BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. gruodžio 13 d.(*)
(Tekstas ištaisytas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Žodinis Europos Sąjungos prekių ženklas PLOMBIR – Absoliutus atmetimo pagrindas – Apibūdinamasis pobūdis – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktas (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies c punktas) – Faktų tyrimas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalis (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 95 straipsnio 1 dalis) – Įrodymai, pirmą kartą pateikti Bendrajame Teisme“
Byloje T‑830/16
Monolith Frost GmbH, įsteigta Leopoldshėhėje (Vokietija), atstovaujama advokatų E. Liebich ir S. Labesius,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą A. Söder, D. Walicka ir M. Fischer,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Dovgan GmbH, įsteigta Hamburge (Vokietija), atstovaujama advokatų J.-C. Plate ir R. Kaase,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2016 m. rugsėjo 22 d. EUIPO ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1812/2015-4), susijusio su registracijos panaikinimo procedūra tarp Monolith Frost ir Dovgan,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai V. Valančius ir U. Öberg (pranešėjas),
posėdžio sekretorė R. Ūkelytė, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. lapkričio 23 d.,
susipažinęs su Bendrojo Teismo kanceliarijai 2017 m. vasario 20 d. pateiktu EUIPO atsiliepimu į ieškinį,
susipažinęs su Bendrojo Teismo kanceliarijai 2017 m. kovo 6 d. pateiktu įstojusios į bylą šalies atsiliepimu į ieškinį,
įvykus 2018 m. balandžio 17 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2010 m. birželio 14 d. įstojusi į bylą šalis Dovgan GmbH pagal iš dalies pakeistą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) (panaikintas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1) pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.
2 Prašomas įregistruoti prekių ženklas buvo žodinis žymuo PLOMBIR.
3 Prekės, kurias buvo prašoma registruoti, priklausė peržiūrėtos ir pataisytos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 29 ir 30 klasėms ir kiekvienos iš šių klasių atžvilgiu atitinka tokį aprašymą:
– 29 klasė: „kompotai, kiaušiniai, pienas ir pieno produktai“;
– 30 klasė: „valgomieji ledai, kava, kakava“.
4 Prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2011 m. birželio 27 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 2011/118. 2011 m. spalio 4 d. prekių ženklas buvo įregistruotas kaip Europos Sąjungos prekių ženklas Nr. 009171695 visoms 3 punkte nurodytoms prekėms.
5 2014 m. gegužės 12 d. ieškovė Monolith Frost GmbH pateikė EUIPO prašymą pripažinti prekių ženklo PLOMBIR registraciją iš dalies negaliojančia šio sprendimo 3 punkte nurodytų prekių atžvilgiu, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto ir 7 straipsnio 1 dalies c punkto (dabar – Reglamento Nr. 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies a punkto ir 7 straipsnio 1 dalies c punkto) nuostatomis.
6 Grįsdama savo prašymą ieškovė eksporto sumetimais rėmėsi prieinamumo reikalavimu ir teigė, kad ginčijamas prekių ženklas buvo žodžio „Пломбир“, kuris rusų kalba reiškia „valgomuosius ledus“, transliteracija lotyniškais rašmenimis. Ji teigė, kad ginčijamo prekių ženklo apibūdinamasis požymis suvokiamas Vokietijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse, pvz., Baltijos valstybėse, gyvenančių rusų kalbą mokančių asmenų.
7 2015 m. liepos 14 d. sprendimu EUIPO anuliavimo skyrius patenkino prašymą pripažinti kai kurių 29 klasės (pienas ir pieno produktai) ir 30 klasės (valgomieji ledai) (toliau visi kartu – ginčijami produktai) prekių registraciją negaliojančia.
8 2015 m. lapkričio 9 d. įstojusi į bylą šalis, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais (dabar – Reglamento 2017/1001 66–71 straipsniai), pateikė EUIPO apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo. 2015 m. lapkričio 16 d. ji nurodė savo apeliacijos motyvus.
9 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą ir atmetė visą apeliaciją dėl galiojimo panaikinimo. Pirma, ji nusprendė: nors ginčijami produktai nagrinėjamu atveju buvo skirti visiems galutiniams vartotojams, nepaisant jų amžiaus, pajamų ar kalbų žinių, vertinant ginčijamo prekių ženklo apibūdinamąjį požymį reikėjo atsižvelgti tik į Vokietijos teritoriją, nes ieškovės pateikti įrodymai ir paaiškinimai buvo susiję tik su šia teritorija.
10 Antra, Apeliacinė taryba konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog pakankamai didelė galutinių ginčijamų produktų vartotojų Vokietijoje procentinė dalis kalbėjo rusiškai, nes šiuo klausimu pateikti įrodymai buvo nepatikimi arba netinkami.
11 Trečia, Apeliacinė taryba pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog atitinkama visuomenė galėtų suprasti, ką tiksliai reiškia žodis „plombir“. Šiuo klausimu ji nurodė, kad atitinkama visuomenė Vokietijoje, turėtų atlikti žodžio „plombir“ transliteraciją kirilicos rašmenimis, kad galėtų jį atpažinti kaip rusišką žodį „Пломбир“ ir jam priskirti apibūdinamąją reikšmę; ji turėtų įdėti dvigubas intelektines pastangas. Galiausiai ji konstatavo, kad neturėjo pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad žodis „plombir“ arba „Пломбир“ rusų kalba reiškė „valgomuosius ledus“.
Šalių reikalavimai
12 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas, įskaitant bylinėjimosi Apeliacinėje taryboje išlaidas.
13 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl pirmą kartą Bendrajame Teisme pateiktų dokumentų priimtinumo
14 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis teigia, kad tam tikri dokumentai, t. y. ieškinio priedai K6–K12, K14, K15 ir prašymo surengti teismo posėdį priedai K16–K24, susiję su rusų kalbos supratimu Vokietijoje ir likusioje Sąjungos dalyje, įskaitant visų pirma Baltijos valstybes, internetiniuose žodynuose pateikiamu žodžio „Пломбир“ apibrėžimu ir žodžio „plombir“ vartojimu siekiant Vokietijoje apibūdinti valgomuosius ledus, Bendrajam Teismui buvo pateikti pirmą kartą.
15 Šiuo klausimu reikia priminti, kad ieškinys Bendrajame Teisme susijęs su EUIPO apeliacinių tarnybų sprendimų teisėtumo priežiūra, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnį (dabar – Reglamento 2017/1001 72 straipsnis), todėl Bendrasis Teismas neturi iš naujo nagrinėti faktinių aplinkybių pagal pirmą kartą jam pateiktus dokumentus (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 54 punktą ir 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo Ampafrance / VRDT – Johnson & Johnson (monBeBé), T‑164/03, EU:T:2005:140, 29 punktą).
16 Vis dėlto nei šalims, nei pačiam Bendrajam Teismui negali būti daroma kliūčių vadovautis nacionalinės teisės aktais, nacionaline jurisprudencija ar mokslo literatūra, jeigu kalbama ne apie priekaištavimą Apeliacinei tarybai dėl to, kad ji neatsižvelgė į konkrečiame nacionalinio teismo sprendime esančias faktines aplinkybes, o apie rėmimąsi jurisprudencija ir teisės doktrina, kuriomis siekiama pagrįsti pagrindą, susijusį su tuo, jog Apeliacinė taryba klaidingai taikė Reglamento Nr. 207/2009 nuostatą (žr. 2016 m. kovo 18 d. Sprendimo Karl-May-Verlag / VRDT – Constantin Film Produktion (WINNETOU), T‑501/13, EU:T:2016:161, 18 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
17 Šiuo atveju ieškinio K7–K9 prieduose pateikti keli Bundespatentgericht (Federalinis patentų teismas, Vokietija) sprendimai. Tačiau jais veikiau siekiama nustatyti Vokietijos visuomenės, besispecializuojančios prekyboje su Rusija, rusų kalbos supratimą, taigi priekaištauti Apeliacinei tarybai, kad ši neatsižvelgė į faktus, nei išsiaiškinti nacionalinės teisės turinį. Taigi, pagal šio sprendimo 16 punkte nurodytą jurisprudenciją jie turi būti laikomi nepriimtinais.
18 Vis dėlto, priešingai EUIPO ir į bylą įstojusios šalies teiginiams, reikia konstatuoti, kad ieškinio K6 priedas, kuriame pateiktos federalinės maisto ir žemės ūkio ministerijos 2014 m. rinkos tyrimo ištraukos, priimtinas, nes šiuo rinkos tyrimu buvo pagrįstas 2016 m. balandžio 6 d. Bundespatentgericht (Federalinis patentų teismas) sprendimas (28 W (pat) 17/13) ir jis laikytinas papildančiu įrodymus, kurie jau buvo pateikti EUIPO instancijose.
19 Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, ieškinio K10–K12 priedai taip pat turi būti pripažinti priimtinais. Nors pirmą kartą buvo pateikti Bendrajame Teisme, jie skirti nustatyti gerai žinomo fakto, t. y. kad rusų kalba suprantama Baltijos šalyse, teisingumui. Ieškovė turi teisę pateikti Bendrajam Teismui dokumentus, siekdama pagrįsti visuotinai žinomo fakto, kuris nebuvo patvirtintas Bendrajame Teisme ginčijamame EUIPO organo sprendime, teisingumą (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimo LG Electronics / VRDT, C‑88/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2011:727, 29 ir 30 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. birželio 20 d. Sprendimo Kraft Foods Schweiz / VRDT – Compañía Nacional de Chocolates (CORONA), T‑357/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:312, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
20 Dėl ieškinio priedų K14 ir K15 ir prašymo surengti teismo posėdį priedų K16–K24 reikia pažymėti, kad pirmaisiais iš jų siekiama užginčyti Apeliacinės tarybos išvadas, kuriomis remiantis buvo panaikintas Anuliavimo skyriaus sprendimas, o antraisiais iš jų siekiama atsakyti į pirmą kartą teikiant pareiškimus EUIPO išdėstytus argumentus.
21 Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog iš jurisprudencijos matyti, kad pateikiant paneigiančius įrodymus ir papildant įrodymus po to, kai kita šalis atsiliepime į ieškinį pateikė paneigiančius įrodymus, netaikoma Procedūros reglamento 85 straipsnio 1 dalyje numatyta teisės praradimo taisyklė, pagal kurią numatyta, kad įrodymai ir pasiūlymai pateikti įrodymų pateikiami pirmą kartą pasikeičiant pareiškimais. Iš tiesų ši nuostata susijusi su naujais įrodymais ir turi būti suprantama atsižvelgiant į Procedūros reglamento 92 straipsnio 7 dalį, kurioje aiškiai numatyta, kad galima pateikti paneigiančius įrodymus, o anksčiau pateikti įrodymai gali būti papildomi (2017 m. birželio 22 d. Sprendimo Biogena Naturprodukte / EUIPO (ZUM wohl), T‑236/16, EU:T:2017:416, 17 punktą; taip pat pagal analogiją žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe / Komisija, C‑185/95 P, EU:C:1998:608, 72 punktą ir 2012 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑394/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:417, 45 punktą).
22 Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad prašymo surengti teismo posėdį K16–K24 priedai yra priimtini, kaip ir ieškinio priedai K14 ir K15, ir visi kiti dokumentai, ieškovės pirmą kartą pateikti Bendrajame Teisme, išskyrus ieškinio priedus K7–K9.
23 Kalbant apie dokumentą, kurį per teismo posėdį pateikė įstojusi į bylą šalis, t. y. 2017 m. liepos 6 d. Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) sprendimą dėl 2016 m. balandžio 6 d. Bundespatentgericht (Federalinis patentų teismas) sprendimo panaikinimo, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas per teismo posėdį atsisakė leisti papildyti bylos medžiagą šiuo dokumentu, remdamasis tuo, kad jis buvo pateiktas pavėluotai.
Dėl esmės
24 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo tris ieškinio pagrindus, grindžiamus, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkto, antra, faktų nagrinėjimo savo iniciatyva principo, nustatyto šio reglamento 76 straipsnio 1 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 2017/1001 95 straipsnio 1 dalis), ir, trečia, pareigos nurodyti motyvus, nustatytos to paties reglamento 75 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 2017/1001 94 straipsnis), pažeidimais.
25 Bendrasis Teismas išnagrinės, pirma, antrąjį ieškinio pagrindą, paskui – pirmąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies pažeidimu
26 Pateikdama antrąjį ieškinio pagrindą ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą, kad ši neatsižvelgė į plačiai žinomus faktus, susijusius su rusų kalbos mokėjimu Vokietijoje ir Baltijos valstybėse, kuriais ji jau rėmėsi Anuliavimo skyriuje.
27 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.
28 Pirma, kalbant apie ieškovės argumentą, kad plačiai žinoma, jog rusų kalba suprantama Vokietijoje, reikia konstatuoti, kad juo iš esmės siekiama paneigti Apeliacinės tarybos išvados, jog iš esmės remiantis faktų visuotiniu žinomumu negalima daryti išvados, kad didelė atitinkamos Vokietijos visuomenės dalis supranta rusiškai, pagrįstumą, o ne tik priekaištauti Apeliacinei tarybai, kad ši nevertino šio teiginio teisingumo.
29 Tiek, kiek klausimas, ar Apeliacinė taryba teisingai įvertino tam tikras aplinkybes, argumentus ar įrodymus, susijęs su ginčijamo sprendimo dėl bylos esmės teisėtumo nagrinėjimu, o ne su procedūros, po kurios buvo priimtas šis sprendimas, teisėtumu, reikia konstatuoti, kad šis ieškovės argumentas yra netinkamas nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą, kurio tikslas – nustatyti faktų nagrinėjimo savo iniciatyva principo, numatyto Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 18 d. Sprendimo Reisswolf / EUIPO (secret.service.), T‑163/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:350, 21 punktą).
30 Antra, kalbant apie ieškovės argumentą, kad plačiai žinoma, jog rusų kalba suprantama Baltijos valstybėse, pažymėtina, kad juo iš esmės siekiama užginčyti Apeliacinės tarybos išvadą, jog apibrėžiant atitinkamą visuomenę nereikia atsižvelgti į Baltijos valstybių piliečius, kuria remiamasi atsakant į ieškovės įrodymais nepagrįstą teiginį, jog šiose šalyse yra daug rusakalbių asmenų.
31 Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, jog dėl Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia procedūroje taikomos galiojimo prezumpcijos Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalyje nustatyta EUIPO prievolė savo iniciatyva nagrinėti tinkamus faktus, dėl kurių ji galėtų taikyti absoliučius atmetimo pagrindus. Kadangi registruoto Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos galiojimas preziumuojamas, prašymą pripažinti šio prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo turi nurodyti EUIPO konkrečius duomenis, kuriais remiantis šis galiojimas gali būti ginčijamas (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Fürstlich Castell’sches Domänenamt / VRDT – Castel Frères (CASTEL), T‑320/10, EU:T:2013:424, 27 ir 28 punktus, ir 2016 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo European Food / EUIPO – Société des produits Nestlé (FITNESS), T‑476/15, EU:T:2016:568, 47 ir 48 punktus).
32 Siekdamas užginčyti Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos galiojimą prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo gali remtis plačiai žinomais faktais. Pagal jurisprudenciją plačiai žinomi faktai apibrėžiami kaip faktai, kuriuos gali žinoti visi žmonės arba kurie gali būti žinomi iš visuotinai prieinamų šaltinių (2004 m. birželio 22 d. Sprendimo Ruiz-Picasso ir kt. / VRDT – DaimlerChrysler (PICARO), T‑185/02, EU:T:2004:189, 29 punktas ir 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Wilfer / VRDT (Gitaros galvutės vaizdas), T‑458/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:358, 72 punktas).
33 Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad jeigu EUIPO organai nusprendžia atsižvelgti į plačiai žinomus faktus, savo sprendimuose jie neprivalo įrodyti tokių faktų teisingumo (žr. 2016 m. kovo 1 d. Sprendimo Peri / VRDT (Multiprop), T‑538/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:117, 14 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Novartis / EUIPO – Meda (Zimara), T‑238/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:636, 123 punktą).
34 Be to, procedūrų EUIPO įvairiose instancijose šalims taip pat negali būti priekaištaujama, kad jos nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų plačiai žinomų faktų teisingumą. Tik po to, kai buvo nurodyta, kad žinomi faktai, kuriuos nurodė procedūros dėl registracijos pripažinimo negaliojančia šalys, negali būti tokiais laikomi, Apeliacinė taryba gali, jei reikia, juos atmesti, remdamasi tuo, jog šalys nepateikė pakankamai įrodymų, kad būtų galima nustatyti jų teisingumą.
35 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį, nes negalėjo atmesti galimybės, kad apibrėžiant atitinkamą visuomenę turėjo būti atsižvelgiama į Baltijos valstybių piliečius, vien dėl to, kad nėra jokių konkrečių įrodymų apie rusų kalbos supratimą šiose šalyse, prieš tai nenusprendusi dėl to, ar buvo žinoma, kaip tvirtino ieškovė, kad dažnas iš šių gyventojų supranta rusų kalbą.
36 Taigi, kadangi Apeliacinė taryba neatsižvelgė į ieškovės argumentą, jog didelė dalis Baltijos šalių gyventojų yra rusakalbiai ir nepatikrino, ar tai yra plačiai žinomas faktas, reikia konstatuoti, kad antrasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas.
37 Vis dėlto vien šios išvados nepakanka, kad būtų galima pagrįsti ginčijamo sprendimo panaikinimą, nes vien Apeliacinės tarybos padaryta teisės klaida, susijusi su Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalimi, negalėjo turėti lemiamos reikšmės rezultatui (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Philip Morris Products / VRDT (Cigarečių pakelio forma), T‑140/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:272, 72 punktą).
38 Iš tiesų, tik jeigu pagrįstas pirmasis ieškinio pagrindas, pirmiausia, kiek jis susijęs su ginčijamo prekių ženklo apibūdinamuoju pobūdžiu, kurį jis gali turėti atitinkamos rusakalbės visuomenės daliai, gyvenančiai, jei reikia, pirmiausia Baltijos valstybėse, šio sprendimo 36 punkte konstatuota klaida turėtų įtakos nagrinėjimo rezultatams, todėl galėtų pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimą.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu
39 Pirmąjį ieškinio pagrindą sudaro keturios dalys, iš kurių pirmoji grindžiama tuo, kad ieškovė tvirtina, jog Apeliacinės tarybos pateiktas atitinkamos visuomenės apibrėžimas yra klaidingas, nes ji neatsižvelgė nei į specializuotą Sąjungos visuomenę, vykdančią prekybą su Rusija, nei į Sąjungos rusakalbę visuomenę.
40 Antra, ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba neteisingai įvertino pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalį (dabar – Reglamento Nr. 2017/1001 7 straipsnio 2 dalis) Sąjungos dalį, kuriai galėtų būti taikomas absoliutus atmetimo pagrindas, nurodytas minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punkte.
41 Trečia, ieškovė ginčija Apeliacinės tarybos vertinimą, kiek jis susijęs su žodžio „Пломбир“ reikšme rusų kalba. Ketvirta, ieškovė ginčija Apeliacinės tarybos vertinimą, kiek jis susijęs su atitinkamos visuomenės dalies šio žodžio transliteracijos lotyniškais rašmenimis („plombir“) suvokimu.
42 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus. Jos iš esmės teigia, kad ieškovė neįrodė, jog žodis „plombir“ arba „Пломбир“ turėtų būti suprantama kaip „valgomieji ledai“ rusų kalba. Jos tvirtina, kad bet kuriuo atveju atitinkama visuomenė nesuvoks šios apibūdinamosios reikšmės. EUIPO teigimu, nėra jokių bendro pobūdžio žinių, kaip suprantama rusų kalba Sąjungoje. Įstojusi į bylą šalis tvirtina, jog rusų kalba Sąjungos piliečiams yra užsienio kalba, todėl ieškovė turėjo įrodyti, kad žodis „plombir“ priskirtinas prie bazinio šios kalbos žodyno.
43 Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Europos Sąjungos prekių ženklo registracija paskelbiama negaliojančia, jeigu Europos Sąjungos prekių ženklas buvo įregistruotas nesilaikant to paties reglamento 7 straipsnio reikalavimų. Remiantis minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktu, neregistruojami „prekių ženklai, sudaryti tiktai iš žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, vertei, geografinei kilmei arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laikui, ar kitoms prekių ar paslaugų charakteristikoms“.
44 Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktu siekiama visuomenės interesą užtikrinančio tikslo, reikalaujančio, kad tokie žymenys ar nuorodos, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti prekių ar paslaugų, kurių atžvilgiu prašoma registracijos, savybėms, galėtų būti visų laisvai naudojami. Šia teisės nuostata siekiama, kad tokie žymenys ar nuorodos nebūtų naudojami tik vienos įmonės dėl jų kaip prekių ženklo registracijos ir kad viena įmonė nemonopolizuotų apibūdinamojo termino naudojimo, nes tai būtų nepalanku kitoms įmonėms, įskaitant konkurentus, kurių turimo žodyno, skirto jų toms pačioms prekėms apibūdinti, apimtis sumažėtų (žr. 2015 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Ewald Dörken / VRDT – Schürmann (VENT ROLL), T‑223/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:879, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
– Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos ir antros dalių
45 Pirmiausia reikia kartu išnagrinėti pirmojo ieškinio pagrindo pirmą ir antrą dalis, nes jomis siekiama įrodyti, kad Apeliacinė taryba klaidingai vertino atitinkamą visuomenę ir Sąjungos dalį, pagal kurią reikėjo vertinti ginčijamo prekių ženklo apibūdinamąjį pobūdį.
46 Pagal suformuotą jurisprudenciją žymens apibūdinamasis pobūdis gali būti vertinamas tik atsižvelgiant, pirma, į atitinkamas prekes ar paslaugas ir, antra, į tikslinės visuomenės suvokimą, kurią sudaro šių prekių ar paslaugų vartotojai (2002 m. vasario 27 d. Sprendimo Eurocool Logistik / VRDT (EUROCOOL), T‑34/00, EU:T:2002:41, 38 punktas ir 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Radio Regenbogen Hörfunk in Baden / VRDT (RadioCom), T‑254/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:165, 33 punktas; taip pat žr. 2011 m. gegužės 17 d. Sprendimo Consejo Regulador de la Denominación de Origen Txakoli de Įlava ir kt. / VRDT (TXAKOLI), T‑341/09, EU:T:2011:220, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
47 Nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 16 punkte nusprendė, kad ginčijamu prekių ženklu žymimos prekės skirtos bet kuriam galutiniam Europos Sąjungos vartotojui, o ieškovė šio vertinimo neginčija.
48 Vis dėlto ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba neteisingai neįvertino absoliutaus atmetimo pagrindo, nurodyto Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkte, atsižvelgiant, pirma, į visuomenę, kuri specializuojasi prekyboje su Rusija ir, antra, į Europos Sąjungos plačiajai visuomenei priklausančiai rusakalbių vartotojų daliai, visų pirma gyvenančiai Vokietijoje ir Baltijos valstybėse.
49 Šiuo klausimu ieškovė iš esmės ginčija Apeliacinės tarybos pateikto žodžių junginio „[Sąjungos] dalyje <…>“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad galima atsisakyti registruoti prekių ženklą kaip Europos Sąjungos prekių ženklą, „net jeigu [absoliutūs] prekių ženklo neregistravimo pagrindai galioja tiktai [Sąjungos dalyje]“. Ji teigia, kad Apeliacinė taryba turėjo išnagrinėti ginčijamo prekių ženklo apibūdinamąjį pobūdį, atsižvelgdama į rusakalbius vartotojus, priklausančius Sąjungos plačiajai visuomenei ir visų pirma gyvenančius Vokietijoje ir Baltijos valstybėse, kaip „[Sąjungos] dal[į]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
50 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 18 punkte Apeliacinė taryba konstatavo, kad tarpvalstybinės mažumos, skirtingai nuo valstybės narės ar valstybių narių grupės mažumų, negali būti laikomos „[Sąjungos] dal[imi]“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalį.
51 Kaip Teisingumo Teismas nusprendė savo 2006 m. birželio 22 d. Sprendime Storck / VRDT (C‑25/05 P, EU:C:2006:422, 83 punktas), Europos Sąjungos dalį, nurodytą Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalyje, gali sudaryti tik viena valstybė narė.
52 Vis dėlto remiantis šia jurisprudencija, suformuota atsižvelgus į konkrečias šios bylos faktines aplinkybes, negalima daryti išvados, jog Sąjungos teismas norėjo aiškinti žodžių junginį „[Sąjungos] dal[is]“ Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalyje taip, kad jis negalėjo apimti mažesnės už vienos valstybės narės teritorijos. Iš teisės aktų leidėjo tame straipsnyje vartojamų žodžių matyti, kad jis siekė, jog būtų neįmanoma įregistruoti žymens, kai atmetimo pagrindai egzistuoja vienos valstybės narės dalyje ar kelių valstybių narių dalyse (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Sogepi Consulting y Publicidad / VRDT (ESPETEC), T‑72/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:424, 35 ir 36 punktus).
53 Be to, Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip, kad žodinio prekių ženklo atveju atsižvelgiama į viena iš oficialiųjų valstybės narės arba Europos Sąjungos kalbų (2012 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ESPETEC, T‑72/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:424, 36 punktas; taip pat žr. 2017 m. liepos 19 d. Sprendimo byloje Lackmann Fleisch- und Feinkostfabrik / EUIPO (медведь), T‑432/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:527, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
54 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaip tvirtina ieškovė, pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalį atitinkama visuomenė, kurios atžvilgiu reikia vertinti absoliutų atmetimo pagrindą, yra plačiosios Sąjungos visuomenės rusakalbiai vartotojai, nes ieškovė tvirtina, kad ginčijamas prekių ženklas yra apibūdinamojo pobūdžio rusų kalba.
55 (Ištaisyta 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi) Kalbant apie ieškovės argumentą, kad rusakalbiai Sąjungos vartotojai, gyvena, be kita ko, Vokietijoje ir Baltijos valstybėse, pirma, konstatuotina, kad, priešingai, nei nusprendė Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 23 ir 24 punktuose, ieškovės jai pateikti įrodymai įtikinamai įrodo, kad didelė Vokietijos gyventojų dalis kalba rusiškai. Iš tiesų, kaip matyti iš 2016 m. sausio 27 d. Landgericht Köln (Kelno apygardos teismas, Vokietija) sprendimo, kurį įstojusi į bylą šalis pateikė Apeliacinei tarybai, Vokietijos teritorijoje yra maždaug trys milijonai rusakalbių gyventojų.
56 Antra, kiek tai susiję su klausimu, ar didžioji dalis rusakalbių Sąjungos piliečių gyvena Baltijos valstybėse, reikia pažymėti, kad EUIPO per teismo posėdį pripažino, jog buvo plačiai žinoma, kad rusų kalba apskritai suprantama Baltijos valstybėse.
57 Be to, Bendrasis Teismas neseniai patvirtino, kad žinoma, jog didelė dalis Baltijos valstybių piliečių moka rusiškai arba ja kalba kaip gimtąja kalba (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 19 d. Sprendimo медведь, T‑432/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:527, 29 punktą). Ieškovė teisingai nurodo, kad EUIPO pirmoji apeliacinė taryba padarė tokią pačią išvadą 2016 m. gegužės 17 d. sprendime, kuris buvo Bendrojo Teismo sprendimo dalykas, ir kitame ieškinyje nurodytame 2013 m. birželio 20 d. sprendime byloje R 814/2012–1.
58 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad iš jurisprudencijos matyti, jog visos registracijos paraiškos turi būti nagrinėjamos griežtai išsamiai, ir tai turi būti atliekama kiekvienu konkrečiu atveju (2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 77 punktas). EUIPO apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik Reglamentu Nr. 207/2009, kaip jis aiškinamas Sąjungos teismo, o ne EUIPO sprendimų priėmimo praktika (žr. 2012 m. gegužės 8 d. Mizuno / VRDT – Golfino (G), T‑101/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:223, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat šiuo klausimu žr. 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Alcon / VRDT, C‑412/05 P, EU:C:2007:252, 65 punktą ir 2012 m. gegužės 2 d. Sprendimo Universal Display / VRDT (UniversalPHOLED), T‑435/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:210, 37 punktą).
59 Vis dėlto, atsižvelgiant į jurisprudenciją, kuri reikalauja, kad EUIPO atsižvelgtų į jau priimtus sprendimus ir skirtų ypatingą dėmesį klausimui, ar būtina priimti tokį patį sprendimą (2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 74 punktas), reikia konstatuoti, kad ieškovės nurodytuose ankstesniuose sprendimuose akivaizdžiai buvo neseniai pateikta užuomina, jog rusų kalbos supratimas Sąjungoje, visų pirma Baltijos valstybėse, gali būti kvalifikuojama kaip „plačiai žinomas faktas“, į kurį atsižvelgė ir EUIPO instancijos tuose sprendimuose.
60 Tokiomis aplinkybėmis ir, nesant reikalo nagrinėti ieškovės argumentą, susijusį su prekybos su Rusija specialių žinių turinčia visuomene, reikia konstatuoti, jog nustatydama atitinkamą visuomenę Apeliacinė taryba padarė vertinimo klaidą ir pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalį, nes tikslinė visuomenė, kurios atžvilgiu reikia vertinti absoliutų atmetimo pagrindą, buvo rusakalbiai, įskaitant plačiąją Sąjungos visuomenę, kuri supranta arba kalba rusiškai ir gyvena, be kita ko, Vokietijoje ir Baltijos valstybėse.
61 Taigi reikia pritarti pirmojo ieškinio pagrindo pirmajai ir antrajai dalims.
– Dėl pirmojo ieškinio pagrindo trečiosios ir ketvirtosios dalių
62 Pirmojo ieškinio pagrindo trečiojoje dalyje ieškovė iš esmės ginčija Apeliacinės tarybos išvadą, kad ji neįrodė, jog žodis „Пломбир“ rusų kalba apibūdina prekes, kurioms žymėti skirtas ginčijamas prekių ženklas. Pirmojo ieškinio pagrindo ketvirtojoje dalyje ji ginčija Apeliacinės tarybos išvadą, kad „intelektinės pastangos“, kurių prireiktų atitinkamai visuomenei siekiant išversti transliteraciją, negali įrodyti, jog žodį „plombir“ ji suvoktų kaip apibūdinimą.
63 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.
64 Pirma, kalbant apie žodžių „Пломбир“ arba „plombir“ reikšmę rusų kalba reikia priminti, kad EUIPO anuliavimo skyrius konstatavo, ir Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime šiuo klausimu neprieštaravo, kad pavadinimu „Пломбир“ iširus Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai (TSRS) buvo žymima viena iš valgomųjų ledų rūšių.
65 Apeliacinė taryba nenurodė jokių įrodymų, kurie leistų manyti, kad žodis „plombir“ nebevartojamas Rusijoje. Taigi, nors ginčijamo sprendimo 30 punkte ji nurodė, kad žodžių junginys „valgomieji ledai“ vokiečių–rusų kalbų žodynuose turėtų būti verčiamas kaip „(sliwotschnoje) moroschenoje“ (сливочное мороженое), vien ši aplinkybė neleidžia atmesti galimybės, kad žodis „Пломбир“ arba „plombir“ rusų kalboje vartojamas šiems produktams arba šios rūšies produktams žymėti.
66 Taip pat reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 32 punkto ir iš EUIPO bylos medžiagos, ieškovė Apeliacinei tarybai pateikė 2003 m. GOST techninių standartų išrašus, kuriuose žodžiais „plombir ir „moroschenoje“ žymimi produktai pateikiami su tuo pačiu klasifikacijos numeriu (52175–2003). Šie oficialūs standartai, kuriuos iširus TSRS nustatė Rusijos Federacijos standartizacijos, metrologijos ir sertifikavimo valstybinis komitetas, yra konkretus įrodymas, kad žodis „plombir“ arba „Пломбир“ yra bendrinis rusų kalbos žodis, apibūdinantis valgomuosius ledus.
67 Be to, ieškovė Apeliacinei tarybai pateikė 2013 m. kovo 12 d. Deutsches Patent- und Markenamt (Vokietijos patentų ir prekių ženklų tarnyba) sprendimą, kuris patvirtina, kad ir tą dieną, kai buvo priimtas šis sprendimas, žodžiu „plombir“ arba „Пломбир“ rusų kalba buvo apibūdinami valgomieji ledai.
68 Iš to matyti, kad ieškovė pateikė Apeliacinei tarybai pakankamai įrodymų, kad žodis „plombir“ arba „Пломбир“ rusų kalba apibūdina ginčijamus produktus.
69 Be to, reikia pažymėti, jog žodyno ištraukos, kurias ieškovė pirmą kartą pateikė Bendrajame Teisme (prašymo surengti teismo posėdį K16 ir K17 priedai), patvirtina, kad šis žodis dažnai vartojamas rusų kalboje valgomiesiems ledams žymėti.
70 Įstojusios į bylą šalies argumentas, kad reikia atsižvelgti į žodžio „plombir“ arba „Пломбир“ naudojimą kitiems produktams žymėti, negali paneigti šios išvados. Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją, tai, kad žodžių junginys gali turėti daug reikšmių, nepaneigia jo apibūdinamojo pobūdžio, kaip suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą. Šiuo klausimu pakanka, kad bent viena iš šių reikšmių žymuo galėtų būti naudojamas atitinkamiems produktams apibūdinti (žr. 2004 m. vasario 12 d. Sprendimo Koninklijke KPN Nederland, C‑363/99, EU:C:2004:86, 97 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
71 Antra, kalbant apie Sąjungos rusakalbių vartotojų, gyvenančių, be kita ko jo, Baltijos valstybėse ir Vokietijoje, ginčijamo prekių ženklo suvokimą, reikia priminti, jog tam, kad žymuo patektų į Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritį, reikia, kad tarp jo ir nagrinėjamų prekių ar paslaugų būtų pakankamai tiesioginė ir konkreti sąsaja, leidžianti atitinkamai visuomenei iš karto ir nesvarstant suvokti nagrinėjamų prekių ir paslaugų arba vienos iš jų požymių apibūdinimą (žr. 2005 m. birželio 22 d. Sprendimo Metso Paper Automation / VRDT (PAPERLAB), T‑19/04, EU:T:2005:247, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
72 Šiuo atveju, priešingai, nei ginčijamame sprendime nusprendė Apeliacinė taryba, rusakalbei Sąjungos visuomenei žodį „plombir“ lengviau suvokti nei žodį „Пломбир“, valgomųjų ledų apibūdinimą rusų kalba, nes visa ši visuomenė naudoja lotynų abėcėlę, o kirilicą – nebūtinai.
73 Kaip teigia ieškovė, rusakalbė Sąjungos visuomenė taip pat gali naudotis ryšio priemonėmis, kuriose gali nebūti kirilicos rašmenų, todėl įpratusi prie rusiškų žodžių transliteracijos lotyniškais rašmenimis.
74 Be to, reikia priminti, kad kitos kalbos žodžio transliteracija lotyniškais rašmenimis nebūtinai yra kliūtis atitinkamai visuomenei šį žodį suvokti kaip apibūdinimą (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Deutsche Steinzeug Cremer & Breuer / VRDT (CHROMA), T‑281/09, EU:T:2010:537, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
75 Šiuo atveju iš to, kas išdėstyta, matyti, jog žodis „plombir“ yra visiška žodžio „Пломбир“ transliteracija lotynų abėcėlės raidėmis, kurią atitinkamas rusakalbis Sąjungos vartotojas žino ir gali iš karto tiesiogiai suprasti jo aprašomąją reikšmę.
76 Vadinasi, reikia pritarti ir ieškinio pirmojo pagrindo trečiajai ir ketvirtajai dalims, taigi tenkinti visą pirmąjį ieškinio pagrindą.
77 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ir, nesant reikalo nagrinėti trečiojo ieškinio pagrindo, grindžiamo pareigos nurodyti motyvus, nustatytos Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnyje, pažeidimu, ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
78 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
79 Be to, pagal Procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalį atlygintinomis išlaidomis laikytinos patirtos būtinos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu EUIPO apeliacinėje taryboje.
80 Kadangi EUIPO pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo pačios ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, remiantis jos pateiktais reikalavimais. Jos taip pat apima išlaidas, kurias ieškovė patyrė per procedūrą EUIPO apeliacinėje taryboje.
81 Kadangi įstojusi į bylą šalis pralaimėjo bylą, ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2016 m. rugsėjo 22 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1812/2015-4).
2. EUIPO padengia savo ir Monolith Frost GmbH bylinėjimosi išlaidas, įskaitant Monolith Frost GmbH per procedūrą EUIPO apeliacinėje taryboje patirtas būtinas išlaidas.
3. Dovgan GmbH padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbtas 2018 m. gruodžio 13 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.