BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. birželio 9 d.(*)

„Dempingas – Jungtinių Amerikos Valstijų kilmės bioetanolio importas – Galutinis antidempingo muitas – Ieškinys dėl panaikinimo – Asociacija – Tiesioginės sąsajos su nariais nebuvimas – Nepriimtinumas – Visoje šalyje taikomas antidempingo muitas – Individualus režimas – Įmonių atranka – Teisė į gynybą – Nediskriminavimas – Rūpestingumo pareiga“

Byloje T‑276/13

Growth Energy, įsteigta Vašingtone (JAV),

Renewable Fuels Association, įsteigta Vašingtone,

iš pradžių atstovaujamos advokato P. Vander Schueren, vėliau advokatų P. Vander Schueren ir M. Peristeraki,

ieškovės,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą S. Boelaert, iš pradžių padedamą advokato G. Berrisch ir solisitoriaus B. Byrne, vėliau advokatų R. Bierwagen ir C. Hipp,

atsakovę,

palaikomą

Europos Komisijos, atstovaujamos M. França ir T. Maxian Rusche,

ir

ePURE, de Europese Producenten Unie van Hernieuwbare Ethanol, atstovaujamos advokatų O. Prost ir A. Massot,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo iš dalies panaikinti 2013 m. vasario 18 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 157/2013, kuriuo importuojamam Jungtinių Amerikos Valstijų kilmės bioetanoliui nustatomas galutinis antidempingo muitas (OL L 49, p. 10), kiek jis susijęs su ieškovėmis ir jų nariais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. Dittrich, teisėjai J. Schwarcz ir V. Tomljenović (pranešėja),

posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. gegužės 20 ir 21 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovės Growth Energy ir Renewable Fuels Association yra asociacijos, kurios atstovauja Amerikos bioetanolio gamintojams ir kitoms organizacijoms, veikiančioms JAV biodegalų sektoriuje (Growth Energy atveju) ir etanolio sektoriuje (Renewable Fuels Association atveju).

2        Gavusi ePURE, Europese Producenten Unie van Hernieuwbare Ethanol (Europos atsinaujinančiojo etanolio gamintojų asociacija, toliau – ePure) skundą Europos Komisija, remdamasi 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51, toliau – Pagrindinis reglamentas) 5 straipsniu, pradėjo antidempingo procedūrą dėl JAV kilmės bioetanolio importo į Europos Sąjungą.

3        Ieškovės tvirtina, kad turėjo atstovaujančių asociacijų statusą per antidempingo procedūrą ir kad per visą tyrimą buvo laikomos suinteresuotomis šalimis.

4        Paskelbusi pranešimą apie antidempingo tyrimo dėl importuojamo Jungtinių Amerikos Valstijų kilmės bioetanolio inicijavimą (OL C 345, 2011, p. 7) Komisija pranešė, kad dėl didelio JAV eksportuojančių gamintojų ir Sąjungos gamintojų skaičiaus ji tiek pirmųjų, tiek antrųjų atžvilgiu ketina pasinaudoti atrankos metodu, kaip numatyta Pagrindinio reglamento 17 straipsnyje.

5        2012 m. sausio 16 d. raštu Komisija informavo Marquis Energy LLC, Patriot Renewable Fuels LLC, Plymouth Energy Company LLC, POET LLC ir Platinum Ethanol LLC (toliau – atrinkti gamintojai), bendroves, kurios yra ieškovių narės, kad jos yra atrinktos JAV eksportuojančios gamintojos. Vėliau, 2012 m vasario 22 d., šios bendrovės nusiuntė Komisijai savo atsakymus į antidempingo klausimyną, o Komisija jų patalpose atliko patikrinimus.

6        2012 m. kovo 26 d. ieškovės Komisijai pateikė savo pastabas raštu dėl sprendimo pradėti antidempingo procedūrą.

7        2012 m. rugpjūčio 24 d. Komisija nusiuntė ieškovėms preliminarios informacijos dokumentą, jame išdėstė faktines aplinkybes ir vertinimus, kuriais remdamasi nusprendė tęsti tyrimą nenustačius laikinųjų priemonių (toliau – preliminarios informacijos dokumentas). Minėto dokumento 45–47 punktuose ji konstatavo, kad šiame etape nebuvo įmanoma įvertinti, ar JAV kilmės bioetanolio eksportas vykdomas dempingo kaina, nes atrinkti gamintojai vidaus pardavimų neskyrė nuo pardavimo eksportui ir viską parduodavo nesusijusiems JAV įsteigtiems prekiautojams ir (arba) maišytojams, kurie bioetanolį maišydavo su benzinu ir jį perparduodavo. Todėl atrinkti gamintojai visiškai nežinojo, kur atsidurdavo produktas ir kokia buvo jo eksporto kaina. Taigi Komisija nusprendė tęsti tyrimą ir išplėsti jį įtraukiant prekiautojus ir (arba) maišytojus, kad būtų galima gauti informacijos apie eksporto kainą ir aiškų bioetanolio rinkos vaizdą (minėto dokumento 50 punktas).

8        Ieškovių Plymouth Energy Company ir POET prašymu 2012 m. rugsėjo 11 d. įvyko Komisijos bylą nagrinėjančio pareigūno surengtas klausymas.

9        2012 m. rugsėjo 24 d. ieškovės pateikė savo pastabas dėl preliminarios informacijos dokumento.

10      2012 m. gruodžio 6 d. Komisija nusiuntė ieškovėms galutinės informacijos dokumentą, kuriame, remdamasi nepriklausomų prekiautojų ir (arba) maišytojų pateiktais duomenimis, nagrinėjo, ar yra dempingas, galintis padaryti žalą Sąjungos pramonei (toliau – galutinės informacijos dokumentas). Taigi ji nusprendė 3 metams nustatyti galutines antidempingo priemones, t. y. nustatė 9,6 % tarifą nacionaliniu lygiu.

11      Ieškovės 2012 m. gruodžio 17 d. pateikė savo pastabas dėl šio dokumento.

12      2012 m. gruodžio 21 d. raštu Komisija nusiuntė papildomos informacijos dokumentą, kuriame, pirma, buvo numatyta galutinių antidempingo priemonių galiojimą pratęsti nuo 3 iki 5 metų ir, antra, siūlyta ieškovėms raštu pateikti pastabas dėl šio pakeitimo ir dėl galutinės informacijos dokumento vėliausiai iki 2013 m. sausio 2 d.

13      2013 m. sausio 2 d. ieškovės pateikė pastabas dėl šio dokumento.

14      2013 m. sausio 30 d. raštu Komisija atsakė į ieškovių pastabas dėl galutinės informacijos dokumento.

15      2013 m. vasario 18 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 157/2013, kuriuo importuojamam Jungtinių Amerikos Valstijų kilmės bioetanoliui nustatomas galutinis antidempingo muitas (OL L 49, p. 10, toliau – ginčijamas reglamentas); šiuo reglamentu JAV kilmės bioetanoliui (vadinamam „etanolio kuru“), t. y. iš žemės ūkio produktų pagamintam denatūruotam arba nedenatūruotam etilo alkoholiui, išskyrus produktus, kurių sudėtyje pagal EN 15376 standartą yra daugiau kaip 0,3 % (m / m) vandens, taip pat iš žemės ūkio produktų pagamintam etilo alkoholiui, esančiam benzino mišiniuose, kurių sudėtyje yra daugiau kaip 10 % (v / v) etilo alkoholio, kuris skirtas naudoti kaip kuras ir kurio KN kodai šiuo metu yra ex 2207 10 00, ex 2207 20 00, ex 2208 90 99, ex 2710 12 21, ex 2710 12 25, ex 2710 12 31, ex 2710 12 41, ex 2710 12 45, ex 2710 12 49, ex 2710 12 51, ex 2710 12 59, ex 2710 12 70, ex 2710 12 90, ex 3814 00 10, ex 3814 00 90, ex 3820 00 00 ir ex 3824 90 97 (TARIC kodai 2207 10 00 12, 2207 20 00 12, 2208 90 99 12, 2710 12 21 11, 2710 12 25 92, 2710 12 31 11, 2710 12 41 11, 2710 12 45 11, 2710 12 49 11, 2710 12 51 11, 2710 12 59 11, 2710 12 70 11, 2710 12 90 11, 3814 00 10 11, 3814 00 90 71, 3820 00 00 11 ir 3824 90 97 67), nustatomas visoje šalyje taikomas 9,5 % galutinis antidempingo muitas, apibrėžtas konkrečia 62,30 EUR suma už toną grynojo produkto svorio, taikomas 5 metus visam kiekiui, atsižvelgiant į bioetanolio dalį.

16      Dėl atrinktų JAV eksportuojančių gamintojų Taryba ginčijamo reglamento 12–16 konstatuojamosiose dalyse konstatavo, kad tyrimas parodė, jog nė vienas iš šio sprendimo 5 punkte nurodytų atrinktų gamintojų neeksportavo bioetanolio į Sąjungos rinką. Iš tiesų jie produktą vidaus rinkoje parduodavo nesusijusiems prekiautojams ir (arba) maišytojams, kurie jį maišydavo su benzinu ir perparduodavo vidaus rinkoje ar eksportui būtent į Sąjungą. Šie gamintojai nebūtinai žinojo, ar jų produkcija buvo eksportuojama į Sąjungos rinką, ir visiškai nežinojo, kokias kainas taikė prekiautojai ir (arba) maišytojai. Tai reiškia, kad JAV bioetanolio gamintojai nėra nagrinėjamojo produkto eksportuotojai į Sąjungą. Iš tiesų eksportuotojai – tai prekiautojai ir (arba) maišytojai. Galiausiai norėdama tinkamai atlikti tyrimą dėl dempingo Taryba rėmėsi dviejų bendradarbiauti per tyrimą sutikusių prekiautojų ir (arba) maišytojų duomenimis.

17      Dėl dempingo nustatymo Taryba ginčijamo reglamento 62–64 konstatuojamosiose dalyse paaiškino, jog mano, kad reikėtų nustatyti visai šaliai taikomą dempingo skirtumą. Nors tam tikri gamintojai tvirtino, kad galima identifikuoti jų produktus ir atkurti judėjimą, kai jie buvo parduoti JAV ūkio subjektams, ketinantiems produktus eksportuoti, jie negalėjo įrodyti ryšio tarp savo pardavimų JAV rinkoje ir kitų ūkio subjektų eksporto į Sąjungą, be to, jie nežinojo eksporto į Sąjungą kainų lygio. Tarybos nuomone, dėl bioetanolio pramonės struktūros ir nagrinėjamojo produkto gamybos bei pardavimo JAV rinkoje ir eksporto į Sąjungą būdų buvo neįmanoma JAV gamintojams nustatyti individualių dempingo skirtumų.

18      2013 m. vasario 20 d. raštu Komisija atsakė į ieškovių ir Plymouth Energy Company pastabas dėl papildomos informacijos dokumento.

 Procesas ir šalių reikalavimai

19      2013 m. gegužės 15 d. ieškovės Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė ieškinį, kurį 2013 m. gegužės 17 d. raštu iš dalies pakeitė.

1.     Dėl prašymo sujungti su byla Marquis Energy / Taryba (T‑277/13)

20      2013 m. birželio 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovės paprašė šią bylą sujungti su byla Marquis Energy / Taryba (T‑277/13). Savo pastabose Taryba paprašė Bendrojo Teismo atidėti galimo dviejų bylų sujungimo klausimą, kol baigsis rašytinė proceso dalis ir bus išnagrinėti šalių argumentai dėl priimtinumo.

21      2013 m. liepos 31 d. Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas nusprendė nesujungti šios bylos su byla Marquis Energy / Taryba (T‑277/13).

2.     Dėl prašymų leisti įstoti į bylą

22      2013 m. liepos 16 d. Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Komisija paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. Savo pastabose ieškovės neprieštaravo dėl tokio įstojimo į bylą.

23      2013 m. rugsėjo 20 d. Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ePure paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. Savo pastabose ieškovės neprieštaravo dėl tokio įstojimo į bylą.

24      2014 m. vasario 4 d. nutartimis Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas patenkino prašymus įstoti į bylą.

25      2014 m. balandžio 18 d. Komisija ir ePure pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus.

3.     Dėl proceso organizavimo priemonių ir žodinės proceso dalies

26      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 64 straipsnį, Tarybai ir ieškovėms raštu pateikė klausimus. Šalys atsakė į klausimus per Bendrojo Teismo nustatytą terminą.

27      Vis dėlto Taryba 2015 m. balandžio 29 d. raštu pranešė Bendrajam Teismui, kad tam tikra informacija, būtina norint atsakyti į minėtus klausimus, yra konfidenciali, todėl paprašė Bendrojo Teismo pritaikyti tyrimo priemones, kad galėtų „pateikti šiuos dokumentus“, taip pat užtikrinti jų konfidencialumą.

28      2015 m. gegužės 19 d. raštu ieškovės pateikė Bendrajam Teismui tris prašymus: pirma, taikyti tyrimo priemones, įpareigojančias Tarybą pateikti minėtus dokumentus, antra, iš Tarybos atsakymo į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus pašalinti (i) skyrių arba leisti joms pateikti pastabas raštu, trečia, suteikti joms galimybę pateikti pastabas raštu, kad būtų ištaisytos Tarybos atsakyme padarytos fakto klaidos.

29      Per 2015 m. gegužės 20 ir 21 d. vykusį teismo posėdį šalys pateikė paaiškinimus žodžiu ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus. Per teismo posėdį ieškovės iš dalies atsisakė 2015 m. gegužės 19 d. reikalavimo, pašalindamos konkrečiai šio sprendimo 28 punkte išdėstytus antrą ir trečią prašymus, ir Bendrasis Teismas tai įrašė į posėdžio protokolą.

30      Po posėdžio Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas panešė, kad žodinė proceso dalis bus užbaigta vėliau.

31      Kadangi Bendrasis Teismas nusprendė, jog neverta imtis minėtų tyrimo priemonių, 2015 m. gruodžio 9 d. raštu pranešė šalims, kad šią dieną užbaigiama žodinė proceso dalis.

4.     Prašymai užtikrinti konfidencialumą

32      2013 m. lapkričio 22 d. pateiktu aktu ieškovės paprašė neatskleisti ePure tam tikrų prie ieškinio pridėtų dokumentų, dalies dubliko ir tam tikrų jo priedų.

33      2015 m. gegužės 15 d. pateiktu aktu ieškovės paprašė neatskleisti ePure tam tikrų Tarybos atsakymų į Bendrojo Teismo taikant proceso organizavimo priemones pateiktus klausimus dalių.

34      ePure gavo tik nekonfidencialias minėtų dokumentų versijas ir nepateikė jokių prieštaravimų dėl prašymų užtikrinti konfidencialumą jos atžvilgiu.

5.     Šalių reikalavimai

35      Ieškinyje, iš dalies pakeistame 2013 m. gegužės 17 d. raštu, ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su jomis ir jų nariais,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

36      Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

37      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

38      ePure Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškovių nurodytus pagrindus,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

39      Grįsdamos savo ieškinį ieškovės nurodo dešimt ieškinio pagrindų. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 5 dalies ir 18 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių pažeidimu, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principų pažeidimu bei tvirtinimu, kad buvo padaryta akivaizdžių vertinimo klaidų. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su akivaizdžia faktinių aplinkybių vertinimo klaida ir Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies pažeidimu. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida, diskriminacijos draudimo principo pažeidimu ir Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida. Penktasis ieškinio pagrindas susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida ir Pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalies, 3 straipsnio 1–3 bei 5–7 dalių ir 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Šeštasis ieškinio pagrindas susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida ir Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Septintasis ieškinio pagrindas susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida nustatant priežastinį ryšį. Aštuntasis ieškinio pagrindas susijęs su Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 2 dalies ir proporcingumo principo pažeidimu. Devintasis ieškinio pagrindas susijęs su Pagrindinio reglamento 5 straipsnio 2 ir 3 dalių ir gero administravimo bei diskriminacijos draudimo principų pažeidimu. Galiausiai dešimtasis ieškinio pagrindas susijęs su Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalies, 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, 20 straipsnio 2, 4 ir 5 dalių, teisės į gynybą, diskriminacijos draudimo ir gero administravimo principų pažeidimu bei nepakankamu motyvavimu.

40      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad savo procesiniuose dokumentuose ieškovės pateikia įvairių argumentų, kuriais, nors siekiama įrodyti ginčijamo reglamento neteisėtumą, vis dėlto nurodomi „Komisijos“ padaryti teisės pažeidimai. Pavyzdžiui, pirmasis–penktasis, septintasis ir devintasis ieškinio pagrindai, apibendrinti ieškinio 5 punkte, susiję su „Komisijos“ padarytais įvairiais Pagrindinio reglamento pažeidimais. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nuorodos, jog ginčijamame reglamente pažeidimus padarė „Komisija“, o ne „Taryba“, yra ieškovių procesiniuose dokumentuose padaryta rašybos klaida. Iš tikrųjų iš ieškovių procesinių dokumentų aiškiai matyti, kad savo argumentais jos siekia, kad būtų panaikintas ginčijamas reglamentas dėl Tarybos padarytų klaidų. Taip pat svarbu pažymėti, kad Tarybos ir Komisijos atsakymai į šiuos argumentus rodo, jog šios institucijos pripažino, kad ieškovės iš tikrųjų kalba apie Tarybos padarytus pažeidimus. Tokiomis aplinkybėmis šiuos ieškovių argumentus reikia nagrinėti minėta Tarybos ir Komisijos pripažinta prasme.

41      Taryba, palaikoma Komisijos ir ePure, konkrečiai nepateikdama nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį, tvirtina, kad ieškinys yra nepriimtinas. Ji mano, kad ieškovės neturi teisės pareikšti ieškinio nei kaip savo narių atstovės, nei asmeniškai, nes netenkinamos SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytos sąlygos. Be to, Komisija nurodė, kad ieškovės nėra suinteresuotos pareikšti ieškinio.

1.     Dėl priimtinumo

42      Kadangi ieškovės yra asociacijos, atstovaujančios JAV bioetanolio pramonei, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar tokios asociacijos gali šiuo atveju pareikšti ieškinį, paskui – ar jos gali asmeniškai pareikšti ieškinį ir ar gali pareikšti ieškinį atstovaudamos tam tikriems savo nariams. Galiausiai reikia išnagrinėti ieškovių suinteresuotumą pareikšti ieškinį šiuo atveju.

 Dėl asociacijų, kokios yra ieškovės, teisės pareikšti ieškinį

43      Taryba mano, kad ieškovės, kaip asociacijos, atstovaujančios savo narių interesams, gali prašyti panaikinti ginčijamą reglamentą, tik jei šis reglamentas daro įtaką su juo konkrečiai susijusiems jų nariams. Ji taip pat tvirtina, kad, išskyrus Marquis Energy, kuri nusprendė asmeniškai ginčyti ginčijamą reglamentą (byloje Marquis Energy / Taryba (T‑277/13)), atvejį, ginčijamas reglamentas tapo neskundžiamas ieškovių narių atžvilgiu. Šiuo klausimu ji nurodo, kad šis asociacijos pateiktas ieškinys, net jei būtų priimtinas ir pagrįstas, negalėtų pakeisti išvados dėl ginčijamo reglamento neskundžiamumo, priešingu atveju būtų pažeistas Sąjungos teisėje įtvirtintas teisinio saugumo principas.

44      Ieškovės ginčija Tarybos argumentus ir tvirtina, kad tokie argumentai atima iš asociacijų teisę pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme. Tačiau asociacijos pateiktas ieškinys dėl panaikinimo, jei yra patenkinamas, turi poveikį visiems asociacijos nariams, teisėtai priklausiusiems šiai asociacijai pateikiant ieškinį.

45      Iš teismų praktikos matyti, kad asociacijos, kuriai pavesta ginti jos narių kolektyvinius interesus, pateiktas ieškinys priimtinas tik trimis atvejais: pirma, kai tai aiškiai nurodyta teisės nuostatoje (šiuo klausimu žr. 2004 m. gruodžio 10 d. Nutarties EFfCI / Parlamentas ir Taryba, T‑196/03, Rink, EU:T:2004:355, 42 punktą), antra, kai įmonės, kurioms ji atstovauja, ar kai kurios iš jų turi asmeninę teisę pareikšti ieškinį, arba, trečia, kai ji pati gina savo interesus (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija ir Forum 187 / Komisija, C‑182/03 ir C‑217/03, Rink, EU:C:2006:416, 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 2014 m. birželio 24 d. Nutarties PPG ir SNF / ECHA, T‑1/10 RENV, EU:T:2014:616, 30 punktą).

46      Taigi reikia išsiaiškinti, ar ieškovės šioje byloje gali remtis vienu ar kitu arba keliais iš šių trijų atvejų.

47      Pirmiausia dėl pirmojo atvejo, kad asociacijos pateiktas ieškinys yra priimtinas, kai tokia teisė aiškiai įtvirtinta teisės nuostatoje, reikia pažymėti, kad, pirma, ieškovės nenurodė jokios teisės nuostatos, suteikiančios joms teisę pareikšti ieškinį, ir, antra, joks Bendrojo Teismo byloje esantis įrodymas neleidžia daryti išvados apie teisinės nuostatos, kuria ieškovės šiuo atveju galėtų remtis, egzistavimą.

48      Taigi šis ieškinys negali būti pripažintas priimtinu dėl to, kad ieškovių teisė pareikšti ieškinį grindžiama konkrečia tai daryti leidžiančia teisės nuostata.

49      Antra, dėl antrojo atvejo, kad asociacijos pateiktas ieškinys yra priimtinas, kai minėta asociacija atstovauja įmonei arba įmonėms, turinčioms asmeninę teisę pareikšti ieškinį, reikia konstatuoti, jog ieškovės iš esmės tvirtina galinčios pareikšti ieškinį, nes tam tikri jų nariai yra „JAV kilmės bioetanolio eksportuotojai į Sąjungą“.

50      Dėl ieškovių narių reikia išsiaiškinti, ar šios keturios ūkio subjektų kategorijos turi teisę pareikšti ieškinį:

–        Marquis Energy, kuri yra atrinkta JAV bioetanolio gamintoja ir pateikė atskirą savo ieškinį dėl ginčijamo reglamento byloje Marquis Energy / Taryba (T‑277/13),

–        keturi kiti (neskaitant Marquis Energy) atrinkti JAV bioetanolio gamintojai, nurodyti ginčijamo reglamento 36 konstatuojamojoje dalyje (toliau – keturi atrinkti gamintojai), t. y. Patriot Renewable Fuels, Plymouth Energy Company, POET ir Platinum Ethanol, kurių kiekvienas yra bent vienos iš ieškovių narys. Iš tikrųjų šios keturios gamintojų grupės yra pirmosios ieškovės Growth Energy narės, o Patriot Renewable Fuels ir Plymouth Energy Company taip pat yra ir antrosios ieškovės Renewable Fuels Association narės,

–        bioetanolio prekiautojai ir (arba) maišytojai Murex ir CHS,

–        visi kiti ieškovių nariai.

51      Šiuo klausimu pirmiausia turi būti konstatuota, jog reikia atmesti galimybę, kad šis ieškinys gali būti priimtinas dėl pirmojo iš šių motyvų, t. y. kad ieškovės atstovauja Marquis Energy. Iš tikrųjų pagal teismo praktiką asociacija, veikdama kaip savo narių atstovė, turi teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, kai jie patys nepareiškė ieškinio, nors būtų turėję teisę tai padaryti (žr. 2012 m. kovo 29 d. Nutarties Asociación Española de Banca / Komisija, T‑236/10, Rink., EU:T:2012:176, 23 ir 24 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką). Taigi iš šios teismo praktikos matyti, kad nagrinėjamu atveju, kadangi Marquis Energy pati pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme byloje Marquis Energy / Taryba (T‑277/13) dėl ginčijamo reglamento panaikinimo, šis ieškovių ieškinys, kiek jos nurodo atstovaujančios Marquis Energy, bet kuriuo atveju nepriimtinas. Tačiau ši išvada neturi reikšmės būtinybei išnagrinėti, ar priimtinas ieškinys, kurį ieškovės pateikė atstovaudamos ir kitiems savo nariams.

52      Antra, dėl ieškovių narių prekiautojų ir (arba) maišytojų, eksportuojančių bioetanolį, reikia pažymėti, kad per teismo posėdį ieškovės nurodė argumentą, pagal kurį dvi jos „asocijuotosios“ narės Murex ir CHS yra bioetanolį eksportuojančios prekiautojos ir (arba) maišytojos. Murex yra Growth Energy „asocijuotoji narė“, o CHS – Renewable Fuels Association „asocijuotoji narė“. Dėl šios priežasties jos mano turinčios teisę pareikšti ieškinį kaip minėtų įmonių atstovės. Be to, ieškovės nurodė, kad šios dvi eksportuotojos pateikė užpildytas atrankos formas.

53      Neginčijama, kad CHS yra Renewable Fuels Association „asocijuotoji“ narė. Tačiau, kaip teisingai per teismo posėdį nurodė Komisija ir tai buvo įrašyta į posėdžio protokolą, Renewable Fuels Association įstatų IV straipsnio 4 dalies b punkte nurodyta, kad šios asociacijos „asocijuotieji“ nariai turi teisę dalyvauti narių susirinkimuose, tačiau be balsavimo teisės.

54      Dėl Murex neginčijama, kad ji yra Growth Energy „asocijuotoji“ narė. Tačiau, kaip teisingai per teismo posėdį nurodė Komisija ir tai buvo įrašyta į posėdžio protokolą, Growth Energy „articles of incorporation“ (įstatų) 4 straipsnyje numatytos narių kategorijos, turinčios teisę balsuoti ir tokios teisės neturinčios. Konkrečiai kalbant, pagal Growth Energy „Second Amended and Restated Bylaws“ (antrieji iš dalies pakeisti ir papildyti nuostatai) II straipsnio 2.01 dalies c punktą šios asociacijos „asocijuotasis“ narys neturi balsavimo teisės.

55      Be balsavimo teisės CHS ir Murex neturi galimybės ginti savo interesų, kai joms atstovauja atitinkamos asociacijos. Tokiomis aplinkybėmis ir, nesant kitų įrodymų, galinčių patvirtinti, kad „asocijuotasis“ narys turėjo tokią galimybę ginti savo interesus, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Renewable Fuels Association neturėjo teisės pareikšti ieškinio kaip CHS atstovė, o Growth Energy neturėjo teisės pareikšti ieškinio kaip Murex atstovė.

56      Iš šio sprendimo 51–55 punktuose pateiktų vertinimų matyti, kad nors ieškinys, kiek jame ieškovės nurodo atstovaujančios Marquis Energy ir CHS ar Murex, negali būti priimtinas, reikia išnagrinėti, ar jų ieškinys yra priimtinas, kiek jos nurodo atstovaujančios, pirma, keturiems atrinktiems gamintojams (išskyrus Marquis Energy grupę), ir, antra, visiems kitiems nariams (išskyrus keturis atrinktus gamintojus, Marquis Energy arba prekiautojus ir (arba) maišytojus CHS ir Murex).

57      Trečia, taip pat reikia atmesti ieškovių argumentą, pagal kurį asociacijos pateiktas ieškinys dėl panaikinimo, jei yra patenkinamas, turi poveikį visiems asociacijos nariams, teisėtai priklausiusiems šiai asociacijai pateikiant ieškinį.

58      Šiuo klausimu reikia priminti, kad nors, atsižvelgiant į SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos kriterijus, antidempingo muitus nustatantys reglamentai dėl savo pobūdžio ir taikymo srities yra norminio pobūdžio aktai, nes taikomi visiems suinteresuotiesiems ūkio subjektams, negali būti atmesta galimybė, kad tam tikri ūkio subjektai gali pareikšti ieškinį tik dėl tam tikrų jų nuostatų (šiuo klausimu žr. 1984 m. vasario 21 d. Sprendimo Allied Corporation ir kt. / Komisija, 239/82 ir 275/82, Rink., EU:C:1984:68, 11 punktą ir 1985 m. kovo 20 d. Sprendimo Timex / Taryba ir Komisija, 264/82, Rink, EU:C:1985:119, 12 punktą).

59      Iš teismo praktikos matyti, kad tuo atveju, kai pagal antidempingo muitus nustatantį reglamentą kelioms bendrovėms nustatomi skirtingi muitai, tam tikra bendrovė gali pareikšti ieškinį tik dėl tų jo nuostatų, kuriomis šiai bendrovei nustatomas konkretus antidempingo muitas ir fiksuojamas jo dydis, bet ne dėl tų nuostatų, kuriomis antidempingo muitai nustatomi kitoms bendrovėms, todėl šios bendrovės ieškinys priimtinas tik tiek, kiek juo siekiama išimtinai su ja susijusių reglamento nuostatų panaikinimo (žr. 2001 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nachi Europe, C‑239/99, Rink., EU:C:2001:101, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

60      Be to, iš ieškovių šiuo klausimu nurodomo 2012 m. kovo 21 d. Sprendimo Fiskeri og Havbruksnæringens Landsforening ir kt. / Taryba (T‑115/06, EU:T:2012:136) 29 punkto, vertinamo atsižvelgiant į to paties sprendimo 27 ir 28 punktus, matyti, kad panaikinimo poveikis visiems asociacijos nariams įmanomas, tik jei priimtini visų minėtų narių ieškiniai.

61      Iš tikrųjų, jei būtų kitaip, profesinė asociacija galėtų remtis tam tikrų narių teise pareikšti ieškinį, siekdama, kad būtų panaikintas reglamentas visiems jos nariams, net ir tiems, kurie asmeniškai neatitinka SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytų sąlygų. Taip būtų apeinamos ieškinių, kurie gali būti pareikšti dėl antidempingo muitą nustatančio reglamento, priimtinumo taisyklės.

62      Taigi nagrinėjamu atveju ieškovės panaikinti ginčijamą reglamentą savo narių atžvilgiu gali reikalauti tik tiek, kiek jis susiję su jų nariais, kurie remiantis SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa patys turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo.

63      Ketvirta, dėl trečiojo atvejo, kai asociacijos ieškinys priimtinas, jei asociacija gina savo interesus, ieškovės mano, kad jos, kaip pagrindinių etanolio gamintojų asociacijos, turi teisę savo vardu pateikti ieškinį, ir primena, kad per administracinę antidempingo procedūrą jos buvo suinteresuotosios šalys. Taigi šiuo klausimu reikia išsiaiškinti, ar šiuo atveju ieškovės, kaip asociacijos, dalyvavusios per antidempingo procedūrą, yra asmeniškai suinteresuotos (žr. šio sprendimo 75–87 punktus).

 Dėl ieškovių teisės pareikšti ieškinį

64      Riekia priminti, kad SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatyti trys atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo. Šio straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis jis pirmiausia gali pareikšti ieškinį dėl aktų, kurie jam yra skirti. Antra, jis gali pareikšti ieškinį dėl aktų, kurie tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ir, trečia, dėl aktų, kurie tiesiogiai su juo susiję ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

65      Reikia pažymėti, kad tiesioginės sąsajos kriterijus yra identiškas SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytais antru ir trečiu atvejais (2015 m. kovo 13 d. Nutarties European Coalition to End Animal Experiments / ECHA, T‑673/13, Rink., EU:T:2015:167, 67 punktas).

66      Šiuo atveju neginčijama, kad ieškovės nėra ginčijamo reglamento adresatės. Todėl reikia išnagrinėti, ar jos gali pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo remdamosi SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytais antru ir trečiu atvejais, t. y. pirma, jos savo vardu pateikia ieškinį, antra, jos teikia ieškinį kaip vienos ūkio subjektų – jų narių – kategorijos atstovės.

67      Dėl SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytos tiesioginės sąsajos sąvokos reikia konstatuoti, kad pagal ją reikalaujama dviejų kumuliacinių sąlygų: pirma, kad aktas, kurį prašo panaikinti ieškovės, darytų tiesioginį poveikį jų teisinei padėčiai ir, antra, kad šis aktas nepaliktų jokios diskrecijos šios priemonės adresatams, atsakingiems už jos įgyvendinimą, kuris vyksta savaime ir kyla tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių taisyklių (2009 m. rugsėjo 24 d. Nutarties Município de Gondomar / Komisija, C‑501/08 P, EU:C:2009:580, 25 punktas ir 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, Rink., EU:C:2011:656, 66 punktas).

68      Dėl SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytos konkrečios sąsajos sąvokos konstatuotina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką kiti subjektai nei sprendimo adresatai gali teigti, kad šis teisės aktas yra konkrečiai su jais susijęs tik tuomet, jei šis sprendimas juos paveikia dėl jiems būdingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam šis aktas yra skirtas (žr. 1963 m. liepos 15 d. Sprendimą Plaumann / Komisija, 25/62, Rink. EU:C:1963:17, p. 223 ir 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C‑78/03 P, Rink., EU:C:2005:761, 33 punktą).

69      Apsaugos nuo dempingo srityje, pirma, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad aktai, kurie nustato antidempingo muitą, turi tiesioginę ir konkrečią įtaką toms gaminančioms ir eksportuojančioms įmonėms, kurios gali įrodyti, jog buvo įvardytos Komisijos ar Tarybos priimtuose aktuose arba įtrauktos į parengtinį tyrimą (58 punkte minėto Sprendimo Allied Corporation ir kt. / Komisija, EU:C:1984:68, 12 punktas ir 1985 m. gegužės 23 d. Sprendimo Allied Corporation ir kt. / Taryba, 53/83, Rink., EU:C:1985:227, 4 punktas).

70      Antra, atitinkamo produkto, į kurio perpardavimo kainą buvo atsižvelgta eksportuojant eksporto kaina, importuotojams, kurie dėl to susiję su išvadomis dėl dempingo buvimo, yra tiesiogiai ir konkrečiai taikomi antidempingo muitą nustatantys reglamentai (1990 m. kovo 14 d. Sprendimo Nashua Corporation ir kt. / Komisija ir Taryba, C‑133/87 ir C‑150/87, Rink., EU:C:1990:115, 15 punktas ir Sprendimo Gestetner Holdings / Taryba ir Komisija, C‑156/87, Rink, EU:C:1990:116, 18 punktas). Tas pats taikytina importuotojams, bendradarbiaujantiems su trečiųjų šalių eksportuotojais, kurių produktams taikomi antidempingo muitai, tuo atveju, kai eksporto kaina buvo apskaičiuota remiantis šių importuotojų taikomomis perpardavimo Sąjungos rinkoje kainomis ir kai pats antidempingo muitas buvo apskaičiuotas remiantis šiomis perpardavimo kainomis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Neotype Techmashexport / Komisija ir Taryba, C‑160/87, EU:C:1990:295, 19 ir 20 punktus).

71      Trečia, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad originalios įrangos gamintojas, net nepripažinus jo nei importuotoju, nei eksportuotoju, yra tiesiogiai susijęs su reglamento dėl gamintojo, iš kurio jis perka produktus, dempingo nuostatomis dėl jo komercinių santykių su šiuo gamintoju ypatumų. Konkrečiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad būtent atsižvelgdama į šiuos ypatumus Taryba nustatė tam tikrą pelno normą, kad apskaičiuotų normaliąją vertę, vėliau panaudotą apskaičiuojant dempingo skirtumą, kuriuo remiantis buvo nustatytas antidempingo muitas, nes originalios įrangos gamintojas buvo susijęs su išvadomis dėl inkriminuojamos prekybos dempingo kaina (šiuo klausimu žr. 70 punkte minėto Sprendimo Nashua Corporation ir kt. / Komisija ir Taryba, EU:C:1990:115, 17–20 punktus ir 70 punkte minėto Sprendimo Gestetner Holdings / Taryba ir Komisija, EU:C:1990:116, 20–23 punktus).

72      Ketvirta, teismo praktikoje yra nuspręsta, kad Sąjungos gamintojas turi teisę pareikšti ieškinį, kai antidempingo muitą nustatantis reglamentas pagrįstas konkrečiai šio gamintojo, kuris yra pagrindinis atitinkamo produkto Sąjungos gamintojas, padėtimi. Kad padarytų tokią išvadą, Teisingumo Teismas konstatavo, kad minėto gamintojo kaltinimai buvo pateikti skunde, dėl kurio pradėta tyrimo procedūra, per kurią išklausytos jo pastabos, turėjusios didelę įtaką minėtos procedūros eigai, ir kad antidempingo muitas buvo nustatytas atsižvelgiant į pasekmes, kurių jam sukėlė konstatuotas dempingas (šiuo klausimu žr. 58 punkte minėto Sprendimo Timex / Taryba ir Komisija, EU:C:1985:119, 14 ir 15 punktus).

73      Penkta, Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad, tam tikroms ūkių subjektų kategorijoms pripažinus teisę pareikšti ieškinį dėl antidempingo reglamento panaikinimo, nebūtų užkirstas kelias galimai tokio reglamento konkrečiai sąsajai su kitais ūkio subjektais dėl tik jiems būdingų savybių, skiriančių juos nuo bet kurio kito asmens, konstatuoti. Todėl ieškovės minėtoje byloje pateiktą ieškinį jis pripažino priimtinu dėl to, jog šis ieškovas buvo prekių, kurioms taikytos antidempingo priemonės, didžiausias importuotojas, galutinis naudotojas ir jo ūkinė veikla labai priklausė nuo šio importo, o ginčijamas reglamentas jai darė didelę įtaką (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 16 d. Sprendimo Extramet Industrie / Taryba, C‑358/89, Rink., EU:C:1991:214,16–18 punktus).

74      Atsižvelgiant į šiuos vertinimus, reikia išnagrinėti ieškovių teisę nagrinėjamu atveju pareikšti ieškinį.

 Dėl ieškovių asmeninės teisės pareikšti ieškinį

75      Ieškovės nurodo, kad jos yra asociacijos, kurių nariai – pagrindiniai JAV etanolio gamintojai; jos aktyviai dalyvavo per administracinę procedūrą, po kurios priimtas ginčijamas reglamentas. Jų tikslas yra saugoti JAV etanolio pramonę. Kadangi ginčijamo reglamento priėmimas kelia didelių problemų ieškovėms ir kadangi jos per visą antidempingo procedūrą buvo laikomos suinteresuotomis šalimis, jos turėtų turėti teisę pareikšti šį ieškinį asmeniškai ir savo vardu.

76      Taryba, palaikoma Komisijos nurodo, jog ieškovėms, kad galėtų pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme, nepakanka nurodyti, kad atstovauja visai JAV bioetanolio pramonei ar gina savo interesus arba bendradarbiavo su Komisija vykstant tyrimui ir gynė savo narių interesus. Ji nurodo, kad nėra ypatingų aplinkybių, individualizuojančių ieškoves.

77      Taigi reikia išsiaiškinti, ar šiuo atveju ginčijamas reglamentas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su pačiomis ieškovėmis dėl pasikeitusios jų teisinės situacijos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 67 punkte nurodytą teismo praktiką.

78      Viena vertus, pirmiausia reikia pažymėti, jog neginčijama, kad ginčijamu reglamentu šaliai, iš kurios tiekiama, t. y. JAV, nustatomas bendras antidempingo muitas visam gryno bioetanolio, t. y. iš žemės ūkio produktų pagaminto etilo alkoholio ir su benzinu sumaišyto bioetanolio, kurio dalis didesnė nei 10 % (v / v), importui. Kita vertus, neginčijama, kad nors ieškovės yra asociacijos, kurios gina JAV bioetanolio pramonės interesus, ir dalyvavo per antidempingo procedūrą, jos neįgyja asmeninės teisės pareikšti ieškinio.

79      Todėl reikia konstatuoti, kad ginčijamas reglamentas, kiek juo nustatomi antidempingo muitai tik vieniems ieškovių narių produktams, nepakeičia ieškovių teisinės situacijos. Iš tikrųjų ginčijamame reglamente nustatytas antidempingo muitas ieškovių narių produktams nepakeičia ieškovių teisių ir pareigų.

80      Nors tai, kad ieškovės buvo šalys per antidempingo procedūrą, neturi reikšmės išvadai, kad antidempingo muitų nustatymas ieškovių narių produktams nepakeičia jų teisių ir pareigų, reikia pažymėti, jog nurodydamos savo dešimtąjį ieškinio pagrindą jos tvirtina, kad, kaip suinteresuotosios šalys per antidempingo procedūrą, jos yra asmeniškai suinteresuotos, kad ginčijamas reglamentas būtų panaikintas, nes buvo pažeistos jų procesinės teisės, konkrečiai nurodytos Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalyje, 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 20 straipsnio 2, 4 ir 5 dalyse.

81      Iš teismų praktikos matyti, jog tai, kad asmuo vienaip ar kitaip dalyvauja per Sąjungos akto priėmimo procedūrą, šį asmenį individualizuoja nagrinėjamo akto atžvilgiu, tik jeigu taikomi Sąjungos teisės aktai jam suteikia tam tikrų procesinių garantijų (pagal analogiją žr. 1983 m. spalio 4 d. Sprendimo Fediol / Komisija, 191/82, Rink., EU:C:1983:259, 31 punktą ir 2002 m. sausio 17 d. Sprendimo Rica Foods / Komisija, T‑47/00, Rink., EU:T:2002:7, 55 punktą).

82      Taigi reikia išsiaiškinti, ar šio sprendimo 80 punkte minėtos Pagrindinio reglamento nuostatos suteikia per reglamento, nustatančio antidempingo muitus, priėmimo procedūrą dalyvavusiems asmenims procesines garantijas, kaip tvirtina ieškovės.

83      Pagal Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalį atstovaujančios asociacijos, kaip antai ieškovės, kurios apie save pranešė 5 straipsnio 10 dalyje nurodyta tvarka, pateikusios raštiškus prašymus gali peržiūrėti visą bet kurios per tyrimą dalyvaujančios šalies pateiktą informaciją – skirtingai nei Sąjungos ar jos valstybių narių valdžios institucijų parengtus vidaus naudojimo dokumentus – kuri yra svarbi joms teikiant savo argumentus, bet nėra konfidenciali, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 19 straipsnį, ir kuri naudojama atliekant tyrimą. Be to, joms suteikiama teisė pateikti savo nuomonę dėl šios informacijos, o į jų pastabas atsižvelgiama, jeigu jos pakankamai pagrįstos atsiliepime.

84      Be to, to paties reglamento 20 straipsnio 2, 4 ir 5 dalys suteikia atstovaujančioms asociacijoms teisę prašyti galutinės informacijos apie faktines aplinkybes ir esminius vertinimus, kurių pagrindu ketinama rekomenduoti nustatyti galutines priemones arba baigti tyrimą ar nagrinėjimą nenustatant priemonių. Joms suteikiamas mažiausiai 10 dienų terminas pateikti pastabas dėl galutinės informacijos. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad ieškovės turėjo galimybę susipažinti su nekonfidencialia tyrimo bylos medžiaga ir kad pagal Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 dalį gavo galutinę informaciją bei 2012 m. gruodžio 21 d. papildomą informaciją.

85      Todėl, kadangi ieškovės savo ieškinį grindžia joms pagal Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalį, 19 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 20 straipsnio 2, 4 ir 5 dalis suteiktų procesinių garantijų apsauga, reikia konstatuoti, kad šis ieškinys yra priimtinas, kiek jis pateiktas ieškovių savarankiškai.

86      Šiuo atžvilgiu ieškovės pažymi turinčios teisę pareikšti ieškinį, nes dalyvavo per antidempingo procedūrą kaip atstovaujančios asociacijos, tarpininkavusios tarp Komisijos ir „visos JAV bioetanolio pramonės“. Šiuo klausimu jos nurodo 1993 m. kovo 24 d. Sprendimą CIRFS ir kt. / Komisija (C‑313/90, Rink., EU:C:1993:111, 28–30 punktai), kuriame Teisingumo Teismas pripažino, kad nagrinėjamas sprendimas turėjo įtakos asociacijos, kaip derybininkės, padėčiai. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovių, kaip atstovaujančių asociacijų, padėtis, kaip tai suprantama pagal Pagrindinį reglamentą, nepanaši į derybininko, kuris veikia griežtai savo narių vardu, padėtį. Kita vertus, reikia pažymėti, kad minėtas sprendimas buvo susijęs su asociacijos pateiktu prašymu panaikinti sprendimą, priimtą valstybės pagalbos srityje, t. y. Komisijos atsisakymą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, taikomą siekiant nustatyti, kad suteikta pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka. CIRFS konkrečiai neatstovavo pagalbą gavusios bendrovės interesams. Vis dėlto ši byla susijusi su reglamentu, priimtu antidempingo srityje. Ginčijamu reglamentu Taryba neatsisakė pradėti kokios nors procedūros, o ieškovės laiko save ūkio subjektų, kurių produktui taikomos antidempingo priemonės, atstovėmis. Taigi ši byla susijusi su kitokia situacija, nei nagrinėta byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas CIRFS ir kt. / Komisija, (EU:C:1993:111), todėl šis sprendimas nėra svarbus nagrinėjamu atveju.

87      Atsižvelgiant į šio sprendimo 77–86 punktuose pateiktus vertinimus reikia konstatuoti, kad ieškovėms, kaip suinteresuotosioms procedūros šalims, turi būti pripažinta teisė pareikšti ieškinį dėl jų tiesioginės ir konkrečios sąsajos, tačiau priimtinas yra tik dešimtasis jų ieškinio pagrindas, kuris vienintelis susijęs su jų procesinių teisių apsauga.

 Dėl ieškovių, kaip savo narių atstovių, teisės pareikšti ieškinį

88      Taryba, palaikoma Komisijos mano, kad ieškovės, kaip savo narių atstovės, neturi teisės pareikšti ieškinio.

89      Ieškovės ginčija šiuos argumentus.

90      Šioje byloje norint įvertinti teisę pareikšti ieškinį reikia atskirti keturis atrinktus JAV bioetanolio gamintojus ir kitus ieškovių narius.

91      Norint nustatyti, ar atrinkti JAV gamintojai turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento, reikia išnagrinėti, ar jie tiesiogiai ir konkrečiai susiję su šiuo reglamentu pagal SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytą antrą atvejį.

–       Dėl ieškovių, kaip atrinktų bioetanolio gamintojų atstovių, tiesioginės sąsajos

92      Dėl to, ar keturi atrinkti gamintojai tiesiogiai susiję su ginčijamu reglamentu, reikia konstatuoti, kad bendrovė, kurios produktams taikomas antidempingo muitas, yra tiesiogiai susijusi su šį antidempingo muitą nustatančiu reglamentu, nes šis įpareigoja valstybių narių muitines rinkti nustatytą muitą, nepalikdamas joms jokios diskrecijos šiuo klausimu (žr. 1997 m. rugsėjo 25 d. Sprendimą Shanghai Bicycle / Taryba, T‑170/94, Rink., EU:T:1997:134, 41 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Champion Stationery ir kt. / Taryba, T‑147/97, Rink., EU:T:1998:266, 31 punktą).

93      Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia pažymėti, jog ginčijamo reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nustatomas ne individualus muitas kiekvienam nagrinėjamo produkto tiekėjui, bet bendras antidempingo muitas šaliai, iš kurios tiekiama, t. y. JAV, ir jis taikomas visam gryno bioetanolio, t. y. iš žemės ūkio produktų pagaminto etilo alkoholio ir su benzinu sumaišyto bioetanolio, kurio dalis didesnė nei 10 % (v / v), importui. Konkrečiai kalbant, juo nacionaliniu lygiu nustatomas 62,30 EUR už toną grynojo produkto svorio tarifas, taikomas visam kiekiui, atsižvelgiant į bioetanolio dalį. Todėl reikia konstatuoti, kad ginčijamas reglamentas neidentifikuoja bioetanolio importo pagal individualų šaltinį, nurodant eksportuojančius ūkio subjektus prekybos grandinėje.

94      Antra, Taryba ginčijamo reglamento 12 konstatuojamojoje dalyje ir atsiliepime į ieškinį nurodo: kadangi nė vienas iš keturių atrinktų gamintojų pats neeksportavo bioetanolio į Sąjungos rinką, jie parduodavo produktą nacionalinėje rinkoje nesusijusiems prekiautojams ir (arba) maišytojams, kurie jį maišydavo su benzinu, kad vėliau perparduotų nacionalinėje rinkoje ir eksportui, be kita ko, į Sąjungą.

95      Trečia, Taryba toje pačioje ginčijamo reglamento 12 konstatuojamojoje dalyje nurodo, kad penki atrinkti JAV gamintojai „atrankos formose patvirtino, jog eksportavo bioetanolį į Sąjungą“.

96      Ketvirta, ginčijamo reglamento 10 ir 11 konstatuojamosiose dalyse Taryba nurodė, kad per administracinę antidempingo procedūrą Komisija atrinko šešis JAV bioetanolio gamintojus, remdamasi didžiausia tipine bioetanolio eksporto į Sąjungą apimtimi, kurią būtų galima pagrįstai išnagrinėti per turimą laiką. Vykstant tyrimui, viena bendrovė buvo pašalinta iš atrinktų bendrovių sąrašo, nes konstatuota, kad jos produkcija tiriamuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., nebuvo eksportuojama į Sąjungą; todėl liko penki atrinkti gamintojai.

97      Iš šio sprendimo 92–96 punktuose pateiktų vertinimų, susijusių su Tarybos nustatytu bioetanolio rinkos veikimu, matyti, kad pati Taryba ginčijame reglamente nurodė, jog didelis keturių atrinktų gamintojų bioetanolio kiekis tiriamuoju laikotarpiu buvo teisėtai eksportuojamas į Sąjungą.

98      Šio sprendimo 97 punkte pateiktą išvadą, be kita ko, patvirtina Tarybos ir Komisijos vykstant antidempingo procedūrai ir žodiniuose bei rašytiniuose paaiškinimuose pateikti vertinimai.

99      Iš tikrųjų pirmiausia reikia pažymėti, kad Taryba atsakyme į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus nurodė, kad „labai tikėtina“, jog Europos standartus (toliau – EN standartai) atitinkantis bioetanolis, Sąjungoje parduodamas dviejų prekiautojų ir (arba) maišytojų, kurie per tyrimą bendradarbiavo su Komisija, „savo sudėtyje turėjo bioetanolio, kurį gamino [konfidencialu](1)“. Antra, Taryba nurodė, jog „tikėtina“, kad Sąjungoje dviejų kitų prekiautojų ir (arba) maišytojų parduodamas bioetanolis „savo sudėtyje turėjo bioetanolio, kurį gamino [konfidencialu]“.

100    Taip pat Komisija vykstant tyrimui savo 2013 m. sausio 30 d. rašte ieškovėms patvirtino, kad jos nustatyti aštuoni prekiautojai ir (arba) maišytojai, kurie pardavinėjo atrinktų gamintojų bioetanolį, eksportavo daugiau nei 90 % viso į Sąjungą tiriamuoju laikotarpiu eksportuoto bioetanolio.

101    Be to, atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus Taryba pateikė duomenis apie visą EN standartus atitinkantį kiekį, kurį iš penkių atrinktų JAV gamintojų tiriamuoju laikotarpiu gavo aštuoni prekiautojai ir (arba) maišytojai, atsakę į tyrimo metu jiems pateiktą klausimyną. Šie skaičiai sudaro daugiau nei [konfidencialu] aštuonių prekiautojų ir (arba) maišytojų) bioetanolio importo iš JAV tuo pačiu laikotarpiu.

102    Galiausiai Taryba per teismo posėdį nurodė neginčijanti aplinkybės, kad didžioji dalis EN standartus atitinkančio bioetanolio buvo eksportuojama į Sąjungą. Iš tikrųjų Taryba šiuo klausimu atsiliepime į ieškinį tik nurodė, kad per procedūrą bendradarbiavę prekiautojai ir (arba) gamintojai bioetanolį gaudavo iš įvairių gamintojų, jį maišydavo ir parduodavo eksportui. Todėl, jos nuomone, eksportuojant į Sąjungą nebuvo įmanoma nei identifikuoti gamintojo, nei atkurti visų įsigijimų ir palyginti normaliųjų verčių su atitinkamomis eksporto kainomis.

103    Iš šių vertinimų matyti, kad buvo pakankamai įrodyta, jog labai didelis bioetanolio kiekis, kurį aštuoni tyrime dalyvavę prekiautojai ir (arba) maišytojai tiriamuoju laikotarpiu pirko iš penkių atrinktų JAV bioetanolio gamintojų, iš esmės buvo eksportuotas į Sąjungą. Taryba nepateikė jokios informacijos, kuri paneigtų ar galėtų paneigti šią išvadą.

104    Todėl reikia konstatuoti, kad keturi atrinkti JAV bioetanolio gamintojai yra tiesiogiai susiję, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 67 ir 92 punktuose nurodytą teismų praktiką, su ginčijamu reglamentu nustatytu antidempingo muitu, nes jie gamina produktą, kurį importuojant į Sąjungą nuo ginčijamo reglamento įsigaliojimo reikia mokėti antidempingo muitą.

105    Šios išvados negali paneigti kiti Tarybos ir Komisijos argumentai.

106    Pirma, Taryba, palaikoma Komisijos, pažymi, kad ieškovės tiriamuoju laikotarpiu atstovavo bioetanolio gamintojams, bet ne eksportuotojams. Bioetanolio gamintojai, skirtingai nei prekiautojai ir (arba) maišytojai, negali būti tiesiogiai susiję su ginčijamu reglamentu, nes ginčijamame reglamente Taryba jų „nekaltina“ prekyba dempingo kaina, o jų tiesioginiams pardavimams antidempingo muitas netaikomas.

107    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina Taryba ir Komisija, iš principo negalima neigti, jog atrinkti gamintojai, skirtingai nei eksportuotojai, turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento.

108    Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio sprendimo 67, 69 ir 92 punktuose minėtos teismų praktikos, ieškinio dėl antidempingo muitus nustatančio reglamento panaikinimo priimtinumas nepriklauso nuo to, ar jį pareiškiantis asmuo yra gamintojas, ar eksportuotojas.

109    Be to, reikia priminti, kad antidempingo taisyklėmis siekiama užtikrinti apsaugą nuo importo dempingo kaina. Pirma, pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnio 1 dalį antidempingo muitas gali būti taikomas bet kuriam importuojamam produktui dempingo kaina, kurį išleidus laisvai cirkuliuoti Sąjungoje būtų padaryta žala. Antra, pagal teismo praktiką antidempingo procedūros iš principo susijusios su visais iš kurios nors trečiosios valstybės importuojamais tam tikros kategorijos produktais, o ne su konkrečių įmonių importuojamais produktais (1993 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Rima Eletrometalurgia / Taryba, C‑216/91, Rink., EU:C:1993:912, 17 punktas). Taigi nagrinėjant tiesioginę sąsają nėra svarbu, ką institucijos „kaltina“ dėl aptariamos prekybos dempingo kaina.

110    Iš to, kas išdėstyta, matyti: kadangi antidempingo muitai susiję su eksportuojamais produktais, gamintojui, net jeigu jis nėra minėtų produktų eksportuotojas, tokio antidempingo muito taikymas atitinkamam į Sąjungą importuojamam produktui gali turėti didelės įtakos.

111    Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog nagrinėjamu atveju neginčijama, kad keturi atrinkti gamintojai tiriamuoju laikotarpiu gamino grynąjį bioetanolį, o prekiautojai ir (arba) maišytojai jų produktą maišė su benzinu ir eksportavo į Sąjungą.

112    Iš šio sprendimo 107–111 punktuose pateiktų vertinimų matyti, jog Tarybos ir Komisijos nustatytos aplinkybės, kad ginčijamame reglamente ieškovių nariai „nekaltinami“ prekyba dempingo kaina, kad jų tiesioginiams pardavimams netaikomas antidempingo muitas ir kad iš esmės jie nėra eksportuotojai, iš principo neleidžia atmesti galimybės, kad tarp jų, kaip atrinktų gamintojų, ir ginčijamo reglamento priėmimo yra tiesioginė sąsaja.

113    Antra, Komisija tvirtina, kad ginčijamas reglamentas nesukelia teisinių pasekmių ieškovių nariams ir gali turėti tik netiesioginį poveikį, nes jie bioetanolį parduodavo tretiesiems asmenims, kurie galėjo dalį jo eksportuoti į Sąjungą. Jos nuomone, vien ekonominio poveikio ieškovių narių situacijai nepakanka tiesioginei sąsajai įrodyti.

114    Šiuo klausimu, net pripažinus, kad prekiautojai ir (arba) maišytojai moka antidempingo muitą, ir paaiškėjus, kad bioetanolio prekybos grandinė yra nepertraukiama, todėl jie negali šio antidempingo muito perkelti gamintojams, vis dėlto reikia priminti, kad antidempingo muito nustatymas keičia teisines sąlygas, pagal kurias bus prekiaujama keturių atrinktų gamintojų pagamintu bioetanoliu Sąjungoje. Todėl aptariamų gamintojų teisinei situacijai Sąjungos rinkoje bet kokiu atveju bus daroma tiesioginė ir didelė įtaka.

115    Dėl tos pačios priežasties reikia konstatuoti, kad Komisija taip pat nepagrįstai ginčija aplinkybę, jog prekybos grandinės įmonė, kita nei eksportuotojas, kuris buvo pripažintas eksportuojantis dempingo kaina, gali ginčyti antidempingo muitą, „kuris taikomas eksportui dempingo kaina, o ne tiekimo grandinės įmonėms“.

116    Trečia, Komisija mano, kad ginčijamas reglamentas turi tik netiesioginį poveikį ieškovių nariams, nes antidempingo muitas turi tiesioginę įtaką tik sandoriams tarp prekiautojo ir (arba) maišytojo ir importuotojo. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad sutartinių santykių tarp ūkio subjektų bioetanolio prekybos grandinėje struktūra neturi jokios reikšmės vertinimui, ar bioetanolio gamintojas yra tiesiogiai susijęs su ginčijamu reglamentu. Iš tikrųjų, pirma, priešinga išvada reikštų, kad tik gamintojas, kuris tiesiogiai parduoda savo produkciją importuotojui į Sąjungą, gali būti tiesiogiai susijęs su reglamentu, nustatančiu antidempingo muitą prekėms, kurias jis gamina, tačiau tokios išvados jokiu būdu negalima daryti iš Pagrindinio reglamento. Antra, toks požiūris sumažintų gamintojų, kurių produkcijai taikomas antidempingo muitas, teisinę apsaugą, kuri priklausytų tik nuo aptariamo gamintojo prekybos eksportui struktūros.

117    Atsižvelgiant į šį kontekstą, taip pat kaip nereikšmingą reikia atmesti Komisijos per teismo posėdį nurodytą argumentą, jog tam, kad gamintojas galėtų pareikšti ieškinį, jis turi žinoti, kad jo konkretus produktas yra eksportuojamas į Sąjungą. Iš tikrųjų tai, kad gamintojas tiksliai žino, kokios jo gaminamos prekės yra eksportuojamos į Sąjungą, neturi reikšmės vertinant, ar jis yra tiesiogiai susijęs su ginčijamu reglamentu.

118    Iš šio sprendimo 106–117 punktuose atliktos analizės matyti, jog Tarybos ir Komisijos argumentai, kad keturi atrinkti gamintojai nėra tiesiogiai susiję su ginčijamu reglamentu, turi būti atmesti.

–       Dėl konkrečios ieškovių, kaip atrinktų bioetanolio gamintojų atstovių, sąsajos

119    Dėl to, ar keturi atrinkti JAV gamintojai buvo konkrečiai susiję su ginčijamu reglamentu, reikia priminti, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 69 punkte, aktai, kuriais nustatomas antidempingo muitas, turi tiesioginę ir konkrečią įtaką toms gaminančioms ir eksportuojančioms įmonėms, kurios gali įrodyti, kad buvo įvardytos Komisijos ar Tarybos priimtuose aktuose arba įtrauktos į parengtinį tyrimą.

120    Akivaizdu, kad šalys nesutaria dėl to, ar keturi atrinkti gamintojai šiuo atveju yra jų gaminamo produkto eksportuotojai.

121    Reikia pažymėti, kad, remiantis šio sprendimo 73 punkte nurodyta teismo praktika, negalima atmesti galimos konkrečios sąsajos su tokiu reglamentu dėl tik jiems būdingų savybių, skiriančių juos nuo bet kurio kito asmens. Jei ieškovės keturių atrinktų gamintojų vardu ginčija paties sprendimo, kuriame nustatomas antidempingo muitas, pagrįstumą, jos turi įrodyti, kad minėti gamintojai turi ypatingą statusą, kaip tai suprantama pagal 68 punkte minėtą Sprendimą Plaumann / Komisija (EU:C:1963:17, p. 223) (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 68 punkte minėto Sprendimo Komisija / Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, EU:C:2005:761, 37 punktą).

122    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad net pripažinus, jog kalbama apie antidempingo muitu apmokestinamo produkto gamintojus, kurie visiškai nesusiję su šio produkto eksportu, taip, be abejo, būtų tuo atveju, jei, pirma, jie galėtų įrodyti, kad buvo įvardyti Komisijos ar Tarybos priimtuose aktuose arba įtraukti į parengtinį tyrimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 58 punkte minėto Sprendimo Allied Corporation ir kt. / Komisija, EU:C:1984:68, 12 punktą), ir, antra, antidempingo muitą nustatantis ginčijamas reglamentas turėtų didelę įtaką jų padėčiai rinkoje (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 68 punkte minėto Sprendimo Komisija / Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, EU:C:2005:761, 37 punktą).

123    Nagrinėjamu atveju dėl keturių atrinktų JAV gamintojų dalyvavimo per administracinę procedūrą pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip nurodo ieškovės, jie, kaip JAV bioetanolio gamintojai, atsakydami į Komisijos pranešimą apie inicijavimą pateikė užpildytas atrankos formas (žr. šio sprendimo 4 punktą). Jie buvo įtraukti į atrinktų gamintojų sąrašą ir per visą tyrimą jame išliko.

124    Taip pat reikia konstatuoti, kad keturi atrinkti JAV gamintojai dalyvavo parengtiniame tyrime. Kaip atrinkti gamintojai vykstant tyrimui jie bendradarbiavo pateikdami atsakymus į Komisijos klausimynus ir leido Komisijos tarnyboms patekti į savo patalpas, kad šios galėtų atlikti patikrinimus.

125    Be to, jų duomenys buvo panaudoti apskaičiuojant normaliąją vertę, kai buvo rengiamas preliminarios informacijos dokumentas.

126    Galiausiai tam tikri įrodymai patvirtina, kad kai kurie iš šių keturių atrinktų JAV gamintojų taip pat dalyvavo kituose nagrinėjamos antidempingo procedūros etapuose. Iš tikrųjų 2012 m. lapkričio 15 d. Komisijos ataskaitoje apie 2012 m. rugsėjo 11 d. klausymą bylas nagrinėjantis pareigūnas patvirtino, kad šį klausymą inicijavo ieškovės ir Plymouth Energy Company su POET. 2013 m. vasario 20 d. rašte ieškovės advokatams Komisija nurodo atsakanti į „Plymouth“ argumentus dėl rašytinių pastabų, susijusių su 2012 m. gruodžio 21 d. informacijos dokumentu.

127    Todėl reikia konstatuoti, kad keturi atrinkti JAV gamintojai aktyviai dalyvavo per parengtinį tyrimą. Tiek jų pačių, tiek Komisijos požiūriu, jie buvo parengtinio tyrimo dalyviai ir jų nuomonę Komisija vertino per procedūrą, po kurios buvo nustatytas antidempingo muitas.

128    Dėl to, ar ginčijame reglamente nustatytas antidempingo muitas turėjo didelę įtaką keturių atrinktų JAV gamintojų padėčiai rinkoje, šio sprendimo 93–103 punktuose jau buvo nurodyta, kad labai didelis bioetanolio kiekis, kurį aštuoni tyrime dalyvavę prekiautojai ir (arba) maišytojai tiriamuoju laikotarpiu pirko iš atrinktų JAV bioetanolio gamintojų, didžiąja dalimi buvo eksportuotas į Sąjungą ir kad nuo ginčijamo reglamento įsigaliojimo reikia mokėti šiame reglamente nustatytą muitą importuojant produktą į Sąjungą. Iš tikrųjų neginčijama, kad tiriamuoju laikotarpiu į Sąjungą eksportuotą bioetanolį gamino būtent atrinkti gamintojai, o ne prekiautojai ir (arba) maišytojai, kurie jį maišė su benzinu ir eksportavo į Sąjungą. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pastarieji ginčijamame reglamente nėra įvardijami kaip atitinkamo produkto gamintojai.

129    Iš šių vertinimų matyti, kad keturi atrinkti JAV gamintojai buvo susiję su parengtiniu tyrimu, nes aktyviai jame dalyvavo, o ginčijamame reglamente nustatytas antidempingo muitas turėjo jiems didelę įtaką.

130    Iš šio sprendimo 119–129 punktuose išdėstytų vertinimų matyti, kad reikia konstatuoti, jog keturi atrinkti gamintojai, ieškovių nariai, yra konkrečiai susiję su ginčijamu reglamentu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtoje dalyje nurodytą antrą atvejį.

131    Šios išvados nepaneigia kiti Tarybos ir Komisijos nurodyti argumentai.

132    Pirma, Taryba, palaikoma Komisijos, pirmiausia mano, kad ieškovių nariai nėra konkrečiai susiję su ginčijamu reglamentu, nes, nors tam tikri jų nariai ginčijame reglamente buvo nurodyti kaip gamintojai, dempingo kainą taikė prekiautojai ir (arba) maišytojai.

133    Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 123–127 punktuose, kiti atrinkti gamintojai aktyviai dalyvavo parengtiniame tyrime ir jų nuomonę Komisija vertino per procedūrą, po kurios buvo nustatytas antidempingo muitas. Be to, šio sprendimo 128–129 punktuose buvo paaiškinta, kad ginčijame reglamente nustatytas antidempingo muitas turėjo didelę įtaką keturių atrinktų gamintojų padėčiai rinkoje. Dėl šių priežasčių reikia konstatuoti, kad keturi atrinkti gamintojai yra konkrečiai susiję su ginčijamu reglamentu.

134    Dėl Komisijos tvirtinimo, kad keturi atrinkti gamintojai nebuvo „kaltinami“ dėl prekybos dempingo kaina ir kad ginčijamas reglamentas nesusijęs su jų pačių elgesiu, reikia priminti, kad minėtame reglamente nustatomas antidempingo muitas nacionaliniu lygiu bioetanolio, įskaitant keturių atrinktų gamintojų pagamintą bioetanolį, importui į Sąjungą. Taigi klausimas, kas iš tiesų prekiavo dempingo kaina, nėra reikšmingas norint nustatyti, ar keturi atrinkti gamintojai yra konkrečiai susiję su ginčijamu reglamentu. Iš tikrųjų nagrinėjami gamintojai jaučia prekybos antidempingo kaina priskyrimo pasekmes, net jeigu jie nėra kaltinami dėl tokios praktikos.

135    Galiausiai dėl Tarybos tvirtinimo, kad keturi atrinkti gamintojai nėra konkrečiai susiję, kaip tai suprantama pagal 2002 m. vasario 28 d. Sprendimo BSC Footwear Supplies ir kt. / Taryba (T‑598/97, Rink., EU:T:2002:52) 45 straipsnį, nes jie negali būti laikomi gamintojais ar eksportuotojais, „kaltinamais prekyba dempingo kaina“, reikia konstatuoti, kad įmonės, kurios teisė pareikšti ieškinį yra nagrinėjama, kaltinimas prekyba dempingo kaina nėra būtina sąlyga konstatuojant jos konkrečią sąsają. Pagal šio sprendimo 73 nurodytą teismo praktiką tam tikroms ūkių subjektų kategorijoms pripažinus teisę pareikšti ieškinį dėl antidempingo reglamento panaikinimo nebūtų užkirstas kelias galimai tokio reglamento konkrečiai sąsajai su kitais ūkio subjektais dėl tik jiems būdingų savybių, skiriančių juos nuo bet kurio kito asmens, konstatuoti. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad gamintojo ar eksportuotojo kaltinimas prekyba antidempingo kaina yra veiksnys, galintis jį išskirti, tačiau tai nėra išankstinė sąlyga šiems ūkio subjektams. Iš tikrųjų Sąjungos teismas yra pripažinęs tokių ūkio subjektų konkrečią sąsają nesiremdamas aplinkybe, kad jie gali būti kaltinami prekyba dempingo kaina (69 punkte minėto Sprendimo Allied Corporation ir kt. / Taryba, EU:C:1985:227, 4 punktas; 92 punkte minėtų Sprendimo Shanghai Bicycle / Taryba, EU:T:1997:134, 39 punktas ir Sprendimo Champion Stationery ir kt. / Taryba, EU:T:1998:266, 47 punktas).

136    Todėl Tarybos argumentas, kad ieškovės nariai nėra konkrečiai susiję, nes remiantis duomenimis apie jų komercinę veiklą jie negali būti laikomi gamintojais ar eksportuotojais, kaltinamais prekyba dempingo kaina, turi būti atmestas. Iš tikrųjų, jei būtų kitaip, tai prieštarautų šio sprendimo 69–73 punktuose nurodytoje teismų praktikoje įtvirtintam principui, pagal kurį negali būti atmesta galimybė, kad net Sąjungos importuotojai ir gamintojai gali turėti teisę pareikšti ieškinį.

137    Antra, Taryba, palaikoma Komisijos, mano, kad veiksnys, išskiriantis tam tikras įmones iš kitų įmonių vertės grandinėje, yra aplinkybė, kad dempingas buvo nustatytas remiantis jų pateiktais duomenimis apie jų komercinę veiklą. Taryba ir Komisija šiuo klausimu nurodo teismų praktiką dėl susijusių importuotojų konkrečios sąsajos. Konkrečiai Komisija nurodo, kad iš 70 punkte minėto Sprendimo Nashua Corporation ir kt. / Komisija ir Taryba (EU:C:1990:115) ir 2014 m. kovo 7 d. Nutarties FESI / Taryba (T‑134/10, EU:T:2014:143) matyti, jog lemiamas veiksnys yra tai, ar institucijos iš tikrųjų panaudojo duomenis tokiu būdu, kuris išskiria juos pateikusią įmonę.

138    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad Komisijos nurodyta teismų praktika netinkama šioje byloje, nes keturių atrinktų gamintojų situacija nepanaši į susijusių importuotojų situaciją. Teismo praktikoje atskiriamos sąlygos, kada gamintojai ir eksportuotojai ir kada importuotojai yra konkrečiai susiję su antidempingo muitus nustatančiu reglamentu (70 punkte minėtų Sprendimo Nashua Corporation ir kt. / Komisija ir Taryba, EU:C:1990:115, 14 ir 15 punktai ir Sprendimo Gestetner Holdings / Taryba ir Komisija, EU:C:1990:116, 17 ir 18 punktai).

139    Be to, priešingai, nei tvirtina Taryba, dėl to, kad ji nusprendė nenaudoti atrinktų bioetanolio gamintojų pateiktų duomenų apskaičiuojant jiems individualų dempingo skirtumą (būtent tai ieškovės ginčija nurodydamos savo pirmąjį ieškinio pagrindą), negali būti atmesta galimybė, jog šių gamintojų pateiktas ieškinys yra priimtinas.

140    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas Sprendime Shanghai Bicycle / Taryba (minėtas šio sprendimo 92 punkte, EU:T:1997:134, 38 punktas), kuriame buvo nagrinėjamas bendras antidempingo muitas, nustatytas importuojamiems atitinkamiems Kinijos kilmės produktams, konstatavo, kad konkrečiai su antidempingo muitu susijusios įmonės teisminei apsaugai negali turėti įtakos paprasčiausia aplinkybė, kad aptariamas muitas yra bendras ir nustatytas valstybei, o ne konkrečioms įmonėms. Dėl tos pačios priežasties aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju antidempingo muitas yra bendras, nustatytas valstybei, o ne atrinktiems gamintojams, nekliudo ieškovių nariams pasinaudoti teismine apsauga.

141    Iš tikrųjų vien tai, kad institucijos nurodo atrinktus gamintojus, nėra pakankamas pagrindas paneigti neatrinktų gamintojų, kurių duomenų institucijos nenaudojo, teisę pareikšti ieškinį. Tai matyti, be kita ko, iš 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo Sinochem Heilongjiang / Taryba (T‑161/94, Rink., EU:T:1996:101, 47 ir 48 punktai), kuriame Bendrasis Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad Komisija nusprendė nesiremti eksportuotojo pateikta informacija, susijusia su bylos esme, negali paneigti išvados, kad šis eksportuotojas yra susijęs su parengtiniu tyrimu. A fortiori taip pat yra ir atrinkto gamintojo atveju.

142    Taip pat atrinkto gamintojo ar eksportuotojo pateikto ieškinio priimtinumo siejimas su jo pateiktų duomenų panaudojimu reikštų, kad Pagrindinio reglamento nuostatų taikymo tokiems gamintojams, kaip nagrinėjamu atveju, tiesioginė Bendrojo Teismo kontrolė priklausytų tik nuo Tarybos valios.

143    Todėl reikia atmesti argumentą, kad tam tikras įmones iš kitų vertės grandinėje išskiriantis veiksnys yra aplinkybė, kad dempingas buvo nustatytas remiantis šių įmonių pateiktais duomenimis.

144    Trečia, Komisija, priešingai nei ieškovės, mano, kad jų narių gamybos apimtis nėra reikšminga vertinant jų konkrečią sąsają su ginčijamu reglamentu. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog iš šio sprendimo 119–130 punktuose pateiktų vertinimų matyti, kad keturi atrinkti gamintojai, ieškovių nariai, yra konkrečiai susiję su ginčijamu reglamentu, todėl nėra reikalo nagrinėti, kiek jie pagamina aptariamo produkto.

145    Taigi iš šio sprendimo 132–144 punktuose pateiktų vertinimų matyti, jog Tarybos ir Komisijos argumentai tvirtinant, kad keturi atrinkti gamintojai nėra konkrečiai susiję su ginčijamu reglamentu, turi būti atmesti.

–       Dėl alternatyvių teisės gynimo priemonių

146    Komisija tvirtina, kad ieškovių nariams nebūtų užkirstas kelias pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, jeigu jie nuspręstų pradėti eksportuoti bioetanolį į Sąjungą. Pirma, jie galėtų savo sutartyse su importuotojais numatyti įsipareigojimą sumokėti muitus, kad valstybių narių nacionaliniuose teismuose galėtų ginčyti skolą muitinei. Antra, antidempingo muitą sumokėję nariai taip pat turėtų galimybę kaip nauji eksportuotojai reikalauti peržiūros pagal Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį. Komisija mano, kad pagal šią nuostatą atitinkamoje eksporto šalyje nauji eksportuotojai, neeksportavę produkto tiriamuoju laikotarpiu, kuriuo remiantis buvo nustatytos priemonės, galėtų prašyti pradėti peržiūrą, jei įrodytų, kad iš tikrųjų į Sąjungą pradėjo eksportuoti po tiriamojo laikotarpio arba kad pagal neatšaukiamą sutartį buvo įsipareigoję eksportuoti didelį kiekį produktų į Sąjungą. Galiojantis muitas nebūtų taikomas šiam importui, kuris turi būti registruojamas. Institucijos atliktų pagreitintą peržiūrą, po kurios nuspręstų, ar šis naujas eksportuotojas parduoda dempingo kaina, ar ne. Prireikus jie muitą sumokėtų atgaline data.

147    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad klausimas, ar ieškovių nariai turi kitų teisės gynimo priemonių, neturi jokios reikšmės vertinant tiesioginę ir konkrečią sąsają su ginčijamu reglamentu.

148    Antra, dėl Komisijos kaip argumento pateikto siūlymo, kad gamintojas ar eksportuotojas turi parduoti prekes pagal prekybos sutarčių įgyvendinimo sąlygą (incoterm) „Pristatyta, muitas sumokėtas“ tam, kad galėtų ginčyti nacionalinės valdžios institucijos pranešimą apie skolą muitinei nacionaliniuose teismuose, arba sudaryti komercinį sandorį su pirkėju Sąjungoje tik tam, kad galėtų ginčyti skolą muitinei nacionaliniuose teismuose, o prireikus ir Teisingumo Teisme, reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į šio sprendimo 69–73 ir 122 punktuose pateiktus vertinimus, nėra tokio ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo, pateikto tokių gamintojų, kokie yra keturi atrinkti gamintojai, ribojimo. Iš tikrųjų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 109 ir 110 punktuose, antidempingo muitas susijęs su nagrinėjamu produktu. Todėl sutartiniai eksportuotojo ir gamintojo santykiai neturi jokios reikšmės vertinant, ar minėtoje teismų praktikoje numatytos sąlygos turi būti tenkinamos, ar ne. Taigi šį Komisijos argumentą reikia atmesti.

149    Galiausiai dėl Komisijos nurodomos galimybės kaip naujam eksportuotojui prašyti peržiūros pagal Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 4 dalį reikia konstatuoti, kad minėtos dalies ketvirta pastraipa aiškiai atmeta tokios peržiūros galimybę tais atvejais, kai Komisija panaudoja atrankos metodą. Kita vertus minėta dalis bet kokiu atveju nėra tinkama teisės gynimo priemonė gamintojui, kuris atitinka šio sprendimo 69–73 punktuose nurodytoje teismų praktikoje nustatytas sąlygas. Iš tikrųjų ji neleidžia, pavyzdžiui, panaikinti antidempingo muito poveikio savo produkcijai, nes šis gamintojas nepradėjo tiesiogiai eksportuoti į Sąjungą. Todėl šis argumentas turi būti atmestas.

150    Iš viso to, kas išdėstyta šio sprendimo 92–149 punktuose, matyti, kad SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytu antru atveju ieškovės turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo, remdamosi tuo, kad šis reglamentas susijęs su keturiais atrinktais gamintojais.

 Dėl ieškovių kaip savo narių, kitų nei keturi atrinkti gamintojai, atstovių teisės pareikšti ieškinį

151    Reikia konstatuoti, kad ieškovės savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokio konkretaus argumento ir nepateikė jokios informacijos, kuri būtų Bendrojo Teismo bylos medžiagoje ir leistų jam nuspręsti, kad vienas ar keli nariai, kurių nebuvo tarp atrinktų JAV gamintojų, yra tiesiogiai susiję su ginčijamame reglamente nustatytu antidempingo muitu.

152    Iš tikrųjų, be keturių atrinktų JAV gamintojų, Marquis Energy, Murex ir CHS, ieškovės nenurodė jokių kitų savo narių, kurie, jų nuomone, nagrinėjamu atveju galėtų turėti teisę pareikšti ieškinį.

153    Be to, ieškovės nepateikė jokios informacijos, kuri patvirtintų, kad vieno ar kito jos nario bioetanolis buvo eksportuotas į Sąjungą, todėl jam buvo taikomas nagrinėjamas antidempingo muitas. Tokiomis aplinkybėmis negalima konstatuoti, kad kiti ieškovių nariai galėjo būti susiję su ginčijamu reglamentu.

154    Kadangi nebuvo įrodyta, kad ieškovių nariai (išskyrus keturis atrinktus gamintojus) tiesiogiai susiję su ginčijamu reglamentu, reikia pažymėti, kad, remiantis šio sprendimo 65 punkte nurodyta teismo praktika, SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytu antru ir trečiu atvejais ieškovės neturi teisės pareikšti ieškinio dėl ginčijamo reglamento panaikinimo, remdamosi tuo, kad šis reglamentas susijęs su jos nariais, kitais nei keturi atrinkti gamintojai.

 Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį

155    Reikia pažymėti, kad Komisija mano, jog ieškovės neturi atsiradusio ir aktualaus suinteresuotumo panaikinti ginčijamą reglamentą. Ji tvirtina, kad ieškovės neginčijo tvirtinimo, kad jų nariai neeksportavo bioetanolio į Sąjungą tiriamuoju laikotarpiu, ir neįrodė, kad jie buvo pradėję tai daryti tuo metu, kai buvo pateiktas ieškinys. Taigi jų pardavimams nebuvo taikomas ginčijamame reglamente nustatytas antidempingo muitas. Todėl ginčijamo reglamento panaikinimas neturėtų teisinių pasekmių jų nariams.

156    Ieškovės ginčija šiuos argumentus.

157    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtą pastraipą prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti. Be to, pagal Procedūros reglamento 142 straipsnio 3 dalį įstojantis į bylą asmuo pripažįsta ginčą byloje tokį, koks jis yra jo įstojimo metu. Iš to matyti, kad Komisija neturi teisės pateikti prieštaravimo dėl priimtinumo, susijusio su ieškovių suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu, kurio nepateikė Taryba, todėl Bendrasis Teismas neturi nagrinėti šio pagrindo dėl nepriimtinumo. Vis dėlto, kai nepriimtinumo pagrindas grindžiamas viešąja tvarka, ieškovių suinteresuotumą pareikšti ieškinį reikia nagrinėti ex officio (šiuo klausimu žr. 86 punkte minėto Sprendimo CIRFS ir kt. / Komisija, EU:C:1993:111, 20–23 punktus).

158    Reikia konstatuoti, kad suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra esminė ir pirmoji bet kokio ieškinio teisme sąlyga (2013 m. balandžio 10 d. Sprendimo GRP Security / Audito rūmai, T‑87/11, EU:T:2013:161, 44 punktas) ir, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, turi egzistuoti pareiškiant ieškinį, nes kitu atveju ieškinys nebūtų priimtinas. Suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos (žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, Rink., EU:C:2007:322, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

159    Suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme reiškia, kad dėl ieškinio baigties jį pareiškusiai šaliai gali atsirasti nauda (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Taryba / Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group, C‑337/09 P, Rink., EU:C:2012:471, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2009 m. kovo 18 d. Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision / Taryba, T‑299/05, Rink., EU:T:2009:72, 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

160    Nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti, kad Komisija iš esmės nusprendė, jog ginčijamame reglamente nustatytas antidempingo muitas nesusijęs su ieškovių narių gaminamu bioetanoliu, nes jį eksportuoja prekiautojai ir (arba) maišytojai. Vis dėlto šio sprendimo 104 punkte buvo konstatuota, kad keturi atrinkti JAV gamintojai gamino produktą, kurį importuojant į Sąjungą reikėjo sumokėti antidempingo muitą. Todėl ieškovės šiuo atveju yra suinteresuotos pareikšti ieškinį, nes ginčijamame reglamente nustatyto antidempingo muito, taikomo jų atrinktų narių pagamintam ir į Sąjungą importuojamam bioetanoliui, panaikinimas gali suteikti naudos minėtiems nariams. Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovės šiuo atveju yra suinteresuotos pareikšti ieškinį dėl dešimtajame pagrinde nurodyto jų pačių procesinių teisių pažeidimo.

161    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia:

–        atmesti šį ieškinį kaip nepriimtiną, kiek juo siekiama panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su Marquis Energy (žr. 51 punktą),

–        atmesti pirmus devynis ieškinio pagrindus kaip nepriimtinus, kiek juose ieškovės remiasi savo asmenine teise pareikšti ieškinį (žr. 87 punktą),

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, kiek juo siekiama panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su ieškovės kitais nariais nei penki atrinkti JAV gamintojai (žr. 55 ir 154 punktus).

162    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šis ieškinys yra priimtinas, kiek ieškovės juo reikalauja:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su keturiais atrinktais JAV gamintojais (žr. 150 punktą), ir

–        panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jos dešimtajame ieškinio pagrinde nurodo savo procesinių teisių pažeidimą per antidempingo procedūrą (žr. 87 punktą).

2.     Dėl esmės

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 5 dalies, 18 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių pažeidimu, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principų pažeidimu, akivaizdžiomis Tarybos vertinimo klaidomis atsisakius apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą ir prireikus nustatyti individualų dempingo muitą atrinktiems ieškovių nariams

163    Kadangi šis ieškinys yra priimtinas, kiek jis pateiktas keturių atrinktų JAV gamintojų vardu, bylos nagrinėjimą iš esmės reikia pradėti nuo pirmojo ieškinio pagrindo.

164    Savo pirmajame ieškinio pagrinde ieškovės iš esmės tvirtina, kad atsisakiusi apskaičiuoti individualius dempingo skirtumus jų nariams, kurie yra atitinkamo produkto gamintojai JAV, įtraukti į atrinktų gamintojų / eksportuotojų sąrašą, ir nustačiusi jiems bendrą nacionalinį dempingo skirtumą Taryba pažeidė įvairius Pagrindinio reglamento straipsnius ir teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principus.

165    Pirmąjį pagrindą sudaro keturios dalys. Pirma dalis susijusi su Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 dalies pažeidimu nustatant eksporto kainą. Antra dalis susijusi su minėto reglamento 9 straipsnio 5 dalies, kuri įtvirtina institucijų pareigą nustatyti individualius muitus kiekvienam tiekėjui, pažeidimu. Trečia dalis susijusi su tariamu minėto reglamento 18 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių dėl rėmimosi turimais faktais pažeidimu, nes apskaičiuodamos dempingo skirtumą nacionaliniu lygiu institucijos rėmėsi nepriklausomų prekiautojų ir (arba) maišytojų pateiktais duomenimis. Galiausiai ketvirta dalis susijusi su teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principų pažeidimu.

166    Reikia pradėti nuo pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies tyrimo.

167    Pirmojo ieškinio pagrindo antroje dalyje ieškovės iš esmės tvirtina, kad Taryba turėjo apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą ir individualų muitą kiekvienam atrinktam JAV gamintojui. Nustatydama dempingo skirtumą ir dempingo muitą nacionaliniu lygiu visiems asmenims, veikiantiems JAV bioetanolio pramonėje, Taryba pažeidė Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principus, taip pat nesilaikė pareigos motyvuoti.

168    Konkrečiai ieškovės mano, kad Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalimi į Sąjungos teisę perkeliami Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos vi straipsnio įgyvendinimo (GATT) (OL L 336, p. 103, toliau – PPO antidempingo sutartis) 6.10 ir 9.2 straipsniai. Ieškovės nurodo, kad PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsniai nustato pareigą gamintojams ir eksportuotojams apskaičiuoti individualius dempingo skirtumus ir nustatyti individualius antidempingo muitus, išskyrus neatrinktus „eksportuotojus“, kai taikomas atrankos metodas ir kai eksportuotojai kartu su valstybe sudaro vieną ūkinį vienetą. Todėl Komisijos pateikiamas Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje vartojamos sąvokos „nepraktiška“ aiškinimas, pagal kurį pareigai nustatyti individualų dempingo skirtumą ir individualų antidempingo muitą gali būti taikomos kitokios išimtys, pavyzdžiui, JAV bioetanolio eksporto struktūra ar tai, kaip produktas eksportuojamas, yra klaidingas ir neteisėtas.

169    Taryba, palaikoma ePure, ginčija šiuo argumentus. Iš esmės ji tvirtina, kad kai institucijos negali nei atkurti visų įsigijimų, nei palyginti normaliųjų verčių su atitinkamomis eksporto kainomis, kaip nagrinėjamu atveju, Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalis negali jų įpareigoti nustatyti individualių antidempingo priemonių kiekvienam gamintojui. Tai būtų neįmanoma. Ji taip pat tvirtina, kad Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka „nepraktiška“ turi bendresnę reikšmę nei ta pati sąvoka, vartojama PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsniuose, ir pareigai šiuo atveju nustatyti individualius dempingo skirtumus ir antidempingo muitus leidžia taikyti išimtį.

170    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos pirminė versija, kuri taikoma šioje byloje, nes 2012 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 765/2012, iš dalies keičiančio Pagrindinį reglamentą (OL L 237, p. 1), 2 straipsnio antra pastraipa numato, kad Pagrindinio reglamento iš dalies pakeista 9 straipsnio 5 dalis taikoma visiems tyrimams, pradėtiems po Reglamento Nr. 765/2012 įsigaliojimo, įtvirtina, kad kiekvienu atveju atitinkamo dydžio antidempingo muitas turi būti įvedamas nediskriminaciniu pagrindu produktui, importuojamam dempingo kaina iš visų šaltinių ir darančiam žalos, išskyrus jo importą iš tų šaltinių, kurių įsipareigojimai buvo priimti pagal šio reglamento sąlygas. Toje pačioje dalyje taip pat numatyta, kad reglamente, nustatančiame muitą, turi būti tiksliai apibrėžtas muitas kiekvienam tiekėjui arba, jeigu tai nepraktiška, ir paprastai, kai taikytinas to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktas, – nagrinėjamai tiekiančiajai valstybei.

171    PPO antidempingo sutarties 6.10 straipsnis suformuluotas taip:

„Dažniausiai institucijos kiekvienam žinomam tiriamosios prekės eksportuotojui ar gamintojui nustato individualų (atskirą) dempingo lygį (maržą). Tais atvejais, kai eksportuotojų, gamintojų, importuotojų ar tiriamosios prekės rūšių yra taip [tiek] daug ir nustatyti individualius (atskirus) dempingo lygius (maržas) netikslinga, institucijos tirdamos gali apsiriboti arba pagrįstu suinteresuotųjų šalių ar prekių skaičiumi, imdamos pavyzdžius, kuriuos atrinko statistinės atrankos būdu iš atrankos metu turimos informacijos, arba procentine išraiška didžiausiu eksportu iš atitinkamos šalies, kuris gali būti pagrįstai ištirtas“.

172    PPO antidempingo sutarties 9.2 straipsnis suformuluotas taip:

„Kai dėl kokios nors prekės įvedamas antidempingo muitas, kiekvienu atveju jis yra kitokio dydžio ir renkamas nediskriminuojant tokios prekės importo iš visų šaltinių, iš kurių buvo įvežama prekė dempingo kaina ir kėlė žalą, išskyrus importą iš tų šaltinių, iš kurių buvo priimti įsipareigojimai dėl kainų pagal šios Sutarties sąlygas. Institucijos įvardija tiriamosios prekės tiekėją ar tiekėjus. Tačiau jeigu iš tos pačios šalies yra keli tiekėjai ir įvardyti visus juos netikslinga, institucijos gali įvardyti atitinkamą šalį tiekėją.“

173    Norint nustatyti, ar Taryba pagrįstai galėjo apskaičiuoti dempingo skirtumą, taigi nustatyti antidempingo muitą nacionaliniu lygiu, reikia pirmiausia išsiaiškinti, ar į PPO antidempingo sutartį gali būti atsižvelgta aiškinant šiuo atveju Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį, antra, ar keturi atrinkti JAV gamintojai pagal bendrą taisyklę turi teisę į individualų antidempingo muitą pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį, ir, trečia, ar Taryba pagrįstai nusprendė, kad šiai bendrai taisyklei buvo galima taikyti išimtį, nes būtų buvę „nepraktiška“ ginčijamame reglamente nurodyti individualias sumas kiekvienam tiekėjui.

 Dėl PPO antidempingo sutarties taikymo šioje byloje

174    Iš pagrindinio reglamento preambulės, konkrečiai iš jo 3 konstatuojamosios dalies, matyti, kad minėto reglamento tikslas į Sąjungos teisę kiek įmanoma tiksliau perkelti naujus ir išsamius PPO antidempingo sutartyje išdėstytus reikalavimus (pagal analogiją žr. 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Petrotub ir Republica / Taryba, C‑76/00 P, Rink., EU:C:2003:4, 55 punktą ir 2008 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Reliance Industries / Taryba ir Komisija, T‑45/06, Rink., EU:T:2008:398, 89 puntą). Be to, toje pačioje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad siekiant užtikrinti, jog tos taisyklės būtų taikomos tinkamai ir skaidriai, minėtos sutarties nuostatos, kiek tai įmanoma, turi būti įtrauktos į Sąjungos teisės aktus. Tarp toje pačioje konstatuojamojoje dalyje nurodytų taisyklių, kurios buvo perkeltos į Sąjungos teisę Pagrindiniu reglamentu, yra taisyklių, susijusių su antidempingo muito nustatymu, t. y. PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsniai.

175    Vis dėlto jau kelis kartus buvo nuspręsta, kad PPO susitarimai, prie kurių priskirtina PPO antidempingo sutartis, atsižvelgiant į jų pobūdį ir bendrą struktūrą, iš esmės nėra normos, į kurias atsižvelgdamas Sąjungos Teismas tikrina Sąjungos institucijų aktų teisėtumą (žr. 174 punkte minėto Sprendimo Petrotub ir Republica / Taryba, EU:C:2003:4, 53 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo LVP, C‑306/13, Rink., EU:C:2014:2465, 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

176    Be to, Sąjungos Teismas yra nusprendęs, jog pripažinus, kad Sąjungos teismas turi tiesioginę užduotį užtikrinti Sąjungos teisės suderinamumą su PPO taisyklėmis, iš Sąjungos teisės aktų leidybos ir vykdomųjų institucijų būtų atimta diskrecija, kuria naudojasi panašios Sąjungos prekybos partnerių institucijos. Nustatyta, kad kai kurios susitariančiosios šalys, tarp kurių – svarbiausi Sąjungos prekybos partneriai – iš PPO susitarimų dalyko ir tikslo aiškiai padarė išvadą, kad šie susitarimai nepriskiriami prie normų, į kurias atsižvelgdamos teisminės institucijos tikrina vidaus teisės normų teisėtumą. Nesant tokio abipusiškumo, jeigu būtų patvirtinta, tai lemtų netolygų PPO taisyklių taikymą (žr. 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, Rink., EU:C:2008:476, 119 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 175 punkte minėto Sprendimo LVP, EU:C:2014:2465, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

177    Jei Sąjunga ketino įgyvendinti prisiimtą konkretų įsipareigojimą PPO, arba tuo atveju, kai Sąjungos akte aiškiai daroma nuoroda į konkrečias PPO sutarčių nuostatas, Sąjungos teismas privalo vykdyti nagrinėjamo Sąjungos akto teisėtumo kontrolę, atsižvelgdamas į PPO taisykles (žr. 174 punkte minėto Sprendimo Petrotub ir Republica / Taryba, EU:C:2003:4, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 175 punkte minėto Sprendimo LVP, EU:C:2014:2465, 47 punktą).

178    Dėl PPO antidempingo sutarties perkėlimo Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalimi reikia pažymėti, kad ta nuostata, kurios pirminė redakcija taikytina šioje byloje, buvo iš dalies pakeista Reglamentu Nr. 765/2012 dėl to, kad PPO ginčų sprendimo taryba (toliau – GST) patvirtino 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitą (WT / DS397/AB / R, toliau – 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaita byloje Tvirtinimo detalės) ir šia ataskaita iš dalies pakeistą 2010 m. gruodžio 3 d. kolegijos ataskaitą (WT / DS397/R) byloje „Europos Bendrijos – galutinės antidempingo priemonės dėl tam tikrų geležinių ar plieninių tvirtinimo detalių iš Kinijos“ (toliau – byla Tvirtinimo detalės).

179    Reglamento Nr. 765/2012 konstatuojamosiose dalyse Sąjungos teisės aktų leidėjas primena, kad PPO ataskaitose buvo konstatuota, jog Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalis yra nesuderinama su PPO antidempingo sutarties 6.10, 9.2 ir 18.4 straipsniais ir su PPO steigimo sutarties (OL L 336, 1994, p. 3) XVI.4 straipsniu. Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 765/2012 5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse patvirtino, jog laikydamasis Sąjungos įsipareigojimų PPO iš dalies keičia Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį, kad būtų įgyvendintos GST sprendimo byloje Tvirtinimo detalės rekomendacijos.

180    Reikia konstatuoti, kad iš paties Reglamento Nr. 765/2012 priėmimo matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį Sąjunga siekė įgyvendinti konkrečią PPO atžvilgiu prisiimtą pareigą, nurodytą PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsniuose.

181    Viena vertus, šios išvados rodo, kad Reglamente Nr. 765/2012 pripažįstama, jog Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalimi į Sąjungos teisę perkeliamos iš PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsnių kylančios pareigos, kaip teisingai nurodo ieškovės.

182    Kita vertus, reikia konstatuoti, kad Reglamente Nr. 765/2012 padaryti Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies teksto pakeitimai susiję su pareigos nustatyti individualius antidempingo muitus eksportuotojams, kuriems taikomas Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktas, išimties pakeitimu. Taigi jie iš esmės nesusiję su Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies dalimi, kuri svarbi šioje byloje ir pagal kurią muitą nustatančiame reglamente turi būti nurodoma kiekvienam tiekėjui nustatoma muito suma arba, jei tai nepraktiška, – nagrinėjama tiekiančioji valstybė.

183    Konkrečiai kalbant, reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nebūtinai ketino pakeisti terminus „produktui, importuojamam dempingo kaina iš visų šaltinių ir darančiam žalos“ ir „tiekėjas“ bei „nepraktiška“, kad įgyvendintų GST rekomendacijas ir sprendimus, susijusius su byla Tvirtinimo detalės, laikydamasis įsipareigojimų PPO. Todėl nagrinėjamu atveju svarbūs terminai Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje turi tą pačią reikšmę ir pradinėje šios dalies redakcijoje, ir Reglamentu Nr. 765/2012 iš dalies pakeistoje redakcijoje.

184    Todėl iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies pirminė redakcija, kiek ji svarbi nagrinėjamu atveju, turi būti aiškinama atsižvelgiant į PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsnius.

 Dėl keturių atrinktų JAV gamintojų teisės į individualaus antidempingo muito taikymą pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį

185    Ieškovės mano, kad atrinkti gamintojai, kaip antai keturi JAV gamintojai, turi teisę į individualaus antidempingo muito taikymą pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį.

186    Taryba nurodo, kad nei PPO antidempingo sutartis, nei Pagrindinis reglamentas nereikalauja iš institucijų „neįmanomo“. Kai institucijos negali nei atkurti visų įsigijimų, nei palyginti normaliųjų verčių su atitinkamomis eksporto kainomis, kaip nagrinėjamu atveju, jos neprivalo nustatyti individualių antidempingo priemonių kiekvienam gamintojui.

187    Norint nustatyti, ar atrinktas produkto, parduodamo dempingo kaina, gamintojas turėjo teisę į individualaus antidempingo muito taikymą, reikia pažymėti, kad Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalis ir PPO antidempingo sutarties 9.2 straipsnis nustato, jog iš principo antidempingo muitas turi būti taikomas individualiai kiekvienam tiekėjui už produktą, importuojamą dempingo kaina iš visų šaltinių ir darantį žalos. Iš šių nuostatų teksto matyti, kad subjektas, kuris nelaikytinas „tiekėju“, neturi jokios teisės į individualaus muito jam taikymą.

188    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės 624 punkto a papunkčio i dalį Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalis susijusi ne tik su antidempingo muito nustatymu, bet ir dempingo skirtumo apskaičiavimu.

189    Dėl PPO teisės reikia konstatuoti, kad kai valdžios institucijos taiko atrankos metodą, PPO antidempingo sutarties 6.10.2 straipsnyje numatyta, kad jos turi nustatyti individualų dempingo skirtumą kiekvienam iš pradžių neatrinktam eksportuotojui, kuris pateikia reikalingą informaciją laiku, kad ji būtų išnagrinėta vykstant tyrimui, išskyrus atvejį, kai eksportuotojų ar gamintojų yra tiek daug, kad individualūs nagrinėjimai pernelyg apsunkintų minėtų valdžios institucijų tyrimą ir trukdytų užbaigti jį laiku.

190    Iš šios nuostatos matyti, kad, išskyrus atvejį, kai eksportuotojų ar gamintojų yra labai daug, tyrimą atliekančios valdžios institucijos turi nustatyti individualų dempingo skirtumą kiekvienam iš pradžių neatrinktam eksportuotojui ar gamintojui, kuris pateikia reikalingą informaciją laiku, kad ji būtų išnagrinėta vykstant tyrimui. Šiuo klausimu 2001 m. rugsėjo 28 d. kolegijos ataskaitos (WT / DS189/R) byloje „Argentina – Galutinės antidempingo priemonės importuojamoms Italijos kilmės grindų keraminėms plytelėms“ 6.90 punkte nurodyta, kad PPO antidempingo sutarties 6.10 straipsnio pirmame sakinyje įtvirtinta bendra taisyklė, pagal kurią individualų dempingo skirtumą reikia apskaičiuoti kiekvienam žinomam produkto, dėl kurio atliekamas tyrimas, eksportuotojui ar gamintojui, yra taikoma ir eksportuotojams, kurie buvo pasirinkti pagal to paties straipsnio antrą sakinį. Minėtas sakinys leidžia už tyrimą atsakingai valdžios institucijai apriboti savo tyrimą apimant tik tam tikrus eksportuotojus ar gamintojus, tačiau jame nenumatoma bendros taisyklės išimtis, leidžianti individualius dempingo skirtumus nustatyti tik tiriamiems eksportuotojams ar gamintojams. Net jei iš pradžių neatrinkti gamintojai gali pagrįstai reikalauti individualaus dempingo skirtumo apskaičiavimo, pagal minėtą ataskaitą taip pat to gali reikalauti ir atrinkti gamintojai.

191    Taigi reikia konstatuoti, kad už tyrimą atsakinga valdžios institucija turi nustatyti individualų dempingo skirtumą kiekvienam atrinktam dempingo kaina parduodamo produkto eksportuotojui ar gamintojui.

192    Iš to matyti, kad pagal PPO teisę bet kuris atrinktas eksportuotojas ar gamintojas, per visą tyrimą bendradarbiavęs su atsakinga valdžios institucija, atitinka sąlygas pripažinti jį „tiekėju“, kaip tai suprantama pagal PPO antidempingo sutarties 9.2 straipsnį.

193    Dėl Pagrindinio reglamento nuostatų reikia pažymėti, kad, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 183 ir 184 punktuose, minėto reglamento 9 straipsnio 5 dalies pirminė redakcija, kiek ji aktuali šioje byloje, turi būti aiškinama atsižvelgiant į PPO antidempingo sutarties nuostatas. Be to, Pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje taip pat numatoma, kad kai skundo pateikėjų, eksportuotojų ar importuotojų, produkto tipų ar sandorių yra labai daug, tyrimo mastas gali būti apribotas, atrenkant protingą skaičių šalių, produktų ar sandorių. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai Komisija panaudoja atrankos metodą, individualus dempingo skirtumas vis dėlto nustatomas kiekvienam iš pradžių neatrinktam eksportuotojui ar importuotojui, kuris pateikia reikalingą informaciją per nurodytą laiką, išskyrus atvejį, kai eksportuotojų ar importuotojų yra tiek daug, kad individualūs nagrinėjimai pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų užbaigti jį laiku. Reikia konstatuoti, kad iš minėtų Pagrindinio reglamento nuostatų, aiškinamų atsižvelgiant į PPO teisę, taip pat matyti, kad net jei iš pradžių neatrinkti gamintojai gali pagrįstai reikalauti individualaus dempingo skirtumo apskaičiavimo, atrinkti gamintojai, a fortiori, to irgi gali reikalauti. Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, jog Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalies paskutiniame sakinyje primenama, kad individualūs muitai turi būti taikomi importui iš bet kurio eksportuotojo ar gamintojo, kuriam pagal minėto reglamento 17 straipsnio nuostatas suteiktas individualus režimas.

194    Iš to matyti, kad pagal Pagrindinio reglamento nuostatas kiekvienas atrinktas dempingo kaina parduodamo produkto eksportuotojas ar gamintojas, per visą tyrimą bendradarbiavęs su valdžios institucijomis, atitinka sąlygas pripažinti jį „tiekėju“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 9 straipsnio 5 dalį.

195    Šiuo klausimu reikia priminti, kad eksportuojančių gamintojų atranka siekiama per ribotą tyrimą kuo labiau atspindėti Sąjungos pramonės patiriamą kainų spaudimą. Todėl Komisija gali bet kuriuo metu pakeisti atrinktus asmenis, jei to reikia tyrimui. Iš tikrųjų nėra PPO antidempingo sutarties ar Pagrindinio reglamento nuostatos, kuri įpareigotų institucijas iš pradžių atrinktus dempingo kaina parduodamo produkto gamintojus laikyti atrinktųjų sąraše, jeigu jos mano, kad šie neatitinka tiekėjų sąlygų ar nėra dempingo kaina importuojamo ir žalos darančio produkto šaltiniai. Dėl to, ar reikia ūkio subjektus laikyti atrinktųjų sąraše, būtina konstatuoti, kad dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias Komisija privalo išnagrinėti, sudėtingumo ši institucija turi didelę diskreciją (pagal analogiją žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ikea Wholesale, C‑351/04, Rink., EU:C:2007:547, 40 punktą). Tačiau jei Komisija nepašalina nė vieno gamintojo iš atrinktųjų dempingo kaina parduodamo produkto tiekėjų sąrašo, ji iš principo turi apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą ir nustatyti jiems individualius antidempingo muitus.

196    Atsižvelgiant į šiuos vertinimus reikia išnagrinėti, ar keturi atrinkti JAV gamintojai turėjo teisę į individualų antidempingo muitą pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį.

197    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad nors Komisija pašalino vieną iš pradžių atrinktą gamintoją, nes jo gaminamas bioetanolis nebuvo eksportuojamas į Sąjungą, todėl jis nebuvo dempingo kaina parduodamo produkto šaltinis, keturis atrinktus JAV gamintojus atrinktų dempingo kaina parduodamo produkto tiekėjų sąraše ji paliko iki administracinės procedūros pabaigos.

198    Dėl keturių atrinktų JAV gamintojų bioetanolio, kuris, kaip buvo konstatuota, parduodamas dempingo kaina ir daro žalos, importo į Sąjungą šio sprendimo 93–104 punktuose buvo nurodyta, kad dalis jų gaminamo bioetanolio buvo eksportuojama į Sąjungą ir kad šios produkcijos eksportui nuo ginčijamo reglamento įsigaliojimo taikytas minėtame reglamente nustatytas antidempingo muitas. Be to, pagal 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės 338 punktą PPO antidempingo sutarties 9.2 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, kad kiekvienu atveju nustatomas atitinkamo dydžio antidempingo muitas, taikomas tiriamiems eksportuotojams ar gamintojams atskirai. Šiuo klausimu ginčijamo reglamento 60 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad tyrimas apėmė bioetanolio gamintojus ir prekiautojus ir (arba) maišytojus, eksportavusius nagrinėjamą produktą į sąjungos rinką. Iš to matyti, kad keturi atrinkti JAV gamintojai yra produkto importo, apmokestinamo ginčijamame reglamente nustatytu antidempingo muitu, „šaltiniai“, kaip tai suprantama pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį ir PPO antidempingo sutarties 9.2 straipsnį.

199    Be to, reikia pažymėti, jog Taryba neginčija aplinkybės, kad keturi atrinkti JAV gamintojai bendradarbiavo su institucijomis per visą tyrimą ir kad nebuvo jokios priežasties pašalinti jų iš atrinktųjų sąrašo dėl nebendradarbiavimo.

200    Be to, reikia pažymėti, kad institucijos nepašalino keturių atrinktų JAV gamintojų iš atrinktųjų sąrašo dėl to, kad jie nebuvo tiekėjai. Tačiau ginčijamo reglamento 63 konstatuojamojoje dalyje Taryba nurodė, kad dėl bioetanolio pramonės struktūros ir nagrinėjamo produkto gamybos bei pardavimo JAV rinkoje, taip pat eksporto į Sąjungą būdų buvo neįmanoma JAV gamintojams nustatyti individualių dempingo skirtumų. Ji nurodė, kad nebuvo įmanoma nei atkurti atskirų įsigijimų, nei palyginti atrinktų gamintojų normaliųjų verčių su atitinkamomis eksporto kainomis, ir konstatavo, kad negalėjo nustatyti individualių dempingo skirtumų pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį. Iš šių argumentų matyti, jog Taryba norėjo, kad antidempingo muitas būtų taikomas keturių atrinktų JAV gamintojų produkcijai, neatsižvelgiant, ar ši produkcija buvo eksportuojama prekiautojų ir (arba) maišytojų, ar jų pačių.

201    Iš to matyti, kad palikusi keturis atrinktus JAV gamintojus tarp atrinktų JAV gamintojų ir eksportuotojų Komisija pripažino, kad jie yra dempingo kaina parduodamo produkto „tiekėjai“, todėl pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį Taryba iš principo turėjo kiekvienam iš jų apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą ir nustatyti individualius antidempingo muitus.

202    Šios išvados nepaneigia Tarybos argumentas, kad kai institucijos negali nei atkurti visų įsigijimų, nei palyginti normaliųjų verčių su atitinkamomis eksporto kainomis, kaip nagrinėjamu atveju, jos neprivalo nustatyti individualių antidempingo priemonių kiekvienam gamintojui.

203    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendime Zhejiang Aokang Shoes / Taryba (C‑247/10 P, EU:C:2012:710, 33 punktas) buvo nuspręsta, kad Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis priskirtina prie reglamento nuostatų, skirtų tik normaliajai vertei nustatyti, o to paties reglamento 17 straipsnis, susijęs su atranka, priskirtinas prie nuostatų, reglamentuojančių galimus dempingo skirtumo apskaičiavimo metodus, todėl tai yra skirtingą tikslą turinčios bei skirtingo turinio nuostatos. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tas pats principas pagal analogiją taikomas santykiui tarp Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalių, susijusių su apskaičiuojant dempingo skirtumą svarbiomis vertėmis, ir to paties reglamento 9 straipsnio 5 dalies, susijusios su pačiu dempingo skirtumu. Todėl Pagrindinio reglamento nuostatų, susijusių su normaliosios vertės ar eksporto kainos nustatymu, tikslas ir turinys skiriasi nuo nuostatų, susijusių su dempingo skirtumo galimais apskaičiavimo metodais, įtvirtintų to paties reglamento 9 straipsnio 5 dalyje ir 17 straipsnyje, tikslo ir turinio.

204    Be to, iš 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės 325 punkto matyti, kad aplinkybė, jog valdžios institucija turi atkurti vieno ar kelių eksportuotojų arba gamintojų normaliąją vertę ir (arba) eksporto kainą, nebūtinai reiškia bendros taisyklės, susijusios su individualių dempingo skirtumų apskaičiavimu, išimtį, ir kad dempingo skirtumai, pagrįsti normaliąja verte ir eksporto kaina, apskaičiuota remiantis ta pačia informacija keliems tiekėjams, nesutampa su skirtumu, taikomu nacionaliniu lygiu.

205    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nei Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje, nei PPO antidempingo sutarties 6.10 ar 9.2 straipsniuose nenumatyta, kad institucijos turi galėti atkurti visus įsigijimus ir palyginti normaliąsias vertes su atitinkamomis eksporto kainomis, kad būtų priverstos kiekvienam tiekėjui apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą ir nustatyti individualų antidempingo muitą. Tokie sunkumai neturi jokios reikšmės tam, ar turi būti nustatytas individualus antidempingo muitas, ir reikia pažymėti, kad Pagrindiniame reglamente numatyta kitų instrumentų, kaip elgtis esant tokiai situacijai.

206    Vis dėlto, kai nustatydamos normaliąją vertę ar eksporto kainą tam tikriems gamintojams ar eksportuotojams institucijos susiduria su sunkumais, Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 ir 9 dalyse nustatomos taisyklės dėl galimybės atkurti šias vertes.

207    Iš tikrųjų pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 9 dalį tais atvejais, kai eksporto kainos nėra arba kai ji atrodo nepatikima dėl eksportuotojo ir importuotojo ar trečiosios šalies tarpusavio saitų ar kompensacinių susitarimų, ją galima apskaičiuoti pagal kainą, už kurią importuoti produktai yra pirmą kartą perparduodami nepriklausomam pirkėjui; arba – jeigu produktai nėra perparduodami nepriklausomam pirkėjui ar nėra perparduodami tokiomis sąlygomis, kokiomis buvo importuoti, – bet kuriuo kitu priimtinu būdu. Tokiais atvejais norint nustatyti patikimą eksporto kainą prie Sąjungos muitų sienų ji koreguojama pagal visas išlaidas, įskaitant muitus ir mokesčius, sumokėtus nuo importavimo iki perpardavimo, taip pat priaugantį pelną.

208    Be to, Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytos sąlygos, kada institucijos gali atsižvelgti į turimus duomenis, kai suinteresuotoji šalis nepateikia reikalingos informacijos ar kai pateikia informaciją, tačiau ji nėra tinkamiausia visais atžvilgiais. 2003 m. balandžio 22 d. kolegijos ataskaitos (WT / DS241/R) byloje „Argentina – Galutinės antidempingo priemonės importuojamoms Italijos kilmės grindų keraminėms plytelėms“ 7.215–7.216 punktuose konstatuota, jog tai, kad už tyrimą atsakinga valdžios institucija gauna nepanaudotinos ar nepatikimos informacijos, neturėtų trukdyti apskaičiuoti individualaus dempingo skirtumo eksportuotojui, nes PPO antidempingo sutartis aiškiai leidžia už tyrimą atsakingoms valdžios institucijoms papildyti duomenis apie konkretų eksportuotoją, kad galėtų nustatyti dempingo skirtumą, kai pateikta informacija nėra patikima ar kai reikalingos informacijos paprasčiausiai nebuvo pateikta.

209    Nagrinėjamu atveju dėl keturių atrinktų gamintojų normaliosios vertės iš preliminarios informacijos dokumento 45 punkto matyti, kad pati Komisija paaiškino, jog pagal Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalį gali atkurti minėtų gamintojų normaliąją vertę, remdamasi gamybos sąnaudomis produkto kilmės šalyje, pridėjusi pagrįstas produkto pardavimo sąnaudas, administracines išlaidas, kitas bendrąsias išlaidas ir pagrįstą pelną. Taryba neginčija šios išvados.

210    Dėl Tarybos ginčijamo reglamento 76 konstatuojamojoje dalyje pateiktos išvados, kad nebuvo galima patikimai nustatyti kiekvieno atrinkto JAV gamintojo eksporto produkto kainos ir dempingo skirtumo, reikia konstatuoti, kad Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 9 dalis leidžia atkurti eksporto kainą, kai nėra tiriamo ūkio subjekto eksporto kainos. Iš tikrųjų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 207 punkte, ši nuostata leidžia atkurti eksporto kainą pagal kainą, už kurią importuoti produktai yra pirmą kartą perparduodami nepriklausomam pirkėjui; arba bet kuriuo kitu priimtinu būdu ir pritaikius tinkamas korekcijas. Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš šio sprendimo 203 punkte nurodytos teismo praktikos išplaukia, kad nors Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse pateikiamas išsamus galimų eksporto kainos apskaičiavimo metodų sąrašas, sunkumai, kylantys apskaičiuojant minėtą kainą, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą, ar yra pareiga taikyti individualų antidempingo muitą tam tikriems ūkio subjektams.

211    Taigi reikia atmesti Tarybos argumentą, kad institucijos neprivalėjo šiuo atveju nustatyti individualių antidempingo priemonių kiekvienam atrinktam gamintojui.

212    Atsižvelgiant į šio sprendimo 201 punkte padarytą išvadą, reikia išnagrinėti, ar Taryba galėjo nagrinėjamu atveju remtis pareigos apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą keturiems atrinktiems JAV gamintojams atskirai išimtimi.

 Dėl klausimo, ar buvo „nepraktiška“ nagrinėjamu atveju nustatyti individualius antidempingo muitus

213    Šalys taip pat ginčijasi dėl Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje esančios sąvokos „nepraktiška“ aiškinimo.

214    Ieškovių nuomone, sąvoka „nepraktiška“ iš esmės turi būti aiškinama atsižvelgiant į PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsnius ir į 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitą byloje Tvirtinimo detalės.

215    Taryba mano, kad Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies antra pastraipa yra bendresnio taikymo nei minėti PPO antidempingo sutarties straipsniai, nes joje nenurodomos aplinkybės, kada yra „nepraktiška“ taikyti individualius muitus. Šiuo atžvilgiu ji nurodo principą, pagal kurį Sąjungos teismai Sąjungos tekstus turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į tarptautinę teisę. Taryba iš esmės mano, kad pats šis skirtumas pateisina skirtingą sąvokos „nepraktiška“, esančios Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje, aiškinimą.

216    Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsniai leidžia pareigos nustatyti kiekvienam žinomam eksportuotojui ar susijusiam gamintojui individualų dempingo skirtumą išimtį, kuri galėtų pateisinti šioje byloje antidempingo muito nustatymą nacionaliniu lygiu.

217    Dėl PPO antidempingo sutarties 6.10 straipsnio 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės 316–318 punktuose nurodoma, kad jo pirmame sakinyje, pagal kurį valdžios institucijos turi nustatyti individualų dempingo skirtumą kiekvienam žinomam eksportuotojui ar susijusiam gamintojui, įtvirtinama privaloma taisyklė, o ne noras. Jame taip pat nurodoma, kad ši pareiga nėra absoliuti ir gali būti jos išimčių. Atranka yra vienintelė išimtis nustatant individualius dempingo skirtumus kiekvienam žinomam eksportuotojui, aiškiai numatyta minėtos sutarties 6.10 straipsnyje. Iš tikrųjų antrame sakinyje numatoma išimtis, kai eksportuotojų, gamintojų, importuotojų ar atitinkamų produktų tipų skaičius yra toks didelis, kad toks nustatymas yra nepraktiškas. Tokiais atvejais valdžios institucijos gali riboti savo tyrimą protingu suinteresuotųjų šalių ar produktų skaičiumi, pasinaudodamos atrankos metodu, kuris būtų pagrįstas statistika, t. y. didžiausia eksporto iš atitinkamos šalies dalimi, kurią protingai galėtų apimti tyrimas.

218    Pagal 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės 320 punktą PPO antidempingo sutarties 6.10 straipsnyje esančio žodžių junginio „dažniausiai <...> nustato“ tikslas yra nenustatyti pareigos, kuri prieštarautų kitoms tos pačios sutarties nuostatoms, leidžiant nukrypti nuo taisyklės nustatyti individualius dempingo skirtumus, kai netaikoma išimtis dėl atrankos metodo. Šios išimtys turėtų būti numatytos Susitarime dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos nurodytose sutartyse (toliau – nurodytos sutartys), kad būtų išvengta pareigos nustatyti individualius dempingo skirtumus apėjimo. Taigi PPO nariai neturi neribotų galimybių kurti PPO antidempingo sutarties 6.10 straipsnio išimčių.

219    2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės 323 punkte apeliacinis komitetas atmetė argumentą, kad gamintojo dempingo skirtumo taikymas prekiautojui, kuris eksportuoja produktą, yra išimtis. Iš tikrųjų PPO antidempingo sutarties 6.10 straipsnyje esanti nuoroda „eksportuotojai arba gamintojai“ leidžia valdžios institucijoms vietoj atskiro to paties produkto dempingo skirtumo gamintojui ir eksportuotojui nustatymo apskaičiuoti vieną skirtumą abiem. Tai reikštų pareigos nustatyti individualius dempingo skirtumus laikymąsi.

220    Pagal 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės 327 punktą bet kokia PPO antidempingo sutarties 6.10 straipsnio pirmame sakinyje įtvirtintos bendros taisyklės išimtis turi būti numatyta nurodytose sutartyse.

221    Galiausiai 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės 328 punkte konstatuota, kad PPO sutartyse nenumatoma tokių išimčių, kaip nurodyta Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje, susijusių su tam tikrais ne rinkos ekonomikos šalių eksportuojančiais gamintojais, kurie nepripažįstami dirbančiais rinkos ekonomikos režimu pagal to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą, ir jiems taikomas visoje šalyje galiojantis muito tarifas, išskyrus atvejus, kai tokie eksportuotojai gali įrodyti, kad atitinka individualaus režimo taikymo sąlygas.

222    Dėl PPO antidempingo sutarties 9.2 straipsnio 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės 344 punkte paaiškinama, kad minėtas straipsnis glaudžiai susijęs su PPO antidempingo sutarties 6.10 straipsniu, nes jame aprašomas individualaus dempingo skirtumo nustatymas, o tai įpareigoja atitinkamas valdžios institucijas individualiai, kaip numatyta tos pačios sutarties 9.2 straipsnyje, nustatyti antidempingo muitus. Be to, apeliacinis komitetas konstatavo, kad minėtuose straipsniuose aprašant atvejus, kada taikoma išimtis, vartojamas tas pats terminas „nepraktiška“, nurodydamas, kad abi išimtys susijusios su situacija, kada valdžios institucija nustato dempingo skirtumą remdamasi atrinktais tiekėjais. Vis dėlto PPO apeliacinis komitetas taip pat pažymėjo, kad jam pateiktas klausimas nesusijęs nei su PPO antidempingo sutarties 9.2 straipsnyje numatytos išimties apimtimi, nei su tuo, ar ši išimtis ir tos pačios sutarties 6.10 straipsnyje numatyta išimtis visiškai sutampa.

223    Vis dėlto 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės 354 punkte konstatuota, kad PPO antidempingo sutarties 9.2 straipsnis įpareigoja valdžios institucijas patikslinti kiekvienam tiekėjui nustatomą muitą, išskyrus atvejus, kai tai padaryti neįmanoma, kai kalbama apie kelis tiekėjus.

224    Galiausiai pagal 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės 376 punktą PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsniai netrukdo už tyrimą atsakingai institucijai nustatyti vieno dempingo skirtumo ir vieno antidempingo muito tam tikram skaičiui eksportuotojų, jeigu ji nusprendžia, kad jie šių straipsnių prasme sudaro vieną vienetą.

225    Todėl iš 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitos byloje Tvirtinimo detalės analizės matyti, kad kai valdžios institucija pasinaudoja atranka, kaip šiuo atveju, antidempingo sutartis įtvirtina pareigą apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą ir nustatyti individualų antidempingo muitą kiekvienam atliekant tyrimą bendradarbiaujančiam tiekėjui, ir ši pareiga iš principo turi dvi išimtis: pirma, neatrinktų gamintojų ar eksportuotojų atveju, išskyrus PPO antidempingo sutarties 6.10.2 straipsnyje nurodytus atvejus, ir, antra, vieną vienetą sudarančių ūkio subjektų atveju. Vis dėlto iš PPO antidempingo sutarties negalima daryti išvados, kad yra pareigos nustatyti individualų antidempingo muitą kiekvienam atrinktam ir bendradarbiavusiam gamintojui išimtis, kai institucijos mano, jog neįmanoma nustatyti jų individualios eksporto kainos.

226    Taip pat reikia išnagrinėti, ar 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitoje byloje Tvirtinimo detalės pateiktos išvados, susijusios su PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsnių aiškinimu, galioja ir tada, kai Taryba taiko Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį.

227    Dėl Tarybos argumento, kad pareiga aiškinti Pagrindinį reglamentą atsižvelgiant į PPO antidempingo sutartį yra sąlyginė, nes atitinkamų nuostatų tekstai skirtingi, reikia priminti, kad, pirma, Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje, kaip ir PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsniuose, vartojama sąvoka „nepraktiška“. Be to, reikia pažymėti, kad Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies tekstas visiškai neprieštarauja sąvokos „nepraktiška“ aiškinimui pagal PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsnius. Taip pat paprasčiausia aplinkybė, kad Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje nepateikiama patikslinimų dėl sąvokos „nepraktiška“, neleidžia daryti išvados, kad, kaip nurodo Taryba, minėta nuostata taip numato bendresnio taikymo išimtį, nei numatyta PPO antidempingo sutarties nuostatose.

228    Antra, reikia priminti, jog iš Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies teksto aiškiai matyti, kad dempingo skirtumo apskaičiavimas ir antidempingo muito nustatymas visai šaliai yra bendros taisyklės išimtis. Tarybos siūlomas „platesnis“ sąvokos „nepraktiška“ aiškinimas suteiktų šiai institucijai nepaprastai plačią diskreciją dėl galimybių atsisakyti individualių antidempingo muitų nustatymo. Toks aiškinimas prieštarautų teisės aktų leidėjo tikslui įgyvendinti GST rekomendacijas ir sprendimus, susijusius su byla Tvirtinimo detalės, laikantis įsipareigojimų PPO (žr. šio sprendimo 179 punktą).

229    Iš tikrųjų iš Reglamento Nr. 765/2012 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo visiškai įgyvendinti PPO apeliacinio komiteto sprendimą minėtoje byloje. Konkrečiai Reglamento Nr. 765/2012 1 straipsniu Sąjungos teisės aktų leidėjas Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje panaikino nuorodą į minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalį ir antrą pastraipą, kurioje buvo nurodytos sąlygos, kada tam tikri ne rinkos ekonomikos šalių eksportuojantys gamintojai galėjo įrodyti, kad atitinka individualaus režimo taikymo sąlygas. Be to, iš Reglamento Nr. 765/2012 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas prie Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies pridėjo naują antrą pastraipą, siekdamas įtraukti PPO apeliacinio komiteto paaiškinimus dėl aplinkybių, kada valdžios institucija gali nustatyti vieną dempingo skirtumą ir antidempingo muitą keliems eksportuotojams, sudarantiems vieną vienetą.

230    Be to, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 182 punkte, Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies pakeitimai iš esmės nesusiję su ta dalimi, kuri svarbi šioje byloje ir pagal kurią muitą nustatančiame reglamente turi būti nurodoma kiekvienam tiekėjui nustatoma muito suma arba, jei tai nepraktiška, – nagrinėjama tiekiančioji valstybė.

231    Iš to matyti, kad Taryba nepagrįstai manė, jog Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies ir PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsnių tekstai, kiek jie susiję su šia byla, iš esmės yra skirtingi. Todėl Tarybos argumentas, kad Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje nurodyta sąvoka „nepraktiška“ yra bendro taikymo, turi būti atmestas.

232    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje nurodytą sąvoką „nepraktiška“ reikia aiškinti kaip ir PPO antidempingo sutarties 6.10 ir 9.2 straipsniuose vartojamą analogišką sąvoką. Todėl, kai valdžios institucija pasinaudoja atranka, Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka „nepraktiška“ iš principo leidžia dvi individualaus dempingo skirtumo apskaičiavimo ir individualaus antidempingo muito nustatymo per tyrimą bendradarbiavusiems ūkio subjektams išimtis: pirma, neatrinktų gamintojų ar eksportuotojų atveju, išskyrus Pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, kai numatomas individualus dempingo skirtumas, ir, antra, vieną vienetą sudarančių ūkio subjektų atveju. Kitaip tariant, kai institucijos pasinaudoja atrankos metodu, kaip nagrinėjamu atveju, individualių dempingo skirtumų apskaičiavimo ir individualių antidempingo muitų nustatymo išimtis iš principo galima tik neatrinktų įmonių, kurios kitaip neturi teisės į joms taikytiną individualų antidempingo muitą, atžvilgiu. Konkrečiai kalbant, Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalis neleidžia jokių pareigos nustatyti individualų antidempingo muitą atrinktam ir per tyrimą bendradarbiavusiam gamintojui išimčių, kai institucijos mano, jog neįmanoma nustatyti minėto gamintojo individualios eksporto kainos.

233    Taigi iš Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies matyti, kad kai atrenkami gamintojai ir (arba) eksportuotojai, institucijos privalo nurodyti kiekvieno tiekėjo mokėtiną antidempingo muitą.

234    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia taip pat išnagrinėti, ar šiuo atveju Taryba galėjo pagrįstai taikyti pareigos nustatyti kiekvienam žinomam eksportuotojui ar susijusiam gamintojui individualų dempingo skirtumą išimtį, kuri galėtų pateisinti šioje byloje antidempingo muito nustatymą nacionaliniu lygiu.

235    Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo reglamento 6–10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad dėl didelio JAV eksportuojančių gamintojų skaičiaus Komisija nusprendė pasinaudoti atrankos metodu, kaip numatyta Pagrindinio reglamento 17 straipsnyje.

236    Pagal ginčijamo reglamento 64 konstatuojamąją dalį dempingo skirtumas buvo nustatytas visoms JAV nacionaliniu lygiu. Todėl ginčijamame reglamente buvo nustatytas visai šaliai taikytinas 62,30 EUR už toną grynojo produkto svorio antidempingo muito tarifas ir dėl viso kiekio, atsižvelgiant į bioetanolio dalį.

237    Ginčijamo reglamento 63 konstatuojamojoje dalyje Taryba dempingo skirtumo nustatymą šioje byloje nacionaliniu lygiu grindžia nurodydama, kad dėl bioetanolio pramonės struktūros ir atitinkamo produkto gamybos bei pardavimo JAV rinkoje ir eksporto į Sąjungą būdų buvo neįmanoma JAV gamintojams nustatyti individualių dempingo skirtumų. Ji nurodo, kad atrinkti JAV gamintojai neeksportavo atitinkamo produkto į Sąjungą, o prekiautojai ir (arba) maišytojai, kurie buvo tiriami, gaudavo bioetanolį iš skirtingų gamintojų, jį maišė ir pardavė, be kita ko, eksportui į Sąjungą. Todėl Taryba mano, kad nebuvo įmanoma atkurti visų įsigijimų ir palyginti normaliųjų verčių su atitinkamomis eksporto kainomis, taip pat eksportuojant į Sąjungą nebuvo įmanoma identifikuoti gamintojo.

238    Iš esmės Taryba mano, kad negalėjo pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį nustatyti individualių dempingo skirtumų, nes nebuvo įmanoma patikimai nustatyti kiekvieno atrinkto JAV gamintojo eksporto kainos ir dempingo skirtumo, kadangi jie tiriamuoju laikotarpiu neeksportavo atitinkamo produkto į Sąjungą, nebuvo įmanoma atkurti į Sąjungą eksportuotų jų produktų judėjimo ir paprastai jie visiškai nežinojo nei apie eksporto datas, nei apie Sąjungos importuotojų mokamą kainą (žr. ginčijamo reglamento 76 konstatuojamąją dalį).

239    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad Taryba individualaus dempingo skirtumo apskaičiavimo ir individualaus antidempingo muito nustatymo išimties taikymą grindė ne išimtimi, susijusia su neatrinktais gamintojais ar eksportuotojais, kai valdžios institucija taiko atrankos metodą, ar išimtimi dėl vieną vienetą sudarančių ūkio subjektų (žr. šio sprendimo 225 ir 232 punktus), o kitomis priežastimis.

240    Antra, reikia konstatuoti, kad Taryba nenurodo, kad jos taikyta išimtis grindžiama kita išimtimi, įtvirtinta nurodytose sutartyse, minimose šio sprendimo 218 ir 220 punktuose.

241    Todėl Taryba nepagrįstai nusprendė, kad nustatyti individualius antidempingo muitus atrinktiems JAV eksportuotojams yra „nepraktiška“, kaip tai suprantama pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį.

242    Iš tikrųjų dėl galimybės apskaičiuoti individualius dempingo skirtumus šio sprendimo 202–211 punktuose buvo paaiškinta, kad kai nustatydamos normaliąją vertę ar eksporto kainą tam tikriems gamintojams ar eksportuotojams institucijos susiduria su sunkumais, Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 ir 9 dalyse nustatomos taisyklės, leidžiančios atkurti šias vertes.

243    Be to, dėl argumentų, kad nebuvo įmanoma atkurti atrinktų gamintojų į Sąjungą eksportuotų produktų judėjimo ir kad atrinkti gamintojai paprastai nieko nežinojo apie eksporto datas ir Sąjungos importuotojų mokamą kainą, pakanka pažymėti, kad Komisija, pasinaudodama savo plačia diskrecija, galėjo pašalinti keturis atrinktus JAV gamintojus iš atrinktų gamintojų ir eksportuotojų sąrašo, grįsdama tai tuo, kad jie nebuvo bioetanolio eksportuotojai į Sąjungą, nes ji ir Taryba manė, kad jų nebuvo galima identifikuoti bioetanolio eksporto į Sąjungą momentu. Tačiau Komisija per visą tyrimą juos paliko minėtame atrinktų gamintojų sąraše.

244    Todėl aplinkybė, kad institucijos manė turinčios sunkumų atkurti atskirų įsigijimų judėjimą ar palyginti atrinktų gamintojų normaliąsias vertes su atitinkamomis eksporto kainomis, neleidžia nuspręsti, kad šiuo atveju nustatyti individualius antidempingo muitus atrinktiems JAV eksportuotojams buvo „nepraktiška“, kaip tai suprantama pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį.

245    Reikia konstatuoti, kad ginčijamas reglamentas pažeidžia Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį, nes nustato antidempingo muitą visai šaliai, o ne atskirai keturiems atrinktiems JAV gamintojams.

246    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį reikia pripažinti pagrįsta, todėl pagrįstu reikia pripažinti visą pirmąjį ieškinio pagrindą, nenagrinėjant kitų minėto pagrindo dalių ir grindžiant antrąją dalį nurodytų argumentų, kuriais ieškovės apskritai nurodo teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimą ir pareigos motyvuoti nesilaikymą.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalies, 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, 20 straipsnio 2, 4 ir 5 dalių, teisės į gynybą, diskriminacijos draudimo ir gero administravimo principų pažeidimu bei nepakankamu motyvavimu

247    Kadangi šis ieškinys yra priimtinas, kiek jis pateiktas asmeniškai ieškovių, taip pat reikia išnagrinėti antrojo ieškinio pagrindo pagrįstumą.

248    Nurodydamos antrąjį ieškinio pagrindą ieškovės iš esmės tvirtina, kad institucijos padarė kelis procedūrinius pažeidimus, dėl kurių buvo pažeistos jų procesinės teisės.

249    Antrąjį ieškinio pagrindą sudaro keturios dalys, susijusios atitinkamai su, pirma, Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 ir 4 dalies pažeidimu ir nepakankamu motyvavimu, antra, Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu, trečia, to paties reglamento 6 straipsnio 7 dalies ir 19 straipsnio 1 ir 2 dalių bei teisės į gynybą pažeidimu ir, ketvirta, minėto reglamento 20 straipsnio 5 dalies ir teisės į gynybą pažeidimu.

 Pirminės pastabos

250    Iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad teisės į gynybą užtikrinimas per bet kokią procedūrą, pradėtą prieš asmenį ir galinčią pasibaigti jam neigiamų pasekmių sukeliančių sprendimu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kurio reikia laikytis net ir nesant jokių procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Pagal šį principą tie asmenys, kuriems skirti sprendimai, galintys turėti reikšmingą poveikį jų interesams, privalo turėti galimybę veiksmingai pateikti savo nuomonę (žr. 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware / Taryba, C‑141/08 P, Rink., EU:C:2009:598, 83 punktą ir jame minėtą teismo praktiką).

251    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad teisės į gynybą paisymas yra nepaprastai svarbus per tokią procedūrą, kaip nagrinėjamoji šioje byloje (žr. 250 punkte minėto Sprendimo Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware / Taryba, EU:C:2009:598, 93 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

252    Teisė į gynybą pažeidžiama, kai egzistuoja galimybė, jog dėl Komisijos padaryto pažeidimo jos vykdytos administracinės procedūros rezultatas galėjo būti kitoks. Ieškovė įrodo, kad toks pažeidimas padarytas, jei pateikia pakankamai įrodymų ne dėl to, kad ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks, o dėl to, kad būtų galėjusi geriau apsiginti, jei nebūtų buvę procedūros pažeidimo, pavyzdžiui, dėl to, jog gynybai būtų galėjusi panaudoti dokumentus, su kuriais per administracinę procedūrą jai nebuvo leista susipažinti (šiuo klausimu žr. 250 punkte minėto Sprendimo Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware / Taryba, EU:C:2009:598, 94 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

253    Be to, kadangi reglamentas, kuriame nustatomi galutiniai antidempingo muitai, patenka į bendrą visumos priemonių sistemą, negalima reikalauti, kad jo motyvuose konkrečiai būtų nurodytos įvairios faktinės ir teisinės aplinkybės, kurios yra jo dalykas ir kartais būna gausios ir sudėtingos, arba kad institucijos pateiktų savo poziciją dėl visų argumentų, kuriais remiasi suinteresuotosios šalys. Atvirkščiai, pakanka, kad aktą priėmusi institucija išdėstytų faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, turinčius esminę reikšmę ginčijimo reglamento bendroje struktūroje (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Whirlpool Europe / Taryba, T‑314/06, Rink., EU:T:2010:390, 114 punktą).

254    Vis dėlto reikia pažymėti, kad pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką šie duomenys turi būti pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – prireikus be papildomos informacijos priimti sprendimą dėl ieškinio. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, būtina, kad pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, bent sutrumpintai, tačiau nuosekliai ir suprantamai būtų išdėstytos ieškinio tekste (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 11 d. Nutarties Charron Inox ir Almet / Komisija ir Taryba, T‑445/11 ir T‑88/12, EU:T:2013:4, 57 punktą).

255    Atsižvelgiant į šias pastabas, reikia išnagrinėti ieškovių argumentus, pateiktus grindžiant keturias antrojo ieškinio pagrindo dalis.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su galutinės informacijos dokumento neišsamumu ir Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 ir 4 dalių pažeidimu bei klaidomis motyvuojant ginčijamą reglamentą

256    Ieškovės tvirtina, kad galutinės informacijos dokumente nebuvo pakankamai informacijos apie dempingo skirtumo ir žalos apskaičiavimą, korekcijas, Sąjungos pramonę ir penkeriems metams nustatytų priemonių galiojimo laiko pakeitimą. Ieškovės tvirtina, kad dėl to buvo pažeistos Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 ir 4 dalys, o ginčijamas reglamentas netinkamai motyvuotas. Šiuo klausimu ieškovės nurodo 7 atskirus kaltinimus.

257    Taryba ginčija šiuos argumentus.

258    Pirmiausia reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į antrojo ieškinio pagrindo pavadinimą, ieškinyje ieškovės nurodo „daug ieškovių ir jų narių teisės į gynybą pažeidimų“. Dėl pirmos šio ieškinio pagrindo dalies reikia konstatuoti, kad iš ieškinio 152 punkto matyti, jog ji susijusi su „galutinės informacijos dokumentu, kurį gavo [ieškovės]“. Be to, ieškovės savo ieškinyje niekur nenurodo, kad ši dalis susijusi su galutinės informacijos dokumento pateikimu kitai administracinės procedūros šaliai. Iš to matyti, kad ši dalis turi būti aiškinama kaip susijusi su tariamais ieškovių, kaip antidempingo procedūros suinteresuotųjų šalių, procesinių teisių pažeidimais.

259    Reikia konstatuoti, kad Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog skundo pateikėjai, importuotojai, eksportuotojai ir jiems atstovaujančios asociacijos, taip pat eksportuojančios valstybės atstovai gali reikalauti galutinai atskleisti esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu ketinama rekomenduoti pradėti taikyti galutines priemones. Pagal to paties reglamento 20 straipsnio 4 dalį galutinė informacija turi būti pateikta raštu, paisant konfidencialios informacijos apsaugos, kuo skubiau, paprastai ne vėliau kaip likus mėnesiui iki galutinio sprendimo priėmimo ar iki Komisijos pasiūlymo imtis galutinių veiksmų. Taip pat jame numatyta, kad kai Komisija negali atskleisti tam tikrų faktų ar motyvų, jie atskleidžiami kuo skubiau, atsiradus galimybei.

260    Pirmajame kaltinime ieškovės tvirtina, kad galutinės informacijos dokumente, išskyrus kelis bendrus pareiškimus, nebuvo jokios informacijos apie dempingo skirtumo ir žalos apskaičiavimą nacionaliniu lygiu. Šie trūkumai neleido ieškovėms „ir jų nariams“ pateikti jokių pastabų dėl skaičiavimo administracinių klaidų nebuvimo, metodologinių klaidų taikant atitinkamą metodą nebuvimo, dėl to, ar nacionalinės pardavimo kainos buvo suvienodintos su kainomis išvežant prekę iš gamyklos, ir dėl to, ar buvo padaryta reikalingų korekcijų.

261    Pirma, dėl žalos dydžio reikia konstatuoti, kad pirmasis kaltinimas prieštarauja antrajam (žr. šio sprendimo 268–270 punktus), pagal kurį Komisija pateikė „paaiškinimą ir „Excel“ lenteles, kad pagrįstų žalos apskaičiavimą“. Todėl reikia atmesti pirmąjį kaltinimą, kiek jis susijęs su informacija apie žalos dydį.

262    Antra, dėl dempingo skirtumo reikia pažymėti, kad ieškovės savo procesiniuose dokumentuose nenurodo „jokių bendrų pareiškimų“ dėl dempingo skirtumo apskaičiavimo galutinės informacijos dokumente, kuriais remiasi. Taip pat ieškovės nepaaiškina, kodėl mano, kad šie pareiškimai yra netinkami, ir nenurodo informacijos, kurios joms reikėjo. Remiantis šio sprendimo 252 ir 254 punktuose nurodyta teismų praktika, be šių patikslinimų reikia atmesti pirmąjį kaltinimą kaip nepriimtiną.

263    Bet kokiu atveju dėl dempingo skirtumo reikia priminti, kad, remiantis vertinimais apie dempingą, išdėstytais pagrindinės informacijos dokumento 60–74 punktuose, kurie iš esmės atitinka ginčijamo reglamento 60–62, 64–68, 72, 74 ir 75 konstatuojamąsias dalis bei iš dalies – to paties reglamento 70, 73 ir 76 konstatuojamąsias dalis, šis skirtumas nagrinėjamu atveju buvo apskaičiuotas remiantis nepriklausomų prekiautojų ir (arba) maišytojų pateikta informacija, t. y. jų vidaus kainomis nustatant normaliąją vertę ir kainomis Sąjungos klientams nustatant eksporto kainą. Todėl ši informacija, kaip teisingai nurodo Taryba, iš esmės yra prekiautojų ir (arba) maišytojų konfidencialūs duomenys, kurių, nesant ypatingų aplinkybių, negalima atskleisti tokioms suinteresuotoms šalims, kokios yra ieškovės, kurios atstovauja tiekėjų interesams.

264    Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės nenurodo, kaip būtų galėjusios labiau užtikrinti savo teisę į gynybą, jei nebūtų šio trūkumo, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 252 punkte nurodytą teismo praktiką. Iš tikrųjų jos nenurodo jokio argumento dėl institucijų padarytos teisės ar fakto klaidos, o tik konstatuoja, kad negalėjo pateikti pastabų dėl hipotetinių situacijų, kaip antai skaičiavimo administracinių klaidų nebuvimo ir metodologinių klaidų taikant atitinkamą metodą, ir dėl to, ar buvo padaryta reikiamų korekcijų. Be to, reikia konstatuoti, kad ieškovės visiškai nepaaiškina, kaip būtų galėjusios pateikti reikšmingas pastabas dėl nekonfidencialios informacijos, susijusios su aptariamų prekiautojų ir (arba) maišytojų kaina, taip pat nepaaiškina korekcijų, kurias, jų nuomone, reikėjo padaryti.

265    Dėl tariamo negalėjimo pateikti pastabas „dėl to, ar nacionalinės pardavimo kainos buvo suvienodintos su kainomis išvežant prekę iš gamyklos“, pažymėtina, kad ieškovės nenurodo, apie kokį skaičiavimą kalbama. Taigi šis argumentas nėra išdėstytas nuosekliai ir suprantamai, kaip reikalaujama pagal šio sprendimo 254 punkte nurodytą teismo praktiką, todėl turi būti atmestas kaip nepriimtinas. Bet kokiu atveju reikia konstatuoti, kad iš galutinės informacijos dokumento 94 punkto ir ginčijamo reglamento 97 konstatuojamosios dalies matyti, jog vidutinės konkrečių produktų kainos, kurias taikė atrinkti Sąjungos gamintojai nepriklausomiems klientams Sąjungos rinkoje, buvo suderintos su kainomis išvežant prekę iš gamyklos.

266    Trečia, dėl ieškovių tvirtinimo, kad „jų nariai“ neturėjo galimybės pateikti savo pastabas, pakanka nurodyti, kad ieškovės savo procesiniuose dokumentuose nenurodo, kurie nariai susiję su šiuo argumentu. Taigi iš procesinių dokumentų nėra aišku, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 254 punkte nurodytą teismo praktiką, apie kuriuos narius kalbama, todėl reikia atmesti pirmąjį kaltinimą kaip nepriimtiną, kiek jis susijęs su ieškovių narių procesinių teisių pažeidimu per antidempingo procedūrą.

267    Iš to išplaukia, kad turi būti atmestas visas pirmasis kaltinimas.

268    Nurodydamos antrąjį kaltinimą ieškovės tvirtina, kad dėl dviejų prekiautojų ir (arba) maišytojų, kurie bendradarbiavo per tyrimą, Komisija nepateikė nei paaiškinimo apie dempingo skirtumui apskaičiuoti naudotą metodą, nei elektroninės „Excel“ lentelių, pagrindžiančių apskaičiuotą dempingo skirtumą, versijos, todėl „suprasti galutinį rezultatą buvo dar sunkiau“.

269    Reikia pažymėti, kad ieškovės, priešingai, nei reikalaujama pagal šio sprendimo 252 punkte nurodytą teismo praktiką, nepaaiškina, kaip būtų pasikeitęs antidempingo procedūros rezultatas, nesant minėtų trūkumų.

270    Bet kokiu atveju, pirma, reikia pažymėti, kad Taryba nurodė, jog du prekiautojai ir (arba) maišytojai, kurie bendradarbiavo per tyrimą, gavo dempingo skirtumo skaičiavimus ir papildomos informacijos dokumentą po to, kai pateikė pastabas apie galutinės informacijos dokumentą. Taryba nurodo, kad negalėjo pridėti šių dokumentų prie nekonfidencialios bylos medžiagos, nes juose buvo informacijos, kurios dėl konfidencialumo nebuvo galima atskleisti ieškovėms. Ieškovės neginčija šio argumento. Antra, dėl paaiškinimų apie dempingo skirtumui apskaičiuoti taikytą metodą nebuvimo ieškovės nenurodo, kodėl mano, kad galutinės informacijos dokumento 72 ir 73 punktuose pateikti paaiškinimai, pakartoti ginčijamo reglamento 74 ir 75 punktuose, yra netinkami. Trečia, dėl „Excel“ lentelių nepateikimo reikia konstatuoti, kad institucijos neprivalo suinteresuotosioms šalims pateikti „Excel lentelių, pagrindžiančių apskaičiuotą dempingo skirtumą, elektroninės versijos“.

271    Todėl antrasis kaltinimas turi būti atmestas.

272    Trečiajame kaltinime ieškovės tvirtina, kad Komisija galutinės informacijos dokumente neišnagrinėjo ieškovių ir jų narių pastabose dėl preliminarios informacijos dokumento pateiktų argumentų, konkrečiai – „dėl specialių motyvų, kuriais remdamasi ji, nepaisydama ieškovių kelių narių pateiktų įrodymų, nusprendė, kad atrinktos bendrovės neturėjo eksporto kainos“.

273    Pirmiausia dėl pastabose atsakant į preliminarios informacijos dokumentą ieškovių pateiktų argumentų dėl atrinktų bendrovių eksporto kainos nebuvimo reikia pažymėti, kad pagal Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 dalį galutinė informacija susijusi su esminiais faktais ir motyvais, kurių pagrindu ketinama rekomenduoti pradėti taikyti galutines priemones. Iš to matyti, kad iš šios nuostatos neišplaukia jokia pareiga Komisijai galutinės informacijos dokumente nagrinėti suinteresuotųjų šalių pastabose dėl preliminarios informacijos dokumento pateiktų argumentų, jeigu ji nemano, kad šie argumentai susiję su esminiais faktais ir motyvais, kurių pagrindu ketinama rekomenduoti pradėti taikyti galutines priemones.

274    Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad Komisija galutinės informacijos dokumento 62 ir 68 punktuose, iš esmės sutampančiuose su ginčijamo reglamento 63 ir 69 punktais, nurodė, kad atrinkti JAV gamintojai neeksportavo atitinkamo produkto į Sąjungą, kad nebuvo įmanoma atkurti visų įsigijimų ir palyginti normaliųjų verčių su atitinkamomis eksporto kainomis, taip pat, kad eksportuojant į Sąjungą nebuvo įmanoma identifikuoti gamintojo ir kad šie gamintojai nežinojo eksporto į Sąjungą kainų lygio. Remdamasi tuo ji atmetė tam tikrų JAV gamintojų argumentą, kad JAV nepriklausomiems prekiautojams ir (arba) maišytojams jų taikoma pardavimo kaina laikytina eksporto kaina. Ieškovės nepaaiškina, kodėl šios išvados yra netinkamos.

275    Antra, dėl argumentų, kad Komisija galutinės informacijos dokumente neišnagrinėjo ieškovių ir jos narių pastabose atsakant į preliminarios informacijos dokumentą pateiktų argumentų ir neatsižvelgė į „tam tikrų ieškovių narių pateiktus įrodymus“, reikia konstatuoti, kad jos nenurodo, kurių argumentų Komisija neišnagrinėjo galutinės informacijos dokumente ir kurie ieškovių nariai nurodė šiuos argumentus, ar į kokius įrodymus neatsižvelgė Komisija. Taigi šie argumentai neatitinka 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies d punkto, pagal kurį pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai ir suprantamai išdėstytos pačiame ieškinio tekste (žr. šio sprendimo 254 punktą), reikalavimų, todėl turi būti atmesti kaip nepriimtini.

276    Todėl reikia atmesti visą trečiąjį kaltinimą.

277    Nurodydamos ketvirtąjį kaltinimą ieškovės tvirtina, kad galutinės informacijos dokumente nepateikiama jokių paaiškinimų dėl JAV importo apimties korekcijų, atsižvelgiant į kuro dalį, nebuvimo, nors tokios korekcijos buvo taikomos importui iš visų kitų šalių.

278    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovės šiame kaltinime, priešingai, nei reikalaujama pagal šio sprendimo 252 punkte nurodytą teismo praktiką, nepaaiškina, kodėl, nesant nurodomo pažeidimo, antidempingo procedūros baigtis būtų buvusi kitokia. Bet kokiu atveju iš trečiojo ieškinio pagrindo matyti, kad galutinės informacijos dokumente šiuo klausimu pateikti paaiškinimai leido ieškovėms ginčyti analogiškos korekcijos importo iš JAV nebuvimą. Iš to matyti, kad ketvirtasis kaltinimas taip pat būti atmestas kaip nepagrįstas.

279    Nurodydamos penktąjį kaltinimą ieškovės tvirtina, kad galutinės informacijos dokumente nebuvo jokios informacijos apie tai, kodėl mišinių E85 ir analogiškų Sąjungos pramonės mišinių gamintojų neįtraukimas „nuo pat pradžių“ į tyrimą neturėjo jokios reikšmės didelės žalos nustatymui. Jokia byloje esanti informacija nepagrindžia Komisijos atsakyme į ieškovių pastabas dėl galutinės informacijos dokumento šiuo klausimu pateiktos išvados, kad tokių mišinių gamyba „buvo labai mažos apimties“.

280    Šiuo klausimu Taryba atsiliepime į ieškinį paaiškina, kad šie tvirtinimai yra klaidingi, nes Komisija iš tyrimo „nuo pat pradžių“ nepašalino E85 mišinių. Remiantis turima informacija, Sąjungoje buvo tik keli E85 mišinių gamintojai ir, panašu, jie gamino labai mažai tokių mišinių, nes nekonfidencialiame dviejų Sąjungos gamintojų klausimyne nurodoma, kad jie gamino mažus kiekius E85, o šie maži nustatyti kiekiai buvo panaudoti atliekant skaičiavimus.

281    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovės nepagrindžia sąvokos „panašūs mišiniai“. Tad argumentas, susijęs su minėtais „panašiais mišiniais“, nėra išdėstytas nuosekliai ir suprantamai, kaip reikalaujama pagal šio sprendimo 254 punkte nurodytą teismo praktiką, todėl turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

282    Antra, ieškovės neginčija Tarybos atsiliepime į ieškinį nurodytos informacijos tikrumo. Todėl reikia pažymėti, jog iš Tarybos pateiktų paaiškinimų matyti, kad E85 mišiniai nebuvo „nuo pat pradžių“ pašalinti iš tyrimo ir kad administracinėje byloje buvo informacijos, pagrindžiančios aplinkybę, kad aptariamų mišinių gamyba Sąjungoje buvo „labai mažos apimties“. Todėl taip pat reikia atmesti penktąjį kaltinimą kaip nepagrįstą.

283    Kaip septintąjį kaltinimą ieškovės nurodo, kad, nepaisant jų bylą nagrinėjančiam pareigūnui per Komisijoje surengtą klausymą pateikto prašymo, Taryba nepateikė duomenų apie Sąjungos gamintojų žaliavų kainas. Turėdamos šią informaciją jos būtų galėjusios „lengviau“ įrodyti, kad nurodomą didelę žalą lėmė išaugusios žaliavų kainos Sąjungos pramonėje.

284    Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovės per 2012 m. rugsėjo 11 d. klausymą paprašė suteikti joms informacijos apie „duomenis, susijusius su gamybos ir žaliavų kainų tendencijomis“. Kaip matyti iš šio klausymo protokolo, bylą nagrinėjantis pareigūnas paprašė Komisijos tyrimo grupės vėliausiai iki 2012 m. rugsėjo 18 d. pateikti paaiškinimus raštu. Svarbu pažymėti, kad ieškovės savo procesiniuose dokumentuose netvirtina, kad šis bylą nagrinėjančio pareigūno prašymas buvo vykdomas netinkamai. Taip pat ieškovės neįrodė, kad pakartojo savo prašymą rengiant galutinę informaciją, kaip numatyta Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 dalyje.

285    Reikia konstatuoti, kad ieškovės nepateikė jokios informacijos, patvirtinančios jų prašymą Tarybai pateikti aptariamus duomenis.

286    Galiausiai Taryba paaiškina, kad informacija, pagal kurią daugelis Sąjungos gamintojų įskaičiuodavo žaliavų kainų svyravimo riziką, yra konfidenciali, todėl nebuvo galima jos pridėti prie nekonfidencialios bylos medžiagos, ir ieškovės to neginčija.

287    Iš to matyti, jog ieškovės neįrodė, kad institucijos tinkamai neišnagrinėjo, kaip reikalaujama pagal Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 ir 4 dalis, jų prašymų susipažinti su papildoma informacija, susijusia su žaliavų kainomis Sąjungos pramonėje. Todėl argumentas, kuriuo grindžiamas šeštasis kaltinimas, turi būti atmestas.

288    Nurodydamos septintąjį kaltinimą ieškovės tvirtina, kad papildomos informacijos dokumentas, kuriame Komisija pasiūlė galutinių antidempingo priemonių galiojimo terminą pratęsti nuo trejų iki penkerių metų, yra nepakankamai pagrįstas, nes jame „atmetamos tik dvi iš trijų priežasčių, kuriomis remdamasi Taryba iš pradžių pasiūlė trejų metų galiojimo terminą“, ir „nenagrinėjama trečia priežastis“.

289    Reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai nurodo Taryba, ir ieškovės to neginčija, pagal Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį normali antidempingo priemonių galiojimo trukmė yra penkeri metai. Taigi papildomos informacijos dokumente numatoma grįžti prie normalios trukmės. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pareiga motyvuoti antidempingo priemones iš institucijų nereikalauja paaiškinti, kodėl tam tikru antidempingo procedūros etapu nurodyta pozicija galbūt buvo nepagrįsta (šiuo klausimu žr. 253 punkte minėto Sprendimo Whirlpool Europe / Taryba, EU:T:2010:390, 116 punktą).

290    Be to, ieškovės nenurodo, kokios gali būti iš pradžių Komisijos grindžiant tik trejų metų galiojimo laikotarpį nurodytos „trečios priežasties“ nenagrinėjimo galutinės informacijos dokumente pasekmės.

291    Taigi septintąjį kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

292    Kadangi ieškovių nurodyti septyni kaltinimai atmestini, taip pat reikia atmesti ir ieškovių argumentą, kad ginčijamas reglamentas nėra „tinkamai motyvuotas“, nes galutinės informacijos dokumentas buvo neišsamus. Todėl dešimtojo ieškinio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip iš dalies nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta.

 Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su aplinkybe, kad papildomos informacijos dokumentas pirmiausia buvo pateiktas valstybėms narėms ir skundo pateikėjui, tik paskui ieškovėms, ir taip buvo pažeisti gero administravimo ir nediskriminavimo principai, teisė į gynybą ir Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalis

293    Ieškovės iš esmės tvirtina, kad Komisija valstybių narių atstovams Patariamajame komitete ir skundo pateikėjui pasiūlymą priemonių galiojimo terminą pratęsti nuo trejų iki penkerių metų pateikė prieš informuodama jas ir taip pažeidė nediskriminavimo ir gero administravimo principus, taip pat ieškovių ir „jų narių“ teisę į gynybą. Be to, dėl aplinkybės, kad Patariamasis komitetas per posėdį, vykusį prieš dvi dienas iki galutinės informacijos pateikimo suinteresuotosioms šalims, taigi prieš ieškovių pastabas, patvirtino pakeistą priemonių galiojimo terminą, nepaisyta pareigos atsižvelgti į pastabas dėl galutinės informacijos dokumento, numatytos Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalyje.

294    Taryba ginčija ieškovių argumentus.

295    Reikia priminti, kad pagal Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalį „[į] pareiškimus, pateiktus po galutinės informacijos atskleidimo, atsižvelgiama tik tuo atveju, jei jie gauti per kiekvienu konkrečiu atveju Komisijos nustatytą laikotarpį, kuris yra bent dešimt dienų, deramai atsižvelgiant į klausimo skubumą“.

296    Pirma, dėl tariamo teisės į gynybą pažeidimo pakanka konstatuoti, kad ieškovės nepaaiškina, kaip jos ar jų nariai būtų galėję geriau įgyvendinti savo teisę į gynybą, jei nebūtų padarytas tariamas pažeidimas. Todėl, atsižvelgiant į šio sprendimo 252 punkte nurodytą teismo praktiką, šį argumentą reikia atmesti.

297    Antra, dėl argumento, kad skundo pateikėjas buvo informuotas apie pakeistą priemonių galiojimo laiką prieš pranešant apie tai kitoms suinteresuotosioms šalims, ieškovės nurodo ePure interneto tinklalapyje 2012 m. gruodžio 20 d. paskelbtą pranešimą spaudai, kuriame ePure nurodė, kad Sąjunga ketina šiuo atveju penkeriems metams nustatyti antidempingo priemones, nes tokį „sprendimą“ „palaiko“ dauguma valstybių narių.

298    Taryba ginčija šį tvirtinimą ir atsikirsdama nurodo, kad Komisija tuo pačiu metu, t. y. 2012 m. gruodžio 21 d., informavo visas suinteresuotąsias šalis, įskaitant skundo pateikėją, apie siūlymą pakeisti priemonių galiojimo terminą. Ji pridūrė, kad neprivalo aiškinti ar ginti trečiųjų šalių paskelbto pranešimo spaudai turinio.

299    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad minėtas pranešimas spaudai yra tik rodiklis, kuris neįrodo, kad Taryba ar Komisija iš tikrųjų skundo pateikėją apie priemonių galiojimo trukmės pakeitimą informavo anksčiau nei jas ir kad ieškovės nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jų tvirtinimą. Todėl reikia atmesti šį argumentą, nes ieškovės nepateikė dėl jo įrodymų.

300    Trečia, reikia išnagrinėti argumentą, kad apie siūlymą pakeisti priemonių galiojimo laiką pirmiausia buvo pranešta valstybių narių atstovams Patariamajame komitete.

301    Ieškovės nurodo, kad 2012 m. gruodžio 20 d. ePure pranešimas susijęs su balsavimu Patariamajame komitete per 2012 m. gruodžio 19 d. vykusį posėdį ir įrodo, kad Komisija pasiūlymą pratęsti priemonių galiojimo laiką nuo trejų iki penkerių metų valstybių narių atstovams Patariamajame komitete ir skundo pateikėjui pateikė prieš informuodama jas apie tai. Taryba ginčija šį argumentą ir atsikirsdama nurodo, kad Komisija apie siūlymą pakeisti priemonių galiojimo terminą tuo pačiu metu, t. y. 2012 m. gruodžio 21 d., informavo valstybes nares ir suinteresuotąsias šalis.

302    Dėl tariamai Sąjungos institucijų padaryto nediskriminavimo principo pažeidimo reikia pažymėti, kad, norint nustatyti diskriminaciją, institucijos turi panašias situacijas vertinti skirtingai, vienų subjektų padėtį apsunkindamos kitų subjektų atžvilgiu, o šis skirtingas vertinimas nebūtų pateisinamas esminiais objektyviais skirtumais (2003 m. spalio 23 d. Sprendimo Changzhou Hailong Electronics & Light Fixtures ir Zhejiang Yankon / Taryba, T‑255/01, Rink., EU:T:2003:282, 60 punktas).

303    Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad valstybių narių atstovai Patariamajame komitete, priešingai nei ieškovės, nėra suinteresuotosios šalys per antidempingo procedūrą. Iš to matyti, kad ieškovių ir valstybių narių situacija nebuvo panaši, kaip tai suprantama pagal teismų praktiką. Todėl informacijos pateikimą valstybėms narėms reglamentuoja ne Pagrindinio reglamento 20 straipsnis, o 15 straipsnio 2 dalies pirminė redakcija, kuri taikytina šioje byloje ir pagal kurią Komisija iki Patariamojo komiteto posėdžio pateikia valstybėms narėms „visą naudingą informaciją“.

304    Dėl gero administravimo principo tariamo pažeidimo reikia priminti, kad Komisija per administracinę procedūrą ir Taryba turi paisyti pagrindinių Sąjungos teisių, įskaitant teisę į gerą administravimą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje; ši teisė apima kelias specifines teises. Gero administravimo principas pats nesuteikia teisių privatiems asmenims, išskyrus kai jis išreiškia specifines teises, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį (2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Tillack / Komisija, T‑193/04, Rink., EU:T:2006:292, 127 punktas). Vis dėlto ieškovės nenurodo tokių specifinių teisių.

305    Bet kokiu atveju, net pripažinus, kad ieškovių argumentas turi būti suprantamas kaip susijęs su rūpestingumo pareiga, reikia priminti, kad minėta pareiga įpareigoja kompetentingą instituciją rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas konkrečiam atvejui svarbias aplinkybes [šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Crown Equipment (Suzhou) ir Crown Gabelstapler / Taryba, T‑643/11, Rink. (Santrauka), EU:T:2014:1076, 46 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką]. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovės nepateikė jokių įrodymų, kurie tinkamai patvirtintų, kad Komisija ar Taryba pažeidė šią pareigą, argumentą, susijusį su gero administravimo principo pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

306    Todėl reikia atmesti ieškovių argumentą dėl nediskriminavimo ir gero administravimo principų pažeidimo.

307    Ketvirta, taip pat reikia atmesti ieškovių argumentą, kad Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalis buvo pažeista dėl to, jog pasiūlymas keisti priemonių galiojimo laiką buvo pateiktas Patariamajam komitetui ir jo „patvirtintas“ prieš suinteresuotosioms šalims pateikiant pastabas. Net pripažinus, kad ši nuostata sukuria, kaip teigia ieškovės, „institucijoms“ pareigą atsižvelgti į „pastabas dėl galutinės informacijos dokumento“, pakanka pažymėti, kad ieškovės, priešingai, nei reikalaujama pagal šio sprendimo 252 punkte nurodytą teismo praktiką, nepaaiškina, kaip būtų pasikeitęs antidempingo procedūros rezultatas, nesant minėtų trūkumų. Bet kokiu atveju reikia priminti, kad pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalies pirminę redakciją, kuri taikytina šioje byloje, Patariamojo komiteto, kuris nėra institucija, nuomonės teiraujamasi prieš Tarybai nustatant galutinį antidempingo muitą. Iš tikrųjų Pagrindinio reglamento 15 straipsnio 2 dalies pirminėje versijoje numatyta, kad Komisija pirmiausia valstybėms narėms pateikia „visą naudingą informaciją“. Tačiau, viena vertus, ieškovės netvirtina, kad priimdama ginčijamą reglamentą Taryba neatsižvelgė į jų 2013 m. sausio 2 d. pateiktas pastabas dėl priemonių galiojimo laiko. Ieškovės taip pat netvirtina, kad jų 2013 m. sausio 2 d. pateiktose pastabose buvo naudingos informacijos, kurią Komisija pagal minėtą nuostatą turėjo pateikti valstybėms narėms.

308    Taigi reikia atmesti dešimtojo ieškinio pagrindo antrą dalį.

 Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su teisės susipažinti su nekonfidencialia bylos medžiaga ribojimu, pažeidžiant teisę į gynybą, Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalį ir 19 straipsnio 1 bei 2 dalis

309    Ieškovės tvirtina, kad, nepaisant jų vykstant tyrimui pateiktų prašymų, Komisija atsisakė leisti joms susipažinti su tam tikra informacija, tam tikrais įrodymais ir dokumentais. Tai prieštarauja Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 daliai ir 19 straipsnio 1 bei 2 dalims ir pažeidžia jų teisę į gynybą. Ieškovės nurodo penkis kaltinimus, kuriuose tvirtina, kad Komisija ribojo jų teisę susipažinti su nekonfidencialia bylos medžiaga.

310    Taryba ginčija ieškovių argumentus.

311    Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalyje numatyta:

„Skundo pateikėjai, importuotojai ir eksportuotojai bei juos [jiems] atstovaujančios asociacijos, vartotojai ir vartotojų asociacijos, kurie apie save pranešė 5 straipsnio 10 dalyje nurodyta tvarka, taip pat eksportuojančios valstybės atstovai, pateikę raštiškus prašymus, gali peržiūrėti visą bet kurios tyrime dalyvaujančios šalies pateiktą informaciją – skirtingai nei [Sąjungos] ar jos valstybių narių valdžios institucijų parengtus vidaus naudojimo dokumentus – kuri yra svarbi jiems pateikiant savo argumentus, bet nėra konfidenciali, kaip numatyta 19 straipsnyje, ir kuri yra naudojama atliekant tyrimą. Tokios šalys gali atsiliepti į gautą informaciją, o į jų pastabas atsižvelgiama, jeigu jos yra pakankamai pagrįstos atsiliepime.“

312    Pagal Pagrindinio reglamento 19 straipsnio 1 dalį „bet kokia informacija, kuri yra konfidencialaus pobūdžio (pavyzdžiui, kurios atskleidimas suteiktų didelį konkurencinį pranašumą konkurentui arba turėtų itin neigiamo poveikio informaciją suteikusiam asmeniui ar asmeniui, iš kurio šis gavo informaciją) arba kurią tyrimo šalys suteikia konfidencialiu pagrindu, jei tai pagrįsta, tyrimą vykdančios institucijos turi būti laikoma konfidencialia“.

313    Pagrindinio reglamento 19 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Taryba, Komisija ir valstybės narės arba jų pareigūnai privalo neatskleisti jokios pagal šį reglamentą gautos informacijos, kurią jos pateikėjas prašė laikyti konfidencialia, be specialaus jos pateikėjo leidimo. Informacija, kuria keičiasi Komisija ir valstybės narės ar kuri yra susijusi su konsultacijomis pagal 15 straipsnį, taip pat vidaus naudojimo dokumentai, kuriuos parengia [Sąjungos] arba valstybių narių valdžios institucijos, negali būti atskleidžiami, išskyrus specialiai šiame reglamente numatytus atvejus.“

314    Teisės susipažinti su tyrimo medžiaga pažeidimas negali lemti ginčijamo reglamento panaikinimo, nebent nagrinėjamų dokumentų atskleidimas būtų suteikęs nors mažą galimybę pakeisti administracinės procedūros baigtį, jei atitinkama įmonė būtų jais rėmusis per minėtą procedūrą (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Taryba ir Komisija / Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, Rink., EU:C:2012:78, 174 punktą).

315    Nurodydamos pirmąjį kaltinimą ieškovės tvirtina, kad Komisija atsisakė joms leisti susipažinti su Eurostato (Europos Sąjungos statistikos tarnyba) duomenų ir kitomis nacionalinių muitinių duomenų bazėmis, naudojamomis nustatyti įvairaus importo apimtį ir vertę, arba nepateikė šių bazių nekonfidencialių santraukų.

316    Reikia konstatuoti, kad ieškovės pirmajame kaltinime, priešingai, nei reikalaujama pagal šio sprendimo 252 ir 314 punktuose nurodytą teismų praktiką, nepaaiškina, kaip būtų pasikeitęs antidempingo procedūros rezultatas, nesant minėtų trūkumų. Taigi pirmąjį kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

317    Nurodydamos antrąjį kaltinimą ieškovės tvirtina, kad Komisija atsisakė joms pateikti vidaus dokumentą, kuriame išdėstyta jos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinio direktorato (GD) nuomonė dėl atitinkamo produkto apibrėžimo.

318    Reikia konstatuoti, kad ieškovės šiuo kaltinimu, priešingai, nei reikalaujama pagal šio sprendimo 252 ir 314 punktuose nurodytą teismo praktiką, nepaaiškina, kaip būtų pasikeitęs antidempingo procedūros rezultatas, nesant minėtų trūkumų. Taip pat reikia pažymėti, kad pagal Pagrindinio reglamento 19 straipsnio 5 dalį vidaus naudojimo dokumentai negali būti atskleidžiami, išskyrus specialiai minėtame reglamente numatytus atvejus. Todėl reikia atmesti antrąjį kaltinimą kaip nepagrįstą.

319    Nurodydamos trečiąjį kaltinimą ieškovės tvirtina, kad nustatydama etanolio gamybos iš cukrinių runkelių dalį Komisija rėmėsi skundo pateikėjo laišku, kuriame minimi 12 %, tačiau nepateikė jokių patikslinimų apie panaudotų duomenų šaltinį ir šiam skaičiui nustatyti taikytą metodą. Ieškovės mano, jog neturėjo galimybės įrodyti Komisijai, kad jų nurodyti „didesni skaičiai“, kalbant apie gamybą iš cukrinių runkelių, yra „teisingi“.

320    Reikia pažymėti, kad šiuo argumentu ieškovės, priešingai, nei reikalaujama pagal šio sprendimo 252 ir 314 punktuose nurodytą teismo praktiką, nepaaiškina, kaip antidempingo procedūros rezultatą galėjo pakeisti žinojimas apie apskaičiavimo metodą.

321    Bet kokiu atveju Komisija paaiškina, kad negalėjo atskleisti aptariamos informacijos, nes ji apėmė skundo pateikėjo komercinę paslaptį. Šiuo klausimu ieškovės nepaaiškina, kodėl aptariamo rašto dalyje, kurią jos cituoja savo ieškinio priedo A.10 434 puslapyje, esantis paaiškinimas, kad 12 % nurodė verslo analitikas, yra nepakankamas norint nustatyti aptariamų duomenų šaltinį. Taip pat iš minėtos citatos negalima daryti išvados, kad šiame laiške buvo aprašytas nagrinėjamos rinkos dalies apskaičiavimo metodas.

322    Todėl trečiąjį kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

323    Nurodydamos ketvirtąjį kaltinimą ieškovės tvirtina, kad nekonfidencialioje bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų ginčijamo reglamento 141 konstatuojamojoje dalyje padarytą išvadą, kad daugelis Sąjungos gamintojų apsidrausdavo nuo žaliavų kainų svyravimo rizikos.

324    Pirmiausia reikia pažymėti, kad ketvirtajame kaltinime ieškovės nenurodo jokio teisės susipažinti su nekonfidencialia bylos medžiaga pažeidimo. Todėl šis kaltinimas yra nereikšmingas ir turi būti atmestas.

325    Antra, bet kuriuo atveju Taryba paaiškina, kad atliekant patikrinimus vietoje Sąjungos gamintojai pateikė išsamių paaiškinimų dėl rizikos įskaičiavimo ir ši informacija yra konfidenciali, todėl jos nebuvo galima pridėti prie nekonfidencialios bylos medžiagos. Be to, ieškovės neginčija Tarybos tvirtinimo, kad kainų svyravimo rizikos įskaičiavimo praktika yra dažna aptariamame sektoriuje ir kad lengva tai patikrinti dėl viešai prieinamos informacijos, pateikiamos Sąjungos gamintojų metinėse ataskaitose. Todėl ketvirtąjį kaltinimą reikia atmesti ir kaip nepagrįstą.

326    Nurodydamos penktąjį kaltinimą ieškovės tvirtina, kad ePure pastabos dėl nuo trejų iki penkerių metų prailginto priemonių galiojimo laiko prie nekonfidencialios bylos medžiagos nebuvo pridėtos laiku, kad leistų joms parengti savo pastabas dėl šio pakeitimo iki 2013 m. sausio 2 d. ePure pastabos prie nekonfidencialios bylos medžiagos buvo pridėtos tik 2013 m. vasario 4 d.

327    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovės, priešingai, nei reikalaujama pagal šio sprendimo 252 ir 314 punktuose nurodytą teismo praktiką, nepaaiškina, kaip būtų pasikeitęs antidempingo procedūros rezultatas, nesant minėtų trūkumų.

328    Bet kokiu atveju Taryba tvirtina, kad 2012 m. gruodžio 21 d. papildomos informacijos dokumente Komisija apibendrino ePure argumentus dėl galiojimo laiko ir paaiškino priežastis, kodėl grįžtama prie normalaus penkerių metų termino. Dėl skundo pateikėjo pastabų reikia pažymėti, kad papildomos informacijos dokumente iš esmės buvo ta pati informacija kaip ir ginčijamo reglamento 173 konstatuojamojoje dalyje, taigi buvo nurodytos pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis institucijos ketino remtis šioje byloje. Ieškovės dublike tik ginčija Tarybos tvirtinimą, nepatikslindamos, kurios ePure pastabos nebuvo tinkamai reziumuotos papildomos informacijos dokumente.

329    Dublike ieškovės taip pat nurodo, kad papildomos informacijos dokumente paprasčiausiai paneigiami argumentai dėl Komisijos iš pradžių pasiūlyto galiojimo laiko ir nepateikiama jokių paaiškinimų. Reikia konstatuoti, kad pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ir 48 straipsnio 2 dalį šis naujas kaltiniams yra pateiktas pavėluotai, nes nurodytas dublike, todėl jį reikia atmesti kaip nepriimtiną (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Alcon / VRDT, C‑481/08 P, EU:C:2009:579, 17 punktą ir 2015 m. balandžio 30 d. Sprendimo VTZ ir kt. / Taryba, T‑432/12, EU:T:2015:248, 158 punktą). Net pripažinus, kad šis naujas kaltinimas pateiktas nepavėluotai, pakanka konstatuoti, kad juo ieškovės nenurodo jokio jų teisės susipažinti su nekonfidencialia tyrimo medžiaga pažeidimo. Todėl jį reikia atmesti ir kaip nereikšmingą.

330    Taigi konstatuotina, kad ieškovės galėjo laiku parengti savo pastabas dėl pakeisto antidempingo priemonių galiojimo laiko. Todėl penktasis kaltinimas ir pirmesniame punkte nurodytas naujas kaltinimas turi būti atmesti.

331    Iš to išplaukia, kad dešimtojo ieškinio pagrindo trečia dalis turi būti atmesta.

 Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su ieškovėms suteiktu nepakankamu terminu pateikti savo pastabas dėl galutinės informacijos dokumento, dėl ko buvo pažeista Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalis ir teisė į gynybą

332    Ieškovės tvirtina, kad Taryba joms nesuteikė minimalaus 10 dienų termino, numatyto Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalyje, pateikti pastabas dėl galutinės informacijos dokumento. Bet kokiu atveju minimalus 10 dienų terminas, jų nuomone, nebūtų buvęs pakankamas terminas pateikti pastabas dėl tokio sudėtingo informacijos dokumento, kaip nagrinėjamasis.

333    Taryba ginčija ieškovių argumentus.

334    Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal dešimtojo ieškinio pagrindo ketvirtos dalies pavadinimą ieškinyje Taryba „ieškovėms“ nesuteikė pakankamai laiko pateikti savo pastabas dėl galutinės informacijos dokumento. O ieškinyje ieškovės nurodo, kad jos „ir jų nariai“ neturėjo pakankami laiko pateikti savo pastabas.

335    Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad ieškovės savo procesiniuose dokumentuose nepaaiškina, kurie jų nariai gavo galutinės informacijos dokumentą. Dėl šioje ieškinio pagrindo dalyje pateikiamo ieškovių prašymo pripažinti „jų narių“ procesinių teisių pažeidimą reikia pažymėti, kad toks netikslus prašymas neatitinka 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto, pagal kurį reikalaujama, kad pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, būtų nuosekliai ir suprantamai išdėstytos pačiame ieškinio tekste (žr. šio sprendimo 254 punktą). Todėl šią ieškinio pagrindo dalį, kiek ieškovės joje tvirtina, kad jų nariai neturėjo pakankamai laiko pateikti pastabas dėl galutinės informacijos dokumento, reikia atmesti kaip nepriimtiną.

336    Dėl argumento, kad Taryba ieškovėms nesuteikė pakankamai laiko pateikti pastabas dėl galutinės informacijos dokumento, reikia priminti, kad Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalyje iš esmės numatyta, jog institucijos privalo atsižvelgti į suinteresuotųjų šalių pateiktas pastabas, tik jeigu jos gautos per Komisijos nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis nei 10 dienų.

337    Nagrinėjamu atveju Komisija galutinės informacijos dokumentą ieškovėms pateikė 2012 m. gruodžio 6 d., prašydama galimas pastabas pateikti „per 10 dienų <...>, t. y. iki 2012 m. gruodžio 17 d. pietų“. 10 dienų terminas pateikti komentarus dėl šio dokumento, numatytas pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalyje, baigėsi 2012 m. gruodžio 16 d., sekmadienį. Remiantis 1971 m. birželio 3 d. Tarybos reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71, nustatančio terminams, datoms ir laikotarpiams taikytinas taisykles (OL L 124, p. 1), 3 straipsnio 4 dalimi, jei paskutinė termino diena yra sekmadienis, terminas baigiasi po jo einančią darbo dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių, t. y. 2012 m. gruodžio 17 d. dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių. Vis dėlto Komisija suinteresuotąsias šalis prašė pateikti savo pastabas dėl šio dokumento iki 2012 m. gruodžio 17 d. pietų, o ne vidurnakčio. Ieškovės savo pastabas pateikė per Komisijos nustatytą terminą. 2012 m. gruodžio 21 d. raštu Komisija išsiuntė papildomos informacijos dokumentą dėl pakeisto siūlomų priemonių galiojimo laiko. Šiame rašte Komisija paprašė šalis savo pastabas dėl siūlomo pakeitimo ir dėl 2012 m. gruodžio 6 d. galutinės informacijos dokumento pateikti vėliausiai iki 2013 m. sausio 2 d. darbo laiko pabaigos.

338    Pirma, reikia konstatuoti, kad ieškovės savo procesiniuose dokumentuose nepaaiškina, kaip tariami pažeidimai, galėjo lemti kitokią administracinės procedūros baigtį. Šiuo klausimu yra nuspręsta, kad dėl pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalyje numatyto 10 dienų termino nesilaikymo ginčijamas reglamentas gali būti panaikintas, tik jeigu šis pažeidimas galėjo lemti kitokią administracinės procedūros baigtį ir taip konkrečiai paveikti ieškovo teisę į gynybą (šiuo klausimu žr. 250 punkte minėto Sprendimo Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware / Taryba, EU:C:2009:598, 81 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

339    Antra, kaip teisingai nurodo Taryba, Komisija savo 2012 m. gruodžio 21 d. raštu suteikė ieškovėms papildomą terminą pateikti pastabas dėl 2012 m. gruodžio 6 d. galutinės informacijos dokumento. Todėl institucijos nepažeidė Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalies.

340    Dėl argumento, kad 10 dienų terminas buvo nepakankamas pateikti pastabas atsižvelgiant į galutinės informacijos dokumento sudėtingumą ir į tai, kad nebuvo priimtas laikinus muitus nustatantis reglamentas, kuriame būtų pateiktas preliminarus dempingo skirtumo apskaičiavimas, pakanka priminti, kad ieškovės turėjo ne tik minimalų terminą – Komisija 2012 m. gruodžio 21 d. joms suteikė papildomą 12 dienų terminą komentarams dėl šio dokumento pateikti. Ieškovės netvirtina, kad šio pratęsto termino nepakako.

341    Be to, dublike ieškovės tvirtina, kad 2012 m. gruodžio 21 d. papildomos informacijos dokumente institucijos pažeidė procedūros reikalavimus, nes Patariamojo komiteto nuomonė jau buvo išklausyta per 2012 m. gruodžio 19 d. posėdį, neatsižvelgiant į esminę informaciją, t. y. į ieškovių ir JAV gamintojų nuomonę dėl siūlomų priemonių galiojimo laiko. Reikia konstatuoti, kad pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ir 48 straipsnio 2 dalį šis naujas kaltiniams yra pateiktas pavėluotai, nes nurodytas dublike, todėl jį reikia atmesti kaip nepriimtiną (žr. šio sprendimo 329 punkte nurodytą teismų praktiką).

342    Iš to išplaukia, kad dešimtojo ieškinio pagrindo ketvirta dalis taip pat turi būti atmesta.

343    Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad reikia atmesti visą dešimtąjį ieškinio pagrindą.

344    Kadangi pirmojo ieškinio pagrindo antra dalis, todėl ir visas šis pagrindas, buvo pripažinti pagrįstais, reikia panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su ieškovių narėmis Patriot Renewable Fuels, Plymouth Energy Company, POET ir Platinum Ethanol. Likusią šio ieškinio dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

345    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 ir 3 dalis iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

346    Kadangi šioje byloje dalis ieškovių ir dalis Tarybos reikalavimų nebuvo patenkinti, kiekviena iš jų padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

347    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 ir 3 dalis Komisija ir ePure pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2013 m. vasario 18 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 157/2013, kuriuo importuojamam Jungtinių Amerikos Valstijų kilmės bioetanoliui nustatomas galutinis antidempingo muitas, kiek jis susijęs su Patriot Renewable Fuels LLC, Plymouth Energy Company LLC, POET LLC ir Platinum Ethanol LLC.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Growth Energy ir Renewable Fuels Association, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija ir ePURE, de Europese Producenten Unie van Hernieuwbare Ethanol padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Dittrich Schwarcz Tomljenović

Paskelbta viešame posėdyje Liuksemburge 2016 m. birželio 9 d.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

1.  Dėl prašymo sujungti su byla Marquis Energy / Taryba (T‑277/13)

2.  Dėl prašymų leisti įstoti į bylą

3.  Dėl proceso organizavimo priemonių ir žodinės proceso dalies

4.  Prašymai užtikrinti konfidencialumą

5.  Šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl priimtinumo

Dėl asociacijų, kokios yra ieškovės, teisės pareikšti ieškinį

Dėl ieškovių teisės pareikšti ieškinį

Dėl ieškovių asmeninės teisės pareikšti ieškinį

Dėl ieškovių, kaip savo narių atstovių, teisės pareikšti ieškinį

–  Dėl ieškovių, kaip atrinktų bioetanolio gamintojų atstovių, tiesioginės sąsajos

–  Dėl konkrečios ieškovių, kaip atrinktų bioetanolio gamintojų atstovių, sąsajos

–  Dėl alternatyvių teisės gynimo priemonių

Dėl ieškovių kaip savo narių, kitų nei keturi atrinkti gamintojai, atstovių teisės pareikšti ieškinį

Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį

2.  Dėl esmės

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 5 dalies, 18 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių pažeidimu, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principų pažeidimu, akivaizdžiomis Tarybos vertinimo klaidomis atsisakius apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą ir prireikus nustatyti individualų dempingo muitą atrinktiems ieškovių nariams

Dėl PPO antidempingo sutarties taikymo šioje byloje

Dėl keturių atrinktų JAV gamintojų teisės į individualaus antidempingo muito taikymą pagal Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį

Dėl klausimo, ar buvo „nepraktiška“ nagrinėjamu atveju nustatyti individualius antidempingo muitus

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalies, 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, 20 straipsnio 2, 4 ir 5 dalių, teisės į gynybą, diskriminacijos draudimo ir gero administravimo principų pažeidimu bei nepakankamu motyvavimu

Pirminės pastabos

Dėl antrojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su galutinės informacijos dokumento neišsamumu ir Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 2 ir 4 dalių pažeidimu bei klaidomis motyvuojant ginčijamą reglamentą

Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su aplinkybe, kad papildomos informacijos dokumentas pirmiausia buvo pateiktas valstybėms narėms ir skundo pateikėjui, tik paskui ieškovėms, ir taip buvo pažeisti gero administravimo ir nediskriminavimo principai, teisė į gynybą ir Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalis

Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su teisės susipažinti su nekonfidencialia bylos medžiaga ribojimu, pažeidžiant teisę į gynybą, Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalį ir 19 straipsnio 1 bei 2 dalis

Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su ieškovėms suteiktu nepakankamu terminu pateikti savo pastabas dėl galutinės informacijos dokumento, dėl ko buvo pažeista Pagrindinio reglamento 20 straipsnio 5 dalis ir teisė į gynybą

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.

1 Konfidencialūs duomenys neskelbiami.