BENDROJO TEISMO (antroji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. gruodžio 14 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnis – Išleidimas atostogų tarnybos labui – Vienodas požiūris – Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas – Akivaizdi vertinimo klaida – Atsakomybė“

Byloje T‑750/16,

FV, buvusi Europos Sąjungos Tarybos pareigūnė, iš pradžių atstovaujama advokatų L. Levi ir A. Tymen, vėliau – L. Levi,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Bauer ir R. Meyer,

atsakovę,

palaikomą

Europos Parlamento, atstovaujamo A. Troupiotis ir J. A. Steele,

ir

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Berscheid ir D. Martin,

į bylą įstojusių šalių,

dėl pagal SESV 270 straipsnį pateikto prašymo panaikinti 2015 m. gruodžio 8 d. Tarybos sprendimą išleisti ieškovę atostogų tarnybos labui pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 42c straipsnį ir, jei reikia, 2016 m. liepos 19 d. sprendimą atmesti ieškovės skundą bei atlyginti ieškovės tariamai patirtą žalą

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Prek, teisėjai E. Buttigieg (pranešėjas), F. Schalin, B. Berke ir M. J. Costeira,

posėdžio sekretorė M. Marescaux, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. liepos 10 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

1        Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai (toliau – Tarnybos nuostatai) buvo iš dalies pakeisti, be kita ko, 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013 (OL L 287, 2013, p. 15).

2        Reglamento Nr. 1023/2013 1, 3, 7 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(1)      Europos Sąjungoje ir daugiau nei 50 jos institucijų bei agentūrų turėtų būti toliau vykdomas aukštos kokybės Europos viešasis administravimas, kad remdamosi Sutartimis jos galėtų pasiekti savo tikslus, įgyvendinti savo politiką, vykdyti veiklą ir kuo geriau atlikti savo užduotis, kad galėtų įveikti ateityje iškilsiančius vidaus bei išorės sunkumus ir atstovauti Sąjungos piliečių interesams;

<…>

(3)      atsižvelgiant į Europos Sąjungos viešosios tarnybos mastą, palyginti su Sąjungos tikslais ir jos gyventojų skaičiumi, sumažinus Sąjungos institucijų ir agentūrų darbuotojų skaičių neturėtų sutrikti jų užduočių, pareigų ir funkcijų vykdymas pagal Sutartyse įtvirtintus įsipareigojimus ir įgaliojimus. Atsižvelgiant į tai, būtinas kiekvienos institucijos ir agentūros patiriamų personalui skirtų išlaidų, susijusių su jų įdarbintais visų kategorijų darbuotojais, skaidrumas;

<…>

(7)      didesnis tikslas turėtų būti tobulinti žmogiškųjų išteklių valdymą Europos viešojoje tarnyboje, kuriai būdingas pažangumas, kompetencija, nepriklausomumas, lojalumas, nešališkumas ir pastovumas, taip pat kultūrinė ir kalbinė įvairovė ir patrauklios įdarbinimo sąlygos;

<…>

(12)      Europos Vadovų Taryba savo 2013 m. vasario 8 d. išvadose dėl daugiametės finansinės programos pažymėjo, kad, norint konsoliduoti viešuosius finansus trumpuoju, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiais, būtina, kad kiekviena viešojo administravimo tarnyba ir jos darbuotojai dėtų ypatingas pastangas siekiant didinti veiksmingumą, našumą ir prisitaikyti prie kintančių ekonominių aplinkybių. Tame raginime iš esmės pakartotas 2011 m. Komisijos pasiūlymo, kuriuo iš dalies keičiami Tarnybos nuostatai ir Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos, tikslas; šiuo pasiūlymu buvo siekiama užtikrinti išlaidų veiksmingumą ir jame buvo pripažinta, kad iššūkiai, su kuriais šiuo metu susiduria Europos Sąjunga, reikalauja ypatingų kiekvienos viešojo administravimo tarnybos ir kiekvieno šių tarnybų personalo nario pastangų gerinti veiksmingumą ir prisiderinti prie kintančių ekonominių ir socialinių aplinkybių Europoje <…>(1)“.

3        Reglamento Nr. 1023/2013 1 straipsnio 24 dalyje nurodyta, kad Tarnybos nuostatų III antraštinės dalies 2 skyrius papildomas 7 skirsniu „Atostogos tarnybos labui“, kurį sudaro vienintelė nuostata, t. y. 42c straipsnis. Pagal šią nuostatą:

„Iki oficialaus pensinio amžiaus likus daugiausiai penkeriems metams pareigūnas, išdirbęs mažiausiai dešimt metų, paskyrimo tarnybos sprendimu gali būti išleistas atostogų tarnybos labui atsižvelgiant į organizacinius poreikius, susijusius su naujų kompetencijų įgijimu institucijose.

Bendras pareigūnų, kurie išleidžiami atostogų tarnybos labui, skaičius per metus negali būti didesnis kaip 5 % visų institucijų darbuotojų, išėjusių į pensiją praėjusiais metais. Taip apskaičiuotas bendras skaičius priskiriamas kiekvienai institucijai pagal atitinkamą pareigūnų jose skaičių praėjusių metų gruodžio 31 d. Tokio priskyrimo rezultatas suapvalinamas iki artimiausio didesnio sveikojo skaičiaus kiekvienoje institucijoje.

Tokios atostogos nėra drausminė priemonė.

Atostogų trukmė paprastai atitinka laikotarpį, kol pareigūnas sulaukia pensinio amžiaus. Tačiau išimtinėmis aplinkybėmis paskyrimo tarnyba gali nuspręsti atostogas nutraukti ir pareigūną grąžinti į tarnybą.

Kai atostogų tarnybos labui išleistas pareigūnas sulaukia pensinio amžiaus, jis savaime išeina į pensiją.

Atostogas tarnybos labui reglamentuoja šios taisyklės:

a)      į pareigūno darbo vietą gali būti paskirtas kitas pareigūnas;

b)      per atostogas tarnybos labui pareigūnas neturi teisės į paaukštinimą viena pakopa arba aukštesnio lygio suteikimą.

Pareigūnas, kuris išleistas tokių atostogų, gauna pagal IV priedą apskaičiuotą išmoką.

Pareigūno prašymu nuo išmokos mokamos įmokos į pensijų sistemą, apskaičiuotos pagal tos išmokos dydį. Tokiu atveju skaičiuojant pensijų draudimo stažo, įgyto tarnybos pagrindu, metus, kaip numatyta VIII priedo 2 straipsnyje, atsižvelgiama į tarnybos laikotarpį, kai pareigūnas buvo atostogose tarnybos labui.

Korekcinis koeficientas šiai išmokai netaikomas.“

4        Reglamentas Nr. 1023/2013 įsigaliojo 2013 m. lapkričio 1 d., o Tarnybos nuostatų 42c straipsnis taikomas nuo 2014 m. sausio 1 d.

5        Ieškovė FV yra buvusi Europos Sąjungos Tarybos pareigūnė. Ji tarnybą pradėjo Tarybos Generaliniame sekretoriate (toliau – TGS) 1981 m. gegužės 1 d., kaip pareigūnė stažuotoja, o 1981 m. lapkričio 1 d. įgijo nuolatines pareigas einančio pareigūno statusą. Per savo karjerą ji buvo paskirta į įvairias Tarybos tarnybas.

6        [konfidencialu](2)

7        [konfidencialu]

8        2015 m. spalio 23 d. Pranešime personalui Nr. 71/15 (toliau – PP Nr. 71/15) Tarybos Generalinis sekretorius pateikė informaciją apie Tarnybos nuostatų 42c straipsnio įgyvendinimą institucijoje. Pagal šį pranešimą:

„<…> Sąjungos institucijos privalo nuolat atsinaujinti ir [būti] moderni[os], o tai reiškia, kad pareigūnai turi įgyti naujų įgūdžių ir atnaujinti savo žinias, kad prisitaikytų prie naujų pokyčių. Tokie nauji įgūdžiai gali būti susiję su, pavyzdžiui, naujų informacinių technologijų priemonių, naujų Europos Vadovų Tarybos ir (arba) Europos Sąjungos Tarybos dokumentų rengimo sistemų, naujų viešųjų pirkimų ir vidaus audito procedūrų diegimu, naujais darbo metodais arba naujais valdymo ar organizavimo būdais.

Išleidžiant atostogų tarnybos labui siekiama suteikti pareigūnams, kuriems yra sudėtinga įgyti naujų įgūdžių ir prisitaikyti prie besikeičiančios darbo aplinkos, galimybę nedirbti dar nesulaukus pensinio amžiaus. <…>

2015 metais Europos Vadovų Tarybai ir Europos Sąjungos Tarybai buvo suteiktos penkios (5) galimybės.“ (3)

9        [konfidencialu]

10      [konfidencialu]

11      [konfidencialu]

12      [konfidencialu]

13      [konfidencialu]

14      [konfidencialu]

15      [konfidencialu]

16      [konfidencialu]

17      [konfidencialu]

18      [konfidencialu]

19      [konfidencialu]

20      [konfidencialu]

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

21      Pareiškimu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. spalio 28 d.) ieškovė pareiškė šį ieškinį.

22      Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną) ieškovė paprašė, kad, taikant Bendrojo Teismo Procedūros reglamento 66 straipsnį, jai būtų suteiktas anonimiškumas. 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Bendrasis Teismas patenkino šį prašymą.

23      Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. lapkričio 28 d.) ieškovė, remdamasi Procedūros reglamento 66 straipsniu, paprašė, kad tam tikra prašyme ir jo prieduose pateikta informacija visuomenei prieinamuose dokumentuose nebūtų skelbiama.

24      2017 m. vasario 1 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį.

25      Dokumentais (juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2017 m. vasario 10 d. ir 24 d.) Europos Parlamentas ir Europos Komisija paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

26      Dokumentais (juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. kovo 8 d.) ieškovė paprašė, kad tam tikra paraiškoje ir jos prieduose pateikta informacija būtų laikoma konfidencialia Parlamento ir Komisijos atžvilgiu, jeigu šioms institucijoms būtų leista įstoti į bylą. Kartu su šiuo prašymu ji pateikė nekonfidencialią šių dokumentų versiją.

27      2017 m. balandžio 20 d. ieškovė pateikė dubliką.

28      Rašte (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. gegužės 17 d.) ieškovė prašė, kad tam tikra dublike ir jo prieduose pateikta informacija būtų laikoma konfidencialia Parlamento ir Komisijos atžvilgiu, jeigu šioms institucijoms būtų leista įstoti į bylą. Kartu su šiuo prašymu ji pateikė nekonfidencialią šių dokumentų versiją.

29      2017 m. birželio 8 d. Nutartimi FV / Taryba (T‑750/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:420) Parlamentui ir Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. Kadangi vadovaudamasi Procedūros reglamento 144 straipsnio 2 dalimi ieškovė paprašė neatskleisti tam tikros informacijos, pateiktos pirma minėtuose pareiškimuose ir jų prieduose, šia nutartimi buvo laikinai apribotas procesinių dokumentų nekonfidencialių versijų perdavimas Parlamentui ir Komisijai, laukiant, kol bus pateiktos galimos šių institucijų pastabos dėl prašymų užtikrinti konfidencialumą.

30      Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. birželio 28 d.) Komisija pareiškė prieštaravimų dėl prašymo konfidencialiai nagrinėti ieškinį ir jo priedus. Europos Parlamentas neprieštaravo šiam prašymui.

31      2017 m. liepos 17 d. Taryba pateikė tripliką.

32      Atitinkamai 2017 m. liepos 12 d. ir 19 d. Parlamentas ir Komisija pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus.

33      Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. rugpjūčio 21 d.) ieškovė paprašė, kad tam tikra triplike ir jo prieduose pateikta informacija būtų laikoma konfidencialia Parlamento ir Komisijos atžvilgiu, ir prie šio prašymo pridėjo nekonfidencialią šių dokumentų versiją.

34      Akte (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. rugsėjo 1 d.) Taryba pažymėjo, kad neturi pastabų dėl Parlamento ir Komisijos įstojimo į bylą paaiškinimų.

35      Dokumentais (juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. rugsėjo 5 d.) ieškovė pateikė savo pastabas dėl Parlamento ir Komisijos įstojimo į bylą paaiškinimų.

36      Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. rugsėjo 25 d.) Komisija užginčijo prašymą užtikrinti tripliko ir jo priedų nagrinėjimo konfidencialumą. Europos Parlamentas neprieštaravo šiam prašymui.

37      2018 m. sausio 26 d. Antrosios kolegijos pirmininko nutartimi Bendrasis Teismas iš dalies patenkino ieškovės prašymus užtikrinti konfidencialumą, nustatė nekonfidencialios ieškinio, tripliko ir jo priedų versijos pateikimo terminą ir nurodė, kad po to, kai nekonfidenciali šių dokumentų versija bus įteikta Komisijai, jai bus skirtas tam tikras terminas galimoms papildomoms pastaboms prie įstojimo į bylą paaiškinimo pateikti.

38      2018 m. kovo 7 d. Komisija pateikė papildomas pastabas prie savo įstojimo į bylą paaiškinimo.

39      Dokumente (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. kovo 22 d.) Taryba pažymėjo, kad neturi pastabų dėl Komisijos papildomų pastabų.

40      2018 m. balandžio 5 d. ieškovė pateikė pastabas dėl Komisijos papildomų pastabų.

41      2018 m. balandžio 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarija šalims pranešė apie rašytinės proceso dalies pabaigą.

42      2018 m. balandžio 24 d. raštu ieškovė pagal Procedūros reglamento 106 straipsnį pateikė pagrįstą prašymą ją išklausyti per žodinę proceso dalį.

43      Vadovaudamasis Antrosios kolegijos pateiktu pasiūlymu, Bendrasis Teismas 2018 m. gegužės 16 d. nusprendė pagal Procedūros reglamento 28 straipsnį perduoti bylą išplėstinės sudėties kolegijai.

44      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (antroji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, pagal savo Procedūros reglamento 89 straipsnį taikydamas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių raštu atsakyti į tam tikrus klausimus ir pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys įvykdė šiuos prašymus per nustatytą terminą.

45      Per 2018 m. liepos 10 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

46      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir prireikus – sprendimą atmesti 2016 m. liepos 19 d. skundą,

–        priteisti iš Tarybos patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą,

–        priteisti iš Tarybos visas bylinėjimosi išlaidas.

47      Taryba Bendrojo teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

48      Parlamentas prašo Bendrojo Teismo atmesti ieškinį.

49      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

A.      Dėl ieškinio dalyko

50      Dėstydama savo reikalavimus ieškovė prašo panaikinti 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir „prireikus“ – 2016 m. liepos 19 d. sprendimą atmesti jos skundą. Ji teigia, kad ieškinys yra priimtinas ne tik tiek, kiek yra nukreiptas prieš 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą, bet ir tiek, kiek yra nukreiptas prieš sprendimą atmesti skundą, nes skunde išdėstyti nauji elementai, palyginti su 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu.

51      Kitos bylos šalys neginčijo prašymo panaikinti abu minėtus sprendimus priimtinumo.

52      Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją remiantis Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi pateiktas administracinis skundas ir eksplicitinis ar implicitinis sprendimas jį atmesti yra sudėtingos procedūros dalis ir tik išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga. Tokiomis aplinkybėmis net formaliai dėl skundo atmetimo pateiktas ieškinys reiškia, kad į teismą kreipiamasi dėl asmens nenaudai priimto akto, dėl kurio pateiktas skundas (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vainker / Parlamentas, 293/87, EU:C:1989:8, 7 ir 8 punktus), išskyrus atvejus, kai skundo atmetimo pasekmės skiriasi nuo akto, dėl kurio pateiktas skundas, poveikio (2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Staboli / Komisija, T‑281/04, EU:T:2006:334, 26 punktas).

53      Iš tikrųjų bet kuriuo sprendimu atmesti skundą – implicitiniu arba eksplicitiniu – jeigu jis yra aiškus ir paprastas, tik patvirtinamas veiksmas arba neveikimas, kurį skundžia skundo pareiškėjas, ir jis nėra vienas atskirai skundžiamas aktas, nes reikalavimai dėl šio sprendimo, kurie nėra savarankiški, palyginti su pradiniu sprendimu, turi būti laikomi pateiktais dėl pradinio akto (žr. 2015 m. birželio 19 d. Sprendimo Z / Teisingumo Teismas, T‑88/13 P, EU:T:2015:393, 141 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54      Eksplicitinis sprendimas atmesti skundą, atsižvelgiant į jo turinį, gali nebūti ieškovo ginčijamą aktą patvirtinantis sprendimas. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija, atsižvelgiant į naujas teisines arba faktines aplinkybes, arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pradinis sprendimas. Tokiais atvejais sprendimas atmesti skundą yra aktas, kuriam taikoma teisminė kontrolė ir į kurį teismas atsižvelgia, spręsdamas dėl ginčijamo akto teisėtumo, taigi jį laiko asmens nenaudai priimtu aktu, pakeičiančiu ginčijamą aktą (2017 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Skareby / EIVT (T‑585/16, EU:T:2017:613, 18 punktas).

55      Šiuo atveju turėtų būti pažymėta, kad, pirma, skundas ir ieškinys Bendrajam Teismui buvo pareikšti per Tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatytus terminus.

56      Be to, reikėtų pabrėžti, kad sprendimas atmesti skundą nekeičia nei 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo išleisti ieškovę atostogų tarnybos labui pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį prasmės, nei apimties. Be to, sprendimu atmesti skundą papildomai pagrindžiamas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas dėl ieškovės gebėjimo įgyti naujų įgūdžių ir prisitaikyti prie besikeičiančios darbo aplinkos įvertinimas, o atliekant šį įvertinimą, įvertinamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo žinomos 2015 m. gruodžio 8 d., kai buvo priimtas sprendimas išleisti ieškovę atostogų tarnybos labui. Teisingumo Teismas šiuo klausimu daro nuorodą į ieškovės darbo 2014 ir 2015 metais vertinimo ataskaitas, kurios, kaip aiškino Taryba, buvo parengtos po to, kai buvo priimtas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas, bet prieš priimant sprendimą atmesti skundą.

57      Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad vienintelis ieškovės nenaudai priimtas aktas šiuo atveju yra 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas išleisti ją atostogų tarnybos labui pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį (toliau – skundžiamas sprendimas), kurio teisėtumas vis dėlto bus vertinamas atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą išdėstytus pagrindus.

B.      Dėl prašymo panaikinti

58      Grįsdama savo ieškinį dėl panaikinimo ieškovė nurodo penkis pagrindus, kurių pirmasis yra neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas dėl Tarnybos nuostatų 42c straipsnio, antrasis susijęs su šios nuostatos ir PP Nr. 71/15 pažeidimu bei akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, trečiasis – su teisės būti išklausytam pažeidimu, ketvirtasis – su rūpestingumo pareigos nesilaikymu, o penktasis – su piktnaudžiavimu įgaliojimais.

1.      Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, grindžiamo Tarnybos nuostatų 42c straipsnio neteisėtumu

a)      Pirminės pastabos

59      Ieškovė teigia, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnis yra neteisėtas, nes juo pažeidžiamas lygybės prieš įstatymą principas ir nediskriminavimo dėl amžiaus principas, įtvirtinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose bei 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvoje 2000/78/EB, nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), ir Tarnybos nuostatų 1 straipsnyje.

60      Tokiomis aplinkybėmis ieškovė nurodo, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsniu, kuris, kaip jame nurodyta, akivaizdžiai taikomas pareigūnams ir tarnautojams „iki oficialaus pensinio amžiaus likus daugiausia penkeriems metams“, nustatomas skirtingas požiūris dėl amžiaus, kaip jis apibrėžtas Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punkte. Pasak ieškovės, tas skirtingas požiūris nėra objektyviai ir tinkamai pateisinamas teisėtu tikslu pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį. Be to, net jeigu būtų manoma, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsniu siekiama šio teisėto tikslo, tuo tikslu naudojamos priemonės nėra nei tinkamos, nei reikalingos pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį.

61      Parlamentas, Taryba ir Komisija ginčija ieškovės argumentus ir prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

62      Pirmiausia būtina nustatyti nuostatas, pagal kurias reikia išnagrinėti ieškovės pateiktą neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

63      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje, kuriuo aiškiai išreiškiamas Direktyvos 21 straipsnio 1 dalyje nustatytas nediskriminavimo principas (2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Fries, C‑190/16, EU:C:2017:513, 29 punktas).

64      Be to, Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jos nuostatos yra skirtos Europos Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms, tinkamai taikant subsidiarumo principą.

65      Iš to matyti, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnio, kuris buvo įtrauktas Reglamentu Nr. 1023/2013, teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į viršesnę teisės normą, t. y. Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, kaip nurodo ieškovė, yra draudžiama bet kokia diskriminacija, be kita ko, dėl amžiaus.

66      Kadangi ieškovė remiasi Direktyva 2000/78, visų pirma reikia pristatyti atitinkamas jos nuostatas.

67      Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus, siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

68      Direktyvos 2000/78 2 straipsnio „Diskriminacijos sąvoka“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1. Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2. Šio straipsnio 1 dalyje:

a)      tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu.

b)      netiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl akivaizdžiai [iš pirmo žvilgsnio] neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrą religiją ar įsitikinimus [tikėjimą] išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent:

i)      tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis <…>.“

69      Direktyvos 2000/78 6 straipsnio „Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“ 1 dalyje nustatyta:

„1. Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos [teisėtus] užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Toks skirtingas poveikis [požiūris], be kitų dalykų, gali apimti:

a)      specialių sąlygų nustatymą, siekiant įsidarbinti ir profesinio mokymo, įdarbinimui ir darbui, įskaitant atleidimo iš darbo ir atlyginimo sąlygas, jaunimui, pagyvenusiems darbuotojams ir tiems, kurie turi išlaikomų asmenų, siekiant skatinti jų profesinę integraciją ir užtikrinti jų apsaugą;

b)      minimalaus amžiaus, profesinės patirties ar darbo stažo nustatymą siekiant įsidarbinti arba gauti tam tikrų su darbu susijusių privilegijų;

c)      maksimalaus įdarbinimo amžiaus nustatymą, paremtą su konkrečiomis pareigomis susijusiam mokymui keliamais reikalavimais arba poreikiu nustatyti atitinkamą išdirbtą laikotarpį iki išėjimo į pensiją.“

70      Taip pat reikia priminti, kad, remiantis SESV 288 straipsnio trečia pastraipa, direktyvos yra privalomos valstybėms narėms, kurioms yra skirtos, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu. Iš to išplaukia, kad Direktyva 2000/78, kaip, beje, nurodyta jos 21 straipsnyje, yra skirta valstybėms narėms, o ne institucijoms. Todėl negalima laikytis nuomonės, kad šios direktyvos nuostatomis yra nustatomos institucijų pareigos, kurias jos privalo vykdyti, kai įgyvendina savo įgaliojimus teisės aktų ar sprendimų priėmimo srityse (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Rinke, C‑25/02, EU:C:2003:435, 24 punktą ir 2008 m. gegužės 24 d. Sprendimo Belfass / Taryba, T‑495/04, EU:T:2008:160, 43 punktą), taigi jomis juo labiau negalima pagrįsti Tarnybos nuostatų 42c straipsnio neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. / Komisija, T‑325/09 P, EU:T:2011:506, 52 punktą).

71      Vis dėlto, nors Direktyva 2000/78 savaime negali būti Sąjungos institucijų įsipareigojimo įgyvendinant savo teisės aktų ar sprendimų priėmimo įgaliojimus pagrindas, siekiant reguliuoti darbo santykius tarp jų pačių ir jų darbuotojų, toje direktyvoje nustatytomis taisyklėmis ar principais vis dėlto galima remtis teikiant ieškinius prieš šias institucijas, kai šios taisyklės ir principai yra konkrečiai išreikšti kaip pagrindinės Sutarčių taisyklės ir tiesiogiai šioms institucijoms taikomi bendrieji principai (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Todorova Androva / Taryba ir kt., T‑366/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:729, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72      Teisingumo Teismas jau pripažino, kad Direktyva 2000/78 užimtumo ir profesinėje srityje įtvirtintas nediskriminavimo dėl amžiaus principas – vienas bendrųjų Sąjungos teisės principų (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Vital Pérez, C‑416/13, EU:C:2014:2371, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73      Iš to matyti, kad nors Direktyvos 2000/78 nuostatos savaime negali sukurti Tarnybos nuostatų 42c straipsnio neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, jos gali tapti įkvėpimo šaltinis siekiant nustatyti Sąjungos teisės aktų leidėjo pareigas viešosios tarnybos srityje, kartu atsižvelgiant į jos ypatumus. Taip Bendrasis Teismas šiuo atveju atsižvelgs į Direktyvą 2000/78.

74      Kalbant apie tai, kad ieškovė remiasi Tarnybos nuostatų 1d straipsniu, reikia priminti, kad šioje nuostatoje numatytas bet kokios diskriminacijos, įskaitant diskriminaciją dėl amžiaus, draudimas taikant Tarnybos nuostatus. Ši nuostata į Tarnybos nuostatus buvo įtraukta 2004 m. kovo 22 d. Reglamentu (EB, Euratomas) Nr.^o723/2004, iš dalies keičiančiu Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL L 124, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2 t., p. 130).

75      Kadangi Tarnybos nuostatų 1d straipsnis yra tame pačiame norminio pobūdžio akte kaip ir Tarnybos nuostatų 42c straipsnis, todėl normų hierarchijoje yra to paties rango, ši nuostata nėra standartas, pagal kurį gali būti vertinamas Tarnybos nuostatų 42c straipsnio teisėtumas. Be to, ieškovė paaiškino, kad nuoroda į Tarnybos nuostatų 1d straipsnį buvo pateikta tik dėl to, kad šioje nuostatoje įtvirtinamas bendrasis lygybės prieš įstatymą principas ir nediskriminavimo, visų pirma dėl amžiaus, principas.

76      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį teisėtumas turi būti vertinamas pagal Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalį, kartu laikantis šio sprendimo 73 punkte nurodytų ribų, atsižvelgiant į Direktyvą Nr. 2000/78.

77      Kaip jau buvo nurodyta (žr. šio sprendimo 63 punktą), Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nediskriminavimo principas yra konkreti jos 20 straipsnyje nustatyto vienodo požiūrio principo išraiška.

78      Vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, išskyrus atvejus, kai toks požiūris yra objektyviai pateisinamas (žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Fries, C‑190/16, EU:C:2017:513, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

79      Reikia išnagrinėti, ar, pirma, Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje yra įtvirtintas skirtingas požiūris pagal amžių, ir, jeigu taip yra, antra, ar tas skirtingas požiūris vis dėlto suderinamas su Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalimi, nes atitinka jos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Fries, C‑190/16, EU:C:2017:513, 35 punktą).

b)      Dėl skirtingo požiūrio dėl amžiaus laikymosi

80      Reikėtų priminti, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnis taikomas „iki oficialaus pensinio amžiaus likus daugiausia penkeriems metams“. Taryba nurodė, kad ši nuostata buvo taikoma pareigūnams, kurių amžius yra nuo 55 iki 66 metų. Iš taikytinos reglamentavimo sistemos ir Tarybos paaiškinimų aiškėja, kad Tarybos paaiškinime, pateiktame jos rašytiniame atsakyme į Teisingumo Teismo klausimą, yra nurodyta, jog ši amžiaus grupė nustatoma remiantis toliau išdėstytais argumentais.

81      Pareigūnų, kurie pradėjo tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., atveju turi būti atsižvelgiama į Tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalies penktą pastraipą, kurioje nustatyta:

„Pareigūnų, pradėjusių tarnybą iki 2014 m. sausio 1 d., pensinis amžius, į kurį reikia atsižvelgti pagal visas šių Tarnybos nuostatų nuorodas į pensinį amžių, nustatomas pagal pateiktas nuostatas, išskyrus atvejus, kai šiuose Tarnybos nuostatuose nustatyta kitaip.“

82      Kaip matyti iš Tarnybos nuostatų XIII priedo 22 straipsnio 1 dalies pirmų keturių pastraipų, šis pensinis amžius svyruoja nuo 60 iki 65 metų ir priklauso nuo pareigūno amžiaus 2014 m. gegužės 1 d.

83      Pagal Tarnybos nuostatų 52 straipsnio pirmos pastraipos a punktą pareigūnų, kurie tarnybą pradėjo po 2014 m. sausio 1 d., pensinis amžius yra 66 metai.

84      Iš to matyti, kad nors atostogų tarnybos labui gali būti išleidžiami 10 metų darbo stažą turintys pareigūnai, ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki pensinio amžiaus, ši priemonė gali būti taikoma pareigūnams nuo 55 metų (tiems, kurie 2014 m. gegužės 1 d. buvo sulaukę 60 metų ir vyresni, o jų pensinis amžius buvo 60 metų) iki 66 metų (tiems, kurie buvo įdarbinti po 2014 m. sausio 1 d. ir kurių pensinis amžius yra 66 metai).

85      Kadangi Tarnybos nuostatų 42c straipsnis yra taikomas tik 55–66 metų amžiaus pareigūnams ir netaikomas tarnautojams, kurie yra jaunesni ir į pirma nurodytą amžiaus grupę nepatenka, šioje nuostatoje yra įtvirtintas skirtingas požiūris dėl amžiaus.

86      Reikia pažymėti, kad Taryba abejoja dėl to, ar Tarnybos nuostatų 42c straipsniui gali būti taikoma sąvoka „diskriminacija“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnį, nes jis susijęs ne su „konkrečiu amžiumi“, o su atitinkamų pareigūnų pensiniu amžiumi, kuris gali skirtis. Todėl tai yra papildoma išleidimo į pensiją priemonė, kuria siekiama sušvelninti išėjimo iš tarnybos poveikį, o ne diskriminuoti tam tikro amžiaus asmenis, palyginti su kitais. Grįsdama šiuos argumentus Taryba taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymas yra grindžiamas antrąja sąlyga, kuri nepriklauso nuo amžiaus, t. y. ne trumpesniu nei dešimties metų darbo stažu.

87      Šis Tarybos argumentas yra susijęs su skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimu pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį ir neabejojama, kad šis skirtingas požiūris egzistuoja. Kadangi ši nuostata taikoma tiktai konkrečios ir aiškiai apibrėžtos amžiaus grupės pareigūnams, ja nustatomas skirtingas požiūris, tiesiogiai grindžiamas amžiumi, nepaisant to, kad minėtas amžiaus intervalas yra nustatomas pagal pareigūnų pensinį amžių. Klausimas, ar toks skirtingas požiūris yra pagal Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį draudžiama diskriminacija, yra atskiras nuo klausimo, ar toks skirtingas požiūris egzistuoja.

88      Be to, atsakant į Tarybos argumentus, išdėstytus šio sprendimo 86 punkte, reikia konstatuoti, jog dėl to, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje yra nustatytos su amžiumi nesusijusios papildomos sąlygos, pvz., dėl atitinkamų pareigūnų darbo stažo ir „organizacinių poreikių, susijusių su naujų kompetencijų įgijimu“, negalima paneigti, kad, laikantis šių sąlygų, į minėtą amžiaus grupę patenkantys pareigūnai yra vertinami kitaip nei pareigūnai, kurie į ją nepatenka.

89      Remiantis jurisprudencija, kad būtų galima teigti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas pažeidė vienodo požiūrio principą, reikia, kad jis skirtingai vertintų panašias situacijas, dėl kurių tam tikri asmenys atsiduria nepalankesnėje padėtyje nei kiti (žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique et Lorraine ir kt., C‑127/07, EU:C:2008:728, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš šios jurisprudencijos matyti, kad reikia patikrinti, ar šiuo atveju Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje numatytas skirtingas požiūris dėl amžiaus reiškia, kad į nustatytą amžiaus grupę patenkančių pareigūnų padėtis yra mažiau palanki nei pareigūnų, kurie prie jos nepriskiriami (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Fries, C‑190/16, EU:C:2017:513, 33 punktą).

90      Šiuo atveju į minėtą amžiaus grupę patenkančių pareigūnų, kuriems gali būti taikomos Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje nustatytos priemonės, administracinė padėtis gali būti keičiama prieš jų valią, nes jie yra nebe „faktiškai dirbantys“, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 36 straipsnį, o išleidžiami „atostogų tarnybos labui“. Be to, šie pareigūnai netenka karjeros raidos, nes pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnio šeštos pastraipos b punktą jie netenka teisės būti perkelti į aukštesnę pakopą ir paaukštinti į aukštesnį lygį.

91      Pareigūnai, kuriems netaikomas Tarnybos nuostatų 42c straipsnis, nepatiria tokių karjeros nepatogumų.

92      Be to, pareigūnų, kurie išleidžiami atostogų tarnybos labui, darbo pajamos neabejotinai sumažėja, visų pirma dėl to, kad jie nustoja gauti bazinį darbo užmokestį, nes jis pakeičiamas Tarnybos nuostatų 42c straipsnio septintoje pastraipoje numatyta išmoka. Pagal šią nuostatą ta išmoka turi būti apskaičiuota pagal Tarnybos nuostatų IV priedą, o tai reiškia, kad atostogų tarnybos labui išleidžiami pareigūnai pirmus tris mėnesius nuo priemonės taikymo pradžios gauna mėnesinę išmoką, lygią jų baziniam darbo užmokesčiui, nuo ketvirto iki šešto priemonės taikymo mėnesio – mėnesinę išmoką, lygią 85 % bazinio darbo užmokesčio, o nuo septinto mėnesio iki atostogų pabaigos, t. y. iki pensinio amžiaus – mėnesinę išmoką, lygią 70 % bazinio darbo užmokesčio. Pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnio devintą pastraipą šiai išmokai joks korekcinis koeficientas netaikomas. Be to, minėti finansiniai nuostoliai gali būti dar labiau padidinti dėl to, kad atitinkami pareigūnai netenka teisės į paaukštinimą viena pakopa arba, kaip jau buvo nurodyta, į aukštesnio lygio suteikimą.

93      Pareigūnai, kurie nepatenka į minėtą amžiaus grupę ir dėl to Tarnybos nuostatų 42c straipsnis jiems netaikomas, nepatiria šio Sprendimo 92 punkte nustatytų finansinių nepatogumų.

94      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje yra įtvirtintas skirtingas požiūris dėl amžiaus.

c)      Dėl Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų atitikties

95      Remiantis Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalimi, bet koks naudojimosi šioje Chartijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

96      Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje įtvirtintas skirtingas požiūris dėl amžiaus yra numatytas „įstatym[o]“, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį, nes ši nuostata atsirado priėmus Reglamentą Nr. 1023/2013 (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Fries, C‑190/16, EU:C:2017:513, 37 punktą).

97      Be to, reikia pažymėti, kad pirma nurodytas skirtingas požiūris yra susijęs su ribota Sąjungos valstybės tarnybos galių apimtimi, įskaitant tam tikras sąlygas ir amžiaus kriterijų, atitinkančius pareigūnų išleidimą atostogų tarnybos labui. Dėl to, pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį šis požiūrio skirtumas atitinka nediskriminavimo principo „esmę“ (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Fries, C‑190/16, EU:C:2017:513, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

98      Šiai išvadai pagrįsti, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad bendras pareigūnų, kurie išleidžiami atostogų tarnybos labui, skaičius per metus negali būti didesnis kaip 5 % praėjusiais metais į pensiją išėjusių visų institucijų darbuotojų. Taigi atrodo, kad, atsižvelgiant į šią viršutinę ribą ir į Tarnybos nuostatų 42c straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytas sąlygas, kaip matyti iš Parlamento, Tarybos ir Komisijos atsakymų raštu į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą, pareigūnų, kurie gali būti išleidžiami atostogų tarnybos labui, metinis skaičius yra labai ribotas. Pavyzdžiui, Taryba nurodė, kad iš 2017 m. gruodžio 31 d. Taryboje tarnavusių 2 757 pareigūnų 2015, 2016 ir 2017 metais atostogų tarnybos tikslais buvo išleista po keturis pareigūnus.

99      Bendrasis teismas išanalizuos klausimą, ar nagrinėjamu atveju yra įvykdytos kitos dvi Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kuriomis galima pagrįsti Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje įtvirtintą skirtingą požiūrį dėl amžiaus. Šios sąlygos yra susijusios su Sąjungos pripažintu bendrojo intereso tikslu, kurį atitinka skirtingo požiūrio taikymas, ir proporcingumo principu.

1)      Dėl klausimo, ar Tarnybos nuostatų 42c straipsniu grindžiamas skirtingas požiūris dėl amžiaus atitinka Sąjungos pripažintą bendrojo intereso tikslą

100    Taryba, kurią palaiko Parlamentas ir Komisija, iš esmės tvirtina, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje nustatytu skirtingu požiūriu dėl amžiaus siekiama trijų personalo politikoje nustatytų bendrojo intereso tikslų. Pirma, tokiu skirtingu požiūriu siekiama optimizuoti institucijų investicijas į profesinį mokymą, kad jos galėtų lėšas sutelkti į pareigūnus, kurių darbo laikotarpis iki išėjimo į pensiją dar pakankamai ilgas. Antra, minėtu skirtingu požiūriu siekiama suteikti pagalbą prie pensinio amžiaus artėjantiems pareigūnams, kurie nesugeba įgyti naujų įgūdžių ir prisitaikyti prie institucijų darbo aplinkos. Trečia, tokiu skirtingu požiūriu iš esmės siekiama tikslo išsaugoti jaunų ir vyresnių pareigūnų amžiaus struktūros pusiausvyrą, taip savo ruožtu skatinant įdarbinti ir paaukštinti jaunus pareigūnus, skatinti keitimąsi patirtimi, inovacijas ir geografinę įvairovę.

101    Ieškovė ginčija minėtus tris tikslus. Ji teigia, kad vienintelis tikslas, kurio siekiama Tarnybos nuostatų 42c straipsniu – sumažinti išlaidas ir institucijų darbuotojų skaičių, „atsikratant“ pareigūnų, kurie yra arčiausiai pensinio amžiaus ir gauna didelį atlyginimą. Tačiau toks tikslas nėra teisėtas „užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo“ tikslas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį, pateisinantis skirtingą požiūrį dėl amžiaus pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį.

102    Pirma, reikia patikrinti, ar institucijos tikrai siekė nurodytų tikslų. Vertinant šį aspektą, turėtų būti atsižvelgiama į Tarnybos nuostatų 42c straipsnio nuostatas ir, kai tinkama, į bendrąjį kontekstą, kuriuo remiantis galima nustatyti jos įtvirtinto skirtingo požiūrio dėl amžiaus taikymo tikslą (pagal analogiją žr. 2007 m. spalio 16 d. Sprendimo Palacios de la Villa, C‑411/05, EU:C:2007:604, 56 ir 57 punktus; 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Fuchs ir Köhler, C‑159/10 ir C‑160/10, EU:C:2011:508, 39 punktą ir 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑286/12, EU:C:2012:687, 58 punktą).

103    Dėl pirmojo nurodyto tikslo, t. y. tikslo optimizuoti investicijas į profesinį mokymą, reikia pažymėti, pirma, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnis taikomas „atsižvelgiant į organizacinius poreikius, susijusius su naujų kompetencijų įgijimu“. Nuoroda į „naujų įgūdžių įgijimą“ rodo ryšį tarp šios nuostatos ir profesinio mokymo.

104    Be to, iš bylos medžiagos, visų pirma 2013 m. vasario 7–8 d. Europos Vadovų Tarybos išvadų, matyti, kad Reglamentas Nr. 1023/2013, taigi ir Tarnybos nuostatų 42c straipsnis, buvo priimti Europos viešojo administravimo sektoriaus fiskalinės drausmės sąlygomis, kad valstybės narės norėjo padidinti jo veiksmingumą ir pagerinti veiklos rezultatus, taip pat 2013–2017 m. laikotarpiu laipsniškai sumažinti darbuotojų skaičių 5 %.

105    Be to, reikėtų pažymėti, kad tai, kas išdėstyta Reglamento Nr. 1023/2013 1, 3, 7 ir 12 konstatuojamosiose dalyse, yra grindžiama tuo, kad Sąjungai reikia, pirma, ir toliau turėti aukštos kokybės viešojo administravimo institucijas (1 konstatuojamoji dalis), kurios būtų pajėgios atlikti institucijoms patikėtas užduotis darbuotojų skaičiaus mažinimo sąlygomis (3 konstatuojamoji dalis), antra, optimizuoti žmogiškųjų išteklių valdymą (7 konstatuojamoji dalis) ir, trečia, remiantis minėtomis Europos Vadovų Tarybos išvadomis, gerinti veiksmingumą, prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių sąlygų ir stengtis užtikrinti ekonominį efektyvumą (12 konstatuojamoji dalis).

106    Minėtose Reglamento Nr. 1023/2013 konstatuojamosiose dalyse yra išreikšta Sąjungos teisės aktų leidėjo valia siekti tikslo ekonominiu požiūriu veiksmingai valdyti Europos viešojo administravimo institucijų išlaidas, siekiant išlaikyti aukštos kokybės administravimą, ir galiausiai – padėti Sąjungai pasiekti savo tikslus, įgyvendinti savo politiką ir vykdyti savo užduotis griežto taupymo ir darbuotojų skaičiaus mažinimo sąlygomis. Atsižvelgiant į šią išvadą ir į šio sprendimo 103 punkte išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslas optimizuoti investicijas į pareigūnų profesinį mokymą, pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį taikant skirtingą požiūrį dėl amžiaus, yra patvirtintas.

107    Nesant būtinybės tikrinti, ar egzistuoja ir du kiti institucijų nurodyti tikslai, antra, dera išnagrinėti, ar pirmasis tikslas, kurio buvimas nustatytas, yra „Sąjungos bendrus interesus atitinkantis tikslas <…>“, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

108    Pirmasis tikslas yra iš esmės ekonomiškai veiksmingai valdyti viešąsias lėšas, atsižvelgiant į fiskalinės drausmės sąlygas ir institucijų darbuotojų skaičiaus mažinimą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, vadovaujantis SESV 310 straipsnio 5 dalimi, Sąjungos biudžetas vykdomas laikantis patikimo finansų valdymo principo. Be to, 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 (OL L 298, 2012, p. 1) 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asignavimai turi būti naudojami pagal patikimo finansų valdymo principą, t. y. laikantis ekonomiškumo ir veiksmingumo principų. Reglamento Nr. 966/2012 30 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad taikant veiksmingumo principą reikia siekti geriausio panaudotų išteklių ir pasiektų rezultatų santykio. Iš šių nuostatų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį taikydamas skirtingą požiūrį dėl amžiaus, siekia optimizuoti institucijų išlaidas profesinio mokymo reikmėms, o tai yra „Sąjungos bendrus interesus atitinkantis tikslas“.

109    Be to, kadangi pirmasis nurodytas tikslas apima institucijų profesinio mokymo politiką, jis patenka į Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos, kurioje profesinis mokymas įvardytas kaip vienas iš teisėtų tikslų, galinčių pateisinti nacionalinėmis priemonėmis įtvirtintą skirtingą požiūrį dėl amžiaus, taikymo sritį. Iš to aiškėja, kad pagal minėtą direktyvą, kuria reikia remtis nustatant Sąjungos teisės aktų leidėjo pareigas nagrinėjamoje byloje (žr. šio sprendimo 73 punktą), pirmasis įvardytas tikslas yra „Sąjungos bendrus interesus atitinkantis tikslas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį (pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Fries C‑190/16, EU:C:2017:513, 42 ir 43 punktus).

110    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje nustatytas skirtingas požiūris dėl amžiaus atitinka bent jau Sąjungos bendrojo intereso tikslo sąvoką, kaip ji suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

111    Šios išvados nepaneigia šio sprendimo 101 punkte išdėstyti ieškovės argumentai. Iš tikrųjų, neatsižvelgiant į šiuose argumentuose keliamą klausimą, ar tikslas mažinti išlaidas ir darbuotojų skaičių savaime gali būti Sąjungos bendrojo intereso tikslas, tenka konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, jog tai vienintelis tikslas, kurio galėtų būti(4) siekiama pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį. Šiuo klausimu reikia priminti, kad buvo nustatyta, jog egzistuoja dar bent vienas teisėtas Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamas tikslas, t. y. tikslas optimizuoti investicijas į pareigūnų profesinį mokymą.

112    Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje įtvirtintas skirtingas požiūris dėl amžiaus, atitinkantis bent vieną Sąjungos bendrojo intereso tikslą, taigi reikia išnagrinėti, ar šis skirtingas požiūris atitinka proporcingumo principą, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Fries, C‑190/16, EU:C:2017:513, 39 punktą).

2)      Dėl proporcingumo

113    Nagrinėjant Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje nustatyto skirtingo požiūrio dėl amžiaus proporcingumą, būtina išnagrinėti, ar šis skirtingas požiūris yra tinkamas numatytam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Fries, C‑190/16, EU:C:2017:513, 44 punktą).

114    Pagal analogiją su nacionalinės teisės aktų leidėjui suteikta didele diskrecija nustatyti priemones, kuriomis galima įgyvendinti tam tikrą socialinės ir užimtumo politikos tikslą (2007 m. spalio 16 d. Sprendimo Palacios de la Villa, C‑411/05, EU:C:2007:604, 68 punktas; 2009 m. kovo 5 d. Sprendimo Age Concern England, C‑388/07, EU:C:2009:128, 51 punktas ir 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Unland, C‑20/13, EU:C:2015:561, 57 punktas), šiuo klausimu reikia pripažinti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas turi didelę laisvę vertinti priemones, kuriomis galima įgyvendinti personalo politikoje nustatytą bendrojo intereso tikslą. Atsižvelgiant į šią veiksmų laisvę, teisminė kontrolė nagrinėjamu atveju apima klausimą, ar Sąjungos teisės aktų leidėjui neatrodo neprotinga laikytis nuomonės, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje įtvirtintas skirtingas požiūris dėl amžiaus gali būti tinkamas ir būtinas nustatytam teisėtam tikslui pasiekti (pagal analogiją žr. 2007 m. spalio 16 d. Sprendimo Palacios de la Villa, C‑411/05, EU:C:2007:604, 72 punktą; 2010 m. sausio 12 d. Sprendimo Petersen, C‑341/08, EU:C:2010:4, 70 punktą ir 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Unland, C‑20/13, EU:C:2015:561, 65 punktą).

115    Kiek tai susiję su pirmuoju nurodytu tikslu optimizuoti investicijas į profesinį mokymą, reikia priminti, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnis buvo priimtas fiskalinės drausmės ir darbuotojų skaičiaus mažinimo sąlygomis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tikslas 2013–2017 m. laikotarpiu laipsniškai sumažinti darbuotojų skaičių 5 % yra taikomas visoms Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir agentūroms. Be kita ko, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1023/2013 12 konstatuojamosios dalies, minėta nuostata taip pat buvo priimta norint padidinti Europos viešojo administravimo išlaidų veiksmingumą.

116    Taryba paaiškino, kad tokiomis aplinkybėmis siekdamos užtikrinti besikeičiančių funkcijų atlikimą mažėjant pareigūnų skaičiui institucijos turėjo pakeisti savo darbo metodus ir pareikalauti, kad pareigūnai prisitaikytų ir reguliariai įgytų naujų įgūdžių. Šiomis aplinkybėmis taip pat suteikiamos galimybės automatizuoti ir skaitmeninti procedūras, kad sumažėtų žemesnės kvalifikacijos darbo vietų poreikis. Visos šios aplinkybės įpareigoja institucijas daug investuoti į savo pareigūnų tęstinį mokymą.

117    Taryba teigė, kad, atsižvelgiant į šiuos aspektus, pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį institucijos gali sutelkti profesiniam mokymui skirtas investicijas į tuos pareigūnus, kurių karjera iki išėjimo į pensiją tęsis dar pakankamai ilgai, ir pasiūlyti karjerą baigiantiems pareigūnams tam tikrą išankstinę pensiją.

118    Iš tikrųjų neginčijama, kad, turint omenyje, jog reikia, kad pareigūnai įgytų naujų įgūdžių, todėl institucijos turi investuoti į profesinį mokymą fiskalinės drausmės ir darbuotojų skaičiaus mažinimo sąlygomis, pareigūnus, kurie artėja prie pensinio amžiaus, išleidus atostogų, būtų atlaisvinta lėšų profesiniam mokymui, kurios galėtų būti panaudotos mokyti jaunesniems pareigūnams, kurių laukia ilgesnė karjera institucijose. Iš to matyti, kad išleidimas atostogų padeda maksimaliai padidinti investicijų į profesinį mokymą veiksmingumą, nes pagerinamas su šiomis investicijomis susijusių išlaidų ir institucijų gaunamos naudos ekonominio efektyvumo santykis. Todėl reikia daryti išvadą, kad, atsižvelgiant į plačią Sąjungos teisės aktų leidėjo diskreciją (žr. šio sprendimo 114 punktą), Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje numatytas skirtingas požiūris dėl amžiaus yra tinkama priemonė siekti pirmojo Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslo.

119    Ar minėtas skirtingas požiūris viršija tai, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti, reikia vertinti atsižvelgiant į atitinkamą reglamentavimo kontekstą ir turint omenyje tiek galimą jo žalą atitinkamiems pareigūnams, tiek jo naudą, visų pirma institucijoms (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Fries, C‑190/16, EU:C:2017:513, 53 punktą).

120    Kalbant apie institucijų gaunamą naudą, reikia konstatuoti, kad skirtingu požiūriu dėl amžiaus optimizuojant investicijas į profesinį mokymą yra padedama užtikrinti, kad galiausiai institucijos galėtų toliau vykdyti savo užduotis fiskalinės drausmės ir darbuotojų skaičiaus mažinimo sąlygomis.

121    Be to, minėtą skirtingą požiūrį vertinant pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį ir visus Tarnybos nuostatus, reikėtų pažymėti, kad išleidimas atostogų tarnybos labui galiausiai yra institucijų naudojama personalo valdymo priemonė, nes taip pareigūnams sukuriamas papildomas administracinis statusas šalia kitų Tarnybos nuostatų 35 straipsnyje nustatytų administracinių statusų, kaip antai faktinio darbo, delegavimo, atostogų dėl asmeninių priežasčių, rezervo statuso, atostogų karo tarnybai atlikti arba vaiko ar šeimos nario priežiūros atostogų.

122    Be to, reikėtų pažymėti, kad Tarnybos nuostatuose nėra jokios Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje numatytos priemonės „alternatyvos“. Visų pirma, kiek ieškovė pateikia nuorodą į Tarnybos nuostatų 51 straipsnio nuostatą dėl profesinio neišmanymo, reikia pažymėti, kad šia nuostata siekiama nustatyti nepatenkinamą pareigūno pareigų atlikimą ir už jį nubausti, ir ji taikoma nepriklausomai nuo su tarnybos interesais susijusių argumentų, o pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį priimta priemonė yra taikoma tarnybos labui.

123    Tarnybos nuostatų 42c straipsnis, kaip papildoma personalo valdymo priemonė, yra ipso facto naudinga atitinkamoms institucijoms.

124    Vertinant žalą atitinkamiems pareigūnams, reikėtų atsižvelgti į šio sprendimo 90–92 punktuose išdėstytus argumentus.

125    Be to, reikia pažymėti, kad, kaip teisingai teigia Taryba, šie pareigūnai išleidžiami atostogų tarnybos labui pakankamai geromis finansinėmis sąlygomis. Iš tikrųjų pirmiausia reikia priminti, kad atitinkami pareigūnai gauna mėnesinę išmoką iki atostogų pabaigos, o jos apskaičiavimo metodo, nurodyto šio sprendimo 92 punkte, Bendrasis Teismas nevertina kaip nepagrįsto. Be to, kaip matyti iš Tarnybos nuostatų 42c straipsnio aštuntos pastraipos, atitinkami pareigūnai gali ir toliau mokėti įmokas į pensijų sistemą ir taip padidinti savo pensijos dydį. Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje nustatyta sąlyga, susijusi su dešimties metų stažu, taip pat prisideda prie šioje nuostatoje nustatytos priemonės proporcingumo, nes, kaip teisingai pažymėjo Parlamentas, ši priemonė yra taikoma tiktai pareigūnams, kurių darbo užmokesčio ir teisių į pensiją lygis yra toks, kad sušvelnina dėl išleidimo atostogų kylančius finansinius nepatogumus. Galiausiai reikia priminti, kad, pirma, Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje nustatytai priemonei taikomos visos tos nuostatos pirmoje pastraipoje nustatytos sąlygos, antra, jos taikymas yra neprivalomas institucijoms ir jos šioje srityje turi didelę veiksmų laisvę ir, trečia, bendras pareigūnų, kuriems taikytina ši priemonė, skaičius sudaro tik 5 % visų institucijų pareigūnų, išėjusių į pensiją praėjusiais metais (žr. šio sprendimo 98 punktą).

126    Atsižvelgiant į šio sprendimo 120–125 punktuose išdėstytus argumentus, neatrodo nepagrįsta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas mano esant reikalinga numatyti galimybę išleisti atostogų tarnybos labui tik į minėtą amžiaus grupę patenkančius pareigūnus, bet ne pareigūnus, kurie į tą grupę nepatenka, siekdamas teisėto tikslo optimizuoti investicijas į profesinį mokymą. Todėl darytina išvada, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį yra proporcingas teisėtam tikslui.

127    Kiek tai susiję su skirtingo požiūrio dėl amžiaus proporcingumu nustatytam pirmajam teisėtam tikslui, reikia daryti išvadą, kad šis Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje įtvirtintas skirtingas požiūris nepažeidžia Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalies, nes atitinka jos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Todėl prieštaravimas dėl Tarnybos nuostatų 42c straipsnio neteisėtumo turi būti atmestas.

2.      Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Tarnybos nuostatų 42c straipsnio ir PP Nr. 71/15 pažeidimu bei akivaizdžiomis vertinimo klaidomis

128    Ieškovė tvirtina, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia Tarnybos nuostatų 42c straipsnį ir PP Nr. 71/15 ir kad jame padaryta akivaizdžių vertinimo klaidų. Atsižvelgdama į tai, ji, be kita ko, teigia, kad Taryba neįrodė tarnybos intereso, nors pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį tariamai veikė tarnybos labui, nenustatė faktinių organizacinių poreikių, kuriems patenkinti reikėjo įgyti naujų įgūdžių, ir nenurodė naujų įgūdžių, kurių ieškovė nebūtų gebėjusi įgyti. Priešingai, ji visų pirma vėlavo pateikti tariamai neigiamas jos darbo ir elgesio tarnyboje įvertinimo ataskaitas, t. y. elementus, kurie nepatenka į Tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo sritį. Ieškovė taip pat ginčija skundžiamame sprendime padarytą išvadą, kad ji neturėjo gebėjimo prisitaikyti prie kintančių darbovietės poreikių.

129    Taryba nesutinka su ieškovės argumentais ir prašo atmesti šį pagrindą.

a)      Dėl šioje byloje taikytino teisinio pagrindo nustatymo

130    Reikėtų priminti, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje aiškiai numatyta, jog atitinkamų pareigūnų išleidimas atostogų yra vykdomas tarnybos labui. Be to, jame nustatyta šio straipsnio taikymo sąlyga: turi būti atsižvelgiama „į organizacinius poreikius, susijusius su naujų kompetencijų įgijimu institucijose“.

131    Taip pat reikia priminti, kad PP Nr. 71/15 Tarybos Generalinis sekretorius pateikė informaciją apie Tarnybos nuostatų 42c straipsnio įgyvendinimą šioje institucijoje (žr. šio sprendimo 8 punktą), visų pirma remdamasis „organizacinių poreikių, susijusių su naujų kompetencijų įgijimu“ šioje institucijoje turiniu. Iš šio pranešimo ir sprendime atmesti skundą pateiktų paaiškinimų matyti (visų pirma žr. šio sprendimo 44 ir 64 punktus), kad taikydama Tarnybos nuostatų 42c straipsnį Taryba atsižvelgia į šiuos du aspektus: pirma, „organizacinius poreikius, susijusius su naujų kompetencijų įgijimu“ institucijoje, t. y. vertina, ar yra tokių poreikių, kuriems patenkinti atitinkami pareigūnai turi įgyti naujų įgūdžių, ir, antra, atsižvelgia į šių pareigūnų gebėjimą įgyti tokias kompetencijas ir prisitaikyti prie kintančios darbo aplinkos.

132    Sprendimo atmesti skundą 44 punkte ir atsiliepime į ieškinį Bendrajam Teismui Taryba nurodė, kad 131 punkte nurodyto antro veiksnio įvertinimas būtinai apima prognozės elementą, nes, remiantis informacija, kurią paskyrimų tarnyba turėjo tuo metu, kai priėmė sprendimą, reikėjo įvertinti, ar buvo galima pagrįstai teigti, jog atitinkamiems pareigūnams yra sunku prisitaikyti prie darbo aplinkos pokyčių ir būsimų tarnybos poreikių.

133    Iš Tarybai privalomo teisinio pagrindo, kurį, kaip nustatyta PP Nr. 71/15, nagrinėjamu atveju sudaro Tarnybos nuostatų 42c straipsnis, matyti, kad du šio sprendimo 131 punkte nurodyti elementai yra perspektyvinis vertinimas, ir tai ši institucija patvirtino per teismo posėdį, atsakydama į vieną Bendrojo Teismo pateiktą klausimą.

134    Ieškovė ginčija Tarybos pateikto Tarnybos nuostatų 42c straipsnio išaiškinimo teisėtumą. Viena vertus, ji tvirtina, kad PP Nr. 71/15 ši nuostata buvo iškraipyta nustatant, kad išleidimo atostogų tarnybos labui priemonė bus taikoma „pareigūnams, kuriems yra sudėtinga įgyti naujų įgūdžių ir prisitaikyti prie besikeičiančios darbo aplinkos“. Antra, ji tvirtina, kad dėl tokio neteisėto iškraipymo atsiliepimo į ieškinį 76 punkte išdėstyti Tarybos argumentai, kad reikia „įvertinti pareigūno gebėjimą įgyti naujų įgūdžių ir prisitaikyti prie besikeičiančios darbo aplinkos“, taip pat turi būti atmesti tiek, kiek yra pagrįsti prielaidomis, nepatvirtintomis Tarnybos nuostatų 42c straipsnio formuluote.

135    Remiantis šiais ieškovės argumentais, reikia patikrinti, ar PP Nr. 71/15 aprašytas ir sprendime atmesti skundą bei Bendrajam Teismui pateiktuose Tarybos raštuose išsamiau atskleistas Tarybos požiūris yra suderinamas su viršesne teisės norma, t. y. Tarnybos nuostatų 42c straipsniu (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Barnett / EESRK, F‑20/14, EU:F:2015:107, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

136    Kalbant apie tai, reikia priminti, kad Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje aiškiai daroma nuoroda į tarnybos interesus. Kaip Taryba nurodė atsakyme raštu į Bendrojo Teismo klausimą, „organizaciniai poreikiai, susiję su naujų kompetencijų įgijimu“, apie kuriuos irgi kalbama tame straipsnyje, yra specifinis tarnybos interesų aspektas.

137    Kadangi „organizaciniai poreikiai“ yra susiję su „naujų kompetencijų įgijimu“ ir tėra specifinis Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje minimų tarnybos interesų aspektas, reikia daryti išvadą, kad dėl šios nuostatos formuluotės Tarybai nėra draudžiama, kalbant apie „organizacinius poreikius, susijusius su naujų kompetencijų įgijimu“, prie jų priskirti „pareigūnų gebėjimą įgyti naujų įgūdžių ir prisitaikyti prie besikeičiančios darbo aplinkos“, kaip nurodyta PP Nr. 71/15.

138    Tai, kad atsižvelgiama į atitinkamiems pareigūnams būdingą savybę, irgi neprieštarauja Tarnybos nuostatų 42c straipsnio ratio legis. Iš tikrųjų, kadangi buvo nustatyta, jog šios nuostatos tikslas – optimizuoti institucijų investicijas į profesinį mokymą išlaidų efektyvumo požiūriu, siekti šio tikslo netrukdo tai, kad Taryba, siekdama nustatyti investicijų į profesinį mokymą sąnaudas, atsižvelgia į pareigūnų gebėjimą įgyti naujų kompetencijų ir prisitaikyti prie kintančios darbo aplinkos. Tai, kad atsižvelgiama į atitinkamiems pareigūnams būdingą savybę, taip pat atrodo pagrįsta aplinkybe, jog, taikant Tarnybos nuostatų 42c straipsnį, sukeliama neigiamų pasekmių tarnautojams ir kad jis gali būti jiems taikomas prieš jų valią (žr. šio sprendimo 90–92 punktus). Iš to matyti, kad, atsižvelgiant į atitinkamiems pareigūnams būdingą savybę, šios nuostatos taikymas jiems tampa lankstesnis.

139    Taigi reikia daryti išvadą, kad Tarybos atliekamas pareigūno gebėjimo įgyti naujų kompetencijų ir prisitaikyti prie besikeičiančios darbo aplinkos įvertinimas neprieštarauja Tarnybos nuostatų 42c straipsniui.

140    Be to, kadangi šio vertinimo tikslas – veikti tarnybos labui, jis būtinai turi būti taikomas pareigūnų gebėjimui ateityje įgyti naujų įgūdžių ir prisitaikyti prie besikeičiančios darbo aplinkos, taigi, kaip teisingai pažymi Taryba, turi apimti prognozavimą. Priešingu atveju toks vertinimas nebūtų veikimas tarnybos labui. Todėl taip pat reikia daryti išvadą, kad į šio sprendimo 131 punkte nustatyto antrojo aspekto įvertinimą įtrauktas prognozavimas atitinka Tarnybos nuostatų 42c straipsnį.

141    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti šio sprendimo 134 punkte išdėstytą ieškovės argumentą.

142    Iš teisinio pagrindo, kurį sudaro Tarnybos nuostatų 42c straipsnis ir PP Nr. 71/15, matyti, kad Taryba, siekdama pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnyje nustatytą tikslą įvertinti investicijų į profesinį mokymą ekonominį efektyvumą, nagrinėjamu atveju privalėjo įvertinti du elementus, siejamus su „organizaciniais poreikiais, susijusiais su naujų kompetencijų įgijimu“, t. y. pirma, būsimus įstaigos organizacinius poreikius, kuriems patenkinti reikalingi nauji įgūdžiai, ir, antra, ieškovės galimybes įgyti iš anksto nustatytas naujas kompetencijas.

b)      Dėl būsimųjų organizacinių poreikių vertinimo nagrinėjamu atveju

143    Pirmiausia reikia pažymėti, kad savo rašytinėse pastabose Bendrajam Teismui Taryba, remdamasi skundžiamo sprendimo 9 dalies c punktu, nurodė, jog nagrinėjamu atveju paskyrimų tarnyba atsižvelgė ne tik į tarnybos, į kurią ieškovė buvo paskirta tuo metu, kaitą, bet ir į institucijos, t. y. TGS, kaip visumos, organizacinius poreikius, ir kad šis požiūris neprieštaravo Tarnybos nuostatų 42c straipsniui ir jame nebuvo padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos. Ieškovė taip pat ginčijo, kad Taryba iš tikrųjų vykdė vertinimą, kurį nurodė atlikusi.

144    Taigi reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamu atveju Taryba iš tikrųjų atliko tarnybos, į kurią buvo paskirta ieškovė, ir visos institucijos organizacinių poreikių perspektyvinį vertinimą, kaip ji tvirtina padariusi.

145    Kadangi organizacinių poreikių vertinimas yra susijęs su tarnybos interesų vertinimu, reikia pripažinti, kad Taryba, atlikdama šį vertinimą, turi plačią diskreciją ir Bendrasis Teismas gali tai užginčyti tiktai tuo atveju, kai padaroma akivaizdi vertinimo klaida, nustatomas reikšmingas netikslumas arba piktnaudžiavimas įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Dejaiffe / VRDT, T‑223/99, EU:T:2000:292, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją bei 2018 m. gegužės 16 d. Sprendimo Barnett / EESRK, T‑23/17, nepaskelbtas Rink., apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2018:271, 36 ir 38 punktus).

146    Nagrinėjamu atveju vykdant teisminę kontrolę, nors ji yra riboto masto, reikia, kad skundžiamą sprendimą priėmusi Taryba galėtų įrodyti Bendrajam Teismui, kad tas sprendimas buvo priimtas iš tikrųjų naudojantis diskrecijos teise, kurią įgyvendinant būtina atsižvelgti į visus svarbius nagrinėjamos situacijos aspektus ir aplinkybes (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑310/04, EU:C:2006:521, 122 punktą ir 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Wils / Parlamentas, F‑105/05, EU:F:2007:128, 75 punktą).

147    Taigi aišku, kad Taryba turi galėti bent pateikti ir aiškiai bei nedviprasmiškai išdėstyti pagrindinius duomenis, į kuriuos turėjo būti atsižvelgta pagrindžiant skundžiamą sprendimą ir nuo kurių priklausė naudojimasis jos diskrecija (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑310/04, EU:C:2006:521, 123 punktą ir 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Wils / Parlamentas, F‑105/05, EU:F:2007:128, 76 punktą).

148    Kadangi Taryba turi įvertinti investicijų į ieškovės profesinį mokymą ekonominio efektyvumo santykį, minėti pagrindiniai duomenys, logiškai mąstant, apima duomenis apie būsimų reformų pobūdį ir trukmę.

149    Visų pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė savo 2015 m. gruodžio 1 d. rašte (žr. šio sprendimo 13 punktą) teigė, kad, inter alia, paskyrimų tarnyba neįrodė, jog yra „organizacinių poreikių, susijusių su naujų kompetencijų įgijimu“, kuriais grindžiamas jos išleidimas atostogų prieš jos valią, ir nenurodė naujų įgūdžių, kuriuos reikėtų įgyti.

150    Antra, iš skundžiamo sprendimo matyti, kad vienintelės svarbios nuostatos, kuriose nagrinėjamos ateities organizacinių poreikių vertinimo problemos, yra 9 punkto a ir c papunkčiai.

151    Skundžiamo sprendimo 9 punkte paskyrimų tarnyba nurodė, kad padalinys [konfidencialu], į kurį buvo paskirta ieškovė, savo darbo metodus pritaikė tiesiogiai atsižvelgdamas į kitose direktorato tarnybose vykdomas reformas [konfidencialu]. Paskyrimo tarnyba šias reformas apibūdino bendrais bruožais, t. y. kad jos apima „naujų lanksčių procedūrų“ ir „veiklos“ įgyvendinimą, „darbo srautų skaitmeninimą“ ir „tarpinstitucinių sprendimų informacinių technologijų srityje priėmimą“. Paskyrimų tarnyba nurodė, kad, siekiant įgyvendinti reformas, reikalinga tinkama praktinė patirtis ir tam tikras lankstumas.

152    Bendrasis Teismas mano, kad minėto 9 punkto a papunkčio turinys neįrodo, jog paskyrimų tarnyba atliko veiksmingą padalinio [konfidencialu] ir direktorato [konfidencialu] organizacinių poreikių perspektyvinį įvertinimą. Iš tikrųjų tame punkte pateikta informacija neįrodo nei to, kad nurodytos reformos vyks ateityje, nei to, kad buvo atsižvelgta į šių reformų pobūdį ir mastą. Kitaip tariant, ši informacija neįrodo, kad Taryba atsižvelgė į būsimus organizacinius poreikius, kaip privalėjo daryti pagal perspektyvinį požiūrį, ir to, kad Taryba įvertino šių reformų pobūdį ir mastą, siekdama įvertinti ieškovės profesinio mokymo poreikių ekonominį efektyvumą.

153    Vertinant skundžiamo sprendimo 9 punkto c papunktį, reikia konstatuoti, kad Taryba tik nurodo, jog TGS „nuolat prisitaiko prie posėdžių, kuriuos privalo rengti, pobūdžio ir dažnėjimo bei prie kintančios teisėkūros proceso dinamikos“. Tačiau ši informacija neįrodo, kad Taryba atliko visų TGS organizacinių poreikių perspektyvinį įvertinimą, kaip tvirtino padariusi (žr. šio sprendimo 143 punktą). Net darant prielaidą, kad Taryba tokį vertinimą atliko, nėra įrodyta, kad ji atsižvelgė į būsimų reformų pobūdį ir taikymo sritį. Iš tikrųjų atrodo, kad, kaip matyti iš šio punkto pirmojo ir paskutinio sakinio, skundžiamo sprendimo 9 punkto c papunktyje išdėstyti argumentai yra susiję su ieškovės judumo galimybių analize.

154    Likusios skundžiamo sprendimo 9 punkte, kuriame išdėstyti Tarnybos nuostatų 42c straipsnio taikymo ieškovei pagrindai, nuostatos nėra susijusios su būsimų organizacinių poreikių vertinimu. Skundžiamo sprendimo 9 punkto b papunktyje pateikiama informacija apie ieškovės karjerą ir jos gebėjimo prisitaikyti įvertinimas, grindžiamas duomenimis, susijusiais su jos profesine karjera iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos. Skundžiamo sprendimo 9 punkto d ir e papunkčiuose įvertinta ieškovės judumo galimybė ir padaryta išvada, kad jos nėra. Tačiau šios galimybės įvertinimas nėra būsimų organizacinių poreikių įvertinimas, nes susijęs su klausimu, ar ieškovė galėtų būti perkelta į kitą tarnybą, ir su klausimu, ar ieškovės profesinis mokymas siekiant padėti jai prisitaikyti prie vykstančių reformų yra pateisinamas ekonominio efektyvumo sumetimais. Bet kuriuo atveju iš 2015 m. lapkričio 17 d. personalo tarnybos pranešimo (žr. šio sprendimo 11 punktą), kuriuo remiantis būtų galima įvertinti galimą ieškovės judumą, aiškėja, kad šiam potencialui įtaką daro ir ieškovės asmeninis pasirinkimas, nes ji, sprendžiant iš šio rašto, atsisakė užimti tam tikrus laisvus etatus. Į šį pranešimą nebuvo įtraukta jokio organizacinių poreikių vertinimo.

155    Trečia, reikia pažymėti, kad savo skunde dėl skundžiamo sprendimo ieškovė dar kartą užginčijo, kad reforma, dėl kurios jai būtų galima taikyti Tarnybos nuostatų 42c straipsnį, yra vykdoma. Tačiau sprendime atmesti skundą neatsakoma į šį ieškovės kaltinimą, jame apskritai nėra jokios informacijos, iš kurios būtų aišku, kad Taryba atliko tikrą perspektyvinį organizacinių poreikių įvertinimą. Komisija savo tyrime vertino tik ieškovės gebėjimą įgyti naujų įgūdžių ir prisitaikyti prie besikeičiančios darbo aplinkos, o savo išvadą, kad tokio gebėjimo nėra, pagrindė sprendimo atmesti skundą 33 punkte išdėstytu argumentu, jog „asmenys, kuriems sunku atlikti savo įprastą darbą, negali apsiimti dėti pastangas prisitaikyti prie besikeičiančios tikrovės“.

156    Ketvirta, Bendrajame Teisme atsakydama į ieškovės argumentus, kad nėra nustatyti tikrieji organizaciniai poreikiai, kuriems patenkinti reikalingos naujos kompetencijos (žr. šio sprendimo 128 punktą), Taryba, remdamasi skundžiamo sprendimo 9 punkto c papunkčiu, atsiliepime į ieškinį tik nurodė, kad „TGS darbo metodo pasikeitimai ir su jais susiję personalo, įskaitant AST pareigybių grupės pareigūnus, prisitaikymo poreikiai yra ne vien hipotetiniai, o realūs, ir paskyrimų tarnyba turi į juos atsižvelgti“. Šis paprastas Tarybos teiginys niekaip neįrodo, kad buvo atliktas veiksmingas perspektyvinis organizacinių poreikių įvertinimas, ir skundžiamo sprendimo 9 punkto c papunktyje nėra jokios papildomos esminės informacijos, o paties skundžiamo sprendimo nepakanka, kad tai būtų įrodyta (žr. šio sprendimo 153 punktą). Triplike Tarybos pateiktuose argumentuose taip pat tik pakartotas skundžiamo sprendimo 9 punktas.

157    Be to, Tarybos nuoroda Bendrajam Teismui į 2015 m. spalio 26 d. padalinio vadovo pranešimą [konfidencialu] (žr. šio sprendimo 11 punktą) dėl 2014 metais įvykusio tarnybos reorganizavimo [konfidencialu] po naujo [konfidencialu] atvykimo nepateikia jokios naudingos informacijos apie tai, ar buvo atliktas veiksmingas perspektyvinis šios tarnybos, [konfidencialu] padalinio arba viso TGS organizacinių poreikių vertinimas. Iš tikrųjų, kaip matyti iš minėto 2015 m. spalio 26 d. rašto ir kaip Taryba patvirtino atsiliepime į ieškinį, nuoroda į praeityje įvykusią reorganizaciją padėjo tiktai pagrįsti išvadą dėl tariamo ieškovės negebėjimo įgyti naujų įgūdžių ir prisitaikyti prie darbo aplinkos pokyčių.

158    Penkta, kalbant apie tripliko 42 punkte išdėstytą Tarybos argumentą, kurį galima suprasti taip, kad ši institucija, nagrinėjamu atveju atlikdama būsimų organizacinių poreikių vertinimą, atsižvelgė į reikalavimą mažinti darbuotojų skaičių, pažymėtina, kad per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą Taryba paaiškino, kad taip nebuvo. Be to, atsižvelgiant į tai nesiremiama nei skundžiamo sprendimo, nei sprendimo atmesti skundą turiniu.

159    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Taryba neįrodė, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas veiksmingai naudojantis savo diskrecija vertinti būsimus organizacinius poreikius, dėl kurių ieškovė privalėtų įgyti naujų kompetencijų, nes neįrodė, kad atliko perspektyvinį raidos vertinimą ir atsižvelgė į reikalingų reformų pobūdį, mastą ir visos institucijos organizacinius poreikius, nors teigia, kad tai padarė. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad Taryba iš tikrųjų skundžiamą sprendimą grindė vien ieškovės gebėjimo įgyti naujų kompetencijų vertinimu. Tad, kadangi šis vertinimas nebuvo susietas su faktiniu ir perspektyviniu organizacijos poreikių įvertinimu, Taryba klaidingai rėmėsi Tarnybos nuostatų 42c straipsniu, pagal kurį reikalaujama atsižvelgti į objektyvius atitinkamos institucijos aspektus, susijusius su jos „organizaciniais poreikiais“. Iš tikrųjų, kadangi į tai atsižvelgta nebuvo, minėtoje nuostatoje numatytas išleidimas atostogų gali būti laikomas pareigūnams, kuriems skirta ši priemonė, taikoma drausmine nuobauda.

160    Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad Taryba viršijo šioje srityje turėtą plačią diskreciją ir kad tuo remiantis reikia pritarti antrajam ieškinio pagrindui. Remiantis tuo darytina išvada, kad reikia panaikinti skundžiamą sprendimą, pagal kurį ieškovė buvo išleista atostogų tarnybos labui, o kitų ieškinio pagrindų nagrinėti nebūtina.

C.      Dėl prašymo atlyginti žalą

161    Ieškovė tvirtina, kad dėl skundžiamo sprendimo patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

162    Turtinė žala atsirado daugiausia dėl pajamų praradimo, todėl Taryba turėtų prisiimti visas skundžiamo sprendimo ir sprendimo atmesti skundą panaikinimo pasekmes.

163    Konkrečiai kalbant, Taryba turėtų sumokėti ieškovei, pirma, jos darbo užmokesčio atskaičiavus mokesčius (bazinio darbo užmokesčio ir išmokų) ir pagal Tarnybos nuostatų 42c straipsnį išmokėtos (Tarnybos nuostatų IV priede nustatytos) išmokos skirtumą už 2016 m. sausio–kovo mėn. laikotarpį ir, antra, jos darbo užmokesčio atskaičius mokesčius (bazinio darbo užmokesčio ir išmokų) ir pensijos skirtumą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. Atliekant šiuos skaičiavimus, reikėtų atsižvelgti į tai, kad ieškovei buvo užkirstas kelias toliau daryti karjerą: ne tik pereiti į aukštesnę pakopą, bet ir užimti aukštesnes pareigas prieš sulaukiant nustatyto 65 metų pensinio amžiaus. Galiausiai nuo visų šių sumų reikėtų skaičiuoti palūkanas pagal Europos Centrinio Banko nustatytą ir 2 punktais padidintą palūkanų normą. Ieškovė tą žalą įvertino 121 101,72 EUR suma, kurią apskaičiuojant nebuvo atsižvelgta į palūkanas, dviejų aukštesnių pakopų priskyrimą 2018 m. balandžio 1 d. ir 2020 m. balandžio 1 d. ir karjeros siekimą perkeliant į aukštesnes pareigas.

164    Prašymą atlyginti turtinę žalą ieškovė taip pat grindžia dėl dviejų minėtų sprendimų patirtais finansiniais sunkumais. [konfidencialu] Dėl šių aspektų patirtą turtinę žalą ieškovė vertina 30 000 EUR, palikdama galimybę prašymą papildyti.

165    [konfidencialu]

166    [konfidencialu]

167    [konfidencialu]

168    [konfidencialu]

169    Ieškovė teigia, kad patirta neturtinė žala negali būti pašalinta vien teismo sprendimu dėl panaikinimo, ir šios žalos sumą vertina 70 000 EUR suma ex aequo et bono.

170    Taryba, palaikoma Komisijos, visų pirma prašo atmesti prašymą dėl žalos atlyginimo ir subsidiariai nurodo, kad ieškovės reikalaujamos jai tariamai padarytos žalos atlyginimo sumos yra per didelės ir turėtų būti proporcingai sumažintos iki teisingesnio lygio.

171    Pagal suformuotą jurisprudenciją tuo atveju, kai pareigūnas arba tarnautojas pateikia prašymą dėl žalos atlyginimo, tam, kad Sąjunga būtų patraukta atsakomybėn, turi būti tenkinamos visos sąlygos, t. y. veiksmai, kuriais kaltinamos institucijos, turi būti neteisėti, žala – reali ir turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos (žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Nanopoulos, T‑308/10 P, EU:T:2012:370, 102 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

172    Ieškovė nurodė, kad šiuo atveju patyrė ir turtinę, ir neturtinę žalą.

1.      Dėl turtinės žalos

173    Ieškovės nurodytą turtinę žalą dėl sumažėjusių pajamų sudaro dvi sudedamosios dalys: dėl išleidimo atostogų tarnybos labui prarastos pajamos ir finansinės pasekmės, susijusios su jos nesugebėjimu grąžinti skolų.

174    Dėl pirmosios dalies ieškovė nurodo, kad „atsakovė turi prisiimti visas pasekmes, kylančias dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo“. Toliau ji aiškiai išvardija šias pasekmes.

175    Dėl to darytina išvada, kad turtinė žala, kurią atlyginti prašo ieškovė, yra neatskiriama nuo SESV 266 straipsnyje numatytų Tarybos įsipareigojimų, kylančių dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo.

176    Šiuo klausimu primenama, kad pagal SESV 266 straipsnį institucija, kurios aktas Sąjungos teismo buvo panaikintas, privalo imtis būtinų priemonių sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti, siekdama kompensuoti savo padaryto pažeidimo pasekmes. Todėl iš principo administracija turi atkurti būtent tokią atitinkamo pareigūno situaciją, kurioje jis šiuo metu būtų, jei nebūtų pripažinto pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, siekdama laiko atžvilgiu ištaisyti pasekmes, kurių galėjo kilti dėl minėto pažeidimo, administracija gali priimti aktą, galiojantį atgaline data, jeigu tokiu atveju bus tinkamai atsižvelgta į teisėtus suinteresuotojo asmens lūkesčius (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo AA / Komisija, F‑101/09, EU:F:2011:133, 41 punktą).

177    Taigi, kadangi turtinės žalos, kurią ieškovė prašo atlyginti, pirmosios dalies atlyginimas yra painiojamas su Tarybos pareiga, kylančia iš skundžiamo sprendimo panaikinimo, dera konstatuoti, kad ieškovės prašymas yra per ankstyvas ir dėl to negali būti patenkintas (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Teeäär / ECB, T‑555/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:817, 59 punktą).

178    Kalbant apie antrąją turtinės žalos dalį, reikia pažymėti, kad, pirma, ieškovė neįrodė, jog jos patirta finansinė žala yra reali ir tikra. [konfidencialu] Taigi šiais elementais patvirtinama ne tikra, o hipotetinė žala.

179    Be to, reikia pažymėti, kad, vadovaujantis suformuota jurisprudencija, tam, kad žala būtų atlyginta, ji turi pakankamai tiesiogiai kilti iš inkriminuojamo elgesio (1979 m. spalio 4 d. Sprendimas Dumortier ir kt. / Taryba (64/76, 113/76, 167/78, 239/78, 27/79, 28/79 ir 45/79, EU:C:1979:223, 21 punktas); 1997 m. birželio 25 d. Sprendimas Perillo / Komisija (T‑7/96, EU:T:1997:94, 41 punktas) ir 2000 m. birželio 27 d. Sprendimas Meyer / Komisija (T‑72/99, EU:T:2000:170, 49 punktas). Ieškovas privalo pateikti priežastinio ryšio įrodymų (1995 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Blackspur ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T‑168/94, EU:T:1995:170, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas I / Teisingumo Teismas, T‑256/02, EU:T:2004:306, 49 punktas). Šiuo atveju ieškovė neįrodė, jog egzistuoja pakankamai tiesioginis ryšys tarp sumažėjusių pajamų dėl skundžiamo sprendimo ir jos nepajėgumo padengti susidariusių skolų. Tas nepajėgumas gali būti nulemtas kelių su Tarybos poveikio sritimi nesusijusių veiksnių, visų pirma ieškovės finansinių išteklių valdymo, už kurį Taryba negali būti laikoma atsakinga.

180    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimai atlyginti turtinę žalą turi būti atmesti.

2.      Dėl neturtinės žalos

181    Sąjungos teismas yra nurodęs, kad neteisėto akto panaikinimas pats savaime gali būti laikomas tinkamu ir iš principo pakankamu bet kokios tuo veiksmu padarytos neturtinės žalos atlyginimu, nebent ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kuri gali būti atskirta nuo neteisėtumo, kuriuo grindžiamas panaikinimas, ir kurios negalima visiškai atlyginti panaikinant tą aktą (žr. 2004 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Girardot / Komisija, T‑10/02, EU:T:2004:94, 131 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

182    Nagrinėjamu atveju šio sprendimo 166 ir 167 punktuose nurodyti aspektai, kuriais tariamai buvo padaryta neturtinė žala, yra susiję su skundžiamo sprendimo priėmimu. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas mano, kad nagrinėjamoje byloje šio sprendimo panaikinimas yra tinkamas šiais elementais padarytos tariamos neturtinės žalos atlyginimas.

183    Šio sprendimo 165 punkte minima neturtinė žala visiškai nėra susijusi su skundžiamu sprendimu [konfidencialu].

184    Kalbant apie šio sprendimo 168 punkte minimą neturtinę žalą, reikia pažymėti, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja pakankamai tiesioginis ryšys tarp sumažėjusių pajamų dėl skundžiamo sprendimo ir [konfidencialu].

185    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės prašymas atlyginti neturtinę žalą taip pat turi būti atmestas. Todėl visas jos prašymas atlyginti žalą turi būti atmestas.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

186    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė.

187    Kadangi Taryba pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

188    Parlamentas ir Komisija turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas, kuriuo FV buvo išleista atostogų tarnybos labui, panaikinamas.

2.      Likusi ieškinio dalis atmetama.

3.      Europos Sąjungos Taryba padengia savo ir FV patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.      Europos Parlamentas ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Prek Buttigieg Schalin

Berke       Costeira

Paskelbta 2018 m. gruodžio 14 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

I. Ginčo aplinkybės

II. Procesas ir šalių reikalavimai

III. Dėl teisės

A. Dėl ieškinio dalyko

B. Dėl prašymo panaikinti

1. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, grindžiamo Tarnybos nuostatų 42c straipsnio neteisėtumu

a) Pirminės pastabos

b) Dėl skirtingo požiūrio dėl amžiaus laikymosi

c) Dėl Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų atitikties

1) Dėl klausimo, ar Tarnybos nuostatų 42c straipsniu grindžiamas skirtingas požiūris dėl amžiaus atitinka Sąjungos pripažintą bendrojo intereso tikslą

2) Dėl proporcingumo

2. Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Tarnybos nuostatų 42c straipsnio ir PP Nr. 71/15 pažeidimu bei akivaizdžiomis vertinimo klaidomis

a) Dėl šioje byloje taikytino teisinio pagrindo nustatymo

b) Dėl būsimųjų organizacinių poreikių vertinimo nagrinėjamu atveju

C. Dėl prašymo atlyginti žalą

1. Dėl turtinės žalos

2. Dėl neturtinės žalos

IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų

*      Proceso kalba: prancūzų.

1      Skyryba (1), (3), (7), (12) buvo iš dalies pakeista.

2      Įslaptinti duomenys nepateikiami.

3      Galutiniame sprendimo tekste pajuodintu šriftu išskirtos nuorodos į procesinius dokumentus turi būti išbrauktos.

4      Tariamoji nuosaka (prancūzų k.).