PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji kolegija)
SPRENDIMAS
2003 m. liepos 9 d(*)
„Konkurencija – Kartelis – Lizinas – Baudų nustatymo metodo gairės – Apyvarta – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas per administracinę procedūrą“
Byloje T‑230/00
Daesang Corp., įsteigta Seule (Pietų Korėja),
Sewon Europe GmbH, įsteigta Ešborne (Vokietija),
atstovaujamos advokatų J.‑F. Bellis ir S. Reinart bei solisitoriaus A. Kmiecik, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovės,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą W. Wils ir R. Lyal, padedamų baristerio J. Flynn, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl prašymo sumažinti baudą, paskirtą ieškovėms 2000 m. birželio 7 d. Komisijos sprendimu 2001/418/EB, susijusiu su EB sutarties 81 straipsnio ir EEE sutarties 53 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/36.545/F3 – Amino rūgštys) (OL L 152, 2001, p. 24),
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai V. Tiili ir P. Mengozzi,
posėdžio sekretorė D. Christensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2002 m. balandžio 25 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovės Daesang Corp. (toliau – Daesang) ir jos dukterinė įmonė Europoje Sewon Europe GmbH (toliau – Sewon Europe) veikia gyvulių pašarų ir amino rūgščių gamybos sektoriuje. Korėjos įmonė Daesang buvo įkurta 1997 m. pabaigoje susijungus Miwon Corp. ir Daesang Industrial Ltd, kuri anksčiau vadinosi Sewon Corp. Ltd (toliau – Sewon Corp.). 1998 m. pirmoje pusėje savo pasaulinio masto verslą lizino rinkoje Daesang pardavė kitai įmonei.
2 Lizinas yra pagrindinė amino rūgštis naudojama gyvulių pašarų maistingumui pagerinti. Sintetinis lizinas yra naudojamas kaip pašarų, pavyzdžiui, grūdų, kurie neturi pakankamai natūralaus lizino, priedas. Jis padeda mitybos specialistams parengti gyvulių pašarams keliamus reikalavimus atitinkančias baltymų dietas. Pašarai, kuriuose yra sintetinio lizino, gali būti pakeičiami ir pašarais, pavyzdžiui, sojomis, kurių sudėtyje yra pakankamas natūralaus lizino kiekis.
3 1995 m. po slapto Federal Bureau of Investigation (Federalinio tyrimų biuro) tyrimo kelių įmonių, veikiančių lizino rinkoje, patalpose Jungtinėse Valstijose buvo atliktos kratos. 1996 m. rugpjūčio ir spalio mėnesiais Amerikos valdžios institucijos pateikė kaltinimus Archer Daniels Midland Co. (toliau – ADM Company), Kyowa Hakko Kogyo Co. Ltd (toliau – Kyowa Hakko Kogyo), Sewon Corp., Cheil Jedang Corp. (toliau – Cheil) ir Ajinomoto Co. Inc. dėl kartelio fiksuoti lizino kainas ir pasidalyti lizino pardavimo kiekius sudarymo 1992 m. birželio–1995 m. birželio laikotarpiu. Su American Department of Justice (JAV Teisingumo ministerija) sudarytų susitarimų pagrindu už bylą atsakingas teisėjas įmonėms skyrė baudas. Kyowa Hakko Kogyo ir Ajinomoto Co. Inc. buvo skirta po 10 milijonų JAV dolerių, ADM Company – 70 milijonų JAV dolerių, Cheil – 1,25 milijono JAV dolerių baudos. Sewon Corp. gavo, jos teigimu, 328 000 JAV dolerių baudą. Be to, trys ADM Company vadovai už dalyvavimą kartelyje buvo nubausti laisvės atėmimo bausmėmis ir piniginėmis baudomis.
4 1996 m. liepos mėn. Ajinomoto Co. Inc. Komisijos pranešimo 96/C 207/04 dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių bylose (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – Pranešimas dėl baudų sumažinimo) pagrindu pasisiūlė bendradarbiauti su Komisija įrodant kartelio lizino rinkoje egzistavimą ir jo poveikį Europos ekonominei erdvei (toliau – EEE).
5 1997 m. birželio 11–12 dienomis Komisija, vadovaudamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius, 14 straipsnio 3 dalimi (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), atliko patikrinimus ADM Company ir Kyowa Hakko Europe GmbH (toliau – Kyowa Europe) buveinėse Europoje. Po šių patikrinimų Kyowa Hakko Kogyo ir Kyowa Europe informavo Komisiją apie jų pageidavimą bendradarbiauti ir suteikė tam tikrą informaciją apie įvykusių lizino gamintojų susitikimų chronologiją.
6 1997 m. liepos 28 d. Komisija Reglamento Nr. 17 11 straipsnio pagrindu išsiuntė ADM Company ir jos dukterinei įmonei Europoje Archer Daniels Midland Ingredients Ltd (toliau – ADM Ingredients), Sewon Corp. ir Sewon Europe (toliau – Sewon) ir Cheil prašymus pateikti informaciją apie jų elgesį amino rūgščių rinkoje ir apie tam tikrus, prašyme pateikti informaciją minimus, kartelių susitikimus. Atsakyme į prašymą pateikti informaciją Sewon nurodė, kad ji pasirengusi bendradarbiauti su Komisija. Ji pateikė lizino gamintojų susitikimų protokolus ir informaciją apie susitikimus, kurie nebuvo įvardyti Komisijos prašyme pateikti informaciją. Vėliau įmonė pateikė papildomą informaciją.
7 1998 m. spalio 30 d. Komisija, remdamasi gauta informacija, ieškovėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims – ADM Company ir ADM Ingredients (toliau – ADM), Ajinomoto Co. Inc. ir jos dukterinei įmonei Europoje Eurolysine SA (toliau – Ajinomoto), Kyowa Hakko Kogyo ir jos dukterinei įmonei Europoje Kyowa Hakko Europe (toliau – Kyowa) ir Cheil nusiuntė pranešimą apie kaltinimus dėl EB 81 straipsnio 1 dalies ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Pranešime apie kaltinimus Komisija kaltino minėtas įmones lizino kainų ir pardavimo kvotų fiksavimu EEE ir informacijos apie pardavimo kiekius keitimusi nuo 1990 m. rugsėjo (Ajinomoto, Kyowa ir Sewon atveju), 1991 m. kovo (Cheil), 1992 m. birželio (ADM) iki 1995 m. birželio.
8 1999 m. kovo 1 d. išklausiusi šalis, 1999 m. rugpjūčio 17 d. Komisija joms nusiuntė papildomą pranešimą apie kaltinimus dėl kartelio trukmės, į kurį ieškovės atsakė 1999 m. spalio 8 dieną.
9 Pabaigusi administracinę procedūrą, 2000 m. liepos 7 d. Komisija priėmė Sprendimą 2001/418/EC, susijusį su EB sutarties 81 straipsnio ir EEE sutarties 53 straipsnio taikymo procedūra (COMP/36.545/F3 – Amino rūgštys) (OL L 152, 2001, p. 24, toliau – sprendimas). 2000 m. birželio 19 d. Sprendimas buvo įteiktas Daesang, o 2000 m. birželio 28 d. – Sewon Europe.
10 Sprendime yra tokios nuostatos:
„1 straipsnis
(ADM Company) ir jos dukterinė įmonė Europoje (ADM Ingredients), Ajinomoto Company, Incorporated ir jos dukterinė įmonė Europoje Eurolysine SA, Kyowa Hakko Kogyo Company Limited ir jos dukterinė įmonė Europoje Kyowa Hakko Europe GmbH, (Daesang) ir jos dukterinė įmonė Europoje (Sewon Europe) ir (Cheil), dalyvaudamos susitarimuose, apimančiuose visą Europos ekonominę erdvę (toliau – EEE), dėl sintetinio lizino kainų, pardavimo kiekių ir keisdamosi konkrečia informacija apie pardavimo kiekius, pažeidė EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį.
Pažeidimo trukmė buvo tokia:
a) (ADM Company) ir (ADM Ingredients) atveju nuo 1992 m. birželio 23 d. iki 1995 m. birželio 27 d.;
b) Ajinomoto Company, Incorporated ir Eurolysine SA atveju vėliausiai nuo 1990 m. liepos iki 1995 m. birželio 27 d.;
c) Kyowa Hakko Kogyo Company Limited ir Kyowa Hakko Europe GmbH atveju vėliausiai nuo 1990 m. liepos iki 1995 m. birželio 27 d.;
d) (Daesang) ir (Sewon Europe) atveju vėliausiai nuo 1990 m. liepos iki 1995 m. birželio 27 d.;
e) (Cheil) atveju nuo 1992 m. rugpjūčio 27 d. iki 1995 m. birželio 27 d.
2 straipsnis
Įmonėms, nurodytoms 1 straipsnyje, už nustatytus pažeidimus skiriamos tokios baudos:
a) solidariai atsakingoms
(ADM Company) ir
(ADM Ingredients) – 47 300 000 eurų;
b) solidariai atsakingoms
Ajinomoto Company, Incorporated ir
Eurolysine SA – 28 300 000 eurų;
c) solidariai atsakingoms
Kyowa Hakko Kogyo Company Limited ir
Kyowa Hakko Europe GmbH – 13 200 000 eurų;
d) solidariai atsakingoms
(Daesang) ir
(Sewon Europe) – 8 900 000 eurų;
e) (Cheil) – 12 200 000 eurų.
<...>“
11 Komisija, apskaičiuodama baudos dydį, taikė Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės) nurodytą metodiką ir Pranešimą dėl bendradarbiavimo.
12 Visų pirma atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę ieškovėms buvo nustatytas pagrindinis baudos dydis – 21 milijonas eurų, Ajinomoto – 42 milijonai eurų, ADM – 39 milijonai eurų, Kyowa – 21 milijonas eurų ir Cheil – 19,5 milijono eurų (sprendimo 314 konstatuojamoji dalis).
13 Nustatydama pradinį baudos dydį pagal pažeidimo sunkumą Komisija pirmiausia konstatavo, kad, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, faktines pasekmes lizino rinkai EEE ir į atitinkamos geografinės rinkos dydį, šios įmonės padarė labai sunkų pažeidimą. Pastebėjusi, kad kiekvienos įmonės apyvarta paskutiniais pažeidimo metais rodo, kad įmonės labai skiriasi savo dydžiu, Komisija baudas diferencijavo. Todėl buvo nustatyti tokie pradiniai baudos dydžiai: ADM ir Ajinomoto po 30 milijonų eurų, Kyowa, Cheil ir ieškovėms po 15 milijonų eurų (sprendimo 305 konstatuojamoji dalis).
14 Siekiant atsižvelgti į kiekvienos įmonės padaryto pažeidimo trukmę ir nustatyti kiekvienai jų skirtinos baudos pagrindinį dydį, pradiniai baudos dydžiai buvo padidinti 10 % už kiekvienus metus; taip ADM ir Cheil pradinė bauda padidinta 30 %, Ajinomoto, Kyowa ir ieškovėms – 40 % (sprendimo 313 konstatuojamoji dalis).
15 Antra, dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių, t. y. dėl to, kad abi įmonės buvo pažeidimo organizatorės, ADM ir Ajinomoto nustatytas pagrindinis baudos dydis buvo padidintas 50 %: 19,5 milijono eurų ADM ir 21 milijonas eurų Ajinomoto (sprendimo 356 konstatuojamoji dalis).
16 Trečia, dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t. y. dėl to, kad Sewon nuo 1995 m. pradžios atliko pasyvų vaidmenį kartelyje, Komisija ieškovėms 20 % sumažino baudos padidinimą už pažeidimo trukmę (sprendimo 365 konstatuojamoji dalis). Remdamasi tuo, kad visos įmonės nutraukė pažeidimą iš karto po to, kai įsikišo valdžios institucija, Komisija kiekvienai iš jų nustatytas pagrindines baudas dar sumažino 10 % (sprendimo 384 konstatuojamoji dalis).
17 Ketvirta, remdamasi Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skirsniu, Komisija gerokai sumažino baudas. Ajinomoto ir ieškovėms baudos buvo sumažintos 50 % suma, kurią jos būtų gavusios, jeigu nebūtų bendradarbiavusios su Komisija, Kyowa ir Cheil baudos sumažintos 30 % ir galiausiai ADM – 10 % (sprendimo 431, 432 ir 435 konstatuojamosios dalys).
Procedūra ir šalių reikalavimai
18 2000 m. rugpjūčio 20 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovės pareiškė šį ieškinį.
19 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir imdamasis proceso organizavimo priemonių paprašė Komisijos raštu atsakyti į tam tikrus klausimus. Komisija prašymą įvykdė per nustatytą terminą.
20 Šalys pateikė savo žodinius paaiškinimus ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus per 2002 m. balandžio 25 d. posėdį.
21 Ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:
– sumažinti joms skirtą baudą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
22 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti solidariai iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
23 Ieškinyje yra keturi pagrindiniai kaltinimai. Visų pirma ieškovės kaltina Komisiją apskaičiavus baudą remiantis gairėse nustatytais kriterijais. Antra, ieškovės kaltina Komisiją neatsižvelgus į tinkamą apyvartos dydį vertinant pažeidimo sunkumą. Trečia, ieškovės teigia, kad Komisija neatsižvelgė į tam tikras lengvinančias aplinkybes. Ketvirta, jos kaltina Komisiją neteisingai įvertinus jų bendradarbiavimą per administracinę procedūrą.
24 Per posėdį ieškovės atsisakė ieškinio dalies dėl tariamai atgalinio gairių taikymo, apie kurį kalbama ieškinio II B skirsnyje, ir tai Pirmosios instancijos teismas užfiksavo posėdžio protokole.
Dėl apyvartos dydžio, į kurį buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą
Šalių argumentai
25 Ieškovės tvirtina, kad nustatydama pradinį baudos dydį pagal pažeidimo sunkumą Komisija pažeidė proporcingumo ir vienodo požiūrio principus.
– Dėl proporcingumo principo pažeidimo
26 Ieškovės kaltina Komisiją, kad nustatydama pradinį baudos dydį pagal pažeidimo sunkumą Komisija atsižvelgė į Sewon apyvartą visame pasaulyje, o ne į jos lizino pardavimo EEE apyvartą. Neatsižvelgimas į apyvartą EEE yra proporcingumo principo pažeidimas, nes Sewon atveju pradinis baudos dydis sudarė 100 % jo lizino pardavimo vertės EEE 1995 metais.
27 Ieškovių teigimu, Komisija suklydo manydama, kad prekės, kuri yra pažeidimo objektas, pardavimo apyvarta atitinkamoje geografinėje rinkoje nėra su pagrindinės baudos dydžio apskaičiavimu tiesiogiai susijęs veiksnys (sprendimo 318 konstatuojamoji dalis). Taip darydama ji nepaisė Sutarties 5 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, reikalaujančio nesiimti jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant Sutarties nustatytų tikslų.
28 Ieškovių teigimu, iš 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją (100/80–103/80, Rink. p. 1825) 121 punkto yra aišku, kad bendra apyvarta nėra svarbi apskaičiuojant baudos dydį ir kad turi būti atsižvelgiama į mažą tiriamos prekės apyvartą. Toks požiūris yra patvirtintas 1994 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Parker Pen prieš Komisiją (T‑77/92, Rink. p. II‑549), kuriuo bauda sumažinta dėl to, kad pažeidimo objektu esančios prekės apyvarta buvo maža, palyginti su įmonės bendra pardavimo apyvarta.
29 Prekės, kuri yra pažeidimo objektas, pardavimo apyvartos geografinėje rinkoje neįvertinimas yra tolygus tikrojo pažeidimo masto, pagal kurį nustatomas pagrindinis baudos dydis, nepaisymui. Iš tikrųjų nė vienas iš veiksnių, į kuriuos buvo atsižvelgta, neleidžia įvertinti pažeidimo įtakos. Pirma, pažeidimo pobūdžio kriterijus, nors ir svarbus, skiriasi nuo jo masto kriterijaus. Antra, nors sprendime minima kartelio įtaka gamintojams (sprendimo 261–296 konstatuojamosios dalys), jis nėra kiekybiškai įvertintas, o tai būtų reikalavę atsižvelgti į tiriamos prekės prekybos apimtis. Sprendime taip pat minimas faktas, kad pažeidimas apėmė visą EEE rinką (sprendimo 297 konstatuojamoji dalis), tačiau tai, kad kartelis apėmė tam tikrą skaičių valstybių, nebūtinai reiškia, jog jis padarė didelį poveikį. Taip pat ir Sewon dydžio palyginimas su kitais kartelio dalyviais neleidžia nustatyti kartelio poveikio konkurencijai dydžio.
– Dėl Komisijos neteisingo apyvartos vertinimo ir vienodo požiūrio principo pažeidimo
30 Ieškovės tvirtina, kad lygindama tiriamų įmonių dydžius pradinei baudai pagal pažeidimo sunkumą nustatyti (sprendimo 303–305 konstatuojamosios dalys) Komisija Sewon atveju rėmėsi neteisingu apyvartos dydžiu, o tai lėmė šios įmonės diskriminavimą.
31 Ieškovės nurodo, kad Sewon bendros apyvartos dydis – 946 milijonai eurų, kurį Komisija pateikia sprendimo 304 konstatuojamojoje dalyje pirmame lentelės stulpelyje, yra klaidingas. Iš tikrųjų jis yra tik 295 milijonai eurų.
32 Iš viso to ieškovės daro išvadą: kadangi Sewon apyvarta sudarė tik trečdalį nurodytos apyvartos, Komisijos atliktas palyginimas yra akivaizdžiai klaidingas. Pavyzdžiui, Sewon apyvarta visame pasaulyje sudarė tik 10 % Kyowa ir 15 % Cheil apyvartos, tačiau šios įmonės pagal dydį pripažintos vienodomis.
33 Dėl skirtingo dydžio Sewon turėjo būti kitaip traktuojama ir priskirta trečiai įmonių grupei. Šiuo atveju Sewon nustatytas pradinis baudos dydis pagal pažeidimo sunkumą yra 50 % ADM ir Ajinomoto dydžio, nors 1995 m. Sewon bendra apyvarta sudarė tik 2 % ADM ir 6 % Ajinomoto. Be to, Sewon pradinis baudos dydis sudaro apie 5 % jos bendros apyvartos 1995 m., palyginti su 0,5 % Kyowa ir 0,79 % Cheil.
34 Dublike ieškovės teigia, kad yra sunku suprasti Komisijos atsiliepime į ieškinį pateikiamą teiginį, jog atlikdama palyginimą ji rėmėsi Sewon bendra faktine apyvarta – 227 milijonais eurų. Tai faktiškai sudaro 8 % Kyowa ir 12 % Cheil apyvartos. Net jei Komisija iš tikrųjų būtų naudojusi šį skaičių, Sewon vertinimas būtų nemažiau diskriminuojantis.
35 Komisijos argumentas, kad 1995 m. Sewon lizino pardavimo apyvarta EEE bet kuriuo atveju buvo vienoda su Cheil ir Kyowa, yra ex post pasiteisinimas, nes ji pati jį atmetė sprendime.
36 Iš esmės Komisija teigia, kad pagrindinis baudos dydis, nustatytas pagal pažeidimo sunkumą, nėra nei neproporcingas, nei diskriminacinis. Be to, baudos turi būti nustatomos atsižvelgiant ne į apyvartą EEE, bet į pažeidimo sunkumą ir trukmę.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
– Dėl proporcingumo principo pažeidimo
37 Remiantis nusistovėjusia teismų praktika pagal Reglamentą Nr. 17 Komisija turi tam tikrą diskreciją baudos dydžiui nustatyti, kad galėtų pakreipti ūkio subjektų elgesį taip, jog šis atitiktų konkurencijos teisės normas (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinelli prieš Komisiją, T‑150/89, Rink. p. II‑1165, 59 punktas; 1996 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Van Megen Sports prieš Komisiją, T‑49/95, Rink. p. II‑1799, 53 punktas; 1997 m. spalio 21 d. Sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑229/94, Rink. p. II‑1689, 127 punktas). Veiksmingas šių normų taikymas reikalauja, kad Komisija visada galėtų nustatyti baudų lygį, atitinkantį Bendrijos konkurencijos politikos reikmes, tam tikrais atvejais jas padidinant (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktą).
38 Nustatydama ieškovėms skirtų baudų dydį Komisija sprendime panaudojo skaičiavimo metodą, kurį pati nustatė gairėse. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Komisija negali nesilaikyti taisyklių, kurias pati sau nustato (žr. 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, patvirtinto Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. Sprendimu Hercules Chemicals prieš Komisiją, C‑51/92 P, Rink. p. I‑4235, 53 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Ypač tais atvejais, kai remdamasi Sutartimi Komisija priima gaires, nustatančias kriterijus, kuriuos ketina taikyti naudodamasi diskrecijos teise, tai reiškia, kad ji pati apriboja savo diskreciją, nes privalo vadovautis tomis gairėmis (1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, Rink. p. II‑2169, 57 punktas ir 1998 m. balandžio 30 d. Sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, T‑214/95, Rink. p. II‑717, 89 punktas).
39 Pagal gaires apskaičiuodama baudą Komisija privalo pradiniu dydžiu laikyti dydį, apskaičiuotą atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą (toliau – bendras pradinis dydis). Pažeidimo sunkumas yra nustatomas atsižvelgiant į tam tikrus veiksnius ir į kai kuriuos iš jų Komisija privalo atsižvelgti.
40 Gairėse nustatyta, kad, be konkretaus pažeidimo pobūdžio, jo faktinės įtakos rinkai ir geografinės rinkos dydžio, reikia atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį (1.A skirsnio ketvirtoji pastraipa).
41 Gali būti atsižvelgiama ir į tai, kad didelės įmonės paprastai turi teisinių ir ekonominių žinių ir išteklių, leidžiančių joms lengviau pastebėti, kad jų veiksmai sudaro pažeidimą, ir suvokti iš to kylančias pasekmes (1.A skirsnio penktoji pastraipa).
42 Jei pažeidimą padaro kelios įmonės (pvz., kartelio atveju), tam tikrais atvejais gali prireikti koreguoti baudas, numatytas kiekvienai iš trijų kategorijų, siekiant atsižvelgti į specifinį kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės, ir pakeisti bendrą pradinį dydį atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos įmonės savybes (toliau – konkretus pradinis dydis) (1.A skirsnio šeštoji pastraipa).
43 Reikia pastebėti, kad gairėse nenumatyta, jog baudos turi būti skaičiuojamos pagal tiriamų įmonių bendrą apyvartą ar jų apyvartą atitinkamoje rinkoje. Tačiau jos neužkerta kelio Komisijai nustatant baudos dydį ir, kai to reikalauja aplinkybės, atsižvelgti į bet kurią sumą, kad būtų užtikrintas bendrųjų Bendrijos principų laikymasis. Konkrečiai į apyvartą gali prireikti atsižvelgti vertinant įvairius šio sprendimo 40 ir 42 punktuose minimus veiksnius (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 283 ir 284 punktai).
44 Be to, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką vertinant pažeidimo sunkumą kriterijai gali būti prekių, kurios buvo pažeidimo objektas, kiekis ir vertė, įmonės dydis ir ekonominė galia, pagaliau įtaka, kurią ji pajėgė daryti rinkoje. Iš to išplaukia, kad, viena vertus, nustatant baudą yra leidžiama atsižvelgti į įmonės bendrą apyvartą, kuri, nors ir apytiksliai bei nepakankamai, rodo įmonės dydį ir jos ekonominę galią, ir į prekių, esančių pažeidimo objektu, apyvartos dalį, kuri rodo pažeidimo mastą. Kita vertus, darytina išvada, kad nė vienam iš šių dydžių negalima teikti per daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu, kad tinkamo baudos dydžio nustatymas nebūtų paremtas paprastu skaičiavimu nuo bendros apyvartos (minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 ir 121 punktai; minėto sprendimo Parker Pen prieš Komisiją 94 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 176 punktas).
45 Iš sprendimo matyti, kad šioje byloje apskaičiuodama pradinį baudos dydį Komisija pirmiausia atsižvelgė į konkretų pažeidimo pobūdį, jo faktines pasekmes rinkai ir geografinės rinkos dydį. Toliau atlikdama įmonėms taikytiną individualų vertinimą Komisija pažymėjo, kad reikia atsižvelgti į „faktinį nagrinėjamų įmonių ekonominį pajėgumą padaryti didelę žalą lizino rinkai EEE“, atgrasantį baudos poveikį ir santykinį kiekvienos įmonės dydį. Visiems šiems faktoriams įvertinti, Komisija nusprendė pasiremti kiekvienos įmonės bendra apyvarta paskutiniais pažeidimo laikotarpio metais, manydama, kad šis dydis leis jai „įvertinti nagrinėjamų įmonių tikruosius išteklius ir vaidmenį jų neteisėtu elgesiu paveiktose rinkose“ (sprendimo 304 konstatuojamoji dalis).
46 Konkrečiai kalbant, ieškovės skundžiasi dėl to, kad Komisija rėmėsi bendra apyvarta, o ne tiriamų prekių pardavimo apyvarta EEE rinkoje.
47 Šioje stadijoje svarbu pabrėžti, kad, atsižvelgiant į tam tikrą dviprasmybę, kylančią skaitant sprendimą, ir Komisijos šioje byloje pateiktus rašytinius dokumentus, per posėdį atsakydama į Pirmosios instancijos teismas klausimą Komisija teigė, kad ji atsižvelgė ne tik į tiriamų įmonių „bendrą“ apyvartą, t. y. visos jų veiklos apvartą, bet ir į jų pasaulinę apyvartą lizino rinkoje; abi sumos yra pateikiamos sprendimo 304 konstatuojamojoje dalyje esančioje lentelėje. Papildomai reikėtų pastebėti, kad pagal sprendimo 318 konstatuojamąją dalį „išvadose dėl pažeidimo sunkumo Komisija tinkamai atsižvelgė į konkrečios su pažeidimu susijusios veiklos ekonominę svarbą.“
48 Vis dėlto yra nustatyta, kad Komisija neatsižvelgė į kiekvienos įmonės apyvartą su pažeidimu susijusioje rinkoje, t. y. lizino rinkoje EEE.
49 Bendra apyvarta nėra tikslus orientyras, kai siekiama nustatyti „faktinį nagrinėjamų įmonių ekonominį pajėgumą padaryti didelę žalą lizino rinkai EEE“ (sprendimo 304 konstatuojamoji dalis), kuris turėtų leisti įvertinti tikrąją įmonių svarbą su neteisėtu elgesiu susijusioje rinkoje, t. y. jų įtaką rinkai. Be abejo, yra įmanoma, kad įvairia veikla užsiimanti didelė įmonė tam tikrose konkrečiose rinkose, pavyzdžiui, lizino, nebūtų aktyvi. Panašiai tvirtą poziciją ne Bendrijos geografinėje rinkoje turinti įmonė gali turėti labai silpną poziciją Bendrijos ar EEE rinkoje. Tokiais atvejais vien tai, kad tiriama įmonė turi didelę bendrą apyvartą, nebūtinai reiškia, kad ji daro lemiamą įtaką pažeidimo paveiktoje rinkoje. Dėl to Teisingumo Teismas 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417) 139 punkte pabrėžė, kad nors įmonės rinkos dalis negali būti lemiamas veiksnys darant išvadą, kad įmonė yra galingas ekonominis vienetas, ji vis dėlto yra svarbi nustatant įtaką, kurią įmonė gali daryti rinkai. Šioje byloje Komisija neatsižvelgė nei į įmonių rinkos dalis pagal jų dydį kartelio paveiktoje rinkoje (lizino rinkoje EEE), nei į jų apyvartą toje rinkoje, nors tai, nesant kitų gamintojų, būtų padėję nustatyti santykinę kiekvienos įmonės svarbą rinkoje ir gauti netiesioginės informacijos vertės išraiška apie atitinkamas jų rinkos dalis (šiuo klausimu žr. 1985 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stichting Sigarettenindustrie prieš Komisiją, 240/82–242/82, 261/82, 262/82, 268/82 ir 269/82, Rink. p. 3831, 99 punktą).
50 Be to, iš sprendimo matyti, kad Komisija aiškiai nenurodė, jog atsižvelgė į „kiekvienos įmonės neteisėto elgesio santykinį svorį ir tikrąją įtaką konkurencijai“, o tai pagal gaires privalo būti įvertinta, kai ji mano, kaip šiuo atveju, kad pradinis baudų dydis turi būti diferencijuotas, nes pažeidime dalyvauja kelios įmones (kartelis), kurios labai skiriasi pagal dydį (žr. gairių 1.A skirsnio šeštąją pastraipą).
51 To trūkumo neištaiso Komisijos nuoroda į „tikrąją <…> įmonių svarbą“ sprendimo 304 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje.
52 Santykinio svorio, t. y. tikrosios kiekvienos įmonės padaryto pažeidimo įtakos, įvertinimas iš esmės reikalauja nustatyti kiekvienos jų padaryto pažeidimo mastą, o ne nagrinėjamų įmonių svarbą pagal jų dydį ar ekonominę galią. Taigi iš nusistovėjusios teismų praktikos yra aišku (Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 121 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 369 punktas), kad iš prekių, esančių pažeidimo objektu, gautos apyvartos dalis galėtų būti tinkamas pažeidimo masto atitinkamoje rinkoje rodiklis. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad prekių, kurios buvo konkurenciją ribojančios veiklos objektas, apyvarta yra objektyvus kriterijus, tinkamas žalai, kurią dėl tos veiklos patyrė sąžininga konkurencija, nustatyti (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo byla British Steel prieš Komisiją, T‑151/94, Rink. p. II‑629, 643 punktas).
53 Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad įvertinusi Sewon apyvartą visame pasaulyje ir neatsižvelgusi į jos apyvartą pažeidimo paveiktoje rinkoje, t. y. lizino rinkoje EEE, Komisija nepaisė gairių 1.A skirsnio ketvirtosios ir šeštosios pastraipų.
54 Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, ar dėl to, kad nustatydama baudos dydį šioje byloje Komisija neatsižvelgė į apyvartą pažeidimo paveiktoje rinkoje ir taip nepaisė gairių, nebuvo pažeistas proporcingumo principas. Šiuo klausimu reikia priminti, kad baudos proporcingumo pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nustatytų pažeidimo sunkumo ir trukmės kriterijus vertinimas pagal šio reglamento 17 straipsnį priklauso neribotai Pirmosios instancijos teismo jurisdikcijai.
55 Iš esmės ieškovės šioje byloje tvirtina, kad nustatytas konkretus pradinis 15 milijonų eurų baudos dydis yra neproporcingas, nes jis yra lygus Sewon apyvartai lizino rinkoje EEE paskutiniais pažeidimo metais.
56 Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad vien faktas, jog konkretus pradinis dydis yra lygus apyvartai atitinkamoje rinkoje, dar nieko nereiškia. Iš tikrųjų 15 milijonų eurų suma yra tik tarpinis dydis, kuris pagal gairėse įtvirtintą metodą keičiamas atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir nustatytas sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes.
57 Antra, tarpinis dydis šioje byloje gali būti pateisinamas Komisijos atsižvelgimu į pažeidimo pobūdį, jo faktinę įtaką, paveiktos geografinės rinkos dydį, į tai, kad bauda turi turėti atgrasantį poveikį, ir į nagrinėjamų įmonių dydį. Komisija buvo teisi klasifikuodama pažeidimą kaip „labai sunkų“, nes Sewon dalyvavo horizontaliame susitarime, kurio tikslas buvo fiksuoti kainas ir pardavimo kvotas bei sukurti informacijos apie pardavimo kiekius pasikeitimo sistemą, be to, sukeldamas dirbtinį kainų padidėjimą ir ribodamas pardavimo kiekius susitarimas darė konkretų poveikį lizino rinkai EEE. Dėl įmonių dydžio ir atgrasančio baudų poveikio pažymėtina, kad Komisija teisėtai atsižvelgė į bendrą tiriamų įmonių apyvartą. Pagal teismų praktiką bendra apyvarta yra įmonės dydžio (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 121 punktą) ir jos ekonominės galios, kuri yra lemiamas veiksnys nustatant jai atgrasančio dydžio baudą, rodiklis.
58 Trečia, yra svarbu pabrėžti, kad ieškovėms nustatyta 15 milijonų eurų dydžio bauda yra gerokai mažesnė nei gairėse nurodyta už sunkius pažeidimus paprastai skirtina mažiausiai 20 milijonų eurų suma (žr. gairių 1.A skirsnio antrosios pastraipos trečią įtrauką).
59 Ieškinyje ieškovės remiasi minėtu sprendimu Parker Pen prieš Komisiją, kuriame Pirmosios instancijos teismas palaikė teisinį pagrindą dėl proporcingumo principo pažeidimo, nes Komisija neįvertino fakto, kad su pažeidimu susijusios prekės apyvarta buvo sąlygiškai maža, palyginti su įmonės bendra apyvarta, ir tai buvo pagrindas sumažinti baudą (94 ir 95 punktai).
60 Pirmiausia reikia pastebėti, kad šis Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas Parker Pen prieš Komisiją yra susijęs su galutiniu baudos dydžiu, o ne su šioje byloje ginčijamu pradiniu baudos dydžiu, nustatomu atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą.
61 Antra, net jeigu šioje byloje būtų galima remtis šiuo sprendimu, reikėtų priminti, kad naudodamasis neribota jurisdikcija Pirmosios instancijos teismas turi teisę vertinti, ar baudos dydis yra pagrįstas. Atliekant šį vertinimą gali būti pateisinamas papildomos informacijos, kaip antai šiuo atveju Sewon apyvarta lizino rinkoje EEE, į kurią nebuvo atsižvelgta sprendime, pateikimas ir atsižvelgimas į ją (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101, 53–55 punktus).
62 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad palyginus 1995 m. skirtingus Sewon apyvartos dydžius paaiškėja du dalykai. Viena vertus, lizino pardavimo apyvarta EEE iš tikrųjų gali būti laikoma maža, palyginti su bendra apyvarta, nes ji sudaro tik 5 % pastarosios. Tačiau, kita vertus, jos lizino pardavimo apyvarta EEE sudaro gana didelę dalį – faktiškai 22 % jos apyvartos pasaulinėje lizino rinkoje.
63 Kadangi lizino pardavimas EEE sudaro ne mažą, o didelę dalį pasaulinės lizino pardavimo apyvartos, negali būti tvirtinama, kad buvo pažeistas proporcingumo principas, juo labiau kad ir pradinis baudos dydis buvo nustatytas atsižvelgiant ne vien į paprastą bendros apyvartos skaičiavimą, bet ir į sektoriaus apyvartą ir į kitą svarbią informaciją, kaip antai pažeidimo pobūdis, jo faktinė įtaka rinkai, paveiktos rinkos dydis, būtinas atgrasantis sankcijos efektas ir įmonės dydis bei galia.
64 Atsižvelgdamas į šias priežastis, Pirmosios instancijos teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, mano, kad pradinis baudos dydis, nustatytas atsižvelgiant į Sewon padaryto pažeidimo sunkumą, yra tinkamas, ir kadangi tai, kad Komisija šioje byloje nesilaikė gairių, nelėmė proporcingumo principo pažeidimo, ieškovių reikalavimas šiuo atžvilgiu turi būti atmestas.
– Dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo
65 Nustatydama baudos dydį Komisija neturi pažeisti vienodo požiūrio principo – bendrojo Bendrijos principo – kuris pagal nusistovėjusią teismų praktiką yra pažeidžiamas, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos vertinamos vienodai, išskyrus atvejus, kai toks skirtingas vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas (žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 309 punktą ir jame nurodomą teismų praktiką).
66 Pagal šį principą gairių 1.A dalies šeštojoje pastraipoje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra susijęs su keliomis įmonėmis, gali prireikti koreguoti bendrą pradinį baudos dydį, siekiant atsižvelgti į kiekvienos įmonės neteisėtos veiklos santykinį svorį ir tikrąją įtaką konkurencijai, ypač kai labai skiriasi to paties tipo pažeidimą padariusių įmonių dydis.
67 Pagal gairių 1.A dalies septintąją pastraipą vienodo nubaudimo už tą pačią veiką principas, jei aplinkybės duoda tam pagrindą, veda prie skirtingų baudų atitinkamoms įmonėms skyrimo, ir šis diferencijavimas nepriklauso nuo aritmetinių skaičiavimų.
68 Sprendimo 303 ir 304 konstatuojamosiose dalyse Komisija pastebėjo, kad padariusių pažeidimą įmonių dydžiai labai skiriasi. Todėl ji manė, kad, atsižvelgiant į faktinį nagrinėjamų įmonių pajėgumą padaryti pastebimą žalą lizino rinkai EEE ir į poreikį, kad baudos dydis turėtų pakankamai atgrasantį poveikį, reikia jas suskirstyti pagal dydį į dvi grupes: pirmai priskiriant Ajinomoto ir ADM, kurioms pradinis baudos dydis buvo nustatytas 30 milijonų eurų, antrai – Kyowa, Cheil ir Sewon, kurioms pradinis baudos dydis buvo nustatytas 15 milijonų eurų.
69 Ieškovės, kitaip nei teigė ieškinio pagrindo dėl proporcingumo principo pažeidimo motyvuose, jau nebenurodo, kad turi būti atsižvelgiama į apyvartą lizino rinkoje EEE. Atvirkščiai, jos remiasi kartelyje dalyvavusių įmonių apyvartos visame pasaulyje palyginimu, siekdamos įrodyti, kad joms nustatytas pradinis baudos dydis yra diskriminacinis; kartu jos pabrėžia, kad jų atveju šis dydis 1995 m. buvo 295 milijonai, o ne 946 milijonai eurų, kaip neteisingai nurodė Komisija.
70 Reikia pažymėti, kad Komisija pripažino, jog sprendimo 304 konstatuojamojoje dalyje esančioje lentelėje pateikta Sewon bendra apyvarta yra neteisinga, ir nurodė, kad iš tikrųjų 1995 m. ji naudojo sprendimo 16 konstatuojamojoje dalyje esančią 227 milijonų eurų sumą, kuri yra mažesnė nei ieškovių nurodoma suma.
71 Net jei Sewon bendra apyvarta, nesvarbu 227 milijonų ar 295 milijonų eurų, 1995 m. būtų pastebimai mažesnė nei įmonių Cheil ir Kyowa, prie kurių ji buvo priskirta, apyvarta, iš to fakto negalėtų būti daroma išvada, kad šiuo atveju buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.
72 Sprendimo 304 konstatuojamojoje dalyje antrame lentelės stulpelyje esantis Cheil, Kyowa ir Sewon apyvartų pasaulinėje lizino rinkoje palyginimas rodo, kad Komisija buvo teisi sugrupuodama šias įmones kartu ir nustatydama joms tą patį konkretų pradinį baudos dydį.
73 Yra nustatyta, kad Sewon apyvarta 1995 m. pasaulinėje lizino rinkoje buvo 67 milijonai eurų, o tai beveik atitinka Kyowa 73 milijonus ir yra šiek tiek daugiau nei Cheil 40 milijonų eurų (pagal sprendimo 18 konstatuojamąją dalį – 52 milijonai eurų). Reikia pažymėti, kad pagal gairių 1.A skirsnio septintąją pastraipą Komisija turėjo teisę, kaip per posėdį pripažino ieškovės, tokiu atveju savo argumentacijoje atsižvelgti į jų santykinį dydį.
74 Komisija taip pat teigia, kad įmonių suskirstymas į dvi grupes yra pagrįstas ir kiekvienos įmonės apyvartos lizino rinkoje EEE palyginimu.
75 Nors tiesa, kad Komisija sprendime atsižvelgė ne į tuos apyvartos dydžius, reikėtų priminti, kaip nurodyta šio sprendimo 54 punkte, kad Pirmosios instancijos teismas pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 17 17 straipsnį turi neribotą jurisdikciją vertinti baudų dydžių tinkamumą. Atliekant šį vertinimą gali būti pateisinamas papildomos informacijos, kaip antai šiuo atveju tiriamų įmonių apyvarta lizino rinkoje EEE, pateikimas ir atsižvelgimas į ją (šiuo klausimu žr. minėto 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo SCA Holding prieš Komisiją 53–55 punktus).
76 Vertinant Sewon apyvartą lizino rinkoje EEE, tampa aišku, kad ji yra beveik identiškoj pozicijoj kaip ir kiti du „maži“ gamintojai – Cheil ir Kyowa. Nors 1995 m. Ajinomoto ir ADM šioje rinkoje pasiekė atitinkamai 75 milijonų ir 41 milijono apyvartą (sprendimo 5 ir 10 konstatuojamosios dalys), Cheil, Kyowa ir Sewon toje pačioje rinkoje atitinkamai pasiekė 17 milijonų, 16 milijonų ir 15 milijonų eurų apyvartą. Taigi iš to matyti, kad Sewon įtaka neteisėtos veiklos paveiktoje rinkoje buvo panaši į kitų dviejų „mažų“ gamintojų – Cheil ir Kyowa – įtaką. Kadangi visos tos įmonės dalyvavo tame pačiame pažeidime, yra teisinga nustatyti vienodą pradinį joms skirtinos baudos dydį.
77 Iš to išplaukia, kad ieškovių atveju Komisijos pasirinktas pradinis baudos dydis – 15 milijonų eurų – nėra diskriminacinis.
Dėl lengvinančių aplinkybių
Šalių argumentai
78 Ieškovės tvirtina, kad pagal gairių 3 skirsnio antrą įtrauką – „neteisėtų susitarimų arba veiksmų neįgyvendinimas praktikoje“ – Komisija turėjo sumažinti baudas, nes faktiškai Sewon taikė kainų ir kvotų susitarimus daug mažesne apimtimi nei kiti gamintojai.
79 Pirma, Komisija neatsižvelgė į aiškius kainų susitarimo įgyvendinimo apimties skirtumus tarp gamintojų. Kaip matyti iš palyginamosios kainų lentelės (ieškinio 6 priedas ir sprendimo 47 konstatuojamoji dalis), Sewon kainos buvo daug mažesnės negu susitarimais nustatytos tikslinės bei kitų gamintojų nustatytos kainos. Konkrečiai kalbant, Sewon vidutinė mėnesio kaina Europoje buvo mažiausia iš visų gamintojų per 27 mėnesius.
80 Daug byloje esančių duomenų patvirtina, kad Sewon nesilaikė kainų susitarimo. Ieškovės nurodo 1991 m. kovo 12 d. susitikime Tokijuje išsakytą Ajinomoto ir Kyowa kritiką Sewon atžvilgiu (ieškinio 7 priedas) ir vėlesnę Ajinomoto kritiką, išsakytą 1992 m. lapkričio 2 d. Seule (sprendimo 89 konstatuojamoji dalis ir ieškinio 8 priedas), 1993 m. balandžio 20 d. Kyowa atstovo pranešimą (ieškinio 9 ir 10 priedai), Kyowa adresuotą 1994 m. gegužės 17 d. faksimilinį laišką (ieškinio 11 priedas), 1994 m. liepos mėn. ADM pastabas (ieškinio 12 priedas), 1994 m. lapkričio 23 d. Ajinomoto pareiškimus (ieškinio 13 priedas) ir Ajinomoto pranešimą (ieškinio 14 priedas).
81 Antra, Komisija neatsižvelgė į faktą, kad Sewon nuolat didino gamybą ir maksimaliai padidino pardavimo apimtis, o tai reiškė, kad susitarimai nebuvo įgyvendinami praktikoje.
82 Sprendimo 378 konstatuojamojoje dalyje Komisija paprasčiausia pareiškė, kad susitarimų dėl kiekių buvo laikomasi, tačiau nepateikė jokių įtikinamų įrodymų. Be to, jos argumentą, kad tai buvo susitarimai dėl minimalių kiekių, iš dalies yra sunku suprasti, nes tokio tipo susitarimai reikalauja priešingai ? sumažinti gamybą, kad būtų padidintos kainos. Bet kuriuo atveju bylos dokumentai rodo kitką ? kad Sewon stengėsi padidinti pardavimo apimtis. Tam patvirtinti ieškovės nurodo pardavimo apimčių padidėjimą 1991 m. (sprendimo 211 konstatuojamoji dalis) bei 1992 ir 1993 m. vidaus ataskaitą, nurodančią Sewon politikos tikslą gaminti visu pajėgumu (ieškinio 15 priedas), taip pat ADM atstovo pareiškimą per 1994 m. rugpjūčio 23 d. susitikimą (ieškinio 16 priedas).
83 Į Komisijos argumentą, kad Sewon vaidmuo nuo 1995 m. buvo vertinamas kaip pasyvus ir kad dėl to 20 % jau buvo sumažinta bauda, ieškovės atsako, kad pagal gaires „pasyvus vaidmuo“ kartelyje ir susitarimo „neįgyvendinimas praktikoje“ yra dvi skirtingos sąvokos. Faktas, kad Sewon bauda buvo sumažinta už jos pasyvų vaidmenį pasidalijant pardavimo kiekius, negali pateisinti atsisakymo sumažinti baudą už tai, kad įmonė susitarimus praktikoje įgyvendino mažesne apimtimi.
84 Komisija tvirtina, kad ieškovių ieškinys turėtų būti atmestas ir kad susitarimo neįgyvendinimas neturėtų būti painiojamas su dalyvavimu susitarime ir apgaudinėjimu bei kad Sewon jau buvo sumažinta bauda dėl jos pasyvios pozicijos pasidalijant kiekius nuo 1995 m. (sprendimo 365 konstatuojamoji dalis).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
85 Iš teismų praktikos matyti, kad kai pažeidimas yra padarytas kelių įmonių, turi būti analizuojamas kiekvienos jų dalyvavimo pažeidime santykinis sunkumas (1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 623 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 150 punktas), kad būtų galima nustatyti, ar joms yra taikytinos sunkinančios arba lengvinančios aplinkybės.
86 Gairių 2 ir 3 skirsniuose nustatyta, kad pagrindinis baudos dydis gali kisti dėl tam tikrų sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.
87 Konkrečiai kalbant, gairių 3 skirsnyje „lengvinančios aplinkybės“ nustatytas nebaigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant pagrindinis baudos dydis gali būti mažinamas. Jame nurodomas pasyvus įmonės vaidmuo, susitarimų neįgyvendinimas praktikoje, pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus, pagrįsta abejonė, ar ribojanti įmonės veikla gali būti traktuojama kaip pažeidimas, pažeidimo padarymas dėl neatsargumo bei efektyvus bendradarbiavimas procese už Pranešimo dėl bendradarbiavimo ribų.
88 Šiuo atžvilgiu Komisija atsiliepime į ieškinį remiasi 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Cascades prieš Komisiją (T‑308/94, Rink. p. II‑925), kurio 230 punkte Pirmosios instancijos teismas pareiškė, kad nustatant skirtinos baudos dydį lengvinančia aplinkybe nebūtinai laikytina tai, jog įmonė, kurios dalyvavimas kartelyje yra įrodytas, nesielgė rinkoje pagal susitarimą su konkurentais.
89 Reikia pažymėti, kad byloje Cascades prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo Komisijos sprendimą, kuriame gairės, įsakmiai nurodančios neteisėtų veiksmų neįgyvendinimą praktikoje laikyti lengvinančia aplinkybe, nebuvo taikomos, nes sprendimas buvo priimtas anksčiau nei jos. Kaip teigiama šio sprendimo 38 punkte, pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija negali nesilaikyti taisyklių, kurias pati sau nustato. Ypač tais atvejais, kai remdamasi Sutartimi Komisija priima gaires, nustatančias kriterijus, kuriuos ji ketina taikyti naudodamasi diskrecijos teise, tai reiškia, kad ji pati apriboja savo diskreciją, nes privalo vadovautis tomis gairėmis (minėtų sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją 57 punktas ir sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją 89 punktas).
90 Šioje byloje lieka nustatyti, ar Komisija turėjo teisę nuspręsti, kad ieškovės pagal gairių 3 skirsnio antrą įtrauką negalėjo reikalauti sumažinti joms baudą dėl lengvinančios aplinkybės – susitarimų neįgyvendinimo praktikoje. Tam reikia išsiaiškinti, ar ieškovių nurodytos aplinkybės gali įrodyti, kad tuo laikotarpiu, kai Sewon buvo neteisėtų susitarimų šalis, ji iš tikrųjų jų nesilaikė ir konkuravo rinkoje (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 4872–4874 punktus).
91 Dėl ieškovių tvirtinimo, jog kainų susitarimai nebuvo įgyvendinami, pirmiausia paminėtina, kad sprendimo 376 konstatuojamojoje dalyje Komisija pastebėjo, jog nagrinėjami susitarimai buvo susiję su siekiamomis kainomis (tikslinėmis kainomis), todėl jų įgyvendinimas reiškia ne tai, kad yra taikomos kainos, atitinkančios susitartą tikslinę kainą, bet tai, kad šalys stengiasi suderinti savo tikslines kainas. Komisija pažymėjo, kad „iš jos turimos informacijos yra aišku, kad šioje byloje po daugelio kainų susitarimų šalys nustatydavo savo kainas pagal jų sudarytus susitarimus“.
92 Atsakydama į raštu Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus, Komisija pažymėjo, kad ši informacija yra dėl įmonių nustatytų kainų, kaip nurodyta sprendimo 47 konstatuojamojoje dalyje, ir pateikė grafiką, iliustruojantį tikslinių kainų ir kiekvienos iš tiriamų įmonių nustatytų kainų kitimą.
93 Remiantis šiuo dokumentu pastebėtina, pirma, kad Sewon kainos neatitiko tikslinių kainų ir dažnai buvo mažesnės, tačiau tas pats pasakytina apie kitų lizino gamintojų, išskyrus ADM, kainas nuo 1992 m. kovo mėn. iki pažeidimo pabaigos – 1995 m. birželio mėnesio.
94 Antra, yra akivaizdu, kad nors Sewon kainos buvo beveik tokios pačios kaip Cheil (kartais šiek tiek didesnės, kartais mažesnės) ir dažnai mažesnės negu kitų gamintojų, šie skirtumai negali būti laikomi reikšmingais ir rodančiais kokį nors nepriklausomą ar konkurencinį elgesį rinkoje.
95 Galiausiai ypač svarbu pažymėti, kad per visą pažeidimo laikotarpį Sewon kainos kito kartu su sutartomis tarp kartelio dalyvių tikslinėmis kainomis, o tai dar labiau pagrindžia išvadą, kad kartelis sukėlė žalingų pasekmių rinkoje (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją 340 punktą). Toks kainų panašumas per tokį ilgą laikotarpį rodo, kad Sewon iš tikrųjų neturėjo tikslo vengti kainų susitarimų taikymo.
96 Šiuo atžvilgiu reikėtų pastebėti, kad 1993 m. birželio mėn. penki lizino gamintojai susitarė nustatyti 3,20 Vokietijos markės (DEM) už vieną kilogramą lizino (sprendimo 104 ir 198 konstatuojamosios dalys), kartu numatydami šios kainos kilimo etapus. Paskui lizino kaina iš tikrųjų smarkiai išaugo: pagal 1993 m. spalio mėn. sudarytą susitarimą buvo nustatyta 5,30 DEM už kilogramą (sprendimo 114 ir 199 konstatuojamosios dalys). Nuo 1993 m. rugpjūčio mėn. Sewon pilnateisiškai dalyvavo keliant kainas kaip ir visi gamintojai, padidindama jas nuo 2,81 DEM už kilogramą 1993 m. liepos mėn. iki 3,45 DEM rugpjūčio mėn., vėliau – iki 3,94 DEM rugsėjo mėn. ir pagaliau – iki 4,55 DEM 1993 m. spalio mėn. Šiuo svarbiausiu kartelio etapu Sewon neatsiribojo nuo kitų gamintojų, taikydama iš tikrųjų konkurencinę kainų politiką.
97 Kitų kartelio narių reakcija į Sewon veiksmus negali būti laikoma įrodymu, kad antikonkurenciniai susitarimai nebuvo įgyvendinami praktikoje ir yra tik logiški įmonei, kuri stengėsi įgyti komercinį pranašumą kartelio partnerių atžvilgiu ir tuo pačiu metu likti kartelyje, skirti priekaištai.
98 Iš šių svarstymų darytina išvada, kad ieškovės neįrodė, jog Sewon neįgyvendino kainų susitarimų praktikoje. Susitarimų įgyvendinimo apimties skirtumas, kuriuo ieškovės remiasi savo ieškinyje, negali būti vertinamas kaip faktinis atsisakymas juos įgyvendinti.
99 Antra, dėl pareiškimo, kad susitarimai dėl pardavimo kiekių nebuvo vykdomi, iš pradžių reikia priminti, kad Komisija sprendimo 378 konstatuojamojoje dalyje nurodo, jog kartelio dalyviai jiems priskirtas kvotas laikė „minimaliais kiekiais“ ir „jeigu kiekviena šalis galėjo parduoti bent jau jai priskirtus kiekius, susitarimo buvo laikomasi“.
100 Kaip teisingai pabrėžė visos tiriamos įmonės, toks tvirtinimas mažų mažiausiai prieštarauja tam, kuo jos yra kaltinamos, nes kartelio dalyvių pagrindinis tikslas pakelti kainas neišvengiamai reiškė lizino gamybos ribojimą ir maksimalių pardavimo kvotų paskirstymą. Tai yra, be kita ko, patvirtinta sprendimo 211 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse, skirtose susitarimų dėl kvotų atitikčiai EB 81 straipsnio 1 daliai įvertinti, kuriose kalbama apie pardavimo ribojimą. Dėl to Komisijos tvirtinimas laikytinas absoliučiai nepagrįstu.
101 Antra, kiek tai susiję su sprendime pateikta Komisijos analize apie Sewon susitarimų dėl pardavimo kiekių taikymą praktikoje, yra svarbu atskirti du periodus – prieš ir po 1995 m. sausio mėn.
102 Dėl pirmojo reikia pažymėti, kad pagal sprendimo 211 konstatuojamąją dalį po 1991 m. vasario 18 d. ir kovo 12 d. susitikimų buvo sudarytas Ajinomoto, Kyowa ir Sewon susitarimas, kurio tikslas – sumažinti 1991 m. Sewon pardavimo kiekius Europoje iki jų 1990 m. lygio. Be to, pritarusi Ajinomoto ir Kyowa pasiūlytam pardavimo kiekių paskirstymo planui 1992 m., Sewon sutiko apriboti savo pardavimo apimtis Europoje iki 6 000 tonų (sprendimo 214 konstatuojamoji dalis). Galiausiai, nors kartelio dalyviai nepasiekė bendro sutarimo dėl pardavimo apimčių paskirstymo 1993 m., 1993 m. gruodžio 8 d. Sewon prisijungė prie bendro susitarimo dėl pardavimo kvotų paskirstymo tarp visų penkių lizino gamintojų. Pagal tą susitarimą Sewon buvo paskirta bazinė kvota, lygi jos 1993 m. pardavimui, ir papildoma 2 000 tonų kvota remiantis prognozuojamu pardavimo padidėjimu (sprendimo 215 ir 216 konstatuojamosios dalys). Šioje stadijoje reikėtų priminti, kad ieškovės ieškinyje aiškiai pasakė, jog nekvestionuoja ir neginčija nė vieno sprendimo teiginio dėl faktų, jos tik ginčija sprendimo 2 straipsniu paskirtos baudos dydį.
103 Ieškovės, grįsdamos argumentą, kad nesilaikė kvotų susitarimų, nurodo nuoseklų lizino gamybos ir pardavimo apimčių didėjimą nuo 1990 metų.
104 Šiuo atžvilgiu jos pirmiausia remiasi ieškinyje pateiktais įvairiais gamybos ir pardavimo skaičiais, tačiau jie jokiu būdu neįrodo, kad ieškovės iš tikrųjų netaikė 102 punkte minimų susitarimų dėl pardavimo kiekių.
105 Ieškinio 33 puslapyje ir sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje esančioje lentelėje pateikiami skaičiai rodo bendrą lizino gamybos ir pardavimo pasaulyje kiekį tonomis, bet jokiu būdu neįrodo, kad Sewon nesilaikė prisiimtų susitarimų dėl pardavimo kiekių Europoje. Be to, šioje lentelėje pateikti 1994 m. skaičiai rodo, kad Sewon iš tikrųjų laikėsi tiems metams jai nustatytos kvotos. Nors ieškovės nepateikė lizino pardavimo duomenų Europoje 1990 m. ir dėl to neįmanoma palyginti 1990 ir 1991 metų, 1992 m. skaičiai rodo, kad Sewon pardavimo apimtys Europoje buvo daug mažesnės nei 6 000 tonų.
106 Antra, rėmimasis 1993 m. gegužės mėn. vidaus rinkodaros ataskaita (ieškinio 15 priedas), kurioje yra teiginys „išlaikyti viso pajėgumo ir viso kiekio pardavimo politiką“, yra taip pat nereikšmingas, nes toks teiginys išreiškia tik ketinimą ir jokiu būdu neįrodo kvotų susitarimų neįgyvendinimo praktikoje.
107 Trečia, 1994 m. rugpjūčio 23 d. ADM atstovo pareiškimas (ieškinio 16 priedas), kad „(Sewon) visada prašo papildomos kvotos, nors (jos) vienintelės pardavimo apimtys atitinka pajėgumus“, negali pats savaime įrodyti neįgyvendinimo. Dėl 1994 m. taip pat turėtų būti pažymėta, kad sprendimo 267 konstatuojamojoje dalyje pateikta lentelė, kurioje lyginamos kiekvienam kartelio dalyviui priskirtos pasaulinės rinkos dalys tais metais su faktinėmis rinkos dalimis, aiškiai rodo, kad Sewon neviršijo susitarimais jai priskirtos pardavimo kvotos ir jos pasaulinė rinkos dalis netgi buvo daug mažesnė nei priskirta. Ieškovės nepateikė jokių įrodymų, kad šioje lentelėje pateikta informacija yra neteisinga.
108 Taigi ieškovės negali reikalauti, kad susitarimų dėl pardavimo kiekių neįgyvendinimas praktikoje 1990 m. liepos mėn.–1994 m. gruodžio mėn. laikotarpiu būtų laikomas lengvinančia aplinkybe.
109 Dėl šešių paskutinių kartelio mėnesių, nuo 1995 m. sausio mėn. iki birželio mėn., pažymėtina, kad visos įmonės, išskyrus Sewon, kuri nesutiko su jai paskirta kvota ir reikalavo didesnės rinkos dalies, 1995 m. sausio 18 d. susitikime susitarė išlaikyti tas pačias rinkos dalis, kaip buvo susitarta 1994 m. (sprendimo 154 konstatuojamoji dalis). 1995 m. balandžio 21 d. susitikime kartelio dalyviai taip pat palygino 1994 m. ir 1995 m. pirmajam ketvirčiui nustatytas gamybos kvotas su faktiniais pardavimo skaičiais tuo pačiu laikotarpiu. Ajinomoto, ADM, Cheil ir Kyowa ryžtingai buvo prieš tai, kad Sewon padidino savo pardavimo kiekius ir viršijo 1995 m. kvotą. Nepaisant to, Sewon dar kartą patvirtino savo pardavimo planus (sprendimo 160 konstatuojamoji dalis). Galiausiai 1995 m. balandžio 27 d. susitikime ADM, Kyowa ir Cheil vėl reiškė nepasitenkinimą dėl Sewon pardavimo kiekių padidėjimo ir dėl to, kad įmonė teikė ne visą informaciją (sprendimo 164 konstatuojamoji dalis).
110 Remdamasi šiais įrodymais, Komisija padarė išvadą, kad nuo 1995 m. susitarime dėl pardavimo kiekių Sewon vaidmuo buvo pasyvus, nes ji jame nebedalyvavo ir nustojo informuoti kitus gamintojus apie savo pardavimo apimtis (sprendimo 365 konstatuojamoji dalis).
111 Šio sprendimo 109 punkte pateiktas Sewon elgesio apibūdinimas rodo, kad ji iš tikrųjų vengė įgyvendinti susitarimą dėl kiekių laikotarpiu nuo 1995 m. sausio iki liepos mėnesio, ir su tuo per 2002 m. balandžio 25 d. teismo posėdį visiškai sutiko Komisijos atstovas.
112 Vis dėlto paliekant nuošalyje klausimą, kaip tiksliai reikėtų kvalifikuoti Sewon veiksmus gairėse paminėtų lengvinančių aplinkybių atžvilgiu, pagal sprendimą ieškovėms buvo 20 % sumažintas baudos padidinimas už pažeidimo trukmę, o tai yra lygu 5,71 % pagrindinės baudos sumažinimui.
113 Kadangi Komisijos baudos sumažinimas ir tai, ko reikalauja ieškovės, yra pagrįsta tiksliai tais pačiais faktais, Pirmosios instancijos teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, nustato, kad atsižvelgiant į Sewon veiksmus susitarimo dėl pardavimo kiekių 1995 m. sausio mėn.–birželio mėn. laikotarpiu atžvilgiu ieškovėms bauda yra sumažinta tinkamai.
Dėl Sewon bendradarbiavimo per administracinę procedūrą
Šalių argumentai
114 Ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnio nuostatas, nes atsisakė joms gerokai – nuo 50 iki 75 % sumažinti baudas, kaip nustatyta tame skirsnyje, o sumažino tik 50 % pagal pranešimo D skirsnį.
115 Pirma, Komisija neteisingai nusprendė, kad Sewon neatitiko Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnio d punkte, į kurį duoda nuorodą C skirsnis, nustatytų sąlygų, teigdama, kad jos bendradarbiavimas „nebuvo visiškai savanoriškas“, nors įmonė pagal šią nuostatą per visą tyrimą teikė visą reikalingą informaciją, nuolat ir be išlygų bendradarbiavo. Faktas, kad patikrinimai jau buvo atlikti Kyowa ir ADM patalpose ir kad Sewon jau buvo pateiktas prašymas pateikti informaciją, yra nepakankamas, nes nei Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnio d punkte, nei C skirsnyje nereikalaujama, kad bendradarbiavimas būtų pradėtas iki bet kokių tiriamųjų priemonių.
116 Antra, ieškovės teigia, kad Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnio antra sąlyga, jog informacija turi būti pateikiama po vietoje atlikto patikrinimo, bet iki tol, kol Komisija neturi pakankamai įrodymų pradėti procedūrą dėl sprendimo priėmimo, buvo taip pat įvykdyta. Patikrinimai ADM ir Kyowa patalpose nesuteikė pakankamos informacijos dėl pažeidimo 1990–1992 m. laikotarpiu.
117 Komisija visų pirma tvirtina, kad nors Sewon ir buvo pirma, kuri pateikė išsamius, įtikinamus įrodymus dėl kartelio trukmės, Ajinomoto buvo pirma, kuri pateikė įtikinamus įrodymus, susijusius su laikotarpiu po ADM atėjimo į rinką.
118 Komisija priduria, kad Sewon neatitiko Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnio d punkte nustatytos sąlygos, nes tam, kad bendradarbiavimas būtų laikomas „nuolatiniu ir be išlygų“, įmonė turi savanoriškai, o ne kaip šiuo atveju, tik atsakydama į Komisijos prašymą pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį pateikti visus įrodymus. Tokį aiškinimą patvirtina minėtas sprendimas Cascades prieš Komisiją.
119 Be to, anot Komisijos, nebuvo taip, kad po atliktų patikrinimų kartelio narių patalpose ji nebūtų turėjusi pakankamai informacijos, leidžiančios pradėti administracinę procedūrą.
120 Pagaliau, net jei Sewon būtų atitikusi Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnį, bauda jai nebūtinai būtų sumažinta labiau, t. y. daugiau nei 50 % nuo jai skirtos baudos dydžio, negu buvo sumažinta pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skirsnį.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
121 Visų pirma reikėtų priminti, kad Pranešime dėl baudų sumažinimo Komisija nustatė sąlygas, pagal kurias su ja kartelio tyrimo metu bendradarbiaujančios įmonės gali būti atleistos nuo baudų arba baudos, kurios joms būtų paskirtos, gali būti sumažintos (A.3 skirsnis).
122 Dėl Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo Sewon atveju yra neginčytina, kad įmonės situacija nepatenka į B skirsnio, kuris taikomas, kai įmonė informuoja Komisiją apie slaptą kartelį prieš Komisijai pradedant tyrimą, taikymo sritį (tuomet bauda gali būti sumažinta mažiausia 75 %).
123 Tačiau dėl ieškovių teiginio, kad Komisija buvo neteisi atsisakydama joms sumažinti baudą pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnį, yra tikslinga išsiaiškinti, ar Komisija nepažeidė šio skirsnio taikymo sąlygų.
124 Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnyje, pavadintame „Didelis baudos sumažinimas“, nustatyta:
„B skyriaus b–e punktų sąlygas įvykdžiusiai įmonei, pranešusiai apie slaptą kartelį po to, kai Komisija, priėmusi atitinkamą sprendimą, atliko patikrinimą kartelyje dalyvavusiose įmonėse, kuris nesuteikė pakankamo pagrindo pradėti tyrimo procedūros sprendimui priimti, bauda sumažinama 50–75 %.“
125 B skirsnyje, į kurį duoda nuorodą C skirsnis, nustatytos sąlygos taikomos įmonei, kuri:
„b) pirmoji pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelinio susitarimo egzistavimą;
c) nutraukė savo dalyvavimą neteisėtoje veikloje ne vėliau kaip pranešimo apie kartelį momentu;
d) suteikia Komisijai visą naudingą informaciją, visus turimus dokumentus bei įrodymus apie kartelį ir nuolat bei visapusiškai bendradarbiauja per visą tyrimą;
e) nevertė kitos įmonės dalyvauti kartelyje ir nekurstė jos atlikti neteisėtų veiksmų bei nebuvo pagrindinė jų vykdytoja.“
126 Sprendime Komisija nusprendė, kad nė vienai iš įmonių negali būti reikšmingai sumažinta bauda pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnį, nes nė viena iš jų neatitiko B skirsnio b–e punktuose nustatytų sąlygų, į kurias nurodo C skirsnis (429 konstatuojamoji dalis).
127 Iš sprendimo 423–425 konstatuojamųjų dalių yra aišku, kaip tvirtina ieškovės ir su tuo visi sutinka, kad Komisija dėl sprendimo 423 konstatuojamojoje dalyje išdėstytų priežasčių netiesiogiai pripažino Sewon atitinkančia Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnio b, c ir e punktuose nustatytas sąlygas. Vienintelė priežastis, kodėl joms baudos nebuvo sumažintos pagal C skirsnį, yra ta, kad Sewon bendradarbiavimas, pasak Komisijos, neatitiko Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnio d punkto.
128 Tačiau priežastys, kurias dėl to pateikia Komisija (sprendimo 424 konstatuojamojoje dalyje), aiškiai prieštarauja Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnio d punkto tekstui ir šio pranešimo C skirsnio nuostatų prasmei.
129 Pirmoji priežastis, kad iki to laiko, kai Sewon pradėjo bendradarbiauti, Komisija jau turėjo pakankamai informacijos nustatyti kartelio egzistavimą nuo ADM įėjimo į rinką, negali pateisinti atsisakymo laikyti įvykdyta B skirsnio d punkte nurodytą sąlygą ir todėl taikyti Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnį.
130 Iš sprendimo 423 konstatuojamosios dalies yra aišku, kad Sewon, kaip nustatė Komisija, buvo „pirma iš kartelio dalyvių, pateikusi svarių ir išsamių rasto pažeidimo įrodymų“ ir kad jos pateikti dokumentai, susiję su pirmuoju kartelio periodu nuo 1990 iki 1992 m., buvo „pagrindinis Komisijos naudotas įrodymų šaltinis rengiant šį sprendimą“. Komisija, pateikdama gynybos argumentus, taip pat pripažino, kad Sewon buvo pirmoji, kuri pateikė svarių ir išsamių kartelio trukmės įrodymų. Esant tokiai situacijai, negali būti paneigta, kad Sewon pateikė Komisijai „visą su byla tiesiogiai susijusią informaciją, visus dokumentus ir jos turimus įrodymus apie kartelį“, kaip nustatyta Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnio d punkte.
131 Reikėtų pažymėti, kad savo raštuose Komisija stengėsi pateisinti savo poziciją dėl Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnyje numatytos antros sąlygos, t. y. kad tyrimas nesuteikė pakankamo pagrindo pradėti procedūrą dėl sprendimo. Taip Komisija bando tvirtinti, kad Sewon pradėjo bendradarbiauti tada, kai ji jau turėjo pakankamai informacijos iš Ajinomoto dėl kartelio egzistavimo nuo 1992 iki 1995 m., ir kad tai jai leido pradėti procedūrą.
132 Pirmosios instancijos teismas negali sutikti su šiuo argumentu.
133 Nors Komisija sprendime remiasi ne Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnyje numatyta antra sąlyga, o B skirsnio d punkto, į kurį nurodo C skirsnis, netaikymu, vis dėlto bet kuriuo atveju Sewon pateikta informacija dėl kartelio egzistavimo 1990–1992 m. laikotarpiu leido Komisijai pradėti procedūrą prieš Ajinomoto, Kyowa ir pačią Sewon dėl to laikotarpio ir todėl, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, gerokai padidinti baudas. Todėl net skaitoma pažodžiui C skirsnyje nustatyta sąlyga dėl negalėjimo pradėti procedūrą Komisijos turimos informacijos pagrindu, kurią ji gavo per patikrinimus, yra tenkinama, nes Komisija negalėjo pradėti procedūros dėl pažeidimo, padaryto 1990–1992 m. laikotarpiu, kol Sewon nepateikė turimų įrodymų.
134 Antra priežastis, kad Sewon atskleidė kartelio egzistavimą po to, kai Komisija atliko tyrimus ADM ir Kyowa patalpose, taip pat yra nepagrįsta Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnio d punkto ir C skirsnio nuostatų, susijusių su antra sąlyga, atžvilgiu. B skirsnio d punkto taikymas nepriklauso nuo to, ar buvo atliktas patikrinimas, o C skirsnio nuostatos netgi aiškiai nurodo atvejį, kai patikrinimai jau atlikti įmonių – kartelio dalyvių – patalpose.
135 Galiausiai yra atmestinas ir paskutinis sprendime pateiktas argumentas, kad didelę informacijos dalį Sewon pateikė atsakydama į prašymą pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1 dalį ir kad todėl Sewon bendradarbiavimas nebuvo visiškai savanoriškas.
136 Šiuo atžvilgiu Komisija remiasi nusistovėjusia teismų praktika, jog bendradarbiavimas per tyrimą, kada neišeinama už pareigos pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 4 ir 5 dalis ribų, nėra pagrindas sumažinti baudą (1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑12/89, Rink. p. I‑907, 341 punktas ir minėto sprendimo Cascades prieš Komisiją 260 punktas).
137 Tačiau iš tos pačios teismų praktikos taip pat yra aišku, kad baudos sumažinimas yra pagrįstas, kai įmonė pateikia daugiau informacijos, negu reikalauja Komisija pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį (tuo klausimu žr. minėto sprendimo Cascades prieš Komisiją 261 ir 262 punktus).
138 Reikia pastebėti, kad šioje byloje informacija, kurią Sewon pateikė savo atsakyme, buvo daug platesnė negu reikalaujama. Iš tikrųjų, kaip sprendimo 172 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo pati Komisija, „Sewon taip pat pateikė susitikimų, apie kuriuos Komisija neprašė, detales ir toliau teikė papildomą informaciją“.
139 Be to, baudos sumažinimo netaikymas ieškovėms pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnį tuo pagrindu, kad į jas buvo kreiptasi su prašymu pateikti informaciją, taip pat prieštarauja šiame skirsnyje nustatytoms sąlygoms.
140 Kaip jau buvo konstatuota, Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnyje minima situacija, kai Komisija yra atlikusi „patikrinimą kartelio šalių patalpose sprendimo pagrindu“ (Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalyje numatyta priemonė), tačiau negalėjo pradėti procedūros. Šioje byloje tuo metu, kai Sewon pasisiūlė bendradarbiauti, Komisija jau buvo atlikusi du patikrinimus kartelio narių – ADM ir Kyowa – patalpose (sprendimo 168 konstatuojamoji dalis), tačiau tai nesuteikė pagrindo pradėti procedūrą dėl sprendimo priėmimo. Po šių patikrinimų pirminė nagrinėjimo procedūra buvo tęsiama išsiunčiant prašymus pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį (sprendimo 171 konstatuojamoji dalis). Be to, reikia pastebėti, kad Sewon patalpose patikrinimas nebuvo atliktas, tačiau toks patikrinimas nebūtinai būtų reiškęs, kad Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnis negalėtų būti taikomas, su sąlyga, jei patikrinimas nebūtų davęs pakankamo pagrindo pradėti procedūrą dėl sprendimo priėmimo.
141 Tai, kad Komisija į Sewon kreipėsi su prašymu pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1 dalį, negali savaime atimti galimybės gauti reikšmingą – nuo 50 iki 75 % – baudos sumažinimą pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnį dar ir dėl to, kad prašymas pateikti informaciją yra švelnesnė prievartos priemonė negu sprendimo pagrindu atliekamas patikrinimas.
142 Tokį aiškinimą patvirtina 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Mo och Domsjö prieš Komisiją (T‑352/94, Rink. p. II‑1989), kuriame teismas pažymėjo, kad tiriama įmonė Stora pateikė daugiau informacijos, negu Komisija galėjo reikalauti pagal prašymą pateikti informaciją (sprendimo 401 punktas), ir nusprendė, kad „nors Stora bendradarbiavo tik po to, kai Komisija pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį pradėjo patikrinimą įmonėse, Komisija, dviem trečdaliais sumažindama Stora skirtiną baudą, neperžengė savo diskrecijos skiriant baudas ribų“ (402 punktas). Nors šis Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra susijęs su Komisijos sprendimu, priimtu prieš Pranešimo dėl bendradarbiavimo paskelbimą, jame pateiktas aiškinimas yra galiojantis taikant šio pranešimo C skirsnio nuostatas.
143 Tokiomis aplinkybėmis pripažintina, kad Komisija nesilaikė Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnio.
144 Dėl tos priežasties Pirmosios instancijos teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, turi nuspręsti dėl ieškovėms skirtos baudos sumažinimo dydžio pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnį. Komisija tvirtina, kad pagal šį skirsnį bauda nebūtų sumažinta labiau, t. y. daugiau kaip 50 %, negu yra paskirta pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skirsnį.
145 Vis dėlto, reikia pažymėti, kad Sewon pateikta informacija buvo lemiama nustatant kartelio egzistavimą nuo 1990 iki 1992 m. ir pažeidimo trukmę, o tai leidžia baudą sumažinti 60 %.
Dėl baudos apskaičiavimo metodo ir galutinio dydžio
146 Sprendime Komisija atsižvelgė į dvi ieškovių atsakomybę lengvinančias aplinkybes: Sewon pasyvų vaidmenį 1995 m. pardavimo kvotų atžvilgiu, dėl kurio šiai įmonei buvo sumažintas baudos padidinimas už pažeidimo trukmę 20 % (sprendimo 365 konstatuojamoji dalis), ir pažeidimo nutraukimą iškart po to, kai įsikišo valdžios institucija (sprendimo 384 konstatuojamoji dalis), dėl kurio po pirmo sumažinimo gautas baudos dydis sumažintas 10 %.
147 Yra akivaizdu, kad abiem atvejais, priešingai nei Cheil atveju, Komisija baudos sumažinimo dėl lengvinančių aplinkybių dydį skaičiavo ne nuo pagrindinio baudos dydžio, nustatyto pagal pažeidimo sunkumą ir trukmę.
148 Teismas raštu pateiktu klausimu, kurį Komisija gavo 2002 m. vasario 7 d., paprašė jos, be kita ko, detaliai paaiškinti ir pagrįsti baudų apskaičiavimo metodą.
149 2002 m. vasario 27 d. atsakyme Komisija nurodė, kad tinkamas būdas apskaičiuoti padidinimus ir sumažinimus dėl sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių yra procentinio santykio pagrindiniam baudos dydžiui taikymas. Ji taip pat pripažino, kad sprendime nenuosekliai rėmėsi šiuo metodu, ypač Ajinomoto ir ADM atvejais.
150 Per posėdį ieškovės pareiškė, kad neprieštarauja Komisijos pateiktam baudų apskaičiavimo metodui.
151 Atsižvelgiant į tai reikia pabrėžti, kad remiantis gairėmis nustačiusi pagal pažeidimo sunkumą ir trukmę pagrindinį baudos dydį Komisija padidina ir (arba) sumažina šį dydį, atsižvelgdama į sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes.
152 Remdamasis gairių tekstu, Pirmosios instancijos teismas mano, kad bet koks procentinis padidinimas ar sumažinimas atsižvelgiant į sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes turi būti taikomas pagrindiniam baudos dydžiui, nustatytam pagal pažeidimo sunkumą ir trukmę, o ne bet kokiam padidinimui, jau taikytam už pažeidimo trukmę, ar dydžiui, gautam iš bet kokio kito pirminio padidinimo ar sumažinimo dėl sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Kaip Komisija teisingai pastebėjo savo atsakyme į Pirmosios instancijos teismo rašytinį paklausimą, toks baudų apskaičiavimo metodas, kurį numato gairių tekstas, užtikrina vienodą tame pačiame kartelyje dalyvaujančių įmonių vertinimą.
153 Reikia priminti, kad vertindamas Sewon veiksmus, susijusius su susitarimais dėl pardavimo kiekių, Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuomonės (šio sprendimo 111 punktas), kad ji iš tikrųjų vengė įgyvendinti šiuos susitarimus laikotarpiu nuo 1995 m. sausio mėn. iki birželio mėnesio. Nustatęs, kad Komisijos baudos sumažinimas už Sewon pasyvų vaidmenį pardavimo kvotų atžvilgiu ir tai, ko reikalauja ieškovės už susitarimo neįgyvendinimą praktikoje, remiasi tiksliai tais pačiais faktais, Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuomonės (šio sprendimo 113 punktas), kad padidinimo už pažeidimo trukmę sumažinimas 20 % buvo visiškai tinkamas. Šis sumažinimas yra lygus 5,71 % pagrindinės baudos (21 milijono eurų) sumažinimui.
154 Be to, reikėtų pastebėti, kad 10 %, kuriais Komisija sumažino Sewon baudą už tai, kad įmonė nutraukė pažeidimą iš karto po to, kai įsikišo valdžios institucija ir kuriuos ji taikė 19,8 milijono eurų dydžiui, gautam po pirmo sumažinimo dėl Sewon pasyvaus vaidmens, yra lygus apytikriai 9,43 % pagrindinio dydžio sumažinimui, kuris iš tikrųjų yra tinkamas.
155 Atsižvelgiant į šias aplinkybes, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra būtina prie 5,71 % sumažinimo pridėti 154 punkte nurodytus 9,43 %, bendrai sumažinant baudą dėl lengvinančių aplinkybių 15,14 %, šį sumažinimą taikant pagrindiniam baudos dydžiui, kuris prieš taikant Pranešimo dėl bendradarbiavimo nuostatas dabar yra 17 820 600 eurų.
156 Dėl nurodytų priežasčių, atsižvelgiant į Pranešimo dėl bendradarbiavimo C skirsnį, 17 820 600 eurų dydis mažinamas 60 %, o tai lygu 10 692 360 eurų sumažinimui. Todėl galutinis ieškovėms skirtinos baudos dydis turi būti 7 128 240 eurų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
157 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Tokiomis šios bylos aplinkybėmis darytina išvada, kad ieškovės padengia savo išlaidas ir solidariai – du trečdalius Komisijos išlaidų.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Nustatyti 7 128 240 eurų baudos dydį solidariai atsakingoms Daesang Corp. ir Sewon Europe GmbH.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Daesang Corp. ir Sewon Europe GmbH padengia savo ir solidariai – du trečdalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų, Komisija padengia trečdalį savo bylinėjimosi išlaidų.
Paskelbta 2003 m. liepos 9 d viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Procedūra ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Dėl apyvartos dydžio, į kurį buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą
Šalių argumentai
– Dėl proporcingumo principo pažeidimo
– Dėl Komisijos neteisingo apyvartos vertinimo ir vienodo požiūrio principo pa˛eidimo
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
– Dėl proporcingumo principo pažeidimo
– Dėl vienodo požiūrio principo pa˛eidimo
Dėl lengvinančių aplinkybių
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl Sewon bendradarbiavimo per administracinę procedūrą
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl baudos apskaičiavimo metodo ir galutinio dydžio