Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,

pateikta 2024 m. vasario 22 d. (1)

Byla C‑339/22

BSH Hausgeräte GmbH

prieš

Electrolux AB

(Svea Hovrätt (Stokholmo apeliacinis teismas, Švedija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Išimtinė jurisdikcija – Byla dėl patentų galiojimo – 24 straipsnio 4 dalis – Taikymo sritis – Byla dėl pažeidimo – Gynybos argumentas, grindžiamas galimai pažeistų patentų negaliojimu – Pasekmės bylą dėl pažeidimo nagrinėjančio teismo jurisdikcijai – Trečiojoje valstybėje įregistruotas patentas – 24 straipsnio 4 dalies „rikošetinis poveikis“

I.      Įžanga

1.        Šis Svea Hovrätt (Stokholmo apeliacinis teismas, Švedija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(2) išaiškinimu.

2.        Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, pirma, ar pagal šį reglamentą Sąjungos valstybių narių teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl kitose valstybėse narėse įregistruotų patentų pažeidimo, visų pirma kai kita šalis ginčija galimai pažeistų patentų galiojimą. Kaip paaiškinsiu šioje išvadoje, šis klausimas yra labai neaiškus, be kita ko, dėl to, kad Teisingumo Teismas prieš daug metų priėmė dviprasmišką sprendimą, t. y. Sprendimą GAT(3). Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę patvirtinti vieną iš kelių galimų to sprendimo aiškinimų.

3.        Antra, Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar valstybių narių teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylas dėl trečiosiose valstybėse įregistruotų patentų galiojimo. Šiuo tikslu Teisingumo Teismas turės išnagrinėti seną keblų klausimą, ar tam tikros reglamento „Briuselis Ia“ taisyklės taikomos „išorės“ situacijoms lygiai taip pat kaip jos taikomos „Sąjungos vidaus“ jurisdikcijos kolizijoms, ar jos turi „rikošetinį poveikį“, kaip bus paaiškinta šioje išvadoje.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Tarptautinė teisė

4.        1973 m. spalio 5 d. Miunchene (Vokietija) pasirašytos ir 1977 m. spalio 7 d. įsigaliojusios pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Europos patentų išdavimo konvencijos (toliau – EPK) 1 straipsnyje įtvirtinta „bendra Susitariančiųjų Valstybių išradimų patentų išdavimo teisės sistema“.

5.        EPK 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „kiekvienoje Susitariančiojoje Valstybėje jai išduotas Europos patentas galioja pagal tuos pačius reikalavimus kaip ir tos valstybės išduotas nacionalinis patentas“.

B.      Reglamentas „Briuselis Ia“

6.        Reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę“.

7.        Šio reglamento 24 straipsnio „Išimtinė jurisdikcija“ 4 dalyje numatyta:

„Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:

<…>

4)      nagrinėti ieškinius, susijusius su patentų <...> registravimu arba galiojimu, neatsižvelgiant į tai, ar šis klausimas iškeltas pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą, – valstybės narės, kurioje buvo kreiptasi dėl deponavimo arba registravimo ir kurioje deponavimas arba registravimas buvo atliktas <...> teismai.

Nedarant poveikio Europos patentų biuro jurisdikcijai, pagal [EPK] kiekvienos valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti ieškinius, susijusius su bet kurio tai valstybei narei išduoto Europos patento registravimu arba galiojimu.“

C.      Švedijos teisė

8.        Patentlagen (1967: 837) (Patentų įstatymas) 61 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad „jeigu pareiškiamas ieškinys dėl patento pažeidimo ir asmuo, kuriam pareiškiamas ieškinys, remiasi patento negaliojimu, negaliojimo klausimas gali būti nagrinėjamas tik šiuo tikslu pareiškus ieškinį. Teismas nurodo šaliai, teigiančiai, kad patentas negalioja, per nustatytą laikotarpį pareikšti tokį ieškinį“.

III. Faktinės aplinkybės, nacionalinis procesas, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

9.        BSH Hausgeräte GmbH (toliau – BSH) priklauso Europos patentas EP 1 434 512, kuriuo saugomas su dulkių siurbliais susijęs išradimas ir kuris išduotas bei atitinkamai patvirtintas Austrijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir Turkijoje.

10.      2020 m. vasario 3 d. BSH pareiškė ieškinį Švedijoje registruotai bendrovei Aktiebolaget Electrolux (toliau – Electrolux), kreipdamasi į Patent- och marknadsdomstolen (Patentų ir rinkos teismas, Švedija). Šis ieškinys grindžiamas Electrolux tariamai padarytu patento 1434512 EP pažeidimu įvairiose valstybėse, kuriose jis buvo išduotas. Šiomis aplinkybėmis BSH, be kita ko, prašo uždrausti Electrolux toliau naudoti patentuotą išradimą visose šiose valstybėse ir atlyginti dėl tokio neteisėto naudojimo atsiradusią žalą.

11.      Atsiliepime į ieškinį Electrolux teigė, kad Patent-och marknadsdomstolen (Patentų ir rinkos teismas) turėtų atmesti tokį ieškinį, kiek jis susijęs su patento EP 1434512 dalimis Austrijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Turkijoje ir Vokietijoje (toliau – užsienio patentai). Šiuo klausimu Electrolux, be kita ko, rėmėsi užsienio patentų negaliojimu.

12.      Be to, Electrolux teigė, kad, atsižvelgiant į tokį gynybos argumentą, Švedijos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio dėl užsienio patentų pažeidimo ir priimti sprendimo tokioje byloje. Šiuo klausimu ieškinį dėl pažeidimo reikėtų laikyti „susijusiu su patentų <...> galiojimu“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalį, ir pagal šią nuostatą išimtinę jurisdikciją nagrinėti tokią bylą, kiek ji susijusi su „jų“ patentu, turi skirtingų valstybių narių, kuriose šie patentai buvo patvirtinti, teismai.

13.      BSH atsakė, kad Švedijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl pažeidimo pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį, nes Electrolux buveinė yra Švedijoje. Jo 24 straipsnio 4 dalis netaikytina, nes BSH pareikštas ieškinys nėra „susijęs su patentų <...> galiojimu“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Be to, pagal Patentlagen 61 straipsnio antrą pastraipą, kai atsakovas tokiame ieškinyje dėl patento pažeidimo remiasi patento negaliojimu, bylą nagrinėjantis teismas turi nurodyti jam šiuo tikslu pareikšti atskirą ieškinį kompetentinguose teismuose. Taigi šiuo atveju Electrolux turėtų pareikšti atskirą ieškinį dėl negaliojimo skirtingų valstybių, kuriose buvo išduoti užsienio patentai, teismuose. Lygiagrečiai Patent-och marknadsdomstolen (Patentų ir rinkų teismas) galėtų išspręsti bylą dėl pažeidimo, priimdamas laikiną sprendimą, ir tada sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje dėl negaliojimo. Galiausiai dėl patento EP 1 434 512 Turkijos dalies BHS nurodė, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalis bet kuriuo atveju netaikytina trečiųjų valstybių išduotiems patentams, todėl ji negali turėti jokios įtakos Švedijos teismų jurisdikcijai.

14.      2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu Patent-och marknadsdomstolen (Patentų ir rinkų teismas) atmetė ieškinį dėl užsienio patentų pažeidimo. Nors tuo metu, kai buvo iškelta byla, Švedijos teismai turėjo jurisdikciją nagrinėti ieškinį pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį, nuo to laiko, kai Electrolux pateikė šių patentų negaliojimu grindžiamą gynybos argumentą, tapo taikytina to reglamento 24 straipsnio 4 dalis. Pagal šią nuostatą tik kitų valstybių teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti galiojimo klausimą, ir šis klausimas yra labai svarbus BSH pareikšto ieškinio dėl pažeidimo baigčiai, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad neturi jurisdikcijos nagrinėti bylos, kiek ji susijusi su užsienio patentais. Tas teismas taip pat pripažino neturįs jurisdikcijos dėl Turkijos patento, nusprendęs, kad 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas tarptautiniu mastu pripažintas jurisdikcijos principas, pagal kurį bylą dėl patento galiojimo gali nagrinėti tik patentą išdavusios valstybės teismai.

15.      BSH dėl tokio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Svea Hovrätt (Stokholmo apeliacinis teismas), jame teigė, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalis netaikoma ieškiniams dėl patentų pažeidimo. Vis dėlto, kadangi Electrolux kaip gynybos argumentu remiasi patento negaliojimu, jurisdikcija pasiskirsto: Švedijos teismai turi jurisdikciją pagal 4 straipsnio 1 dalį priimti sprendimą byloje dėl pažeidimo, o galiojimo klausimą pagal 24 straipsnio 4 dalį turi išspręsti patento registracijos valstybės teismas. Švedijos teismai taip pat turi jurisdikciją nagrinėti bylas dėl Turkijos patento pagal minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalį. Iš tikrųjų atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybės jurisdikcija yra pripažintas tarptautinės teisės principas. Electrolux savo ruožtu teigė, kad 24 straipsnio 4 dalis taikoma byloms dėl pažeidimo, kuriose kaip gynybos argumentu remiamasi negaliojimu. Švedijos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti visą bylą, nes patento pažeidimo ir galiojimo klausimų negalima atskirti.

16.      Šiomis aplinkybėmis Svea Hovrätt (Stokholmo apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

1.      Ar [reglamento „Briuselis Ia“] 24 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad frazė „[nagrinėjant] ieškinius, susijusius su patentų <…> registravimu arba galiojimu, neatsižvelgiant į tai, ar šis klausimas iškeltas pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą“, reiškia, kad nacionalinis teismas, kuris pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį paskelbė turintis jurisdikciją nagrinėti su patento pažeidimu susijusį ginčą, nebeturi jurisdikcijos nagrinėti pažeidimo klausimą, jeigu atsakovas pareiškia, kad nagrinėjamas patentas negalioja, o gal minėtą nuostatą reikia aiškinti taip, kad nacionalinis teismas paprasčiausiai neturi jurisdikcijos nagrinėti atsakovo argumento dėl negaliojimo?

2)      Ar atsakymui į pirmąjį klausimą turi įtakos tai, ar nacionalinėje teisėje yra nuostatų, analogiškų įtvirtintoms [Patentlagen]  61 straipsnio antrojoje pastraipoje, o tai reiškia, jog tam, kad būtų išnagrinėtas byloje dėl pažeidimo pareikštas prieštaravimas dėl negaliojimo, atsakovas turi pareikšti atskirą ieškinį dėl negaliojimo?

3.      Ar [reglamento „Briuselis Ia“] 24 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama kaip taikytina trečiosios [valstybės] teismui ir, būtent šioje byloje, kaip suteikianti išimtinę jurisdikciją Turkijos teismui dėl tos Europos patento dalies, kuri šioje šalyje buvo patvirtinta?“

17.      Šis 2022 m. gegužės 24 d. prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas tą pačią dieną. Rašytines pastabas pateikė BSH, Electrolux, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija, o įstojusioms į bylą šalims buvo atstovaujama per 2023 m. birželio 22 d. įvykusį teismo posėdį.

IV.    Analizė

18.      Ši byla susijusi su valstybių narių teismų jurisdikcija nagrinėti ieškinius dėl Europos patentų pažeidimo, tariamai padaryto keliose valstybėse. Manau, kad, prieš imantis išsamiai analizuoti Teisingumo Teismui pateiktus klausimus, skaitytojui, galinčiam nežinoti šios sudėtingos teisės srities subtilybių, reikėtų pateikti bendrą atitinkamų materialinių ir jurisdikcijos taisyklių apžvalgą.

19.      Apskritai patentai yra intelektinės nuosavybės teisės, kurias valstybės suteikia nacionaliniams patentų biurams atlikus registracijos procedūras pagal jų nacionalinėje teisėje nustatytus išdavimo (arba vadinamojo patentabilumo) reikalavimus. Tokie patentai suteikia jo savininkui tam tikras išimtines teises į patentuotą išradimą (tai iš esmės yra prekybos monopolis), ir jų apimtis nustatyta toje teisėje. Kadangi iš esmės valstybė turi tik suverenius įgaliojimus reguliuoti prekybą savo teritorijoje, suteikiama apsauga yra ribota (paprastai tai vadinama patentų teritorialumo principu). Ši sistema nepatogi tuo, kad asmuo, siekiantis apsaugoti vieną išradimą keliose valstybėse, turi atskirai pateikti patento paraišką kiekvienoje iš jų.

20.      EPK buvo priimta siekiant rasti sprendimą (kaip bus aišku toliau, dalinį sprendimą) dėl šio trūkumo. Šia konvencija, kuri yra privaloma 39 jos susitariančiosioms šalims, įskaitant valstybes nares ir Turkiją, nustatyta atskira vadinamųjų Europos patentų išdavimo sistema, taikant centralizuotą registravimo procedūrą Miunchene (Vokietija) įsteigtoje Europos patentų tarnyboje (toliau – EPT)(4). Šiuo klausimu joje, be kita ko, numatyti vienodi patentabilumo reikalavimai. EPT yra atsakinga už Europos patento paraiškų nagrinėjimą pagal šiuos reikalavimus(5). Jeigu jie įvykdomi, EPT išduoda Europos patentą (tai priklauso nuo pareiškėjo norų) vienai, kelioms ar visoms Susitariančiosioms Šalims(6). Pagrindinėje byloje BSH dėl šios procedūros gavo patentą EP 1434512, kuris buvo išduotas kelioms valstybėms narėms ir Turkijai.

21.      Turint tai omenyje, nepaisant to, ką, atrodo, gali leisti manyti jo pavadinimas, Europos patentas nėra bendro galiojimo dokumentas, užtikrinantis vienodą aptariamo išradimo apsaugą valstybėse, kuriose jis išduotas. Iš tikrųjų „Europos patentas“ iš esmės yra nacionalinių „dalių“, prilyginamų aptariamų valstybių išduotiems patentams, visuma. Taigi jį turi „patvirtinti“ atitinkami šių valstybių patentų biurai. Nacionalinės Europos patento dalys yra teisiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Kiekviena iš jų suteikia patento savininkui tokią pačią išimtinę patentuoto išradimo teisę kaip ir „įprastas“ nacionalinis patentas(7), kuris taip pat taikomas tik nacionalinėje teritorijoje. Be to, iš esmės(8) Europos patentą galima panaikinti tik „dalimis“, nes „dalies“ panaikinimas galioja tik atitinkamos valstybės teritorijoje(9).

22.      Taigi, kai konkretus išradimas yra saugomas Europos patento ir trečiasis asmuo naudoja šį išradimą be leidimo, pirma, gali būti pažeistas patento savininko monopolis keliose valstybėse (t. y. tose, kuriose šis patentas buvo išduotas). Pagrindinėje byloje BSH kaltina Electrolux būtent tuo, kad ji taip pažeidė keliose valstybėse galiojantį (angl. „multistate“) patentą. Antra, kadangi Europos patentas nėra bendro galiojimo dokumentas, jo pažeidimas keliose valstybėse teisiškai laikomas nacionalinių patentų pažeidimų visuma, o kiekvienos jo „dalies“ pažeidimas vertinamas atskirai, atsižvelgiant į jam taikytiną nacionalinę teisę(10). Iš tikrųjų BSH pareikštas ieškinys Electrolux yra ieškinių dėl teisių pažeidimo, grindžiamų skirtingomis patento EP 1 434 512 „dalimis“, visuma.

23.      Ginčai dėl Europos patentų, įskaitant ieškinius dėl pažeidimo, taip pat paliekami spręsti Susitariančiosioms Šalims ir jų nacionaliniams teismams(11). Kalbant apie tarpvalstybinius ginčus, pažymėtina, kad pagal EPK jurisdikcija taip pat nėra paskirstoma tarp šių teismų(12). Šis klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į šių Susitariančiųjų Šalių teismų taikomas tarptautinės privatinės teisės normas.

24.      Sąjungos valstybėse narėse jurisdikcija tarpvalstybinio pobūdžio ginčuose dėl patentų tarp privačių asmenų nustatoma pagal reglamento „Briuselis Ia“ taisykles(13), jeigu atsakovo, kaip antai Electrolux, buveinė yra tokioje valstybėje narėje.

25.      Tame dokumente (ir jo pirmtakuose)(14) numatyta jurisdikcijos sistema (toliau – Briuselio sistema) tokių ginčų atveju veikia pagal toliau nurodytą dichotomiją.

26.      Viena vertus, byloms dėl „patentų <...> registravim[o] arba galiojim[o]“ taikoma reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta specialioji norma, pagal kurią išimtinę jurisdikciją turi atitinkamą patentą išdavusios valstybės narės (toliau – registracijos valstybė) teismai. Kai keliamas klausimas dėl Europos patento registracijos ar galiojimo, skirtingų valstybių narių, kuriose šis patentas buvo išduotas, teismai turi išimtinę jurisdikciją dėl nacionalinės patento „dalies“(15). Ši taisyklė yra imperatyvi: šalys negali nuo jos nukrypti pagal susitarimą(16). Be to, jeigu ginčo šalys kreipiasi „ne į tą“ teismą, šis teismas pagal šio reglamento 27 straipsnį privalo savo iniciatyva atsisakyti jurisdikcijos(17).

27.      Kita vertus, visoms kitoms su patentais susijusioms procedūroms taikomos bendrosios reglamento taisyklės. Iš esmės tai apima ieškinius dėl pažeidimo, nes jie „susiję“ ne su patentų registravimu ar galiojimu, bet su jų vykdymu(18). Vis dėlto pagal šias taisykles ginčo šalims suteikiama tam tikra laisvė dėl jurisdikcijos.

28.      Nors patento registracijos valstybės teismai turi jurisdikciją bylose dėl pažeidimo pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 dalį(19), ši jurisdikcija yra ne išimtinė, o pasirinktinė. Taigi toks ieškinys gali būti pareikštas ir kituose teismuose. Visų pirma patento savininkas pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį gali iškelti bylą valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), teismuose. Jeigu Europos patentas pažeidžiamas keliose valstybėse, patento savininkas turi akivaizdų interesą tai padaryti.

29.      Patento registracijos valstybės narės teismų jurisdikcija pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 dalį yra teritoriškai apribota. Pagal šios išvados 22 punktą kiekvienos valstybės, kurioje yra išduotas Europos patentas, teismai gali priimti sprendimą tik dėl jų patento „dalies“ ir tik kiek tai susiję su jų nacionaline teritorija(20). Taigi patento savininkas, prašantis visiško žalos atlyginimo, kiekvienoje iš šių valstybių turėtų pradėti atskirą procesą.

30.      Vis dėlto valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), teismų jurisdikcija pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį yra universali. Taigi ji gali apimti Europos patento pažeidimą, padarytą visose valstybėse, kuriose jis buvo išduotas(21). Šie teismai gali priteisti žalos atlyginimą už visą patento savininko patirtą žalą arba įpareigoti nutraukti pažeidimą visose šiose valstybėse. Apibendrinant pažymėtina, kad pagal šią nuostatą patento savininkui leidžiama visus savo reikalavimus dėl pažeidimo pateikti viename teisme ir jame prisiteisti visą patirtą žalą. Nagrinėjamu atveju BSH pasinaudojo šia konkrečia galimybe ir visą ieškinį Electrolux pareiškė jurisdikciją turinčiame patentų teisme Švedijoje, kur yra jos buveinė.

31.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar toks reikalavimų sukoncentravimas iš tikrųjų įmanomas pagrindinėje byloje, ir, jei taip, kokia apimtimi. Šios abejonės kyla dėl to, kad Electrolux, gindamasi nuo BSH reikalavimų, kaip argumentu rėmėsi įvairių patento EP 1 434 512 „dalių“, kuriomis grindžiami šie reikalavimai, negaliojimu(22). Atsižvelgdamas į tokį gynybos argumentą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalis taikoma, o jeigu taikoma, tai kokia apimtimi, ir ar ji „ima viršų“ prieš 4 straipsnio 1 dalį. Pagal 24 straipsnio 4 dalį šie teismai turėtų išimtinę jurisdikciją tik dėl Švedijos „dalies“, o kiti teismai turėtų išimtinę jurisdikciją dėl užsienio „dalių“. Proceso sukoncentravimas viename teisme būtų neįmanomas, taigi bylų suskaidymas būtų neišvengiamas.

32.      Konkrečiau kalbant, pirmasis ir antrasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai, kuriuos reikia nagrinėti kartu, susiję su tuo, ar bylai dėl pažeidimo taikoma reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalis, jeigu pagrindinio patento galiojimas ginčijamas pateikiant tai kaip gynybos argumentą. Jeigu taip yra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šioje byloje pagal šią nuostatą jis netenka jurisdikcijos (kiek tai susiję su patento EP 1 434 512 užsienio „dalimis“) apskritai nagrinėti bylą dėl pažeidimo, ar tik galiojimo klausimą. Nagrinėsiu tai šios išvados A dalyje.

33.      Darant prielaidą, kad Teisingumo Teismas į pirmus du klausimus atsakys taip, kad 24 straipsnio 4 dalis yra svarbi tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, trečiasis klausimas susijęs su tuo, ar ši nuostata taip pat taikoma patento EP 1 434 512 Turkijos „dalies“ galiojimui. Šį klausimą nagrinėsiu šios išvados B dalyje.

A.      Reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalies materialinė taikymo sritis (pirmasis ir antrasis klausimai)

34.      Kaip nurodyta pirma, reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalies taikymo sritis atrodo aiški. Pagal šią nuostatą patento registracijos valstybės teismų išimtinei jurisdikcijai priklauso tik ieškiniai „susij[ę] su patentų <...> galiojimu“, o ne ieškiniai „susiję su“ kitais klausimais dėl patentų, įskaitant pažeidimą.

35.      Iš tikrųjų ši nuostata yra dviprasmiška. Praktiškai ši dichotomija ne visada akivaizdi. Nors patentų galiojimas gali būti specialiai tam skirtų ieškinių (dėl panaikinimo ar pripažinimo negaliojančiu) dalykas, patento negaliojimu taip pat gali būti remiamasi kaip gynybos argumentu, visų pirma ginantis nuo ieškinių dėl pažeidimo. Taip tariamas pažeidėjas siekia, kad šie reikalavimai būtų atmesti, pripažįstant negaliojančia teisę, kuria jie grindžiami(23). Electrolux pateikė tokį gynybos argumentą pagrindinėje byloje.

36.      Tai, kad registracijos valstybės teismai turi išimtinę jurisdikciją pirmosios kategorijos ieškiniams, niekada nekėlė abejonių. Vis dėlto jau seniai vyksta diskusijos dėl to, ar jie turi tokią jurisdikciją ir antruoju atveju, o jeigu turi, tai kokia šios jurisdikcijos apimtis.

37.      Nuo pat 10-ojo dešimtmečio pradžios, kai patentų savininkai ėmė tinkamai naudotis galimybėmis sukoncentruoti savo ieškinius dėl pažeidimo pagal bendrąsias Briuselio sistemos taisykles, šis klausimas iškilo valstybių narių teismuose. Ginčytinos išimtinės jurisdikcijos taisyklės pradinė formuluotė, (tuo metu) pateikta Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 dalyje, šiuo klausimu nesuteikė jokios informacijos. Minėti teismai laikėsi trijų pagrindinių pozicijų:

–        pirma, kai kurie teismai, ypač Vokietijos, laikėsi pozicijos, kad aptariama išimtinės jurisdikcijos taisyklė netaikoma, jeigu negaliojimu remiamasi kaip gynybos argumentu byloje dėl pažeidimo. Kiti nei registracijos valstybės teismai pagal bendrąsias konvencijos taisykles galėjo nagrinėti tokias bylas ir tokiomis aplinkybėmis priimti sprendimą dėl aptariamo patento ar patentų galiojimo;

–        antra, kiti teismai, visų pirma Jungtinės Karalystės, laikėsi pozicijos, kad, pateikus negaliojimu grindžiamą gynybos argumentą, ieškiniai dėl pažeidimo tampa „susiję su patentų galiojimu“, todėl priklauso išimtinei registracijos valstybės (‑ių) narės (‑ių) teismų jurisdikcijai;

–        trečia, paskutinės grupės teismai, įskaitant Nyderlandų teismus, laikėsi pozicijos, kad ginčytina taisyklė taikoma, kai negaliojimu remiamasi kaip gynybos argumentu byloje dėl pažeidimo, bet ši pozicija šiek tiek įmantresnė: registracijos valstybės teismų išimtinei jurisdikcijai priklauso tik galiojimo klausimas; kiti teismai galėtų spręsti pažeidimo klausimą(24).

38.      2006 m. Teisingumo Teismas įsitraukė į šias diskusijas priėmęs Sprendimą GAT. Pažymėtina, kad toji byla nebuvo susijusi su pačiu ieškiniu dėl pažeidimo. Ji buvo susijusi su ieškiniu, kuriuo bendrovė prašė Vokietijos teismų pripažinti, kad ji nepažeidė dviejų Vokietijos bendrovei priklausančių Prancūzijos patentų (neigiamas pripažinimas), be kita ko, dėl to, kad šie patentai negaliojo. Šie teismai įtarė, kad bylai galėtų būti reikšmingos Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punkto nuostatos ir šiuo tikslu pateikė Teisingumo Teismui klausimą. Vis dėlto Teisingumo Teismas nepateikė šioms konkrečioms faktinėms aplinkybėms pritaikyto atsakymo; vietoj to jis bendrai nusprendė, kad (tuometinėje) nuostatoje numatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė buvo taikoma „visiems ginčams dėl patento <...> galiojimo, nepaisant to, ar šis klausimas būtų iškeltas atskiru ieškiniu, ar [pateikiant prieštaravimą jau iškeltoje byloje]“(25). Priešingai nei teigia BSH, toks atsakymas yra pakankamai bendras, kad apimtų, be kita ko, bylos dėl pažeidimo atvejį, kai joje pateikiamas negaliojimu grindžiamas gynybos argumentas. Akivaizdu, kad šiuo tikslu ir buvo pridėta frazė „[prieštaravimas jau iškeltoje byloje]“(26).

39.      Po kelerių metų teisės aktų leidėjas kodifikavo Sprendimą GAT reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalyje, šios nuostatos tekste nurodęs, kad išimtinė registracijos valstybės teismų jurisdikcija apima ginčus, susijusius su patentų galiojimu, „neatsižvelgiant į tai, ar šis klausimas iškeltas pareiškiant ieškinį, ar prieštaravimą“.

40.      Vis dėlto šis klausimas, švelniai tariant, netapo aiškesnis. Iš tikrųjų Sprendime GAT (o dabar ir 24 straipsnio 4 dalyje) pateiktas atsakymas iškėlė daugiau klausimų nei pateikė atsakymų. Dėl tokio atsakymo buvo nepateisinamai suduotas lemtingas smūgis pirmajai iš išvardytų pozicijų (1), taigi Teisingumo Teismas (ir Sąjungos teisės aktų leidėjas) paliko nacionalinius teismus ir bylos šalis toliau diskutuoti dėl to, ar nuo šiol būtų teisinga laikytis pirmosios, ar antrosios pozicijos (2).

1.      Nepateisinamas sprendimas byloje GAT

41.      Paprastai, kai viena ir ta pati byla susijusi su dviem skirtingais klausimais (kaip šioje byloje – pažeidimo ir galiojimo klausimais), patenkančiais į kartu netaikomų jurisdikcijos taisyklių taikymo sritį (nagrinėjamu atveju – bendrųjų taisyklių dėl pažeidimo; reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalis dėl patento galiojimo), Teisingumo Teismas, siekdamas nustatyti, kuris (‑ie) teismas (‑ai) turi jurisdikciją juos nagrinėti ir spręsti, vadovaujasi tam tikrais pragmatiniais principais.

42.      Pirma, siekiant nustatyti, kurios jurisdikcijos taisyklės taikomos, toks procesas turi būti vertinamas atsižvelgiant į ieškovo pareikšto ieškinio pagrindinį dalyką (arba „objektą“), o bet koks pirminis (arba šalutinis) klausimas, kuris kitu atveju galėtų būti iškeltas, visų pirma pateikiant gynybos argumentus, neturėtų būti nagrinėjamas(27).

43.      Antra, pagal taikytinas jurisdikcijos taisykles nustatytas teismas turi jurisdikciją nagrinėti visą bylą, t. y. ne tik ieškinį, bet ir atsiliepimą į jį, net jei jis susijęs su klausimu, kurį įprastu atveju turėtų nagrinėti kitas teismas(28). Procesiniu požiūriu tokia gynyba yra sudedamoji ieškinio dalis ir logiškai atitinka jam taikomą jurisdikcijos nustatymo tvarką.

44.      Jeigu Teisingumo Teismas būtų vadovavęsis šiais principais Sprendime GAT, jis būtų laikęsis šios išvados 37 punkte nurodytos pirmosios pozicijos. Kalbant apie bylą dėl pažeidimo, kurioje pateikiamas negaliojimu grindžiamas gynybos argumentas, pagrindinis ieškinio dalykas (arba „objektas“) yra pažeidimas. Tačiau galiojimo klausimas yra pats pirmas pirminio klausimo pavyzdys. Kadangi negaliojantis patentas negali būti pažeistas, teismas pirmiausia turės nustatyti dokumento, kuriuo remiasi ieškovas, galiojimą, o tada išspręsti pagrindinį klausimą, ar atsakovas savo veiksmais pažeidė nagrinėjamu dokumentu suteiktas teises. Pagal šiuos principus tokiam procesui, atsižvelgiant į šį dalyką ir nepaisant tokio gynybos argumento, turėjo būti taikomos (tuo metu) Briuselio konvencijoje numatytos bendrosios taisyklės. Be to, teismai, pagal šias bendrąsias taisykles pripažinti turinčiais jurisdikciją nagrinėti bylą dėl pažeidimo, visų pirma valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), teismai, taip pat turėjo turėti jurisdikciją nagrinėti tokį gynybos argumentą.

45.      Akivaizdu, kad Teisingumo Teismas Sprendime GAT pasirinko kitokią išeitį. Jis nusprendė, kad išimtinės jurisdikcijos taisyklė, taikoma „ieškinia[ms], susijusi[ems] su patentų <...> galiojimu“, yra taikoma net toms byloms, kuriose šis klausimas keliamas tik pateikiant gynybos argumentus. Taip Teisingumo Teismas pateikė tokį išaiškinimą, kuris, mano žiniomis, neturi analogų Briuselio sistemoje. Iš tikrųjų toks sprendimas skiriasi netgi nuo tų, kuriuos Teisingumo Teismas iki tol buvo priėmęs pagal kitas išimtinės jurisdikcijos taisykles, (dabar) nustatytas reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnyje. Remdamasis pirma aptartais principais, Teisingumo Teismas laikosi pozicijos, kad tos kitos taisyklės taikomos tuo atveju, kai jose nurodytas klausimas yra tik ieškinio dalykas(29). Keliose (deja, ne visose) kalbinėse reglamento versijose tokia pozicija kyla netgi iš paties šios nuostatos teksto(30). Be to, Sprendime BVG, priimtame praėjus keleriems metams nuo Sprendimo GAT, Teisingumo Teismas išreiškė poziciją, kad išimtinės jurisdikcijos taisyklė, taikoma byloms dėl bendrovių ar jų organų sprendimų galiojimo (dabar nustatyta šio reglamento 24 straipsnio 2 dalyje) nėra taikoma byloms, kuriose toks klausimas iškeliamas tik pateikiant gynybos argumentus(31).

46.      Kaip minėjau, tikslus Sprendime GAT  pateikto išaiškinimo poveikis nėra aiškus, ir bus aptartas šios išvados 2 dalyje. Šioje byloje akivaizdu tai, kad, priešingai nei teigia BHS, jeigu ieškinys dėl pažeidimo pareiškiamas ne registracijos valstybėje narėje ir pateikiamas negaliojimu grindžiamas prieštaravimas, šie teismai neturi teisės pirmiausia priimti sprendimo dėl atitinkamų patentų galiojimo.

47.      Atsižvelgiant į tai, mano nuomone, tenka apgailestauti, kad gana glausti Sprendime GAT  Teisingumo Teismo pateikti motyvai įtikinamai nepagrindžia tokios išeities.

48.      Pirmasis Teisingumo Teismo argumentas susijęs su „[šios išimtinės jurisdikcijos taisyklės] vieta [Briuselio konvencijos] sistemoje“ (t. y. jos viršenybė prieš bendrąsias jurisdikcijos taisykles) ir jos „[privalomuoju pobūdžiu]“(32). Šis argumentas manęs neįtikina(33). Iš tikrųjų šie aspektai veikiau patvirtina priešingą aiškinimą.

49.      Išimtinės jurisdikcijos taisyklės yra Briuselio sistemos išimtys. Todėl jos turi būti aiškinamos siaurai(34). Iš tikrųjų jos turėtų būti taikomos tik „kelet[u] aiškiai nustatytų atvejų“(35). Be to, kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime BVG, šios taisyklės „juo labiau“ turi būti aiškinamos siaurai, nes jos yra viršesnės už bendrąsias taisykles ir yra privalomos(36). Kai taikoma 24 straipsnio 4 dalis, pagal ją iš ieškovų atimama galimybė pasirinkti teismą, kurį priešingu atveju jie galėtų rinktis, ir dėl to ieškinys atsakovams gali būti pareikštas ne jų nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje narėje, kurioje jie paprastai turėtų geresnes galimybes gintis.

50.      Tuo tarpu Sprendime GAT Teisingumo Teismo pateiktą aiškinimą galima apibūdinti tik kaip „platų“(37). Žinoma, patentų galiojimas pats savaime yra „aiškiai nustatytas“ klausimas. Tačiau jis gali būti keliamas įvairiose „neaiškiai apibrėžtose“ bylose, susijusiose su kitais klausimais(38).

51.      Kiti du motyvai, kuriuos Teisingumo Teismas nurodė Sprendime GAT, susiję su bendruoju teisinio saugumo tikslu, kurio siekiama Briuselio sistema(39).  Iš esmės Teisingumo Teismas paaiškino, kad jei ši ginčytina išimtinės jurisdikcijos taisyklė nebūtų taikoma, kai patentų galiojimu remiamasi ginantis nuo ieškinio dėl pažeidimo (ir pan.) ir jeigu tokią bylą nagrinėjantys ne registracijos vietos valstybės teismai galėtų pirmiausia priimti sprendimą dėl tokio klausimo, tai „lemtų jurisdikciją [spręsti šį klausimą] turinčių teismų skaičiaus didėjimą“. Tai atitinkamai pakenktų „jurisdikcijos taisyklių [nuspėjamumui]“ ir „padidintų sprendimų prieštar[ingumo] pavojų“ šiuo klausimu, o visa tai keltų grėsmę teisiniam saugumui(40).

52.      Manęs neįtikina ir tokie argumentai. Kai „matomas visas vaizdas“, šie aspektai ir vėl labiau patvirtina priešingą aiškinimą. Žinoma, žvelgiant iš vieno požiūrio taško, Sprendime GAT išreikšta pozicija neleidžia skirtingiems teismams priimti vienas kitam prieštaraujančių sprendimų dėl patento galiojimo. Taip ja prisidedama prie teisinio saugumo. Vis dėlto, žvelgiant iš kito požiūrio taško, dėl Sprendimo GAT Briuselio sistema galėtų imti nepatikimai veikti patentų savininkams, kiek tai susiję su bylomis dėl pažeidimo.

53.      Nors pagal šią sistemą patento savininkui paprastai leidžiama iškelti tokią bylą už registracijos valstybės ribų, be kita ko, atsakovo valstybės narės teismuose, dėl Sprendime GAT pateikto išaiškinimo kyla neaiškumų, susijusių su tuo, ar tie teismai galėtų suteikti apsaugą nuo pažeidimo arba bent padaryti tai per pagrįstą laiką. Jeigu galimas pažeidėjas galėtų iškelti negaliojimu grindžiamą prieštaravimą bet kurioje proceso stadijoje, šie teismai negalėtų tiesiog priimti sprendimo dėl šių gynybos argumentų ir tęsti bylos nagrinėjimo, bet, atsižvelgiant į tai, kaip toks išaiškinimas būtų suprastas, jie arba prarastų jurisdikciją ir turėtų atmesti ieškinį, arba galbūt turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol valstybių narių, kuriose patentas įregistruotas, teismai priims sprendimą dėl patento galiojimo (žr. toliau šios išvados 2 dalį).

54.      Nesvarbu, koks būtų teisingas išaiškinimas, dėl Sprendimo GAT ieškinių dėl skirtingų Europos patento „dalių“ pažeidimo sukoncentravimas minėtuose teismuose tampa nepatrauklia galimybe. Dėl jo patentų savininkai skatinami kelti atskiras bylas skirtingose šių „dalių“ registracijos valstybėse, nes akivaizdu bent tai, kad šių valstybių teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą tiek dėl jų „dalies“ pažeidimo, tiek jos galiojimo (kaip paaiškinta šios išvados 26, 28 ir 29 punktuose). Tai savo ruožtu kelia pavojų, kad skirtingi teismai skirtingai spręs tą patį ginčą dėl pažeidimo.

55.      Toks nesaugumas ir (arba) sudėtingumas dėl patentų vykdymo užtikrinimo nepageidautinas dar ir todėl, kad intelektinė nuosavybė yra saugoma kaip pagrindinė teisė, be kita ko, pagal Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 2 dalį. Pagal šią nuostatą patentų savininkai naudojasi „aukšto lygio“ intelektinės nuosavybės teisių apsauga Sąjungoje. Šiuo tikslu labai svarbu turėti galimybę greitai pareikšti civilinį ieškinį ir gauti žalos atlyginimą pažeidimo atveju. To reikalaujama ir pagal Chartijos 47 straipsnyje garantuojamą pagrindinę teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Šiuo klausimu primenu, kad Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS sutartis)(41) 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo tvarka <...> neturi būti dirbtinai komplikuota ar brangi, taip pat neturi būti <...> nepateisinamai vilkinama“. Mano nuomone, tai taip pat taikoma atitinkamų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių veikimui.

56.      Bet kuriuo atveju, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl išimtinės jurisdikcijos taisyklių aiškinimo pagal Briuselio sistemą(42), vienintelis klausimas, į kurį Teisingumo Teismui reikėjo atsakyti byloje GAT (bet jis jo neaptarė), buvo tas, ar dėl konkretaus tikslo, kurio siekiama ginčijama išimtinės jurisdikcijos taisykle, „buvo reikalaujama“, kad ši taisyklė būtų taikoma ir byloms dėl pažeidimo, kuriose kaip gynybos argumentas pateikiamas prieštaravimas dėl negaliojimo. Mano nuomone, nebuvo.

57.      Iš pradžių norėčiau išsklaidyti tam tikrą netikrumą dėl to, koks gi yra šis tikslas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas paprastai pateikia tokį paaiškinimą (Teisingumo Teismas jį „lyg tarp kitko“ paminėjo Sprendime GAT): nagrinėjama taisykle siekiama gero teisingumo vykdymo tikslo. Jo teigimu, registracijos valstybės teismų padėtis yra „palankiausia“ nagrinėti bylas dėl patentų registracijos ar galiojimo dėl glaudaus faktinio ir teisinio ryšio tarp tokios bylos ir šios valstybės(43). Vis dėlto, mano nuomone, tai nėra tikrasis šios taisyklės loginis pagrindas.

58.      Žinoma, kaip paaiškinta šios išvados 19 ir 21 punktuose, patentui taikoma jo registracijos valstybės teisė. Argumentas, kad, pavyzdžiui, Vokietijos teismo padėtis yra „palankiausia“ taikyti Vokietijos patentų teisę (dėl kalbos, žinių apie šią teisę ir t. t.), turi tam tikrą svorį(44). Be to, kadangi patentas saugomas tik registracijos valstybėje, ginčai dėl šio patento ir jo teritorijos dažnai yra panašūs pagal faktines aplinkybes.

59.      Vis dėlto šie argumentai paaiškina tik priežastis, dėl kurių registracijos valstybės teismai gali nagrinėti ir spręsti tokius ginčus. Jie pateisina, pavyzdžiui, tai, kad pagal Briuselio sistemą šie teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl pažeidimo jų teritorijoje(45). Vis dėlto šie argumentai neatskleidžia, kodėl, kiek tai susiję su bylomis dėl patentų registracijos ar galiojimo, jurisdikciją turėtų turėti tik šie, ir jokie kiti teismai(46). Juk registracijos valstybės patentų teisė nėra tokia unikali, kad ją galėtų suprasti tik tos valstybės teismai(47). Nors jiems ir gali būti sunkiau tą padaryti, kitos valstybės narės teismai tikrai gali taikyti tokią užsienio teisę. Jeigu būtų manoma priešingai, tai reikštų, kad būtų abejojama pačiais Briuselio sistemos pagrindais (ir ištisa tarptautinės privatinės teisės sritimi)(48).

60.      Tikrasis ginčytinos teisės normos loginis pagrindas yra tas, kad, kaip nurodyta P. Jenard pranešime, „patento <...> išdavimas reiškia nacionalinio suvereniteto įgyvendinimą“(49). Iš tiesų vienintelis įtikinamas pagrindas numatyti tokią išimtinės jurisdikcijos taisyklę yra vaidmuo, kurį (tradiciškai) atlieka valstybės institucijos, suteikdamos tokias intelektinės nuosavybės teises, nurodytas šios išvados 19 punkte(50), būtent faktinės aplinkybės, kurias turi išnagrinėti nacionalinės valdžios institucijos, kurioms pavesta nagrinėti patento paraiškas, jas patenkinti, jeigu įvykdomi atitinkami reikalavimai, ir atitinkamai užregistruoti patentus. Vis dėlto laikausi nuomonės, kad Sprendime GAT  pateiktas išaiškinimas nebuvo „būtinas“ net ir dėl tokio motyvo.

61.      Iš tikrųjų, viena vertus, bylose, kurių dalykas yra patentų registracija ar galiojimas, vien dėl jų pobūdžio kvestionuojamas registracijos valstybės administracijos veikimas(51). Ginčo esmė yra tai, ar atitinkama valstybės institucija (patentų biuras) tinkamai „atliko savo darbą“. Ieškiniu dėl negaliojimo ieškovas iš esmės prašo teismo pirmiausia patikrinti, ar ši institucija teisėtai išdavė patentą, ir jeigu patentas išduotas neteisėtai, pritaikius tai kaip teisių gynimo priemonę pripažinti jį negaliojančiu. Toks pripažinimas pagal savo pobūdį turi erga omnes poveikį ir juo pačiu galima remtis prieš atitinkamą instituciją. Teismo sprendimu netgi gali būti nurodyta atitinkamai ištaisyti tokios institucijos registro įrašus. Akivaizdu, kad tokius sprendimus turėtų priimti tik registracijos valstybės teismai. Šiuo atveju turi būti gerbiamas valstybių suverenumas. Valstybėms būtų nepriimtina, jeigu užsienio valstybės teismai galėtų bausti už jų valdžios institucijų veiksmus ir jeigu užsienio valstybės teismai joms nurodinėtų, kaip tvarkyti jų nacionalinius registrus(52).

62.      Kita vertus, byloje dėl pažeidimo konkrečiai nekvestionuojamas registracijos valstybės administracijos veikimas, net jei patento negaliojimu būtų remiamasi kaip gynybos argumentu. Šį klausimą teismas nagrinėja pirmiausia, tačiau tik siekdamas išspręsti pažeidimo klausimą. Vienintelė iš to galinti kilti pasekmė yra ta, kad teismas atmes ieškinį dėl pažeidimo. Toks sprendimas susijęs su privačiais bylos šalių interesais, todėl paprastai galioja tik inter partes(53). Juo negali būti kėsinamasi į registracijos valstybės suverenumą, nes jis neturi ir juo nesiekiama turėti jokio poveikio šios valstybės administracijai. Patento galiojimui teisiškai tai neturi jokio poveikio. Kitos suverenios valstybės teismas neduoda jokių nurodymų tai administracijai.

2.      Tinkamas Sprendimo GAT aiškinimas

63.      Dėl visų šių priežasčių manau (ir tokios nuomonės laikosi dauguma mano analizuotos teisinės literatūros autorių), kad Sprendimas GAT(54) yra netinkamas. Jeigu jame padaryta išvada būtų grindžiama vien tuo sprendimu, patarčiau Teisingumo Teismui jį paneigti ir pripažinti, kad išimtinės jurisdikcijos taisyklės bylose dėl patento galiojimo netaikomos, jeigu negaliojimu grindžiamas prieštaravimas pateikiamas byloje dėl pažeidimo kaip gynybos argumentas, nes teismo, kuriame iškelta byla, priimtas sprendimas turėtų poveikį tik inter partes(55).

64.      Vis dėlto, kaip nurodyta pirma, Sąjungos teisės aktų leidėjas tą sprendimą kodifikavo reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalyje(56). Taigi pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę Teisingumo Teismas yra patekęs į savo pirma priimto sprendimo „spąstus“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlymu jam belieka pasirinkti vieną iš dviejų galimų Sprendimo GAT (ir jo kodifikavimo) aiškinimo alternatyvų, kurios atitinka šios išvados 36 punkte išvardytas antrąją ir trečiąją pozicijas.

65.      Pagal pirmąjį aiškinimą, kurį palaiko Electrolux ir kurį vadinsiu „plačiu“, kai byloje dėl pažeidimo negaliojimu remiamasi kaip gynybos argumentu, registracijos valstybės narės teismai pagal reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalį turi (arba įgyja) išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą tokioje byloje. Bet kuris kitas teismas turi atsisakyti jurisdikcijos pagal šio reglamento 27 straipsnį.

66.      Pagal antrąjį aiškinimą, kurį palaiko Komisija ir kurį vadinsiu „siauru“, kai byloje dėl pažeidimo negaliojimu remiamasi kaip gynybos argumentu, registracijos valstybės narės teismai pagal reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalį turi išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą tik dėl galiojimo klausimo. Kiti teismai galėtų turėti (arba išlaikyti) jurisdikciją pagal bendrąsias šio reglamento taisykles spręsti pažeidimo klausimą.

67.      Dabar galiojančioje Sąjungos teisėje nėra aiškiai nurodyta, koks aiškinimas turėtų būti teisingas. Nors, pirma, kaip teigia Electrolux, „platus“ Sprendimo GAT rezoliucinės dalies ir reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalies aiškinimas atrodo natūraliausias(57), šias nuostatas taip pat pagrįstai būtų galima aiškinti „siaurai“. Nors Sprendime GAT Teisingumo Teismas nurodė, kad ginčytina išimtinės jurisdikcijos taisyklė „taikoma visiems ginčams dėl patento <...> galiojimo“, jis nenurodė, kokia apimtimi. Tokia formuluotė yra tiesiog dviprasmiška. Antra, vėlesnė Teisingumo Teismo jurisprudencija nepatvirtina nei vienokio, nei kitokio Sprendimo GAT aiškinimo, nes jame šiuo klausimu yra prieštaringos informacijos. Viena vertus, kaip pabrėžia Electrolux, atrodo, kad Sprendime BVG Teisingumo Teismas patvirtino „platų“ aiškinimą(58). Kita vertus, kaip pabrėžia Komisija, atrodo, kad Sprendime Roche Nederland ir kt.(59) Teisingumo Teismas patvirtino „siaurą“ aiškinimą. Galiausiai teisės aktų leidėjas neišreiškė jokios pozicijos šiuo klausimu nei reglamento 24 straipsnio 4 dalies tekste, nei jo konstatuojamojoje dalyje(60).

68.      Taigi, siekiant išspręsti nesuderinamumus, reikia atsižvelgti į reglamentu „Briuselis Ia“ nustatytą sistemą, taip pat į tikslus, kurių siekiama apskritai šiuo teisės aktu ir konkrečiai jo 24 straipsnio 4 dalimi. Atsižvelgdamas į šiuos aspektus, Teisingumo Teismas turėtų atmesti „platų“ Sprendimo GAT aiškinimą (a punktas) ir pritarti „siauram“ jo aiškinimui (b punktas). Jis taip pat turėtų nacionaliniams teismams pateikti tam tikras gaires, kaip praktiškai taikyti tokį aiškinimą (c dalis).

a)      Dėl esminių „plataus“ aiškinimo trūkumų

69.      Pirma, „platus“ Sprendimo GAT  aiškinimas sunkiai suderinamas su reglamentu „Briuselis Ia“ nustatyta sistema. Pagal šią sistemą, kaip norėjo jos rengėjai, išimtinė registracijos valstybės teismų jurisdikcija yra išimtis, taikoma tik „ieškini[am]s, susijusi[em]s su patentų <...> registravimu arba galiojimu“, o ieškiniai dėl pažeidimo, kaip ir kiti su patentais susiję ieškiniai, paprastai gali būti pareiškiami kituose teismuose.

70.      Vis dėlto, jeigu Sprendimą GAT  reikėtų suprasti taip, kaip siūlo Electrolux, išimtis iš tiesų taptų taisykle, kaip pažymi Komisija. Kadangi negaliojimu grindžiami prieštaravimai dažnai pateikiami nagrinėjant ieškinį dėl pažeidimo, toks ieškinys neretai priklauso išimtinei registracijos valstybės teismų jurisdikcijai. Bendrosios jurisdikcijos taisyklės galėtų būti taikomos, o patentų savininkams suteiktomis galimybėmis galėtų būti naudojamasi tik tais atvejais, kai toks gynybos argumentas nėra pateikiamas.

71.      Antra, priešingai nei teigia Electrolux, kadangi pažeidimo bylų klasifikavimas, taigi ir joms taikomos jurisdikcijos taisyklės, priklausytų nuo to, ar ginantis nuo ieškinio pateikiamas negaliojimu grindžiamas prieštaravimas (priešingai šios išvados 42 punkte nurodytam principui), „platus“ Sprendimo GAT  aiškinimas pakenktų jurisdikcijos nuspėjamumui ir tikrumui, kurių siekiama pagal reglamentą „Briuselis Ia“(61).

72.      Tam, kad jurisdikcija bylose dėl pažeidimo būtų nuspėjama, patentų savininkai turėtų galėti lengvai nustatyti teismą, kuriame jie galėtų pareikšti tokį ieškinį. Vis dėlto, remiantis „plačiu“ Sprendimo GAT aiškinimu, jiems būtų sunku iš anksto nustatyti, ar toks ieškinys priklauso išimtinei registracijos valstybės jurisdikcijai, ar jis gali būti pareikštas kituose teismuose, nes jie visiškai nekontroliuoja gynybos strategijos, kurios laikysis galimas pažeidėjas(62).

73.      Be to, jeigu patento savininkas nuspręstų pareikšti ieškinį ne registracijos valstybėje narėje, pavyzdžiui, valstybės narės, kurioje yra galimo pažeidėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), teismuose, šių teismų jurisdikcija būtų nepatikima. Iš tikrųjų ji galėtų išnykti, jeigu galimas pažeidėjas kaip gynybos argumentą pateiktų negaliojimu grindžiamą prieštaravimą. Šiems teismams tektų atsisakyti toliau nagrinėti bylą(63). Jeigu pagal teismo vietos proceso teisės normas toks gynybos argumentas gali būti pateiktas ne tik proceso pradžioje, bet ir vėlesnėse jo stadijose, taip pat ir apeliaciniame procese, mėnesius ar net metus trukęs procesas staiga galėtų atsidurti aklavietėje. Galimas pažeidėjas taip pat galėtų strategiškai pasirinkti momentą, kada pateikti tokį gynybos argumentą, ir iš tikrųjų „sužlugdyti“ procesą. Kaip pažymi BSH ir Komisija, patento savininkui dėl to kiltų dramatiškų pasekmių. Pagal šiuo metu galiojantį reglamentą „Briuselis Ia“ vienos valstybės narės teismai neturi jokios galimybės perduoti bylą kitos valstybės narės teismams. Teismai, į kuriuos buvo kreiptasi pirmiausia, galėtų tik atmesti ieškinį, tad ieškovui tektų inicijuoti naują procesą registracijos valstybėje narėje.

74.      Dar svarbiau yra tai, kad patento savininkui gali tapti nebeįmanoma tai padaryti. Per tą laiką jau gali būti pasibaigę ieškiniams dėl pažeidimo taikomi senaties terminai. Iš tikrųjų patento savininkas be savo kaltės netektų bet kokios galimybės pareikšti ieškinį dėl jo intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo. Toks rezultatas prieštarautų Chartijos 17 straipsnio 2 daliai ir 47 straipsniui bei TRIPS sutarties 41 straipsnio 2 daliai.

75.      Net jei patento savininkas vis dar galėtų tai padaryti, jeigu Europos patentas būtų pažeistas keliose valstybėse, jam tektų pareikšti ieškinį dėl pažeidimo visose atitinkamose valstybėse, kad gautų visišką žalos atlyginimą(64). Ieškinių nebūtų įmanoma sukoncentruoti viename teisme. Kai kuriems teismams gali tekti nagrinėti iš esmės tą patį ginčą, o tai padidintų riziką, kad bus priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai, kaip minėta šios išvados 54 punkte.

76.      Galiausiai, priešingai nei teigia Electrolux, „platus“ sprendimo GAT  aiškinimas viršytų tai, kas „būtina“ konkrečiam reglamento „Briuselis Ia“ tikslui pasiekti, t. y., kaip paaiškinta šios išvados 60 ir 61 punktuose, užtikrinti, kad būtų gerbiamas registracijos valstybės suverenumas. Net jei šis tikslas būtų suprantamas plačiai, pagal jį būtų galima „reikalauti“ (kai byloje dėl pažeidimo pateikiamas negaliojimu grindžiamas gynybos argumentas) nebent to, kad šios valstybės teismai turėtų išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl galiojimo, bet ne dėl pažeidimo klausimo.

b)      Siauras Sprendimo GAT aiškinimas yra „mažesnė blogybė“

77.      „Siauras“ Sprendimo GAT  aiškinimas vertintinas daug geriau pagal visus pirma nagrinėtus aspektus. Išlieka principas, kad reglamento „Briuselis Ia“ bendrosios taisyklės taikomos byloms dėl pažeidimo. Pati jurisdikcija patento savininkui yra nuspėjama ir aiški. Jeigu jis pareikštų ieškinį už registracijos valstybės ribų, o galimas pažeidėjas kaip gynybos argumentą pateiktų negaliojimu grindžiamą prieštaravimą, teismai, kuriuose iškelta byla, neprarastų jurisdikcijos nagrinėti ieškinį ir priimti dėl jo sprendimą. Tie teismai „paprasčiausiai“ negali spręsti dėl aptariamo patento (-ų) galiojimo, nes sprendimą dėl šio klausimo pagal to reglamento 24 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtinę taisyklę gali priimti tik registracijos valstybės teismai(65). Be to, Europos patento pažeidimo keliose valstybėse atveju toks aiškinimas leistų sukoncentruoti dalį ieškinių viename teisme. Tik dėl patento galiojimo, jeigu jis būtų ginčijamas, turėtų būti sprendžiama skirtingose valstybėse, kuriose jis buvo išduotas.

78.      Kaip pažymi Komisija, toks Sprendimo GAT aiškinimas reiškia, kad Teisingumo Teismas pripažino galimybę nukrypti nuo Briuselio sistemos principo, pagal kurį jurisdikcija nagrinėti ieškinį ir priimti sprendimą dėl jo apima bet kokią galimą gynybą (žr. šios išvados 43 punktą). Atsižvelgiant į tai, nors tokia išimtis neturėtų analogų tokioje sistemoje, ji nėra visai nežinoma. Iš tikrųjų panašios išimtys yra numatytos valstybių narių teritorinės jurisdikcijos taisyklėse, taikomose kai kurioms byloms, kurioms pagal nacionalinę teisę numatyta išimtinė jurisdikcija(66).

79.      Praktiškai tai reiškia, kad tuo atveju, kai ieškinys dėl vienoje valstybėje narėje įregistruoto patento pažeidimo nagrinėjamas kitos valstybės narės teismuose ir jį nagrinėjant atsakovas pateikia negaliojimu grindžiamą prieštaravimą, nes šie teismai negali nei spręsti galiojimo klausimo, nei (kaip yra pagal reglamentą „Briuselis Ia“) tuo tikslu pateikti tarpinio klausimo registracijos valstybės institucijoms, galimas pažeidėjas sprendžia (jei jis dar to nepadarė), ar pareikšti ieškinį dėl negaliojimo tose institucijose, kad jos išspręstų šį klausimą(67).

80.      Electrolux gana pagrįstai teigia, kad pažeidimo ir galiojimo klausimų „suskaidymas“ į du procesus, kurie būtų pradėti skirtingose valstybėse narėse, yra abejotinas teisingumo vykdymo požiūriu. Iš tikrųjų šie klausimai yra glaudžiai susiję(68). Kaip paaiškinta šios išvados 44 punkte, tam, kad būtų išspręstas pagrindinis pažeidimo klausimas, iš pradžių turi būti išspręstas pirminis patento galiojimo klausimas. Be to, dėl to, kad abiem klausimams taikoma registracijos valstybės teisė, jie iš esmės priklauso nuo to paties elemento, t. y. nuo patento apibrėžties punktų aiškinimo(69).

81.      Vis dėlto, mano nuomone, nors praktiškai ne visada idealu, kad galiojimo ir pažeidimo klausimus sprendžia skirtingi teismai ir (arba) institucijos(70), tai nėra neįmanoma. Nacionaliniu lygmeniu kelios valstybės narės, tarp jų, regis, Švedija(71), yra nustačiusios teismo sprendimų dėl patentų „išskaidymo į dvi dalis sistemą“, pagal kurią šiuos klausimus atskirose tam specialiai skirtose bylose sprendžia skirtingi teismai(72).

82.      Nors galiojimas ir pažeidimas turi būti taip „suskaidyti“, negalima daryti išvados, kaip teigia Electrolux, kad tuo atveju, kai nagrinėjant bylą dėl pažeidimo remiamasi negaliojimu grindžiamu gynybos argumentu, teismas, kuriame iškelta tokia byla, turėtų ar net galėtų sistemingai neatsižvelgti į šį gynybos pagrindą, preziumuoti patento galiojimą ir priimti galutinį sprendimą dėl pažeidimo klausimo, neatsižvelgdamas į bylą dėl negaliojimo, kuri gali būti lygiagrečiai nagrinėjama kitoje valstybėje narėje.

83.      Iš tikrųjų, kaip teigia BSH ir Komisija, reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalis negali būti taip aiškinama. Priešingu atveju galimas pažeidėjas prarastų vieną iš veiksmingiausių apsaugų nuo fiktyvių ieškinių dėl pažeidimo. Taip būtų neleistinai apribota jo teisė į gynybą, kuri užtikrinama, be kita ko, Chartijos 47 straipsnyje ir kurią siekiama užtikrinti Briuselio sistema(73).

84.      Be to, tam tikrais atvejais dėl to gali būti priimti nesuderinami sprendimai. Pirma, teismai, turintys nagrinėti ieškinį dėl pažeidimo, galėtų konstatuoti pažeidimą ir, antra, registracijos valstybės institucijos vėliau galėtų pripažinti patentą negaliojančiu. Jos taip pat galėtų patvirtinti patento galiojimą, tačiau siaurai aiškindamos jo apibrėžtis (dėl to paprastai pažeidimo nebūtų galima konstatuoti), o ieškinį dėl pažeidimo nagrinėjantys teismai galėtų konstatuoti pažeidimą, plačiai aiškindami patento apibrėžtis (todėl ieškinį dėl galiojimo nagrinėjantis teismas būtų pripažinęs patentą negaliojančiu)(74).

85.      Kaip paaiškinsiu toliau kitoje šios išvados dalyje, tam tikromis aplinkybėmis teismai, turintys nagrinėti bylą dėl pažeidimo, turėtų turėti teisę preziumuoti patento galiojimą ir priimti atitinkamą sprendimą, neatsižvelgdami į negaliojimu grindžiamą prieštaravimą. Vis dėlto kitomis aplinkybėmis tam, kad būtų paisoma teisės į gynybą, šie teismai, prieš priimdami galutinį sprendimą tuo pat metu nagrinėjamoje byloje dėl pažeidimo privalės palaukti, kol registracijos valstybės institucijos išspręs patento galiojimo klausimą(75).

86.      Taigi kartais reikės imtis bylų valdymo ir (arba) procedūrinių priemonių, kad būtų užtikrintas bylų dėl pažeidimo ir negaliojimo koordinavimas. Šiuo klausimu Electrolux pažymi, kad nei reglamente „Briuselis Ia“, nei apskritai Sąjungos teisėje šiuo klausimu nieko nenumatyta. Konkrečiai pagal šio reglamento 30 straipsnio 1 dalį ieškinį dėl pažeidimo nagrinėjantys teismai galėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol valstybės, kurioje patentas įregistruotas, institucijos išspręs patento galiojimo klausimą, tačiau tik tuo atveju, jeigu į jas būtų kreiptasi pirmiausia.  Šioje nuostatoje žalos atlyginimas nenumatytas, jeigu po to iškeliama byla dėl negaliojimo. Vis dėlto, kaip teigia BSH ir Komisija, kol Sąjungos teisės aktų leidėjas nepriėmė nuostatų šiuo klausimu(76), bylą dėl pažeidimo nagrinėjantys teismai gali ir kartais turėtų taikyti jų proceso teisėje (lex fori) numatytus sprendimus.

87.      Electrolux atsikerta, kad toks rėmimasis nacionaline proceso teise kelia pavojų vienodam bylų ir ginčo šalių vertinimui valstybėse narėse, nes skirtingi teismai gali turėti skirtingus įgaliojimus arba juos taikyti skirtingai. Vis dėlto, mano nuomone, tai yra dar vienas neišvengiamas Sprendimo GAT trūkumas. Be to, šis klausimas nėra visiškai paliktas nacionalinei teisei. Kaip paaiškinsiu toliau kitoje šios išvados dalyje, Sąjungos teisėje šio klausimo ribos griežtai apibrėžtos, užtikrinant pakankamą vienodumą.

88.      Galiausiai dažnai teigiama, kad „siauras“ Sprendimo GAT aiškinimas taip pat nėra idealus veiksmingam patentų įgyvendinimui. Galiojimo ir pažeidimo „skaidymas“ į dvi procedūras didina šalių išlaidas ir nepatogumus. Dėl būtinybės, kad bylas dėl pažeidimo nagrinėjantys teismai tam tikromis aplinkybėmis palauktų registracijos valstybės institucijų atsakymo dėl galiojimo, tokios bylos gali būti vilkinamos, nors patento savininkui paprastai yra skubu, kad už tokį pažeidimą būtų nubausta ir jis būtų uždraustas(77). Taip galimi pažeidėjai taip pat gali būti skatinami pateikti „žlugdančius“ gynybos argumentus arba vilkinti ieškinio dėl negaliojimo pareiškimą ir nagrinėjimą, kad paralyžiuotų procesą dėl pažeidimo. Nors iš esmės pritariu šiems prieštaravimams (kaip matyti iš šios išvados 1 dalies), nepaneigiama, kad iš dviejų galimų po Sprendimo GAT  likusių aiškinimo variantų tai yra „mažesnis blogis“. Be to, pirma nurodytas problemas galima sušvelninti pragmatinėmis priemonėmis, kaip paaiškinta toliau.

c)      Praktinės gairės nacionaliniams teismams

89.      Per teismo posėdį įstojusios į bylą šalys Teisingumo Teismo prašymu diskutavo, kaip turėtų elgtis ne registracijos valstybės teismai, nagrinėdami ieškinį dėl pažeidimo ir kai tokiame procese pateikiamas negaliojimu grindžiamas gynybos argumentas. Nors, kaip jau nurodžiau, šis klausimas iš esmės priskirtinas šių teismų proceso normų taikymo sričiai, manau, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nustatyti gaires šiuo klausimu. Primenu, kad pagal suformuotą jurisprudenciją šios proceso normos negali pakenkti reglamento „Briuselis Ia“ veiksmingumui ir turi būti taikomos atitinkamai(78). TRIPS sutartyje ir Direktyvoje 2004/48 įtvirtinti principai, taip pat, kiek tai susiję su patento savininku, teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir, kiek tai susiję su galimu pažeidėju, teisė į gynybą, kurios abi saugomos pagal Chartijos 47 straipsnį, irgi numatomi nacionalinėje teisėje šiuo klausimu.

90.      Jeigu galimas pažeidėjas (tinkamai)(79) iškelia negaliojimu grindžiamą gynybos argumentą, doktrinoje dažnai siūloma ir Teisingumo Teisme aptarinėta išeitis būtų tokia: ieškinį dėl pažeidimo nagrinėjantys teismai turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą, jeigu jiems tai leidžiama pagal jų proceso normas (darau prielaidą, kad paprastai taip yra)(80), kol registracijos valstybės institucijos išspręs atitinkamo patento galiojimo klausimą(81).

91.      Nors tai tikrai yra išeitis, pritariu BSH nuomonei, kad šie teismai neturėtų automatiškai stabdyti bylos nagrinėjimo. Prieš tai darydami jie privalo atidžiai išnagrinėti šį klausimą, nes tokia priemonė neišvengiamai pavėlintų (galbūt net labai pavėlintų) bylos dėl pažeidimo išnagrinėjimą. Bylos nagrinėjimas turėtų būti stabdomas tik tais atvejais, kai pagal Direktyvos 2004/48 3 straipsnį ir TRIPS sutarties 41 straipsnį tai yra proporcinga ir sąžininga ir kai toks delsimas yra „pateisinamas“. Taigi šiems teismams reikia suteikti diskreciją suderinti, viena vertus, proceso veiksmingumo reikalavimus ir patento savininko teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir, kita vertus, gerą teisingumo vykdymą ir galimo pažeidėjo teisę į gynybą.

92.      Konkrečiai kalbant, kaip teigia BSH ir Komisija, bylą dėl pažeidimo nagrinėjantys teismai pirmiausia turėtų įvertinti negaliojimu grindžiamo prieštaravimo pagrįstumą. Mano nuomone, pagal reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalį nedraudžiama jiems išreikšti preliminarios pozicijos dėl to, kaip registracijos valstybės institucijos išspręstų šį klausimą(82). Šiuo tikslu šie teismai turėtų svarstyti galimybę sustabdyti bylos nagrinėjimą tik tuo atveju, jei yra realių galimybių, kad toks prieštaravimas bus patenkintas. Kadangi patentai išduodami po to, kai patentų biurai prieš tai patikrina patentabilumo reikalavimą, jiems taikoma galiojimo prezumpcija. Taigi galimo pažeidėjo nurodyti motyvai iš pirmo žvilgsnio turi atrodyti pakankamai rimti, kad būtų galima suabejoti šia prezumpcija. Jei taip nėra, šie teismai gali daryti prielaidą, kad patentas galioja, ir atitinkamai priimti sprendimą dėl pažeidimo. Be to, atsižvelgiant į proceso efektyvumą ir patento savininko teisę į veiksmingą teisinę gynybą, būtų nelogiška vilkinti bylą dėl pažeidimo, kai pateikiami fiktyvūs negaliojimu grindžiami gynybos argumentai. Taip pat nekyla tarpusavyje nesuderinamų sprendimų priėmimo rizikos (arba ši rizika bent jau yra nedidelė), nes nėra (pagrįstos) tikimybės, kad registracijos valstybės valdžios institucijos vėliau pripažins patentą negaliojančiu(83). Toks vertinimas taip pat apriboja pažeidėjų galimybę pasitelkus vilkinimo taktiką pateikti nepagrįstus gynybos argumentus(84).

93.      Tais atvejais, kai negaliojimu grindžiamas gynybos argumentas yra rimtas, bylą dėl pažeidimo nagrinėjantys teismai turėtų sustabdyti jos nagrinėjimą. Iš tikrųjų tokiomis aplinkybėmis to paprastai būtų reikalaujama dėl teisės į gynybą(85). To reikėtų ir siekiant gero teisingumo vykdymo, nes pirma aptarta tarpusavyje nesuderinamų sprendimų rizika būtų didelė. Vis dėlto, kaip teigia Komisija, siekdami užtikrinti proceso efektyvumą ir vėlgi neleisti, kad galimas pažeidėjas taikytų vilkinimo taktiką, šie teismai turėtų jam nustatyti terminą, per kurį jis galėtų pareikšti ieškinį dėl negaliojimo registracijos valstybėje (jei jis dar to nepadarė). Jei galimas pažeidėjas to nepadaro, šie teismai turėtų atnaujinti bylos nagrinėjimą, daryti prielaidą, kad patentas galioja, ir priimti sprendimą dėl pažeidimo. Jeigu bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, šie teismai turėtų stebėti bylos dėl negaliojimo eigą ir nuspręsti atitinkamai toliau laikyti bylos nagrinėjimą sustabdytą arba atitinkamai atnaujinti jos nagrinėjimą.

94.      Galiausiai bylos nagrinėjimo sustabdymo laikotarpiu niekas netrukdo teismams, nagrinėjantiems ieškinį dėl pažeidimo, taikyti laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, pavyzdžiui, priimti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, uždraudžiant tęsti galimai teises pažeidžiančius veiksmus (vėlgi tai priklauso nuo negaliojimu grindžiamo prieštaravimo pagrįstumo)(86). Iš tikrųjų Teisingumo Teismas aiškiai išlaikė tokią galimybę Sprendime Solvay(87), ir prireikus ja reikėtų pasinaudoti, kad būtų apsaugotos patento savininko teisės.

B.      Dėl 24 straipsnio 4 dalies „rikošetinio poveikio“ (trečiasis klausimas)

95.      Iš šios išvados A dalies matyti, kad nors pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį Švedijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti BSH pareikštą ieškinį dėl pažeidimo, jie negali priimti sprendimo dėl galimai pažeistų Europos patento dalių galiojimo. Pagal šio reglamento 24 straipsnio 4 dalį išimtinę jurisdikciją spręsti šį klausimą turi skirtingų valstybių narių, kuriose šios dalys yra patvirtintos, teismai.

96.      Atsižvelgiant į tai, kadangi BSH ieškinys taip pat grindžiamas ta Europos patento dalimi, kuri buvo patvirtinta Turkijoje ir kurią ginčija Electrolux, trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar šio reglamento 24 straipsnio 4 dalis „taikytina trečiosios [valstybės] teismui“, t. y. ar pagrindinėje byloje pagal šią nuostatą „išimtinė jurisdikcija“ spręsti šį klausimą suteikiama Turkijos teismams.

97.      Vertinant šį klausimą pažodžiui, atsakymas į jį būtų akivaizdus. Pagal Sąjungos teisę reglamentas „Briuselis Ia“ yra privalomas valstybėms narėms. Juo nustatoma jų teismų jurisdikcija. Šis teisės aktas negali suteikti jokios jurisdikcijos trečiųjų valstybių teismams. Šiuo klausimu Sąjunga neturi jokios kompetencijos. Tokių trečiųjų valstybių teismų jurisdikcija priklauso nuo jų pačių tarptautinės privatinės teisės normų.

98.      Vis dėlto, siekdamas pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, Teisingumo Teismas negali apsiriboti vien tokia savaime suprantama išvada. Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, yra aišku, kad trečiasis klausimas iš esmės susijęs ne su reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalies teigiamu, jurisdikciją suteikiančiu poveikiu, o su neigiamu, jurisdikcijos netekimo poveikiu. Iš tikrųjų reikia išsiaiškinti, ar pagal šią nuostatą iš valstybių narių teismų atimama teisė priimti sprendimą dėl trečiosios valstybės patentų galiojimo lygiai taip pat, kaip šie teismai neturi teisės priimti sprendimų dėl kitose valstybėse narėse įregistruotų patentų.

99.      Kaip pažymi Prancūzijos vyriausybė, jeigu trečiasis prejudicinis klausimas būtų suprantamas taip, tai reikštų, kad jame iškeliama kompleksinė problema, kuri peržengia šios bylos ribas. Iš tikrųjų ji gali kilti dėl bet kurio iš dalykų, kuriems reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnyje nustatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė. Pavyzdžiui, jeigu valstybių narių teismuose būtų pareiškiamas ieškinys dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą galiojimo (šio reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nurodytas klausimas), tačiau šis nekilnojamasis turtas būtų Kinijoje. Tas pats klausimas gali kilti ir kalbant apie susitarimus dėl teismingumo. Kai tokiu susitarimu pasirenkami valstybės narės teismai, pagal kitą šio reglamento nuostatą, t. y. jo 25 straipsnį, visi kiti teismai netenka jurisdikcijos. Tačiau kaip būtų tuo atveju, jei, nepaisant panašaus susitarimo trečiosios valstybės teismų naudai, būtų kreiptasi į valstybės narės teismus?

100. Vis dėlto atsakymas į šį klausimą yra labai neaiškus. Dėl jo teisinėje literatūroje ir nacionaliniuose teismuose daug diskutuojama. Iki šiol Teisingumo Teismas nėra pateikęs aiškaus ir išsamaus atsakymo į jį. Kaip išsamiai paaiškinsiu tolesnėse šios išvados dalyse, šio klausimo sudėtingumą lemia tai, kad, kiek tai susiję su teritorine Briuselio sistemos taikymo sritimi, ši sistema turi vadinamąjį „sisteminį trūkumą“ (1), o tam reikia išsamiau aiškintis, kaip geriausiai „užpildyti“ šios sistemos „spragas“, kiek tai susiję su tokiais scenarijais (2).

1.      Briuselio sistemos „sisteminis trūkumas“

101. Minėtą „sisteminį trūkumą“ lemia paradoksas. Viena vertus, akivaizdu, kad į reglamento „Briuselis Ia“ teritorinę taikymo sritį patenka bylos, turinčios tvirtą ryšį su trečiosiomis valstybėmis. Pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į istorinį Sprendimą Owusu(88), šis reglamentas ratione territoriae taikytinas bet kokiam tarpvalstybiniam ginčui, jeigu atsakovo, kaip šiuo atveju Electrolux, nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra valstybėje narėje; tai reiškia ne tik „Sąjungos vidaus“ ginčus. Į šią taikymo sritį taip pat patenka ginčai, kurie, be tokios ginčo šalies nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos, yra susiję su trečiosiomis valstybėmis, net jei jų dalykas glaudžiai susijęs su tokia valstybe arba kai yra susitarimas dėl jurisdikcijos, pagal kurį jurisdikcija suteikiama trečiosios valstybės teismams(89). Iš esmės pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį ginčas nepatenka į šio reglamento taikymo sritį tik tuo atveju, kai atsakovas neturi nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos Sąjungoje.

102. Kita vertus, Briuselio sistema iš tikrųjų nebuvo sukurta ginčams, susijusiems su trečiosiomis valstybėmis. Ši sistema buvo kuriama daugiausia turint omenyje ginčus „Sąjungos viduje“. Tai aiškiai matyti iš reglamento „Briuselis Ia“ 24 ir 25 straipsnių. Pagal pirmosios nuostatos formuluotę jos taikymo sritis apribojama ginčais, kurių dalykas glaudžiai susijęs su „valstybe nare“. Antroji susijusi su susitarimais dėl jurisdikcijos, kai pasirenkami tik „valstybės narės teisma[i]“. Rengiant šias taisykles ginčų, turinčių panašių ryšių su trečiosiomis valstybėmis, atvejis nebuvo numatytas. Todėl šioje sistemoje apskritai nereglamentuotas galimas tokių sąsajų poveikis valstybių narių teismų jurisdikcijai(90).

2.      Briuselio sistemos „spragų užpildymas“

103. Kai valstybės narės teismas nagrinėja bylą, kurioje, pirma, dalyvauja atsakovas iš Sąjungos, tačiau ji yra glaudžiai susijusi su trečiąja valstybe (nes jos dalykas glaudžiai susijęs ta valstybe arba dėl to, kad yra sudarytas susitarimas dėl trečiosios valstybės teismų išimtinės jurisdikcijos), ir kadangi reglamente „Briuselis Ia“ šis klausimas apskritai nereglamentuotas, lieka neatsakyta į klausimą, kaip tas teismas turėtų elgtis. Galimus atsakymus įmanoma rasti teisinėje literatūroje ir remiantis nagrinėjant šią bylą Teisingumo Teisme vykusiomis diskusijomis.

104. Kraštutinis atsakymas būtų pirmasis atsakymas, kurio nepalaikė nė viena įstojusi į bylą Teisingumo Teisme šalis; pagal jį tokiu atveju pagal analogiją būtų taikomas reglamento „Briuselis Ia“ 24 arba 25 straipsnis. Taigi pagal atitinkamą nuostatą valstybės narės teismas neturėtų jurisdikcijos nagrinėti tokį ginčą ir turėtų atmesti ieškinį.

105. Antrasis atsakymas būtų priešingai kraštutinis pirmajam, jį palaikė BSH, Prancūzijos vyriausybė (nenoriai)(91) ir Komisija, pagal jį būtų taikomos bendrosios šio reglamento taisyklės. Taigi jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį turėtų, be kita ko, valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismai. Be to, jie privalėtų ja pasinaudoti, vadinasi, išspręsti ginčą, išskyrus tam tikras ribotas aplinkybes.

106. Trečiasis atsakymas, kurį palaiko Electrolux, būtų tarpinis. Jis atitinka vadinamąją „rikošetinio poveikio“ (effet réflexe) teoriją, kurią prieš daug metų išplėtojo G. Droz(92). Pagal šią teoriją išeitų, kad nors pagal šį reglamentą valstybės narės teismas gali turėti jurisdikciją nagrinėti bylą, turinčią tokių ryšių su trečiąja valstybe, jis gali atsisakyti ją įgyvendinti, kai tai „atliepia“ jame įtvirtintą sistemą.

107. Mano nuomone, abu kraštutiniai atsakymai turi būti atmesti, o tarpiniam atsakymui reikia pritarti. Kaip paaiškinsiu tolesnėse šios išvados dalyse, kadangi minėto reglamento 24 ir 25 straipsniai tokiomis aplinkybėmis negali būti taikomi (a), vietoj to turi būti taikomos reglamento bendrosios taisyklės (b); vis dėlto valstybės narės teismas negali būti įpareigotas naudotis jurisdikcija, kurią jis turi tokiose situacijose pagal šias taisykles (c). Tada paaiškinsiu sąlygas, kuriomis ji gali teisėtai atsisakyti jurisdikcijos (d).

a)      24 ir 25 straipsniai negali būti taikomi

108. Nors dalis autorių teigia priešingai(93), mano nuomone, yra aišku, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 ir 25 straipsniai negali būti taikomi ginčams, turintiems tokio pobūdžio sąsajas, kaip juose nurodytos sąsajos su trečiosiomis valstybėmis.

109. Toks aiškinimas tiesiogiai prieštarautų aiškiai šių dviejų straipsnių formuluotei – kaip jau minėta, jie taikomi tik tokiems ginčams, kurių dalykas glaudžiai susijęs su „valstybe nare“, ir susitarimams dėl teismingumo, pagal kuriuos paskiriami „valstybės narės“ teismai(94). Be to, šių nuostatų taikymo srities išplėtimas, pagal analogiją apimant panašius atvejus, susijusius su trečiosiomis valstybėmis, būtų nesuderinamas su siauro išimčių aiškinimo principu, kaip teigia BSH, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija. Be to, Teisingumo Teismas jau yra atsisakęs tai daryti. Sprendime IRnova jis konstatavo: kadangi reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalyje „nenumatyti“ ginčai dėl trečiųjų valstybių patentų galiojimo, „ši nuostata negali būti laikoma taikytina“ tokioje situacijoje (šie motyvai taikytini visoms 24 straipsnio nuostatoms)(95). Be to, Sprendime Coreck Maritime(96) Teisingumo Teismas dėl Briuselio konvencijoje nustatytos 25 straipsniui lygiavertės taisyklės konstatavo, kad, „kaip matyti iš pačios <...> 17 straipsnio formuluotės“, ji „netaikoma susitarimams dėl teismingumo, kuriais pasirenkamas trečiosios [valstybės] teismas“.

110. Be to, kaip pažymi Prancūzijos vyriausybė, reglamento „Briuselis Ia“ 24 ir 25 straipsniuose nustatyta sistema, pagal kurią valstybių narių teismai privalo atsisakyti jurisdikcijos šiose nuostatose nurodytų teismų naudai, turi prasmę tik „Sąjungos vidaus“ ginčams. Šiomis aplinkybėmis pagal tą reglamentą, kai vienas teismas neturi jurisdikcijos, ją turi kitas teismas. Taip nėra kalbant apie „išorės“ ginčus. Kaip jau minėjau, trečiosios valstybės teismų jurisdikcija priklauso nuo jų pačių tarptautinės privatinės teisės normų. Nors šie teismai paprastai mano turintys jurisdikciją, kai ginčas yra glaudžiai susijęs su jų teritorija arba jeigu jie buvo pasirinkti pagal susitarimą dėl jurisdikcijos, taip gali būti ne visada. Jeigu tokiu atveju valstybių narių teismai neturėtų jurisdikcijos, būtų atsisakyta vykdyti teisingumą. Be to, griežta ir beveik automatinė valstybės narės teismų pareiga pagal minėto reglamento 24 ir 25 straipsnius nukreipti ginčo šalis į kitus teismus pateisinama „tarpusavio pasitikėjimu“, kurį šios valstybės puoselėja viena kitos teisminių institucijų atžvilgiu(97). Šis „pasitikėjimas“ netaikomas trečiosioms valstybėms. Negalima preziumuoti, kad tokioje valstybėje ginčo šalys turėtų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Tam tikrais atvejais tokia prielaida netgi gali būti atmesta.

b)      Bendrųjų reglamento taisyklių taikymas

111. Kaip teigia BSH, Electrolux, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, kadangi reglamento „Briuselis Ia“ 24 ir 25 straipsniai netaikomi ginčams, turintiems šiuose straipsniuose nurodytų sąsajų su trečiosiomis valstybėmis, logiška, kad pagal šiame reglamente nustatytą sistemą vietoj to taikomos bendrosios jo taisyklės. Darytina išvada, kad, be kita ko, pagal minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalį jurisdikciją nagrinėti tokį ginčą turi atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės narės teismai.

112. Tokį sisteminį aiškinimą patvirtina keli oficialūs pranešimai, parengti specialiai Briuselio dokumentams(98). Svarbiausia, kad juos implicitiškai (bet gana aiškiai) Nuomonėje 1/03 (Naujoji Lugano konvencija)(99) patvirtino (visos sudėties) Teisingumo Teismas. Šioje byloje pakanka priminti, kad tas sprendimas buvo susijęs su klausimu, ar Sąjunga turėjo išimtinę kompetenciją sudaryti Lugano II konvenciją, kuri savo ruožtu priklausė nuo to, ar ši konvencija „darytų poveikį“ Briuselio sistemai(100). Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks poveikis būtų daromas. Jis paaiškino, kad, kalbant apie ginčus, kuriuose atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, tačiau kurie glaudžiai susiję su trečiąja valstybe, kuri yra šios konvencijos šalis, arba kuriems taikomas susitarimas dėl teismingumo trečiosios valstybės teismų naudai, būsima konvencija suteiktų išimtinę jurisdikciją trečiajai valstybei(101), nors pagal minėtą reglamentą jurisdikciją turėtų tokios valstybės narės teismai(102).

c)      Valstybių narių teismai negali būti įpareigoti naudotis jurisdikcija, kurią jie turi pagal reglamento bendrąsias taisykles

113. Nors pažymėtina, kad atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ginčus, turinčius tokių sąsajų su trečiosiomis valstybėmis pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį, nepritariu BSH, Prancūzijos vyriausybės ir Komisijos palaikomam požiūriui, kad šie teismai privalo įgyvendinti šią jurisdikciją, išskyrus išimtinius atvejus. Mano nuomone, tokio požiūrio nereikalauja laikytis nei šio reglamento tekstas, nei susijusi jurisprudencija (1), be to, jis neatitinka Briuselio sistemos tikslų (2). Tai, kad tarptautiniai susitarimai tam tikrais atvejais gali išspręsti dėl tokio aiškinimo kylančius sunkumus, nesuteikia pagrindo pritarti tokiam požiūriui (3), be to, tokio požiūrio nepatvirtina ir tariamas Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas (4).

1)      Reglamento tekstas ir su juo susijusi jurisprudencija

114. Pagrindinis BSH, Prancūzijos vyriausybės ir Komisijos argumentas grindžiamas reglamento „Briuselis Ia“ tekstu. Jų teigimu, iš šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies („pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose“) matyti, kad iš esmės jurisdikcija pagal šią nuostatą yra privaloma. Tai reiškia, kad kai ieškinys pareiškiamas šios valstybės teismuose, jie paprastai privalo jį nagrinėti ir priimti dėl jo sprendimą. Be to, Sprendime Owusu Teisingumo Teismas dėl lygiavertės Briuselio konvencijos nuostatos (2 straipsnio) griežtai konstatavo, kad „nukrypti nuo pagrindinės jame įtvirtintos taisyklės galima tik [Briuselio] konvencijoje aiškiai numatytais atvejais“(103). Toje byloje Jungtinės Karalystės (tada ji buvo valstybė narė) teismuose buvo pareikštas ieškinys, be kita ko, atsakovei, kurios buveinė buvo šioje valstybėje, dėl Jamaikoje padaryto civilinės teisės pažeidimo. Pirmasis šių teismų pateiktas klausimas buvo tas, ar jie turėjo teisę pripažinti, kad neturi jurisdikcijos Jamaikos teismų naudai pagal common law (bendrosios teisės) forum non conveniens doktriną(104).  Teisingumo Teismas atsakė neigiamai, motyvuodamas tuo, kad Briuselio sistemoje tokios išimties nebuvo numatyta(105).

115. Šių įstojusių į bylą šalių nuomone, kadangi reglamente „Briuselis Ia“ nėra aiškiai numatyta išimčių ginčams, kurių dalykas glaudžiai susijęs su trečiosiomis valstybėmis arba kuriems taikomas susitarimas dėl teismingumo trečiųjų valstybių teismų naudai, darytina išvada, kad valstybės narės teismai, į kuriuos kreiptasi dėl tokio ginčo, dėl kurio jie turi jurisdikciją pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį, privalo nagrinėti bylą ir priimti joje sprendimą. Jie galėjo atsisakyti jurisdikcijos tik konkrečiomis aplinkybėmis, numatytomis tam tikrose normose, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas įtraukė į reglamentą „Briuselis Ia“, t. y. jo 33 ir 34 straipsniuose, t. y. jeigu trečiosios valstybės teismuose tuo pat metu nagrinėjama ta pati byla ir tik jeigu ginčas jau buvo nagrinėjamas tuose teismuose, kai buvo kreiptasi į valstybių narių teismus(106).

116. Manau, toks samprotavimas yra pernelyg supaprastintas.

117. Pirma, jeigu remiantis vien tuo, kad reglamente „Briuselis Ia“ nėra nuostatų, skirtų su trečiosiomis valstybėmis glaudžiai susijusiems ginčams, būtų daroma išvada, kad valstybių narių teismai paprastai privalo neatsižvelgti į tokias sąsajas ir spręsti tokius ginčus, tai būtų klaidinga logika. Iš tikrųjų tokiu argumentu neatsižvelgiama į tai, kad, kaip nurodyta šios išvados 102 punkte, šis teisės aktas buvo rengiamas neturint omenyje tokių ginčų. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl jo tekste nieko nepasakyta šiuo klausimu ir kodėl, mano nuomone, iš to negalima spręsti apie jokias galimas teigiamas pasekmes(107).

118. Antra, remiantis vien dėl to, kad pagal reglamento „Briuselis Ia“ 33 ir 34 straipsnius nuo šiol valstybių narių teismams aiškiai leidžiama atsisakyti jurisdikcijos spręsti tokius ginčus, be kita ko, kai trečiosios valstybės teismuose nagrinėjama tokia pat byla, taip pat negalima pagrįstai daryti išvados, kad visais kitais atvejais to padaryti nėra jokios galimybės. Vėlgi šio reglamento tekste šiuo klausimu tiesiog nieko nepasakyta. Nei šių nuostatų tekstas, nei su jomis susijusios konstatuojamosios dalys nerodo, kad šios nuostatos skirtos išsamiai reglamentuoti valstybių narių teismų galimybę atsisakyti jurisdikcijos trečiųjų valstybių teismų naudai(108).

119. Trečia, Sprendimas Owusu iš tikrųjų nesuteikia pagrindo BSH, Prancūzijos vyriausybės ir Komisijos siūlomam pažodiniam aiškinimui. Žinoma, Teisingumo Teismas savo teiginį, kad vienintelės galimos nukrypti nuo (dabar galiojančios) reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalies privalomosios galios leidžiančios nuostatos yra tos, kurios yra aiškiai jame numatytos, suformulavo be jokių išlygų. Vis dėlto kartu jis atsisakė atsakyti į antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, konkrečiai susijusį su tuo, ar valstybių narių teismai turi naudotis jurisdikcija ir tada, kai nagrinėja ginčus, kurių dalykas yra glaudžiai susijęs su trečiosiomis valstybėmis, arba nepaisant susitarimų dėl jurisdikcijos, pagal kuriuos paskiriami trečiosios valstybės teismai, motyvuodamas tuo, kad šios situacijos nebuvo nagrinėjamos pagrindinėje byloje. Akivaizdu, kad jei toks teiginys turėtų apimti ir tokias situacijas, Teisingumo Teismas į abu klausimus būtų atsakęs kartu. Užuot tai padaręs, jis specialiai neįtraukė jų į savo sprendimą(109).

120. Galiausiai bent dar dviejuose kituose Teisingumo Teismo sprendimuose, kurių minėtos įstojusios į bylą šalys neaptarė ir kurie buvo priimti atitinkamai prieš Sprendimą Owusu ir po jo, nurodyta (mano nuomone, gana aiškiai), kad valstybių narių teismai iš tikrųjų neprivalo nagrinėti ir spręsti ginčų, kurie yra taip glaudžiai susiję su trečiosiomis valstybėmis, nepaisant to, kad Briuselio sistemoje nėra aiškių nuostatų šiuo klausimu.

121. Sprendime Coreck Maritime Teisingumo Teismas, konstatavęs, kad Briuselio konvencijos 17 straipsnis „netaikytinas“ susitarimams dėl teismingumo, pagal kuriuos jurisdikcija suteikiama trečiųjų valstybių teismams, iš karto patikslino, kad jeigu į valstybės narės teismą būtų kreiptasi nepaisant tokio susitarimo, valstybės narės teismas „turi <...> įvertinti [susitarimo] galiojimą pagal jo posėdžiavimo vietoje taikytiną teisę, įskaitant jos kolizines normas“(110). Šie argumentai logiškai reiškia, kad jei toks teismas pripažįsta tokį susitarimą galiojančiu, jis gali jį taikyti ir atsisakyti jurisdikcijos jame nurodytų teismų naudai.

122. Sprendime Mahamdia Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti darbo ginčą pagal apsaugos taisykles, (tuo metu) numatytas tokioms byloms reglamente „Briuselis I“, negalėjo taikyti susitarimo dėl jurisdikcijos, pagal kurį jurisdikcija buvo suteikta trečiosios valstybės teismams. Vis dėlto labai svarbu tai, kad jis taip nusprendė motyvuodamas tuo, kad aptariamas susitarimas neatitiko Briuselio sistemoje nustatytų apribojimų, susijusių su šalių autonomija darbo santykių srityje(111). Iš to logiškai išplaukia, kad jei tokių apribojimų yra laikomasi (žr. šios išvados 150 punktą), valstybių narių teismams leidžiama taikyti susitarimus dėl jurisdikcijos trečiosios valstybės teismų naudai(112).

123. Nors šie sprendimai buvo susiję su susitarimais dėl teismingumo, mano nuomone, juose įtvirtinta bendra mintis (kad valstybių narių teismai tam tikrais atvejais gali nesinaudoti jurisdikcija, net jeigu Briuselio sistemoje šiuo klausimu nėra aiškių nuostatų) gali būti pritaikyta ginčams, kurių dalykas glaudžiai susijęs su trečiosiomis valstybėmis.

2)      Dėl reglamento teleologinio ir nuoseklaus aiškinimo

124. Kalbant apie principus, man atrodo, kad, jeigu, kaip jau nurodžiau, būtų nepageidautina visiškai atimti iš valstybių narių teismų jurisdikciją nagrinėti ginčus, turinčius tokių sąsajų su trečiosiomis valstybėmis kaip numatytos reglamento „Briuselis Ia“ 24 arba 25 straipsnyje, būtų vienodai nepateisinama įpareigoti šiuos teismus priimti sprendimus dėl tokių ginčų.

125. Pirma, toks aiškinimas prieštarautų pačioms priežastims, susijusioms su pagrindiniais principais, kuriais grindžiami reglamento „Briuselis Ia“ 24 ir 25 straipsniai.

126. Primenu, kad (daugumos) reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnyje nustatytų išimtinės jurisdikcijos taisyklių loginis pagrindas yra pagarba, išreiškiama tam tikroms suverenioms teisėms ir interesams. Ginčai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą (šio reglamento 24 straipsnio 1 dalis) susiję su valstybių tradicinėmis suvereniomis galiomis kontroliuoti savo teritorijoje esančią žemę. Ginčai dėl įrašų viešuosiuose registruose ar patentų (24 straipsnio 3 ir 4 dalys) susiję su atitinkamų viešojo administravimo institucijų veikimu. Ginčai dėl teismo sprendimų vykdymo (24 straipsnio 5 dalis) tiesiogiai susiję su valstybėms išimtinai priklausančia teise įgyvendinti vykdymo įgaliojimus savo teritorijoje. Valstybės nesutiktų, kad užsienio teismai kištųsi į tokius klausimus. Juos gali išspręsti tik „jų teismai“(113). Žinoma, Sąjungos teisės aktų leidėjas šią politiką laikė tokia svarbia, kad numatė, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnis bus taikomas iš karto, kai tik kils klausimas dėl valstybės narės suverenių teisių ir interesų, neatsižvelgiant į atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą(114).

127. Taigi man atrodo nelogiškas teiginys, kad valstybės narės teismams, viena vertus, draudžiama priimti sprendimą dėl kitoje valstybėje narėje esančio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės galiojimo arba dėl vykdymo priemonių, kurių ėmėsi šios valstybės narės institucijos, tinkamumo (ir pan.), bet, kita vertus, apskritai jie yra įpareigojami priimti tokį sprendimą, kai kalbama apie trečiąją valstybę. Mintis, kad pagrindinėje byloje Švedijos teismams būtų uždrausta priimti sprendimą, pavyzdžiui, dėl nagrinėjamo Europos patento Vokietijos dalies galiojimo, net jei tai būtų tik pirminis klausimas, bet, jei į juos būtų kreiptasi šiuo klausimu, jie būtų priversti pripažinti Turkijos patento galiojimą, yra gluminanti; pirmuoju atveju tos pačios suverenios teisės ir interesai būtų gerbiami, tačiau antruoju atveju jų būtų visiškai nepaisoma(115).

128. Toks reglamento „Briuselis Ia“ aiškinimas būtų ginčytinas tarptautinės viešosios teisės požiūriu. Nors šis klausimas kontroversiškas, daugumos nuomonė yra ta, kad tarptautinėje teisėje nustatytos valstybių teismų jurisdikcijos civilinėse bylose ribos(116). Žinoma, kaip teigia Komisija, jeigu atsakovo civilinėje byloje nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, toks ryšys su jos teritorija paprastai suteikia šiai valstybei teisę pagal tarptautinę viešąją teisę priimti sprendimą šiuo klausimu. Vis dėlto tais atvejais, kai šis ginčas paveikia kitos valstybės teises, jos reikalavimas dėl jurisdikcijos yra labai svarbus. Atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vieta vargu ar galėtų pateisinti pirmosios valstybės kišimąsi į antrosios vidaus reikalus. Tai galėtų būti laikoma suverenios lygybės principo pažeidimu(117). Reglamentas „Briuselis Ia“ turi būti aiškinamas laikantis šių pagrindinių principų(118). Šiame reglamente numatyta sistema nėra atskirta nuo likusio pasaulio ir pagal ją reikalavimai dėl išimtinės trečiųjų valstybių jurisdikcijos negali būti laikomi visiškai nepagrįstais.

129. Savo ruožtu reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnis atspindi šalių autonomijai palankią politiką. Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad pageidautina skatinti sutarties šalis „pasirinkti savo teismą“(119). Iš anksto išsprendus klausimą, kuris (‑ie) teismas (‑ai) spręstų galimus ginčus, kylančius iš sutarčių, susitarimai dėl teismingumo padidintų teisinį saugumą ir bylinėjimosi nuspėjamumą, o tai savo ruožtu sudarytų palankesnes sąlygas tarptautinei prekybai (todėl įmonės dažnai naudojasi šia priemone). Šiuo atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas šią politiką taip pat laikė tokia svarbia, kad kai tokiu susitarimu pasirenkami valstybės narės teismai, pagal jį kiti teismai iš esmės įpareigojami(120)perduoti jurisdikciją šalių pasirinktiems teismams ir 25 straipsnis turi būti taikomas neatsižvelgiant į atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą(121).

130. Taigi ir vėl nesuprantu, kokia logika grindžiamas teiginys, kad valstybių narių teismai turėtų, viena vertus, būti įpareigoti vykdyti susitarimus dėl jurisdikcijos kitos valstybės narės teismų naudai ir, kita vertus, apskritai neatsižvelgti į panašius susitarimus, pagal kuriuos jurisdikcija suteikiama trečiosios valstybės teismams. Taip būtų demoralizuota Briuselio sistema puoselėjama politika. Pirmuoju atveju šalių valios būtų paisoma, o antruoju – ne. Jei valstybių narių teismai privalėtų prisiimti jurisdikciją nepaisydami tokių susitarimų, šie susitarimai netektų savo tikslo užtikrinti teisinį saugumą. Pavyzdžiui, Sąjungoje įsteigta bendrovė ir JAV įsisteigusi bendrovė negalėtų pasiekti privalomo susitarimo Niujorko (Jungtinės Amerikos Valstijos) teismų naudai. JAV bendrovė galėtų laisvai nesilaikyti savo įsipareigojimo, kreipdamasi į valstybės narės, kurioje yra įsteigta Sąjungos bendrovė, teismus. Jeigu į šiuos teismus būtų kreiptasi pirmiausia, jiems nebūtų leista vykdyti nagrinėjamo susitarimo(122).

131. Toks reglamento „Briuselis Ia“ aiškinimas taip pat būtų abejotinas atsižvelgiant į bendrąsias normas, t. y. šį kartą – pagrindines teises. Šalių autonomija yra sutarčių laisvės, kuri saugoma pagal Sąjungos teisę, be kita ko, pagal Chartijos 16 straipsnį, išraiška(123). Ši laisvė reiškia, kad iš esmės valstybės teisinėje sistemoje yra vykdoma sutarties šalių valia. Jeigu laikantis kraštutinės reglamento „Briuselis Ia“ „privalomojo poveikio“ sampratos valstybių narių teismams būtų draudžiama vykdyti susitarimus dėl jurisdikcijos trečiosios valstybės teismų naudai, tai reikštų reikšmingą ir, mano nuomone, nepateisinamą tokios laisvės apribojimą(124). Vadinasi, Teisingumo Teismas negali patvirtinti tokio aiškinimo(125).

132. Antra, toks aiškinimas taip pat prieštarautų bendriems Briuselio sistemos tikslams. Visų pirma man atrodo, kad jeigu valstybių narių teismai, turintys jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis Ia“ taisykles, būtų įpareigoti priimti sprendimą dėl daiktinių teisių į trečiosios valstybės teritorijoje esantį nekilnojamąjį turtą arba dėl trečiosios valstybės patentų galiojimo (ir pan.), arba dėl ginčų, kuriems taikomi susitarimai dėl jurisdikcijos, pagal kuriuos paskiriami trečiosios valstybės teismai, vargu ar tai prisidėtų prie teisinio saugumo, kurio šiuo reglamentu siekiama jurisdikcijos srityje.

133. Tai akivaizdu, be kita ko, kalbant apie susitarimus dėl teismingumo. Šalys tikisi, kad jų galimą ginčą nagrinės ir spręs tik jų pasirinkti teismai. Jeigu kai kurie valstybių narių teismai privalėtų priimti sprendimą nepaisydami tokio susitarimo, šie lūkesčiai būtų sugriauti.

134. Be to, kaip teigia Electrolux, mažai tikėtina, kad toks sprendimas prisidėtų prie gero teisingumo vykdymo. Jei sprendimai, kuriuos valstybių narių teismai priimtų dėl tokių ginčų, būtų laikomi galiojančiais Sąjungoje, labai tikėtina, kad atitinkamose trečiosiose valstybėse jų nebūtų paisoma (būtent dėl to, kad jais kišamasi į suverenius klausimus, arba dėl to, kad jie buvo priimti pažeidžiant susitarimą dėl teismingumo)(126). Akivaizdu, kad sprendimas dėl nuosavybės teisės ar patento galiojimo yra menkavertis, jeigu jo neįmanoma įvykdyti turto buvimo vietos arba patento registracijos valstybėje. Dėl teismo sprendimo, priimto pažeidžiant susitarimą dėl teismingumo, pažymėtina, kad nors ieškovas galėtų įžvelgti tam tikrą strateginį pranašumą pradėti procesą atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybėje narėje (nes paprastai ten yra jo turtas), kadangi teismo sprendimą būtų atsisakyta vykdyti iš pradžių pasirinktoje trečiojoje valstybėje, kitai šaliai nekiltų jokių kliūčių dėl to paties ginčo kreiptis į tos valstybės teismus. Be to, visais šiais atvejais valstybės narės ir trečiosios valstybės teismai, spręsdami tą pačią bylą, gali priimti tarpusavyje nesuderinamus sprendimus.

3)      Tarptautinės konvencijos nepateikia išsamaus atsakymo

135. Prancūzijos vyriausybė ir Komisija pažymi, kad reglamente „Briuselis Ia“ nesant tam skirtų nuostatų, sprendimą dėl pirmiau nurodytų prieštaravimų galima rasti Sąjungai ir jos narėms privalomose tarptautinėse sutartyse dėl jurisdikcijos civilinėse bylose. Tam tikromis sąlygomis(127) šios konvencijos turi viršenybę prieš Briuselio sistemą. Kai šios konvencijos taikomos, valstybių narių teismų jurisdikcija reglamentuojama pagal jų taisykles. Du pagrindiniai dokumentai šioje srityje(128) yra Lugano II konvencija ir 2005 m. birželio 30 d. Hagos konvencija dėl susitarimų dėl teismingumo(129). Pirmojoje iš jų yra nuostatų, lygiaverčių reglamento „Briuselis Ia“ 24 ir 25 straipsniams. Pagal antrąją reikalaujama, kad Susitariančiųjų Šalių teismai vykdytų išimtinius susitarimus dėl teismingumo.

136. Žinoma, šiose tarptautinėse sutartyse numatytas idealus pirma išnagrinėtų klausimų sprendimas. Jomis užtikrinama, kad valstybių narių teismai gerbtų atitinkamų trečiųjų valstybių, taip pat privačių šalių, pasirengusių perduoti savo ginčus tam tikriems trečiųjų valstybių teismams, teises ir interesus. Jomis taip pat užtikrinamas atitinkamų valstybių abipusiškumas ir jų atitinkamų teismų priimtų sprendimų pripažinimas ir vykdymas visose Susitariančiosiose Šalyse.

137. Vis dėlto toks sprendimas neišvengiamai yra (labai) dalinis. Pagal savo pobūdį šios konvencijos turi viršenybę prieš Briuselio sistemą tik tais atvejais, kai su ginču susijusi trečioji valstybė arba trečioji valstybė, kurios teismai yra nurodyti susitarime dėl teismingumo, yra nagrinėjamos konvencijos šalis(130). Šiuo klausimu, pavyzdžiui, Lugano II konvencija yra privaloma valstybėms narėms, Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėms ir Šveicarijos Konfederacijai. Joje nesiūloma jokios išeities tais atvejais, kai nagrinėjamas patentas, kaip šioje byloje, įregistruotas Turkijoje. Be to, kol kas Hagos konvencija yra privaloma vos kelioms trečiosioms valstybėms(131). Taigi tokios sutartys leidžia išspręsti pirma aptartas problemas tik tam tikrais atvejais.

138. Akivaizdu, kad kuo daugiau trečiųjų valstybių dalyvauja tokiose tarptautinėse konvencijose su Europos Sąjunga, visų pirma Hagos konvencijoje, tuo šios konvencijos bus aktualesnės tarptautiniuose ginčuose ir padės užtikrinti saugumą šioje srityje. Vis dėlto, vertinant pragmatiškai, to niekada nepadarys visos trečiosios valstybės ar bent dauguma jų. Todėl daugiašaliai sprendimai nesumažina (ir niekada nesumažins) poreikio ieškoti patikimų vienašalių sprendimų Briuselio sistemoje. Įpareigojimas valstybių narių teismams spręsti ginčus, glaudžiai susijusius su trečiosiomis valstybėmis, nėra vienas iš tokių sprendimų.

4)      Dėl Sąjungos teisės aktų leidėjo tariamo „aiškaus ketinimo“

139. BSH, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija vis dėlto teigia arba bent jau leidžia suprasti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo „aiškus ketinimas“ priimant reglamentą „Briuselis Ia“ buvo toks, kad valstybių narių teismai, kai jie turi jurisdikciją pagal šį teisės aktą, privalo nagrinėti glaudžiai su trečiosiomis valstybėmis susijusius ginčus, išskyrus atvejus, kai taikomi šio reglamento 33 ir 34 straipsniai. Prancūzijos vyriausybė, gerai suprasdama pirma išvardytas tokio sprendimo spragas (todėl toks rezultatas jos netenkina), teigia, kad Teisingumo Teismui nepriklauso pateikiant savąjį išaiškinimą ištaisyti teisės aktų leidėjo ketinimo.

140. Galiu tik pritarti bendrai minčiai, kuria grindžiamas toks prieštaravimas. Vis dėlto nemanau, kad jis yra svarbus šioje byloje.

141. Pirma, pritardamas generalinio advokato M. Bobek požiūriui jo išvadoje byloje BV(132), laikausi nuomonės, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas iš esmės yra lemiamas tik tuo atveju, kai jis aiškiai išreikštas priimtuose teisės aktuose. Kaip paaiškinta, be kita ko, šios išvados 118 punkte, šiuo atveju taip nėra. Jeigu teisės aktų leidėjo valia būtų buvusi tokia, kaip aiškina Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, jis turėjo daug progų ją nurodyti bent tam skirtoje reglamento „Briuselis Ia“ konstatuojamojoje dalyje.

142. Antra, kiek tai susiję su tuo, kas įvyko per teisėkūros procesą, kai buvo priimtas šis reglamentas, taip pat pritariu generalinio advokato M. Bobek nuomonei, kad apskritai Teisingumo Teismas turėtų vengti imtis „kone archeologinių kasinėjimų“ teisės akto travaux préparatoires ir jaustis saistomas tokiu būdu išsiaiškintų įvykių, idėjų ir ketinimų, juo labiau kad taip paprastai atskleidžiamas ne aiškus, o sudėtingas ir neaiškus vaizdas(133).  Šiuo atveju yra būtent taip.

143. Kaip pažymi Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, iš atitinkamų travaux préparatoires matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas žinojo apie Briuselio sistemos taikymo „išorės“ atvejams problemą(134). Be to, nors pradiniame Komisijos pasiūlyme buvo numatyta tik viena nauja nuostata dėl vienu metu vykstančių procesų, keliais teisėkūros proceso etapais būtent Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės delegacijos teikė Europos Parlamentui(135) ir Tarybai pasiūlymus įtraukti taisykles, numatančias diskreciją atsisakyti jurisdikcijos bylose, kurių dalykas glaudžiai susijęs su trečiąja valstybe arba susitarimu dėl teismingumo, pagal kurį jurisdikcija suteikiama trečiųjų valstybių teismams(136).  Akivaizdu, kad šiuos pasiūlymus teisės aktų leidėjas atmetė, nes galutiniame tekste (dabar – reglamento „Briuselis Ia“ 33 ir 34 straipsniai) buvo paliktos tik taisyklės, susijusios su vienu metu nagrinėjamomis bylomis.

144. Vis dėlto nereikia daryti jokių staigių išvadų. Viešai prieinamuose dokumentuose nėra beveik jokio (arba net nėra jokio) paaiškinimo, kodėl Sąjungos teisės aktų leidėjas atmetė šiuos pasiūlymus(137), arba, kas yra svarbiausia šiai bylai – niekaip nepaaiškinamos pasekmės, kurių tokių specialių Briuselio sistemos taisyklių nebuvimas, šio teisės aktų leidėjo nuomone, turėtų sukelti valstybių narių teismų jurisdikcijai nagrinėti glaudžiai su trečiosiomis valstybėmis susijusius ginčus. Konkrečiai kalbant, neradau jokios informacijos ir juo labiau aiškaus teiginio, kad teisės aktų leidėjas, neįtraukdamas tokių taisyklių, norėjo nesuteikti valstybių narių teismams galimybės atsisakyti jurisdikcijos. Iš tikrųjų vienintelis Tarybos vidaus dokumentas, kurį man pavyko rasti ir kuriame iš esmės aptariami Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių pasiūlymai, yra Vokietijos delegacijos raštas, ir jis rodo priešingai. Jame ši delegacija pareiškė, kad prieštarauja šiems pasiūlymams, tačiau iš esmės todėl, kad „reglamente „Briuselis I“ nėra galutinai reglamentuota valstybių narių teismų tarptautinė jurisdikcija trečiųjų valstybių teismų atžvilgiu“ ir kad todėl, be kita ko, „valstybėms narėms turėtų būti ir toliau palikta galimybė savarankiškai savo nacionalinėje teisėje reglamentuoti susitarimo, kuriuo jurisdikcija suteikiama trečiosios valstybės teismams, poveikį“(138).  Toks paaiškinimas atliepia Sprendimą Coreck Maritime, aptartą šios išvados 121 punkte(139).

145. Be to, teisės aktų leidėjo atsisakymas įtraukti tokias taisykles, išskyrus reglamento „Briuselis Ia“ 33 ir 34 straipsnius, mano nuomone, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į jo kontekstą. Primenu, kad pradinis Komisijos ketinimas jos pasiūlyme dėl teisėkūros procedūra priimamo akto buvo užtikrinti visišką Briuselio sistemos „internacionalizavimą“, išplečiant jos taikymą ir nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę) trečiosiose valstybėse turintiems atsakovams(140). Vis dėlto teisės aktų leidėjas atmetė šią mintį, be kita ko, dėl poveikio, kurį toks išplėtimas galėtų turėti Sąjungos santykiams su jos tarptautiniais partneriais, ir sunkumų, su kuriais bylos šalys susidurtų norėdamos, kad valstybių narių teismų priimti sprendimai būtų pripažinti užsienyje. Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad teisės aktų leidėjas neketino išsamiai reglamentuoti, kaip spręsti su trečiosiomis valstybėmis glaudžiai susijusių ginčų problemas. Priešingai, jis norėjo reglamentuoti šį klausimą minimaliai, reglamentuodamas tik tuo pat metu vykstančius procesus, ir (tam kartui) palikti likusius klausimus nacionalinei teisei(141).

146. Galiausiai bet kuriuo atveju nemanau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas kada nors būtų buvęs įgaliotas įpareigoti valstybės narės teismus spręsti klausimus, kuriais būtų kėsinamasi į trečiųjų valstybių suverenias teises ir interesus, ar įpareigoti šiuos teismus apskritai atsisakyti taikyti susitarimus dėl teismingumo, kuriuose būtų nurodyta tokia valstybė. Akivaizdu, kad tarptautinė viešoji teisė ir Chartijos 16 straipsnis, kaip aukštesnės galios teisės normos, apriboja teisės aktų leidėjo diskreciją priimant Sąjungos antrinės teisės aktą, kaip antai reglamentą „Briuselis Ia“. Šios išvados 128 ir 131 punktuose paaiškinau, kodėl tokia išeitis būtų nesuderinama su šiomis aukštesnės galios teisės normomis. Taigi, nors teisės aktų leidėjas galėjo teisėtai pasirinkti į šį teisės aktą įtraukti taisykles, reglamentuojančias sąlygas, kuriomis valstybės narės teismas tokiose situacijose gali atsisakyti jurisdikcijos trečiosios valstybės teismų naudai, arba neįtraukti tokių taisyklių, pastarojo pasirinkimo poveikis negali būti toks, kokį nurodo Prancūzijos vyriausybė ir Komisija.

d)      Valstybių narių teismai gali atsisakyti nagrinėti tokius ginčus, kai jie „atliepia“ reglamento sistemą

147. Pritardamas Electrolux, laikausi nuomonės, kad nors pagal reglamento „Briuselis Ia“ taisykles valstybės narės teismai gali turėti jurisdikciją nagrinėti ginčus, kurių dalykas yra glaudžiai susijęs su trečiosiomis valstybėmis arba kuriems taikomas susitarimas dėl išimtinio teismingumo, pagal kurį nustatoma tokių teismų jurisdikcija, pagal šį reglamentą jie gali atsisakyti nagrinėti bylą. Tai paprasčiausiai yra vienintelis racionalus atsakas, kuriuo pasiekiamas šio teisės akto tikslas ir užtikrinamas jo suderinamumas su aukštesnės galios normomis.

148. Šių konkrečių ginčų atveju reikia pripažinti netiesioginį nukrypimą nuo šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies privalomosios galios. Kadangi šiame teisės akte (dar) nėra nuostatų, pagal kurias valstybių narių teismams būtų suteikta teisė tokiais atvejais atsisakyti jurisdikcijos, tai reiškia, kad tokių nuostatų nebuvimas turi būti aiškinamas taip, kad šiems teismams leidžiama tai daryti remiantis savo nacionaline teise. Būtent apie tai Teisingumo Teismas užsiminė Sprendime Coreck Maritime.

149. Vis dėlto valstybių narių teismai neturi absoliučios diskrecijos, remdamiesi nacionaline teise, atsisakyti jurisdikcijos nagrinėti tokius ginčus (kaip galėtų leisti manyti minėtas Sprendimas Coreck Maritime, aiškinant jį atsietai). Kaip jau yra seniai paaiškinęs G. Droz ir kaip nuo to laiko yra patvirtinę didžioji dauguma šį klausimą nagrinėjusių teismų(142) ir akademinės literatūros autorių(143), valstybių narių teismai gali taip elgtis tik tada, kai tai „atliepia“ reglamente „Briuselis Ia“ nustatytą sistemą. Konkrečiau kalbant, jie gali tai padaryti tais atvejais, kai, jeigu būtų buvęs analogiškas ryšys su valstybe nare, teismas būtų turėjęs atsisakyti jurisdikcijos pagal šio reglamento 24 ir 25 straipsnius(144).

150. Šis „atliepimo“ reikalavimas reiškia, pirma, kad valstybės narės teismas gali atsisakyti prisiimti jurisdikciją dėl su trečiąja valstybe susijusio ginčo tik tuo atveju, kai ginčo dalykas patenka į vienos iš 24 straipsnyje numatytų išimtinės jurisdikcijos taisyklių materialinę taikymo sritį(145) arba kai į tą teismą kreipiamasi nepaisant 25 straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančio susitarimo dėl teismingumo(146) (todėl esant panašiam „Sąjungos vidaus“ ginčui būtų buvęs taikomas atitinkamas straipsnis). Antra, kalbant apie šiuos susitarimus, pažymėtina, kad po Sprendimo Mahamdia „atliepimas“ reiškia, kad tokių veiksmų reikėtų imtis tik tada, kai paisoma jų poveikio „Sąjungos vidaus“ ginčams apribojimų. Valstybės narės teismas negali taikyti tokio susitarimo, kai ginčas priklauso išimtinei kitos valstybės narės teismų jurisdikcijai arba kai šis susitarimas neatitinka silpnesniąsias šalis (draudėjas, vartotojas ar darbuotojas) apsaugančių reglamento nuostatų(147).

151. Toks „atliepimo“ reikalavimas yra ir logiškas, ir labai svarbus. Jeigu valstybės narės teismas galėtų atsisakyti jurisdikcijos „išorinėje“ situacijoje, kai pagal reglamento „Briuselis Ia“ 24 arba 25 straipsnius jis būtų turėjęs padaryti tą patį, jei situacija būtų buvusi „Sąjungos vidaus“ situacija, būtų užtikrinta Briuselio sistemos darna. Jis taip pat leidžia abiem atvejais įgyvendinti tomis nuostatomis puoselėjamas politikos kryptis. Tačiau nėra jokios priežasties „išorines“ situacijas vertinti palankiau nei „Sąjungos vidaus“ ginčus. Jeigu Sąjungos teisėje nebūtų apibrėžtos nacionalinių teismų įgaliojimų ribos, komercinės veiklos subjektai galėtų lengvai apeiti esmines taisykles, pagal kurias valstybėms narėms suteikiama išimtinė jurisdikcija arba kuriomis apsaugomos silpnesniosios šalys, į savo sudaromas sutartis tiesiog įtraukdami susitarimus dėl trečiųjų valstybių teismų pasirinkimo. Taigi šios taisyklės prarastų didelę dalį savo veiksmingumo(148).

152. Jeigu šios sąlygos yra įvykdytos, „atliepimo“ reikalavimas nereiškia, kad valstybės narės teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos taip, kaip to reikalaujama pagal reglamento 24 ar 25 straipsnius tais atvejais, kai jie taikomi tiesiogiai, t. y. automatiškai. Šios išvados 110 punkte paaiškinau, kodėl taip negali būti: gali kilti atsisakymo vykdyti teisingumą grėsmė, pažeidžiant Chartijos 47 straipsnį. Vadinasi, tokiam teismui reikia suteikti tam tikrą ribotą diskreciją, siekiant patikrinti, ar i) atitinkami trečiosios valstybės teismai iš tikrųjų turi išimtinę jurisdikciją pagal jų pačių tarptautinės privatinės teisės normas ir ii) šios šalys gali ten pasinaudoti veiksminga teisių gynimo priemone. Jei taip nėra, valstybės narės teismas, kuriame nagrinėjama byla, neturėtų atsisakyti jurisdikcijos; jis turėtų tai padaryti esant priešingam scenarijui. Tais atvejais, kai klausimas nėra aiškus, jis turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol šalys kreipsis į atitinkamos trečiosios valstybės teismą ir yra akivaizdu, kad tas teismas priims sprendimą byloje, kurią nagrinėjant bus užtikrinamos teisingo bylos nagrinėjimo garantijos(149).

153. Pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, iš pirma pateiktų samprotavimų darytina išvada, kad nors reglamento „Briuselis Ia“ tiesiogiai netaikomas Turkijos patento galiojimo klausimui (Electrolux jį ginčijo pateikdama gynybos argumentą), ši nuostata gali turėti „rikošetinį poveikį“ Švedijos teismų jurisdikcijai. Tai reiškia, kad šie teismai gali pasinaudoti įgaliojimais, kuriuos turi pagal nacionalinę teisę, kad atsisakytų priimti sprendimą šiuo klausimu, ir sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Turkijos teismai pirma nurodytomis sąlygomis priims sprendimą dėl šio patento galiojimo.

154. Priešingai nei implikuoja Prancūzijos vyriausybė, jei būtų pripažinta tokia implicitinė galimybė nukrypti nuo reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalies privalomosios galios, tai nebūtų contra legem, arba, kitaip tariant, šis reglamentas nebūtų „perrašytas“. Tokia išeitis neįpareigoja Teisingumo Teismo nukrypti nuo teksto, kuriame, primenu, nieko nepasakyta nagrinėjamu klausimu ir dėl to jam gali būti taikomas toks teleologinis ir nuoseklus aiškinimas.  Bet kuriuo atveju ji gali paskatinti Sąjungos teisės aktų leidėją spręsti šį klausimą persvarstant šį teisės aktą.

155. Tokios (ribotos) diskrecijos pripažinimas nacionalinei teisei taip pat nereiškia, kad būtų paneigtas Sprendimas Owusu, nepaisant to, ką teigia BSH ir Komisija. Primenu, kad Teisingumo Teismas į savo analizę konkrečiai neįtraukė bylų, glaudžiai susijusių su trečiosiomis valstybėmis, arba susitarimų dėl teismingumo trečiųjų valstybių teismų naudai atvejo. Taigi jis neabejotinai gali pripažinti išimtį, pritaikytą prie tokių situacijų, savo iš pirmo žvilgsnio be išlygų padarytam pareiškimui dėl reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalies privalomosios galios(150).  Be to, taip tas sprendimas būtų suderintas su Sprendimu Coreck Maritime. Iš tikrųjų šioje išvadoje siūlomas aiškinimas turi reikšmingą pranašumą – būtų suderinti visi sprendimai, susiję su nagrinėjamu klausimu (nuo paties anksčiausio Sprendimo Coreck Maritime iki paties naujausio Sprendimo IRnova), o pasitelkus bet kokį kitą aiškinimą Teisingumo Teismui reikėtų nukrypti nuo kai kurių iš šių precedentų.

156. Vis dėlto šios įstojusios į bylą šalys atkerta, kad jeigu valstybių narių teismams būtų leista atsisakyti jurisdikcijos nagrinėjamais atvejais pagal jų nacionalinėje teisėje jiems suteiktus įgaliojimus, tai prieštarautų Sprendimui Owusu – jeigu ne jo tekstui, tai bent jo logikai. Iš tikrųjų tokia išeitis keltų tokių pačių problemų kaip ir forum non conveniens doktrina.

157. Mano nuomone, toks palyginimas, atidžiai jį patikrinus, nėra tinkamas.

158. Jeigu būtų taikoma Sprendime Owusu nagrinėta forum non conveniens doktrina, valstybių narių teismams būtų buvusi suteikta didelė diskrecija nesinaudoti jurisdikcija jokiose „išorės“ bylose remiantis teismo tinkamumu, atsižvelgiant į daug įvairių veiksnių. Toks lankstus požiūris, grindžiamas kiekvienu konkrečiu atveju, buvo visiškai nesuderinamas su Briuselio sistemos, paremtos aiškiomis taisyklėmis, esme. Jis būtų reikšmingai paveikęs jurisdikcijos nuspėjamumą pagal šią sistemą, o tai savo ruožtu būtų pakenkę teisinio saugumo principui ir Sąjungoje įsisteigusių asmenų teisinei apsaugai (nes atsakovas nebūtų galėjęs pagrįstai numatyti, kur jam gali būti iškelta byla, o ieškovas neturėtų jokių garantijų, kad teismas, į kurį jis kreipėsi, nustatytas pagal šią sistemą, iš tikrųjų nagrinės bylą). Galiausiai būtų paveiktas vienodas šios sistemos taikymas valstybėse narėse, nes ši doktrina pripažįstama vos keliose iš jų(151).

159. Šioje byloje kaip tik siūlau pripažinti, kad valstybių narių teismams suteikiama siaura diskrecija atsisakyti jurisdikcijos konkrečiomis aplinkybėmis, jeigu ir tiek, kiek ji „atliepia“ pagal reglamento „Briuselis Ia“ 24 ir 25 straipsnius taikytinas išeitis. Taigi motyvai, kuriais remdamasis valstybės narės teismas gali tai padaryti (trečiosios valstybės teismų išimtinė jurisdikcija ir susitarimas dėl teismingumo tokių teismų naudai), yra riboti ir tikslūs, priešingai forum non conveniens doktrinai. Todėl tokios diskrecijos pripažinimas nesukelia tokio nesaugumo, kurį būtų sukėlęs šios doktrinos taikymas. Pagal Briuselio sistemą pripažįstama, kad teismams suteikiama ribota diskrecija, jei tai atitinka jos tikslus(152). Taip yra šioje byloje nagrinėjamu atveju.

160. Tokia diskrecija neturi įtakos teismo jurisdikcijos nuspėjamumui. Gana gerai informuotas ieškovas gali numatyti, kad jam teks kelti bylą dėl 24 straipsnyje nurodyto vieno iš dalykų (o atsakovas – kad jam gali būti iškelta byla) atitinkamos trečiosios valstybės teismuose. Be to, šių ginčo šalių tikrai neturėtų nustebinti tai, kad byla turi būti keliama jų iš anksto sudarytame susitarime nurodytuose teismuose. Iš tikrųjų toks sprendimas sustiprina jurisdikcijos nuspėjamumą, nes prisideda prie panašaus panašių „Sąjungos vidaus“ ir „išorės“ ginčų vertinimo.

161. Taip didinamas ir teisinis saugumas, nes valstybių narių teismams suteikiama galimybė, be kita ko, taikyti susitarimus, kuriais siekiama užtikrinti šį saugumą. Taip sustiprinama ir Sąjungoje įsisteigusių asmenų teisinė apsauga. Išvengiama situacijų, kai atsakovui jo valstybės narės teismuose būtų keliamos bylos, kurias išnagrinėjus būtų priimami betiksliai sprendimai arba kurios būtų keliamos nesąžiningai, pažeidžiant tokį susitarimą. Be to, užtikrinama ieškovo teisinė apsauga, nes jis vis vien galės kreiptis į valstybių narių teismus, jei jam nepavyktų pasiekti teisingumo atitinkamos trečiosios valstybės teismuose.

162. Galiausiai dėl reglamento „Briuselis Ia“ taisyklių vienodo taikymo valstybėse narėse pažymiu, kad, kai kelios valstybės narės taikė forum non conveniens doktriną, tose valstybėse plačiai pripažįstama, kad teismai neturėtų nagrinėti bylų, susijusių su ginčais, kurių dalykas yra glaudžiai susijęs su trečiąja valstybe, ir kad susitarimai dėl jurisdikcijos, kuriais pasirenkami užsienio teismai, iš esmės turėtų būti vykdomi(153). Taigi visų valstybių narių teismai pagal savo nacionalinę teisę paprastai turi teisę atsisakyti jurisdikcijos tokiomis aplinkybėmis. Nors tikslios tokio atsisakymo sąlygos valstybėse narėse iš esmės gali skirtis, primenu, kad Sąjungos teisėje gana reikšmingai apibrėžiamos nacionalinės teisės ribos, kaip paaiškinta šios išvados 150 ir 152 punktuose, taip užtikrinant, kad valstybių narių teismai pakankamai nuosekliai taikytų tokį sprendimą.

V.      Išvada

163. Atsižvelgdamas į visa, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Svea Hovrätt (Stokholmo apeliacinis teismas, Švedija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1.      2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 24 straipsnio 4 dalis

turi būti aiškinama taip, kad, kai vienos valstybės narės teismuose pareiškiamas ieškinys dėl kitoje valstybėje narėje įregistruoto patento pažeidimo ir galimas pažeidėjas gindamasis pateikia neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, šie teismai neturi jurisdikcijos spręsti galiojimo klausimo.

2.      Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 4 dalis

turi būti aiškinama taip, kad ši nuostata netaikoma trečiojoje valstybėje registruoto patento galiojimo klausimui. Vis dėlto valstybių narių teismai, turintys jurisdikciją pagal kitą minėto reglamento taisyklę, negali priimti sprendimo šiuo klausimu.

1      Originalo kalba: anglų.

2      2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (OL L 351, 2012, p. 1, toliau – reglamentas „Briuselis Ia“).

3      2006 m. liepos 13 d. sprendimas (C‑4/03, EU:C:2006:457; toliau – Sprendimas GAT).

4      Žr. EPK 1 straipsnį, 2 straipsnio 1 dalį ir 10–25 straipsnius. EPK numatyta tvarka nėra Sąjungos teisės dalis, nes pati Sąjunga nėra šios konvencijos šalis.

5      Žr. EPK 52–57 ir 94–97 straipsnius.

6      Žr. EPK 3 ir 79 straipsnius.

7      Žr. EPK 2 straipsnio 2 dalį ir 64 straipsnio 1 dalį.

8      EPK 99–105 straipsniuose numatyta protesto ir ribojimų procedūra, pagal kurią asmuo gali pateikti EPT prašymą centralizuotai ir visoje Europoje atšaukti „Europos patentą“ per devynis mėnesius nuo jo išdavimo.

9      Žr. EPK 138 straipsnį. Pabrėžiu, kad po audringų diskusijų ir pasiūlymų, kelioms valstybėms narėms tvirčiau bendradarbiaujant tarpusavyje buvo sukurtas „bendro galiojimo Europos patentas“. Pagal 2012 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1257/2012, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas kuriant bendrą patentinę apsaugą (OL L 361, 2012, p. 1), taikant centralizuotą EPK procedūrą išduotas „Europos patentas“ tam tikromis sąlygomis gali „bendrai galioti“ visose dalyvaujančiose valstybėse narėse. Toks patentas jo savininkui suteikia vienodą apsaugą ir teises visose šiose valstybėse. Be to, kaip bendro galiojimo dokumentas, jis gali būti panaikintas tik visose tose valstybėse. Naujoji sistema įsigaliojo 2023 m. birželio 1 d., tačiau tai nėra svarbu šioje byloje; iš tikrųjų nagrinėjamas dokumentas nėra „bendro galiojimo Europos patentas“.

10      Žr. EPK 64 straipsnio 3 dalį ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, 2007, p. 40) 8 straipsnio 1 dalį.

11      Priešingai, ginčams dėl „bendro galiojimo Europos patentų“ suteikta speciali jurisdikcija, priklausanti Bendram patentų teismui (žr. Susitarimą dėl bendro patentų teismo) (OL C 175, 2013, p. 1).

12      Prie EPK yra pridėtas 1973 m. spalio 5 d. Protokolas dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su teise išduoti Europos patentą, pripažinimo. Vis dėlto, kaip matyti iš šio protokolo pavadinimo, jame reglamentuojama jurisdikcija dėl siauro klausimo, t. y. reikalavimų dėl „teisės į Europos patentą“ (žr. EPK 60 straipsnį), pateiktų per patento išdavimo procedūrą.

13      Šie ginčai priskiriami prie „civilinių ir komercinių bylų“, kaip tai suprantama pagal 1 straipsnio 1 dalį (žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą IRnova (C‑399/21,  toliau – Sprendimas IRnova, EU:C:2022:648, 30 punktas).

14      Reglamentu „Briuselis Ia“ buvo pakeistas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42; toliau – Reglamentas „Briuselis I“), kuriuo savo ruožtu buvo pakeista 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselyje pasirašyta Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 304, 1978, p. 36; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 404; toliau – Briuselio konvencija). Pabrėžiu, kad Teisingumo Teismo pateiktas šių ankstesnių teisės aktų išaiškinimas gali būti pritaikytas lygiavertėms reglamento „Briuselis Ia“ nuostatoms (žr., be kita ko, Sprendimą IRnova (29 ir 37 punktai). Šioje išvadoje atskirsiu šiuos du teisės aktus tik kai to reikia.

15      EPT jurisdikcija pagal EPK numatytą centralizuotą panaikinimo procedūrą (žr. šios išvados 8 išnašą) nustatyta reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalyje.

16      Žr. reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 4 dalį ir 26 straipsnio 1 dalį.

17      Galiausiai, jeigu teismas priima sprendimą pažeisdamas šią taisyklę, jį gali būti atsisakyta pripažinti kitoje valstybėje narėje (žr. šio reglamento 45 straipsnio 1 dalies e punktą).

18      Žr. 1983 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Duijnstee (288/82, EU:C:1983:326, 23–25 punktai); Sprendimą GAT (15 ir 16 punktai) ir Sprendimą IRnova (40 ir 48 punktai). Taip pat žr. P. Jenard parengtą aiškinamąjį pranešimą dėl Briuselio konvencijos (OL C 59, 1979, p. 1, p. 36, toliau – P. Jenard pranešimas).

19      7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad byla asmeniui dėl „civilinės teisės pažeidimo“ gali būti iškelta „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose“. Šiuo klausimu, pirma, trečiojo asmens padarytas išimtinių teisių, kurias patentas suteikia jo savininkui, pažeidimas yra „civilinės teisės pažeidimas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Antra, „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, yra valstybės, kurioje įregistruotas pažeistas patentas, teritorijoje. Kadangi patento suteikiamos teisės saugomos tik jį išdavusios valstybės teritorijoje, šios teisės gali būti pažeistos tik joje (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimą Wintersteiger (C‑523/10, EU:C:2012:220, 27 ir 28 punktai)).

20      Pagal analogiją žr. 2015 m. sausio 22 d. Sprendimą Hejduk (C‑441/13, EU:C:2015:28, 36 ir 37 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

21      Žr. generalinio advokato N. Jääskinen išvadą byloje Pinckney (C‑170/12, EU:C:2013:400, 46 punktas).

22      Atrodo, išskyrus Švedijos dalį.

23      Žr. Sprendimą GAT (17 punktas). Atsakovas byloje dėl pažeidimo taip pat gali pateikti priešieškinį dėl patento pripažinimo negaliojančiu, tačiau tai būtų ne tiesiog gynybos argumentas, o savarankiškas reikalavimas. Galimas pažeidėjas siekia ne vien to, kad ieškinys dėl pažeidimo būtų atmestas, bet atskiro sprendimo dėl aptariamo patento galiojimo. Iš tikrųjų tai yra ieškinys dėl negaliojimo, pareikštas byloje dėl pažeidimo. Taigi jis priklauso pirmajai kategorijai.

24      Dėl nuorodų į įvairių valstybių narių teismų jurisprudenciją žr. Fawcett, J. J. Ir Torremans, P., „Intellectual Property and Private International Law“, Oxford Private International Law Series, 2 leid., 7.22–7.26 punktai.

25      Žr. Sprendimą GAT (31 punktas ir rezoliucinė dalis). Kitaip tariant, ji taikoma „nepaisant proceso tvarkos, pagal kurią iškeliamas [šis] klausimas <...>, t. y. neatsižvelgiant į tai, ar tai padaroma pateikiant ieškinį, ar vėlesnėse stadijose [pateikiant prieštaravimą]“ (žr. to sprendimo 25 punktą).

26      Be to, Teisingumo Teismas, motyvuodamas savo sprendimą, kelis kartus aiškiai atsižvelgė į pažeidimo bylos atvejį, kai negaliojimas nurodomas pateikiant gynybos argumentą (žr. Sprendimą GAT (17 ir 26 punktai)).

27      Žr., be kita ko, 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimą Gantner Electronic (C‑111/01, EU:C:2003:257, 25 ir 26 punktai); 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimą Berliner Verkehrsbetriebe (C‑144/10, toliau – Sprendimas BVG, EU:C:2011:300, 37 ir 38 punktai) ir 2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Schmidt (C‑417/15, EU:C:2016:881, 25 punktas).

28      Šiuo klausimu žr. 1978 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Meeth (23/78, EU:C:1978:198, 7–9 punktai) ir 1995 m. liepos 13 d. Sprendimą Danværn Production (C‑341/93, EU:C:1995:239, 13–16 punktai). Taip pat žr. Hartley, T., „Civil Jurisdiction and Judgments in Europe“, Oxford University Press, Oksfordas, 2017, 9.39 punktas.

29      Žr., be kita ko, 2014 m. spalio 23 d. Sprendimą flyLAL-Lithuanian Airlines (C‑302/13, EU:C:2014:2319, 40 ir 41 punktai); 2013 m. spalio 3 d. Sprendimą Schneider (C‑386/12, EU:C:2013:633, 29 punktas) ir 2019 m. liepos 10 d. Sprendimą Reitbauer ir kt. (C‑722/17, EU:C:2019:577, 44 punktas). Taip pat žr. P. Jenard pranešimo p. 34 ir 39; Gothot, P., Holleaux, D., „La Convention de Bruxelles du 27 septembre 1968: compétance judiciaire et effets des jugements dans la CEE“, Paryžius, Jupiter, 1985, p. 83, § 141.

30      Kai kuriose kalbinėse versijose, pavyzdžiui, versijoje vokiečių kalba, nurodyta, kad išimtinės jurisdikcijos taisyklės taikomos ieškiniams, kurių „dalykas“ arba „objektas“ yra šiose nuostatose nurodytas klausimas. Kitose kalbinėse versijose vartojamos dar neaiškesnės formuluotės.

31      Žr. Sprendimą BVG (37 ir 47 punktai).

32      Sprendimas GAT (24, 26 ir 27 punktai).

33      Tai, kad ginčytina išimtinės jurisdikcijos taisyklė yra „privaloma“, a priori nieko nepasako nei apie jos taikymo sritį, nei apie priežastis, dėl kurių ji turėtų būti taikoma visoms byloms, kuriose nagrinėjamas patentų galiojimas, net kaip pirminis klausimas. Teisingumo Teismo argumentas, kad antraip „ieškovas galėtų apeiti šiame straipsnyje įtvirtintą privalomą jurisdikcijos taisyklę paprasčiausiai pateikdama savo ieškinio reikalavimus“ (Sprendimo GAT 27 punktas (išskirta mano)) yra reikšmingas tik esant konkrečioms Sprendimo GAT faktinėms aplinkybėms. Jis negali paaiškinti, kodėl ši taisyklė turėtų būti taikoma net ir tais atvejais, kai atsakovas iškelia negaliojimo klausimą, pavyzdžiui, nagrinėjant bylą dėl pažeidimo.

34      Žr., be kita ko, Sprendimą IRnova (39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35      Žr. reglamento „Briuselis Ia“ 15 konstatuojamąją dalį.

36      Žr. Sprendimą BVG (32 punktas).

37      2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Solvay (C‑616/10, EU:C:2012:445, 47 punktas).

38      Negaliojimu grindžiamą gynybos argumentą galima pateikti ne tik byloje dėl pažeidimo, bet ir pareiškiant ieškinį dėl licencinėje sutartyje numatyto mokesčio nesumokėjimo, ir pan.

39      Žr. reglamento „Briuselis Ia“ 15 konstatuojamąją dalį ir, be kita ko, 2021 m. gruodžio 9 d. Sprendimą HRVATSKE ŠUME (C‑242/20, EU:C:2021:985, 30 punktas).

40      Sprendimas GAT (28 ir 29 punktai).

41      Sutartis, pateikta Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties, pasirašytos 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše ir patvirtintos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80), 1C priede.

42      Žr., be kita ko, 2017 m. spalio 5 d. Sprendimą Hanssen Beleggingen (C‑341/16, EU:C:2017:738, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43      Žr., be kita ko, Sprendimą IRnova (36 ir 40 punktai).

44      Šiuo klausimu žr. Sprendimą GAT (22 punktas).

45      Iš tikrųjų, nepaisant to, ką Teisingumo Teismas turėjo omenyje Sprendimo Irnova 48 punkte, šis „glaudus faktinis ir teisinis ryšys“ egzistuoja ir byloje dėl pažeidimo. Patento pažeidimas taip pat nustatomas pagal registracijos valstybės teisę. Be to, ginčas ir teritorija taip pat faktiškai susiję tarpusavyje (žr. šios išvados 22 ir 28 punktus). Dėl šių priežasčių Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje dėl reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 2 dalies yra nusprendęs, kad šios valstybės teismų padėtis taip pat yra „palankiausia“ nagrinėti tokias bylas (žr. be kita ko, 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimą Wintersteiger (C‑523/10, EU:C:2012:220, 27 ir 28 punktai).

46      Žr. Usunier, „Compétence judiciaire, reconnaissance et exécution des décisions en matière civile et commerciale. – Compétence. – Règles de compétence exclusives. – Article 24 du règlement (UE) no 1215/2012“, JurisClasseur Droit international, Fasc. 584-160, 2015, § 3.

47      Kaip tik yra atvirkščiai. Valstybių narių patentų teisė buvo suderinta keliomis tarptautinėmis sutartimis, be kita ko, TRIPS sutartimi. Be to, dėl ginčų, susijusių su Europos patentų galiojimu, primenu, kad patentabilumo reikalavimai (kurie yra šių ginčų esmė) yra įtvirtinti EPK. Taigi jie yra tokie patys visuose Susitariančiųjų Šalių nacionalinės teisės aktuose.

48      Bet kuriuo atveju, net jei reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalies tikslas būtų geras teisingumo vykdymas, siekiant šio tikslo negalėtų būti „būtina“ laikytis tokios pozicijos kaip Sprendime GAT, nes teisingumas galėtų būti netinkamai vykdomas bylose dėl pažeidimo (žr. šios išvados 53 ir 54 punktus).

49      P. Jenard pranešimas, p. 36.

50      Teisingumo Teismas apie tai užsiminė, bet išsamiau nenagrinėjo Sprendime GAT (23 punktas).

51      Nors šis paaiškinimas tinka „įprastiems“ nacionaliniams patentams, jis nėra toks įtikinamas kalbant apie Europos patentus. Primenu, kad šiuos patentus išduoda EPT, o nacionalinių administracijų dalyvavimas šiame procese apsiriboja formaliu „patvirtinimo“ reikalavimu atitinkamose jų valstybėse.

52      Žr., be kita ko, Gothot, P., ir Holleaux, D., op. cit., p. 88–89, § 155; Treppoz, E., „Répertoire de droit international – Contrefaçon“, Dalloz, §§ 5, 9, 10, 11 ir 30; Fawcett, J.J., Torremans, P., op. cit., p. 19; Gaudemet-Tallon, H., ir Ancel, M.‑E., „Compétence et exécution des jugements en Europe: matières civile et commerciale: règlements 44/2001 et 1215/2012, Conventions de Bruxelles (1968) et de Lugano (1988 et 2007)“, LGDJ, Paryžius, 6^-asis leid., 2018, p. 162, § 120; ir Usunier, L., op. cit., §§ 3 ir 63.

53      Teisingumo Teismo argumentas Sprendime GAT  (30 punktas), kad pagal kai kurias nacionalines proceso normas negaliojimo konstatavimas sprendime, priimtame byloje dėl pažeidimo, turi deklaratyvų, erga omnes poveikį ir kad Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 dalies aiškinimas negalėtų skirtis atsižvelgiant į tokio sprendimo galią pagal nacionalinę teisę, yra klaidingas. Teisingumo Teismas tikrai (ir pagrįstai) galėjo nuspręsti kitaip, t. y. kad proceso teisės norma, suteikianti erga omnes poveikį teismo sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, išvadoms dėl galiojimo, turėtų būti panaikinta dėl to, kad jos taikymas pakenktų minėto 16 straipsnio 4 dalies veiksmingumui (žr. 1990 m. gegužės 15 d. Sprendimo Hagen, C‑365/88, EU:C:1990:203, 17 ir 20 punktus).

54      Žr., be kita ko, Szychowska, K., „Quelques observations sous les arrêts de la Cour de justice dans les affaires C‑4/03 GAT et C‑539/03 Roche“, Revue de Droit Commercial Belge, 2007, Nr. 5; Kur, A., „A Farewell to Cross-Border Injunctions? The ECJ Decisions GAT v. LuK and Roche Nedertland v. Primus and Goldenberg“, International Review of Intellectual Property and Competition Law, 2006, p. 844; Treppoz, E., op. cit., ir Ancel, M.-E., „Brevet – L’arrêt GAT: une occasion manquée pour la défence de la propriété intellectuelle en Europe“, Communication Commerce électronique, 2007, no 5, étude 10.

55      Žr. European Max Planck Group on Conflict of Laws in Intellectual Property, Draft Principles for Conflict of Laws in Intellectual Property, 2011 m. kovo 25 d., 2:401 straipsnio 2 dalis ir 4:202 straipsnis. Dėl JAV žr. The American Law Institute, „Intellectual Property: Principles Governing Jurisdiction, Choice of Law, and Judgements in Transnational Disputes“, 2008, §§ 211(2), 212(4) ir 213(2).

56      Šio kodifikavimo priežastis, regis, daugiausia yra nulemta aplinkybių. Atrodo, kad netrukus po to, kai buvo priimtas Sprendimas GAT, ši formuluotė buvo įtraukta į būsimą 2007 m. spalio 30 d. pasirašytą Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 339, 2007, p. 1, toliau – Lugano II konvencija), siekiant užtikrinti šios nuostatos ir atitinkamos jurisdikcijos taisyklės, numatytos Briuselio sistemoje, kaip ji išaiškinta tame sprendime, suderinamumą (žr. F. Pocar aiškinamojo pranešimo dėl [Lugano II konvencijos] (OL C 319, 2009, p. 1) 102 punktą). Po to, kai Taryba patvirtino šią konvenciją Sąjungos vardu, ji įsipareigojo padaryti tą patį ir išdėstant reglamentą „Briuselis I“ nauja redakcija, kad būtų užtikrintas šių dviejų dokumentų tarpusavio suderinamumas (žr. 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimo 2009/430/EB (OL L 147, 2009, p. 1) I priedą).

57      Iš šių aplinkybių matyti, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalis neapima paties patentų galiojimo „klausimo“, bet apima visus „ieškinius“, kuriuose iškeltas šis klausimas. Ieškinys dėl pažeidimo, kurį nagrinėjant, kaip gynybos argumentas pareiškiamas negaliojimu grindžiamas prieštaravimas, turi būti laikomas „susijusiu su patentų <...> galiojimu“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nes akivaizdžiai logiška tokio kvalifikavimo pasekmė yra ta, kad toks ieškinys priklauso išimtinei registracijos valstybės narės teismo jurisdikcijai.

58      Sprendime BVG Teisingumo Teismas, akivaizdžiai suprasdamas savo pateiktų išaiškinimų dėl išimtinės jurisdikcijos taisyklės, (dabar) įtvirtintos reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 2 dalyje ir Sprendime GAT, nesuderinamumą, mėgino atskirti abi bylas. Šioje byloje pakanka priminti, kad tomis aplinkybėmis jis apibendrino, jog Sprendime GAT  konstatuota, kad registracijos valstybės narės teismams priklauso „išimtinė jurisdikcija nagrinėti ginčus, kuriuose ginčijamas [patento] galiojimas“ (Sprendimo BVG 46 punktas (išskirta mano).

59      2006 m. liepos 13 d. Sprendimas (C‑539/03, EU:C:2006:458). Jame Teisingumo Teismas atmetė patento savininko galimybę pagal Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (dabar – reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 dalis) pareikšti kelis reikalavimus keliems pažeidėjams vieno iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Kaip vieną iš šiuo klausimu nurodytų priežasčių Teisingumo Teismas nurodė, kad, net jei tokius reikalavimus būtų galima taip sukoncentruoti, tai nebūtų galėję užtikrinti, kad byla nebus „bent iš dalies suskaidyta iškilus klausimui dėl patento galiojimo“, nes „šis klausimas <...> priklauso išimtinei [registracijos] [v]alstybės teismų jurisdikcijai“ (išskirta mano).

60      Be to, ji neišplaukia ir iš reglamento travaux preparatoires. Teisės aktų leidėjas neatmetė pasiūlymo nurodyti, kad jeigu negaliojimu remiamasi kaip gynybos argumentu byloje dėl pažeidimo, šią bylą nagrinėjantys teismai turėtų tiesiog sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol registracijos valstybės teismai priims sprendimą dėl galiojimo. Komisija niekada nepateikė tokio pasiūlymo ir nesiūlė to per teisėkūros procesą. Iš tikrųjų atrodo, kad teisės aktų leidėjas šio klausimo beveik arba iš viso nesvarstė.

61      Šiuo klausimu žr. 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimą Gantner Electronic (C‑111/01, EU:C:2003:257, 24–32 punktai); 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimą Préservatrice Foncière Tiard ir BVG (35 punktas).

62      Žinoma, patento savininkas kartais gali tikėtis, kad galimas patento pažeidėjas pateiks negaliojimu grindžiamą gynybos argumentą. Šiuo atveju Electrolux tvirtina, kad BSH tikrai galėjo tai padaryti, nes jų ginčas tiek dėl nagrinėjamo Europos patento galiojimo, tiek dėl jo pažeidimo tęsiasi jau daugiau kaip 10 metų. Tačiau taip gali būti ne visada. Net jei patento savininkas galėtų numatyti, kad bus pateiktas toks gynybos argumentas, jis gali nebūti dėl to tikras. Nuspręsti, kur pareikšti ieškinį, taptų loterija, grindžiama rėmimosi negaliojimu tikimybe.

63      Priešingai, nei teigia Electrolux, nemanau, kad tokia pasekmė būtų suderinama ir su reglamento „Briuselis Ia“ 27 straipsniu. Primenu, kad pagal šią nuostatą valstybės narės teismas privalo atmesti ieškinį, kai jis yra dėl reikalavimo, kuris „iš esmės susijęs su“ (išskirta mano), be kita ko, kitoje valstybėje narėje įregistruoto patento galiojimu. Jei būtų manoma, kad toks ieškinys dėl pažeidimo yra „iš esmės susijęs“ su galiojimu, kai šis klausimas buvo iškeltas tik kaip pirminis klausimas, ši formuluotė būtų praplėsta.

64      Electrolux argumentas, kad 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) buvo suderintos proceso normos, taikomos bylose dėl pažeidimo, todėl patento savininkams visose valstybėse narėse taikoma lygiavertė apsauga, neturi prasmės. Iš tikrųjų pareiga vietoj vieno ieškinio pareikšti kelis savaime yra problema (net jei kiekvienas iš ieškinį nagrinėjančių teismų suteiktų tinkamų garantijų).

65      Arba tos valstybės valdžios institucijos apskritai. Ieškinys dėl negaliojimo taip pat gali būti pareikštas kompetentingame patentų biure.

66      Pavyzdžiui, žr. Prancūzijos Civilinio proceso kodekso 49 straipsnį.

67      Kadangi nagrinėjamo patento galiojimą ginčija galimas pažeidėjas, logiška, kad jam tenka pareiga pareikšti ieškinį dėl negaliojimo. Be to, galimybė gauti teigiamą sprendimą dėl patento galiojimo numatyta ne visose valstybėse narėse (žr. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui dėl [reglamento „Briuselis I“] taikymo (COM(2009) 174 final, toliau – 2009 m. Komisijos ataskaita, 2009 m. balandžio 21 d., p. 6 ir 7).

68      Žr. Sprendimą BVG (46 punktas).

69      Patento apibrėžties punktuose apibrėžiamos patentuoto išradimo ribos ir atitinkamai nustatoma, ką patentas apima ar ko neapima. Taigi šių apibrėžties punktų aiškinimas turi lemiamą reikšmę nustatant, ar galimo pažeidėjo atlikti veiksmai patenka į patento taikymo sritį, todėl jį pažeidžia. Patento apibrėžties punktai taip pat turi lemiamą reikšmę nustatant, ar patentas galioja, ar ne. Viena iš įprastų atitinkamo išradimo patento suteikimo sąlygų yra šio išradimo „naujumas“. Siekiant įvertinti šį reikalavimą, nagrinėjamas išradimas, kaip jis apibrėžtas šiuose apibrėžties punktuose, lyginamas su technikos „ankstesnės būklės“ lygiu (dėl Europos patentų žr. EPK 54 straipsnį ir 69 straipsnio 1 dalį).

70      Dar kartą pažymėtina, kad tokio sudėtingumo būtų buvę galima išvengti tiesiog leidžiant teismams, esantiems už registracijos valstybės ribų, kai į juos kreiptasi su ieškiniu dėl pažeidimo, pirmiausia priimti sprendimą dėl patento galiojimo (žr. šios išvados 1 dalį).

71      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Patentlagen 61 straipsnio antrą pastraipą, jeigu byloje dėl pažeidimo iškeliamas negaliojimu grindžiamas gynybos argumentas, atsakovas turi pareikšti atskirą ieškinį dėl negaliojimo.

72      Žr. Tang, Z. S., „Validity in Patent Infringement Proceedings – A New Approach to Transnational Jurisdiction“, Queen Mary Journal of Intellectual Property, 2021, p. 47–68.

73      Žr. reglamento „Briuselis Ia“ 38 konstatuojamąją dalį ir 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Hypoteční banka (C‑327/10, EU:C:2011:745, 48 punktas).

74      Tai taip pat leistų patento savininkui imtis strateginių veiksmų. Jis galėtų pateikti siaurą patento apibrėžties punktų aiškinimą ieškinį dėl galiojimo nagrinėjančiame teisme, kad išvengtų konstatavimo, jog patentas apima technikos lygį, todėl negalioja, ir pateikti kitokį, platesnį šių apibrėžties punktų aiškinimą bylą dėl pažeidimo nagrinėjančiame teisme, kad galimo pažeidėjo veiksmai patektų į jo taikymo sritį.

75      Kad būtų aišku, net jeigu, kaip teigia Electrolux, jis būtų taip suprantamas, „siauras“ Sprendimo GAT aiškinimas vis dar nėra idealus teisės į gynybą požiūriu. Siekdamas veiksmingai apsiginti nuo fiktyvių ieškinių dėl teisių pažeidimo, atsakovas vykstant procesui dėl pažeidimo negali tiesiog pateikti gynybos argumentų, nes be to jis dar turi pareikšti ieškinį dėl negaliojimo valstybėje ar valstybėse (o tai padaryti ne tik mažiau patogu, bet ir gerokai brangiau). Vis dėlto teisė į gynybą nėra absoliuti teisė (žr., be kita ko, 2012 m. kovo 15 d. Sprendimą G (C‑292/10, EU:C:2012:142, 49 punktas). Sprendime GAT Teisingumo Teismas (o vėliau ir Sąjungos teisės aktų leidėjas) aiškiai konstatavo, kad toks šių teisių apribojimas buvo būtinas siekiant užtikrinti, kad būtų paisoma registracijos valstybės išimtinės jurisdikcijos.

76      Žr. European Max Planck Group on Conflict of Laws in Intellectual Property, Draft Principles for Conflict of Laws in Intellectual Property, Article 2:703(1).

77      Žr. Hess, B., Pfeiffer, T., ir Schlosser, P., „Report on the Application of Regulation Brussels I in the Member States (Study JLS/C4/2005/03)“, Ruprecht-Karls-Universität Heidelberg, 2007 m. rugsėjo mėn., § 818.

78      Žr., be kita ko, 1990 m. gegužės 15 d. Sprendimą Hagen (C‑365/88, EU:C:1990:203, 17, 19 ir 20 punktai).

79      Akivaizdu, kad byloje dėl pažeidimo reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 dalis taikoma, jeigu galimas pažeidėjas pateikė tokį gynybos argumentą laikydamasis teismo vietos valstybės proceso normose nustatytų sąlygų, susijusių su terminais ir forma. Jeigu dėl šių sąlygų atsakovui netampa pernelyg sunku ar praktiškai neįmanoma tai padaryti, jos nėra kritikuotinos pagal Sąjungos teisę.

80      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, paaiškina, kad pagal Švedijos proceso teisės normas ieškinio dėl pažeidimo nagrinėjimas gali būti sustabdytas, kol bus priimtas sprendimas dėl ieškinio dėl negaliojimo.

81      Žr., be kita ko, generalinio advokato L. Geelhoed išvadą byloje GAT (C‑4/03, EU:C:2004:539, 46 punktas); Pocar, F., op. cit., § 102; Hartley, T., op. cit., § 12.34.

82      Pagal analogiją žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimą Solvay (C‑616/10, EU:C:2012:445, 49 ir 50 punktai).

83      Šie teismai taip pat galėtų priimti laikiną ir vykdytiną sprendimą dėl pažeidimo, nebent dėl galiojimo būtų priimtas priešingas sprendimas.

84      Žr. generalinio advokato L. Geelhoed išvadą byloje GAT (C‑4/03, EU:C:2004:539, 46 punktas) ir Tang, Z.S., op. cit., p. 47–68.

85      Žinoma, reikėtų atsižvelgti į visas aplinkybes. Procesas dėl negaliojimo gali būti jau tiek pažengęs, kad bylos dėl pažeidimo nagrinėjimo nebebūtina stabdyti (ir pan.).

86      Žr. Direktyvos 2004/48 9 straipsnį.

87      2012 m. liepos 12 d. sprendimas (C‑616/10, EU:C:2012:445, 31–51 punktai).

88      2005 m. kovo 1 d. Sprendimas Owusu (C‑281/02, toliau – Sprendimas Owusu, EU:C:2005:120, 24–35 punktai).

89      Kai kurie ekspertai laikosi priešingos nuomonės. Jų požiūriu, nors atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra pagrindinis Briuselio sistemos taikytinumo kriterijus, pagal reglamento „Briuselis Ia“ 6 straipsnio 1 dalį, kiek tai susiję su tokiais ginčais, svarbi yra tik aptariamo turto (ir pan.) ir pagal susitarimą pasirinktų teismų padėtis. Taigi, kai šie veiksniai nurodo į trečiąsias valstybes, ginčas nepatenka į reglamento taikymo sritį. Tenka apgailestauti, kad iš tikrųjų šio reglamento tekste parašyta kitaip. Jo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad principui, pagal kurį nacionalinės jurisdikcijos taisyklės taikomos, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne Sąjungos teritorijoje, taikomi „24 ir 25 straipsni[ai]“. Aiški šios formuluotės prasmė yra ta, kad tokiu atveju ginčui vis vien taikomos šio reglamento taisyklės, kai šiose dviejose nuostatose numatyti veiksniai nurodo į valstybę narę. Šios nuostatos formuluotė negali būti praplėsta tiek, kad reikštų, jog ši sistema netaikoma ieškiniams prieš nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą Sąjungoje turinčius atsakovus, kai jie susiję su trečiojoje valstybėje esančiu nekilnojamuoju turtu arba susitarimu dėl teismingumo, kuriuo pasirenkami trečiosios valstybės teismai. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje yra patvirtintas toks aiškinimas (žr., be kita ko, 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Mahamdia (C‑154/11, EU:C:2012:491, 39 punktą; toliau – Sprendimas Mahamdia,) ir Sprendimą IRnova (25–28 punktai).

90      Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nors jo pirmtakuose šis klausimas visiškai nereglamentuotas, reglamente „Briuselis Ia“ jis paliečiamas (žr. šios išvados 115 punktą).

91      Iš tikrųjų Prancūzijos vyriausybė mano, kad toks sprendimas yra nepageidautinas, tačiau privalomas pagal reglamento tekstą (žr. šios išvados 115 ir 139 punktus).

92      Žr. Droz, G., „Compétence judiciaire et effets des jugements dans le Marché commun“, Paryžius, Dalloz, 1972, §§ 164–169 ir 204.

93      Žr., be kita ko, Mayer, P., Heuzé, V., ir Remy, B., „Droit international privé“, LGDJ, Paryžius, 12^-asis leid., 2019, § 360.

94      Be to, pagal šio reglamento 27 straipsnį valstybės narės teismas įpareigojamas atsisakyti jurisdikcijos tik „kitos valstybės narės teismų“ naudai.

95      Sprendimas IRnova (34 ir 35 punktai).

96      2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimas (C‑387/98, toliau – Sprendimas Coreck maritime, EU:C:2000:606, atitinkamai 17 ir 19 punktai).

97      Žr. 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Gasser (C‑116/02, EU:C:2003:657, 72 punktas).

98      Žr. Jenard, P. ir Möller, G. pranešim dėl Lugano konvencijos (OL C 189, 1990, p. 57), § 54, ir Almeida Cruz, M., Desantes Real ir Jenard, P. „Report on the Convention of San Sebastián“ (OL C 189, 1990, p. 35) § 25.

99      2006 m. vasario 7 d. Nuomonė (toliau – Nuomonė 1/03, EU:C:2006:81).

100      Žr. 1971 m. kovo 31 d. Sprendimą Komisija / Taryba (22/70, EU:C:1971:32, 17–22 punktai).

101      Žr. šios išvados 135 punktą.

102      Nuomonė 1/03 (153 punktas). Aplinkybė, kad 4 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma, kai ginčai turi tokių sąsajų su trečiąja valstybe kaip nurodyta reglamento „Briuselis Ia“ 24 ir 25 straipsniuose, taip pat išplaukia iš šio reglamento 33 ir 34 straipsnių (žr. šios išvados 107 išnašą).

103      Žr. Sprendimą GAT (37 punktas).

104      Pagal common law šalyse taikomą forum non conveniens doktriną teismas gali atsisakyti jurisdikcijos remdamasis tuo, kad kitos valstybės teismas yra tinkamesnis nagrinėti bylą (žr. Sprendimo Owusu 8 punktą). Toje byloje, Jungtinės Karalystės teismų nuomone, ta valstybė buvo Jamaika.

105      Teisingumo Teismas taip pat atmetė galimybę taikyti forum non conveniens doktriną dėl principinių priežasčių (žr. šios išvados 156 punktą).

106      Šios nuostatos apima atvejį, kai bet koks ieškinys (33 straipsnis) arba susiję ieškiniai (33 straipsnis) tuo pačiu metu nagrinėjami valstybės narės teisme ir trečiosios valstybės teisme. Pagal atitinkamą nuostatą, jeigu valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį, jis gali tam tikromis sąlygomis, įskaitant atvejį, kai tai būtina „siekiant tinkamai vykdyti teisingumą“, atsisakyti jurisdikcijos trečiosios valstybės teismo naudai. Šiuo klausimu šio reglamento 24 konstatuojamojoje dalyje užsimenama apie bylas, glaudžiai susijusias su trečiosiomis valstybėmis, nurodant, kad kai atitinkamos valstybės narės teismas „atsižvelgia į gerą teisingumo vykdymą, jis turėtų įvertinti“, be kita ko, „ar trečiosios [valstybės] teismas turi išimtinę jurisdikciją atitinkamoje byloje tokiomis aplinkybėmis, kuriomis valstybės narės teismas turėtų išimtinę jurisdikciją“. Taigi, kai taikomi 33 arba 34 straipsniai, valstybių narių teismai gali netiesiogiai atsižvelgti į tokias sąsajas ir atsisakyti jurisdikcijos ne savaime dėl šių priežasčių, bet dėl lis pendens situacijos. Vis dėlto, kaip jau minėta, šios nuostatos taikomos tik tuo atveju, kai į trečiosios valstybės teismą kreiptasi pirmiausia, o ne tada, kai į jį kreiptasi kaip į antrą teismą.

107      Reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalyje, mano nuomone, šiuo klausimu taip pat nieko nepasakyta. Iš tiesų ši nuostata turi būti siejama su šio reglamento 5 straipsnio 1 dalimi. Pirmojoje nuostatoje nurodyta, kad atsakovui ieškiniai turi būti „pareiškiami“ jo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės narės teismuose, o antrojoje – kad „kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio [reglamento] taisykles“. Taigi šios nuostatos susijusios tik su jurisdikcijos pasidalijimu tarp valstybių narių. Jose nereglamentuojamas klausimas, ar, o jei taip, tai kokiomis aplinkybėmis atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismai gali atsisakyti jurisdikcijos trečiosios valstybės teismų naudai.

108      Žr. Briggs, A., „Civil Jurisdiction and Judgments“, Informa Law, Oxon, 2015, 6 leid., p. 345, 316–362, Mills, A., „Party Autonomy in Private International Law“, Cambridge University Press, Kembridžas, 2018, p. 217. Pažymėtina, kad reglamento „Briuselis Ia“ 33 ir 34 straipsniai nėra įtvirtinti kokiame nors uždarame skyriuje „Galimybė atsisakyti jurisdikcijos trečiųjų valstybių teismų naudai“. Jie yra šio reglamento II skyriaus 9 skirsnyje „Lis pendens – susiję ieškiniai“. Šiose nuostatose taip pat nenurodyta, pavyzdžiui, kad „valstybės narės teismas gali atsisakyti jurisdikcijos trečiosios valstybės teismų naudai tik tuo atveju, jeigu <...>“. Vietoj to jose nurodyta, kad „jeigu“ susiklosto lis pendens situacija, valstybės narės teismas gali tai padaryti, jeigu tenkinamos šiose nuostatose numatytos sąlygos. Tas pats pasakytina apie šio reglamento 24 konstatuojamąją dalį. Joje paprasčiausiai nurodyta, kad jeigu keliuose teismuose tuo pat metu nagrinėjama ta pati byla, siekdamas įvertinti, ar reikia atsisakyti jurisdikcijos, valstybės narės teismas gali atsižvelgti į glaudžius bylos ryšius su atitinkama trečiąja valstybe. Joje neteigiama, kad į tokius ryšius galima atsižvelgti tik tokiu atveju.

109      Žr. Sprendimą Owusu (48–52 punktai). Kartais teigiama, kad Nuomonė 1/03 patvirtina tokį pažodinį aiškinimą. Vis dėlto taip nėra, nes joje tiesiog nenagrinėtas klausimas, ar valstybių narių teismai privalo naudotis jurisdikcija, kurią turi pagal Briuselio sistemą. Panašiai Sprendime Irnova Teisingumo Teismas nenagrinėjo, ar, kadangi 24 straipsnio 4 dalis „netaikytina“ ginčams dėl trečiosiose valstybėse įregistruotų patentų galiojimo, valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismai privalėtų priimti sprendimą šiuo klausimu. Teisingumo Teismas neturėjo to daryti, nes ta byla nebuvo susijusi su galiojimu (žr. to sprendimo 36–48 punktus).

110      Sprendimas Coreck (19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

111      Žr. Sprendimą Mahamdia (60–66 punktai).

112      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Mahamdia (65 punktas). Taip pat žr. Kistler, A.R.E., „Effect of exclusive choice-of-court agreements in favour of third states within the Brussels I Regulation Recast“, Journal of Private International Law, 2018, Vol. 14, No. 1, p. 79, 81–83; Hartley, T. C., op. cit., §§ 13.19–13.21. Taigi, jeigu būtų pritarta BSH, Prancūzijos vyriausybės ir Komisijos siūlomam požiūriui, tada tektų pritarti neįprastai minčiai, kad (1) Sprendime Owusu  Teisingumo Teismas implicitiškai paneigė Sprendimą Coreck Maritime, o (2) Sprendime Mahamdia  pateikė labai diskutuotinus motyvus.

113      Dėl reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 1 dalies žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą byloje ČEZ (C‑343/04, EU:C:2006:13, 35–39 punktai); dėl šio reglamento 24 straipsnio 4 dalies žr. šios išvados 60 punktą; dėl jo 24 straipsnio 5 dalies žr. 1992 m. kovo 26 d. sprendimą Reichert ir Kockler (C‑261/90, EU:C:1992:149, 26 punktas). Apskritai žr. P. Jenard pranešimo p. 35, 38; Usunier, L., op. cit., §§ 3, 43, 59; Droz, G., op. cit., §§ 137, 156; Gaudemet‑Tallon, H., Ancel, M.-E., op. cit., §§ 104, 118; Hartley, T., op. cit., p. 212, ir Gothot, P., Holleaux, D., §§ 154, 155 ir 158.

114      Žr. reglamento „Briuselis Ia“ 14 konstatuojamąją dalį, 6 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnį.

115      Arba, konkrečiai kalbant, būtų galima atsižvelgti, tačiau tik jeigu tuo pat metu būtų nagrinėjamos tapačios bylos, bet ne tuo atveju, jei į valstybių narių teismus būtų kreiptasi net dieną prieš kreipimąsi į trečiosios valstybės teismus (žr. šios išvados 115 punktą), o tai būtų nenuoseklu ar net absurdiška. Tokio skirtingo požiūrio negalima pateisinti „ypatingu ryšiu“ tarp Sąjungos ir jos valstybių narių. 24 straipsnyje į šių valstybių teises atsižvelgiama ne dėl to, kad jos yra Sąjungos narės, o tik dėl to, kad pagal tarptautinę teisę jos yra suverenūs subjektai.

116      Žr., be kita ko, Roorda, L., Ryngaert, C., „Public International Law Constraints on the Exercise of Adjudicatory Jurisdiction in Civil Matters“, Forlati, S., Franzina, P. (red.), Universal Civil Jurisdiction – Which Way Forward?, BRILL, 2020, p. 74–95, ir Mills, A., „Rethinking Jurisdiction in International Law“, The British Yearbook of International Law (2014), Vol. 84, No. 1, p. 187–239.

117      Žr., be kita ko, Roorda, L., Ryngaert, C., op. cit., p. 77, 82, 87; Mills, A., „Party Autonomy in Private International Law“, p. 233; Usunier, L., op. cit., §§ 1, 43, 67. BSH ir Komisija vis dėlto teigė, kad, jei valstybės narės teismai, pavyzdžiui, pripažintų negaliojančiu trečiosios valstybės išduotą patentą, tai nepažeistų tos valstybės suvereniteto, nes toks sprendimas joje nebūtų pripažintas. Mano nuomone, šis argumentas yra klaidingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, trečioji valstybė neigtų bet kokią tokio sprendimo galią būtent dėl to, kad jis būtų suvokiamas kaip kišimasis į suverenią sritį. Antra, kadangi toks sprendimas niekada negalėtų būti vykdomas šioje valstybėje, valstybių narių teismai juo labiau neturėtų būti įpareigojami priimti sprendimo (žr. šios išvados 134 punktą).

118      Žr., be kita ko, 1998 m. birželio 16 d. Sprendimą Racke (C‑162/96, EU:C:1998:293, 46 punktas) ir 2022 m. balandžio 26 d. Sprendimą Lenkija / Parlamentas ir Taryba (C‑401/19, EU:C:2022:297, 70 punktas). Net jei Teisingumo Teismas klaidingai nusprendė, kad tarptautinėje teisėje tokių ribų dėl sprendimų priėmimo jurisdikcijos nenustatyta, kaip teigia Electrolux, vis dėlto, jeigu valstybės narės teismas priimtų sprendimą dėl klausimų, kurie paveiktų trečiosios valstybės teises, tai būtų nesuderinama su tarptautiniu mandagumu.

119      Žr. reglamento „Briuselis Ia“ 14 ir 19 konstatuojamąsias dalis, taip pat, be kita ko, 2016 m. liepos 7 d. Sprendimą Hőszig (C‑222/15, EU:C:2016:525, 44 punktas).

120      Jeigu yra įvykdytos 25 straipsnyje nustatytos sąlygos ir laikomasi apsauginės jurisdikcijos taisyklėse nustatytų apribojimų (žr. šios išvados 150 punktą).

121      Žr. reglamento „Briuselis Ia“ 14 konstatuojamąją dalį, 6 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnį.

122      Žr. šios išvados 115 punktą. Tai skatintų nesveikas teismų „varžybas“, nes kiekviena šalis siektų pirmoji imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas susitarimo dėl teismingumo vykdymas arba, priešingai, kad jo nebūtų laikomasi.

123      Žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą TP (Valstybinės televizijos audiovizualinio turinio redaktorius) (C‑356/21, EU:C:2023:9, 74 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

124      Toks apribojimas neatitiktų Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų. Pirma, jis nebūtų „numatytas įstatymo“, nes toks drastiškas rezultatas atsirastų dėl to, kad reglamente „Briuselis Ia“ nėra tam skirtų taisyklių. Antra, vargu ar jį būtų galima laikyti „tikrai atitinkančiu Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus“ (papildomai žr. šios išvados 161 punktą). Trečia, net darant prielaidą, kad tokio tikslo esama, dėl tokio apribojimo nenuoseklumo ar net absurdiškumo jo nebūtų įmanoma apginti. Primenu, kad valstybių narių teismams būtų leidžiama taikyti susitarimus dėl teismingumo trečiosios valstybės naudai tuo atveju, jeigu vienu metu būtų nagrinėjamos tos pačios bylos, bet ne tuo atveju, jei į valstybių narių teismus būtų kreiptasi net vieną dieną prieš kreipiantis į trečiosios valstybės teismus (žr. šios išvados 115 punktą).

125      Žr., be kita ko, 2022 m. balandžio 26 d. Sprendimą Lenkija / Parlamentas ir Taryba (C‑401/19, EU:C:2022:297, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

126      Atsisakymas pripažinti užsienio teismo sprendimą, priimtą pažeidžiant privalomą išimtinę prašomosios valstybės jurisdikciją, yra įprasta priemonė pagal nacionalinę teisę. Tokia priemonė numatyta ir Sąjungoje – reglamento „Briuselis Ia“ 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje, ir tarptautinėse konvencijose, pavyzdžiui, Konvencijoje dėl užsienio teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (žr. šios konvencijos 5 straipsnio 3 dalį ir 6 straipsnį).

127      Žr. reglamento „Briuselis Ia“ 71 Straipsnio 1 ir 3 dalis ir 2010 m. gegužės 4 d. Sprendimą TNT Express Nederland (C‑533/08, EU:C:2010:243).

128      Priešingai, primenu, kad EPK nėra tarptautinės jurisdikcijos taisyklių, išskyrus vieną išimtį, kuri neturi reikšmės šiai bylai (žr. šios išvados 23 punktą). Taigi, kaip pabrėžė visos įstojusios į bylą šalys, pagal reglamento „Briuselis Ia“ taisykles tokia valstybė kaip Turkija, kuri yra EPK šalis, turi būti prilyginama bet kuriai kitai trečiajai valstybei.

129      Konvencija patvirtinta 2014 m. gruodžio 4 d. Tarybos sprendimu 2014/887/ES dėl 2005 m. birželio 30 d. Hagos konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo patvirtinimo Europos Sąjungos vardu (OL L 353, 2014, p. 5, toliau – Hagos konvencija).

130      Žr. Lugano II konvencijos 22 ir 23 straipsnius ir Hagos konvencijos 3 straipsnio a punktą.

131      Būtent Meksikai, Juodkalnijai, Singapūrui, Ukrainai ir Jungtinei Karalystei (žr. Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija, statuso lentelė, 37; 2005 m. birželio 30 d. Konvencija dėl susitarimų dėl teismingumo (skelbiama internete adresu https://www.hcch.net/en/instruments/conventions/status-table/?cid=98)).

132      C‑129/19, EU:C:2020:375, 117–123 punktai.

133      Generalinio advokato M. Bobek išvada byloje BV (C‑129/19, EU:C:2020:375, 123 punktas).

134      Šis klausimas buvo išskirtas, atsižvelgiant į būsimą Briuselio sistemos išdėstymą nauja redakcija, keliuose Komisijos užsakytuose tyrimuose (žr., be kita ko, Hess, B., Pfeiffer, T., ir Schlosser, P., op. cit., §§ 360–362 ir 388) ir 2009 m. Komisijos ataskaitoje (p. 5). Be to, šiuo klausimu Komisija konsultavosi su suinteresuotaisiais subjektais (žr. 2009 m. balandžio 21 d. Europos Komisijos Žaliąją knygą dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo peržiūros (COM(2009) 175 final), p. 4).

135      Žr. Europos Parlamento Teisės reikalų komiteto dok. 2010/0383 (COD), 2011 m. spalio 19 d., 106, 112 ir 113 pakeitimai.

136      Europos Sąjungos Tarybos dok. 9474/11 ADD 8, 2011 m. birželio 8 d., Note from the United Kingdom delegation to Working Party on Civil Law Matters (Brussels I), p. 7–15; dok. 9474/11 ADD 14, 2011 m. birželio 16 d., Note from the French delegation to Working Party on Civil Law Matters (Brussels I), p. 8–18; dok. 8000/12, 2012 m. kovo 22 d., Note from the United Kingdom delegation to Working Party on Civil Law Matters (Brussels I), p. 1–8; dok. 8205/12, 2012 m. kovo 27 d., Note from the French delegation to Working Party on Civil Law Matters (Brussels I), p. 1‑7.

137      Sąjungos (anuomet) atliktinas Hagos konvencijos patvirtinimas paminėtas keletą kartų (žr. 2012 m. gegužės 4 d. Europos Sąjungos Tarybos dok. 9549/12, 2012 m. gegužės 4 d. Note from the delegation of the United-Kingdom to Working Party on Civil Law Matters (Brussels I), p. 2), ir galėtų paaiškinti, kodėl teisės aktų leidėjas nusprendė į reglamentą neįtraukti taisyklių dėl susitarimų dėl teismingumo trečiųjų valstybių naudai.

138      Europos Sąjungos Tarybos dok. 13756/11 ADD 1, 2011 m. rugsėjo 9 d., Note from German delegation to Working Party on Civil Law Matters (Brussels I), p. 3 (išskirta mano).

139      Doktrinoje pateikiamas argumentas, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas iš tikrųjų norėjo atimti iš valstybių narių teismų teisę vykdyti susitarimus dėl teismingumo trečiųjų valstybių teismų naudai, nes tai paskatintų trečiąsias valstybes prisijungti prie Hagos konvencijos (žr. P. Beaumont „The revived Judgments Project in The Hague“,Netherlands Internationaal Privaatrecht (NIPR), 2 014,4 t., p. 532–539). Žinoma, autorius buvo Tarybos darbo grupės, rengusios reglamentą „Briuselis Ia“, narys. Tačiau vargu, ar tokio eksperto pareiškimo gali pakakti Sąjungos teisės aktų leidėjo valiai įrodyti, ypač kai jam prieštarauja kitų delegacijų pareiškimai. Bet kuriuo atveju mintis, kad teisės aktų leidėjas kada nors ketino paaukoti šalių autonomiją pagal reglamentą, kad paskatintų ją tarptautiniu lygmeniu, glumina.

140      Žr. Komisijos pasiūlymo 4 straipsnio 2 dalį.

141      Žr., be kita ko, Europos Parlamento Teisės reikalų komiteto dok. A7‑0320/2012, 2012 m. spalio 15 d., Pranešimas dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (COM(2010)0748)); Tarybos dok. 9474/11 ADD 9, 2011 m. birželio 10 d., Note from the Belgian delegation to Working Party on Civil Law Matters, p. 3.

142      Žr., be kita ko, Jungtinėje Karalystėje High Court, Queen’s Bench Division (Commercial Court), Konkola Copper Mines plc v. Coromin [2005] 2 Lloyd’s Rep. 555; High Court, Queen’s Bench Division (Commercial Court), Ferrexpo AG v. Gilson Investments [2012] EWHC 721 (Comm); Prancūzijoje Cour de cassation (Kasacinis Teismas), Chambre Civile 1, 2014 m. balandžio 2 d., 13‑11.192, FR:CCASS:2014:C100356. Papildomai žr. Nuyts, A., „Study on Residual Jurisdiction, General Report“, 2007, p. 73–80.

143      Žr., be kita ko, Nuyts, A., „La théorie de l’effet réflexe“, Le droit processuel et judiciaire européen, Briuselis, La Charte, 2003, p. 73–89; Mills, A., „Party Autonomy in Private International Law“, p. 138; Harris, J., „Stay of proceedings and the Brussels Convention’, ICLQ, 2005, Vol. 54, p. 933–950; Bachmeir, T. ir Freytag, M., „Discretional elements in the Brussels Ia Regulation“, Journal of Private International Law, 2022, Vol. 18, No. 2, p. 296–316; Kistler, A.R.E., op. cit., p. 66-95; Fawcett, J. J. ir Torremans, P., op. cit., § 7.218; Usunier, L., op. cit., § 14; De Verneuil Smith, P., Lasserson, B. ir Rymkiewicz, R., „Reflections on Owusu: The Radical Decision in Ferrexpo“, Journal of Private International Law, 2012, Vol. 8, no 2, p. 389–405; Dicey, A. V., Morris, J. H. C. ir Collins, L.A.C., „The Conflict of Laws“, Sweet & Maxwell U.K., 2012, 15^th ed., §§ 12.021-12.024; žr. Goodwin, J., „Reflexive effect and the Brussels I Regulation“, Law Quarterly Review, 2013, Vol. 129, p. 317–320; Takahashi, K., „Review of the Brussels I Regulation: A Comment from the Perspectives of Non-Member States (Third States)“, Journal of Private International Law, 2012, Vol. 8, no 1, p. 8–11; Briggs, A., op. cit., §§ 2.305–2.308; Gaudemet-Tallon, H., Ancel, M.-E., op. cit., § 106; Gothot, P., Holleaux, D., op. cit., §§ 37, 142.

144      Žinoma, tai yra išeities dėl Sąjungos vidaus ginčų, kylančios iš 24 ir 25 straipsnių, netobulas „atspindys“. Bet kuris kitas teismas, išskyrus tuos, kurie buvo paskirti, neturi jurisdikcijos ir privalo jos atsisakyti.

145      Nepakanka, pavyzdžiui, kad ginčas būtų susijęs su trečiosios valstybės patentu. Jis turi būti susijęs būtent su jo galiojimu arba registracija, kaip numatyta reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 2 dalyje.

146      Išskyrus tą, kuris susijęs su valstybės narės teismų pasirinkimu.

147      Žr. reglamento „Briuselis Ia“ 15, 15, 19 ir 25(4 straipsnius.

148      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Mahamdia (64 punktas).

149      Žr. Kistler, A.R.E., op. cit., p. 89–90; Nuyts, A., „La théorie de l’effet reflexe“, § 6, Mills, A., „Party Autonomy in Private International Law“, p. 138, 233; Goodwin, J., op. cit., p. 317–320; Gaudemet-Tallon, H., Ancel, M.-E., op. cit., § 106; Bachmeir, T., Freytag, M., op. cit., p. 309, ir Usunier, L., op. cit., § 14.

150      Pagal analogiją 1991 m. birželio 27 d. Sprendime Overseas Union Insurance ir kt. (C‑351/89, EU:C:1991:279) Teisingumo Teismas vienareikšmiškai įtvirtino principą, reglamentuojantį Briuselio sistemos lis pendens taisyklių veikimą („bet kuriuo atveju teismas, į kurį kreiptasi vėliau, tikrai negali geriau nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, įvertinti, ar pastarasis turi jurisdikciją“) (23 punktas). Kartu jis aiškiai paliko atvirą klausimą dėl teismo, į kurį kreiptasi vėliau, turinčio išimtinę jurisdikciją (žr. 20 punktą). Galiausiai 2014 m. balandžio 3 d. Sprendime Weber (C‑438/12, EU:C:2014:212, 53 ir paskesni punktai) Teisingumo Teismas pripažino šio principo išimtį būtent tokiu atveju, kurį jis iš pradžių buvo palikęs atvirą.

151      Žr. Sprendimą Owusu (38–43 punktai).

152      Žr. reglamento „Briuselis Ia“ 30, 33 ir 34 straipsnius. Be to, (nedidelis) netikrumas esant tokiai ribotai diskrecijai daug labiau pageidautinas nei absoliutus tikrumas ir absurdiškumas, kuris kiltų nusprendus įpareigoti Sąjungos teismus priimti sprendimus tokiose bylose.

153      Žr. Nuyts, A., „Study on residual jurisdiction“, §§ 93–96 ir 103.