TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. lapkričio 23 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimas – Direktyva 2001/29/EB – 2 straipsnio e punktas – Transliuojančiosios organizacijos – Teisė atgaminti transliacijų įrašus – 5 straipsnio 2 dalies b punktas – Kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis – Teisinga kompensacija – Transliuojančiosioms organizacijoms padaryta žala – Vienodas požiūris – Nacionalinės teisės aktas, pagal kurį transliuojančiosioms organizacijoms nesuteikiama teisė į teisingą kompensaciją
Byloje C‑260/22
dėl Landgericht Erfurt (Erfurto apygardos teismas, Vokietija) 2022 m. kovo 31 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. balandžio 19 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Seven.One Entertainment Group GmbH
prieš
Corint Media GmbH
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, teisėjai T. von Danwitz, P. G. Xuereb, A. Kumin ir I. Ziemele (pranešėja),
generalinis advokatas A. M. Collins,
posėdžio sekretorė K. Hötzel, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. kovo 29 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Seven.One Entertainment Group GmbH, atstovaujamos Rechtsanwälte C. Masch ir W. Raitz von Frentz,
– Corint Media GmbH, atstovaujamos Rechtsanwälte O. Fiss ir M. von Albrecht,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, J. Heitz ir M. Hellmann,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato R. Guizzi,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Eberhard, F. Koppensteiner ir G. Kunnert,
– Europos Komisijos, atstovaujamos G. von Rintelen ir J. Samnadda,
susipažinęs su 2023 m. liepos 13 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 5 straipsnio 2 dalies b punkto išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant transliuojančiosios organizacijos Seven.One Entertainment Group GmbH (toliau – Seven.One) ir kolektyvinio teisių administravimo organizacijos Corint Media GmbH ginčą dėl „teisingos kompensacijos“ mokėjimo pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2001/29 4, 9, 31, 35 ir 38 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(4) Suderinta teisinė autorių teisių ir gretutinių teisių sistema, padidindama teisinį aiškumą [saugumą] ir nustatydama aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, skatins esmines investicijas į kūrybingumą ir novatoriškumą, įskaitant tinklų infrastruktūrą, ir savo ruožtu padės Europos pramonės augimui ir padidėjusiam konkurencingumui tiek turinio rengimo, tiek informacinių technologijų srityje, ir apskritai įvairiose pramonės ir kultūros srityse. Tai užtikrins užimtumą ir skatins kurti naujas darbo vietas.
<…>
(9) Kiekvienas autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai. Jų apsauga padeda užtikrinti kūrybingumo palaikymą ir plėtojimą autorių, atlikėjų, prodiuserių, vartotojų, kultūros, pramonės ir apskritai visuomenės labui. Dėl to intelektinė nuosavybė yra pripažinta sudedamąja nuosavybės dalimi.
<…>
(31) Turi būti išlaikyta derama pusiausvyra tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų teisių ir interesų, taip pat tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų. Valstybių narių nustatytos ir šiuo metu egzistuojančios išimtys ir teisių apribojimai turi būti iš naujo įvertinti atsižvelgiant į naują elektroninę terpę. Egzistuojantys išimčių ir tam tikrų teisių apribojimų skirtumai turi tiesioginį neigiamą poveikį autorių teisių ir gretutinių teisių vidaus rinkos veikimui. Tokie skirtumai galėtų dar labiau išryškėti numatant tolesnę kūrinių tarpvalstybinio naudojimo ir tarptautinės veiklos plėtrą. Siekiant užtikrinti deramą vidaus rinkos veikimą, tokios išimtys ir apribojimai turėtų būti darniau apibrėžti. Jų derinimo laipsnis turėtų būti grindžiamas jų poveikiu sklandžiam vidaus rinkos veikimui.
<…>
(35) Taikant tam tikras išimtis ar apribojimus teisių turėtojai turėtų gauti teisingą atlyginimą [kompensaciją], kad jiems būtų deramai kompensuota už naudojimąsi jų saugomais kūriniais ar kitais objektais. Nustatant tokio atlyginimo [tokios kompensacijos] formą, išsamią tvarką ir galimą dydį kiekvienu atveju turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes. Įvertinant šias aplinkybes vertingas kriterijus būtų iš to kylanti galima žala teisių turėtojams. Tais atvejais, kai teisių turėtojai kokia nors kita forma jau yra gavę atlyginimą, pvz., licencinio mokesčio dalį, galima netaikyti jokio specialaus ar atskiro mokėjimo. Nustatant tinkamos [teisingos] kompensacijos dydį turėtų būti atsižvelgiama į šioje direktyvoje nurodytų techninės apsaugos priemonių naudojimo laipsnį. Tam tikrose situacijose, kai žala teisių turėtojui [teisių turėtojui padaryta žala] yra minimali, gali nebūti ir jokio įsipareigojimo dėl atlyginimo.
<…>
(38) Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti išimtį ar apribojimus atgaminimo teisei tam tikriems garso, vaizdo ir audiovizualinės medžiagos atgaminimo privačiam naudojimui atvejams, kartu nustatant ir teisingą kompensaciją. Gali būti įdiegiamos arba toliau taikomos teisių turėtojams žalą kompensuojančios atlyginimo sistemos. Nors tų atlyginimo sistemų skirtumai turi poveikio vidaus rinkos veikimui, tie skirtumai analoginio atgaminimo asmeniniais tikslais srityje neturėtų turėti didesnio poveikio informacinės visuomenės plėtrai. Skaitmeninis kopijavimas asmeniniais tikslais tikriausiai bus labiau paplitęs ir turės didesnį ekonominį poveikį. Dėl to turėtų būti deramai atsižvelgiama į skaitmeninio ir analoginio asmeninio kopijavimo skirtumus ir tam tikrais atžvilgiais jie turėtų būti skiriami.“
4 Šios direktyvos 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nustatyta:
„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:
a) autoriams – savo kūrinius;
b) atlikėjams – savo atlikimų įrašus;
c) fonogramų gamintojams – savo fonogramas;
d) filmų pirmojo įrašo gamintojams – jų filmų originalus ir kopijas;
e) transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus nepaisant to, ar tos transliacijos perduotos laidais ar eteriu [bevielėmis ryšio priemonėmis], įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.“
5 Minėtos direktyvos 5 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 2 ir 5 dalyse numatyta:
„2. Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:
<…>
b) kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją, priklausomą nuo 6 straipsnyje nurodytų techninių apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo atitinkamam kūriniui ar objektui;
<…>
5. Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“
Vokietijos teisė
6 Pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikomos redakcijos 1965 m. rugsėjo 9 d. Gesetz über Urheberrecht und verwandte Schutzrechte – Urheberrechtsgesetz (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas; BGBl. 1965 I, p. 1273; toliau – UrhG) 53 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Fiziniam asmeniui leidžiama pasidaryti individualių asmeniniam naudojimui skirtų kūrinio kopijų bet kurioje laikmenoje, jeigu kopijos naudojamos nesiekiant tiesioginių arba netiesioginių komercinių tikslų ir jeigu jos padarytos nenaudojant akivaizdžiai neteisėtai pagaminto ar paskelbto egzemplioriaus. Asmeniui, kuriam leidžiama daryti kopijas, jas gali padaryti trečiasis asmuo, jeigu jos daromos nemokamai arba jeigu jos daromos popieriuje arba panašioje laikmenoje fotografavimo būdu arba naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus.“
7 UrhG 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:
„Jeigu, atsižvelgiant į kūrinio pobūdį, tikėtina, kad jis bus kopijuojamas pagal 53 straipsnio 1 arba 2 dalis arba 60a–60f straipsnius leidžiamu būdu, kūrinio autorius turi teisę gauti iš prietaisų ir laikmenų, kurie vieni ar kartu su kitais prietaisais, laikmenomis arba priedais yra naudojami tokioms kopijoms daryti, gamintojo teisingą atlyginimą.“
8 UrhG 87 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Transliuojančiosios organizacijos turi išimtinę teisę
<…>
2) daryti savo transliacijos vaizdo arba garso įrašus, fotografuoti savo transliaciją, taip pat atgaminti ir platinti vaizdo ir garso įrašus arba nuotraukas, išskyrus nuomos teisę;
<…>
4. Mutatis mutandis taikoma 10 straipsnio 1 dalis bei 1 antraštinės dalies 6 skirsnio nuostatos, išskyrus 47 straipsnio 2 dalies antrą sakinį ir 54 straipsnio 1 dalį.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
9 Corint Media yra kolektyvinio teisių administravimo organizacija, administruojanti privačių televizijos ir radijo transliuotojų autorių teises ir gretutines teises. Atsižvelgiant į tai, ji transliuojančiosioms organizacijoms perveda pajamas, gautas iš vadinamojo „tuščių laikmenų“ mokesčio.
10 Seven.One yra transliuojančioji organizacija, kuri rengia ir visoje Vokietijoje transliuoja privatų, iš reklamos finansuojamą televizijos kanalą.
11 Šias šalis sieja administravimo sutartis, kurioje nustatytas išimtinis Corint Media naudojimasis Seven.One priklausančiomis autorių teisėmis ir gretutinėmis teisėmis į šį kanalą. Atsižvelgdama į tai, Seven.One pagal šią sutartį, be kita ko, pareikalavo, kad Corint Media sumokėtų jai kompensaciją – vadinamąjį „tuščių laikmenų“ mokestį. Tačiau Corint Media negalėjo patenkinti šio reikalavimo, nes pagal UrhG 87 straipsnio 4 dalį transliuojančiosios organizacijos neturi teisės į teisingą kompensaciją.
12 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl šio nacionalinės teisės akto suderinamumo su Sąjungos teise. Tas teismas visų pirma pažymi, kad pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą teisinga kompensacija turi būti mokama išimtinės atgaminimo teisės turėtojams, kuriems taikoma kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, įskaitant transliuojančiąsias organizacijas. Tačiau šioje nuostatoje nenumatytas teisingos kompensacijos apribojimas tam tikrų teisių turėtojų nenaudai. Be to, nacionalinės teisės aktuose numatyta išimtis kelia abejonių, atsižvelgiant į vienodo požiūrio principą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20 straipsnyje. Galiausiai ši išimtis gali apriboti Chartijos 11 straipsnyje numatytą laisvę transliuoti.
13 Šiomis aplinkybėmis Landgericht Erfurt (Erfurto apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyva 2001/29/EB turi būti aiškinama taip, kad transliuojančiosios organizacijos tiesiogiai ir iš pradžių turi teisę į teisingą kompensaciją pagal Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies b punktą, kai taikoma vadinamoji „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimtis?
2. Ar transliuojančiosioms organizacijoms, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29/EB 2 straipsnio e punkte nustatytą jų teisę, gali būti netaikoma teisė į teisingą kompensaciją pagal Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies b punktą dėl to, kad jos taip pat gali turėti teisę į šioje nuostatoje numatytą teisingą kompensaciją kaip filmų gamintojos?
3. Jeigu į 2 klausimą būtų atsakyta teigiamai:
ar leidžiama bendrai netaikyti transliuojančiosioms organizacijoms teisės į teisingą kompensaciją pagal Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies b punktą, nors jos, nelygu konkretus programų paketas, filmų kūrėjų teises kartais įgyja tik labai nedideliu mastu (visų pirma kalbant apie televizijos kanalus, kurių didelę dalį sudaro trečiųjų subjektų licencijuotos programos), o kartais visiškai jų neįgyja (visų pirma radijo programų transliuotojai)?“
Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį
14 2023 m. liepos 26 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, juo Seven.One paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį.
15 Grįsdama savo prašymą Seven.One teigė, kad dėl generalinio advokato išvados reikėtų atlikti išsamesnę diskusiją ar net padaryti pakeitimą. Konkrečiai kalbant, Seven.One pažymėjo, pirma, kad transliuojančiųjų organizacijų išimtinė teisė leisti atgaminti jų transliacijų įrašus pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punktą turi būti vertinama taip pat, kaip ir šių organizacijų išimtinė teisė leisti arba uždrausti įrašyti jų transliacijas, kuri numatyta 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 376, 2006, p. 28) 7 straipsnio 2 dalyje. Antra, transliuojančiosioms organizacijoms padarytos žalos dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui vertinimo klausimas negali būti paliktas nacionalinio teismo diskrecijai.
16 Šiuo klausimu primintina, kad, pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Procedūros reglamente šio statuto 23 straipsnyje nurodytiems suinteresuotiesiems asmenims nenumatyta galimybė pateikti pastabų dėl generalinio advokato išvados (2022 m. birželio 9 d. Sprendimo Préfet du Gers et Institut national de la statistique et des études économiques, C‑673/20, EU:C:2022:449, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
17 Antra, pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinis advokatas viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikia motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis privalo dalyvauti. Taigi tai yra ne Teisingumo Teismui nepriklausančios institucijos nuomonė, skirta teisėjams ar šalims, o individuali, motyvuota ir viešai išreikšta pačios institucijos nario nuomonė. Šiomis aplinkybėmis šalys negali pateikti nuomonės dėl generalinio advokato išvados. Be to, Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją grindžiantys motyvai. Taigi suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2022 m. birželio 9 d. Sprendimo Préfet du Gers et Institut national de la statistique et des études économiques, C‑673/20, EU:C:2022:449, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
18 Pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti pradėti ar atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.
19 Vis dėlto nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad turi visą informaciją, būtiną sprendimui dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimti. Be to, jis pažymi, kad įrodymai, kuriuos grįsdama savo prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį pateikė Seven.One, nėra nauji faktai, galintys turėti įtakos sprendimui, kurį jis turi priimti.
20 Šiomis aplinkybėmis nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.
Dėl prejudicinių klausimų
21 Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos transliuojančiosioms organizacijoms, kurių transliacijų įrašus asmeniniam naudojimui ir nekomerciniais tikslais atgamina fiziniai asmenys, nesuteikiama šioje nuostatoje numatyta teisė į teisingą kompensaciją.
22 Pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą, teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ir prireikus į jos genezę (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nederlands Uitgeversverbond ir Groep Algemene Uitgevers, C‑263/18, EU:C:2019:1111, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
23 Pirma, pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą valstybės narės gali nustatyti šios direktyvos 2 straipsnyje įtvirtintos išimtinės atgaminimo teisės išimtis arba apribojimus, kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad šios išimtinės teisės turėtojai gautų teisingą kompensaciją.
24 Šiuo klausimu iš šio 2 straipsnio e punkto aiškiai matyti, kad transliuojančiosios organizacijos, kaip ir kiti šio straipsnio a–d punktuose nurodyti teisių turėtojai, turi išimtinę teisę „leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti vis[us] arba iš dalies“ jų transliacijų įrašus, neatsižvelgiant į tai, ar jie perduodami laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.
25 Taigi iš kartu aiškinamų Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkto ir 5 straipsnio 2 dalies b punkto matyti, kad transliuojančiosioms organizacijoms, kurios turi išimtinę atgaminimo teisę, valstybėse narėse, įgyvendinusiose kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, iš esmės turi būti suteikta teisė į teisingą kompensaciją, kai fiziniai asmenys atgamina jų transliacijų įrašus asmeniniam naudojimui ir šie atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų.
26 Antra, šį pažodinį aiškinimą patvirtina šių nuostatų kontekstas ir Direktyvos 2001/29 genezė.
27 Taigi reikia pažymėti, pirma, kad Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje, kurio a–e punktuose apibrėžiama įvairių kategorijų teisių turėtojų išimtinė atgaminimo teisė, nenumatyta jokio skirtingo požiūrio į šių kategorijų teisių turėtojus. Šiuo klausimu iš 1997 m. gruodžio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (COM(97) 628 final) aiškinamojo memorandumo, kuriuo remiantis buvo priimta Direktyva 2001/29, taip pat matyti, kad šios direktyvos 2 straipsnyje įtvirtintu sprendimu užtikrinama, kad visiems autoriams, atlikėjams, fonogramų ir filmų gamintojams bei transliuojančiosioms organizacijoms būtų taikoma vienoda saugomų jų kūrinių ar kitų objektų apsauga, kiek tai susiję su atgaminimo teisės saugomais veiksmais.
28 Antra, iš Direktyvos 2001/29 35 konstatuojamosios dalies matyti, kad taikant tam tikras išimtis teisių turėtojai turėtų gauti teisingą kompensaciją, kad jiems būtų deramai kompensuota už naudojimąsi saugomais jų kūriniais ar kitais objektais. Be to, iš Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 5 dalies yra aišku, kad Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta išimtis taikoma tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.
29 Iš to darytina išvada, kad šiose nuostatose valstybei narei, kuri įtvirtino tokią kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, nustatoma pareiga, atsižvelgiant į savo įgaliojimus, užtikrinti, kad tokia kompensacija, skirta teisių turėtojams už patirtą žalą, būtų iš tikrųjų sumokėta, ypač jeigu ta žala atsirado tos valstybės narės teritorijoje, nes kitaip šios nuostatos netektų praktinio veiksmingumo (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Ametic, C‑263/21, EU:C:2022:644, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
30 Trečia, tokį aiškinimą patvirtina nagrinėjamomis nuostatomis siekiami tikslai.
31 Direktyvos 2001/29 4 ir 9 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad šia direktyva siekiama užtikrinti aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, kuris turėtų skatinti dideles investicijas į kūrybingumą ir novatoriškumą, įskaitant tinklų infrastruktūrą, ir taip skatinti Europos pramonės augimą ir didesnį konkurencingumą, ir kad bet koks autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai.
32 Kiek tai konkrečiai susiję su šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktu siekiamu tikslu, iš Direktyvos 2001/29 35 ir 38 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ši nuostata atspindi Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo norą įtvirtinti specialią kompensacijos sistemą, kuri pradeda veikti tada, kai teisių turėtojams padaroma žalos, iš principo sukeliančios pareigą jiems „atlyginti“ arba „kompensuoti“ tą žalą (2022 m. kovo 24 d. Sprendimo Austro-Mechana, C‑433/20, EU:C:2022:217, 37 punktas ir 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Ametic, C‑263/21, EU:C:2022:644, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
33 Iš tiesų privačiai veikiančio fizinio asmens kopijavimo veiksmas turi būti laikomas galinčiu sukelti žalą atitinkamam teisių turėtojui, jeigu jis atliekamas nepaprašius išankstinio šio teisių turėtojo leidimo (2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo VCAST, C‑265/16, EU:C:2017:913, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
34 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkte nurodytoms transliuojančiosioms organizacijoms valstybėse narėse, kurios įgyvendino kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, iš principo turi būti pripažinta šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta teisė į teisingą kompensaciją, kaip ir kitiems šiame 2 straipsnyje aiškiai nurodytiems teisių turėtojams.
35 Kadangi Direktyvos 2001/29 nuostatose aiškiau neįvardijami atskiri teisingos kompensacijos sistemos elementai, valstybės narės turi didelę diskreciją juos nustatyti. Jos, be kita ko, turi nustatyti tokią kompensaciją turinčius mokėti asmenis, jos formą, mokėjimo tvarką ir dydį (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 24 d. Sprendimo Austro-Mechana, C‑433/20, EU:C:2022:217, 41 punktą ir 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Ametic, C‑263/21, EU:C:2022:644, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
36 Nustatydamos tokios teisingos kompensacijos formą, mokėjimo tvarką ir galimą dydį, valstybės narės, kaip matyti iš Direktyvos 2001/29 35 konstatuojamosios dalies, kiekvienu atveju turi atsižvelgti į konkrečias aplinkybes ir visų pirma į galimą žalą, kurią teisių turėtojai patyrė dėl nagrinėjamo veiksmo. Be to, šioje konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad tam tikrose situacijose, kai teisių turėtojui padaryta žala yra minimali, prievolė mokėti gali ir neatsirasti.
37 Taigi iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad teisinga kompensacija, taigi ir sistema, kuria ji grindžiama, ir jos dydis turi būti siejami su teisių turėtojams dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui padaryta žala. Iš tiesų bet kokia teisinga kompensacija, nesusijusi su teisių turėtojams dėl tokio kopijavimo padaryta žala, būtų nesuderinama su Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintu reikalavimu išlaikyti deramą pusiausvyrą tarp teisės turėtojų ir saugomų objektų naudotojų (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Amazon.com International Sales ir kt., C‑572/11, EU:C:2013:515, 62 punktas ir 2022 m. kovo 24 d. Sprendimo Austro-Mechana, C‑433/20, EU:C:2022:217, 49 ir 50 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
38 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, be valstybėms narėms suteiktos teisės numatyti vieną ar kitą Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą išimtį, tarp kurių yra ir kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, šioms valstybėms, kaip patvirtinta šios direktyvos 35 konstatuojamojoje dalyje, suteikta galimybė tam tikrais į išimčių, kurias jos pačios įtvirtino, taikymo sritį patenkančiais atvejais atleisti nuo teisingos kompensacijos mokėjimo, jeigu teisių turėtojams padaryta žala yra minimali (2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Copydan Båndkopi, C‑463/12, EU:C:2015:144, 59 ir 60 punktai).
39 Kiek tai susiję su žalos nustatymu, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, nustatydamos ribą, iki kurios žala gali būti laikoma „minimalia“, kaip tai suprantama pagal šią konstatuojamąją dalį, valstybės narės turi turėti diskreciją (2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Copydan Båndkopi, C‑463/12, EU:C:2015:144, 61 punktas).
40 Vis dėlto taikydamos šią ribą valstybės narės turi laikytis vienodo požiūrio principo, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 20 straipsnyje (2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Copydan Båndkopi, C‑463/12, EU:C:2015:144, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Šiuo atveju pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip nurodė generalinis advokatas išvados 30 punkte, yra nereikšminga aplinkybė – ja rėmėsi Vokietijos vyriausybė, siekdama pateisinti teisės į teisingą kompensaciją netaikymą visoms transliuojančiosioms organizacijoms, – kad kai kurios iš transliuojančiųjų organizacijų, kurios taip pat yra filmų gamintojos, jau gauna su tuo susijusią teisingą kompensaciją.
42 Iš tiesų, pirma, šių skirtingų teisių turėtojų išimtinės atgaminimo teisės objektas nėra tapatus. Nors Direktyvos 2001/29 2 straipsnio d punkte numatyta, kad filmų pirmųjų įrašų gamintojams suteikiama išimtinė teisė leisti atgaminti filmų originalus ir kopijas ir kad saugomi šių gamintojų organizaciniai ir ekonominiai veiklos rezultatai, šios direktyvos 2 straipsnio e punkte nurodyta, kad transliuojančiosioms organizacijoms suteikiama išimtinė teisė atgaminti jų transliacijų įrašus ir kad saugomi laidoje užfiksuoti techniniai veiklos rezultatai. Darytina išvada, kad žala, padaryta šiems teisių turėtojams dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui, taip pat nesutampa.
43 Antra, kaip matyti iš bylos medžiagos, transliuojančiųjų organizacijų, kaip filmų gamintojų, statusas gali būti įvairus, atsižvelgiant į tai, ar jos pačios kuria laidas, naudodamos savo įrangą ir personalo išteklius, ar transliuoja laidas, kurias pagal užsakymą kuria sutartiniai partneriai, arba transliuoja laidas, kurias pagal licenciją kuria trečiosios šalys.
44 Kaip priminta šio sprendimo 37 ir 40 punktuose, sistema, kuria grindžiama teisinga kompensacija, ir šios kompensacijos dydis turi būti siejami su žala, kurią teisių turėtojai patiria dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui, ir turi atitikti Chartijos 20 straipsnyje įtvirtintą vienodo požiūrio principą.
45 Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad remiantis šiuo principu draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai ir skirtingas situacijas vertinti vienodai, nebent tai būtų objektyviai pagrįsta. Skirtingas požiūris pateisinamas, kai yra grindžiamas objektyviu ir protingu kriterijumi, t. y. kai jis susijęs su nagrinėjamu teisės aktu siekiamu teisėtu tikslu ir kai šis skirtingas požiūris yra proporcingas juo siekiamam tikslui (2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Huber, C‑524/06, EU:C:2008:724, 75 punktas ir 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo Glavna direktsia „Pozharna bezopasnost i zashtita na naselenieto“ (Naktinis darbas), C‑529/21–C‑536/21 ir C‑732/21–C‑738/21, EU:C:2023:374, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46 Šiuo aspektu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 23–34 punktuose, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkte nurodytų transliuojančiųjų organizacijų padėtis yra panaši į kitų šiame straipsnyje nurodytų teisių turėtojų padėtį, nes visiems šiems teisių turėtojams suteikiama toje nuostatoje numatyta išimtinė atgaminimo teisė.
47 Taigi skirtingas požiūris į šias transliuojančiąsias organizacijas ir kitus teisių turėtojus turi būti pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi ir būti proporcingas atitinkamu požiūriu siekiamam tikslui.
48 Šiuo klausimu pažymėtina, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 36 ir 37 punktuose išdėstytus argumentus, žalos, kurią dėl transliacijų įrašų kopijavimo asmeniniam naudojimui patiria transliuojančiųjų organizacijų kategorijai priklausantys teisių turėtojai, nebuvimas arba jos „minimalus“ dydis yra toks objektyvus ir protingas kriterijus, kuris neviršija to, kas būtina siekiant išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų.
49 Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 38 ir 39 punktuose, pirma, nacionalinis teismas, remdamasis objektyviais kriterijais, turi įsitikinti, kad transliuojančiosios organizacijos, skirtingai nei Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje nurodytų kitų kategorijų teisių turėtojai, dėl neteisėto jų transliacijų įrašų atgaminimo patiria tik žalą, kuri gali būti laikoma „minimalia“. Antra, taip pat remdamasis objektyviais kriterijais, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar iš transliuojančiųjų organizacijų kategorijai priklausančių teisių turėtojų visų šių transliuojančiųjų organizacijų padėtis yra panaši, be kita ko, atsižvelgiant į jų patiriamą žalą, o tai pateisina teisės į teisingą kompensaciją netaikymą visoms šioms transliuojančiosioms organizacijoms.
50 Tik esant šioms dviem sąlygoms nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos visoms minėtoms transliuojančiosioms organizacijoms nesuteikiama teisinga kompensacija, turi būti laikomi atitinkančiais Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto reikalavimus.
51 Šiuo klausimu rašytines pastabas pateikusios suinteresuotosios šalys nesutaria nei dėl žalos, kurią transliuojančiosios organizacijos patiria dėl jų transliacijų įrašų kopijavimo asmeniniam naudojimui, pobūdžio ir dydžio, nei dėl situacijų, kuriose šios organizacijos atsiduria, panašumo, atsižvelgiant į tai, ar jos gauna viešąjį finansavimą, ar ne.
52 Kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas išvados 26 punkte, galimos transliuojančiųjų organizacijų patirtos žalos buvimas ir dydis, taip pat situacijų, kuriose yra skirtingų kategorijų transliuojančiosios organizacijos, panašumo nagrinėjimas yra faktinių aplinkybių vertinimo, kurį turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, klausimas.
53 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos transliuojančiosioms organizacijoms, kurių transliacijų įrašus asmeniniam naudojimui ir nekomerciniais tikslais atgamina fiziniai asmenys, nesuteikiama šioje nuostatoje numatyta teisė į teisingą kompensaciją, jeigu šios transliuojančiosios organizacijos patiria galimą žalą, kurios negalima laikyti „minimalia“.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 5 straipsnio 2 dalies b punktas
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos transliuojančiosioms organizacijoms, kurių transliacijų įrašus asmeniniam naudojimui ir nekomerciniais tikslais atgamina fiziniai asmenys, nesuteikiama šioje nuostatoje numatyta teisė į teisingą kompensaciją, jeigu šios transliuojančiosios organizacijos patiria galimą žalą, kurios negalima laikyti „minimalia“.
Parašai.