Byla C‑261/13 P

Peter Schönberger

prieš

Europos Parlamentą

„Apeliacinis skundas – Europos Parlamentui pateikta peticija – Sprendimas palikti peticiją nenagrinėtą – Ieškinys dėl panaikinimo – „Akto, kurį galima ginčyti“ sąvoka“

Santrauka – 2014 m. gruodžio 9 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Sąvoka – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių padarinių – Parlamento Peticijų komiteto sprendimas dėl tolesnių priemonių, pripažinus peticiją priimtina – Parlamento politinio vertinimo diskrecija – Nepatekimas į sąvoką

(SESV 20 straipsnio 2 dalies d punktas 24, 227 ir 263 straipsniai; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 44 straipsnis; Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 215–217 straipsniai)

Iš SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad Teisingumo Teismas tikrina Parlamento aktų, galinčių sukelti teisinių padarinių tretiesiems asmenims, teisėtumą. Aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, reikia pripažinti priemones, sukeliančias privalomų teisinių padarinių, kurie turi įtakos ieškovo interesams aiškiai pakeisdami jo teisinę situaciją.

Turi būti įmanoma atlikti sprendimo, kuriame Parlamentas nusprendė, kad jam pateikta peticija neatitinka SESV 227 straipsnyje nustatytų reikalavimų, teisminę kontrolę, nes šis sprendimas daro įtakos suinteresuotojo asmens teisei pateikti peticiją. Tas pats taikytina sprendimui, kuriame Parlamentas, pažeisdamas pačią teisės pateikti peticiją esmę, atsisakė nagrinėti ar nenagrinėjo jam pateiktos peticijos, taigi ir nepatikrino, ar ši atitinka SESV 227 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Neigiamas Parlamento sprendimas, susijęs su klausimu, ar tenkinami SESV 227 straipsnyje nustatyti reikalavimai, turi būti motyvuotas taip, kad peticijos teikėjas galėtų suprasti, kuris iš minėtų reikalavimų jo atveju netenkinamas. Šiuo klausimu glaustas motyvų išdėstymas atitinka šį reikalavimą.

Tačiau iš ESV sutarties nuostatų ir Parlamento priimtų taisyklių, reglamentuojančių teisę pateikti peticiją, įtvirtintų Parlamento darbo tvarkos taisyklių 215–217 straipsniuose, matyti, kad dėl peticijos, dėl kurios nuspręsta, kad ji atitinka SESV 227 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, Parlamentas turi didelę politinio vertinimo diskreciją, kiek tai susiję su priemonėmis, kurių reikia imtis dėl šios peticijos. Darytina išvada, kad šiuo klausimu priimtam sprendimui netaikoma teisminė kontrolė, neatsižvelgiant į tai, ar tuo sprendimu Parlamentas pats imasi nurodytų priemonių, ar teigia negalintis to padaryti ir perduoda peticiją kompetentingai institucijai ar tarnybai, kad ši imtųsi tų priemonių.

(žr. 13, 22–24 punktus)