Byla C‑194/14 P
AC‑Treuhand AG
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – Europos alavo šilumos stabilizatorių ir ESPA / esterių šilumos stabilizatorių rinkos – EB 81 straipsnio 1 dalis – Taikymo sritis – Nagrinėjamose rinkose veiklos nevykdanti konsultavimo įmonė – „Įmonių susitarimo“ ir „suderintų veiksmų“ sąvokos – Baudų dydžio apskaičiavimas – 2006 m. baudų dydžio apskaičiavimo gairės – Neribota jurisdikcija“
Santrauka – 2015 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas
1. Karteliai – Inkriminavimas vienai įmonei – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojama bendra konsultavimo įmonės, neveikiančios atitinkamoje rinkoje, bet aktyviai ir tyčia prisidėjusios prie kartelio, atsakomybė – Leistinumas – Sąlygos
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
2. Europos Sąjungos teisė – Bendrieji teisės principai – Principas „nėra nusikaltimų be įstatymo“ – Reikšmė
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis)
3. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Bazinio dydžio nustatymas – Gairėse numatytų metodų netaikymas – Leistinumas – Sąlygos
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 2006/C 210/02 13 ir 37 punktai)
4. Konkurencija – Baudos – Sprendimas, kuriuo skiriamos baudos – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Vertinimo veiksnių, leidusių Komisijai įvertinti pažeidimo sunkumą ir trukmę, nurodymas – Pakankamas nurodymas – Komisijos pareiga pateikti skaičiais išreikštą informaciją apie baudų apskaičiavimą – Nebuvimas
(EB 81 straipsnio 1 dalis ir 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Sąjungos teismo neribota jurisdikcija – Apimtis
(SESV 261 ir 263 straipsniai; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalis ir 31 straipsnis)
1. Konsultavimo įmonė gali būti laikoma atsakinga už EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, jeigu ji tyčia ir aktyviai prisidėjo prie kitoje nei jos veiklos rinka veikiančių gamintojų sudaryto kartelio įgyvendinimo arba stebėjimo.
Kai kalbama apie susitarimų ir suderintų veiksmų, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, įgyvendinimą arba stebėjimą, išvada apie įmonės dalyvavimą darant pažeidimą ir jos atsakomybę už įvairias pažeidimo sudėtines dalis gali būti padaryta tuo atveju, jei Komisija įrodo, kad atitinkama įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie visų dalyvių siektų bendrų tikslų ir žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti viso to riziką. Šiomis aplinkybėmis, sąvokos „susitarimas“ ir „suderinti veiksmai“ nepreziumuoja abipusio veiksmų toje pačioje rinkoje, kurioje visos šalys vykdo veiklą, laisvės apribojimo.
Be to, EB 81 straipsnio 1 dalies formuluotėje nėra nieko, kas nurodytų, kad joje nustatytas draudimas skirtas tik tokių susitarimų arba suderintų veiksmų šalims, vykdančioms aktyvią veiklą kartelio paveiktose rinkose. Atvirkščiai, šios nuostatos tekste nuoroda daroma apskritai į visus susitarimus ir suderintus veiksmus, kurie, esant tiek horizontaliems, tiek vertikaliems santykiams, iškraipo konkurenciją bendroje rinkoje, neatsižvelgiant į tai, kokioje rinkoje šalys aktyviai vykdo veiklą, ir į tai, kad tik vienos iš jų komercinis elgesys priklauso nuo aptariamų slaptų susitarimų sąlygų.
Taip pat, jei konsultavimo įmonės elgesys tiesiogiai atitinka susitarimo šalių pastangas, susijusias tiek su derybomis dėl jų per kartelius prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, tiek su šių įsipareigojimų vykdymo kontrole, nes šios konsultavimo įmonės paslaugų, kurios žinant visą situaciją buvo teikiamos pagal su tomis šalimis sudarytas sutartis, tikslas buvo pasiekti aptariamus antikonkurencinius tikslus – nustatyti kainas, pasidalyti rinkas ir klientus ir keistis jautria komercine informacija – negalima daryti išvados, jog konsultavimo įmonės veiksmai yra paprasčiausios nereikšmingos paslaugos, nesusijusios su gamintojų prisiimtais įsipareigojimais ir iš jų kylančiais konkurencijos apribojimais.
(žr. 26, 27, 30, 33, 35, 38, 39 punktus)
2. Principas „nėra nusikaltimų ir bausmių be įstatymo“ negali būti aiškinamas kaip draudžiantis laipsnišką baudžiamosios atsakomybės taisyklių aiškinimą, kurį teismas atlieka vienoje ar kitoje byloje pateikdamas išaiškinimą, jeigu tokio išaiškinimo rezultatą vykdant pažeidimą galima protingai numatyti, atsižvelgiant į tuo metu teismų praktikoje dėl aptariamos įstatymo nuostatos pateikiamą išaiškinimą.
Numatomumo sąvokos reikšmė didele dalimi priklauso nuo nagrinėjamos nuostatos teksto turinio, nuo ja reglamentuojamos srities ir nuo jos adresatų skaičiaus bei jų statuso. Galimybė numatyti įstatymą neprieštarauja tam, kad suinteresuotasis asmuo būtų priverstas pasinaudoti specialistų patarimais, siekdamas konkretaus atvejo aplinkybėmis tinkamai įvertinti pasekmes, kurių gali atsirasti dėl tam tikro akto. Tai visų pirma taikytina specialistams, kurie pripratę vykdydami savo veiklą elgtis labai atsargiai. Todėl iš jų galima tikėtis, kad jie ypač rūpestingai vertins savo veiklos riziką.
(žr. 41, 42 punktus)
3. Nors pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių 13 punkte iš esmės siekiama nustatyti, kad įmonei skirtos baudos apskaičiavimo pagrindas yra dydis, kuris atspindi pažeidimo ekonominę svarbą ir šios įmonės santykinę reikšmę darant šį pažeidimą, Komisija gali nukrypti nuo šiose gairėse nurodytų baudų apskaičiavimo metodų, kai remdamasi jų 37 punktu nustato skirtų fiksuotų baudų bazinį dydį, jeigu su pažeidimu susijusios rinkos yra rinkos, kuriose aktyviai pažeidimus dariusi įmonė nevykdė veiklos, todėl jokia šios įmonės pasiektos apyvartos dalis negali būti gauta iš prekių, kurios yra minėtų pažeidimų objektas.
(žr. 64, 66–67 punktus)
4. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 68 punktą)
5. Dėl Komisijos sprendimų teisminės kontrolės, kai ši nusprendžia skirti vienkartinę arba periodinę baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą, reikia pažymėti, kad, be SESV 263 straipsnyje numatytos teisėtumo kontrolės, Sąjungos teismas turi neribotą jurisdikciją, jam suteiktą pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, remiantis SESV 261 straipsniu, ir ji teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir dėl to panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą.
Vis dėlto šios neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva, o Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas. Išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus, kuriuos teismas tikrina savo iniciatyva, būtent ieškovė turi nurodyti su ginčijamu sprendimu susijusius pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti.
Tačiau siekdamas įvykdyti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalyje numatyto veiksmingos teisminės gynybos principo reikalavimus ir atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį Sąjungos teismas, įgyvendindamas SESV 261 ir 263 straipsniuose numatytus įgaliojimus, turi išnagrinėti visus su teisės ir fakto klausimais susijusius kaltinimus, kuriais siekiama parodyti, kad baudos dydis neatitinka pažeidimo sunkumo ir trukmės.
(žr. 74–76 punktus)