TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. lapkričio 23 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2011/95/ES – Pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso suteikimo reikalavimai – Belgijoje gimusių nepilnamečių vaikų pabėgėlių tėvas – Tėvas ne kaip „šeimos narys“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio j punktą – Šio tėvo pateiktas prašymas suteikti išvestinę tarptautinę apsaugą – Atmetimas – Valstybių narių pareigos pripažinti suinteresuotojo asmens teisę į šią apsaugą nebuvimas, jeigu pats asmuo neatitinka apsaugos suteikimo reikalavimų – Šios direktyvos 23 straipsnio 2 dalis – Netaikymas“
Byloje C‑374/22
dėl Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) 2022 m. gegužės 18 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2022 m. birželio 8 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
XXX
prieš
Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai F. Biltgen, N. Wahl, J. Passer (pranešėjas) ir M. L. Arastey Sahún,
generalinis advokatas G. Pitruzzella,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– XXX, atstovaujamo avocate S. Janssens,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs, C. Pochet ir M. Van Regemorter,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma ir J. Hottiaux,
susipažinęs su 2023 m. balandžio 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 2 straipsnio j punkto ir 23 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Belgijoje gyvenančio Gvinėjos piliečio XXX ir Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides (pabėgėlių ir asmenų be pilietybės generalinis komisaras, Belgija) ginčą dėl jo sprendimo atmesti XXX šioje valstybėje narėje pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą.
Teisinis pagrindas
3 Direktyvos 2011/95 18, 19 ir 38 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(18) Įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją[, priimtą 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1577 t., p. 3) ir įsigaliojusią 1990 m. rugsėjo 2 d.] Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą;
(19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams;
<…>
(38) spręsdamos dėl teisių į lengvatas, kurios numatytos šioje direktyvoje, valstybės narės turėtų deramai atsižvelgti į geriausius vaiko interesus ir į tarptautinės apsaugos gavėjo artimų giminaičių, kurie jau yra valstybėje narėje ir kurie nėra to apsaugos gavėjo šeimos nariai, ypatingas priklausomumo nuo jo aplinkybes. Išimtinėmis aplinkybėmis, kai tarptautinės apsaugos gavėjo artimas giminaitis yra vedęs (ištekėjusi) nepilnametis (‑ė), tačiau jo (jos) nelydi sutuoktinė (‑is), gali būti laikoma, kad geriausi nepilnamečio interesai bus užtikrinami jo (jos) pradinėje šeimoje.“
4 Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
j) šeimos nariai – tiek, kiek šeima jau egzistavo kilmės šalyje, toliau išvardyti tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariai, kurie yra toje pačioje su tarptautinės apsaugos prašymu susijusioje valstybėje narėje:
– tarptautinės apsaugos gavėjo sutuoktinis arba nesantuokinis [nesusituokęs] partneris, su kuriuo sieja stabilūs santykiai, kai atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės teisę ar praktiką pagal trečiųjų šalių piliečiams taikomą jos teisę nesantuokinės poros prilyginamos santuokinėms poroms,
– pirmoje įtraukoje nurodytų porų arba tarptautinės apsaugos gavėjo nepilnamečiai vaikai, jei jie nėra susituokę, nesvarbu, ar jie yra santuokiniai ar nesantuokiniai, ar įvaikinti, kaip apibrėžta nacionalinėje teisėje,
– tėvas, motina ar kitas suaugęs asmuo, pagal atitinkamos valstybės narės teisę ar praktiką atsakingas už tarptautinės apsaugos gavėją, jei tas gavėjas yra nepilnametis ir nesusituokęs.“
5 Šios direktyvos 3 straipsnyje „Palankesni reikalavimai“ numatyta:
„Valstybės narės gali nustatyti arba palikti galioti palankesnius reikalavimus, skirtus nustatyti, kuris asmuo gali būti priskiriamas prie pabėgėlio ar papildomą apsaugą galinčio gauti asmens, ir tarptautinės apsaugos pobūdį, jei tie reikalavimai yra suderinami su šia direktyva.“
6 Šios direktyvos 23 straipsnyje „Šeimos vientisumo [vienovės] išsaugojimas“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina galimybę išsaugoti šeimos vientisumą [vienovę].
2. Valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariai, kuriems patiems tokia apsauga negali būti suteikta, turėtų teisę į 24–35 straipsniuose nurodytas lengvatas nacionalinių procedūrų nustatyta tvarka, kiek tai suderinama su šeimos nario asmeniniu teisiniu statusu.
3. 1 ir 2 dalys netaikomos tuomet, kai šeimos nariui nesuteikiama arba nebūtų suteikta tarptautinė apsauga pagal III ir V skyrius.
4. Nepaisant 1 ir 2 dalių, valstybės narės nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais gali atsisakyti suteikti jose nurodytas lengvatas, jas sumažinti ar panaikinti.
5. Valstybės narės gali nuspręsti, kad šis straipsnis taip pat taikomas kitiems artimiems giminaičiams, kurie paliekant kilmės šalį gyveno kartu kaip šeimos nariai ir kurie tuo metu buvo visiškai ar daugiausia priklausomi nuo tarptautinės apsaugos gavėjo.“
7 Direktyvos 2011/95 24–35 straipsniuose išvardytos lengvatos, susijusios su teise gyventi šalyje, kelionės dokumentais, galimybe įsidarbinti, galimybe mokytis ir naudotis kvalifikacijų pripažinimo tvarka, socialine apsauga, sveikatos priežiūra, nelydimais nepilnamečiais, apgyvendinimo galimybe, teise laisvai judėti valstybėje narėje, galimybe pasinaudoti integracijos priemonėmis ir repatriacija.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8 2007 m. Gvinėjos pilietis XXX atvyko į Belgiją. Jis pateikė pirmąjį tarptautinės apsaugos prašymą, tačiau šis buvo atmestas, tada 2010 m. ir 2011 m. jis pateikė dar du prašymus – juos Belgijos valdžios institucijos atsisakė nagrinėti.
9 2019 m. sausio 29 d. jis pateikė ketvirtąjį tarptautinės apsaugos prašymą. Grįsdamas šį prašymą jis nurodė esantis dviejų 2016 m. ir 2018 m. Belgijoje gimusių vaikų, kuriems, kaip ir jų motinai, buvo pripažintas pabėgėlių statusas, tėvas.
10 Kai ketvirtasis tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas, XXX pateikė skundą Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba, Belgija), tačiau ji 2020 m. balandžio 17 d. sprendimu skundą atmetė.
11 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nagrinėjančiam kasacinį skundą dėl šio sprendimo, kyla klausimas dėl Direktyvos 2011/95 23 straipsnio taikytinumo, kuriuo remiasi XXX, nes iš šios direktyvos 2 straipsnio j punkto matyti, kad tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariais, kuriems taikoma ši direktyva, laikomi šeimos nariai „tiek, kiek šeima jau egzistavo kilmės šalyje“, o iš XXX pateiktų paaiškinimų matyti, kad jo šeima buvo sukurta ne kilmės šalyje, o Belgijoje. Toks yra pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų dalykas.
12 Tuo atveju, jei būtų taikomas Direktyvos 2011/95 23 straipsnis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje teigia, jog Direktyvos 2011/95 23 straipsnis nebuvo tinkamai perkeltas į Belgijos teisę, todėl veikia tiesiogiai, o tai reiškia, kad Belgijos Karalystė privalo suteikti jam tarptautinę apsaugą. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja šio reikalavimo pagrįstumu, nes šiame 23 straipsnyje minimas tik šios direktyvos 24–35 straipsniuose nurodytų lengvatų suteikimas ir šis suteikimas yra daugiausia, kas gali išplaukti iš galimo tiesioginio šio 23 straipsnio veikimo, jis mano nagrinėjamu atveju privalantis kreiptis į Teisingumo Teismą šiuo klausimu, nes turi priimti sprendimą kaip paskutinė instancija. Remdamasis šiais samprotavimais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus. Be to, šis teismas nurodo manantis, kad tikslinga pateikti Teisingumo Teismui penktąjį klausimą, kurio formuluotę jam pasiūlė pareiškėjas pagrindinėje byloje.
13 Nors ir vėl kyla abejonių dėl pareiškėjo pagrindinėje byloje argumento, kad vaiko interesai ir šeimos gyvenimo gerbimas reiškia, kad pagal šios direktyvos 23 straipsnį tarptautinė apsauga turi būti suteikta Belgijoje gimusių ir joje pabėgėliais pripažintų vaikų tėvui, net jei tėvas neatitinka šiai apsaugai gauti būtinų sąlygų, nes šią problemą galima išspręsti išduodant tėvui leidimą gyventi šalyje, kurį turėdamas jis galėtų teisėtai gyventi Belgijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, kad šiuo klausimu jis taip pat turi kreiptis į Teisingumo Teismą, atsižvelgdamas į tai, kad priima sprendimą kaip paskutinė instancija. Šiomis aplinkybėmis šis teismas nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šeštąjį prejudicinį klausimą, kurio formuluotę jam taip pat pasiūlė pareiškėjas pagrindinėje byloje.
14 Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2011/95] 2 straipsnio j punktas ir 23 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jie taikytini dviejų Belgijoje gimusių ir ten pabėgėliais pripažintų vaikų tėvui, nors minėto 2 straipsnio j punkte nurodyta, kad tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariams, kurie nurodyti [šioje direktyvoje], ji taikoma „tiek, kiek šeima jau egzistavo kilmės šalyje“?
2. Ar aplinkybė, kuria [pareiškėjas pagrindinėje byloje] rėmėsi per teismo posėdį, kad jo vaikai yra nuo jo priklausomi ir kad, pasak pareiškėjo, siekiant užtikrinti geriausius vaikų interesus jam turi būti suteikta tarptautinė apsauga, reiškia, kad atsižvelgiant į [Direktyvos 2011/95] 18, 19 ir 38 konstatuojamąsias dalis tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos narių sąvoka, vartojama [šioje direktyvoje], turi apimti ir šeimą, kuri nebuvo sukurta kilmės šalyje?
3. Jeigu atsakymas į pirmuosius du klausimus būtų teigiamas, ar [Direktyvos 2011/95] 23 straipsnis, kuris nebuvo perkeltas į Belgijos teisę, kad būtų galima suteikti leidimą gyventi šalyje arba tarptautinę apsaugą Belgijoje gimusių vaikų, kurie joje pripažinti pabėgėliais, tėvui, gali veikti tiesiogiai?
4. Jei taip, ar, neperkėlus [Direktyvos 2011/95] 23 straipsnio į nacionalinę teisę, Belgijoje gimusių ir joje pabėgėliais pripažintų vaikų tėvui šis straipsnis suteikia teisę reikalauti [šios direktyvos] 24–35 straipsniuose nurodytų lengvatų, įskaitant leidimą gyventi šalyje, leidžiantį jam su šeima teisėtai gyventi Belgijoje, arba teisę gauti tarptautinę apsaugą, net jei jis pats neatitinka tarptautinei apsaugai gauti būtinų sąlygų?
5. Ar, siekiant užtikrinti [Direktyvos 2011/95] 23 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 18 ir 24 straipsnius ir [šios direktyvos] 18, 19 ir 38 konstatuojamąsias dalis, veiksmingumą, pagal šį straipsnį reikalaujama, kad valstybė narė, kuri savo nacionalinėje teisėje neįtvirtino nuostatos, kad tokio statuso turėtojo šeimos nariai [, kaip jie apibrėžti šios direktyvos 2 straipsnio j punkte arba kurie patys priklauso nuo tokio statuso turėtojo,] galėtų, jei patys neatitinka tokio statuso suteikimo reikalavimų, pretenduoti į tam tikras lengvatas, pripažintų tokių šeimos narių išvestinę teisę į pabėgėlio statusą, kad jie galėtų prašyti šių lengvatų siekdami išlaikyti šeimos vienovę?
6. Ar pagal [Direktyvos 2011/95] 23 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 18 ir 24 straipsnius bei [šios direktyvos] 18, 19 ir 38 konstatuojamąsias dalis, valstybė narė, kuri savo nacionalinėje teisėje neįtvirtino nuostatos, kad pabėgėlio statusą turinčio asmens tėvai galėtų naudotis šios direktyvos 24–35 straipsniuose išvardytomis lengvatomis, privalo suteikti [šiems tėvams] išvestinę tarptautinę apsaugą, kad būtų atsižvelgta į geriausius vaiko interesus ir užtikrintas jo turimo pabėgėlio statuso veiksmingumas?“
Dėl prejudicinių klausimų
15 Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatytas procesas yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną priimti sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą. Kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 43–45 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
16 Teisingumo Teismas yra ne kartą minėjęs, kad iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir jo struktūros išplaukia, jog prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
17 Iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja skundą dėl sprendimo, kuriuo pareiškėjui pagrindinėje byloje buvo atsisakyta suteikti tarptautinę apsaugą, kurios jis prašė. Vis dėlto iš šio sprendimo ir bylos medžiagos nematyti, kad pareiškėjas būtų konkrečiai prašęs vienos ar kelių lengvatų, išvardytų Direktyvos 2011/95 24–35 straipsniuose, į kuriuos daroma nuoroda šios direktyvos 23 straipsnio 2 dalyje, ar kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas sprendimas būtų susijęs su atsisakymu suteikti tokias lengvatas.
18 Užuot konkrečiai prašęs kurios nors iš Direktyvos 2011/95 24–35 straipsniuose išvardytų lengvatų kreipdamasis į nacionalinę instituciją, galinčią jam suteikti šias lengvatas arba atsisakyti jas suteikti, ir vėliau kompetentingame nacionaliniame teisme ginčijęs galimą atsisakymą, nurodydamas priežastis, dėl kurių mano galintis naudotis atitinkama lengvata ar lengvatomis pagal Direktyvą 2011/95, visų pirma pagal jos 23 straipsnį, pareiškėjas pagrindinėje byloje nusprendė prašyti tarptautinės apsaugos, teigdamas, kad tokia apsauga yra vienintelė priemonė, galinti ištaisyti tai, kad, kaip jis teigia, šis 23 straipsnis nebuvo tinkamai perkeltas į nacionalinę teisę.
19 Konstatuotina, kad, kaip 2020 m. balandžio 17 d sprendime, ginčijamame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, teisingai pripažino Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba), net neatsižvelgiant į tai, ar pareiškėjas pagrindinėje byloje, kurio šeima nebuvo sukurta kilmės šalyje, galėtų, nepaisant Direktyvos 2011/95 23 straipsnio 2 dalies, siejamos su jos 2 straipsnio j punktu, formuluotės, pretenduoti į lengvatas pagal šį 23 straipsnį, ir į tai, ar ši nuostata buvo tinkamai perkelta į nacionalinę teisę, suinteresuotasis asmuo bet kuriuo atveju negali gauti tarptautinės apsaugos, nes asmeniškai neatitinka Sąjungos teisėje nustatytų tokios apsaugos suteikimo reikalavimų.
20 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvoje 2011/95 nenumatyta taip išplėsti, suteikiant išvestines teises, pabėgėlio ar papildomos apsaugos statuso jo gavėjo šeimos nariams, kurie patys neatitinka šio statuso suteikimo reikalavimų. Vadinasi, pagal šios direktyvos 23 straipsnį reikalaujama tik to, kad valstybės narės savo nacionalinę teisę sutvarkytų taip, kad tokie šeimos nariai pagal nacionalines procedūras ir tiek, kiek tai suderinama su šių šeimos narių asmeniniu teisiniu statusu, galėtų prašyti tam tikrų lengvatų, apimančių, be kita ko, leidimą gyventi šalyje, galimybę įsidarbinti arba mokytis, kuriomis siekiama išsaugoti šeimos vienovę (2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Ahmedbekova, C‑652/20, EU:C:2018:801, 68 punktas ir 2021 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Šeimos vienovės išsaugojimas), C‑91/20, EU:C:2021:898, 36 punktas).
21 Žinoma, pagal Sąjungos teisę valstybei narei nedraudžiama vadovautis palankesnėmis nacionalinės teisės nuostatomis, nurodytomis Direktyvos 2011/95 3 straipsnyje, ir suteikti pabėgėlio statuso kaip išvestinės teisės tokios apsaugos gavėjo „šeimos nariams“, siekiant išsaugoti šeimos vienovę, tačiau su sąlyga, kad tai suderinama su šia direktyva.
22 Vis dėlto tai yra valstybių narių galimybė, ir, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, Belgijos teisės aktų leidėjas ja nepasinaudojo, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariais, kurie patys neatitinka šios apsaugos suteikimo reikalavimų.
23 Be to, iš šio sprendimo 12 ir 13 punktų matyti, kad pačiam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl galimybės teisę į tokią tarptautinę apsaugą, kokios prašoma pagrindinėje byloje, grįsti Direktyvos 2011/95 20 ir 23 straipsniais, tačiau nagrinėjamu atveju jis turi priimti sprendimą kaip galutinė instancija, todėl vis dėlto manė privalantis kreiptis į Teisingumo Teismą šiuo klausimu.
24 Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į šio sprendimo 15 ir 16 punktuose primintą jurisprudenciją ir į šio sprendimo 17 ir 18 punktuose nurodytą pagrindinės bylos dalyką, į pateiktus prejudicinius klausimus reikia atsakyti tik tiek, kiek jais siekiama nustatyti, ar asmuo, esantis tokioje padėtyje kaip pareiškėjas pagrindinėje byloje, turi teisę į tarptautinę apsaugą, o likusi prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalis yra nepriimtina.
25 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visų pirma į šio sprendimo 20–22 punktuose primintas aplinkybes, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2011/95 23 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės neįpareigojamos pripažinti pabėgėlio statusą valstybėje narėje turinčio vaiko vieno iš tėvų teisės į tarptautinę apsaugą šioje valstybėje narėje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 23 straipsnis
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį valstybės narės neįpareigojamos pripažinti pabėgėlio statusą valstybėje narėje turinčio vaiko vieno iš tėvų teisės į tarptautinę apsaugą šioje valstybėje narėje.
Parašai.