Byla T‑42/06

Bruno Gollnisch

prieš

Europos Parlamentą

„Privilegijos ir imunitetai – Europos Parlamento narys – Sprendimas neginti privilegijų ir imunitetų – Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį teisme išnykimas – Nereikalingumas priimti sprendimą – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Veiksmai, kuriais kaltinamas Parlamentas – Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Priežastinis ryšys“

Sprendimo santrauka

1.      Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Įvykis, dėl kurio gali išnykti suinteresuotumas, įvykęs po to, kai buvo pareikštas ieškinys

(EB 230 straipsnis)

2.      Europos Bendrijų privilegijos ir imunitetai – Europos Parlamento nariai – Imunitetas, taikomas dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ir balsavimo – Per sesijas taikomas imunitetas

(Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų 9 ir 10 straipsniai)

3.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Prašymas ginti Parlamento nario imunitetą, kad būtų sustabdytas jo atžvilgiu pradėtas persekiojimas

(EB 288 straipsnio antra pastraipa; Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų 10 straipsnio pirmos pastraipos a punktas)

1.      Nebereikia priimti sprendimo dėl prašymo panaikinti, jei ieškovas praranda suinteresuotumą, kad ginčijamas aktas būtų panaikintas dėl įvykio, kuris įvyko per teismo procesą, o dėl to šio akto panaikinimas nebegali pats savaime sukelti teisinių pasekmių.

Vis dėlto ieškovas gali ir toliau būti suinteresuotas prašyti panaikinti institucijos aktą, jeigu nurodytas neteisėtumas gali pasikartoti ateityje, nesvarbu, kokios buvo bylos aplinkybės, kuriomis ieškovas pareiškė ieškinį.

(žr. 61, 68 punktus)

2.      Nors privilegijos ir imunitetai, pripažinti Europos Bendrijoms tam skirtu prie Sutarties pridėtu protokolu, yra tik funkcinio pobūdžio, nes jais siekiama, kad nebūtų trukdoma Bendrijų veikimui ir jų nepriklausomumui, vis dėlto jie buvo aiškiai suteikti Parlamento nariams bei Bendrijos institucijų pareigūnams ir kitiems tarnautojams. Aplinkybė, jog privilegijos ir imunitetai yra numatyti Bendrijos viešojo intereso sumetimais, pateisina institucijoms suteiktą galią prireikus atšaukti imunitetą, tačiau nereiškia, kad šios privilegijos ir imunitetai yra suteikti tik Bendrijai ir netaikomi jos pareigūnams, kitiems tarnautojams ir Parlamento nariams. Taigi Protokolu nurodytiems asmenims sukuriama subjektinė teisė, kurios laikymasis užtikrinamas teise pareikšti Sutartyje numatytą ieškinį.

Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti didelę Parlamento diskreciją, kalbant apie kryptį, kurią jis nori suteikti sprendimui, priimtam dėl prašymo, kuriuo siekiama, kad Parlamentas pareikalautų sustabdyti persekiojimą remdamasis minėto Protokolo 10 straipsnio pirmos pastraipos a punktu. Tačiau klausimas, ar sprendimas turi būti priimtas remiantis Protokolo 9 straipsniu, ar 10 straipsnio pirmos pastraipos a punktu, nepriskiriamas Parlamento diskrecijai.

(žr. 94, 96, 101–102 punktus)

3.      Kadangi Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų 10 straipsnio pirmos pastraipos a punktu, kurio tikslas kartu su nacionalinės teisės aktų nuostatomis, į kurias jame daroma nuoroda, įtvirtinti imunitetų, kuriais naudojasi Parlamento nariai jų nacionalinėje teritorijoje per Parlamento sesijas, sistemą, nurodytiems asmenims sukuriama subjektinė teisė ir todėl tai yra teisės norma, kurios tikslas nustatyti teises Parlamento nariams, kurie jomis naudojasi, Parlamentas, nepriimdamas sprendimo pagal minėtą nuostatą dėl prašymo, kuriuo aiškiai siekiama, kad būtų sustabdytas persekiojimas pagal šią nuostatą, pakankamai akivaizdžiai pažeidžia teisės normą, suteikiančią teisių privatiems asmenims.

Vis dėlto sprendimas reikalauti sustabdyti persekiojimą nėra neišvengiama dėl to Parlamentui pateikto prašymo pasekmė, atsižvelgiant į didelę Parlamento diskreciją, kurią jam reikia pripažinti šioje srityje. Iš tikrųjų jis gali priimti ir sprendimą reikalauti sustabdyti persekiojimą, ir sprendimą nereikalauti sustabdyti šio persekiojimo. Todėl aplinkybė, kad Parlamentas netenkina pateikto prašymo reikalauti sustabdyti persekiojimą, remdamasis netinkamu teisiniu pagrindu, negali būti tiesioginė ir lemiama nurodytos žalos priežastis, darant prielaidą, kad ji įrodyta.

(žr. 108, 115–117 punktus)