Byla C‑188/15

Asma BougnaouiirAssociation de défense des droits de l’homme (ADDH)

prieš

Micropole SA

(Cour de cassation (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris – Diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų – Esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas – Sąvoka – Kliento pageidavimas, kad jam paslaugų neteiktų musulmonišką skarą ryšinti darbuotoja“

Santrauka – 2017 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Religijos sąvoka – Apimtis

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnio 1 dalis ir 52 straipsnio 3 dalis; Tarybos direktyvos 2000/78 1 straipsnis)

2.        Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas – Esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas – Sąvoka – Darbdavio siekis atsižvelgti į kliento pageidavimus, kad šio darbdavio paslaugų nebeteiktų musulmonišką skarą ryšinti darbuotoja – Neįtraukimas

(Tarybos direktyvos 2000/78 23 konstatuojamoji dalis ir 4 straipsnio 1 dalis)

1.      Dėl Direktyvos 2000/78/EB 1 straipsnyje vartojamos sąvokos „religija“ reikia pažymėti, kad ši direktyva nepateikia šios sąvokos apibrėžties.

Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2000/78 1 konstatuojamojoje dalyje rėmėsi pagrindinėmis teisėmis, garantuojamomis 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK), kurios 9 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė, be kita ko, apima laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ar mokant jo.

Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat rėmėsi bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis kaip bendrais Sąjungos teisės principais. Tarp teisių, kurių kyla iš šių bendrų tradicijų ir kurios buvo patvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija), yra teisė į sąžinės ir religijos laisvę, įtvirtinta Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje. Šioje nuostatoje nurodyta, kad ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas. Kaip matyti iš su Pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų (OL C 303, 2007, p. 17), 10 straipsnio 1 dalyje garantuota teisė atitinka EŽTK 9 straipsnyje garantuotą teisę, o remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi jos esmė ir taikymo sritis yra tokia pati.

Kadangi iš pradžių EŽTK, o paskui Chartijoje sąvokai „religija“ suteikta plati reikšmė, nes į šią sąvoką įtraukta asmenų laisvė išpažinti ir skelbti savo religiją, darytina išvada, kad priimdamas Direktyvą 2000/78 Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino laikytis tokio pat požiūrio, todėl šios direktyvos 1 straipsnyje vartojamą sąvoką „religija“ reikia aiškinti kaip apimančią ne tik forum internum, t. y. religijos ar tikėjimo turėjimą, bet ir forum externum, t. y. religijos ar tikėjimo viešą išpažinimą ir skelbimą.

(žr. 27–30 punktus)

2.      2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad darbdavio siekis atsižvelgti į kliento pageidavimus, kad šio darbdavio paslaugų nebeteiktų darbuotoja, ryšinti musulmonišką skarą, neturėtų būti laikomas esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.

Be to, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2000/78 23 konstatuojamąją dalį savybė, susijusi, be kita ko, su religija, gali būti laikoma esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu tik kai kuriomis aplinkybėmis.

Taip pat reikia pažymėti, kad remiantis pačia Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalies formuluote nagrinėjama savybė gali būti laikoma tokiu reikalavimu tik „[dėl profesinės veiklos pobūdžio arba jos vykdymo sąlygų]“.

Remiantis šiomis įvairiomis nuostatomis darytina išvada, kad sąvoka „esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, reiškia reikalavimą, objektyviai nulemtą konkrečios profesinės veiklos pobūdžio ar vykdymo sąlygų. Taigi ji neapima subjektyvių įsitikinimų, kaip antai darbdavio siekio atsižvelgti į specialius kliento pageidavimus.

(žr. 38–41 punktus ir rezoliucinę dalį)