TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. lapkričio 23 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2011/95/ES – Pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso suteikimo reikalavimai – Nepilnamečių vaikų pabėgėlių Belgijoje motina – Motina kaip „šeimos narė“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio j punktą – Šios motinos pateiktas prašymas suteikti išvestinę tarptautinę apsaugą – Atmetimas – Valstybių narių pareigos pripažinti suinteresuotojo asmens teisę į šią apsaugą nebuvimas, jeigu pats asmuo neatitinka apsaugos suteikimo reikalavimų – Šios direktyvos 20 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalis – Netaikymas“
Byloje C‑614/22
dėl Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2022 m. rugsėjo 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
XXX
prieš
Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai F. Biltgen, N. Wahl, J. Passer (pranešėjas) ir M. L. Arastey Sahún,
generalinis advokatas G. Pitruzzella,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– XXX, atstovaujamos avocate S. Janssens,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs, C. Pochet ir M. Van Regemorter, padedamų avocate S. Matray,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma ir J. Hottiaux,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 20 ir 23 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Belgijoje gyvenančios Gvinėjos pilietės XXX ir Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides (pabėgėlių ir asmenų be pilietybės generalinis komisaras, Belgija) ginčą dėl jo sprendimo atmesti XXX šioje valstybėje narėje pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą.
Teisinis pagrindas
3 Direktyvos 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ j punkte nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
j) šeimos nariai – tiek, kiek šeima jau egzistavo kilmės šalyje, toliau išvardyti tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariai, kurie yra toje pačioje su tarptautinės apsaugos prašymu susijusioje valstybėje narėje:
– tarptautinės apsaugos gavėjo sutuoktinis arba nesantuokinis partneris, su kuriuo sieja stabilūs santykiai, kai atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės teisę ar praktiką pagal trečiųjų šalių piliečiams taikomą jos teisę nesantuokinės poros prilyginamos santuokinėms poroms,
– pirmoje įtraukoje nurodytų porų arba tarptautinės apsaugos gavėjo nepilnamečiai vaikai, jei jie nėra susituokę, nesvarbu, ar jie yra santuokiniai ar nesantuokiniai, ar įvaikinti, kaip apibrėžta nacionalinėje teisėje,
– tėvas, motina ar kitas suaugęs asmuo, pagal atitinkamos valstybės narės teisę ar praktiką atsakingas už tarptautinės apsaugos gavėją, jei tas gavėjas yra nepilnametis ir nesusituokęs.“
4 Šios direktyvos 3 straipsnyje „Palankesni reikalavimai“ numatyta:
„Valstybės narės gali nustatyti arba palikti galioti palankesnius reikalavimus, skirtus nustatyti, kuris asmuo gali būti priskiriamas prie pabėgėlio ar papildomą apsaugą galinčio gauti asmens, ir tarptautinės apsaugos pobūdį, jei tie reikalavimai yra suderinami su šia direktyva.“
5 Šios direktyvos 20 straipsnyje „Bendrosios taisyklės“ nustatyta:
„1. Šiuo skyriumi nedaromas poveikis [1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytoje ir 1954 m. balandžio 22 d. įsigaliojusioje Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545 (1954)), papildytoje 1967 m. sausio 31 d. Niujorke sudarytu ir 1967 m. spalio 4 d. įsigaliojusiu Protokolu dėl pabėgėlių statuso] nustatytoms teisėms.
2. Jei nenurodyta kitaip, šis skyrius taikomas tiek pabėgėliams, tiek papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims.
3. Įgyvendindamos šio skyriaus nuostatas, valstybės narės atsižvelgia į specifinę pažeidžiamų asmenų, pvz., nepilnamečių, nelydimų nepilnamečių, neįgalių asmenų, vyresnio amžiaus asmenų, nėščių moterų, vienišų tėvų su nepilnamečiais vaikais, prekybos žmonėmis aukų, psichikos sutrikimų turinčių asmenų ir asmenų, kurie buvo kankinami, prievartaujami ar patyrė kitokį sunkų psichologinį, fizinį ar seksualinį smurtą, padėtį.
<…>
5. Įgyvendindamos šio skyriaus nuostatas dėl nepilnamečių, valstybės narės visų pirma atsižvelgia į geriausius vaiko interesus.“
6 Direktyvos 2011/95 23 straipsnyje „Šeimos vientisumo [vienovės] išsaugojimas“ numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina galimybę išsaugoti šeimos vientisumą [vienovę].
2. Valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariai, kuriems patiems tokia apsauga negali būti suteikta, turėtų teisę į 24–35 straipsniuose nurodytas lengvatas nacionalinių procedūrų nustatyta tvarka, kiek tai suderinama su šeimos nario asmeniniu teisiniu statusu.
3. 1 ir 2 dalys netaikomos tuomet, kai šeimos nariui nesuteikiama arba nebūtų suteikta tarptautinė apsauga pagal III ir V skyrius.
4. Nepaisant 1 ir 2 dalių, valstybės narės nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais gali atsisakyti suteikti jose nurodytas lengvatas, jas sumažinti ar panaikinti.
5. Valstybės narės gali nuspręsti, kad šis straipsnis taip pat taikomas kitiems artimiems giminaičiams, kurie paliekant kilmės šalį gyveno kartu kaip šeimos nariai ir kurie tuo metu buvo visiškai ar daugiausia priklausomi nuo tarptautinės apsaugos gavėjo.“
7 Šios direktyvos 24–35 straipsniuose išvardytos lengvatos, susijusios su teise gyventi šalyje, kelionės dokumentais, galimybe įsidarbinti, galimybe mokytis ir naudotis kvalifikacijų pripažinimo tvarka, socialine apsauga, sveikatos priežiūra, nelydimais nepilnamečiais, apgyvendinimo galimybe, teise laisvai judėti valstybėje narėje, galimybe pasinaudoti integracijos priemonėmis ir repatriacija.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8 2018 m. Gvinėjos pilietė XXX su trimis savo vaikais atvyko į Belgiją. 2018 m. rugpjūčio 8 d. ji pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, tačiau jis buvo atmestas.
9 Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad vienam iš šių trijų vaikų buvo suteiktas pabėgėlio statusas. Iš šios bylos medžiagos taip pat matyti, kad Gvinėjoje šeima jau egzistavo.
10 Kai XXX tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas, ji pateikė skundą Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba, Belgija), o ji 2020 m. birželio 8 d. sprendimu ši skundą atmetė.
11 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjantis kasacinį skundą dėl šio sprendimo, pažymi, kad XXX, kuri yra „šeimos nar[ė]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio j punktą, teigia, jog šios direktyvos 23 straipsnis nebuvo tinkamai perkeltas į Belgijos teisę, todėl veikia tiesiogiai, o tai reiškia, kad Belgijos Karalystė privalo suteikti jai tarptautinę apsaugą.
12 Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja šio reikalavimo pagrįstumu, nes šiame 23 straipsnyje minimas tik šios direktyvos 24–35 straipsniuose nurodytų lengvatų suteikimas ir šis suteikimas yra daugiausia, kas gali išplaukti iš galimo tiesioginio šio 23 straipsnio veikimo, jis mano nagrinėjamu atveju privalantis kreiptis į Teisingumo Teismą šiuo klausimu, nes turi priimti sprendimą kaip paskutinė instancija. Remdamasis šiais samprotavimais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus. Be to, šis teismas nurodo manantis, kad tikslinga pateikti Teisingumo Teismui trečiąjį klausimą, kurio formuluotę jam pasiūlė pareiškėja pagrindinėje byloje.
13 Nors ir vėl kyla abejonių dėl pareiškėjos pagrindinėje byloje argumento, kad Direktyvos 2011/95 20 straipsnyje nurodyti vaiko interesai ir šeimos gyvenimo gerbimas reiškia, kad pagal šios direktyvos 23 straipsnį tarptautinė apsauga turi būti suteikta vaikų, kurie Belgijoje pripažinti pabėgėliais, motinai, atvykusiai kartu su jais, net jei motina neatitinka šiai apsaugai gauti būtinų sąlygų, nes šią problemą galima išspręsti išduodant motinai leidimą gyventi šalyje, kurį turėdama ji galėtų teisėtai gyventi Belgijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, kad šiuo klausimu jis taip pat turi kreiptis į Teisingumo Teismą, atsižvelgdamas į tai, kad priima sprendimą kaip paskutinė instancija. Šiomis aplinkybėmis šis teismas nusprendė pateikti Teisingumo Teismui ketvirtąjį prejudicinį klausimą, kurio formuluotę jam taip pat pasiūlė pareiškėja pagrindinėje byloje.
14 Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2011/95] 23 straipsnis, kuris nebuvo perkeltas į Belgijos teisę, kad joje būtų numatytas leidimas gyventi šalyje arba galimybė suteikti tarptautinę apsaugą vaiko, kuris į šalį atvyko lydimas motinos ir yra Belgijoje pripažintas pabėgėliu, motinai, gali turėti tiesioginį poveikį?
2. Jei taip, ar neperkėlus [Direktyvos 2011/95] 23 straipsnio į nacionalinę teisę, vaiko, kuris į šalį atvyko lydimas motinos ir yra Belgijoje pripažintas pabėgėliu, motinai pagal šį straipsnį suteikiama teisė reikalauti [šios direktyvos] 24–35 straipsniuose nurodytų lengvatų, įskaitant leidimą gyventi šalyje, kurį turėdama ji galėtų teisėtai gyventi Belgijoje su šeima, arba teisę gauti tarptautinę apsaugą, net jei ji asmeniškai neatitinka tarptautinei apsaugai gauti būtinų sąlygų?
3. Ar, siekiant užtikrinti [Direktyvos 2011/95] 23 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 18 ir 24 straipsnius, veiksmingumą, pagal šį straipsnį reikalaujama, kad valstybė narė, kuri savo nacionalinėje teisėje neįtvirtino nuostatos, kad tokio statuso gavėjo šeimos nariai (kaip jie apibrėžti šios direktyvos 2 straipsnio j punkte) galėtų, jei asmeniškai neatitinka tokio statuso suteikimo reikalavimų, pretenduoti į tam tikras lengvatas, pripažintų tokių šeimos narių teisę į išvestinį pabėgėlio statusą, kad jie galėtų prašyti šių lengvatų siekdami išlaikyti šeimos vienovę?
4. Ar pagal [Direktyvos 2011/95] 20 ir 23 straipsnius, siejamus su [Pagrindinių teisių chartijos] 7, 18 ir 24 straipsniais, valstybė narė, kuri savo nacionalinėje teisėje neįtvirtino nuostatos, kad nepilnamečio pabėgėlio tėvai galėtų naudotis šios direktyvos 24–35 straipsniuose išvardytomis lengvatomis, privalo suteikti [šiems tėvams] išvestinę tarptautinę apsaugą, kad būtų atsižvelgta į geriausius vaiko interesus ir užtikrintas jo turimo pabėgėlio statuso veiksmingumas?“
Dėl prejudicinių klausimų
15 Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatytas procesas yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną priimti sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą. Kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 43–45 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
16 Teisingumo Teismas yra ne kartą minėjęs, kad iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir jo struktūros išplaukia, jog prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
17 Iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja skundą dėl sprendimo, kuriuo pareiškėjai pagrindinėje byloje buvo atsisakyta suteikti tarptautinę apsaugą, kurios ji prašė. Vis dėlto iš šio sprendimo ir bylos medžiagos nematyti, kad pareiškėja būtų konkrečiai prašiusi vienos ar kelių lengvatų, išvardytų Direktyvos 2011/95 24–35 straipsniuose, į kuriuos daroma nuoroda šios direktyvos 23 straipsnio 2 dalyje, ar kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas sprendimas būtų susijęs su atsisakymu suteikti tokias lengvatas.
18 Užuot konkrečiai prašiusi kurios nors iš Direktyvos 2011/95 24–35 straipsniuose išvardytų lengvatų kreipdamasi į nacionalinę instituciją, galinčią jai suteikti šias lengvatas arba atsisakyti jas suteikti, ir vėliau kompetentingame nacionaliniame teisme ginčijusi galimą atsisakymą, nurodydama priežastis, dėl kurių mano galinti naudotis atitinkama lengvata ar lengvatomis pagal Direktyvą 2011/95, visų pirma pagal jos 23 straipsnį, pareiškėja pagrindinėje byloje nusprendė prašyti tarptautinės apsaugos, teigdama, kad tokia apsauga yra vienintelė priemonė, galinti ištaisyti tai, kad, kaip ji teigia, šis 23 straipsnis nebuvo tinkamai perkeltas į nacionalinę teisę.
19 Konstatuotina, kad, kaip 2020 m. birželio 8 d. sprendime, ginčijamame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, teisingai pripažino Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių bylų taryba), net neatsižvelgiant į tai, ar Direktyvos 2011/95 23 straipsnis buvo tinkamai perkeltas į nacionalinę teisę, suinteresuotasis asmuo bet kuriuo atveju negali gauti tarptautinės apsaugos, nes asmeniškai neatitinka Sąjungos teisėje nustatytų tokios apsaugos suteikimo reikalavimų.
20 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvoje 2011/95 nenumatyta taip išplėsti, suteikiant išvestines teises, pabėgėlio ar papildomos apsaugos statuso jo gavėjo šeimos nariams, kurie patys neatitinka šio statuso suteikimo reikalavimų. Vadinasi, pagal šios direktyvos 23 straipsnį reikalaujama tik to, kad valstybės narės savo nacionalinę teisę sutvarkytų taip, kad tokie šeimos nariai pagal nacionalines procedūras ir tiek, kiek tai suderinama su šių šeimos narių asmeniniu teisiniu statusu, galėtų prašyti tam tikrų lengvatų, apimančių, be kita ko, leidimą gyventi šalyje, galimybę įsidarbinti arba mokytis, kuriomis siekiama išsaugoti šeimos vienovę (2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Ahmedbekova, C‑652/16, EU:C:2018:801, 68 punktas ir 2021 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Šeimos vienovės išsaugojimas), C‑91/20, EU:C:2021:898, 36 punktas). Dėl tų pačių priežasčių Direktyvos 2011/95 20 straipsnio, kuriame įtvirtintos bendrosios taisyklės, 3 dalyje numatyta pareiga atsižvelgti į specifinę pažeidžiamų asmenų padėtį, o 5 dalyje – pareiga pirmiausia vadovautis vaiko interesais, taip pat negalima aiškinti kaip įpareigojančio valstybes nares suteikti pabėgėlio statusą vienam iš nepilnamečio vaiko, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, tėvų.
21 Žinoma, pagal Sąjungos teisę valstybei narei nedraudžiama vadovautis palankesnėmis nacionalinės teisės nuostatomis, nurodytomis Direktyvos 2011/95 3 straipsnyje, ir suteikti pabėgėlio statusą kaip išvestinę teisę tokios apsaugos gavėjo „šeimos nariams“, siekiant išsaugoti šeimos vienovę, tačiau su sąlyga, kad tai suderinama su šia direktyva.
22 Vis dėlto tai yra valstybių narių galimybė, ir, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, Belgijos teisės aktų leidėjas ja nepasinaudojo, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariais, kurie patys neatitinka šios apsaugos suteikimo reikalavimų.
23 Be to, iš šio sprendimo 12 ir 13 punktų matyti, kad pačiam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl galimybės teisę į tokią tarptautinę apsaugą, kokios prašoma pagrindinėje byloje, grįsti Direktyvos 2011/95 20 ir 23 straipsniais, tačiau nagrinėjamu atveju jis turi priimti sprendimą kaip galutinė instancija, todėl vis dėlto manė privalantis kreiptis į Teisingumo Teismą šiuo klausimu.
24 Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į šio sprendimo 15 ir 16 punktuose primintą jurisprudenciją ir į šio sprendimo 17 ir 18 punktuose nurodytą pagrindinės bylos dalyką, į pateiktus prejudicinius klausimus reikia atsakyti tik tiek, kiek jais siekiama nustatyti, ar asmuo, esantis tokioje padėtyje kaip pareiškėja pagrindinėje byloje, turi teisę į tarptautinę apsaugą, o likusi prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalis yra nepriimtina.
25 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visų pirma į šio sprendimo 20–22 punktuose primintas aplinkybes, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2011/95 20 ir 23 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybės narės neįpareigojamos pripažinti pabėgėlio statusą valstybėje narėje turinčio vaiko vieno iš tėvų, kuris yra „šeimos narys“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio j punktą, teisės į tarptautinę apsaugą šioje valstybėje narėje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 20 ir 23 straipsniai
turi būti aiškinami taip:
pagal juos valstybės narės neįpareigojamos pripažinti pabėgėlio statusą valstybėje narėje turinčio vaiko vieno iš tėvų, kuris yra „šeimos narys“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio j punktą, teisės į tarptautinę apsaugą šioje valstybėje narėje.
Parašai.