GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2014 m. liepos 17 d.(1)
Byla C‑261/13 P
Peter Schönberger
prieš
Europos Parlamentą
„Apeliacinis skundas – Teisė pateikti peticiją Europos Parlamentui – SESV 20 ir 227 straipsniai – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 44 straipsnis – Peticijų komiteto kompetencijos priimti sprendimą pateiktais klausimais nebuvimas – Sprendimas palikti peticiją nenagrinėtą – Ieškinys dėl panaikinimo – Veiksmas, sukeliantis privalomų teisinių padarinių, paveikiančių privataus asmens teisinę padėtį – SESV 263 straipsnis“
I – Įvadas
1. Remiantis Europos Parlamento peticijų komiteto (toliau – Peticijų komitetas) pranešimu, „peticija – tai svarbi priemonė, nes suteikia galimybę oficialiai išklausyti asmens nuomonę ir [Sąjungos] institucijose išnagrinėti asmenims rūpimus klausimus. Taigi ji sukuria tiesioginį ryšį tarp išrinktų atstovų ir tų asmenų, kurių interesams ketiname tarnauti“(2). Kaip rodo Peticijų komiteto statistiniai duomenys, ši priemonė buvo labai sėkminga. 2013 m. Peticijų komitete užregistruota daugiau kaip 3 000 peticijų, taigi, palyginti su 2012 m., peticijų padaugėjo 45 %, o palyginti su 2011 m., jų padaugėjo dukart(3).
2. Apeliaciniu skundu P. Schönberger (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą Schönberger / Parlementas (T‑186/11, EU:T:2013:111, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo kaip nepriimtinas atmestas prašymas panaikinti 2011 m. sausio 25 d. Europos Parlamento Peticijų komiteto sprendimą, kuriuo baigta nagrinėti 2010 m. spalio 2 d. apelianto pateikta peticija(4) (toliau – skundžiamas sprendimas).
3. Ši byla susijusi su teisės pateikti peticiją pagal SESV 20 ir 227 straipsnius, patvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 44 straipsniu, taikymo sritimi. Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma išnagrinėti klausimą, ar Peticijų komiteto priimtus sprendimus gali tikrinti Sąjungos teismas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį.
4. Taigi šioje išvadoje reikia išanalizuoti teisės pateikti peticiją įgyvendinimą atsižvelgiant į Bendrojo Teismo iki šiol suformuluotą praktiką, lyginant ją su Teisingumo Teismo praktika, susijusia su akto, kurį galima apskųsti, sąvoka. Iš tiesų skundžiamu sprendimu tiksliai pritaikytas Sprendimas Tegebauer / Parlamentas(5), kuriame Teisingumo Teismas pateikė išaiškinimą, kad peticijos priimtinumo vertinimas turi būti teisminės kontrolės objektas, jeigu sprendimas dėl peticijos priimtinumo ar jos palikimo nenagrinėtos gali paveikti teisės pateikti peticiją esmę, ir todėl tai yra sprendimas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį(6).
5. Pirmiausia manau, kad Sprendime Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466) Bendrasis Teismas klaidingai taikė akto, kurį galima apskųsti, sąvoką ir, mano nuomone, ši klaida paremta teisės pateikti peticiją taikymo srities aiškinimu plačiai. Tačiau, kaip suprantu, teisė pateikti peticiją yra tiesioginio politinio dialogo priemonė, piliečio ir jo išrinktų atstovų demokratinės sąveikos išraiška ir, išskyrus išimtinius atvejus, turi būti apsaugota nuo Sąjungos teismo įsikišimo.
6. Todėl šioje išvadoje ketinu pasiūlyti Teisingumo Teismui pripažinti negaliojančia Sprendime Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466) suformuluotą Bendrojo Teismo praktiką, kuria grindžiamas skundžiamas sprendimas. Bet kuriuo atveju, siekdamas užtikrinti asmenų teisinį saugumą, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas šį apeliacinį skundą, turėtų pareikšti aiškią poziciją, susijusią su Sprendimu Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466), ir jį pripažinti negaliojančiu arba patvirtinti. Pastaruoju atveju apeliacinio skundo nagrinėjimas nekeltų jokių sunkumų.
II – Teisinis pagrindas
7. Teisė pateikti peticiją yra pripažinta SESV 20 straipsnio d punkte ir SESV 227 straipsnyje kaip konkreti Europos pilietybės išraiška.
8. Chartijos 44 straipsnyje nustatyta:
„Kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę pateikti peticiją Europos Parlamentui.“(7)
9. Peticijų nagrinėjimas reglamentuotas Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus taisyklės) VIII antraštinėje dalyje. Nuostatos, taikomos šioje byloje ratione temporis, yra Vidaus taisyklių 191–193 straipsniai(8). Tačiau reikia pažymėti, kad 2011 m. pakeitus Vidaus taisykles šios nuostatos buvo iš dalies pakeistos ir nuo šiol yra Vidaus taisyklių 201–203 straipsniuose, kuriais dabar reglamentuojama teisė pateikti peticiją (toliau – Pakeistos vidaus taisyklės)(9). Galiausiai po pakeitimų, padarytų 2014 m. liepos mėn., teisė pateikti peticiją reglamentuojama 8‑osios kadencijos Pakeistų vidaus taisyklių(10) 215–218 straipsniuose. Tačiau šie pakeitimai nepadarė įtakos reikšmingų nuostatų formuluotei, palyginti su Pakeistomis vidaus taisyklėmis.
10. Pagal Vidaus taisyklių 191 straipsnį „Teisė pateikti peticijas“:
„1. Kiekvienas Sąjungos pilietis, taip pat kiekvienas valstybėje narėje gyvenantis ar savo registruotą buveinę turintis fizinis arba juridinis asmuo turi teisę individualiai arba kartu su kitais piliečiais ar asmenimis pateikti Europos Parlamentui peticiją bet kokiu reikalu, priklausančiu Sąjungos veiklos sritims ir turinčiu jam ar jai tiesioginį poveikį.
<…>
6. Peticijos, kurias komitetas paskelbia nepriimtinomis, yra archyvuojamos. Peticijos pateikėjui yra pranešama apie sprendimą ir jo priežastis.
<…>“
11. Vidaus taisyklių 192 straipsnyje „Peticijų nagrinėjimas“ numatyta:
„1. Atsakingas komitetas gali nuspręsti parengti pranešimą ar kita forma išreikšti savo nuomonę dėl peticijų, kurias paskelbia priimtinomis. Tam tikrais atvejais, ypač kai peticijose prašoma pakeisti galiojančias teisės aktų nuostatas, komitetas, remdamasis 46 straipsniu, gali paprašyti kitų komitetų pateikti savo nuomonę.
<…>
3. Nagrinėdamas peticijas ar nustatydamas faktus, komitetas gali surengti peticijų teikėjų klausymus ar bendro pobūdžio klausymus arba pavesti nariams vykti į vietą nustatyti faktus.
<…>
7. Peticijų teikėjams Parlamento pirmininkas praneša apie priimtus sprendimus ir jų priėmimo priežastis.“
12. Pagal Pakeistų vidaus taisyklių 201 straipsnio 7 dalį į registrą įtrauktas peticijas Parlamento pirmininkas persiunčia atsakingam komitetui, šis pirmiausiai nustato, ar, remiantis SESV 227 straipsniu, peticija priimtina, ar ne.
13. Pakeistų vidaus taisyklių 201 straipsnio 8 dalyje nustatyta:
„Peticijos, kurias komitetas paskelbia nepriimtinomis, yra archyvuojamos. Peticijos teikėjui yra pranešama apie sprendimą ir jo priežastis. Jei įmanoma, galima pasiūlyti kitų priemonių teisėms apginti.“
14. 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento sprendimu įtvirtintos redakcijos Pakeistų vidaus taisyklių(11) 203a straipsnyje taip pat reglamentuojamas piliečių iniciatyvos nagrinėjimas.
III – Bylos aplinkybės, procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
15. Apeliantas, buvęs Parlamento pareigūnas, ginčijo nuopelnų balus, kurie buvo jam skirti per 2005 m. pareigų paaukštinimo procedūrą. 2008 m. lapkričio 15 d. apeliantui pateikus skundą, Europos ombudsmenas 2010 m. liepos 13 d. sprendimu konstatavo netinkamo Parlamento administravimo atvejį, nes Parlamento pirmininkas turėjo priimti sprendimą dėl apelianto skundo.
16. 2010 m. spalio 2 d. apeliantas, remdamasis SESV 227 straipsniu, pateikė Parlamentui peticiją, kurioje prašė Parlamento imtis priemonių ištaisyti tai, ką konstatavo Ombudsmenas.
17. Ginčijamu sprendimu Peticijų komiteto pirmininkas kreipėsi į apeliantą: „Šiuo sprendimu jums pranešu, kad komitetas išnagrinėjo jūsų peticiją ir pripažino ją priimtina pagal Europos Parlamento darbo tvarkos taisykles, nes ji patenka į Europos Sąjungos veiklos sritis. Tačiau Peticijų komitetas negali išnagrinėti jūsų peticijos iš esmės, todėl atsižvelgė į jūsų pastabas. Jūsų peticija bus perduota generaliniam direktoriui, atsakingam už personalą, kad jis imtųsi atitinkamų priemonių. Taip pat atkreipiu jūsų dėmesį, kad jūsų peticija baigta nagrinėti.“ Todėl peticijos nagrinėjimas buvo baigtas.
18. 2011 m. kovo 26 d. Bendrajam Teismui pateiktu ieškiniu P. Schönberger prašė panaikinti ginčijamą sprendimą, remdamasis tuo, kad šiuo sprendimu jo peticijos nagrinėjimas užbaigtas, neišnagrinėjus jos iš esmės.
19. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną. Remdamasis Sprendimu Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466), Bendrasis Teismas nusprendė, kad dėl to, jog ieškovo peticija buvo laikoma priimtina, ginčijamas sprendimas nesukėlė privalomų teisinių padarinių, kurie paveiktų ieškovo teisinę padėtį. Išsamesnės informacijos jis nurodė ieškoti skundžiamame sprendime.
IV – Šalių argumentai ir procesas Teisingumo Teisme
20. Savo apeliaciniu skundu P. Schönberger prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, patenkinti pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį, panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą Parlamentas Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.
V – Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo
22. Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas pateikia šešis kaltinimus(12), siejamus su, pirma, klaidingu faktinių aplinkybių aiškinimu(13), antra, klaidingu pagrindinės teisės pateikti peticiją taikymo srities aiškinimu(14), trečia, motyvų nenurodymu skundžiamame sprendime ir jo nelogiškumu(15), ketvirta, vertinimo klaida, padaryta klaidingai taikant Sprendimą Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466)(16), penkta, motyvų nenurodymu neišnagrinėjus ginčijamo sprendimo motyvų nenurodymo(17) ir, šešta, neišsamiu faktinių aplinkybių išnagrinėjimu(18).
23. Šiuo klausimu siūlau pergrupuoti minėtus kaltinimus į du pagrindus, atsižvelgiant į galimą jų tarpusavio ryšį. Pirmasis pagrindas apimtų kaltinimus, susijusius su teisės pateikti peticiją apimtimi (kylančius iš apeliacinio skundo antrojo, trečiojo ir ketvirtojo kaltinimų). Antrasis pagrindas apimtų procedūrinio pobūdžio kaltinimus (kylančius iš apeliacinio skundo pirmojo, penktojo ir šeštojo kaltinimų).
24. Kadangi atsakymas į argumentus, susijusius su teisės pateikti peticiją esme ir Sprendimo Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466) taikymo sritimi, yra lemiamas nagrinėjant šį apeliacinį skundą, siūlau pirmiausia nagrinėti šį pagrindą.
VI – Dėl teisės pateikti peticiją taikymo srities (pirmasis pagrindas, apimantis antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį apeliacinio skundo kaltinimus)
A – Šalių argumentai
25. Visais kaltinimais, sugrupuotais į pirmąjį pagrindą, apeliantas ginčija teisės pateikti peticiją taikymo sritį. Pirma, nurodydamas skundžiamo sprendimo 18 punktą, ieškovas kaltina Bendrąjį Teismą nusprendus, kad tik sprendimas, kuriuo peticija pripažįstama nepriimtina, gali riboti teisės pateikti peticiją įgyvendinimą. Be to, teisės pateikti peticiją taikymo sritis buvo apribota klaidingai tik peticijų priimtinumo klausimu. Tačiau Parlamentas turėjo ne tik išnagrinėti peticijos priimtinumą, bet ir išanalizuoti priimtinomis laikomų peticijų esmę. Atsisakymas nagrinėti peticijos esmę sukliudytų įgyvendinti minėtą teisę, nes peticijos pateikėjas netektų galimybės prisidėti prie Sąjungos teisės pagerinimo ir dalyvauti Sąjungos demokratiniame gyvenime, kaip tai suprantama pagal ESS 10 straipsnio 3 dalį ir SESV 24 straipsnio antrą pastraipą.
26. Antra, apeliantas kaltina Bendrąjį Teismą nelogišku motyvavimu, nes šis patvirtino, viena, kad peticijų srityje Parlamentas niekada nepriima privalomų aktų ir, kita, kad sprendimas, kuriuo peticija pripažįstama nepriimtina arba paliekama nenagrinėta, gali būti ieškinio dėl panaikinimo objektas(19). Trečia, apeliantas nesutinka su tuo, kaip Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 16, 17 ir 19 punktuose taikė Sprendimą Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466).
27. Parlamentas savo ruožtu atmeta visus pateiktus kaltinimus. Jis visų pirma pabrėžia, kad, atsižvelgiant į teisės pateikti peticiją neteisminį pobūdį, ja užtikrinama tik teisė kreiptis į Parlamentą, išsaugant jo politinę laisvę toliau nagrinėti peticiją arba jos nenagrinėti. Parlamentas teigia, kad nei pirminėje teisėje įtvirtinta teisė pateikti peticiją, nei Vidaus taisyklių nuostatos neleidžia daryti išvados, kad peticijos pateikėjas turi konkrečias procedūrines teises, kad veiksmingai įgyvendintų teisę pateikti peticiją. Be to, jis sutinka su analize, išplaukiančia iš Sprendimo Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466).
B – Dėl teisės pateikti peticiją pagal Sąjungos teisę
1. Dėl teisės pateikti peticiją įgyvendinimo
28. Kaip jau pažymėjau, galimybė pateikti peticiją – tai priemonė tiesiogiai dalyvauti vykdant politines funkcijas, kurias įgyvendina Sąjungos tautų atstovai. Vis dėlto, kadangi Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma išanalizuoti teisės pateikti peticiją visumą, man atrodo, naudinga pateikti išsamią šios priemonės analizę.
29. Kadangi teisė pateikti peticiją Parlamentui nebuvo numatyta steigimo sutartyse(20), įvykus pirmiesiems visuotiniams rinkimams Parlamentas 1981 m. iš dalies pakeitė savo darbo tvarkos taisykles ir oficialiai pripažino galimybę teikti peticijas(21), ši galimybė paskui buvo sustiprinta 1989 m. tarpinstitucine deklaracija(22). Tik įsigaliojus Mastrichto sutarčiai teisė pateikti peticiją Parlamentui buvo pripažinta Sutartyje ir tik tuomet jai galiausiai buvo pripažintas pagrindinės teisės, įtrauktos į Chartijos 44 straipsnį, statusas(23).
30. Taigi teisė pateikti peticiją(24) iš pradžių buvo suvokiama kaip priemonė, susijusi su Europos pilietybe(25). Teisė pateikti peticiją Parlamentui, įtvirtinta SESV 20 straipsnio d punkte, 24 straipsnio 2 dalyje ir 227 straipsnyje, ir teisė pateikti skundą Ombudsmenui pagal SESV 228 straipsnį – tai priemonės, leidžiančios Europos piliečiams įgyvendinti savo tiesiogines pilietines demokratines teises. Europos piliečių iniciatyva, įtvirtinta Lisabonos sutartyje pagal ESS 11 straipsnio 4 dalį(26), yra panaši priemonė.
31. Taigi teise pateikti peticiją, neišvengiamai būtina piliečių dalyvavimui ir demokratinei kontrolei įgyvendinti, sustiprinamas Parlamento ir Sąjungos piliečių bei nuolatinių gyventojų bendravimas; kartu šiems asmenims tai yra atviras, demokratinis ir skaidrus mechanizmas, suteikiantis galimybę išnagrinėti jų skundus ne teisme, jeigu tai yra teisėta ir pagrįsta(27).
32. Tiesa, pati peticija nėra apibrėžta jokiame akte. Tačiau Parlamentas šiuo klausimu ėmėsi pastangų ir pasiūlė, kad ši sąvoka apimtų „bet kokį skundą, užklausą, prašymą įsikišti, reakciją į Parlamento rezoliucijas ar kitų Bendrijos institucijų ar organų sprendimus, kuriuos jam perduoda asmenys ir asociacijos“(28). Nors tokia apibrėžtis nebuvo oficialiai patvirtinta, Peticijų komiteto pranešimuose peticijos suprantamos kaip „prašymai įsikišti, imtis veiksmų ar pakeisti politiką ar Parlamentui pateikiamos užklausos“. Galiausiai norėčiau pažymėti, kad 2011 m. pranešime(29) buvo pateiktas projektas dėl teisės pateikti peticiją sustiprinimo ir Sutarties pakeitimo, nenumatant toliau imtis jokių konkrečių veiksmų.
33. Kiek žinau, palyginti daugelyje valstybių narių teisė pateikti peticiją yra konstitucinė teisė (Ispanija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Rumunija) arba pagrindinė teisė (Čekijos Respublika, Vokietija(30)). Vis dėlto sunku bendrai apibrėžti teisę pateikti peticiją. Pagal nacionalines tradicijas peticija gali apimti siūlymą arba informaciją, iniciatyvą, kuria išreiškiami argumentai ar skundai(31). Nors kai kuriose valstybėse narėse nėra žinoma priemonė, leidžianti piliečiams kreiptis į parlamentą kokiu nors klausimu (Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė), jose yra kitų priemonių susisiekti su deputatais, pavyzdžiui, rašant parlamentui raštus(32).
34. Remiantis Sąjungos teise, teisę pateikti peticiją gali įgyvendinti kiekvienas nuolatinis Sąjungos gyventojas ir juridinis asmuo, turintis oficialią buveinę valstybėje narėje. Tačiau 2011 m. iš dalies pakeitus Vidaus taisykles galimybė pateikti peticiją taip pat suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie nėra Sąjungos piliečiai ar nacionaliniai subjektai ir kurie nuolat negyvena valstybėje narėje ar neturi joje buveinės(33). Todėl peticija jau nebėra griežtai susieta su Sąjungos pilietybe(34). Be to, peticijas gali pasirašyti keletas milijonų asmenų ir jiems turi atstovauti peticijos pateikėjas(35).
35. Tačiau pagal SESV 227 straipsnį galimybė pateikti peticiją apsiriboja klausimais, patenkančiais į Sąjungos teisės taikymo sritį. Taigi teisė pateikti peticiją atlieka vaidmenį Sąjungos teisės laikymosi suvokimo ir kontrolės srityje.
36. Viena vertus, peticijomis savo darbe remiasi kiti Parlamento komitetai, kompetentingi konkrečiose srityse rengti pagal teisėkūros procedūrą priimamus aktus iš esmės. Parlamentas įvairiose politiškai kebliose srityse taip pat gali priimti rezoliucijas(36).
37. Kita vertus, peticija – tai Sąjungos piliečių atliekamos Sąjungos teisės taikymo kontrolės a posteriori forma. Iš tiesų peticijos – tai vertingas informacijos šaltinis Sąjungos teisės pažeidimams nustatyti(37), ypač aplinkos, vidaus rinkos srityse ar srityse, susijusiose su profesinių kvalifikacijų pripažinimu, finansinių paslaugų sektoriumi(38), ypač pagrindinių teisių pažeidimo srityje(39). Daugeliu atvejų peticijos pateikimas, kuris sutampa su skundo pateikimu Europos Komisijai, gali lemti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pradėjimą ar ieškinį dėl neveikimo(40). Statistiniai duomenys rodo, kad ketvirtadalis ar net trečdalis peticijų susijusios su pažeidimo procedūromis arba jos inicijuojamos peticijų pagrindu(41). Tačiau skundų ir peticijų tolesnio likimo klausimas nepatenka į šios procedūros dalyką(42).
2. Dėl peticijų nagrinėjimo procedūros
38. Teisės pateikti peticiją įgyvendinimo ypatumai reglamentuoti Pakeistų vidaus taisyklių 201–203 straipsniuose(43) (naujausia redakcija)(44). Atsižvelgiant į šias nuostatas, atrodo, neginčijama, kad Parlamentas stengiasi nustatyti skaidrią ir teisingą procedūrą, kuri leistų visiems įgaliotiems asmenims įgyvendinti savo teisę pateikti peticiją(45).
39. Pagal galiojančias nuostatas peticijos, atitinkančios formalias priimtinumo sąlygas(46), paprastai registruojamos jų gavimo eilės tvarka. Peticijos, kurios neatitinka Pakeistų vidaus taisyklių 201 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, paliekamos nenagrinėtos, o peticijos pateikėjams pranešama apie nenagrinėjimo motyvus. Pripažįstant, kad neregistruotos ir nepriimtinos peticijos priskirtinos dviem atskiroms kategorijoms(47), atsižvelgiant į Peticijų komiteto ataskaitas, nėra lengva nustatyti jų skirtumą(48).
40. Užregistruoti prašymai perduodami Peticijų komitetui, jis tikrina jų dalykinį priimtinumą pagal SESV 227 straipsnį, iš kurio matyti, kad kiekvienas asmuo gali pateikti peticiją klausimu, patenkančiu į Sąjungos veiklos sritis, jeigu šis klausimas yra tiesiogiai susijęs su peticijos pateikėju.
41. Šiame etape nepriimtinomis pripažintos peticijos paliekamos nenagrinėtos. Be to, Pakeistose vidaus taisyklėse tais atvejais, kai Peticijų komiteto nariai nesutaria dėl peticijos priimtinumo, numatytas balsavimas. Bet kuriuo atveju apie motyvuotą sprendimą dėl nepriimtinumo pranešama peticijos pateikėjui, dažniausiai kartu pateikiant siūlymą kreiptis į kompetentingą nacionalinę ar tarptautinę instituciją(49). Šiuo klausimu minėtų taisyklių 201 straipsnio 8 dalyje numatyta galimybė rekomenduoti kitus teisių gynimo būdus.
42. Tarp priimtinų prašymų yra prašymų, į kuriuos atsakoma iš karto arba kurie siunčiami nagrinėti kitoms institucijoms ar įstaigoms, kad jos pateiktų nuomonę ar informaciją. Tuomet Peticijų komitetas paprastai prašo Komisijos pateikti jam visą reikšmingą informaciją ar nuomonę peticijos pateikėjo iškeltais klausimais.
43. Atsižvelgiant į nuostatas, kuriomis reglamentuojamas peticijų nagrinėjimas, yra aišku, kad Peticijų komiteto kompetencija iš tikrųjų pakankamai ribota. Iš tiesų šis komitetas „nėra teisminė institucija, įgaliota pareikšti, kas yra teisinga, o kas ne konkrečioje byloje, ir neturi teisės priimti sprendimo dėl politinio sprendimo, kurį priėmė kompetentinga valstybės narės valdžios institucija, tinkamo ar netinkamo pobūdžio, juo labiau kad jam nėra suteikti prievartos įgaliojimai“(50).
44. Tačiau aišku, kad Peticijų komitetas turi diskreciją spręsti, ką toliau daryti su peticija. Be to, sprendimas dėl peticijos priimtinumo taip pat gali turėti diskrecinį pobūdį, nepaisant nustatyto ryšio su SESV 227 straipsniu. Aišku, norint, kad peticija būtų priimtina, pagal šią nuostatą reikia, kad ji būtų susijusi su klausimu, patenkančiu į Sąjungos veiklos sritį, ir kad šis klausimas būtų tiesiogiai susijęs su peticijos pateikėju. Tačiau, be šių formalių reikalavimų, iš Pakeistų vidaus taisyklių 201 straipsnio 7 dalies matyti, kad jeigu Peticijų komitetas nesutaria dėl peticijos priimtinumo, ji gali būti paskelbta priimtina bent ketvirtadalio komiteto narių prašymu.
45. Galiausiai primenu, kad Peticijų komitetas mano, jog „peticijų procedūra gali ir turi išlikti kitų apskundimo mechanizmų [plačiąja prasme], kuriais gali pasinaudoti piliečiai, pavyzdžiui, skundų Komisijai ar Europos ombudsmenui, papildinys“(51). Šalia kitų įstaigų, institucijų ir priemonių, pvz., tyrimo komitetų, Europos piliečių iniciatyvos ir Ombudsmeno, Peticijų komitetas atlieka autonomišką ir aiškiai apibrėžtą ryšių su kiekvienu piliečiu centro vaidmenį(52).
46. Todėl noriu išnagrinėti akto, kurį galima apskųsti, sąvoką, kaip Bendrasis Teismas ją yra išaiškinęs sprendime Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466) ir dėl kurios problemiškumo skundžiamame sprendime jis atmetė ieškinį kaip nepriimtiną, remdamasis tuo, kad pagal ginčijamą sprendimą peticija buvo įvertinta kaip priimtina.
C – Dėl teisės pateikti peticiją įgyvendinimo padarinių atsižvelgiant į SESV 263 straipsnį
1. Dėl akto, sukeliančio teisinių padarinių, sąvokos
47. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas dėl institucijų priimtų teisės aktų, nesvarbu, koks jų pobūdis ar forma, kuriais siekiama sukelti teisinių padarinių. Visų pirma pagal SESV 263 straipsnį priemonėmis, kurias galima apskųsti, laikomos visos priemonės, sukeliančios privalomų teisinių padarinių, kurie gali paveikti ieškovo interesus, aiškiai pakeisdami jo teisinę padėtį(53). Tačiau ieškiniai, pareikšti dėl aktų, kurie yra tik administracijos vidaus tvarkos priemonės ir kuriais dėl to nesukeliama jokių pasekmių išorėje, yra nepriimtini(54).
48. Kadangi šioje byloje kalbama apie Parlamento priimtą aktą, reikia priminti, jog Sprendime Les Verts / Parlamentas Teisingumo Teismas patvirtino, kad ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas dėl Parlamento aktų, kuriais siekiama sukelti teisinių padarinių tretiesiems asmenims(55). Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismo praktiką aktai, susiję tik su Parlamento vidaus darbo organizavimu, negali būti ieškinio dėl panaikinimo objektas(56).
49. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Parlamento pirmininko išvada, pagal kurią yra baigta biudžeto procedūra, priskiriama aktams, sukeliantiems teisinių padarinių tretiesiems asmenims(57). Teisingumo Teismas taip pat yra pareiškęs, kad ieškinys dėl teisės akto, susijusio su pereinamojo laikotarpio išmoka pasibaigus Parlamento nario įgaliojimams, yra priimtinas(58). Teisminė kontrolė taip pat yra galima Parlamento rezoliucijos, kuria paskiriamas už tam tikrą veiklą atsakingas personalas, atveju(59).
50. Tačiau Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad aktai, susiję su Parlamento tyrimo komitetų sudėtimi, yra susiję tik su Parlamento vidaus darbo organizavimu(60). Kartu Teisingumo Teismas yra priminęs, kad tarpparlamentinės delegacijos turi tik informavimo ir ryšių kompetenciją ir kad aktai, susiję su jų narių paskyrimu ir jų pirmininko rinkimu, nėra aktai, kuriuos galima apskųsti(61). Teisingumo Teismas dar yra nusprendęs, kad institucijos raštas, išsiųstas atsakant į prašymą, kurį surašė adresatas, nėra aktas, dėl kurio galima pateikti ieškinį dėl panaikinimo(62). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė iš esmės nagrinėti ieškinių dėl Parlamento aktų priimtinumą(63).
51. Kalbant apie šioje byloje nagrinėjamą atvejį, atsižvelgiant į teisės pateikti peticiją, kaip politinio dialogo priemonės, už kurią atsakingas Parlamentas, ypatumus, galima pripažinti, kad Peticijų komiteto priimti sprendimai iš pirmo žvilgsnio prilygintini Parlamento vidaus darbo organizavimo aktams, priimtiems atliekant politinį darbą. Atsižvelgiant į šią išvadą, vis dėlto reikia išnagrinėti Peticijų komiteto sprendimų padarinius tretiesiems asmenims, kylančius iš Sprendimo Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466).
2. Dėl Peticijų komiteto sprendimų padarinių
a) Dėl Sprendimo Tegebauer / Parlamentas
52. Visų pirma, priešingai, nei teigia apeliantas, neginčijama, jog Sprendimu Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466) nenustatoma, kad visi Peticijų komiteto sprendimai yra sprendimai, kuriuos galima skųsti, suteikiant Sąjungos teismo kontrolės galimybę.
53. Bendrasis Teismas tame sprendime kaip tik nutarė, kad, „nors Parlamento veiksmai, kuriais jis pripažino peticiją priimtina, nepatenka į Sąjungos teismo kontrolės sritį, Parlamentui šiuo atžvilgiu išlaikant visišką politinio pobūdžio vertinimo laisvę, peticijos priimtinumo vertinimas turi būti teisminės kontrolės objektas, nes tai yra vienintelė teisės pateikti peticiją, įtvirtintos EB 194 straipsnyje, veiksmingumo garantija. Iš tiesų Peticijų komiteto sprendimas dėl peticijos nepriimtinumo ir palikimo nenagrinėtos gali paveikti pačią Sutartyje įtvirtintos piliečių teisės pateikti peticiją esmę ir todėl tai yra sprendimas, kuris gali būti ieškinio dėl panaikinimo objektas“.
54. Šioje byloje iš skundžiamo sprendimo matyti, jog Bendrasis Teismas taikė principą, kad tik Peticijų komiteto sprendimai, kuriais prašymai pripažįstami nepriimtinais, gali būti ieškinio dėl panaikinimo objektas.
55. Tačiau, apelianto teigimu, tokia išvada yra logiškai klaidinga, nes, viena, Bendrojo Teismo praktikoje paliekama didelė diskrecija, susijusi su peticijų pagrįstumu ir tolesniais veiksmais dėl jų, ir, kita, kai kuriems iš jo sprendimų suteikiamas akto, kuris gali būti apskųstas, pobūdis, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.
56. Iš tiesų dėl jau nurodytų motyvų, susijusių su peticijos priemonės ypatybėmis Sąjungos teisėje, ir dėl toliau nurodomų motyvų laikausi nuomonės, kad Sprendime Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466) suformuluota teismo praktika yra prieštaringa. Manau, kad joks Peticijų komiteto sprendimas negali aiškiai pakeisti peticijos pateikėjo teisinės padėties.
b) Dėl sąvokos „teisė“ pateikti peticiją“ ribų
57. Pirma, reikia priminti, kad, siekiant išanalizuoti bet kurio Sąjungos teisės akto teisinius padarinius, iš pradžių reikia sutelkti dėmesį į šio akto turinį ir pobūdį, o ne į jo pavadinimą ar formą. Taip turi būti ir teisės pateikti peticiją atveju. Be to, klaidinga remtis principu, kad sąvokos „teisė“ vartojimas savaime prilygsta subjektinės teisės buvimui.
58. Šiuo klausimu, kalbant apie tai, kad teisė pateikti peticiją yra įtraukta į Chartiją ir yra pagrindinė teisė, pakanka pateikti nuorodą į Chartijos 52 straipsnį, kurio 5 dalyje įtvirtintas teisių ir principų skirtumas(64). Tačiau, nepaisant jų pavadinimo Chartijoje, kai kurios joje numatytos „teisės“ nelaikomos individualiomis teisėmis. Kaip rodo Sprendimas Association de médiation sociale(65), „teisė į informavimą ir konsultavimą“, kaip ji suprantama Chartijos 27 straipsnyje, buvo įtvirtinta kaip „principas“ pagal Chartiją. Iš tiesų šioje nuostatoje neapibrėžiama konkreti teisinė situacija, tačiau ja reikalaujama, kad viešosios valdžios subjektai apibrėžtų objektyvų turinį (informaciją ir konsultacijas darbuotojams) ir tam tikrus tikslus (informacijos veiksmingumas, atstovavimas atitinkamu lygiu ir reikiamu laiku)(66).
59. Be to, Sąjungos teisėje pripažįstama nemažai neteisminių priemonių, vadinamų „teisėmis“, nelemiančių teisminės kontrolės.
60. Piliečiai taip pat turi teisę pateikti skundą, jeigu mano, kad Komisija nesilaiko Gero administracinio elgesio kodekso(67). Vienintelis numatytas teisių gynimo būdas atitinka skundo pateikėjo galimybę prašyti, kad Komisijos generalinis sekretorius iš naujo išnagrinėtų jo skundą. Tame kodekse taip pat numatyta galimybė kreiptis į Europos ombudsmeną. Be to, Komisija taip pat nustatė bendruosius principus ir minimalias normas, taikytinas viešoms konsultacijoms(68), bet vis dėlto nesuteikė asmenims teisės teisme ginčyti sprendimų, priimtų pažeidžiant šiuos principus ir normas.
61. Be to, nors ši teisė nėra reglamentuojama konkrečiu teisės aktu, piliečiai turi teisę pareikšti Komisijai apie tai, kad valstybė narė pažeidė Sąjungos teisę. Tačiau neginčijama, kad asmenys negali ginčyti Komisijos atsisakymo pradėti pažeidimo procedūrą prieš valstybę narę(69). Jeigu skundo pateikėjas mano, kad nagrinėdama jo skundą Komisija netinkamai jį administravo, jis gali kreiptis į Ombudsmeną(70).
62. Šiuo klausimu nagrinėjamame apeliaciniame skunde apeliantas nurodo grėsmę pažeisti pagrindinę teisę arba bet kuriuo atveju šios teisės įgyvendinimą atsižvelgiant į procedūrines garantijas, kurios turėjo būti jai suteiktos. Toks pažeidimas galėjo aiškiai paveikti peticijos pateikėjo teisinę padėtį.
63. Iš tiesų neginčijama, kad veiksmingos teisminės apsaugos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje(71), 6 ir 13 straipsniuose ir dar kartą patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje.
64. Atkreipiu dėmesį į tai, kad šis principas kilęs iš išvados, kad „teisė paduoti skundą teismui dėl visų nacionalinės institucijos sprendimų, kuriais atsisakoma suteikti teisę, yra esminė, siekiant užtikrinti asmeniui veiksmingą jo teisės apsaugą“(72). Taigi veiksmingos teisminės apsaugos nebuvimas prilygsta užtikrinamos teisės pažeidimui.
65. Tačiau taip nėra teisės pateikti peticiją atveju. Iš tiesų tuo atveju, jeigu būtų priimtas sprendimas dėl peticijos nepriimtinumo, palikimo nenagrinėtos, perdavimo kitai institucijai ar procedūros užbaigimo pateikiant atsakymą, nekyla joks Sąjungos teisėje pripažintos teisės ribojimo ar atsisakymo leisti ja pasinaudoti klausimas, lemiantis teisminės apsaugos būtinybę. Atvirkščiai, tokiu atveju teisės įgyvendinti teisę pateikti peticiją yra visiškai paisoma, jeigu ieškovas galėjo pateikti savo prašymą, jam buvo pranešta apie procedūrinius etapus Parlamente ir jeigu jis gavo atsakymą į savo prašymą.
66. Kartu norėčiau pažymėti, kad, jeigu peticijos pateikėjo prašymas nepatenkinamas, jis gali pateikti Parlamentui naują peticijos prašymą ir šis, atlikęs kitokį politinį vertinimą, jei taikytina, gali nevaržomai priimti priešingą sprendimą dėl šios peticijos. Šiomis aplinkybėmis svarbu priminti, kad Parlamentas išplėtė priimtinų peticijų taikymo sritį, palyginti su Sutartimi. Be to, paprastai jis gali priimti politinę poziciją klausimais, kurie nepriskiriami Sąjungos kompetencijai. Tačiau Peticijų komiteto nuomonės neturi jokios neigiamos ar teigiamos res judicata galios. Be to, peticijos pateikėjas gali vėliau kreiptis į Ombudsmeną ir Komisiją.
c) Dėl teismo praktikos, susijusios su skundais
67. Antra, siekiant nustatyti, iš kur atsirado klaida, kurią, mano nuomone, Bendrasis Teismas padarė Sprendime Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466), nustatęs skirtumą, kuris buvo taikomas dabar skundžiamame sprendime, reikia remtis taisyklėmis, susijusiomis su institucijų, nagrinėjančių neformalius prašymus ar skundus, įgaliojimais Sąjungos teisėje.
68. Taigi, viena vertus, klasikinį pavyzdį galima rasti teismo praktikoje, susijusioje su Komisijos, kuriai suteikti įpareigojantys įgaliojimai dėl skundų konkurencijos teisės srityje, kompetencija. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad, nors Komisija neprivalo priimti sprendimo, kuriuo nustatomas konkurencijos taisyklių pažeidimo buvimas, ar tirti skundo, kurį ji gavo pagal Reglamentą [Nr.°17 (dabar – Reglamentas Nr. 1/2003(73))], vis dėlto ji turi atidžiai išnagrinėti skundo pateikėjo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kad patikrintų antikonkurencinio elgesio buvimą. Be to, jeigu Komisija baigia tyrimą nesiėmusi jokių veiksmų, ji privalo motyvuoti savo sprendimą, kad Bendrasis Teismas galėtų patikrinti, ar ji padarė fakto ar teisės klaidų arba viršijo įgaliojimus(74).
69. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad institucija, kuriai suteikti įgaliojimai konstatuoti pažeidimą ir už jį nubausti ir kuriai privatus asmuo gali pateikti skundą, kaip yra Komisijos atveju konkurencijos teisės srityje, neišvengiamai priima aktą, sukeliantį teisinių padarinių, kai nusprendžia baigti nagrinėti visą skundą ar jo dalį(75) (išskirta mano).
70. Tačiau akivaizdu, kad, atsižvelgiant į tikslą, kuris gerokai skiriasi nuo nagrinėjamų ekonominių teisės aktų tikslo, ir į Komisijos vaidmenį šiomis aplinkybėmis, teismo praktika konkurencijos teisės srityje niekaip negali būti atskaitos taškas teisės pateikti peticiją srityje. Vis dėlto atrodo, kad Sprendime Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466) vadovaujamasi šia logika. Be to, ieškovo nuoroda į Sprendimą Rendo ir kt. / Komisija(76) konkurencijos srityje ne tik netaikytina peticijų sričiai, bet ir yra klaidinga, nes Sprendime Rendo nepatvirtinta, kad bet koks teisės apribojimas neabejotinai sukelia teisinių padarinių(77).
71. Kita vertus, visiškai priešingas pavyzdys yra Ombudsmeno kompetencijos atveju, nes jis neturi įgaliojimų imtis įpareigojančių priemonių(78). Pripažinus, kad šioje teismo praktikoje išsamiai neatsakoma į byloje iškeltus klausimus, būtų naudinga sugretinti Peticijų komiteto priimtų sprendimų ir Ombudsmeno priimtų aktų nagrinėjant skundus, pateiktus jam pagal SESV 228 straipsnį, vertinimą.
72. Visų pirma buvo nuspręsta, kad Ombudsmeno pranešimas, kuriuo konstatuojamas netinkamo administravimo atvejis, dėl savo pobūdžio nesukelia jokių teisinių padarinių tretiesiems asmenims, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnį, ir nesaisto Parlamento, kuris, įgyvendindamas jam Sutartimi suteiktus įgaliojimus, yra laisvas nuspręsti, kokių veiksmų toliau dėl jo imtis. Be to, a fortiori, tas pats pasakytina apie metinį pranešimą, kurį Ombudsmenas taip pat turi pateikti Parlamentui po kiekvienos metinės sesijos ir kuriame pateikiami visi jo tyrimų rezultatai(79). Taigi motyvuotas Ombudsmeno sprendimas, kuriuo jis užbaigia skundo nagrinėjimą iš esmės, jį palikdamas nenagrinėtą, nėra aktas, kurį būtų galima skųsti, pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo, nes toks sprendimas nesukelia teisinių padarinių tretiesiems asmenims(80).
73. Taigi, atsižvelgiant į Peticijų komiteto kompetenciją, yra pagrįsta manyti, kad, kaip ir Ombudsmenui, jam nėra jokios pareigos pasiekti rezultatą(81). Be to, atsižvelgiant į šioje išvadoje minėtas teisės pateikti peticiją ypatybes, šis principas turėtų būti taikomas sprendimams dėl peticijos nepriimtinumo ar jos palikimo nenagrinėtos.
d) Dėl teisės pateikti peticiją esmės
74. Trečia, nemanau, kad teisė pateikti peticiją Sąjungos teisėje gali atspindėti daugelyje valstybių narių galiojantį peticijų modelį ar būti juo paremta. Pagal mano turimą informaciją, tik Vokietijos Federacinėje Respublikoje(82), Ispanijos Karalystėje(83) ir Prancūzijos užjūrio teritorijose(84) yra numatyta pateikus peticiją priimtų sprendimų teisminė kontrolė. Vis dėlto, remiantis mano turimais šaltiniais, net ir Vokietijos teisėje sprendimai, priimti reaguojant į peticiją, nelaikomi „administraciniais aktais“, nes peticijos pateikėjui nekyla teisinių padarinių(85).
75. Tačiau teisė pateikti peticiją Sąjungos teisėje turi būti laikoma savarankiška sąvoka, o kad patektų į SESV 263 straipsnio taikymo sritį, ji turi atitikti teismo praktikos kriterijus, susijusius su akto, kuris gali aiškiai pakeisti peticijos pateikėjo teisinę padėtį, sąvoka. Be to, primenu, kad, atlikdamas teisėtumo kontrolę, grindžiamą SESV 263 ir 265 straipsniais, Sąjungos teismas nėra kompetentingas duoti nurodymų dėl Sąjungos institucijų ir organų(86).
76. Iš tiesų nustatyti teisę pateikti peticiją iš principo priklauso tik Parlamentui kaip savo rinkėjų interesų garantui. Norėčiau pažymėti, kad teisės pateikti peticiją Parlamentui įgyvendinimas priskiriamas ne administracinės, o politinės institucijos veiklai. Tai reiškia, kad piliečiai gali kontroliuoti Parlamento sprendimus ir už juos bausti per Europos Parlamento rinkimus.
77. Taigi įvairių atsakymų, kuriuos Peticijų komitetas gali priimti dėl peticijos, įskaitant jos perdavimą kitai institucijai, atsižvelgiant į jos įgaliojimų ribas, negalima prilyginti administracinio organo atsisakymui, nes Peticijų komitetas yra politinio pobūdžio atstovaujamosios institucijos dalis.
78. Todėl siūlau laikytis nuomonės, kad teisės pateikti peticiją esmę sudaro galimybė oficialiai atkreipti Parlamento dėmesį į tam tikrus klausimus, nesuteikiant peticijos pateikėjui teisės tiesiogiai reikalauti teisinės apsaugos. Kalbama ne apie individualią teisę, kuria siekiama sukelti teisinių padarinių peticijos pateikėjo padėčiai, bet apie politinę dalyvavimo demokratiniame gyvenime priemonę.
79. Iš tiesų vargu ar piliečių galimybė siųsti laiškus ar kitokius raštus Parlamentui ir jo nariams priklauso nuo formalios teisės pateikti peticiją. Dėl šios priežasties, manau, konstituciniu požiūriu šios priemonės funkcija prilygsta leidimui oficialiai kreiptis į Parlamentą rodant iniciatyvas, kurias reiškia ne Komisija, ne Parlamento nariai, frakcijos ar komitetai(87).
80. Taigi teisės pateikti peticiją neišvengiama pasekmė atitinka Parlamento pareigą nustatyti mechanizmus, leidžiančius prašymų pateikėjams kreiptis į Parlamentą naudojant veiksmingas ir skaidrias procedūras. Todėl tik tokių mechanizmų nustatymas gali būti priskirtas Sąjungos teismo kontrolei, pareiškiant ieškinį dėl neveikimo pagal SESV 265 straipsnį.
81. Šiuo klausimu esu linkęs manyti, kad Sąjungos teismo kontrolė būtina tik tuo atveju, jeigu Parlamentas laikosi požiūrio, rodančio sunkų ir nuolatinį teisės pateikti peticiją pažeidimą, kenkdamas pačios peticijų priemonės taikymui, visų pirma atsisakydamas priimti peticijas arba neatsakydamas į jas. Iš tiesų toks požiūris reikštų Parlamentui pagal SESV 20 ir 227 straipsnius ir Chartijos 44 straipsnį tenkančio įpareigojimo pažeidimą. Tokiu atveju, gavusi privataus asmens skundą, Komisija kaip Sutarčių sergėtoja privalo įsikišti pagal SESV 265 straipsnį.
82. Bet kuriuo atveju negalima atmesti galimybės pagal analogiją taikyti Teisingumo Teismo pozicijos, kurią jis suformulavo savo praktikoje, susijusioje su Ombudsmeno sprendimais, nepaisant požiūrio, pagal kurį teisė pateikti peticiją nėra subjektinė. Remiantis šia teismo praktika, absoliučiai išimtinėmis aplinkybėmis pilietis gali įrodyti, kad Peticijų komitetas, įgyvendindamas savo funkcijas, padarė pakankamai aiškų Sąjungos teisės pažeidimą, kuris gali sukelti atitinkamam piliečiui žalos(88).
83. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad teismo praktika, suformuluota Sprendime Tegebauer / Parlamentas (EU:T:2011:466), grindžiama neteisingu teisės pateikti peticiją, kaip ji suprantama pagal SESV 20 ir 227 straipsnius, taikymo srities aiškinimu, nes ja sprendimams dėl peticijos nepriimtinumo ir palikimo nenagrinėtos pripažįstamas sprendimų, kuriuos galima apskųsti, pobūdis.
84. Todėl, taikydamas šią teismo praktiką, Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime padarė teisės klaidą.
85. Tačiau ši klaida neturi poveikio skundžiamo sprendimo rezoliucinei daliai. Iš tiesų dėl Bendrojo Teismo padarytos teisės klaidos skundžiamas sprendimas neturi būti panaikintas, jei jo rezoliucinė dalis teisingai pagrįsta kitais teisiniais motyvais(89). Taigi siūlau Teisingumo Teismui pakeisti motyvus, t. y. kad bet kokio Parlamento peticijų komiteto sprendimo teisminė kontrolė yra negalima, nes šis sprendimas nėra aktas, kurį galima apskųsti, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį.
VII – Dėl antrojo pagrindo (pirmasis, penktasis ir šeštasis apeliacinio skundo kaltinimai)
86. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nereikia nagrinėti likusių apeliacinio skundo kaltinimų, kurie, be kita ko, Parlamento pastabose laikomi akivaizdžiai nepriimtinais. Taigi toliau pateikiama analizė yra tik subsidiari.
87. Pateikdamas pirmąjį kaltinimą apeliantas kaltina Bendrąjį Teismą nepaisius aplinkybės, kad Peticijų komitetas neišnagrinėjo apelianto peticijos iš esmės. Dėl tokio faktinių aplinkybių iškreipimo Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, kad šioje byloje teisė pateikti peticiją nebuvo pažeista.
88. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, nors nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas nėra kompetentingas konstatuoti faktinių aplinkybių ar iš principo nagrinėti įrodymų, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi, patvirtindamas šias faktines aplinkybes, Teisingumo Teismo teisė tikrinti Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes visų pirma apima esminius išvadų, padarytų iš bylos medžiagos, netikslumus, įrodymų iškreipimą, jų teisinį kvalifikavimą ir klausimą, ar buvo laikomasi įrodinėjimo pareigos ir įrodymų rinkimo srityje galiojančių taisyklių(90).
89. Tačiau, palyginus skundžiamo sprendimo 3 punktą ir skundžiamame sprendime pateiktą atsakymą, neįmanoma konstatuoti jokio iškreipimo ar esminio netikslumo. Pripažinus, kad Bendrasis Teismas nepateikė Peticijų komiteto pirmininko rašto teksto, iš skundžiamo sprendimo galima daryti aiškią išvadą, kad komitetas neišnagrinėjo apelianto prašymo. Bet kuriuo atveju iš viso skundžiamo sprendimo darytina išvada, jog Bendrasis Teismas teisingai identifikavo nagrinėjamą peticiją kaip priimtiną ir todėl pagrįstai priminė, kad tolesnius veiksmus dėl peticijos visiškai priklauso įvertinti Parlamentui – tik jis neprivalo priimti konkretaus akto dėl peticijos pateikėjo. Todėl šis argumentas akivaizdžiai nepagrįstas.
90. Pateikdamas penktąjį apeliacinio skundo kaltinimą apeliantas kaltina Bendrąjį Teismą nenurodžius motyvų. Apelianto teigimu, Bendrasis Teismas padarė klaidą, kad skundžiamame sprendime neišnagrinėjo, ar priimdamas ginčijamą sprendimą Parlamentas pažeidė pareigą nurodyti motyvus, nepaisydamas to, kad apeliantas pirmojoje instancijoje pateikė tokį kaltinimą. Tačiau dėl to, kad siūlau laikytis nuomonės, jog ginčijamas sprendimas nėra aktas, kurį galima apskųsti, bet kokia analizė šiuo klausimu yra perteklinė ir šį kaltinimą reikėtų atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną.
91. Pateikdamas šeštąjį apeliacinio skundo kaltinimą apeliantas kaltina Bendrąjį Teismą neišsamiai išnagrinėjus faktines aplinkybes, nes jis nepatikrino, ar apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo atvejį Peticijų komitetui. Atsižvelgiant į teismo praktiką, nurodytą šios išvados 88 punkte, šią kritiką reikėtų atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną. Bet kuriuo atveju, kadangi siūlau atmesti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo kaip nepriimtiną, o Bendrasis Teismas taip pat teisingai grindė skundžiamą sprendimą apelianto prašymo nepriimtinumu, jis neprivalėjo nagrinėti procedūros Peticijų komitete eigos.
VIII – Išvada
92. Siūlau Teisingumo Teismui:
– atmesti apeliacinį skundą ir pakeisti skundžiamo sprendimo motyvus,
– priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas ir nurodyti Europos Parlamentui padengti savo išlaidas.