Byla C‑222/22
Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl
prieš
JF
(Verwaltungsgerichthof (Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2024 m. vasario 29 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Prieglobsčio politika – Direktyva 2011/95/ES – Tarptautinės apsaugos suteikimo sąlygos – Šios apsaugos turinys – 5 straipsnis – Sur place atsirandantis tarptautinės apsaugos poreikis – Paskesnis prašymas suteikti pabėgėlio statusą – 5 straipsnio 3 dalis – Sąvoka „aplinkybės, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies“ – Piktnaudžiavimas ir manipuliavimas taikytina procedūra – Priimančiojoje valstybėje narėje vykdoma veikla, kuri nėra kilmės šalyje jau turėtų įsitikinimų ar pažiūrų reiškimas ir tolesnis jų laikymasis – Religijos pakeitimas“
Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Paskesnis prašymas – „Sur place“ atsirandantis tarptautinės apsaugos poreikis – Aplinkybės, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies – Galimybė valstybėms narėms nesuteikti pabėgėlio statuso – Sąlyga – Aplinkybės, laikytinos piktnaudžiavimu ir manipuliacija taikytina procedūra – Automatinis pabėgėlio statuso nesuteikimas, išskyrus atvejus, kai yra aplinkybių, įrodančių kilmės šalyje jau buvusį įsitikinimų reiškimą ir paskesnį jų laikymąsi – Neleistinumas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalis ir 5 straipsnio 3 dalis)
(žr. 28, 32, 34, 36–37, 40, 44, 46 punktus ir rezoliucinę dalį)
Santrauka
Gavęs Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas patikslino sąlygas, kuriomis valstybės narės pagal Direktyvos 2011/95(1) 5 straipsnio 3 dalį gali apriboti tarptautinės apsaugos poreikio, atsiradusio dėl trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės veiklos išvykus iš kilmės šalies, pripažinimą.
2015 m. Irano pilietis JF pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Austrijoje. 2018 m. jos prašymas buvo galutinai atmestas.
2019 m. JF pateikė paskesnį prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32(2) 2 straipsnio q punktą, teigdamas, kad per tą laiką tapo krikščioniu ir dėl to bijojo būti persekiojamas savo kilmės šalyje. 2020 m. birželio mėn. priimtu sprendimu Austrijos kompetentinga institucija atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą, nes nurodyta persekiojimo rizika atsirado sur place ir prašytojas ją sukūrė savo iniciatyva. Manydama, kad grįžęs į Iraną JF dėl pakeistos religijos rizikuoja patirti individualų persekiojimą, ši institucija vis dėlto suteikė jam papildomos apsaugos statusą ir teisę laikinai gyventi šalyje.
2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) patenkino JF skundą dėl šio sprendimo. Šis teismas nusprendė, kad prašymas nebuvo piktnaudžiaujamojo pobūdžio ir kad to, jog nėra įrodymų, kad JF religijos pakeitimas buvo jo kilmės šalyje jau reikštų įsitikinimų išraiška ir paskesnis jų laikymasis, nepakanka, kad būtų pateisintas atsisakymas suteikti pabėgėlio statusą. Dėl šio sprendimo Austrijos kompetentinga institucija pateikė kasacinį skundą Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija).
Šiomis aplinkybėmis šis teismas nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą su klausimu, ar pagal Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalį(3) draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias užsieniečiui, pateikusiam paskesnį prašymą, teisę į prieglobstį turinčio asmens statusas paprastai nesuteikiamas, jei persekiojimo pavojus grindžiamas aplinkybėmis, kurias užsienietis sukūrė savo iniciatyva jau išvykęs iš kilmės šalies, nebent tai atitinkamoje valstybėje narėje leidžiama veikla, kuri, kaip nustatyta, yra kilmės šalyje turėtų įsitikinimų reiškimas ir paskesnis jų laikymasis.
Teisingumo Teismo vertinimas
Teisingumo Teismas visų pirma pabrėžė, kad Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalis yra išimtis, palyginti su šio straipsnio 1 ir 2 dalyse(4) įtvirtintu principu, nes pagal ją leidžiama, kad grindžiant paskesnį prašymą nurodytas persekiojimo pavojus dėl aplinkybių, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po to, kai išvyko iš kilmės šalies, „paprastai“ lemtų tai, kad pabėgėlio statusas nebūtų suteiktas. Todėl pagal šią nuostatą valstybėms narėms suteikta teisė turi būti aiškinama siaurai.
Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsisakymu pripažinti pabėgėlio statusą po to, kai pateikiamas paskesnis prašymas, remiantis šia nuostata, siekiama nubausti už piktnaudžiaujamąjį prašytojo elgesį, kai jis suklastojo aplinkybes, kuriomis grindžiamas persekiojimo pavojus, jam galintis grėsti grįžus į kilmės šalį, ir taip manipuliavo taikytina tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra.
Klausimas, ar nurodytos aplinkybės laikytinos piktnaudžiavimu ir manipuliacija taikytina procedūra, remiantis Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalimi turi būti valstybių narių kompetentingų institucijų individualiai įvertintas nagrinėjant kiekvieną tokį prašymą, atsižvelgiant į visas nagrinėjamas aplinkybes. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad perkeliant šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalį į nacionalinę teisę valstybėms narėms neleidžiama įtvirtinti prezumpcijos, pagal kurią kiekvienas paskesnis prašymas, grindžiamas aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva išvykęs iš kilmės šalies, laikytinas piktnaudžiavimu ir manipuliacija taikytina tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra. Aiškinant priešingai, Direktyvos 2011/95 4 straipsnio nuostatos, kurios taikomos visiems tarptautinės apsaugos prašymams, taptų neveiksmingos, neatsižvelgiant į persekiojimo pagrindus, kuriomis grindžiami šie prašymai.
Jei individualiai įvertinus vėlesnį prašymą nustatoma, kad prašytojo nurodytos aplinkybės atspindi jo ketinimą piktnaudžiauti ir manipuliuoti taikytina procedūra, pagal Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalį atitinkamai valstybei narei leidžiama numatyti, kad prašytojas iš esmės nebus pripažintas pabėgėliu, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio e punktą(5). Vis dėlto tos pačios direktyvos 5 straipsnio 3 dalyje vartojama frazė „nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai“(6) reiškia, kad, jei kompetentinga nacionalinė institucija nustato, jog yra tikėtinas persekiojimo pavojus, jeigu prašytojas būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam turi būti suteikta galimybė atitinkamoje valstybėje narėje pasinaudoti šios konvencijos garantuojamomis teisėmis, kurioms negali būti taikomos jokios išlygos. Viena iš šių teisių yra šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje garantuojamas negrąžinimo principas.
Galiausiai Teisingumo Teismas konstatavo, kad frazė „nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai“ nedraudžia nacionalinėje teisėje numatytos sąlygos, pagal kurią priimančiojoje valstybėje narėje turi būti leidžiama vykdyti veiklą, keliančią persekiojimo pavojų, kuriuo remiasi prašytojas. Šiuo klausimu jis priminė, kad pagal Ženevos konvencijos 2 straipsnį „kiekvienas pabėgėlis turi įsipareigojimų šaliai, kurioje jis yra, t. y. paklusti jos įstatymams ir kitiems teisės aktams, taip pat priemonėms viešajai tvarkai palaikyti“.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos gavus paskesnį prašymą, grindžiamą persekiojimo pavojumi dėl aplinkybių, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva jau išvykęs iš kilmės šalies, pabėgėlio statusas suteikiamas su sąlyga, kad šios aplinkybės būtų kilmės šalyje turėtų įsitikinimų reiškimas ir paskesnis jų laikymasis.