančius įsipareigojimus, todėl šią spragą reikia užpildyti taikant šį 4 straipsnį. Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad pagal minėtą 4 straipsnį tokio prioriteto laikotarpio trukmę lemia ankstesnės teisės pobūdis, todėl šis laikotarpis yra dvylika mėnesių. Taigi jis priėjo išvados, kad EUIPO padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad prašymui pripažinti nagrinėjamą prioritetą taikomas šešių mėnesių laikotarpis.
2021 m. birželio 23 d. EUIPO padavė apeliacinį skundą ir nurodė vienintelį apeliacinio skundo pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Šiuo pagrindu EUIPO iš esmės priekaištavo Bendrajam Teismui, kad šis tiesiogiai taikė Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį ir netaikė aiškios ir išsamios šio 41 straipsnio 1 dalies nuostatos, o pakeitė ją klaidingu šio 4 straipsnio aiškinimu.
Tą pačią dieną pateiktu dokumentu EUIPO paprašė priimti jos apeliacinį skundą pagal Statuto 58a straipsnio trečią pastraipą. 2021 m. gruodžio 10 d. nutartimi(5) Teisingumo Teismas nusprendė patenkinti apeliacinį skundą.
Teisingumo Teismo vertinimas
Pirma, dėl Paryžiaus konvencijos poveikio Sąjungos teisės sistemoje Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad nors Sąjunga šios konvencijos nesudarė, tam tikruose jos straipsniuose, įskaitant 4 straipsnį, įtvirtintos taisyklės yra įtrauktos į TRIPS sutartį(6), kurią sudarė Sąjunga. Taigi šios taisyklės turi būti laikomos sukeliančiomis tokį patį poveikį kaip ir TRIPS sutartis.
Tada Teisingumo Teismas patikslino, kad dėl savo pobūdžio ir struktūros TRIPS sutarties nuostatos nėra tiesiogiai veikiančios. Be to, Paryžiaus konvencijos 4 straipsnis taip pat nepriskiriamas prie dviejų išimtinių atvejų, kai privatūs asmenys Sąjungos teisme gali tiesiogiai remtis PPO susitarimų nuostatomis. Iš tiesų Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnyje nėra aiškios nuorodos į šį 4 straipsnį. Be to, šiuo 41 straipsniu nesiekiama Sąjungos teisės sistemoje įgyvendinti konkretaus įsipareigojimo, prisiimto pagal PPO susitarimus. Priešingai, šiuo reglamentu išreiškiama Sąjungos teisės aktų leidėjo valia vienai iš pramoninės nuosavybės teisių, kurioms taikoma Paryžiaus konvencija, taikyti Sąjungos teisinei sistemai būdingą požiūrį, nustatant specialią vieningos ir nedalomos Bendrijos dizaino apsaugos Sąjungos teritorijoje sistemą, kurios neatskiriama dalis yra 41 straipsnyje numatyta prioriteto teisė.
Tuo remdamasis Teisingumo Teismas priėjo išvados, kad Paryžiaus konvencijos 4 straipsnyje įtvirtintos taisyklės nėra tiesioginio veikimo, todėl nesukuria asmenims teisių, kuriomis jie galėtų tiesiogiai remtis pagal Sąjungos teisę. Prioriteto teisė paduoti Bendrijos dizaino paraišką reglamentuojama Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnyje, taigi ūkio subjektai negali tiesiogiai remtis Paryžiaus konvencijos 4 straipsniu.
Galiausiai Teisingumo Teismas vis dėlto pabrėžė: kadangi TRIPS sutartis saisto Sąjungą ir turi viršenybę prieš Sąjungos antrinės teisės aktus, šie teisės aktai turi būti aiškinami taip, kad kuo labiau atitiktų jos nuostatas. Iš to matyti, kad Reglamentas Nr. 6/2002 turi būti aiškinamas kuo labiau atsižvelgiant į Paryžiaus konvencijos straipsnių, be kita ko, į jos 4 straipsnio, inkorporuotų į TRIPS sutartį, nuostatas.
Antra, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes akivaizdžiai peržengė Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies tinkamo aiškinimo ribas ir iš tikrųjų tiesiogiai taikė Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį, kaip jį pats išaiškino, pažeisdamas aiškią šio 41 straipsnio 1 dalies formuluotę ir neatsižvelgdamas į jos išsamų pobūdį.
Iš minėto 41 straipsnio 1 dalies aiškios ir išsamios formuluotės aiškiai matyti, kad pagal šią nuostatą prioriteto teisė gali būti grindžiama pagal PKS pateikta tarptautinė paraiška tik tiek, kiek nagrinėjamos tarptautinės paraiškos dalykas yra naudingasis modelis, o terminas reikalauti šios prioriteto teisės remiantis tokiu prašymu yra minėtoje nuostatoje aiškiai nustatytas šešių mėnesių terminas.
Trečia, Teisingumo Teismas pripažino, kad Bendrojo Teismo pateiktas Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio aiškinimas, kad pagal šią nuostatą leidžiama prašyti pripažinti ankstesnės „tarptautinės patento paraiškos“ prioritetą pateikiant vėlesnę dizaino paraišką per 12 mėnesių laikotarpį, taip pat yra teisiškai klaidingas.
Iš tiesų iš kartu aiškinamų šio 4 straipsnio A, C ir E skirsnių matyti, kad pagal jį neleidžiama pateikti tokio prašymo pripažinti prioritetą, taigi juo labiau nenumatyta taisyklių, susijusių su pareiškėjui šiuo tikslu nustatytu terminu. Taigi tik pagal PKS pateikta tarptautinė paraiška dėl naudingojo modelio gali suteikti prioriteto teisę į dizaino paraišką pagal minėtą 4 straipsnį per jo E skyriaus 1 dalyje nurodytą šešių mėnesių terminą.
Atsižvelgdamas į visa tai, Teisingumo Teismas pritarė vieninteliam apeliacinio skundo pagrindui, panaikino Bendrojo Teismo sprendimą ir priėmė sprendimą atmesti ieškinį pirmojoje instancijoje.