TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2021 m. balandžio 22 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Bendra užsienio ir saugumo politika ‐ Kova su terorizmu – Ribojamosios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams – Lėšų įšaldymas – Bendroji pozicija 2001/931/BUSP – 1 straipsnio 3, 4 ir 6 dalys – Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 – 2 straipsnio 3 dalis – Organizacijos palikimas su teroro aktais susijusių asmenų, grupių ir subjektų sąraše – Sąlygos – Kompetentingos institucijos sprendimas – Dalyvavimo teroristinėje veikloje pavojaus buvimas – Sprendimų įšaldyti lėšas faktinis pagrindas – Sprendimas peržiūrėti nacionalinį sprendimą, kuriuo buvo pagrįstas pirminis įtraukimas – Pareiga motyvuoti“
Byloje C‑46/19 P
dėl 2019 m. sausio 25 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
Europos Sąjungos Taryba, atstovaujama B. Driessen ir S. Van Overmeire,
ieškovė,
palaikoma
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos A.-L. Desjonquères, B. Fodda ir J.‑L. Carré,
Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. Langer,
įstojusių į apeliacinį procesą šalių,
kitos apeliacinio proceso šalys:
Kurdistan Workers’ Party (PKK), atstovaujama advocaten A. M. van Eik ir T. M. D. Buruma,
ieškovė pirmojoje instancijoje,
Europos Komisija, atstovaujama R. Tricot, T. Ramopoulos ir J. Norris,
Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, iš pradžių atstovaujama S. Brandon, padedamo baristerio P. Nevill, vėliau F. Shibli ir S. McCrory, padedamų baristerio P. Nevill,
įstojusios į bylą šalys pirmoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, antrosios kolegijos teisėjo pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai A. Kumin, T. von Danwitz (pranešėjas) ir P. G. Xuereb,
generalinis advokatas P. Pikamäe,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Apeliaciniu skundu Europos Sąjungos Taryba prašo panaikinti 2018 m. lapkričio 15 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788, toliau – skundžiamas sprendimas); juo šis teismas panaikino:
– 2015 m. kovo 26 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2015/521, kuriuo atnaujinamas ir iš dalies keičiamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas 2014/483/BUSP (OL L 82, 2015, p. 107),
– 2015 m. liepos 31 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2015/1334, kuriuo atnaujinamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas (BUSP) 2015/521 (OL L 206, 2015, p. 61), ir
– 2017 m. rugpjūčio 4 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2017/1426, kuriuo atnaujinamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas (BUSP) 2017/154 (OL L 204, 2017, p. 95),
(toliau kartu – ginčijami sprendimai) bei
– 2014 m. vasario 10 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 125/2014, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 714/2013 (OL L 40, 2014, p. 9),
– 2014 m. liepos 22 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 790/2014, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 125/2014 (OL L 217, 2014, p. 1),
– 2015 m. kovo 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 2015/513, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 790/2014 (OL L 82, 2015, p. 1),
– 2015 m. liepos 31 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 2015/1325, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 2015/513 (OL L 206, 2015, p. 12),
– 2015 m. gruodžio 21 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 2015/2425, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 2015/1325 (OL L 334, 2015, p. 1),
– 2016 m. liepos 12 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 2016/1127, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 2015/2425 (OL L 188, 2016, p. 1),
– 2017 m. sausio 27 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 2017/150, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 2016/1127 (OL L 23, 2017, p. 3), ir
– panaikinti 2017 m. rugpjūčio 4 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą Nr. (ES) 2017/1420, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 2017/150 (OL L 204, 2017, p. 3),
(toliau kartu – ginčijami reglamentai) tiek, kiek šie sprendimai ir reglamentai (toliau kartu – ginčijami aktai) susiję su Kurdistan Workers’ Party (PKK).
Teisinis pagrindas
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija 1373 (2001)
2 2001 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1373 (2001), nustatančią plataus diapazono kovos su terorizmu, ypač kovos su terorizmo finansavimu, strategijas. Šios rezoliucijos 1 dalies c punkte, be kita ko, numatyta, kad visos valstybės nedelsdamos įšaldo asmenų, kurie padaro ar kėsinasi padaryti teroro aktus, padeda juos įvykdyti arba juose dalyvauja, šiems asmenims priklausančių arba jų valdomų subjektų ir asmenų bei subjektų, kurie veikia tokių asmenų ar subjektų vardu arba jų pavedimu, lėšas ir kitą finansinį turtą ar ekonominius išteklius.
3 Minėtoje rezoliucijoje nenumatytas asmenų, kuriems reikia taikyti šias ribojamąsias priemones, sąrašas.
Sąjungos teisė
Bendroji pozicija 2001/931/BUSP
4 Siekdama įgyvendinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 1373 (2001) Taryba 2001 m. gruodžio 27 d. priėmė Bendrąją poziciją 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, 2001, p. 93; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 217).
5 Šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 1, 3, 4 ir 6 dalys suformuluotos taip:
„1. Ši bendroji pozicija pagal tolesnių straipsnių nuostatas taikoma priede išvardytiems su teroro aktais susijusiems asmenims, grupėms ir organizacijoms.
<…>
3. Šioje bendrojoje pozicijoje „teroro aktai“ – tai viena iš toliau išvardytų tyčinių veikų, kurios, atsižvelgiant į jų pobūdį ir kontekstą, gali padaryti didelę žalą valstybei ar tarptautinei organizacijai, kurios apibrėžiamos kaip nusikaltimas pagal nacionalinę teisę, kai padaromos siekiant:
i) rimtai įbauginti gyventojus arba
ii) neteisėtai priversti Vyriausybę ar tarptautinę organizaciją atlikti tam tikrą veiksmą ar jo neatlikti; arba
iii) rimtai destabilizuoti ar sunaikinti pagrindines valstybės ar tarptautinės organizacijos politines, konstitucines, ekonomines ar socialines struktūras:
a) pasikėsinimai į asmens gyvybę, galintys sukelti mirtį,
b) pasikėsinimai į asmens fizinę neliečiamybę;
c) žmogaus pagrobimas arba laikymas įkaitu;
d) didelis vyriausybinio ar visuomeninio pastato, transporto sistemos, infrastruktūros įrenginio, įskaitant informacinę sistemą, nuolatinės platformos kontinentiniame šelfe, viešosios vietos arba privačios nuosavybės naikinimas, keliantis pavojų žmonių gyvybei arba galintis padaryti didelių ekonominių nuostolių;
e) orlaivių, laivų ar kitų viešojo ar krovininio transporto priemonių užgrobimas;
f) ginklų, sprogmenų arba branduolinių, biologinių ar cheminių ginklų gamyba, laikymas, įsigijimas, vežimas, teikimas ar naudojimas, taip pat biologinių ir cheminių ginklų tyrimai ir kūrimas;
g) pavojingų medžiagų paleidimas arba gaisrų, potvynių ar sprogimų sukėlimas, keliantis pavojų žmonių gyvybei;
h) vandens, energijos ar kurių nors kitų pagrindinių gamtos išteklių tiekimo trukdymas ar trikdymas, keliantis pavojų žmonių gyvybei;
i) grasinimas padaryti vieną iš a–h papunkčiuose išvardytų veikų;
j) vadovavimą teroristinei grupei;
k) dalyvavimas teroristinės grupės veikloje, įskaitant informacijos ar materialinių išteklių tiekimą arba jos veiklos bet kokį finansavimą, žinant, kad tokiu dalyvavimu prisidedama prie grupės nusikalstamos veiklos.
Šioje pastraipoje „teroristinė grupė“ – tai daugiau kaip dviejų asmenų struktūriškai apibrėžta grupė, sukurta per tam tikrą laikotarpį ir sutartinai veikianti siekiant daryti teroro aktus. „Struktūriškai apibrėžta grupė“ – tai grupė, kuri nesusidarė atsitiktinai tiesiogiai atlikti teroro aktą ir kuri nebūtinai turi formaliai nustatytus narių vaidmenis, narystės tęstinumą ar suformuotas struktūras.
4. Priede pateiktas sąrašas yra sudaromas remiantis tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija dėl atitinkamų asmenų, grupių ir organizacijų yra priėmusi sprendimą, nepaisant to, ar jis susijęs su pavedimu, remiantis rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais, pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinio akto, pasikėsinimo padaryti, dalyvauti ar padėti darant tokią veiką, ar su tokių veiksmų pasmerkimu [nuteisimu už tokius veiksmus]. Į tą sąrašą gali būti įtraukiami asmenys, grupės ir organizacijos, kuriuos Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra nustačiusi kaip susijusius su terorizmu ir kuriems yra nusprendusi taikyti sankcijas.
Šioje straipsnio dalyje „kompetentinga institucija“ – tai teisminė institucija arba, jei teisminės institucijos neturi kompetencijos toje srityje, kuriai taikoma ši straipsnio dalis, lygiavertę kompetenciją šioje srityje turinti institucija.
<…>
6. Priede pateiktas asmenų ir organizacijų sąrašas yra reguliariai ir bent kartą kas šeši mėnesiai atnaujinamas siekiant užtikrinti, kad yra pagrindo palikti juos sąraše.“
Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001
6 Manydama, kad norint Europos Sąjungos lygiu įgyvendinti Bendrojoje pozicijoje 2001/931 nustatytas priemones reikalingas reglamentas, Taryba 2001 m. gruodžio 27 d. priėmė Reglamentą (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL L 344, 2001, p. 70; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 207).
7 Šio reglamento 2 straipsnyje numatyta:
„1. Išskyrus atvejus, kai leidžiama pagal 5 ir 6 straipsnius:
a) visos lėšos, kitas finansinis turtas ir ekonominiai ištekliai, priklausantys į šio straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktam fiziniam ar juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui, arba jų valdomi ar disponuojami, yra įšaldomi;
b) į šio straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktam fiziniam ar juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui neleidžiama nei tiesiogiai, nei netiesiogiai naudotis arba savo naudai disponuoti jokiomis lėšomis, kitu finansiniu turtu ir ekonominiais ištekliais.
2. Išskyrus atvejus, kai leidžiama pagal 5 ir 6 straipsnius, į šio straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktam fiziniam ar juridiniam asmeniui, grupei ar susivienijimui arba jų naudai draudžiama teikti finansines paslaugas.
3. Taryba, veikdama vienbalsiai, nustato, peržiūri ir keičia asmenų, grupių ir susivienijimų, kuriems taikomas šis reglamentas, sąrašą vadovaudamasi Bendrosios pozicijos [2001/931] 1 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse išdėstytomis nuostatomis; į tą sąrašą įtraukiami:
i) fiziniai asmenys, kurie padaro arba kėsinasi padaryti bet kurį teroro aktą, jame dalyvauja arba padeda jį padaryti;
ii) juridiniai asmenys, grupės ar susivienijimai, kure padaro arba kėsinasi padaryti bet kurį teroro aktą, jame dalyvauja arba padeda jį padaryti;
iii) juridiniai asmenys, grupės ar susivienijimai, valdomi arba kontroliuojami vieno ar daugiau iš i ir ii punktuose nurodytų fizinių ar juridinių asmenų, grupių ar susivienijimų; arba
iv) fiziniai ir juridiniai asmenys, grupės ar susivienijimai, veikiantys vieno ar daugiau iš i ir ii punktuose nurodytų fizinių ar juridinių asmenų, grupių ar susivienijimų vardu arba nurodymu.“
Ginčo aplinkybės ir ginčijami teisės aktai
8 Skundžiamo sprendimo 1–7, 56–61 ir 81–93 punktuose Bendrasis Teismas apibendrino jam pateikto ginčo faktines aplinkybes. Nagrinėjant šį apeliacinį skundą reikšmingos šios faktinės aplinkybės.
9 2002 m. gegužės 2 d. Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2002/340/BUSP, kuria atnaujinama Bendroji pozicija 2001/931 (OL L 116, 2002, p. 75). Bendrosios pozicijos 2002/340 priedu atnaujintas asmenų, grupių ir subjektų, kuriems taikomos Bendrojoje pozicijoje 2001/931 numatytos ribojamosios priemonės, sąrašas (toliau – ginčijamas sąrašas) ir į jį, be kita ko, įtrauktas Kurdistan Workers’ Party (PKK) pavadinimas; ji įvardyta taip: „Kurdistano darbininkų partija (PKK)“. Tą pačią dieną Taryba priėmė Sprendimą 2002/334/EB, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis ir panaikinamas Sprendimas 2001/927/EB (OL L 116, 2002, p. 33). Šiuo sprendimu PKK pavadinimas įtrauktas į Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje numatytą sąrašą ir jis suformuluotas taip pat kaip ginčijamame sąraše.
10 Ginčijamais aktais PKK buvo palikta šiame sąraše. Nuo 2004 m. balandžio 2 d. šis subjektas į ginčijamą sąrašą trauktas pavadinimu „Kurdistano darbininkų partija (PKK) (dar žinoma kaip KADEK; dar žinoma kaip KONGRA-GEL)“.
11 Motyvų pareiškimuose, susijusiuose su įgyvendinimo reglamentais Nr. 125/2014 ir 790/2014 (toliau – 2014 m. aktai), Taryba PKK apibūdino kaip su teroro aktais susijusį subjektą, kuris nuo 1984 m. atliko daug tokio pobūdžio aktų, dėl kurių žuvo daugiau kaip 30 000 Turkijos ir užsienio piliečių.
12 Taryba nurodė, kad PKK teroristinė veikla tęsiasi, nepaisant tam tikro skaičiaus paliaubų, kurias PKK paskelbė vienašališkai nuo 2009 m. Šiuo klausimu Taryba patikslino, kad PKK įvykdyti teroro aktai apėmė sprogdinimus, apšaudymą raketomis, sprogmenų naudojimą, Turkijos piliečių ir užsienio turistų grobimą ir nužudymą, įkaitų ėmimą, Turkijos saugumo pajėgų puolimą ir ginkluotus susidūrimus su jomis, išpuolius prieš naftos įrenginius, viešąjį transportą, Turkijos diplomatinius, kultūros ir komercinius įrenginius įvairiose šalyse, užsienyje gyvenančių Turkijos piliečių turto prievartavimą, taip pat kitą nusikalstamą veiką, kuria buvo siekiama finansuoti PKK veiklą. Taryba kaip pavyzdžius pateikė 69 įvykių nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 19 d., sąrašą. Ji šiuos veiksmus, kuriuos priskyrė PKK veiklai, kvalifikavo kaip „teroro aktus“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį.
13 Taryba taip pat nurodė, kad dėl PKK buvo priimti trys nacionaliniai sprendimai, iš kurių pirmasis – 2001 m. kovo 29 d. Secretary of State for the Home Department (vidaus reikalų ministras, Jungtinė Karalystė, toliau – vidaus reikalų ministras) sprendimas, priimtas remiantis UK Terrorism Act 2000 (2000 m. Jungtinės Karalystės įstatymas dėl terorizmo) ir papildytas 2006 m. liepos 14 d. sprendimu, įsigaliojusiu 2006 m. rugpjūčio 14 d., kuriame KADEK ir KONGRA-GEL buvo nurodyti kaip kiti PKK pavadinimai (toliau – 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimas). Šiuo sprendimu vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į PKK įvykdytus teroro aktus ir į PKK dalyvavimą šiuose aktuose, uždraudė PKK kaip su teroro aktais susijusią organizaciją. Taryba patikslino, kad šį sprendimą reguliariai peržiūrėdavo nacionalinė vyriausybinė komisija.
14 Kitus du nacionalinius sprendimus priėmė Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė. Tai, pirma, sprendimas, kuriuo PKK pagal iš dalies pakeistą US Immigration and Nationality Act (Jungtinių Amerikos Valstijų imigracijos ir pilietybės įstatymas) 219 skirsnį kvalifikuota kaip „užsienio teroristų organizacija“, ir, antra, sprendimas, kuriuo PKK pagal Executive Order Nr. 13 224 (Prezidento dekretas Nr. 13 224) kvalifikuojama kaip „specialia tvarka prie pasaulinių teroristų priskirta organizacija“ (toliau kartu – JAV valdžios institucijų sprendimai). Dėl šių JAV valdžios institucijų sprendimų Taryba pažymėjo, kad dėl sprendimo, kuriuo PKK kvalifikuojama kaip „užsienio teroristų organizacija“, galėjo būti taikoma teisminė kontrolė, o dėl sprendimo, kuriuo PKK kvalifikuojama kaip „specialia tvarka prie pasaulinių teroristų priskirta organizacija“, galėjo būti taikoma ir administracinė, ir teisminė kontrolė.
15 Šiomis aplinkybėmis Taryba nusprendė, kad šio sprendimo pirmesniuose dviejuose punktuose nurodytus tris nacionalinius sprendimus priėmė „kompetentingos institucijos“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį. Taryba, be kita ko, konstatavo, kad šie trys nacionaliniai sprendimai tebegalioja, ir konstatavo, kad motyvai, kuriais grindžiamas pradinis PKK įtraukimas į ginčijamą sąrašą, taip pat galioja.
16 Motyvų pareiškimuose, susijusiuose su 2015–2017 m. priimtais ginčijamais sprendimais ir ginčijamais reglamentais (toliau – 2015–2017 m. aktai), Taryba pažymėjo, kad PKK palikimas ginčijamame sąraše pagrįstas trijų kompetentingų institucijų sprendimais, visų pirma 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimu ir JAV institucijų sprendimais, kurie atitinkamai buvo pridėti prie šių motyvų pareiškimų kaip A ir C priedai. Šiuo klausimu ji visų pirma pabrėžė, kad savarankiškai išnagrinėjo šiuose sprendimuose esančią informaciją ir, remiantis jos išvadomis, kiekviename iš šių sprendimų buvo pakankamai pagrindų, pateisinančių PKK įtraukimą į ginčijamą sąrašą Sąjungos lygmeniu.
17 Be to, Taryba nurodė, kad pagal Bendrojo Teismo jurisprudenciją tiek vidaus reikalų ministras, tiek JAV valdžios institucijos gali būti atitinkamai laikomi „kompetentinga institucija“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, ir patikslino, kad patikrino, ar faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįsti tie sprendimai, patenka į sąvokas „teroro aktai“ ir „teroristinė grupė“, ir kad jie tebegalioja. Galiausiai Taryba nurodė, kad neturi jokios informacijos, kuri pagrįstų PKK išbraukimą iš ginčijamo sąrašo, ir kad pagrindai, dėl kurių ši organizacija buvo įtraukta į šį sąrašą, išlieka reikšmingi, todėl ji turi būti palikta sąraše.
18 Motyvų pareiškimų, susijusių su 2015–2017 m. aktais, prieduose dėl kiekvieno nacionalinio sprendimo buvo pateikta „terorizmo“ sąvokos apibrėžtis nacionalinėje teisėje, taikytino nacionalinio administracinio ir teisminio proceso aprašymas, procedūros eigos ir vėlesnių veiksmų, kurių imtasi dėl atitinkamo nacionalinio sprendimo, santrauka, kompetentingų institucijų išvadų dėl PKK santrauka, faktinių aplinkybių, kuriomis rėmėsi šios kompetentingos institucijos, aprašymas ir išvada, kad šios faktinės aplinkybės yra „teroro aktai“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį.
19 Motyvų pareiškimų, susijusių su 2015–2017 m. aktais, A priede Taryba pažymėjo, kad 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimu PKK buvo uždrausta, nes buvo pagrįstų priežasčių manyti, kad ji atliko ar dalyvavo vykdant „teroro aktus“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį. 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu (toliau – 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendimas dėl peržiūros) šis ministras atmetė prašymą panaikinti PKK draudimą, pasirėmęs neseniai įvykusiais teroristiniais išpuoliais, kuriuos, šio ministro teigimu, įvykdė PKK, ir nurodęs, kad PKK vis dar susijusi su „teroro aktais“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį.
20 Šių motyvų pareiškimų C priede, susijusiame su JAV valdžios institucijų sprendimais, Taryba nurodė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio reikalų ministerijos parengtoje 2013 m. metinėje ataskaitoje dėl terorizmo nurodyti konkretūs motyvai, kuriais remiantis buvo priimtas ir paliktas galioti sprendimas priskirti PKK „užsienio teroristinėms organizacijoms“.
Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
21 2014 m. gegužės 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo PKK ieškinį, juo, atsižvelgiant į paskiausiai pateiktas rašytines pastabas, ji prašė panaikinti ginčijamus aktus, kiek jie su ja susiję; ši organizacija per procesą tikslino savo reikalavimus, kaskart kai vienas iš ginčijamų aktų panaikindavo ir pakeisdavo ankstesnius aktus.
22 Europos Komisijai ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą Bendrajame Teisme palaikyti Tarybos reikalavimų.
23 Grįsdama savo ieškinį dėl ginčijamų aktų panaikinimo PKK iš esmės pateikė aštuonis pagrindus. Bendrasis Teismas išnagrinėjo tik septintąjį ieškinio pagrindą, grindžiamą pareigos motyvuoti pažeidimu. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė, kad šis pagrindas yra pagrįstas, todėl panaikino ginčijamus aktus, kiek jie susiję su PKK.
24 Nagrinėdamas septintąjį ieškinio pagrindą Bendrasis Teismas pirmiausia priminė, kad reikia atskirti aktus, kuriais asmens vardas arba subjekto pavadinimas iš pradžių įtraukiami į lėšų įšaldymo sąrašą, reglamentuojamus Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje, nuo aktų, kuriais šis vardas ar pavadinimas paliekamas tame sąraše, reglamentuojamų šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 6 dalyje.
25 Tada Bendrasis Teismas nusprendė, kad 2014 m. ir 2015–2017 m. aktai nebuvo pakankamai teisiškai motyvuoti.
Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
26 2019 m. gegužės 13 ir 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimais Nyderlandų Karalystei ir Prancūzijos Respublikai leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.
27 Taryba ir Jungtinė Karalystė Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– priimti galutinį sprendimą dėl šiame apeliaciniame skunde keliamų klausimų ir atmesti PKK ieškinį,
– priteisti iš PKK Tarybos šiame apeliaciniame procese ir byloje T‑316/14 patirtas bylinėjimosi išlaidas.
28 Komisija prašo Teisingumo Teismo patenkinti apeliacinį skundą.
29 Prancūzijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– priimti galutinį sprendimą dėl šiame apeliaciniame skunde keliamų klausimų ir atmesti PKK ieškinį.
30 PKK Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti visą Tarybos apeliacinį skundą;
– patvirtinti Bendrojo Teismo sprendimą,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė nagrinėjant šį apeliacinį skundą, ir patvirtinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo iš Tarybos priteistos bylinėjimosi Bendrajame Teisme išlaidos, ir
– nepatenkinus pirmesnių reikalavimų, grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl PKK ieškinyje dėl panaikinimo nurodytų kitų pagrindų.
Dėl apeliacinio skundo
31 Grįsdama savo apeliacinį skundą Taryba nurodo septynis pagrindus.
32 Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Taryba ginčija Bendrojo Teismo argumentus, kad ginčijami sprendimai yra sprendimai palikti sąraše, patenkantys tik į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies taikymo sritį.
33 Antrasis–penktasis apeliacinio skundo pagrindai susiję su skundžiamo sprendimo motyvais dėl 2014 m. aktų. Antrasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog JAV valdžios institucijų sprendimai negali būti pirminio PKK įtraukimo į ginčijamą sąrašą pagrindas. Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo motyvais, kad Taryba nesilaikė pareigos motyvuoti, nes nenurodė priežasčių, dėl kurių nacionaliniai sprendimai laikytini priimtais „kompetentingos institucijos“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį. Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde Taryba ginčija Bendrojo Teismo argumentus, kad, atsižvelgiant į PKK vienašalį tam tikro skaičiaus paliaubų pareiškimą ir į pradėtas taikos derybas su Turkijos vyriausybe, ji privalėjo PKK palikimą ginčijamame sąraše pagrįsti naujausiais duomenimis. Penktasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo motyvais, kad Taryba neįvykdė savo pareigos motyvuoti, kiek tai susiję su 69 įvykiais, kuriais ši institucija grindė tebeegzistuojantį pavojų, kad PKK gali dalyvauti teroristinėje veikloje.
34 Apeliacinio skundo šeštasis ir septintasis pagrindai susiję su Bendrojo Teismo argumentais dėl 2015–2017 m. aktų. Šeštasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog Taryba šių aktų motyvuose negalėjo įrodyti, kad tebeegzistuoja pavojus, jog PKK dalyvauja teroristinėje veikloje, remdamasi sprendimais dėl nacionalinių sprendimų, kuriais buvo pagrįstas pirminis šios organizacijos pavadinimo įtraukimas į ginčijamą sąrašą. Septintajame apeliacinio skundo pagrinde Taryba ginčija Bendrojo Teismo argumentus, kad į 2015 m. kovo 27 d. Tarybos raštą, kuriuo ji PKK pranešė motyvų pareiškimus, susijusius su Įgyvendinimo reglamentu Nr. 2015/513 ir Sprendimu 2015/521 ir kartu atsakė į PKK argumentus, pateiktus per procedūrą, per kurią buvo priimtas šis reglamentas ir šis sprendimas, negalėjo būti atsižvelgta kaip į minėto reglamento ir minėto sprendimo motyvų dalį.
Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo
Šalių argumentai
35 Pirmasis pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo 52–54, 103 ir 104 punktais, kuriuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad ginčijami aktai patenka tik į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies taikymo sritį. Tarybos, palaikomos Prancūzijos Respublikos, Jungtinės Karalystės ir Komisijos teigimu, šiems aktams taip pat taikoma šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 4 dalis. Todėl Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti jų teisėtumą ir pagal šią nuostatą.
36 PKK nesutinka su šiais argumentais ir prašo atmesti pirmąjį pagrindą.
Teisingumo Teismo vertinimas
37 Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aktus, kuriais asmens vardas arba subjekto pavadinimas pirmąkart įtrauktas į lėšų įšaldymo sąrašą, reglamentuojamus Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje, reikia skirti nuo aktų, pagal kuriuos vardas ar pavadinimas paliekami šiame sąraše, reglamentuojamų šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 6 dalyje (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. sprendimų Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 58–62 punktus ir Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 36–40 punktus; taip pat 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo K.P., C‑458/15, EU:C:2019:522, 50–52 punktus).
38 Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai ginčijamus sprendimus, kuriais PKK buvo palikta ginčijamame sąraše, nagrinėjo atsižvelgdamas tik į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį.
39 Vadinasi, pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl trečiojo ir penktojo apeliacinio skundo pagrindų
40 Trečiasis ir penktasis apeliacinio skundo pagrindai, kuriuos reikia nagrinėti kartu, pateikti dėl skundžiamo sprendimo 67, 68, 77 ir 78 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad 2014 m. aktai yra nepakankamai motyvuoti, kiek jie pagrįsti 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimu ir JAV valdžios institucijų sprendimais, taip pat 69 įvykių nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 19 d. sąrašu.
41 Konkrečiau kalbant apie 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimą, skundžiamo sprendimo 68 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad motyvų pareiškimuose, susijusiuose su 2014 m. aktais, nepateiktas šį sprendimą pagrindžiančių motyvų aprašymas ir nenurodytos priežastys, dėl kurių Taryba nusprendė, kad atitinkami faktai patenka į sąvoką „teroro aktas“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį, ir priežastys, dėl kurių ji padarė išvadą, kad minėtas sprendimas buvo priimtas „kompetentingos institucijos“, kaip tai suprantama pagal šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 4 dalį. Dėl pastarojo aspekto Bendrasis Teismas pabrėžė, kad PKK ginčijo šį kvalifikavimą per procesą Bendrajame Teisme.
42 Dėl 69 įvykių nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 19 d. sąrašo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 77 ir 78 punktuose nusprendė: PKK per procesą Bendrajame Teisme ginčijo kai kurių iš šių įvykių tikrumą, jų priskyrimą PKK ar aplinkybes, kuriomis jie buvo organizuoti, todėl Taryba, motyvuodama 2014 m. aktus, turėjo įrodyti ginčijamų faktinių aplinkybių pagrįstumą, o Bendrasis Teismas – patikrinti jų turinio teisingumą. Bendrojo Teismo teigimu, 2014 m. aktų motyvų pareiškimuose esanti informacija neleido jam vykdyti kontrolės, nes šiuose motyvų pareiškimuose nebuvo nurodyta jokių duomenų, kuriais rėmėsi Taryba, darydama išvadą, kad nagrinėjami įvykiai buvo nustatyti, priskirtini PKK ir atitiko visus Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalyje numatytus kriterijus.
Šalių argumentai
43 Taryba, palaikoma Prancūzijos Respublikos, Jungtinės Karalystės ir Komisijos, teigia, kad skundžiamo sprendimo 67–68 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad 2014 m. aktų motyvų pareiškimuose Taryba turėjo nurodyti priežastis, dėl kurių nusprendė, kad 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimas ir JAV valdžios institucijų sprendimai buvo priimti kompetentingų institucijų, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, ir susiję su „teroro aktais“, kaip tai suprantama pagal šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 3 dalį. Taryba mano, kad taip Bendrasis Teismas jai nustatė reikalavimą, kuris nėra numatytas minėtos bendrosios pozicijos 1 straipsnio 4 dalyje.
44 Tarybos teigimu, skundžiamo sprendimo 77 ir 78 punktuose Bendrasis Teismas taip pat klaidingai nurodė motyvų stoką dėl 69 įvykių nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 19 d. Ši institucija tvirtina, jog tam, kad būtų įvykdyta pareiga motyvuoti, pakanka, kad ji nurodytų motyvų pareiškimuose pateiktus su atitinkamu asmeniu ar subjektu susijusius duomenis, kad šis galėtų suprasti priežastis, dėl kurių jo pavardė ar pavadinimas paliktas lėšų įšaldymo sąraše; ji neprivalo nei įrodyti nurodytų faktų pagrįstumo, nei išsamiai išdėstyti savo argumentų motyvų pareiškimuose. Jos teigimu, ginčijamo elgesio įrodymas susijęs su motyvų, kuriais grindžiamas nagrinėjamas aktas, teisėtumu, o ne su pareiga motyvuoti.
45 PKK prašo Teisingumo Teismo atmesti trečiąjį ir penktąjį apeliacinio skundo pagrindus. Jos teigimu, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad 2014 m. aktų motyvų pareiškimuose Taryba turėjo nurodyti priežastis, dėl kurių padarė išvadą, kad nacionaliniai sprendimai, kuriais buvo pagrįstas pirminis jos pavadinimo įtraukimas į sąrašą, yra „kompetentingų institucijų sprendimai“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, ir kad šie sprendimai susiję su „teroro aktais“, kaip tai suprantama pagal šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 3 dalį. Be to, Taryba turėjo patikslinti priežastis, dėl kurių šiuose motyvų pareiškimuose nurodyti 69 įvykiai yra tokie aktai, priskirtini PKK. Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 790/2014 motyvuose Taryba turėjo atsižvelgti į kaltinimus, kuriuos PKK šiuo klausimu pateikė ieškinyje dėl Reglamento Nr. 125/2014.
Teisingumo Teismo vertinimas
46 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad trečiasis ir penktasis apeliacinio skundo pagrindai iš esmės susiję su Tarybai tenkančios pareigos motyvuoti 2014 m. aktus, pagal kuriuos ji paliko PKK ginčijame sąraše, apimtimi. Iš šio sprendimo 37 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnyje daromas skirtumas tarp, pirma, pirminio asmens ar subjekto įtraukimo į lėšų įšaldymo sąrašą, numatyto šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 4 dalyje, ir, antra, į šį sąrašą jau įtraukto asmens ar subjekto palikimo minėtame sąraše, numatyto minėtos bendrosios pozicijos 1 straipsnio 6 dalyje. Taigi, priešingai, nei teigia Taryba, tokio palikimo sąlygos yra tik tos, kurios numatytos Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalyje, ir, nors šalių argumentuose daroma nuoroda į šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 3 ir 4 dalis, Tarybai tenkančios pareigos motyvuoti apimtį reikia nagrinėti atsižvelgiant tik į šio 1 straipsnio 6 dalį.
47 Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 138 punktą ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 29 punktą).
48 Motyvai, kurių reikalaujama, turi atitikti nagrinėjamo akto pobūdį ir aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį bei į interesą gauti paaiškinimų, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais minėtas aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs, gali turėti. Pateikiant motyvus, be kita ko, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių arba išsamiai atsakyti į suinteresuoto asmens per konsultacijas prieš priimant šį aktą išdėstytus argumentus, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes, taip pat nagrinėjamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą. Tad asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jam skirtos priemonės esmę (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 139–141 punktus; 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 120–122 punktus ir 2019 m. sausio 31 d. Sprendimo Islamic Republic of Iran Shipping Lines ir kt. / Taryba, C‑225/17 P, EU:C:2019:82, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
49 Konkrečiau kalbant apie aktus, kuriais nusprendžiama palikti lėšų įšaldymo sąraše, kaip antai 2014 m. aktus, reikia priminti, kad atlikdama peržiūrą pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį Taryba gali palikti atitinkamą asmenį ar subjektą šiame sąraše, jeigu prieina prie išvados, kad tebeegzistuoja pavojus, jog jis dalyvaus teroristinėje veikloje, dėl kurios pirmą kartą buvo įtrauktas į minėtą sąrašą, todėl toks palikimas iš esmės yra pirminio atitinkamo asmens ar subjekto įtraukimo į šį sąrašą pratęsimas. Šiuo tikslu Taryba privalo patikrinti, ar po šio pirminio įtraukimo į sąrašą arba ankstesnės peržiūros faktinė padėtis pasikeitė taip, kad ji nebeleidžia daryti tokios pačios išvados dėl atitinkamo asmens ar subjekto dalyvavimo teroristinėje veikloje (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 46 ir 51 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo K.P., C‑458/15, EU:C:2019:522, 43 punktą).
50 Vertinant, ar tebeegzistuoja pavojus, kad atitinkamas asmuo ar subjektas dalyvaus teroristinėje veikloje, reikia tinkamai atsižvelgti į vėlesnę nacionalinio sprendimo, kuriuo buvo pagrįstas šio asmens ar subjekto pirminis įtraukimas į lėšų įšaldymo sąrašą, baigtį, visų pirma į tai, ar šis nacionalinis sprendimas buvo panaikintas arba atšauktas dėl naujų aplinkybių ar aspektų arba dėl pasikeitusio kompetentingos nacionalinės institucijos vertinimo (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 52 punktas).
51 Be to, vien to, kad nacionalinis sprendimas, kuriuo buvo grindžiamas pirminis įtraukimas į sąrašą, tebegalioja, atsižvelgiant į tai, kiek laiko praėjo, ir bylos aplinkybių raidą, nepakanka, kad būtų padaryta išvada, jog tebeegzistuoja pavojus, kad atitinkamas asmuo ar subjektas dalyvaus teroristinėje veikloje. Esant tokiai situacijai, Taryba turi pagrįsti šio asmens ar subjekto palikimą minėtame sąraše, iš naujo įvertinusi situaciją ir atsižvelgdama į naujausius duomenis, įrodančius, kad šis pavojus išlieka. Šiuo tikslu Taryba gali remtis naujausiais duomenimis, susijusiais ne tik su kompetentingų institucijų priimtais nacionaliniais sprendimais, bet ir su kitais šaltiniais, taigi, ir savo pačios vertinimais (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. sprendimų Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 52, 62 ir 72 punktus; Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 40 ir 50 punktus ir 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo K.P., C‑458/15, EU:C:2019:522, 52, 60 ir 61 punktus).
52 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su aktais, kuriais asmuo ar subjektas paliekamas ginčijamame lėšų įšaldymo sąraše, Sąjungos teismas privalo patikrinti, pirma, ar laikytasi SESV 296 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti, taigi, ar nurodyti motyvai yra pakankamai tikslūs ir konkretūs, taip pat, antra, ar tie motyvai pagrįsti, o tai reiškia, kad šis teismas, atlikdamas šių motyvų esmės teisėtumo kontrolę, turi įsitikinti, kad tie aktai pagrįsti pakankamai svariais faktais, nurodytais motyvų pareiškimuose, kurie tuos aktus pagrindžia (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 118 ir 119 punktus ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 70 punktą).
53 Kalbant apie šią kontrolę, pažymėtina, kad atitinkamas asmuo ar subjektas, pareikšdami ieškinį dėl jų palikimo ginčijamame lėšų įšaldymo sąraše, gali ginčyti visus duomenis, kuriais remiasi Taryba, siekdama įrodyti tebeegzistuojantį pavojų, kad jie gali dalyvauti teroristinėje veikloje, neatsižvelgiant į tai, ar šie duomenys gauti iš kompetentingos institucijos priimto nacionalinio sprendimo, ar kito šaltinio. Kilus ginčui, Taryba turi patvirtinti ginčijamų faktinių aplinkybių pagrįstumą, o Sąjungos teismas – patikrinti jų turinio teisingumą (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 71 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
54 Be to, nors kompetentinga Sąjungos institucija privalo įrodyti dėl atitinkamo asmens ar subjekto nurodytų motyvų pagrįstumą tik ginčo atveju, tas asmuo ar subjektas šio ginčo tikslais neprivalo pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 121 punktą).
55 Taigi svarbu pabrėžti, kad motyvavimo, kaip esminio procedūrinio reikalavimo, klausimas skiriasi nuo klausimo, susijusio su elgesio, kuriuo kaltinama, įrodymu, kuris savo ruožtu susijęs su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės ir reiškia, kad reikia patikrinti šiame akte nurodytų faktų tikrumą bei šių faktų vertinimą kaip aplinkybių, pateisinančių atitinkamam asmeniui nustatytų ribojamųjų priemonių taikymą (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, C‑548/09 P, EU:C:2011:735, 88 punktą ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, EU:C:2012:718, 60 punktą).
56 Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog tam, kad būtų įvykdyta SESV 296 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti, nagrinėjamu atveju Taryba turėjo pateikti pakankamai tikslių ir konkrečių motyvų, kad PKK galėtų žinoti motyvus, nurodytus siekiant 2014 m. aktais palikti PKK ginčijame sąraše, o Bendrasis Teismas – vykdyti kontrolę. Vis dėlto, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 68, 77–78 punktuose nusprendė Bendrasis Teismas, Taryba, motyvuodama šiuos aktus, neprivalėjo nei įrodyti faktų, kuriais grindžiami nurodyti PKK palikimo ginčijamame sąraše motyvai, tikrumo, nei pateikdama šiuos motyvus teisiškai kvalifikuoti šių faktinių aplinkybių pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 ir 4 dalis. Iš tiesų, remiantis šio sprendimo 52-55 punktuose priminta jurisprudencija, Bendrojo Teismo reikalaujamas įrodymas susijęs ne su pareiga motyvuoti, o su šių aktų teisėtumu iš esmės, o šio klausimo neapima pirmojoje instancijoje nagrinėtas septintasis ieškinio pagrindas, kuris buvo pripažintas pagrįstu skundžiamame sprendime.
57 Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 68, 77 ir 78 punktuose nusprendė, kad Taryba neįvykdė pareigos motyvuoti, kiek 2014 m. aktų motyvų pareiškimuose daroma nuoroda į 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimą ir 69 įvykių nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 19 d. sąrašą.
58 Pagal suformuotą jurisprudenciją, net jei Bendrojo Teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Sąjungos teisė, tačiau šio sprendimo rezoliucinė dalis yra pagrįsta kitais teisiniais motyvais, dėl tokio pažeidimo šis sprendimas negali būti panaikintas (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 75 punktas). Taigi, papildomai reikia patikrinti, ar dėl šios skundžiamame sprendime padarytos teisės klaidos Bendrojo Teismo sprendimo 80 punkte padaryta išvada negalioja, ar vis dėlto iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. aktai bet kuriuo atveju buvo nepakankamai motyvuoti.
59 Šiuo klausimu iš šio sprendimo 11–15 punktuose apibendrintų 2014 m. aktų motyvų pareiškimų matyti, kad siekdama palikti PKK ginčijame sąraše Taryba, atsižvelgusi į PKK teroristinės veiklos nuo 1984 m. istoriją ir į jos vienašališkai 2009 m. paskelbtas paliaubas, pasirėmė ne tik tuo, kad 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimas, pirminio sprendimo įtraukti PKK į šį sąrašą pagrindas, tebegaliojo, bet ir (visų pirma) 69 įvykių nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 19 d., kuriuos Taryba laikė PKK „teroro aktais“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį, sąrašu.
60 Kalbant apie 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimą, kuriuo buvo pagrįstas šis pirminis įtraukimas į lėšų įšaldymo sąrašą, pažymėtina, kad iš šių motyvų pareiškimų matyti, jog Taryba konstatavo, kad jį priėmė kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, kad jis buvo reguliariai peržiūrimas Jungtinės Karalystės Vyriausybės komiteto ir kad tebegalioja. Todėl Taryba patikslino, kad atliko analizę, reikalaujamą pagal šio sprendimo 49 ir 50 punktuose primintą jurisprudenciją, ir padarė išvadą, kad šio sprendimo baigtis nerodo, kad būta pokyčių, kaip antai nurodytų šiuose šio sprendimo punktuose. Šie motyvai yra pakankamai tikslūs ir konkretūs, kad PKK galėtų žinoti priežastis, dėl kurių Taryba nusprendė, be kita ko, palikti ją ginčijame sąraše remiantis šiuo sprendimu, o Bendrasis Teismas – vykdyti kontrolę šiuo klausimu.
61 Dėl 69 įvykių nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 19 d. sąrašo Taryba su 2014 m. aktais susijusiuose motyvų pareiškimuose nurodė, be kita ko, 17 įvykių nuo 2010 m. sausio 17 d. iki 2011 m. spalio 19 d., kurie, šios institucijos teigimu, įvyko ne tik po to, kai PKK 2009 m. vienašališkai pranešė apie paliaubas, bet ir pakankamai neseniai, kad pagrįstų šios organizacijos palikimą ginčijamame sąraše 2014 m. vasario ir liepos mėn. Kalbant apie šiuos paskutinius 17 įvykių, pažymėtina, kad Taryba nurodė tikslią jų datą, miestą ar provinciją, kurioje jie įvyko, pobūdį ir nukentėjusiųjų skaičių bei statusą.
62 Taigi, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 68, 77 ir 78 punktuose, su 2014 m. aktais susijusių motyvų pareiškimai leido PKK žinoti faktines ir konkrečias priežastis, dėl kurių Taryba nusprendė, kad, nepaisant nuo 2009 m. vienašališkai paskelbtų paliaubų, tebeegzistuoja pavojus, kad ši organizacija dalyvaus teroristinėje veikloje. Taigi šiuose motyvų pareiškimuose nurodytos informacijos pakako, kad PKK galėtų suprasti, kuo buvo kaltinama (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimų Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 4 ir 142 punktus ir 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo K.P., C‑458/15, EU:C:2019:522, 53 ir 54 punktus).
63 Reikia pridurti, kad nors skundžiamo sprendimo 68, 77 ir 78 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, jog PKK pateikė argumentus, kuriais ginčijo su 2014 m. aktais susijusiuose motyvų pareiškimuose nurodytus 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimą ir 69 įvykius, iš šių 77 ir 78 punktų ir šio sprendimo 45 punkte apibendrintų PKK argumentų matyti, kad jais argumentais siekiama užginčyti nurodytų faktų tikrumą ir jų teisinį kvalifikavimą, o tai reiškia siekį ne įrodyti, kad Taryba pažeidė pareigą motyvuoti, bet ginčyti minėtų aktų teisėtumą iš esmės ir nustatyti Tarybai pareigą pagrįsti nurodytus motyvus.
64 Kadangi Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 78 punkte nusprendė, kad 2014 m. aktų motyvų pareiškimuose esančios informacijos glaustumas neleido jam vykdyti teisminės kontrolės dėl PKK ginčijamų įvykių, nes šiuose pareiškimuose nebuvo jokios informacijos, kuria rėmėsi Taryba, darydama išvadą, kad ginčijami įvykiai buvo nustatyti, priskirtini PKK ir atitiko Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies kriterijus, svarbu pažymėti, kad iš šio sprendimo 53–55 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad teisėtumo iš esmės kontrolė, kuri tenka Bendrajam Teismui, turi būti atliekama atsižvelgiant ne tik į ginčijamų aktų motyvų pareiškimuose nurodytus duomenis, bet ir į duomenis, kuriuos Taryba ginčo atveju pateikia Bendrajam Teismui, kad įrodytų šiuose pareiškimuose nurodytų faktų pagrįstumą.
65 Taigi, šio sprendimo 56 punkte nurodyta teisės klaida gali paneigti skundžiamo sprendimo 80 punkte Bendrojo Teismo padarytą išvadą.
66 Vadinasi, reikia pritarti penktajam ir trečiajam apeliacinio skundo pagrindams tiek, kiek jie susiję su Bendrojo Teismo argumentais dėl 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimo.
67 Darytina išvada, kad reikia patenkinti prašymą panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas panaikino 2014 m. aktus dėl motyvų stokos, ir nėra reikalo priimti sprendimo nei dėl antrajame ir ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinduose nurodytų teisės klaidų, nei dėl trečiajame apeliacinio skundo pagrinde pateiktų argumentų, kuriais ginčijami Bendrojo Teismo argumentai dėl JAV valdžios institucijų sprendimų.
Dėl šeštojo ir septintojo apeliacinio skundo pagrindų
68 Šeštasis ir septintasis apeliacinio skundo pagrindai, kuriuos reikia nagrinėti kartu, pateikti dėl skundžiamo sprendimo 95–98, 103–106 ir 110–114 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad 2015–2017 m. aktai yra nepakankamai motyvuoti.
69 Skundžiamo sprendimo 95–98 ir 103–106 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad Taryba neįvykdė pareigos motyvuoti, nes su 2015–2017 m. aktais susijusiuose motyvų pareiškimuose daroma nuoroda į 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendimą dėl peržiūros ir Jungtinių Valstijų vyriausybės sprendimą po peržiūros palikti PKK priskirtą „užsienio teroristinėms organizacijoms“. Dėl, be kita ko, 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendimo dėl peržiūros Bendrasis Teismas nusprendė, kad Taryba negalėjo remtis šiuo nacionaliniu sprendimu, siekdama palikti PKK ginčijame sąraše, neišnagrinėjusi ir nebandžiusi nustatyti nurodytų faktinių aplinkybių, kurios vis dėlto nebuvo nustatytos tuose motyvų pareiškimuose, pagrįstumo. Be kita ko, Taryba nenurodė priežasčių, kodėl manė, kad minėtas nacionalinis sprendimas leido daryti pakankamai teisiškai pagrįstą išvadą, kad tebeegzistuoja pavojus, jog PKK dalyvaus teroristinėje veikloje. Be to, šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas pažymėjo, kad 2015 m. gegužės 26 d. pareiškime Bendrajam Teismui dėl ieškinio patikslinimo PKK ginčijo 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendime dėl peržiūros nurodytus įvykius.
70 Be to, skundžiamo sprendimo 110–114 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Taryba teisės požiūriu nepakankamai atsakė į argumentus, kuriuos PKK pateikė 2015 m. kovo 6 d. rašte vykstant procedūrai, per kurią buvo priimtas Sprendimas 2015/521 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 2015/513. Bendrojo Teismo teigimu, užuominos su 2015–2017 m. aktais susijusiuose motyvų pareiškimuose, kad Taryba nesėkmingai ieškojo duomenų, pateisinančių PKK pavadinimo išbraukimą iš ginčijamo sąrašo, šiuo klausimu nepakanka. Be to, Bendrasis Teismas konstatavo, kad 2015 m. kovo 27 d. Tarybos raštas, kuriuo PKK buvo pranešta apie su šiuo sprendimu ir šiuo reglamentu susijusius motyvų pareiškimus, negalėjo ištaisyti šio nepakankamo motyvavimo. Pirma, šis laiškas buvo išsiųstas vėliau, nei priimtas minėtas sprendimas ir minėtas reglamentas. Antra, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, nors minėtame laiške nurodyta, jog kurdų grupių, kovojusių su grupuote „Islamo valstybė“, egzistavimas neturi įtakos Tarybos vertinimui dėl PKK tolesnio dalyvavimo teroristinėje veikloje pavojaus, ši institucija nenurodė aplinkybių, dėl kurių padarė išvadą, kad toks pavojus išlieka.
Šalių argumentai
71 Šeštajame ir septintajame apeliacinio skundo pagrinduose Taryba, palaikoma Prancūzijos Respublikos, Jungtinės Karalystės ir Komisijos, teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai, pirma, skundžiamo sprendimo 95–99 ir 103–109 punktuose nusprendė, kad 2015‐ 2017 m. aktų motyvai buvo nepakankami, nes su šiais aktais susiję motyvų pareiškimai buvo pagrįsti Jungtinės Karalystės institucijų priimtais nacionaliniais sprendimais ir JAV valdžios institucijų sprendimais dėl šių institucijų sprendimų dėl pirminio PKK įtraukimo į ginčijamą sąrašą peržiūros. Tarybos teigimu, ši teisės klaida atsirado dėl to, kad Bendrasis Teismas savo vertinimą klaidingai grindė tik Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalimi, nors šiems nacionaliniams sprendimams dėl peržiūros turėjo taikyti bendrosios pozicijos 1 straipsnio 4 dalį. Šiomis aplinkybėmis Taryba mano, kad neprivalėjo nei tikrinti faktinių aplinkybių, kuriomis pagrįsti minėti nacionaliniai sprendimai, nei pateikti įrodymų, patvirtinančių šių faktinių aplinkybių, kurios turėjo būti ginčijamos nacionaliniame teisme, pagrįstumą. Antra, Taryba ginčija skundžiamo sprendimo 110–114 punktus, nes juose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Taryba teisės požiūriu nepakankamai atsakė į PKK argumentus, pateiktus per jos vykdytą procedūrą. Šiuo klausimu ji teigia, kad jos 2015 m. kovo 27 d. rašte, pridėtame prie Sprendimo 2015/521 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 2015/513 motyvų pareiškimo, pakankamai atsakyta į šiuos argumentus.
72 PKK teigia, kad visi duomenys, kuriais rėmėsi Taryba, siekdama įrodyti tebeegzistuojantį pavojų, kad ji dalyvaus teroristinėje veikloje, gali būti ginčijami Sąjungos teisme, neatsižvelgiant į tai, ar šie duomenys pateikti kompetentingos institucijos sprendime, ar gauti iš kitų šaltinių. Nereikia atskirti duomenų, kuriuos galima ginčyti atitinkamai Sąjungos teisme ir nacionaliniuose teismuose. Bet kuriuo atveju 2015–2017 m. aktų motyvų pareiškimuose Taryba nenurodė priežasčių, dėl kurių 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendimas dėl peržiūros buvo susijęs su „teroro aktu“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį, nors sąvokos „terorizmas“ apibrėžtys skiriasi nacionaliniu ir Sąjungos lygmeniu. Dėl skundžiamo sprendimo 110–114 punktuose pateiktų argumentų PKK teigia, kad bet kokia informacija, susijusi su įtraukimo į lėšų įšaldymo sąrašą motyvais, turi būti pateikta ne rašte, kuriuo pranešama apie atitinkamą aktą, o šio akto motyvų pareiškime.
Teisingumo Teismo vertinimas
73 Pirmiausia, kaip matyti iš pirmojo apeliacinio skundo pagrindo analizės, Taryba klaidingai teigia, kad 2015–2017 m. aktai patenka tiek į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies, tiek į šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 6 dalies taikymo sritį. Taigi, remdamasi tais pačiais argumentais ji taip pat klaidingai tvirtina, kad PKK negali ginčyti šių aktų, nes jie grindžiami šio sprendimo 71 punkte nurodytais nacionaliniais sprendimais dėl peržiūros. Be to, remiantis šio sprendimo 53–54 punktuose priminta jurisprudencija, atitinkamas asmuo ar subjektas, pareikšdamas ieškinį dėl palikimo lėšų įšaldymo sąraše, gali ginčyti visus duomenis, kuriais remiasi Taryba, siekdama įrodyti tebeegzistuojantį pavojų, kad jis dalyvaus teroristinėje veikloje, neatsižvelgdamas į tai, ar šie duomenys yra kompetentingos institucijos priimtame nacionaliniame sprendime, ar gauti iš kitų šaltinių.
74 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 99 ir 105 punktuose nusprendė, kad Taryba neįvykdė pareigos motyvuoti tiek, kiek 2015–2017 m. aktų motyvų pareiškimai grindžiami 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendimu dėl peržiūros. Priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė šiuose skundžiamo sprendimo punktuose, pažymėtina, kad pateikdama su šiais aktais susijusius motyvus Taryba neprivalėjo įrodyti šį sprendimą dėl peržiūros pagrindžiančių faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiami šių aktų motyvų pareiškimai siekiant palikti PKK ginčijame sąraše, tikrumo, ar, pateikdama šiuos motyvus, kvalifikuoti šias faktines aplinkybes pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 ir 4 dalis. Iš tiesų, remiantis šio sprendimo 52–55 punktuose priminta jurisprudencija, Bendrojo Teismo reikalaujamas įrodymas susijęs ne su pareiga motyvuoti, o su šių aktų teisėtumu iš esmės, o šio klausimo neapima pirmojoje instancijoje nagrinėtas septintasis ieškinio pagrindas, kuris buvo pripažintas pagrįstu skundžiamame sprendime.
75 Atsižvelgiant į šio sprendimo 58 punkte primintą jurisprudenciją, taip pat reikia patikrinti, ar ši skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida gali lemti Bendrojo Teismo išvados, padarytos to sprendimo 115 punkte, negaliojimą, ar vis dėlto iš bylos medžiagos matyti, kad 2015–2017 m. aktai bet kuriuo atveju buvo nepakankamai motyvuoti.
76 Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš su 2015–2017 m. aktais susijusių motyvų pareiškimų, apibendrintų šio sprendimo 16 ir 17 punktuose, matyti, jog siekdama palikti PKK ginčijame sąraše Taryba savarankiškai išnagrinėjo 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendime dėl peržiūros pateiktą informaciją ir, be kita ko, patikrino, ar šio sprendimo motyvai patenka į sąvoką „teroro aktai“, kaip ji suprantama pagal Bendrąją poziciją 2001/931, taip pat priminė Bendrojo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią vidaus reikalų ministras yra „kompetentinga institucija“, kaip tai suprantama pagal šią bendrąją poziciją. Taryba dar patikslino, kad vien šio sprendimo, kaip ir minėtuose motyvų pareiškimuose nurodytų kitų trijų nacionalinių valdžios institucijų priimtų sprendimų, pakanka, kad PKK būtų palikta sąraše.
77 Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 18 ir 19 punktų, su 2015–2017 m. aktais susijusiuose motyvų pareiškimuose ne tik daroma nuoroda į 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendimą dėl peržiūros, bet jų A priede pateiktas išsamus šio sprendimo aprašymas, kuriame, be kita ko, patikslinta sąvokos „terorizmas“ apibrėžtis nacionaliniu lygmeniu, kuria pagrįstas minėtas sprendimas, ir tai, kad jis buvo priimtas po 2001 m. vidaus reikalų ministro sprendimo peržiūros procedūros. Konkrečiai kalbant, šio A priedo 17 punkte Taryba patikslino, jog išvada, kad PKK toliau dalyvavo teroristinėje veikloje, padaryta pasirėmus 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendimu dėl peržiūros, pagrįstu, be kita ko, neseniai įvykdytais PKK teroro aktais ir kaip pavyzdžiai paminėtais dviem 2014 m. gegužės ir rugpjūčio mėn. tariamai PKK įvykdytais išpuoliais.
78 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad informacija, jog „2014 m. rugpjūčio mėn. PKK užpuolė saulės energijos gamybos įrenginį Turkijoje ir pagrobė tris inžinierius kinus“, buvo nepakankamai tiksli ir konkreti, nes joje nenurodyta nei tiksli data, nei miestas ar provincija, kur įvyko šis tariamas išpuolis. Taigi, dėl minėto tariamo išpuolio Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 99 punkte galėjo teisėtai nuspręsti, kad motyvų nepakako.
79 Vis dėlto ši išvada dėl 2014 m. rugpjūčio mėn. įvykdyto tariamo išpuolio negali lemti 2015–2017 m. aktų panaikinimo dėl pareigos motyvuoti nesilaikymo, nes su šiais aktais susiję motyvų pareiškimai taip pat buvo grindžiami kitais įrodymais, užtikrinančiais pakankamą minėtų aktų motyvavimą. Iš tiesų šių motyvų pareiškimų A priedo 17 punkte taip pat minimas kitas „[2014 m.] gegužės 13 d. išpuolis, per kurį karinio avanposto statybvietėje Tundželyje (Turkija) buvo sužeisti du kareiviai“, o jo 18 punkte daroma nuoroda į 2014 m. spalio mėn. pateiktą PKK įspėjimą, kad trapus taikos procesas, kuriame ji dalyvavo, gali būti nutrauktas, jei Turkijos Respublika neįsikiš į kovą su „Islamo valstybės“ grupuote.
80 Vis dėlto, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 99 punkte, su 2015–2017 m. aktais susiję motyvų pareiškimai leido PKK žinoti tikslias ir konkrečias priežastis, paskatinusias Tarybą remiantis 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendime dėl peržiūros padarytomis išvadomis nuspręsti, kad jos dalyvavimo teroristinėje veikloje pavojus išlieka, nepaisant pradėto taikos proceso. Taigi motyvų pareiškimuose tinkamai pagrįstos informacijos pakako, kad PKK galėtų suprasti, kuo buvo kaltinama (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimų Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 4 ir 142 punktus ir 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo K.P., C‑458/15, EU:C:2019:522, 53 ir 54 punktus).
81 Kadangi skundžiamo sprendimo 103 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad PKK pateikė argumentų, kuriais siekiama užginčyti 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendime dėl peržiūros nurodytų įvykių priskyrimą PKK, aprašytą 2015–2017 m. aktų A priede, ir jų kvalifikavimą kaip teroro aktų, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį, reikia konstatuoti, kad šiais argumentais siekiama užginčyti nurodytų faktų tikrumą ir jų teisinį kvalifikavimą, o tai reiškia siekį ne įrodyti, kad Taryba pažeidė pareigą motyvuoti, bet ginčyti minėtų aktų teisėtumą iš esmės ir nustatyti Tarybai pareigą pagrįsti nurodytus motyvus.
82 Be to, skundžiamo sprendimo 110–114 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad su Sprendimu 2015/521 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 2015/513 susijusių motyvų pareiškime nepakankamai atsakoma į 2015 m. kovo 6 d. rašte PKK pateiktus argumentus. Jo nuomone, tų pačių metų kovo 27 d. Tarybos raštas negalėjo ištaisyti šio trūkumo, atsižvelgiant į jo turinį ir tai, kad apie jį buvo pranešta po šio sprendimo ir šio įgyvendinimo reglamento priėmimo. PKK teigia, kad Taryba turėjo atsakyti į jos argumentus ne rašte, o pačiame motyvų pareiškime.
83 Kaip priminta šio sprendimo 48 punkte, kadangi reikalaujami motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir priėmimo aplinkybių, tai, ar aktas pakankamai motyvuotas, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į jo priėmimo aplinkybes. Todėl nereikalaujama, be kita ko, kad motyvuojant būtų išsamiai atsakyta į suinteresuotojo asmens per konsultaciją iki nagrinėjamo akto priėmimo pateiktas pastabas, ypač kai šis aktas buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės reikšmę.
84 Nagrinėjamu atveju apie su Sprendimu 2015/521 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 2015/513 susijusių motyvų pareiškimą PKK buvo pranešta 2015 m. kovo 27 d. Tarybos raštu, kuriame ši institucija atsakė į 2015 m. kovo 6 d. rašte PKK pateiktus argumentus.
85 Viena vertus, kadangi apie šį Tarybos motyvų pareiškimą ir šį raštą PKK buvo pranešta tuo pačiu metu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 114 punkte klaidingai nusprendė, kad į minėtame Tarybos rašte pateiktus patikslinimus negalima atsižvelgti vertinant, ar pakanka motyvų tame pačiame motyvų pareiškime.
86 Kita vertus, iš skundžiamo sprendimo 114 punkto matyti, kad Taryba savo 2015 m. kovo 27 d. rašte nurodė, jog kurdų grupių, kovojusių su grupuote „Islamo valstybė“, buvimas neturi įtakos jos vertinimui dėl tebeegzistuojančio pavojaus, kad PKK dalyvaus teroristinėje veikloje, todėl Taryba pakankamai tiksliai ir konkrečiai atsakė į 2015 m. kovo 6 d. PKK rašte pateiktus argumentus, kad leistų jai žinoti 2015 m. aktų pateisinimą, o Bendrajam Teismui – vykdyti šių aktų teisminę kontrolę.
87 Reikia pridurti, kad, atsižvelgiant į PKK argumentus, apibendrintus šio sprendimo 72 punkte, 2015 m. kovo 27 d. Tarybos rašte esantys patikslinimai turi būti laikomi motyvų, išdėstytų su Sprendimu 2015/521 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 2015/513 susijusiuose motyvų pareiškimuose, konteksto dalimi, taigi PKK apie juos žinojo, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 48 punkte primintą jurisprudenciją. Konkrečiai kalbant, šiame Tarybos rašte esantys patikslinimai leido PKK suprasti, kad šiame motyvų pareiškime nurodyti motyvai buvo priimti atsižvelgiant į 2015 m. kovo 6 d. rašte pateiktus argumentus, ir sužinoti tikslius motyvus, dėl kurių Taryba į juos neatsižvelgė.
88 Tiesa, skundžiamo sprendimo 114 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad kartu su šiuo atsakymu Taryba turėjo nurodyti konkrečius duomenis, kuriais remdamasi padarė išvadą, kad šis pavojus išlieka. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad taip Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nepaisė šio sprendimo 52–55 ir 83 punktuose primintos jurisprudencijos, pagal kurią Tarybai tenka pareiga nagrinėjamo sprendimo motyvuose atsakyti į suinteresuotojo asmens per konsultacijas iki jo priėmimo suformuluotus argumentus, tačiau ji neprivalo šiuose motyvuose teisiškai įrodyti nei nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo, nei jų teisinio kvalifikavimo.
89 Taigi šio sprendimo 74 ir 88 punktuose nurodytos teisės klaidos gali paneigti skundžiamo sprendimo 115 punkte Bendrojo Teismo padarytą išvadą.
90 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pritarti septintajam ir šeštajam apeliacinio skundo pagrindams, kiek tai susiję su 2015–2017 m. aktų motyvais, grindžiamais 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendimu dėl peržiūros.
91 Taigi šis apeliacinis skundas turi būti pripažintas pagrįstu tiek, kiek juo prašoma panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo patenkintas ieškinys dėl 2015–2017 m. aktų panaikinimo dėl motyvų stokos, nesant reikalo nagrinėti argumentų, nurodytų šeštajame apeliacinio skundo pagrinde, kuriame ginčijami Bendrojo Teismo argumentai dėl JAV valdžios institucijų sprendimų.
92 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1–11, 13 ir 14 punktus, kuriais Bendrasis Teismas panaikino ginčijamus aktus.
Dėl ieškinio Bendrajame Teisme
93 Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirma pastraipa, jeigu Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
94 Kadangi Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio antrojo–šeštojo ir aštuntojo pagrindų, Teisingumo Teismas mano, kad šioje bylos stadijoje negalima priimti galutinio sprendimo. Todėl reikia grąžinti bylą Bendrajam Teismui ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Panaikinti 2018 m. lapkričio 15 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788) rezoliucinės dalies 1–11, 13 ir 14 punktus.
2. Grąžinti bylą Europos Sąjungos Bendrajam Teismui.
3. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.