Language of document : ECLI:EU:C:2014:1936

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR NUOMONĖ,

pateikta 2014 m. gegužės 14 d.(1)

Byla C‑146/14 PPU

Direktor na Direktsia „Migratsia“ pri Ministerstvo na vatreshnite raboti

prieš

Bashir Mohamed Ali Mahdi

(Administrativen sad Sofiagrad (Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva dėl grąžinimo – Neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio išsiuntimas – Administracinis sulaikymas – Tokio sulaikymo termino pratęsimas – Galimybė leisti pratęsti maksimalų sulaikymo terminą dėl tapatybės dokumentų nebuvimo – Kliūtys įvykdyti sprendimą dėl išsiuntimo – Pagrįsta tikimybė išsiųsti – Suinteresuotojo asmens kilmės šalies ambasados atsisakymas išduoti grįžti būtiną dokumentą – Galima atitinkamos valstybės narės pareiga išduoti laikiną dokumentą dėl asmens statuso“





 Įžanga

1.      Teisingumo Teismas ketvirtą kartą(2) turi taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, p. 98), paprastai vadinamos direktyva dėl grąžinimo, išaiškinimo.

2.      Šioje nuomonėje ne kartą remsiuosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika. Tai susiję su aplinkybe, kad Direktyva 2008/115 kaip tik siekiama atsižvelgti į EŽTT praktiką sulaikymo srityje(3). Ši teismo praktika susijusi su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 straipsniu, atitinkančiu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 6 straipsnį. Chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje nustatyta, kad joje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK užtikrinamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokios, kaip nustatyta EŽTK. Dėl Chartijos 7 straipsnio ir EŽTK 8 straipsnio 1 dalies Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, kad „Chartijos 7 straipsniui priskirtina tokia pati esmė ir taikymo sritis kaip ir EŽTK 8 straipsnio 1 daliai, kaip išaiškinta [EŽTT] praktikoje“(4).

3.      Mano manymu, tas pats taikytina Chartijos 6 straipsniui ir EŽTK 5 straipsniui(5).

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Chartija

4.      Pagal Chartijos 6 straipsnį „kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą“.

5.      Chartijos 47 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“ numatyta:

„Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.

Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.“

 Direktyva 2008/115

6.      Direktyvos 2008/115 6, 12 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(6)      Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.

<...>

(12)      Turėtų būti atsižvelgta į nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių, kurie dar negali būti išsiųsti, padėtį. Jų minimalių poreikių tenkinimo sąlygos turėtų būti apibrėžtos pagal nacionalinės teisės aktus. Siekdami įrodyti savo specifinę padėtį administracinės kontrolės ar patikrinimų atveju, šie asmenys turėtų gauti jų situacijos raštišką patvirtinimą. Valstybės narės turėtų galėti savo nuožiūra nustatyti raštiško patvirtinimo formą ir formatą, ir taip pat turėtų galėti jį įtraukti į pagal šią direktyvą priimamus sprendimus, susijusius su grąžinimu.

<…>

(16)      Sulaikymo taikymas išsiuntimo tikslu turėtų būti ribojamas ir atitikti proporcingumo principą priemonių, kurių imamasi, ir siekiamų tikslų atžvilgiu. Sulaikymas yra pateisinamas tik tada, kai rengiamasi grąžinimui arba išsiuntimo procesui, ir jei švelnesnių priverstinių priemonių nepakaktų.“

7.      Direktyvos 2008/115 dalykas jos 1 straipsnyje apibrėžtas taip:

„Šia direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus.“

8.      Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 7 punkte „pasislėpimo pavojus“ apibrėžiamas kaip padėtis, kai „tam tikru atveju esama priežasčių, kurios grindžiamos teisėje apibrėžtais konkrečiais kriterijais, manyti, kad trečiosios šalies pilietis, kuriam turi būti taikoma grąžinimo tvarka, gali pasislėpti“.

9.      Direktyvos 2008/115 15 straipsnyje „Sulaikymas“ numatyta:

„1.      Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės), visų pirma, kai:

a)      esama pasislėpimo pavojaus, arba

b)      atitinkamas trečiosios šalies pilietis vengia pasirengimo grąžinimui ar išsiuntimo proceso, arba jiems trukdo.

Sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui.

2.      Įsakymą sulaikyti priima administracinės ar teisminės institucijos.

Įsakymas sulaikyti parengiamas raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis.

Kai įsakymą sulaikyti priima administracinės institucijos, valstybės narės:

a)      numato atlikti skubią sulaikymo teisėtumo teisminę peržiūrą ir kuo skubiau po sulaikymo pradžios priimti sprendimą,

b)      arba atitinkamam trečiosios šalies piliečiui suteikia teisę imtis procesinių veiksmų, kuriais būtų skubiai atlikta sulaikymo teisėtumo teisminė peržiūra ir kuo skubiau po atitinkamų procesinių veiksmų pradžios būtų priimtas sprendimas. Šiuo atveju valstybės narės nedelsdamos praneša atitinkamam trečiosios šalies piliečiui apie galimybę imtis tokių procesinių veiksmų.

Atitinkamas trečiosios šalies pilietis nedelsiant paleidžiamas, jei sulaikymas yra neteisėtas.

3.      Kiekvienu atveju sulaikymas peržiūrimas pagrįstais laiko tarpais atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu arba ex officio. Pratęstų sulaikymo laikotarpių atveju teisminė institucija prižiūri, kaip atliekamos peržiūros.

4.      Paaiškėjus, kad dėl teisinių ar kitokių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės išsiųsti arba 1 dalyje nustatytų aplinkybių nebesama, sulaikymas tampa nebepateisinamas ir atitinkamas asmuo nedelsiant paleidžiamas.

5.      Sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti šešių mėnesių.

6.      Valstybės narės negali pratęsti 5 dalyje nurodyto laikotarpio, tačiau laikydamosi nacionalinės teisės gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar dvylikos mėnesių, tais atvejais, kai tikėtina, jog nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad:

a)      suinteresuotasis trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiauja, arba

b)      vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių.“

 EŽTK

10.    Konvencijos 5 straipsnyje įtvirtintos tokios šiai bylai reikšmingos nuostatos:

„1.      Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka:

<…>

f)      kai asmuo teisėtai sulaikomas ar kalinamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas asmens išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procesas.

<…>

4.      Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar kalinant, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl jo kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti.

<…>“

 Bulgarijos teisė

 Užsieniečių įstatymas

11.    Pagrindinės bylos aplinkybėmis taikytinos redakcijos (DV, Nr. 108, 2013 m. gruodžio 17 d.) Įstatymo dėl užsieniečių Bulgarijos Respublikoje (Zakon za chuzhdentsite v Republika Balgaria, DV, Nr. 153, 1998 m. gruodžio 23 d.) (toliau – Užsieniečių įstatymas) 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gali būti taikoma administracinės prievartos priemonė „palydėjimas iki sienos“, jei „užsienietis negali įrodyti, kad teisėtai atvyko į šalį“.

12.    Pagrindinės bylos aplinkybėmis taikytinos redakcijos Užsieniečių įstatymo 42h straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse, analizuojamose kartu su šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 22 punktu, numatyta, kad gali būti taikoma administracinės prievartos priemonė „draudimas atvykti“, jei paaiškėja, kad iš užsienio atvykęs asmuo siekia pasinaudoti šalies teritorija kaip tarpiniu punktu ketindamas emigruoti į kitą trečiąją šalį.

13.    Pagal Užsieniečių įstatymo 44 straipsnio 5 dalį „iškilus kliūčių, neleidžiančių užsieniečiui nedelsiant išvykti iš šalies ar nuvykti į kitą šalį, institucijos, nurodžiusios taikyti administracinės prievartos priemones, įsakymu užsienietis įpareigojamas kas savaitę atvykti į jo gyvenamosios vietos teritorinį Vidaus reikalų ministerijos padalinį šio įstatymo įgyvendinimo taisyklėse nustatyta tvarka, kol nebeliks kliūčių palydėti iki sienos ar išsiųsti ir bus imtasi priemonių išsiųsti jį artimiausiu metu.“

14.    Pagal minėto įstatymo 44 straipsnio 6 dalį:

„Jei užsieniečiui, kurio tapatybė nenustatyta, taikoma administracinės prievartos priemonė pagal 39a straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, jis trukdo vykdyti įsakymą, kuriuo nustatyta ši priemonė, ar esama pavojaus, kad jis slapstysis, minėtą priemonę priėmusi institucija taip pat gali nurodyti priverstinai apgyvendinti užsienietį užsieniečių administracinio sulaikymo centre siekiant organizuoti jo palydėjimą iki Bulgarijos Respublikos sienos arba išsiuntimą.“

15.    Minėto įstatymo 44 straipsnio 8 dalyje nustatyta:

„Administracinis sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 6 dalyje numatytos sąlygos, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Kompetentingos institucijos pagal 1 dalį kartą per mėnesį savo iniciatyva kartu su Migracijos direkcijos direktoriumi tikrina, ar tenkinamos sulaikymo sąlygos. Išimtiniu atveju, kai asmuo atsisako bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis arba kai vėluojama išduoti lydėti iki sienos ar jam išsiųsti būtinus dokumentus, sulaikymo terminas gali būti pratęstas iki 12 mėnesių. Jei, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, paaiškėja, kad dėl teisinių ar techninių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės išsiųsti užsienietį, atitinkamas asmuo nedelsiant paleidžiamas.“

16.    Pagal Užsieniečių įstatymo 46a straipsnio 1 dalį „įsakymas priverstinai apgyvendinti administracinio sulaikymo centre gali būti skundžiamas laikantis Administracinio proceso kodekse (Administrativnoprotsesualen kodeks, toliau – APK) nustatytos tvarkos per 14 dienų nuo faktinio apgyvendinimo dienos.

17.    Užsieniečių įstatymo 46a straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, į kurį kreiptasi, sprendimą dėl skundo priima viešame posėdyje, suinteresuotajam asmeniui neprivalant dalyvauti, ir kad šis teismo sprendimas taip pat gali būti skundžiamas.

18.    Pagal minėto įstatymo 46a straipsnio 3 dalį „kas šešis mėnesius užsieniečių administracinio sulaikymo centro direktorius sudaro sąrašą užsieniečių, dėl kliūčių išsiųsti iš šalies laikomų centre ilgiau nei šešis mėnesius. Šis sąrašas pateikiamas administracinio sulaikymo centro buvimo vietos administraciniam teismui.“

19.    Minėto įstatymo 46a straipsnio 4 dalyje nurodyta:

„Pasibaigus kiekvienam šešių mėnesių priverstinio apgyvendinimo sulaikymo centre terminui teismas savo iniciatyva arba suinteresuotojo užsieniečio prašymu uždarame posėdyje priima nutartį pratęsti sulaikymo terminą, pakeisti sulaikymą kita priemone arba paleisti sulaikytąjį. Šią teismo nutartį galima apskųsti [APK] numatyta tvarka.“

20.    Pagal Užsieniečių įstatymo „Papildomų nuostatų“ 1 straipsnio 4c punktą pripažįstama, kad esama „užsieniečio, kuriam taikoma administracinės prievartos priemonė, pasislėpimo pavojaus“, jeigu, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad šis asmuo mėgins išvengti nurodytos priemonės įvykdymo. Tokiomis aplinkybėmis gali būti laikoma tai, kad asmens neįmanoma rasti deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, jis anksčiau yra pažeidęs viešąją tvarką, yra teistas, net jei teistumas išnykęs, kad jis neišvyko iš šalies per nustatytą savanoriško išvykimo terminą, aiškiai parodė, jog nevykdys jam skirtos priemonės, turi suklastotus dokumentus arba visai jų neturi, pateikė klaidingą informaciją, anksčiau jau yra slapstęsis ir nepaisė draudimo atvykti.

 APK

21.    APK 128 straipsnio „Jurisdikcija ratione materiae“ 1 dalyje nustatyta:

„Administraciniams teismams teismingos visos bylos, susijusios su prašymais dėl:

1.      administracinių aktų priėmimo, pakeitimo, panaikinimo ar pripažinimo negaliojančiais;

<…>

3.      teisminės gynybos nuo administracijos veiksmų ir neveikimo, neturinčių teisinio pagrindo.“

22.    Pagal APK 168 straipsnio „Teisminės kontrolės dalykas“ 1 dalį:

„Teismas neapsiriboja pareiškėjo nurodytų motyvų išnagrinėjimu, bet privalo remdamasis šalių pateiktais įrodymais atlikti skundžiamo administracinio akto teisėtumo kontrolę atsižvelgdamas į kiekvieną 146 straipsnyje nurodytą motyvą.“

23.    Pagal APK 170 straipsnio „Įrodinėjimo pareiga“ 1 dalį „administracinė institucija ir asmenys, kuriems administracinis aktas yra palankus, turi įrodyti, kad akte nurodytų faktinių motyvų esama ir kad jis priimtas vykdant teisėtus reikalavimus“.

24.    APK 173 straipsnio „Teismo įgaliojimai sprendžiant dėl administracinio akto pripažinimo negaliojančiu ar panaikinimo“ 1 dalyje nustatyta:

„Jei klausimas nėra pateiktas administracinei institucijai vertinti, teismas, į kurį kreiptasi, arba pripažinęs negaliojančiu, arba panaikinęs administracinį aktą, priima sprendimą dėl bylos esmės.“

 Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

25.    2013 m. rugpjūčio 9 d. B. Mahdi buvo sulaikytas Bregovo (Bulgarija) pasienio poste, kai mėgino išvykti iš Bulgarijos į Serbiją. Jis neturėjo asmens tapatybės dokumentų ir prisistatė kaip Sudano pilietis Bashir Mohamed Ali Mahdi, gimęs 1974 m. lapkričio 5 d. Sudane.

26.    Minėtą dieną Bulgarijos pasienio posto vadovas B. Mahdi nustatė tris administracines priemones: „užsieniečio palydėjimą iki sienos“, „draudimą užsieniečiui atvykti į Bulgariją“ ir įsakymą priverstinai apgyvendinti administracinio sulaikymo centre vykdant dvi pirmąsias priemones.

27.    2013 m. rugpjūčio 10 d. B. Mahdi pagal įsakymą priverstinai apgyvendinti administracinio sulaikymo centre buvo priverstinai apgyvendintas Sofijos (Bulgarija) apskrityje, Busmanci kaime (Bulgarija) esančiame Direktsia „Migratsia“ pri Ministerstvo na vatreshnite raboti (Migracijos direkcija prie Vidaus reikalų ministerijos) pavaldžiame specialiajame užsieniečių laikinojo apgyvendinimo centre.

28.    2013 m. rugpjūčio 12 d. B. Mahdi Bulgarijos administracinėje institucijoje pasirašė deklaraciją, kuria patvirtino savanorišką sutikimą grįžti į Sudaną.

29.    2013 m. rugpjūčio 13 d. Direktor na Direktsia „Migratsia“ pri Ministerstvo na vatreshnite raboti (Migracijos direkcijos prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius, toliau – direktorius) raštu kreipėsi į Sudano Respublikos ambasadą ir pranešė jai apie B. Mahdi nustatytas priemones ir priverstinį jo apgyvendinimą sulaikymo centre. Direktorius taip pat pažymėjo, jog tam, kad B. Mahdi galėtų išvykti iš Bulgarijos ir grįžti į Sudaną, šios ambasados konsulinis skyrius turi patvirtinti B. Mahdi tapatybę ir išduoti jam pasą atstojantį dokumentą.

30.    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo tiksliai nenurodytą dieną, tarp 2013 m. rugpjūčio 13 ir 16 d., B. Mahdi Bulgarijos administracinėje institucijoje žodžiu pareiškė, kad nepageidauja savanoriškai grįžti į Sudaną. Iš bylos medžiagos matyti, kad tai buvo pareikšta po susitikimo su Sudano Respublikos ambasados atstovu, kuris patvirtino B. Mahdi tapatybę, bet atsisakė išduoti tapatybės dokumentą, suteikiantį teisę vykti į užsienį. Šis atsisakymas, atrodo, buvo grindžiamas tuo, kad B. Mahdi nenorėjo grįžti į Sudaną. Teisingumo Teismo posėdyje Bulgarijos Respublika patvirtino, kad po šio atsisakymo nesiėmė jokių veiksmų.

31.    2013 m. rugpjūčio 16 d. Bulgarijos pilietė M. Ruseva, kurios ryšiai su B. Mahdi daugiau nepatikslinti, pateikė direktoriui prašymą jį paleisti už užstatą ir pridėjo notaro patvirtintą deklaraciją, pagal kurią B. Mahdi užtikrinamas būstas ir išlaikymas. Joje buvo nurodytas ir adresas.

32.    Atsižvelgdamos į šį prašymą Bulgarijos valdžios institucijos 2013 m. rugpjūčio 26 d. atliko patikrą M. Ruseva namuose. Jos nustatė, kad tai keturių kambarių butas, kuriame B. Mahdi skirtas vienas kambarys.

33.    2013 m. rugpjūčio 27 d. direktorius, remdamasis M. Ruseva deklaracija ir atlikta patikra, pasiūlė savo viršininkui panaikinti įsakymą priverstinai apgyvendinti administracinio sulaikymo centre. Direktorius taip pat pasiūlė B. Mahdi taikyti švelnesnę priemonę, būtent įsakymą „kas mėnesį atvykti į Vidaus reikalų ministerijos vietos skyrių pagal gyvenamąją vietą“, kol neliks kliūčių įvykdyti dėl jo priimtą sprendimą dėl grąžinimo.

34.    2013 m. rugsėjo 9 d. pasienio posto vadovas minėtam viršininkui skirtame rašte nurodė, kad šis įsakymas neturi būti panaikintas, nes B. Mahdi neteisėtai atvyko į Bulgariją, neturi leidimo joje gyventi, Nacionalinė pabėgėlių tarnyba 2012 m. gruodžio 29 d. atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą ir jis padarė nusikaltimą kirsdamas Bulgarijos ir Serbijos sieną tam neskirtoje vietoje.

35.    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad nei įsakymas priverstinai apgyvendinti administracinio sulaikymo centre, nei atsisakymas panaikinti šį įsakymą ir pakeisti jį švelnesne priemone, nei sprendimas atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą nebuvo apskųsti.

36.    Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinė byla prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme buvo inicijuota gavus direktoriaus raštą. Jis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašė savo iniciatyva remiantis Užsieniečių įstatymo 46a straipsnio 3 ir 4 dalimis nuspręsti dėl B. Mahdi sulaikymo termino pratęsimo.

37.    Šiomis aplinkybėmis Administrativen sad Sofiagrad (Sofijos administracinis teismas, Bulgarija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos keturis prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [Direktyvos 2008/115] 15 straipsnio 3 ir 6 dalis, siejamas su [Chartijos] 6 ir 47 straipsniais ir teise į teisminę peržiūrą ir veiksmingą teisminę apsaugą, reikia aiškinti taip, kad:

a)      tuo atveju, kai pagal valstybės narės teisę administracinė institucija privalo kas mėnesį persvarstyti administracinį sulaikymą, tačiau nėra aiškiai nustatytos pareigos priimti administracinį aktą ir jei ši institucija savo iniciatyva turi pateikti teismui sąrašą trečiųjų šalių piliečių, kurie, esant kliūčių juos išsiųsti, yra sulaikyti ilgiau nei įstatyme numatytą pradinio sulaikymo terminą, administracinė institucija, pasibaigus individualiai taikomame sprendime dėl pradinio sulaikymo nustatytam terminui, privalo priimti aktą dėl sulaikymo peržiūros, atsižvelgdama į Sąjungos teisėje numatytus sulaikymo termino pratęsimo pagrindus, arba paleisti suinteresuotąjį asmenį;

b)      tuo atveju, kai valstybės narės nacionalinėje teisėje numatytas teismo įgaliojimas pasibaigus nacionalinėje teisėje įtvirtintam maksimaliam pradinio sulaikymo siekiant išsiųsti terminui nurodyti pratęsti administracinio sulaikymo terminą, pakeisti jį švelnesne priemone arba paleisti trečiosios šalies pilietį, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, teismas turi įvertinti akto dėl sulaikymo peržiūros, kuriame nurodyti teisiniai ir faktiniai būtinybės pratęsti sulaikymo terminą pagrindai ir jo trukmė, teisėtumą ir priimti sprendimą dėl esmės, nurodydamas tęsti sulaikymą, pakeisti jį kita priemone arba paleisti suinteresuotąjį asmenį;

c)      pagal šias nuostatas teismui leidžiama vertinti akto dėl administracinio sulaikymo peržiūros, kuriame nurodytos tik priežastys, dėl kurių negalima įvykdyti sprendimo išsiųsti trečiosios šalies pilietį, teisėtumą, atsižvelgiant į Sąjungos teisėje numatytus sulaikymo termino pratęsimo pagrindus, ir sprendimą dėl esmės, kuriame nurodoma tęsti sulaikymą, pakeisti jį kita priemone ar paleisti suinteresuotąjį asmenį, priimti remiantis tik administracinės institucijos nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais, taip pat trečiosios šalies piliečio pateiktais prieštaravimais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis?

2.      Ar [Direktyvos 2008/115] 15 straipsnio 1 ir 6 dalis esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, reikia aiškinti taip, kad nacionalinėje teisėje numatytas savarankiškas sulaikymo pratęsimo pagrindas, kai „suinteresuotasis asmuo neturi asmens tapatybės dokumentų“, yra suderinamas su Sąjungos teise kaip apimantis abu [minėtoje 6 dalyje] nurodytus atvejus, nes pagal valstybės narės teisę remiantis minėta aplinkybe galima daryti pagrįstą prielaidą, kad suinteresuotasis asmuo mėgins išvengti sprendimo išsiųsti įvykdymo, o tai reiškia pasislėpimo pavojų, kaip jis suprantamas pagal šios valstybės narės teisę?

3.      Ar [Direktyvos 2008/115] 15 straipsnio 1 dalies a ir b punktus ir 6 dalį, siejamus su jos 2 ir 13 konstatuojamosiomis dalimis, kuriose numatyta paisyti pagrindinių teisių, gerbti trečiųjų šalių piliečių orumą ir taikyti proporcingumo principą, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas pagrįstai galima daryti išvadą, jog esama pasislėpimo pavojaus, remiantis tuo, kad suinteresuotasis asmuo neturi asmens tapatybės dokumentų, neteisėtai kirto valstybės sieną ir teigia nenorintis grįžti į kilmės šalį, nors prieš tai užpildė savanoriško grįžimo į savo šalį deklaraciją ir pateikė teisingus duomenis apie savo tapatybę, jei pagal [Direktyvą 2008/115] šias aplinkybes apima sąvoka (asmens, kuriam skirtas sprendimas grąžinti) „pasislėpimo pavojus“, o pagal nacionalinę teisę ši sąvoka apibrėžiama kaip faktinėmis aplinkybėmis paremta pagrįsta prielaida, kad suinteresuotasis asmuo mėgins išvengti sprendimo išsiųsti įvykdymo?

4.      Ar [Direktyvos 2008/115] 15 straipsnio 1 dalies a ir b punktus, taip pat 4 ir 6 dalis, siejamus su jos 2 ir 13 konstatuojamosiomis dalimis, kuriose numatyta paisyti pagrindinių teisių, gerbti trečiųjų šalių piliečių orumą ir taikyti proporcingumo principą, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, reikia aiškinti taip, kad:

a)      trečiosios šalies pilietis nebendradarbiauja rengiantis įvykdyti sprendimą grąžinti jį į kilmės šalį, jei jis tos šalies ambasados darbuotojui žodžiu tvirtina nenorintis grįžti į kilmės šalį, nors prieš tai užpildė savanoriško grįžimo į savo šalį deklaraciją ir pateikė teisingus duomenis apie savo tapatybę, be to, vėluojama gauti dokumentus iš trečiosios šalies ir yra pagrįsta tikimybė įvykdyti sprendimą grąžinti, jei tokiomis aplinkybėmis kilmės šalies ambasada neišduoda dokumento, reikalingo suinteresuotajam asmeniui grįžti į jo kilmės šalį, nors patvirtino jo tapatybę;

b)      tuo atveju, kai, nesant pagrįstos tikimybės įvykdyti sprendimą išsiųsti, trečiosios šalies pilietis, kuris neturi asmens tapatybės dokumentų, neteisėtai kirto valstybės sieną ir teigia nenorintis grįžti į kilmės šalį, paleidžiamas ir jei tokiomis aplinkybėmis šios šalies ambasada neišduoda dokumento, reikalingo suinteresuotajam asmeniui grįžti į kilmės šalį, nors patvirtino jo tapatybę, darytina išvada, kad valstybė narė privalo išduoti laikiną dokumentą dėl suinteresuotojo asmens statuso?“

 Dėl sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros

38.    Atskira 2014 m. kovo 28 d. nutartimi Administrativen sad Sofiagrad paprašė, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų nagrinėjamas pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje.

39.    Teisingumo Teismo trečioji kolegija teisėjo pranešėjo siūlymu ir susipažinusi su generalinio advokato nuomone 2014 m. balandžio 8 d. nusprendė patenkinti nacionalinio teismo prašymą nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka.

 Analizė

 Pirminė pastaba

40.    Atsižvelgiant į pateiktų klausimų formuluotę ir pobūdį pirmiausia reikia priminti, kad gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas pagal SESV 267 straipsnį neturi jurisdikcijos taikyti Sąjungos teisės normų konkrečiai bylai, taigi ir vertinti nacionalinės teisės nuostatos šių normų atžvilgiu(6).

41.    Tačiau Teisingumo Teismas, remdamasis SESV 267 straipsnyje įtvirtintu teismų bendradarbiavimu, gali, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, nurodyti nacionaliniam teismui visas Sąjungos teisės aiškinimo gaires, kurios jam galėtų būti naudingos vertinant šios teisės nuostatų poveikį(7). Būtent į tai atsižvelgdamas ir nagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

 Dėl prejudicinių klausimų priimtinumo

42.    Mano manymu, visi klausimai yra priimtini, įskaitant paskutinį, kuris susijęs su prielaida, kad B. Mahdi paleidžiamas. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką(8), šis klausimas nėra hipotetinis. Priešingai, jis yra nuosekli pirmesnių klausimų tąsa ir reiškia su jais susijusią pasekmę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi galėti nurodyti administracijai, kaip elgtis tuo atveju, jei B. Mahdi būtų paleistas. Taigi prejudicinius klausimus išnagrinėsiu tokia tvarka, kokia jie pateikti.

 Dėl prejudicinių klausimų esmės

43.    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda kelis klausimus dėl procedūros ir esmės, susijusius su Direktyvos 2008/115 15 straipsnio išaiškinimu.

 Direktyvoje 2008/115 nustatyta sulaikymo sistema

44.    Siekiant naudingai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, reikia glaustai apibūdinti Direktyvos 2008/115 15 straipsnyje nustatytą sulaikymo sistemą, taip pat sulaikymo peržiūrą ir teisminę kontrolę.

45.    Direktyvos 2008/115 tikslas pagal jos 2 konstatuojamąją dalį – suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad grąžinant suinteresuotuosius asmenis su jais būtų elgiamasi humaniškai, visapusiškai paisant jų pagrindinių teisių ir gerbiant jų orumą. Šia direktyva siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp valstybių narių teisių ir interesų, susijusių su užsieniečių atvykimo, gyvenimo šalyje ir išsiuntimo priežiūra(9) ir individualiomis atitinkamų asmenų teisėmis. Dėl pastarųjų Direktyva 2008/115 siekiama laikytis EŽTT praktikos teisės į laisvę srityje(10). Tas pats pasakytina ir apie „dvidešimt pagrindinių priverstinio grąžinimo principų“, Europos Tarybos Ministrų Komiteto nustatytų 2005 m. gegužės 4 d.(11), į kuriuos daroma nuoroda Direktyvos 2008/115 3 konstatuojamojoje dalyje. Šios direktyvos 15 straipsnis buvo vienas iš straipsnių, dėl kurių vykstant teisėkūros procesui(12) Sąjungos politinės institucijos diskutavo daugiausia(13).

46.    Principas, kuriuo pagrįstas Direktyvos 2008/115 15 straipsnis, reiškia, kad laisvės atėmimas pateisinamas tik grąžinimo ir išsiuntimo procedūrų vykdymu ir kad jei šios procedūros nėra vykdomos taip greitai, kaip reikalaujama, atsižvelgiant į šią nuostatą sulaikymas nebėra pateisinamas(14).

47.    Iš Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalies matyti, kad sulaikymas gali būti tik ultima ratio, nesant švelnesnių priemonių, ir kad bet kuriuo atveju trečiosios šalies pilietį galima sulaikyti tik jei esama pavojaus, kad atitinkamas pilietis pasislėps, arba jis vengia pasirengimo grąžinti ar išsiuntimo vykdymo ar tam trukdo. Sulaikymas siekiant išsiųsti nėra baudžiamojo pobūdžio(15) ir nereiškia laisvės atėmimo bausmės(16). Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama siaurai, nes priverstinis sulaikymas kaip laisvės atėmimas yra pagrindinės teisės į asmens laisvę išimtis(17).

48.    Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad asmens, kurio atžvilgiu vykdoma išsiuntimo procedūra, sulaikymas netruktų nepagrįstai ilgai, t. y. nesitęstų ilgiau, nei būtina dėl siekiamo tikslo(18). Šis principas išlaikytas Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 dalyje, kurioje, be to, nurodyta, kad kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo terminą, kuris negali viršyti šešių mėnesių(19).

49.    Išimtiniais atvejais su sąlyga, kad tebebūtų įvykdytos Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos pradinės sulaikymo sąlygos, valstybė narė gali pratęsti maksimalų pradinio sulaikymo terminą, jei tikėtina, kad, nepaisant visų jos pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau, ir jei įvykdyta viena iš šios direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje nustatytų papildomų sąlygų, t. y. jei suinteresuotasis trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiauja arba vėluojama gauti reikalingus dokumentus iš trečiųjų šalių. Šios papildomos sąlygos nurodytos išsamiai. Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalis, kaip ir šio straipsnio 1 dalis, aiškintina siaurai.

50.    Jei sulaikymo sąlygos nebėra įvykdytos, pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalį suinteresuotasis asmuo bet kuriuo metu nedelsiant paleidžiamas.

51.    Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinių institucijų priimtų įsakymų sulaikyti teisminė kontrolė. Taigi valstybės narės turi arba numatyti atlikti skubią sulaikymo teisėtumo teisminę kontrolę ir kuo greičiau nuo sulaikymo pradžios priimti sprendimą, arba suinteresuotajam trečiosios šalies piliečiui suteikti teisę inicijuoti procesą, per kurį būtų skubiai atlikta sulaikymo teisėtumo teisminė kontrolė ir kuo greičiau nuo atitinkamo proceso pradžios priimtas sprendimas. Šiuo reikalavimu Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat siekė atsižvelgti į reikšmingą EŽTT praktiką, susijusią su sulaikymu siekiant išsiųsti(20), ir 9‑ą pagrindinį priverstinio grąžinimo principą(21).

52.    Bulgarijos Respublika savo rašytinėse pastabose patikslino, kad Užsieniečių įstatymo 46a straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtino antrąją galimybę, numatytą Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 dalies b punkte.

53.    Pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį kiekvienu atveju sulaikymas peržiūrimas „pagrįstais laiko tarpais“ arba suinteresuotojo asmens prašymu, arba ex officio.

54.    Bulgarijos Respublikos teigimu, Direktyvoje 2008/115 nustatyti reikalavimai perkelti Užsieniečių įstatymo 44 straipsnio 8 dalimi ir 46a straipsnio 3 bei 4 dalimis.

55.    Galiausiai pagal šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį „pratęstų sulaikymo laikotarpių atveju“ teisminė institucija būtinai prižiūri, kaip atliekamos peržiūros.

56.    Iš bylos medžiagos matyti, kad Bulgarijos Respublika perkėlė šią pareigą Užsieniečių įstatymo 46a straipsnio 3 ir 4 dalimis.

 Dėl pirmojo klausimo a punkto

57.    Pirmojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 punktą reikalaujama, kad peržiūrėjus sulaikymą būtų priimtas aiškus dokumentas, t. y. ar tokia peržiūra turi būti užbaigta priimant aiškų dokumentą, kuriame nusprendžiama arba pratęsti suinteresuotojo asmens sulaikymą, arba jį paleisti. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokios pareigos tenka nacionalinei administracinei institucijai, kuri reguliariai vykdo sulaikymo teisėtumo kontrolę.

58.    Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal Bulgarijos teisę šią kontrolę vykdanti administracinė institucija neturi priimti aiškaus raštiško dokumento dėl priemonės taikymo pratęsimo nei kas mėnesį vykdydama privalomą kontrolę(22), nei prieš nusiųsdama bylą teismui su prašymu pratęsti priemonės taikymą pasibaigus šešių mėnesių terminui(23).

59.    Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 dalies antru sakiniu patikslinama, kad įsakymas sulaikyti parengiamas raštu nurodant faktines ir teisines priežastis. Tačiau nepatikslinama nei kokia institucija turi atlikti peržiūrą, nei kokia turi būti jos forma.

60.    Mano manymu, „peržiūros“ terminas reiškia, kad peržiūrą atliekanti institucija turi nustatyti, ar tebesama pradinių sulaikymo motyvų, nurodytų Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalyje. Kiekvienu konkrečiu atveju ši institucija turi kruopščiai patikrinti, ar (vis dar) esama pavojaus, kad atitinkamas asmuo pasislėps, arba ar tas asmuo vengia pasirengimo grąžinti ar išsiuntimo vykdymo ar tam trukdo. Ji taip pat turi nustatyti, ar reikia imtis švelnesnių priemonių.

61.    Dėl Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 dalyje nustatyto sulaikymo termino pratęsimo išimtiniais atvejais pažymėtina, kad peržiūrą atliekanti institucija taip pat turi nustatyti, ar įvykdyta viena iš šios direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje nurodytų papildomų sąlygų.

62.    Kiekviena peržiūra turi leisti teisminei institucijai vykdyti teisminę kontrolę pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 arba 3 dalis, siekiant užtikrinti atitinkamo asmens teisę į teisminę gynybą pagal Chartijos 47 straipsnį(24).

63.    Kokios šių reikalavimų pasekmės, kalbant apie peržiūros formą?

64.    Šiuo klausimu siūlau skirti peržiūras „pagrįstais laiko tarpais“, minimas Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje, ir peržiūras „pratęstų sulaikymo laikotarpių atveju“, minimas šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje.

65.    Peržiūros pagrįstais laiko tarpais, minimos Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje, yra atliekamos sprendime dėl pradinio sulaikymo nustatytu laikotarpiu. Tačiau jei pradinio sulaikymo terminas nėra pratęstas ir motyvai nėra pasikeitę, naujo dokumento priėmimas neatrodo būtinas.

66.    Peržiūros pratęstų sulaikymo terminų atveju, minimos šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje, yra atliekamos, kaip suprantu pagal šią nuostatą, siekiant pratęsti pradinį sulaikymą, neatsižvelgiant į tai, ar jis pratęsiamas Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 dalyje nustatytu laikotarpiu(25), ar šiam pasibaigus(26). Tokiais atvejais reikia priimti naują sprendimą, tokios pačios formos kaip ir pradinis sprendimas, taigi atitinkantį šios direktyvos 15 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje nustatytus formalius reikalavimus. Šis formos reikalavimas būtinas, kad vėliau būtų galima atlikti teisminę kontrolę.

67.    Todėl į pirmojo klausimo a punktą reikia atsakyti: Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies a punktas aiškintinas taip, kad tuo atveju, jei pradinio sulaikymo terminas pasibaigia, kompetentinga institucija dėl šio termino pratęsimo turi nuspręsti priimdama rašytinį sprendimą, kuriame nurodomi faktiniai ir teisiniai motyvai.

 Dėl pirmojo klausimo b ir c punktų

68.    Pirmojo klausimo b ir c punktais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar vykdydamas akto dėl sulaikymo peržiūros kontrolę arba spręsdamas dėl sulaikymo pratęsimo jis turi priimti sprendimą dėl esmės ir kokiomis faktinėmis aplinkybėmis jis gali remtis. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti privalomos teisminės kontrolės pobūdį ir apimtį, kai siekiama pratęsti priemonės taikymą pasibaigus maksimaliam pradiniam sulaikymo terminui.

69.    Iš šio prejudicinio klausimo matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, nėra tikras dėl savo vaidmens vykdant peržiūros kontrolę pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį.

70.    Pagal teisminės kontrolės pobūdį teisminė institucija turi galėti patikrinti, ar tebesama motyvų, kuriais pagrįstas sprendimas dėl sulaikymo, ir prireikus – ar įvykdytos sulaikymo pratęsimo sąlygos. Tam, kad būtų laikomasi Chartijos 47 straipsnio, nacionalinis teismas turi turėti neribotą jurisdikciją spręsti dėl esmės. Taigi jis turi galėti nuspręsti dėl sulaikymo pratęsimo, sulaikymo pakeitimo švelnesne priemone arba suinteresuotojo asmens paleidimo.

71.    Mano manymu, pagal pačią Direktyvą 2008/115 nedraudžiama, kad teisminė institucija pati nuspręstų dėl sulaikymo pratęsimo, jeigu įvykdytos visos pirmiau nurodytos sąlygos.

72.    Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnis – besąlyginis ir pakankamai aiškus, todėl nereikia kitų konkrečių priemonių, kad valstybės narės galėtų jį įgyvendinti(27). Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali jį tiesiogiai taikyti privataus asmens naudai.

73.    Pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 ir 3 dalis, aiškinamas atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, teisminė institucija turi būti įgaliota prireikus nurodyti administracinei institucijai, kad ši pateiktų jai visą informaciją, susijusią su kiekviena asmens byla, o atitinkamam trečiosios šalies piliečiui – kad jis pateiktų savo pastabas.

74.    Priešingai, tam tikros priemonės, pavyzdžiui, tarimasis su vežėjais ir susirašinėjimas su trečiųjų šalių valdžios institucijomis, susijusios su administracinės institucijos, o ne su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo funkcijomis.

75.    Taigi nacionalinis teismas privalo prisiimti neribotą jurisdikciją spręsti dėl esmės. Todėl, galėdamas tiesiogiai taikyti Direktyvos 2008/115 15 straipsnį, jis prireikus turi nesilaikyti nacionalinės teisės nuostatų, trukdančių jam prisiimti tokią neribotą jurisdikciją. Šiuo klausimu primintina nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią nacionalinis teismas privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją privatiems asmenims suteikiamas teises, prireikus netaikydamas bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinio teisės akto nuostatos(28).

76.    Pavyzdžiui, jei procedūra, nustatyta Užsieniečių įstatymo 46a straipsnio 4 dalyje, pagal nacionalinę teisę reikštų, kad atitinkamas asmuo negali pateikti su sprendimu dėl sulaikymo susijusių pastabų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų panaikinti šią kliūtį ir paprašyti šį asmenį pateikti savo pastabas.

77.    Taigi į pirmojo klausimo b ir c punktus siūlau atsakyti taip: pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 ir 3 dalis kiekvienam nacionalinės administracinės institucijos priimtam sprendimui dėl sulaikymo pratęsimo turi būti taikoma teisminė kontrolė, kuri vykdytina siekiant užtikrinti, kad būtų paisoma atitinkamo asmens teisės į veiksmingą teisminę gynybą, nustatytos Chartijos 47 straipsnyje. Kiekviena teisminė institucija, vykdydama tokią teisminę kontrolę arba spręsdama dėl sulaikymo pratęsimo, turi galėti naudotis neribota jurisdikcija ir spręsti dėl esmės, atsižvelgdama į visas aplinkybes ir konkrečius argumentus, pateiktus nagrinėjant pagrindinę bylą, ir priimti sprendimą įvertinusi tiek administracinės institucijos nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, tiek trečiosios šalies piliečio pateiktus prieštaravimus ir nurodytas faktines aplinkybes. Ji turi galėti nuspręsti dėl sulaikymo pakeitimo švelnesne priemone arba dėl suinteresuotojo asmens paleidimo.

 Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

78.    Antruoju ir trečiuoju klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 ir 6 dalis draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią pradinis šešių mėnesių sulaikymo terminas gali būti pratęstas remiantis savarankišku pagrindu, kad suinteresuotasis trečiosios šalies pilietis neturi asmens tapatybės dokumentų, ir jei tokiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip pagrindinės bylos esama pasislėpimo pavojaus pagal šios direktyvos 15 straipsnio 1 ir 6 dalis.

79.    Pirmiausia pažymėtina, jog pagrindas, kad suinteresuotasis asmuo neturi asmens tapatybės dokumentų, nėra nurodytas nei tarp motyvų, susijusių su pradiniu sprendimu dėl sulaikymo, nurodytų Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalyje, nei tarp motyvų, susijusių su sulaikymo termino pratęsimu, nurodytų šios direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje.

80.    Šiomis aplinkybėmis primintina, kad tik tuo atveju, jeigu, imantis išsiuntimo, dėl grąžintino trečiosios šalies piliečio elgesio gali būti sutrukdytas sprendimo grąžinti vykdymas, gali ir toliau būti atimta šio piliečio laisvė – jis gali būti sulaikytas(29).

81.    Tai, kad šis asmuo neturi asmens tapatybės dokumentų, žinoma, yra viena iš aplinkybių, į kurias turi atsižvelgti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, spręsdamas, ar esama pasislėpimo pavojaus arba ar suinteresuotasis asmuo vengia pasirengimo grąžinti ar išsiuntimo vykdymo arba tam trukdo. Šis reikalavimas, mano manymu, atsispindi ir Užsieniečių įstatymo „Papildomų nuostatų“ 1 straipsnio 4c punkte.

82.    Be to, norėčiau priminti, kad Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 7 punkte „pasislėpimo pavojus“ apibrėžiamas kaip padėtis, kai „tam tikru atveju esama priežasčių, kurios grindžiamos teisėje apibrėžtais konkrečiais kriterijais, manyti, kad trečiosios šalies pilietis, kuriam turi būti taikoma grąžinimo tvarka, gali pasislėpti“.

83.    Dėl Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalies(30) Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad bet kuris pasislėpimo pavojaus vertinimas turi būti pagrįstas atskiru atitinkamo asmens atvejo tyrimu(31). Toks būtinybės konkrečiu atveju atimti asmens laisvę tyrimas siekiant užtikrinti sprendimo dėl išsiuntimo vykdymą susijęs ir su didesne apsauga nuo savivalės(32).

84.    Todėl siūlau į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti taip: pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalį draudžiama sulaikyti trečiosios šalies pilietį vien dėl to, kad jis neturi asmens tapatybės dokumentų. Tačiau į tai, kaip į vieną iš svarbių aplinkybių, gali būti atsižvelgta siekiant nustatyti pasislėpimo pavojaus buvimą, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

 Dėl ketvirtojo klausimo a punkto

85.    Ketvirtojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo išaiškinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklosčiusios pagrindinėje byloje, siekiant nustatyti, ar Bulgarijos valdžios institucijos gali pratęsti trečiosios šalies piliečio sulaikymą, pripažintina, kad šis pilietis „nepakankamai bendradarbiavo“ ir (arba) „[buvo] vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių“, kaip nurodyta Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalyje.

86.    Mano manymu, atsakymas į ketvirtojo klausimo a punktą aiškėja tiesiogiai iš Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalies. Šia dalimi siekiama reglamentuoti situacijas, kai valstybė narė, kuri imasi išsiuntimo, prieš nuspręsdama pratęsti sulaikymą turėjo dėti visas pagrįstas pastangas, t. y. atlikti visus privalomus veiksmus. Jei, nepaisant to, tikėtina, kad išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau (nes suinteresuotasis trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiauja arba vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių), valstybė narė išimtiniais atvejais gali pratęsti sulaikymą ilgesniam terminui nei nustatytasis Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 dalyje.

87.    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti faktines pagrindinės bylos aplinkybes atsižvelgdamas į šią nuostatą.

88.    Šiomis aplinkybėmis, net darant prielaidą, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų faktinių aplinkybių matyti, jog B. Mahdi nepakankamai bendradarbiavo ir (arba) buvo vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš Sudano, Bulgarijos valdžios institucijos turi ir toliau dėti „visas pagrįstas pastangas“, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalį.

89.    Per visą sulaikymo laikotarpį jos turi ir toliau aktyviai ir nepertraukiamai veikti siekdamos, kad ambasada išduotų kelionės dokumentus, ir tartis dėl to, kad B. Mahdi būtų kuo greičiau leista atvykti į Sudaną. Primintina, kad sulaikymas grindžiamas tik išsiuntimu ir nėra baudžiamojo pobūdžio.

90.    Tokią analizę patvirtina EŽTT praktika. Iš tikrųjų šis teismas yra nustatęs teisės į laisvę pažeidimą, kurį padarė Bulgarijos Respublika byloje, kurioje per 18 mėnesių laikotarpį Bulgarijos valdžios institucijos apsiribojo tuo, kad tris kartus raštu kreipėsi į atitinkamos trečiosios šalies ambasadą prašydamos išduoti ieškovui kelionės dokumentą. EŽTT teigimu, šių trijų raštų nepakanka siekiant įrodyti, kad Bulgarijos valdžios institucijos stengėsi užbaigti bylą arba tartis dėl ieškovo greito išsiuntimo ar leidimo jam atvykti į trečiąją šalį(33).

91.    Galiausiai iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą atrodo, kad Bulgarijos Respublika su maksimaliu sulaikymo terminu susijusią nuostatą perkėlė Užsieniečių įstatymo 44 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią „sulaikymo terminas gali būti pratęstas iki 12 mėnesių“(34). Darant prielaidą, jog tai reiškia, kad Bulgarijos Respublika nusprendė apriboti viso sulaikymo terminą 12 mėnesių ir neišnaudoti maksimalaus termino, leidžiamo pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalis(35), ji negali taikyti šios nuostatos taip, kad sulaikymo terminas būtų pratęstas iš viso ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui. Iš tikrųjų valstybė narė negali remtis direktyvos nuostata privataus asmens atžvilgiu(36).

92.    Todėl į ketvirtojo klausimo a punktą reikia atsakyti taip: pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalį valstybės narės valdžios institucijos gali pratęsti sulaikymą ilgesniam terminui nei nustatytasis šios direktyvos 15 straipsnio 5 dalyje tik tuo atveju, jei išsiuntimo procedūra užtrunka ilgiau dėl nuo jų nepriklausančių faktinių aplinkybių. Tačiau net darant prielaidą, kad iš faktinių pagrindinės bylos aplinkybių matyti, jog trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiavo ir (arba) buvo vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiosios šalies, valstybė narė turi ir toliau aktyviai ir nepertraukiamai veikti siekdama užbaigti išsiuntimo procedūrą.

 Dėl ketvirtojo klausimo b punkto

93.    Šiuo, paskutiniu, klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar tuo atveju, jei trečiosios valstybės pilietis paleidžiamas ir jei šios valstybės valdžios institucijos ir toliau neišduoda tapatybės dokumento, valstybė narė turi išduoti laikiną dokumentą dėl minėto piliečio statuso.

94.    Kaip savo pastabose pažymėjo Komisija, neteisėtai atvykusių trečiųjų šalių piliečių, kurių atžvilgiu negali būti įvykdyta išsiuntimo priemonė, buvimo valstybių narių teritorijose sąlygos nėra suderintos. Pirmiausia 2002 m. birželio 13 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1030/2002, nustatantis vienodą leidimų apsigyventi trečiųjų šalių piliečiams formą (OL L 157, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.., 19 sk., 6 t., p. 3), pagal jo 1 straipsnio 2 dalį taikomas tik teisėtam buvimui šalyje.

95.    Jei Bulgarijos valdžios institucijos nuspręstų, kad B. Mahdi nebeturi grįžti į Sudaną, jos pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalį galėtų išduoti jam leidimo gyventi šalyje kortelę ar kitą leidimą ir taip iš atjautos, dėl humanitarinių ar kitų priežasčių jam suteikti teisę gyventi šalyje.

96.    Jei taip nebūtų nuspręsta, manau, kad valstybėms narėms tenkanti pareiga išduoti suinteresuotajam asmeniui rašytinį dokumentą, kuriuo patvirtinama jo padėtis, kyla atsižvelgiant į pačią Direktyvos 2008/115 esmę. Dėl tokio dokumento būtų išvengta to, kad šis asmuo vėl būtų sulaikytas Bulgarijos valdžios institucijų, jei vėliau, atliekant administracinę kontrolę ar patikrinimą, jo būtų paprašyta įrodyti savo specifinę padėtį.

97.    Taigi į ketvirtojo klausimo b punktą siūlau atsakyti taip: Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalį, atsižvelgiant į šios direktyvos 12 konstatuojamąją dalį, reikia aiškinti taip, kad jei trečiosios šalies pilietis paleidžiamas, valstybė narė turi šiam piliečiui išduoti rašytinį dokumentą, kuriuo patvirtinama jo padėtis, kad administracinės kontrolės ar patikrinimo atveju jis galėtų įrodyti savo specifinę padėtį.

 Išvada

98.    Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Administrativen sad Sofiagrad pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 15 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad kompetentinga institucija dėl pradinio sulaikymo termino pratęsimo turi nuspręsti priimdama aiškų individualiai taikomą aktą.

2.      Pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 ir 3 dalis kiekvienam nacionalinės administracinės institucijos priimtam sprendimui dėl sulaikymo pratęsimo turi būti taikoma teisminė kontrolė, kuri vykdytina siekiant užtikrinti, kad būtų paisoma atitinkamo asmens teisės į veiksmingą teisminę gynybą, nustatytos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Kiekviena teisminė institucija, vykdydama tokią teisminę kontrolę arba spręsdama dėl sulaikymo pratęsimo, turi galėti naudotis neribota jurisdikcija ir spręsti dėl esmės, atsižvelgdama į visas aplinkybes ir konkrečius argumentus, pateiktus nagrinėjant pagrindinę bylą, ir priimti sprendimą įvertinusi tiek administracinės institucijos nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, tiek trečiosios šalies piliečio pateiktus prieštaravimus ir nurodytas faktines aplinkybes. Ji turi galėti nuspręsti dėl sulaikymo pakeitimo švelnesne priemone arba dėl suinteresuotojo asmens paleidimo.

3.      Pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalį draudžiama sulaikyti trečiosios šalies pilietį vien dėl to, kad jis neturi asmens tapatybės dokumentų. Tačiau į tai, kaip į vieną iš svarbių aplinkybių, gali būti atsižvelgta siekiant nustatyti pasislėpimo pavojaus buvimą, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

4.      Pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalį valstybės narės valdžios institucijos gali pratęsti sulaikymą ilgesniam terminui nei nustatytasis šios direktyvos 15 straipsnio 5 dalyje tik tuo atveju, jei išsiuntimo procedūra užtrunka ilgiau dėl nuo jų nepriklausančių faktinių aplinkybių. Tačiau net darant prielaidą, kad iš faktinių pagrindinės bylos aplinkybių matyti, jog trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiavo ir (arba) buvo vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiosios šalies, valstybė narė turi ir toliau aktyviai ir nepertraukiamai veikti siekdama užbaigti išsiuntimo procedūrą.

5.      Tuo atveju, jei pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalį trečiosios šalies pilietis paleidžiamas, valstybė narė turi šiam piliečiui išduoti rašytinį dokumentą, kuriuo patvirtinama jo padėtis, kad administracinės kontrolės ar patikrinimo atveju jis galėtų įrodyti savo specifinę padėtį.


1 – Originalo kalba: prancūzų.


2 – Ankstesnėse bylose buvo priimti sprendimai Kadzoev (C‑357/09 PPU, EU:C:2009:741), El Dridi (C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268) ir G. ir R. (C‑383/13 PPU, EU:C:2013:533).


3 – Šiuo klausimu dėl Direktyvos 2008/115 15 straipsnio žr. generalinio advokato J. Mazák nuomonę, pateiktą byloje Kadzoev (C‑357/09 PPU, EU:C:2009:691, 52 punktas), ir Sprendimą El Dridi (EU:C:2011:268, 43 punktas), o dėl šios direktyvos 16 straipsnio – generalinio advokato Y. Bot išvadą, pateiktą sujungtose bylose Bero ir Bouzalmate (C‑473/13 ir C‑514/13, EU:C:2014:295, 84 ir paskesni punktai).


4 – Sprendimas McB. (C‑400/10 PPU, EU:C:2010:582, 53 punktas). Išskirta mano.


5 – Generalinė advokatė E. Sharpston panašiai argumentuoja savo išvadoje, pateiktoje byloje Radu (C‑396/11, EU:C:2012:648, 14 punktas), tvirtindama, kad, „kalbant apie šiai išvadai reikšmingas nuostatas, Chartijos 6 straipsnis atitinka [EŽTK] 5 straipsnį“. Mano manymu, taip teigti galima apskritai, neatsižvelgiant į šią išvadą, pagal analogiją su Sprendimu McB. (EU:C:2010:582).


6 – Šiuo klausimu žr. sprendimus Asociación Profesional de Empresas de Reparto y Manipulado de Correspondencia (C‑220/06, EU:C:2007:815, 36 punktas) ir Patriciello (C‑163/10, EU:C:2011:543, 21 punktas).


7 – Sprendimas EMSBulgaria Transport (C‑284/11, EU:C:2012:458, 51 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato J. Mazák nuomonę, pateiktą byloje Kadzoev (EU:C:2009:691, 25 punktas).


8 – Dėl hipotetinių klausimų pirmiausia atsižvelgtina į Sprendimą Meilicke (C‑83/91, EU:C:1992:332, 32 ir 33 punktai).


9 – Pagal nusistovėjusią EŽTT praktiką tai įsigalėjęs tarptautinės teisės principas (žr. 1985 m. gegužės 28 d. EŽTT sprendimo Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 9214/80, 9473/81 ir 9474/81, 67 punktą, 1991 m. vasario 18 d. EŽTT sprendimo Moustaquim prieš Belgiją, Nr. 12313/86, 43 punktą ir 2008 m. sausio 24 d. EŽTT sprendimo Riad ir Idiab prieš Belgiją, Nr. 29787/03 ir 29810/03, 94 punktą).


10 – Žr. šios nuomonės 2 punktą.


11 – Žr. Ministrų Komiteto dokumentą CM(2005) 40, galutinis. Taip pat žr. vėliau nei Direktyva 2008/115 priimtą 2010 m. sausio 11 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Migracijos, pabėgėlių ir demografijos komiteto ataskaitą „Neteisėtai į Europą atvykusių prieglobsčio prašančiųjų asmenų ir migrantų administracinis sulaikymas (dok. Nr. 12105).


12 – Tuo metu buvo taikoma EB 251 straipsnyje įtvirtinta bendro sprendimo priėmimo procedūra, kuri tapo taikytina priėmus 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimą 2004/927/EB, numatantį reglamentuoti tam tikras sritis, kurioms taikoma Europos bendrijos steigimo sutarties trečiosios dalies IV antraštinė dalis, tos Sutarties 251 straipsnyje nurodyta tvarka (OL L 396, p. 45).


13 – Žr., pavyzdžiui, D. Hörich „Die Rückführungsrichtlinie: Entstehungsgeschichte, Regelungsgehalt und Hauptprobleme“, Zeitschrift für Ausländerrecht und Ausländerpolitik, 2011, p. 281 ir 285, ir F. Lutz „The negotiations on the return directive“, WLP, 2010, p. 67.


14 – Dėl EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkto žr. 1996 m. lapkričio 15 d. EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo Chahal prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 22414/93, 74 punktą.


15 – Žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą, pateiktą sujungtose bylose Bero ir Bouzalmate (EU:C:2014:295, 91 punktas).


16 – Žr. generalinio advokato J. Mazák nuomonę, pateiktą byloje El Dridi (C‑61/11 PPU, EU:C:2011:205, 35 punktas), ir generalinio advokato M. Wathelet nuomonę, pateiktą byloje G. ir R. (C‑383/13 PPU, EU:C:2013:553, 54 punktas).


17 – Žr. generalinio advokato J. Mazák nuomonę, pateiktą byloje Kadzoev (EU:C:2009:691, 70 punktas). Dėl EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkto EŽTT sprendžia taip pat (žr., pavyzdžiui, 1995 m. kovo 22 d. EŽTT sprendimo Quinn prieš Prancūziją, Nr. 18580/91, 42 punktą ir 2006 m. spalio 12 d. EŽTT sprendimo Kaya prieš Rumuniją, Nr. 33970/05, 16 punktą).


18 – Žr., be kita ko, 2008 m. sausio 29 d. EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo Saadi prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 13229/03, 74 punktą ir kaip naujesnį pavyzdį 2014 m. balandžio 24 d. EŽTT sprendimo Herman ir Serazadishvili prieš Graikiją, Nr. 26418/11 ir 45884/11, 59 punktą.


19 – Pažymėtina, kad šiuo atžvilgiu Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė griežtesnį reikalavimą nei EŽTT pagal savo praktiką, nes EŽTK 5 straipsnyje, kaip jį išaiškino EŽTT, maksimalus sulaikymo terminas nenustatytas.


20 – T. y. atsižvelgti į EŽTT pateiktą EŽTK 5 straipsnio 4 dalies aiškinimą (žr. 2011 m. lapkričio 29 d. EŽTT sprendimo Altinok prieš Turkiją, Nr. 31610/08, 45 punktą ir 2012 m. EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo Stanev prieš Bulgariją, Nr. 36760/06, 171 punktą).


21 – Pagal šį principą, pavadintą „Ieškinys dėl sulaikymo“, asmuo, suimtas ir (arba) sulaikytas siekiant užtikrinti jo išsiuntimą iš nacionalinės teritorijos, turi teisę pareikšti ieškinį teisme, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl jo sulaikymo teisėtumo. Tokio ieškinio pareiškimas turi būti nesudėtingas ir veiksmingas, be to, turėtų būti suteikta teisinė pagalba pagal nacionalinės teisės aktus.


22 – Pagal Užsieniečių įstatymo 44 straipsnio 8 dalį.


23 – Pagal Užsieniečių įstatymo 46a straipsnio 4 dalį.


24 – Šis straipsnis – tai raštu patvirtintas bendrasis Sąjungos teisės principas, nustatytas Teisingumo Teismo praktikoje (žr. Sprendimo Johnston, 222/84, EU:C:1986:206, 18 punktą ir Sprendimo Mono Car Styling, C‑12/08, EU:C:2009:466, 47 punktą).


25 – Bulgarijoje šis laikotarpis trunka šešis mėnesius (žr. šios nuomonės 15 punktą).


26 – Primintina, kad tokiu atveju turi būti įvykdytos Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalyje nustatytos papildomos sąlygos.


27 – Sprendimas El Dridi (EU:C:2011:268, 47 punktas).


28 – Sprendimai Simmenthal (106/77, EU:C:1978:49, 21 punktas) ir Solred (C‑347/96, EU:C:1998:87, 29 punktas).


29 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą El Dridi (EU:C:2011:268, 39 punktas).


30 – Pagal šią dalį, „jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį“.


31 – Žr. Sprendimą Sagor (C‑430/11, EU:C:2012:777, 41 punktas) ir Nutartį Mbaye (C‑522/11, EU:C:2013:190, 31 punktas).


32 – Žr. EŽTT didžiosios kolegijos sprendimą A. ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 3455/05, 164 punktas, EŽTT 2009‑II) ir pastabas, susijusias su minėtame dokumente CM(2005) 40, galutinis nurodyto 6‑o pagrindinio principo 1 dalimi.


33 – Žr. 2011 m. spalio 11 d. EŽTT sprendimą Auad prieš Bulgariją (Nr. 46390/10, 132 punktas). Taip pat žr. 2010 m. vasario 11 d. EŽTT sprendimą Raza prieš Bulgariją (Nr. 31465/08, 73 punktas), kuriame EŽTT irgi nustatė teisės į laisvę pažeidimą ir pateikė tokį patikslinimą: „It is true that the Bulgarian authorities could not compel the issuing of such document, but there is no indication that they pursued the matter vigorously or endeavoured entering into negotiations with the Pakistani authorities with a view to expediting its delivery.“ (šis sprendimas yra tik anglų kalba)


34 – Išskirta mano.


35 – Tačiau pažymėtina, kad Europos Komisija savo pastabose, atrodo, laikosi nuomonės, jog B. Mahdi gali būti sulaikytas iš viso 18 mėnesių.


36 – Sprendimas Ratti (148/78, EU:C:1979:110, 28 punktas).